Sveikatos vadybos katedra
Rita Kumpikevičienė
GERIAMOJO VANDENS KOKYBĖS VALDYMAS MAISTO TVARKYMO SUBJEKTUOSE
Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinė vadovė
doc. dr. Rūta Ustinavičienė
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
GERIAMOJO VANDENS KOKYBĖS VALDYMAS MAISTO TVARKYMO ĮMONĖSE Rita Kumpikevičienė
Mokslinė vadovė doc. dr. Rūta Ustinavičienė
Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas; 2008. 80 p.
Darbo tikslas: įvertinti maisto tvarkymo subjektuose naudojamo vandens kokybę, jos kitimo
priežastis bei gerinimo priemones rajone.
Darbo uždaviniai:
1.Įvertinti rajonui tiekiamo vandens indikatorinius ir toksinius rodiklius ir palyginti su vandens vartotojų gaunamais vandens kokybės rodikliais vandens vartojimo vietose.
2.Nustatyti vartotojų požiūrį į vandens kokybę bei jos gerinimo būdus.
3.Išanalizuoti tiekėjų ir vartotojų informuotumą, tarpinstitucinį bendradarbiavimą, siekiant užtikrinti geriamojo vandens kokybę.
Tyrimo metodika: Analizuoti 2006-2007 m. duomenys apie geriamojo vandens kokybės
rodiklius iš vandens tiekėjo (UAB „Raseinių vandenys“) ir vandens vartotojų (286 maisto tvarkymo įmonių) tyrimo protokolų. Anketinis tyrimas atliktas 2007 metų vasario-balandžio mėnesiais. Tiriamąją grupę sudarė visų Raseinių rajone esančių maisto tvarkymo subjektų atstovai. Išdalintos 286 anketos, atsako dažnis 100 proc. Tyrime dalyvavo 182 prekybos, 93 viešojo maitinimo ir 11 gamybos įmonių atstovų. Anketiniai duomenys buvo apdoroti ir analizuojami naudojant statistinį duomenų analizės paketą SPSS 12.0.
Rezultatai: 2006-2007 m.m. vandens, tiekiamo UAB „Raseinių vandenys“, kokybės ir
saugos rodikliai neviršijo leistinų normų. Rodiklių neatitikimai pasitaikė įmonėse, kurias aptarnauja smulkūs tiekėjai. 94,1 proc. subjektų naudojasi stambių, o 5.9 proc. naudojasi smulkių tiekėjų paslaugomis. Tyrimo rezultatus analizuoja 43,4 proc. respondentų. 56,3 % subjektų rezultatais pasidomi tik atvykus kontroliuojančiai organizacijai. Esant rodiklių nukrypimams, neinformuojamos suinteresuotos institucijos. 19,3 proc. vartotojų keistų vandens tiekėją ir tai jie sieja (66,0%) su vandens kaina. 92,5 proc. subjektų teigia, kad geriamojo vandens tiekėjai nesidomėjo teikiamų paslaugų kokybe. Subjektai apie vandens saugos reikalavimus, rodiklių įtaką žmogaus sveikatai, gaminamos produkcijos kokybei gauna 20,0 % informacijos iš VSC.
Išvados: Stambaus tiekėjo tiekiamas vanduo atitinka reikalavimus. Maisto tvarkymo
subjektuose naudojamas vanduo ne visuomet yra kokybiškas. Mažas subjektų susidomėjimas vandens kokybe ir jos gerinimu. Nėra glaudaus bendradarbiavimo tarp vandens tiekėjų ir vartotojų, bei tarp vartotojų ir suinteresuotų institucijų. Neišnaudojamos masinės informavimo priemonės vartotojų švietimui.
SUMMARY
Public Health Management
QUALITY MANAGEMENT OF POTABLE WATER IN FOOD TREATMENT COMPANIES
Rita Kumpikevičienė
Scientific supervisor Doc. Dr. Rūta Ustinavičienė
Kaunas University of Medicine, Faculty of Public Health, Department of Health Management. Kaunas, 2008, 80 pages.
Aim of the thesis: evaluate the quality of water used in food treatment objects, reasons its
variation and means of water quality improvement in the district.
Tasks of the thesis:
1. Evaluate indicative and toxic indexes of water supplied to the district and compare them with the quality indexes of water received by consumers at places of water consumption. 2. Identify the attitude of consumers towards water quality and ways of improvement.
3. Analyse the awareness of suppliers and consumers, interinstitutional cooperation ensuring high quality of potable water.
Methods: analysis was based on data of 2006-2007 on the potable water quality indexes
derived from the research protocols of the supplier – private Limited Liability Company
“Raseinių vandenys” and water consumers - 286 food treatment companies. A questionnaire
survey was done in February-April, 2007. Target group consisted of all food treatment objects’ representatives in Raseiniai district. 286 questionnaires were distributed; response rate was 100%. Representatives from 182 trade companies, 93 public catering companies and 11 production companies participated. Questionnaire data of food treatment objects were processed and analysed applying the statistic data analysis pack SPSS 12.0.
Results: in 2006-2007 quality and safety indexes of potable water supplied by UAB
„Raseinių vandenys“ did not exceed permissible standards. Non-conformity of indexes occurred in companies serviced by small suppliers. 94.1% food treatment objects are serviced by big water suppliers, 5.9% - by small water suppliers. Only 43.4% respondents analyze the analysis results. 56.3% respondents attend to results only upon arrival of controlling organisations. Concerned institutions are not notified about deviations of indexes. 92.5% food treatment objects state that potable water suppliers have never been interested in quality of their services. The Public Health Centre provides little information about requirements for potable water safety, influence of indexes on human health and/or production quality (20.0%).
Conclusions: Water supplied by big water suppliers meet all requirements. Water used at food
treatment objects is not always qualitative. Food treatment objects show little interest in water quality. There is no cooperation between potable water suppliers and consumers and between consumers and concerned institutions. Mass media is not employed for education of consumers.
SANTRUMPOS
HN- higienos norma
PSO- Pasaulinė sveikatos organizacija
VMVT- valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba VSC- visuomenės sveikatos centras
KSVS-kolonijas sudarančių vientų skaičius DV-drumstumo vienetai
TURINYS
ĮVADAS
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI...10
1. LITERATŪROS APŽVALGA:...11
1.1.Kokybės ir kokybės valdymo samprata...11
1.2.Centralizuotai tiekiamo geriamo vandens kokybės valdymo samprata: planavimas, organizavimas ir kontrolė...14
1.3. ES politika geriamo vandens kokybės klausimais...15
1.4.Nacionalinė politika geriamo vandens kokybės klausimais:...16
1.4.1. Centralizuotai tiekiamo geriamo vandens saugos ir kokybės rodiklių įteisinimas...16
1.4.2. Valstybės institucijų atsakomybė už centralizuotai tiekiamo geriamojo vandens kokybę...18
1.4.3. Valstybės institucijų priežiūros kontrolė centralizuotai tiekiamo geriamojo vandens kokybei...19
1.5.Geriamojo vandens saugos ir kokybės rodikliai...21
1.5.1.Mikrobiologiniai...23
1.5.2. Toksiniai...23
1.5.3. Indikatoriniai...23
1.6.Geriamojo vandens saugos ir kokybės rodiklių poveikis žmogaus sveikatai, jų įvertinimas...24
1.7. Aplinkos faktoriai, įtakojantys geriamo vandens kokybei...34
1.8. Geriamo vandens kokybės vertinimas Lietuvoje...35
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA...40
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS...41
3.1. Vandens tiekėjų gaunami geriamojo vandens kokybės rodikliai...41
3.2. Vandens vartotojų (maisto tvarkymo subjektų) gaunami geriamojo vandens kokybės rodikliai...45
3.3. Vartotojų žinios bei požiūris į geriamojo vandens kokybę bei vandens kokybės gerinimo būdus...48
3.3.1. Tiriamosios grupės charakteristika...48
3.3.2.Geriamojo vandens tiekimo charakteristika...51
3.3.3. Vartotojų žinios apie geriamojo vandens kokybę ir saugą...56
3.3.4. Geriamojo vandens kokybės kontrolė...58
3.3.5. Geriamojo vandens kokybės valdymas...68
IŠVADOS...77
REKOMENDACIJOS...78
LITERATŪRA...79
ĮVADAS
Žmogaus ir gyvosios gamtos egzistavimui labai svarbu gėlas vanduo. Cheminė vandens sudėtis labai paprasta- H2O. Jis lengvai jungiasi su daugeliu cheminių elementų ir
junginių. Visi gyvybiškai svarbūs procesai- asimiliacija, disimiliacija, difuzija, rezorbcija, filtracija ir kita – vyksta tik vandeniniuose organinių ir neorganinių medžiagų tirpikliuose. Medžiagų apykaita (hidrolizės ir oksidacijos procesai) galima tik į organizmą patekusioms medžiagoms visiškai ištirpus. Visų gyvų organizmų didelę sudedamąją dalį (50-90% jų svorio) sudaro vanduo. Trijų dienų gemalas turi 97%, 3mėn.- 91%,naujagimis- 80% suaugęs žmogus- 60-70% vandens. 3,5 l vandens tenka kraujo plazmai, apie 10 l- limfai. Žmogus apie du mėnesius gali išbūti nevalgęs, o be vandens- vos keletą parų.
Fiziologiniams procesams palaikyti būtina nuolat atstatyti iš organizmo pašalintą vandens kiekį. Sumažėjus organizme 1-2% vandens, jaučiamas troškulys, 5% vandens, aptemsta sąmonė, atsiranda haliucinacijos, o netekus 15-20%, organizmas žūva apsinuodijęs savo paties medžiagų apykaitos produktais. Per parą į žmogaus organizmą su maistu patenka 600-900 ml vandens, 1,5 l vandens išgeriama. Vanduo itin intensyviai rezorbuojasi tuščiojoje ir klubinėje žarnose. Iš organizmo vanduo pasišalina įvairiai: per parą pro inkstus pašalinama apie 1,5 l vandens, prakaituojant-400-600 ml , 350-400 ml išsiskiria su iškvepiamu oru, 100-150 ml- su išmatomis.
Geriamojo vandens kokybė turi tiesioginės įtakos žmogaus sveikatai. Labai svarbu, kad kasdien gautume pakankamą kiekį vandens, tačiau taip pat labai svarbu, kad jis būtų kokybiškas ir atitiktų higienos reikalavimus. Todėl jame neturi būti patogeniškų mikroorganizmų, helmintų kiaušinėlių. Vanduo turi būti bespalvis, bekvapis, skaidrus, be nemalonaus prieskonio, jame negali būti toksinių medžiagų ir druskų daugiau už leidžiamas koncentracijas. Vandens kokybė daugiausia priklauso nuo aplinkos higieninės būklės. Pramonės, žemės ūkio, kitų veiklos sričių bei buitinės atliekos, patenkančios į aplinką, gali pabloginti ir vartojamo vandens kokybę. Dažnai vartojame vandenį, tiksliai nežinodami ar jis tinkamas vartoti.
Kokybiško ir nekenksmingo sveikatai produkto – geriamojo vandens – tiekimas yra vyriausybės vykdomos politikos, kurios tikslas – apsaugoti piliečius nuo pavojingo sveikatai poveikio, sudedamoji dalis. Neabejotinai didžiausią reikšmę turi geriamojo vandens šaltinių apsauga nuo galimos taršos, gerų technologinių ir higieninių sąlygų sudarymas vandens gavybos ir paskirstymo grandyse. Mikrobiologiniai vandens taršos rodikliai jautriai
reaguoja į bet kuriuos technologinio proceso grandies sutrikimus, jei dėl tų sutrikimų į žmonių vartojimui skirtą vandenį patenka pašaliniai užteršti vandenys ar koks kitas mikrobinės taršos agentas .
Geriamojo vandens tiekėjai vandentiekio skirstomuoju tinklu vartotojams turi užtikrinti kokybiško vandens tiekimą. Pasaulyje labai mažai šalių, kuriuose galima gerti tiesiog iš čiaupo bėgantį vandenį. Daug ir įvairių pokyčių įvyksta, kol kokybiškas vanduo pasiekia vartotoją. Tačiau susidaro tam tikrų problemų, juk dalis vamzdyno priklauso vartotojui, ne tiekėjui. Būtent kartais šioje vandens kelio pas vartotoją atkarpoje gali būti vienaip ar kitaip sugadinama jo kokybė. Šio vandens kokybės kontrolė yra programinės ir valstybinės priežiūros dalis. Pastaraisiais metais vandens tiekėjai deda nepaprastai daug pastangų ir, pasitelkdami įvairius finansinius šaltinius, investuoja daug lėšų, kad užtikrinti vandens kokybę, atitinkančią reikalavimus. Savo ruožtu viešojo maitinimo, maisto gamybos ir prekybos įmonės suinteresuotos gaminių kokybe, atitinkančia jai keliamus saugos ir kokybės reikalavimus.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas: įvertinti maisto tvarkymo subjektuose naudojamo vandens kokybę, jos kitimo
priežastis bei kokybės gerinimo priemones rajone.
Darbo uždaviniai:
1. Įvertinti rajonui tiekiamo vandens indikatorinius ir toksinius rodiklius ir palyginti su vandens vartotojų gaunamais vandens kokybės rodikliais vandens vartojimo vietose. 2. Nustatyti vartotojų požiūrį į vandens kokybę bei jos gerinimo būdus.
3. Išanalizuoti tiekėjų ir vartotojų informuotumą, tarpinstitucinį bendradarbiavimą siekiant užtikrinti geriamojo vandens kokybę.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1.Kokybės ir kokybės valdymo samprata
Nėra kito tokio įprasto termino, kurį taip menkai suprastų verslo žmonės kaip
kokybė. Kokybės, kaip galutinio tikslo, supratimas vadyboje yra labai svarbus, tačiau
konkrečiai apibrėžti kokybę nėra lengva. Jo apibrėžimų daugybė. Dažnai kokybė apibūdinama kaip tam tikro puikumo, gerumo, tobulumo laipsnis.
Kokybės teoretikas D.Garvin pateikia penkis principinius požiūrius į kokybę:
1. Transcendentinė koncepcija remiasi bendru puikumo, tobulumo, suvokimu. „Transcendentinis“ filosofijoje reiškia „anapusinis“, negalimas pažinti, t.y. esantis už bet kurio galimo pažinimo ribų. Ši koncepcija nereikalauja kokybės konkrečių matavimų ar vertinimų;
2. Produkto vertinimu pagrįsta koncepcija remiasi tuo, kad kokybė rodo produkto sudėtinių dalių ar jo savybių bei požymių kiekybinius skirtumus, todėl produktas turėtų būti matuojamas ar tam tikrais būdais vertinamas. Šis požiūris atsirado ekonominėje literatūroje, nes kokybė pradėta sieti su produkto gamybos išlaidomis;
3. Vartotojų poreikiais ir lūkesčiais pagrįsta koncepcija. Tokį požiūrį remia kokybės teoretikai J.M.Juran ir W.E.Deming. Tiek vartotojų poreikiai bei lūkesčiai , tiek jų pasitenkinimas sudaro poreikių kaitos numatymas, jų perspektyvos prognozavimas. J.M.Juran vartotojų poreikių ir lūkesčių tenkinimą vadina „didžiąja kokybe“;
4. Gamybos praktika pagrįsta koncepcija. Ši koncepcija yra svarbi kokybės vadyboje. Ji remiasi P.Crosby suformuluotu kokybės apibrėžimu „atitikties reikalavimams“ arba reikalavimų įvykdymas. Atitikties reikalavimams taikymas praeityje buvo plačiai paplitęs Lietuvos pramonės įmonėse. Įmonės siekė gaminti produktųs, kurios dirbo planinio ūkio sąlygomis. Įmonės siekė gaminti produktus, kurie atitiktų standartų ar kitų norminių dokumentų reikalavimus, bei menkai tenagrinėjo vartotojų poreikius ir jų tenkinimą. Toks požiūris yra naudingas įmonei ir jis siejasi su „mažąja kokybe“, nes nesuteikia galimybių įmonei sėkmingai veikti rinkoje konkurencijos sąlygomis. J.M.Juran įrodo, jog įmonei naudingiau siekti „didžiosios kokybės“, t.y. orientuotis į vartotojų poreikių tenkinimą;
5. Verte pagrįsta koncepcija rodo kokybės ryšius su produkto gamybos ir kitomis išlaidomis bei kainomis. Šis koncepcijos taikymas praktikoje yra sudėtingas (1). Kokybės apibrėžimą galima sutraukti į kurį nors vieną iš dviejų sakinių:
specifikacijų atitikimas. Kokybė apibrėžiama kaip santykinis ydų nebuvimas;
vartotojo reikalavimų tenkinimas. Kokybės lygis yra vartotojo pasitenkinimo gaminio parametrais ir ypatybėmis lygis (2).
ISO 9000:2000 standartas pateikia naują kokybės sampratą: kokybė- turimųjų
charakteristikų visumos atitikties reikalavimams laipsnis (3). Neatitiktis yra reikalavimų
neįvykdymas. Šiuo atveju svarbiausia suprasti kas yra reikalavimai. Standartas apima vartotojų bei kitų suinteresuotų šalių poreikius bei lūkesčius, tarp jų ir valstybės institucijų nustatytus privalomuosius reikalavimus. Vartotojai ar kitos suinteresuotos šalys savo poreikius ar lūkesčius pareiškia. Šie poreikiai gali būti ir numatomi. Privalomuosius reikalavimus dažniausia kelia valstybė, suinteresuotos šalys ar pati organizacija ir juos apibrėžia dokumentuose. Taigi reikalavimai būna pareikšti, numanomi ar privalomi.
Paslaugų savybės, įvardintos LST ISO 9004-2:1997 standarte. Labai svarbi paslaugos savybė- higiena, sauga, pasikliovimas (4).
Net ir puikiausi sprendimai, nurodantys problemų sprendimo būdą, liks tik gerais norais, jeigu nebus numatyta, kaip tą sprendimą įgyvendinti. Todėl būtina vadybos sprendimo dalis yra numatomi jo įgyvendinimo būdai ir ypač svarbūs veiksmai.
Angliškai kalbančiose šalyse vadybos turiniui atskleisti dažniausiai vartojama formulė POSDCORB, sudaryta iš septynių funkcijų angliškų pavadinimų pirmųjų raidžių: planing, organizing, staffing, directing, coordinating, reporting, budgeting (liet. planavimas, organizavimas, darbuotojų parinkimas, nukreipimas, koordinavimas, atsiskaitymas ir lėšų paskirstymas).
Devintajame praeito amžiaus dešimtmetyje tai, kas anksčiau buvo vadinama vadybos funkcijomis, imta vadinti vadybos ciklu., tuo pabrėžiant visų valdymo darbų būtinumą ir svarbą, kitaip ciklas (graikiškai ratas) riedėsiąs netolygiai. Tik suvokiant tas operacijas kaip ciklą, galima suprasti kiekvieno vadybos veiksmo prasmę ir turinį, nustatyti būtinus reikalavimus jiems ir efektyviai valdyti darbo procesus (5).
Vartotojai reikalauja kiek įmanoma geresnės kokybės gaminių ir paslaugų, už kuriuos jie moka pinigus. Vienas iš svarbiausių kokybės vadybos elementas yra konkreti sistema produktų kokybei matuoti.
Norint matuoti kokybę, reikia nustatyti matavimo kriterijus, susikurti matavimo sistemą ir ją diegti (6). Išmatavus rodiklius, turi būti analizuojami ir peržiūrimi gautieji duomenys, po to turi būti nustatomos:
ydų priežastys;
priemonės produkcijai gerinti (2).
Norint nuolat gerinti kokybę, reikia ją nuolat matuoti. Žmonės gali vengti matuoti kokybę, nes baiminasi, jog iškilus trūkumams jie bus apkaltinti leidę tiems trūkumams susidaryti ar nepajėgūs ištaisyti. Kita kliūtis-nesugebėjimas nusistatyti tinkamų matavimo kriterijų. Nepatikimi duomenys gali suardyti šiaip gerai veikiančią kokybės vadybos programą. Matuoti kokybės ypatybes sunku tada, kai matavimo vieta toli nuo duomenis nagrinėjančių žmonių. Paskutinė kliūtis kokybei matuoti – nepakankami ištekliai. Kokybės duomenims rinkti, matuoti reikia daug laiko, pastangų ir išteklių (2).
Matuoti gaminio kokybę apskritai lengva, nes daugumą rodiklių galima reikšti kiekybiškai. Skaitmenų duomenų variantus galima lengvai gretinti su iš anksto nustatytu standartu ar nagrinėti įprastiniais statistinės analizės būdais. Matavimo rezultatai gali būti apdoroti ir įvertinti, nustatyta, kokių pataisų gamybos procesui reikia.
Žinant, kad produkto kokybė priklauso nuo sudėtingos įvairių veiksnių kombinacijos, kontrolės rezultatai t.b. tiksliai užfiksuoti ir saugomi, kad esant reikalui retrospektyviai galima būtų nustatyti vėliau iškilsiančių nukrypimų nuo kokybės reikalavimų priežastis. Kontrolei užfiksavus nukrypimus nuo kokybės reikalavimų taisymo veiksmai gali būti dvejopi: nekokybiškų produktų izoliavimas, nekokybiškų produktų taisymas (7).
Paslaugų kokybę ne visada lengva matuoti kiekybiškai. Paslaugų sektoriui labai svarbu vartotojų reikalavimų apklausa. Per tokias apklausas reikia ieškoti vartotojų požymių: patenkintųjų, nepatenkintųjų, abejingųjų, prarastųjų ir nevartotojų ((2).
Paslaugų kokybės vadyba dažnai sunkiai apčiuopiama, kadangi ji orientuojasi į klientų reakciją. Paslaugų kokybė yra abstraktesnis dalykas dėl trijų ypatybių, būdingų vien paslaugoms:
neapčiuopiamumo heterogeniškumo
vartojimo neatskiriamumo (2).
Tikėtina, kad XXI amžius bus kokybės amžius. Vartotojai visame pasaulyje reikalaus kokybės, kuri bus ne tik verslo, bet ir ekonominio stabilumo bei socialinės gerovės sėkmės veiksnys (8). Nacionalinė kokybės programa rėmėsi šia kokybės vizija:
Kokybė palaipsniui taps kiekvieno Lietuvos piliečio svarbiausia mąstymo filosofija ir veiklos būdu. Gaminių, paslaugų ir gyvenimo kokybės lygis pakils iki pirmaujančių Europos valstybių kokybės lygio. Lietuva harmoningai integruosis į Europos Sąjungą (9).
Valinga vadybos veikla susideda iš eilės veiksmų: planavimas, organizavimas, skatinimas, kontrolė, reguliavimas, atlyginimas.
1.2.Centralizuotai tiekiamo geriamo vandens kokybės valdymo samprata: planavimas, organizavimas ir kontrolė.
Nors geriamojo vandens fiziologinė vertė nepaprastai didelė, žmogus mūsų klimatinėje juostoje normaliomis sąlygomis per parą gėrimui ir maistui gaminti suvartoja tik 1,5-2 litrus. Fiziologiniai vandens poreikiai didėja dėl gamtinių (oro temperatūros, drėgmės, oro judėjimo greičio) ir socialinių (darbo sąlygų) veiksnių įtakos. Dirbantis vidutinį darbą vidutinio klimato sąlygomis, žmogus suvartoja apie 4 litrus vandens, o ypač sunkiomis darbo sąlygomis karštuose cechuose- iki 10-11 litrų per parą. Higieninė būsto, sveikatos priežiūros įstaigų ir kitų objektų būklė priklauso nuo suvartojamo jiems švarinti vandens kiekio. Dažnai tam reikalingas kokybiškas geriamasis vanduo (10).
Lietuvoje centralizuotas vandens tiekimas yra 86 miestuose ir miesteliuose, kurių poreikiai nevienodi (1 lentelė).
1 lentelė. Lietuvos miestų gėlo požeminio vandens išteklių poreikis (2000-2010 m. lygmuo)* Poreikis, tūkst.m3/d <5 5-10 10-20 20-50 50-100
100-200
>200
Miestų skaičius vnt. 61 10 7 3 3 1 1
*Poreikio prognozė atlikta 1972 metais (naujesnių duomenų nėra) (11).
Miesto dydis ir požeminio vandens telkinių našumas lemia vandenviečių, iš kurių vanduo tiekiamas miesto gyventojams, skaičių. Pavyzdžiui Vilniaus vanduo tiekiamas daugiau kaip iš 20 vandenviečių, Kaunui, Šiauliams, Klaipėdai iš trijų , kitiems iš dviejų ar vienos (Raseiniams). Todėl, tiriant gyventojų sveikatos priklausomybę nuo vandens kokybės, būtina atsižvelgti, iš kokios vandenvietės jiems tiekiamas vanduo ir kokia to vandens kokybė. Atliekant geriamojo vandens kontrolę, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad įvairių komponentų kitimas gali turėti dvejopą pobūdį- sezoninį ir pastoviai augančio trendo. Tiek vienu, tiek kitu
atveju, jeigu vanduo neatitinka normatyvinių reikalavimų, būtina imtis konkrečių priemonių (10).
1.3. ES politika geriamo vandens kokybės klausimais
Programos „Sveikata visiems XXI a.“ gairėse pabrėžiama, kad gera sveikata
ir gerovė reikalauja švarios ir harmoningos aplinkos. Žmonių sveikata labai priklauso nuo kokybiško maisto ,vandens, oro, būsto. Strateginiuose planuose ir programose nurodoma, kad reikia siekti ilgalaikio sveikatos, aplinkos ir ekonominių sektorių bendradarbiavimo, siekiant, kiek įmanoma, sumažinti riziką sveikatai, kylančią dėl įvairių teršimų. Oras ,vanduo, žemė turi būti regimi kaip visumos dalis, o išvengta vienos dalies rizika neturi būti perduota kitai. Europos regione dėl mikrobais užkrėsto geriamojo vandens (tai sukelia virškinamojo trakto ligas) bei vandens užkrėtimo nitratais(vaikams sukelia methemoglobinemiją), pesticidais ir kitais chemikalais kyla ūmių ligų protrūkis. Apie 100 mln. regiono žmonių trūksta sveiko, vamzdynais tiekiamo vandens. Blogai skirstymo sistemų defektai, kaip ir tiekimo sutrikimai, gali turėti įtakos viso vandentiekio tinklo užterštumui. Programos „Sveikata visiems XXI a.“ tikslas –sveika ir saugi fizinė aplinka. Iki 2015 m. regiono gyventojų fizinė aplinka turi būti saugesnė, o sveikatai kenksmingų teršalų kiekiai neturi viršyti nustatytų tarptautinių standartų. Gyventojus veikiančių pavojingų sveikatai vandens teršalų poveikis turi būti iš esmės sumažintas, remiantis darbo planais, pagal grafiką, nustatytą nacionaliniuose aplinkos ir sveikatos veiksmų planuose (11). Programa pažymi, kad aprūpinimas atitinkamos kokybės geriamuoju vandeniu gali būti užtikrintas, įdiegiant PSO nustatytus vandens kokybės standartus, investuojant į atnaujintas sistemas bei skatinant lėšų grįžimą.
ES tarybos direktyva dėl žmonėms vartoti skirto vandens kokybės 98/83/EB
reglamentuoja vandens kokybę. Jos tikslas apsaugoti žmonių sveikatą nuo neigiamo bet kokio vandens užterštumo poveikio užtikrinant, kad tas vanduo būtų sveikas ir švarus.
Valstybės narės imasi visų būtinų priemonių, užtikrinančių , jog bus nuolat kontroliuojama žmonėms vartoti skirto vandens kokybė, siekiant patikrinti, ar vartojamas tiekiamas vanduo atitinka šios direktyvos reikalavimus, ypač parametrų vertes. Bandiniai turėtų būti imami taip, kad juose atsispindėtų viso per metus vartotojų suvartoto vandens kokybė (12).
1.4.1. Centralizuotai tiekiamo geriamo vandens saugos ir kokybės rodiklių įteisinimas
Nuo valstybės ir politinės situacijos šalyje priklauso sveikatos politika. Ir išsivysčiusiose ir mažai išsivysčiusiose šalyse vyriausybė reguliuoja aprūpinimą , pradedant švariu vandeniu, sveiku maistu ir baigiant medikamentais, medikamentinėmis technologijomis. Ji formuoja ir kontroliuoja sveikatos saugos priemones, kurios, kurios labai svarbios stiprinant sveikatą. Sveikatos reformos, vykstančios šalyje, glaudžiai susijusios su gyventojų sveikata. Pripažinimas, kad vien tik sveikatos priežiūros tarnybos gyventojų sveikatos pagerinti negali, skatina vyriausybių pastangas ieškoti mechanizmų daugiasektorinei sveikatos politikai sukurti (13). Nacionalinė politika orientuota į kontrolę sveikatą žalojančių veiksnių plitimą, reformomis orientuoti sveikatos priežiūros tarnybas ne tik į ligų gydymą, bet ir į sveikatos stiprinimą.
Lietuvos Nacionalinė sveikatos koncepcija, įsigaliojusi 1991m. lapkričio 11d.,
akcentuoja, kad valstybė, remdamasi sveikatos ir jos bendrosios valdymo funkcijos samprata, telkia visas socialines- ekonomines struktūras, valstybinius valdžios, valdymo, savivaldos organus, juridinius ir fizinius asmenis, į sveikatos ir jos apsaugos sistemą.
Garantuodama žmonių gyvybės ir sveikatos, taip pat aplinkos apsaugą, valstybė reglamentuoja aplinkos kokybės parametrus, nustato mokslo, pramonės, statybos, žemės ūkio produkcijos, transporto, tiekimo, prekybos ir kitų rūšių darbų bei paslaugų kokybės reikalavimus. Šiam tikslui sukuriama higienos norminių aktų sistema, užtikrinama piliečių teisių į informaciją apie aplinkos būklę ir gaminamos produkcijos kokybę, taip pat įteisinama atsakomybė už aplinkos sveikų ir saugių sąlygų sudarymą, bei gaminamos produkcijos kokybę (14).
Vienas iš ekonominio reguliavimo principų, akcentuotų Nacionalinės sveikatos koncepcijoje, tai, kad valstybė ekonominėmis paskatomis stimuliuoja mokslo ir technikos pažangą, jos socialinę kryptį, pažangios higieniniu ir ekologiniu požiūriu technologijos diegimą, materialinės gamybos priemonių bei produkcijos gamybą, užtikrinančią gyvybės ir sveikatos apsaugą.
LR Sveikatos Sistemos įstatymas akcentuoja, kad tik įstatymai nustato bendrus
geriamojo vandens kokybės reikalavimus, vandens valymo, nukenksminimo, kokybės gerinimo teisinius pagrindus (15).
Lietuvos Sveikatos programoje pažymima, kad Lietuvoje kasmet 5000 asmenų
serga hepatitu A, kurio priežastis- bloga maisto ir vandens kokybė. Burnos sveikatos išsaugojimas yra vienas iš svarbiausių stomatologinės priežiūros uždavinių. Sėkmingas jų
vykdymas duotų nemažą ekonominį efektą. 68% 3 metų vaikų turi ėduonies pažeistus dantis, tarp 6 metų vaikų ėduonis paplitęs iki 94%, o tarp 15 metų 84%. Suaugusių žmonių - 99,5-100% . Programa numato sudaryti Lietuvos fluoro kiekio geriamajame vandenyje žemėlapį ir numatyti priemones geriamojo vandens kokybei gerinti. Pagrindinė su geriamuoju vandeniu susijusi problema- šachtinių šulinių (gruntinio) vandens užterštumas. Tokį vandenį vartoja apie 1 mln. šalies gyventojų. Palyginti geriamojo vandens monitoringų tyrimų rezultatus su higienos normomis nustatyta, kad šachtinių šulinių vanduo apie 40% atvejų viršija nitratų koncentraciją, 60% atvejų viršija mikrobiologinius rodiklius. Centralizuotai tiekiamas vartojamas giluminis vanduo iš artezinių gręžinių, tačiau dėl nepakankamo paruošimo ir blogos vandentiekių būklės per 50% viršijama geležies koncentracija, o 9%- nustatytas užterštumas mikrobais. Tokiu būdu programa numato iki 2010 metų pasiekti, kad naudojamo vandens kokybė atitiktų Lietuvos standartus. Sukurti efektyvią naudojamo vandens gavybos, kokybės gerinimo, tiekimo ir kokybės kontrolės sistemą (16).
LR Geriamojo vandens įstatymas nustato į rinką tiekiamo, maisto įmonėse ir
individualiai asmeniniame namų ūkyje naudojamo geriamojo vandens saugos ir kokybės užtikrinimo sąlygas įgyvendinant Lietuvos Respublikos gyventojų teisę vartoti sveiką ir švarų geriamąjį vandenį bei gauti informaciją apie jo saugą ir kokybę. Įstatymas draudžia tiekti į rinką geriamąjį vandenį, kuris neatitinka teisės aktų nustatytų reikalavimų, jeigu neįrodyta, kad naudojamas griežtai ribotą laikotarpį toks vanduo nekels potencialaus pavojaus žmonių sveikatai. Pagrindinis geriamojo vandens šaltinis yra požeminis vanduo. Išimtinais atvejais geriamajam vandeniui ruošti gali būti naudojamas paviršinių telkinių vanduo (17).
LR Maisto įstatymas pabrėžia, kad maistui taip pat priskiriamas geriamasis
vanduo. Jis, kaip ir maistas, turi būti tokios sudėties ir kokybės, kad būtų tinkamas žmonėms vartoti, neužterštas cheminiais, fiziniais, mikrobiniais ir kitokiais teršalais daugiau, negu leidžia teisės aktai, turi atitikti privalomuosius saugos ir kokybės reikalavimus (18).
LR Produktų saugos įstatymas apibūdinantis „paslaugos“ sąvoką nurodo, kad
„paslauga“-paslaugos tiekėjo veiklos rezultatas, vykdant sandorį tarp paslaugos tiekėjo ir užsakovo, įskaitant ir centralizuotą geriamojo vandens tiekimą. Į rinką tiekiamas produktas privalo būti saugus. Gamintojas, pardavėjas ir paslaugos tiekėjas, teikdamas į rinką gaminius bei paslaugas, privalo laikytis teisės aktuose nustatytų produktų saugos reikalavimų. Paslaugos tiekėjas privalo teikti vartotojui tik saugią paslaugą (19).
Lietuvos higienos norma HN-24:2003 “Geriamojo vandens saugos ir kokybės
reikalavimai” yra privaloma valstybės, savivaldybių institucijoms, geriamojo vandens tiekėjams, geriamojo vandens vartotojams, naudojantiems jį maisto tvarkymo įmonėse,
viešojo naudojimo pastatuose bei pastatų buitinio karšto vandens sistemose . Norma reglamentuoja geriamojo vandens mikrobinius ir toksinius (cheminius) rodiklius, užtikrina vandens išteklių ir tiekiamo geriamojo vandens apsaugą nuo taršos, o vandens programinė priežiūra geriamojo vandens tiekėjų vykdoma taip, kad būtų galima įvertinti ir nustatyti, ar vanduo atitinka šioje higienos normoje nustatytus mikrobinius ir toksinius (cheminius) rodiklius geriamojo vandens vartojimo vietose (20).
Lietuvos higienos norma HN 44:2006 „Vandenviečių sanitarinių apsaugos
zonų nustatymas ir priežiūra“ numato priemones, skirtas apsaugoti požeminio vandens šaltinius nuo taršos, užtikrinti požeminio vandens, tiekiamo vartotojams, saugą ir kokybę. Siekiant išsaugoti geros kokybės požeminį vandenį, turi būti sudaroma vandenvietės SAZ, kuri susideda iš trijų juostų:
griežto režimo apsaugos juosta mikrobinės taršos apribojimo juosta cheminės taršos apribojimo juosta (21)
1.4.2. Valstybės institucijų atsakomybė už centralizuotai tiekiamo geriamojo vandens kokybę
Geriamojo vandens įstatymas nurodo, kad geriamojo vandens tiekėjai yra
teisės aktų numatyta tvarka Lietuvos respublikoje įsiregistravę savo veiklą vandens išteklių, vandens tiekimo ar fasavimo įrenginių naudotojai, kurie ruošdami vandenį keičia jo savybes, ir tiekia geriamąjį vandenį vartotojams, įskaitant geriamąjį vandenį naudojančias maisto įmones, arba dalyvauja fasuojant geriamąjį vandenį ir jį tiekiant į rinką. Savivaldybių institucijos užtikrina, kad savivaldybių teritorijų gyventojai būtų viešai aprūpinami geriamuoju vandeniu. Geriamojo vandens viešasis tiekimas turi užtikrinti nepertraukiamą šio vandens tiekimą. Vandens skirstomuoju tinklu geriamąjį vandenį tiekiantys tiekėjai už vandens saugą ir kokybę atsako iki įvadų į geriamojo vandens vartotojams priklausančių pastatų vidaus vandentiekį. Už vartotojams priklausančių pastatų vidaus vandentiekyje esančio geriamojo vandens kokybę ir saugą atsako patys vartotojai. Vandens tiekėjai, tiekiantys geriamąjį vandenį maisto įmonėms, turi užtikrinti nepertraukiamą jo tiekimą. Už geriamojo vandens saugą ir kokybę jie atsako iki įvadų į maisto įmonėms priklausančių pastatų vidaus vandentiekį. Geriamojo vandens tiekėjai privalo laikytis Geriamojo vandens
įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimų, vykdyti Sveikatos apsaugos ministerijos , maisto kontrolės bei kitų kontrolės institucijų teisėtus nurodymus ir reikalavimus(17).
Maisto įstatyme nurodoma Sveikatos apsaugos ministerijos kompetencija
maisto srityje. Sveikatos apsaugos ministerija pagal savo kompetenciją nustato moksliškai pagrįstus, rizikos žmogaus sveikatai įvertinimu paremtus privalomuosius reikalavimus geriamajam vandeniui (18).
1.4.3. Valstybės institucijų priežiūros kontrolė centralizuotai tiekiamo geriamojo vandens kokybei
Maisto kontrolės institucija atlieka valstybinę geriamojo vandens saugos ir kokybės kontrolę. Apie jos rezultatus kasmet praneša Sveikatos apsaugos ministerijai. Ir skelbia viešai teisės aktų nustatyta tvarka. Valstybinė geriamojo vandens kontrolė atliekama vadovaujantis teisės aktais be išankstinio įspėjimo reguliariai pagal iš anksto sudarytas programas, taip pat įtarus, kad gali būti pažeisti šio įstatymo bei kitų teisės aktų reikalavimai, o metodai turi būti tinkami kontrolės tikslui. Valstybinės geriamojo vandens kontrolės atlikimo tvarką nustato maisto kontrolės institucija. Į valstybinę geriamojo vandens kontrolę įeina visi geriamojo vandens saugos ir kokybės užtikrinimo etapai:
vandenviečių sanitarinių apsaugos zonų tikrinimas;
centralizuotų ir individualių techninių geriamojo vandens ruošimo priemonių ir besiliečiančių su geriamuoju vandeniu medžiagų saugus naudojimo tikrinimas; vandenviečių, vandens tiekimo įrenginių, vandens ruošimo procesų tikrinimas;
geriamojo ir maistui tvarkyti naudojamo vandens saugos ir kokybės rodiklių kontrolė;
geriamojo vandens programinės priežiūros planų vykdymo kontrolė;
gyventojų rizikos grupių nustatymas, dalyvavimas vykdant visuomenės sveikatos kontrolę ir monitoringą;
geriamojo vandens saugos ir kokybės Lietuvos Respublikoje metinių ataskaitų rengimas bei skelbimas
gyventojų aprūpinimo geriamuoju vandeniu ir vartojamo vandens saugos ir kokybės ataskaitų , skirtų Europos komisijai, rengimas įstatymų, tarptautinių sutarčių ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
Tiekti geriamąjį vandenį draudžiama, jeigu nėra nuolatinės geriamojo vandens programinės priežiūros, kurią privalo pasirinktinai Vyriausybės nustatyta tvarka atlikti geriamojo vandens tiekėjai iki vandens vartojimo vietų. Vandens tiekėjai, atsižvelgdami į geriamajam vandeniui tiekti naudojamo vandens saugą ir kokybę, vandens ruošimo technologijas, vandens tiekimo įrenginių būklę, rengia ir kasmet tikslina geriamojo vandens programinės priežiūros planus ir juos derina su maisto kontrolės institucija (18). Geriamojo vandens ir vandens vartojamo maisto produktų ir gėrimų pramonėje mėginių ėmimą reglamentuoja LST ISO 5667-5:2002 .
Nustačius Geriamojo vandens įstatymo ar kitų teisės aktų reikalavimų pažeidimus, maisto kontrolės institucija privalo imtis teisės aktų nustatytų priemonių, kad nebūtų viešai tiekiamas arba individualiai naudojamas geriamasis vanduo, keliantis potencialų pavojų žmonių sveikatai, ir apie tai pranešti Sveikatos apsaugos ministerijai (18).
Vandens tiekėjai privalo nustatytais terminais pranešti maisto kontrolės institucijai ir vandens vartotojams (jei tai numatyta sutartyje), kai vandens tiekimo įrenginiai pradedami eksploatuoti pirmą kartą ar po pertraukos arba jų dalis buvo pakeista ir tai gali pabloginti vandens saugą ir kokybę, vandens tiekimo įrenginių nuosavybė pereina kitam juridiniam ar fiziniam asmeniui, vandens tiekimo įrenginiai laikinai sustabdomi, blogėja geriamojo vandens mikrobiologiniai ar (ir) toksiniai rodikliai vaikų ugdymo, sveikatos priežiūros, viešojo maitinimo įstaigose ar maisto įmonėse arba dėl vandentiekio avarijų sutrinka geriamojo vandens tiekimas šioms įstaigoms, keičiamos ar pradedamos naudoti naujos vandens ruošimo priemonės, išryškėja vandens teršimo požymiai skirstomajame tinkle, sanitarinėse apsaugos zonose ar vandenviečių mitybos srityse, atliekami profilaktiniai darbai (18).
Maisto įstatyme numatyta, kad valstybinei maisto kontrolei atrinktų bandinių laboratorinius tyrimus atlieka akredituotos laboratorijos (18).
Vadovaujantis Geriamojo vandens įstatymu, maisto kontrolės institucija paruošusi įsakymą „Dėl valstybinės geriamojo vandens kontrolės tvarkos patvirtinimo“, kuriame nurodoma, kad valstybinę geriamojo vandens kontrolę atlieka Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, apskričių, miestų ir rajonų valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos per visuomenės informavimo priemones turi informuoti vartotojus apie geriamojo vandens saugą ir kokybę (22).
Apsirūpinimas kokybišku geriamuoju vandeniu yra labai svarbus kiekvienam žmogui. Dažnai specialioje ir populiariojoje literatūroje, kitose informacijos priemonėse skelbiama, kad joks kitas maisto produktas neturi tokių griežtų saugos sveikatai ir kokybei reikalavimų ir nėra taip griežtai kontroliuojamas kaip geriamasis vanduo.
Žmonija (5,5 mlrd. gyventojų) per metus išgeria apie 5,5 km3 vandens. Kad
žmonės nesirgtų, vanduo turi būti labai švarus. Apie 2.5 mlrd. pasaulio žmonių neturi galimybės naudotis centralizuotu vandentiekiu. PSO duomenimis, dėl užteršto vandens vartojimo gėrimui kasmet miršta apie 9 mln. žmonių (10).
Lietuvoje apie 2,7 mln. gyventojų vandenį gauna iš centralizuoto vandentiekio tinklo (11) .
Įrengus vandentiekį, pagerėja gyvenviečių bendra aplinka, sanitarinė būklė. Vandentiekis turi didelę higieninę reikšmę, nes jis apsaugo nuo infekcinių ligų plintančių per vandenį. Vandentiekio tikslas- nuolat aprūpinti vartotojus kokybišku vandeniu, kuris yra neįkainuojama vertybė. (23).
Šalyje beveik 1mln. gyventojų (daugiausia kaimuose ar priemiesčiuose) maistui vartoja vandenį iš šulinių. Gruntinio vandens monitoringo duomenimis, šalyje per 40% tirtų šachtinių šulinių vanduo užterštas nitratais, iki 50% - nustatyta mikrobinė tarša.
Norint pagerinti šiuo metu susidariusią kritinę padėtį individualaus tiekimo srityje, būtinos tokios priemonės kaip šachtinių šulinių ir negilių gręžtinių šulinių vandens kokybei įvertinti būtinas atskiras normatyvinis dokumentas. Jame bet kokiu atveju turi išlikti griežti reikalavimai paremti bendrais higieninis reikalavimais cheminiams ir mikrobiologiniams rodikliams (24).
Miestų gyventojai aprūpinami viešai tiekiamu vandeniu, kuris dažniausiai ir nepavojingas žmogaus sveikatai. Pagrindinės viešai tiekiamo geriamojo vandens problemos siejamos su indikatorinių analičių verčių viršijimu ir atsiranda dėl nepakankamo vandens paruošimo, senstančių vandentiekio tinklų (25).
Geriamasis vanduo- tai specifinė kokybės ir kiekybės bei vartojimo atžvilgiu vandens kategorija.
PSO leidinio „Geriamojo vandens kokybės gairės“ rekomendacijos yra labai apgalvotos: rekomenduojamų analičių verčių dydis yra toks, kad vartotojas gali visą gyvenimą gerti tokį vandenį, nerizikuodamas sveikata;
viršijus rekomenduojamos analitės vertę, reikia išsiaiškinti priežastis ir imtis priemonių jas pašalinti;
nereikia laukti, kol vandens kokybė pasieks leistinas ribas, bet dėti pastangų palaikyti aukščiausios kokybės lygį;
trumpalaikiai vandens kokybės pablogėjimai nereiškia, kad jis nebetinka gerti, nors sprendimai turi priklausyti nuo kenksmingos priemaišos tipo;
nacionaliniai standartai gali skirtis nuo rekomendacijų, atsižvelgiant į vartojimo sąlygų įvairovę (26).
Aišku, kad neįmanoma kontroliuoti visų vandens kokybės rodiklių. Todėl PSO rekomenduoja tam tikrus taršos rodiklius atrankos kriterijus. Pavyzdžiui, patikimas mikrobinės taršos indikatorius yra koliforminės bakterijos- jeigu jų vandenyje nėra, jame tikriausiai nėra ir patogenų. Vandenyje gali būti šimtai ir tūkstančiai organinių ir neorganinių cheminių junginių, , kurių koncentracija dažniausiai yra labai maža. Todėl kontrolei atriktos
potencionaliai pavojingiausios žmogaus sveikatai; gana dažnai;
palyginti didelėmis koncentracijomis pasitaikančios vandenyje medžiagos (24).
Mikrobiologinei geriamo vandens būklei PSO ir apskritai higienistai skiria daugiausia dėmesio dėl dviejų priežasčių:
per vandenį gali plisti labai pavojingos ligos;
geriamojo vandens svarbiausias šaltinis daugelyje šalių yra paviršinis vanduo, kuriame ligų sukėlėjai gali išlikti gyvybingi labai ilgai (27).
Lietuvoje reikalavimai geriamajam vandeniui nustatyti Lietuvos higienos normoje HN-24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“, kurioje stengtasi atsižvelgti ir į PSO, ES rekomendacijas bei reikalavimus.
Higienos norma privaloma valstybės, savivaldybių institucijoms, geriamojo vandens tiekėjams, geriamojo vandens vartotojams, imantiems geriamąjį vandenį iš viešojo ar kitų vandens išteklių naudotojų vandentiekio skirstomojo tinklo , talpyklų, gręžtinių ar šachtinių šulinių ir naudojantiems jį maisto tvarkymo įmonėse, viešojo naudojimo pastatuose bei pastatų buitinio karšto vandens sistemose. Joje nurodoma, kad geriamasis vanduo yra saugus ir sveikas naudoti:
jame nėra mikroorganizmų, parazitų ir medžiagų, savo skaičiais ar koncentracijomis galinčių kelti potencialų pavojų žmogaus sveikatai
geriamasis vanduo atitinka šios higienos normos nustatytus minimalius mikrobinius ir toksinius (cheminius rodiklius) (20).
1.5.1.Mikrobiologiniai
Per vandenį plinta pavojingos užkrečiamos ligos cholera, vidurių šiltinė, dizenterija ir kt. Mikrobiologiniai vandens taršos rodikliai jautriai reaguoja į bet kuriuos technologinio proceso grandies sutrikimus, jei dėl tų sutrikimų į žmonių vartojimui skirtą vandenį patenka pašaliniai užteršti vandenys ar koks nors kitas mikrobinės taršos agentas. Dėl neracionalaus požeminių vandenų naudojimo gali būti praplauti sluoksniai, skiriantys požeminius vandenis nuo paviršinių, ir yra galimas šių vandenų kokybės pablogėjimas. Todėl periodiškai atliekama kontrolė (28). Mikrobiologinių taršos rodiklių specifiškumas leidžia nustatyti galimos taršos šaltinį (fekalinį užteršimą, užteršimą paviršiniu vandeniu ir pan.) ir greičiau aptikti taršos vietą. Vandens mikrobiologinės taršos norminimas garantuoja vandens kokybės gerinimą, nes duoda pagrindą vyriausybei ir vandens tiekėjams kurti investavimo programas, kurių pagrindas- tiekti vartotojams pakankamai geros kokybės vandenį. Kartu tai skatina diegti naujausius mokslo laimėjimus į gavybos ir tiekimo technologinį procesą (10).
1.5.2. Toksiniai
Toksinis (cheminis) rodiklis- dėl galimo kenksmingo poveikio žmonių sveikatai kontroliuojamas cheminis rodiklis (20). Toksinių medžiagų geriamajame vandenyje grėsmė sveikatai skiriasi nuo mikrobiologinio vandens užterštumo grėsmės tuo, kad kuri nors viena cheminė medžiaga įprastinėmis sąlygomis nesukels ūmios katastrofos. Problemų atsiranda ilgą laiką vartojant vandenį, kuriame yra didesni kiekiai kenksmingų cheminių medžiagų. Problemų atsiranda ilgą laiką vartojant vandenį, kuriame yra didesni kiekiai kenksmingų cheminių medžiagų, ypač vadinamųjų kumuliacinių (susikaupiančių organizme) nuodingų medžiagų ir kancerogenų. Rekomenduojamas leidžiamas toksinių medžiagų koncentracijas geriamajame vandenyje reikia vertinti tik kaip toleruojamas (10).
1.5.3. Indikatoriniai
Indikatoriniai rodikliai- mikrobinis, cheminis ar fizikinis rodiklis, tiesiogiai nesietinas su kenksmingu poveikiu žmonių sveikatai, tačiau integraliai atspindintis gamtinio
(žalio) vandens savybes, geriamojo vandens ruošimo ir tiekimo technologiją. Jis kontroliuojamas, kad būtų galima rasti geriamojo vandens saugos kokybės pažeidimo požymius, įspėti apie pavojų ir imtis atitinkamų priemonių.
Siekiant įrodyti, kad vanduo neužterštas patogeniniais mikroorganizmais, nustatomi ne patys patogenai, o vadinamieji indikatoriniai mikroorganizmai. Ši taktika pagrįsta tuo, kad patogeniniai mikroorganizmai gyvena toje pačioje terpėje (aplinkoje) kaip ir tiriami indikatoriniai, tačiau indikatorinių mikroorganizmų kiekis vandenyje daug didesnis negu patogenų. Jeigu randama indikatorinių mikroorganizmų, tai daroma prielaida, kad į vandenį galėjo patekti ir patogeninių (10).
1.6.Geriamo vandens saugos ir kokybės rodiklių poveikis žmogaus sveikatai, jų įvertinimas
Su geriamuoju vandeniu susijusias infekcine ligas sukelia patogeninės bakterijos, virusai, pirmuonys ir parazitai (26). Dažniausia per vandenį plinta Campylobacter, Salmonella, Schigella, Vibrio, Yersinia genčių bakterijos, enterovirusai, pirmuonys Entamoeba, Balantidium ir kt. (10). Žmonėms skirtame vandenyje patogeninių mikroorganizmų neturi būti. Tačiau juos nustatyti vandenyje dažniausiai labai sunku, kadangi čia jų būna labai nedaug. Bakterijos (ne enterovirusai!) vandentiekio vandenyje išsilaiko palyginti trumpą laiką (2 lentelė), todėl patogeninių mikroorganizmų ieškojimas, kaip geriamojo vandens monitorinio sudedamoji dalis, nepasiteisina (10).
2 lentelė. Mikroorganizmų atsparumas kai kuriose vandens objektuose (pagal J.Borneff ir M.Borneff,1991).
Sukėlėjo rūšis Išgyvenimo trukmė (paromis)
Vandentiekio vanduo Upės vanduo Nutekamasis vanduo
Vibrio comma 4-28 1-92 1-213
Salmonella typhi 2-93 4-183 2-115
Salmonella paratyphi B 27-37 - 2-500
Salmonella enteritidis - - 23-36
Shigella dysenteriae 15-27 12-93 2-4
Leptospira sp. - iki 150 iki 60
Enterovirusai* 200 -
-Herpes virusai* 15-25 -
-Askaridžių kiaušiniai (palyginimui)
- 30
*(9-15oC temperatūroje gyvybingumas sumažėja 99%)
Manoma, kad mikroorganizmų išgyvenimo laiką požeminiame ar apskritai vandenyje lemia tokie veiksniai kaip temperatūra, maisto medžiagų kiekis, kartais šviesa. Teigiama, kad maksimalus laikas yra 200 parų tarpsluoksniniame sluoksnyje ir 400 parų gruntiniame vandenyje (26). Vakarų šalyse įprasta, kad šis laikas neviršytų 50 parų (27). Kitas labai svarbus rodiklis- infekavimo dozė, tačiau ją sunku nustatyti dėl skirtingo žmonių imuniteto. Be to, užkrėsto vandens sukeltą ligą (pvz. šiltinę) toliau platina žmonės. Dėl visų šių priežasčių patogenams rekomenduojamų analičių verčių nėra ir negali būti- patogenų tiesiog neturi būti geriamajame vandenyje.
Visų mikroorganizmų ieškoti vandenyje per brangu ir neefektyvu. Kontroliuoti reikia tokius mikroorganizmus, kurių
visada galima rasti vandenyje ir nemažais kiekiais; kurie yra susiję su galimu užkratu;
kuriuos lengva nustatyti vandenyje; kurie nesidaugina vandenyje.
Svarbu, kad tokių mikroorganizmų išgyvenimas vandenyje ir pašalinimo iš vandens vandenruošos metu laipsnis būtų toks pat kaip ir patogenų, bet ne mažesnis (t.y. jie turi pasišalinti paskutiniai). Būtent toks yra fekalinės taršos rodiklis- žarninė lazdelė (koliforminė bakterija) Escherichia coli, gaminanti endotoksinus.
Nors dabar vandentiekio vanduo nėra dažnas žarnyno užkrečiamų ligų išplitimo kelias, tačiau 30-40% visų vidurių šiltinės atvejų išplito per vandenį. Esant vandens epidemijai, vienu metu suserga daug žmonių, vartojančių vandentiekio vandenį. Tokių
epidemijų priežastys yra nutekamųjų vandenų ar fekalijų prasiskverbimas į vandeninguosius horizontus, gręžinius, vandentiekio tinklo avarijas, atsitiktinis vandentiekio sujungimas su techniniu vandeniu ir kt. Atlantoje (JAV) esančio Infekcinių ligų kontrolės centro duomenimis, 1980-1985metais JAV registruota 215 vandens epidemijų. Jų sukėlėjai buvo šigelės, salmonelės, ir kt. Daugiau kaip pusės šių epidemijų sukėlėjo nebuvo galima nustatyti. Būdinga, kad epidemijos kildavo dažniau iš mažų vandentiekių, kur vandens dezinfekcija ir jos kontrolė buvo nepakankama (10).
Per vandenį gali išplisti labai atsparūs aplinkos poveikiams virusai (enterovirusai ir kt.), kurie virulentiškumą išlaiko labai ilgai. Dar 1944 metais Filadelfijoje užregistruota A hepatito epidemija, kurios metu susirgo 344 žmonės. Priežastis- į vandentiekio sistemą patekusios fekalijos. Pasirodo, kad įvairių epidemijų ir sporadinių ligų sukėlėjai gali būti daugiau kaip 100 rūšių enterovirusai, plintantys per vandenį ir veikiantys sinergiškai su žarnyno bakterijomis (3 lentelė), (10).
3 lentelė. Žmogaus enterovirusai ir jų sukeliamos ligos (pagal J.Borneff ir M.Borneff,1991) Porūšis Tipų skaičius Sukeliamos ligos ir sindromai
Poliovirusai 3 Poliomielitas, aseptinis meningitas
Koksaki virusai: A grupė
B grupė
23 6
Herpes angina, aseptinis meningitas Pleuritas, vaikų miokardas
Echovirusai 31 Aseptinis meningitas, karštligė, viduriavimas, kvėpavimo takų uždegimas, odos bėrimai
A hepatito virusai 1 A hepatitas
Adenovirusai 31 Kvėpavimo takų ir akių gleivinių ligos
Reovirusai 3 Karštligė, viduriavimas, kvėpavimo takų
uždegimas
Siekiant įrodyti kad vanduo neužterštas patogeniniais mikroorganizmais, nustatomi ne patys patogenai, o vadinamieji indikatoriniai mikroorganizmai. Šis teiginys pagrįstas tuo, kad patogeniniai mikroorganizmai gyvena toje pačioje terpėje (aplinkoje), kaip ir tiriami indikatoriniai, tačiau indikatorinių kiekis didesnis negu patogenų. Todėl radus indikatorinių mikroorganizmų daroma prielaida, kad galėjo patekti ir patogenai. Be to tai gali būti ir neefektyvios dezinfekcijos arba kad vanduo iš viso nebuvo dezinfekuotas, paseka (29).
Kad indikatoriniai mikroorganizmai būtų patogeninių mikroorganizmų galimo buvimo vandenyje rodiklis ir jų kiekį vandenyje būtų galima sieti su rizika vartotojo sveikatai, jie turi tenkinti šiuos reikalavimus:
indikatoriniai mikroorganizmai turi būti pastoviai asocijuoti su indikuojamaisiais patogeniniais ir neturėtų būti asocijuoti su kitais mikroorganizmais
vandenyje jų turi būti kur kas daugiau nei patogeninių;
jie turi būti atsparesni aplinkos poveikiui ir išlikti ilgiau nei patogeniniai; aplinkoje (vandenyje) neturi greitai daugintis;
indikatorinių mikroorganizmų nustatymo metodai turi būti paprasti, patikimi, nebrangūs ir greiti.
Kadangi vanduo dažniausiai užteršiamas žarnyno užkrečiamas ligas sukeliančiais mikroorganizmais, tai iš indikatorinių mikroorganizmų reikšmingiausi fekalinį vandens užterštumą indikuojantys mikroorganizmai (30). Koliforminės bakterijos įvairių genčių, randamų žmonių ir gyvūnų organizme, atstovai. Tradiciškai koliforminėms bakterijoms priskiriamos Enterobacteriaceae šeimos Escherichia coli, Citrobakter, Enterobacter ir
Klebsiella gentys. Koliforminių bakterijų kiekis vandenyje yra vertingas rodiklis esant
centralizuoto vandens tiekimo sistemai, kadangi parodo vandens tiekimo integralumą ir dezinfekcijos efektyvumą. Tai pakankamai geras ir patikimas rodiklis, taikomas vandens tiekimo monitorinio tikslais. Žarninės lazdelės - Escherichia coli tradiciškai gyvena žmogaus ir gyvūnų storajame žarnyne (iki 109 bakterijų 1g). Jos žmogaus organizme
koliformo grupėje sudaro iki 90% . Šių bakterijų identifikavimo metodai yra sudėtingesni. Todėl ją nustatyti mažose laboratorijose gali būti problematika (31). Centralizuotoms miestų vandens tiekimo sistemoms šis rodiklis nėra labai svarbus. Jis svarbesnis vertinant šachtinių ir negilių gręžtinių šulinių vandenį. Fekalinis streptokokas , tai ta rūšis, kuri nuolat gyvena žmonių ir gyvūnų žarnyne. Kol kas paprastų metodų jiems nustatyti kol kas nėra. Sulfitus
redukuojančios bakterijos tai Clostridium genties bakterijos. Jos gyvena žmogaus ir gyvūnų
organizmuose. Sporos ilgai išsilaiko vandenyje, mažai jautrios dezinfekcijai. Tai gali būti įrodymas, kad ir dezinfekcijai atsparios patogeninės bakterijos galėjo išlikti nepakankamai dezinfekuotame vandenyje.
Vandens kokybė vertinama kitais, parodančiais vandens užterštumo daugiausia žemės paviršiuje esančiais teršalais, lygį. Kolonijas sudarančių vienetų (gyvybingųjų
bakterijų) skaičius svarbus centralizuotoms vandens tiekimo sistemoms tuomet, kai įvyksta
vandens skirstomojo tinklo avarijos, kuomet į geriamąjį vandenį patenka šalutinio vandens. Rodiklis naudotinas monitoringo tikslais.
Geriamasis vanduo laikomas maisto produktu- reikšmingu mineralinių medžiagų (druskų) šaltiniu. Nustatyta, kad kalcis ir magnis patekę su geriamuoju vandeniu į
organizmą, sudaro nemažą bendro organizmo druskų balanso dalį. Kai geriamajame vandenyje pakanka natrio, kalio, chloridų, palaikančių normalų osmosinį slėgį dvylikapirštėje žarnoje, skrandžio gleivinei nereikia intensyviai gaminti šių elektrolito tirpalo. Nustatyta, kad lėtinėmis skrandžio ir dvylikapirštės žarnos gleivinių ligomis dažniau serga asmenys, vartojantys demineralizuotą vandenį, kuriame kalcio yra mažiau kaip 10-30 mg/l, o magnio mažiau kaip 10 mg/l. Mokslo darbai patvirtina tiesioginę suvartojamo natrio chlorido kiekio ir arterinės hipertonijos paplitimo ryšį (10) . Kai kurie metalai ir metaloidai, kurių tam tikri kiekiai gali būti ir geriamajame vandenyje, yra būtini organizmo gyvybinėms funkcijoms palaikyti. Tai būtinieji elementai, kurių organizmui per parą reikia nedidelių kiekių- miligramą ar jų dalių (4 lentelė), tačiau jie dalyvauja labai svarbiose fermentų, hormonų apykaitos ir aktyvinimo procesuose. Kai kurių būtinųjų elementų (molibdeno, vanadžio, chromo, fluoro) didesni kiekiai organizmą veikia kaip tipiškos toksinės medžiagos. Geriamasis vanduo yra reikšmingiausias fluoro (fluoridų pavidalu) balansui organizme. Lietuvos vandenviečių ir šachtinių šulinių vandenyje jodo, kuris taip pat labai reikalingas žmogaus organizmui, praktiškai nėra (10).
4 lentelė. Būtinųjų elementų, kuriuos organizmas gauna su maistu, geriamuoju vandeniu ir specialiais preparatais, poreikis suaugusiems (pagal Committee on Dietary Allowances, 1980)
Būtinais elementas Poreikis per parą, mg
Fluoras apie 1-1,5 Cinkas 15 Varis 2-3 Manganas 2,5-5 Chromas 0,05-0,2 Selenas 0,05-0,2 Molibdenas 0,15-0,5 Jodas 0,1-0,14 Kobaltas 0,1-0,2 Geležis 10
Cheminių medžiagų kiekis, patenkantis į žmogaus organizmą, visų pirma priklauso nuo fiziologinėms reikmėms tenkinti (gerti, maistui gaminti) suvartojamo geriamojo vandens kiekio. PSO, rengdama rekomenduojamas leidžiamas cheminių medžiagų koncentracijas geriamajame vandenyje, toksikologinius kriterijus nustatė 60 kg kūno masės žmogui, visą savo gyvenimą (70 m.) per parą suvartojančiam 2 l vandens. Tačiau šiuo atveju nebūtų atsižvelgiama į tai, kad jaunesnio ir vyresnio amžiaus vaikai savo kūno masės vienetui suvartoja daugiau geriamojo vandens už suaugusiuosius. Vaikystė periodas, užimantis konkrečią gyvenimo dalį, pasižymi didesniu jautrumu tam tikriems cheminiams agentams,
galintiems sukelti negrįžtamus, liguistus reiškinius. Todėl toksikologinius cheminių agentų kriterijus PSO nustatė ir 10 kg kūno masės vaikams per parą suvartojantiems 1 l vandens, taip pat 5 kg kūno masės kūdikiams, per parą suvartojantiems 0,75 l vandens.
Kenksimų sveikatai cheminių medžiagų koncentracija geriamajame vandenyje turi būti tokia, kad nekeltų grėsmės žmonių sveikatai (32). Toksinių medžiagų geriamajame vandenyje skiriasi nuo mikrobiologinio vandens užterštumo grėsmės tuo, kad kuri nors viena cheminė medžiaga įprastinėmis sąlygomis nesukels ūmios katastrofos. Problemų atsiranda ilgą laiką vartojant vandenį, kuriame yra didesni kiekiai kenksimų cheminių medžiagų, ypač vadinamųjų kumuliacinių(susikaupiančių organizme) nuodingų medžiagų ir kancerogenų. Rekomenduojamas leidžiamas toksinių medžiagų koncentracijas geriamajame vandenyje reikia vertinti tik kaip toleruojamas.
Yra du pagrindiniai informacijos apie cheminių medžiagų poveikį sveikatai šaltiniai, naudojami geriamojo vandens toksikologiniams tyrimams:
Gyventojų sveikatos tyrimai (sveikatos monitoringas). Jų reikšmė nėra didelė, nes trūksta kiekybinės informacijos apie faktines koncentracijas tų medžiagas, kurios galėjo pakenkti vartotojų sveikatai;
Toksikologiniai bandymai su su laboratoriniais gyvūnais. Tokių bandymų rezultatų patikimumą gali riboti mažas bandytų gyvūnų skaičius ir palyginti didelės duodamų jiems cheminių medžiagų dozės. Dėl to bandymo rezultatus reikia perskaičiuoti (ekstrapoliuoti) mažoms dozėms, t.y. tokiomis, kurias faktiškai gauna vartotojai su geriamuoju vandeniu. Patikimiausi bandymai su gyvūnais gaunami , kai aiškiai nustatoma dozės ir efekto priklausomybė.
Kiekvienai cheminei medžiagai, kuri gamtiniame vandenyje arba realiai gali atsirasti jame dėl aplinkos taršos, nustatoma toleruojama tos medžiagos dienos dozė (TDD)- tai geriamajame vandenyje esantis ir kūno masės vienetui perskaičiuotas (µg/kg; mg/kg)cheminės medžiagos kiekis, kurį galima suvartoti kasdien, nekeliant pavojaus sveikatai. Jei cheminės medžiagos vandenyje atsirado „netyčia“ (pvz. atsirado vandenyje dėl ilgametės nepalankios ekologinės situacijos), jiems nustatoma TDD. Cheminėms medžiagoms kurios geriamajame vandenyje atsiranda „tyčia“ ( pvz. buvo pridėtos ruošiant geriamąjį vandenį), vartojama analogiška sąvoka „priimtina dienos dozė“ – PDD. Cheminės medžiagos TDD dalis % , patenkanti į organizmą su geriamuoju vandeniu, priklauso nuo to, kiek medžiagos į organizmą gali patekti su kitais maisto produktais ir įkvepiamu oru. Pavyzdžiui, nustatyta, kad tik 1% pesticidų į organizmą gali patekti su geriamuoju vandeniu, o 99%- su vaisiais, daržovėmis, žuvimi (10).
Geriamasis vanduo turi būti bespalvis, bekvapis, neturėti skonio, būti skaidrus, (nedrumstas), normalios temperatūros. Tai vadinamosios fizikinės, arba organoleptinės, vandens savybės. Jas lemia taip vadinamos indikatorinės analitės. Grėsmės sveikatai jie nekelia, tačiau normuojamos juos sukeliančios priežastys (liekamasis chloras, geležis, manganas). Vandens pH priklauso nuo angliarūgštės ir hidrokarbonatų pusiausvyros vandenyje. Mažos pH reikšmės keičia vandens skonį, jis tampa rūgštus ir darosi agresyvus metalų ir betono atžvilgiu (27).
Vandens temperatūra nėra norminama, tačiau jai padidėjus keičiasi kitos vandens fizinės savybės, o svarbiausia- suaktyvina įvairius mikroorganizmus, todėl geresnis yra šaltas vanduo (33).
Iš indikatorinių cheminių rodiklių paminėtinas aliuminis. Jo junginiai plačiai naudojami vandens valymo įrenginiuose. Esant jų likučių daugiau kaip 0,1 mg/l, gali pasikeisti išvalyto geriamojo vandens spalva. Buvo nustatyta priklausomybė tarp patekusių į organizmą aliuminio junginių kiekio ir nervų sistemos pažeidimų. Ligonių, susirgusių vadinamąja Alcheimerio demensija, Parkinsono liga bei amiotropine lateralskleroze, smegenyse yra susikaupusio aliuminio. Labai nepageidaujama, kad didesnis kiekis aliuminio butų vandenyje, vartojamame inkstų dializatui praskiesti. Ligoniams, kuriems hemodializė buvo atliekama didesnį aliuminio kiekį turinčiu dializės tirpalu, dažnai atsiranda ryškių psichikos pažeidimų. PSO rekomenduojama aliuminio leidžiama koncentracija geriamajame vandenyje- 0,2 mg/l . Praskiestame hemodializės tirpale aliuminio turi būti ne daugiau kaip 0,03 mg/l, o hemofiltracijos tirpale-0,01 mg/l (10).
Amonis susidaro yrant baltyminėms medžiagoms. Net ir nedideli jo kiekiai (arbe pėdsakai) vandenyje rodo, kad jame esama šviežių žmogaus ar gyvūnų fiziologinių išskyrų. Tokiu atveju galima įtarti ir vandens taršą bakterijomis.
Geležis yra reikalinga žmogaus organizmui, todėl geriamajame vandenyje jos galėtų būti iki 2 mg/l, ir sveikatos požiūriu jos kiekis vandenyje yra nenormuojamas. Jos yra hemoglobine, daugelyje fermentų. Organizmas pasisavina apie 10% suvartotos geležies. Minimalus geležies poreikis per parą priklauso nuo žmogaus amžiaus, lyties, fiziologinės būklės ir svyruoja nuo 10 iki 50 mg . Siekdamas sudaryti teisines prielaidas, kad būtų išvengta geležies liekamųjų kiekių kaupimosi organizme neigiamų padarinių, FAO/PSO maisto priedų ekspertų jungtinis komitetas 1983 m. nustatė laikinąją geležies TDD - 0,8 mg/kg kūno masės. Ši dozė taikoma geležiai, į organizmą patenkančiai iš visų šaltinių, išskyrus geležies oksidus (naudojamus kaip maisto dažiklius), geležies papildus (skirtus moterims nėštumo ir maitinimo krūtimi laikotarpiu) ir klinikose naudojamus specialiuosius preparatus. Tačiau vandens jusliniai
rodikliai blogėja, kai jame geležies yra daugiau kaip 0,2 mg/l. Didelė geležies koncentracija geriamajame vandenyje - nepakankamo ir nepatikimo geriamojo vandens paruošimo rodiklis (11). Be to, mažesni geležies kiekai vandenyje mažina geležies bakterijų kaupimąsi vandentiekio vamzdynuose. Savotiškas geležies analogas, palydovas – manganas. Iš patenkančio per virškinamąjį traktą mangano bendrojo kiekio žmogus pasisavina tik 3% . Duomenų apie jo kenksmingą poveikį sveikatai nėra.
Sulfatų jonų kiekiai vandenyje priklauso nuo vandens temperatūros, kalcio jonų koncentracijos. Esant didelei sulfatų koncentracijai vanduo patampa karčiai sūrus. Toks vanduo mažina skrandžio sekreciją, gali sukelti dispersinius reiškinius (34). Ilgai vartojant sūrų vandenį, kuomet padidėjęs chloridų jonų kiekis, pasunkėja inkstų veikla.
Metalinis arsenas nėra nuodingas. Nuodingas yra trivalenčio arseno oksidas. Arsenas blokuoja oksidinančių fermentų sulfhidrilines grupes, jis populiariai vadinamas medžiagų apykaitos ir kapiliarų nuodu. Lėtinis poveikis gali sukelti centrinės ir periferinės nervų sistemos pažeidimus, taip pat odos vėžį ir plaučių piktybinius auglius. Geriamasi vanduo yra svarbus arseno junginių šaltinis (20% TDD). PSO rekomenduota arseno leidžiama koncentracija geriamajame vandenyje yra 0,01 mg/l , esant vieno papildomo vėžio atvejo rizikai 6*10-4 . Maksimali arseno koncentracija nustatyta Lietuvos vandenviečių vandenyje ,-
0,005 mg/l. Geriamajame vandenyje arseno gali atsirasti rūdijant vamzdynams (27).
Gyvsidabris yra nuodingas elementas, neatliekantis organizme jokių naudingų fiziologinių funkcijų. Pagrindinis neorganinio gyvsidabrio „taikinys“ yra inkstai, o meilinto (paveikto kai kurių mikroorganizmų rūšių) gyvsidabrio- centrinė nervų sistema.
Kadmis slopina žmogaus fermentų veiklą ir išlaisvina oksidinio fosforinio procesus. Labiausiai pažeidžiami inkstai, kepenys, kuriuose kadmis susijungia su didelės molekulinės masės proteinais. Vokietijos autoriai, akceptuodami PSO rekomendacijas, kad į organizmą per parą neturi patekti daugiau kaip 0.007mg kadmio junginio, atliko epidemiologinius tyrimus tankiai gyvenamuosiuose pramoniniuose rajonuose. Nustatyta, kad per parą į suaugusio žmogaus organizmą 0.004 mg kadmio patenka su geriamuoju vandeniu, 0,067 mg- su kitais maisto produktais ir 0,0002 mg- su įkvepiamu oru. PSO siūlo nustatyti geriamajam vandeniui ne didesnę kaip 0.003mg/l kadmio koncentraciją (26).
PSO/FAO nurodo, kad per parą į suaugusiojo organizmą gali patekti ne daugiau kaip 0.43 mg švino. Patekimo į organizmą per orą, geriamąjį vandenį, maisto produktus proporcijos yra 1:1:20. Toksikologiniu atžvilgiu svarbu mažinti švino patekimą visais trim keliais. PSO rekomenduoja švino leidžiama koncentracija geriamajame vandenyje
yra 0.01 mg/l, skaičiuojant, kad į dirbtinai maitinamo kūdikio (kurio kūno masė į kg ir kuris suvartoja 0.75l vandens per parą ) organizmą su geriamuoju vandeniu patenka 50% TDD (26).
Pastaruoju metu įtariama, kad varis sukelia kūdikiams mirtiną kepenų cirozę. Visais šio pažeidimo atvejais buvo nustatyta, kad:
Kūdikiai nebuvo žindomi
Vanduo jų maistui gaminti imtas decentralizuotai Vandens reakcija buvo silpnai rūgšti (pH6.5)
Šalto vandens tiekimo vamzdžiai buvo iš vario, o vario koncentracija neviršijo miligramo litre
Visų ligonių ir mirusiųjų kepenų audinyje buvo daug susikaupusio vario.
PSO rekomenduoja vario leidžiama koncentracija yra 2 mg/l, o JAV ši koncentracija nustatyta pagal medicinines indikacijas (1,5 mg/l). Lenkijoje (1990) ji nustatyta 0,05mg/l. Vario dalis geriamajame vandenyje sudaro 10% TDD. Reikėtų pažymėti, kad inkstų dializės tirpalui skiesti tinka vanduo, kuriame vario koncentracija neviršija 0,1 mg/l (10).
Žmogaus organizmui gliukozės ir lipidų apykaitai reguliuoti ir amino rūgštims utilizuoti būtini nedideli tivalenčio chromo kiekiai. Nepalankus poveikis siejamas su šešiavalenčiu chromu. Kai geriamajame vandenyje bendrojo chromo (VI) yra 0,05 mg/l vanduo tampa svarbiu chromo „tiekėju“ organizmui ir įvardijamas kaip galimas vir6kinimo sistemos kancerogenas. PSO rekomendacijose nėra nuorodų keisti dabar galiojančią chromo leidžiamą koncentraciją (0,05g/l) (26) .
Nikelis žmogui ir gyvūnui yra būtinas elementas. Jo rezorbuojama į organizmą per virškinamąjį traktą labai nedaug. Pašalinamas su visomis fiziologinėmis funkcijomis. Tirpstantys nikelio junginiai nelaikomi kancerogenais. PSO nikelio leidžiamą koncentraciją geriamajame vandenyje sugriežtino – dabar ji yra 0,02 mg/l (26) .
Nitritų ir nitratų pagrindinė atsiradimo priežastis- organinių medžiagų bakterinis nitifikavimas. Tai labiau aktualu šachtinių šulinių vandeniui, nes apie 38% vandens mėginių iš Lietuvos šachtinių šulinių nitratų koncentracijos yra nuo 50 iki 200 mg/l.
1989 metais Kauno rajone atlikti tyrimai tikslu išsiaiškinti šachtinio šulinio vandens kokybės priklausomybę nuo šulinio vietos parinkimo, įrengimo, priežiūros , žemės ūkio intensyvumo. Buvo nustatytas nitratų kiekio viršijantis leistinas normas (vidurkis 1989 m.-85 mg/l, 1991 m.-75 mg/l, 1993 m.-60 mg/l). Maksimalus nitratų kiekis siekė 700 mg/l (35).
