EKSTREMALIU VANDENS SPORTU UŽSIIMANČIŲŽMONIŲ DANTŲ TRAUMŲ PAPLITIMAS BEI ŽINIŲ APIE PIRMĄJĄ PAGALBĄ IR PROFILAKTIKĄ ANALIZĖ

Karolis Vasiliauskas

V kursas IV grupė

EKSTREMALIU VANDENS SPORTU

UŽSIIMANČIŲŽMONIŲ DANTŲ TRAUMŲ PAPLITIMAS

BEI ŽINIŲ APIE PIRMĄJĄ PAGALBĄ IR PROFILAKTIKĄ

ANALIZĖ

Darbo vadovas: Doc. Dr. Eglė Aida Bendoraitienė

2018 m. Kaunas

TURINYS

SANTRAUKA ……… 8

ĮVADAS ………... 8

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ………. 10

1. LITERATŪROS APŽVALGA ………..….. 11

1.1. Dantų traumos ... 11

1.1.1. Danties sumušimas ... 11

1.1.2. Danties panirimas ... 12

1.1.3. Danties dalinis vertikalus išnirimas ... 13

1.1.4. Danties dalinis šoninis išnirimas ... 14

1.1.5. Danties įmušimas ... 15

1.1.6. Visiškas danties išnirimas ………. 16

1. 2. Sportuojančių žmonių patiriamos dantų traumas ………... 17

1. 3. Sportuojančių žmonių žinios apie dantų traumas bei pirmąją pagalbą ... 19

1. 4. Geriausios terpės transportuoti išmuštą dantį ………. 20

1. 5. Dantų traumų profilaktika ... 22

2. TYRIMO METODIKA ………... 25

3. TYRIMO REZULTATAI ………... 26

3.1. Vandens sportu užsiimančių patiriamų traumų paplitimas ir pobūdis ………... 26

3.2. Sportuojančių žinios apie pirmąją pagalbą įvykus dantų traumai ... 36

3.3. Sportininkų žinių apie dantų traumų profilaktiką analizė ... 44

4. TYRIMO IŠVADOS ………... 51

5. DISKUSIJA………... 55

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ………. 56

LITERATŪRA ………. 57

3

SANTRAUKA

Problemos aktualumas: Pastaruoju metu burnos ertmės ir veido srities traumos tampa vis didesne sveikatos problema įvairiose sporto šakose. Intensyvus fizinis aktyvumas suteikia daug naudos, bet tuo pačiu gali sukelti burnos ertmės ir veido srities traumas. Traumos gali įvykti dėl kontakto su kietais paviršiais, su sportu susijusia įranga, dėl kritimų.

Tikslas: Nustatyti vandens sportu užsiimančių žmonių dažniausiai patiriamas dantų traumas, žinias apie pirmą pagalbą bei profilaktiką.

Medžiaga ir metodai: Tyrime dalyvavo vandens sportu jėgos aitvarais ir vandenlentėmis užsiimantys asmenys. Tyrime dalyvavo ir buvo apklausti 383 respondentai. Anketą sudarė 26 klausimai. Tyrimo metu surinkti duomenys buvo koduojami SPSS 20 versijos programiniu paketu. Pasirinktas statistinio patikimumo lygmuo, kai p<0,05. Priklausomybė tarp kokybinių parametrų buvo įvertinta remiantis (χ2) kriterijumi.

Rezultatai: Tyrimas parodė, kad jėgos aitvarais užsiima 26,0 proc., vandenlentėmis – 32,4 proc., jėgos aitvarais ir vandenlentėmis – 42,6 proc. Dantų traumas buvo patyrę 74,4 proc. sportuojančių. 50,7 proc. respondentų patyrė lengviausią traumą dantų sumušimą, 18 proc. patyrė danties vainiko traumą, 5,7 proc. dantis klibėjo ir 1,6 proc. – patyrė danties išmušimą. Dažniausia buvo traumuoti 1 arba 2 dantys. 48,4 proc. buvo traumuoti viršutinio žandikaulio dantys. 61,9 proc. apklaustųjų nežinojo kokia terpė yra tinkamiausia transportuoti išmuštą dantį, 16,7 proc. galvojo, kad dantį reikia transportuoti sausai, t.y. įvyniojus į servetėlę. 97,1 proc. sportininkai yra girdėję apie dantų apsaugas. 20,9 proc. dėvėjo dantų kapas.

Išvados: Du trečdaliai sportuojančių buvo patyrę dantų traumų, tačiau daugiau nei pusė respondentų patyrė dantų sumušimą, beveik penktadalis patyrė danties vainiko traumą. Jėgos aitvarais užsiimantys sportininkai statistiškai reikšmingai dažniau patyrė traumas.Jėgos aitvarais užsiimantys 2 kartus daugiau patyrė abiejų žandikaulių dantų traumų (p<0,001). Beveik 65 proc. tiriamųjų žinojo, kad išmuštas dantis gali būti atstatomas. Tik penktadalis jaunų žmonių turi žinių, kaip tinkamai transportuoti išmuštą dantį. Apie apsaugines kapas yra girdėję beveik visi, bet praktikoje jas dėvi tik penktadalis.

Raktiniai žodžiai: Dantų traumos, pirma pagalba, sportininkų patiriamos traumos, dantų apsauginės kapos

4

SUMMARY

The analysis of extreme water sport induced dental traumas and knowledge of first aid and prophylactic measures

Actuality of a problem: nowadays injuries of oral cavity and facial traumas become an increasing health problem in various sport fields. Intensive physical activity has plenty of benefits, however it can be a cause of facial and oral traumas. The reason can be a harming contact with hard surfaces, use of sports equipment, also unexpected falls.

The aim: to determine the most common dental injuries that occurred for people doing water sports. To identify the amount of knowledge of first aid and trauma prevention.

Materials and methods: Data for this survey was gathered by questioning people who take part in kitesurfing and wakeboarding. 383 respondents participated (took part) in this survey. Questionnaire included 26 questions. All the data collected during the study was coded by SPSS 20 version software package. The level of statistical reliability is chosen when p<0,05. The dependence between the qualitative parameters was evaluated based on (χ2) criterion.

Results: the study has shown, that 26.0% of the respondents were in kitesurfing, 32.4%–in wakeboarding, 42,6%–both in kitesurfing and wakeboarding. 74,4% of the respondents have had dental traumas. 50.7% of the respondents have least severe trauma of dental contusion, 18% of the respondents have had the trauma of dental crown, 5.7% of the respondents have had a trauma of loose tooth, 1.6% of the respondents have had a trauma of completely tooth avulsion. Mostly 1 or 2 teeth were affected. 48.4% trauma occurred in maxillary teeth. 61.9% of the respondents have not known that after avulsion tooth has to be found and transported to the dental clinic. 16.7% of the respondents noted that loosen tooth has to be transported without any fluids. 97.1% of the respondents claimed to have knowledge about teeth guards. 20.9% of the respondents have been wearing mouth guards.

Conclusions: two thirds of the respondents have had dental traumas, more than a half of the respondents have had dental contusion, almost a fifth part of the respondents have had the trauma of dental crown. The survey has shown a statistically significant increase and frequency of dental traumas for respondents in kitesurfing compared with respondents in wakeboarding. Respondents in kitesurfing have had twice as much injuries of both maxillary and mandible teeth as respondents in wakeboarding (p<0,001). Almost 65% claimed to have known that after traumatic avulsion a tooth could be restored to it’s alveolar socket. Only a fifth of the young people surveyed knew about the proper way to transport a loose tooth. Almost everyone knows about dental guard, but only a fifth of the respondents use mouth guard.

5

ĮVADAS

Pastaruoju metu burnos ertmės ir veido srities traumos tampa vis didesne sveikatos problema įvairiose sporto šakose. Tai ypatingai didelė problema ekstremaliose sporto šakose.

Intensyvus fizinis aktyvumas suteikia daug naudos, bet tuo pačiu gali sukelti burnos ertmės ir veido srities traumas. Traumos gali įvykti dėl kontakto su kietais paviršiais, su sportu susijusia įranga, dėl kritimų. Buvo atlikta didelių sportininkų grupių įvairiose sporto šakose tyrimai, kurie parodė, kad vidutiniškai veido srities ir burnos traumos sudaro 31 proc. visų pasitaikančių traumų.

Į burnos ir veido srities sužeidimų grupę įeina: minkštųjų audinių žaizdos, vieno ar keleto dantų lūžiai arba praradimas (dažniausiai prarandami ir traumuojami viršutinio žandikaulio kandžiai). Rečiau patiriamos traumos: alveolės kaulo lūžiai, apatinio žandikaulio lūžiai, smilkininio apatinio žandikaulio trauminiai pažeidimai.

Po dantų ir žandikaulių trauminių pažeidimų gali išsivystyti komplikacijos, kurios gali sudaryti problemą visam gyvenimui. Po danties avulsijos (visiško išmušimo), dantis gali neprigyti ar po kelerių metų atsirasti dantų šaknų rezorbcija.

Žinios, kaip elgtis įvykus traumai, yra labai svarbios sportininkams, taip pat treneriams. Anksčiau atlikti tyrimai parodė, kad žinios yra nepakankamos, o kai kuriais atvejais ir visai blogos.

Sportininkai yra labai retai supažindinami, kai reikėtų elgtis įvykus traumai ir kaip jų išvengti. Dantų traumos sporte skiriasi nuo kitų sportininkų patiriamų traumų. Dantų traumų sportuojant įmanoma išventi, jeigu dažniau būtų naudojamos dantų apsaugos, kurios yra skirtos dantų ir periodonto struktūrų apsaugai.

DARBO TIKSLAS

Nustatyti vandens sportu užsiimančių žmonių dažniausiai patiriamas dantų traumas, žinias apie pirmą pagalbą bei profilaktiką.

DARBO UŽDAVINIAI

1. Nustatyti kaip dažnai ir kokias dantų traumas dažniausiai patiria vandens sportu užsiimantys žmonės.

2. Kokiu vandens sportu užsiimantys dažniau patiria dantų traumas. 3. Išsiaiškinti žinias apie pirmąją pagalbą patyrus traumą.

4. Nustatyti ar žino apie dantų apsaugas, iš kur gauna informaciją ir ar naudoja kapas dantų traumų profilaktikai.

6

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Dantų traumos.

Dantų traumos gali būti nuo paprasto danties sumušimo, vainiko mažesnės ar didesnės dalies lūžio iki sudėtingo danties dalinio ar visiško išnirimo.

Dantų traumos skiriamos į dvi grupes:  danties kietųjų audinių ir pulpos,  bei danties periodonto pažeidimai.

Pirmajai grupei priklauso įvairūs emalio įskilimai (įskilimas (kai yra neprarandami audiniai), nepilnas danties emalio lūžis). Emalio lūžis – kai prarandama tik emalio sluoksnis. Nekomplikuotas danties lūžis – kai prarandama emalio ir dentino dalis, tačiau pulpa nėra atvira. Komplikuotas danties lūžis – prarandama emalio, dentino, bet šiuo atveju jau yra atvira ir pulpa. Vainiko – šaknies lūžiai – pažeidžiamas emalis, vainiko ir šaknies dentinas, cementas. Šaknies lūžiai - pažeidžiamas šaknies dentinas, cementas ir pulpa. Galimi vertikalūs, skersiniai, įstrižiniai, skeveldriniai lūžiai. Šią sužeidimų grupę žmonės labiau pastebi ir kreipiasi pagalbos

Antrajai pažeidimų grupei priklauso trauma, kai pažeidžiamos dantį supančios struktūros. Dėl šių trauma kartais nesikreipiama pagalbos.

1. 1. 1. Danties sumušimas

Danties sumušimas yra nesunki dantų trauma, dažnai pasitaikanti, jos metu neįvyksta danties dislokacija ar išmušimas, dėl to odontologai dažniausiai iškart po įvykio jos net nepastebi. O tuo tarpu

patyrę dantų traumą, nejaučia jokio poreiko kreiptis pagalbos pradeda keistis danties spalva [1].

Diagnostika remiasi paciento anamneze, klinikiniais požymiais ir radiologiniu ištyrimu. Kadangi šios traumos klinikiniai požymiai nėra ryškūs, jie nedaug ką gali pasakyti apie įvykusią traumą, bet bet kuriuo atveju būtina nuosekliai ištirti pacientą. Kadangi periodonto raištis sugėrė visą smūgio jėgą, tai jis tapo uždegiminis. Kliniškai stebima nepakitusi danties padėtis dantų lanke ir nėra kraujavimo iš vagelės [2].

Diagnostiniai testai:

 Perkusija – dantis jautrus kandimo metu ir skausmingas perkusijai [1].  Paslankumas – dantis nepaslankus jokiomis kryptimis [2].

 Pulpos gyvybingumas – vertinamas naudojant šalčio, karščio ar elektroodontometrinius testus, gali būti sudėtingas dėl aplinkinių audinių pažeidimų. Dažnai šių testų duomenys yra netikslūs arba net

7

neigiami. Todėl pažeistų dantų pulpos gyvybingumo įvertinimas turi būti atliekamas pakartotinai praėjus tam tikram laikui po traumos [3].

 Radiologinis tyrimas – įvertinama viršūninio apydančio būklė. Sumušimo atveju nėra stebima jokių pakitimų viršūniniame apydantyje, normalus periodontalinio raiščio tarpas. Yra rekomenduojama atlikti dentalines nuotraukas įvairias kampais ir sukandiminę nuotrauką, tam, kad būtų galima įsitikinti ar nėra danties dislokacijos ir šaknies lūžio [3, 4].

Dažniausiai joks gydymas nereikalingas [5]. Tačiau turi būti gera burnos higiena, kad išvengti sužaloto apydančio raiščio infekcijos [6]. Rekomenduojamas minkštas maistas, dantų valymas minkštu šepetėliu bei skalavimas 0,1 proc. chlorheksidino tirpalu [4].

Sumuštus dantis būtina stebėti ir atlikti pakartotinai pulpos gyvybingumo testus praėjus 4–6 savaitėms po traumos ir radiologinius tyrimus – kas keturis mėnesius, stebint dantį vienerius metus. Tai reikalinga įsitikinti, kad traumos metu nebuvo nutrauktas danties nervo ir kraujagyslių pluoštas, maitinantis pulpą ir taip pat siekiant išvengi komplikacijų, tokių kaip lėtinis viršūninis periodontitas ir pulpos nekrozė [4, 3].

1.1.2. Danties panirimas

Danties panirimas – tai trauma danties atraminei struktūrai, kuri baigiasi padidėjusiu danties paslankumu, bet be danties dislokacijos alveolėje.

Diagnostiniai testai:

 Perkusija – dantis jautrus prisilietimui ir perkusijai [3].

 Paslankumas – padidėjęs paslankumas vertikalia ir/ar horizontalia kryptimis [2].

 Pulpos gyvybingumas – iš pradžių gali būti laikinai neigiamas dėl pulpai padarytos žalos. Todėl reikalingas tolimesnis sekimas ir vertinimas, pusei atvejų danties gyvybingumas atsistato [4].  Radiologinis tyrimas – atliekamos sukandiminės ir dentalinės rentgenogramos įvariais kampais.

Nestebima jokių pakitimų, periodonto raiščio tarpas yra nepažeistas [1].

Klinikinis požymis patvirtinantis danties panirimo diagnozę yra kraujavimas iš dantenų vagelės [2]. Danties padėtis dantų lanke yra nepakitusi.

Dantis ištikus šiai traumai reikia imobilzuoti [5]. Dantis gali būti įtvertas lanksčiu įtvaru 1–2 savaites, tuo pačiu tai pagerintų komfortą pacientui. Jei dantis nedaug paslankus rekomenduojama minkšto maisto dieta 1–2 savaites ir gera burnos higiena. Padedant periodontui gyti ir apnašų kontrolei visada rekomenduojamas chlorheksidino tirpalas [2]. Negerai, kada įtvarai per ilgai laikomi, tokiu atveju periodontas gyja ilgiau ir yra skatinama šaknies rezorbcija. Tačiau įtvaras gijimo metu apsaugo dantį nuo

8

tolimesnių traumų gyjimo periode. Sprendimas, kada uždėti įtvarą priklauso nuo danties paslankumo laipsnio. Labai paslankius dantis patartina įtverti, bet mažiau paslankius galima palikti neįtvertus. Traumuotas dantis turi būti stebimas vienerius metus, atliekant jo gyvybingumo nustatymo testus ir radiologinį tyrimą. Atsiradus pirmiesiems pulpos nekrozės požymiais endodontinis gydymas turi būti pradedas iškart [6]. Kiti autoriai teigia, kad endodontinį gydymą galima pradėti po 2–3 mėnesių [4].

1.1.3. Danties dalinis vertikalus išnirimas

Danties dalinis vertikalus išnirimas yra apibūdinamas, kaip dalinis danties iškritimas iš alveolės danties ašies kryptimi. Įvyksta dalinis arba visiškas periodonto raiščio atsiskyrimas, kas sukelia danties padėties pasikeitimą. Alveolinis kaulas, priešingai dalinio šoninio išnirimo atveju, nėra pažeidžiamas.

Diagnostika remiasi klinikiniai požymiai ir radiologiniu tyrimu. Klinikiniai požymiai būdingi vertikliam išnirimui [1]:

 Dantis vizualiai atrodo tarsi pailgėjęs lyginant su šalia esančiais dantimis  Stebimas kraujavimas iš dantenų vagelės.

Diagnostiniai testai:

 Perkusija – dantis jautrus perkusijai.

 Paslankumas – apčiuopos metu jaučiamas padidėjęs paslankumas.

 Pulpos gyvybingumas – dažniausiai neigiamas. Jei dantis turi pilnai susiformavusią viršūnę, pulpa tik kartais atgauna gyvybingumą. Jei dantis nėra pilnai subrendęs pulpa dažniausiai revaskuliarizuojasi

 Radiologinis tyrimas – atliekamos sukandiminės ir dentalinės rentgenogramos įvairiais kampais. Stebimas periodonto raiščio tarpo praplatėjimas ties šaknies viršūne.

Dantims suteikiama pirma pagalba juos atstatant į vietą. Tai padaroma pirštų pagalba. Tada dedamas pusiau lankstus įtvaras. Skirtingų autorių nuomone įtvarą reikia laikyti iki 2 savaičių [1] arba 2-3 savaites [6]. Dantys su susiformavusia viršūne dažniausiai lieka negyvybingi, todėl po imobilizavimo gali būti pradedamas endodontinis gydymas.

Pacientui paskiriama minkšto maisto dieta 1 savaitę. Taip pat pravedamas burnos higienos instruktažas – dantis patariama valyti minkštu šepetėliu. Skiriami skalavimai chlorheksidino tirpalu.

Dantis po traumos stebimas vienerius metus. Kliniškai ir rentgenologiškai tiriamas po 4 savaičių, 6– 8 savaičių, 6 mėnesių ir praėjus metams [4].

9 1.1.4. Danties dalinis šoninis išnirimas

Dalinis šoninis išnirimas įvyksta, kai traumos metu, dantis sugeria horizontalia kryptimi veikiančą jėgą. Tokiu atveju dantis pakeičią savo padėtį dantų lanke: jis pakrypsta į gomurinę/liežuvinę arba vestibulinę pusę. Šoninio išnirimo metu gali būti, kad lūžta alveolinė sienelė gomurinėjė/liežuvinėjė arba vestibulinėje pusėje,jeigu lūžta abiejose pusėse, tai tokia trauma priskiriama prie aliveolinės sienelės lūžių [4]. Šoninio išnirimo atvejai gali būti dvejopi: kai šaknies viršūnė išlieka savo vietoje alveolėje ir kitu atveju pakinta ne tik danties padėtis dantų lanke, bet ir šaknies viršūnė nukrypsta nuo savo padėties alveolėje [1].

Ši trauma diagnozuoja iš klinikinių požymių, kurie yra žymiai ryškesni, nei prieš tai buvusių anksčiau aprašytų traumų, ir radiologinio tyrimo.

Klinikiniai požymiai būdingi šoniniam dantų išnirimui [1]:

 Objektyviai matoma pakitusi danties padėtis dantų lanke, nustatoma kuria kryptimi pasviręs vainikas: gomurine/liežuvine ar vestibuline,

 Galimas kraujavimas iš dantenų vagelės. Diagnostiniai testai:

 Perkusija – kai yra situacija, kai danties viršūnė išmušta, perkutuojant girdimas metalo garsas (būdingas ankilozei) [4]. Kitu atveju dantis tiesiog jautrus perkusijai [6].

 Paslankumas – dantis paslankus, tačiau gali būti, kad dantis stovės tvirtai, bus pakitusi jo padėtis dantų lanke, tokiu atveju galima įtarti, jog šaknies viršūnė yra išmušta iš savo padėties [1].

 Pulpos gyvybingumas – dantis dažniausiai bus mažai gyvybingas, bet tai yra gera indikacija, kuri reiškia, kad sumažėja pulpos nekrozės rizika. Tačiau, kai yra danties šaknies viršūnė nukrypusi nuo savo tikrosios padėties, dažnai būna nuplėštas nervų ir kraujagyslių pluoštas ir toks dantis praranda gyvybingumą [4, 1].

 Radiologinis tyrimas – įvertinamas viršūninis periodontas, patikrinama ar nėra alveolinių, šaknies lūžių. Atliekamos sukandiminės ir dentalinės nuotraukos įvairiomis kryiptimis. Nuotraukuose matomas periodonto tarpo praplatėjimas [4].

Pirmoji pagalba dantims yra jų atstatymas į orginalią padėtį. Iškart po traumos tai padaryti nesudėtinga. Vietinėje nejautroje pirštų pagalba dantis grąžinamas į savo vietą. Jeigu dantis stovi tvirtai, nes yra šaknies viršūnės dislokacija, tai pirštais stengiamasi apčiuopti šaknies viršūnę ir dantį atstatyti į taisyklingą padėtį. Rekomenduojama vengti chirurginio danties atstatymo replėmis. Tai labai traumuoja periodontą ir taip pažeistus apydančio raiščius, suardo precemento sluoksnį. Viso to padariniai – šaknies

10

rezorbcija ar ankilozė. Jeigu dantis labai tvirtai laikosi, galima jį atstatyti į vietą naudojant ortodontines plokšteles arba segmentinius nenuimamus aparatus, nešiojant juos 2 savaites [1,7].

Atstačius dantį reikalingas imoblizavimas. Šoninių išnirimų atvejais yra tinkami lankstūs įtvarai. Jie gali būti iš vielos, nailoninio valo, stiklo pluošto. Įtvarai dedami 1–2 savaitėms [2]. Pagal Dental trauma guide 2010 rekomenduojama 4 savaitėms [9]. Kitų autorių nuomone reikia 3–8 savaičių. Esant gerai higienai alveolinis kaulas regeneruoja per aštuonias savaites [10]. Gali būti skiriami antibiotikai. Antibiotikai gali būti naudingi skatinant periodonto gyjimą, bet jie neveikia pulpos. Skiriami skalavimai chlorheksidinu ir minkšto maisto dieta 2–3 savaitėms [7].

Nuėmus įtvarą reikalingas tolimesnis danties stebėjimas ir sekimas. Sekamas pulpos gyvybingumas, kuris svarbus šaknies rezorbcijai. 35 proc. dantų su susiformavusia šaknies viršūne patiria išorinę šaknies rezorbciją [7]. Jei diagnozuojama nekrotinė pulpa atliekamas endodontinis gydymas, kad išvengti infekcijos susijusios su šaknies rezorbcija. Jeigu dantis prarado gyvybingumą, rentgenogramoje matomi pakitimai viršūniniame apydantyje ar dantis pakeitė spalva galima tikėtis pulpos nekrozės. Šoninio išnirimo metu traumuotas dantis stebimas penkis metus. Pulpos gyvybingumo testai atliekami kas 2 mėnesius, radiologinis tyrimas atliekamas pirmus metus kas 3 mėnesius, antrais metais – kas 6 mėnesius ir likusius tris metus – 1 kartą per metus [1, 4].

1.1.5. Danties įmušimas

Danties įmušimas – tai trauma, kurios metu dantis yra įkalamas į alveolę. Taip atsitinka veikiant jėgai vertikalia danties ašiai kryptimi. Šią traumą lydi alveolės sutraiškymas arba lūžis [4]. Pažeidžiamas periodonto raištis, cementas ir pulpa.

Diagnostika remiasi klinikiniais požymiais ir radiologiniu tyrimu. Klinikiniai požymiai būdingi danties įmušimui:

 Objektyviai stebimas sutrumpėjęs vainikas arba visiškai pasislėpęs po dantenomis, dantis gali atrodyti lyg nevisiškai išdygęs.

Diagnostiniai testai:

 Perkusija – lyginant su gretimais dantimis perkutuojant traumuotą dantį girdimas metalo garsas (ankilozinis garsas).

 Paslankumas – dantis neturi jokio paslankumo, labai tvirtai laikosi alveolėje.

 Pulpos gyvybingumas – traumos metu labai sužalojamas arba visiškai nutraukiamas nervų ir kraujagyslių pluoštas, maitinantis pulpą. Dantys, kurie turi pilnai susiformavusią šaknies viršūnę, nereaguoja į jokius gyvybingumo testus, dažniausiai beveik visuomet miršta. Tačiau, jei nuolatinio

11

danties šaknies viršūnė nevisiškai išsivysčiusi, yra tikimybė (50 proc.), kad tokio danties pulpa po traumos išliks gyva.

 Radiologinis tyrimas – atliekamos sukandiminės ir dentalinės rentgenogramos įvairiais kampais. Rentgenogramose įvertinamas dantų šaknų išsivystymas, taip pat jeigu yra įmuštas pieninis dantis žiūrima ar nepažeista nuolatinio danties užuomazga. Rentgenogramoje matomas susiaurėjęs ar visai išnykęs apydančio plyšys. Kai kurie autoriai siūlo daryti šonines ekstraoralines rentgenogramas, kurios padėtų įvertinti įmušto pieninio danties šaknies ir nuolatinio danties užuomazgos padėtį [6].

Pastoviųjų dantų įmušimų atvejais irgi galimos skirtingos gydymo taktikos, kurios priklauso nuo šaknies viršūnės susiformavimo laipsnio ir įmušimo sunkumo [7]. Lengvas įmušimas (<3mm): ortodontinis ištraukimas indikuotinas iškart, konservatyvus gydymas kelia abejonių ir dažniausiai baigiasi danties ankiloze įmuštoje vietoje. Vidutinio sunkumo įmušimas (3–6mm): ortodontinis ištraukimas. Sunkus įmušimas (>6mm): taikomas chirurginis danties atstatymas ir dedamas įtvaras 2–3 savaitėm.

Ortodontiniu būdu dantis ištraukiamas kiek galima anksčiau ir ne vėliau kaip po 3–4 savaičių po traumos. Prieš uždedant ant danties ortodontinį aparatą, jis švelniai liuksuojamas. Danties ištraukimas užtrunka kelias savaites – du mėnesius, o fiksuojamasis laikotarpis gali užtrukti iki 3 mėnesių. Chirurginis danties ištraukimas į įprastą jo vietą dantų lanke dažnai nėra indikuotinas, nes šis gydymas dažniausiai baigiasi nesėkme [1]. Tvirtai įmušti dantys negali būti ištraukiami chirurgiškai, nes sukelia šaknies rezorbciją ir alveolinio kaulo tirpimą [6]. Chirurginis gydymas gali būti indikuotinas, tik kai įmuštas dantis yra truputi paslankus ir juda. Dental Trauma Guide 2010 [4] taip pat teigiama, kad chirurginis gydymas indikuotinas ūmioje stadijoje, kai dantis stipriai dislokuotas ir įmuštas daugiau nei pusę vainiko ilgio.

1.1.6. Visiškas danties išnirimas

Apie 6 proc. visų dantų traumų sudaro visiški dantų išnirimai.

Visiško išnirimo metu pacientas gali išmuštą dantį atsinešti, matoma tuščia danties alveolė. Gali būti paslankūs šalia esantys dantys. Gausus kraujavimas apsunkina žaizdos apžiūrą. Svetimkūnis gali būti nulūžęs arba nerastas dantis. Rentgenogramą naudojama svetimkūnių diagnostikai [8], taip pat įsitikinti, kad nėra alveolės lūžio ar šaknies nuolaužų.

Gydymas susideda iš:  danties reimplantacijos,

 danties imobilizavimo ir endodontinio gydymo.

12

Dantims imobilizuoti geriausiai tinka pusiau lankstus įtvaras, nes šis įtvaras leidžia atlikti fiziologinius judesius [1, 6]. Įtvaras užtikrina, kad dantis nepajudėtų gyjimo metu, netraumuoja dantenų. Įtvaras turi netrukdyti okliuzijai. Laikomas 7–10 dienų [6].

Atstačius dantis skiriami antibiotikai. Pirmo pasirinkimo antibiotikai - Tetraciklinai (Doksicilinas 2 kartus dienoje savaitę laiko). Tetraciklinai taip pat veikia osteoklastų judrumą, mažina kolagenazės efektyvumą, šaknies rezorbciją [9].

Endodontinis gydymas, prieš nuimant įtvarą, pradedama dešimtą parą po danties atstatymo.

1.2. Sportuojančių žmonių patiriamos dantų traumos

Daugiau nei 5 milijonai dantų išmušami kasmet. Dauguma jų sportinės veiklos metu, todėl beveik išleidžiama protezuojant šiuos dantis kiekvienais metais. Amerikos Odontologų Draugijos leidinyje buvo pranešta, kad 13–39 proc. visų dantų traumų yra susiję su sportu. 2–18 proc. visų traumų, yra veido žandikaulių traumos. Vyrai traumuojasi du kartus dažniau nei moterys, viršutiniai centriniai kandžiai yra dažniausiai pažeidžiami dantys. Tyrimai apie burnos ir veido traumas paskelbti per pastaruosius trisdešimt metų parodo įvairias traumų priklausomybę nuo imties dydžio, dalyvių amžius, ir sporto šakos. Amerikietiškame futbole, sporte kuriame rekia dantų apsaugos, tik apie 75 proc. sportininkų ją nešioja. Futbole, taisyklės nereikalauja nešioti dantų apsauga, tik 7 proc. dalyvių nešioja ją. Beisbole tik 7 proc. dėvi dantų apsaugas. Naujausi tyrimai rodo, kad krepšinis turėjo daugiausiai traumų (tarp vyriškos ir moteriškos lyties studentų) dėl rankų arba alkūnių kontakto, arba susidūrimo su kitais žaidėjais. Glaudus kontaktas tarp krepšininkų, didelis žaidimo greitis padidina galimą burnos ir veido traumų galimybę. Dabar dantų apsaugas nešioti įgalioti tik keturių sporto užsiemimo metu: futbole, ledo ritulyje, regbyje, žolės ritulyje. Tačiau daugelis aukštųjų mokyklų ir koledžų administratoriai ir toliau palaiko privalomą apsaugos priemones naudojimą užsiimant kontaktiniais sportais aukštosiuose mokyklose. Iš pastarųjų mokslinų tyrimų matosi, kad reikia daugiau sporto odontologijos mokslinių tyrimų. Taip pat reikia šviesti bendruomenę, ypač apie dantų apsaugų nešiojimo naudą sportuojant [10].

Vandensvydis yra sportas, turintis vidutinį dantų traumų atsiradimo pavojų. Dėl didelio greičio, artimo kūnų kontakto ir metimų bei plaukimo kombinacijos šis sportas yra potencialiai pavojingas dantų traumų atsiradimui. Naudojant standartizuotą klausimyną, buvo apklausti 415 vandens polo žaidėjai iš Šveicarijos. Šiame tyrime buvo nagrinėjami dantų ir veido sužalojimai, vandens polo sportininkų įpročiai dėvėti dantų apsaugas ir bendrųjų žinių lygis apie skubias procedūras šių dantų traumų metu. Tyrime dalyvaujantys žaidėjai atvyko iš 6 vandensvydžio lygų: A ir B Šveicarijos nacionalinės lygos, pirmos ir antros lygos, taip pat moterų ir jaunimo lygos. Duomenys buvo vertinami pagal vandensvydžio lygas ir

13

lytį. Iš 415 apklaustųjų, 44,6 proc. patyrė dantų traumas dėl vandens polo metu. 21,0 proc. žaidėjų pažymėjo, kad patyrė dantų traumą žaidžiant vandensvydį. Dantų lūžis buvo dažniausia dantų trauma (16,4 proc.). Panašiai dantų traumų patyrė tiek vyrai (21,1 proc.), tiek moterys 60 (20,0 proc.). Apklaustieji, kuriems buvo virš 50 metų buvo patyrę daugiau dantų traumų nei jauni žaidėjai. Šiek tiek daugiau nei pusė apklaustų žaidėjų (54,0 proc.) žinojo apie galimybę replantuoti iškritusį dantį. Tik 7,7 proc. vandensžiovyd žaidėjų nešiojo dantų apsaugas. Dažniausia priežastis, dėl kurios nedėvėjo dantų apsaugos buvo, kad žaidėjams ji atrodė nereikalinga (40,7 proc.). Šis tyrimas pabrėžia būtinybę gerinti žinias apie dantų traumų prevenciją vandens polo žaidėjų tarpe [11].

Regbis turi aukštą dantų traumų rizikos atsiradimo lygį, dėl didelio pavojingų situacijų skaičiaus žaidimo metu. Šveicarijoje buvo atliktas tyrimas, skirtas ištirti regbio žaidejų sužalojimų dažnį [11].

2010/11 metų sezono metu, 517 regbio žaidėjų iš 19 klubų buvo apklausti apie dantų traumas, dantų apsaugos nešiojimą ir kitas kūno apsaugas. Taip pat buvo įvertintos žaidėjų žinios apie dantų avulsiją ir replantaciją. Dalyvavo sportininkai iš skirtingų regbio ligų; Nacionalinės (155), Premier (122), Moterų (90) ir jaunimo (150) [12]. Iš 517 žaidėjų, dalyvavusių apklausoje, 54,4 proc. patyrė bent vieną rimtą dantų traumą ir 39,5 proc. yra patyrę kitų veido sužalojimų. 139 sportininkų (37,3 proc.) žinojo bent vieną žaidėją, kuris yra patyręs dantų traumą žaidimo metu, o 35 (6,8 proc.) buvo asmeniškai patyrė vieną ar daugiau dantų traumų. Priekinių dantų traumų skačius buvo gerokai didesnis nei galinių. 456 žaidėjai (88,2 proc.) nešiojo dantų apsaugas iš kurių trys ketvirtadaliai buvo individualios, o kitų standinės. Trys šimtai trylika žaidėjų (60,5 proc.) žinojo, kad išmuštas dantis gali būti replantuotas; Tačiau tik 27 (5,2 proc.) buvo girdėję apie dantų gelbėjimo dėžutę [12].

Dantų traumos dažnai turi pasekmes visam gyvenimui, nors dantų lūžiai sutinkami rečiau nei dislokacijos arba avulsijos, bet jos gali sukelti rimtas periodontologines problemas. Tarp apklaustųjų 34,5 proc.) žinojo, kad ismušti dantys turėtų būti renkami ir persodinami. Ankstesnis tyrimas parodė, kad daugiau nei pusė apklaustųjų žinojo, kad išmušti dantys turėtų būti renkami 60,5 proc. ir persodinami 54,9 proc. [13]. Šie rezultatai parodė, kad sporto dalyviai mūsų tyrime yra menkai informuoti apie pirmąją pagalbą dantų traumų metu [13].

Šie rezultatai rodo, kad nors bendrinės traumos pasitaiko dažnai regbyje, dantų traumos yra vienos iš labiausiai paplitusių formų. Regbis neabejotinai priskiriamas prie aukšto lygio dantų apsaugos naudojimo būtinybės. Ypač žaidėjų jaunimo lygoje, kurioje dantų apsaugas mažiausiai naudojo, dantų traumos rizika gali būti mažinama pagerinus sportininkų žinias apie dantų apsaugas [12].

Visi dantų traumų tyrimai pabrėžia būtenybę šviesti sportininkus ir visuomenę apie dantų apsaugų naudojimo naudą.

14 1.3. Sportuojančių žmonių žinios apie dantų traumas bei pirmąją pagalbą

Žinios, kaip suteikti pirmąją pagalbą įvykus dantų traumai, yra ypač svarbu ne tik sportuojantiems žmonėms, bet taip pat ir treneriams, mokytojams, pramogų centrų, SPA darbuotojams, kurie turi mažai žinių apie dantų traumas [14].

2009 m. buvo atliktas tyrimas, kurio metu buvo norima išsiaiškinti sportuojančių žmonių žinias apie dantų traumas. Anketos buvo išdalintos 310 sportuojančių asmenų. Tyrimas parodė, kad beveik pusė sportuojančių (42,6 proc.) po traumos iš karto kreiptųsi odontologinės pagalbos. 51,7 proc. žino apie danties reimplantavimą ir galėtų dantį reimplantuoti. Tik 13,9 proc. atsakė nešiojantys dantų apsaugas, nors apie traumų galimybę buvo infomuoti 47,4 proc. [15].

Įvykus trauma reikai kuo skubiau imtis teisingų veiksmų.Tyrimai rodo, kad sportuojantys žmonės, labai mažai žino apie dantų traumas [16]. Taip pat labai mažai turi žinių apie pirmos pagalbos suteikimą. Šveicarijoje atliktas tyrimas parodė, kad tik 6,6 proc. krepšininkų žino apie „Danties išgelbėjimo dėžutę”. Taip pat labai blogos žinios apklaustųjų apie seilių, pieno, fiziologinio skysčio panaudojimą išmušto danties transportavimui [17]. Tyrimo metu paaiškėjo, kad nežinodami pažymi, kadtransportuotų jį sausą arba vyniotų dantį į servetėlę, dėtų į plastikinį maišelį arba kaip terpę naudotų vandelį arba vandenilio peroksidą. Vandenilio peroksidas ir vanduo yra netinkamos terpės išmuštam dančiui, nes sukelia periodonto ląstelių žūtį. Netinkamas danties transportavimas padidina danties šaknies rezorbcijos ir ankilozės tikimybę [18]. Andreasen tyrimais įrodė, kad jei dantis 18 min. išbūna sausoje terpėje, tai žymiai padidėja šaknies rezorbcijos tikimybė [19].

Emerich K. atliktame tyrime buvo apklausiami boksininkai, norint nustatyti jų žinias apie dantų traumas ir pirmosios pagalbos suteikimą [16]. Rezultatai parodė, kad 87 proc. apklaustųjų nebuvo gavę informacijos apie pagalbą įvykus traumai.Sportininkų, kurie turėjo mokymus apie pirmą pagalbą, žinios buvo statistiškai geresnės. 43 proc. sportininkų visada sporuodami dėvi kapas, tačiau net 13,7 proc. boksininkų jų neturėjo. Beveik pusė nežinojo, kad išmuštą dantį galima atstatyti ir tai reikia padaryti kuo greičiau. Tik 30 proc. ieškotų dantį ir kreiptųsi į odontologą, o 6,4 proc. proc. ̶ stabdytų kraujavimą ir nesikreiptų į odontologą. 29,9 proc. išmuštą dantį transportuotų servetėlėje, 17 proc. ̶ vandenilio perokside, 11,5 proc. piene, 11 proc. vandenyje, 3,7 proc. laikytų burnoje.

Malaizijoje 2009 ̶ 2010 m. buvo atlikta studija, kurios metu siekiama įvertinti žaidėjų žinias apie dantų traumas bei pirmos pagalbos suteikimą [20].Rezultatai parodė, kad 52,2 proc. traumas nepatyrę žaidėjai nedelsiant kreiptųsi į odontologą, o 42 proc. regbio žaidėjų, jau patyrusių dantų traumą, teigia, kad

15

kreiptųsi į odontolgą tik tada, jei dantį imtų skaudėti. 68,2 proc. tyrime dalyvavusių nežinojo, kad reikia ieškoti išmuštą dantį ir jį atstatyti.51 proc. sportininkų, kurie nebuvo patyrę traumos, nežinojo kokioje terpėje reikia transportuoti dantį,22 proc. laikytų servetėlėje sausai.Taip pat nežinojo, kad galima laikyti piene. Tyrimų analizė parodė, kad su ekstremaliu sportu susiję žmonės nėra pakankamai informuoti apie pirmąją pagalbą patyrus dantų traumą, todėl tokiems žmonės reikėtų suteikti daugiau žinių. Rezultatai rodo, kad sportininkams turi nepakankamai žinių apie dantų traumų profilaktiką bei pirmos pagalbos suteikimą.

1.4. Geriausios terpės transportuoti išmuštą dantį

Danties traumas gydymo sėkmė priklauso nuo žinių, kaip teisingai elgtis įvykus traumai ir odontologo pasiekiamumo. Geriausias išmušto danties gydymo rezultatas pasiekiamas kai yra neatidėta replantacija. Jeigu nėra galimybės iš karto dantį replantuoti, labai svarbu, kad išmuštas dantis būtų pamerktas į geriausią periodonto audiniams terpę, kurioje ląstelės ilgenį laiką išlieka gyvybingos. Dėl netinkamo skysčio pažeidžiamos audinių ląstelės, jos nekrotizuoja ir dėl to toks atstatytas dantis gali sukelti ankilozę ar išsivystyti patologinė šaknies rezorbcija. Renkantis rerą transportinį skystį reikia, atkreipti į šias savybes savybės – sterilumas, osmosas ir pH, maisto medžiagos, gliukozė, prieinamumas, pasiekiamumas [19]. Tyrimai parodė, kad atšaldyti tirpalai geriau veikia periodonto ląsteles. Terpės:  Hanks druskos tirpalas,

 Pienas,

 Kiaušinio baltymas,  Žalioji arbata,  Propolis,  Pieno milteliai,

 „Danties išgelbėjimo dėžutėmis”.

„Dantų gelbėjimo dėžutė” - tai specialus skystis, kuriame yra vitaminų, amino rūgščių, gliukozės. Šioje dėžutėje ląstelės išlieka gyvybingos iki 48 h[21].L. Blomlöf teigia, kad viena tinkamiausių terpių yra Hank tirpalas [22], kuris sukurtas, kad audinių ląstelės ilgiau išliktų gyvybingos. Studijos rodo, kad savo pH (7,4) ir osmosinėmis savybėmis - tai geriausias tirpalas, Tyrimai rodo, kad iki 94% ląstelių išlieka gyvybingos po 24 h [19]. Šis tirpalas naudojamas „Danties išsaugojimo dėžutėje” [4]. Gali būti naudojamas ViaSpan tirpalas, kuris taikomas transplantuojant organus. Odontologijoje šis tirpalas tinkama terpė išmušto danties transportavimui. Hank ir ViaSpan tirpalai yra idealios terpės. Tačiau šie tirpalai sunkiai prieinami ir mažai naudojami [23].

16

Lengviausiai prieinama, praktiška, nebrangi terpė yra pienas. Pienas gyvas ląsteles išlaiko iki 2 h. Pieną geriausiai naudoti atšaldytą, nes mažesnis ląstelių tinimas [19].Reikia naudoti kuo šviežesnį pieną. Taip pat galima naudoti pieno miltelius. Jie patogūs, nes nereikia specialių laikymo sąlygų, o esant reikalui juos paruošus, pasižymi dar geresnėmis savybėmis nei pienas.

Tinkama terpė laikyti dantį yra kiaušinio baltymas. Jis yra tinkamesnis nei pienas. Baltyme periodonto ląstelių gyvybingumas išlieka 12 h [19]. Kiaušinio baltymas prieinamas, nebrangus. Taip pat jame gausu baltymų, vandens, vitaminų [21, 23]. Tyrimai parodė, kad danties tokie dantys mažiau pažeidžiami ankilozės ir patologinės rezorbcijos [23].

Kaip terpę galima naudoti ir propolį. Propolis pasižymi antibakterinėm, priešuždegiminėm, regeneracinėm savybėm.

Vanduo nėra tinkama terpė transportavimui, nes periodonto ląstelės labai greitai žūva. Vanduo naudojamas tik paskutiniu atveju, kai dantį apsaugoti nuo dehidratacijos. Šiuo atveju tačiau padidėja rezorbcijos ir ankilozės tikimybė [17, 21].

Fiziologinis tirpale dantį galima laikyti iki 4 h. Tirpalo savybės yra geresnės nei paprasto vandens, tačiau daug blogesnės pieno [19, 23]. Daug žmonių nešioja kontaktinius lęšius. Tai geresnė terpė dančiui nei fiziologinis tirpalas ar vanduo. Tyrimai rodo, kad žalioji arbata tirpalas yra labai gera terpė išmušto danties transportavimui [23]. Žalioji arbata turi priešuždegiminių, antimikrobinių savybių, kurios prailgina ląstelių gyvybingumą bei sumažina sumažinti rezorbciją ir ankilozę. Ląstelės išlieka gyvybingos iki 24 h.

Greičiausiai ir lengviausiai pasiekiama yra seilės. Danties seilėse nereikėtų laikyti ilgiau nei 30 min., nes seilėse esantys fermentai ištirpdo ląstelių membranas. Neilgas laikymas seilėse yra geriau nei dantį laikyti sausai, nes tada mažesnė šaknies rezorbcijos tikimybę. Po 3 h danties laikymo seilėse gyvybingų periodonto ląstekių nebuvo rasta [19]. Dirbtinės seilės taip pat nėra tinkamos naudoti [23].

1.5. Dantų traumų profilaktika

Sporto, ypač ekstremalaus ar kontaktinio metu, dantų traumos yra labai dažnos. Jų išvengti labai sunku. Esant dideliam poreikiui 1980 metais atirado nauja odontologijos atšaka – sporto odontologija. 2001 m. Bostone įvyko sporto odontologijos ir dantų traumatologijos kongresas, kuris davė pradžią glaudesniam šių draugijų bendradarbiavimui. Buvo nutarta:

17

 Plėtoti mokslinius tyrimus sportininkų dantų pažeidimų tema,  Didinti informacijos sklaidą apie sportininkų dantų pažeidimus.

Įvykus dantų traumai dažniausiai per vėlu būna kalbėti apie dantų traumų profilaktiką. Todėl gydytojui odontologui ekstremaliu sportu užsiimančius pacientus šviesti dar per profilaktinius apsilankymus pas odonotlogą. Todėl dantų traumų profilaktiką galima susikirstyti į pirminę bei antrinę. Pirminė profilaktika – tai patologijos išvengimas, o antrinė profilaktika – ankstyva diagnostika ir gydymas kol dar nėra dantis žuvęs.

Pirminę prevenciją sudaro sveikatos darbuotųjų, burnos higienistų, odontologų teikiamos žinios pacientams ir bendruomėnei apie profilaktiness priemones.

Antrinė profilaktika – pirmos pagalbos suteikimas įvykus dantų traumai (dažniausiai visiško danties išnirimo atveju). Išmuštą dantį reikia kuo greičiau reimplantuoti. Tai padaryti ir neprofesionalas. Treneriai, tėvai, pramogų parkų, baseinų darbuotojai, mokytojai ir kiti asmenys, neturintys supratimo apie mediciną, turi būti mokomi kaip suteikti skubią pagalbą [24].

Viena iš pirminės profilaktikos priemonių, kurios galėtų padėti aktyvaus sporto metu išvengti dantų traumų, yra dantų kapos. Jos ypač rekomenduojamos padidintos rizikos grupėje esantiems asmenims. Dantų apsauginės kapos yra naudojamos ypač norint apsaugoti viršutinius priekinius dantis (kadangi dažniausiai jie ir yra traumuojami), norint apsaugoti minkštuosius burnos audinius, norint sumažinti žandikaulių lūžių riziką ir sumažinti smūgio jėgą žandikauliui [25].

Autoriai Turner, Welbury & Murray suskirstė burnos kapas skirtas dantų apsaugai į tris rūšis [26]:  Įprastinė dantų apsauginė kapa yra gaminama iš latekso gumos. Šios kapos dažniausiai naudojama

boksininkų. Jos apsaugo lūpas bei dantis nuo sumušimų ir traumų.

18

Kapos, kurios pagaminamos burnoje. Yra skiriami du tipai:

 Yra kietas kapos ruošinys, kurio forma kartoja dantų lanko formą. Šis ruošinys pripildomas specialia akriline derva. Tada dedamas į burną ant dantų. Derva burnoje sukietėja, bet burnos temperatūroje išlieka elastinga (termoplastinė medžiaga).

 polivinil chloridas, polivinil acetatinis polietilenas arba kita termoplastinė medžiaga, kuri yra suminkštinama ją įdedant į karštą vandenį (apie 75° C) tada dedama į burną ant dantų ir suformuojama liežuvio ir pirštų pagalba.

Abi šios kapos yra geros tik tuo atveju, jeigu jie ypač gerai pritaikyti ant dantų. Tačiau jos nėra labai geros.

 Profesionaliai pagaminta kapa yra labiausiai rekomenduojama kapa. Ji yra gaminama pagal tikslų modelį. Modelis pagaminamas nuėmus tikslų atspaudą nuo paciento viršutinio dantų lanko. Ši kapa yra pati brangiausia. Dažniausiai šios kapos yra pagamintos iš supresuoto į 3–6 mm storio etil-vinil-acetato gabaliukų. Ši kapa yra geriausia dėl savo adaptacijos, retencijos ir apsaugos. Ji yra pati patogiausia. Beto ši kapa mažiausiai trukdo kalbėti ir kvėpuoti.

Kapa turi uždengti visus viršutinio žandikaulio dantis. Sportininkams, kurie nešioja nenuimamus ortodontinius apsauginės kapos turėtų būti gaminamos tik pas odontologus.

Visas kapas reikia tinkamai prižiūrėti. Kai jos nenešiojamos turėtų būti laikomos plastikinėje dežutėje. Jos turi būti apsaugoti nuo per didelio šalčio ar šilumos. Kapos taip pat turėtų būti kasdien plaunamos po šiltu ar šaltu vandeniu, nes karštas vanduo jas gali deformuoti. Kapas reikia patikrinti, kad nebūtų įtrūkusios, deformuotos. Jei atrandami tam tikri defektai, rekomenduojama tokias kapas pergaminti [6].

Kaip teigia Amerikos odontologų asociacija, gydytojai odontologai yra skatinami teirautis pacientų, kurie dalyvauja ektremalaus sporto užsiėmimuose, kurie kelia riziką susitraumuoti dantis, žandikaulį ir burnos minkštuosius audinius. Amerikos odontologų asociacija rekomenduoja, kad žmonės, užsiimantys sportu ar aktyvia pramogine veikla, naudotų tinkamai pritaikytą dantų apsaugą. Taip pat Amerikos odontologų asociacijos taryba rekomenduoja skleisti informaciją apie:

 Sužeidimų riziką,

 Apsaugines dantų kapas, jų apsaugines savybes,  Tinkamą apsauginių kapų pritaikymą ir naudojimą,  Kapų kainas ir privalumus [27].

19

Šeimos gydytojai bei odontologai turėtų įvertinti, kurie pacientai priskiriami rizikos grupei. Taip pat didesnį dėmesį atkreipti į tuos ypač, kurie aktyviai sportuoja. Ypatingą dėmesį skirti ekstremaliu sportu užsiimantiems asmenims. Pacientus reikėtų informuoti apie apsaugines kapas. Tyrimai rodo, kad pacientai pradeda nešioti apsaugines priemones tik tada, kai jau yra patyrę traumas. Dažniausiai kapų atsisakoma todėl, kad:

 trūksta žinių apie kapas,  nepatogu,

 netenkina estetika,  sunku komunikuoti,  sunku kvėpuoti.

Apsauginės dantų kapos yra žinomos jau beveik 50 metų, jų naudojimas sportuojant didėja, bet nėra pakankamas, nes dažniausiai naudoja profesionaliai sportu užsiimantys asmenys.

20

2. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI

Tiriamųjų populiacija. Tyrime dalyvavo vandens sportu jėgos aitvarais ir vandenlentėmis) užsiimantys asmenys.

Norint pasiekti reikšmingus tyrimo rezultatus, turėjome apklausti tam tikrą respondentų skaičių, įvertinant 5 proc. paklaidą.

n = 1/(∆²+1/N), čia:

n – imties dydis (respondentų skaičius, kuriuos būtina apklausti), ∆ – leidžiamos imties paklaidos dydis, mūsų atveju 5 proc., N – generalinė imtis,

Nėra tiksliai žinomas skaičius žmonių, kurie Lietuvoje užsiima šiomis sporto šakomis. Įvairių neoficialių šaltinių (sporto mokyklos, grupės) duomenimis apie 5000 ̶ 6000 žmonių užsiima šiuo sportu. Respondentų skaičiaus apskaičiavimui mes darėme prielaidą, kad sportuoja apie 7000 žmonių.

Apskaičiavus pagal pateiktą formulę nustatėme, kad reikia apklausti 376 sportininkus.

Tyrimo tikslui bei uždaviniams pasiekti buvo specialiai šiam tyrimui sudaryta anonominės apklausos anketa (priedas Nr. 2), gautas LSMU Bioetikos komiteto leidimas Nr. BEC ̶ OF ̶ 83 atlikti šį tyrimą (priedas Nr. 1). Prieš apklausą buvo atliktas bandomasis tyrimas. Jo metu buvo patikrinta anketa. Bandomąją anketą pildė 10 respondentų. Jie išsakė savo nuomonę apie pateiktus klausimus ir atsakymų variantus. Atsižvelgiant į komentarus patobulinta anketa. Anketą sudarė 26 klausimai Anketa sudaryta iš trijų dalių. Pirma dalis – demografiniai klausimai, antra dalis – klausimai, kurie padės nustatyti ar sportininkai yra patyrę dantų traumas ir kokias, trečia dalis – kokios sportininkų žinios apie pirmą pagalbą įvykus trauma ir jų profilaktiką. Klausimai anketoje yra uždarieji, kadangi taip lengviau pasirinkti atsakymą.

Tyrime dalyvaujantys asmenys buvo supažindinti su tyrimo turiniu. Tiriamiesiems pateikiama informacija apie atliekamo tyrimo tikslus, eigą ir rezultatų pateikimo formą. Tyrimas savanoriškas. Tyrimui gautas apklausiamųjų sutikimas. Prieš atliekant apklausą, respondentams buvo paaiškinta anketos pildymo tvarka. Tyrimus anonimiškumas, todėl prašėme kuo nuoširdžiau atsakyti į pateiktus klausimus. Tyrime dalyvavo ir buvo apklausti 383 respondentai.

Tyrimo metu surinkti duomenys buvo koduojami SPSS 20 versijos programiniu paketu. Pasirinktas statistinio patikimumo lygmuo, kai p<0,05. Priklausomybė tarp kokybinių parametrų buvo įvertinta remiantis (χ2) kriterijumi. Rezultatams pavaizduoti buvo naudojamos histogramos, stulpelinės ir skritulinės diagramos, absoliučių ir procentinių dažnių lentelės.

21

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1. Vandens sportu užsiimančių patiriamų traumų paplitimas ir pobūdis.

Iš viso tyrime anketas užpildė 383 sportuojantys asmenys. Didžioji dauguma – vyrai (pav. Nr. 2).

Pav. Nr. 2. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį.

Tyrime dalyvavo įvairaus amžiaus žmonės amžius nuo 18 iki 47 metų. Amžiaus vidurkis 29,29(6,241). Daugiausia tyrime dalyvavo 24, 27, 30 metų respondentų. Pagal amžių buvo suskirstyta į 3 amžiaus grupes: I grupėje – 25 m. ir jaunesni (116), II grupėje – 25–32 metų (147) ir III grupėje – 33 m. ir vyresni (120) sportininkai (pav. Nr. 3).

Pav. Nr. 3. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes.

Mums buvo svarbu išsiaiškinti kiek apklaustųjų užsiima tik jėgos aitvarais, tik vandenlentėmis ir kiek kultivuoja abi sporto šakas (pav. Nr. 4). Rezultatas parodė, kad daugiausia kultivuoja abi sporto rūšis, t.y. jėgos aitvarai ir vandenlentės.

90,30% 9,70% Vyrai Moterys 0% 5% 10% 15% 20% 25% 30% 35% 40% I gr.. 25 m. ir < II gr. 25-32 m. III gr. 33m. Ir > 30,30% 38,40% 31,30% P ro ce n tin is p asis k ir sty m a s

Tiriamųjų grupės pagal amžių

I gr.. 25 m. ir < II gr. 25-32 m. III gr. 33m. Ir >

22

Jėgos aitvarai yra gana nauja sporto šaka visame pasaulyje, o Lietuvoje pirmieji sportininkai atsirado tik apie 2008-2009 metus. Dabartiniu metu Lietuvoje aktyviai jėgos aitvarais užsiima ≈ 5000 sportininkų.

Pav. Nr. 4. Sportininkų pasiskirstymas pagal tai kokiu sportu užsiima.

Vandenlentės Lietuvoje taip pat naujos ir daugiau populiarėti pradėjo tik tada kai pradėjo steigtis daugiau vandenlenčių parkų, t.y. maždaug prieš 5 metus. Todėl mums svarbu buvo sužinoti kiek metų sportuoja. Apklausa parodė, kad žmonės sportuoja nuo 1 metų iki 8 metų.Daugiausia žmonių sportavo 4 metus (26,6 proc.), 3 metus (20,9 proc.) ir 2 metus(19,8 proc.) (pav. Nr. 5).

Pav. Nr. 5. Sportininkų pasiskirstymas pagal tai kiek laiko užsiima vandens sportu.

0% 10% 20% 30% 40%

Jėgos aitvarai Vandenlentės Jėgos aitvarai ir vandenlentės

24,00% 32,40% 31,30% Procentinis pasiskirstymas Jėgos aitvarai Vandenlentės

Jėgos aitvarai ir vandenlentės

0% 5% 10% 15% 20% 25% 30% 1 m. 2 m. 3 m. 4 m. 5 m. 6 m. 7 m. 8 m. 5,70% 19,80% 20,90% 26,60% 7,60% 11,00% 8,10% 0,30% P ro ce n tin is p asis k ir sty m a s Sportavimo metai

23

Pagal tai, kiek metų užsiima vandens sportu suskirstėme į 2 grupes. (pav. Nr.5). 178 sportininkai, kurie sportuoja mažiau nei 4 metai, buvo priskirti I grupei, 205 sportininkai, kurie sportuoja daugiau nei 4 metai, priskirti II grupei (pav. Nr. 6).

Pav. Nr. 6. Sportininkų grupės pagal tai kiek metų užsiima vandens sportu.

Mūsų tiriamieji dar užsiėmė ir kitomis vandens sporto šakomis. Daugiausia važinėjo vandens motociklais (22,2 proc.), buriavo (13,1 proc.) ir čiuožė vandens slidėmis (9,7 proc.)(pav. Nr. 7).

Pav. Nr. 7. Sportininkai, užsiimantys ir kitomis vandens sporto šakomis.

Jėgos aitvarai ir vandenlentės yra priskiriami ekstremalaus sporto krypčiai. Ekstremalaus sporto metu sportininkai patiria nemažai traumų: tai veido srities, galvos sužeidimai (kaukolės traumos), kaulų lūžiai, stuburo, raiščių ir raumenų traumos. Tyrime mums buvo svarbu sužinoti ar buvo patyrę veido srities

42% 44% 46% 48% 50% 52% 54% I grupė II grupė 46,50% 53,50% Procentinis pasiskirstymas Gr up ės I grupė II grupė 0% 5% 10% 15% 20% 25% 30% 35% Neužsiimu Vandens motociklai

Buriavimas Banglentės Vandens

slidės Vandensvydis 31,30% 22,20% 13,10% 4,20% 9,70% 0,50% P ro ce n tin is p asis k ir sty m a s Sporto šaka

24

traumų. Veido srities traumų buvo patyrę 71,5 proc., nebuvo patyrę – 28,5 proc. tiriamųjų. Daugiausiai apklaustųjų (du trečdaliai) pažymėjo, kad yra patyrę lūpos sužalojimus, ketvirtadalis smakro bei kaktos sužeidimus ir daugiau nei dešimtadalis – nosies sužeidimus (pav. Nr. 8).

Pav. Nr. 8. Patirti veido srities sužalojimai.

Lentelė Nr. 1. Veido srities patirtos traumos grupėse pagal sportavimo stažą. Ar buvo patyrę

veido sritie traumų

Tiriamos grupės pagal sportavimo laiką

Bendras %(N) < nei 4 metai % (N) 4 m. ir > % (N) Nebuvo 59,6% (106) 82% (168) 71,5% (274)

Buvo patyrę traumų 40,4% (72) 18,0% (37) 28,5% (109)

l.l.=1, χ²=23,481, p< 0,001

Rezultatai parodė, kad mažesnį laiko tarpą sportuojantys asmenys buvo patyrę daugiau veido srities sužalojimų. Skirtumas skyrėsi statistiškai reikšmingai (χ²=23,481, p< 0,001) (lentelė Nr.1).

Lentelė Nr. 2. Tiriamųjų patirtos veido srities traumos pagal amžių Ar buvo patyrę

veido srities traumų

Tiriamųjų grupės pagal amžių

Bendras % (N) I gr. 25 m. ir < % (N) II gr. 25-32 m. % (N) III gr. 33 m. ir > % (N) Nebuvo 66,4% (77) 61,9% (91) 88,3% (108) 71,5% (274) Buvo 33,6% (39) 38,1% (56) 11,7% (14) 28,5% (109) l.l.=2, χ²=24,842, p< 0,001 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70%

Lūpos pažeidimai Nosies sužeidimai Smakro sužeidimai Kaktos sužeidimai

65,80% 12,50% 26,90% 23% P ro ce n tin is p asik ir sty m as

25

Nagrinėjant veido srities traumų dažnumą grupėse pagal amžių, gautas statistiškai reikšmingas skirtumas, kuris parodė, kad vyresni sportininkai (III grupė) buvo atsargesni, todėl veido srities traumų patyrė rečiau (lentelė Nr.2). I ir II grupių sportininkai buvo patyrę 3 kartus daugiau veido srities traumų lyginat su III grupe.

Lentelė Nr. 3. Tiriamųjų patirtos veido traumos pagal tai kiek metų jie sportuoja Kokių veido srities

traumų buvo patyrę

Kiek metų užsiima sportu

Bendras %(N) I gr. <4 m. % (N) II gr. >4 m. % (N) Lūpos sužeidimai 49,4% (88) 80% (164)* 65,8% (252) Nosies sužeidimai 5,1% (9) 19,0% (39) ** 12,5% (48) Smakro sužeidimai 19,7% (35) 33,2% (68) *** 26,9% (103) Kaktos sužeidimai 9,0% (16) 35,1% (72) **** 23,0% (88) *l.l.=1, χ²=39,542, p< 0,001, **l.l.=1, χ²=16,958, p< 0,001, *** l.l.=1, χ²=8,842, p< 0,01, **** l.l.=1, χ²=36,767, p< 0,001

Lūpos ir smakro sužeidimų mažiau patirties turintys sportininkai (>nei 4 metai) patyrė beveik dvigubai daugiau, nosies sužeidimų – beveik 4 kartus daugiau, kaktos sužeidimų – šešis kartus daugiau. Nagrinėjant gautus rezultatus matome, kad sportininkai, kurie sportuoja daugiau metų, statistiškai reikšmingai dažniau buvo patyrę lūpos, nosies, smakro bei kaktos sužeidimus (lentelė Nr.3).

Lentelė Nr. 4. Tiriamųjų patirtos veido traumos pagal sportuojančiųjų amžių. Kokių veido sritie

traumų buvo patyrę

Tiriamųjų grupė pagal amžių

Bendras % (N) I gr. 25 m. ir < % (N) II gr. 25-32 m. % (N) III gr. 33 m. ir > % (N) Lūpos sužeidimai 54,3% (63) 56,5% (83) 27,7% (106)* 65,6% (252) Nosies sužeidimai 6,0% (7) 8,2% (12) 24,2% (29)** 12,5%(48) Smakro sužeidimai 21,6% (25) 29,9% (44) 28,3% (34) 26,9% (103) Kaktos sužeidimai 9,5% (11) *** 26,5% (39) 31,7% (38) 23,0% (88) *l.l.=2, χ²=39,574, p< 0,001, **l.l.=2, χ²=21,845, p< 0,001, *** l.l.=2, χ²=18,015, p< 0,001 III grupės tiriamieji statistiškai reikšmingai rečiau patyrė lūpos sužalojimus, tačiau dažniau susižalojo nosį. Tiriant smakro susižalojimus grupėse reikšmingo skirtumo nebuvo. I grupės sportininkai statistiškai reikšmingai dažniau patyrė kaktos sužalojimus (l.l.=2, χ²=18,015, p< 0,001) (lentelė Nr. 4).

26

Į klausimą „Ar buvote patyrę dantų traumų užsiimdami vandens sportu“ teigiamai atsakė net 285 respondentai (74,4 proc.). 33 m. ir vyresni sportininkai dvigubai mažiau patyrė lūpos sužalojimų nei 18-32 metų, kaktos sužalojimų 3 kartus mažiau nei I grupė, tačiau 3 kartus dažniau patyrė nosies sužalojimų.

Pav. Nr. 9. Skirstinys pagal tai ar matė kaip traumas patiria šalia sportuojantys

69 proc. sportuojančių yra tapę šalia sportuojančių asmenų traumų liudininkais. Lentelė Nr. 5. Patirtos dantų traumos pagal sportavimo laiką.

Ar buvo patyrę dantų traumų

Tiriamos grupės pagal sportavimo laiką

Bendras % (N) < nei 4 metai % (N) 4 m. ir > % (N) Buvo 55,1% (98) 91,2% (187) 74,4% (285) Nebuvo 44,9% (80) 25,5% (18) 25,6% (98) l.l.=1, χ²=65,439, p< 0,001

Dantų traumas buvo patyrę net trys ketvirtadaliai (74,4 proc.) sportuojančių. 4 m. ir > sportuojantys beveik dvigubai daugiau patyrė dantų traumas. Daugiau dantų traumų patyrė 25-32 m. II grupės sportininkai. Jų traumų dažnumas buvo dvigubai didesnis nei I gr. ir 3 kartus didesnis nei III amžiaus grupės respondentų.

Ilgesnį laiką vandens sportu užsiimantys asmenys statistiškai reikšmingai dažniau patyrė dantų traumas (p< 0,001) (lentelė Nr.5).

69% 31%

Matė Nematė

27 Lentelė Nr. 6. Patirtos dantų traumos pagal amžiaus grupę.

Ar buvo patyrę dantų traumų

Tiriamųjų grupės pagal amžių

Bendras % (N) I gr. 25 m. ir < % (N) II gr. 25-32 m. % (N) III gr. 33 m. ir > % (N) Buvo 44,0% (51) 83,0 % (122) 29,2% (112) 74,4% (285) Nebuvo 56% (65) 17% (25) 6,7% (8) 25,6% (98) l.l.=2, χ²=84,724, p< 0,001

II grupės tiriamieji statistiškai reikšmingai dantų traumas patyrė daugiausiai.

l.l.=1, χ²=35,031, p< 0,001

Pav. Nr. 10. Patiriamos dantų traumos pagal tai, kokia sporto šaka užsiima.

Beveik visi jėgos aitvarais užsiimantys (97,8 proc.) buvo patyrę dantų traumų, tai buvo trečdaliu didesnis rodiklis nei vandenlentėmis užsiimančių. Rezultatų skirtumas statistiškai reikšmingas (pav. Nr. 10).

Nors du trečdaliai tiriamųjų pažymėjo, kad patyrė dantų traumas, tačiau daugiau nei pusė respondentų patyrė lengviausią traumą dantų sumušimą, beveik penktadalis patyrė danties vainiko traumą (pav. Nr.11). 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100%

Patyrė traumą dantų Nepatyrė

97,80% 2,20% 66,90% 33,10% P ro ce n tin is p asis k ir sty m a s Dantų traumos Jėgos aitvarai

28 Pav. Nr. 11. Patiriamos dantų traumos.

Lentelė Nr. 7. Dantų traumų pasiskirstymas. Kokių dantų traumų

buvote patyrę

Tiriamos grupės pagal sportavimo laiką

Bendras % (N) < nei 4 metai % (N) 4 m. ir > % (N) Nepatyrė 41,6 % (74) 8,0% (18) 24,0% (92) Dantų sumušimas 40,4 % (72) 59,5% (122) 50,7% (194) Vainiko trauma 10,1 % (18) 24,9% (51) 18,0% (69) Dantis klibėjo 4,5 % (8) 6,8% (14) 5,7% (22) Dantis išmuštas 3,4% (6) 0% (0) 1,6% (6) l.l.=4, χ²=68,831, p< 0,001

Tyrimas parodė, kad traumų dažnis buvo tiesiogiai priklausomas nuo laiko, kiek užsiima sportu. Ilgiau sportuojantys patyrė statistiškai daugiau dantų traumų. 4 m. ir > sportuojantys 4 kartus daugiau patyrė dantų traumų, trečdaliu daugiau dantų sumušimų, 2,5 karto daugiau vainiko traumų, bet 3 kartus mažiau visiško dantų išmušimo. Trumpesnį laiką sportuojantys statistiškai reikšmingai nebuvo patyrę traumų bei išsimušę dantis, o ilgesnį laiką sportuojantys dažniau patyrė danties sumušimą, vainiko traumą (lentelė Nr.7). 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% Nepatyrė Dantie sumušimas Vainiko trauma

Dantis klibėjo Danties

išmušimas 25,60% 50,70% 18,00% 5,70% 1,60% P ro ce n tin is p asis k ir sty m a s Dantų traumos

29 Lentelė Nr. 8. Patiriamos dantų traumos amžiaus grupėse.

Kokių dantų traumų buvote

patyrę

Tiriamųjų grupės pagal amžių

Bendras % (N) I gr. 25 m. ir < % (N) II gr. 25-32 m. % (N) III gr. 33 m. ir > % (N) Nepatyrė 54,3% (63) 15,6% (23) 5,0% (6) 24,0% (92) Dantų sumušimas 23,3% (27) 59,2% (87) 66,7% (80 50,7% (194) Vainiko trauma 12,9% (15) 17,0% (25) 24,2% (29) 18,0% (69 Dantis klibėjo 4,3% (5) 8,2% (12) 4,2% (5) 5,7% (22) Dantis išmuštas 5,2% (6) 0% (0) 0% (0) 1,6% (6) l.l.=8, χ²=112,533, p< 0,001

I gr. dantų sumušimų patyrė 3 kartus mažiau, 2 kartus mažiau patyrė dantų vainiko traumų nei III grupės, II gr. 2 kartus daugiau dantis klibėjo. Analizuojant rezultatus matome, kad II ir III amžiaus grupės sportininkai statistiškai reikšmingai dažniau patyrė danties sumušimą, III grupės – vainiko traumą, o I grupės – dažniau danties išmušimą (lentelė Nr.8).

Dažniausia buvo traumuoti 1 arba 2 dantys. Tarp grupių buvo stebimas statistiškai reikšmingas skirtumas. Ilgesnį laiką sportuojantiems asmenims (4 metai ir >), dažniau buvo traumuoti 2 arba 3 ir daugiau dantys (pav. Nr. 1).

l.l.=3, χ²=79,935, p< 0,001

Pav. Nr. 12. Traumuojamų dantų skaičius pagal grupes

0% 5% 10% 15% 20% 25% 30% 35% 40% 45%

Nebuvo traumuoti 1 dantis 2 dantys 3 ir > dantų

24,60% 34% 25,60% 15,10% 42,70% 36,50% 15,70% 5,10% 8,80% 33,20% 34,10% 23,90% P ro ce n tin is p asis k ir sty m a s

Traumuotų dantų skaičius

Bendras I gr. <4 m. II gr. >4 m.

30

l.l.=6, χ²=115,192, p< 0,001

Pav. Nr. 13. Dantų skaičiaus pažeidžiamumas pagal amžiaus grupes

Vienas dantis dažniau buvo traumuotas II grupėje, tai buvo du kartus daugiau nei I gr., o 2 arba 3 dantys ir daugiau – III amžiaus grupėje. III gr. 3 ir daugiau dantų buvo traumuoti tris kartus daugiau nei I ir II grupėse. Jėgos aitvarais užsiimantys asmenys dažniau patiria 2 ir 3 dantų traumas. Skirtumas statistiškai reikšmingas.

Lentelė Nr. 9. Kokio žandikaulio dantys pažeisti. Kokio žandikaulio

dantys pažeisti

Kokia sporto šaka užsiima

Bendras % (N) Jėgos aitvarai % (N) Vandenlentės/jėgos aitvarai % (N) Nepažeisti 2,2% (2) 31,7% (92) 24,6% (94) Viršutino žandikaulio 62,0%* (57) 44,1% (128) 48,4% (185) Apatinio žandikaulio 8,7% (8) 10,0% (29) 9,7% (37) Abiejų žandikaulių 27,2%* (25) 14,1% (41) 17,3% (66) l.l.=3, χ²=36,356, p< 0,001

Sportininkams daugiausia buvo traumuojami viršutinio žandikaulio dantys, tai sudarė beveik pusę dantų traumų (48,4 proc.). Šios traumos pasitaikė 5 kartus dažniau nei apatinio žandikaulio dantų traumos

0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% I gr. 25m < II gr. 25-32 m. III gr. 33m. ir > Bendras 56% 15,60% 5,00% 24,60% 23,30% 47,60% 30,00% 34,70% 12,10% 26,50% 37,50% 25,60% 8,60% 10,20% 27,50% 15,10% P ro ce n tin is p asis k ir sty m a s Amžiaus grupės Nebuvo traumuoti 1 dantis 2 dantys 3 ir > dantų

31

(9,7 proc.) ir 3 kartus daugiau nei abiejų žandikaulių dantų traumos (17,3 proc.). Analizuojant duomenis tarp jėgos aitvarais bei vandenlentėm/aitvarais užsiimančių sportininkų, gavome statistiškai reikšmingus skirtumus, kurie parodė, kad beveik 2 kartus daugiau abiejų žandikaulių dantų traumų patiria jėgos aitvarais užsiimantys p<0,001).

l.l.=7, χ²=77,059, p< 0,001

Pav. Nr. 14. Dantų traumų dažnio priklausomybė nuo to kiek laiko sportuoja.

Smulkiai analizuojant dantų traumų dažnumo priklausomybę nuo laiko kiek jie užsiima šiuo sportu, parodė, kad kuo ilgiau sportuoja, tuo daugiau patiria traumų. 4, 6 ir 7 metus sportuojantys žmonės statistiškai reikšmingai dažniai patyrė dantų traumas (p< 0,001)(pav. Nr. 14).

3.2. Sportuojančių žinios apie pirmąją pagalbą įvykus dantų traumai

Lentelė Nr. 10. Lankymosi pas odontologą įvykus traumai dažnis pagal tiriamas grupes. Ar lankėtės

pas odontologą

įvykus traumai

Kiek metų užsiimate sportu Amžiaus grupė Bendras % (N) <4 m. % (N) >4m. % (N) 25 m.ir < % (N) 25-32 m. % (N) 33m. ir > % (N) Lankiausi 60,8% (62) 66,3% (124) 70,6% (36) 64,5% (80) 61,4% (70) 64,4% (186) Nesilankiau 39,2% (40) 33,7% (63) 29,4% (15) 35,5% (44) 38,6% (44) 35,6% (103) p>0,05

Danties traumas gydymo sėkmė priklauso nuo žinių, kaip teisingai elgtis įvykus traumai ir odontologo pasiekiamumo. Odontologų šiais laikais tikrai netrūksta, todėl įdomu sužinoti ar kreipiasi į odontologą

36,40% 50% 70% 87,30% 86,20% 97,20% 100% 100% 0% 20% 40% 60% 80% 100% 120% 1 m. 2 m. 3 m. 4 m. 5 m. 6 m. 7 m. 8 m. P ro ce n tin is p asis k ir sty m a s Metai

32

ir kaip greitai tai padaro. Įvykus traumai į odontologą kreipėsi 64,4 proc. sportuojančių (lentelė Nr.10). Statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo nei grupėse pagal amžių, nei pagal patirtį sportuojant. Daugiausia kreipėsi kitą dieną (pav. Nr. 15).

Pav. Nr. 15. Kada kreipėsi į odontologą įvykus traumai.

Penktadalis žmonių po traumos buvo patyrę įvairių dantų komplikacijų (pav. Nr.16). Nebuvo stebimas skirtumo tarp komplikacijų dažnio ir kreipimosi į odontologą.

Pav. Nr. 16. Ar buvo komplikacijų po dantų traumų.

17,20%

9,90% 19,80%

2,10%

Iš karto po traumos Tą pačią dieną Kitą dieną

Kai atsirado komplikacijų

20,40%

79,60%

Taip Ne

33 Lentelė Nr. 11. Kiek dantų buvo traumuota.

Ar buvo komplikacijų

Kiek dantų buvo traumuota

Bendras % (N) 1 dantis % (N) 2 dantys % (N) 3 dantys ir > % (N) Buvo 15% (20) 18,4% (18) 36,2% (21) 20,4% (59) Nebuvo 85,0% (113) 81,6% (80) 63,8% (37) 79,6% (230) l.l.=2, χ²=11,522, p< 0,001

15 proc. sportininkų, kuriems buvo traumuotas 1 dantis, 18,4 proc., kuriems buvo traumuoti 2 dantys ir 36,2 proc., kuriems traumuoti 3 dantys, patyrė komplikacijas. Kuo daugiau traumuota dantų, tuo didesnė komplikacijų atsiradimo tikimybė. Statistiškai reikšminga dažniau dantų traumų komplikacijas patyrė sportininkai, kuriems buvo traumuoti 3 ir daugiau dantys (p< 0,001).

Lentelė Nr. 12. Žinių, kad dantis gali būti atstatomas, pasiskirstymas tiriamosiose grupėse. Ar žinote,

kad dantis gali būti atstatomas

Kiek metų užsiimate sportu Amžiaus grupė

Bendras % (N) <4 m. % (N) >4m. % (N) 25 m. ir < % (N) 25-32 m. % (N) 33m. ir > % (N) Žinau 56,7% (101) 71,2% (146)* 52,6% (61) 68,7%(101) 70,8% (85) 64,5% (247) Nežinau 43,3% (77)* 28,8% (59) 47,4% (55)** 31,3% (46) 29,2% (35) 35,5% (136) *l.l.=1, χ²=8,721, p< 0,001, **l.l.=2, χ²=10,428, p< 0,001

Jeigu dantis yra visiškai išmušamas, galima jo replantacija. Kuo greičiau jis yra replantuojamas, tuo geresnė gydymo prognozė. Geriausia jeigu žmogus pats galėtų atstatyti dantį ir tada vykti į odontologinę kliniką. Svarbu buvo sužinoti, ar tiriamieji žino, kad gali būti atstatomas dantis (lentelė Nr.12). Daugiau patirties turintys sportininkai turėjo geresnes žinias apie tai, kad dantis turi būti atstatomas. Daugiausia jauniausios grupės sportininkų nežinojo, kad dantis gali po traumos būti atstatomas. Geriausios žinios, kad dantis gali būti atstatomas buvo sportininkų, kurie anksčiau buvo patyrę dantų traumų. 77,3 proc. patyrusių dantų traumas žinojo, kad dantis gali būti atstatomas, 57,1 proc. nepatyrusių dantų traumų žinojo, bet skirtumas nebuvo statistiškai reikšmingas.

34 l.l.=7, χ²=70,515, p< 0,001

Pav. 17. Žinios apie danties transportavimą į kliniką pagal sportavimo stažą.

Geriausias žinias apie tai, kad dantis turi būti surandamas ir transportuojamas į odontologijos kliniką turėjo 6, 7 ir 8 metus sportuojantys apklaustieji (pav. Nr. 17).

Lentelė Nr. 13. Žinių pasiskirstymas pagal amžiaus grupes ir sportavimo stažą. Ar išmuštas

dantis ir vežamas į

kliniką

Kiek metų užsiimate sportu Amžiaus grupė Bendras % (N) <4 m. % (N) >4m. % (N) 25 m.ir < % (N) 25-32 m. % (N) 33m. ir > % (N) Taip 29,8% (53) 56,6% (116) 35,3% (41) 48,3% (71) 47,5% (57) 44,1% (167) Ne 70,2% (125) 43,4% (89) 64,7% (75) 51,7% (76) 52,5% (63) 55,9% (214) l.l.=2, χ²=5,220, p< 0,05

Daugiau nei pusė (55,9 proc.) nežino, kad dantis turi būti surandamas ir vežamas į kliniką. 4 m. ir > sportuojantys dvigubai daugiau žinojo, kad išmuštas dantis turi būti surandamas ir vežamas į odontologinę kliniką. 44,1 proc. apklaustųjų žinojo, kad visiškai išmušus dantį, jis turi būti surandamas ir vežamas į kliniką. Reikšmingai blogesnės žinios šiuo klausimu buvo jauniausios grupės sportininkų.

0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% 1 m. 2 m. 3 m. 4 m. 5 m. 6 m. 7 m. 8 m. 18,20% 35,50% 27,50% 36,30% 62,10% 90,50% 71,00% 100% P ro ce n tin is p asis k ir sty m a s Metai

35 l.l.=1, χ²=40,932, p< 0,001

Pav. Nr. 18. Žinios, kad išmuštas dantis turi būti surandamas ir vežamas į kliniką pagal tai kokia sporto šaka užsiima.

Jėgos aitvarus kultivuojantys sportininkai du kartus (72,8 proc.) geriau žinojo, kad dantis turi būti surandamas ir transportuojamas į klinką (pav. Nr. 18). Rezultatai skyrėsi statistiškai reikšmingai.

61,9 proc. apklaustųjų nežinojo kokia terpė yra tinkamiausia transportuoti išmuštą dantį, 16,7 proc. galvojo, kad dantį reikia transportuoti sausai, t.y. įvyniojus į servetėlę (lentelė Nr.14). 86,7 proc. nežinojo kaip transportuoti išmuštą dantį. Mūsų tyrime tik daugiau nei dešimtadalis (12,3 proc.) žinojo, kad pienas yra tinkama terpė.

Lentelė Nr. 14. Žinių apie transportavimo terpę pasiskirstymas pagal amžiaus grupes.

Kaip transportuoti išmuštą dantį Amžiaus grupė Bendras % (N) 25m. ir < % (N) 25-32 m. % (N) 33 m. ir > % (N) Nežinau 57,8% (67) 56,5% (83) 72,5% (87) * 61,9% (237) Suvyniotą į servetėlę 20,7% (24) 17,7% (26) 11,7% (14) 16,7% (64) Piene 11,2% (13) 8,2% (19) 12,5% (15) 12,3% (47) Seilėse 6,9% (8) 8,2% (12) 3,3% (4) 6,3% (24) Specialiame skystyje 1,7% (2) 4,8% (7)* 0% (0) 2,3% (9) Kontaktinių lęšių sk. 1,7% (2)* 0% (0) 0% (0) 0,5% (2) *l.l.=10, χ²=20,197, p< 0,01 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% Žino Nežino 72,80% 27,20% 34,80% 65,20% P ro ce n tin is p asis k ir sty m a s Žinios Jėgos aitvarai Vandenlentės/jėgos aitvarai