1 LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA Veterinarijos fakultetas
Laima Šengerejytė
Arklių šlubavimo priežasčių analizė
Analysis of equine lameness reasons
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBASDarbo vadovas: Dr. Renata Baltaduonytė
2 DARBAS ATLIKTAS STAMBIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Arklių šlubavimo priežasčių analizė“
1. Yra atliktas mano paties/pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą. Laima Šengerejytė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. Laima Šengerejytė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO Renata Baltaduonytė
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE/KLINIKOJE
Arūnas Rutkauskas
(aprobacijos data) (katedros/klinikos vedėjo/jos vardas, (parašas) pavardė)
Magistro baigiamojo darbo recenzenta
1)________________________________________________________________________ 2)
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
(data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas, pavardė) (parašas) Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
3
TURINYS
SANTRAUKA ... 4 SUMMARY ... 5 SANTRUMPOS ... 6 ĮVADAS ... 7 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 8 1.1 Šlubavimas ... 8 1.2 Šlubavimo klasifikacija ... 8 1.3 Šlubavimo diagnostika ... 10 1.4 Šlubavimo priežastys... 13 1.4.1 Neurologinis šlubavimas ... 13 1.4.2 Mechaninis šlubavimas ... 15 1.4.3 Degeneraciniai susirgimai ... 16 1.4.4 Metaboliniai sutrikimai ... 16 1.4.5 Traumos ... 17 1.4.6 Kanopų ligos ... 182. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 21
2.1 Tyrimo objektas ir vieta ... 21
2.2 Šlubuojančio arklio klinikinis tyrimas ... 21
2.3 Statistinis duomenų apdorojimas ... 22
3. TYRIMO REZULTATAI ... 23
3.1 Traumos ... 28
3.2 Kanopų ligos ... 31
3.3 Degeneracinės ligos... 34
3.4 Stuburo patologijos ... 36
3.5 Medžiagų apykaitos ligos ... 39
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 41
IŠVADOS ... 43
4
SANTRAUKA
Arklių šlubavimo priežasčių analizė Laima Šengerejytė
Magistro baigiamasis darbas
Lietuvos Sveikatos Mokslų universiteto, Veterinarijos akademijos Stambiųjų gyvūnų klinikoje buvo atliktas magistrinio darbo tyrimas: „Arklių šlubavimo priežasčių analizė“. Jo metu buvo renkamos anamnezės tų arklių, kuriems buvo diagnozuotas įvairaus laipsnio šlubavimas. Nuo 2016 metų spalio mėn. iki 2017 metų birželio mėn. buvo surinkti 60 šlubuojančių arklių atvejai.
Nagrinėjant šlubavimą sukeliančias priežastis, jos buvo suskirstytos į tam tikras patologijų grupes: traumos, degeneracinės ligos, kanopų ligos, stuburo patologijos ir medžiagų apykaitos ligos. Gyvūnai buvo suskirstyti į grupes pagal lytį, veislę bei amžių. Kai kurie gyvūnai turėjo po kelias skirtingas ligas sukėlusias šlubavimą, todėl tyrime nagrinėjamas ir gyvūnų skaičius (n=60) ir atvejų skaičius (n=77).
Dažniausiai pasitaikiusios šlubavimą sukeliančios priežastys buvo traumos- 33 atvejai iš visų 77 (42,86 proc.) ir kanopų ligos- 18 atvejų (23,38 proc). Trečia pagal dažnumą buvo degeneracinių ligų kategorija- 16 atvejų (20,78 proc.). Ketvirta pagal dažnumą buvo stuburo patologijų grupė- 8 atvejai (10,39 proc.), o rečiausiai pasireiškusios diagnozės buvo medžiagų apykaitos ligos- 2 atvejai (2,60 proc.).
Tiriant ligų pasiskirstymą tarp lyties, jokios priklausomybės nustatyta nebuvo: beveik po lygiai sirgo tiek patinai, tiek ir patelės. Atsižvelgiant į šlubuojančių gyvūnų veisles, buvo nustatyta, kad šlubuoja dažniausiai darbui ir sportui naudojamos gyvūnų veislės. Daugiausiai šlubavimo atvejų buvo diagnozuota Lietuvos jojamųjų veislės arkliams.
Tiriant šlubavimo pasireiškimą pagal amžių, buvo nustatyta, kad dažniausiai šlubavimo patologijas turi suaugę arkliai. Tai rodo, kad darbingiausio amžiaus arkliai labiausiai yra linkę turėti judėjimo aparato sutrikimų. Degeneraciniai susirgimai labiau būdingi vyresnio amžiaus arkliams, nuo 15 metų. O kaulų lūžiai labiau būdingi jaunesnio amžiaus arkliams- iki 2 metų amžiaus.
5
SUMMARY
Analysis of equine lameness reasons Laima Šengerejytė
Master‘s Thesis
Master‘s thesis „Analysis of equine lameness reasons“ was written at the Lithuanian University of Health Sciences (LSMU), Veterinary Academy Large Animal Clinic. During the research, horses with any kind of lameness were selected and their anamnesis collected. 60 horse lameness related cases were collected between October of 2016 to June 2017.
Examining the reasons of equine lameness, causes were classified into certain groups of pathologies: trauma, degenerative diseases, hoof diseases, spinal pathology and metabolic diseases. Animals were divided into groups by gender, breed and age. Some animals had several different pathologies, so the study examines the number of animals (n = 60) and the number of cases (n = 77).
The most common causes of lameness were traumatic events - 33 cases out of 77 (42.86%) and hoof diseases - 18 cases (23.38%). The third most common category was degenerative diseases- 16 cases (20.78%). The fourth category- spinal pathology- 8 cases (10.39%) and the rarest diagnoses were of metabolic diseases - 2 cases (2.60%).
There was no dependence on the distribution of sex: both female and male horses were affected almost equally by the pathologies. From breed evaluation it was established, that horses used for sports and manual labor were affected the most. The most common lameness cases were of the Lithuanian riding horses breed.
By examining the age-related lameness pathology, it was discovered that adult horses are commonly associated with limping. This shows that malfunction of movement and age of the horses are related. Horses of the most active age tend to have a malfunction in movement. Degenerative diseases are more common in elderly horses, 15 years old and older. Bone fractures are more characteristic of younger horses - up to 2 years old foals.
6
SANTRUMPOS
AAEP- Amerikos arklių praktikos gydytojų asociacija; Angl.k.- anglų kalba;
EMS- arklių metabolinis sindromas; Gr.- grupė;
Lot.- lotyniškai;
LSMU- Lietuvos Sveikatos Mokslų Universitetas; OCD- osteochondritis dissecans (osteochondrozė); PD- priekinė dešinė;
PK- priekinė kairė; Proc.- procentai; UD- užpakalinė dešinė; UK- užpakalinė kairė.
7
ĮVADAS
Jau nuo seno, arkliai žmonių gyvenime yra naudojami įvairiausiais tikslais: darbui, sportui, karo ir mėsos pramonėje. XXI a. daugelyje darbo sričių arklius pakeitė mechanizuota technika, o žmonių atsižvelgimas į gyvūnų gerovę, vis siaurina skaičių šalių, kuriose arkliai būtų auginami tik mėsai. Sumažėjus tokiam arklių naudojamumui, populiarėja jų auginimas laisvalaikiui ir rekreacijai, taip pat labai populiarios su arkliais susijusios sporto šakos.
Lietuvoje, smarkiai populiarėjant tokioms žirginio sporto šakoms, kaip dailusis jojimas, konkūrai, trikovė ir žirgų lenktynės, vis didesnis dėmesys yra skiriamas arklio sveikatingumui bei jo fizinio aktyvumo išlaikymui. Sporte dalyvaujantis arklys turi būti sveikas tiek fiziškai, tiek emociškai. Žirgų tinkamas sveikatos palaikymas reikalauja žinių ne tik apie gyvūnų anatomiją, bet ir apie jų fiziologiją, mitybą, dažniausiai pasitaikančias ligas, jų gydymą bei prevenciją.
Šlubavimas - tikriausiai viena nuostolingiausių arklio nedarbingumo priežasčių, kuri gali pasitaikyti sportuojantiems ar kitaip darbui naudojamiems arkliams. Sutrikus arklio judėjimo aparatui jis negali tinkamai bėgioti, gali jausti skausmą, nerodo gerų rezultatų. Nelaiku diagnozuotas susirgimas ar netinkamas šlubavimo gydymas gali įtakoti tolimesnės arklio karjeros ar jo naudojimą darbui nutraukimą.
Norint tinkamai pagydyti gyvūną, svarbu nustatyti tikslią šlubavimą sukėlusią priežastį. Priežasčių, kurios gali sukelti šlubavimą yra labai daug: nuo netinkamos mitybos bei susižeidimo, iki neurologinio sutrikimo ar genetinės predispozicijos. Žinant potencialias šlubavimą sukeliančias priežastis bei tai įtakojančius veiksnius, taikant tam tikras priemones, galima užkirsti susirgimui kelią.
Norint išsiaiškinti dažniausiai šlubavimą sukeliančias priežastis bei jam įtakos darančius veiksnius, Lietuvos Sveikatos Mokslų universitete, Veterinarijos Akademijos Stambiųjų gyvūnų klinikoje, buvo renkamos šlubuojančių arklių anamnezės. Arkliams buvo diagnozuoti susirgimai susiję su šlubavimu, koks jiems buvo paskirtas gydymas ir stebėtas gijimo procesas.
Darbo tikslas: Įvertinti arklių šlubavimo patologiją ir išanalizuoti šlubavimą sukeliančias priežastis.
Darbo uždaviniai:
1. Su šlubavimu susijusių klinikinių atvejų rinkimas.
2. Šlubavimo priežasčių analizė atsižvelgiant į pažeidimų lokalizaciją, jų pobūdį. 3. Nustatyti dažniausiai pasitaikančias šlubavimo priežastis.
8
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Šlubavimas
Šlubavimas – labiausiai paplitusi arklių sveikatos problema daugelyje šalių (1,2). Tai neįprasta stovėsena ar bėgsena, kurią sukelia struktūriniai ar funkciniai judėjimo sistemos sutrikimai (3). Arklys nenori arba negali normaliai stovėti ir/ar judėti. Šlubavimas gali kilti dėl traumos, įgimto arba įgyto sutrikimo, infekcijos, metabolinio sutrikimo, nervų ar kraujagyslių ligų (4).
Šlubavimas- ne diagnozė, o klinikinis požymis (3). Šlubavimas gali būti skausmo pasireiškimas, mechaniniai apribojimai, anatomiškai pakitusi pozicija ar eisena, raumenų ar nervų ligos (4). Šlubavimui dėl taumų būdinga skausmo išraiška, mechaniniai apribojimai, anatomiškai pakitusi stovėsena ar eisena (1 pav.) (4).
1 pav. Šlubavimo klasifikacija (pagal H. H. Florian Buchner).
Šlubavimo diagnostika reikalauja tobulų anatomijos žinių, kinematikos supratimo. Labai svarbu yra mokėti atskirti šlubavimą dėl skausmo, nuo neskausmingos eisenos pakitimo, kurį sukelia anatominiai- fiziologiniai defektai, literatūroje toks procesas įvardintas, kaip mechaninis šlubavimas, taip pat svarbu atskirti nuo šlubavimo, sukelto nervų sistemos disfunkcijos (4). Skausmas yra pati dažniausia šlubavimo priežastis visiems arkliams (5).
1.2 Šlubavimo klasifikacija
Literatūros šaltiniuose yra pateiktas ne vienas būdas šlubavimui klasifikuoti. Daugeliu atveju yra minimas pirminis (priežastinis) ir antrinis (kompensacinis) šlubavimas (3,4,6):
9 Pirmininis (priežastinis) šlubavimas stebimas kai labai akivaizdžiai matoma šlubavimą sukėlusi priežastis, net prieš diagnostinius, manipuliacinius testus (6). Sunkiau pastebėti tokį šlubavimą, kai yra šlubuojama ne viena koja, o keliomis arba patologija yra keliose vietose toje pačioje kojoje. Toks šlubavimas turėtų būti nustatomas dar prieš pradedant kompensacinio šlubavimo tyrimą(3).
Antrinis (kompensacinis) šlubavimas – kai skausmas vienoje kojoje ilgainiui sukelia netolygų svorio pasiskirstymą kitose kojose. Dažnai būna, kad arkliui akivaizdūs uždegiminiai ar degeneraciniai pakitimai vienoje priekinėje kojoje, o šlubavimas matomas priešingoje priekinėje galūnėje (4). Šlubavimas galine koja gali sukelti šlubavimą priešingoje priekinėje galūnėje arba šlubuojant dešine galine - šlubavimas gali būti stebimas ir dešinėje priekinėje kojoje. Taip pat gali pasitaikyti, kad arklys yra šlubas viena galine koja, ir ilgainiui, dėl sveikosios kojos apkrovimo, pradeda šlubuoti ir kita galine koja (3,4). Šlubavimas taip pat gali būti klasifikuojamas pagal tai, kada jis atsiranda žingsnyje. Išskiriamos šios pagrindinės šlubavimo formos (3,4) :
Šlubavimas atsiremiant - pasireiškia, kai arklio kanopa kontaktuoja su žeme ir dalis kūno
svorio atitenka pažeistai galūnei. Tokiam šlubavimui priklauso kaulų ir sąnarių traumos, raiščių ir sausgyslių pažeidimai. Arklys remdamasis skaudama koja stengiasi greičiau perkelti sveikąją, o stebint iš šono pastebimas staigesnis ir trumpesnis žingsnis arba atsirėmimas ne pilnu kanopos minamuoju paviršiumi, priklausomai nuo skausmo lokalizacijos kojoje. Tai dažniausia šlubavimo forma nustatoma arkliams (3,6).
Šlubavimas perkeliant koją - dėl motorinio aparato funkcijos sutrikimo, skaudama koja perkeliama ne visiškai- sutrumpėja priekinė žingsnio dalis. Šlubavimo priežastimi dažnai būna ašinio skeleto, raumenų ar proksimalinių galūnės dalių patologiniai pokyčiai (3,4). Mišrus šlubavimas - pasireiškia tiek atsirėmimo metu, tiek kojos perkėlimo metu. Tokio
šlubavimo metu gali būti pažeistos kelios atraminio – dinaminio aparato struktūros ir dėl to galima įvairi šlubavimo kombinacija (3,4).
Šlubuojantys arkliai yra vertinami pagal Amerikos arklių praktikos gydytojų asociacijos (AAEP) sudarytą šlubavimo laipsnių sistemą, kuri vertinama taškais:
0 laipsnis- šlubavimo požymių nėra;
1 laipsnis- šlubavimas sunkiai pastebimas, net ir atliekant įvairius manevrus, tokius kaip arklio vedimas ratu, nuokalne ar kietu pagrindu;
2 laipsnis- antrą šlubavimo laipsnį yra sunku pastebėti arklį vedant žingine tiesia linija, bet nuolat „išlenda” tam tikromis aplinkybėmis (pvz. kūno masės perkėlimu ant priekinių ar ant galinių galūnių, risčiuojant, vedant arklį ratu, vedant kietu arba minkštu pagrindu);
10 4 laipsnis- šlubavimas akivaizdžiai pastebimas netgi einant žingine;
5 laipsnis- kuomet arklys minimaliai arba visiškai negali remtis koja, nenoriai juda, galūnę laiko iškeltą.
2 pav. Priekinės kojos judesio amplitudės pokyčiai esant 0 – 2 šlubavimo laipniams. Diagramoje pavaizduota: mėlyna linija – 0 laipsnio, raudona – 1 laipsnio, žalia – 2 laipnio šlubavimas (pagal Buchner HH et al, Equine Vet J 28,63-70).
1.3 Šlubavimo diagnostika
Svarbu nustatyti tikslią šlubavimo priežastį, nes gydymo metodų parinkimas ir efektyvumas priklauso nuo identifikuotos šlubumo priežasties. Šlubavimo diagnostikos tikslai yra nustatyti: arklio šlubavimo laipsnį ir pobūdį, tiksliai identifikuoti kurioje (-iose) kojoje (-se) vyksta patologinis procesas, jo vietą(-as), rasti konkrečią priežastį, taikyti efektyviausią gydymą ir numatyti prognozę ateičiai.
Šlubavimo diagnostika – sudėtingas, metodiškas procesas, prasidedantis nuo žinių apie arklį surinkimo; arklio stebėjimo poilsio ir judesio amplitudės vertinimo (2 pav.); raumenų, sausgyslių, raiščių ir kaulų apčiuopos; funkcinių testų; diagnostinės anestezijos; rentgeno; ultragarso bei magnetinio rezonanso tyrimų (3,6,7). Užsienio šaltiniuose pateikta informacija apie pažangius tyrimus šlubavimo tipui nustatyti, kai yra naudojami jutiminiai davikliai, pritvirtinti prie arklio kūno ir registruojantys 2D ir 3D arklio judesių amplitudės pokyčius monitoriuje (3 pav).
11 3 pav. Arklio judėjimo registaravimo programa „Equine Gait Trax“ (DMAS-6 MOTION CAPTURE) [http://www.mi-as.com/products/2d-and-3d-motion-analysis/ ].
Diagnozės nustatymas sportuojantiems arkliams yra ypač svarbus ir aktualus, kol dar nėra negrįžtamo pobūdžio pažeidimų (kaulėjimo ar fibrozės), kurie ateityje galėtų pakenkti arklio sportiniams rezultatams (3). Daugelyje Europos šalių, kuriose išvystytas žirginis sportas, judėjimo trūkumų ankstyvoji ir prevencinė diagnostika yra svarbus veterinarinės medicinos aspektas, nukreiptas arklių šlubavimo prevencijai, rizikos veiksnių valdymui, profilaktinių ir gydomųjų metodų parinkimui (8).
Tradicinę rutininę šlubavimo diagnostiką apima šie etapai:
Išsami ligos istorija su anamneze. Gyvūno amžius, treniruočių rėžimas, šlubavimo priežastis, nustatyta šlubavimo pradžia, paskutinio kaustymo laikas, anksčiau buvusios traumos ir atsakas į anksčiau naudotus priešuždegiminius vaistus. Kraujo biocheminio ir morfologinio tyrimo rezultatai, galėtų būti naudinga informacija nustatant šlubavimo priežastį esant metaboliniams sutrikimams, lėtinėms infekcijoms (9).
Arklio vizualinis tyrimas poilsio metu. Gyvūnas apžiūrimas iš priekio, šono ir galo, stebimas kojų ir kanopų pastatymas. Įvertinama kūno simetrija, patinimai, raumenų atrofijos, nenormali stovėsena, akivaizdžios traumos (3).
Kaklo, nugaros ir kojų apčiuopa, kanopos palpacija. Pagal specialų protokolą, apčiupinėjami arklio kaklo, nugaros, kojų raumenys, sausgyslės, raiščiai. Tiriami priedinis, palaikomasis raiščiai, lenkiamosios pirštų sausgyslės (3,10). Čiuopiant ir vienodai spusčiojant nustatomas skausmingumas, patinimai, temperatūros pokyčiai. Nugaros skausmingumas vertinamas pirštais braukiant ir nestipriai spaudžiant ties kiekvienu nugaros slanksteliu, specialiais testais įvertinami nugaros ir kaklo lankstumas, įvertinamas kaklo skausmingumas (3). Ištiriamos kanopos: tikrinama
12 kanopų temperatūra, ar nėra padidėjusios piršto arterijų pulsacijos, apžiūrimas padas, varlė, kanopos sienelė. Kanopos pado skausmingumui tirti naudojamos specialios replės, kuriomis nustatomas kanopos jautrumas ir skausmingumas. Replėmis įmanoma diagnozuoti kanopos pūlinį, laminitą, sumušimą, kanopos ir varlės kaulų lūžimus ar pado bloko uždegimą (podotrochleitą) (9).
Arklio vizualinis tyrimas judesio metu. Stebima gyvūno eisena, kojų statymas. Arklys vedamas tiesia linija pirmyn, atgal bei nedideliu ratu, taip pat ir riščia. Jeigu šlubavimas yra labai stiprus ir yra įtariamas kaulų lūžis, fiziniai pratimai yra kontraindikuotini siekiant išvengti lūžgalių dislokacijos ir minkštųjų audinių sužalojimo (9). Arklys prisitaiko prie šlubavimo kompensaciniais specifinių kūno vietų judesiais (8,11). Esant vienpusiam priekinės kojos pažeidimui, dažniausias eisenos pakitimas būna galvos kinkavimas į viršų, siekiant perkelti svorį nuo skaudančios kojos, o dubens periodiškas pakilimas ir galvos judesys žemyn remiantis skaudama koja, rodo vienpusį galinės kojos pažeidimą (12).
Funkciniai kojų lenkimo ir pasyvių judesių testai. Tokie testai yra atliekami norint paaštrinti/išryškinti pagrindinį šlubavimą, pastebėti antrinį paslėptą šlubavimą, preliminariai identifikuoti skausmo šaltinį kojoje (6). Siekiant palyginti rezultatus funkciniai testai turėtų būti atlikti ir ant sveikai kojai. Tokių testų teigiamos reakcijos dažniau pasitaiko vyresnio amžiaus ir senyviems arkliams (11).
Diagnostinė anestezija naudojama patvirtinti arba nustatyti skausmo vietą, kai akivaizdžios patologijos nėra. Vietinė anestezija gali būti perineurinė infiltracija (laidinė nervų anestezija) arba intrasinovinė injekcija (sąnarių, sausgyslinių makštų ir bursų) (9). Anestezija pradedama nuo žemiausios kojos vietos ir anestezuojama aukštyn, kol yra numalšinamas skausmas ir gyvūnui nustojus šlubuoti, reiškia, kad pažeidimo sritis yra surasta (10). Dažniausiai diagnostikoje yra naudojami 2 proc. lidokaino ir mepivakaino tirpalai. Įtariant kaulų skilimus ir lūžius, diagnostinė anestezija nenaudojama(9).
Diagnostinis vaizdavimas. Šlubavimo diagnostikai yra naudojami tokie specialūs tyrimai: rentgeninis, ultragarsinis, branduolinės scintigrafijas, magnetinio rezonanso bei diagnostinės artroskopijos/endoskopijos (10). Diagnostinis vaizdavimas gali būti anatominis ir fiziologinis. Fiziologiniam vaizdavimui priklauso scintigrafija ir termografija. Skritingai nuo anatominio vaizdavimo, kuris parodo anatomines struktūras, fiziologinis vaizdavimas skirtas stebėti metabolizmą ar kraujotakos cirkuliaciją (13). Artroskopija/endoskopija gali būti atliekama šalinant kaulo ar kremzlės fragmentus, pažeisto raiščio ar menisko pašalinimui, kaip pagalbinė priemonė vidiniam fiksavimui esant sąnariniams lūžiams, pokremzlinių cistų pašalinimui arba jų punktavimui, sinovinių ertmių išvalymui (14). Artroskopija yra puikus diagnostinis metodas įvertinti intrasinovines struktūras ir minkštuosius audinius (raiščius, kremzles, meniskus ir sinovines membranas bursose ir sausgyslinėse makštyse (9).
13 Šlubavimą gali sukelti ir nervų bei raumenų sistemos ligos, tad pilnas neurologinis tyrimas turėtų būti dalis šlubavimo diagnostikos, jeigu nerandama akivaizdžios skausmo ar mechaninio šlubavimo priežasties (3). Reikėtų įvertinti kranialinių nervų viršutinius ir apatinius motorinius neuronų centrus (9).
Lėtinis uždegimas ir skausmas viename kojos sąnaryje dažnai įtakoja kitų sąnarių deformacijas ir skausmą kitoje kojoje. Taip gali prasidėti ir šlubavimas priešinga sveikąja koja šlubavimą dėl kompensacinės perkrovos (3). Todėl diagnozuojant šlubavimo priežastį būtina tirti ir įvertinti visą gyvūną, net jeigu pirminė šlubavimo priežastis ir yra akivaizdi. Antrinis šlubavimas, dėl nepilnai pagydytų pirminių priežasčių yra būdingas visų paskirčių, bet dažniausiai diagnozuojamas sportiniams žirgams (9).
1.4 Šlubavimo priežastys
Faktoriai predisponuojantys šlubavimą gali būti ir fizininiai defektai, dažni neišnešiotiems, pernešiotiems, turintiems vystymosi/sklaidos sutrikimų kumeliukams arba jau vyresniems, neadekvačiai fiziniam subrendimui treniruojamiems jauniems arkliams (9). Kiti veiksniai įtakojantys šlubavimą, bet neturintys sąsajos su vystymusi: įvairios ortopedinės ligos (osteochondrozė, galūnių deformacijos); prasta gyvulio konstitucija; netinkamas kojų pastatymas, kanopų balansas ir/ar kaustymas nepritaikytomis pasagomis; nesugebėjimas tinkamai įvertinti gyvūno fizinio našumo; pasikartojantis spaudimas kaulams, sausgyslėms, raiščiams ir sąnariams; kietas, slidus ar akmenuotas arklio darbo vietos gruntas; ekstremali veikla, intensyvus sportas (3,6,9). Šlubavimą taip pat sukelia tiesioginės ar netiesioginės traumos, nuovargis, kurio pasekoje sutrinka raumenų koordinacija (kas dažnai nutinka lenktyniniams žirgams lenktynių pabaigoje), uždegimas, infekcija bei nesugebėjimas anksti diagnozuoti susirgimo dar prieš tai, kol jis nesukelia stipraus skausmo ir funkcinių pakitimų(9).
Skausmas yra dažniausia priežastis sukelianti šlubavimą (5,9). Tai dažnai būna kaip pasekmė kokios nors traumos ar ortopedinio susirgimo. Kitos priežastys, tokios kaip medžiagų apykaitos ligos, kraujotakos sutrikimai ar infekcija, taip pat gali būti skausmo priežastimi ir sukelti šlubavimą (4).
1.4.1 Neurologinis šlubavimas
Neurologinis šlubavimas gali būti kaip pasekmė traumos, įgimto susirgimo ar dėl toksinio poveikio (3). Neurologinis tyrimas turi būti privalomas, kai nerandama akivaizdžios šlubavimo priežasties praeitų tyrimų metu. Dažniausiai sutinkami požymiai rodantys neurologinį susirgimą: vienpusė raumenų atrofija, parezė, paralyžius ir raumenų asimetrija (15).
14 Voblerio sindromas, dar kitaip vadinama kaklo slankstelių stenozinė mielopatija (malformacija), dažniau pasitaiko jauniems žirgams (16). Kaklo slankstelių stenozinė neuropatija- tai daugiafaktorinis susirgimas, kurio etiologijai ir patogenezei įtakos turi genetika, vario ir cinko pokyčiai, spartus augimo tempas arba sunki trauma (17). Voblerio sindromas klinikiniai požymiai pasireiškia ir esant trauminės kilmės cervikalinei spondiliopatijai, atsirandančiais dėl pakitimų slanksteliuose ar tarpslanksteliniuose diskuose. Sindromas sukelia tetraparezę/-plegiją, galvos drebėjimą, pastovų ar dinaminį skausmą kaklo srityje. Pagal klinikinių požymių išraiškos ryškumą, skiriami 5 laipsniai (16,17). Strolavimas/hiperfleksija (ang.k. stringhalt). Tai staigus užpakalinės galūnės sulenkimas,
aiškiausiai pastebimas arkliui einant arba judant riščia, ypač pastebimas kai gyvūnas eina atbulomis arba yra staiga išgąsdinamas. Tai spazminis lateralinės tiesiamosios sausgyslės susitraukimas (18). Atlikus mokslinį tyrimą buvo nustatyta, kad yra pažeidžiami periferiniai nervai bei jų skaidulos ir susirgimą pasiūlyta klasifikuoti kaip aksonų degeneracinę ligą (19). Ilgasis tiesiamasis pirštų raumuo būna labiausiai pažeistas šio susirgimo (20). Taip pat pažeidimas išsivysto ir dėl toksinio poveikio arkliui suėdus snaudalinės džiugūnės (lot.
Hypochaeris radicata), kurios toksinai įtakoja nervo degeneraciją. Trauma į kulno ar pėdos
sritis taip pat gali sukelti nervo pažeidimą (20). Šio susirgimo prognozė, nepaisant gydymo įvairovės, visada yra abejotina (18,19,20).
Drebulys (angl.k. shivers). Tai retas, progresuojantis nervų bei raumenų sistemos sutrikimas, charakterizuojamas raumenų drebėjimu, negebėjimu pakelti užpakalinę galūnę ir neįprasta eisena kai arklys stumiamas atbulomis (21). Tokiems arkliams yra nustatyta aksonų bei smegenėlių Purkinje ląstelių, nors jų skaičius išlikęs normalus, degeneraciniai pakitimai, kurie stabdo nervinių impulsų perdavimą, (22). Tipiniai klinikiniai požymiai: raumenų drebėjimas, pakelta uodega, raumenų atrofija, sumažėjęs fizinis pajėgumas, snukio odos trūkčiojimas (23). Tai lėtai progresuojantis judėjimo sutrikimas dažniausiai prasidedantis iki 7 metų amžiaus ir turi dažnesnį pasireiškimą stambių veislių, kastruotiems arkliams (23). Susirgimas yra mažai ištirtas, tinkamo ir efektyvaus gydymo kol kas nėra (21,22,23).
Smegenėlių atrofija (abiotrofija). Tai retas genetinis susirgimas, dažniausiai sutinkamas Arabų veislės žirgams (24). Kliniškai susirgimas pasireiškia ataksija, plačia stovėsena, propriorecepcijos sutrikimu ir pakitusia eisena. Liga prasideda kai smegenėlėse esančios Purkinje ląstelės pradeda nykti (24). Sutrikus šių ląstelių funkcijai gyvūnas praranda erdvės ir atstumo supratimą, praranda judesių koordinaciją (25). Ląstelių nykimas prasideda nuo pat gyvūno gimimo, klinika dažniausiai išryškėja iki 6 mėnesių amžiaus(24).
15 Periferinių nervų pažeidimas. Pažeidus kokį nors nervą bus paveiktos tos galūnių
struktūros, kurios yra jo įnervuojamos (6).
Neoplastiniai pakitimai galvos smegenyse arba netoli stuburo smegenų gali sukelti pakitimus eisenoje (26). Neoplazija- tai nenormalus audinių augimas ir išvešėjimas, dar vadinamas naviku (27).
1.4.2 Mechaninis šlubavimas
Atsiradęs mechaninis šlubavimas atspindi pakitusią biomechaniką galūnės funkcijoje. Biomechanika galūnėje priklauso nuo normalaus raumenų, sausgyslių, raiščių ir periferinių nervų funkcionavimo (6). Normalus raumenų ir sausgyslių susitraukimas bei atsipalaidavimas yra svarbūs galūnės biomechanikai (3). Mechaninis šlubavimas yra sukeliamas dėl kokio nors fiziologinio sutrikimo, pavyzdžiui randinio audinio formavimosi, kuris sutrikdo normalų galūnės judėjimą (6). Toks šlubavimas dažniausiai nesukelia skausmo, tad gyvūnas nereaguoja į gydymą priešuždegiminiais vaistais.Klasikinis mechaninio šlubavimo pavyzdys yra kelio girnelės viršutinė fiksacija ir fibrininė miopatija.
Minėtas girnelės funkcijos sutrikimas atsiranda, kai sutrinka girnelės fiksacija ir koja lieka ištiesta per sąnarį. Judėjimo metu arklys negali sulenkti kojos, tad vaikšto ją ištiesęs. Tokia sutrikusi fiksacija yra susijusi su prastai išvystytais galinių kojų raumenimis, kelio trauma, taip pat būklei atsirasti yra kai kurių veislių genetinė predispozicija (28).
Fibrozinė miopatija sukeliama pažeidus raumenis, įprastai dėl traumos ar intraraumeninės injekcijos (29). Bet koks minkštųjų audinių nekontroliojamas gijimas antriniu sukibimu, formuoja įvairaus dydžio randus, kurie perauga fibroziniu jungiamuoju audiniu, dėl ko nukenčia minkštųjų audinių elastingumas ir sukeliamas mechaninis šlubavimas (6). Formuojantis neelastingam randiniam audiniui raumenyse ribojamas raumenų susitraukinėjimas. Toks judesių apribojimas arklių užpakalinių galūnių šlaunų raumenyse (angl. k. hamstring muscles) vadinamas fibrinine miopatija (30).Šis susirgimas žinomas jau seniai, bet iki šiolei veterinarijos gydytojai iki galo neišsiaiškino randinio audinio įtakos judėjimui bei nėra atrasta efektyvių gydymo metodų.
Misūrio universitete buvo atlikti tyrimai, kurių metu buvo vertinama fibrozinės miopatijos įtaka arklių judėjimui bei įvertintas gydymo lazeriu veiksmingumas. Tyrimo autorius Marco Lopes (30) teigia, kad ankstyvas arklio judėjimas po operacijos padeda „pratampyti“ šviežią randinį audinį. Po kurio laiko buvo pastebėta, kad eisienos pagerėjimas pasimatė pas 6 iš 8 tyrime dalyvavusių arklių. Kadangi randinis audinys pats iš savęs nėra skausmingas, kai kurie tyrėjai abejoja operacijos veiksmingumu ir jos reikalingumu. Randinis audinys skirtingame gyvūne formuojasi skirtingai, priklausomai nuo buvusios žazdos dydžio ir formos, tad chirurginė intervencija ne visada gali atstatyti normalų judėjimą (29,30).
16 4 pav. Kulno sąnarių degeneracinių ligų rentgeninis tyrimas (nuotraukos autorės). 1.4.3 Degeneraciniai susirgimai
Degeneracinė sąnarių liga (osteochondrozė/osteochondritas) (4 pav.). Tai dažna šlubavimą sukelianti priežastis, kuri veda prie sumažėjusio arklio judrumo bei pablogina arklio varžybinį pajėgumą (31). Susirgimą gali sukelti daug veiksnių: netinkamas šėrimas, paveldimumas, atsitiktinės traumos, kumeliukų spartus augimas (32,33,34). Ligai tik prasidėjus, išorinių klinikinių požymių gali ir nebūti, tačiau vėliau patinsta pažeisto sąnario sritis. Kai nuo sąnarinio paviršiaus atsidalija kremzlinis-kaulinis segmentas, tokie arkliai gali pradėti šlubuoti (32). Gydymas gali būti konservatyvus, kai suteikiama ramybė ir galūnė imobilizuojama arba chirurginis, kai artroskopo pagalba yra pašalinamas atskilęs kaulinis fragmentas (32, 33).
Neinfekcinis arba infekcinis sąnario uždegimas. Trauminis artritas yra dažniausia
priežastis sukelianti šlubavimą visiems sportiniams arkliams (6). Neinfekcinis artritas charakterizuojamas skausmu, patinimu, paraudinimu, pakilusia vietine temperatūra ir šlubavimu. Jeigu rentgenogramoje nėra matomų degeneracinių pakitimų, toks uždegimas puikiai reaguoja į kortikosteroidų, natrio hialuronato ir orgoteino terapijas (35). Infekcinis uždegimas kyla, kai į sąnarį patenka patogeninė mikroflora. Dažniausia to priežastis būna gilios žaizdos arba daromos injekcijos nesilaikant antiseptikos reikalavimų. Septinį artritą reikėtų gydyti sisteminių atibiotikų kursu (35).
1.4.4 Metaboliniai sutrikimai
Laminitas nėra pirminis susirgimas, o yra pasekmė šių susirgimų: sepsio/endotoksemijos,
Kušingo sindromo vyresniems arkliams, dėl perkrautos galūnės esant sužeistai priešingai galūnei ar dėl arklių metabolinio sindromo (angl. k. EMS) (4). Tai sindromas, kuris atsiranda pažeidus kanopos plokštelinį gyvuonies sluoksnį (3,4). Literatūroje minimos 3 šio
17 susirgimo stadijos: vystymosi, ūminė ir lėtinė stadijos (3,6). Prasidėjus susirgimui ir jo laiku nepastebėjus, liga išsivysto į lėtinį susirgimą. Jo metu laminos sluoksnis atsidalina nuo kanopos, gali įvykti palmarinė dorsalinė rotacija (kai atsiskyręs kanopos kaulas pasisuka vertikaliai): šoninis kaulų poslinkis (kai kanopos kaulas visiškai atsidalina nuo raginės kapsulės ir gali perforuoti padą) (3,4,6). Susirgimo klinika yra labai įvairi ir priklauso nuo pažeidimo laipsnio. Sergančiam arkliui būdinga „laminito stovėsena“, vangumas, padidėjusi pirštų arterinė pulsacija, sunkiais atvejais gali pakilti temperatūra, padažnėti širdies darbas, arklys daug prakaituoja (3).
5 pav. Arklio su metaboliniu sindromu lėtinis laminitas (nuotr. autorės)
Azoturija, dar kitaip vadinama fizinio krūvio rabdomiolizė, yra dažna raumenų skausmo ir raumenų degeneracijos priežastis (37). Susirgimą sukelia intensyvios treniruotės, ypač po pertraukos, bet ligą įtakoja ir tokie veiksniai, kaip peršėrimas nestruktūriniais angliavandeniais, seleno ir vitamino E trūkumas, elektrolitų ir mineralinių medžiagų disbalansas bei hormonų disbalansas (38). Intensyvaus krūvio metu dėl anaerobinio glikogeno skylimo, dėl pasigaminusios pieno rūgšties poveikio, raumenų skaidulos plyšta ir raumenų proteinai patekę į kraujotaką sukelia skausmą. Paveikti raumenys būna standūs, patinę ir skausmingi, arklys nenoriai juda, padažnėja širdies darbas ir kvėpavimas (38,39). Fizinio krūvio rabdomiolizė dažniausiai pasireiškia dėl glikogeno kaupimo sutrikimo, polisacharidų kaupimo miopatijos (39).
1.4.5 Traumos
Trauma gali būti apibrėžiama kaip žala arba pakenkimas, padarytas kūno struktūrai ar funkcijai, išorinės ir/ar vidinės jėgos. Trauminių sužalojimų patiria tiek bendros paskirties arkliai, tiek varžybiniai. Praktiniame šiaurės Britanijos žirgų sveikatos tyrime buvo apskaičiuota, kad kiekvienam arkliui per metus reikalingas 0,88 veterinarijos gydytojo apsilankymas, o trauminiai sužalojimai buvo pagrindinė (neskaitant rutininių procedūrų) gydymo priežastis (40). Šveicarų atliktas epidemiologinis tyrimas parodė, kad bendras sužalojimų paplitimas tarp arklių yra 8 proc., o iš jų 21,6 proc. buvo susiję su įkandimais ir spyriais (41). Nustatyta, kad stabilios grupės hierarchijos palaikymas ir pakankamas erdvės užtikrinimas yra svarbūs profilaktiniai veiksniai nuo
18 traumų (41). 2012 metais Anglijoje buvo atliktas tyrimas siekiant nustatyti, kokie faktoriai predisponuoja arklių traumas. Iš tirtų 261 arklių vienerių metų laikotarpyje, dažniausia traumos priežastis buvo žaizdos (45 proc. atvejų žaizda buvo viena, 9 proc. atvejų žaizdos buvo daugybinės) (42). Dažniausiai pažeidžiama vieta buvo užpakalinės galūnės (46 proc.) ir priekinės galūnės (17 proc.), o dažniausia traumos priežastis būdavo nenustatyta (19 proc. atvejų), spyriai (18 proc.) ir paslydimai/ nukritimai (14 proc.) (42).
Kaulų lūžiai arkliam pasitaiko retai, dažniau lenktyniniams žirgams. Lūžio rizika priklauso nuo lenktynių rūšies. „Flat turf“ lenktynės yra saugiausios (0,4 mirtini lūžiai/1000 lenktynių), o „National Hunt“ lenktynėse yra didžiausia lūžio rizika (2,2 mirtini lūžiai/1000 lenktynių) (43). Nuo lenktynių rūšies priklauso ir lūžio tipas. „National Hunt“ rungtynėse trečio blauzdos kaulo lateralinio sąnarinio gumburo (angl. k. condylar fractures) lūžis yra dažniausias, o „Flat truf“- proksimalinio pirštakaulio lūžis (43). Visose lenktynių rūšyse pakankamai dažni būna sesamoidinių kaulų lūžiai. Kaulų fiksavimas, galūnės imobilizavimas, poilsio rėžimas bei tinkama dieta yra geriausias sprendimas lūžusiam kaului gydyti.
Raiščių pažeidimai yra viena iš sportinių arklių šlubavimo priežasčių. Natūralus raiščių gijimas yra lėtas procesas, reikalaujantis daug laiko ir vėliau galintis predisponuoti traumos atsinaujinimą. Yra nemažai raiščių funkcijos atstatymo priemonių: raiščių padalijimas, hialurono rūgšties injekcijos, jodo injekcijos, akupunktūra, šaltas lazeris, poilsis bei reabilitacija, bet nei viena šių priemonių neužtikrina tinkamo išgijimo (44). Tarp 1995 ir 1998 buvo atliktos kamieninių ląstelių injekcijos 100-ui arklių, kuriems buvo nustatytas raiščių uždegimas. Operacijos metu iš krūtinkaulio buvo aspiruojama 20-30 ml kaulų čiulpų, iš kurių, gautos kamieninių ląstelių frakcijos 6 ml buvo injekuojami į pažeistą raištį. Po injekcijos prėjus 6 mėnesiams, 84 arkliai pilnai sugrįžo į prieš tai buvusį sportinį režimą (44).
Sausgyslių pažeidimai pasitaiko visų disciplinų arkliams, bet didžiausia rizika lenktyniniams grynakraujams (45). Paviršinė pirštų lenkiamoji sausgyslė yra dažniau pažeidžiama nei kitos sausgyslinės struktūros (46,47). Sausgyslių pažeidimai atsiranda dėl pastovaus jų mikrotraumavimo, rečiau dėl ūmios traumos (47,48). Pažeidimo atsiradimo rizika didėja su amžiumi (45). Sausgyslės sunkiai atsistato po pažeidimo, joms būdingas ilgas gijimo procesas ir nevisiškas išgijimas (46,47,48).
1.4.6 Kanopų ligos
Varlės kaulo liga yra viena iš dažniausių priežasčių sukeliančių kintantį (varijuojantį) priekinių galūnių šlubavimą arkliams nuo 4 iki 15 metų (6,49,50). Ligą įtakoja galūnės pastatymas bei varlės kaulo forma, yra nustatyta genetinė predispozicija (51,52). Kiti faktoriai, tokie kaip: neteisinga kanopos forma, netinkamas ir nereguliarus kaustymas, treniravimasis ant kieto, nelygaus paviršiaus, predisponuoja susirgimą (49,50). Varlės kaulo
19 sindromas yra apibrėžiamas kaip lėtinis šlubavimas kylantis priekinėse galūnėse, dėl skausmo kylančio iš kaulo arba iš šalia esančių struktūrų, tokių kaip kolateralinių pakabinamųjų varlės kaulo raiščių, distalinių sesamoidinių raiščių, varlės kaulo bursos ar giliosios lenkiamosios sausgyslės (6,51). Liga charakterizuojama degeneraciniais šių struktūrų pokyčiais, funkciniais kremzlės, pokremzlinių kaulų ir aplinkinių minkštųjų audinių pažeidimais, o ilgainiui, negydant pereinančius į organinius pakitimus (54).
Kanopos vėžys - tai varlės proliferacinis pododermatitas, kuris plisdamas gali pažeisti padą bei užpenčius ir dažniau aptinkamas sunkiųjų veislių darbiniams arkliams (6). Liga charakterizuojama nemaloniu kvapu bei granuliacinio audinio išvešėjimu, kuris nuo menkiausių manipuliacijų pradeda kraujuoti.
Kanopos puvinys - tai bakterinė infekcija charakterizuojama juodos, dvokiančios nekrotinės masės susikaupimu, dažniausiai centriniame varlės griovelyje (6). Šis degeneracinis susirgimas gali plisti į gilesnes struktūras sukeldamas jų uždegimus. Dažniausias jo sukelėjas Fusobacterium necrophorum (lot. k.) bakterijos. Kanopos puvinio susidarymą labiausiai įtakoja prastos laikymo sąlygos: nepakankamai švarūs gardai, gilus purvas, pelkėtos vietovės ir drėgni paviršiai, ypač kai kanopos nėra kasdien valomos (55). Susirgimui gydyti taikomas vietinis varlės gydymas, kurio esmė yra sunaikinti bakterijas ar grybelį, dezinfekuoti ir išsausinti. Nekrotines mases ir pažeistas vietas būtina atsargiai pašalinti kanopiniu peiliu (6).
Kanopinių kremzlių sukaulėjimas yra dažnas susirgimas kai kurioms arklių veislėms, ypač stambiosioms. Nustatyta, kad problema yra dažnesnė priekinėje galūnėje (3,56). Ligos etiologija iki galo nėra išaiškinta, bet yra įrodyta, kad ligos formavimuisi turi įtakos genetinė predispozicija, kremzlių trauma, netinkama kanopos priežiūra (netinkamas kaustymas, nereguliarus ir netinkamas apdrožimas) (3). Taip pat, ligos atsiradimui įtakos turi ilgas ir intensyvus treniravimasis (55).
Baltosios linijos ligos pavadinimas naudojamas apibrėžti raginės kapsulės lapelinio rago atsidalijimą nuo vamzdelinio rago sluoksnio (6). Įskilimas atsiranda ties balta linija, kas sudaro sąlygas patekti bakterinei ar grybelinei infekcijai, kurios pasekoje formuojasi ertmės (57). Ši liga Europoje ir Šiaurės Amerikoje yra vertinamos skirtingai. Šiaurės Amerikoje liga apibūdinama kaip susiaurėjusi ar praplatėjusi baltoji linija arkliams sergantiems laminitu, o Europoje apibūdinama kaip baltosios linijos atsidalijimas užpildytas trapios masės, nesusijusios su laminitu (6). Jeigu susidariusios ertmės nedidelės, gydymui užtenka užkimšti plyšį jodu pamirkyta vata. Esant platesniems nei 2cm plyšiams, reikėtų panaikinti visus įskilimus ir įtrūkimus esančius raginėje kapsulėje.
20 Kanopos abscesas yra viena iš dažnesnių priežasčių sukeliančių ūmų šlubavimą visiems arkliams (6). Abscesas susiformuoja dėl gilių žaizdų ties baltąja linija, įstrigusio vinies ar giliai esančios mėlynės. Šlubavimas dažniausiai ūmus ir siekiantis 3-5 laipsnius, situacija gali prastėti, kol nebus atliktas drenažas.
21
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
2.1 Tyrimo objektas ir vieta
Tyrimas atliktas 2016-2017 metais Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Veterinarijos akademijos, Stambiųjų gyvūnų klinikoje. Informacija taip pat buvo renkama ir per stambiųjų gyvūnų klinikos informacinę sistemą „GYKIS“. Šio tyrimo objektas- šlubuojantys arkliai. Tyrimui buvo atrinkti arkliai, kuriems buvo nustatymas bet kokios kilmės ir laipsnio statinis - dinaminis sutrikimas, pasireiškiantis šlubavimu.
Šlubavimui ir jo priežasčiai nustatyti, arkliai buvo tiriami bendraisiais ir specialiaisiais tyrimo metodais. Iš bendrųjų tyrimo metodų taikyti funkciniai galūnių lenkimo testai, arklio stebėjimas ramybės ir judesio metu (vaikymas tiesiai ir ratu), raumenų, sausgyslių, raiščių ir kaulų apčiuopa; iš specialiųjų diagnostinių tyrimų buvo atlikta diagnostinė anestezija, rentgeninis bei ultragarsinis tyrimai. Šlubuojančių arklių diagnostinių tyrimų metu stebėjau, domėjausi anamnezės duomenimis ir padėjau atlikti įvairias diagnostines bei gydymo procedūras.
2.2 Šlubuojančio arklio klinikinis tyrimas
Šlubavimui diagnozuoti buvo atliekami bendrieji bei specialieji tyrimo metodai. Klinikiniai tyrimai būdavo atliekami tiek LSMU klinikose, tiek išvykose ambulatoriškai. Pirmiausiai kruopščiai ir išsamiai buvo renkama informacija apie gyvūną, jo gyvenimo sąlygas eksploataciją. Vizualiai įvertinama arklio stovėsena, eksterjeras, skausmo išraiška. Apčiuopos metodu tiriami raumenys, sausgyslės ir raiščiai, nustatomas nugaros skausmingumas, įvertinamas kaklo lankstumas ir skausmingumas. Vėliau tiriamos kanopos: ranka įvertinama jų temperatūra, arterinė pirštų pulsacija, specialiomis replėmis spaudimu į kanopos vidinę dalį, įvertinamas kanopos pado skausmingumas. Po šių tyrimų atliekamas arklio stebėjimas judesio metu, stebimas galūnių statymas, kaklo ir dubens judėjimas. Po to atliekamas galūnių lenkimo testas, jeigu reikia- diagnostinė anestezija.
Diagnozės patikslinimui taikyti specialieji tyrimo metodai: rentgeno bei ultragarso tyrimas. Rentgeno spindulių dėka galima pamatyti įvairius kaulinius pakitimus, o ultragarsas padeda įvertinti tokių anatominių struktūrų, kaip raiščių ar sausgyslių, pažeidimus.
22
2.3 Statistinis duomenų apdorojimas
Atliekant statistinę analizę, arkliai buvo suskirstyti į skirtingas kategorijas pagal amžių, lytį, veislę, susirgimo pobūdį ir jo lokalizaciją. Buvo siekiama nustatyti šių kategorijų įtaką patologijos pasireiškimui.
Siekiant įvertinti ligų pasireiškimo dažnumą tam tikroje amžiaus kategorijoje, arkliai buvo suskirstyti į penkias grupes.
Grupė Amžius
1 grupė Kumeliukai iki 1 metų amžiaus 2 grupė Metinukai nuo 1 iki 2 metų amžiaus 3 grupė Jauni arkliai nuo 2 iki 4 metų
4 grupė Suaugę arkliai nuo 4 iki 15 metų amžiaus 5 grupė Seni arkliai nuo 15 metų ir vyresni 1 lentelė. Arklių suskirstymas pagal amžių į grupes
Statistiniai duomenys buvo apdoroti naudojantis Microsoft Office Excel 2007 programa. Tyrimas buvo laikomas patikimu, kai p<0,05, o nepatikimu, kai p>0,05.
Atliekant tyrimus buvo prisilaikoma gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymu Nr. XI-2271, 2012-10-03, „Lietuvos Respublikos Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įsakymo“ ir kitų aktų, reglamentuojančių gyvūnų naudojimą eksperimentams.
23
3. TYRIMO REZULTATAI
Tyrimui buvo atrinkti 60 šlubuojančių arklių, kuriems buvo nustatytas įvairiausio laipsnio šlubavimas. Kai kurie arkliai turėjo kelias šlubavimo priežastis, tad diagnozės buvo kelios. Dėl šios priežasties, patologijų (atvejų) skaičius iš viso buvo 77.
Dėl patogesnio duomenų apibendrinimo, visos ligos buvo suskirstytos į kelias kategorijas: degeneracinės ligos, kanopų ligos, stuburo patologijos, medžiagų apykaitos ligos ir traumos.
6 pav. Pasitaikiusių patologijų suskirstymas į kategorijas (n=77; n-atvejų skaičius).
Daugiausiai pasitaikiusių patologijų buvo traumos- 33 atvejai, antros pagal dažnumą patologijos buvo kanopų ligos- 18 atvejų, trečia pagal dažnumą patologijų grupė buvo degeneracinės ligos- 16 atvejų. Stuburo patologijų iš viso pasitaikė 8 atvejai, o medžiagų apykaitos ligos pasitaikė du kartus.
Apskaičiavus pasireiškusių patologijų dažnumą procentine išraiška, beveik puse visų surinktų atvejų sudarė traumos- 42,86 proc. Antra pagal dažnumą patologijų grupė- kanopų ligos, sudarė 23,38 proc. visų atvejų. Trečia pagal dažnumą buvo degeneracinių ligų kategorija- 20,78 proc. visų atvejų. Ketvirta pagal dažnumą buvo stuburo patologijų grupė- 10,39 proc. visų atvejų, o rečiausiai pasireiškusios diagnozės buvo medžiagų apykaitos ligos- 2,60 proc. visų surinktų atvejų. 33 18 16 8 2 77 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90
Atvejų skaičius
24 Patologijų grupė Patologijos dažnis, %
Pasikliautinis intervalas, PI Žemiausia PI reikšmė, % Aukščiausia PI reikšmė, % Traumos 42,86 31,6 55 Kanopų ligos 23,38 15 34 Degeneracinės ligos 20,78 12 31,5 Stuburo patologijos 10,39 5 20 Medžiagų apykaitos ligos 2,6 0 9
2 lentelė. Patologijų grupių dažnumas ir pasikliautiniai intervalai (PI).
Tiriant tarpusavyje patologijų grupes ir paskaičiavus kiekvienos grupės pasikliautinį intervalą, galima spręsti, kurios iš grupių yra tarpusavyje susijusios. Apskaičiavus patikimumus (p) buvo nustatyta, kad tarpusavyje nebuvo susijusios traumų- kanopų ligos, kanopų- degeneracinės ligos, degeneracinės ligos- stuburo patologijos, stuburo patologijos- medžiagų apykaitos ligos, kanopų ligos- stuburo patologijos, degeneracinės ligos- medžiagų apykaitos ligos. Šių grupių tarpusavio patikimumo rodikliai buvo p>0,05 (nepatikima). Vienai kitai įtakos galėjusios turėti grupės buvo traumos- degeneracinės ligos, traumos- stuburo patologijos, traumos- medžiagų apykaitos ligos, kanopų ligos- medžiagų apykaitos ligos. Jų patikimumo rodiklis buvo p<0,05 (patikima).
7 pav. Tiriamųjų gyvūnų pasiskirstymas pagal lyti (n=60; n-gyvūnų skaičius).
Iš tiriamų 60 gyvūnų, lyties pasiskirstymas buvo panašus: patinų buvo 32 (53,33 proc.), o kumelių 28 (46,67 proc).
26 27 28 29 30 31 32 Patinai Kumelės 32 28
Tiriamųjų gyvūnų lytis
25 8 pav. Tiriamųjų gyvūnų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes (n=60; n-gyvūnų skaičius).
Atsižvelgus į tiriamųjų gyvūnų amžių, dažniausiai pasitaikė arkliai, priskirti prie 4-os amžiaus grupės. Iš 60 tiriamų arklių pasitaikė net 36 gyvūnai, kurių amžius buvo nuo 4 iki 15 metų (suaugę arkliai). Procentine išraiška šios amžiaus grupės dažnumas sudarė 60 proc. visų atvejų. Antra pagal dažnumą amžiaus grupė buvo seni arkliai (nuo 15 metų ir vyresni), jų šlubavimo atvejų pasitaikė 11 (18,33 proc.). Trečia pagal dažnumą buvo 2 grupė, kuriai priskiriami metinukai arkliai nuo 1 iki 2 metų amžiaus, jų šlubavimo atvejų pasitaikė 5 (8,33 proc. visų atvejų). Po vienodą atvejų skaičių pasitaikė tarp 1 ir 3 grupės kategorijų. Kumeliukų iki vienerių metų amžiaus ir jaunų arklių tarp 2-4 metų amžiaus, pasitaikė po 4 atvejus (6,67 proc.).
9 pav. Tiriamųjų gyvūnų pasiskirstymas pagal veislę (n=60; n-gyvūnų skaičius). 0 5 10 15 20 25 30 35 40 1gr 2gr 3gr 4gr 5gr 4 5 4 36 11
Tiriamųjų gyvūnų amžiaus grupės
0 2 4 6 8 10 12 14 2 3 4 14 4 4 3 5 2 4 1 2 1 4 3 1 1 1 1
26 Tiriamųjų gyvūnų imtyje pasitaikė plati veislių įvairovė. Iš viso buvo sutiktos 18 skirtingų veislių. Dažniausiai pasitaikiusi veislė buvo jojamieji arkliai. Lietuvos jojamųjų pasitaikė 14 arklių (23,33 proc.), Latvijos jojamųjų 4, Lenkų jojamųjų 3 ir Vokietijos jojamųjų 2 arkliai. Antra pagal dažnumą veislė buvo mišrūnai- 5 arkliai (8,33 proc.). Po 4 arklių atstovus turėjo Baltjos Hanoverių veislė, Danų šiltakraujių, vietiniai arkliai, Trakėnų ir Latvijos jojamųjų veislės (po 6,67 proc.). Po 3 veislės atstovus turėjo Lietuvos sunkiųjų veislė, Holšteinai ir Lenkų jojamieji (5 proc.). Arabų, Fryzų ir Vokietijos jojamųjų veislių buvo po 2 arklius (3,33 proc.). O po vieną atstovą turėjo Anglų grynakraujų veislė, Oldenbergų, Vengrų šiltakraujų, Prancūzų ristūnų ir Hanoverio veislės (1,67 proc.). Vienadienio kumeliuko veislė buvo nenurodyta (1,67 proc.)
10 pav. Diagnozuotų patologijų pasiskirstymas pagal lytį.
Tyrime dalyvavusių gyvulių lytis pasiskirstė labai panašiai- 32 eržilai ir 28 kumelės. Ištyrus kiekvieną arklį, nustačius jam diagnozę (-es) ir priskyrus prie tam tikros patologijų grupės, paaiškėjo, kad lyties pasiskirstymas kategorijose buvo irgi labai panašus.
Iš dviejų atvejų medžiagų apykaitos ligų, tiriamųjų gyvūnų lytis buvo ir vyriškos ir moteriškos lyties (50 proc. / 50 proc.). Stuburo patologijos pasitaikė 3 vyriškos lyties atstovams (50 proc.) ir 3 moteriškosios lyties (50 proc). Degeneracinės ligos dažniau pasitaikė vyriškajai lyčiai- 7 atvejai (58,33 proc.), o moteriškajai- 5 atvejai (41,67 proc.). Kanopų ligų vienodai turėjo tiek patinai tiek patelės- po 3 atvejus (50 proc. / 50 proc.). Traumų dažnumas tarp lyčių buvo beveik vienodas, patinams pasitaikė 17 atvejų (53,13 proc.), o kumelėms- 15 atvejų (46,88 proc.).
17 7 7 3 1 15 7 5 3 1 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18
Pasiskirstymas pagal lytį
Patinai Patelės
27 11 pav. Diagnozuotų patologjų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes
Iš šio grafiko matoma, kad IV amžiaus grupės arklių buvo daugiausiai ir jie patyrė visų patologijų grupių susirgimų. Traumas patyrė 21 arklys iš šios amžiaus grupės, kanopų ligas- 9, degeneracines ligas- 6, stuburo patologijų- 3 ir medžiagų apykaitos ligas – 1 individas. I grupės kumeliukai iki vienerių metų amžiaus patyrė tik tuos susirgimus, kurie buvo susiję su traumomis. II grupės metinukai daugiausiai patyrė traumų- 3 atvejai ir po vieną kanopų ligų bei degeneracinių ligų atvejį. III grupės jauni arkliai po 2 kartus patyrė traumas ir kanopų ligų susirgimus bei vieną degeneracinių ligų susirgimą. Tiek II tiek III grupės arkliai neturėjo jokių stuburo patologijų ar medžiagų apykaitos ligų. V grupei priklausantys seni arkliai po du kartus patyrė traumas ir kanopų ligų susirgimus, bet dažniausiai šiai grupei tekdavo degeneracinės ligos- 4 atvejai bei stuburo patologijos- 3 atvejai. Medžiagų apykaitos ligas patyrė vyresnio amžiaus arkliai- IV grupės suaugę ir V grupės seni arkliai.
4 0 0 0 0 3 1 1 0 0 2 2 1 0 0 21 9 6 3 1 2 2 4 3 1 0 5 10 15 20 25
Traumos Kanopų ligos Degeneracinės
ligos Stuburo patologijos Medžiagų apykaitos ligos
Patologijų pasiskirstymas pagal amžiaus
grupes
I gr II gr III gr IV gr V gr28
3.1 Traumos
12 pav. Traumų sukeltų patologijų pasiskirstymas kategorijoje pagal dažnumą (n=33; n- atvejų skaičius).
Tyrimo metu buvo nustatyta, kad traumos yra dažniausia priežastis sukelianti šlubavimą (33 atvejai iš visų 77 (42,86 proc.)). Traumas iš viso patyrė 32 gyvūnai, vienam jų buvo diagnozuoti du susirgimai sukelti traumų. Į traumų kategoriją patenka bet kokia patologija, atsiradusi dėl kokio nors sumušimo ar pašalinės mechaninės jėgos poveikio į kūną.
Iš 33 traumų sukeltų patologijų, daugiausiai pasitaikė kaulo lūžių- 7 atvejai (22 proc.). Antra pagal dažnumą patologija buvo tarpkaulinio raiščio tendinitas- 6 atvejai (18 proc.). Trečia pagal dažnumą diagnozė buvo raumenų uždegimas- miozitas- 5 atvejai (15 proc.), po jo sekė minkštųjų audinių uždegimas, kuris buvo nustatytas 4-iems atvejams (12 proc.), atviros žaizdos šlubavimą sukėlė 3 arkliams (9 proc.). Rečiausios nustatytos šlubavimo priežastys buvo raumens plyšimas, bursitas, sąnario artritas ir tendovaginitas- po 2 atvejus (po 6 proc.).
6 2 5 2 2 4 3 7 2 0 1 2 3 4 5 6 7 8
29 13 pav. Lūžių pasiskirstymo dažnumas pagal lokalizaciją (n=7; n- gyvūnų skaičius)
Lūžiai sudarė 22 proc. visų pasitaikiusių traumų. Po 2 atvejus pasitaikė kulnikaulio lūžių ir grifelinio kaulo lužių (po 29 proc.). Skeveldrinis kulnikaulio lūžis buvo lokalizuotas užpakalinėje dešinėje galūnėje, kitas- užpakalinėje kairėje. Abudu grifelinio kaulo lūžiai pasitaikė priekinėje kairėje galūnėje. Čiurnakaulio skeveldrinis lūžio atvejis pasitaikė vienas (14 proc.), lūžis buvo lokalizuojas priekinėje dešinėje galūnėje. Taip pat po vieną atvejį pasitaikė trečiojo pėdos kaulo lūžis per augimo zoną (14 proc.), kuris lokalizavosi užpakalinėje kairėje galūnėje bei skeveldrinis plaštakos kaulo lūžis (14 proc.), nustatytas priekinėjė kairėje galūnėje.
14 pav. Lūžių lokalizacijos pasiskirstymas pagal galūnes (n=7; n- gyvūnų skaičius) (UK- užpakalinė kairė koja; UD- užpakalinė dešinė koja; PK- priekinė kairė koja; PD- priekinė dešinė.).
Kulnikaulio lūžis 29% Grifelinio kaulo lūžis 29% Trečiojo plaštakos kaulo lūžis 14% Trečiojo pėdos kaulo lūžis 14% Čiurnos kaulo lūžis 14%
Lūžiai
1 3 1 2 0 0,5 1 1,5 2 2,5 3 3,5 PD PK UD UK30 Lūžių lokalizacija dažniausiai pasitaikydavo priekinėje kairėje galūnėje (42,86 proc). Antra pagal dažnumą lokalizacija- užpakalinė kairė galūnė (28,57 proc.). Po vieną atvejį lūžis buvo lokalizuotas užpakalinėje dešinėje galūnėje (14,29 proc.) bei priekinėje dešinėje (14,29 proc).
15 pav. Traumų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes (n=32; n- gyvūnų skaičius).
Traumų patologijų grupėje dažniausiai pasitaikė darbinio amžiaus suaugę arkliai- nuo 4 iki 15 metų. Šioje amžiaus kategorijoje atvejų pasitaikė net 21 (65,63 proc.). Antra pagal dažnumą amžiaus kategorija buvo 1 grupė, kurią sudaro kumeliukai iki vienerių metų amžiaus- šioje grupėje traumų pasitaikė 4 atvejai (12,5 proc.). 3 traumų atvejai pasitaikė antros amžiaus grupės metinukams (9,38 proc.). Po 2 traumų atvejus pasitaikė seniems arkliams (6,25 proc.) ir 3 amžiaus grupės jauniems arkliams (6,25 proc.). Vidutinis tiriamųjų gyvūnų amžius yra 7,7 m.
16 pav. Traumų pasiskirstymas pagal veisles (n=32; n- gyvūnų skaičius).
4 3 2 21 2 0 5 10 15 20 25 1gr 2gr 3gr 4gr 5gr
Pasiskirstymas pagal amžiaus grupes
1 3 8 4 3 4 1 1 1 2 2 1 1 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9
31 Traumų patologijų grupėje yra didžiausia veislių įvairovė. Dažniausiai patologijos buvo sutinkamos Lietuvos jojamųjų veislei- net 8 atvejai (25 proc.). Po 4 atvejus traumas patyrė Vietinių arklių veislė ir mišrūnai (po 12,5 proc.). Baltijos Hanoverių veislė ir Holšteinai patyrė 3 traumas (9,38 proc.), o po dvi traumas Vokietijos bei Lenkų jojamieji arkliai (po 6,25 proc.). Po vieną traumą patyrė šie veislių atstovai: Lietuvos sunkusis, Fryzas, Danų šiltakraujis, Anglų grynakraujis ir Prancūzų ristūnas (po 3,13 proc.). Vieno kumeliuko veislė buvo nenurodyta (3,13 proc).
17 pav. Traumų pasiskirstymas tarp lyčių (n=32; n- gyvūnų skaičius)
Traumų kategorijoje lyčių pasiskirstymas yra labai panašus. Traumas patyrė 17 patinai (53 proc.) ir 15 kumelių (47 proc.).
3.2 Kanopų ligos
18 pav. Kanopų ligų pasiskirstymas kategorijoje pagal dažnumą (n=18; n- atvejų skaičius).
Patinai 53% Patelės
47%
Pasiskirstymas tarp lyčių
6 3 3 2 1 1 1 1 0 1 2 3 4 5 6 7
32 Tyrimo metu buvo nustatyta, kad kanopų ligos yra antra pagal dažnumą šlubavimą sukelianti priežastis- 23,38 proc. visų šlubavimo atvejų. Šios patologijos buvo sutiktos pas 14 arklių, 4 iš šių arklių turėjo po dvi ligų diagnozes, tad kanopų ligų atvejų iš viso 18.
Daugiausiai kartų nustatyta kanopų liga buvo varlės kaulo retėjimas- 6 atvejai (33 proc.), po jos pagal dažnumą sekė kanopinių kremzlių kaulėjimas- 3 atvejai (17 proc.) ir kanopos pūlinys irgi 3 atvejai (17 proc). Du kartus pasiteikė varlės kaulo cista (11 proc.). Tokios kanopų ligos, kaip kanopos infekcija, pilnapadystė ir kanopos pado nuospauda pasitaikė po vieną kartą (5,5 proc.).
19 pav. Kanopų ligų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes (n=14; n- gyvūnų skaičius).
Iš 14 tiriamų gyvūnų, daugiausiai pasitaikė 4-tos amžiaus kategorijos arkliai (suaugę arkliai tarp 4-15 m amžiaus), tokių buvo net 9 (64,29 proc. atvejų). Kitų amžiaus kategorijų arklių buvo nedaug, po du atvejus 3 ir 5 grupės (jauni ir seni arkliai (po 14,29 proc.)) bei 1 atvejis 2 grupės (metinukų grupė (7,14 proc.)).
20 pav. Tiriamųjų gyvūnų šioje kategorijoje amžiaus grafikas (n=14; n- gyvūnų skaičius).
0 1 2 9 2 0 2 4 6 8 10 1gr 2gr 3gr 4gr 5gr
Pasiskirstymas pagal amžiaus grupes
11 7 3 12 4 13 2 11 15 20 10 13 5 11 0 5 10 15 20 25 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 G yv ū n ų a mž iu s Gyvūnų skaičius
33 Kanopų ligų kategorijoje vyravo vyresnio amžiaus arkliai. Tiriamųjų gyvūnų amžiaus vidurkis- 9,8 m.
21 pav. Kanopų ligų pasiskirstymas pagal veisles (n=14; n- gyvūnų skaičius).
Iš 14 tiriamų gyvūnų sergančių kanopų ligomis, dažniausiai pasitaikė Lietuvos jojamųjų veislė- 4 atvejai (28,57 proc.). Kanopų patologijos buvo diagnozuotos 3-ims Trakėnų veislės atstovams (21,43 proc.), po 2 atvejus pasitaikė Lietuvos sunkiesiems bei Latvijos jojamiesiems (po 14,29 proc.) ir po vieną atvejį Danų Šiltakraujams, Fryzams bei Arabams (po 7,14 proc.).
22 pav. Kanopų ligų pasiskirstymas tarp lyčių (n=14; n- gyvūnų skaičius).
Kanopų ligų kategorijoje lyčių pasiskirstymas yra vienodas. Įvairiomis kanopų patologijomis sirgo 7 patinai (50 proc.) ir 7 patelės (50 proc.).
1 4 1 3 2 2 1 0 0,5 1 1,5 2 2,5 3 3,5 4 4,5
Pasiskirstymas tarp veislių
Patinai 50% Patelės
50%
34
3.3 Degeneracinės ligos
23 pav. Degeneracinių ligų pasiskirstymas kategorijoje pagal dažnumą (n=16; n- atvejų skaičius). Tyrime buvo nustatyta, kad degeneracinės ligos yra trečia pagal dažnumą sutinkama šlubavimo priežastis. Iš tyrime dalyvavusių 60 arklių, sunkūs degeneraciniai procesai buvo nustatyti 12-ai arklių, o ligų atvejų iš viso- 16. Taip yra todėl, kad du arkliai turėjo po dvi diagnozes susijusias su degeneracinėmis ligomis, o vienas- net tris degeneracines ligas.
Tyrimo metu dažniausiai sutikta degeneracinė liga buvo osteochondrozė (OCD), ši liga pasitaikė 5-iems atvejams (31,25 proc.), antra pagal dažnumą liga buvo špatas- 4 atvejai (25 proc.). Po du atvejus pasitaikė atsiskyrę osteofitai, periostitai ir periartritai (po 12,5 proc.) ir vienas atvejis kaulėjančio riešakaulių uždegimo (6,25 proc.).
24 pav. Degeneracinių ligų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes (n=12, n- gyvūnų skaičius).
2 2 5 2 1 4 0 1 2 3 4 5 6 0 1 1 6 4 0 1 2 3 4 5 6 7 1gr 2gr 3gr 4gr 5gr
35 Sergančių degeneracinėmis ligomis arklių amžius nestipriai varijavo. Daugiausiai sirgo suaugę ir vyresni negu 15 metų arkliai. Daugiausiai sergančių buvo iš 4 mažiaus grupės- 6 atvejai (37,5 proc.), vėliau sekė 4 atvejai iš 5 amžiaus grupės (25 proc.). Po vieną atvejį pasitaikė kumeliukų 2 ir 3 grupės (po 6,25 proc.).
25 pav. Tiriamųjų gyvūnų šioje kategorijoje amžiaus grafikas (n=12; n- gyvūnų skaičius)
Šioje patologijų grupėje, vyrauja vyresnio amžiaus arkliai. Visų tiriamųjų amžiaus vidurkis, kaip ir kanopų ligų, siekė 9,8 m.
26 pav.Degeneracinių ligų pasiskirstymas pagal veisles (n=12; n- gyvūnų skaičius)
Šioje ligų kategorijoje veislių pasiskirstymas buvo irgi gana įvairus. Daugiausiai pasitaikė Lietuvos jojamųjų veislės atstovų- 4 atvejai (33,33 proc.), antra pagal dažnumą veislė buvo Baltijos Hanoverių veislė- 2 atvejai (16,67 proc.). Po vieną susirgimą buvo diagnozuota
9 5 7 13 17 2 6 5 17 17 4 15 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 Gyv ūn ų am ži us Gyvūnų skaičius 2 4 1 1 1 1 1 1 0 0,5 1 1,5 2 2,5 3 3,5 4 4,5
36 Oldenbergų, Fryzų, Vengrų šiltakraujų, Lenkų jojamųjų, Danų Šiltakraujų ir Trakėnų veislės atstovams (8,33 proc.).
27 pav. Dageneracinių ligų pasiskirstymas tarp lyčių (n=12; n- gyvūnų skaičius).
Degeneracinių ligų kategorijoje lyčių pasiskirstymas yra panašus. Įvairių degeneracinių susirgimų turėjo 7 patinai (58,33 proc.) ir 5 patelės (41,67 proc.).
3.4 Stuburo patologijos
Šlubuojančių gyvūnų tyrimo metu buvo nustatyta, kad ketvirta pagal dažnumą šlubavimo priežastis yra stuburo patologijos. Iš 60 tirtų gyvūnų stuburo anomalijos buvo rastos pas 6 individus, vienam jų buvo diagnozuoti trys susirgimai susiję su stuburu, tad atvejų skaičius lygus 8.
28 pav. Stuburo palogijų pasiskirstymas kategorijoje pagal dažnumą (n=8; n- atvejų skaičius).
Patinai 58% Patelės
42%
Pasiskirstymas tarp lyčių
Stuburo slankstelių tarpketerinio raiščio kaulėjantis uždegimas 75% Slankstelių osteomaliacija 12,5% Voblerio sindromas 12,5%
Stuburo patologijos
37 Vienareikšmiškai, dažniausiai sutikta stuburo patologija buvo stuburo slankstelių tarpketerinio raiščio kaulėjantis uždegimas (anglų kalba apibūdinamas, kaip „kissing spine“)- net 6 atvejai (75 proc). Po vieną atvejį pasitaikė slankstelių osteomaliacijos ir Voblerio sindromo susirgimų (po 12,5 proc.)
29 pav. Stuburo patologijų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes (n=6; n- gyvūnų skaičius)
Susirgusiųjų stuburo patologijomis gyvūnų amžiaus kategorijos yra tik dvi- suaugę ir seni arkliai. Iš 6 tiriamų gyvūnų po 3 priklausė 4-ai ir 5-ai grupei (po 50 proc.).
30 pav. Tiriamųjų gyvūnų šioje kategorijoje amžiaus grafikas (n=6; n- gyvūnų skaičius).
Tiriamųjų gyvūnų amžius šioje patologijų kategorijoje nelabai varijuoja- vyrauja suaugę arkliai. Turinčių stuburo patologijas, gyvūnų amžiaus vidurkis yra 12,7m.
0 0 0 3 3 0 0,5 1 1,5 2 2,5 3 3,5 1gr 2gr 3gr 4gr 5gr
Pasiskirstymas pagal amžiaus grupes
6 5 8 20 20 17 0 5 10 15 20 25 1 2 3 4 5 6 Gyv ūn ų am ži us Gyvūnų skaičius
38 31 pav.Stuburo patologijų pasiskirstymas pagal veisles (n=6; n- gyvūnų skaičius).
Veislių įvairovė šioje kategorijoje nėra labai įvairi. Daugiausiai stuburo patologijų turinti veislė yra Latvijos jojamieji- 3 atvejai iš 6 (50 proc.). Po vieną susirgimą turėjo ir šių veislių atstovai: Arabas, Lietuvos jojamasis ir Danų šiltakraujis (16,67 proc.)
32 pav. Stuburo patologijų pasiskirstymas tarp lyčių (n=6; n- gyvūnų skaičius).
Stuburo patologijų kategorijoje lyčių pasiskirstymas yra vienodas. Įvairias stuburo patologijas turėjo 3 patinai (50 proc.) ir 3 patelės (50 proc.).
1 1 3 1 0 1 2 3 4
Arabas Lietuvos jojamieji Latvijos jojamieji Danų šiltakraujis
Pasiskirstymas tarp veislių
Patinai 50% Patelės
50%
39
3.5 Medžiagų apykaitos ligos
33 pav. Medžiagų apykaitos ligų pasiskirstymas kategorijoje pagal dažnumą (n=2; n- atvejų skaičius).
Medžiagų apykaitos ligos, per visą tiriamąjį laikotarpį, pasitaikė rečiausiai- tik 2 atvejai. Vienas atvejis (50 proc.) sudarė mioglobinurijos, kitas - laminito (50 proc.).
34 pav. Medžiagų apykaitos ligų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes (n=2; n- gyvūnų skaičius). Arkliai, sergantys medžiagų apykaitos ligomis, priklausė vyresnio amžiaus arklių kategorijoms. Vienas atvejis priklausė 4gr.- suaugusiems arkliams (50 proc.), kitas- 5gr.- seniems arkliams (50 proc).
Laminitas 50% Mioglobinurija
50%
Medžiagų apykaitos ligos
0 0 0 1 1 0 0,2 0,4 0,6 0,8 1 1,2 1gr 2gr 3gr 4gr 5gr
40 35 pav.Medžiagų apykaitos ligų pasiskirstymas pagal veisles (n=2; n- gyvūnų skaičius)
Sergančiųjų medžiagų apykaitos ligomis arklių veislės skyrėsi, vienas priklausė Lietuvos jojamųjų veislei (50 proc.), kitas buvo mišrūnas (50 proc.).
36 pav. Medžiagų apykaitos ligų pasiskirstymas tarp lyčių (n=2; n- gyvūnų skaičius)
Sergančiųjų lytis buvo skirtinga: vienas patinas (50 proc.) ir viena patelė (50 proc.).
1 1
0 0,5 1 1,5
Lietuvos jojamieji Mišrūnas
Pasiskirstymas tarp veislių
Patinai 50% Patelės
50%
