Bulių sarkocistozė, įtaka mėsos kokybei

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Aušra Rutkaitytė

Bulių sarkocistozė, įtaka mėsos kokybei

Bull sarcocystosis, effect on the quality of beef

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

Darbo vadovas: prof. Dr. Gražina Januškevičienė

2 DARBAS ATLIKTAS MAISTO SAUGOS IR KOKYBĖS KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Bulių sarkocistozė, įtaka mėsos kokybei“:

1. Yra atliktas mano pačios;

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.

Aušra Rutkaitytė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. Aušra Rutkaitytė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO

Prof. dr. Gražina Januškevičienė

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE/KLINIKOJE Prof. dr. M. Malakauskas

(aprobacijos data) (katedros/klinikos vedėjo/jos vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)

2)

(vardas, pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas, pavardė)

3

TURINYS

1.1. SARKOCISTŲ VYSTYMOSI CIKLAS ... 8

1.1.1. SARKOCISTŲ VYSTYMOSI STADIJOS TARPINIO ŠEIMININKO ORGANIZME. ... 8

1.1.2. SARKOCISTŲ VYSTYMOSI ETAPAI GALUTINIO ŠEIMININKO ORGANIZME ... 9

1.2. GALVIJŲ SARKOCISTOZĖ ... 9

1.2.1. Galvijų sarkocistozės paplitimas ... 11

1.3. SARKOCISTOMIS INFEKUOTOS MĖSOS KOKYBĖ, SANITARINIS VERTINIMAS... 11

1.4. SARKOCISTOZĖS ĮTAKA ŽMONIŲ SVEIKATAI ... 13

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 16

2.1. TYRIMO ATLIKIMO VIETA ... 16

2.2. TYRIMO METODIKOS ... 16

3. TYRIMO REZULTATAI ... 22

3.1. GALVIJŲ UŽSIKRĖTIMO SARKOCISTOMIS INTENSYVUMAS IR EKSTENSYVUMAS ... 22

3.2. SARKOCISTŲ INFEKCIJOS INTENSYVUMO ĮTAKA GALVIJŲ SKERDENOS KOKYBEI . 27 4. REZULTATŲ APIBENDRINIMAS ... 37 IŠVADOS ... 39 REKOMENDACIJOS ... 40 PADĖKA ... 41 LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 42 1 PRIEDAS ... 50 2 PRIEDAS ... 51 3 PRIEDAS ... 55

4

SANTRAUKA

Bulių sarkocistozė, įtaka mėsos kokybei Aušra Rutkaitytė

Magistro baigiamasis darbas

Lietuvoje užaugintų ir paskerstų bulių užsikrėtimas sarkocistoze buvo įvertintas tiriant jų diafragmos bei stemplės mėginius. Iš viso ištirti 265 mėginiai. Sarcocystis infekcijos ekstensyvumas bulių stemplės raumenyse sudarė 93,96 proc., o diafragmos raumenyse – 90,94 proc. Didžiausias ekstensyvumas nustatytas mėsinių veislių buliams (98,68 proc.) ir Lietuvos juodmargių kryžmintų su mėsinės veislėmis buliams (94,74 proc.), o mažiausias - Lietuvos žaliesiems (80,00 proc.). Didiausias užsikrėtimo intensyvumas (47,37 proc.) nustatytas Lietuvos Juodmargių, kryžmintų su mėsinėmis veislėmis, buliams, mažiausias intensyvumas - Mėsinių veislių ir Lietuvos Žalųjų veislės buliams – atitinkamai 15,79 ir 6,67 proc. Tarp sarkocistomis infekuotų bulių vyravo O raumeningumo ir 2 riebalingumo klasės skerdenos. Nustatyta, kad intensyvi sarkocistų infekcija daro įtaką mėsos kokybei – aptikta didesnė bakterinė tarša, aukštesnis pH lyginant su neinfekuotais mėginiais. Silpnos

Sarcocystis infekcijos atveju, lyginant su neinfekuotais mėginiais, nustatytas patikimai

didesnis putrescino, histamino, spermidino bei spermino kiekis. Intensyviai infekuotuose mėginiuose patikimai didesnis buvo kadaverino, histamino ir spermidino kiekis.

Raktažodžiai: Galvijai, buliai, sarkocistozė, mėsos kokybė, intensyvumas, ekstensyvumas.

5

SUMMARY

Bull sarcocystosis, effect on the quality of beef Aušra Rutkaitytė

Master‘s Thesis

Sarcocystosis infection in bulls, grown and slaughtered in Lithuania, was assesed by researching samples of their diaphragm and esophagus. 265 samples in total. The extensity of the infection in esophagus amounted to 93.96% and in the muscle of the diaphragm – 90.94%. The largest extensity was estimated in meat bulls (94.74%), smallest – Lithuanian green bulls (80.00%). The highest infection rate (47.37%) established in Lithuanian Black and White, crossed with meat breed. The lowest infection was estimated in meat bulls and Lithuanian green bulls - respectively, 15.79% and 6.67%. In Intensive infected bulls prevailed O muscularity class and 2-nd fat class. It was established that intensive sarcocystosis infection contributes to a huge amount of quality of the meat – larger bacterial contamination, higher pH levels compared to the uninfected samples. In low Sarcocystis infection, compared with the uninfected samples, was found significantly higher putrescine, histamine, spermidine and spermine levels. In intensive infected samples were found higher cadaverine, histamine and spermidine levels compared with uninfected samples.

6

ĮVADAS

Gyvulių auginimo eigoje juos veikia gan nemažai nepalankių faktorių: aplinkos poveikis, didelė gyvulių koncentracija, hipodinamija, fermos mikroklimato svyravimai ir kt., o tai sąlygoja padidintas apkrovas gyvulio organizmui. Gyvuliams adaptuojantis prie pasikeitusių sąlygų vyksta jų organizmo funkcijų pasikeitimas ląsteliniame lygyje, kas neretai sąlygoja jų produktyvumo sumažėjimą, imuniteto nusilpimą. Taip susidaro sąlygos pasireikšti įvairioms ligoms, tuo pačiu apsunkina lėtinių ligų eigą.

Kuriant gyvūnų sveikatos ir visuomenės sveikatos priežiūros sistemą labai svarbu laiku ir kokybiškai ištirti zoonozių paplitimą, jų poveikį gyvūnų ir žmonių sveikatai, laiku užkirsti kelią jų patekimui į maisto grandinę. Pastaruoju dešimtmečiu mokslinėje literatūroje dėmesys skiriamas zoonozėms t.y. bendromis žmonėms ir gyvūnams ligoms, kurių šiuo metu įvardijama apie 200 rūšių (1).

Sarkocistos – tai viduląsteliniai vienaląsčiai pirmuonys, parazituojantys žmonių bei gyvūnų organizme (2). Sarkocistos turi dviejų šeimininkų (fakulktatyvinį) vystymosi ciklą – dažniausiai žolėdžiai gyvūnai tampa jų tarpiniais šeimininkais, o žmonės ir mėsėdžiai – galutiniais (3). Lietuvoje atliktų tyrimų duomenimis, Sarcocystis genties pirmuonys yra plačiai paplitę tarp laukinių gyvūnų ir paukščių (4). Žmonės ir kelios bezdžionių rūšys (makakos, babuinai, šimpanzės) yra nustatyti kaip galutiniai S. suihominis ir S. hominis šeimininkai (5). Žmonės sarkocistoze užsikrečia suvalgę nepakankamai termiškai apdorotos kiaulienos užkrėstos S. suihominis ar jautienos užkrėstos S. hominis (3). Sarcocystis parazitų poveikis galutiniams ir tarpiniams šeimininkams yra skirtingas. Pašaro stoka, stresas, laktacija, nėštumas gali apsunkinti sarkocistozės eigą. Esant sarkocistų invazijai, gyvūnai netenka kūno masės, vystosi anemija, sumažėja produkcija, gali pasireikšti centrinės nervų sistemos pažeidimai, abortai (6).

Naminiams gyvūnams sarkocistos sukelia įvairius sveikatos sutrikimus, galinčius pasibaigti vaisiaus ar gyvūno žūtimi. Sarkocistozė gyvulininkystėje sąlygoja nemažus ekonominius nuostolius dėl makroskopinėmis sarkocistomis užkrėstos mėsos netinkamumo prekybai, sumažėjusios mėsos, vilnos, pieno produkcijos. Sarcocystis rūšys gan plačiai paplitusios visame pasaulyje, ypač šiltesnėse klimato zonose (pasaulio arktinėje dalyje sarkocistos neaptinkamos). Mokslinių tyrimų rezultatai parodė aukštą sarkocistų paplitimą galvijų ir buivolų tarpe Irane (7). Alžyre (8), Argentinoje (9).

Europoje atliktų mokslinių tyrimų duomenimis galvijuose šių pirmuonių paplitimas gali siekti 100 proc. Nustatyta, kad Šiaurės Italijoje sarkosporidijomis buvo užsikrėtę 78,1 proc. skerdžiamų galvijų (10). Vengrijoje 66-78,1 proc. suaugusių galvijų užsikrėtę

7 sarkocistoze (11). Portugalijoje mokslininko Goncalo (2014) duomenimis sarkocistozė diagnozuota 64,6-100,00 proc., o Prancūzijoje 90,00-100,00 proc galvijų (12, 13). Baltijos šalių regione, Estijoje 57,3-83,6 procentai galvijų užsikrėtę sarkocistoze (14).

Lietuvoje naminiuose gyvūnuose aptinkamos Sarcocytis rūšys kol kas menkai tyrinėtos. Lietuvoje naminių gyvulių užsikrėtimą sarkocistoze tyrė Grikienienė prieš 22 metus ir nustatė, kad 34,2 proc. kiaulių stambiuose kompleksuose ir 79,5 proc. smulkiuose ūkiuose užsikrėtusios sarkocistoze, o galvijų užsikrėtimas siekia 90,6 proc. (15). Mokslininko P. Prako (2013) teigimu naminių gyvūnų užsikrėtimo laipsnis Sarcocystis rūšimis svyruoja nuo 10 iki 100 proc. (16).

Galvijų sarkosporidiozė turi tiesiogines sąsajas su žmonių aplinka ir kitų naminių gyvūnų aplinka, įsiterpia į maisto grandinę. Atsižvelgiant į Europos Komisijos (EK) reglamento 854/2004, nurodančio oficialios kontrolės žmonių vartojimui skirtos mėsos taisykles, sarkocistų nustatymas atliekamas kasdieninėje gyvūnų skerdenų apžiūroje.

Maistui skerdžiamų gyvulių raumenyse randamų sarkosporidijų tyrimai yra svarbūs, nes infekcijos paplitimo mąstas, poveikis skerdenų kokybei nėra tiksliai žinomas. Šie parazitai gali kelti grėsmę žmogaus sveikatai, nes Europoje populiaru valgyti menkai ar visai termiškai neapdorotą mėsą ir mėsos produktus.

Darbo tikslas: nustatyti Lietuvoje maistui auginamų galvijų (bulių) Sarcocystis spp. invazijos ekstensyvumą, intensyvumą ir įtaką mėsos kokybei.

Darbo uždaviniai:

1. Nustatyti maistui auginamų naminių galvijų (bulių) Sarcocystis spp. užsikrėtimo invazijos ekstensyvumą.

2. Nustatyti maistui auginamų galvijų (bulių) Sarcocystis spp. invazijos intensyvumą.

3. Nustatyti maistui auginamų galvijų (bulių) Sarcocystis spp. invazijos intensyvumo įtaką skerdenų kokybei (masei, raumeningumui, riebalingumui).

4. Nustatyti maistui auginamų galvijų Sarcocystis spp. invazijos intensyvumo įtaką mėsos kokybei (pH, bakterinė tarša, biogeniniai aminai).

8

1.

LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Sarkocistų vystymosi ciklas

Sarkocistos turi dviejų šeimininkų (fakulktatyvinį) vystymosi ciklą – dažniausiai žolėdžiai gyvūnai tampa jų tarpiniais šeimininkais, o žmonės ir mėsėdžiai – galutiniais. (3). Nelytinis dauginimasis vyksta tarpiniame šeimininke, o lytinis – galutiniame šeimininke. Galutinis šeimininkas užsikrečia suvalgęs tarpinio šeimininko raumeninio audinio su inkapsuliuotomis sarkocistomis (17). Po užsikrėtimo sarkocistomis gyvūnų plonosiose žarnose vyksta sarkocistų lytinis vystymasis, kurio metu susiformuoja oocistos, su išmatomis patenkančios į aplinką. Su išmatomis išsiskiria jau subrendusios oocistos arba iš jų išsilaisvinusios sporocistos. Oocistos iš gyvūno organizmo su išmatomis pradeda išskirti praėjus 1-2 savaitėms po užsikrėtimo ir tęsiasi nuo vienos savaitės iki kelių mėnesių. Pagrindiniais sarkocistozę platinančiais galutiniais šeimininkais dažniausiai būna mėsėdžiai, tame tarpe ir šunys bei katės (18, 19). Galutiniams šeimininkams (mėsėdžiams gyvūnams) sarkocistos dažniausiai nesukelia pastebimų pakitimų, nors kai kada sergantys gyvūnai gali viduriuoti, pasireiškia organizmo išsekimas. Sarkosporidioze sergantys mėsėdžiai oocistomis užteršia dirvožemį, žolę, vandenį ir tokiu būdu užsikrečia tarpiniai šeimininkai (žolėdžiai gyvūnai). Žolėdžiams gali išsivystyti kraujagyslių, širdies pažeidimai, raumenų, smegenų uždegimai. Sunkiais atvejais vaikingos patelės gali abortuoti arba gali pasitaikyti gyvūnų gaišimo atvejų (6).

Sarcocystis hominis, sukeliančius galvijų sarkocistozę ir Sarcocystis suihominis, sukeliančius

kiaulių sarkocistozę, kaip galutinis šeimininkas platina žmogus. (18, 19). Žarnyno sarkocistoze

žmogus užsikrečia naudodamas maistui žalią ar nepakankamai termiškai apdorotą mėsą, dažniausiai jautieną ar kiaulieną, kurioje yra susiformavusios sarkocistos. Sarkocistos virškinimo trakte netenka apvalkalo, iš jų išsilaisvina parazitai, kurie prasiskverbia į plonosios žarnos epitelį, kuriame dauginasi ir vystosi. Oocistos ar sporocistos su žmogaus išmatomis pradeda išsiskirti praėjus 1 – 2 sav. po užsikrėtimo (20, 21).

1.1.1. Sarkocistų vystymosi stadijos tarpinio šeimininko organizme.

Tarpiniai šeiminkai užsikrečia oraliniu keliu, kai suėda oocistomis ar sporocistomis užkrėsto pašaro ar geria jomis užkrėstą vandenį (19). Į tarpinio šeimininko virškinimo sistemą patekusios oocistos ar sporocistos su pašaru patenka į plonasias žarnas. Iš sporocistų išsilaisvina sporozoitai, kurie migruoja per žarnų epitelį, kol pasiekia mažų arterijų endotelio

9 ląsteles visame organizme. Čia prasideda pirma iš keturių nelytinio vystymosi stadijų, vadinama šizogonija (merogonija), kuri gamina merozoitus, praėjus apie 15 – 16 dienų po užsikrėtimo. Vėlesnės merozoitų kartos krauju patenka į arterioles, kapiliarus, venules ir venas visame kūne ir prasideda paskutinioji nelytinio vystymosi stadija raumenyse. Šie merozoitai prasiskverbia į raumenines ląsteles, jie susitelkia apie metrocitus (motinines ląsteles) ir pradeda formuotis sarkocistos, jos didėja ir bręsta. Metrocitai formuoja pusmėnulio formos bradizoitus. Priklausomai nuo sarkocistų rūšies, šis procesas trunka 2 ar daugiau mėnesių (5). Atskirais atvejais cistų formavimasis raumenyse gali užtrukti iki 12 mėnesių (19). Raumenyse sarkocistos gali išlikti kelis mėnesius ar metus. Priklausomai nuo rūšies, sarkocistų dydis svyruoja nuo mikroskopinių iki makroskopinių, taip pat jos būna įvairios formos ir turi skirtingos struktūros sienelės (5). Tarpiniams šeimininkams sarkocistozės simptomai pasireiškia dažniau ir ryškiau nei jų galutiniams šeimininkams. Vieno tarpinio šeimininko raumenyse gali parazituoti kelios šių pirmuonių rūšys ir vienas toks šeimininkas gali platinti kelių Sarcocystis rūšių sporocistas ir oocistas (19).

1.1.2. Sarkocistų vystymosi etapai galutinio šeimininko organizme

Galutiniame šeimininke sarkocistos parazituoja plonąjame žarnyne, kuriame vyksta sarkocistų lytinis vystymasis, susiformuoja oocistos, kurios su išmatomis patenka į aplinką (22). Į galutinio šeiminiko organizmą su tarpinio šeimininko raumenimis patenka sarkocistos, kurių sienelė žarnose yra suskaidoma ir išsilaisvina bradizoitai, jie prasiskverbia per žarnyno jungiamojo audinio sluoksnį (lot. lamina propria) (17). Kiekvienas bradizoitas formuoja arba mikrogametocitus arba makrogametocitus (4, 5). Jiems susijungus susiformuoja oocista, turinti dvi sporocistas (5). Šiose oocistose būna po dvi sporocistas, kuriose yra po keturis sporozoitus (4). Oocistos skverbiasi į žarnų spindį ir iš organizmo pasišalina kartu su išmatomis (5). Gametogonijos ir apvaisinimo procesas gali būti užbaigtas per 24 valandas (4). Sveikos oocistos dažniausiai išsilaiko tik kelias pirmas dienas, vėliau oocistos apvalkalas pažeidžiamas ir iš kiekvienos oocistos išsilaisvina po dvi sporocistas (5). Galutiniai šeimininkai oocistas pradeda išskirti praėjus 7-14 dienų po užsikrėtimo (22).

1.2. Galvijų sarkocistozė

Sarkocistos yra specifiškos savo galutiniams ir tarpiniams šeimininkams. Galvijai yra tarpiniai šeimininkai S. cruzi, S. hominis, S. hirsuta ir S. sinenesis (5). S. cruzi galutiniais

10 šeimininkais gali būti šunys, vilkai, lapės, meškėnai, S. hirsuta – katės, S. hominis – žmonės ir kai kurie primatai (17). Kaip tarpinį šeimininką S. cruzi gali infekuoti buivolus, bizonus ir galvijus. Teigiama, kad S. hominis taip pat pasižymi mažesniu specifiškumu šeimininkams, nes pabandžius ekspermentiškai užkrėsti buivolą šia rūšimi, po kurio laiko jo raumenyse rasta sarkocistų (5).

Patogeniškiausia ir dažniausiai galvijų skerdienoje randama Sarcocystis cruzi, tačiau nežinoma, ar būtent ši rūšis sukelia galvijams eozinofilinį miozitą (22, 23). Ekspermentiškai sarkocistoze užkrėstiems galvijams eozinofilinis miozitas nepasireiškė (24). Mažiausiai patogeniškomis laikomos S. hirsuta ir S. hominis. Sarkocistozė dažnai praeina be ryškių simptomų ir pavojaus gyvybei galutiniams šeimininkams.

Galvijams sarkocistozė kartais yra susijusi su keliais sindromais ir patologijomis: ūmi sarkocistozė (Dalmenio liga) yra reta liga, eozinofilinis miozitas ir slaptoji miopatija yra retai pasitaikantys (25).

Pirmą kartą klinikiniai galvijų sarkocistozės požymiai aprašyti Kanadoje kai 1961 metais. Ontarijo provincijoje pasireiškė neaiškios etiologijos susirgimas, kuriam buvo chrakteringa anoreksija, anemija, kacheksija, generalizuotas limfadenitas, hipersalivacija, raumenų tremoras, plaukų išritimas (ypač uodegos galiukyje), lokalinės opos snukio ertmėje ir stemplėje. Iš susirgusių 25 karvių nugaišo 17 (26). Kiek vėliau galvijų sarkocistozės atvejai buvo aprašyti Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Norvegijoje, Australijoje, JAV, Japonijoje, Kuboje ir kitose šalyse (19, 27). Pirmasis laukinių atrajotojų klinikinės sarkocistozės atvejis 2000m. aprašytas mokslininko Duncan et al. (28).

Gyvuliams, sergantiems ūmia sarkocistoze, vystosi eozinifilinis miozitas, pasireiškia raumenų spazmai, išliesėjimas, hemoragijos, gelta, pneumonija, anemija, blogėja skerdenos kokybė, galimi abortai ir neurologiniai sutrikimai, o retais atvejais ši liga gali baigtis gyvūno mirtimi (17, 29). Veršingos karvės gali abortuoti paskutiniame veršingumo periode. Veršeliams sutrinka augimas ir jie gali nugaišti dėl išsekimo (19).

Sergantiems poūmia sarkocistoze gyvuliams nustatytas lėtesnis augimas, bet jokia įtaka skerdenos kokybei nenustatyta. Lėtine sarkocistoze sergantys gyvuliai netenka masės, jų maži priesvoriai, suprastėja skerdenos kokybė. Gyvuliams, sirgusiems lėtine sarkocistozės eiga nuslenka plaukai pasturgalio, uodegos bei kaklo srityse, jie atrodo pavargę, daug guli, kai kurie vaikščioja ratu (30, 31). Lėtinės ligos eigos atveju S. cruzi galvijams gali sukelti centrinės nervų sistemos sutrikimus (32, 33).

Mokslinių tyrimų duomenimis, viena grupė galvijų, išgijusių nuo sarkocistozės, negalėjo pilnai atsistatyti ir galiausiai nugaišo dėl kacheksijos. Mokslininkai taip pat

11 užfiksavo kelis atvejus, kai gyvuliams pasireiškė nekrozinis encefalitas. S. hominis infekcijos buvo besimptomės (17). Dėl suprastėjusisos vilnos, skerdienos, pieno produkcijos bei jos kokybės, gyvulių augintojai kasmet patiria didelių ekonominių nuostolių. Mėsa, kurioje matomos sarkosporidijų cistos nėra tinkama prekybai ir turi būti brokuojama (16).

1.2.1. Galvijų sarkocistozės paplitimas

Pastaruoju dešimtmečiu Sarcocystis infekcija galvijuose buvo tirta įvairiose pasaulio šalyse pavyzdžiui, Šiaurės Vietname (34), Argentinoje (35) ir Nigerijoje (36). Gauti labai skirtingi tyrimai: Vakarų Australijoje buvo nustatytas 52 proc. paplitimas (37), Argentinoje – iki 71,5 proc. (35), Indijoje – 58,74 - 80,3 proc. (38). Irane atliktų tyrimų rezultatai patvirtino

Sarcocystis infekcijos paplitimą galvijų ir buivolų tarpe Irane (7, 39). Atliekant mokslinius

tyrimus Vengrijoje buvo nustatytas iki 66-78,1 proc. paplitimas galvijuose (11), Italijoje, skirtingų autorių duomenimis – nuo 64 iki 91 proc. (10, 40, 41), Estijoje – 57,5-83,6 proc. (14), Portugalijoje – 64,6-100 proc. (12), Prancūzijoje – 90-100 proc. (13), Vokietijoje – 26,4 proc. (42). Rusijoje atliktų tyrimų duomenimis Saratovo bei Baškirijos srityse galvijų užkėstumas sarkocistoze siekia 100,0 proc. (32, 43). Teigiama, jog iš visų galvijų, užsikrėtusių sarkocistoze, 82,2 proc. invazijos intensyvumas yra labai didelis (44). Galvijų sarkocistozės paplitimas Lietuvoje tyrinėtas mažai. Remiantis 1994 metais atliktais tyrimais 90,6 proc. galvijų buvo užsikrėtę sarkocistomis (15).

1.3. Sarkocistomis infekuotos mėsos kokybė, sanitarinis vertinimas

Dažniausiai sarkocistozė nėra diagnozuojama prieš skerdimą, nes gyvuliai ja serga be jokių klinikinių simptomų. Vadovaujantis Europos Tarybos reglamentu Nr. 854/2004, jokie specifinių pirmuonių metodai nenumatyti ir jų atlikti nereikalaujama. Tačiau skerdena turi būti brokuojama, jei esant intensyviai invazijai sarkocistos matomos plika akimi raumeniniame audinyje. Esant eozinofiliniam miozitui, sukeltam sarkocistų, galvijų raumenyse pastebimi mėlynai žalsvos spalvos plotai. Skerdenos dalys, kuriose matomi tokie pažeidimai taip pat turi būti brokuojamos.

Mikroskopinės cistos yra labiau paplitusios nei makroskopinės ir jos gali sukelti didžiulius ekonominius nuostolius (2). Mokslininko Daugschies (29) tyrimų duomenimis didelis gyvūnų užsikrėtimo ekstensyvumas, o dažnai ir didelis sarkocistų intensyvumas kelia

12 didelias problemas gyvulininkystėje. Sarkocistos sukelia raumeninio audinio, širdies ir kitų audinių sutrikimus, ima vystytis eozinofilinis miozitas (17).

Kaip pakis mėsos kokybė priklauso nuo invazijos intensyvumo (45). Nustatyta, kad esant silpnai invazijai gali būti randami pakitimai miokarde, matomos pabrinkusios, homogeniškos širdies raumens skaidulos, o skaidulų branduoliai lizės stadijoje (32). Jungiamojo audinio išvešėjimas bei degeneraciniai ląstelių pakitimai rasti esant vidutinio ir stipraus intensyvumo invazijai. Perikarditas, endokarditas, išsiplėtusios kraujagyslės, nekrozės, mikrokraujosrūvos bei jungiamojo audinio sankaupos būdingos intensyviai sarkocistų invazijai. Sarkocistozė sąlygoja didesnę skerdenos bakterinę taršą, prastesnį mėsos brendimą, skoninių savybių pasikeitimą (43). Sarkocistų invazijos atveju būdingesni yra uždegiminiai nei degeneraciniai procesai, nustatomas specifinis uždegimas, kuriam būdingas eozinofilų susikaupimas raumenyse (46).

Vokietijoje atliktų tyrimų duomenimis net 63 proc. tirtų galvijų buvo užsikrėtę S.

hominis (5). Indijoje iš 238 tirtų galvijų 29 buvo identifikuotos kaip S. hominis, 31 – S. hirsuta ir 186 – S. cruzi, užsikrėtimas sarkocistoze sudarė 80 proc. (47). Zoonotiniu požiūriu

galvijų sarkocistozė užima svarbią vietą, nes žmonės yra S. hominis galutinis šeimininkas (40). Italijos prekybos centruose atliktų tyrimų duomenimis jautienos produktai buvo užkrėsti sarkocistomis: S. hominis - 6,2 proc., S. hirsuta - 6,6 proc., S. cruzi - 37 proc. (42). Ankstesnių tyrimų Italijoje duomenimis 74,2 proc. galvijų buvo užsikrėtę S. cruzi, 1,8 proc. –

S. hirsuta ir 42,7 proc. – S. hominis (10). Mokslininkas Vangeel (48) 2007m. Belgijoje tyrė

jautienos faršą ir nustatė, kad užkrėtimas sarkocistoze siekia 97,4 proc. Kadangi tiek Belgijoje, tiek kitose Europos šalyse yra naudojama žalia mėsa žmonių maistui, tai gali turėti neįvertintą pavojų visuomenės sveikatai (48).

Mokslininkų teigimu sarkocistomis užkrėsta mėsa pasižymi blogesnėmis juslinėmis savybėmis, nes suminis amino rūgščių kiekis byloja apie greitesnį mėsos gedimą, priklausantį nuo invazijos intensyvumo. Sarkocistomis užkrėstos mėsos baltymuose nustatomas didesnis prolino kiekis, kaip dezamininimo proceso pažeidimo pasekmė kinta pakeičiamų ir nepakeičiamų amino rūgščių sudėtis (pavyzdžiui, lecitino, fenilalanino, lizino, valino, arginino kiekis padidėja 2,5 - 4 kartus, o tuo tarpu alanino metionino, triptofano kiekis sumažėja 1,5 karto). Тyrėjų duomenimis, sarkocistoze sergančių gyvulių mėsoje sumažėja laisvo vandens, viduląstelinių riebalų, baltymų, pelenų kiekis, padidėja proteolitinių fermentų aktyvumas, sumažėja fosforo, cinko, jodo kiekis. Мokslininkų teigimu, sarkocistomis užkrėstos mėsos kokybė ypač pablogėja po 48 val. Laikant kambario temperatūroje ji tampa

13 netinkama žmonių maistui, tuo tarpu neužkrėsta sarkocistomis mėsa per tą patį laikotarpį kambario temperatūroje būna tik įtartino šviežumo (49).

Tiriant sarkocistimis užkrėstą mėsą nustatyta, kad glikogeno kiekis kito atvirkščiai proporcingai sarkocistų kiekiui. Didėjant sarkocistų mėsoje glikogeno sumažėjo iki 273±15,80 mg%, o mėsos laikymo metu glikogeno kiekis intensyviau mažėjo sveikų gyvulių mėsoje, nei sarkocistomis užkrėstų gyvulių mėsoje. Esant intensyviai infekcijai raumenyse nustatyta hipoglikemija t.y. glikogeno kiekio mažėjimas sarkocistozės atveju vyko žymiai lėčiau nei sveikų gyvulių mėsoje. Daroma prielaida, kad sarkocistų infekcija gali daryti įtaką mėsos brendimo procesui. Esant intensyviai infekcijai nustatytas mažesnis pieno rūgšties kiekis, t.y. pieno rūgšties kaupimas mėsos laikymo mėtu sarkocistimis užkrėstoje mėsoje vyko žymiai lėčiau. Esant intensyviai infekcijai mėsos pH buvo 6,5-6,8, peroksidazės reakcija buvo neigiama. Tuo tarpu vidutinio intensyvumo infekcijos atveju pH ir peroksidažės reakcijos kitimas buvo mažiau išreikštas, o esant silpnai infekcijai buvo toks pats kaip sveikų gyvulių (50).

Vertinant galvijienos kokybę svarbūs tokie rodikliai kaip surišto ir nesurišto vandens kiekis, vandens rišlumas, viduląstelinių riebalų kiekis, triptofano ir oksiprolino santykis, mėsos švelnumas. Mokslinių tyrimų duomenimis, esant inetnsyviai ir vidutinio intensyvumo sarkocistozės infekcijai galvijienoje aptinkama mažiau surišto vandens ir riebalų, o laisvo vandens ir oksiprolino kiekis yra didesnis nei sveikų gyvulių mėsoje, taip pat infekuotų gyvulių mėsoje nustatytas mėsos švelnumo sumažėjimas (50).

1.4.

Sarkocistozės įtaka žmonių sveikatai

Kai kurios Sarcocystis rūšys gali būti pavojingos žmogui (51). Todėl sarkocistos yra vertinamos kaip rizikos veiksnys, pasitaikantis žmonių maistui vartojamoje mėsoje ir turi reikšmę maisto higienos požiūriu (52). Zoonotiniu požiūriu svarbiausios yra S. suihominis ir

S. hominis rūšys (48).

Įvairiose šalyse žmonių žarnų sarkosporidiozės dažnumas siekia nuo 6 iki 10 proc. Ši liga labiau paplitusi šalyse, kur dažnai valgoma žalia mėsa. Žarnų sarkocistozė yra trumpalaikė ir dažniausiai nesukelia jokių komplikacijų (17). Žmonės gali tapti sarkocistų galutiniais šeimininkais suvalgę temiškai neapdorotos ar nepakankamai apdorotos mėsos. Priklausomai nuo infekcijos intensyvumo, žmonėms pasireiškia pykinimas, pilvo skausmai, diarėja, taip pat priklausomai nuo sarkocistų rūšies šie simptomai pasireiškia silpniau arba

14 stipriau, pavyzdžiui, šie požymiai daug stipresni sarkocistoze užsikrėtus nuo kiaulienos, nei nuo jautienos (3). Taip pat, kaip vėmimo ir diarėjos pasekmė, gali pasirekšti prakaitavimas, atšalimas, išplitęs pilvo jautrumas, dehidratacija (17). Esant silpnai invazijai ligos simptomai dažniausiai nepasireiškia. Esant intensyviai Sarcocystis suihominis infekcijai, po 6-12 val. atsiranda pykinimo, viduriavimo, vėmimo, apetito netekimo, dusulio simptomai ir gali tęstis 1-2 dienas. Žmonių žarnyno sarkosporidiozę kaip manoma, gali sukelti ir kitos, kol kas dar

nenustatytos Sarcocystis rūšys (5, 53). Žarnų sarkocistozė yra neišgydoma, tačiau ši infekcija

persirgus išnyksta pati (17). Tyrimų duomenimis, žmonėms savanoriškai suvalgius žalios, S.

hominis užkrėstos jautienos po 3 – 6 valandų pasireiškė pilvo skausmai, pykinimas,

viduriavimas. Šie simptomai vėl pasikartojo po 14 – 18 dienų nuo užsikrėtimo sarkocistomis. Ištyrus sergančiųjų išmatas buvo rastas maksimalus kiekis sporocistų. Žmonėms savanoriškai užkrėstiems S. hominis cistomis ligos simptomai buvo mažiau ryškūs nei užkrėstiems S.

suihominis (20).

Žmogus tarpiniu šeimininku gali tapti, kai užsikrečia sarkosporidijų sporocistomis per aplinką, pavyzdžiui, per užterštą vandenį (54). Kaip tarpiniai šeimininkai žmonės gali būti užsikrėtę Sarcocystis nesbitti, kurių galutiniais šeimininkais būna reptilijos ir galimai kiti dar neišaiškinti gyvūnai (3). Tolesnis sarkocistų vystymasis raumeniniame audinyje yra siejamas su miozitu (3). Raumenų sarkocistozei būdinga karščiavimas, raumenų skausmai, eozinofilinis miozitas. Taip pat yra pasitaikę skausmingo raumenų patinimo, lydimo eritemos, generalizuoto raumenų silpnumo su karščiavimu, bronchospazmų atvejų. Lėtiniu sarkocistozės atveju simptomai gali būti nuolatiniai arba atsikartojantys iki 7 metų (17). Žmogaus kelionės į tropinius regionus, pakilęs jų kraujo serumo fermentų lygis ir eozinofilija gali būti siejama su užsikrėtimu sarkocistoze, o diagnozė patvirtinama raumenų biopsijos mėginyje radus sarkocistų. Šiai dienai dar nėra sukurtos vakcinos ar efektyvių antiparazitinių vaistų prieš raumenų sarkocistozę, tačiau priešuždegiminiai vaistai gali sumažinti sukeltus simptomus (3). Simptomatinis miozitas gali būti išgydomas antiparazitiniais vaistais, tokiais kaip metronidazolas, cotrimoksozolas ir albendazolas. Kortikosteroidai gali būti naudojami sumažinti uždegimo simptomus. Besimptomiai atvejai yra negydomi (17). Mokslininkų duomenimis iš viso pasaulyje žinoma apie 100 raumeninės žmonių raumenų sarkocistozės atvejų (5).

Siekiant įvertinti sarkocistozės įtaką visuomenės sveikatai, ES šalyse yra vykdoma šių parazitų paplitimo stebėsena. Europos sąjungoje žmonių sarkocistozė nėra dažna ir dėl to nelaikoma opia problema. Atliktų tyrimų rezultatai nėra vertinami kaip patikimi, nes nėra nurodyta, kuo remiantis atlikti tyrimai ir kaip jų rezultatai atspindi realią situaciją Europos

15 sąjungos šalyse. Teigiama, jog 2006 metais ES nebuvo užregistruota nei vieno žmonių sarkocistozės atvejo (55). Tačiau nurodoma, kad pasaulyje žarnyno sarkocistoze serga 6 – 10 proc. žmonių (17). Dauguma atliktų mokslinių tyrimų duomenų, susijusių su žmonių sarkocistoze yra senesni nei 10 – 20 metų. Tiriant išmatų mėginius mikroskopiškai nustatyta, kad nuo 1,6 iki 10,4 proc. tirtų žmonių serga žarnyno sarkocistoze (5, 19). Pietryčių Azijoje iki 1990m. užfiksuoti 46 žmonių sarkocistozės atvejai. Iki 2004 metų pietryčių Azijoje nustatyta 13, o Indijoje – 11 atvejų (5). Apytikriai 20 proc. tirtų žmonių Malaizijoje turi antikūnus Sarcocystis spp. rūšiai, o pietryčių Azijoje - 21 proc. (5, 17, 19, 56). Tai rodo, kad šiose šalyse sarkocistozė yra paplitusi, tačiau dažnai nediagnozuojama (56). Jungtinėse Amerikos Valstijose užfiksuota daugiau nei 60 sarkocistozės atvejų, tačiau beveik visi jie aptikti atsitiktinai (17). Pietų bei Centrinėje Amerikoje iki 2004 metų nustatyti 5, o Europoje ir Afrikoje – po 4 žmonių sarkocistozės atvejus (5).

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) duomenimis, Lietuvoje 2013 metais buvo užregistruoti 1994 parazitiniai žmonių susirgimai. Helmintozės sudarė 91 proc. visų užregistruotų parazitinių susirgimų, tuo tarpu pirmuonių sukeltos parazitinės ligos sudarė tik 9 proc. Visų užkrečiamųjų ligų tarpe 2013 metais Lietuvoje parazitinės ligos sudarė 0,23 proc. Dažniausiai, apie 75 proc. visų parazitinių ligų diagnozuota enterobiozė, o kitos parazitozės sudarė 25 proc., tarp kurių net 11 proc. tenka askaridozei. Lietuvoje, palyginus su kitomis Europos Sąjungos šalimis, gan dažnai diagnozuojama žmonių echinikokozė ir trichineliozė. 2013 metų duomenimis tarp pirmuonių sukeliamų parazitinių susirgimų daugiausia diagnozuota toksoplazmozė - 60,9 proc. ir žarnyno pirmuonių sukeltos ligos – 34,2 proc. Tarp visų pirmuonių sukeliamų žarnyno ligų vyrauja amebiazė (30 proc.), giardiazė (21proc.), gan nedidelį procentą (3,0 proc.) sudaro kriptosporidiozė, taip pat izosporiazė (3 proc.). Tačiau net 43 proc. pirmuonių sukeltų žarnyno ligų sudarė neidentifikuoti atvejai. Duomenų apie žmonių užsikrėtimą sarkocistoze 2013 metų Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro ataskaitoje nepateikiama, o 2014 metų Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro ataskaitoje nurodoma, kad sarkosporidiozės atvejų pastaraisiais metais nebuvo nustatyta (57).

16

2.

TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA

2.1. Tyrimo atlikimo vieta

Tiriamasis darbas buvo atliktas 2013 - 2015 metų laikotarpiu Lietuvos sveikatos mokslų universitete Veterinarijos akademijoje Maisto saugos ir kokybės katedroje, mėsos įmonių skerdyklose.

2.2. Tyrimo metodikos

Vadovaujantis Reglamentu (EB) Nr. 854/2004 (58), mėsos įmonių skerdyklose atliktas gyvulių galvijų priešskerdiminis ir poskerdiminis tyrimas. Poskerdiminio tyrimo metu ištirta 265 įvairaus amžiaus ir veislės bulių skerdenos. Poskerdiminio tyrimo metu buvo fiksuojami visi skerdenoje ir vidaus organuose rasti pakitimai. Siekiant makroskopiškai diagnozuoti sarkocistozę buvo atlikta detali stemplės, diafragmos, kaklo, nugaros raumenų apžiūra ir palpacija, o taip pat žando ir širdies raumenų apžiūra, palpacija, pjūviai. Naminių gyvulių mėginiai mikroskopiniam tyrimui paimti betarpiškai skerdykloje poskerdiminio tyrimo metu. Iš visų gyvulių paimti stemplės ir diafragmos raumeninės dalies mėginiai.

Kompresorinis - trichinoskopinis sarkocistų nustatymas audiniuose. Mikroskopiniam tyrimui paimti 100 g dydžio audinių mėginiai (stemplės, diafragmos). Sarkocistos diagnozuotos naudojant kompresorinį - mikroskopinį dažytų raumenų iškarpų metodą. Iš tiriamosios grupės raumenų (diafragmos, stemplės) išilgai raumenų skaidulų buvo iškerpami 28 avižos grūdo dydžio raumenų gabalėliai (iš viso 1 g.), sudedami ant tinklelio ir 15 min. dedami į metileno mėlynojo vandeninį tirpalą (1 g metileno mėlynojo ir 500 ml. vandens), po to iškarpos dedamos ant filtrinio popieriaus, nusausinamas dažų perteklius ir nuskaidrinimui dedamos į 1,5 proc. acto rūgšties tirpalą 3 min., vėl nusausinama ant filtrinio popieriaus ir tada iškarpos dedamos ant apatinio kompresoriaus stiklo, užlašinama glicerino ir vandens mišinio lygiomis dalimis, uždedamas viršutinis kompresoriaus stiklas, suspaudžiama ir mikroskopuojama šviesiniu mikroskopu x40 padidinimu. Invazijos intensyvumas buvo vertinamas naudojant mokslinėje literatūroje pateikiamą metodiką Bogush (1976) ir Malakauskas ir kt. (2001) pasiūlytą metodiką: 1-10 sarkocistų – silpna invazija, 11-40 sarkocistų – vidutinė invazija, daugiau kaip 40 sarkocistų -- intensyvi invazija (59, 60).

Galvijų skerdenų raumeningumo klasės nustatymas. Galvijų skerdenų

raumeningumo ir riebalingumo nustatymas atliktas dalyvaujant profesionaliam skerdenų vertintojui, dirbančiam mėsos įmonės skerdykloje, ir vadovaujantis metodiniais nurodymais

17 skerdenų vertintojams „Galvijų skerdenų klasifikavimas“ (61). Raumeningumo klasė

nustatoma apžiūrint skerdeną ir įvertinant raumenų išsivystymą (1 lentelė), užpakalinės skerdenos dalies, nugaros ir menčių kontūrus. Jie gali įvairuoti nuo labai išgaubto (S, E klasės) iki įdubusio, įgaubto (P klasės). Papildomi vertinimo kriterijai – užpakalinės skerdenos dalies ir nugaros plotis, menčių srities išgaubimas.

Tuo atveju, kai pagrindinės vertinamos skerdenos dalys išsivysčiusios nevienodai – skerdena priskiriama U, R, O arba P klasei.

1 lentelė: Raumeningumas: skerdenų kontūrų išsivystymas (61).

Klasė Požymiai Papildomas apibūdinimas

S (Aukščiausia) Visi kontūrai ypač išgaubti, išskirtinai gerai išsivystę raumenys Šlaunys: labai apvalios, išskirtinai gerai išsivystę raumenys Nugara: labai plati ir labai storas raumenų sluoksnis iki pat menčių

Mentės: labai apvalios

Raumenys virš dubens sąvaržos labai gerai išsivystę (labai išsikišę). Užpakalinė

skerdenos dalis labai apvali

E (Puiki) Visi kontūrai

labai išgaubti arba išgaubti, ypač gerai išsivystę raumenys

Šlaunys: labai apvalios

Nugara: plati ir labai storas raumenų sluoksnis iki pat menčių

Mentės: labai apvalios

Raumenys virš dubens sąvaržos gerai išsivystę (labai išsikišę). Užpakalinė skerdenos dalis labai apvali

18 1 lentelės tęsinys

Klasė Požymiai Papildomas apibūdinimas

U (Labai gera) Kontūrai išgaubti, labai gerai išsivystę raumenys

Šlaunys: apvalios Nugara: plati ir storas raumenų sluoksnis iki pat menčių Mentės: apvalios Raumenys virš dubens sąvaržos gerai išsivystę (išsikišę). Užpakalinė skerdenos dalis apvali R (Gera) Kontūrai neišgaubti, tiesūs, gerai išsivystę raumenys Šlaunys: gerai išsivysčiusios Nugara: storas raumenų sluoksnis, bet siauresnės ties mentėmis Mentės: pakankamai gerai išsivysčiuosios Raumenys virš dubens sąvaržos išsivystę (išsikišę). Užpakalinė dalis šiek tiek išgaubta

O (Patenkinama) Kontūrai lygūs arba šiek tiek įdubę, vidutiniškai išsivystę raumenys Šlaunys: vidutiniškai arba nepakankamai išsivysčiusios Nugara: vidutinio storumo arba nepakankamai storas raumenų sluoksnis Mentės: vidutiniškai išsivysčiusios ir beveik plokščios Užpakalinės skerdenos dalies kontūrai tiesūs

19 1 lent. tęsinys

Klasė Požymiai Papildomas apibūdinimas

P (Žema) Kontūrai įdubę

arba labai įdubę, menkai išsivystę raumenys Šlaunys: menkai išsivysčiusios Nugara: siaura, matomi kaulų kontūrai Mentės: plokščios, matomi kaulų kontūrai

Galvijų riebalingumo klasės nustatymas. Siekiant nustatyti riebumo klasę apžiūrint skerdeną įvertinamas riebalinio sluoksnio storis skerdenos išorėje ir riebalinių sankaupų dydis bei kiekis skerdenos viduje (2 lentelė).

2 lentelė. Riebalingumo klasė: riebalų sluoksnio storis išorinėje skerdenos pusėje ir riebalų sankaupos krūtinės ląstoje (61).

Riebumo klasė Požymiai Papildomas

apibūdinimas 1 (Labai žema) Niera riebalų sluoksnio

arba jisai labai menkas

Krūtinės ląstoje riebalų nėra

2 (Žema) Plonas riebalų sluoksnis,

beveik visur matomi raumenys

Krūtinės ląstoje aiškiai matyti tarpšonkauliniai raumenys

3 (Vidutinė) Beveik visa skerdena,

išskyrus šlaunis ir mentes, padengta riebalais. Plonas riebalų sluoksnis krūtinės ląstoje

Krūtinės ląstoje vis dar matomi tarpšonkauliniai raumenys

4 (Aukšta) Skerdena padengta

riebalais, bet ant šlaunų, menčių iš dalies matomi raumenys. Krūtinės ląstoje pavienės riebalų sankaupos

Šlaunys vietomis

padengtos riebalų sluoksniu. Krūtinės ląstoje

tarpšonkauliniai raumenys gali būti padengti riebalais

20 2 lent. tęsinys

Riebumo klasė Požymiai Papildomas

apibūdinimas 5 (Labai aukšta) Visa skerdena padengta

riebalais, krūtinės ląstoje storos riebalų sankaupos

Beveik visa šlaunų dalis padengta riebalais taip, kad atskiri riebalų plotai beveik neįžiūrimi. Krūtinės ląstoje tarpšonkauliniai raumenys padengti riebalais

Biocheminiams ir bakterinės taršos tyrimams mėsos įmonėje, poskerdiminio tyrimo metu paimti 500,0 g dydžio mėginiai iš galvijų diafragmos raumeninės dalies. Mėginiai imti tik iš gyvulių, kuriems poskerdiminio tyrimo metu nebuvo nustatyta jokių patologinių pakitimų. Kiekvienoje tiriamojoje grupėje (neinfekuoti, silpna infekcija, intensyvi infekcija) ištirta po 10 mėginių.

Biogeninių aminų nustatymas. Biogeninių aminų: putrescino, kadaverino, histamino, tiramino, spermidino ir spermino sililinių junginių kiekybinė analizė atlikta efektyviosios skysčių atvirkštinių fazių chromatografijos metodu. Pasverta 5g homogenizuotos mėsos. Biogeniniai aminai išskirti iš homogenizuoto bandinio ekstrahuojant 0,4 mol/l perchloro rūgštimi. Ekstrakto dalis 45 min. termostatuota 40ºC temperatūroje dansilchlorido tirpalu acetone. Atvėsinus iki kambario temperatūros, mėginys papildytas 50 µl 25 proc. amoniaku. Mėginiai filtruoti per 0,45 µm membraninį filtrą, 10µl buvo įšvirkšta į chromatografinę sistemą. Analizei naudota kolonėlė LiChroCART®

125-4, užpildyta LiChrospher® 100 RP-18 e (5 μm), nešančioji fazė − eliuentai: B – acetonitrilas, A – amonio acetatas 0,1mol/l. Analizuota 28 min, pirmąsias 19 min keičiant eliuento sudėtį nuo 50 proc. B iki 90 proc. B (atitinkamai nuo 50 proc. A iki 10 proc. A), tada 1 min, paliekant eliuento sudėtį pastovią – 90 proc. B (10 proc. A), vėliau, kad būtų užtikrintas kitos analizės medžiagų atskyrimas, 8 min kolonėlė pildyta eliuentu, kurio sudėtis − 50 proc. B ir 50 proc. A. Debitas visos analizės metu nekito – 0,9 ml/min, UV detekcija vyko esant 254 nm. Biogeniniai aminai identifikuoti lyginant kiekvieno nustatomo amino sulaikymo trukmę kolonėlėje su atitinkamos etaloninės medžiagos sulaikymo trukme. Kiekybinė analizė atlikta pagal vidinio standarto metodą, skaičiuojant smailės plotą apibrėžtam etaloninės medžiagos kiekiui.

21 Aktyvusis rūgštingumas. pH tirtas pagal ISO 2917:1999 standartinį metodą. Šio rodiklio vidutinė reikšmė ir standartinis nuokrypis buvo apskaičiuotas tris kartus.

Bakterinė tarša. Tyrimas atliktas vadovaujantis ISO 4832:2006 standartu, nustatytas koliforminių bakterijų skaičius. Į sterilų maišelį atsveriama 10 g mėginio. Užpilama 90 ml buferiniu peptono vandeniu, homogenizuojama. Pasiruošiami 1,5 ml talpos mėgintuvėliai su 900 µl buferiniu peptono vandeniu. Daromi dešimtkarčiai praskiedimai. Sėjama į Petri lėkšteles su VRBL (crystal violet neutral red bile lactose) agaru. Inkubuojama 37ºC temperatūroje, vertinama po 24 val. Rezultatai apskaičiuojami pagal ISO 7218:2007.

Statistinė duomenų analizė. Rezultatus – aritmetinį vidurkį, aritmetinio vidurkio paklaidą, patikimumo kriterijų bei patikimumo laipsnį nustatėme pagal Stjudento t-testą, naudojomės statistine programa (62). Duomenys laikyti patikimais, kai p<0,05.

22

3. TYRIMO REZULTATAI

Atsižvelgiant į Europos Komisijos (EK) reglamento 854/2004, nurodančio oficialios kontrolės žmonių vartojimui skirtos mėsos taisykles, sarkocistų nustatymas atliekamas kasdieninėje gyvūnų skerdenų apžiūroje. Tačiau mokslininkų nuomonės išsiskiria traktuojant kas yra silpna, vidutinė ir stipri invazija, o tai yra labai svarbu atliekant gyvulių skerdenų veterinarinį sanitarinį įvertinimą. Atliekant tyrimus buvo laikoma, kad: 1-10 cistų – silpna infekcija, 11-40 cistų – vidutinė infekcija, daugiau kaip 40 cistų – intensyvi infekcija.

Užsikrėtimas sarkosporidijų cistomis buvo įvertintas tiriant įvairiose Lietuvos vietose išaugintų bulių mėginius. Buvo ištirtos 265 bulių skerdenos, iš kurių paimti diafragmos ir stemplės raumeninių dalių mėginiai. Tiriant bulių skerdenas makroskopinių cistų nebuvo rasta. Atsižvelgiant į ištirtų bulių amžių jie suskirstyti į tris grupes: 11-17 mėn., 18-24 mėn. ir vyresnius nei 24 mėn. amžiaus. Priklausomai nuo infekcijos intensyvumo visi tirti mėginiai suskirstyti į 4 grupes: neinfekuoti, silpnos infekcijos, vidutinės infekcijos ir intensyvios infekcijos.

3.1. Galvijų užsikrėtimo sarkocistomis intensyvumas ir ekstensyvumas

Siekiant įvertinti galvijų užsikrėtimą sarkocistomis atliktas 265 įvairaus amžiaus bulių priešskerdimnis ir poskerdiminis tyrimas ir raumeninio audinio (stemplės ir diafragmos) mėginių tyrimas kompresoriniu metodu. Tiek priešskerdiminio tiek poskerdiminio tyrimo metu ištirtuose gyvuliuose požymių, būdingų ūmiai sarkocistozei, nebuvo. Mikroskopinio tyrimo metu nustatyta, kad sarcocystis infekcijos ekstensyvumas bulių stemplės raumenyse sudarė 93,96 proc., o diafragmos raumenyse – 90,94 proc. Iš 265 ištirtų bulių tik 24 bulių raumenų mėginiuose nebuvo rasta sarkocistų. Sarcocystis infekcijos intensyvumas labai įvairavo tiek stemplės, tiek diafragmos raumenyse. Silpna Sarcocystis infekcija aptikta 104 bulių raumenyse, vidutinė – 57, o intensyvi infekcija rasta 79 bulių raumenų mėginiuose. Taigi silpnai infekuoti buliai sudarė 43,15 proc. užsikrėtusių sarkocistoze bulių, vidutinio intensyvumo 23,65 proc. ir intensyvi infekcija atitinkamai 32,78 proc. Sarkocistų vidutinis kiekis stemplėje buvo 63,43 sarkocistos viename grame raumeninio audinio, o diafragmos raumenyse vidutinis sarkocistų kiekis sudarė 30,14 viename grame raumeninio audinio. Gan aukštą sarkocistų vidurkį sąlygojo išskirtinai didelis sarkocistų kiekis aptiktas pavieniuose mėginiuose. Dviem atvejais, stemplės mėginyje jų buvo rasta virš 1000, taip pat dar dviem -

23 virš 3000 sarkocistų. Daugiausia, 3415 sarkocistų aptikta Lietuvos juodmargių galvijų veislės 24 mėn. amžiaus buliaus stemplės raumenyse (28 iškarpose – 1 g.). To paties buliaus intensyviai buvo užkrėsti ir diafragmos raumenys – 760 sarkocistų (3 lentelė). Tuo tarpu mediana stemplėje sudarė 9, o diafragmos raumenyse – 7. Taigi esminio skirtumo tarp

Sarcocystis infekcijos ekstensyvumo ir intensyvumo stemplėje ir diafragmoje nebuvo (3

lent.).

3 lentelė. Sarkocistų infekcijos intensyvumas ir ekstensvumas tirtuose bulių raumenų mėginiuose

Organas Ištirtas mėginių sk.

Ekstensyvumas Intensyvumas Vidurkis Mediana

Sk. proc.

Stemplė 265 249 93,96 1 – 3415 63,43 9

Diafragma 265 241 90,94 1 - 760 30,14 7

Įvertinus sarkocistų infekcijos paplitimą tarp įvairaus amžiaus bulių, nustatėmė, kad daugiausia intensyvios (38,18 proc.) ir vidutinio intensyvumo (25,45 proc.) infekcijos atvejų buvo tarp vyresnių nei 24 mėnesių amžiaus bulių (1 pav.).

1 pav. Sarkocistozės infekcijos intesyvumas įvairaus amžiaus bulių diafragmos raumenyse

Silpnos infekcijos atvejų daugiausia buvo 11 – 17 ir 18 – 24 mėn. amžiaus bulių mėginiuose – atitinkamai 42,50 ir 41,52 proc. Vidutiniškai užskirėtę buvo 12,5 proc. 11-17 mėn. amžiaus bulių, 22,81 proc. 18 – 24 mėn. ir 25,45 proc. daugiau nei 24 mėn. amžiaus

24 bulių. Rusų tyrėjo В.И. Aбакумов (2012) tyrimų duomenimis intensyviausia sarkocistoze užsikrėtęs galvijų prieauglis iki 2 metų amžiaus, buliukai du kartus intensyviau nei telyčaitės, o suaugusių galvijų užsikrėtimas sarkocistoze mažiausiai intensyvus (45).

Siekiant nustatyti sarkocistozės paplitimą tarp skirtingų veislių galvijų, tirtus bulius sugrupavome atsižvelgiant į veislę: Lietuvos juodmargiai, Lietuvos žalieji, Lietuvos juodmargiai kryžminti su mėsiniais ir atskirą grupę sudarėme iš mėsinių galvijų (Šarole, Limuzinai, Simentalai), nes tyrimų eigoje buvo paskersta tik po keletą kai kurių mėsinių veislių bulių. Įvertinus sarkocistozės paplitimą tarp skirtingų veislių galvijų nustatėme, kad 80,00 proc. Lietuvos žalųjų veislės, 87,61 proc. Lietuvos juodmargių, 94,74 proc. Lietuvos juodmargių kryžmintų su mėsinėmis veislėmis ir 98,68 proc. mėsinių (Šarole, Limuzinų, Simentalų) veislių bulių raumenų mėginiuose buvo aptikta sarkocistų (2 pav.).

2 pav. Sarkocistų infekcijos intensyvumas skirtingų veislių bulių diafragmos raumenyse

Intensyviausiai sarkocistomis užsikrėtę Lietuvos Juodmargių, kryžmintų su mėsinėmis veislėmis, buliai, net 47,37 proc. jų raumenų mėginių priskirti intensyviai infekcijai. Gan nemažas kiekis t.y. 38,84 proc. Lietuvos Juodmargių veislės bulių taip pat buvo intensyviai užsikrėtę, tuo tarpu tik 15,79 proc. mėsinių veislių bulių buvo intensyviai užsikrėtę sarkocistomis ir Lietuvos Žalųjų veislės tik 6,67 proc. bulių intensyviai užsikrėtę. Daugiausia vidutinio intensyvumo infekcijos atvejų nustatyta mėsinių veislių galvijams - 35,53 proc., o mažiausiai - Lietuvos Juodmargių, kryžmintų su mėsinėmis veislėmis bulių

25 mėginiuose - 10,53 proc. Silpna infekcija vyravo Lietuvos Žalųjų bulių (53,33 proc.) ir mėsinių veislių (47,37 proc.) bulių diafragmos mėginiuose (1 priedas, 6 lent.).

Mokslinėje literatūroje pateikiami prieštaringi duomenys. Mokslininko Obijiaku (2013) teigimu, amžius, lytis ir veislė infekcijai įtakos neturi. 88,2 proc. tirtų galvijų sarkocistų aptinkama stemplės raumeniniame sluoksnyje, o 65,9 proc. – diafragmoje (36).

Šiaurės Italijoje atliktų tyrimų duomenimis sarkocistomis buvo užsikrėtę 78,1 proc. skerdžiamų galvijų, o cistos dažniausiai randamos stemplėje (10). Kitų mokslininkų tyrimų duomenimis sarkocistozės ekstensyvumas gali varijuoti nuo 0,2 iki 98,0 proc. (63). Rusų mokslininkų tyrimų duomenimis Baškirijoje, Samaros srityje sarkocistoze užsikrėtę 100,0 proc. šios rūšies gyvulių, o buliukai patikimai intensyviau užsikrėtę nei telyčios. Buliukų invazijos intensyvumas yra nuo 382,3 iki 2974,8 vienetų (45). Mokslininko Свинцов (2003) tyrimų duomenimis, silpniausia infekcija dažniausiai aptinkama juosmens raumenų, šlaunų, peties, mentės raumenyse, vidutinė – diafragmoje bei stemplėje, o intensyviausia invazija – širdies raumenyje (44).

Įvertinant sarkocistų infekcijos įtaką gyvulio masei nustatėme gyvulio skerdenos masės skirtumus, priklausomai nuo infekcijos intensyvumo (3 pav.)

275 280 285 290 295 300 305 310 315 320 Nėra sarkocistų Silpna infekcija Vidutinė infekcija Intensyvi infekcija Skerdenos masė, kg

3 pav. Bulių skerdenos masė priklausomai nuo sarkocistų infekcijos intensyvumo

Vidutinė neinfekuotų sarkocistomis bulių skerdenų masė buvo 309,7 kg. Silpnos ir vidutinio intensyvumo infekcijos atveju vidutinė bulių skerdenų masė buvo 4-5 kg didesnė nei neinfekuotų gyvulių, todėl galime daryti prielaidą, jog sarkocistų infekcija neturėjo didelės įtakos gyvulių skerdenų masei, tačiau reikėtų akcentuoti, kad neinfekuotų gyvulių buvo tik 24, todėl šie duomenys nėra reikšmingi. Palyginus tarpusavyje silpnai ir vidutiniškai

26 infekuotų bulių skerdenų masę esminio skirtumo nebuvo (3 pav.). Silpnai ir vidutiniškai infekuotų gyvulių masę palyginus su intensyviai infekuotų gyvulių skerdenų mase, intensyvios infekcijos atveju skerdenų masė buvo vidutiniškai 20,8 kg mažesnė nei silpnai ar vidutiniškai infekuotų gyvulių (1 priedas, 7 lent.). Apskaičiuotas reikšmingumo lygmuo p parodė, kad gauti rezultatai yra nepatikimi (p>0,05). Tokį rezultatą galėjo sąlygoti tai, kad ištirtas sąlyginai nedidelis gyvulių kiekis ir skerdžiami buliai buvo išauginti skirtinguose ūkiuose (bendrovių fermose ir atskirų ūkininkų fermose) ir jų laikymo sąlygos bei šėrimas skyrėsi.

4 pav. Bulių skerdenų masės kitimas priklausomai nuo amžiaus grupės ir infekcijos intensyvumo

18 – 24 mėn. amžiaus grupėje buvo didžiausia skerdenos masė – 333,34 kg esant silpnai infekcijai ir 333,81 kg esant vidutinei infekcijai. Silpnai sarkocistomis užsikrėtusių, daugiau nei 24 mėn. amžiaus grupėje buvo fiksuojama mažiausia skerdenos masė – 266,25 kg (1 priedas, 8 lent.). 11 – 17 mėn. amžiaus grupėje skerdenos masė mažiausia buvo vidutinės infekcijos atveju, o didžiausia – intensyvios infekcijos atveju (4 pav.). Galime daryti prielaidą, jog didesnę įtaką skerdenų masei turi gyvulių laikymo sąlygos ir infekcijos intensyvumas. Mokslininkų teigimu, Sarcocystis infekcijos ypač svarbios auginant mėsinius galvijus ir kiaules, nes šie pirmuonys gali sukelti anemiją ir sumažinti kūno masės prieaugį (5, 31). Tyrėjo M. Ghorbanpoor (2007) duomenimis, esant sarkocistozės infekcijai, veršelių paros masės prieaugis sumažėja vidutiniškai 336 g., palyginus su neužsikrėtusiais veršeliais (64).

27

3.2. Sarkocistų infekcijos intensyvumo įtaka galvijų skerdenos kokybei

Įvertinus tirtų bulių skerdenų raumeningumą, nustatėme, kad visose tirtose bulių grupėse vyravo O klasės raumeningumas, tačiau intensyviai infekuotų galvijų grupėje tokių skerdenų buvo 34,01 proc. daugiau nei vidutinio intensyvumo infekuotų bulių grupėje ir 15,32 proc. nei silpnai infekuotų gyvulių grupėje. Tuo tarpu U ir R raumeningumo klasės skerdenų tarp intensyviai infekuotų bulių buvo ženkliai mažiau nei silpnai ir vidutiniškai infekuotų gyvulių grupėje (5 pav.). Dėl mažos imties, neinfekuotų bulių skerdenų pasiskirstymą tarp raumeningumo klasių vertinti netikslinga.

5 pav. Raumeningumo klasės priklausomybė nuo sarkocistų infekcijos intensyvumo

S raumeningumo klasė nenustatyta nei vienai iš tirtų skerdenų. E raumeningumo klasei buvo priskirta 1,75 proc. vidutinės infekcijos intensyvumo skerdenų ir 1,28 proc. intensyviai sarkocistoze užkrėstų skerdenų ir tai buvo mėsinių veislių bulių skerdenos. Silpnai užsikrėtusių gyvulių skerdenų E raumeningumo klasei priskirta nebuvo. U raumeningumo klasei priskirta 24,04 proc. silpnos infekcijos, 28,07 proc. vidutinės ir 6,41 proc. intensyvios infekcijos tirtų skerdenų. Beveik po vienodai silpnos ir vidutinės infekcijos tirtų skerdenų buvo priskirta R raumeningumo klasei – atitinkamai 21,15 proc. ir 21,05 proc. Šiai raumeningumo klasei priskirta 10,26 proc. intensyvios infekcijos skerdenų. Didžiausia

28 dalis intensyviai užsikrėtusių bulių skerdenų buvo priskirta O raumeningumo klasei – net 74,36 proc. Silpnai ir vidutiniškai užsikrėtusių bulių skerdenos taip pat vyravo O raumeningumo klasėje – atitinkamai 49,04 proc. ir 40,35 proc. P raumeningumo klasė pasitaikė nedažnai – 5,77 proc. silpnos, 8,77 proc. vidutinės ir 7,69 proc. intensyvios infekcijos skerdenų (2 priedas, 9 lent.).

6 pav. 11 – 17 mėn. amžiaus bulių skerdenų raumeningumo klasės ir infekcijos intesyvumo ryšys.

11 – 17 mėn. amžiaus grupėje bulių, priskirtų S ir E raumeningumo klasėms, nebuvo. U raumeningumo klasei buvo priskirta 17,65 proc. silpnai, 20,00 proc. vidutiniškai ir 21,43 proc. intensyviai apsikrėtusių bulių. Silpnai infekcijai priskirti 29,41 proc. bulių buvo R raumeningumo klasės. 20 proc. vidutinės ir 14,29 intensyvios infekcijos bulių buvo priskirti R raumeningumo klasei. 11 – 17 mėn. amžiaus grupėje vyravo O raumeningumo klasė, jai priskirta 41,18 proc. silpnos, 60 proc. vidutinės ir 64,29 proc. intensyvios infekcijos bulių. 11,77 proc. silpnai apsikrėtusių bulių buvo P raumeningumo klasės (2 priedas, 10 lent.). P raumeningumo klasė nepasitaikė vidutinės ir intensyvios infekcijos grupių tarpe (6 pav.).

29 7 pav. 18 – 24 mėn. amžiaus bulių skerdenų raumeningumo klasės ir infekcijos intesyvumo ryšys

18 – 24 mėn. amžiaus grupėje S raumeningumo klasei priskirtų bulių nepasitaikė. E raumeningumo klasei buvo priskirta 2,56 proc. vidutiniškai ir 2,27 proc. intensyviai sarkocistoze užsikrėtusių bulių. E raumeningumo klasei silpnos infekcijos intensyvumo bulių priskirta nebuvo. 29,58 proc. silpnos, 38,46 proc. vidutinės ir 4,54 proc. intensyvios infekcijos bulių buvo U raumeningumo klasės. R raumeningumo klasei priskirta 22,54 proc. silpnos, 20,51 proc. vidutinės ir 9,09 proc. intensyvios infekcijos bulių. Daugiausiai silpnos ir intensyvios infekcijos bulių buvo O raumeningumo klasės – atitinkamai 45,07 ir 70,45 proc. Vidutinės infekcijos intensyvumo O raumeningumo klasės bulių buvo 30,77 proc. P raumeningumo klasei priskirta 2,82 proc. silpnai, 7,69 proc. vidutiniškai ir 13,64 proc. intensyviai užsikrėtusių bulių (7 pav.; 2 priedas, 11 lent.).

30 8 pav. Vyresnių nei 24 mėn. amžiaus bulių skerdenų raumeningumo klasės ir infekcijos intesyvumo ryšys

Vyresnių nei 24 mėn. amžiaus grupėje S ir E raumeningumo klasės skerdenų nebuvo. U raumeningumo klasei priskirta 5,88 proc. silpnai infekuotų bulių skerdenų. R raumeningumo klasei priskirta 5,88 proc. silpnos, 21,43 proc. vidutinio intensyvumo ir 9,52 proc. intensyviai infekuotų bulių. Vyresnių nei 24 mėn. amžiaus grupėje įvairaus intensyvumo infekcijos atveju vyravo O raumeningumo klasei, jai priskirta 76,47 proc. silpnai, 64,29 proc. vidutiniškai ir net 90,48 proc. intensyviai sarkocistomis infekuotų buliukų skerdenos. P raumeningumo klasės skeredenos nustatytos 11,76 proc. silpnai infekuotų ir 14,29 proc. vidutiniškai infekuotų buliukų (8 pav.; 2 priedas, 12 lent.).

Tarp visų įvairaus amžiaus ir skirtingo intensyvumo sarkocistomis infekuotų buliukų vyravo O raumeningumo klasės skerdenos, galima daryti prielaidą, kad skerdenų raumeningumui daro įtaką ir laikymo sąlygos, ir sarkocistų infekcija. Prieinamoje mokslinėje literatūroje nepavyko rasti duomenų apie sarkocistų infekcijos įtaką galvijų skerdenų raumeningumui ir riebalingumui. Atlikus bulių skerdenų riebalingumo vertinimą nustatėme, kad tarp infekuotų sarkocistomis bulių vyravo 2 riebalingumo klasės skerdenos ir atitinkamai silpnos infekcijos atveju sudarė 52,88 proc., vidutinės - 56,14 proc., intensyvios - 56,41 proc. Tuo tarpu tarp neinfekuotų gyvulių vyravo 3 riebalingumo klasės skerdenos - 58,33 proc. (4 lent.).

31 4 lentelė. Bulių skerdenų riebalingumo klasės ir infekcijos intesyvumo ryšys

Intensyvumas 1 riebalingumo klasė, n/proc. 2 riebalingumo klasė, n/proc. 3 riebalingumo klasė, n/proc. 4 riebalingumo klasė, n/proc. 5 riebalingumo klasė, n/proc. Nėra sarkocistų 1/4,17 7/37,5 16/58,33 0/0 0/0 Silpna infekcija 8/7,69 51/52,88 43/40,38 3/2,88 0/0 Vidutinė infekcija 4/7,02 33/56,14 21/36,84 0/0 0/0 Intensyvi infekcija 4/5,13 45/56,41 27/34,62 3/3,85 0/0

Nesant aiškių kriterijų sarkocistozės invazijos intensyvumo vertinime, atliekant poskerdiminį tyrimą negalima pakankamai objektyviai įvertinti skerdenų kokybę, tinkamumą žmonių maistui. Poskerdiminio tyrimo metu vadovaujamasi tik vizualiniu tyrimu, tačiau daugeliu atvejų esant intensyviai invazijai vizualiai nėra matomi jokie pakitimai. Siekiant įvertinti sarkocistomis užsikrėtusių gyvulių mėsos sanitarinę kokybę nustatėme mėsos pH, bendrą aerobinių bakterijų kiekį mėsoje (ksv/g) ir biogeninių aminų kiekį (mg/kg) po 24 ir 120 val. Buvo sudarytos 3 tiriamosios grupės: neinfekuoti, silpnai infekuoti, intensyviai infekuoti mėginiai. Kiekvienoje tiriamojoje grupėje ištirta po 10 mėginių. 500,0 g. diafragmos raumeninės dalies mėginiai buvo paimti tik iš bulių, kuriems poskerdiminio tyrimo metu vizualiai nebuvo jokių patologinių pakitimų.

Neinfekuotų galvijų mėsos pH24 buvo 5,82, esant silpnai infekcijai pH24 6,19,

intensyvios infekcijos atveju 6,23, t.y. atitiko sveikų gyvulių ir šviežios mėsos parametrus. Po 120 val. neinfekuotų galvijų mėsos pH120 buvo 5,92, esant silpnai infekcijai mėsos pH120

6,21, o intensyviai infekuotuose mėginiuose pH120 siekė 6,32 (9 pav.; 2 priedas, 13 lent.).

Intensyviai infekuotų bulių mėsos pH buvo patikimai aukštesnis nei neinfekuotų ir silpnai infekuotų bulių (p<0,05). Tuo tarpu patikimo pH skirtumo tarp neinfekuotų ir silpnai infekuotų bulių mėsos nebuvo (p≥0,05). Kitų tyrėjų duomenimis sarkocistoze užsikrėtusių galvijų mėsoje pH siekia 6,25 (65).

32 9 pav. pH kitimas infekcijos intensyvumo ir praėjusio laiko po skerdimo atžvilgiu

Atlikus bakterinės taršos tyrimą, neinfekuotuose mėsos mėginiuose praėjus 24 val. po skerdimo vidutiniškai buvo rasta 3,42 x105

ksv/g, silpnos infekcijos atveju -3,50 x105 ksv/g, o daugiausia – intensyvios infekcijos atveju - 8,19 x105 ksv/g.

5 lentelė. Tirtų mėginių užterštumo bakterijomis kitimas priklausomai nuo po skerdimo praėjusio laiko ir infekcijos intensyvumo grupės

Neinfekuota Silpna infekcija Intensyvi infekcija 24 val. po skerdimo, ksv/g 3,42 x105±5,57 x105 3,50 x105±2,58 x105 8,19 x105±1,11 x106 120 val. po skerdimo, ksv/g 1,03 x106±9,94 x104 1,59 x106±2,07 x106 2,72 x106±2,81 x106

Praėjus 120 val. po skerdimo daugiausiai ksv/g buvo užfiksuota intensyvios infekcijos atveju -2,72 x106 ksv/g. Silpnos infekcijos atveju buvo 1,59 x106 ksv/g, o neinfekuotuose mėginiuose mažiausiai - 1,03 x105

ksv/g. Vertinant rezultatus apskaičiuotas reikšmingumo lygmuo p parodė, kad lyginant silpnos infekcijos su neinfekuotais mėginiais ir intensyvios infekcijos su neinfekuotais mėginiais, gauti rezultatai yra nepatikimi (p> 0,05) (5 lent.). Tyrimų eigoje nustatyta tam tikra bakterinės taršos didėjimo tendencija, atsižvelgiant į

33 infekcijos intensyvumo laipsnį, tačiau esant nepatikimiems skirtumams tarp grupų, galima daryti prielaidą jog sarkocistų infekcija neturi reikšmingos įtakos mėsos bakterinei taršai.

Biogeninių aminų kiekiai mėsos žaliavoje priklauso nuo pradinių mėsos brandinimą sąlygojančių rodiklių: glikogeno kiekio, fermentinės mėsos sistemos pajėgumo, susikaupusio ATF, pradinio mikroorganizmų kiekio. Mokslininkų teigimu, sirgusių, išsekusių gyvulių mėsoje šie rodikliai būna žemesnių verčių nei sveikų, o virusai gali sukelti tam tikrų fermentų kiekio padidėjimą, tai paskatina biogeninių aminų ir antrinių kancerogeninių aminų susidarymą (66).

Mūsų tyrimo atveju, neinfekuotų ir silpnai sarkocistoze apsikrėtusių bulių mėginiuose suminis biogeninių aminų kiekis krito, palyginus jų kiekį po 24 ir po 120 val. po skerdimo (9 pav.).

9 pav. Suminis biogeninių aminų kiekis praėjus 24 ir 120 val. po skerdimo pagal infekcijos intensyvumą

Praėjus 24 val. po skerdimo sarkocistoze neinfekuotų bulių mėsos mėginiuose buvo nustatytas 50,22 mg/kg, silpnos infekcijos atveju mėginiuose – 64,23 mg/kg biogeninių aminų kiekis, t.y. suminis biogeninių aminų kiekis sarkocistoze užsikrėtusių gyvulių mėsoje buvo didesnis nei neinfekuotų gyvulių mėsoje. Tačiau esant intensyviai sarkocistų infekcijai suminis biogeninių aminų kiekis buvo 20,09 mg/kg mažesnis nei neinfekuotų ir 34,1 mg/kg mažesnis nei silpnos infekcijos atveju (p<0,05). (2 priedas, 14 lent.). Kitų tyrėjų duomenimis sarkocistoze sergančių galvijų mėsoje nustatoma mažiau baltymų, mažiau amino rūgščių, tuo

34 galima būtų paaiškinti ir maženį biogeninių aminų kiekį intensyviai infekuotų gyvulių mėsos mėginiuose (65).

Po 120 val. po skerdimo neinfekuotuose mėsos mėginiuose suminis biogeninių aminų kiekis buvo 43,15 mg/kg, o silpnai infekuotuose mėginiuose – 56,83 mg/kg. Intensyvios infekcijos atveju palyginus bendrą biogeninių aminų kiekį po 24 ir po 120 val. po skerdimo nustatytas žymus kilimas – nuo 30,13 iki 59,49 mg/kg. Galima daryti prielaidą, kad didesnį suminį biogeninių aminų kiekį galėjo sąlygoti intensyviai sarkocistomis infekuotos mėsos didesnė bakterinė tarša, o sarkocistų infekcija esminės įtakos suminiam biogeninių aminų kiekiui neturėjo (5 lent.).

Prieinamoje mokslinėje literatūroje nėra duomenų apie biogeninių aminų kiekius vartojimui tinkamoje sirgusių gyvulių mėsoje tame tarpe ir saskocistoze. Mokslininkas Favaro su bendraautoriais (2007) nurodo, kad tiraminas, putrescinas ir kadaverinas yra svarbiausi biogeniniai aminai ilgai brandintos mėsos pavyzdžiuose, kurių kiekiai svyruoja nuo 38 iki 295 mg/kg – tiraminas, nuo 0 iki 331 mg/kg – putrescinas ir nuo 0 iki 81 mg/kg – kadaverinas (67). Šviežiuose mėsos produktuose daugelio autorių nustatomi biogeniniai aminai yra putrescinas, kadaverinas, histaminas ir tiraminas (68), nes natūralūs poliaminai spermidinas ir sperminas susidaro mažais kiekiais (69). Atlikus tyrimus nustatėme, kad putrescino lygis neinfekuotų bulių mėginiuose palyginus po 24 ir 120 val. po skerdimo krito – nuo 21,01 iki 6,64 mg/kg. Silpnos infekcijos atveju putrescino lygis taip pat krito, tačiau ne taip žymiai – nuo 16,92 iki 11,17 mg/kg

35 10 pav. Biogeninių aminų kiekio priklausomybė nuo infekcijos intensyvumo ir laiko, praėjusio po skerdimo

Esant intensyviai infekcijai putrescino lygis kilo – nuo 11,79 mg/kg praėjus 24 val. po skerdimo iki 32,03 mg/kg po 120 val. po skerdimo. Kadaverino lygis visose intensyvumo grupėse, lyginant rezultatus praėjus 24 ir 120 val. po skerdimo, kilo. Praėjus 24 val. po skerdimo histamino kiekis neinfekuotų bulių mėginiuose buvo 4,78 mg/kg, o praėjus 120 val. sumažėjo iki 2,64 mg/kg. Nuo 24 iki 120 val. po skerdimo ženkliai histamino kiekis sumažėjo ir silpnai infekuotų bulių mėginiuose – nuo 17,64 iki 7,02 mg/kg. Intensyviai apsikrėtusių bulių mėginiuose, lyginant histamino lygį praėjus 24 ir 120 val. po skerdimo, pastebimas kilimas – nuo 1,91 iki 3,63 mg/kg. Tiramino kiekis neinfekuotų bulių mėginiuose nebuvo užfiksuotas. Po 24 val. po skerdimo silpnos ir intensyvios infekcijos atveju tiramino kiekis buvo labai panašus (atitinkamai 6,33 ir 6,89 mg/kg) ir praėjus 120 val. po skerdimo nukrito beveik vienodai – iki 3,24 mg/kg silpnos ir iki 3,99 mg/kg intensyvios infekcijos atveju. Neinfekuotų bulių mėginiuose spermidino lygis praėjus 24 val. po skerdimo buvo 4,28 mg/kg, o po 120 val. po skerdimo nukrito iki 3,29 mg/kg. Lyginant spermidino lygį po 24 ir 120 val. po skerdimo silpnai ir intensyviai infekuotų bulių mėginiuose buvo pastebimas kilimas – nuo 6,81 mg/kg iki 9,49 mg/kg silpnos ir nuo 3,24 mg/kg iki 4,97 mg/kg intensyvios infekcijos atveju. Ryškiai kilo spermino kiekis lyginant po 24 ir 120 val. po skerdimo: neinfekuotuose mėginiuose nuo 13,43 mg/kg iki 21,89 mg/kg, silpnos infekcijos nuo 12,63 mg/kg iki 19,98 mg/kg ir intensyvios – nuo 3,05 mg/kg iki 10,93 mg/kg (10 pav.).

36 Silpnos Sarcocystis infekcijos atveju, lyginant su neinfekuotais mėginiais, praėjus 24 val. po skerdimo, nustatytas patikimai didesnis putrescino, histamino, spermidino bei spermino kiekis, o praėjus 120 val. – histamino kiekis. Intensyviai infekuotuose mėginiuose patikimai didesnis buvo spermidino kiekis praėjus 24 val. po skerdimo bei kadaverino, histamino ir spermidino kiekis praėjus 120 val. po skerdimo. (p<0,05) (2 priedas, 15 lent.). Atskirų biogeninių aminų lygis neinfekuotų ir sarkocistomis infekuotų gyvulių raumenyse neviršijo įprastai brandintoje mėsoje randamų biogeninių aminų (spermino, spermidino, histamino, putrescino, kadaverino) kiekius.

Mokslininių tyrimų duomenimis, poliaminų kiekis sveikuose audiniuose kontroliuojamas biosintezės ir katabolizės fermentų (66). Putrescinas, kadaverinas, sperminas, spermidinas gyvuose audiniuose stimuliuoja ląstelių augimą bei dalijimąsi. Jei šių poliaminų sintezė blokuojama, ląstelių augimas sustabdomas ar sulėtinamas. Padidėję spermino ir spermidino kiekiai gali rodyti metaboliškai aukšto aktyvumo audinius (70).