LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Kamilija Tamavičiūtė
Arklių skrandţio patomorfologinė analizė
Pathomorphological
analysis of gastric in horses
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: prof. dr. Albina Aniulienė
2 DARBAS ATLIKTAS VETERINARINĖS PATOBIOLOGIJOS KATEDROJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Arklių skrandţio patomorfologinė analizė―.
1. Yra atliktas mano pačios.
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir uţsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurių nėra nurodyta darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŢ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)
2)
(vardas, pavardė) (parašai)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
TURINYS
SANTRAUKA ... 5 SANTRUMPOS ... 7 ĮVADAS ... 8 1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 9 1.1. Skrandţio anatomija ... 91.2. Skrandţio histologinė sandara ... 10
2.3. Daţniausiai pasitaikančios arklių skrandţio patologijos ... 11
2.4. Arklių skrandţio opų sindromas ... 11
2.4.1. Opų laipsniai neliaukinėje skrandţio dalyje ... 13
2.4.2. Opų laipsniai liaukinėje skrandţio dalyje ... 14
2.4.3. Opų klinikiniai sindromai kumeliukams ... 14
2.4.4. Klinikiniai sindromai vienerių metų ir suaugusiems arkliams ... 15
2.4.5. Opų atsiradimo rizikos veiksniai ... 15
2.5. Gastritas ... 15
2.5.1. Morfologiniai pasikeitimai neliaukinėje skrandţio dalyje. ... 16
2.6. Kraujotakos sutrikimai ... 17
2.7. Gasterofiliozė ... 17
2.7.1. Gasterofilų vystymasis ... 17
2. TYRIMO METODAI IR MEDŢIAGA ... 19
2.1. Patologinis anatominis tyrimas ... 19
2.2. Histopatologinis tyrimas ... 19
2.2.1. Mėginių fiksavimas ... 19
2.2.2. Mėginių paruošimas pjaustymui ... 20
2.2.3. Mėginių pjaustymas ... 20
2.2.4. Mėginių daţymas ... 20
2.2.5. Statistinė analizė ... 20
3. TYRIMO REZULTATAI ... 21
3.1. Tiriamųjų arklių skrandţio patologijų pasireiškimo daţnumas ir patologiniai morfologiniai pakitimai ... 21
4
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 34
IŠVADOS ... 36
REKOMENDACIJOS ... 37
5
SANTRAUKA
Arklių skrandţio patomorfologinė analizė
Kamilija Tamavičiūtė
Magistro baigiamasis darbas
Išanalizavus mokslinę literatūrą, pastebėta, kad arklių skrandţio patologijų pasitaiko įvairių, jas diferincijuoti padeda makroskopiniai ir mikroskopiniai skrandţio gleivinės tyrimai.
Darbo tikslas: išanalizuoti skrandţio patologijų pasireiškimą arkliams atliekant paskerstų arklių patomorfologinį tyrimą.
Baigiamajam darbui atlikti buvo tirti X skerdykloje (Lietuvoje) paskerstų arklių skrandţiai. Tiriami buvo 56 skrandţiai, jie buvo apţiūrimi skerdykloje, fotografuojami, skaičiuojamas gasterofilų intensyvumas, imami mėginiai histologiniam tyrimui. Mėginiai paruošti Veterinarinės patobiologijos katedroje, nudaţyti hematokslino – eozino daţais, mikroskopuojami. Rastos patologijos ir jų daţnumas įvertintos pagal lokalizaciją, pobūdį, arklių lytį ir amţių. Tyrimo rezultatai. Įvertinus patologijas, 100 proc. buvo diagnozuotos opos, hiperemija, gasterofiliozė ir 91 proc. hiperkeratozė. Opas skirstant pagal lokalizaciją, opų neliaukinėje skrandţio dalyje nustatyta 93 proc. ir 98 proc. liaukiniame skrandyje. Patikimas statistinis ryšys tarp tirtų arklių amţiaus ir lyties nenustatytas (p> 0,05). Ištirtų arklių skrandţiuose nustatyta 66 proc. gastrito ir 45 proc. – erozijų, kraujosruvų – 37,5 proc. ir 21 proc. fibrozės atvejų. Buvo rasta pavienių patologinių pakitimų: 3,6 proc. polipų ir 1,8 proc. sudarė navikas. Pagrindinė gasterofilų lokalizacijos vieta buvo neliaukinėje skrandţio dalyje. Daţniausias jų invazijos intensyvumas buvo iki 50 vnt. skrandyje (p<0,05).
6
SUMMARY
Pathomorphological analysis of gastric in horses
KAMILIJA TAMAVIČIŪTĖ
Master‘s Thesis
After analyzing the scientific literature, it has been observed that horse's stomach pathologies are different, they differentiated by using macroscopic and microscopic examination of the gastric mucosa.
Aim: To analyze the occurrence of stomach pathologies in horses in the pathomorphological study of slaughtered horses.
The stomachs of slaughtered horses in the X slaughterhouse (Lithuania) were investigated for the final work. There were 56 stomachs examined, they were examined at the slaughterhouse, photographed, gasterophilus intensity was calculated, samples were taken for histological examination. Samples were prepared at the Department of Veterinary Pathobiology, stained with hematoxylin-eosin paint, then microscopied and evaluated the pathologies findings and their frequency according to localization, nature, sex of the horses and age. Research results estimating the pathology, 100% was diagnosed with ulcers, hyperaemia, Gasterophilus and 91%. hyperkeratosis. In the distribution of ulcers by localization, gastric ulcers in the non – glandular stratified squamous mucosa constituted 93% and 98 % in glandular stomach. There was no reliable statistical connection between age and sex of the studied horses. The number of horses tested in the stomach was 66 % gastritis and 45 % erosion, hemorragies - 37.5 % and 21 % found cases of fibrosis. Single pathological changes were found 3.6% polyps and 1.8% formed a tumor. The main place of Gasterophilus spp. localization was in the non-glandular part of the stomach. The most frequent invasion intensity was up to 50 units (p <0.05).
7
SANTRUMPOS
EGUS – arklių skrandţio opaligės sindromas ESGD – arklių neliaukinės skrandţio dalies liga EGGD – arklių liaukinės skrandţio dalies liga NVNU – nesteroidiniai vaistai nuo uţdegimo ECL – enterochromatofilinės ląstelės
8
ĮVADAS
Pasidomėjus ir išnagrinėjus literatūros šaltinius, pastebimas didėjantis skaičius arklių virškinamojo trakto susirgimų, tarp jų ir skrandţio patologijų. Arklių skrandţio patologijų tarpe daţniausiai pasitaiko opos, kurios yra dar apibūdinamos, kaip arklių skrandţio opaligės sindromu. Taip pat daţnai nustatomas gastritas, erozijos ir pagal geografinę vietovę - endoparazitai. Opos diagnozuojamos įvairaus amţiaus ir veislės arkliams. Skrandţio opas sukeliantys veiksniai yra polietiologiniai. Daţniausiai pateikiama, kad opaligė yra aktyvaus treniravimo, netinkamo šėrimo ir dietų, nesteroidinių vaistų nuo uţdegimo pasekmė. Treniruojamų arklių pilvo raumenys ir diafragmos būna įtempti ir taip suspaudţiamas skrandis, ko pasėkoje skrandţio rūgštys pakyla į neliaukinį skrandį, kuris yra lengvai paţeidţiamas rūgščių. Ilgas laikas, praleistas treniruotėse, sutrumpina ganymosi laiką. Ţolės ėdimas ganyklose yra svarbus veiksnys seilių susidarymui ir jų patekimui į skrandį. Šėrimo paklaidos yra tokios: kai gyvūnasšeriamas retai (dideli laiko tarpai tarp šėrimų), šėrimas koncentratais, kurie padidina rūgščių gamybą. Minima, kad skrandţio opas gali sukelti ir transportavimas, ilgas stovėjimas, troškulys, stresas. Opos pasitaiko stemplės pabaigoje, įskrandţio dalyje, neliaukinėje skrandţio dalyje, liaukinio skrandţio proksimalinėje dalyje, bei dvylikapirštės ţarnos pradţioje. Mokslinės literatūros šia tema per paskutinius metus yra paskelbta labai nedaug, apie histologinius pakitimus arklių skrandyje taip pat aprašyta labai maţai, todėl mes pasirinkome šią temą.
Darbo tikslas: išanalizuoti skrandţio patologijų pasireiškimą arkliams atliekant paskerstų arklių patomorfologinį tyrimą.
Darbo uţdaviniai:
1. Atlikti arklių skrandţio patologinį anatominį tyrimą;
2. Atlikti skrandţio mėginių patohistologinį tyrimą ir įvertinti arklių skrandţio patologijas;
3. Nustatyti patologijų pasireiškimo daţnumą pagal lokalizaciją skrandyje; 4. Ištirti arklių amţiaus ir lyties priklausomybę patologijų pasireiškimui;
5. Ištirti arklių uţsikrėtimą gasterofilioze, nustatyti Gastrophilus spp. lervų invazijos ekstensyvumą ir intensyvumą arklių skrandyje.
9
1. LITERATŪROS APŢVALGA
1.1. Skrandţio anatomija
Neatrajotojų (arkliai, kiaulės) skrandis yra kaudaliau diafragmos kairėje pusėje (1). Jis yra vienkameris ir sudėtinis (2). Kartais vadinamas paprastuoju skrandţiu (1). Skrandţio talpa yra tik 5-15 l (3). Paprastasis skrandis yra padalytas į įskrandinę (įėjimas į skrandį), dugno, kūno ir prievartinę (išėjimas iš skrandţio) zonas (4). Prievartinėje dalyje yra apčiuopiamas sfinkterio raumuo, kuris kontroliuoja skrandţio ištuštinimą (1).
Stemplė su skrandţiu susijungia įskrandinėje dalyje (pars cardiaca), ši zona taip pavadinta dėl jos artimumo prie širdies. Įskrandinės zonos siena (kur stemplė pereina į skrandį) yra ypatinga stuo, kad čia yra standus raumuo, kuris sudaro funkcionalų sfinkterį, vadinamą kardialiniu sfinkteriu. Ypatingai gerai šis raumuo išvystytas pas arklius. Dėl jo formos ir tvirtumo vėmimas arkliams yra sudėtingas arba iš viso neįmanomas (3). Skrandţio siena gali greičiau plyšti, nei skrandţio turinys grįţtų į stemplę (5).
Įskrandinė ir prievarčio dalys yra ganėtinai arti viena kitos, suteikia skrandţiui J formą. Šio išdėstymo rezultatas yra labai trumpas įdubimas tarp įskrandinės ir prievarčio dalies, kitaip ţinomas, kaip maţasis įlinkimas. Ilgesnis išgaubimas vadinamas didţiuoju išlinkimu. Didelis išsikišimas netoli įskrandinės dalies yra dugnas. Dugnas yra išsiplėtęs ir vadinamas akluoju skrandţio maišu (saccus cecus [caecus] ventriculi). Ši dalis yra neliaukinė (1).
Skrandţio kūnas pajėgus išsiplėsi išoriškai ties didţiuoju išlinkimu. Skrandţio kūno dydį lemia didţioji dalis prisipildymo laipsnio. Skrandţio anatomija pavaizduota 1 paveiksle.
10
1.2. Skrandţio histologinė sandara
Skrandţio sienos struktūra panaši į stemplės. Ţiūrint iš vidaus ir einant link išorės yra tokios dalys:
gleivinė (tunica mucosa)
pogleivinė (tela submucosa)
raumeninis dangalas (tunica muscularis)
seroza (serosa seu lamina visceralis).
Neliaukinės dalies gleivinė yra balkšvos spalvos ir neţymiai raukšlėta. Gleivinės epitelis sudarytas iš daugiasluoksnio plokščiojo ragėjančio epitelio (6,2), ši dalis neturi liaukų (2) ir yra labai panaši į stemplės struktūrą (7). Ši skrandţio sluoksnis skirstomas į paviršinį epitelį, savąją gleivinės plokštelę ir raumeninę gleivinės plokštelę. Daugiasluoksnis plokščiasis epitelis susideda iš 4 pagrindinių histologinių sluoksnių: raginio (stratum corneum), pereinamojo (stratum transitionale), dygliuotojo (stratum spinosum) ir pamatinio (stratum basale) (2 pav.) (8).
2 pav. Daugiasluoksnio plokščiojo epitelio sluoksniai (8).
Arklių liaukinė ir neliaukinė dalys atskirtos briauna, kuri vadinama klostytuoju kraštu (margo plicatus) (2,4,6), (3 pav.). Liaukinio skrandţio dalies gleivinė išklota vienasluoskniu stulpiškuoju liaukiniu epiteliu (2). Ji sudaryta iš gleives sekretuojančių ląstelių, skrandţio liaukų. Liaukinė gleivinė suskirstyta į įskrandinę, dugno ir prievarčio regionus (4). Įskrandinė liaukinė dalis yra šalia klostytojo krašto, šios dalies funkcija yra maţai ţinoma.
11
3 pav. Neliaukinės skrandžio dalies susijungimas su liaukine skrandžio dalimi (HE) (4).
Skrandţio liaukos susideda iš 6 pagrindinių ląstelių tipų – kamieninių ląstelių, zimogeninių arba pagrindinių, gleives gaminančių (mukocitų), endokrininių ląstelių: D, G, X, A, ECL ląstelių (8). Zimogeninės ląstelės išskiria pepsinogeną. Parietalinės ląstelės išskiria HCl. G ląstelės išskiria gastriną. D ląstelės išskiria somatostatiną, jos yra imunoreaktyvios ląstelės. Somastatinas atlieką svarbią funkciją - kontroliuoja endogeninę skrandţio rūgšties sekreciją ir gastrino išskyrimą (7).
ECL ląstelės gamina histaminą, serotoniną. Serotoninas atsakingas uţ skrandţio kraujotaką ir sekreciją. Skrandţio gleivinėje yra gleivių ir bikarbonatus sekretuojančių ląstelių (mukocitų), kurios yra svarbios išlaikant gleivinės apsaugą nuo rūgščių, pepsino ir kitų potencialių ardančių medţiagų (7).
2.3. Daţniausiai pasitaikančios arklių skrandţio patologijos
Daţniausiai arkliams pasitaiko opaligės sindromas, kurį sukelia polietiologiniai veiksniai. Teigiama, kad jį sukelia retas šėrimas, aktyvus sportas, vaistų naudojimas, stresas. Ištirta, kad Helicobacter pylori, dėl savo patogeniškumo sukelia skrandţio lėtinius gastritus, opas, adenokarcinomas (9). Opos pasitaiko liaukinėje ir neliaukinėje dalyje (10). Daţnai randamos gylių lervų kolonijos skrandyje.
2.4. Arklių skrandţio opų sindromas
Sąvoka arklių skrandţio opų sindromas (EGUS) pirmą kartą buvo pavartota 1999 metais, siekiant apibūdinti skrandţio opas. Sindromas išskirtas į dvi ligas, kurios pavadintos pagal opų lokalizaciją (neliaukinės ir liaukinės skrandţio dalių): arklių neliaukinės skrandţio dalies liga (ESGD) ir arklių liaukinės skrandţio dalies liga (EGGD). ESGD pirminis susirgimas siejamas su intensyviomis arklių treniruotėmis esant sveikam virškinimo traktui. Antrinis susirgimas atsiranda dėl uţdelsto skrandţio turinio ištuštinimo, esant įvairioms kitoms ligoms. Arklių liaukinės skrandţio dalies susirgimas anatomiškai skirstomas į šias sritis: įskrandinę, dugno, prievartinę dalį ir prievartį. Įskrandinės dalies paţeidimai gali būti ţidininis, daugybinis ţidininis ir difuzinis.
12 Dugnas gali būti paţeistas silpnai, vidutiniškai ir sunkiai. Prievarčio dalyje gleivinė gali būti lygi su hemoragijomis, lygi su fibrininiu pūliniu uţdegimu, nelygi su hemoragijomis, nelygi su fibrininiu pūlinu uţdegimu ir su kraujo krešuliais (11). Arklių skrandţių opų sindromas yra aktuali problema arklių ir sportinių ţirgų savininkams (12). Ištyrus lenktyninius ţirgus buvo rasta > 80 proc. su neliaukinės skrandţio dalies paţeidimais (13,14).
Fiziologiniai veiksniai, turintys įtakos arklių skrandţių opų sindromui:
1. Druskos rūgštis yra labai agresyvus veiksnys neliaukinės gleivinės paţeidimams, tačiau šios dalies epitelis sugeba atsistatyti, liaukinės dalies gleivinė apsisaugo sekretuodama bikarbonatų – gleivių sluoksnį.
2. Organinių rūgščių gamyba priskiriama prie agresyvaus veiksnio, tačiau neliaukinė skrandţio dalis apsisaugo gera kraujo apytaka gleivinėje, liaukinė dalis apsisaugo epitelio regeneracija.
3. Pepsinogeno virtimas pepsinu. Neliaukinė skrandţio dalis nesugeba apsisaugoti nuo pepsino, liaukinė dalis apsisaugo ir epitelis atsinaujina dėl plataus kapiliarų tinklo.
4. Duodenalinis tulţies rūgščių refliuksas. Tulţies rūgštys neliaukiniame skrandyje padidina H+ pralaidumą ląstelėse dėl kurių atsiranda opos. Neliaukinė dalis nesugeba apsisaugoti nuo šio veiksnio, liaukinę dalį apsaugo prostaglandino E gamyba (15).
Skrandţio opos yra labai paplitusios kumeliukų ir suaugusių arklių skrandyje. Pastebėtas opų daţnesnis pasireiškimas aktyviai sportuojančių ir boksuose laikomų arklių skrandţiuose, nei laisvai ganomų ir nedidelį aktyvumą turinčių arklių. Stemplė, neliaukinė dalis skrandţio yra išklota keratinizuotu ragėjančiu sluoksniu, kuris labai maţai atsparus pepsinui. Pirminis barjeras paţeidţiamas veikiant HCl į tarpines ląsteles, todėl sutrinka bikarbonatų jonų sekrecija. Šis silpnas barjeras yra paviršiniuose epitelio sluoksniuose, gilesni epitelio sluoksniai perneša H+ tarp ląstelių.
Veikiamos HCl šios ląstelės ţūva. Keratinizuotos gleivinės apsauga priklauso nuo skrandţio rūgšties sekrecijos. Šis paviršinis epitelis neturi saugančio barjero prieš HCl ir pepsiną (7).
Arklių liaukinis skrandis turi mechanizmus, kurie padeda apsisaugoti nuo pepsino paţeidimų, tai: gleivių ir bikarbonatų barjeras, prostaglandinai, gleivinės kraujotakos restitucija. Gera gleivinės kraujotaka yra viena iš svarbiausių arklių skrandţio gleivinės apsaugų ir būtina tiekiant maisto medţiagas epiteliui, bei šalinant H + ir kenksmingas medţiagas.
Nesteroidinių vaistų nuo uţdegimo (NVNU) vartojimas yra gerai ţinoma prieţastis opų atsiradimui, kraujotakos sutrikimui bei gleivių – bikarbonatų barjero paţeidimui (7).
13 2.4.1. Opų laipsniai neliaukinėje skrandţio dalyje
Arklių skrandţio opų tyrimų taryba 1999 metais pasiūlė opų klasifikavimo sistemą pagal paţeidimo sunkumą, remiantis paţeidimų gyliu ir skaičiumi. Rekomendavo šią sistemą taikyti moksliniams ir klinikiniams tyrimams (16).
Skrandţio opų laipsniai skirstomi nuo 0 – 4:
4 pav. 0 laipsnio neliaukinės skrandžio dalies gleivinė. Epitelis nepažeistas ir nėra hiperemijos ir hiperkeratozės (10,11).
5 pav. 1 laipsnio neliaukinės skrandžio dalies gleivinė. Gleivinė nepažeista, tačiau yra hiperemija ar hiperkeratozė (10,11).
6 pav. 2 laipsnio neliaukinės skrandžio dalies gleivinė. Matomi maži pavieniai gleivinės pažeidimai (10,11).
7 pav. 3 laipsnio neliaukinės skrandžio dalies gleivinė. Yra dideli pavieniai ar sujungti gleivinės pažeidimai (10,11).
8 pav. 4 laipsnio neliaukinės skrandžio dalies gleivinė. Matomi dideli gleivinės pažeidimo plotai su giliomis opomis (10,11).
14 2.4.2. Opų laipsniai liaukinėje skrandţio dalyje
9 pav. 0 laipsnio liaukinės skrandžio dalies gleivinė. Epitelis nepažeistas ir nėra matyti hiperemijos požymių (10,11).
10 pav. 1 laipsnio liaukinės skrandžio dalies gleivinė. Gleivinė nepažeista, bet matomi hiperemijos požymiai (10,11).
11 pav. 2 laipsnio liaukinės skrandžio dalies gleivinė. Matomi maži, pavieniai ar daugiažidininiai pažeidimai (10,11).
12 pav. 3 laipsnio liaukinės skrandžio dalies gleivinė. Randami dideli pavieniai ir daugiažidininiai pažeidimai ar didelės apimties gleivinės pažeidimai (10,11).
13 pav. 4 laipsnio liaukinės skrandžio gleivinė. Randami dideli pažeidimai su gerai matomomis giliomis opomis ar gleivinės patologijomis (10,11).
2.4.3. Opų klinikiniai sindromai kumeliukams
Aprašomi keturi skirtingi opų sindromai, kurie pasireiškia kumeliukams. Subklinikinė opa arba „tylioji― pasireiškia daţniausiai neliaukinėje skrandţio epitelyje, išilgai didţiosios skrandţio
15 kreivės riboje su klostytuoju kraštu. Ji taip pat gali būti randama liaukinėje skrandţio dalyje. Ši forma daţniausiai aptinkama iki 4 mėnesių kumeliukams. Klinikinė opa arba „aktyvioji― randama daţniau ir jos lokalizacija yra išilgai didţiosios kreivės ir maţosios kreivės iki klostytojo krašto, bet gali pasitaikyti ir liaukinėje skrandţio dalyje. Kumeliukai, sergantys šia opos eiga, turi būdingus klinikinius simptomus esant skrandţio opoms. Viena iš jų yra nuolatinis dantų trynimas – bruksizmas, dėl kurio susidaro putotos seilės. Trečiasis sindromas vadinamas perforuojančia skrandţio opa. Jos randamos liaukinėje, neliaukinėje skrandţio dalyse ar proksimalinėje dvylikapirštės ţarnos dalyje. Retais atvejais gali sukelti vietinį peritonitą, bet daţniau sukelia difuzinį peritonitą ir endotoksemiją. Prievarčio opų sindromas aptinkamas rečiausiai. Daţnai randami ir pastebimi klinikiniai simptomai 3-5 mėnesių kumeliukams. Simptomai būna bruksizmas, seilėtekis, diegliavimas ir išmatų suminkštėjimas (7,17).
2.4.4. Klinikiniai sindromai vienerių metų ir suaugusiems arkliams
Vienerių metų ir suaugusiems arkliams opos nustatomos rečiau, bet susirgimas turi didesnę ekonominę reikšmę. Pripaţinti du klinikiniai sindromai, pirmasis yra subklinikinis arba „tylusis― ir antrasis - klinikinis sindromas. Abiem sindromams būdingi daugiasluoksnio ragėjančio epitelio paţeidimai ties didţiąją kreive prie klostytojo krašto. Vienerių metų ir 2 metų arkliams neliaukinės gleivinės opos pasireiškia be klinikinių simptomų (7).
2.4.5. Opų atsiradimo rizikos veiksniai
Autoriai teigia, kad daţniausia opų atsiradimo prieţastis yra stresas, arklių perveţimas, šėrimas didelio energingumo pašaru, ilgas laiko tarpas tarp šėrimų, intensyvios treniruotės ar varţybos. Arkliai yra ganykliniai gyvuliai, manoma, kad pastovus seilių ir ţolės, pašaro rijimas, sudaro ir stimuliuoja skrandţio apsaugines savybes ir taip apsaugo nuo rūgščių poveikio, o jų intensyvus treniravimas trikdo arklių prigimtinę veiklą (8).
2.5. Gastritas
Patologijoje šis terminas vartojamas ne visada tiksliai. Neatlikus histologinio tyrimo, diagnozė nebūna tiksli. Gastrito metu randami įvairūs skrandţio paţeidimai, kurie gali būti skirtingų tipų. Gastrito metu gali būti skrandţio gleivinės nekrozė, erozijos, opos dėl mechaninių, cheminių veiksnių ar išeminio infarkto tarp jų ir ureminis gastritas. Tiriant histologiškai, savojoje gleivinės plokštelėje randama leukocitų, kraujagyslių pokyčių, kurie yra būdingi uţdegimui (18,19). Taip pat galime aptikti gleivinės atrofijos, fibrozės atvejų, limfinių folikulų hiperplaziją, kurie yra aktyvaus uţdegimo pasekmė (18). Sidnėjaus sistema pasiūlė gastrito sunkumą apibūdinti pagal morfologinius rodiklius ir išskyrė tris eigas: silpnas, vidutinio sunkumo ir sunkus gastritas (20).
16 Ūmus gastritas. Ūmus gastritas daţniausiai pasiţymi difuziniu gleivinės paţeidimu ir gausia infiltracija uţdegiminių ląstelių.
Lėtinis gastritas. Tai nuolatinė uţdegiminė reakcija skrandţio gleivinėje, kuri pasiţymi leukocitų (limfocitų, monocitų) ir plazmos ląstelių susikaupimu lamina propria dalyje (21,22).
Lėtinis aktyvus gastritas. Lėtinis aktyvus gastritas rodo, kad nuolatos ţalojama skrandţio gleivinė. Lėtinio aktyvaus gastrito atveju randama limfocitų, monocitų, plazmos ląstelių ir daugiabranduolinių ląstelių (neutrofilų ir eozinofilų) (22).
2.5.1. Morfologiniai pasikeitimai neliaukinėje skrandţio dalyje.
Morfologiniai audinių pasikeitimai yra įvardijami, kaip gastrito poţymis (22).
14 pav. Sveikas neliaukinės gleivinės epitelis: a) keratinizuotas epitelis; b) nekeratinizuotas epitelis; c) savoji gleivinės plokštelė (lamina propia) su raumenų skaidulomis (22).
15 pav. Suaktyvėjęs neliaukinis epitelis su
hiperkeratoze: a) akantozė; b) suaktyvėjusi neliaukinė dalis su hiperkeratoze (22).
16 pav. Liaukinės dalies metaplazija:
a)keratinizuotas epitelis; b) nekeratinizuotas epitelis (22).
17 Eozinofilinis gastritas. Skrandţio savojoje gleivinės plokštelėje visada galima rasti keletą eozinofilų. Eozinofilinio gastrito atveju vyksta eozinofilų infiltracija į visą skrandţio sieną ir daţniau į gleivinę. Šio gastrito prieţastys įvairios: pašaras, kolageno, kraujagyslių patologijos ir parazitų invazija (23).
2.6. Kraujotakos sutrikimai
Edema. Bet kokios rūšies gyvūnui skrandţio audinių edema atsiranda esant hipoproteinemijai, taip gali būti dėl portalinės hipertenzijos, galvijams iš avims - dėl osteratagijų invazijos. Edemos skystis kaupiasi gleivinės raukšlių įlankose. Edema gali būti priskirta gastrito poţymiams (24).
Hiperemija. Skrandţio gleivinės hiperemija atsiranda, dėl prarytų cheminių medţiagų dirginimo, kurios taip pat sukelia nekrozę ar erozijas. Lokalizuotas hiperemijas gali sukelti svetimkūniai skrandyje, kurie dirgina gleivinę (18). Hiperemiją sąlygoja širdies funkcijų sutrikimai.
2.7. Gasterofiliozė
Arklių skrandyje yra randamos gylių lervos Gasterophilus spp. (25). Pasaulyje yra 9 skirtingos Gasterophilus rūšys, kurios parazituoja pas arklius ir beţdţiones (26). Trys pagrindinės rūšys randamos visame pasaulyje, kitos Europoje, Afrikoje, Azijoje (25). Daţniausiai sutinkamos rūšys: G. intestinalis, G. nasalis, G. haemorrhoidalis (27). Gasterophilus intestinalis yra labiausiai paplitęs tarp arklių gylių, kurių lervos parazituoja skrandyje, virškinimo trakte (25). Gasterophilus nasalis lervos parazituoja gerklėje (28), nosyje (26). Gasterophilus haemorrhoidalis randamas gerklėje (26).
2.7.1. Gasterofilų vystymasis
Arklių gylių lervos patiria visas metamorfozes, kurias sudaro trys nėrimosi kartai. Per metus išsivysto tik viena karta (26,29).
Kiaušinėliai. Kreminės – baltos spalvos, 1 – 2 mm ilgio. Kiekvienas kiaušinėlis pritvirtintas prie plauko dvejomis kraštinėmis (27). Gylių patelė padeda apie 150 – 1000 kiaušinėlių ant šeimininko kūno (26,28), o G. pecorum kiaušinėlius deda ant augalų (30). Įprastai kiaušinėlių dėjimas būna vasaros pradţioje, bet gali varijuoti pagal klimato zonas (26). G. intestinalis rūšies gyliai kiaušinėlius deda beveik ant viso kūno, o labiausiai ant priekinių galūnių ir pečių (25,28). Kiaušinėliai išsirita per 4 – 5 dienas (28) ar per 1 savaitę, kai yra stimuliuojami, gyvuliui laiţant savo plaukus (25). G. haemorrhoidalis kiaušinėlius padeda ant lūpų plaukų (28). Lerva išsirita per 2
18 – 3 dienas be stimuliacijos ir šliauţia į burną (25,28). G. nasalis gylio kiaušinėliai randami po ţandikauliu ant plaukų, kiaušinėliai išsirita be stimuliacijos (25,31).
Lerva. Praėjus 5 dienoms po kiaušinėlių padėjimo išsivysto pirmos stadijos lerva. Kiaušinėliai yra stimuliuojami arkliui laiţantis ar kandţiojant, tokiu būdu sušildo ir padeda greičiau formuotis lervutei. Po to lervos šliauţia į burną (26). G. intestinalis lervos išsirita po gyvulio savo plaukų laiţymo ar kramtymosi. G. nasalis lervos išsirita be stimuliacijos (28). Jaunos lervutės įšliauţusios į gyvulio burną, rausiasi į lieţuvį, gleivinę ir ten išbūna 28 dienas (26,28). Vėliau lervutės keliauja į skrandį, kur prisitvirtina prie gleivinės ir išbūna 9 – 12 mėnesių (28). Antros ir trečios stadijos lervutės prisitvirtina prie neliaukinės skrandţio dalies, ties stemplės ir įskrandinės dalies perėjimu (26). Trečios stadijos lervutė reliatyviai yra didesnė, 1,27 – 1,91 cm ilgio. Jos yra prisitaikiusios gyventi virškinimo trakte. Jų kūnas apvalus, siauras, prisitvirtina burnos dalimi ir kabliukais. Lerva ţandikaulio pagalba grauţia skrandţio audinius. Trečios stadijos lervą galima atskirti pagal gelsvą jos spalvą (26).
Leliukė. Suaugusi trečios stadijos lervutė atsikabina nuo virškinimo trakto ir pasišalina su išmatomis iš arklio. Lervos rausiasi į dirvą arba pasilieka sausuose išmatose, kur išbūna kelis mėnesius. Šis lervų vystymosi etapas vyksta paskutiniais ţiemos mėnesiais ir ankstyvaisiais pavasario mėnesiais (26).
Suaugėliai. Suaugę gasterofilai būna 1 - 1,5 cm ilgio ir išvaizda panašūs į bites darbininkes, su juodais ir geltonais plaukeliais, kurie dengia jų kūnus (28).
19
2. TYRIMO METODAI IR MEDŢIAGA
Tyrimas atliktas Veterinarinės Patobiologijos katedroje, Patologijos centre 2015-2017 metais. Medţiaga tyrimui surinkta X skerdykloje 2015 metais, Lietuvoje. Patologiniai morfologiniai skrandţio tyrimai atlikti 56 arkliams, kurių amţius buvo nuo 3 iki 32 metų. Buvo sudarytos trys amţiaus grupės: pirmoji grupė - nuo 0 iki 5 metų amţiaus, antroji grupė - 6 iki 15 metų ir trečioji grupė - arkliai virš 16 metų amţiaus. Skrandţio tyrimas atliktas iškart po skerdimo.
2.1. Patologinis anatominis tyrimas
Skerdykloje arklių skrandţiai buvo atveriami kerpant ţirklėmis per didįjį išgaubimą (curvatura major), nuo stemplės iki dvylikapirštės ţarnos. Turinys buvo išvalomas, atlikta skrandţio serozos ir gleivinės apţiūra, perpjovus skrandţio sienelę, buvo įvertinti jos visi sluoksniai. Buvo skaičiuojami skrandyje rasti gasterofilai, fotografuojamas skrandţio vaizdas iš abiejų pusių. Buvo vertinami patologiniai anatominiai pokyčiai. Kad išvengti greičiausiai skrandyje besivykstančios autolizės, histopatologiniam tyrimui mėginiai buvo imami iš karto po vizualinio apţiūrėjimo ir fotografavimo. Mėginiai tyrimui imti iš tos vietos, kur ribojasi su sveikąją skrandţio gleivine, atsiţvelgiant į organo histologinę sandarą ir juose esančius pokyčius. Visi skrandţio sienos sluoksniai, nuo epitelinio iki serozinio paviršiaus buvo imami naudojant ţirkles ir skalpelį, mėginio dydis iki 2 cm 2. Mėginys buvo talpinamas į indelį su fiksuojančiu skysčiu.
2.2. Histopatologinis tyrimas
2.2.1. Mėginių fiksavimas
Mėginių fiksavimas atliekamas, siekiant sustabdyti autolizę. Mėginiai buvo fiksuojami 10 proc. formalino fosfatiniame buferiniame tirpale. Įdėjus mėginį į fiksuojantį skystį, buvo apţiūrima, kad mėginys nesiliestų prie vienkartinio plastmasinio indelio kraštų. Fiksuojančio skysčio tūris buvo 15-20 kartų didesnis uţ mėginių. Mėginys fiksatoriuje paliktas 1 parai.
Mėginiai histologiniam tyrimui buvo ruošiami LSMU, VA, Patobiologijos katedroje, histologijos laboratorijoje pagal patvirtintą metodiką. Po 24 valandų mėginiai buvo išimti iš indelių, apţiūrėti, pjaustyti ir sudėti į biopsines kasetes. Į kasetės dugną buvo dedamas skersinis mėginio pjūvis. Kasetės buvo numeruojamos ir buvo pildomas studentų mėginių ţurnalas. Kasetės su mėginiais buvo dedamos į didesnės talpos indą su formalinu.
20 2.2.2. Mėginių paruošimas pjaustymui
Fiksuojančioji medţiaga buvo šalinama tekančiu vandeniu 24 valandas. Pašalinus 10 proc. formaliną, reikia pašanti vandenį. Kad mėginiai nebūtų deformuojami ir nepakistų audinių histologinė sandara, iš mėginių vanduo šalinamas didėjančios koncentracijos etilo spiritu. Tam tikslui biopsinės kasetės dedamos į visiškai automatinį audinių įmirkinimo procesorių „Shandon Pathcentre―, JAV. Vandens šalinimas pradedamas tiriamuosius audinius merkiant iš pradţių į 60˚, 80˚ ir 96˚ etilo spirito voneles. Mėginių standinimui naudojamas parafinas, kurio lydymosi temperatūra yra 50-54˚C. Baigus šalinti vandenį, biopsinės kasetės su tiriamuoju audiniu yra įliejamos 60˚C parafinu. Parafinui sustingus ir atvėsinus blokelius ant specialaus šaldomojo stalelio galima buvo pjaustyti, naudojant mikrotomą.
2.2.3. Mėginių pjaustymas
Mėginiai pjaustomi mechaniniu prietaisu, kuris vadinamas mikrotomas. Prieš pradedant pjaustyti, parafiniai blokeliai yra atšaldomi ant šaldomojo stalelio. Pjaustymui naudojamas „Accu-Cut® SRM™ 200 „ rotacinis mikrotomas. Įstačius parafininį blokelį į fiksavimo vietą, nustatomas pjaustymo storis. Sukant rankeną atliekami pjūviai. Atpjauti pjūviai ištiesinami juos įdedant į 37˚C termostatinę vandens vonelę. Ištiesintas atpjautas mėginys dedamas ant objektinio stiklelio. Objektiniai stikleliai su pjūviais paliekami ant 37˚C temperatūros kaitinimo plokštės „Hotplate― JAV. Išgaravus vandeniui, objektiniai stikleliai sudedami į 37˚C temperatūros termostatą ir paliekami 24 valandoms.
2.2.4. Mėginių daţymas
Mėginiai daţomi, siekiant išryškinti audinių komponentus, organoidus ir kitas sudėtines dalis. Histologinio tyrimo mėginiai pirmiausia daţomi baziniais daţais. Naudojamas hematoksilinas, kuris nudaţo branduolius mėlyna spalva. Toliau daţoma rūgštiniais daţais – eozininu, kuris nudaţo raudona spalva. Nudaţyti mėginiai skaidrinami ksilenu.
2.2.5. Statistinė analizė
Gautų rezultatų analizė buvo atlikta naudojant Pirsono (Pearson) chi kvadrato kriterijų x2
ir standartinį 95 proc. pasikliautinį intervalą (PI). Skirtumas laikytas statistiškai reikšmingu, kai p < 0,05.
21
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1. Tiriamųjų arklių skrandţio patologijų pasireiškimo daţnumas ir
patologiniai morfologiniai pakitimai
Patologinio anatominio tyrimo metu buvo naudoti skirtingų lyčių ir amţiaus arklių skrandis. Ištirta buvo 56 arklių skrandis, iš kurių 29 proc. (95 proc. PI: 17-42) buvo erţilai iš jų 14,5 proc. (95 proc. PI: 6-26) buvo kastratai ir 71 proc. (95 proc. PI: 58-83) kumelės (17 pav.).
17 pav. Tirtų arklių pasiskirstymas pagal lytį.
Tiriamieji arkliai buvo sugrupuoti į amţiaus grupes. Pirmąją grupę sudarė 9 proc. ( 95 proc. PI: 3-17 proc.) nuo 0 iki 5 metų amţiaus, antrąją grupę - 52 proc. (95 proc. PI: 38-65), kurių amţius buvo 6 iki 15 metų.
Arkliai virš 16 metų amţiaus sudarė 39 proc. (95 proc. PI: 27-53) (18 pav.). daugiausia arklių buvo antroje grupėje. Pirmosios grupės dydis lyginant su antrąja ir trečiąja reikšmingai skyrėsi (p<0,05).
18 pav. Tirtųjų arklių paskirstymas pagal amžiaus grupes.
40 16 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45
Kumelės Erţilai ir kastratai
At ve jų sk aičiu s, vn t. 5 29 22 0 5 10 15 20 25 30 35
0-5 metų 6-15 metų >16 metų
At ve jų sk aičiu s, vn t.
22 Įvertinus makroskopinių ir mikroskopinių tyrimų rezultatus, nustatyta, kad 100 proc. (95 proc. PI: 94-100) arklių skrandyje rastos opos, hiperemija ir gasterofiliozė. Hiperkeratozė sudarė 91 proc. (95 proc. PI: 80-97). Ištirtų arklių skrandţiuose buvo rasta 66 proc. (95 proc. PI: 52-78 proc.) gastrito atvejų ir 45 proc. (95 proc. PI: 33-60) erozijų.
Kraujosruvos sudarė 37,5 proc. (95 proc. PI: 25-51), 21 proc. (95 proc. PI: 12-34) fibrozė. Pavienių patologinių pakitimų rasta: 3,6 proc. (95 proc. PI: 0,4-12) polipų ir 1,8 proc. (95 proc. PI: 0-10) sudarė navikas (19 pav.).
Apskaičiavus gastrito, erozijų ir kraujosruvų statistines reikšmes ir panaudojus Pirsono (Pearson) chi kvadrato kriterijų x2 nustatyta, kad gastritas ir erozijos turi statistinį ryšį, kuris yra patikimas (p < 0,05), lyginant gastrito ir kraujosruvų pasireiškimą, jos turi statistinį ryšį (p<0,05). Reikšmingo statistinio ryšio nerasta tarp ir kraujosruvų ir fibrozės bei erozijų (p>0,05).
Statistiškai reikšmingas skirtumas rastas tarp opaligės, hiperemijos ir gasterofiliozės ir gastrito, fibrozės ir pavienių patologijų (polipų, navikų) (p<0,05).
19 pav. Rastų patologijų arklių skrandyje pasireiškimo dažnis.
Įvertinus patologijų pasireiškimą pagal amţiaus grupes, pirmoje grupėje esantys arkliai gastrito atvejus sudarė 80 proc. (95 proc. PI: 28-99). Nuo 6 iki 15 metų amţiaus arklių gastritai sudarė 34 proc. (95 proc. PI: 18-54) ir trečioje grupėje gastritai sudarė 55 proc. (95 proc. PI: 32-76). Patikimo ryšio tarp amţiaus grupių nerasta (p>0,05).
Arklių, kurių amţius iki 5 metų, hiperkeratozė sudarė 100 proc. (95 proc. PI: 48-100), nuo 6 iki 15 metų buvo 90 proc. (95 proc. PI: 73-98) ir virš 16 metų 91 proc. (95 proc. PI: 71-99). Hiperkeratozės atvejų, tarp amţiaus grupių patikimo statistinio ryšio nerasta (p>0,05).
37 51 26 56 56 21 56 12 2 1 0 10 20 30 40 50 60 Atv ej ų sk aičiu s, vn t.
23 Erozijos pirmoje amţiaus grupėje sudarė 20 proc. (95 proc. PI: 0,5-72), antroje grupėje nustatyta 59 proc. (95 proc. PI: 39-76) erozijų ir trečioje grupėje 36 proc. (95 proc. PI: 17-59). Erozijų pasireiškimo tarp amţiaus grupių statistinio patikimo ryšio nenustatyta (p<0,05).
Skrandţio opos nustatytos 100 proc. visose amţiaus grupėse. Iki 5 metų (95 proc. PI: 48-100), nuo 6 iki 15 metų amţiaus grupėje (95 proc. PI: 88-100) ir virš 16 metų arklių skrandţiuose (95 proc. PI: 85-100). Hiperemija rasta 100 proc. visose amţiaus grupėse. Kraujosruvos pirmoje grupėje nebuvo rastos (95 proc. PI: 0-52), antroje grupėje nustatyta 45 proc. (95 proc. PI: 26-64) ir virš 16 metų rasta tik 37 proc. (95 proc. PI: 17-59).
Kraujosruvų pasireiškimo patikimas statistinis ryšys nustatytas tarp pirmos, antros ir trečios amţiaus grupės arklių (p<0,05). Tarp antros ir trečios amţiaus grupės statistinio patikimo ryšio nėra (p>0,05). Gasterofiliozė nustatyta 100 proc. visose amţiaus grupėse.
Iki 5 metų amţiaus arklių skrandyje nebuvo nustatyta fibrozės atvejų. Antroje grupėje nustatyta 31 proc. (95 proc. PI: 15-51) ir trečioje grupėje 14 proc. ( 95 proc. PI: 3-35). Statistinio patikimo ryšio tarp jų nenustatyta (p>0,05).
Polipų rasta tik nuo 6 iki 15 metų amţiaus arklių skrandyje ir sudarė 7 proc. (95 proc. PI: 1-23). Lyginant tarp grupių statistines reikšmes, patikimo statistinio ryšio nėra (p>0,05). Navikiniai dariniai rasti antroje ir trečioje grupėje ir sudarė 3,5 proc. ir 4,5 proc. Patikimų statistinių ryšių nenustatyta (p>0,05). (20 pav.)
20 pav. Skrandžio patologijų pasiskirstymas pagal amžių.
4 5 1 5 5 0 5 0 0 0 10 26 17 29 29 13 29 9 2 1 12 20 8 22 22 8 22 3 0 1 0 5 10 15 20 25 30 35 Atv ej ų sk aičiu s, vn t. 0-5 metų 6-15 metų >16 metų
24 Išanalizavus skrandţio patologijų pasireiškimą pagal arklių lytį, buvo nustatyta, kad fibrozė patinams pasitaiko 2,5 karto daţniau nei patelėms (p<0,05). Polipai buvo rasti tik pas erţilus (p<0,05). 100 proc. pasireiškė opaligė, hiperemija ir gasterofiliozė patelėms ir patinams (95 proc. PI: 94-100) (21 pav.). Navikinis darinys rastas tik pas patiną (p>0,05).
21 pav. Skrandžio patologijų pasiskirstymas pagal lytį.
Makroskopiškai tiriant buvo rastas pilkos spalvos, standus, apvalios formos navikas išsikišęs iš liaukinės skranadţio dalies (22 pav.). Skrandţio sienelė sustorėjusi.
Histologiškai tiriant karcinoidą, nustatyta, kad navikinis audinys sudarytas iš intensyviai besidauginančių skrandţio liaukų endokrininių ląstelių (rodyklės), kurios formuoja tarsi skilteles. Ląstelės yra didelės, polimorfiškos, jų citoplazma šviesi ir su grūdeliais, dėstosi jos netvarkingai. Tarpląstelinės medţiagos yra maţai (23 pav.).
22 pav. Navikas. Makroskopinis vaizdas.
27 36 18 40 40 14 40 6 0 0 10 15 8 16 16 7 16 6 2 1 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 At ve jų sk aičiu s, vn t. Kumelės Eržilai
25
23 pav. Skrandžio karcinoidas, HE, x200.
Histologiškai įvertinus gastritus, pagal rastus pokyčius jie buvo suskirstyti į tris eigas. Ūmus ir lėtinis aktyvus gastritas sudarė po 16 proc. (95 proc. PI: 6-32), lėtinis gastritas 68 proc. (95 proc. PI: 50-82). Ūmus ir lėtinis aktyvus gastritai pasitaikė 4 kartus rečiau uţ lėtinį gastritą (p<0,05) (24 pav.).
24 pav. Skirtingų gastrito eigų pasiskirstymo dažnis.
6 25 6 0 5 10 15 20 25 30
Ūmus Lėtinis Lėtinis aktyvus
A tvejų sk ai či u s, v n t.
26 Gastrito eigų mikroskopinai vaizdai (25-27 pav.).
25 pav. Ūmus gastritas. Skrandžio gleivinė pabrinkusi joje gausi neutrofilinių granulocitų (juodos
rodyklės), makrofagocitų, retesnė limfocitų (raudona rodyklė) ir eozinofilinių granulocitų (mėlyna rodyklė) infiltracija, HE, x200
26 pav. Lėtinis gastritas. Jungiamojo audinio išvešėjimas skrandžio gleivinėje (mėlyna rodyklė) ir
27
27 pav. Lėtinis aktyvus gastritas. Hiperemija (juoda rodyklė), limfocitų (žalia rodyklė), plazmocitų
(mėlyna rodyklė), neutrofilinių granulocitų bei pavienių eozinofilinių granulocitų infiltracija (raudona rodyklė), HE, x200
Atlikus patologinį anatominį tyrimą, arklių skrandyje opos buvo rastos visiems arkliams (n=56). Opas skirstant pagal lokalizaciją, jų pasiskirstymas nebuvo vienodas, opos neliaukinėje skrandţio dalyje sudarė 93 proc. (95 proc. PI: 83-98), šiek tiek daugiau - 98 proc. opų buvo rasta liaukinėje skrandţio dalyje (95 proc. PI: 90-100), patikimo statistinio skirtumo nėra (p>0,05) (28 pav.).
28 pav. Skrandžio opų dažnis pagal lokalizaciją.
Makroskopiškai įvertinus neliaukinėje skrandţio dalyje opas, jų nerasta tik 7 proc. (95 proc. PI: 2-17). Daugiausia buvo rasta 1 laipsnio opų - 46 proc. (95 proc. PI: 32-61), 2 laipsnio rasta 36,5 proc. (95 proc. PI: 24-51). 3 laipsnio opų rasta 6,3 kartus maţiau uţ 2 laipsnio opų, jos sudarė 6
52 55 50 51 52 53 54 55 56 57 Opos neliaukinėje
skrandţio dalyje Opos liaukinėje skrandţio dalyje
At vej ų sk aičius , v nt.
28 proc. (95 proc. PI: 1-16). 4 laipsnio opų buvo 2 kartus daugiau uţ 3 laipsnio opas, kurios sudarė neliaukinėje skrandţio dalyje ir sudarė tarp visų opų 11,5 proc. (95 proc. PI: 4-23) (29 pav.). Statistiškai reikšmingas skirtumas nustatytas lyginant 1 ir 2 laipsnio opų daţnį su 3 ir 4 laipsnio opomis (p<0,05).
29 pav. Opų dažnumas neliaukinėje skrandžio dalyje pagal jų laipsnį
Atlikus makroskopiškai patologinį tyrimą, buvo įvertinta opų laipsniai neliaukinėje skrandţio dalyje ir priskirti kiekvienai laipsnio kategorijai (30-33 pav.)
30 pav. 1 laipsnio opa neliaukiniame skrandyje.
Matomi hiperemijos požymiai.
31 pav. 2 laipsnio opa neliaukiniame skrandyje.
Matomi gleivinės pažeidimai su hiperkeratoze.
24 19 3 6 0 5 10 15 20 25 30
1 laipsnio 2 laipsnio 3 laipsnio 4 laipsnio
At vej ų sk aičius , v nt.
29 32 pav. 3 laipsnio opa neliaukinėje skrandžio dalyje
su hiperkeratoze.
33 pav. 4 laipsnio opa neliaukinėje skrandžio dalyje su perėjimu į liaukinį skrandį per klostytąjį kraštą
Įvertinus opų laipsnius liaukinėje skrandţio dalyje, daugiausiai rasta 1 laipsnio opų 40 proc. (95 proc. PI: 27- 54). 2 laipsnio opų buvo rasta 34 proc. (95 proc. PI: 22-49), 3 laipsnio opų pasitaikė 1,5 karto maţiau, 22 proc. (95 proc. PI: 12-35).
Rečiausiai buvo nustatyta 4 laipsnio opų liaukinėje dalyje, kurios sudarė 4 proc. (95 proc. PI: 4-12), bei tai 11 kartų maţiau uţ 1 ir 2
laipsnio opų kiekį (p<0,05). Lyginant opų laipsnius tarp erţilų ir kumelių, tai 2 laipsnio opų pasitaikė 2 kartus daugiau pas pateles (p>0,05), o 3 laipsnio 2,4 karto daugiau pas erţilus, bet skirtumas statistiškai nepatikimas (p>0,05) (34 pav.).
34 pav. Opų laipsnių pasireiškimo dažnumas liaukinėje skrandžio dalyje.
Makroskopiškai įvertinta liaukinio skrandţio gleivinė ir suskirstyta į opų laipsnius (35-38 pav.). 22 19 12 2 0 5 10 15 20 25
1 laipsnio 2 laipsnio 3 laipsnio 4 laipsnio
At vej ų sk aičius , v nt.
30
35 pav. 1 laipsnio opa liaukinėje skrandžio dalyje. Matoma silpna hiperemija ir nežymūs gleivinės vientisumo pažeidimai.
36 pav. 2 laipsnio opa liaukinėje skrandžio dalyje. Matomi pavieniai gleivinės pažeidimai ir hiperemija.
37 pav. 3 laipsnio opa liaukinėje skrandžio dalyje. Matomi daugybiniai gleivinės pažeidimai su hiperemija.
38 pav. 4 laipsnio opa liaukinėje skrandžio dalyje. Matomi išplitę gleivinės pažeidimai su giliomis opomis.
Apţiūrint ir vertinant arklių skrandį makroskopiškai, buvo rasta neliaukinės skrandţio dalies epitelio hiperkeratozė. Hiperkeratozė sudarė 91 proc. visų atvejų (95 proc. PI: 80-97) ir tik 9 proc. (95 proc. PI: 3-20) buvo be hiperkeratozės poţymių, duomenys statistiškai patikimi (p<0,05) (39 pav.).
39 pav. Hiperkeratozės pasireiškimo dažnumas neliaukinėje skrandžio dalyje
51 5 0 10 20 30 40 50 60
Hiperkeratozė Nepasireiškusi hiperkeratozė
Atv ej ų sk aičiu s, vn t.
31
41 pav. Hiperkeratozės vaizdas šalia klostytojo krašto. Makroskopinis vaizdas.
42 pav. Hiperkeratozės mikroskopinis vaizdas. Matomas sustorėjęs gleivinės raginis sluoksnis (rodyklė), HE x100.
Įvertinus hiperkeratozę pagal lokalizaciją, daţniau pasitaikė suaktyvėjusio epitelio ant klostytojo krašto, tai sudarė 84 proc. (95 proc. PI: 71-93) ir 65 proc. hiperkeratozė buvo rasta neliaukinėje skrandţio dalyje (95 proc. PI: 50-77) (41 pav.). Duomenys statistiškai patikimi (p < 0,05) (43 pav.).
43 pav. Hiperkeratozės pasiskirstymas pagal lokalizaciją
Apţiūrėjus kiekvieną skrandį, gasterofilų buvo rasta 100 proc. (95 proc. PI: 94-100) neliaukiniame skrandyje ir 3,5 proc. taip pat buvo rasta liaukiniame skrandyje (95 proc. PI: 0,4-12) (p<0,05), (44, 46 pav.). 33 43 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 50 Hiperkeratozė neliaukinėjė
skrandţio dalyje Hiperkeratozė ant klostytojo krašto
At ve jų sk aičiu s, vn t.
32
44 pav. Endoparazitų gasterofilų invazijos pasireiškimas arkliams
45 pav. Gausi invazija gasterofilų neliaukinėje skrandžio dalyje.
46 pav. Gasterofilų invazija liaukiniame
skrandyje.
47 pav. Gasterofilų prisikabinimo vieta skrandyje ir uždegiminė reakcija (rodyklė), HE, x40
56 2 0 10 20 30 40 50 60
Neliaukinėje skrandţio dalyje Liaukininėje skrandţio dalyje
At ve jų sk aičiu s, vn t.
33
48 pav. Gasterofilų sukelta gausi eozinofilinių granulocitų infiltracija skrandyje (rodyklės), HE,
x200
Pagal gasterofilių kiekį, randamą skrandţio gleivinėje, buvo sudarytos 3 grupės: 1 gr. – gasterofilų iki 50 vnt., 2 gr. – nuo 50-100 vnt. it 3 gr. Virš 100 vnt. Įvertinus gasterofilų invazijos intensyvumą į grupes, daugiausiai gasterofilų atvejų buvo iki 50 vienetų endoparazitų, ši grupė sudarė 87 proc. atvejų (95 proc. PI: 80-95).
Grupėje nuo 50 iki 100 buvo 9 proc. (95 proc. PI: 3-20) ir grupėje virš 100 buvo 4 proc. (95 proc. PI: 4-12) (pav. 49). Didţiausią dalį sudarė 1 grupė, kai gasterofilų rasta iki 50 vienetų. Statistiškai patikimas skirtumas nustatytas tarp 1 grupės ir 2 bei 3 (p<0,05).
49 pav. Gasterofilų invazijos intensyvumo grupės.
49 5 2 0 10 20 30 40 50 60 <50 nuo 50 iki 100 >100 At ve jų sk aičiu s, vn t.
34
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Atlikus arklių (n= 56) skrandţio tyrimus ir įvertinus makroskopinius pakitimus, suskaičiavus atlikus histopatologinius tyrimus, parazitų invazijos ekstensyvumą ir intensyvumą, atlikus statistinius paskaičiavimus įvykdėme iškeltą tikslą ir uţdavinius. Arklių skrandis makroskopiškai buvo tiriamas skerdykloje, iškart po skerdimo, o kiti tyrimai atlikti Patologijos centre. Ištirta 40 kumelių ir 16 sudarė erţilų ir kastratų. Arklių amţius varijavo nuo 3 metų iki 25 metų.
Ieškant literatūros apie skrandţio patologijas, buvo rasta nemaţai informacijos apie skrandţio opų sindromą Atlikus Lietuvoje auginamų arklių skrandţio tyrimą nustatėme, kad opos daţna yra labai daţna patologija, jos buvo diagnozuotos visiems tirtiems arkliams (100 proc.). Kitų autorių atlikti tyrimai rodo, kad arklių opų sindromo pasireiškimas varijuoja nuo 35 -100 proc. (32). Kyla klausimas, kas įtakoja tokį daţną opaligės pasireiškimą mūsų šalies arkliams, ţirgams. Kaip jau minėta, opų pasireiškimą sąlygoja daug veiksnių, tai: stresas, blogas šėrimas, intensyvios treniruotės, dalyvavimas sportinėse varţybose, kai kurių medikamentų vartojimas (steroidai didina gastrino sekreciją ir rūgšties išskyrimą), nustatyta ir Helicobacter pylori bakterijų reikšmė opų atsiradimui. Taip pat opų pasireiškimą gali įtakoti funkciniai ir morfologiniai pakitimai pačiame virškinimo trakte, tokie kaip navikų gastrinomų, mastocitomų atsiradimas, jų ląstelės gamindamos daug HCL ir histamino sąlygoja opų pasireiškimą. Mūsų tyrime radome vieną skrandţio liaukų endokrininių ląstelių naviką, vadinamą skrandţio karcinoidu. Turimais diagnozavimo būdais negalėjome nustatyti kurios iš endokrininių ląstelių sudarė šį naviką, todėl negalime pasakyti kokias medţiagas ar hormonus jis galėjo produkuoti.
Dvylikapirštės ţarnos turinys, patekęs į skrandį taip pat gali sąlygoti gastritą ir skrandţio opas.
Tirtiems arkliams daţniausiai buvo rastos 1 ir 2 laipsnio opos, ir daug rečiau 3 ir 4 laipsnio (p<0,05). Tai rodo, kad arba kenksmingas veiksnys pradėjęs neseniai veikti, arba jis yra pakankamai nestiprus. Perforuojančių (kiaurinių) opų iš viso nebuvo rasta, todėl rizika dėl nukraujavimo ar peritonito nėra didelė. Opų pasiskirstymas tiek liaukinėje, tiek neliaukinėje skrandţio dalyse buvo labai panašus (p>0,05).
Erozijos, kurios daţniausia būna opų pirmtakas diagnozuotos 46 proc. arklių. Tai palyginti taip pat nereta patologija. Erozijos paprastai progresuoja, paţeidţiamas ne tik epitelis, bet ir lamina propria ir tokiu būdu susidaro opos.
Vertinant opų laipsnius pastebėta, kad hiperkeratozė daţnai pasireiškė kartu su opomis ir sudarė 91 proc. Pagal lokalizaciją 84 proc. hiperkeratozės sukeltų pokyčių buvo rasta ant klostytojo krašto. Šios patologijos pasireiškimas siejamas su adaptaciniu mechanizmu, kuris apsaugo skrandį nuo ţalingo rūgšties poveikio ar palengvina opų gijimą (31).
35 Skrandţio uţdegimą sukeliantys veiksniai taip pat gali įtakoti opų atsiradimą. Mūsų tirtiems arkliams skrandţio uţdegimas rastas net 48 proc. Dauguma rastų uţdegimų buvo lėtiniai, o ūmių arba aktyvių lėtinių pasitaikė maţai, tai vadinasi, ţalingas poveikis prasidėjęs seniai, o tai galėjo turėti įtakos ir opų pasireiškimui.
Patikimo ryšio tarp arklių lyties ir amţiaus bei opų pasireiškimo nenustatėme. Opų skaičius neliaukiniame skrandyje sudarė 98 proc. Paţeidimų vieta lokalizavosi prie klostytojo krašto ar ant jo. Tyrimuose daţniausia lokalizacijos vieta ir siekianti 100 proc. gleivinės paţeidimų yra prie klostytojo krašto (33).
Gasterofilų invazija siekė 100 proc., todėl galime teigti, kad Lietuvoje savininkai nėra susirūpinę gyvūnų gerove ir profilaktikos priemonių arba gydymo jiems neskiria. Gausiai uţsikrėtus lervomis gali sutrikti gyvulio maisto medţiagų virškinimas skrandyje ir ţarnose, pasireikšti gastritas diegliai, arkliai nusilpsta, tokių negalima naudoti darbui arba sportui. Remiantis atliktais tyrimais Čekijoje, Gasterophilus intestinalis invazija arklių skrandyje buvo nustatyta tik 1,4 proc. (33). Tirtuose skrandţiuose liaukinėje dalyje rasta tik 3,5 proc. gasterofilų atvejų. Remiantis literatūra Gasterophilus nasalis lervos prisitvirtina ir gyvena liaukiniame skrandyje ir dvylikapirštėje ţarnoje (31). Mūsų tyrime pagrindinė gasterofilių lokalizacijos vieta buvo neliaukinė skrandţio dalis. Galima teigti, kad Lietuvoje G. nasalis gylių populiacija nėra didelė.
Daţniausias gylių lervų invazijos intensyvumas buvo iki 50 vnt. skrandyje, nors diagnozuota ir labai gausi invazija (virš 100). Gasterofilų invazijos skrandyje siejamos su opų pasireiškimu (34).
Apibendrinant gautus rezultatus galime teigti, kad pagrindinės tirtų arklių skrandţio patologijos buvo opos ir gasterofiliozė, todėl arklių savininkams reikėtų labai daug dėmesio skirti šių ligų prevencijai.
36
IŠVADOS
1. Atlikus 56 arklių skrandţio patologinius morfologinius tyrimus nustatyta, kad daţniausios patologijos buvo opos ir gasterofiliozė (po 100 proc.) bei epitelio hiperkeratozė (91 proc.), daţniausia hiperkeratozės lokalizacijos vieta buvo klostės kraštas, rečiau neliaukinė skrandţio dalis (p>0,05), gastrito, kraujosruvų, fibrozių, polipų ir navikų atvejų nustatyta rečiau (p<0,05).
2. Atlikus mėginių patohistologinį tyrimą nustatyta, kad tarp skrandţio uţdegimų arkliams vyravo lėtinis gastritas, lyginant su ūmiu ar aktyviu lėtiniu (p<0,05).
3. Opų pasiskirstymas tiek liaukinėje, tiek neliaukinėje skrandţio dalyse buvo panašus (p>0,05). Didţiausią dalį sudarė 1 ir 2 laipsnio opos, lyginant su 3 ir 4 laipsnio (p<0,05). 4. Arklių lytis ir amţius daţniausia sutinkamų patologijų pasireiškimui įtakos neturėjo. 5. Pagrindinė gasterofilų lokalizacijos vieta buvo neliaukinėje skrandţio dalyje. Daţniausias
jų invazijos intensyvumas buvo iki 50 vnt. skrandyje, lyginant su kitomis grupėmis (p<0,05).
37
REKOMENDACIJOS
Daţniausios mūsų tyrime nustatytos patologijos arklių skrandyje buvo opaligė, hiperkeratozė ir gasterofilų invazija, todėl rekomenduojame arklių augintojams didesnį dėmesį skirti tinkamam arklių šėrimui, laikymo sąlygų pagerinimui, gyvūnų gerovės uţtikrinimui (streso valdymui), Helicobacter pylori tyrimams. Atlikti gasterofilioze sergančių arklių gydymą ir taikyti profilaktikos priemones.
38
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Rowen D. Frandson, W Lee Wilke, Anna D Fails. Anatomy of digestive system. In Anatomy and Physiology of farms Animals. 7th ed. Wiley - Blackwell; 2009. p. 345.
2. Monkevičienė I, Ţelvytė R. Gyvūnų virškinimo sistemos anatomija ir fiziologija Kaunas: Veterinarijos akademija; 2014.
3. Klaus D Budras, WO. Sack, Sabine Rock. Abdominal wall and cavity. In Anatomy of the horse. An ilustrated text. 4th ed. Schlutersche GmbH and Co; 2003. p. 62.
4. Nathaniel A White, James A Moore, Tim S Mair. Gross and microscopic anatomy of the equine gastrontestinal tract. In The Equine Acute Abdomen. Teton NewMedia; 2009. p. 7-11. 5. Sarah P, Zoe D. The digestive system. In Equine Science. 2nd ed. Blackwell Publishing; 2004.
p. 192,194.
6. Horst EK, Hans GL. Cranial part of the alimentary canal. In Veterinary Anatomy of Domestic Mammals. Textbook and Colour Atlas. 6th ed. Schattauer GmbH; 2014. p. 333.
7. Picavet M Th. Equine gastric ulcer syndrome. In Proceedings of the First European Equine Nutrition & Health Congress; Belgium: 2002.
8. Bell RJW, Mogg TD, Kingston JK. Equine gastric ulcer syndrome in adult horses. New Zealand Veterinary Journal. 2011; 55(1):1-12.
9. Husted L, Jensen TK, Olsen SN, Molbak L. Examination of equine glandular stomach lesions for bacteria, including Helicobacter spp by fluorescence in situ hybridisation. Open BMC Microbiology. 2010;10(84):1-8.
10. Hepburn R. Gastric ulceration in horses. BMJ Journal. 2016;33(3):116-124.
11. Sykes BW, Hewetson M, Hepburn RJ, Luthersson N, Tamzali Y. European College of Equine Internal Medicine Consensus Statement—Equine Gastric Ulcer Syndrome in Adult Horses. Open Journal of Veterinary internal Medicine. 2015;29(5):1288-1299.
12. Monki J, Hewetson M, Virtala AMK. Risk Factors for Equine Gastric Glandular Disease: A Case-Control Study in a Finnish Referral Hospital Population. Journal of Veterinary Internal Medicine. 2016;30(4):1270-1275.
13. Martineau H, Thompson H, Taylor D. Pathology of gastritis and Gastric ulceration in horse. Part 1: Rangeof lesions present in 21 mature individuals. Equine veterinary journal. 2009;41 (7):638-644.
14. Niedzwiedz A, Kubiak K, Nicpon J. Endoscopic findings of the stomach in pleasure horses in Poland. Acta Veterinaria Scandinavica. 2013;55(45):1-4.
15. Reese RE , Andrews FM.. Nutrition and Dietary Management of Equine Gastric Ulcer Syndrome. Vet Clin Equine. Veterinary Clinics of North America: Equine Practice. 2009; 25(1):79-92.
16. Andrews F, Bernard W, Byars D. Recommendations for the diagnosis and treatment of equine gastric ulcer syndrome (EGUS). In Equine Vet Educ.; 1999. p. 262-272.
17. Mcauliffe S. In Color Atlas of disease and disorders of the horse. 2nd ed.: Saundners Elsevier; 2014. p. 61-62.
18. Jubb, Kennedy, Palmer. Alimentary system, In:Pathology of Domestic animals. 6 th ed. Elsevier; 2016.p.44-60.
19. Rugge M, Penneli G, Pilozzi E, Fassan M, Ingravallo G, Russo VM, Di Mario F. Gastritis: The histology report. Digestive and liver disease an international journal of gastroenterology and hepatology. 2011; 43:374-384.
39 20. Sipponen P, Price A B. The Sydney system for classification of gastritis 20 years ago. Journal
of Gastroenterology and Hepatology. 2011;26(1):31-34.
21. Thomas C, King. Gastrointestinal Pathology. Elsevier's Integrated Pathology. Boston University School of Medicine. 2007.
22. Martineu H, Thompson H, Taylor D. Pathology of gastritis and gastric ulceration in the horse. Part 2: A scoring system. Equine Veterinary Journal. 2009;41(7):646-651.
23. Srivastava A, Lauwers GY. Pathology of non - infective gastritis. Histopathology. 2007: p. 15-29.
24. Jubb, Kennedy, Palmer. Alimentary system and peritoneum. In Maxie G, editor. Jubb, Kennedy & Palmer's Pathology of Domestic Animals. 6th ed.; 2015.
25. Klei TR, Boy PhD. Gasterophilus spp. in Horses. In School of Veterinary Medicine and Louisiana Agriculture Experiment Station; Louisiana State University [Internet] http://www.merckvetmanual.com/mvm/digestive_system/gastrointestinal_parasites_of_horses /gasterophilus_spp_in_horses.html.2017.11.28.
26. McLendon M, Kaufman PE. common name: horse bot fly scientific name: Gasterophilus intestinalis (DeGeer) (Insecta: Diptera: Oestridae). In Gillett-Kaufman JL, editor.; 2007; University of Florida.
27. Dennis J, Mark F, Lynda G, Carlos H. Principles of Veterinary Parasitology. In.: Wiley Blackwell; 2016. p. 53.
28. DuPonte MW, Larish LB. Horse bot fly, horse throat bot fly. Hawaii Department of Health , Department of Human Nutrition, Food and Animal Sciences; 2003.
29. Mindaugas Š. Veterinarinė parazitologija. Kaunas: Lietuvos veterinarijos akademija; 2005. p. 248-252.
30. Studzinska BM, Wojcieszak K. Gasterophilus sp. botfly larvae in horses from the south - eastern part of Poland. Bulletin of the Veterinary Institute in Pulawy. 2009;22:651-655.
31. James F Zachary, M Donald McGavin. In Pathologic basis of veterinary disease. 5th ed.: Elsevier; 2012. p. 352-353.
32. Luthersson N, Hou Nielsan K, Harris P, Parkin TDH. The prevalence and anatomical distribution of Equine gastric ulceration syndrome (EGUS) in 201 horses in Denmark. Equine veterinary journal. 2009;41(7):619-624.
33. Bezdekova B, Jahn P, Vyskocil M. Pathomorphological study on gastroduodenal ulceration in horses: Localisation of lesions. Acta Veterinaria Hungarica. 2007;55(2):241-249.
34. Liu SH, Hu DF, Li K. Parasites observed in the proximal alimentary tract of a Przewalski’s horse in China. Equine Veterinary Education. 2016;30(1):20-23.
35. Huff NK, Auer AD, Garza FJr, Keowen ML, Kearney MT, McMullin RB, Andrews FM. Effect of sea buckthorn berries and pulp in a liquid emulsion on gastric ulcer scores and gastric juice pH in horses. Journal of Veterinary Internal Medicine. 2012;26(5):1939-1676.
