LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Rūta Undzėnaitė
Infraraudonųjų spindulių termografijos taikymas arklių paviršinių
piršto lenkiamojo raumens sausgyslių uždegimo diagnostikoje
The application of infrared thermography in the diagnostics of
superficial digital flexor tendon inflamation in equines
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBASDarbo vadovas: Prof. dr. Vaidas Oberauskas
DARBAS ATLIKTAS ANATOMIJOS IR FIZIOLOGIJOS KATEDROJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Infraraudonųjų spindulių termografijos taikymas arklių paviršinio piršto lenkiamojo raumens sausgyslių uždegimo diagnostikoje“.
1. Yra atliktas mano paties (pačios).
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai
1_____________________________________________________________________________ 2_____________________________________________________________________________)
(vardas, pavardė) (parašai)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
TURINYS
SANTRAUKA ... 4
SUMMARY ... 5
ĮVADAS ... 6
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 8
1.1. Temperatūra ir infraraudonieji spinduliai ... 8
1.2. Termografija ... 9
1.2.1. Įranga ... 9
1.2.2. Termografija ir fiziologija ... 9
1.2.3. Termovizijos panaudojimas veterinarijoje ir trūkumai ... 11
1.2.4. Termografijoje rekomenduojamos taikyti tyrimo metodikos ... 12
1.2.5. Sąsaja su kitomis diagnostinėmis priemonėmis ... 14
1.3. Paviršinės pirštų lenkiamojo raumens sausgyslės ligos ... 15
1.3.1. Sausgyslės gijimo ypatumai ... 16
1.3.2. Rizikos faktoriai ... 17
2. TYRIMO METODAI, MEDŽIAGOS IR PRIEMONĖS ... 18
2.1. Termovizijos atlikimo metodika ... 18
2.2 Duomenų grupavimo principai... 19
2.3 Statistinė analizė ... 21
3. REZULTATAI ... 23
3.1. Arklių kojų termografinių nuotraukų palyginamoji analizė ... 23
3.2. Arklių kojų termografijos rezultatai ... 32
3.2.1. Priekinių kojų termografijos rezultatų analizė ... 32
3.2.2. Užpakalinių kojų termografijos rezultatų analizė ... 38
REZULTATŲ APTARIMAS ... 42
IŠVADOS ... 45
SANTRAUKA
Infraraudonųjų spindulių termografijos taikymas arklių paviršinių piršto lenkiamojo raumens sausgyslių uždegimo diagnostikoje
Rūta Undzėnaitė Magistro baigiamasis darbas
Aprašomo tyrimo tikslas buvo išanalizuoti infraraudonosios spinduliuotės termografijos taikymo galimybes veterinarijoje bei įvertinti termografijos metodo taikymą arklių kojų paviršinių piršto lenkiamojo raumens sausgyslių ligų diagnostikoje. Tai naujas, Lietuvoje mažai naudojamas metodas, kuris galėtų palengvinti arklių sausgyslių uždegimo diagnostiką. Tyrėme arklių kojų temperatūrą, analizavome karštuosius taškus lygindami bilateralines kojas. Vertinome sveikų ir sergančių arklių kojų temperatūras priekinių ir užpakalinių kojų grupėse atsižvelgdami į tyrimo objektus veikiančius kokybinius veiksnius. Nustatėme, kad sveikų arklių priekinių ir užpakalinių kojų termogramose, paviršinės pirštų lenkiamosios sausgyslės srityje, matomas vienodas temperatūros pasiskirstymas visoje tiriamoje zonoje, taip pat, vienoda temperatūra tarp dviejų bilateralių kojų. Bandomosios grupės arklių kojų termogramose aiškiai matomi karštieji taškai, kurie leidžia daryti prielaidą, jog toje vietoje yra uždegimo židinys. Arklių priekinių kojų bandomosios grupės vidutinė temperatūra paviršinių piršto lenkiamojo raumens sausgyslių srityse buvo 24,2 oC arba 2,9 oC aukštesnė nei sveikų galūnių. Užpakalinių kojų bandomosios grupės vidutinė temperatūra buvo 23,5 o
C arba 2,7 oC aukštesnė nei sveikų užpakalinių galūnių. Priekinių ir užpakalinių arklių kojų termografijos rezultatams statistiškai reikšmingą įtaką turėjo šie veiksniai: arklidžių temperatūra, fizinis krūvis, sporto šaka, arklių amžius, arklių veislė, arklių ūgis. Patvirtinome, kad termografijos metodas gali būti puiki pagalbinė diagnostinė priemonė nustatant temperatūros pakitimus sietinus su uždegimu.
Raktažodžiai: Infraraudonųjų spindulių termografija, temperatūra, paviršinės piršto lenkiamojo raumens sausgyslės, uždegimas, diagnostika, arkliai.
SUMMARY
The application of infrared thermography in the diagnostics of superficial digital flexor tendon inflamation in equines
Rūta Undzėnaitė Master‘s Thesis
The objective of this study was to investigate the capability of infrared thermography in veterinary medicine and to evaluate it`s application in the diagnostics of superficial digital flexor tendon disease in equines. This is a new and rarely used method in Lithuania and could be used to diagnose various disease in a more efficient manner including but not limited to superficial digital flexor tendinitis. The equine limb temperature was investigated and hot spots between bilateral limbs were analysed. Temperature of the limbs was evaluated between groups of healthy and sick equine`s front and hind limbs considering qualitative factors. We have determined that in the Superficial Digital flexor tendon investigation zone of health horses` front and hind legs we noticed an uniform temperature pattern as well as the same temperature between two bilaterally limbs. We can clearly see hot spots in thermography images of experimental horse limb groups which let us have a presumption that there is an inflammation. The average temperature of the Superficial Digital flexor tendon in experimental group horses` front legs was 24,2oC or 2,9oC higher than in healthy limbs. The average temperature of experimental group of hind legs was 23,5oC or 2,7oC higher than in healthy limbs. Statistically significant influence for infrared thermography results in front and hind limbs was caused by: temperature in stable, physical horse activity, type of sport, age, breed and height of horses. We can confirm that infrared thermography could be a helpful diagnostic tool for assessing temperature changes associated with inflammation.
Key words: Infrared thermography, temperature, superficial digital flexor tendon, inflammation, diagnostics, equines
ĮVADAS
Šiais laikais arkliai vis mažiau naudojami kaip darbo priemonė žemės ūkyje, tačiau jų skaičius ir ekonominė reikšmė toli gražu ne mažėja, o auga. Sparčiai populiarėja žirginis sportas tiek kaip profesionalus tiek ir kaip mėgėjiškas užsiėmimas. Tai įtakoja didėjantį žirgų kiekį bei jų ekonominės vertės augimą. Žirgų vertė auga ne tik materialine, bet ir emocine prasme. Jų sveikatingumas svarbus sportiniams rezultatams, kurie savaime įtakoja ekonominę žirgo vertę. Taip pat žirgai tampa kompanijos gyvūnais ir jų sveikata tampa svarbi augintojams emocine prasme. Tai didina kokybiškos veterinarinės žirgų priežiūros poreikį. Didėjant poreikiui, stengiamasi sukurti ar pritaikyti kuo modernesnių ir efektyvesnių diagnostikos priemonių. Viena iš naujų technologijų, taikomų diagnostiniais tikslais, yra infraraudonųjų spindulių termografija.
Infraraudonųjų spindulių termografija yra radiacijos nespinduliuojanti, nekontaktinė technologija leidžianti stebėti ir kontroliuoti fiziologines funkcijas, susijusias su odos temperatūra ir jos pokyčiais. Dėl panaudojimo galimybių, efektyvumo, patogumo ir nedidelės kainos, infraraudonųjų spindulių termografija tampa naudingu ir pasaulyje plačiai panaudojamu pagalbiniu prietaisu nustatant temperatūrinius pakitimus ir jų lokalizaciją pagal odos temperatūros pakilimus ir kritimus. (1) Tiriant infraraudonąjį spinduliavimą termografijos metodu galima aptikti sutrikusios kraujotakos požymius, kurie daro įtaką besivystančius uždegiminius procesus. Infraraudonųjų spindulių termovizoriai yra vaizdo kameros, kurių pagalba galima infraraudonąją spinduliuotę fiksuoti per atstumą. Aparatas skenuoja infraraudonųjų spindulių intensyvumą ir performuoja į elektrinius signalus, iš kurių formuojama informacija apie kūno paviršiaus temperatūrą. Šiuolaikiniai aparatai yra nedideli, lengvi, juos lengva naudoti ir nereikia specialaus pasirengimo. Tai lengvina šios technologijos pritaikymą veterinarinės diagnostikos tikslais.
1940 metais išrastas pirmasis infraraudonųjų spindulių jutiklis. Pirmieji medicininiai termografijos vaizdai buvo padaryti su Britų prototipu „Pyroscan“ 1959-1961 metais. Nuo tada vyko daug termografijos taikymo tyrimų, atsirado centrai Europoje, Amerikoje ir Japonijoje (7). 1970 metais pradėta taikyti kompiuterizuotą termografijos įrangą, kuri leido temperatūrą pavaizduoti skirtingomis spalvomis ir smarkiai išplėsti šio metodo panaudojimą. Modernioji infraraudonųjų spindulių termografija, buvo sėkmingai naudojama žmonių medicinoje nuo XXI a. pradžios, o taip pat pradėta taikyti ir veterinarijoje (9). Lietuvoje ši technologija taikoma žmonių medicinoje, tačiau, dar vis labai mažai taikoma veterinarijoje.
Infraraudonųjų spindulių termovizijos taikymas ir tinkamumas diagnostiniams ir profilaktiniams tikslams dar nėra išsamiai ištirtas ir aprašytas, nors paskutinį dešimtmetį pasaulyje daroma daug tyrimų, susijusių su šios technologijos panaudojimu profilaktiniais ir diagnostiniais tikslais. Žinoma, kad infraraudonųjų spindulių termovizija yra veiksminga ir humaniška priemonė, saugi tiek tiriančiam gydytojui, tiek ir pacientams. Manoma, kad ši technologija galėtų padėti
veterinarams greitai ir tiksliai nustatyti uždegimo vietą ir galbūt leistų kontaktines ir radiaciją spinduliuojančias diagnostikos priemones naudoti tik nustačius tikslią pažeidimo vietą termografijos pagalba bei esant būtinybei. Tai atpigintų diagnostiką ir pagerintų profilaktinę gyvūnų priežiūrą. Taip pat mažinant radiaciją spinduliuojančių diagnostinių priemonių naudojimą būtų gerinamas visuomenės sveikatos užtikrinimas gerinant sveikatos aplinkos saugą bei veterinarijos gydytojų darbo higieną.
Žirgų kojų traumos yra ganėtinai paplitusi problema tarp sportinių žirgų, tačiau veterinarinė žirgų priežiūra yra brangi ir žirgų savininkai stengiasi naudotis veterinarijos gydytojo paslaugomis tik esant būtinybei t.y. jau esant aiškiai matomam sveikatos sutrikimui. Pritaikius lengvai panaudojamus, nekontaktinius ir sąlyginai nebrangius diagnostikos metodus, tokius kaip infraraudonųjų spindulių termovizija, pagerėtų profilaktinė žirgų veterinarinė priežiūra. Tokiu būdu būtų galima išvengti stiprių sveikatos pažeidimų nustačius problemą uždegimo pradžioje. Mokslininkai teigia, kad termovizijos pagalba galima nustatyti sausgyslių traumas iki 2 savaičių prieš atsirandant klinikiniams požymiais. Tai gali padėti išsaugoti žirgo sportinį pajėgumą, sutrumpinti gydymo laiką ir gydymo išlaidas. Tyrimui nereikalinga anestezija, netrikdomas įprastinis elgesys, tyrimui atlikti nereikia gyvūno fiksuoti (1). Anksčiau nustačius uždegimą ir pradėjus jį gydyti būtų gerinama žirgo gyvenimo kokybė ir užtikrinama gerovė. Tai yra svarbus faktas įvertinant tai, kad siekdama užtikrinti kuo aukštesnį gyvūnų gerovės lygį, Europos Komisija parengė ES strategiją dėl gyvūnų gerovės apsaugos 2012 – 2015 m. (2).
Šiuo metu žinomos trys pagrindinės medicinos sritys, kur Infraraudonųjų spindulių termovizija yra naudinga. Tai yra prevencinė medicina, diagnostika, gydymas ir reabilitacija.
Įrodyta, kad termografiją tikslinga taikyti norint įvertinti kaip kintant aplinkos sąlygoms vyksta termoreguliaciniai procesai organizme (3), kaip dėl gyvūno organizme vykstančių uždegiminių procesų vyksta temperatūros pokyčiai odoje ties pažeidimo vieta (4), kaip temperatūros pokyčiai vyksta dėl kraujotakos disfunkcijos (5) ir kaip temperatūros pokyčiai susiję su gyvūnų patiriamu stresu (6).
Tikslas – išanalizuoti infraraudonosios spinduliuotės termografijos taikymo galimybes veterinarijoje bei įvertinti termografijos metodo reikšmę žirgų kojų sausgyslių ligų diagnostikoje.
Siekiant šio tikslo buvo iškelti šie uždaviniai:
1. Nustatyti skirtinguose žirgynuose esančių žirgų kojų paviršinę temperatūrą ir išanalizuoti termogramas kompiuterine programa.
2. Pagal paviršinę žirgų priekinių ir užpakalinių kojų temperatūrą įvertinti temperatūrų skirtumą tarp sveikų ir sergančių arklių kojų paviršinių piršto lenkiamojo raumens sausgyslių srityse.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Temperatūra ir infraraudonieji spinduliai
Temperatūra yra fizikinis rodiklis. Ja remiasi daugelis mokslo sričių bei tyrimų, įskaitant ir infraraudonųjų spindulių technologijas (7). Remiantis šiuo fizikiniu dydžiu, įvertinama, kaip gyvūno šilumos atidavimas sąveikauja su aplinka. Tai galima pagrįsti konvekcija, spinduliavimu ir garavimu ir tai yra moksliškai įrodyta (8-11). Fiziologinis gyvūno sveikatos požymis yra nepakitusi kūno temperatūra, o atsiradęs bet koks bendras viso kūno temperatūros ar vietinis temperatūrinis pokytis yra siejamas su liga (12).
Ryšys tarp temperatūrinių pakitimų ir ligos yra žinomas nuo Hipokrato laikų, kuomet jis sakė: „jei viena kūno dalis yra karštesnė ar šaltesnė nei likęs kūnas, tuomet toje vietoje yra liga“. Per šimtmečius temperatūra liko subjektyviu duomeniu ir tik šešioliktame amžiuje buvo pradėta matuoti temperatūra. Aštuoniolikto amžiaus pradžioje nuspręsta, kad reikia kalibruotos skalės temperatūros matavimui, o 1750 m. pradėta naudoti Celsijaus skalė (13). Pagal šią skalę 0 reiškia ledo tirpimo, o 100 vandens virimo temperatūrą (14). Klinikinis termometras, kuris buvo visuotinai naudojamas medicinoje daugiau nei 130 metų, buvo sukurtas Karlo Wunderlicho 1868 metais (13).
Infraraudonųjų spindulių radiacija nebuvo išaiškinta iki 1800 metais atliktų sero William Herschel eksperimentų. Vėliau išsiaiškinta, kad elektromagnetinių bangų spektras yra sudarytas iš įvairaus ilgio bangų pradedant nuo trumpiausių gamma spindulių, toliau eina rentgeno spinduliai, ultravioletinės bangos, matomos šviesos spektras, infraraudonieji spinduliai, mikrobangos, o ilgiausios yra radijo bangos. Iš šio spektro žmogus mato tik labai nedidelę dalį bangų, vadinamų regimosios šviesos spektru (15). Pagal pavadinimą infraraudonieji spinduliai reiškia žemiau raudonos (lotyniškai infra, „žemiau“), kadangi raudona spalva yra matomos šviesos ilgiausias bangos ilgis, po kurios eina infraraudonųjų spindulių spektras. Infraraudonųjų spindulių diapazonas yra tarp 750 nm ir 1 mm.
Infraraudonuosius spindulius, kuriuos nustato termokameros, skleidžia visi gyvi kūnai, priklausomai nuo jų kūno temperatūros. Infraraudonieji spinduliai nematomi, tačiau jaučiami kaip šiluma (15). Nustatyta, kad didžiausias infraraudonųjų spindulių šaltinis yra saulė. Jie sudaro apie 80 proc. visų saulės skleidžiamųspindulių (16). Šių spindulių pagalba palaikoma kūno temperatūra tam tikrose ribose. Infraraudonieji spinduliai gali būti absorbuojami, skiedžiami, atspindimi arba perduodami. Spindulių skleidimas skaičiuojamas pagal objekto galimybę absorbuoti ir išskirti infraraudonąsias bangas. Tai laikoma svarbesne savybe, nei gebėjimas atspindėti šiuos spindulius. Klasifikavimas į infraraudonuosius spindulius skleidžiančius ar atspindinčius objektus yra glaudžiai susijęs su objektą sudarančių medžiagų savybėmis (15).
1.2. Termografija
1.2.1. ĮrangaTermografija yra paciento paviršinės temperatūros žemėlapis, panašaus formato, kaip ir topografinis žemėlapis (17,18). Dvidešimtame amžiuje buvo kuriami aparatai infraraudonųjų spindulių termogramoms kurti. 1940 metais išrastas pirmasis infraraudonųjų spindulių jutiklis. Jau nuo 1960 metų atsirado galimybė naudoti skystuosius kristalus kūno paviršiaus temperatūros matavimams (13). Jie būdavo dedami ant kūno paviršiaus ir keisdavo spalvą, o tai mokslininkai turėdavo fotografuoti fotoaparatu. Tai buvo nebrangus ir paprastas metodas, bet per 1-2 metus kristalų jautrumas sumažėdavo ir prireikdavo labai daug nuotraukų tinkamiems rezultatams gauti (19,20). Antra infraraudonųjų spindulių detektorių karta buvo naudojama karo pramonėje antroje XX a. pusėje (21), o termokameros, naudojamos medicinoje, buvo išskirtiniai aparatai (22).
Pirmieji medicininiai termografijos vaizdai buvo padaryti su britų prototipu „Pyroscan“ 1959-1961 metais. Nuo tada vyko daug termografijos taikymo tyrimų, atsirado centrai Europoje, Amerikoje ir Japonijoje (13). Pirmosios termokameros buvo skirstomos į kontaktines ir nekontaktines. Šiais laikais termografinė įranga skirstoma į vėsinamą ir nevėsinamą. Vėsinamoje įrangoje detektorius yra šaldomas, kad galėtų tiksliai matuoti temperatūrą (23). Fokusuojančių ir skanuojančių veidrodžių sistema naudojama matuoti visą matymo lauką. Kameros detektorius dažniausiai sujungtas su katodo vamzdeliu ir taip užfiksuota spinduliuotė paverčiama į elektrinį impulsą. Katodo vamzdelyje tai juodai baltas vaizdas. Spindulių intensyvumas tiesiogiai proporcingas vaizdo skalei. Naudojant mikročipus juodai balta nuotrauka paverčiama spalvota termograma. O vėsinimas reikalingas tam, kad prietaiso skleidžiama šiluma neįtakotų detektoriaus gaunamų duomenų tikslumo. Tokio tipo kamera, dėl savo sudėties yra didelė ir nepatogi, o dar norint gauti spalvotus duomenis, ja reikia jungti prie kompiuterio, tai dar labiau sunkina panaudojimą. Tokia įranga buvo naudojama anksčiau, bet nebuvo lengvai transportuojama, dėl to šis metodas nebuvo plačiai taikytas iki XXI a (24).
XXI a. pradėti naudoti nevėsinami termovizijos aparatai. Šiuose aparatuose infraraudonųjų spindulių radiacija fiksuojama detektorių serijų pagalba (24). Tai palengvino jų transportavimą ir leido pritaikyti šią techniką ne tik universitetiniuose moksliniuose bandymuose, bet ir kasdieninėje praktikoje. Dėl to XXI a. vis labiau auga susidomėjimas infraraudonųjų spindulių termografijos pritaikymu tiek žmonių medicinoje, tiek ir veterinarinėje medicinoje (25).
1.2.2. Termografija ir fiziologija
Kaip jau buvo aptarta aukščiau, karštį generuoja organizmai ir spinduliuoja į aplinką. Dėl to odos temperatūra dažniausiai būna vidutiniškai 5 oC žemesnė, nei kūno temperatūra (37 o
C). Oda šilumą gauna iš vietinės cirkuliacijos ir audinių metabolizmo. Termografija matuoja kūno paviršiaus
temperatūrą, kuri yra glaudžiai susijusi su kraujotaka ir kraujo pritekėjimu į audinius (26). Dažniausiai audinių metabolizmas būna nekintantis, todėl ir odos temperatūros pakitimai priklauso nuo vietinių audinių perfuzijos pasikeitimų. Normaliomis sąlygomis venos yra šiltesnės nei arterijos, kadangi jos drenuoja metabolitiškai aktyvias kūno vietas (20). Paviršinės venos labiau sušildo odą nei paviršinės arterijos, o venos, kuriomis kraujas atiteka iš aktyvesnio metabolizmo zonų, labiau sušildys odą nei venos, kuriomis kraujas atiteka iš normalaus metabolizmo vietų. Kraujagyslių raštas ir susijęs kraujo tekėjimas diktuoja temperatūrinį raštą. Tai yra termografinės interpretacijos pagrindas (18). Bet kurios kūno vietos temperatūrinis raštas gali būti nuspėjamas pagal kraujotakos ir paviršiaus kontūrą. Odos, kuri dengia raumenis, temperatūra pakyla dėl raumenų darbo (27). Pagal šiuos faktus, galima sudaryti bendrą arklio termografinį vaizdą- vidurinė linija (nugara, krūtinė, tarpas tarp kojų, ventralinė vidurio linija) visuomet šiltesnė. Šiluma kojų srityje pasiskirsto pagal didžiąsias kraujagysles: v.cefalica priekyje ir v.saphena gale.
Dorsalinėje distalinės kojos dalies pusėje, nuo riešo sąnario žemyn, matoma ganėtinai vėsi sritis, kadangi šios vietos yra pakankamai toli nuo pagrindinės kraujotakos. Termografiškai, šilčiausia matoma vieta distalinėje kojos dalyje yra aplink tankų arterijų ir venų tinklą, išsidėsčiusį ties apynage bei laminariniame kanopos sienos sluoksnyje. Normaliai, žiūrint lateraliai, matome aukštesnę temperatūrą tarp plaštakos kaulo ir lenkiamosios sausgyslės, dėl v. palmare priekinėse kojose ir v. metatarsalis užpakalinėse kojose. Karščiausia kojos vieta yra kanopos apynagė. Palmariniame (planetariniame) vaizde sausgyslės yra ganėtinai vėsios, o karščiausia vieta yra įdubimas tarp užpenčių.
Termografiją sunkina tai, kad gyvūnams būdingas diferenciacinis kūno paviršiaus temperatūros pasiskirstymas. Didelę įtaką tam turi plaukų, kailio ar vilnos tankis, tiesioginiai saulės spinduliai, aplinkos temperatūra, oro drėgnumas, oro judėjimas ir kiti veiksniai. Sritys, kurios nėra padengtos plaukais, teisingiau perteikia odos temperatūrą ir leidžia gauti tikslesnius tyrimų rezultatus. Geriausia vieta tiksliai kūno paviršiaus temperatūrai nustatyti yra gyvūnų kūno sritys, nepadengtos plaukais (28-32). Taip pat svarbios kiekvieno tyrimo metu sudaromos optimalios ir gyvūnų gerovės bei tyrimo metodikos reikalavimus atitinkančios sąlygos. Tada yra tiksliausiai atliekami termografiniai matavimai (33).
Taikant infraraudonųjų spindulių skenavimo metodiką nuo kūno paviršiaus, galima nustatyti ankstyvuosius temperatūros, vietinius patologinius pokyčius, susijusius su uždegimo vystymusi bei kraujotakos sutrikimu (1). Pažeistame ar sergančiame audinyje matomi kraujotakos apytakos
pokyčiai, pasireiškia padidėjusia ar sumažėjusia audinių temperatūra, kuri vėliau padeda įvertinti tiriamo organizmo fiziologinę būklę (34). Vienas iš kardinalių uždegimo požymių yra karštis, kuris atsiranda dėl padidėjusios kraujo cirkuliacijos. Termografiškai matomas karštasis taškas yra asocijuojamas su vietiniu uždegimu ir manoma, kad jis matomas odoje tiksliai ties uždegimo vieta
(35,36). Taip pat pažeistas audinys gali būti sutrikusia kraujotaka dėl tynio, kraujagyslių trombozės,
audinių infarkto. Tokiu atveju matoma sumažėjusios temperatūros sritis, aplink kurią galima pastebėti padidėjusios temperatūros sritį galimai dėl kraujo šunto.
1.2.3. Termovizijos panaudojimas veterinarijoje ir trūkumai
Termografinės įrangos ir kompiuterinės sistemos, padedančios analizuoti duomenis tobulėjimas paskatino mokslinius termografinius tyrinėjimus, susijusius su žirgais (4,6,15,26,37).
Literatūroje yra teigiama, kad veterinarijos gydytojas, turėdamas infraraudonųjų spindulių vaizdo kamerą, galėtų greitai ir tiksliai aptikti pažeistą gyvūno kūno vietą (38). Pagrindinė termografijos funkcija yra nekontaktiniu būdu užfiksuoti gyvūno kūno paviršiaus temperatūrinį žemėlapį ir nustatyti karštus taškus, kurie rodo uždegimo vietą, kai tai nėra kliniškai matoma (20,39,40). Taip pat tai leidžia nustatyti, ar kliniškai nustatyti patinimai ir skausmingi taškai yra susiję su uždegimu. Taikant termovizinės sistemos tyrimo metodiką, gyvūnams nesukeliamas stresas, nes jie nefiksuojami, o tyrimas yra efektyvus, didelio diagnostinio jautrumo, gali būti kartojamas keletą kartų, atliekamas nuotoliniu būdu nesukeliant skausmo ir užtikrinant gyvūnų gerovę (1,41). Termovizija yra neįkainojama pagalba veterinarijos gydytojui nustatant galimas traumos vietas ir patvirtinant klinikinės apžiūros rezultatus. Mokslininkaiteigia, kad termovizija yra puiki pagalba nustatant arklių šlubavimą, dėl viršutinėje galūnės srityje esančių pažeidimų, kadangi toje vietoje analgetikų blokadų panaudojimas yra ribotas (24).
Kita panaudojimo sritis yra subklinikinių traumų atvejų nustatymas. Užsienio autoriai, aprašę arklių kojų sausgyslių ir raiščių tyrimus, teigia, kad termovizijos pagalba sausgyslių ir raiščių pažeidimus galima nustatyti iki 2 savaičių anksčiau, nei pasirodo klinikiniai simptomai (4,15,37). Termovizijos galimybė nustatyti karštuosius taškus leidžia veterinarijos gydytojui objektyviai ir pamatuotai įvertinti uždegiminę reakciją (20). Nustačius pažeidimą anksčiau, nei jis pasireiškia kliniškai, galima pritaikyti tinkamą gydymą ir išvengti didesnių pažeidimų taip sutrumpinant gydymo laiką, kas yra labai svarbu sportinių žirgų karjerai. Termografijos pagalba galima sekti uždegiminį procesą gydymo eigoje ir tokiu būdu įvertinti pasikeitimus gydymo metu.
Termovizija fiksuoja ne tik karštus, bet ir šaltus taškus. Galima stebėti kraujotakos tinklą ir rasti jo pakitimus. Mokslininkai termografu diagnozavo vietinius ir regioninius paviršinės kraujotakos pokyčius, atsiradusius sutrikus vazomotoriniams centrams, dėl reagavimo į dirgiklius (42). Sutrikus kraujotakai matomas šaltasis taškas. Organizmo temperatūra tolyn nuo kraujagyslės pažeidimo matoma šaltesnė nei visas kūnas, dažnai termogramoje matoma, kad ji aplinkos temperatūros.
Šiuolaikinė technika leidžia stebėti gyvūnus ir judesyje. Lyginant termogramas prieš, per ir po fizinio krūvio galima stebėti raumenų termogramas, įvertinti raumenų darbą (43).
Termografinė įranga plačiai naudojama jojimui skirto inventoriaus, tokio, kaip balnai ir kamanos, tinkamumo vertinimui. Balnų tinkamumas vertinamas po treniruotės termovizoriumi stebint arklio nugaros bei balno vidinės pusės termogramas (43,44). Kamanų sukeliamam stresui įvertinti mokslininkaipanaudojo arklių termogramas (6).
Termografija turi ir savų trūkumų. Visų pirma ir svarbiausia tai, kad termovizijos metodu matuojama odos paviršinė temperatūra, o oda yra tik atspindys to, kas vyksta gilesniuose audinių sluoksniuose. Kai kuriais atvejais, organizme gali vykti uždegiminis procesas, bet dėl to, kad pažeidimo vietą dengia storas audinių (raumenų, riebalų) sluoksnis, paviršinė odos temperatūra neperteiks teisingo vaizdo. Tyrimui didelę reikšmę turi aplinkos veiksniai, mikroklimato sąlygos (35,45,46). Jeigu prie tiriamojo objekto liesis kitas objektas arba kailis bus sulipęs purvu, tai įtakos termografinius duomenis. Pavyzdžiui, jei kažkas liečia tiriamojo gyvūno koją, pašalinė šiluma bus užfiksuota ir gali įtakoti klaidingai teigiamą rezultatą. Taip pat negalima pamiršti, kad net nedidelis vėjas gali atvėsinti tiriamą objektą, o saulės spinduliai gali įtakoti temperatūros pakilimą. Didelę įtaką rezultatams gali turėti įvairūs tepalai, šildančios ar šaldančios priemonės (tiek tepalų, tiek ir apsaugų, bintų pavidalo), aplinkos temperatūra, drėgmė. Tankus kailis neleidžia teisingai įvertinti odos temperatūros.
1.2.4. Termografijoje rekomenduojamos taikyti tyrimo metodikos
Žmonių medicinoje termografija vykdoma labai gerai kontroliuojamose sąlygose. Veterinarinėje medicinoje tai, deja, ne visuomet įmanoma, bet netgi lauko sąlygomis galima įvykdyti reikalavimus, kad gautume tinkamas termogramas. Faktoriai, kurie turėtų būti kontroliuojami termografijos tyrimo metu, yra tiriamo objekto judesys, pašalinė spinduliuojama energija, aplinkos temperatūra ir termogramų kiekis.
Tiriamojo objekto judesiai gali būti kontroliuojami imobilizuojant arklį tyrimo staklėse. Tai taip pat sukuria saugią darbo aplinką teik dirbančiam veterinarijos gydytojui, tiek ir naudojamai įrangai. Ne visada yra galimybė naudoti imobilizuojančias stakles, bet tokiu atveju, kai jų nėra, negalima naudoti cheminių medžiagų arklio imobilizavimui. Sedatyvinės medžiagos, naudojamos arklio raminimui ir judesių kontrolei apžiūros metu, netinkamos naudoti termovizinio tyrimo metu, kadangi šie vaistai gali įtakoti periferinę kraujotaką. Tai gali įtakoti neteisingą temperatūrinio rašto susidarymą ir tyrimo duomenys gali tapti klaidingi. Mikrocirkuliacinius kraujotakos sutrikimus, kai taikoma vietinė nejautra ir anestezija, taip pat neuronų žūtį termografiškai įvertino ir moksliškai pagrindė savo darbuose mokslininkai Holmes, Ruijs Lange ir Schumacher (5,47-49).
Šiuolaikinė temperatūrinių nuotraukų įranga sugeba užfiksuoti nuotrauką labai greitai, kas leidžia padaryti kokybiškas nuotraukas ir nefiksuojant tiriamo gyvūno. Veterinarijoje privaloma greito nuotraukų fiksavimo įranga, kadangi ji užfiksuoja kadrą beveik akimirksniu palyginus su
įranga, kuri fiksuoja nuotrauką nuo 6-19 sekundžių. Aparatūros teleobjektyvas yra didelė pagalba norint užtikrinti įrangos ir veterinaro saugų atstumą nuo tiriamo arklio. Atstumas termogramos kokybei įtakos neturi, nors nurodoma, kad kuo arčiau prie objekto yra kamera tuo tikslesnis ir detalesnis gaunamas vaizdas. Termogramos daromos įvairiu atstumu- nuo 1-2 metrų atstumo fiksuojant tam tikros vietos termogramą iki tolimesnio reikiamo atstumo visam objektui sutalpinti į nuotrauką.
Infraraudonieji spinduliai sklinda ne tik nuo tiriamo gyvūno kūno temperatūros. Iš aplinkos taip pat sklinda infraraudonieji spinduliuotė. Kai siekiama tiksliai apskaičiuoti temperatūrą, reikia pašalinti įvairius faktorius, galinčius įtakoti tyrimo rezultatus. Atliekant detalesnę termogramų analizę, būtina įvertinti objekto sąlytį su aplinka, aplinkos veiksnių galimą įtaką (35,45,46). Šie parametrai turi daug įtakos matavimų tikslumui, galutiniams rezultatams (50).
Norint sumažinti pašalinės spinduliuotės įtaką termogramoms, jas reiktų daryti pastogėje, kuri apsaugotų nuo saulės spindulių. Termogramas rekomenduojama daryti tamsoje arba prastai apšviestose patalpose. Tinkamiausia tyrimui temperatūra yra apie 20 oC, bet kokia temperatūra žemiau 30o
C yra tinkama. Tokia temperatūra rekomenduojama dėl to, kad kūnas dar nepraranda šilumos su prakaitu, nes iki 30 o
C radiacija ir konvekcija yra atsakinga už šilumos praradimą. Tyrimo vietoje turėtų būti pastovus, nekintantis ir labai silpnas oro judėjimas, kad neteisingai nevėsintų tiriamo gyvūno. Arklys jokiu būdu neturėtų būti laikoma skersvėjyje. Taip pat arkliui turėtų būti leidžiama bent 10-20 minučių apsiprasti ir aklimatizuotis tyrimo aplinkoje (51).
Kiekybinės temperatūrų reikšmės yra svarbios tik tokiu atveju, jeigu veterinaras iš termogramos duomenų nori patikrinti, ar dvi simetriškos kūno sritys yra vienodos temperatūros. Šaltiniai teigia, kad vertinant termografinę nuotrauką, 1oC skirtumas tarp simetriškų kūno vietų yra reikšmingas ir sindikuoja galimą patologiją. Tokiam tyrimui didesnę reikšmę gali turėti kailis ir kailio ilgis. Plaukai izoliuoja koją ir stabdo infraraudonųjų spindulių radiaciją. Bet jei kailis yra trumpas arba vienodo, tolygaus ilgio galima padaryti tinkamas termogramas. Kūno paviršius turi būti įvertintas dėl pakitusio kailio ilgio, nes tai gali įtakoti neteisingų karštųjų taškų vaizdą.
Teigiama, kad tikslinga infraraudonųjų spindulių termografijos duomenis vertinti pagal spinduliavimo trukmę ir stiprumą (52). Rekomenduojama daryti keletą tiriamos vietos nuotraukų. Bent 2 nuotraukas 90o kampu, kad įsitikintume, ar karštas taškas tikrai egzistuoja. Dėl to arklio kojos turėtų būti tiriamos iš visų pusių. Kai kurie autoriai teigia, kad tyrimą reiktų kartoti 2-3 kartus su minutės pertrauka. Reikšmingi karštieji taškai bus matomi kiekvienoje pakartotinėje nuotraukoje. Ši technika tai paprastas būdas užtikrinti tyrimo lauko sąlygomis kokybę. Vieną kartą darytais matavimais gauti duomenys pripažįstami, kaip patikimi, bet efektyvesnis ir tikslesnis metodas yra, kai duomenys gaunami matuojant kelis kartus (53).
1.2.5. Sąsaja su kitomis diagnostinėmis priemonėmis
Galimybės nustatyti tikslią diagnozę didėja tobulėjant diagnostinei technikai. Nereikia pamiršti, kad jokia diagnostinė priemonė, nors jos ir labai stipriai tobulėja, nesuteiks reikiamos informacijos be klinikinės apžiūros. Greičiau jau kiekviena diagnostinė priemonė tik išplečia duomenų bazę, kurią turime apie tiriamąjį gyvūną po klinikinės apžiūros. Kiekviena technologija unikalią ir specifinę informaciją. Taip pat kiekviena diagnostinė priemonė turi savų trūkumų.
Termografija ir scintigrafija yra fiziologinių diagnostinių nuotraukų sistemos. Jos suteikia informaciją apie audinių fiziologiją ir kraujo cirkuliaciją. Jos suteikia informaciją apie pažeistus audinius ir audinių gyvybingumą. Bet nei viena nesuteikia tikslios informacijos apie traumos ar ligos pobūdį. Tai turi būti daroma su diagnostinėmis priemonėmis, suteikiančiomis informaciją apie anatominius pakitimus.
Rentgeno nuotraukose galime matyti audinių kontrastą priklausomai nuo kaulų pakitimų. Tai naudojama kaulų pakitimams nustatyti. Gaila, bet neskaitant lūžių, kiti kaulų pakitimai nuotraukose matomi tik po 10-14 dienų nuo jų atsiradimo. Taip pat kaulų pakitimai dažniausiai yra ilgalaikiai ir sunku nustatyti, ar lėtinis kaulo pakitimas yra skausmo ir šlubavimo priežastis. ,o termografija parodo uždegimo vietą, kuri dažniausiai ir yra skausmo priežastimi. Taigi, termografija gali pagelbėti nustatyti ar rentgeno nuotraukoje nustatytas kaulo pažeidimas yra susijęs su uždegimu ir ar tai yra šlubavimo priežastis. Tyrimus, lyginant rentgeno ir termografijos tyrimais gautus duomenis, atliko Jungtinių Amerikos Valstijų Djuko medicinos universiteto mokslininkai. Jie tyrė osteoartrito pažeistų rankų sąnarių paviršių temperatūros ir rentgeno nuotraukomis gautų duomenų koreliavimą tarpusavyje (54). Rentgeno ir termovizijos kombinaciją taip pat ištyrė ir aprašė Prancūzijos mokslininkai (55).
Termografija ir echoskopija yra puikiai suderinamos technikos. Kai termografijos metodu nustatoma pažeidimo vieta, tuomet ultragarsu galima nustatyti morfologinius struktūrinius pakitimus, pažeidimo dydį ir formą. Ultragarso pagalba galima stebėti gijimą, tačiau termografu galime nustatyti, kada uždegimas numalšintas. Šių technologijų naudojimas kartu aprašomas daugelyje tyrimų, kuriuose aprašomos žirgų sausgyslių traumos (37), taip pat bandant nustatyti kumelių rują termografijos pagalba (56). Taip pat Foncesa ir kiti šias dvi technologijas pritaikė tiriant žirgų nugaros skausmo priežastis (57).
Scintigrafija yra naudinga nustatinėjant rentgenogramoje nepastebimus kaulinius pažeidimus. Termografiją galima naudoti kaip pagalbinę priemonę prie šios technologijos, kadangi scintigrafija naudojama selektyviai kaulų apžiūrai, o termografijos pagalba galima vertinti paviršinius audinius.
Gali būti, kad ateityje atikus daugiau stebėjimų, bus galima išvengti brangių ligų prevencijos ir diagnostikos metodų taikymo, o rentgeną, kompiuterinę tomografiją, magnetinį rezonansą naudoti veterinarinėje medicinoje tik esant būtinybei (15).
1.3. Paviršinės pirštų lenkiamojo raumens sausgyslės ligos
Paviršinės pirštų lenkiamojo raumens sausgyslės uždegimas yra dažniausiai pasitaikanti fizinio streso įtakota, nemirtina sportinių žirgų trauma. Tiriant grynakraujius jojamuosius pastebėta, kad jiems labai dažnai pasitaiko sausgyslių traumos (58), o dažniausiai pasitaikančios yra paviršinių piršto lenkiamojo raumens sausgyslių ligos (59,60). Paviršinės pirštų lenkiamojo raumens sausgyslės pažeidimai lenktyniniams grynakraujiams žirgams sudaro iki 46 procentų visų kojų traumų ir yra svarbi šių žirgų sportinės karjeros pabaigos priežastis (60). Šios sausgyslės
pažeidžiamos ne tik lenktyniniams žirgams, tačiau ir kitų sporto šakų, tokių kaip trikovė, konkūrai, ištvermės jojimas ar dailusis jojimas, atstovams (61). Šios traumos įtakoja didelius finansinius
nuostolius žirgų sporto industrijoje, nors sausgyslių pažeidimas yra dažnai pasitaikanti trauma, tačiau vis dar yra ribotas supratimas apie faktorius, įtakojančius šias traumas, traumos mechanizmą ir gijimo procesą (62). Dėl žinių stygiaus, nors yra sugalvota daug įvairių terapijos metodų, tačiau vienos stabilios ir sėkmingos terapijos, galinčios valdyti šių traumų atsiradimą bei gijimą, kol kas nėra atrasta.
Yra žinomi trys sausgyslių pažeidimų tipai: pertempimas, sausgyslės įplyšimas ir kiauriniai pažeidimai per odą.
Pertempimo įtakoti pažeidimai atsiranda, kai sausgyslė yra ištempiama daugiau, nei leidžia jos fiziologiniai duomenys. Nuovargis, konformacinės anomalijos, prastos grunto sąlygos, pirminės sausgyslės degeneracijos ar išemija įtariami kaip predisponuojantys faktoriai fizinio krūvio įtakotoms sausgyslių traumoms (63). Pertempimo įtakoti pažeidimai dažniausiai prasideda sausgyslės struktūros degeneracija, nesukeliančia jokių kliniškai matomų pakitimų, uždegiminio ir gijimo proceso, tik progresyviai mažina biomechaninį paviršinės pirštų lenkiamosios sausgyslės pajėgumą (64). Dažniausiai pasitaiko viduriniame arba distaliniame trečdalyje. Klinikinis pažeidimo laipsnis varijuoja nuo fibrilių praslydimo trūkstant skersiniams tvirtinimo elementams iki fibrilių trūkimo ir, kai kuriais atvejais, visiško sausgyslės audinių atsidalinimo (65).
Sausgyslės degeneracija ir įtrūkimai tai sausgyslės audinių įplyšimas, kuriame kaupiasi audinių skysčiai. Šio tipo pažeidimų etiologija mažiau žinoma, tačiau manoma, kad tai degeneracinių procesų pasėkoje atsirandantys pažeidimai. Degeneraciniai procesai siejami su arklio amžiumi ir sportiniu panaudojimu. Manoma, kad formuojantis skeletui, jaunų žirgų sausgyslės puikiai prisitaiko prie didėjančio krūvio, tačiau vyresnių žirgų sausgyslės nebeprisitaiko, o, atvirkščiai, esant dideliam krūviui vyresnių žirgų sausgyslėse prasideda degeneraciniai procesai. Degeneraciniai procesai įtakoja sausgyslės susilpnėjimą ir nedidelius pažeidimus, bet laiku nepastebėjus nedidelių pakitimų išsivysto ūmus tendinitas su didesnio lygio sausgyslių struktūros pažeidimais. Ši teorija paremta dažnai pasitaikančiu silpnu sausgyslių patinimu ir skausmu prieš atsirandant ūmiai traumai. Tolimesnis šios teorijos pagrindimas kyla iš patologinių anatominių
tyrimų, kurių metu buvo tirtos kliniškai sveikos sausgyslės ir nustatyta kolageno skaidulų degeneracinės zonos, išemija ir fibrozė.
Ūmus tendinitas apibūdinamas pagal kolageno skaidulų pažeidimus ir padidėjusius tarpsekcijinius tarpus atsiradusius dėl vidusausgyslinės edemos ir hemoragijos. Sunkesniais atvejais ūmus uždegimas lydimas struktūrinių pažeidimų t.y. visiško sausgyslinių skaidulų pažeidimo (66). Pažeidimai dažniausiai atsiranda paviršinės piršto lenkiamojo raumens sausgyslės centre, kur jos nedengia sausgyslinė makštis ir yra vadinami šerdiniu pažeidimu (65). Pažeidimo sunkumas yra nustatomas pagal sausgyslės echogeniškumą ir skirstomas į 4 laipsnius. 1 laipsnis yra daugiausia echogeniškas, 2 laipsnis – turi pusę normalios sausgyslės echogeniškumo, 3 laipsnis – daugiausia neechogeniškas, 4 laipsnis- visiškai neechogeniškas.
Visiškai sausgyslė dažniausiai pažeidžiama esant kiauriniams pažeidimams per odą. Šie pažeidimai dažniausiai atsiranda distalinėje plaštakos dalyje, kadangi sausgysles čia dengia mažas minkštųjų audinių kiekis. Jie siejami su stipriu sumušimu. Dažniausiai pasitaiko trauminio pobūdžio pažeidimai, tokie kaip užsikirtimas, traumos šokant, susispardžius, kojai įstrigus į gardo apsauginius rėmus ar kita. Gali būti plėštinės žaizdos, kurios padaromos esant įtemptai sausgyslei arba žaizdos padaromos įstrigus kojai (pvz.: įsipainiojus į vielą) kai sausgyslė atpalaiduota. Sunkiausi pažeidimai būna palmarinėje plaštakos dalyje.
1.3.1. Sausgyslės gijimo ypatumai
Sausgyslės gijimas yra ilgas procesas ir gali trukti nuo pusės metų iki daugiau nei vienerių metų priklausomai nuo traumos sunkumo. Sugijusios sausgyslės audinių sudėtis ir struktūra niekada netampa lygiai tokia kaip sveikos nepažeistos sausgyslės.
Sveikimo procesas po ūmios traumos prasideda nuo pažeistų negyvybingų kolageno skaidulų šalinimo, po kurio seka revaskuliarizacija ir vėlesnis fibrozinio randinio audinio formavimas, kuris susideda iš įvairiai orientuotų kolageno skaidulų. Trečio tipo kolagenas keičiamas pirmo tipo kolagenu, fibrilių diametras padidėja ir kolageno skaidulos išsidėlioja išilgai rando brendimo metu.
Lėtas sausgyslės gijimas siejamas su prasta sausgyslinio audinio vaskuliarizacija ir ribotomis galimybėmis normaliems fibrocitams tapti kolageną gaminančiomis ląstelėmis (66). Sausgyslės randinis audinys skiriasi biochemiškai ir struktūriškai nuo sveikos sausgyslės audinių. Pavyzdžiui, pažeistose sausgyslėse randami padidėję trečio tipo kolageno kiekiai lyginant su sveikomis sausgyslėmis. Sausgyslės audinys nevisiškai regeneruoja, o formuojasi mažesnio diametro ir kokybės kolageno skaidulos, kurių tarpusavio ryšiai taip pat silpnesni nei sveikos sausgyslės (67). Tai predisponuoja pakartotinių traumų atsiradimą.
Pažeistos sausgyslės gijimas dažniausiai susideda iš trijų persidengiančių fazių: ūmaus uždegimo arba demarkacijos fazės, proliferacijo fazės ir remoduliacijos fazės. Uždegiminės fazės
metu, tai yra 10 dienų po traumos, pažeistos sausgyslės skaidulos yra virškinamos proteolitinių enzimų ir tada pašalinamos fagocitų pagalba. Proliferacijos fazė trunka nuo 4 iki 45 dienos ir yra apibūdinama pagal tai, kad formuojasi fibroproliferatyvus randas. Remoduliacinėje fazėje nuo 45 dienos, yra progresyvus kolageno skaidulų formavimasis ir grupavimasis į sausgyslės skaidulas. Gyjančio audinio formavimasis ir kolageno išsidėstymas tempimo kryptimi gali trukti iki metų (68,69).
1.3.2. Rizikos faktoriai
Yra padaryta nemažai mokslinių tyrimų, analizuojančių sausgyslių traumas, galinčias įtakoti rizikos veiksnius (60,70,71). Daugiausiai šių tyrimų buvo atlikta Jungtinėje Karalystėje ir daugiausiai dėmesio buvo skiriama su treniruotėmis susijusiems faktoriams. Šie tyrimai buvo atliekami su medžioklei (71) arba lenktynėms naudojamais žirgais (70). Taip pat yra atlikta tyrimų, kur tiriamieji žirgai buvo naudojami lenktynėms su kliūtimis (72). Taip pat buvo stebima, ar šiose sporto šakose vyrauja tie patys rizikos veiksniai, ar jie skiriasi pagal sporto šakų pobūdį, kadangi lenktynėse su kliūtimis tiek pagrindas, kuriuo žirgai bėga, tiek kliūčių aukštis skiriasi nuo medžioklės ar lygiųjų lenktynių. Išskiriami rizikos faktoriai susiję su arklių varžybų istorija, raiteliu, inventoriumi, naudojamu jojant, lytimi, amžiumi, pagrindu, kuriuo arklys bėga, taip pat prieš tai buvusiomis traumomis. Tendinitą įtakoja akumuliacinės submaksimalios apkrovos, tenkančios sausgyslei sunkių fizinių pratimų metu, tai veda mechaninių struktūrinių pažeidimų link. Vienas iš labiausiai įtakojančių faktorių yra didelis greitis, dėl to šios traumos dažniausiai pasireiškia lenktyniniams ir trikoviniams žirgams. Moksliniai tyrimai rodo, kad trikoviniai žirgai gan dažnai susižeidžia kroso rungties metu. Tarptautinio lygio trikovės varžybose sausgyslių traumos sudaro 17 proc. visų traumų (73). Kietas gruntas įtakoja šių traumų atsiradimą, nes leidžia žirgui greičiau judėti, bet didina sausgyslės apkrovą (63). Tyrimai rodo ryšį tarp žemų užpenčių bei ilgos kanopos ir sausgyslių traumų.
2. TYRIMO METODAI, MEDŽIAGOS IR PRIEMONĖS
2014 metų spalio – lapkričio mėnesiais tirti įvairių veislių ir paskirties žirgai septyniuose skirtinguose Lietuvoje esančiuose žirgynuose. Tyrimo laikas pasirinktas atsižvelgiant į sportinių žirgų varžybų sezono trukmę, kadangi spalio mėnesį baigiasi vasaros sezono varžybų ciklas. Buvo tirti arkliai Marijampolės, Kauno, Alytaus ir Vilniaus rajonų žirgynuose. Tirti Lietuvos jojamųjų, Trakėnų, Baltijos hanoverių, Žemaitukų, Hanoverių, Danijos šiltakraujų ir Holšteinų veislės žirgai. Buvo aprašomos kiekvieno arklio laikymo sąlygos, darbo krūvis, arklio veislė, amžius, ūgis centimetrais, panaudojimas sporte, esamos ar buvusios traumos, kojų sveikatingumas tyrimo metu, ar naudojama arklio gardinė gūnia, ar arklys išleidžiamas laisvai bėgioti aptvaruose (anamnezės duomenys). Arklio kanopos dydis buvo išmatuotas centimetrais plačiausioje kanopos vietoje naudojant liniuotę. Atliekant termografinį tyrimą buvo išmatuota arklidės temperatūra, kuri svyravo 7oC - 11oC ribose.
2.1. Termovizijos atlikimo metodika
Arklių priekinių ir užpakalinių kojų termogramos nustatytos naudojant termo kamerą „Testo 875-1“. Kamera buvo su 3,5“ įstrižaine LCD išoriniu įmontuotu skystųjų kristalų ekranu, šiluminis jautris NETD < 50mK, detektoriaus tipas FPA, nešaldomas, 160 x 120 pikselių.
1 pav. Arklio priekinės kojos vaizdas be odos. (Raumenys pavaizduoti raudonai, sausgyslės ir
raiščiai – šviesiai mėlynos spalvos, kaulai – gelsvos spalvos. Arterijos, venos ir nervai eina kartu (mėlyna vena, raudona arterija ir baltas nervas). Vertinta izotermė pažymėta raudona
(83)
Tyrimui pasirinkta vieta arklidėje taip, kad ant arklio nekristų tiesioginiai saulės spinduliai, kad būtų išvengta skersvėjo ir kitų rezultatus galinčių įtakoti veiksnių. Arkliai tirti mažiausiai dvi valandos po fizinės veiklos, ramybės būsenoje. Mažiausiai dvi valandos prieš tyrimą arkliams nuo kojų nuimtos gardinės ar kitokios kojų apsaugos ir kiti šildantys ar šaldantys kojas daiktai. Arkliams aklimatizuotis prie tyrimo vietos temperatūros buvo leista 10 minučių. Termografinės nuotraukos darytos 1 metro atstumu nuo tiriamų kojų iš kaudalinės pusės. Anatominis priekinės kojos kaudalinės pusės vaizdas pateikiamas 1 paveiksle. Termografinis žirgų galūnių tyrimas atliktas priekinėse ir užpakalinėse galūnėse. Fotografuotos 2 bilateralinės to paties arklio kojos vienoje nuotraukoje.
Termogramos analizuotos naudojant kompiuterinę programinę įrangą TestoIRSoft Software version 3.6. Tyrimui pasirinkta Rainbow spalvų paletė. Termogramų vaizdai vertinti bilateralinės asimetrijos būdu. Išmatuotos ir apskaičiuotos izotermės (1 pav.) t. y. vidurinės linijos einančios per
Superficial digital flexor tendon nuo proksimalinės iki distalinės dalies.
2.2 Duomenų grupavimo principai
Kontrolinės grupės kojos buvo atrinktos pagal kojų termografijos (remiantis bilateralių to paties arklio kojų temperatūrų skirtumu) ir anamnezės duomenis. Atlikus priekinių ir užpakalinių žirgų galūnių termografinį tyrimą, kiekviena galūnė vertinta atskirai. Pagal termogramų tyrimo duomenis arklių galūnės suskirstytos į 4 grupes kurios pavaizduotos 2 paveiksle.
2 pav. Tiriamų duomenų grupavimo schema
Bandomosios grupės sudarytos remiantis bilateralių to paties arklio kojų temperatūrų skirtumu. Jeigu kojos temperatūra Superficial digital flexor tendon srityje yra aukštesnė 1 o
C nei kitos to arklio kojos temperatūra, tuomet ji priskiriama bandomajai grupei.
Kontrolinės grupės sudarytos remiantis bilateralių to paties arklio kojų temperatūrų skirtumu. Jeigu kojų temperatūrų, Superficial digital flexor tendon srityje, skirtumas yra mažesnis nei 1 o
C, tuomet jos priskiriamos kontrolinei grupei.
Visos kojos n=400 Priekinės n=179 Bandomoji (1B) n=11 Kontrolinė (1K) n=168 Galinės n=200 Bandomoji (2B) n=11 Kontrolinė (2K) n=189 Atmestos kaip netinkamos n=21
Duomenys buvo grupuojami ir analizuojami pagal veiksnius pateiktus 1 lentelėje.
1 lentelė. Tiriamų kojų grupavimas pagal įtakos veiksnius
Grupės Priekinės kojos Užpakalinės kojos
narių skaičius bandomojoje grupėje narių skaičius kontrolinėje grupėje narių skaičius bandomojoje grupėje narių skaičius kontrolinėje grupėje Amžiaus grupės: 1. Jauni 5 97 4 97 2. Suaugę 6 88 7 92 Arklidžių grupės 1. 1 arklidžių grupė 4 55 - - 2. 2 arklidžių grupė 7 123 9 125 Darbo krūvis 1. Mažas - - - - 2. Vidutinis 6 96 - - 3. Didelis 4 46 6 44 Ūgis 1. Žemi 5 91 - - 2. Aukšti 6 94 9 91 Kanopos dydis 1. Maža 8 87 6 90 2. Didelė 3 73 5 99 Buvimas aptvaruose 1. Būna 8 105 - - 2. Nebūna 3 80 - - Ankstesnės traumos 1. Yra turėjęs 3 62 3 65 2. Nėra turėjęs 8 123 8 124 Veislės 1. Lietuvos jojamųjų 6 81 5 83 2. Trakėnų - - 3 35 3. Baltijos Hanoverių - - - - 4. Poni - - - - 5. Holšteinų - - - - 6. Danijos šiltakraujų - - - - 7. Hanoverių - - - - Sporto šaka 1. Turistiniai - - - - 2. Jauni nesportuojantys - - - - 3. Konkūrų 6 93 7 93 4. Jojimo trikovės - - - - 5. Dailusis jojimas - - - -
Grupės Priekinės kojos Užpakalinės kojos narių skaičius bandomojoje grupėje narių skaičius kontrolinėje grupėje narių skaičius bandomojoje grupėje narių skaičius kontrolinėje grupėje Ar laikomi aprengti gūnia?
1. Taip - - - -
2. Ne - - 9 105
Lentelėje matomi skaičiai nurodo tiriamosios grupės narių skaičių. Kategorijos kuriose tiriamoji grupė nebuvo sudaryta lentelėje žymimos brūkšneliais.
Arkliai, dalyvavę tyrime, buvo nuo 2 iki 18 metų amžiaus. Dėl didelės skaičių įvairovės šioje grupėje arkliai pagal amžių buvo sugrupuoti į jaunų arklių, kurių amžius 2-7 metai, ir suaugusių arklių, kurie tyrimo metu buvo 8-18 metų amžiaus, grupes remiantis tarptautinės žirginio sporto federacijos naudojamu žirgų amžiaus skirstymu (74).
Darbe buvo išanalizuoti tik Lietuvos jojamųjų veislės žirgai, kadangi pagal kitas veisles nesusidarė bandomosios grupės.
Pagal sporto šaką arkliai suskirstyti į grupes pagal šeimininkų pateiktus duomenis apie žirgo panaudojimą sporte.
Pagal gaunamą darbo krūvį: lengvo krūvio grupė – žirgai kurie treniruojami iki trijų kartų per savaitę, vidutinio krūvio grupė – žirgai jojami kasdien, treniruojami mėgėjiškam sportui ir šoka konkūrų varžybose iki 110 cm aukščio kliūtis ir sunkaus krūvio grupė – žirgai jojami kasdien, dalyvauja varžybose, konkūriniai šoka nuo 110 cm iki 160 cm konkūrų varžybose.
Grupavime pagal ūgį žemų arklių grupei priskirti žirgai žemesni nei 165 cm ūgio ties gogu, o aukštų žirgų grupėje žirgai nuo 165 cm.
Kanopos dydis buvo nuo 11 cm iki 16 cm. Pagal tai grupuota į dvi grupes pagal kanopos dydį: mažos kanopos – 11, 12 ir 13 cm ir dideles kanopos – 14, 15, 16 cm.
Pagal tai ar žirgai turėjo traumų ar ne buvo grupuota į dvi grupes turėjusius traumų ir neturėjusius atsižvelgiant į duomenis gautus iš žirgų savininkų.
Grupuota ir vertinta ar arkliai aprengiami gardinėmis gūniomis. Buvo sudarytos dvi grupės: aprengti ir neaprengti gardinėmis gūniomis.
Pagal arklides ir tyrimo metu užfiksuotą arklidžių temperatūrą sudarytos 2 arklidžių grupės – 1 arklidžių grupė kurioje buvo 7-9 oC temperatūra ir 2 arklidžių grupė kurioje buvo 10-11 oC temperatūra.
2.3 Statistinė analizė
Duomenys buvo analizuoti naudojant Microsoft Excel skaičiuoklę. Temperatūrų duomenys buvo apdoroti aprašomosios statistikos metodu, Stjudento t-testu. Termografijos rezultatai
izotermėje buvo lyginti atskirai tarp priekinių bei užpakalinių arklių kojų. Skirtingų kojų grupių aritmetinių vidurkių skirtumai buvo laikomi patikimais, kai p<0,05.
Siekiant įvertinti skirtingų veiksnių įtaką tyrimų rezultatams, buvo atlikta vienfaktorinė dispersinė analizė (ANOVA). Dispersinė analizė atlikta statistiniu paketu „R 3.1.0“ (http://www.r-projekt.org). Tam tikslui buvo sudaryti statistiniai modeliai ir apskaičiuoti skirtingų veiksnių įtaka procentais arklių priekinių ir užpakalinių kojų termografijos rezultatams. Nustatytas šių rezultatų statistinis patikimumas.
3. REZULTATAI
3.1. Arklių kojų termografinių nuotraukų palyginamoji analizė
Šiame skyriuje pateikiamos priekinių ir užpakalinių kojų termografinės nuotraukos bei detali informacija apie tirtus arklius. Termografinėse nuotraukose (3, 7, 11, 15 pav.) pavaizduota arklių kojų temperatūra Superficial Digital flexor tendon srityje (išvestos izotermės).
Sveiko arklio termografinė priekinių kojų nuotrauka pateikiama 3 paveiksle.
3 pav. Sveiko arklio priekinių kojų termografinė nuotrauka
(Iš kaudalinės pusės. Nuotraukoje pavaizduotos linijos (izotermės), kurios eina per sritį, kurioje yra Superfcial Digitalal flexor tendon: P1 – kairės kojos izotermė, P2 – dešinės kojos izotermė. Dešinėje – temperatūros spalvinė skalė)
3 paveiksle pavaizduotos 3 metų Lietuvos jojamųjų veislės kumelės priekinių kojų termograma. Kumelės ūgis ties gogu 162 cm, kanopos plotis 13 cm. Kumelė ruošiama konkūrų sportui, jojama arba vaikoma šešis kartus per savaitę smėlio aikštelėje, 2 kartus per dieną būna lauko aptvare. Traumų nėra turėjusi. Tyrimo metu nešlubavo.
Termogramoje galime matyti tolygų temperatūros pasiskirstymą ties izotemėmis P1 ir P2. Lyginant kojas tarpusavyje matome, kad jos vienodos temperatūros. Žemesnės temperatūros (žymimos šviesiai mėlyna spalva), vietose tiesiai po izotermėmis P1 ir P2, susidaro dėl tose vietose esančių ilgesnių plaukų. Karštesnės vietos pažymėtos raudona spalva, tačiau šioje nuotraukoje matomos karštesnės kūno vietos yra norma, kadangi arklio kanopos, dėl didelio kraujagyslių tinklo yra šiltesnės nei likusi kojos dalis. Kairiau nuo P1 izotermės matoma karštesnė vieta yra dėl toje vietoje esančių kraujagyslių.
P1 izotermės, nubrėžtos ant kairiosios arklio priekinės kojos Superficial Digital flexor tendon srityje, temperatūros histograma pavaizduota 4 paveiksle.
4 pav. Sveikos priekinės kairės kojos P1 izotermės detali temperatūrų histograma
4 paveiksle matome P1 izotermės histogramą, kurios kairėje pusėje atvaizduojamas viršutinis izotermės kraštas, o dešinėje – apatinis. Iš paveiksle pateiktų duomenų galime matyti, jog temperatūros skirtumas tarp šalčiausios ir karščiausios vietos yra 1,6 o
C, o vidurkis – 21,2 oC. Dešinės priekinės kojos P2 izotermės temperatūriniai duomenys pateikti 5 paveiksle.
5 pav. Sveikos priekinės dešinės kojos P2 izotermės detali temperatūrų histograma
Histogramos kairėje pusėje matome viršutinį izotermės kraštą, o dešinėje – apatinį. Iš duomenų, pateiktų šiame paveiksle, galime matyti, jog temperatūros skirtumas tarp šalčiausios ir karščiausios vietos yra 0,9 o
C, o temperatūros vidurkis izotermėje – 21,2 oC, t.y. toks pat, kaip ir priekinės kairės kojos.
Sveiko arklio termografinė užpakalinių kojų nuotrauka pateikiama 6 paveiksle.
6 pav. Sveiko arklio užpakalinių kojų termografinė nuotrauka
(Iš kaudalinės pusės. Nuotraukoje pavaizduotos linijos (izotermės), kurios eina per sritį, kurioje yra Superfcial Digitalal flexor tendon: P1 – kairės kojos izotermė, P2 – dešinės kojos izotermė. Dešinėje – temperatūros spalvinė skalė)
6 paveiksle pavaizduotos 7 metų Žemaitukų veislės kastrato užpakalinių kojų termograma. Arklio ūgis ties gogu 140 cm, kanopos plotis 14 cm. Arklys naudojamas konkūrų sportui, dalyvauja varžybose kur kliūčių aukštis iki 110 cm., jojamas šešis kartu per savaitę smėlio aikštelėje, nebūna lauko aptvare. Traumų nėra turėjęs. Tyrimo metu nešlubavo.
Termogramoje galime matyti vienodą spalvinę kojų gamą, kuri rodo tolygų temperatūros pasiskirstymą ties izotemėmis P1 ir P2. Lyginant kojas tarpusavyje matome, kad jos vienodos temperatūros. Žemesnės temperatūros (žymimos šviesiai mėlyna spalva) vietose, tiesiai po izotermėmis P1 ir P2, susidaro dėl tose vietose esančio ilgesnio kailio. Karštesnės vietos, pažymėtos raudona spalva, tačiau šioje nuotraukoje matomos karštesnės kūno vietos yra norma, kadangi arklio kanopos dėl didelio kraujagyslių tinklo yra šiltesnės nei likusi kojos dalis.
P1 izotermės, nubrėžtos ant kairiosios užpakalinės arklio kojos Superficial Digital flexor
7 pav. Sveikos užpakalinės kojos P1 izotermės detali temperatūrų histograma
7 paveiksle matome P1 izotermės histogramą, kurios kairėje pusėje atvaizduojamas apatinis izotermės kraštas, o dešinėje – viršutinis. Iš paveiksle pateiktų duomenų galime matyti, jog temperatūros skirtumas tarp šalčiausios ir karščiausios vietos yra 1,8 C, o vidurkis 21,5 C. Kaip matome iš grafiko distalinė kojos dalis yra kiek vėsesnė nei proksimalinė.
Dešinės užpakalinės kojos P2 izotermės duomenys pateikti 8 paveiksle.
8 pav. Sveikos užpakalinės dešinės kojos P2 izotermės detali histograma
Histogramos kairėje pusėje matome apatinį izotermės kraštą, o dešinėje – viršutinį. Iš duomenų, pateiktų šiame paveiksle, galime matyti, jog temperatūros skirtumas tarp šalčiausios ir karščiausios vietos yra 2,0 oC, o temperatūros vidurkis izotermėje – 21,5 o
C, t.y. analogiškas kairės užpakalinės kojos temperatūros vidurkiui izotermėje.
9 paveiksle pateikiama termografinė arklio priekinių kojų, iš kurių dešinė koja priskirta bandomajai grupei (1B), nuotrauka.
9 pav. Arklio priekinių kojų termografinė nuotrauka
(Iš kaudalinės pusės. P1 – kairės kojos, priskirtos 1K kojų grupei, izotermė, P2 – dešinės kojos, priskirtos 1B kojų grupei, izotermė. Dešinėje – temperatūros spalvinė skalė.)
Aukščiau pateiktame 9 paveikslėlyje pavaizduota 5 metų Lietuvos jojamųjų veislės kastrato priekinių kojų termograma. Arklio ūgis ties gogu 142 cm, kanopos plotis 14 cm. Arklys naudojamas konkūrų sportui, dalyvauja varžybose, kur kliūčių aukštis iki 110 cm., jojamas šešis kartus per savaitę smėlio aikštelėje, nebūna lauko aptvare. Traumų nėra turėjęs. Tyrimo metu nešlubavo.
Termogramoje galime matyti, kad spalvinė kojų temperatūros gama, priešingai, nei aukščiau nagrinėtų nuotraukų, nėra vienoda. Tai rodo, kad paviršinė kojų temperatūra ties izotermėmis P1 ir P2 yra pasiskirsčiusi nevienodai. Lyginant kojas tarpusavyje matome, kad kairės kojos spalva paveiksle yra geltona ir žalsva, tai rodo, jog ji yra vėsesnė, nei raudona spalva išmarginta dešinė koja (P2 izotermė). Raudonos spalvos laukai Superficial Digital flexor tendon srityje rodo, jog toje vietoje yra aukštesnė paviršinė temperatūra, vyksta uždegiminis procesas. Dėl vykstančio uždegiminio proceso galime įtarti, kad toje vietoje, kur matomas karštasis taškas, yra sausgyslės pažeidimas.
Toliau grafiškai pateikiamas P1 ir P2 izotermių temperatūrų pasiskirstymas. P1 izotermės, nubrėžtos ant kairiosios priekinės arklio kojos, priskirtos 1K kojų grupei, Superficial Digital flexor
10 pav. Sveikos priekinės kojos, priskirtos 1K kojų grupei, P1 izotermės detali temperatūrų
histograma
10 paveiksle matome P1 izotermės, nubrėžtos ant kairiosios priekinės kojos bei priskirtos 1K kojų grupei, temperatūros histogramą. Kairėje paveikslo pusėje matome apatinį izotermės kraštą, o dešinėje pusėje – viršutinį. Iš paveiksle pateiktų duomenų galime matyti, jog temperatūros skirtumas tarp šalčiausios ir karščiausios vietos yra 2,1 o
C, o vidurkis – 19,3 oC.
Dešinės priekinės kojos, priskirtos 1B kojų grupei, P2 izotermės temperatūros histograma pateikta 11 paveiksle.
11 pav. Priekinės kojos, priskirtos 1B bandomųjų kojų grupei, P2 izotermės detali temperatūrų
histograma
11 paveiksle matome P2 izotermės, nubrėžtos ant dešinės priekinės kojos bei priskirtos 1B kojų grupei, temperatūros histogramą. Kairėje paveikslo pusėje matomas apatinis izotermės kraštas, o dešinėje – viršutinis. Paveiksle pavaizduotas temperatūros skirtumas tarp šalčiausios ir
karščiausios vietos yra 4,8 o
C, o vidurkis – 22,4 oC. Raudona stulpelių spalva simbolizuoja karštus taškus, taip pat matomus 9 paveiksle.
12 paveiksle pavaizduotas linijinis P1 ir P2 izotermių temperatūrų palyginamasis grafikas.
12 pav. Priekinių kojų P1 ir P2 izotermių temperatūrų palyginamasis grafikas
12 paveiksle pateiktame grafike matome 2 linijas. Apatinė juodos spalvos linija atvaizduoja P1 izotermės temperatūrą. Viršutinė mėlynos spalvos linija vaizduoja P2 izotermės temperatūrą. Matome, kad P2 izotermės temperatūra žymiai didesnė, nei P1 izotermės. Didžiausias skirtumas tarp P1 ir P2 izotermėse užfiksuotos temperatūros yra 6,8 o
C. Skirtumas tarp maksimalios temperatūros P1 ir P2 izotermėse yra 4,7 o
C. Izotermių vidurkių skirtumas – 3,1 oC.
Užpakalinių kojų termografinį vaizdą, kai kairė koja yra sveika – priskirta 2K grupei, o dešinėje yra patologija – priskirta 2B kojų grupei, matome 13 paveiksle.
13 pav. Arklio užpakalinių kojų termografinė nuotrauka
(Iš kaudalinės pusės. P1 – dešinės kojos, priskirtos 2B kojų grupei, izotermė, P2 – kairės kojos, priskirtos 1B kojų grupei, izotermė. Dešinėje – temperatūros spalvinė skalė.)
Aukščiau pateiktame 13 paveiksle pavaizduota 11 metų Trakėnų veislės kastrato užpakalinių kojų termograma. Arklio ūgis ties gogu 171 cm, kanopos plotis 14 cm. Arklys naudojamas konkūrų sportui, dalyvauja varžybose, kuriose kliūčių aukštis iki 140 cm., jojamas šešis kartus per savaitę smėlio aikštelėje, nebūna lauko aptvare. Traumų nėra turėjęs. Tyrimo metu šlubavo.
Spalvinė kojų temperatūros gama nevienoda. Tai rodo, kad paviršinė kojų temperatūra ties izotermėmis P1 ir P2 pasiskirsčiusi nevienodai. Lyginant kojas tarpusavyje matome, kad kairės kojos (P2 izotermė) spalva paveiksle yra geltona ir žalsva, tai rodo, jog ši koja yra šaltesnė, nei dešinė koja (P1 izotermė), ant kurios matomi karštieji taškai. Raudonos spalvos laukai Superficial
Digital flexor tendon srityje rodo, jog toje vietoje yra aukštesnė paviršinė temperatūra ir toje vietoje
yra sausgyslės pažeidimas bei vyksta uždegiminis procesas.
Toliau grafiškai pateikiamas P1 ir P2 izotermių temperatūrų pasiskirstymas. P1 izotermės, nubrėžtos ant dešinės užpakalinės arklio kojos, priskirtos 2B kojų grupei, Superficial Digital flexor
tendon srityje, temperatūros histograma pavaizduota 14 paveiksle.
14 pav. Užpakalinės kojos, priskirtos 2B bandomųjų kojų grupei, P1 izotermės detali temperatūrų
histograma
14 paveiksle matome P1 izotermės, nubrėžtos ant dešinės užpakalinės kojos, temperatūros histogramą. Kairėje paveikslo pusėje matomas apatinis izotermės kraštas, o dešinėje – viršutinis. Paveiksle pavaizduotas temperatūros skirtumas tarp šalčiausios ir karščiausios vietos yra 2,9 oC, o vidurkis – 24,4 oC. Raudona stulpelių spalva simbolizuoja karštus taškus, taip pat matomus ir 13 paveiksle arklio kojos termografiniame vaizde.
15 pav. Užpakalinės kairės kojos, priskirtos 2K kojų grupei, P2 izotermės detali temperatūrų
histograma
15 paveiksle matome P2 izotermės, nubrėžtos ant kairiosios užpakalinės kojos, vaizduojamos 1 paveiksle, histogramą. Kairėje grafiko pusėje matomas apatinis izotermės kraštas, o dešinėje – viršutinis. Iš paveiksle pateiktų duomenų galime matyti, jog temperatūros skirtumas tarp šalčiausios ir karščiausios vietos yra 1,7 o
C, o vidurkis – 21,7 oC.
16 paveiksle pavaizduotas linijinis P1 ir P2 izotermių temperatūrų palyginamasis grafikas.
16 pav. Užpakalinių kojų P1 ir P2 izotermių temperatūrų palyginamasis grafikas
16 paveiksle pateiktame grafike matome 2 linijas. Viršutinė juodos spalvos linija atvaizduoja P1 izotermės temperatūrą. Apatinė mėlynos spalvos linija vaizduoja P2 izotermės temperatūrą. Matome, kad P1 izotermės temperatūra didesnė nei P2 izotermės. Didžiausias skirtumas tarp P1 ir P2 izotermėse užfiksuotos taškinės temperatūros yra 4,7 o
C. Skirtumas tarp maksimalios temperatūros P1 ir P2 izotermėse yra 3,0 oC. Vidurkių skirtumas – 2,7 o
3.2. Arklių kojų termografijos rezultatai
Sugrupavus gautus arklių kojų temperatūrų duomenis į priekinių kojų kontrolinę (1K grupė, sveikos galūnės), priekinių kojų bandomąją (1B grupė, paviršinė temperatūra izotermėje aukštesnė – vystosi uždegiminis procesas), užpakalinių kojų kontrolinę (2K grupė, sveikos galūnės) ir užpakalinių kojų bandomąją (2K grupė, paviršinė temperatūra izotermėje aukštesnė – vystosi uždegiminis procesas) grupes gauti rezultatai pateikti 17 paveiksle.
17 pav. Arklių priekinių ir užpakalinių kojų, sugrupuotų į kontrolines ir bandomąsias grupes,
termografijos rezultatai
Kaip matome iš 17 paveiksle pateiktų duomenų, priekinių kojų bandomosios 1B grupės vidutinė temperatūra buvo 2,9 oC arba 13,4 proc. aukštesnė (p < 0,001) nei kontrolinės priekinių galūnių 1K grupės. Užpakalinių galūnių bandomosios 2B grupės vidutinė temperatūra buvo 2,7 o
C arba 13,0 proc. aukštesnė (p < 0,001) nei kontrolinės užpakalinių galūnių 2K grupės.
Atlikus vienfaktorinę dispersinę analizę (ANOVA) nustatyta, kad skirtingos grupės turėjo 1,8 proc. įtaką (p > 0,05) arklių priekinių kojų termografijos rezultatams, kuri nebuvo statistiškai reikšminga, bei 3,8 proc. statistiškai reikšmingą įtaką (p < 0,01) arklių užpakalinių kojų termografijos rezultatams.
3.2.1. Priekinių kojų termografijos rezultatų analizė
Aukščiau aprašytos priekinių ir užpakalinių kojų grupės detaliau išanalizuotos atskirai. Priekinės kojos grupuotos pagal kokybinius veiksnius ir vertinta kojų temperatūra grupėse.
Sugrupavus priekinių kojų temperatūros duomenis į arklidžių grupes pagal arklidėse užfiksuotą aplinkos temperatūrą, gauti rezultatai pavaizduoti 20 paveiksle.
21,4±0,17 20,8±0,19 24,2±0,84 23,5±0,6 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 20 22 24 26 28
Priekinės galūnės Užpakalinės galūnė
T em perat ūra, oC Kontrolinė Bandomoji 1K 1B 2K 2B
