SKIRTINGŲ ŽĄSŲ KIAUŠINIŲ INKUBAVIMO TEMPERATŪRŲ BEI LESINIMO ĮTAKA ŽĄSIUKŲ IŠSIVYSTYMUI, JŲ PRODUKTYVUMUI BEI MĖSOS KOKYBEI

0

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETO

VETERINARIJOS AKADEMIJA

GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS

GYVŪNŲ AUGINIMO TECHNOLOGIJŲ INSTITUTAS

RASA ŠIUKŠČIUVIENĖ

SKIRTINGŲ ŽĄSŲ KIAUŠINIŲ INKUBAVIMO

TEMPERATŪRŲ BEI LESINIMO ĮTAKA ŽĄSIUKŲ

IŠSIVYSTYMUI, JŲ PRODUKTYVUMUI

BEI MĖSOS KOKYBEI

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: Prof. habil. dr. Romas Gružauskas

1

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu kad įteikiamas baigiamasis magistro darbas „Skirtingų žąsų kiaušinių inkubavimo tempe-ratūrų bei žąsiukų išsivystymui, jų produktyvumui bei mėsos kokybei“.

1. Yra atliktas mano pačios;

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.

2015 m. Rasa Šiukščiuvienė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVOS KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

2015 m.. Rasa Šiukščiuvienė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE

(data) (katedros vedėjo/jos vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS

(Gynimo komisijos sekretorės (-riaus) parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų komisijos įvertinimas:

2

TURINYS

2.2. Reikalavimai žąsų inkubacinių kiaušinių kokybei ... 9

2.3. Kiaušinių dezinfekcija ir jų sandėliavimas ... 12

2.4. Inkubavimo parametrų įtaka žąsiukų išsiritimui, vienadienių žąsiukų vertinimo kriterijai... 13

2.5. Inkubacijos klaidos ... 16

2.6. Lesinimo faktorių įtaką žąsiukų produktyvumui ... 17

2.7. Laikymo sąlygų įtaka žąsiukų produktyvumui ... 19

2.8. Pagrindinių prebiotikų ir probiotikų charakteristika ... 21

2.9. Riebalų rūgščių fiziologinė svarba ... 26

3. TYRIMO METODIKA ... 27

3.1. Tyrimo atlikimo vieta, laikas, sąlygos ... 27

3.2. Kiaušinio kokybės tyrimo metodika ... 27

3.3. Kiaušinių inkubavimo metodika ... 27

3.4. Inkubacijos atliekų tyrimas ... 33

3.5. Zootechniniai tyrimu metodai ... 34

3.6. Mėsos mėginių tyrimu metodika ... 36

3.7. Statistinis duomenų įvertinimas ... 36

4. TYRIMO REZULTATAI ... 37

4.1.Saugusių vištinių žąsų kiaušinių inkubavimo vertinimas ... 37

4.2. Žąsų auginimo analizė ... 43

4.3. Žąsų mėsos kokybės tyrimas ... 46

5. REZULTATŲ APTARIMAS ... 48

6. IŠVADOS ... 50

7. REKOMENDACIJOS ... 51

8. LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 52

3

SUMMARY

Master Thesis: Effect of different egg incubation temperatures and feeding on development,

productivity and meat quality of goslings

Student: Rasa Šiukščiuvienė

Supervisor: prof. habil. dr. Romas Gružauskas

Master‘s place: Animal Science Institute of Lithuanian University of Health Sciences

Kau-nas 2015m. 57p.

Aim: To investigate the effect of different hatching regimes of goose eggs on their

reproduc-tive traits and the effect of prebiotics and probiotics on productivity and meat quality of goslings.

Objectives:

1. Evaluation the relationship between egg incubation properties and different incubation re-gimes;

2. Development of goslings at egg incubation under different temperature and ventilation re-gimes;

3. Effect of prebiotics, probiotics and alfalfa on growth rate and health of goslings;

4. Effect of prebiotics and probiotics on the dressing percentage and chemical composition of goose meat.

Methods. Prior to every incubation, the following physical traits of eggs were investigated:

egg weight, albumen weight, yolk weight, shell strength, shell weight, shell thickness. The eggs from Lithuanian Vistines geese were incubated five times using five different incubation methods. Following every incubation, the analysis of incubation waste (eggs that did not hatch) has been car-ried out. Weak and invalid goslings made up a separate group. Feeding trial lasted for up to nine weeks. Goslings were allotted into three groups of 33 goslings each that were housed in a goose house. The control group of goslings was fed complete compound feeds ad libitum. The compound feed for Trial group 1 was supplemented with Biomin® IMBO from Day 1 to nine weeks. The gos-lings were fed ad libitum. The gosgos-lings in Trial group 2 were fed complete compound feeds and beginning from Week 3 additionally given alfalfa ad libitum. The goslings and feeds were weighed every week.

At the end of the trial, samples of ground meat collected from the Control group and Group 1 were analyzed for dry matter, protein, fat, ash, fatty acid composition.

Results and Conclusions. Of all the temperature regimes for incubation, the highest hatching

rate was found when the eggs were immediately placed on to hatching trays horizontally, turned by hands, cooled twice and moisturized once daily. Such incubation regime resulted in 56 % higher

4 hatching rate in comparison with the standard regime. Feeding alfalfa had no significant effect weight gains of goslings, yet the consumption of compound per kg gain decreased by 34.93 % and the cost price of goose meat production by 0.9 LTL/kg. Supplementation of the feeds with

Enter-occocus faecium Biomin® IMBO resulted in by 3.65 % higher dressing percentage and by 0.4

(P<0.05) and 0.2 (P>0.05) higher contents of protein and polyunsaturated fatty acids respectively. Moreover, the ratio of fatty acids was improved in the trial group no significant differences for the chemical composition of leg muscles between control and treated groups were found.

Recommendations. In order to increase the hatching rate of goslings, it is recommended to

place eggs immediately on hatching trays, to twin and cool eggs manually and moisture the eggs once daily. In order to improve the chemical composition of meat and the ratio of fatty acids, it is recommended to add Enteroccocus faecium and fructooligosacharides into the feeds for goslings at a rate of 1-1.5 kg/t.

5

SANTRAUKA

Tema: „Skirtingų žąsų kiaušinių inkubavimo temperatūrų bei lesinimo įtaka žąsiukų išsivystymui,

jų produktyvumui bei mėsos kokybei“.

Studentė: Rasa Šiukščiuvienė

Mokslinis vadovas: prof. habil. dr. Romas Gružauskas

Atlikimo vieta: Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės institutas Kaunas 2015m.

57p.

Darbo tikslas: Ištirti skirtingų žąsų kiaušinių perinimo režimų poveikį jų reprodukciniams

rodik-liams bei prebiotikų ir probiotikų įtaką žąsiukų produktyvumui bei mėsos kokybei .

Darbo uždaviniai:

1. Įvertinti žąsų kiaušinių inkubavimosi savybių priklausomybę nuo skirtingų inkubavimo

re-žimų;

2. Atlikti žąsiukų išsivystymo analizę, žąsų kiaušinius inkubuojant skirtingais temperatūri-niais ir vėdinimo režimais;

3. Nustatyti prebiotikų, probiotikų, liucernos žolės įtaką žąsiukų augimo intensyvumui ir sveikatingumui;

4. Įvertinti prebiotikų ir probiotikų poveikį žąsų skerdenos išeigai ir mėsos cheminei sudėčiai.

Tyrimo metodika. Prieš kiekvieną inkubavimą buvo tiriamos kiaušinių fizinės savybės: kiaušinio

svoris; baltymo svoris; trynio svoris; lukšto stiprumas; lukšto svoris; lukšto svoris be plėvelės; lukšto storis. Lietuvos vištinių žąsų kiaušinių inkubavimas buvo vykdomas penkis kartus. Pasirinkti penki skirtingi inkubavimo metodai. Po kiekvieno inkubavimo buvo atliekama neišsiritusių kiaušinių, vadinamų inkubacinių atliekų analizė. Atskirą grupę sudarė silpni ir invalidai. Lesinimo bandymas atliktas iki 9 savaičių. Tyrimui atlikti sudarytos 3 grupės po 33 žąsiukus. Jie visą laiką laikyti žąsidėje. Kontrolinė grupė lesinta visaverčiais kombinuotais lesalais, atitinkančiais jų amžių, lesinami iki soties. I bandomoji grupė lesinama visaverčiais kombinuotais lesalais į jų lesalus nuo pirmos dienos iki devynių savaičių buvo įterpiamas Biomin ®IMBO priedas. Lesinami iki soties. II bandomoji grupė buvo lesinami visaverčiais kombinuotais lesalais. Nuo trečios savaitės papildomai lesinti liucerna. Lesinami iki soties. Kiekvieną savaitę sveriami žąsiukai ir lesalai. Registruojami kritimai.

Bandymo pabaigoje buvo tiriama dviejų grupių: kontrolinės ir pirmos grupės mėsos faršo mėginiai. Nustatyti šie parametrai: sausos medžiagos; baltymai; riebalai; pelenai; riebalų rūgščių sudėtis.

6 didžiausia žąsiukų išsiritimo išeiga gauta kiaušinius iškart dedant į perinimo padėklus horizontalioje padėtyje, juos vartant rankomis, vėsinant du kartus, drėkinant kartą per dieną. Toks inkubavimo rėžimas, lyginat su standartiniu, žąsiukų išsiritimo išeigą padidino net 56 proc. Žąsų lesinimas pa-pildomai duodant liucernos žolės reikšmingos įtakos žąsiukų priesvoriams neturėjo, tačiau 24,93 proc. sumažino kombinuotųjų lesalų sąnaudas kg priesvorio, o žąsienos gamybos savikainą - 0,9 Lt/kg. Naudojant lesalų priedą Enteroccocus faecium Biomin Inbo padidėjo žąsų skerdienos išeiga 3,65 proc., baltymų bei polinesočiųjų riebalų rūgščių kiekiai krūtinės raumenyse atitinkamai 0,4 proc (p< 0,05) ir 0,2 proc. (p> 0,05), lyginant su kontroline grupe. Taip pat tiriamojoje grupėje pa-gerėjo riebalų rūgščių santykis. Analizuojant žąsų kojų raumenų cheminę sudėtį statistiškai patiki-mų skirtupatiki-mų tarp kontrolinės ir tiriapatiki-mųjų grupių nenustatyta.

Rekomendacijos. Norint efektyviau panaudoti inkubatorių talpas ir padidinti žąsiukų išsiritimo išeigą, rekomenduojama žąsų kiaušinius po jų padėjimo dėti iš karto dėti į perinimo padėklus, var-tymą bei vėsinimą atlikti rankomis ,vieną kartą dienoje juos papildomai drėkinti. Siekiant pagerinti mėsos cheminę sudėtį, riebiųjų rūgščių santykį, rekomenduojama į lesalus žąsims praturtinti lesalų priedų, kurio sudėtyje yra mikroorganizmų kamienas Enteroccocus faecium ir fruktooligosachari-dai - 1-1,5 kg/ t.

7

1. Į V A D A S

Norint sėkmingai auginti paukščius veislei ir mėsai, reikia išperinti daug stipraus ir gyvybingo prieauglio. Atsižvelgiant į paukščių embrioninio vystymosi biologines ypatybes, svarbiausios yra dvi sąlygos: kiaušinių kokybė ir išorinė aplinka, tiesiogiai veikianti embrionų vystymąsi (Бессарабов Б.Ф., 1985; Третьяков Н.П., Бессарабов Б.Ф, Крок Г.C., 1999).

Kiaušinio struktūra, sudėtis ir savybės yra tokios, kad inkubacijos metu besivystantis embrio-nas iš aplinkos gauna tik deguonį. Visa kita, kas būtina embriono gyvybei ir vystymuisi, turi būti kiaušinyje. Kai kiaušinyje trūksta kurių nors maisto medžiagų ar embriono vystymuisi jų nepakanka ir inkubacijos metu jos negali būti sintetinamos iš kitų maisto medžiagų, kiaušinis laikomas biolo-giškai nepilnaverčiu (Paulavičiūtė A., 1978; Третьяков Н.П., 1990). Tokiame kiaušinyje besivys-tantis embrionas negaus pakankamai maisto, sutriks jo medžiagų apykaita, sulėtės augimas, o kai kuriais atvejais jis gali net žūti. Iš tokių kiaušinių paprastai bus maža išeiga, silpnas ir įvairioms li-goms neatsparus prieauglis. Poembrioniniu laikotarpiu geros lesinimo bei laikymo sąlygos ne vi-suomet duos teigiamą efektą, ir toks prieauglis blogai augs (Paulavičiūtė A., 1969).

Atsižvelgiant į tai, veislinių paukščių lesinimas, esant dideliam jų produktyvumui, turi būti organizuotas taip, kad būtų gaunami biologiškai pilnaverčiai, t. y. inkubavimui tinkami, kiaušiniai. Jų racionuose turi būti subalansuotos visos reikalingos maisto medžiagos (Janušonis, Razmaitė, 2003).

Inkubuojamų kiaušinių kokybė gali pablogėti dar prieš inkubaciją, esant netinkamoms kiauši-nių rinkimo, pakavimo, transportavimo ir laikymo sąlygoms (Бессарабов Б.Ф., 1985).

Inkubaciniu atžvilgiu pilnaverčiai kiaušiniai turi būti taisyklingos formos, jų lukštas lygus, o svoris vidutinis arba kiek didesnis už viso paukščių pulko vidutinį kiaušinio svorį. Nustatyta, kad nedideli kiaušinių formos nukrypimai nuo normos, jeigu jie nebūdingi išsigimimui, didelės įtakos inkubaciniams rodikliams nepadaro. Prieauglio išeiga sumažėja tik tais atvejais, kai kiaušiniai būna visai apvalūs ar per daug pailgi (Opлов М.B., 1987).

Kiaušinių dydis arba svoris inkubacijoje turi esminę reikšmę, nes ši savybė gerai persiduoda palikuonims. Atrinkę stambesnius kiaušinius, mes tuo pačiu atrenkame ir didesnius kiaušinius de-dančius paukščius. Kiaušinių svoris priklauso nuo dedeklių amžiaus, veislės ir paukščių pulko pa-rinkimo pagal šį požymį. Prieauglio išeiga iš labai mažų ar labai stambių kiaušinių visada būna ma-žesnė (Janušonis S., Razmaitė V., 2003).

Inkubuojant vištų kiaušinius, prieauglio išeiga yra 80-90 %, žąsų – 60-65 %. Viena iš

priežas-čių, kodėl mažai išperinama paukšpriežas-čių, yra inkubacijos technologijų trūkumas. Žąsų kiaušiniai,

8 Tačiau vištinės žąsys – prastos perekšlės. Nors apvaisinama 80–90 % kiaušinių, žąsiukų išsiri-ta vidutiniškai 70 %, o kiaušinius inkubuojant, išsiritimo procenišsiri-tas svyruoja nuo 60 iki 70, išsiri-tai prik-lauso nuo kiaušinių inkubavimo režimų parinkimo ir, tuo pačiu, nuo inkubatorių konstrukcijų (Juk-nevičius, Žilinskienė, 2004).

Pastaraisiais metais paukščių lesinime teigiama įtaka pasižymėjo pašariniai priedai: prebioti-kai, probiotiprebioti-kai, fermentai ir kiti pašariniai priedai (Gružauskas R. ir kt., 2006). Jų medžiagos yra netoksiškos, nekenksmingos žmonėms ir paukščiams, taipogi naudojamos vienaskrandžių gyvūnų racionuose, plačiai paplitusios tarp paukščių augintojų. Šios augimą skatinančios medžiagos mai-šomos su lesalais ar vandeniu, tokiu būdu jos gerai pasisavinamos. Pašariniai priedai plačiai pradėti tyrinėti, vertinant jų įtaką paukščių sveikatai, virškinimo procesams ir produktyvumui ( Gružauskas R. ir kt., 2006).

Apžvelgus literatūros duomenis matyti, kad inkubuojant vandens paukščių, o ypač žąsų, kiau-šinius, gaunamas ganėtinai žemas rezultatas, kuris geriausiu atveju siekia 70 %. Taip pat svarbu tai, kad norint efektyviai vystyti žąsų auginimo verslą, žąsiukus būtina užauginti per 9 savaites (viduti-niškai per 63 dienas) ir pasiekti ne mažesnį kaip 4 kg gyvąjį svorį.

Todėl mūsų darbo tikslas yra ištirti skirtingų žąsų kiaušinių perinimo režimų poveikį jų rep-rodukciniams rodikliams bei prebiotikų ir probiotikų įtaką žąsiukų produktyvumui bei mėsos koky-bei.

Siekiant užsibrėžto tikslo, mūsų darbui buvo iškelti šie uždaviniai:

5. įvertinti žąsų kiaušinių inkubavimosi savybių priklausomybę nuo skirtingų inkubavimo

re-žimų;

6. atlikti žąsiukų išsivystymo analizę, žąsų kiaušinius inkubuojant skirtingais temperatūri-niais ir vėdinimo režimais;

7. nustatyti prebiotikų, probiotikų, liucernos žolės įtaką žąsiukų augimo intensyvumui ir svei-katingumui;

8. įvertinti prebiotikų ir probiotikų poveikį žąsų skerdenos išeigai ir mėsos cheminei

9

2. LITERATŪROS APŽVALGA

2.1. Vištinių žąsų kilmė

Naminės žąsys yra vienos iš labiausiai 3000–2500 metais prieš mūsų erą domestikuotų antiki-nių paukščių rūšių (Janušonis S., 2002).

Jos yra kilusios iš laukinės pilkosios žąsies ir laukinės gulbinės žąsies (Anser cygnoides) (Ma-ciuszonek A., 2005). Per tūkstančius domestifikacijos metų žąsys žymiai diferencijavosi natūralios ir dirbtinės selekcijos poveikyje (Maciuszonek A., 2005 ).

Nors, remiantis FAO duomenimis (Janušonis, 2002), dauguma pasaulio žąsų veislių yra su-koncentruotos Azijoje, didžiausia veislių įvairovė yra Europoje.

Europoje labiausiai paplitusios dvi žąsų veislių fenotipinės grupės (Buchholz , Pearce , 1998): Tulūzos fenotipo žąsų veislių individai, kurie yra įvairaus atspalvio pilkos spalvos, tame tarpe ir landų veislės, ir Emdeno fenotipo žąsų veislių grupės individai, kurie yra baltos spalvos (Romanov M.N., 1999).

Tiek lietuviškos vištinės, tiek ir italų veislės žąsys priklauso Emdeno fenotipui, tai yra baltos spalvos (Janušonis S., Razmaitė V., 2002 ).

Vištinių žąsų veislės charakteristika: susiformavo, senąsias vietines žąsis kryžminant su Rytp-rūsių naminėmis, Emdeno ir, iš dalies, Pomeranijos veislių žąsimis pirmoje XX amžiaus pusėje; yra tinkamos pūkų, mėsos, kepenų gamybai; žąsų vidutinis svoris – 5–6 kg, žąsinų – 6–6,5 kg; padeda 20–41 kiaušinį, kurių vidutinis svoris – 145–180 g; žąsiukų išeiga – 64 %, kiaušinius pradeda dėti 308–315 dienų amžiuje (Razmaitė V., 2007; Киселев Л.Ю., 1983; Фатеев В.Н., 1975).

Žąsiukai labai sparčiai auga. Per 8–9 savaites po išperinimo jų svoris padidėja apie 40 kartų, o vienam kilogramui prieaugio jos sunaudoja apie 3 kg lesalo. Kadangi žąsys turi didesnį akląjį žar-nyną, jos noriai lesa lesalus, turinčius daug ląstelienos (žolę, silosą ir t.t.), 70–80 % geriau išnaudoja lesalo energiją, lyginant su kitomis paukščių rūšimis (Агеев В.Н. и др., 1985).

2.2. Reikalavimai žąsų inkubacinių kiaušinių kokybei

Kiaušinių inkubavimo rezultatai ir jauniklių gyvybingumas priklauso nuo suaugusių paukščių lesinimo, laikymo, kiaušinių atrinkimo, dezinfekavimo, sandėliavimo ir inkubavimo režimo.

Suaugusios žąsys, lesinamos nevisaverčiais lesalais ir laikomos blogomis sąlygomis, deda kiaušinius, kuriuose mažai vitaminų ir mineralinių medžiagų. Tokiuose kiaušiniuose besivystantys embrionai negauna pakankamai maisto medžiagų, todėl sutrinka jų vystymasis. Žąsiukai ritasi pavė-luotai, būna silpni, jų pūkų danga būna nepakankamai išsivysčiusi.

10 paukščius prie vandens telkinių, pagerėja kiaušinių apvaisinimas. Dviems–trims žąsims priskiria-mas vienas žąsinas ( Janušonis, Juodka, 2003).

Kiaušiniai mažiau užteršiami, įrengus žąsims lizdus. Jie įrengiami likus dviem mėnesiams iki kiaušinių dėjimo laikotarpio. Anksti rytą kiaušinius iš lizdų reikia surinkti, tuomet žąsys juos ma-žiau užterš ir sutryps. Trims žąsims skiriamas vienas lizdas. Žiemą kiaušiniai turi būti renkami daž-nai, kad nesušaltų. Vasarą kiaušinius reikia rinkti tokiu dažnumu, kad juose nepradėtų vystytis ge-malas (esant 26–28 °C aplinkos temperatūrai).

Norint sėkmingai auginti paukščius veislei ir mėsai, reikia išperinti daug stipraus ir gyvybingo prieauglio. Atsižvelgiant į paukščių embrioninio vystymosi biologines ypatybes, svarbiausios yra dvi sąlygos: kiaušinių kokybė ir išorinė aplinka, tiesiogiai veikianti embrionų vystymąsi.

Kiaušinio struktūra, sudėtis ir savybės yra tokios, kad inkubacijos metu besivystantis embrio-nas iš aplinkos gauna tik deguonį. Visa kita, kas būtina embriono gyvybei ir vystymuisi, turi būti kiaušinyje. Kai kiaušinyje trūksta kurių nors maisto medžiagų, kiaušinis laikomas biologiškai

nepilnaverčiu. Tokiame kiaušinyje besivystantis embrionas negaus pakankamai maisto, sut-riks jo

medžiagų apykaita, sulėtės augimas, o kai kuriais atvejais jis gali net žūti. Iš tokių kiaušinių paprastai bus maža išeiga, silpnas ir įvairioms ligoms neatsparus prieauglis. Poembrioniniu

laikotarpiu gero lesinimo bei laikymo sąlygos ne visuomet duos teigiamą efektą, ir toks prieauglis

blogai augs. Taigi embrionų vystymasis didele dalimi priklauso nuo dedančių žąsų lesinimo (http://www.aviagen.com/output.aspx?sec=2040&con=3513).

Inkubacija suteikia galimybę gauti didelį skaičių bendraamžių paukščių, padidinti darbo na-šumą ir sėkmingai vykdyti paukščių selekciją. Sėkmingi inkubavimo rezultatai priklauso nuo visos eilės priežasčių: tinkamo paukščių lesinimo, laikymo, kiaušinių atrinkimo, dezinfekavimo, sandė-liavimo, inkubavimo režimo (Juškienė V., ir kt., 2004).

Iš morfologinių kiaušinių kokybės rodiklių svarbiausi yra baltymo ir trynio indeksai bei Hafo vienetai. Taisyklinga trynio padėtis ir mažas judrumas paprastai yra gero baltymo sluoksniuotumo požymis, pagal tai sprendžiama, kad kiaušinyje yra daug stangraus baltymo, kuris labai svarbus in-kubaciniams rodikliams, kad yra stiprūs vytuliai, palaikantys trynį kiaušinio centre. Tai ypač svarbu žąsų kiaušiniams, kadangi jų tryniai yra stambūs, o skysto baltymo yra daug. Todėl vežant nutrūksta vytuliai.

Kai žąsų kiaušinių sudėtinių dalių santykis turėtų būti toks baltymo -52,5 %; trynio -35,1 %; lukšto -12,4 %; lukšto storis - 0,50-0,55 mm.

11 lesinimo, laikymo, kiaušinių atrinkimo, dezinfekavimo, sandėliavimo ir inkubavimo režimo.

Suaugusios žąsys, lesinamos nevisaverčiais lesalais ir laikomos blogomis sąlygomis, deda kiaušinius, kuriuose mažai vitaminų ir mineralinių medžiagų. Tokiuose kiaušiniuose besivystantys embrionai negauna pakankamai maisto medžiagų, todėl sutrinka jų vystymasis. Žąsiukai ritasi pavė-luotai, būna silpni, jų pūkų danga būna nepakankamai išsivysčiusi.

Dviejų–ketverių metų žąsys deda geriausios kokybės ir didesnio svorio kiaušinius. Laikant paukščius prie vandens telkinių, pagerėja kiaušinių apvaisinimas. Dviems–trims žąsims priskiria-mas vienas žąsinas (Janušonis S., Juodka R., 2003).

Kiaušiniai mažiau užteršiami, įrengus žąsims lizdus. Jie įrengiami likus dviems mėnesiams iki kiaušinių dėjimo laikotarpio. Anksti rytą kiaušinius iš lizdų reikia surinkti, tuomet žąsys juos ma-žiau užterš ir sutryps. Trims žąsims skiriamas vienas lizdas. Žiemą kiaušiniai turi būti renkami daž-nai, kad nesušaltų. Vasarą kiaušinius reikia rinkti tokiu dažnumu, kad juose nepradėtų vystytis ge-malas(esant 26–28 °C aplinkos temperatūrai).

Inkubavimui skirti kiaušiniai yra apžiūrimi iš išorės ir peršviečiami ovoskopu. Įskilę kiauši-niai inkubavimui netinka. Juos lengvai padaužius vieną į kitą, girdėti duslus garsas. Inkubuojamų kiaušinių lukštas turi būti lygus, neišretėjęs, be raukšlių ir kalkinių išaugų. Labai maži, dideli dvit-ryniai ir netaisyklingos formos kiaušiniai yra brokuojama ( Janušonis S., Juodka R.,

Benediktavi-čiūtė–Kiškienė A., 2003).

Peršviečiant kiaušinius ovoskopu, nustatoma trynio padėtis ir judrumas. Geros kokybės trynys būna centre, nejudrus. Ovoskopuojant ir sukant senesnį kiaušinį, jo trynys slankioja, nes trynio plė-vė būna įtrūkusi ar atitrūkę vytuliai, prilaikantys trynį. Vertinama ir kiaušinio oro kamera. Ji yra bukajame kiaušinio gale ir nejuda. Kameros skersmuo turi būti ne didesnis kaip 3,5–4 mm. Jei kiau-šiniai seni ir netinka inkubavimui, lukšto paviršius blizga, oro kamera būna padidėjusi.

Inkubavimui skiriami švieži kiaušiniai, kurie buvo rinkti ne vėliau kaip prieš 10 dienų. Kiek-viena užtęsta diena prieauglio išeigą sumažina 2–3%. Iš senesnių, prieš 25 dienas surinktų, kiauši-nių žąsiukai nebeišsirita. Laikant kiaušinius ne ilgiau kaip 8 dienas, patalpos temperatūra turi būti 12–15 °C, ilgiau kaip 8 dienas – 8–12 °C, oro drėgmė – 70–80 %. Jei per daug drėgna, gali atsirasti pelėsių. Be to, patalpa turi būti gerai vėdinama. Žąsų kiaušiniai laikomi horizontalioje padėtyje. Juos vieną kartą per parą reikia apversti 180 laipsnių kampu. Kiaušinių laikyti buitiniame šaldytuve negalima (Mačiulaitis A., Kriukienė B., Kaulytė J., 1997).

Hafo vienetas – tai santykis tarp kiaušinio baltymo aukščio (mm) ir svorio (g). Laikant kiau-šinius ilgiau kaip 10 dienų, nuo padėjimo praėjus 3 dienoms patariama juos 5 valandas pašildyti inkubatoriuje 37,5 °C temperatūroje. Jei kiaušiniai sandėliuojami ilgiau nei 20 dienų, taip šildomi kas penktą parą. Kiaušiniai paprastai laikomi 8–12 °C temperatūroje, esant 70–80 % drėgnumui.

12 Kiaušinius pervežant didesniais atstumais, jie dedami į dėžes su pertvarėlėmis, išklotomis sausomis drožlėmis. Į jas kiaušiniai dedami buku galu transporto judėjimo kryptimi. Žąsų kiauši-nius reikia vežti ypač atsargiai, nes gali nutrūkti vytuliai, prilaikantys trynį. Pervežant aplinkos tem-peratūra turi būti 8–23 °C, drėgmė – 40–80 %. Transportuojant kiaušinius šaltu oru, jie gali sušalti. Labai užterštus kiaušinius galima valyti dviem būdais: sausai, nešvarumus atsargiai nutrinant švitriniu popieriumi, ir drėgnai, pamerkiant juos į šviesiai rožinės spalvos kalio permanganato tirpa-lą, o po to nuvalant skudurėliu. Valant kiaušinius, jie kartu ir dezinfekuojami prieš dedant į inkuba-torių (Juodka R., Benediktavičiūtė–Kiškienė A., 2003).

Kiaušinių svoris, veikiant skirtingoms išorinėms sąlygoms, taip pat keičiasi. Jeigu fermoje pablogėja paukščių lesinimo ir laikymo sąlygos, kiaušinių svoris pradeda įvairuoti, atskirais atvejais sumažėja ir pablogėja jų forma. Paprastai, esant nenormalioms lesinimo ir laikymo sąlygoms, kiau-šinių svoris mažėja greičiau negu dėslumas.

Nustatyta, kad inkubavimui skirtų kiaušinių tankis turi būti ne žemesnis kaip 1,075: kalakučių apie 1,085, ančių ir žąsų – apie 1,083. Be to, įrodyta, kad kuo didesnis kiaušinių tankis, tuo geresnis ir lukštas (Parkinson J.F., Sauter E.A., Petersen C.F., Steele E.E., 1982). Iš morfologinių kiaušinių kokybės rodiklių svarbiausi yra baltymo ir trynio indeksai bei Hafo vienetai.

Įvertinant inkubacinių kiaušinių kokybę, turi būti atsižvelgiama ir į trynio spalvos

intensyvu-mą, kuris priklauso nuo skirtingo dažančių medžiagų kiekio. Kai kurios iš jų yra vitamino A provi-taminai. Inkubavimui geresni tie kiaušiniai, kurių trynys intensyviai nusidažęs. Paprastai senų kiau-šinių trynys atrodo labiau nusidažęs, nes jis priartėja prie lukšto. Dėl tos pačios priežasties trynys tamsesnis ir kiaušinių su skystu baltymu. Mažų kiaušinių trynys atrodo tamsesnis negu didelių.

Be to, reikia atsižvelgti dar ir į tai, kad trynys gali būti blyškiai gelsvos spalvos, bet turėti daug vitamino A, jei paukščiai šio vitamino gavo su žuvų taukais ar vitamino A preparatais (Третьяков Н.П., Бессарабов Б.Ф., Крок Г.C., 1990).

2.3 Kiaušinių dezinfekcija ir jų sandėliavimas

Dedamus į inkubatorių kiaušinius reikia dezinfekuoti. Tai didina prieauglio išeigą, taip pat ap-saugo embrionus nuo įvairių ligų sukėlėjų. Dezinfekuojama dažniausiai formaldehido garais atski-roje patalpoje arba specialioje kameatski-roje. Kubiniam metrui kameros imama 30 ml formalino, 20 ml vandens ir 20 g kalio permanganato. Formalino tirpalas supilamas į molinį arba emaliuotą indą ir dedamas į kamerą. Į tirpalą atsargiai įpilama kalio permanganato. Reakcijos metu išsiskiria formal-dehidas. Ekspozicija – 30 min. nuo reakcijos pabaigos. Susidarę kenksmingi formaldehido garai pašalinami ventiliatoriumi.

pu-13 sė minėtų medžiagų kiekio. Po dezinfekcijos garai neutralizuojami amoniaku (Aniulienė , 2004).

Maksimalus išsiritimas ir žąsiukų kokybė gali būti pasiekti kai kiaušiniai laikomi optimaliuo-se sąlygooptimaliuo-se tarp dėjimo ir aplinkos inkubatoriuje.

Pagrindiniai kiaušinių saugojimo reikalavimai:

• kiaušiniai turi būti surenkami iš žąsidės ir transportuojami į peryklą mažiausiai du kartus sa-vaitėje;

• išskiriamos trys saugojimo zonos: kiaušinių saugojimo patalpa žąsidėje , transporte ir peryk-loje. Šiose zonose yra svarbu kaip įmanoma labiau vengti staigių temperatūros ir drėgmės pokyčių, kurie gali sukelti kondensato susidarymą ant kiaušinių, dėl to kiaušiniai gali tapti per vėsūs ar per šilti;

• paskutiniai tyrimai parodė, kad kiaušiniai turi būti palaipsniui atvėsinami nuo padėjimo momento iki peryklos kiaušinių saugyklos, kur turi būti vėsiausias taškas. Prieš dedant kiaušinius į inkubatorių, kiaušiniai turi būti šildomi iki inkubacijos temperatūros;

• temperatūros kitimas kiaušinių saugojimo metu gali būti ankstyvų embrionų mirčių ir pras-tesnės žąsiuku kokybės priežastimi (Cobb – vantress.com. Breeder Management Guide, 2008).

Kiaušinių sandėliavimo trukmė:

1. ilga kiaušinių sandėliavimo trukmė didina inkubacijos laiką. Vidutiniškai viena kiaušinių laikymo diena, inkubaciją prailgina viena valanda. Tai reikia žinoti prieš dedant kiaušinius į inkuba-torių. Švieži kiaušiniai ir palaikyti kiaušiniaiį inkubatorių turi būti dedami skirtingu metu;

2. ilgas kiaušinių sandėliavimas mažina žąsiukų išeigą ir su kiekviena diena mažina žąsiukų išeigą nuo 0,5 iki 1,5 %;

3. ilgas kiaušinių sandėliavimas neigiamai veikia ir žąsiukų kokybę. Žąsiukai, išsiritę iš kiau-šinių, kurie buvo saugomi 14 dienų ir daugiau, svorio priaugs mažiau (Cobb – vantress.com. Hat-chery Management Guide, 2008).

Teisinga temperatūra ir drėgmė kiaušinių transportavimo ir saugojimo metu stipriai įtakoja maksimalią žąsiukų išeigą (Справочник по содержанию родительского стада Ross 308., 2008).

2.4. Inkubavimo parametrų įtaka žąsiukų išsiritimui,

vienadienių žąsiukų vertinimo kriterijai

Kadangi paukščių jauniklių išperinamumas tiesiogiai susijęs su kiaušinių kokybe, todėl prieš kiekvieną inkubavimo sezoną ištiriami kiaušinių kokybiniai rodikliai. Dispersinės analizės rezultatai rodo, kad kiaušinių fenotipinį kintamumą aplinka įtakoja apie 77 %, o genetinė įtaka - apie 23%. Su kiaušinio svoriu tiesiogiai koreliuoja trynio (r = +0,7), baltymo (r = +0,8) ir lukšto (r = +0,6) svoriai (Narushin V.G.,1994).

14 Kiaušinių inkubacijos rodikliai apsprendžia kiaušinių kokybę. Jeigu žąsiukų išeiga gera, tai reiškia, kad buvo gera kiaušinių kokybė bei tinkamas inkubacijos režimas. Prognozuojant inkuba-vimo rezultatus, jau po 9 -10 perinimo parų kiaušinius pagal embrionų vystymąsi galima suskirstyti

į kategorijas. Kuo aukštesnė vidutinė gemalų vystymosi kategorija, tuo geresni prognozuojami ir

bendri inkubavimo rezultatai.

Jei embrionai vystosi normaliai, skiliminių kiaušinių svoris sumažėja apie 11–13%. Pirmomis vystymosi dienomis iš kiaušinių turi išgaruoti mažiau vandens, o paskutinėmis – daugiau (Ayupov F.G. ,1987; Паулавичюте А., 1975).

Esant geriems inkubaciniams rodikliams, kruvinžiedžių turi būti ne daugiau kaip 1–2%, sus-tojęs vystymasis – 2-3 % ir neišsiritusių – 3–4 %. Tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių, emb-rionų įvairiais vystymosi periodais gali būti žymiai daugiau (Janušonis S., Razmaitė V., 2003).

Kiaušinių perinimo metu turi būti optimali temperatūra ir santykinis oro drėgnumas, o kiauši-niai vartomi ir vėdinami. Optimali naminių paukščių perinimo temperatūra – 37,5°C. Tam, kad ge-malai gerai vystytųsi, pirmąją perinimo savaitę temperatūrą galima pakelti iki 37,8- 38°C. Vėliau palaikoma 37,5°C, o skilimo metu 37°C temperatūra (Aniulienė E.B., 2004).

Optimalios temperatūros sutrikimai nevienodai veikia embrionų augimą įvairiose jų vystymo-si stadijose. Jei per pirmąvystymo-sias 12 perinimo valandų kiaušinius perkaitinome iki 42°C, embrionai žū-va per pusžū-valandį. Antrą ir trečią perinimo parą, temperatūrai pasiekus 39°C, pastebimi įžū-vairūs embrionų galvos išsigimimai, o ketvirtą ir penktą perinimo parą – vidaus organų pakitimai. Kiauši-nių perkaitinimas antroje perinimo pusėje pavojingesnis negu pirmoje. Ant alantojaus ir amnino sienelių pastebimos vandeningos įvairaus didžio pūslelės. Dažniausiai prieauglis pradeda ristis anksčiau, pablogėja perinimo rezultatai (Aniulienė E.B., 2004).

Alantojis – laikinas embriono organas, atliekantis kvėpavimo, šalinimo ir maitinimo

funkci-jas.

Aminonas – peršviečiamas pūslės pavidalo embriono apvalkalas.

Temperatūros kritimas inkubatoriuje iki 20°C nesukelia embrionų patologijos, tik užsitęsia perinimo laikas.

Drėgmės kiekis inkubatoriuje yra labai svarbus fizinis veiksnys, veikiantis embriono vysty-mąsi. Jei jos būna per daug, daugelis embrionų nepajėgia praskelti lukšto ir žūva, o likę būna silpni, negyvybingi. Optimalus santykinis drėgnumas pirmoje perinimo pusėje -60%, antroje pusėje -80%. Perinimo metu per lukšto poras vyksta dujų apykaita: į kiaušinio vidų prasiskverbia deguonis, o iš vidaus išsiskiria anglie dvideginis. Ypač svarbu vėdinti vandens paukščių kiaušinius antroje perini-mo pusėje, nes tada embrionai sunaudoja 1,5 karto daugiau deguonies ir tiek pat išskiria anglies dvideginio. Jei oro apykaita nepakankama, embrionai uždūsta. Kiaušiniuose pastebima

netaisyklin-15 ga jų padėtis padėtis ir raudonos spalvos amniono skystis (Aniulienė E.B., 2004).

Amniono skystis – amniono viduje esantis skystis, saugantis embrioną nuo sumušimų.

Oras inkubatoriuje ventiliatoriumi turi būti maišomas tam, kad vienodžiau šildytų kiaušinius viršutiniuose ir apatiniuose padėkluose. Kiaušinių vartymas taip pat pagerina embriono vystymąsi. Jie vartomi kas valandą nuo jų sudėjimo į inkubatorių iki skilimo. Labai svarbu kiaušinius vartyti pirmąją perinimo savaitę. Nevartomuose kiaušiniuose embrionas prilimpa prie lukšto ir žūva peri-nimo pradžioje. Perint žąsų kiaušinius, reikia juos tam tikrais laikotarpiais atšaldyti. Kiaušiniai iki žąsiukų skilimo išimami iš inkubatoriaus kartą per parą 15-20 min. ir apipurškiami vandeniu. Kai žąsiukai pradeda skilti, kiaušinius patartina šaldyti du kartus per dieną ir palikti išimtus iš inkubato-riaus 30 min., patalpos temperatūra turi būti 18-20°C.

Embriono vystymosi eiga kiaušiniuose nustatoma peršvietus, juos ovoskopu. Žąsų kiaušiniai pirmą kartą ovaskopuojami po aštuonių dienų. Kiaušinio, kuriame gerai vystosi gemalas, oro tarpas nedidelis, trynio viduje matomas tamsus taškas, nuo kurio į visas puses eina kraujagyslės. Jei kiau-šinyje matyti kraujo žiedas arba brūkšnys, sudrumstas trynys ir tamsi dėmė prie lukšto, vadinasi, gemalas negyvas. Peršviečiant kiaušinius antrą kartą po 15 dienų, alantojis turi būti susijungęs smi-liajame kiaušinio gale ir apėmęs visą baltymą. Nesilaikant perinimo režimo, embrionai gali greitai žūti (Aniulienė E.B., 2004).

15 inkubavimo parą embrionas ir toliau guli amniono skystyje. Jo galva pasukta į oro kamerą. Embriono ilgis -92-96 mm, snapo -9-10 mm. Formuojasi visa masė. Didesnė skeleto dalis jau baigia vystytis. 15 dieną embrionas būna užaugęs iki 9,55 g / 30,6 %. (Третьяков Н.П., Бессарабов Б.Ф.,

Крок Г.C., 1990).

Dažniausiai pasitaikančios perinimo klaidos: 1. kiaušinių peršildymas pirmomis dienomis; 2. staigus trumpalaikis arba ilgalaikis peršildymas; 3. nepakankamas kiaušinių šildymas;

4. drėgmės trukumas arba perteklius;

5. nepakankama oro apykaita ir neteisingas kiaušinių vartymas.

Išsiritę jaunikliai atrodo neaktyvūs, dideliais pilvais, todėl jie vertinami tik praėjus 6-12 h po išsiritimo. Jauniklių tvirtumas, pilvo dydis ir jo būklė vertinama paėmus žąsiuką į rankas taip, kad delnas liestų jo nugarą, o didysis ir rodomasis pirštas- pilvą. Po to apžiūrima virkštelė, kloaka, sna-pas, akys, kojos ir pūkas (Aniulienė E.B., 2004) .

Tinkamas auginimui prieauglis turi būti judrus ir aktyviai reaguoti į garsą. Jo kloaka –rožinė ir švari, pilvas - nedidelis ir minkštas, o virkštelė - uždara ir be sudžiūvusio kraujo pėdsakų. Pūkas yra minkštas ir gerai išsivystęs visame kūno paviršiuje, vienodai pigmentuotas, kojos tvirtos, galva -

16 didelė, ryškios ir blizgančios akys, snapas tvirtas, sparniukai - prigludę prie kūno. Broileriams au-ginti tinka ir tie žąsiukai, kurie turi padidėjusį pilvuką, silpniau pigmentuotą pūko dangą, o prie virkštelės gali būti prikibęs kraujo šašas. Tokie šašai nukrenta todėl dėl šio defekto nereikia brokuo-ti žąsiukų, jei jie aktyvūs ir neturi kitų nukrypimų nuo normos. Silpni ir neišsivystę žąsiukai augi-nimui netinka. Jie būna nejudrūs, nesilaiko ant kojų, silpnai arba visiškai nereaguoja į garsą. Jų pil-vukas būna nukaręs dėl neįtraukto tirinio, akys prigesusios, vokai - užmerkti, sparniukai nukarę, pūkai sulipę. Tokius žąsiukus reikia brokuoti (Aniulienė E.B., 2004).

2.5. Inkubacijos klaidos

Daug embrionų ir žąsiukų gali žūti vien dėl nepakankamo tėvų lesinimo, todėl paukščius ge-riau perinti, kai paukščiai eina ir lesa žolę, gauna saulės.

A vitamino trūkumas tėvų lesale – daug neapvaisintų kiaušinių, daug pradėjusių vystytis ir žuvusių embrionų pirmomis inkubavimo dienomis, išsiritę jaunikliai dideliais pilvais, retu pūku ir gaišimas primomis gyvenimo dienomis.

B2 vitamino trūkumas – išsiritusių žąsiukų kaklo ir kojų paralyžius.

B1 vitamino trūkumas – išsiritusių jauniklių kaklo ir kojų paralyžius, pusiausvyros nebuvi-mas.

B3 vitamino trūkumas – embrionų žūtis viso perinimo metu, išsiritę jaunikliai būna silpni. B12 trūkumas – padidėjęs embrionų gaišimas 16-18 inkubavimo dieną, išsiritę jaunikliai būna labai silpni (Janušonis S., 2003).

D vitamino stygius – embrionai vėluoja vystytis, daug gaišta vidury inkubavimo, ritasi lėtai, išsiritę būna silpni.

E vitamino trūkumas – daug neapvaisintų kiaušinių, pavėluotas embriono vystymasis antroje inkubavimo pusėje, daug žuvusių pirmomis ir paskutinėmis inkubavimo dienomis, išsiritę jaunikliai – silpni, su regėjimo problemomis, akli ir paralyžiuoti.

K, C, A vitaminų trūkumas – daug gaištančių žąsiukų pirmomis auginimo dienomis , daug silpnų, paralyžiuotų jauniklių,, garbanotais ir neišsivysčiusiais pūkeliais.

Folio rūgšties trūkumas – blogai vystosi embrionai, gaišta inkubavimo pabaigoje ir išsiritimo metu, akių, kaklo ir kojų nenormalumai (Jackūnas K., 1989).

Inkubavimo režimų pažeidimai – perkaitinimas pirmomis perinimo dienomis daug apsigimi-mų: akių, kaklo, snapo, ritimasis ankščiau laiko.

Perkaitimas 3 -5 perinimo dienomis – širdies, skilvio ir kepenų deformacijas, ritimasis

ankš-čiau laiko.

smegeny-17 se, neteisinga galvos padėtis .

Ilgalaikis perkaitinimas antroje perinimo pusėje – daug negyvų, prasikalusių, bet trynio neįt-raukusių negyvų žąsiukų, išsiritę paukščiukai smulkūs, neįtrauktu tryniu, kraujuojančiom bambu-tėm (Juodka R., Benediktavičiūtė – Kiškinė A., 2003).

Trūksta šilumos pirmoje perinimo pusėje – daug žuvusių embrionų prieš prasikalimą, vėluoja ristis, atsilieka vystymasis, žarnynas perpildytas skysčio su kraujo priemaiša, kepenys - nevienodos spalvos, sutinęs sprandas, negyvybingumas ir bambutės defektas.

Šilumos trūkumas antroje perinimo pusėje – daug gyvų, bet neprasikalusių embrionų, storoji žarna perpildyta skysčio su tulžies priemaiša, patinęs, sustorėjęs kaklas, sutinęs bambutės žiedas, ritasi pavėluotai, dideliais pilvais, bambutė - patinusi.

Šilumos trūkumas paskutines 2-3 dienas – daug embrionų žūva prieš išsiritimą su požymiais – patinęs kaklas, bambutės žiedas, daug prasikalusių, bet išsiristi nepajėgusių žąsiukų.

Blogas oro cirkuliavimas, oro stoka, , nepakankamas vėdinimas – daug žuvusių , kraujosrūvos po oda ir vidaus organuose, prasikalimas smailiajame kiaušinio gale. Apsinuodijimas formaldehido garais dezefekuojant kiaušinius, – daug žuvusių 1-2-3 dienomis, netaisyklinga padėtis kiaušinyje.

Per didelė drėgmė – prasikalant išsilieja lipnus skystis, snapai prilimpa prie lukšto, gūžys ir žarnynas perpildyti skysčio, embrionai lipniame skystyje, neteisinga padėtis kiaušinyje, ritasi pavė-luotai, pūkai būna nublukę, sulipę, dideli pilvai(Aniulienė E. 2004) .

Kai per mažai drėgmės kiaušiniai praranda per daug masės, tuštuma užima nenormaliai didelę kiaušinio erdvę, viduje plėvelės būna išdžiuvusios ir prilipusios, išsirita smulkūs, sausi paukščiukai.

Neteisingas vartymas – trynio prilipimas prie paviršiaus, kraujagyslės neapima viso kiaušinio paviršiaus, ritantis neišnaudoto baltymo likutis su tryniu įtraukiamas į vidų .

2.6. Lesinimo faktorių įtaka žąsiukų produktyvumui

Rekomenduojama nuo pat pirmos išsiritimo dienos žąsiukus lesinti tik jiems skirtais

pilnaver-čiais kombinuotaisiais lesalais. Kad užaugę žąsiukai po devynių savaičių svertų 3,8–4,0 kg, būtina

taikyti intensyvaus auginimo ir lesinimo technologiją. Be to, žąsiukai turi biologinę savybę, geriau virškina lesalų ląstelieną nuo 40 iki 80 %, palyginant su kitais paukščiais (Janušonis S., Juodka R., Kiškienė A., 2003). Iki devynių savaičių amžiaus tiek mėsai, tiek veislei auginamus žąsiukus reikia lesinti vienodai. Iki trijų savaičių amžiaus žąsiukų visaverčiuose kombinuotuosiuose lesaluose turi būti ne mažiau - 20 % žaliųjų baltymų ir 2860 kcal/kg apykaitos energijos; 5–9 savaičių amžiaus – atitinkamai 18 % žaliųjų baltymų ir 2800 kcal/kg apykaitos energijos. Lesalo maisto medžiagų normos visaverčiuose kombinuotuosiuose lesaluose žąsiukams ir žąsims pateikiamos 1 lentelėje. Todėl jų lesaluose gali būti žymiai daugiau žolės miltų, žolės, šakniavaisių ir bulvių, kukurūzų,

18 morkų, kopūstų nei kitų paukščių lesaluose, nurodytuose 2 lentelėje.

Iš 1 lentelės matome, kad daugiau apykaitos energijos reikia žąsiukams nuo vienos savaitės iki keturių savaičių 2860 kcal/kg, o suaugusioms žąsims – mažiau 2500 kcal/kg. Žalios ląstelienos daugiau reikia suaugusioms žąsims – 10,0 %, tai yra du kartus daugiau negu žąsiukams iki keturių savaičių amžiaus. Valgomosios druskos vienodai reikia tiek suaugusioms žąsims, tiek žąsiukams – po – 0,4%. Kalcio žąsiukams nuo vienos savaitės iki devynių savaičių reikia 1,6 % mažiau negu žąsims nuo dešimties savaičių ir suaugusioms – 3,0 %.

1 lentelė. Maisto medžiagų normos kombinuotuosiuose žąsų ir žąsiukų lesaluose % Žąsiukų amžius savaitėmis 10–26 savaičių

pakaitinis prieauglis

Suaugusios žąsys

1–3 4–9

Kilograme lesalų yra:

žaliųjų baltymų % 20,0 18,0 14,0 14,0

apykaitos energijos kcal/kg 2860 2800 2600 2500

žalios ląstelienos % 5,5 7,0 10,0 10,0 kalcio % 1,6 1,6 2,0 3,0 fosforo % 0,8 0,8 0,9 0,9 valgomosios druskos % 0,4 0,4 0,4 0,4 metionino % 0,50 0,45 0,35 0,30 metionino +cistino % 0,78 0,70 0,55 0,55 lizino % 1,00 0,90 0,70 0,63 triptofano % 0,22 0,20 0,16 0,16

2 lentelė. Vieno žąsiuko lesalų reikmė per parą g

Amžius dieno-mis Žąsiuko svoris g Vienam žąsiukui g Kombinuotieji lesalai Kombinuotasis lesinimas

Kombinuotieji lesalai Drėgni lesalų mišiniai

1–10 350 75 35 60 11–20 800 110 50 100 21–30 1500 220 120 200 31–40 2200 280 140 300 41–50 3100 330 160 400 51–60 3800–4000 340 180 500 61–240 4500 260 180 400

Per devynias savaites, lesinant tik sausais lesalais , vienas žąsiukas sulesa apie 13,5–14,5 kg kombinuotųjų lesalų, o taikant kombinuotą lesinimo būdą, – apie 10,5–11,5 kg lesalų ir apie 23 kg

19

įvairių sultingų žalių pašarų. Intensyviai auginamų žąsiukų lesalų reikmės pateikiamos 2 lentelėje.

Suaugusių žąsų lesinimas normuojamas pagal jų produktyvumo tarpsnius ir dėjimo intensy-vumą. Dėjimo metu žąsims duodama lesti iki soties. 100 g kombinuotųjų lesalų turi būti 250–260 kcal/kg apykaitos energijos, 14–15 % žaliųjų baltymų, ne daugiau kaip 10 % ląstelienos, 1,6–3,0 kalcio, 0,8 % fosforo, 0,4 % natrio. Kalcio ir fosforo santykis racione turi būti 2,2–2,2:1 (Juodka R. ir kt., 2007).

Vidutiniškai per parą žąsis sulesa apie 350–380 g kombinuotojo lesalo. Žinant, jog biologinė žąsų savybė yra gerai išnaudoti sultingus lesalus, dedančioms žąsims galima taikyti kombinuotą lesinimo būdą. Tuomet pusę visaverčio kombinuotojo lesalo paros davinio reikia atiduoti sausu pavidalu atskirose lesalinėse, o iš likusios pusės, pasinaudojant ūkyje turimais visaverčiais nuotaisiais lesalais, daryti drėgnus lesalų mišinius. Ūkyje stokojant pramoninių visaverčių kombi-nuotųjų lesalų, jų galime pasigaminti iš savų koncentratų, pridedant žąsims skirtų baltymų priedų, vitaminų bei mineralinių mišinių. Nesant galimybių ir tai padaryti, žąsims skirtus racionus galima sudaryti iš ūkyje turimų savų žaliavų (Janušonis S, Juodka R., Benediktavičiūtė Kiškienė A., Alek-sėjūnienė I., 2007).

2.7. Laikymo sąlygų įtaka žąsiukų produktyvumui

Laikymo sąlygos turi didelę įtaką žąsiukų produktyvumui. Neužauginę stiprių žąsiukų prieauglio, negausime geros produkcijos. Labai svarbu nuo pat pirmų dienų tinkamai auginti ir lai-kyti žąsiukus. Pirmomis dienomis juos geriausia lailai-kyti šiltai po lempa ar augintuvėje. Tada jie daugiau juda, lesa, greičiau sustiprėja. Jei lauko temperatūra yra +15°C dieną juos galima išnešti į lauką. Nakčiai vėl juos sunešti į šiltą patalpą, kur yra lempa. Taip laikomi žąsiukai pirmomis savai-tėmis greičiau auga, mažiau nugaišta.

Žąsiukai labai sparčiai auga. Per 8–9 savaites po išperinimo jų svoris padidėja apie 40 kartų, o vienam kilogramui prieaugio sunaudoja apie 3 kg lesalo. Kadangi žąsys turi didesnį akląjį žarnyną, jos noriai lesa lesalus, turinčius daug ląstelienos (žolę, silosą ir t.t.), ir 70–80 % geriau išnaudoja lesalo energiją, lyginant su kitomis paukščių rūšimis (Агеев В.Н. и др., 1985 ).

Pramoninėje žąsienos gamyboje per metus naudojami keli technologijų variantai: 1. žąsiukų auginimas pastatuose ant kraiko;

2. žąsiukų auginimas pastatuose ant vielos tinklo grindų; 3. žąsiukų auginimas narveliuose.

Atsižvelgiant į žąsiukų amžių, naudojamos įvairios auginimo variantų kombinacijos. Žąsiu-kai auginami iki 8–9 savaičių amžiaus (Салеев П.Ф., 1982).

20 ji būtų gerai vėdinama, šviesi, sausa, atitvertais gardais su landomis į lauką. Žąsidės dydis turėtų priklausyti nuo žąsų skaičiaus. Vienai žąsiai reikia skirti 0,75 m² grindų ploto. Žinant, kiek yra lais-vo ploto, galima apskaičiuoti, kiek laikyti žąsų. Žąsis galima laikyti žąsidėje be kraiko, ant gilaus kraiko, vasarą ganyti, laikyti narvuose (Janušonis S., Juodka R., 2003).

Viena iš laikymo sistemų – laikymas žąsidėse be kraiko. Čia žąsys gali būti laikomos lizdais ir grupėmis. Grupę turėtų sudaryti 25–30 žąsų. Ir laikant grupėmis, ir lizdais po 4–5 žąsis, vienai žąsiai turi būti skiriama ne mažiau kaip 0,75 m² grindų ploto. Patalpa suskirstoma pertvaromis. Žą-sidėje gali būti išilginis takas aptarnavimui ir lesinimui bei girdymo sistemoms įrengti. Žąsidės grindys tinkamos, kai 20–25 % jų yra padengtos betonu. Ant jų yra statomos lesalinės ir gėralinės, arba bent jau po pačiais įrenginiais reikia įrengti mėšlo ir perteklinės drėgmės rinktuvus. Atstumas tarp lesalinių ir gėralinių turi būti ne didesnis kaip 1,5–2 m. Laikant lizdais ir grupėmis, vienam sinui skiriamos 2–4 žąsys. Nuo gruodžio mėnesio iki kiaušinių dėjimo pabaigos žąsys laikomos žą-sidėse, prie kurių turi būti įrengtos mociono aikštelės, vienai žąsiai skiriant 3–5 m² ploto.Aikštelėje galima įrengti maudymosi kanalus, kurių plotis yra vandens paviršiuje – 100 cm, dugne – 40–45 cm, gylis – ne mažesnis kaip 30 cm, o krantai – patogūs, ne statūs žąsims išlipti. Kanalams užsiter-šus, vandenį reikia keisti. Mociono aikštelės turi būti patogios, įrengta pastogė, kur lesalinėse yra nuolat žvyro, kreidos ar geldelių. Lesinimui gali būti naudojamos bunkerinės lesyklos, o nesant jų – mediniai loveliai (110 cm ilgio, 25 cm aukščio ir 20 cm pločio). Girdymui naudojami loveliai arba girdyklos su pratekančiu vandeniu. Vienai žąsiai yra skiriama 3 cm girdimo fronto. Likus mėnesiui iki dėjimo pradžios, žąsidėje turi būti įrengti lizdai. Paprastai lizdai ruošiami prie sienų, mažiau apšviestoje vietoje. Trims žąsims skiriamas vienas lizdas, kurio dydis: plotis – 40 cm, ilgis – 60 cm, aukštis – 40 cm, slenkstis – 10 cm. Kraiko drėgnumas lizde turi būti ne didesnis kaip 25 %. Žiemą žąsidėje turėtų būti apie 10–15 °C, o santykinė oro drėgmė -70–80 %, angliarūgštės ore - ne dau-giau kaip 0,2 % (Janušonis S., Juodka R., 2003).

Žąsų laikymo sistema ant gilaus kraiko. Žąsys dažniausiai laikomos ant storo kraiko, kuris tu-ri būti sausas, nesupelijęs. Kraikui getu-riausiai tinka smulkinti žieminių javų šiaudai, durpės, medžio drožlės, pjuvenos. Vienai žąsiai per metus reikia apie 18 kg šiaudų ar 15 kg durpių.

Ruošiant žąsims patalpas žiemai, pirmiausia išvalytos grindys pabarstomos gesintomis kal-kėmis, po 1–2 kg/m² grindų ploto. Tada kreikiamas 9–10 cm storio sausų samaninių durpių sluoks-nis, o ant jo paskleidžiamas 1–2 cm storio smulkintų šiaudų sluoksnis. Žąsys laikomos grupėse po 100–150. Patalpoje 3 žąsims skiriama 2 m² grindų ploto. Lesinimo frontas, lesinant sausais lesalais, – 4–5cm, sudrėkintais – 15 cm, girdymo frontas – 3–4 cm. Žąsims patogiausios yra bunkerinės le-syklos, į jas galima supilti visą paros davinį. Neturint bunkerinių lesyklų, galima panaudoti papras-tus lovelius (110 cm ilgio, 25 cm aukščio ir 20 cm pločio). Girdoma iš lovelių ar girdyklų, vienai

21 žąsiai skiriama 3 cm lovelio krašto. Stovintį vandenį girdyklose būtina keisti 2–3 kartus per dieną. Likus mėnesiui iki dėjimo pradžios, žąsidėje turi būti įruošti lizdai. Jie paprastai ruošiami prie sie-nų, mažiau apšviestoje vietoje. Trims žąsims skiriamas vienas lizdas, kurio išatavimai : – 40 x 60 x 40 cm slenksčio aukštis – 10 cm. Lizdas pakreikiamas šiaudais. Žąsys deda kiaušinius kas antrą dieną, anksti ryte. Žiemą žąsidėje turėtų būti apie 10–15 °C, santykinė oro drėgmė 70–80 %, anglia-rūgštės ore ne daugiau kaip 0,2 %, amoniako – 0,01 mg/l. Žiemą žąsys kiekvieną dieną leidžiamos į lauką pasivaikščioti, išskyrus vėjuotas ir šaltas dienas (Aniulienė E.B., 2004).

Vasarą žąsis galima ganyti. Prie ganyklų įrengiami diendaržiai turi būti 1,5–2 kartus didesni už žąsides, 2/3 jų ploto turi būti kietu pagrindu. Diendaržiuose turi būti įrengtos girdytuvės ir pasto-gė, kuri saugotų nuo saulės bei lietaus. Vieno hektaro vidutinio derlingumo ganyklos užtenka 50–60 žąsų arba 120–130 prieauglio. Ganomų žąsų pulkas gali būti gana didelis – iki 500 žąsų. Iš pradžių į ganyklas žąsys išleidžiamos tik kelioms valandoms, prieš tai jas palesinus, vėliau ganymo laikas pamažu ilginamas. Jeigu ( Mačiulaitis A., 2001).

Veislinėje fermoje pakaitinių žąsų grupę galima laikyti narvuose. Paprastai jie būna dviejų aukštų. 1m pločio, 70 cm gylio ir 90 cm aukščio narvelyje telpa 2–3 žąsys. Grindų tinklo viela – 3– 4 mm skersmens. Po vielos tinklo grindimis turi būti skydas, ant kurio sukrenta išmatos. Jis valo-mas kiekvieną dieną. Vienoje narvo pusėje įrengiamos durelės, kitoje – loveliai lesalams ir girdy-mui. Grindys narveliuose 12 laipsnių kampu leidžiasi po lesalinėmis, kad kiaušiniai galėtų išriedėti iš narvo. Taip laikomas žąsis galima dirbtinai sėklinti, gauti daugiau palikuonių, turėti tikslesnę produktyvumo apskaitą (A. Mačiulaitis, 2001).

2.8.

Pagrindinių prebiotikų ir probiotikų charakteristika

Plačiausiai naudojami prebiotikai yra nevirškinami oligosacharidai. Labiausiai ištirti nevirški-nami oligosacharidai yra fruktooligosacharidai, oligofruktozė, inulinas, mananooligosacharidai, galaktooligosacharidai, transgalaktooligosacharidai, ksilooligosacharidai, laktulozė, izomaltooligo-sacharidai ir sojų oligoizomaltooligo-sacharidai, prebiotiniu veikimu pasižymintys oligoizomaltooligo-sacharidai (Andrieux, 2001).

Be paminėtų nevirškinamų oligosacharidų, yra dar keletas bakterijų fermentuojamų anglia-vandenių substratų, kurie pasižymi prebiotiniu veikimu. Tai būtų nekrakmolingi polisacharidai (au-galų ląstelių sienelių polisacharidai, pektinai) ir virškinimui atsparus krakmolas.

Ksilooligosacharidai (KOS) pramoniniu būdu yra gaminami, fermentu ksilanaze veikiant ksi-lanus iki oligomerinio mišinio, kuriame vyrauja ksilobiozė. KOS yra ksilozės molekulių grandinės, sujungtos β-(1,4) ryšiais, daugiausia susidedančios iš ksilobiozės, ksilotriozės ir ksilotetrozės.

ty-22 rimai patvirtina laktuliozės prebiotinį poveikį. β-glikozilinė jungtis disacharidui suteikia atsparumą virškinamojo trakto fermentams. Šią jungtį atskelti sugeba labai ribotas bakterijų kiekis, todėl laktu-liozė nėra skaidoma ar absorbuojama plonajame žarnyne. Storajame žarnyne savo tikslams šį jungi-nį fermentuoja tik lakto- ir bifidobakterijos, o tai skatina jų dauginimąsi, tuo pačiu sumažina Cl. Perfringens.

Izomaltooligosacharidai (IMO) yra sudaryti iš α-(1,2)ir α-(1,6) oligogliukanų, gautų iš krak-molo hidrolizės α-amilazės ir pululanazės. Jie stimuliuoja plataus spektro bakterijų augimą storosio-se žarnostorosio-se, tačiau itin aktyviai veikia bifido bakterijų augimą (Gibson ir kt., 2004).

Transgalaktooligosacharidai (TGOS) gali būti tri-, tetra-, penta- ir seksta- sacharidai, sudaryti iš galaktozės ir gliukozės monomerų, kurie yra gaunami transgalaktozidacijos metu iš laktozės, naudojant fermentą β-galaktozidazę iš Aspergilhts oryzae. Nustatyta, kad daugelis žarnyno mikro-floros bakterijų rūšių negali fermentuoti TGOS, išskyrus Bifidobacteriitm ir kai kurias Lactobacil-lus genties rūšis. B. adolescentis gali fermentuoti

TGOS, kurio polimerizacijos laipsnis yra 3 arba aukštesnis, skirtingai nei B. infantis ir L. acidophilus, kurie fermentuoja TGOS tik esant 3 polimerizacijos laipsniui. Tai iš dalies yra susiję su

β-galaktozidazės gebėjimu prisijungti prie membranos. Galaktooligosacharidai (GOS), kaip ir

TGOS, yra gaunami transgalaktozidacijos metu iš laktozės, naudojant fermentą β-galaktozidazę. GOS sudaro galaktozės ir gliukozės molekulės, sujungtos skirtingais ryšiais [(1,2); (1,3); (1,4)].Nustatyta, kad GOS dažniausiai veikia kaip substratai Bacillus lactis ir L. rhamnosits bakteri-jų rūšims (Gopal ir kt., 2001).

Mananooligosacharidai (MOS) taip pat pasižymi prebiotiniu veikimu, tačiau jie selektyviai neaktyvuoja teigiamos žarnyno mikrofloros veiklos. Mananooligosacharidai suriša ir pašalina pato-genus iš žarnyno bei stimuliuoja organizmo imuninę sistemą. Inulinas yra fermentų nevirškinamas oligosacharidas, priklausantis fruktanų grupei. Inulino daugiausia aptinkama cikorijos (Cichorium intybus) šaknyse, topinambuose, česnakuose, svogūnuose, poruose ir kituose augaluose. Inulinas paprastai susideda iš fruktozės ir gliukozės.

Fruktooligosacharidai (FOS) yra inulino molekulės, kurių polimerizacijos laipsnis yra ‹20 fruktozės vienetų. FOS gali būti tri-, tetra-, ir penta- sacharidai, sudaryti iš fruktozės monomerų, sujungtų β-(1,2) žiediniais ryšiais ir yra plačiausiai naudojami prebiotikai žmonių ir gyvūnų mitybo-je. Remiantis plačiai priimta ir naudojama nomenklatūra, FOS ir inulinas yra fruktanai, visi FOS yra inulinai, bet ne visi inulinai yra FOS. 1989 m. fruktozės oligosacharidas, sudarytas iš 2 – 10 mono-sacharidų liekanų, sujungtų glikozidiniais ryšiais. FOS yra neskaidomi plonajame žarnyne, o pasie-kę storąjį žarnyną, daugiausia stimuliuoja Bifidobacterium ir Bacteroides, šiek tiek mažiau Lacto-bacillus genčių bakterijų augimą (Shim, 2005). Komerciniu mastu FOS ir trumpųjų grandinių FOS

23 yra gaminami iš cukrozės naudojant grybelinį fruktoziltransferazės fermentą (Bauer ir kt., 2006).

Laktosacharozė yra trisacharidas, susidedantis iš D- galaktozės, D- gliukozės ir D- fruktozės. Laktosacharozė nevirškinama skrandyje ir plonosiose žarnose. Kai kurios bifidobakterijų rūšys lak-tosacharozę naudoja savo augimui gaubtinėje žarnoje. Laktosacharozė taip pat žinoma kaip 4G- beta –D – galaktozilsacharozė. Laktolis yra laktozės disacharido analogas. Jis farmacijoje naudoja-mas vidurių užkietėjimui ir kepenų encefalopatijai gydyti. Laktolis yra atsparus virškinimui viršuti-niuose virškinamojo trakto skyriuose, fermentuojamas kolonijinių bakterijų, įtakoja Bifido ir

Lactobacillus bakterijų biomasės padidėjimą gaubtinėje žarnoje. Laktomis chemijoje yra ži-nomas kaip 4 - 0 - (beta – D – galaktopiranozil) – D – glukitolis ( Bauer ir kt., 2006). Sojos oligosa-charidais vadinami oligosacharidai randami sojų pupelėse, kitų augalų pupelėse ir žirniuose. Du pagrindiniai sojos oligosacharidai yra trisacharidas rafinozė ir tetrasacharidas stachiozė. Rafinozė susideda iš vienos molekulės D – galaktozės, D – gliukozės ir D – fruktozės. Stachiozė susideda iš dviejų molekulių D – galaktozės, vienos molekulės D – gliukozės ir vienos molekulės D – frukto-zės. Sojos oligosacharidai stimuliuoja bifidobakterijų augimą storosiose žarnose (Bauer ir kt., 2006).

Transgalaktooligosacharidai (TOS) tai oligisacharidų mišinys, susidedantis iš D – gliukozės ir D – galaktozės. TOS stimuliuoja bifidobakterijų augimą storosiose žarnose. Išskyrus „klasikinius“ prebiotikus, kitos bakterijų fermentuojamų angliavandenių grupės yra nekrakmolingai polisachari-dai (NKP) ir nevirškinamas krakmolas, kurie taip pat įtakoja žarnyno mikrofloros sudėtį ir aktyvu-mą (Bauer ir kt., 2006).

Nekrakmolingi polisacharidai (NKP), kartu su lignimu yra pagrindiniai ląstelių sienelių kom-ponentai – tai heterogeninės medžiagos, besiskiriančios chemine sudėtimi ir fizinėmis savybėmis. NKP įeina į augalų sudėtį, kurie yra gyvulių pašarų ar paukščių lesalų komponentai. Nevirškinamą krakmolą dažniausiai sudaro amilozė, kuri išvengia fermentinio skaidymo plonajame žarnyne (Bauer ir kt., 2006).

Simbiotikų Biomin® IMBO įtraukimas į viščiukų mitybą padidino ekonominį augimą ir ge-resnę žarnyno morfologijos ir maistingųjų medžiagų pasisavinimą (Wageha Awad ,1 _Khaled

Ghare-eb,1,2 _{Josef Böhm} 1_{, 2008).}

Pramoninės paukštininkystės verslo organizatoriai visada ieškojo būdų, kaip pagerinti jaunik-lių (ypač mėsinių) augimą bei išsaugojimą, mažiausiai investuojant ir kuo greičiau pasiekiant nori-mų rezultatų. Be tikslios dozės, dar labai svarbu, kad probiotiko bakterijų nenužudytų antibiotikai, kad preparatas į organizmą patektų ankščiau už infekcinę mikroflorą, kad žarnyne jis rastų rūgščią terpę ir atsilaikytų prieš žarnyno aplinkos veiksnius, tulžies poveikį. Probiotiko kultūra taip pat turi būti gyvybinga, lengvai atpažįstama ir identifikuojama, nepatogeniška ir sudaryta iš gram-teigiamų

24 bakterijų. Todėl renkantis ir perkant probiotiką, pirmiausia reikėtų jį ištirti laboratorijoje, jei tai yra

įmanoma. Svarbu sužinoti, kiek jame iš tikrųjų yra gyvų bakterijų (. Šimkus A., 2004).

Prebiotikai paukštininkystėje naudojami todėl, kad jie teigiamai veikia paukščio organizmą. Naudojami pašarų gamyboje, jie teigiamai veikia vištų virškinimo sistemą:

• gerėja žarnyno balansas tarp naudingų ir žalingų mikroorganizmų;

• žarnyne palengvėja mineralinių medžiagų, tokių kaip kalcis, magnis, cinkas, absorbcija; • susidaro palankios sąlygos gerinančioms sveikatingumą bakterijoms, o ne patogeninėms. Dėl to, kad teigiamai veikia metabolinius procesus, prebiotikai skatina ir greitesnį organizmo augimą ir vystymąsi, ko pasekoje didėja bendras produktyvumas. Prebiotikai gali padidinti bendrą sinergetinį efektyvumą. Jeigu su pašarais kurį laiką buvo naudojami prieš skerdimą. Jie mažina, riboja mėsos patogeninių bakterijų vystymąsi paukščių skerdenoje. Probiotikų nauda jau žinoma daugiau nei 100 metų, paukštininkystėje sėkmingai taikomi apie 50 m. Fuller (1989) nustatė, pro-biotikai yra „ gyvi mikroorganizminiai pašarų priedai su teigiama įtaka virškinamam traktui“. Pro-biotikų naudojimas paukštininkystėje išaugo, kai 2006 m ES uždraudė naudoti antibiotikus, skati-nančius paukščių augimą ( World′s Poultry Science Journal, 2010). Probiotikai, sukurti naudojant gyvūnų virškinamojo trakto mikroorganizmus, sugeba sintetinti įvairias biologiškai aktyvias me-džiagas – vitaminus, antibiotikus, fermentus, aminorūgštis. Jos reguliuoja virškinamojo trakto bio-loginius procesus, profilaktiškai veikia prieš gyvūnų jauniklių žarnyno ligas, stimuliuoja paukščių augimą (Gružauskas ir kt., 2007).

Prebiotikai - tai tam tikros maisto medžiagos, kuriomis maitinasi „gerosios“ bakterijos. Kitaip tariant, prebiotikai- tai tam tikros medžiagos, kurias šios bakterijos virškina. R. Gibsonas pirmą kar-tą suformulavo prebiotikų samprakar-tą 1995 metais. Ši samprata buvo skirta pažymėti žmonių maisto arba gyvulių pašarų komponentus, kurie atitinka šiuos kriterijus:

• negali hidrolizuotis ir absorbuotis viršutiniuose virškinamojo trakto skyriuose;

• turi būti selektyviniu substratu vieno arba riboto kiekio naudingų normalios žarnyno mikro-floros atstovų, stimuliuojančių jų augimą arba metabolinį aktyvumą;

• turi gerinti žarnyno mikrofloros sudėtį;

• turi indikuoti gastrointestinalinį arba bendrą efektą, pagerinti mikroorganizmų būklę, gerinti paukščio fizinę būklę (Šimkus, 2004; Gružauskas ir kt., 2005).

Probiotikų efektyvumas paukštininkystėje priklauso nuo higienos ir paukščių sveikatingumo (Cavazzoni et al., 1998; Mingan, 2001;).

Visi probiotikai pasižymi tokiomis savybėmis:

• net žymiai viršijant nurodytas naudojimo normas, yra nekenksminga; • ekologiški;

25 • aukštas jų fermentacijos aktyvumas, kuris leidžia reguliuoti ir stimuliuoti virškinimą, veikia antialergiškai ir antitoksiškai;

• stiprina imuninę sistemą;

• atsparūs technologiniams procesams ir stabilūs augant (Bezkorovainy, 2001; Mingan, 2001). Probiotikai gali būti naudojami įvairias pavidalais, tabletėmis, kapsulėmis ar miltelias. Jie privalo išlikti rūgščioje aplinkoje, pavyzdžiui, kai kurių produktų sudėtyje, neturi bijoti skrandžio ar tulžies sulčių. Probiotikai gali palaikyti tam tikrą žarnyno rūgštingumą, taip sudarydami nepalankias sąlygas patogeniniams mikroorganizmams (Пивняк, 1982; Тулемисова, 2001).

Apžvelgus literatūros duomenis galima teigti, kad paukščių augimo intensyvumui padidinti bei sveikatingumui pagerinti geriausia naudoti prebiotiko ir probiotiko kompleksą. Šiuo metu yra pagaminta daug prebiotinių-probiotinių kompleksinių preparatų, tačiau dėl augalinės kilmės būtų tikslinga ištirti preparato Biomin® IMBO poveikį žąsiukų augimo savybėms ir mėsos kokybei.

Probiotiko kamienas Enterococcus faecium apsaugo nuo patogeninių bakterijų, – taip suda-roma ir palaikoma naudingoji žarnyno mikroflora.

Prebiotiniai vaisių oligosaharidai ( fructo-oligosaccharides) keičia žarnyno mikroflorą, natūra-liai skatindami naudingųjų bifidobakterijų auginimą storajame žarnyne, ir sudaro barjerą patogenų kolonizacijai.

Ląstelių sienelių fragmentai, išskirti iš inaktyvuotų nepatogeninių mikroorganizmų, aktyvuoja svarbias imuninės sistemos ląsteles ( makrofagus ir limfocitus) ir pagerina atsparumą infekcijoms. Ląstelių sienelių fragmentai žarnyno sienelėje blokuoja specifines receptorių prisijungimo sritis ir neleidžia prisitvirtinti patogeninėmis bakterijoms žarnyno gleivinėje.

Fikofitinėse medžiagose, išgautose iš jūros dumblių, yra imuninių karbohidratų, kurie akty-vuoja makrofagų veiklą ir limfocitų proliferaciją bei kartu su ląstelių fragmentais sustiprina įgimtą ir įgytą imunitetą. Dėl padidėjusio makrofagų ir fagocitų aktyvumo ir sustiprėjusio limfocitų vys-tymosi padidėja atsparumas prieš infekcijas.

Privalumai: • stabilizavimas;

• greitas susiformavimas ir apsauginės žarnyno mikrofloros ,

• konkurencinių patogenų išskyrimas iš žarnyno,

• didina dienos prieaugį ir pašaro konversiją (FCR),

• mažina mirštamumą,

• neturi neigiamo šalutinio poveikio, naudojimas neribotas.

Vartojimas: lesalo maišymo metu į vieną toną lesalo įdedama 1-1,5kg preparato Biomin ®

26

2.9. Riebalų rūgščių fiziologinė svarba

Egzistuoja įvairių rūšių nesočiosios riebalų rūgštys: mononesočiosios riebalų rūgštys (MU-FA) ir polinesočiosios riebalų rūgštys (PU(MU-FA). Abi šios rūšys mažina cholesterolio kiekį. Kuo aukš-tesnis nesočiųjų riebalų rūgščių lygis aliejuje arba riebaluose, skirtuose gruzdinimui, tuo aliejus ar riebalai yra minkštesni ir skystesni. Taip yra dėl žemesnio tirpimo taško.

Gyvybiškai svarbios riebalų rūgštys yra polinesočiosios riebalų rūgštys, kurių žmogaus orga-nizmas negamina. Tai reiškia, jog ši medžiaga privalo būti mūsų maisto dalis.

Trans-riebalų rūgštys. Speciali nesočiųjų riebalų kategorija yra trans-riebalų rūgštys (TFA). Iš tikrųjų, tai yra nesočiosios riebalų rūgštys, kurios dėl savo cheminės sudėties mūsų organizme „vei-kia“ kaip sočiosios rūgštys. Trans-riebalų rūgštis galima sukurti, kietinant (hidrolizuojant) aliejus. Trans-riebalų rūgštys, kurios veikia kaip sočiosios riebalų rūgštys žmogaus organizme, 7 kartus pa-didina riziką susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, todėl yra laikomos pačiomis kenksmingiausio-mis riebalų rūgštikenksmingiausio-mis. Sveikatai nepavojingą aliejų turėtų sudaryti maksimaliai 2% TFA (aliejaus pagrindui), o įprastai sudaro 1% TFA (ttp://www.functionalps.com/blog/2014/04/09/chart-mean-sfa-mufa-pufa-content-of-various-dietary-fats).

Per pastaruosius dešimtmečius buvo atlikta daug mokslinių tyrimų, įrodančių šių riebalų rūgščių svarbą sveikatai. Nustatyta, jog omega-3 PNRR turi teigiamos įtakos širdies ir kraujagyslių ligų profilaktikai (Whelton et al., 2004; Geelen et al., 2005; Leaf A., 2005; HarrisW.S., 2007), taip pat inkstų ligoms (Hogg R.J., 2006), neurologiniams sutrikimams (Puri et al., 2005), turi įtakos osteo-porozei (Weiss et al., 2005), taip pat akių ligoms (Miljanović et al., 2005), cukriniam diabetui (Ka-bir et al., 2007). Taip pat jos mažina padidėjusį kraujospūdį (Prisco, 1998), trombų agregaciją (Tremoli E., 1995), trigliceridų kiekį kraujyje (Von Schacky et al., 2006), švelnina astmos priepuo-lio simptomus (Broughton K.S., 1997), pasižymi uždegimą mažinančiomis savybėmis (Belluzzi A., 2000; HaoW. Wog O.Y., 2010). PNRR turi teigiamos įtakos depresijos, dėmesio sutrikimų ir hy-peraktyvumo gydymui (LainoC.H., 2010). Omega–3 riebalų rūgštys - labai svarbios vaikų intelek-tui. Padidindamos ląstelių membranų elastingumą, jos padeda greičiau susiformuoti jungtims tarp neuronų, o tai palengvina mokymo, mąstymo procesus ir didina intelekto koeficientą (Valienė V., 2008). Klinikiniai stebėjimai, vertinantys omega-3 riebalų rūgščių priešuždegiminį poveikį esant reumatoidiniam artritui, padėjo nustatyti, kad vartojant riebalų rūgščių omega-3, sumažėja rytinis sąnarių sustingimas ar patinimas (Yashodhara B.M., 2009). n-3 PNRR papildomas vartojimas nėš-tumo ir žindymo laikotarpiu pagerina vaiko protinę veiklą, mažina priešlaikinio gimdymo riziką (Helland B.J., 2003).

27

3. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS

3.1. Tyrimo atlikimo vieta, laikas, sąlygos

Tyrimai atlikti 2012-2015 metais Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės ins-titute. Bandymas atliktas laikantis 1997-11-06 Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo Nr. 8-500 (Valstybės žinios, 1997-11-28, Nr. 108) bei poįstatyminio akto – LR valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos įsakymo „Dėl gyvūnų, skirtų eksperimentiniams ir ki-tiems mokslo tyrimams, laikymo, priežiūros ir naudojimo reikalavimų patvirtinimo“ (Valstybės ži-nios, 2009-01-22, Nr.8-287). Taip pat, atitinka ES Direktyvą 86/609/EEC ir EK rekomendacijas 2007/526 EC „Gyvūnų naudojimas ir laikymas eksperimentiniais ir kitais tikslais“.

3.2 Kiaušinių kokybės tyrimų metodiką

Prieš kiekvieną inkubavimą buvo tiriamos kiaušinių fizinės savybės, tyrimui imtas kiaušinių kiekis -30vnt. Inkubaciniai kiaušiniai buvo tiriami LSMU Gyvulininkystės institute. Kiaušinių lukš-to tvirtumui nustatyti naudotas aparatas „TA1 Series Tehture Analysis Machine“ o laboralukš-torines svarstykles - nustatyti bendrą kiaušinio svorį, taip pat lukšto, trynio ir baltymo svorį.

Tiriant buvo nustatomi: kiaušinio svoris, baltymo svoris, trynio svoris, lukšto stiprumas, lukšto svoris, lukšto be plėvelės svoris, lukšto storis.

3.3 Kiaušinių inkubavimo metodika

Lietuvos vištinių žąsų kiaušinių inkubavimas buvo vykdomas penkis kartus, LSMU Gyvuli-ninkystės institute. Kiaušinių perinimai vyko nuo 2013.03.30 iki 2013.07.30. Naudoti itališki inku-batoriai, kurių talpa -220 ir 310 vienetų stačių vištinių žąsų kiaušinių. Inkubatorius – perykla, mode-lis 1–350 XH, kurio talpa -220 vienetų stačių vištinių žąsų kiaušinių (1 pav.).