LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
VETERINARIJOS FAKULTETAS BIOLOGINöS CHEMIJOS KATEDRA
VITOS ŽALEBINAITöS
BIRŽŲ RAJONO GERIAMOJO VANDENS KOKYBöS RODIKLIŲ
ANALIZö 2007 – 2009 METAIS
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: dr. A. Urbonavičius
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Biržų rajono geriamojo vandens kokyb÷s rodiklių analiz÷ 2007 – 2009 metais“
1. Yra atliktas mano pačios:
2. Nebuvo naudojamas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje:
3. Nenaudojau šaltinių, kurie n÷ra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
2010 12 09 Vita Žalebinait÷
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DöL DARBO GYNIMO
... ... ...
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS BIOLOGINöS CHEMIJOS KATEDROJE
Doc. B. Staniškien÷
(aprobacijos data) (katedros ved÷jo vardas, pavard÷) (parašas)
Magistro darbas yra įd÷tas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretor÷s parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavard÷) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
TURINYS
SUMMARY...4
ĮVADAS...5
1. LITERATŪROS APŽVALGA...6
1.1. Geriamasis vanduo ir jo kokyb÷s kontrol÷ ...6
1.1.1. Geriamasis vanduo ...6
1.1.2. Geriamojo vandens kokyb÷s kontrol÷...7
1.2. Geriamojo vandens tarša...9
1.2.1. Mikrobiologiniai rodikliai...9
1.2.2. Toksiniai (cheminiai) rodikliai ... 11
1.2.3. Indikatoriniai rodikliai ... 13
1.3. Geriamojo vandens kokyb÷s gerinimas ... 15
1.3.1. Geriamojo vandens dezinfekcija ... 15
1.3.2. Nugeležinimas... 16
1.4. Dabartin÷ Lietuvos geriamojo vandens išteklių būkl÷ ir kokyb÷ ... 16
1.4.1. Lietuvos geriamojo vandens ištekliai... 16
1.4.2. Geriamojo vandens tiek÷jai ... 17
1.5. Literatūros apibendrinimas ... 22
2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS...23
2.1. Tyrimų eiga... 23
2.2. Tyrimų objektai... 25
2.2.1. UAB „Biržų vandenys“... 25
2.2.2. Pavien÷s vandenviet÷s ... 26
2.2.3. Šulinių vanduo... 27
2.3. Tyrimų metodai... 27
3. REZULTATAI...28
3.1. Biržų rajono UAB „Biržų vandenys“ vandenviečių tiekiamo vandens būkl÷s analiz÷s rezultatai... 28
3.2. Biržų rajono pavienių vandenviečių, priklausančių fiziniams asmenims tiekiamo geriamojo vandens kokyb÷s analiz÷... 31
3.3. Biržų rajono šulinių geriamojo vandens būkl÷s analiz÷ ... 34
3.3.1 Biržų miesto šulinių vandens būkl÷s analiz÷... 34
3.3.2. Biržų rajono kaimo šulinių vandens būkl÷s analiz÷... 39
4. REZULTATŲ APTARIMAS ...44
IŠVADOS ...46
LITERATŪRA ...47
SUMMARY
VITA ŽALEBINAITöMSc Thesis
„Qualitative index anglysis of drinking-water in Biržai district in 2007 – 2009“ Key words: Drinking water quality, chemical, and microbiological contamination.
In the master working are analysed qualitative indexes of drinking-water in Biržai in 2007 – 2009. Researches were carriers out appealing to UAB „Biržų vandenys“, Public veterinary and alimentary office and Public medical office chemical and microbiological researches.
Mentor: Dr. Alvidas Urbonavičius
Lithuanian University of Health Sciences, Kaunas, Lithuania 2010 The extent of the thesis – 53 pages. It contains 6 Tables and 22 Figures.
Working aim is UAB „Biržų vandenys“, Public veterinary and alimentary office and Public medical office chemical and microbiological researches information’s analysis of drinking-water in Biržai district, condition evaluation of drinking-water in Biržai district and implements presentation conditioning drinking-water quality in Biržai district.
In pursuance of working aim are asked these questions: collected literature’s analysis to introduce parameter of water quality and to analysis the methods of water impurity, also to survey condition of drinking-water in Lithuania. And similarly to carry out the quality analysis of well-water in Biržai district.
In the first working part is researched literature about quality control, pollution, its methods, drinking-water conditioning and are introduced with delivery process of drinking-water in Lithuania and lithuanian deliveries‘ anglysis of drinking-water.
In the second, third master working parts are carried out exhaustive quality anglysis of drinking-water in Biržai district, are presented main problems.
Analysys were carried out to make reference to nonfiction, Public veterinary and alimentary office and UAB „Biržų vandenys“ information about drinking-water condition in Biržai district. For information was carried out user survey of drinking-water. For this information was used batching, comparison, elaboration and summation methods and diagrammatic representation.
Analysis results of water tested manganese, ammonium and ferrum legal limit transcendence but these indexes are indicated and are not detrimental people health. 50 and above inhabitants of Biržai district use well-water. Analysis results of researches tested large amount of nitrates – about half of tested wells are polluted nitrates. On the average 40 percents of aliquots are tested microbiological pollution.
ĮVADAS
Vanduo apima beveik tris ketvirtadalius žem÷s paviršiaus ir sudaro apie 60 – 70% žmogaus kūno dalelių. Jis gyvybiškai svarbus mūsų aplinkai ir mūsų organizmo sistemoms. Labai yra svarbi geriamojo vandens kokyb÷ tiek tiekiamo vandentiekiais (centralizuotai), tiek iš individualaus naudojimo šulinių.
Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, su geriamuoju vandeniu į žmogaus organizmą patenka nuo 1 iki 10 procentu visų kenksmingų medžiagų, kurios patenka valgant vaisius, daržoves, žuvies produktus ir kt. Tačiau n÷ vienam kitam maisto produktui pasaulyje n÷ra nustatyta tokių griežtų kokyb÷s standartų kaip geriamajam vandeniui, nes vandenį s÷sliai gyvenantis žmogus vartoja visą amžių ir jo kokyb÷ dažnai lemia ir žmogaus sveikatą (Juodkazis ir kt. 1999).
Geriamojo vandens saugą ir kokybę nurodo mikrobiologiniai, toksiniai (cheminiai) ir indikatoriniai rodikliai. Reikalavimai geriamajam vandeniui nustatyti Lietuvos higienos normoje HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokyb÷s reikalavimai“.
Lietuvos rajonuose d÷l skirtingų požeminio vandens telkinių formavimosi ir kitų aplinkybių geriamojo vandens kokyb÷ yra skirtinga.
Darbo tikslas: UAB „Biržų vandenys“, Valstybin÷s maisto ir veterinarijos tarnybos, bei Visuomen÷s sveikatos centro pateikiamų Biržų rajono geriamojo vandens cheminių ir mikrobiologinių tyrimų duomenų 2007 – 2009 metais analiz÷ ir priemonių geriamojo vandens kokyb÷s gerinimui Biržų rajone pateikimas.
Siekiant darbo tikslo keliami šie uždaviniai:
1. Supažindinti su vandens kokyb÷s kontrol÷s sistema;
2. Išanalizuoti vandens užteršimo rodiklius ir vandens kokyb÷s gerinimo priemones; 3. Apžvelgti dabartinę Lietuvos geriamojo vandens kokyb÷s būklę;
4. Atlikti Biržų rajono geriamojo vandentiekio vandens kokyb÷s analizę; 5. Atlikti Biržų rajono geriamojo šulinių vandens kokyb÷s analizę; 6. Pateikti Biržų rajono geriamojo vandens kokyb÷s gerinimo galimybes.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 . Geriamasis vanduo ir jo kokyb÷s kontrol÷
1.1.1. Geriamasis vanduo
Vanduo yra gyvyb÷s šaltinis, tod÷l geriamas vanduo ir jo kokyb÷ žmogui yra labai svarbūs. Pasaulyje geriamasis vanduo išgaunamas iš skirtingų šaltinių. Dauguma Europos valstybių geriamąjį vandenį ruošia iš paviršinio ir požeminio vandens. Kita dalis valstybių naudoja paviršinį vandenį, kuris prieš patekdamas vartotojui, turi būti reikiamai išvalytas, pasitelkiant gana nepigias technologijas. Nedidel÷se Europos šalyse, tokiose kaip Malta ir Kipras, esančiose salose, dalis geriamojo vandens išgaunama distiliuojant vandenį iš jūros. Ir tik nedidel÷ dalis šalių geriamajam vandeniui naudoja tik požeminį vandenį.
Požeminis vanduo – ypatingas gamtos išteklius. Tuo pačiu metu yra ir Žem÷s gelmių dalis, ir susijęs su paviršutiniu bei atmosferiniu vandenimis. Svarbiausia požeminio vandens savyb÷ – dalinis arba visiškas išteklių atsinaujinimas.
Požeminis vanduo yra apsaugotas nuo išorin÷s taršos. D÷l skirtingų požeminio vandens telkinių formavimosi ir kitų aplinkybių geriamojo vandens kokyb÷ Lietuvos regionuose yra nevienoda. Požeminius vandenis su aplinka sieja aeracijos zona. Per ją įsifiltruoja krituliai, papildantys požeminio vandens išteklius, per ją iš žem÷s paviršiaus į gruntinį vandeningąjį sluoksnį patenka ir įvairūs teršalai. Tik nuo jos storio ir laidumo priklauso, kokios medžiagos ir kada pasieks požeminius vandenis (Pocien÷ ir kt., 2005). Vandens kokyb÷ daugiausiai priklauso nuo aplinkos higienos būkl÷s. Pramon÷s, žem÷s ūkio, kitų veiklos sričių bei buitin÷s atliekos, patenkančios į aplinką, gali bloginti vartojamo vandens kokybę.
Gamtoje esantis vanduo n÷ra tik vandenilio ir deguonies junginys. Chemin÷ vandens sud÷tis labai paprasta – H2O. D÷l savo chemin÷s sud÷ties lengvai jungiasi su daugeliu cheminių elementų ir
junginių, tod÷l gryno gamtoje beveik n÷ra. Jame būna daug įvairių ištirpusių mineralinių druskų, kurių sud÷tyje yra natrio, kalcio, magnio, chloridų, sulfatų, rūgščiųjų karbonatų ir kt. Taip pat gamtiniame vandenyje yra biologiškai aktyvių mikroelementų, vadinamų būtinaisiais elementais – fluoro, mangano, geležies, jodo, cinko, vario ir kt.
Be šių gamtin÷s kilm÷s medžiagų vandenyje dar gali būti teršalų – pesticidų, sunkiųjų metalų ir kitų. O specialiai vandenį ruošiant – prid÷tų medžiagų (dezinfekantų). Visa tai apsprendžia vandens juslines ir organaleptines savybes: skonį, kvapą, spalvą.
1.1.2. Geriamojo vandens kokyb÷s kontrol÷
Geriamojo vandens kokybę dažniausiai nulemia vandentiekio sistemos būkl÷ (Vincevičien÷, 2001). Europos Sąjungos ir Lietuvos teis÷s aktai reikalauja, kad geriamasis vanduo būtų skaidrus, be kvapo, drumzlių ir nuos÷dų. Jame neturi būti užkrečiamąsias ligas sukeliančių mikroorganizmų ar cheminių, sveikatai kenksmingų medžiagų.
Pagrindiniai Lietuvos Respublikos geriamojo vandens norminiai dokumentai yra: • HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokyb÷s reikalavimai“
• HN 48:2001 „Žmogaus vartojamo žalio vandens kokyb÷s higieniniai reikalavimai“
• HN 28:1998 „Geriamasis mineralinis vanduo. Kokyb÷s reikalavimai ir programin÷ priežiūra“.
Reikalavimai geriamajam vandeniui nustatyti Lietuvos higienos normoje HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokyb÷s reikalavimai“, kurioje stengtasi atsižvelgti ir į PSO (Pasaulin÷ sveikatos organizacija), ES rekomendacijas bei reikalavimus. Joje nurodyta, kad geriamasis vanduo yra saugus ir sveikas vartoti, kai:
• jame n÷ra mikroorganizmų, parazitų ir medžiagų, savo skaičiais ar koncentracija galinčių kelti didelį pavojų žmonių sveikatai;
• geriamasis vanduo atitinka šios higienos normos nustatytus minimalius mikrobinius ir toksinius (cheminius) rodiklius;
• užtikrinama vandens išteklių ir tiekiamo geriamojo vandens apsauga nuo taršos, o vandens programin÷ priežiūra geriamojo vandens tiek÷jų vykdoma taip, kad būtų galima įvertinti ir nustatyti, ar vanduo atitinka šioje higienos normoje nustatytus mikrobinius ir toksinius (cheminius) rodiklius geriamojo vandens vartojimo vietose.
Valstybin÷ priežiūros kontrol÷ centralizuotai tiekiamam geriamajam vandeniui. Maisto kontrol÷s institucija atlieka valstybinę geriamojo vandens saugos ir kokyb÷s kontrolę. Apie jos rezultatus kasmet praneša Sveikatos apsaugos ministerijai. Ir skelbia viešai teis÷s aktų nustatyta tvarka. Valstybin÷ geriamojo vandens kontrol÷ atliekama reguliariai, vadovaujantis teis÷s aktais pagal iš anksto sudarytas programas. Patikrinimai gali būti atliekami įtarus, kad yra pažeisti įstatymų ar kitų teis÷s aktų reikalavimai. Valstybin÷s geriamojo vandens kontrol÷s atlikimo tvarką nustato maisto kontrol÷s institucija. Į valstybinę geriamojo vandens kontrolę įeina visi geriamojo vandens saugos ir kokyb÷s užtikrinimo etapai:
1. vandenviečių sanitarinių apsaugos zonų tikrinimas;
2. centralizuotų ir individualių techninių geriamojo vandens ruošimo priemonių ir besiliečiančių su geriamuoju vandeniu medžiagų saugus naudojimo tikrinimas;
4. geriamojo ir maistui tvarkyti naudojamo vandens saugos ir kokyb÷s rodiklių kontrol÷; 5. geriamojo vandens programin÷s priežiūros planų vykdymo kontrol÷; gyventojų rizikos grupių nustatymas, dalyvavimas vykdant visuomen÷s sveikatos kontrolę ir monitoringą;
6. geriamojo vandens saugos ir kokyb÷s Lietuvos Respublikoje metinių ataskaitų rengimas bei skelbimas gyventojų aprūpinimo geriamuoju vandeniu ir vartojamo vandens saugos ir kokyb÷s ataskaitų, skirtų Europos komisijai, rengimas įstatymų, tarptautinių sutarčių ir kitų teis÷s aktų nustatyta tvarka. (LR Produktų saugos įstatymas. Žin., 1999, Nr. 52-1673)
Tiekti geriamąjį vandenį draudžiama, jeigu n÷ra nuolatin÷s geriamojo vandens programin÷s priežiūros, kurią privalo pasirinktinai Vyriausyb÷s nustatyta tvarka atlikti geriamojo vandens tiek÷jai iki vandens vartojimo vietų. Vandens tiek÷jai, atsižvelgdami į geriamajam vandeniui tiekti naudojamo vandens saugą ir kokybę, vandens ruošimo technologijas, vandens tiekimo įrenginių būklę, rengia ir kasmet tikslina geriamojo vandens programin÷s priežiūros planus ir juos derina su maisto kontrol÷s institucija (LR Maisto įstatymas. Žin., 2000, Nr. 32-893). Nustačius Geriamojo vandens įstatymo ar kitų teis÷s aktų reikalavimų pažeidimus, maisto kontrol÷s institucija privalo imtis teis÷s aktų nustatytų priemonių, kad nebūtų viešai tiekiamas arba individualiai naudojamas geriamasis vanduo, keliantis potencialų pavojų žmonių sveikatai, ir apie tai pranešti Sveikatos apsaugos ministerijai (LR Maisto įstatymas. Žin., 2000, Nr. 32-893). Valstybinę geriamojo vandens kontrolę atlieka Valstybin÷ maisto ir veterinarijos tarnyba. Valstybin÷ maisto ir veterinarijos tarnyba, apskričių, miestų ir rajonų valstybin÷s maisto ir veterinarijos tarnybos per visuomen÷s informavimo priemones turi informuoti vartotojus apie geriamojo vandens saugą ir kokybę (LR VMVT Direktoriaus įsakymas „D÷l valstybin÷s geriamojo vandens kontrol÷s patvirtinimo“ . Žin., 2003, Nr. 3-99).
Monitoringas – tai tęstinių gamtinių bei techninių procesų steb÷jimų ir matavimų sistema, vykdoma turint konkretų tikslą pagal iš anksto parengtą programą.
Požeminio vandens ištekliai yra glaudžiai susiję žmogaus ūkine veikla. Did÷janti pramonin÷ veikla, didesnis vandens išteklių suvartojimas, vis labiau pažeidžia gamtinę aplinką. Būtina tausoti ir saugoti požeminį vandenį. Tam reikalingos žinios apie esančio ir vartojamo vandens kokybę ir kiekius nuo seniausių laikų iki dabar. Svarbiausias tokios informacijos šaltinis yra požeminio monitoringas, kuris vykdomas pagal specialias, tam tikslui skirtas programas. Pagal kurias sukaupti duomenys leidžia vertinti, prognozuoti ir valdyti požeminiame vandenyje vykstančius pokyčius. Šiuo metu Lietuvoje monitoringo sistemą sudaro trys monitorinio lygiai: nacionalinis, savivaldybių ir ūkio subjektų, kurie savo teritorijų ribose Lietuvos geologijos tarnybai teikia duomenis apie požeminio vandens būklę. (Lietuvos gamtin÷ aplinka, būkl÷, procesai ir raida, 2008)
1.2. Geriamojo vandens tarša
Vandens kokyb÷ daugiausiai priklauso nuo aplinkos higienos būkl÷s. Pramon÷s, žem÷s ūkio, kitų veiklos sričių bei buitin÷s atliekos, patenkančios į aplinką, gali bloginti vartojamo vandens kokybę. Geriamąjį vandenį būtina saugoti nuo išorinių taršos šaltinių, kadangi jo kokyb÷ labai priklauso nuo žmonių vykdomos veiklos (Jurnonien÷ ir kt., 2008).
Požeminio vandens užterštumas – tai toks gamtinių jo savybių pakitimas d÷l antropogeninio poveikio, kai vanduo tampa iš dalies arba visiškai nebetinkamas vartoti (Kondratas, 2001).
Geriamojo vandens teršalai – bet kokios kilm÷s medžiagos, įskaitant naudojamas ruošiant geriamąjį vandenį, parazitai, patogeniniai mikroorganizmai, jų toksinai, trąšos, pesticidai, jų sud÷tin÷s dalys ar skilimo produktai, radioaktyvieji izotopai ar kitos medžiagos, kurie būdami geriamajame vandenyje gali tur÷ti neigiamų pasekmių žmogaus sveikatai ir pakenkti vandens saugai (LR Geriamojo vandens įstatymas. Žin., 2001, Nr. 64-2327 )
Išskiriami geriamojo vandens saugą ir kokybę nurodantys rodikliai: • mikrobiniai rodikliai,
• toksiniai (cheminiai) rodikliai, • indikatoriniai,
Toliau paanalizuosime kiekvieną iš išvardintų rodiklių išsamiau.
1.2.1. Mikrobiologiniai rodikliai
1.2.1.1. Rodikliai
Požeminis vanduo yra gana švarus ir apsaugotas nuo išorin÷s taršos. Tiekiant vandenį galimi įvairūs atvejai, kaip pavyzdžiui įrengimų montavimas, remonto darbai, avarijų likvidavimas, kurių metu gali būti užteršiamas vanduo. Tod÷l vandentiekio darbuotojai, atlikę anksčiau min÷tus darbus, privalo dezinfekuoti chloru įrangą ir vamzdynus bei nustatyti mikrobinius rodiklius.
Mikroorganizmų išgyvenimo laikas vandenyje priklauso nuo maisto medžiagų kiekio, temperatūros, kartais šviesa.“ Teigiama, kad maksimalus laikas yra 200 parų tarpsluoksniniame sluoksnyje ir 400 parų gruntiniame vandenyje“ (WHO;1993). Mikrobiologin÷ geriamojo vandens būkl÷ tiriama netiesioginiais mikrobiniais metodais. Siekiant nustatyti, kad vanduo neužterštas patogeniniais mikroorganizmais, ieškomi ne patys užkrečiamąsias ligas sukeliantys mikroorganizmai, kurių laboratorinis nustatymas ilgai užtrunka, o užkrečiamųjų ligų suk÷l÷jų „palydovai” – indikatoriniai mikroorganizmai. Šis teiginys pagrįstas tuo, kad patogeniniai
kiekis didesnis negu patogenų. Tod÷l radus indikatorinių mikroorganizmų daroma prielaida, kad gal÷jo patekti patogenai. Be to, tai gali būti ir neefektyvios dezinfekcijos arba, kad vanduo iš viso nebuvo dezinfekuotas, paseka. (O‘Connor T. L., 2000).
Mikrobiologinis taršos rodiklio specifiškumas leidžia nustatyti galimos taršos šaltinį (užteršimą paviršiniu vandeniu, fekalinį užtešimą). Visų mikroorganizmų ištyrimas reikalauja daug materialinių išteklių ir n÷ra efektyvus. Vandens kokybei ir saugai užtikrinti, efektyvu yra kontroliuoti tokius mikroorganizmus, kuriuos:
• visada galima rasti vandenyje ir jų būtų didesni kiekiai; • yra susiję su galimu užkratu;
• lengva nustatyti vandenyje; • ir nesidaugina vandenyje.
Geriamajame vandenyje dažniausiai yra nustatomi fekalinį vandens užterštumą indikuojantys mikroorganizmai – koliformin÷s bakterijos, žarnin÷s lazdel÷s (Escherichia coli). Koliforminių bakterijų kiekis vandenyje parodo dezinfekcijos efektyvumą. Taip pat geriamojo vandens kokyb÷ vertinama ir kolonijas sudarančių vienetų (gyvybingųjų bakterijų) skaičiumi. Jos parodo vandens užterštumo, daugiausia žem÷s paviršiuje esančiais teršalais, lygį, vandens skirstomojo tinklo avarijos metu. Šis rodiklis naudojamas monitoringo tikslais.
1.2.1.2. Pagrindiniai nustatymo metodai
Žarninių enterokokų nustatymas geriamajame vandenyje. Žarninių enterokokų nustatymui geriamajame vandenyje naudojamas membraninio filtravimo metodas. Šiuo metodu žarninių enterokokų skaičiavimas pagrįstas tam tikro kiekio vandens m÷ginio filtravimu per membraninį filtrą. Filtro akelių dydis yra pakankamas bakterijoms sulaikyti, jis dedamas ant standžios atrankiosios terp÷s, kurios sud÷tyje yra natrio azido ir 2,3,5 – trifeniltetrazolio chlorido, bespalvių dažų, kuriuos žarniniai enterokokai redukuoja iki raudonos spalvos. Šiems mikroorganizmams būdingos kolonijos yra iškilusios arba ištisai, arba tik centre nusidažiusios raudona, kaštonine arba rožine spalva. Šis metodas ypač tinka tirti dideliems vandens tūriams, kuriuose yra nedidelis kiekis žarninių enterokokų. (LST EN ISO 7899-2:2001 Vandens kokyb÷. Žarninių enterokokų aptikimas ir skaičiavimas. 2 dalis. Membraninio filtravimo metodas (ISO 7899-2:2000).
Žarninių lazdelių nustatymas geriamajame vandenyje paremtas membraniniu filtravimu, po to einančiu kultivavimu ant diferencin÷s standžiosios terp÷s ir ieškomų organizmų skaičiavimu m÷ginyje. Metodą sudaro dvi dalys: pamatinis standartinis tyrimas ir neprivalomas greitasis
išauga būdingos laktozę skaidančios kolonijos, per 2–3 dienas aptinkamos ir suskaičiuojamos žarnin÷s lazdel÷s. Standartinio tyrimo atrankumas, leidžiantis nustatyti pažeistas bakterijas, yra žemas, tod÷l d÷l žemo atrankumo pašalinis augimas gali trukdyti teisingai suskaičiuoti koliformines bakterijas ir žarnines lazdeles, pvz., kai kuriuose geriamuosiuose vandenyse, tokiuose kaip paviršiniuose šulinių vandenyse, kurie nebuvo dezinfekuoti, gaunamas gausus pašalinis augimas. Tod÷l šis standartas ypač tinka dezinfekuotam ir kitam geriamajam vandeniui, kuriame yra mažai bakterijų.
Greitasis tyrimas paremtas membraniniu filtravimu, po to einančiu kultivavimu atrankiomis sąlygomis ir žarninių lazdelių skaičiavimu m÷ginyje. (LST EN ISO 9308-1:2001).
KSV skaičiaus nustatymas geriamajame vandenyje pagrindin÷ kolonijų skaičiaus vert÷ yra ta, kad nustatomi pokyčiai nuo to kolonijų skaičiaus, kurio buvo tik÷tasi, paremti nuolatine ilgalaike priežiūra. Bet koks staigus skaičiaus padid÷jimas gali iš anksto įsp÷ti apie galimą vandens taršą ir duoti signalą nedelsiant atlikti tyrimą. KSV skaičius nustatomas skaičiuojant kolonijas standžioje mitybos terp÷je. Metodo esm÷ – tam tikro tūrio m÷giniai ar jų skiediniai išokuliuojami į tiksliai apibr÷žtą mitybos terpę sumaišant Petri l÷kštel÷se. L÷kštelių rinkinys inkubuojamas 220 C laipsnių temperatūroje, 68 valandas. Iš kolonijų susiformavusių terp÷je skaičiaus, apskaičiuojama, kiek 1 mililitre m÷ginio yra kolonijas sudarančių vienetų (KSV) (LST EN ISO 6222:2001).
1.2.2. Toksiniai (cheminiai) rodikliai
1.2.2.1. Rodikliai
Toksin÷s medžiagos – tai įvairios kilm÷s medžiagos, gali būti jų toksinai, trąšos, pesticidai, jų sud÷tin÷s dalys ar skilimo produktai, radioaktyvieji izotopai ar kitos medžiagos, kurių buvimas geriamajame vandenyje gali tur÷ti neigiamų žmogaus sveikatai pasekmių ir bloginti vandens savybes. Jų kiekis ir nukrypimai priklauso nuo išorin÷s taršos ir vietinių gamtinių veiksnių.
Toksinis (cheminis) rodiklis – d÷l galimo kenksmingo poveikio žmonių sveikatai yra kontroliuojamas cheminis rodiklis, kurio rekomenduojamas leidžiamas toksinių medžiagų kiekis geriamajame vandenyje reikia vertinti kaip toleruojamas. Toksin÷s (chemin÷s) medžiagos geriamajame vandenyje įprastin÷mis sąlygomis nesukelia ūmios katastrofos gr÷sm÷s. Gr÷sm÷ žmonių sveikatai atsiranda vandenį vartojant ilgą laiką, kuriame yra didesni kenksmingų cheminių medžiagų kiekiai, ypatingai kumuliacinių (susikaupiančių organizme) kancerogenų ir nuodingų medžiagų.
cheminių medžiagų kiekiai. D÷l žmogaus antropogenin÷s veiklos atsirandančios chemin÷s medžiagos geriamajame vandenyje, tokios kaip švinas, arsenas, fluoridai, radonas, nitratai ir pesticidai yra pagrindinis chemin÷s požeminio vandens taršos šaltinis.(WHO, 2008)
Jei tarp paviršinio ir požeminio vandens yra hidraulinis ryšys, į požeminį vandenį gali prasiskverbti šios toksin÷s medžiagos:
• Metalai – chromas, (Cr), gyvsidabris (Hg), kadmis (Cd), nikelis (Ni), švinas (Pb), varis (Cu), stibis (Sb);
• Nuodingos medžiagos – arsenas (As), cianidas (CN-);
• Chlororganiniai junginiai (1,2 – dichloretanas (C2H4Cl2), tetrachloretenas (C2Cl4),
trichloretenas (C2HCl3), epichlorhidrinas (C3H5OCl), vinilo chloridas (C2H3Cl);
• Pesticidai, angliavandeniliai (daugiacikliniai aromatiniai, benzpirenas, benzenas, C6H6),
tai medžiagos, kurių padidinti kiekiai gali atsirasti d÷l intensyvios žmogaus veiklos. (Vandens kokyb÷, 2010).
Nitratas, NO3- ir nitritas, NO2- susidaro yrant baltymin÷ms medžiagoms. Suyrant azoto
turinčioms organin÷ms medžiagoms, išsiskiria amonis, kuris paverčiamas nitratais (Apello, 1993). Nitratų gali atsirasti ir su lietaus vandeniu, kuriame beveik visuomet yra azoto rūgšties. D÷l vykstančių oksidacijos – redukcijos reakcijų, nitritai gali virsti nitratais ir atvirkščiai. Pagrindin÷ padidinto nitratų kiekio priežastis yra žem÷s ūkyje naudojamos organin÷s ir mineralin÷s (azotin÷s) trąšos. Ypač daug jų randama šachtiniuose šuliniuose. Nitratai yra pavojingi žmogui ir ypač kūdikiams.
Supaprastintas nitratų ir nitritų susidarymas pateikiamas 1 ir 2 formul÷se. 2NH+4 +3O2 → 2NO-2+4H+ + 2H2O (1)
2NO-2 + O2 → 2NO-3 (2)
Nedideli fluoro kiekiai naudingi organizmui susidarant kaulų audiniams ir dantų emaliui. „Mokslininkai nustat÷, kad liga neišsivysto, jei viename litre geriamojo vandens yra nuo 0,7 iki 1,0 miligramų fluoro. Jeigu fluoro vandenyje yra mažiau, gali irti dantų audiniai, atsiranda dantų ÷duonis (kariesas)“ (Vandens kokyb÷, 2010). Kuo mažesn÷ fluoro koncentracija, tuo dantų ÷duonis labiau paplitęs vaikų tarpe. Gamtinio vandens teršimo pavojus smarkiai did÷ja vystantis urbanizacijai ir pramonei. Tod÷l visų kategorijų vandenviet÷ms turi būti nustatytos vandens apsaugos zonos.
Toksinių medžiagų kontrol÷ geriamajame vandenyje yra labai svarbi ir aktuali. Toksinių medžiagų kiekiai turi neviršyti Lietuvos higienos normoje nurodytų ribinių analičių verčių.
1.2.2.2. Pagrindiniai nustatymo metodai
Nitratai geriamajame vandenyje nustatomi spektrometriniu metodu, naudojant sulfosalicilo rūgštį. Metodo esm÷ – susidariusio geltonos spalvos junginio spektrometrinis matavimas. Kuris susidaro reaguojant nitratams su sulfosaliciline rūgštimi, į m÷ginį prid÷jus natrio salicilato, sieros rūgšties ir paveikus šarmu (su šarmu pridedama dinatrio etilandiaminotetraacetato rūgšties, kad nenus÷stų kalcio ir magnio druskos). Pagrindiniai trukdžiai atliekant šį tyrimą yra ortfosfatai, chloridai, magnis, dvivalentis manganas. Mažiausia nitratų koncentracija, kurią galima nustatyti šiuo metudu – 0,2 mg/l (LST ISO 7890-3 : 1998).
Nitritų kiekis geriamajame vandenyje nustatomas molekulin÷s absorbcijos spektrometriniu metodu. Metodo esm÷ – nitritams reaguojant, esantiems analizuojamame m÷ginyje, su 4-aminobenzen-sulfato-namido reagentu ir veikiant ortofosforo rūgščiai, kai tirpalo pH 1,9, susidaro diazonio druska, kuri su N-(1-naftil)-1,2diaminoetandihidrochloridu (įeinančiu į 4-aminobenzensulfamidoreagentą) sudaro dažiklį, nudažantį tirpalą rožine spalva. Pagrindiniai trukdžiai atliekant šį tyrimą yra chloras, chloraminai, tiosulfatai, natrio polifosfatai ir trivalent÷ geležis. Mažiausia nitritų koncentracija, kurią galima nustatyti šiuo metodu – 0,001 – 0,002 mg/l (LST EN 26777 : 1999).
1.2.3. Indikatoriniai rodikliai
1.2.3.1. Rodikliai
Indikatoriniai rodikliai – tiesiogiai nesietinas su kenksmingu poveikiu žmonių sveikatai, tačiau integraliai atspindintis požeminio vandens savybes. Indikatoriniai vandens rodikliai įvertina juslines vandens savybes – kvapą, skonį, spalvą, drumstumą; bendrą mineralizaciją parodo savitasis elektros laidis; užteršimą organin÷mis medžiagomis (amonis, bendroji organin÷ anglis (C), permanganato skaičius, vandenilio jonų koncentracija pH. Aliuminis (Al), chloridas (Cl-), bendroji geležis (Fe), manganas (Mn), sulfatas (SO42-)) neturi įtakos žmogaus sveikatai, tačiau padidintos šių
medžiagų koncentracijos gali stipriai pakeisti vandens savybes - skonį, spalvą, kvapą, drumstumą. Vandenyje visada daugiau ar mažiau yra mineralinių junginių – kalcio, natrio, magnio, geležies ir kitų druskų. Mineralin÷s medžiagos vandeniui suteikia skonį, tačiau per didelis mineralinių medžiagų kiekis vandenį daro neskanų ar net netinkamą vartojimui. Kuo didesnis savitasis elektros laidis, tuo didesn÷ vandens mineralizacija. Nuo kalcio ir magnio druskų kiekio priklauso vandens kietumas. Kalcio ir magnio hidrokarbonatai į vandenį patenka dul÷jant
karbonatin÷ms uolienoms, d÷k kurių susidaro laikinas (karbonatinis) vandens kietumas (žr. 3 ir 4 formules).
CaCO3↓ + CO2↑ + H2O = Ca(HCO3)2 , (3)
MgCO3↓ + CO2↑ + H2O= Mg(HCO3)2 (4)
Vandenyje ištirpusios visos kitos druskos (CaSO4, CaCl2, MgSO4, MgCl2 ir kitos) vandens
nekietina ir sudaro pastovųjį (nekarbonatinį) kietumą. Karbonatinis ir pastovus kietumas sudaro bendrąjį vandens kietumą.
Kietas vanduo sveikatai nekenksmingas. Pasteb÷ta, kad žmon÷s gerdami kietesnį vandenį, mažiau serga širdies ligomis bei hipertonija, o vartodami minkštą vandenį – dažniau. Tačiau per didelis vandens kietumas nepageidautinas buityje, pramon÷je.
Organinę taršą atspindinčios analit÷s nekelia jokio rūpesčio, jeigu jų vert÷s atliekant pastovią programinę priežiūrą, nesikeičia ir neviršija nurodytų normų. Tačiau, jei jų kiekis did÷ja, galima įtarti taršą iš aplinkos. „Tod÷l labai svarbi geriamojo vandens šaltinių apsauga. Atsižvelgiant į vietos sąlygas, turi būti nustatytos sanitarin÷s apsaugos zonos bei jų priežiūra, reglamentuojanti tose vietose ūkinę ir pramoninę veiklą“. (Vandens kokyb÷, 2010) Permanganatin÷ oksidacija – tai apibendrinantis vandens rodiklis, kuris parodo kiek deguonies sunaudoja organin÷s medžiagos, esančios vandenyje.
Nedidelis geležies bei mangano kiekis pablogina vandens savybes. Vanduo įgauna savotišką kvapą, skonį, spalvą (nuo geležies – rudą, mangano – juodą), padid÷ja jo drumstumas. Geležis žmogaus organizmui reikalingas elementas. Tačiau skonio sumetimais ir d÷l netinkamumo naudoti ūkio reikalams, jos kiekis geriamajame vandenyje normuojamas. Jei vandenyje yra daug geležies, reikia statyti geležies šalinimo įrenginius.
Amonio natūraliai aptinkama geležies turinčiame požeminiame vandenyje. Patekus į vandenį net ir nedideliam kiekiui organinių medžiagų, gaminasi amoniakas, kuriam skylant, susidaro amonis.
1.2.3.2. Pagrindiniai nustatymo metodai
Permanganato indeksas geriamajame vandenyje nustatomas titruojant. Šis metodas taikomas vandenims, kuriuose chlorido koncentracija mažesn÷ negu 300 mg/l. Tyrimo esm÷ – tiriamasis m÷ginys su žinomu kalio permanganato kiekiu ir sieros rūgštimi nustatytą laiką kaitinamas verdančio vandens vonel÷je. Dalis permanganato redukuojama m÷ginyje esančiomis oksiduojamomis medžiagomis, suvartotas permanganato kiekis įpylus oksalato tirpalo perteklių, kuris nutitruojamas permanganatu (LST EN ISO 8467:2000).
Geležies kiekis geriamajame vandenyje nustatomas spektrofotometriniu metodu, naudojant fenantroliną. Šiuo metodu geležies koncentracija galima nustatyti nuo 0,01 iki 5mg/l. Tyrimo esm÷ – pilant fenentrolino tirpalą į tiriamąjį m÷ginį, susidaro oranžin÷s spalvos kompleksinis junginys, kurio spalvos intensyvumas išmatuojamas spektrometriškai. Oranžin÷s spalvos intensyvumas – proporcingas geležies kiekiui. Jei geležis yra netirpios formos (oksidų ar kompleksinių junginių pavidalu), tai pirmiausia netirpūs junginiai suardomi ir ištirpinami.
1.3. Geriamojo vandens kokyb÷s gerinimas
1.3.1. Geriamojo vandens dezinfekcija
Mikrobiologiniam vandens saugumui užtikrinti yra naudojama dezinfekcija. Geriamasis vanduo dezinfekuojamas siekiant vandenyje sunaikinti esančius mikroorganizmus; „sumažinti vandenyje oksidacijos būdu geležies, mangano ir šio vandens juslines savybes gadinančių medžiagų koncentracijas“; bei užtikrinti, kad kenksmingi mikroorganizmai ar medžiagos neužterštų geriamojo vandens pasiskirstymo ir tiekimo sistemose (Klimas, 2006.).
Vandenį dezinfekuoti galima fiziniais ir cheminiais būdais. Paprasčiausias ir dažnai naudojamas buityje, pakankamai patikimas fizinis dezinfekavimo būdas – virinimas; taip pat vandenį galima dezinfekuoti ultravioletiniais spinduliais, kurių bangos ilgis – 100 – 400 nm, pasižymi baktericidiniu veikimu (naikina mikroorganizmus). Po dezinfekcijos vandenyje nepasilieka ultravioletiniai spinduliai, taip pat nesusidaro jokių papildomų cheminių medžiagų. Šis būdas dažniausiai taikomas nedideliam vandens kiekiui valyti.
Dažniausiai naudojamas cheminis dezinfekavimo būdas – vandens chloravimas. Ilgą laiką Lietuvoje vandens dezinfekcijai buvo naudojamas dažniausiai dujinis chloras, rečiau ultravioletin÷s (UV) lempos. Paskutinių metu – natrio hipochloritas. Tai efektyvus ir pigus vandens dezinfekavimo būdas. „Didžiausi šio metodo trūkumai yra tie, kad dujinį chlorą pavojinga transportuoti ir naudoti, jis nesunaikina kriptosporidijų ir gali susidaryti toksiniai junginiai – trihalometanai.“ (Klimas, 2006). Taip pat vandenį galima dezinfekuoti jį ozonuojant. Ozonas – stiprus oksidatorius, biocidiškai labai geitas ir stiprus poveikis. „Ozonas veikia 30 kartų greičiau už chlorą ir lengvai sunaikina sporas, virusus, atsparius chlorui“ (Kusta A. ir kt., 2006.). Tačiau ozonavimas – brangiausiais dezinfekavimo būdas.
1.3.2. Nugeležinimas
Lietuvos gamtiniuose vandenyse būna dvivalent÷s ir trivalent÷s geležies. Geležis dažniausiai šalinama iš požeminio. Geležis gali būtu šalinama keliais būdais:
• aeruojant vandenį – šalinamas geležies hidrokarbonatas;
• į vandenį dedant kalkių ir po to jį filtruojant – geležies sulfatai (FeSO4);
• vandenį koaguliuojant ir kartu chloruojant, taip pat ozonuojant ar skaidrinant yra šalinami humusiniai geležies junginiai;
• filtruojant vandenį per Na arba H katijoninius filtrus iš vandendens pašalinimi ištirpusios dvivalent÷s geležies jonai.
Geležies šalinimo būdai pasirenkami, priklausomai nuo to, kokius geležies junginius vandenyje reikia šalinti.
1.4. Dabartin÷ Lietuvos geriamojo vandens išteklių būkl÷ ir kokyb÷
1.4.1. Lietuvos geriamojo vandens ištekliai
Požeminis vanduo yra dinamiškas nuolat atsinaujinantis naudingasis gamtinis išteklius. Jis yra pakankamai švarus, apsaugotas nuo išorin÷s taršos, tod÷l Lietuva yra viena iš nedaugelio Europos, o taip pat ir pasaulio šalių, kurių gyventojai geriamojo vandens paruošimui naudoja tik požeminius vandens išteklius, kurie yra gausūs d÷l klimatinių ir geologinių Lietuvos sąlygų. „Hidrogeologiniai paskaičiavimai rodo, kad, (...) per dieną galima sunaudoti iki 3,2 mln. kub. metrų g÷lo požeminio vandens. Apie 2 mln. kub. metrų per parą šių išteklių yra detaliai ištirta ir paruošta naudojimui. Tačiau dabartiniu metu sunaudojama tik apie 0,5 – 0,6 mln. kub. metrų per parą.“ (Peleckis - Kaktavičius, 2008)
Lietuvos gyventojai dar nuo senų laikų g÷rimui naudojo naturalių šaltinių ir šachtinių šulinių vandenį. Lietuvoje požeminių vandens sluoksnių eksploatacija gręžtiniais šuliniais prasid÷jo XX amžiaus pradžioje, o iki tol geriamajam vandeniui buvo naudojamas natūralių šaltinių ir šachtinių šulinių vanduo. Iki 1990 m. šalyje jau buvo išgręžta 15,7 tūkst. įvairios paskirties eksploatacinių gręžinių. „Išžvalgytos vandenviet÷s ir patvirtinti jose požeminio vandens ištekliai“ įtakojo naujų gręžinių poreikio sumaž÷jimą, tačiau išaugo negilių individualių gręžinių paklausa.Versmių knyga, 2008. „Dabar per metus išgręžiama virš 500 gręžinių, iš kurių dauguma negilūs – iki 20 m.“ (Lietuvos gamtin÷ aplinka, būkl÷, procesai ir raida, 2008).
1.4.2. Geriamojo vandens tiek÷jai
Pagal valstybin÷s maisto ir veterinarijos tarnybos duomenis, visoje Lietuvoje yra užregistruota 373 geriamojo vandens tiek÷jai, kurie eksploatuoja daugiau kaip 1900 vandenvietes šalies teritorijoje. Daugiausia geriamojo vandens tiek÷jų yra Panev÷žio (102), Klaip÷dos (72), Šiaulių (50), Kauno (31) apskrityse, mažiausiai – Alytaus.
Siekiant lengviau analizuoti ir kontroliuoti, geriamojo vandens tiek÷jai yra skirstomi į stambiuosius ir smulkiuosius tiek÷jus, pagal tiekiamo geriamojo vandens kiekį m3/parą. Stambiesiems vandens tiek÷jams yra priskiriami tie, kurie tiekia daugiau kaip 101 m3/parą, smulkieji – iki 100 m3/parą geriamojo vandens. Paveiksle (žr. 1 pav.) pateikta geriamojo vandens tiekimo subjektų pasiskirstymas procentais pagal Lietuvoje tiekiamo geriamojo vandens kiekį m3/parą (Valstybin÷s maisto ir veterinarijos tarnyba, 2008 m.).
Geriamojo vandens tiek÷jų pasiskirstymas pagal tiekią vandens kiekį
91% 6% 3%
iki 100 m3/parą nuo 101 iki 1000 m3/parą daugiau kaip 1000 m3/parą
1 pav. Geriamojo vandens tiek÷jų pasiskirstymas pagal; tiekiamo vandens kiekį, m3/parą
Geriamojo vandens tiek÷jų, eksploatuojančių geriamojo vandens tiekimo vandentiekius pasiskirstymas procentais pateikiamas 2 paveiksle.
Vandens tiek÷jų, eksploatuojančių geriamojo
vandens vandentiekius, pasiskirstymas
58% 15% 27% 2% 5% 7% 13% Specializuotos vandens tiekimo įmon÷s UAB „Komunalinis ūkis“ ir kt. Kaimo bendruomen÷s ir kt. Fiziniai asmenys Seniūnijos, savivaldyb÷s Biudžetin÷s įstaigos
2 pav. Geriamojo vandens tiek÷jų, eksploatuojančių geriamojo vandens tiekimo vandentiekius pasiskirstymas procentais
Iš 1 ir 2 paveikslų matome, kad 91 proc. geriamojo vandens tiekimo subjektų sudaro smulkieji tiek÷jai. Smulkieji vandens tiek÷jai: Žem÷s ūkio bendrov÷s, Kaimo bendruomen÷s, individualios įmon÷s, fiziniai asmenys, seniūnijos, rajono savivaldyb÷s, biudžetin÷s įstaigos (kolegijos, pensionatai, mokyklos ir kt.) valdo 27 proc. geriamojo vandens tiekimo vandentiekių. Tuo tarpu stambiesiems geriamojo vandens tiek÷jams, kurie sudaro 9 proc. visų tiek÷jų ir kuriems priskiriamos uždarosios akcin÷s bendrov÷s, specializuotos vandens tiekimo įmon÷s, „Komunalinis ūkis“, „Komunalininkas“, „Komunalin÷s paslaugos“ ir kt. šalyje eksploatuoja apie 73 procentus geriamojo vandens tiekimo objektų teritorijų (vandentiekių). Taigi matome, kad stambiesiems tiek÷jams, nors ir sudarantiems mažą visų geriamojo vandens tiek÷jų dalį, priklauso daugiau nei du trečdaliai Lietuvos vandentiekių, tod÷l stambiųjų geriamojo vandens tiek÷jų kontrol÷ yra labai svarbi. „Tarp galiojančių teis÷s aktų vienas pagrindinių yra 1997 m. Priimtas Vandens įstatymas, kuriame apibr÷žtos vandens telkinių nuosavyb÷s formos, vandens naudotojų teis÷s ir pareigos, požeminio vandens išteklių naudojimo sritys, nustatyti vandens išteklių naudojimo ir apsaugos principai, požeminio vandens išteklių apskaitos, monitoringo tikslai ir tvarka, atsakomyb÷ už Vandens įstatymo pažeidimus, tarptautiniai santykiai ir kt.“ (Gilių vandeningų horizontų.. 99 p.)
Europos Sąjungos ir Lietuvos teis÷s aktai reikalauja, kad geriamasis vanduo būtų skaidrus, be kvapo, drumzlių ir nuos÷dų. Jame neturi būti užkrečiamąsias ligas sukeliančių mikroorganizmų ar cheminių, sveikatai kenksmingų medžiagų. „D÷l skirtingų požeminio vandens telkinių formavimosi ir kitų aplinkybių geriamojo vandens kokyb÷ Lietuvos rajonuose yra nevienoda.“ (Stanevičius, 2007) Stambieji geriamojo vandens tiek÷jai, siekdami užtikrinti tiekiamo
cheminius, indikatorinius ir radiologinius rodiklius), reglamentuojamus Lietuvos Respublikos apsaugos ministro 2003 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. V – 455 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokyb÷s reikalavimai“. Kiekvienais metais geriamojo vandens tiek÷jai objektų teritorijose, kuriose tiekiama vidutiniškai daugiau kaip 1000 m3 per parą arba aprūpinama daugiau kaip 5000 gyventojų, atlieka beveik 100000 geriamojo vandens tyrimų. Tyrimai, neatitikę HN 24:2003 reikalavimų (žr. 2 ir 3 priedus), sudar÷ mažiau kaip 1% visų atliktų tyrimų (VMVT duomenys) (žr. 3 pav.).
105244 707 102454 744 92151 489 0 20000 40000 60000 80000 100000 120000 A tl ik tų t y r im ų s k a ič iu s, v n t. 2006 m. 2007 m. 2008 m. Me tai
Stambiųjų geriamojo vandens tiek÷jų vandens tyrimų rezultatai
Atliktų tyrimų skaičius
Neatitikusių tyrimų skaičius
3 pav. Stambiųjų geriamojo vandens tiek÷jų vandens tyrimų rezultatai
2006 – 2008 metais stambiųjų vandens tiek÷jų kokyb÷s normų neatitikusių tyrimų skaičius nesiek÷ 1 proc. 2006 ir 2007 metais neatitikę normų tyrimai sudar÷ 0,7 proc., o 2008 metais – 0,5 proc. Pagal pateiktus Valstybin÷s maisto ir veterinarijos tarnybos duomenis 2005 m. – 2007 m., nei viename stambiųjų geriamojo vandens tiek÷jų objektų teritorijoje radiologinių, mikrobinių, organinių (toksinių) rodiklių vert÷s neviršijo leidžiamų verčių, išskyrus Šiaur÷s vakarų Lietuvos vandenviet÷se tiekiamas geriamasis nesaugus, d÷l fluoridų koncentracijos viršijimo leidžiamos vertes geriamajame (gamtiniame) vandenyje, šiuose miestuose – Palangos (2,7mg/l), Kretingos (1,9 mg/l), Klaip÷dos (1,97 mg/l), Kelm÷s (2 mg/l) ir kt., leidžiama vert÷ – 1,5 mg/l. Iš ES struktūrinių fondų yra skirtos l÷šos fluoridų kiekio sumažinimui UAB „Klaip÷dos vanduo“ – 19,6 mln. litų, UAB „Palangos vandenys“ – 3,7 mln. litų ir UAB „Kretingos vandenys“ – 3,3 mln. litų.
Šiaur÷s vakarų Lietuvos mažų miestelių ir kaimų gyventojams iš daugiau kaip šimto vandenviečių Kretingos, Klaip÷dos, Skuodo, Telšių, Kelm÷s, Mažeikių rajonuose tiekiamame
geriamajame vandenyje fluoridų koncentracija viršija leistiną normą (1,5 mg/l) 1,1 – 4 kartus, tačiau jose n÷ra numatyta diegti fluoridų šalinimo technologijas artimiausioje ateityje.
Susirūpinimą kelia smulkiųjų geriamojo vandens tiek÷jų viešai tiekiamo gyventojams geriamojo vandens sauga ir kokyb÷ (žem÷s ūkio bendrov÷s, kaimo bendruomen÷s, individualios įmon÷s, fiziniai asmenys (pajininkai), seniūnijos, biudžetin÷s įmon÷s (kolegijos, verslo mokyklos, pensionatai ir kt.), kurie eksploatuoja daugiau, kaip 500 subjektų. Smulkiųjų geriamojo vandens tiek÷jų atsakomyb÷ norminiais dokumentais neapibr÷žta, jiems trūksta specialistų ir l÷šų vandentvarkos objektams tinkamai prižiūr÷ti, geriamojo vandens kokyb÷ daug prastesn÷. 4 paveiksle matome, kad 2006 – 2008 metais atliktų mikrobiologinių tyrimų skaičius did÷jo.
Smulkiųjų geriamojo vandens tiek÷jų
mokrobiologinių vandens tyrimų rezultatai
512 602 622 58 31 28 0 100 200 300 400 500 600 700 800 2006 m. 2007 m. 2008 m. Metai T y r im ų s k a ič iu s, v n t. Mikrobiologinių tyrimų skaičius Neatitikusių tyrimų skaičius
4 pav. Smulkiųjų geriamojo vandens tiek÷jų mikrobiologiniai vandens tyrimai
2006 metais neatitikusių mikrobiologinių tyrimų buvo 11,3 proc., 2007 metais – 5,14 proc., 2009 metais – 4,5 proc. Taigi, galime daryti išvadą, kad nors neatitikusių tyrimų procentas kasmet maž÷ja ir smulkiųjų geriamojo vandens tiek÷jų geriamojo vandens sauga ir kokyb÷ ger÷ja, tačiau lyginant su stambiųjų geriamojo vandens tiek÷jų neatitikusių normų tyrimais, kurie analizuojamu laikotarpiu nesiek÷ 1 proc. būtina griežtesn÷ smulkiųjų tiek÷jų geriamojo vandens kontrol÷.
Pažeidimų daugiausiai nustatoma geriamojo vandens tiekimo objektų teritorijose (vandentiekiuose), kur tiekiama mažesni kiekiai vandens – iki 100 m3/parą.
Vandenviečių skaičius Lietuvoje maž÷ja. Maž÷jimą lemia tai, kad per l÷tai iš juridinių ir fizinių asmenų perimami vandentvarkos ūkio subjektai, kurių savininkai negarantuoja tinkamo jo
Lietuvos vandenviečių aktuali problema – per didelis bendrosios geležies kiekis. Rajonuose, kur n÷ra įdiegtos bendrosios geležies šalinimo technologijos, beveik visų šalies rajonų mažų miestelių ir kaimų vandenviet÷se geležis viršija net keliolika kartų. Bendroji geležis – indikatorinis rodiklis atspindintis gamtinio vandens savybes ar ruošimo technologiją. Lietuvoje yra susid÷v÷ję vandentvarkos objektai, kurie blogina geriamojo vandens kokybę, susidaro antrinis vandens užterštumas. D÷l nekokybiškų medžiagų, esančių vandentiekių bokštų talpų konstrukcijose ir vandentiekio tinkluose, ypač pablog÷ja geriamojo vandens kokyb÷ ir juslin÷s savyb÷s.
Padidinti amonio kiekiai nustatyti Nidos, Preilos vandenviet÷se, Alytaus, Šilut÷s ir kt. rajonų vandenviet÷se. Natūraliai amonio aptinkama geležies turinčiame požeminiame vandenyje. Patekus į vandenį net ir nedideliam kiekiui organinių medžiagų, gaminasi amoniakas, kuriam skylant, susidaro amonis.
Mangano padidinti kiekiai nustatyti – Vilniaus m. Vingio parke, Šalčininkų, Žemųjų Panerių ir Bukčių vandenviet÷se.
Geriamajame vandenyje, tiekiamame Joniškio miestui iš Joniškio miesto vandenviet÷s, taip pat iš kai kurių Šiaulių, Joniškio, Radviliškio, K÷dainių rajonuose esančių vandenviečių, nustatyti padidinti sulfatų kiekiai. Didžiausia sulfatų koncentracija (1160 mg/l) buvo nustatyta geriamajame vandenyje, tiekiamame iš Petrašiūnų vandenviet÷s (Pakruojo raj.). Sulfatai nepašalinami iš vandens n÷ vienu iš įprastų vandens gerinimo metodų (geriamojo vandens tiekimo objektai teritorijose, kuriose tiekiama daugiau kaip 1000 m3/parą).
Leistinų normų viršijimo priežastimis, kai aptinkami padidinti bendros geležies, mangano, amonio kiekiai, ar didesnis drumstumas, dažniausiai būna geriamojo vandens ruošimo ir tiekimo technologijų pažeidimai.
Lietuvoje yra daug vandenviečių ir n÷ra lengva jas visas kokybiškai prižiūr÷ti pakankamai daug yra pavienių, kurios priklauso privatiems asmenims, dalis kaimo bendruomen÷m ir kt., kurie d÷l l÷šų ir kvalifikuotų specialistų stigiaus n÷ra gerai prižiūrimos.
Tačiau, nors vandenviečių būkl÷ Lietuvoje n÷ra labai gera, bet tiekiamo vandens kokyb÷ žymiai geresn÷, nei šachtinių šulinių. Daugelio šulinių vanduo netinkamas gerti, bet žmon÷s turi mažai galimybių juos išsitirti. Valstybinę šulinių vandens kokyb÷s tyrimus nemokamai atlieka tik šeimoms, kuriose auginami kūdikiai iki puses metų arba laukiamasi kūdikio.
Daugumoje Europos Sąjungos šalių tik iki dešimtadalio gyventojų vartoja geriamąjį vandenį iš šulinių ar gręžinių. Valstybin÷s visuomen÷s sveikatos priežiūros duomenimis, Lietuvoje tokių yra ketvirtadalis. Tačiau jų gali būti ir daugiau, nes net ir prisijungę prie viešųjų vandens tiekimo tinklų žmon÷s toliau vartoja šulinių vandenį. Viena priežasčių – taupymas. Kita – žmon÷ms trūksta informacijos, dažnai žmon÷s gyvenantys mažuose miesteliuose, kaimuose, turi susidarę klaidingą
iš čiaupo b÷gantis vanduo yra kietas, rudas, neskanus. Nežinodami kad toks vanduo yra daug saugesnis sveikatai, nei šulinio, kuris dažnai atrodo švarus, tačiau jame dažnai būna per didelis kiekis nitritų, nitratų, pesticidų, mikrobin÷ tarša ir sukelia sveikatos sutrikimus.
1.5. Literatūros apibendrinimas
Geriamojo vandens kokyb÷ priklauso nuo bendros aplinkos higienin÷s būkl÷s. Taip pat skirtingose Lietuvos vietov÷se vandens kokybę lemia nevienodi požeminių vandens telkinių formavimasis. Vandenviečių būkl÷ Lietuvoje n÷ra labai gerai. Ypatingai vandenviečių kurios priklauso privatiems asmenims, nes jose dažniausiai d÷l l÷šų stygiaus n÷ra kvalifikuotų specialistų, kad būtų gerai prižiūrimos. Pagrindin÷s geriamojo vandens problemų Lietuvoje – padidintas bendrosios geležies kiekis, kuris kai kuriose vandenviet÷se viršija net keliolika kartų nustatytos normos; taip pat nuolatos viršijamos leidžiamos vertes Šiaur÷s vakarų Lietuvos vandenviet÷se – fluoridų koncentracijos. Tačiau apžvelgus visos Lietuvos geriamojo vandens kokybę, daug prastesn÷s kokyb÷s vanduo yra maistui naudojamas šulinių vanduo, kurį naudoja nemaža dalis gyventojų.
2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS
2.1. Tyrimų eiga
Geriamojo vandens kokyb÷s analiz÷ buvo atliekama analizuojant UAB „Biržų vandenys“, Valstybin÷s maisto ir veterinarijos tarnybos, bei Visuomen÷s sveikatos centro pateiktų Biržų rajono geriamojo vandens cheminių ir mikrobiologinių tyrimų 2007 – 2009 metų ataskaitas, taip pat vykdant respondentų apklausą.
Skiekiant išsiaiškinti geriamojo vandens kokybę Biržų rajone buvo analizuojama:
• geriamojo vandens kokyb÷ tiekiamo iš specializuotos vandens tiekimo įmon÷s UAB „Biržų vandenys“ vandenviečių;
• geriamojo vandens kokyb÷ tiekiamo iš pavienių (mažų) vandenviečių, priklausančių fiziniams asmenims;
• bei individualiai naudojamų šulinių geriamojo vandens kokyb÷.
Nagrin÷jamos Biržų rajono vandenviet÷s geomorfologiniu požiūriu yra Mūšos – Nemun÷lio žemumoje, kur vyrauja pagrindin÷s morenos ir limnoglacialinis lygumų reljefas. Svarbiausia up÷ – Nemun÷lis, tekantis rytiniu ir šiauriniu rajono pakraščiais, bei Tatula (padaryto žem÷lapio pav.)
Biržų rajone valstybin÷s maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis yra užregistruotos 35 vandenviet÷s. 13 vandenviečių UAB „Biržų vandenys“ ir 22 privačios – pavien÷s, mažos vandenviet÷s (žr. 5 pav.). Vartotojams iš šių vandenviečių yra tiekiamas g÷las vanduo (0,3-0,5g/l), kalcio magnio hidrokarbonatin÷s sud÷ties. Taip pat Biržų rajone yra 1 vandenviet÷, kurioje iš gręžinio yra eksploatuojamas mineralinis vanduo. Jame yra 7,0 g/l ištirpusių mineralinių medžiagų (kalcinis natrinis sulfatinis chloridinis).
Biržų rajone 3 vandenviet÷se įrengtos nugeležinimo įrenginiai (Biržų miesto, Vabalninko ir Pačiariaukšt÷s vandenviet÷se).
Biržuose vandens tiekimui naudojamos 3 tipų vandens tiekimo įrenginiai: dažnin÷ pavara, hidroforas ar vandentiekio bokštelis.
Visose UAB „Biržų vandenys“ priklausančiose vandenviet÷se ir keliose pavienių vandenviečių įrengtos dažnin÷s pavaros. Biržų miesto vandenviet÷je yra dvi pavaros, viena įrengta kaip atsargin÷, nes vandens tiekimas, naudojant dažnines pavaras, tampa priklausomas nuo elektros energijos tiekimo. Šio įrenginio privalumas tai, kad į vandentiekio sistemą galima tiekti vandens tiek, kiek jo suvartojama.
Pavien÷se vandenviet÷s vyrauja vandentiekio bokštelio vandens tiekimo sistema, taip pat hidroforai, kuriuos prižiūri fiziniai asmenys – smulkieji geriamojo vandens tiek÷jai. Jie neturi
sovietmečiu. Jais dar vis tiekiamas vanduo nedidelių gyvenviečių vandentiekiuose. Tiekiant geriamąjį vandenį yra didesn÷ galimyb÷ užteršti vandenį, nes iš siurblinių tiekiamo vandens perteklius kaupiamas bokšto bake. Vandens tiekimas vartotojams reguliuojamas automatiškai, bokštas nuolat išlygina vandens tiekimo ir vartojimo netolygumą.
Per÷mimas į specializuotų vandentvarkos įmonių balansą vyksta gana l÷tai. Tikslas yra, kad visus vandentvarkos objektus perimtų specializuotos vandentvarkos įmon÷s, turinčios kvalifikuotų specialistų, įrangos ir l÷šų geriamojo vandens tyrimams atlikti.
Geriamajam vandeniui tiek miesto, tiek kaimo gyventojai, priklausomai nuo galimybių ir pasirinkimo, naudoja vandentiekio centralizuotai tiekiamą arba šulinių vandenį. Biržų rajone daugiau nei pus÷ gyventojų naudoja šulinių vandenį. (žr. 1 lentel÷)
1 lentel÷. Biržų rajono gyventojų aprūpinimo geriamuoju vandeniu pasiskirstymas
Pagal 2008 metų Biržų rajono savivaldyb÷s duomenis, Biržų rajone 17192 gyventojai geriamuoju vandeniu apsirūpina naudodami šulinių vandenį, tai sudaro 52 proc. Biržų rajono vandens vartotojų. Vandenviečių tiekiamą vandenį naudoja beveik 48 proc. vartotojų.
5 pav. Analizuojamos Biržų rajono vandenviet÷s
2.2. Tyrimų objektai
2.2.1. UAB „Biržų vandenys“
UAB „Biržų vandenys“ tiekiamo geriamojo vandens kokyb÷s analizei, buvo naudojamos UAB „Biržų vandenys“ ir Biržų valstybin÷s maisto ir veterinarijos tarnybos duomenys.
UAB „Biržų vandenys“ geriamuoju vandeniu aprūpina ne tik miesto gyventojus, bet jai priklauso 13 Biržų rajono miesteliuose ir kaimuose esančių vandenviečių. 2 lentel÷je pateikiama informacija apie UAB „Biržų vandenys“ vandenviečių paj÷gumus.
2 lentel÷. UAB „Biržų vandenys“ vandenviečių paj÷gumai 2009 metais
Iš lentel÷je pateiktų duomenų apie UAB „Biržų vandenys“ vandenviečių paj÷gumus matome, kad skirtingose vandenviet÷se paj÷gumai skiriasi. 2009 metais Biržų miesto vandenviet÷s debitas vidutiniškai sudar÷ 859 m3 per parą, atskirais m÷nesiais svyruodamas nuo 764 iki 977 m3/d. Geriamuoju vandeniu Biržų miesto vandenviet÷ kasmet aprūpina beveik 10000 gyventojų. Antroji pagal tiekiamo geriamojo vandens kiekį vandenviet÷ yra Vabalninko miestelyje. Jos vandens tiekimo paj÷gumai yra daugiau nei 8,5 karto mažesni už Biržų miesto vandenviet÷s. Nemun÷lio Radviliškio vandenviet÷s paj÷gumai yra panašūs į Vabalninko.
Detalesnei analizei buvo pasirinktos trys vandenviet÷s, kurios daugiausiai tiekia geriamojo vandens per parą, t. y. Biržų miesto, Vabalninko miestelio ir Nemun÷lio Radviliškio miestelio vandenviečių vandens tyrimų rezultatus. Analizuojami, tik tie rodikliai, kurie viršija nustatytas HN 24:2003 normas. Šiuo atveju indikatoriniai rodikliai: amonis, manganas ir bendroji geležis. Mikrobiologinių tyrimų rezultatai neviršijo nustatytų HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokyb÷s reikalavimai“ normų.
2.2.2. Pavien÷s vandenviet÷s
Pavienių (smulkiųjų) vandenviečių, priklausančių fiziniams asmenims, tiekiamo geriamojo vandens kokyb÷ buvo nustatoma naudojant Biržų valstybin÷s maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis, bei buvo pasitelktas duomenų rinkimo metodas – vienkartin÷ apklausa. Detalių duomenų apie smulkiųjų pavienių vandenviečių tiekiamo geriamojo vandens tyrimų rezultatus n÷ra,
priklausančios fiziniams asmenims, su skirtingomis vandens tiekimo sistemomis; ir viena UAB „Biržų vandenys“ vandenviet÷, palyginamajai analizei. Vandenviet÷s iš skirtingų Biržų rajono vietovių: Kilučių, Skrebiškių, Šukionių ir Germaniškio kaimo. Gyventojai atsakin÷jo į anketoje pateiktus klausymus apie centralizuotai tiekiamo geriamojo vandens kokybę savo kaime. Vertino geriamojo vandens kokybę penkiabal÷je sistemoje (1 – labai blogai, 2 – blogai, 3 – nei blogai, nei gerai, 4 –gerai, 5 – labai gerai). Pagal atliktus apklausos duomenis buvo atlikta analiz÷.
2.2.3. Šulinių vanduo
Šulinių geriamojo vandens kokyb÷ Biržų rajone buvo vertinama naudojant Visuomen÷s sveikatos centro (VSC) duomenis, 2007 – 2009 m. Geriamojo vandens kokyb÷ iš šulinių beveik nekontroliuojama. Biržų miesto ir Biržų rajono kaimų šulinių geriamojo vandens tyrimų duomenys analizuojami atskirai. Analizuojamas vandens užteršimas nitritais, nitratais, amoniu, žarnin÷mis lazdel÷mis, bei koliformin÷mis bakterijomis.
2.3. Tyrimų metodai
Darbe buvo taikomi tokie darbo metodai: 1. pirminių ir antrinių duomenų šaltinių analiz÷;
2. duomenų grupavimas, lyginimas, detalizavimas ir apibendrinimas; 3. palyginamoji analiz÷;
4. statistines analiz÷s metodai; 5. grafinis vaizdavimas.
3. REZULTATAI
3.1. Biržų rajono UAB „Biržų vandenys“ vandenviečių tiekiamo vandens būkl÷s analiz÷s rezultatai
Detalesnei analizei panaudosime trijų daugiausiai vandens per parą tiekiančių UAB „Biržų vandenys“ vandenviečių, t. y. Biržų miesto, Vabalninko miestelio ir Nemun÷lio Radviliškio miestelio vandenviečių vandens tyrimų rezultatus. 4 priede pateikta šių vandenviečių 2007 – 2009 metų geriamojo vandens indikatorinių ir toksinių vandens tyrimų rezultatų suvestin÷ lentel÷. Analizuojamu laikotarpiu nustatyti trijų indikatorinių rodiklių: amonio, mangano ir bendrosios geležies nuokrypiai nuo leidžiamos rodiklių normos.
6 paveiksle pateikta amonio tyrimų rezultatų dinamika.
6 pav. Amonio tyrimų rezultatų dinamika
6 paveiksle raudona punktyrine linija žymima leidžiama amonio norma (0,5 mg/l). Visu tiriamu laikotarpiu, išskyrus Vabalninko vandenvietę 2009 metais, nustatytas leistinas amonio kiekis. 2009 metais Vabalninko vandenviet÷je nustatytas 0,65 mg/l amonio kiekis, kuris 1,3 karto viršija leistiną kiekį (0,5 mg/l).
Antrojo indikatorinio rodiklio, viršijančio leistiną ribą, dinamika analizuojamu laikotarpiu pateikiama 7 paveiksle.
7 pav. Mangano tyrimų rezultatų dinamika
2007 – 2009 metais mangano leistinos normos (50 µg/l) perviršis nustatytas tik Nemun÷lio Radviliškio vandenviet÷je. 2007 metais nustatytas mangano kiekis viršijo leistiną normą 1,17 karto, 2009 metais – 1,24 karto, o 2008 metais nustatytas 43,5 µg/l kiekis neviršijo leistinos normos. Analizuojamu laikotarpiu Biržų miesto vandenviet÷je pastebima nustatyto mangano kiekio augimo tendencija, 2008 metais lyginant su 2007 metais mangano kiekis padid÷jo apie 86 procentus, o 2009 metais lyginant su 2008 metais – apie 58 procentus. Vabalninko vandenviet÷je nustatyti mangano kiekiai nesiekia 20 µg/l ir analizuojamu laikotarpiu svyruoja nežymiai.
8 paveiksle vaizduojamas bendrosios geležies kitimas analizuojamu laikotarpiu.
Diagramoje raudona punktyrine linija žymima leidžiama bendrosios geležies norma (200 µg/l). Iš stulpelin÷s diagramos matome, kad bendrosios geležies leistinos normos perviršis yra rimta problema analizuojamose Biržų miesto ir Nemun÷lio Radviliškio vandenviet÷se. Biržų miesto vandenviet÷je 2007 – 2009 metais pastebima bendrosios geležies kiekio maž÷jimo tendencija, tačiau nustatytas analizuojamo rodiklio kiekis išlieka labai didelis. 2007 metais nustatytas bendrosios geležies kiekis leistiną normą viršijo beveik 8 kartus, 2008 metais – 4,8 katro, o 2009 metais – 4,4 karto. Nemun÷lio Radviliškio vandenviet÷je nustatytas bendrosios geležies kiekis analizuojamu laikotarpiu viršija leistiną kiekį 5–6 kartus. D÷l didelio bendrosios geležies kiekio geriamajame vandenyje gali atsirasti nemalonus vandens skonis ir kvapas, nusidažyti skalbiniai.
Analizuojamu laikotarpiu mažiausi bendrosios geležies kiekiai nustatyti Vabalninko vandenviet÷je. 2007 metais nustatytas bendrosios geležies kiekis viršijo leistiną kiekį apie 1,6 karto, 2009 metais – 1,15 karto, o 2008 metais nustatytas bendrosios geležies kiekis (168 µg/l) neviršijo leistinos ribos.
Siekdami nustatyti, ar bendrosios geležies leistinos normos perviršis yra visų UAB „Biržų vandenys“ vandenviečių problema, 9 paveiksle pavaizduotos 2007 – 2009 metų nustatytos bendrosios geležies vert÷s.
9 pav. UAB „Biržų vandenys“ vandenviečių bendrosios geležies tyrimų rezultatų dinamika
Geriausia pad÷tis yra Vabalninko vandenviet÷je, kurioje nors ir du iš trijų metų nustatytas bendrosios geležies leistinos normos perviršis, tačiau jis yra labai nežymus lyginant su kitomis vandenviet÷mis. Kvetkų ir Papilio vandenviet÷se pad÷tis prastesn÷ už Vabalninko vandenviet÷s, tiriamo rodiklio leistina norma viršijama nuo 1,3 iki 2,6 karto. Likusiose vandenviet÷se pad÷tis kur kas prastesn÷ – leistinas bendrosios geležies kiekis yra viršijamas vidutiniškai 5,5 karto (nuo 3,1 iki 8,9 karto).
Taigi, iš atliktos UAB „Biržų vandenys“ vandenviečių indikatorinių ir toksinių rodiklių analiz÷s rezultatų, galime daryti išvadą, kad pagrindin÷ problema yra didelis bendrosios geležies kiekis geriamajame vandenyje.
Toliau ištirsime Biržų rajono kaimo vandenviečių tiekiamo vandens būklę.
3.2. Biržų rajono pavienių vandenviečių, priklausančių fiziniams asmenims tiekiamo geriamojo vandens kokyb÷s analiz÷
Smulkiųjų geriamojo vandens tiek÷jų vandenviet÷se būti kelių tipų vandens tiekimo sistemos: • vandentiekio bokštelio,
• dažnin÷s pavaros, • hidroforo.
10 paveiksle pateiktas smulkiųjų geriamojo vandens tiek÷jų vandenviečių pasiskirstymas pagal tipus.
Smulkiųjų geriamojo vandens tiek÷jų vandenviet÷s
12; 54% 8; 36%
1; 5% 1; 5%
Bokštelio Pavarin÷ Pavarin÷, yra nugeležinimo sistema Hidroforas
Daugiau nei trečdalis nagrin÷jamų vandenviečių yra dažnin÷s pavaros sistemos tipo. Ši sistema montuojama po žeme, tod÷l vanduo neturi sąlyčio su aplinka. D÷l šios priežasties sumaž÷ja vandens užterštumo rizika. Vienoje vandenviet÷je yra įrengta pavarin÷ sistema su nugeležinimo įrenginiu, d÷l kurio vartotojai aprūpinami nugeležintu vandeniu. Taip pat vienoje vandenviet÷je yra hidroforo sistema. Ši sistema yra panaši į pavarinę sistemą, tačiau naudojama mažesniam geriamojo vandens kiekiui tiekti.
Atlikti smulkiųjų tiek÷jų tiekiamo geriamojo vandens kokyb÷s analizę buvo pasitelktas duomenų rinkimo metodas – vienkartin÷ apklausa. 1 priede pateikiama atliktos kaimo gyventojų apklausos anketa ir apibendrinti rezultatai. Tiriant vartotojų nuomonę, buvo prašoma balais įvertinti tokias vandens savybes kaip: spalva, skonis, kvapas, kietumas ir bendras vertinimas. Balai vertinami taip: 1 – labai blogai, 2 – blogai, 3 – nei blogai, nei gerai, 4 –gerai, 5 – labai gerai. Palyginamajai analizei apklausos metodu taip pat buvo įvertinta viena UAB „Biržų vandenys“ vandenviet÷. Rezultatai pateikiami 11 paveiksle.
11 pav. Geriamojo vandens charakteristikų įvertinimas
11 paveiksle matomi ne tik vandens charakteristikų įvertinimai atskirose vandenviet÷se, bet ir bendra vertinimų suma (kuo ji didesn÷, tuo geriau vertinamas tiriamos vandenviet÷s tiekiamas vanduo analizuojamais aspektais). Iš apklausos rezultatų galima daryti išvadą, kad prasčiausiai vertinamas vanduo yra Šukionių vandenviet÷je. Šukionyse tiekiamo vandens kvapo, skonio ir spalvos charakteristikos buvo vertinamos prasčiau nei kitose vandenviet÷se. Tai galima paaiškinti
tuo, kad Šukionyse vis dar yra bokštelin÷ vandens tiekimo sistema, kurių tiekiams vanduo dažnai būna prastesn÷s kokyb÷s nei kitų sistemų tiekiamas vanduo.
Antroje vietoje pagal vertinimus yra Kilučių vandenviet÷. Šioje vandenviet÷je pagal atliktos apklausos rezultatus didžiausia problema yra vandens kietumas, kuris vertinamas blogai, o likusios charakteristikos nei blogai, nei gerai. Iš analizuojamų smulkiųjų vandens tiek÷jų vandenviečių geriausiai vertinama Skrebiškių vandenviet÷, kurioje tik vandens kietumas yra vertinamas prasčiau. Siekiant nustatyti Pavienių (smulkiųjų) vandenviečių ir UAB „Biržų vandenys“ vandenviečių tiekiamo vandens kokyb÷s skirtumus, apklausos metodu buvo įvertinta UAB „Biržų vandenys“ vandenviet÷, esanti Germaniškyje. Respondentų vertinimai buvo didesni nei smulkiųjų vandenviečių tiekiamą vandenį vartojusiųjų respondentų. Tai leidžia pagrįsti hipotezę, kad stambiųjų geriamojo vandens tiek÷jų eksploatuojamose vandenviet÷se geriamojo vandens kokyb÷ yra geresn÷.
12 grafike pateikiama detalizuota informacija apie analizuojamų vandenviečių tiekiamo vandens vertinimą balais.
Apklausos rezultatai (geriamojo vandens bendras vertinimas) 3 12 12 15 7 7 10 5 13 1 5 1 2 1 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% Kilučių vandenviet÷ (hidroforas) Skrebiškių vandenviet÷ (pavara) Šukionių vandenviet÷ (bokštelis) Germaniškio, UAB "Biržų vandenys" vandenviet÷ (pavara) Labai gerai Gerai
Nei blogai, nei gerai
Blogai Labai blogai
12 pav. Kaimo vandenviečių tiekiamo geriamojo vandens kokyb÷s įvertinimo rezultatai
Iš grafiko matome, kad daugiausiai respondentų (apie 57 proc.) pavienių vandenviečių tiekiamo geriamojo vandens kokybę įvertino 3 balais – nei blogai, nei gerai. Blogai smulkiųjų tiek÷jų tiekiamo geriamojo vandens kokybę įvertino beveik 9 proc. respondentų, o labai blogai – tik 1 vartotojas. 32 proc. respondentų vandens kokybę įvertino gerai, o labai gerai – 1 vartotojas. Taip pat ir grafiko galime daryti išvadą, kad UAB „Biržų vandenys“ Germaniškio vandenviet÷s
tiekiamas vanduo buvo vertinamas geriau nei kitų vertintų vandenviečių. Net penktadalis vartotojų tiekiamo vandens kokybę įvertino labai gerai, 52 proc. – gerai ir 28 proc. – nei blogai, nei gerai.
Remiantis tuo, kad smulkiųjų kaimo vandenviečių vandens kokyb÷s kontrol÷ n÷ra griežtai kontroliuojama, o vandenviet÷s priežiūrai neskiriama l÷šų, tod÷l galime daryti išvadą, kad tokių pavienių vandenviečių ir jų tiekiamo vandens kokyb÷ dažnai yra prasta.
3.3. Biržų rajono šulinių geriamojo vandens būkl÷s analiz÷
3.3.1 Biržų miesto šulinių vandens būkl÷s analiz÷
3.3.1.1 Miesto šulinių geriamojo vandens cheminiai tyrimų rezultatai
Remiantis visuomen÷s sveikatos centro tyrimų rezultatais pateikiama šulinių geriamojo vandens kokyb÷s analiz÷. (žr. 13 pav.)
Miesto šulinių geriamojo vandens cheminių tytrimų rezultatai
11 98 6 81 184 0 30 60 90 120 150 180 210 M÷ginių, kurie viršijo leidžiamą amonio vertę (0,5mg/l), skaičius M÷ginių, kurie viršijo leidžiamą nitratų vertę (50mg/l), skaičius M÷ginių, kurie viršijo leidžiamą nitritų vertę (0,5mg/l), skaičius M÷ginių, kurie atitiko visus HN 24:2003 reikalavimus, skaičius M÷ginių, tirtų cheminiams rodikliams nustatyti, skaičius T y ri m ų s k a ič iu s, v n t.
13 pav. Miesto šulinių geriamojo vandens cheminių tyrimų rezultatai 2007 – 2009 metų laikotarpiu
Analizuojamu laikotarpiu buvo atlikti 184 miesto šulinių geriamojo vandens cheminiai tyrimai iš kurių daugiau nei puse neatitiko HN 24:2003 vandens kokyb÷s normų. Pagrindin÷ problema analizuojamu laikotarpiu yra nitratų kiekis, kurios viršija leistiną ribą. Amonio (6 proc.) ir
nitritų (3 proc.) leistinas normas viršijantys tyrimai sudar÷ tik nedidelę tyrimų dalį. 3 lentel÷je pateikiami miesto šulinių geriamojo vandens cheminių tyrimų rezultatai.
3 lentel÷. Miesto šulinių geriamojo vandens cheminių tyrimų rezultatai
Pateiktoje lentel÷je matomi 14 paveiksle pavaizduota analizuojamų cheminių tyrimų dinamika 2007 – 2009 metais.
Miesto šulinių geriamojo vandens cheminių tyrimų rezultatai
7 45 5 31 79 1 25 0 25 50 3 28 1 25 55 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 M÷ginių, kurie viršijo leidžiamą amonio vertę (0,5mg/l), skaičius M÷ginių, kurie viršijo leidžiamą nitratų vertę (50mg/l), skaičius M÷ginių, kurie viršijo leidžiamą nitritų vertę (0,5mg/l), skaičius M÷ginių, kurie atitiko visus HN 24:2003 reikalavimus, skaičius M÷ginių, tirtų cheminiams rodikliams nustatyti, skaičius T y ri m ų s k a ič iu s, v n t. 2007 m. 2008 m. 2009 m.
14 pav. Miesto šulinių geriamojo vandens cheminių tyrimų rezultatai 2007 – 2009 metais
Iš grafiko matome, kad daugiausiai cheminių miesto šulinių tyrimų buvo atlikta 2007 metais, tod÷l ir neatitikusių leistinų normų tyrimų 2007 metais buvo daugiau nei 2008 – 2009 metais. Šiuo atveju daugiau informacijos galima gauti atlikus procentinius rodiklių skaičiavimus ir išanalizavus
metais leistiną nitratų normą viršijo 57 proc., 2008 metais – 50 proc., o 2009 metais 51 proc. atliktų tyrimų.
Žemiau pateiktoje lentel÷je, naudojantis programa STATISTICA 7, yra atlikta miesto šulinių geriamojo vandens nitratų tyrimų rezultatų analiz÷.
4 lentel÷. Miesto šulinių geriamojo vandens nitratų tyrimo rezultatų analiz÷
Lentel÷je pateikiami skaičiai nusako atliktų nitratų tyrimų skaičių, tyrimų vidutines, mažiausias ir didžiausias reikšmes 2007 – 2009 metais. 15 grafike šie rezultatai pavaizduoti grafiškai.
15 pav. Kaimo šulinių geriamojo vandens nitratų tyrimų rezultatų sklaidos diagrama
15 paveiksle pavaizduotas miesto šulinių geriamojo vandens nitratų tyrimų rezultatų pasiskirstymas, matomos didžiausios ir mažiausios nustatytos reikšm÷s, procentinis reikšmių
