FUNKCIJAI METŲ VAIKŲ, SERGANČIŲ BRONCHINE ASTMA, KVĖPAVIMO SKIRTINGŲ KINEZITERAPIJOS METODIKŲ POVEIKIS 6 -12

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS

REABILITACIJOS KLINIKA

VYTAUTAS KARUŽA

SKIRTINGŲ KINEZITERAPIJOS METODIKŲ POVEIKIS 6-12

METŲ VAIKŲ, SERGANČIŲ BRONCHINE ASTMA, KVĖPAVIMO

FUNKCIJAI

Magistrantūros studijų programos „Sveikatinimas ir reabilitacija” (valst. Kodas 621B30005 baigiamasis darbas

Darbo vadovė

doc. dr. Eglė Lendraitienė

TURINYS

SANTRAUKA ...3 ABSTRACT ...5 PADĖKA ...7 SANTRUMPOS ...8 ĮVADAS ...9 1.LITERATŪROS APŽVALGA ... 11

1.1 Kvėpavimo rūšys ir dalyvaujantys raumenys ... 11

1.1.1 Kvėpavimo mechanizmas ir reguliacija ...12

1.1.2 Kvėpavimo sistemos sutrikimų vertinimas...13

1.2 Bronchinės astmos klinikinė išraiška ir gydymas ...14

1.2.1 Bronchinės astmos mechanizmas ...16

1.2.2 Bronchinės astmos gydymas ...18

1.3 Kineziterapija sergant bronchine astma ...21

1.4 Vandens terapija sergant bronchine astma ...23

2.TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA ...26

2.1 Tiriamųjų kontingentas ...26

2.2 Tyrimo metodai ...29

3.REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ...33

3.1. Kvėpavimo sulaikymo kaita prieš ir po kineziterapijos ...33

3.2 Įkvėpimo ir iškvėpimo slėgio bei didžiausio iškvepiamo oro srovės greičio kaita prieš ir po kineziterapijos ...36

3.3 Pilvo ir šoninių liemens raumenų izometrinės ištvermės kaita prieš ir po kineziterapijos ...40

3.4 Kvėpavimo rodiklių tarpusavio ir sąsajų su pilvo ir šoninių liemens raumenų izometrine ištverme vertinimas ...44

IŠVADOS ...52

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ...53

MAGISTRANTO PARENGTŲ PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ...54

LITERATŪROS ŠALTINIAI ...55

SANTRAUKA

Vytautas Karuža. Skirtingų kineziterapijos metodikų poveikis 6-12 metų vaikų sergančių

bronchų astma, kvėpavimo funkcijai. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovė – doc. dr. Eglė Lendraitienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Reabilitacijos klinika. Kaunas, 2016, 60 psl.

Darbo tikslas: Įvertinti skirtingų kineziterapijos metodikų poveikį 6-12 metų vaikams,

sergantiems bronchine astma, kvėpavimo funkcijai.

Darbo uždaviniai:

1.

Ištirti, įvertinti bei palyginti vaikų, sergančių bronchine astma, įkvėpimo ir iškvėpimo gylio ir maksimalaus iškvėpimo greičio pokyčius prieš ir po skirtingų kineziterapijos metodikų taikymo.

2.

Ištirti, įvertinti bei palyginti vaikų kvėpavimo sulaikymo iškvėpus ir įkvėpus pokyčius prieš ir po skirtingų kineziterapijos metodikų taikymo.

3.

Ištirti, įvertinti bei palyginti vaikų pilvo ir šoninių liemens raumenų izometrinės ištvermės pokyčius prieš ir po skirtingų kineziterapijos metodikų taikymo.

4.

Patikrinti ar yra funkciniai ryšiai tarp kvėpavimo rodiklių bei tarp kvėpavimo rodiklių ir pilvo ir liemens šoninių raumenų statinės ištvermės, prieš ir po kineziterapijos bei kvėpavimo pratimų taikymo.

Tyrimo eiga - tyrime dalyvavo 27 tiriamieji, 6-12 metų vaikai, sergantys bronchine astma.

Tiriamieji atsitiktine tvarka suskirstyti į dvi grupes. I-jai grupei buvo taikomi kvėpavimo pratimai, o II-jai grupei – kineziterapija vandenyje. Prieš gydymo taikymą ir po gydymo trukusio 4 sav tiriamieji buvo testuojami. Plaučių funkcijos (įkvėpimas ir iškvėpimas) buvo vertinamas Stange, Henči mėginiais ir pneumotonometru. Maksimalus iškvėpimo tūrinis greitis matuojamas pikmetru. Pilvo tiesiųjų ir šoninių raumenų pokyčiai vertinami izometrinio pilvo ir nugaros raumenų ištvermės testo pagalba. Pratimų programos buvo taikomos visą reabilitacijos laikotarpį 4 savaites, kasdien po 30 - 45 min.

Įšvados:

1.

Kineziterapijos vandenyje taikymas 4 savaites, 6-12 metų vaikams, sergantiems bronchine astma, didina kvėpavimo sulaikymą įkvėpus ir iškvėpus, o kvėpavimo pratimai kvėpavimo sulaikymą įkvėpus didina, o iškvėpus nekeičia. Pratimai vandenyje didina kvėpavimo sulaikymą vaikams, sergantiems bronchine astma, labiau nei kvėpavimo pratimai.

2.

Kvėpavimo pratimų taikymas 4 savaites, 6-12 metų vaikams, sergantiems bronchine astma, padidina įkvėpimo ir iškvėpimo slėgius bei didėja didžiausias iškvepiamo oro srovės greitis, tačiau pratimai vandenyje šiuos parametrus didina labiau nei kvėpavimo pratimai.

3.

Kineziterapijos vandenyje ir kvėpavimo pratimų taikymas 4 savaites, 6-12 metų vaikams, sergantiems bronchine astma, vienodai didina pilvo ir šoninių liemens raumenų ištvermę.

4.

Prieš kineziterapiją tarp kvėpavimo rodiklių ir tarp kvėpavimo rodiklių bei pilvo ir liemens

raumenų statinės ištvermės yra vienas kitam įtaką turintys funkciniai ryšiai. Po 4 savaičių pratimų vandenyje grupėje funkciniai ryšiai kinta arba formuojasi nauji, o kvėpavimo pratimų grupėje – kinta, formuojasi nauji arba išnyksta.

ABSTRACT

Vytautas Karuža. The efficiency of different physical therapy methods for 6-12 years old

children with bronchial asthma for breathing function. Master thesis. Supervisor Ph.d. Eglė Lendraitienė. Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Nursing, Department of Rehabilitation. Kaunas, 2016; 60 p.

The aim of this research was to evaluate the effects of different physical therapy techniques for children 6-12 years old, suffering from bronchial asthma, respiratory function.

To achieve this purpose were set the main tasks:

1.

To examine, evaluate and compare the children suffering from bronchial asthma, inhalation and exhalation depth and maximum expiratory speed changes before and after the application of various physical therapy techniques.

2.

To examine, evaluate and compare the children's respiratory arrest exhale and inhalation changes before and after the application of various physical therapy techniques.

3.

To examine, evaluate and compare the children's abdominal straight and side muscles isometric endurance changes before and after the application of various physical therapy techniques.

4.

Check whether there is a functional relationship between respiratory indicators and the

indicators of respiratory and abdominal and waist side muscle endurance before and after physical therapy and breathing exercises application.

Research progress - study involved 27 subjects 6-12 years old children with bronchial asthma. Subjects randomly divided into two groups. I group it was applied breathing exercises, and group II-it - aquatic therapy. Before treatment and after application of the treatment lasted 4 weeks subjects were tested. Pulmonary function (inhalation and exhalation) was evaluated Stange, Henco samples and pneumotonometer. Maximum expiratory volumetric rate measured peak flow meter. Abdominal straight and side muscles in measuring changes in isometric abdominal muscle endurance test support. Exercise programs have been applied to the entire rehabilitation period of 4 weeks, for 30 - 45 minutes daily.

Conclusions:

1. Aquatic therapy application for 4 weeks, for 6-12 year-old children with asthma, increased respiratory arrest inhale and exhale, breathing exercises and respiratory arrest inhalation increases and Exhaled does not change. Exercise increases the water retention of breath in children with asthma, more than breathing exercises.

the inspiration and expiratory pressure and increases the maximum expiratory air flow rate, but in water exercises these parameters increases more than the breathing exercises.

3. Physiotherapy in water and breathing exercises application for 4 weeks, for 6-12 year-old children with asthma, the same increases abdominal, trunk muscle endurance.

4. Prior to the respiratory physiotherapy between indicators and between the indicators of respiratory and abdominal and back muscle endurance is the impact on each other with functional relationships. After 4 weeks of exercises in the water group functional relationships change or formed new, and breathing exercises group - changing formation of new or disappear.

PADĖKA

Noriu padėkoti magistro darbo vadovei doc. dr. Eglei Lendraitienei už pagalbą rašant baigiamąjį darbą, kuri visus magistrantūros metus kantriai padėjo man ruoštis šio darbo rengimui.

Noriu padėkoti Kauno VšĮ Kačerginės sanatorijos generaliniam direktoriui Linui Vitkui už galimybę atlikti tyrimą ir sanatorijos kineziterapeutėms už malonų bendradarbiavimą.

SANTRUMPOS

BA – bronchinė astma

PEF – didžiausias iškvėpimo greitis. IPRI – izometrinė pilvo raumenų ištvermė IŠRI – izometrinė šoninių raumenų ištvermė

ĮVADAS

Kvėpavimas – tai sudėtingas procesas, kurio esmė deguonies pasisavinimas ir anglies dvideginio pašalinimas iš organizmo [1]. Vaikai kvėpavimo sistemos ligomis serga dažniau ir sunkiau negu suaugusieji, tai įtakoja kvėpavimo organų anatominiai ir fiziologiniai ypatumai bei vaikų organizmo imuniteto savybės [2].

Terminas ,,bronchinė astma“ (BA) kilo iš graikų kalbos, kuris reiškia ,,triukšmingas kvėpavimas“. Liga pasireiškia pasikartojančia bronchų obstrukcija ir uždegimu. Simptomai varijuoja, bet dažniausiai pastebimi šniokštimas, kosulys, krūtinės skausmas (spaudimo pojūtis), oro trūkumas. Pasauliniu mastu apytiksliai 1 iš 250 mirčių ištinka dėl astmos [3]. Vaikų mirtingumas dėl BA siejamas su negebėjimu laiku nustatyti ligos bei profilaktinių, prevencinių priemonių trūkumo [4]. Kasmet dėl BA miršta daugiau nei 180 mln žmonių visame pasaulyje. Astma nėra tik išsivysčiusių šalių problema [5].

Astma viena iš dažniausiai pasitaikančių kvėpavimo sistemos lėtinių ligų, dėl kurios vaikai guldomi į ligoninę. Stebėjimai rodo, jog plaukiojimas, yra ypač gera fizinio aktyvumo forma siekiant pagerinti bendrą organizmo būklę ir sumažinti ligos naštą [6].

BA yra paplitusi lėtinė uždegiminė liga, kuri apima 235 milijonų žmonių visame pasaulyje, kuri tampa padažnėjusio hospitalizavimo priežastimi [7;8]. Vidutiniškai ketvirtadalį iš 40 mln amerikiečių sergančių astma sudaro vaikai iki 18 metų [9].

Keletas mokslinių tyrimų, atliktų su BA sergančiais vaikais, parodė, jog fizinis aktyvumas padeda pagerinti bendrą fizinę būklę, sumažina švokštimą, hospitalizavimo tikimybę, mokyklos nelankymą ir kiek mažesniu mastu – vaistų vartojimą [2,6].

Fizinio aktyvumo formų taikomų BA gydyme yrą įvairių, viena iš jų pratimai vandenyje. Pratimų vandenyje pagrindinis tikslas – širdies ir kvėpavimo sistemų funkcijos gerinimas. Atlikti moksliniai tyrimai rekomenduoja mankštas vandenyje kaip idealią fizinio aktyvumo formą, kuri pagerina bendrą fizinę būklę bet ir sumažina ligos klinikinius simptomus. Plaukimo mokymą gerai toleruoja vaikai ir paaugliai sergantys bronchine astma, kurių būklė – stabili. Tačiau, norint išsiaiškinti ar plaukiojimas yra geriau ir/ar saugiau nei kitų formų fizinis aktyvumas nėra nustatyta. Rekomenduojama atlikti platesnės apimties ir ilgesnės trukmės tyrimus, norint suprasti ir išsiaiškinti ilgalaikius plaukimo taikymo privalumus [10].

Plaukimo mokymas ir kineziterapija vandenyje gali būti pranašesnis gydymo metodas prieš kineziterapiją sausumoje (kvėpavimo pratimus), nes virš baseino esantis oras – šiltesnis, mažai žiedadulkių, hidrostatinis slėgis į krūtinės ląstą sumažina iškvėpimo pastangas/darbą. Kaip ir bet kuri fizinė veikla, kineziterapija vandenyje, suteikia pasitikėjimo savimi, pagerina širdies ir plaučių sistemų funkcijas [6;11].

Temos aktualumas. BA – tai liga, kurios susirgimų skaičius didėja kasmet. Sergančiųjų

tarpe didžiąją dalį sudaro vaikai iki 18 metų amžiaus. Fizinis aktyvumas yra vienas iš sveikiausių gydymo būdų, tačiau svarbu parinkti tokį gydymo metodą, kuris teiktų gydomąją naudą ir skatintų (motyvuotų) sergantįjį mankštintis.

Darbo naujumas. Yra nemažai mokslinių darbų ir tyrimų atliktų taikant kineziterapiją

vandenyje, Strelnikovos ir Buteiko metodikas, vaikams sergantiems astma, tačiau nebuvo rasta darbų, kad lygintų šių metodikų efektyvumą tarpusavyje. Šiuo magistro darbu norėta parodyti, kaip kvėpavimo funkcijos ir pilvo statinės raumenų ištvermės pokyčius lemia kvėpavimo pratimai (Strelnikovos ir Buteiko) ir kineziterapija vandenyje.

Darbo tikslas: Įvertinti skirtingų kineziterapijos metodikų poveikį 6-12 metų vaikams,

sergantiems bronchine astma, kvėpavimo funkcijai.

Darbo uždaviniai:

1.

Ištirti, įvertinti bei palyginti vaikų, sergančių bronchine astma, įkvėpimo ir iškvėpimo gylio ir maksimalaus iškvėpimo greičio pokyčius prieš ir po skirtingų kineziterapijos metodikų taikymo.

2.

Ištirti, įvertinti bei palyginti vaikų kvėpavimo sulaikymo iškvėpus ir įkvėpus pokyčius prieš ir po skirtingų kineziterapijos metodikų taikymo.

3.

Ištirti, įvertinti bei palyginti vaikų pilvo ir šoninių liemens raumenų izometrinės ištvermės pokyčius prieš ir po skirtingų kineziterapijos metodikų taikymo.

4.

Patikrinti ar yra funkciniai ryšiai tarp kvėpavimo rodiklių bei tarp kvėpavimo rodiklių ir pilvo ir liemens šoninių raumenų statinės ištvermės, prieš ir po kineziterapijos bei kvėpavimo pratimų taikymo.

1.LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Kvėpavimo rūšys ir dalyvaujantys raumenys

Kvėpavimo takai sudaryti iš dviejų funkcinių skyrių: proksimalinės zonos (bronchų medžio), kuri jungiasi su distaline kvėpavimo sistemos dalimi (alveolių regionu), kur vyksta dujų apykaita. Pagrindinė kvėpavimo sistemos struktūra matoma kai tik vaikas gimsta, be to, naujagimiai ir suaugusieji dalinasi ta pačia bronchų ir plaučių anatomija [3].

Vaikų ir suaugusiųjų kvėpavimo organai skiriasi tiek morfologinėmis tiek funkcinėmis savybėmis. Vaikų nosies landos siauros, trumpos bei išklotos gležna gleivine. Taip pat vaikų nosiaryklė, balso plyšys, trachėja bei bronchai yra siauresni nei suaugusiųjų. Plaučiai intensyviausiai auga pirmaisiais gimimo metais ir lytinio brendimo laikotarpiu [11].

3-6 metų amžiaus vaikų įkvepiamo oro tūris siekia 100-170 ml; kvėpavimo dažnumas per minutę yra apie 25 kartai; gyvybinė plaučių talpa siekia 800-1300 ml., o 6-10 amžiaus vaikų įkvepiamo oro tūris siekia 170-240ml; kvėpavimo dažnumas per minutę apie 20 kartų; gyvybinė plaučių talpa siekia 1300 – 2100 ml. Vaikams nuolat augant didėja gyvybinė plaučių talpa (berniukams daugiau, mergaitėms mažiau) [12].

Tik normaliai funkcionuojant visoms kvėpavimo sistemos grandims, organizmas yra aprūpinamas reikalingu deguonies kiekiu ir pašalinamas anglies dioksidas. Kvėpavimas skirstomas į vidinį ir išorinį [13].

Tyrėjai [14]; [15] išorinį ir vidinį kvėpavimą skirsto fazėmis. Išskiriamos šios pagrindinės fazės:

1.

Įkvėpimo/iškvėpimo fazė (plaučių ventiliacija);

2.

Dujų difuzija plaučiuose;

3.

Deguonies ir anglies dioksido dujų transportavimas;

4.

Dujų difuzija audiniuose;

5.

Audinių kvėpavimas.

Vidinio kvėpavimo procesą sudaro: deguonies pernaša iš plaučių į audinius; anglies dioksido pernaša iš audinių į plaučius ir audinių kvėpavimas, kurio metu audiniai pasisavina deguonį. Išorinio kvėpavimo procesą sudaro: oro apykaita tarp išorinės aplinkos ir plaučių alveolių bei dujų difuzijos tarp alveolėse esančio oro ir kraujo [13].

Kvėpavime dalyvaujantys raumenys skirstomi į pagrindinius ir pagalbinius (inspiraciniai), kurie aktyvuojasi, esant kvėpavimo sistemos sutrikimams ar suintensyvėjus fiziniam krūviui. Inspiraciniai raumenys: didysis rombinis, mažasis rombinis, trapecinis, mentės keliamasis, krūtinės

didysis, krūtinės mažasis ir priekinis dantytasis [16].

Giliam iškvėpime dalyvauja šie pagrindiniai iškvėpimo (ekspiraciniai) raumenys vidiniai tarpšonkauliniai. Pagalbiniai iškvėpimo raumenys (apatinis užpakalinis dantytasis, kvadratinis juosmens, išorinis ir vidinis įstrižiniai bei tiesusis pilvo) įsijungia tada kai iškvepiama labai giliai ir greitai [15].

Pagrindiniu kvėpavimo sistemos dariniu laikoma – diafragma, plonas raumeninis-sausgyslinis ,,lapas“, kuris skiria krūtininė ir pilvo erdves/ertmes. Trys vaikų krūtinės sienos ir diafragmos anatominės charakteristikos lemia diafragmos silpnėjimą ir greitesnį kvėpavimo sistemos nuovargį, ko pasekoje padidėja galimybės susirgti kvėpavimo sistemos ligomis. Šias tris charakteristika sudaro:

 krūtinės siena,  diafragma  šonkauliai [3]

Pagal raumenis, kurie dalyvauja kvėpavimo judesiuose, kvėpavimas skirstomas į tris tipus: pilvinį (kuris daugiau būdingas vyrams), šiuo atveju labiau dirba diafragmos raumuo; krūtininį (kuris būdingesnis moterims), labiau dirba tarpšonkauliniai raumenys bei mišrųjį, kai veikia visi kvėpavimo raumenys [15]. Vaikų kvėpavimo tipą gali įtakoti tam tikros sąlygos: poza, fizinis krūvis ir kt. [14].

Pasak [15] kvėpavimo metu dalyvauja visi pilvo preso raumenys. Todėl aktualu nustatyti kvėpavimo pratimų programos poveikį, atsižvelgiant į vaikų pilvo preso funkcinių ypatybių skirtumus prieš kvėpavimo pratimų programos taikymą ir po jos.

1.1.1 Kvėpavimo mechanizmas ir reguliacija

Ritmingai pasikartojantis įkvėpimas ir iškvėpimas vadinamas kvėpavimo aktu. Įkvepiant veikiama nervinių impulsų susitraukia diafragma, išoriniai tarpšonkauliniai bei kiti raumenys, kurie padidina krūtinės ląstos apimtis, tuo pačiu metu išsiplečia plaučiai, dėl ko sumažėja slėgis jų viduje ir oras pro kvėpavimo takus patenka į plaučius. Raumenims, kurie padeda įkvėpti, atsipalaidavus sumažėja krūtinės ląstos tūris ir plaučiai susispaudžia, ko pasekoje padidėja slėgis juose ir oras kvėpavimo takais veržiasi lauk, įvyksta iškvėpimas [12; 16].

Kvėpavimas reguliuojamas dviem būdais: nerviniu ir humoraliniu [13]. Nervinį kvėpavimo mechanizmą reguliuoja centrinė nervų sistema. Kvėpavimo centras, kurį sudaro dvi dalys (iškvėpimo ir įkvėpimo centrai) yra pailgosiose smegenyse [12]. Humoraliniam kvėpavimo reguliavimui turi įtakos hormonai (adrenalinas, tiroksinas, progesteronas), kurie suaktyvina

kvėpavimo procesą [13].

1.1.2 Kvėpavimo sistemos sutrikimų vertinimas

Kvėpavimo mechanikos sutrikimai skirstomi į dvi grupes: restrikcinius ir obstrukcinius. Kvėpavimo funkcijos, kurios pasikeičia esant obstrukciniam ar restrikciniam sutrikimams: gyvybinė plaučių talpa; plaučių tąsumas; maksimaliai valinga plaučių ventiliacija; forsuoto iškvėpimo talpa; kvėpavimo takų pasipriešinimas oro srautui. Kvėpavimo funkcijos sutrikimai ir požymiai pateikti 1 lentelėje.

1 Lentelė. Kvėpavimo funkcijos sutrikimai ir jų požymiai [15].

POŽYMIAI KVĖPAVIMO FUNKCIJOS SUTRIKIMAI

Restrikciniai Obstrukciniai

Gyvybinė plaučių talpa Mažėja

Maksimali valinga plaučių ventiliacija Mažėja Mažėja

Tąsumas Mažėja

Forsuoto iškvėpimo talpa Mažėja

Pasipriešinimas Didėja

Obstrukciniai kvėpavimo sutrikimai atsiranda susiaurėjus kvėpavimo takams, jie įtakoja oro kiekio patekimą į plaučius, tačiau dėl esamos patalogijos sulėtėja oro iškvėpimas iš plaučių. ,,Kvėpavimo takų obstrukcija nustatoma :

 Sergant bronchine astma;  Lėtine obstrukcine plaučių liga;  Lėtiniu bronchitu“ [17].

Apibendrinimas. Oro pasikeitimas dėl išorinio kvėpavimo tarp aplinkos ir plaučių

vadinamas kvėpavimu, kuris skirstomas į du ciklus: iškvėpimą ir įkvėpimą. Įkvėpimas įvyksta susitraukus inspiraciniams raumenims, iškvepiama jiems atsipalaidavus. Gilus iškvėpimas įvyksta susitraukus ekspiraciniams raumenims.

Matuojant forsuoto iškvėpimo talpą, maksimalaus iškvėpimo jėgą bei maksimalią valingą plaučių ventiliaciją, galima įvertinti kvėpavimo sistemos retrikcinius ir onstrukcinius sutrikimus.

Pagrindiniai vaikų kvėpavimo sistemos rodikliai, kurie keičiasi augant yra įkvepiamos oro tūris, kvėpavimo dažnumas per minutę ir gyvybinė plaučių talpa.

1.2 Bronchinės astmos klinikinė išraiška ir gydymas

Pasak [18] BA, gali būti trumpai apibūdinama kaip lėtinė uždegiminė kvėpavimo takų liga, kurios lėtinis uždegimas yra susijęs su kvėpavimo takų hiperaktyvumu. Kvėpavimo takų obstrukcija yra grįžtamasis procesas, nepraeina savaime, reikia jį gydyti.

Astma yra heterogeninis sutrikimas, kuriam būdinga kintanti kvėpavimo takų obstrukcija, kvėpavimo takų uždegimas, grįžtamas savaime ir/ar atsirandantis spontaniškai arba gydymo komplikacija [17].

Veiksnių lemiančių astmos atsiradimą svyruoja nuo virusinių kvėpavimo takų infekcijų kūdikystėje iki profesinių pozicijų suaugusiems. Astmos paūmėjimą gali lemti: alergenai, virusinės infekcijos, intensyvi fizinė veikla, praryti nesteroidiniai priešuždegiminiai preparatai, dirgikliai. Ketvirtadalis vaikų, sergančių astma patiria plaučių funkcijos pokyčius. Taip pat šie vaikai turi šiuos fenotipo požymius: jaunesnis amžius, vyriška lytis, FEV1%, aktyvesnis eozinofilinis kvėpavimo takų uždegimas [19].

Esant astmos priepuoliui, kvėpavimo takai susiaurėja sukeldami kvėpavimo problemas, švokštimą ir kosulį. Astmą gali sukelti (įtakos turi) alergijos, žiedadulkės, stresas bei oro užterštumas [20]. Dažniausia pasitaikantys simptomai sergant astma: kosulys, švokštimas, dusulys ar krūtinės spaudimas fizinio krūvio metu arba po jo. Retesni simptomai, kurie gali pasireikšti: nuovargis, pilvo skausmas, galvos ar gerklės džiūvimas [3].

Lėtinė kvėpavimo takų obstrukcija ir padidėjęs jautrumas įvairiems dirgikliams (pvz.: fiziniam krūviui) prisideda prie ligos blogėjimo. Fizinis aktyvumas reikalingas ir naudingas visiems nepriklausomai nuo amžiaus. Ypač sergantiems astma fizinis aktyvumas pagerina ištvermę, susilpnina dusulio priepuolius. Rekomenduojami aerobiniai, jėgos lavinimo ir lankstumo pratimai.

Pratimai ir veiklos, kurios naudojamos esant lengvai ir vidutinei astmai: plaukimas, žaidimai su kamuoliu, važiavimas dviračiu, vaikščiojimas. Esant sunkiai astmai rekomenduojama atlikti stiprinimo, lankstumo pratimus mažu intensyvumu [21; 10].

Pratimai viena iš labiausiai paplitusių priemonių kvėpavimo takų obstrukcijos mažinimui. Fizinio krūvi metu gali išryškėti: švokštimas, padažnėti kosulys, atsirasti dusulys ar krūtinės skausmas, diskomfortas. Simptomai didžiausią tikimybė kad išryškės per 5-10 min nuo mankštos pradžios. Paprastai išnyksta per 15-30 min po fizinio krūvio nutraukimo [22].

Padidėjusio astmos paplitimo priežastys:

 Padažnėjusių kontaktų su provokuojančiais veiksniais (pvz., alergenais, teršalais, virusais)  Nepakankamo ar sumažėjusio priešuždegiminių vaistų prieinamumo

 Priklausomybės nuo bronchus plečiančių vaistų

 Pavėluotos medicininė pagalbos paūmėjimų metu.

Be to, panašu, kad turtingose šalyse mažos pajamos gali būti rizikos faktoriumi padidėjusiam sergamumui BA [23].

Astma yra priskiriama daugiaveiksmėms ir nevienalytėms ligoms. Rizikos veiksniai: genetinis polinkis, atopijos (polinkis į alergiją), jautrumas. Pastaraisiais metais buvo pastebėtas ryšys tarp viršsvorį turinčių ir astmos, tiek vaikų tiek suaugusiųjų tarpe. Aplinkos faktoriai, tokie kaip tabako dūmai, pelėsis, miltligė turi įtakos astmos atsiradimui [10]. Bronchinės astmos formos, simptomai ir klinikinė eiga aprašyta 2 lentelėje.

2 lentelė. Bronchinės astmos formos [24]

Simptomai ir ženklai Pradinis PEF Klinikinė eiga

Lengva Dispnėja (pasunkėjęs kvėpavimas, dusulys) siejama su aktyvia veikla, tachipnėja (pagreitėjęs kvėpavimas) stebimas vaikuose PEF>70% prognozuojamas arba geriausias asmeninis rezultatas Gydoma namuose

Taikomas medikamentinis gydymas (pakankamai trumpas) Vidutinė Dispnėjos pasireiškimas kasdieninėje veikloje PEF 40-69% prognozuojamas arba geriausias asmeninis rezultatas

Reikalinga nuolatinė gydytojo priežiūra,

Skiriami geriami kortikosteroidiniai medikamentai Simptomai stebimi 1-2 po medikamentų vartojimo Sunki Dispnėja pasireiškia ramybės metu ar kalbant PEF < 40 % prognozuojamas arba geriausias asmeninis rezultatas

Reikalinga nuolatinė gydytojo priežiūra, dažnai hospitalizavimas Skiriami geriami kortikosteroidai, simptomai gali tęstis ilgiau nei 3 dienas po medikamentų vartojimo; Rekomenduojama pagalbinė terapija

Labai sunki Neįmanoma kalbėti dėl dispnėjos, springstama PEF < 25% prognozuojamas arba geriausias asmeninis rezultatas Privalomas hospitalizavimas Kortikosteroidai leidžiami į veną Rekomenduojama pagalbinė terapija

Astma yra liga, apibūdinama kaip bronchų uždegimas. Didelis uždegiminių ląstelių skaičius įskaitant ir putliąsias ląsteles ir eozinofilus (lygiųjų raumenų ląsteles), T limfocitų ir kt. ląsteles. Uždegimis procesas pradeda vystytis po alergeno atsiradimo, ko pasekoje greičiau vystosi obstrukcija ir didėja gleivių gamyba [18].

Didžiajai daugumai astma sergančių vaikų nustatomas lengva arba vidutinio sunkumo forma, ir tik mažai daliai sergančiųjų reikalinga intensyvi palaikomoji kelių mėnesių terapija ar susiduriama su dideliais sunkumais parenkant/taikant gydymą. Nepaisant to, vaikai sudaro didžiąją dalį sergančiųjų astma [25].

1.2.1 Bronchinės astmos mechanizmas

Daugeliu atvejų, astma yra alerginis susirgimas, iš dalies sąlygotas ir su imunoglobulinu E (IgE) susijusių mechanizmų. Po kontakto su alergenu dendritinės ląstelės jį paima ir pateikia kitoms ląstelėms, aktyvuojami T helperiai (TH) limfocitai, TH ląstelės išskiria citokinus, B limfocitai išskiria specifinius IgE antikūnus. IgE prisijungia prie putliųjų ir, galbūt, kitų uždegime dalyvaujančių ląstelių (pvz., eozinofilų) ir sukelia uždegiminių mediatorių išsiskyrimą. Be to, kontaktas su antigenu gali aktyvuoti T ląsteles, sukelti citokinų ir chemokinų išsiskyrimą ir nuo IgE nepriklausomą uždegimo mediatorių sintezę [26; 27].

Imunoglobulino E (IgE) vaidmuo kvėpavimo takų uždegime ir astmos simptomai. Kontaktas su alergenu sukelia T limfocitų aktyvaciją, citokinų (interleukinų (IL) ekspresiją ir IgE išskyrimą iš B limfocitų. IgE prisijungia prie uždegime dalyvaujančių ląstelių, kurios išskiria uždegimo mediatorius [26; 27]. Ryšys tarp uždegimo, kvėpavimo takų obstrukcijos, hiperaktyvumo ir klinikinių simptomų pateiktas 1 pav.

Dėl astmai būdingo lėtinio uždegimo išsivysto du pagrindiniai plaučių funkcijos sutrikimai: padidėjęs bronchų reaktyvumas ir bronchų obstrukcija. Sergantieji astma turi padidėjusį polinkį bronchų spazmu reaguoti į daugelį dirgiklių, tokių kaip histaminas ir metacholinas (tiesioginiai kvėpavimo takų lygiųjų raumenų dirgikliai), fizinis krūvis, adenozino monofosfatas (AMF) ir šaltas ar sausas oras (netiesioginiai dirgikliai), sukeliantys antrinį kvėpavimo takų susiaurėjimą dėl uždegiminių mediatorių išsiskyrimo. Tai sąlygoja padidėjusį kvėpavimų takų skersmens, kartu ir kvėpavimo funkcijos rodiklių, tokių, kaip didžiausio iškvėpimo srovės greičio (PEF), kintamumą. Astmai būdinga tai, kad rytinio bei vakarinio matavimų PEF gali skirtis daugiau nei 20 procentų [28;29]. Astmos mechanizmas pavaizduotas 2 pav.

2 pav. Astmos mechanizmas [30]

Sutrikusios plaučių funkcijos pasireiškimas sergant astma:

1.

Padidėjęs kvėpavimo takų reaktyvumas

2.

Oro srovės apribojimas  Ūmus bronchų spazmas

 Kvėpavimo takų sienelės pabrinkimas  Nuolatinis gleivių kamščių susidarymas  Kvėpavimo takų sienelių remodeliavimas

3.

Neuronų dirginimas  Kosulys

Pastaruoju metu išskiriami šie pagrindiniai BA provokuojantys veiksniai [27; 31]: o Lėtinis kvėpavimo takų uždegimas

o Fizinis krūvis o Virusinė infekcija

o Naminių gyvūnų epidermis o Namų dulkių erkės

o Žiedadulkės

o Pelėsinių grybų sporos o Oro temperatūros pokyčiai o Stresas (juokas, verksmas)

o Cheminių medžiagų aerozoliai, aštrūs kvapai, dūmai o Medikamentai (aspirinas, β adrenoblokatoriai)

o Hormoniniai organizmo pokyčiai (menstruacijos ir kt.) o Alkoholis

o Užterštas oras.

Apibendrinimas. Broncinė astma – tai uždegiminė liga, kurią dažniausiai iššaukia alergija.

BA serga įvairaus amžiaus žmonės, didžiąją dalį sergančiųjų sudaro vaikai. BA išsivystymui įtakos turi aplinka, alergenai, vartojami preparatai, virusinės infekcijos. Liga pasireiškia kosuliu, dusuliu, krūtinės skausmu, nebegalėjimu tęsti fizinės veiklos. Svarbiausia laiku pastebėti simptomus ir juos atskirti nuo kitų kvėpavimo sistemos ligų, kad būtų paskirtas tikslingas gydymas.

Dėl astmai būdingo lėtinio uždegimo išsivysto du pagrindiniai plaučių funkcijos sutrikimai: padidėjęs bronchų reaktyvumas ir bronchų obstrukcija.

1.2.2 Bronchinės astmos gydymas

Vaikai, sergantys astma, ypač tie, kuriems neseniai diagnozuota astma arba kurie nekontroliuoja ligos, yra mažiau aktyvus lyginant su sveikais vaikais. Fizinis aktyvumas rekomenduojamas astma sergantiems bei skatinamas, kaip optimali priemonė įveikti ligą ar palengvinti jos eigą, sumažinti vaistų vartojimą. Padidėjęs fizinis aktyvumas siejamas su pagerėjusiu fiziologiniu funkcionavimu, gyvenimo kokybės gerėjimu, širdies ir kraujagyslių sistemos funkcionavimo gerėjimu, sumažėjusiu mirtingumu [22; 25].

Jeigu astma negydoma, apie 90% sergančiųjų patiria astmos simptomus aktyvios fizinės veiklos metu. Fizinio aktyvumo didinimas palaipsniui tampa puikia prevencine priemone simptomams pasireikšti [32].

Bronchinės astmos gydymas pasižymi įvairumu, metodų gausa ir jų pasirinkimo galimybėmis. Aleksandro technika yra sudėtinga kineziterapijos forma įtraukianti judesių serijas skirtas koreguoti laikyseną ir padėti kūnui sugrįžti į fiziologinę formą taip padedant atsistatyti kvėpavimo funkcijoms. Kai kurie specialistai teigia naudą tiems, kurie nori daugiau patogumo ir efektyvumo kvėpavimui, įtraukiant ir astma sergančius [33].

Vienas iš alternatyvių gydymo būdų – joga. Gydymas joga pagerina gyvenimo kokybę ir sumažina astmos simptomus, taip pat gali padėti norint sumažinti medikamentinių priemonių vartojimą [20].

Astmos gydymas vaistais – efektyvus. Didžioji dauguma sergančiųjų privalo naudoti steroidinius inhaliatorius reguliariai. Jie padeda sumažinti simptomus, pagerina plaučių funkciją, sumažėja tikimybė iššaukti astmos priepuolį, pagerėja gyvenimo kokybė mažesnė mirties rizika nuo astmos. Pacientai, kurie dalyvauja fizinėje veikloje ilgesnį laiką (iki 3 metų) mažiau bijo dėl savo būklės ir yra labiau motyvuoti toliau išlikti aktyviems kasdieniame gyvenime. Taip pat reguliarus fizinis aktyvumas padeda sumažinti vartojamų vaistų poreikį, sumažėja ir ligų dienos bei vizitai pas gydytoją [29].

Bronchinės astmos priepuoliai pasireiškia bronchų ir bronchiolių sienelių lygiųjų raumenų spazmu; sienelių edema ir gausia sekrecija. Po priepuolio šie požymiai visiškai praeina [35]. Broncho spazmai esant astmos priepuoliui pavaizduoti 3 pav.

3 pav. Broncho spazmai ištikus astmos priepuoliui [36].

Norint parinkti gydymo priemones ir metodus sergantiems astma, svarbu išsiaiškinti [37;16]:  Ligos sunkumą ir žinomus trigerius.

 Rekomendacijos parenkant pratimus vaikams, sergantiems astma:  Geba kontroliuoti simptomus;

 Tiksli simptomų, gydymo istorija;  Naudoja inhaliatorių;

 Nenaudoti nardymo pratimų esant priepuoliams ligos istorijoje;  Reguliarus lankymąsis pas gydytoją

Analizuojant atliktus tyrimus [38-42] pastebėta, jog fizine veikla užsiimančio astma sergančio vaiko, plaučių būklė yra kur kas geresnė negu nesportuojančio, nes mankštinantis į plaučius patenka daugiau deguonies ir lengviau įkvepiamas bei iškvepiamas oras.

Nors fizinis aktyvumas išlieka viena iš priežasčių, kuri iššaukia BA priepuolį, tačiau prižiūrint specialistui ar žinant kaip prižiūrėti savo ligos eigą, kiekvienas individas turi teisę treniruoti/lavinti ištvermę ir fizinį pajėgumą, ne tik sausumoje bet ir vandenyje [43].

1.3 Kineziterapija sergant bronchine astma

Kineziterapija kūdikiams ar vaikams, sergantiems kvėpavimo sistemos ligomis ar turintiems kvėpavimo sutrikimų gali būti skirstoma į šias pagrindines grupes, kurios iš dalies siejasi viena su kita:

1. Sekrecijos pašalinimas iš kvėpavimo takų. Taikomos drenažinės padėtys su perkursija ir/ar vibracija.

2. Kvėpavimo pratimai.

3. Bendros fizinės būklės gerinimas įtraukiant aerobikos pratimus, stiprinimo pratimus ir kitokius pratimus, skirtus krūtinės ląstos funkcinės būklės gerinimui [35; 45].

Sergantiems kvėpavimo sistemos ligomis taikomi:

 bendri tonizuojantys pratimai – tai bendro pobūdžio vidutinio intensyvumo, apšilimui skirti pratimai. Šiais pratimais pradedama kineziterapijos procedūra: tai pratimai distalinėms kūno dalims arba ciklinė veikla (pvz.: žingsniavimas).

 specialieji pratimai. Šių pratimų mokoma ramybės būsenoje, jie skirstomi į statinius ir dinaminius. Išskiriami pagrindiniai šių pratimų principai:

o ritmingumas, lėtumas, dėmesio koncentravimas į iškvėpimą; o jokių forsuotų įkvėpimų ir/ar iškvėpimų;

o pacientas negali pilnai iškvėpti oro o diafragminio kvėpavimo akcentavimas

o leistina ne daugiau 3-4 gilūs įkvėpimai iš eilės

Specialieji pratimai naudingi kvėpavimo mechanizmo gerėjimui, didėja krūtinės ląstos ir diafragmos paslankumas, stiprėja kvėpavimo raumenys, padeda pašalinti sekretą.

 krūtinės ląstos mobilizacija  atsikosėjimo pagalba  drenažinės padėtys [35; 46]

Kvėpavimo pratimai sergant BA padeda išvalyti kvėpavimo takus, kai ligos eiga pablogina sekreto pasišalinimą. Sekreciją gali pašalinti krūtinės ląstos perkursija virš plaučių segmentų centrinių kvėpavimo takų link, kai pacientas guli tam tikroje pozicijoje (drenažinėje padėtyje). Taip pat gali būti taikomos perkursinės (smūginės) liemenės [47].

Kineziterapijos gydymo planas turėtų būti sudaromas atsižvelgiant į šiuos kriterijus:  Kvėpavimo funkciją;

 Kvėpavimo raumenų veiklą;  Fizinį pajėgumą [17].

Mokymas klasikinių kvėpavimo pratimų pagerina diafragmos nusileidimą bei padidina krūtinės ląstos paslankumą. Kai kurie klasikiniai pratimai, pvz.: kvėpavimas pro suglaustas lūpas, gali būti nenaudingas, nes mažiems vaikams gali būti sunku suprasti užduotį [35].

Priverstinio iškvėpimo technika taikoma norint sumažinti skausmus kosint, pagerinti kvėpavimo takų praeinamumą bei sunormalizuoti kvėpavimo raumenų veiklą. Šios technikos esmė lėtai, giliai įkvėpti ir greitai, priverstinai iškvėpti. Rekomenduojama šį pratimą atlikti kelis kartus iš eilės, kol pradeda atsirasti gleivės [44].

Teigiamo iškvėpimo terapija (PEP therapy) taikoma pacientams sergantiems chroninėmis obstrukcinėmis plaučių ligomis (astma, cistinė fibrozė, bronchitas). Ši terapija pagerina oro judėjimą kvėpavimo sistemoje, plaučių funkcijas, sekreto išsiskyrimą bei oro pasiskirstymą plaučiuose [44].

Aleksandro technika yra sudėtinga kineziterapijos forma įtraukianti judesių serijas skirtas koreguoti laikyseną ir padėti kūnui sugrįžti į fiziologinę formą taip padedant atsistatyti kvėpavimo funkcijoms [33].

Paradoksalioji kvėpavimo technika (Strelnikova) [48] „Ši metodika gydo kompleksiškai: teigiamai veikia medžiagų apykaitos procesus; stiprina nervinę, imuninę sistemą; gerina bronchų drenažinę funkciją; padeda atstatyti pažeistą nosies kvėpavimą; normalizuoja širdies ir kraujagyslių sistemos veiklą bei stabdo krūtinės ląstos ir stuburo deformacijas“. Pratimų atlikimo esmė: trumpai ir šaižiai įkvėpti per nosį su pasyviu iškvėpimu. Ši kvėpavimo gimnastika treniruoja tik įkvėpimo procesą, nes iškvėpimas pasyvus/savaiminis, kuris atliekamas baigiantis fiziniam judesiui (tada raumenys dirba didžiausiu krūviu). Tai prieštarauja tradicinėms metodikoms, kurios teigia jog fizinio judesio gale reikia iškvėpti. Nepaisant šio prieštaravimo, pratimai nesukelia nepageidaujamo poveikio (nuovargio, dusulio), o priešingai, sulėtina kvėpavimą. Tai padidina plaučių ventiliaciją iki 6 kartų [48].

Paviršutinio kvėpavimo metode (Buteiko) yra laikomasi vienos taisyklės, kuri dar kitaip vadinama penkių pirštų taisykle:

1) sumažinti 2) kvėpavimo 3) gylį

4) atpalaidavus diafragmą

5) iki lengvo oro trūkumo pojūčio

Kvėpavimo sulaikymas padeda išmokti tesingai kvėpuoti, bet pagrindiniu gimnastikos elementu išlieka - įkvėpimo gylio sumažinimas. Teisingas kvėpavimas negali būti nei girdimas, nei pastebimas. Paviršutinio kvėpavimo pratimus taip pat galima sujungti su fizinio krūvio elementais (įjungiant galūnių judesius) [48; 49].

Norint sudominti vaikus, galima į kvėpavimo pratimus įtraukti žaidimų elementų ar veiklų tokių kaip pūsti plunksną skersai stalo, pūsti plunksną taip kad ji išliktų ore, pūsti burbulus, oro malūnėlį ir kt.. Kvėpavimo pratimų taikymas ypač naudingas gydant užsitęsusius lėtinius susirgimus [13;33].

1.4 Vandens terapija sergant bronchine astma

Vanduo ištisus tūkstanmečius naudojamas gydymui ir ligų profilaktikai. Vanduo savo teigiamas savybes atskleidžia priklausomai nuo sudėties, temperatūros, taikomos metodikos, trukmės. Vanduo gydymui naudojamas įvairiomis formomis (ledas, skystas, garai) ir įvairių temperatūrų (šaltas, karštas). Vandens terapija turi platų veikimo spektrą, ją galima taikyti skausmo mažinimui, esant viršsvoriui, nuovargiui, bei sergant astma ir kitomis kvėpavimo sistemos ligomis [43; 50].

Yra daug priežasčių, kodėl mankštos vandenyje yra naudingos sergantiems astma. Aktyvi veikla vandenyje bei mankštos vandenyje skatina bronchų veiklą, pagerina ventiliaciją, didina raumenų ištvermę ir gleivių/sekreto pasišalinimą. Vanduo yra puikiai toleruojamas, jis padeda pagerinti plaučių talpą, dujų apykaitą bei padeda kontroliuoti kosulio reflekso ir kvėpavimo kontrolę. Fizinis aktyvumas vandenyje padidina aerobinį pajėgumą, taip pat asmuo jaučiasi puikiai, gali dirbti savo pajėgumu. Taip pat lavinama pusiausvyra ir koordinacija. Galima teigti, jog mankštos vandenyje – naudingos visapusiškai [51].

Treniruotės vandenyje nereikalauja gerų plaukimo įgūdžių. Fizinis aktyvumas teikia naudą ne tik sveikiems bet ir astma sergantiems asmenims [47; 52]. Moksliniais tyrimais įrodyta, jog pratimai vandenyje atliekami kvėpavimo ištvermės lavinimui yra statistiškai naudingi bendrai populiacijai sergantys astma asmenys dažniausiai nėra ištvermingi ir jų fizinė būklė prasta. Pratimai vandenyje turi savo privalumo ištvermės lavinime. Būnant vandenyje astma sergantys gali lengviau kvėpuoti ir maloniau sportuoti. Atliekant mankštas vandenyje tampa lengvesnis ne tik kvėpavimas bet ir gerėja bendra fizinė būklė ir savijauta, didėja motyvacija sportuoti [53; 54].

Judėjimas ir vanduo yra du natūralūs biologiniai veiksniai, kurie atsiskleidžia mankštos vandenyje metu. Vandens poveikis yra:

 Terminis. Šį poveikį suteikia vandens temperatūra. Optimali vandens temperatūra taikant kineziterapiją yra 30-33 laipsniai C. Terminis poveikis padeda gerinti kraujotaką, mažinti raumenų tonusą, sumažinti skausmą.

 Cheminis. Šis poveikis priklauso nuo vandenyje ištirpusių medžiagų. Pavyzdžiui: ištirpusios mineralinės druskos vandenyje teigiamai veikia visą žmogaus organizmą (bendrąsias organizmo

funkcijas).

 Mechaninis. Šis poveikis priklauso nuo kūno pasinėrimo į vandenį. Viena iš mechaninių savybių – vandens klampumas – didina pasipriešinimą judesiui nuo 40 iki 60 kartų. Pasipriešinimui įtakos turi judesio atlikimo greitis, bei hidrostatinis vandens slėgis, kuo giliau panardinta kūno dalis tuo didesnis mechaninis spaudimas į ją. Mechaninio vandens poveikio dėka kinta hemodinamika, padidėja pasipriešinimas įkvėpimui, mažėja gyvybinė plaučių talpa ir iškvėpimo rezervinis tūris, stimuliuojama endokrininė sistema, gerėja inkstų funkcija, mažėja kūno svorio veikimas sąnariams bei lėtėja kaulų tankio mažėjimo greitis [38; 50].

Kvėpavimo mankštas sergantiems astma rekomenduojama atlikti vertikalioje padėtyje, dėl vandens spaudimo, nes esant horizontalioje padėtyje sumažėja vandens spaudimo nauda. Šiame tyrime vaikai vandenyje praleisdavo 3 kartus per savaitę po vieną valandą. Mankštos programa turi turėti įvadinę dalį t. y. Apšilimą, pagrindinę ir baigiamąją. Programos metu turi būti keičiamas intensyvumas ir svarbiausia stebėti pacientą. Šešias savaites trukusios plaukimo treniruotės buvo naudingos gyvybinės plaučių talpos rodiklių gerėjimui vaikams sergantiems vidutinio sunkumo ir sunkia astma [38].

Mokslininkai [46; 53; 54; 56] tyrinėję terapijos vandenyje poveikį astma sergantiems vaikams nustatė, jog plaukimo mokymas tiek vaikams tiek paaugliams, esant stabiliai astmai padeda pagerinti plaučių funkciją bei širdies ir kraujagyslių sistemos darbą. Nebuvo pastebėta jokių neigiamų padarinių, tačiau nėra vienareikšmiškai priimta, jog plaukimas yra geriau nei kitos fizinio aktyvumo formos.

Taip pat, moksliniai tyrimai įrodo, jog pratimai atliekami ištvermės lavinimui yra statistiškai naudingi kvėpavimo funkcijų gerinimui. Būdami vandenyje BA sergantys asmenys gali lengviau kvėpuoti ir maloniau sportuoti. Atliekant mankštas vandenyje tampa lengvesnis ne tik kvėpavimas bet ir gerėja bendra fizinė būklė ir savijauta, didėja motyvacija sportuoti.

Rekomenduojama pratimus vandenyje atlikti vertikalioje padėtyje, dėl vandens spaudimas, nes esant horizontalioje padėtyje sumažėja vandens spaudimo nauda.

Mokslininkai [52; 55] tirdami vandens naudą vaikams sergantiems BA, kineziterapiją vandenyje taikė po 1 valandą, 3 kartus per savaitę, 6 savaites. Nustatė svarbiausius kriterijus mankštai vandenyje: apšilimas, pagrindinė ir baigiamoji. Programos metu turi būti keičiamas intensyvumas ir svarbiausia nuolatinis paciento stebėjimas. Šešias savaites trukęs gydymas (plaukimo treniruotės) buvo naudingos gyvybinės plaučių talpos rodiklių didėjimui, vaikams sergantiems vidutinio sunkumo ir sunkia BA.

Apibendrinimas. Bronchinė astma gydoma kompleksiniu būdu: medikamentais ir fizine

veikla (pratimai, mankštos). Didžiausią naudą gydant BA teikia fizinis aktyvumas: kvėpavimo pratimai, ištvermės lavinimas, vandens procedūros (mankštos, plaukimas).

Strelnikovos kvėpavimo gimnastika pagerina bronchų drenažinę funkciją, normalizuoja širdies ir kraujagyslių veiklą, stiprina imuninę sistemą. Būtina atkreipti dėmesį, jog ilgą laiką naudoti šiuos kvėpavimo pratimus nerekomenduojama, dėl to jog gali atsirasti aterosklerozinių audinių pažeidimai.

Buteiko metodika taikoma įvairioms ligoms ir jų simptomams gydyti. Dažniausiai ši kvėpavimo mankšta naudojama bronchinei astmai gydyti. Metodikos esmė – kvėpavimo gylio sumažinimas. Rekomenduojama pratimus atlikti kartu su specialistu, nes savarankiškų treniruočių metu iškyla pavojus peržengti nepakankamo kvėpavimo ribą.

Fizinio aktyvumo nauda gydant BA: simptomų mažinimas, dusulio kontroliavimas, širdies ir kraujagyslių sistemos stiprinimas, gyvenimo kokybės gerėjimas, ištvermės lavinimas. Laiku ir tikslingai paskyrus gydymą vaikystėje bei nenutraukiant fizinės veiklos, astmą įmanoma išgydyti.

2.TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA

Tyrimui atlikti buvo gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto bioetikos centro leidimas Nr. BEC – SR(M) – 116, 1 priedas. Tyrimas atliktas Kauno VšĮ Kačerginės vaikų sanatorijoje, tyrimo metu gautą informaciją laikyti konfidencialia.

2.1 Tiriamųjų kontingentas

Tyrime dalyvavo 27 asmenys, 11 mergaičių (40,7 proc.) ir 16 berniukų (59,3 proc.), (3 pav.). I grupėje (kvėpavimo pratimai) buvo 15 vaikų: 6 mergaitės (40,0 proc.) ir 9 berniukai (60,0 proc.), o II grupėje (pratimai vandenyje) buvo 12 vaikų: 5 mergaitės (41,7 proc.) ir 7 berniukai (58,3 proc.). Nebuvo nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp grupių lyties atžvilgiu (p>0,05).

3 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį

Visų tiriamųjų amžiaus vidurkis buvo 8,93±2,06 m. Berniukų amžiaus vidurkis siekė 8,94±1,65 m, o mergaičių – 8,93±2,63 m. Amžiaus vidurkis lyties atžvilgiu statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p>0,05).

I grupėje, kur vaikams, segantiems bronchine astma, buvo skiriami kvėpavimo pratimai, amžiaus vidurkis buvo 9,07±1,94 m, o II grupėje, kur vaikams skirta kineziterapija vandenyje, amžiaus vidurkis siekė 8,75±2,26 m. Tarp kvėpavimo funkciją lavinančių grupių vaikų amžiaus vidurkis statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p>0,05).

I grupės mergaičių amžiaus vidurkis buvo 9,33±2,16 m, o berniukų – 8,89±1,90 m. II grupės mergaičių amžiaus vidurkis buvo 8,40±3,29 m, o berniukų amžiaus vidurkis siekė 9,00±1,41 m. Abiejose grupėse nebuvo nustatytas statistiškai reikšmingas vaikų amžiaus vidurkio skirtumas lyties atžvilgiu (p>0,05).

Apibendrinus galima teigti, kad kvėpavimo funkciją lavinančios vaikų grupės buvo homogeniškos tiek lyties, tiek amžiaus atžvilgiu.

Eksperimentas buvo atliktas nuo 2016 01 06 iki 2016 11 25. Pacientai atrinkti pagal šiuos požymius: visi 6-12 metų vaikai sergantys bronchine astma. 27 tiriamieji buvo ištirti, įvertinti ir surinkti per 40 savaičių laikotarpį. Tiriamieji suskirstyti į dvi grupes: I grupės dalyviams buvo taikomi kvėpavimo pratimai, o II grupės dalyviams – kineziterapija vandenyje. Pratimų programos buvo taikomos visą reabilitacijos laikotarpį 4 savaites, kasdien po 30 - 45 min. Kvėpavimo pratimų programa ir pratimų vandenyje programa pateikta 2 ir 3 priede.

Tyrimo pradžioje ir pabaigoje buvo vertinama respondentų kvėpavimo funkcija: Štangės testu; Henči testu; pikmetru; pneumotometru bei šoninių liemens ir pilvo raumenų izometrinė ištvermės testais. Tyrimo organizavimo schema pateikta 4 pav.

4 pav. Tyrimo organizavimo schema II VERTINIMAS 1) Štangės testas; 2) Henči testas; 3) Pikmetras; 4) Pneumotometras;

5) Pilvo ir šoninių liemens raumenų izometrinės ištvermės testas 27 tiriamųjų, diagnozė – bronchinė astma Kontrolinė grupė Kvėpavimo pratimai n=15 Eksperimeninė grupė Kineziterapija vandenyje n=12 I VERTINIMAS 1) Štangės testas; 2) Henči testas; 3) Pikmetras; 4) Pneumotometras;

5) Pilvo ir šoninių liemens raumenų izometrinės ištvermės testas

Kvėpavimo pratimai 1 kartą dienoje, 30-45 min

Kineziterapija vandenyje 1 kartą dienoje, 30-45 min 4 savaitės

2.2 Tyrimo metodai

Tyrimui atlikti buvo naudojami šeši testai, kurių metu buvo vertinama tiriamųjų plaučių funkcinė bei pilvo raumenų statinės ištvermės būklė. Testų pagalba tiriamųjų plaučių funkcinė būklė bei pilvo raumenų statinės ištvermės būklė buvo įvertinta prieš eksperimentą ir jam pasibaigus. Buvo taikomi šie tyrimo metodai:

Štangės testas. Šis testas taikomas, norint įvertinti vaikų kvėpavimo sistemos pajėgumą

(kvėpavimo sistemos funkcinę būklę). Testo metu tiriamojo buvo prašoma 2-3 kartus giliai įkvėpti oro pro nosį ir kuo ilgiau išbūti nekvėpavus. Po pirmojo bandymo padaroma 2-3 minučių pertrauka ir vėl prašoma atlikti tą patį. Laikas matuojamas sekundėmis, chronometro pagalba. Į protokolą įrašomas geriausias (didžiausias) rodiklis iš trijų [73].

Henči testu taip pat siekiama įvertinti kvėpavimo sistemos funkcinę būklę. Testo metu

prašoma tiriamojo giliai įkvėpti 2-3 kartus ir iškvėpus sulaikyti kvėpavimą. Laikas matuojamas sekundėmis, chronometro pagalba. Į protokolą įrašomas geriausias (didžiausias) rodiklis iš trijų [74].

PEF matuoklis, 5 pav. – maksimalaus iškvėpimo matuoklis juo matuojamas maksimalus

iškvėpimo greitis (litrais per 1 minutę). Nustatyta, kad būtent jis labiausiai kinta, esant bronchu spazmui [59]. Tiriamąjį prašoma maksimaliai greitai įkvėpti pro burną ir greitai tvirtai lūpomis apžiojus kandiklį, neuždengiant liežuviu angos, maksimaliai iškvėpti. Stebėti, jog tiriamasis nesilenktų į priekį. Į protokolą įrašomas geriausias (didžiausias) rodiklis iš trijų.

5 pav. Pikmetras [60]

Pneumotonometras, (6 pav.) [61] Kvėpavimo raumenų jėga matuojama su

pneumotonometru, matuojant maksimalaus įkvėpimo (PImax) ir maksimalaus iškvėpimo (PEmax) slėgį. Testavimo procedūra: paprašoma paciento maksimaliai iškvėpti ir gerai lūpomis prispausti prietaiso kandiklį ir stengtis kuo stipriau įkvėpti, o maksimaliai įkvėpus – stengiamasi kuo stipriau iškvėpti.

Šio tyrimo metu naudotas maksimalaus kvėpavimo slėgių matuoklis Micro Medical RPM. Norint gauti tikslius matavimo duomenis vienas iš svarbiausių aparato dalių yra kandiklis. Jis turi būti laikomas tvirtai prie lūpų, ypač maksimalaus iškvėpimo (PEmax) matavimo metu, tam, kad oras neprasiveržtų pro šonus, nes veido raumenys negali išlaikyti didesnio nei 150 cm H2O slėgio.

6 pav. Pneumotometras Micro Medical RPM [62]

Kvėpavimo raumenų jėgos matavimo eiga: 1 . Pradinė padėtis – sėdima;

2 . Paaiškinti pacientui, jog reikia visiškai iškvėpti ir pridėjus aparatą prie lūpų kuo stipriau įkvėpti bei pilnai įkvėpus ir pridėjus aparatą prie lūpų kuo stipriau iškvėpti, bent 3 sekundes.

3 . Atlikus 3-5 bandymus yra fiksuojamas didžiausias gautas rodiklis (cm H2O).

Duomenys užskaitomi tada, kai pacientas įkvėpė ar iškvėpė ne trumpiau nei 1-2 sekudes [61]. Prieš atliekant iškvėpimo ir įkvėpimo gylio tyrimą, rekomenduojama leisti pacientui pabandyti tai atlikti. Moksliškai įrodyta, jog leidus pacientui pabandyti, gaunami tikslesni ir patikimesni rezultatai. Vaikų kvėpavimo raumenų jėgos normos pateikiamos 3 lentelėje.

3 lentelė. Vaikų kvėpavimo raumenų jėgos normos [63]. *amžius metais, ** ūgis (cm), *** svoris (kg)

PIMAX (CM H2O) PEMAX (CM H2O)

BERNIUKAI 44,5 + (0,75 x svoris***) 35 + (5,5 x amžius*)

MERGAITĖS 40 + (0,57 x svoris***)  (4,8 x amžius*)

Įkvėpimo talpa, ml., rezervinio įkvėpimo ir kvėpuojamojo tūrio suma arba oro kiekis kurį normaliai iškvėpus galimas maksimaliai įkvėpti. Ji apibūdina plaučių įkvėpimo pajėgumą. Iškvėpimo talpa, ml., rezervinio iškvėpimo ir kvėpuojamojo tūrio suma arba oro, kiekis, kurį ramiai

kvėpuojant įkvėpus galima maksimaliai iškvėpti. Ji apibūdina plaučių iškvėpimo pajėgumą.

Raumenų pastangos ilgai tęsti konkretų judesį vadinama raumenų ištverme. Raumenų ištvermė priklauso nuo žmogaus organizmo gebėjimo kuo ilgiau aprūpinti dirbančius raumenis medžiagomis, kurios suteikia energijos. Tam reikia puikios nervų sistemos veiklos, kurios pagalba valdomi sudėtingi fiziniai ir cheminiai procesai vykstantys raumenyse. Fizinės ypatybės: jėga, lankstumas, greitis bei ištvermė lemia kiekvieno žmogaus fizinį pajėgumą, laikyseną ir sveikatą. Pakankamas fizinis aktyvumas yra vienas iš svarbiausių sveikatos komponentų [64].

Pilvo raumenų statinės ištvermės testas. Kvėpavimo metu dalyvauja visi pilvo raumenys,

norint įvertinti kineziterapijos poveikį, vaikų, sergančių bronchine astma, kvėpavimo funkcijai, buvo atliktas šis testas. Testo metu tiriamąjį prašoma atsisėsti taip, kad tarp liemens ir šlaunų, bei šlaunų ir blauzdų būtų 900 _{kampas. Skaičiuojamas laikas sekundėmis, kiek tiriamasis sugebės}

išsėdėti tokioje padėtyje [65].

Šoninių liemens raumenų statinės ištvermės testas. Kvėpavimo mankštų metu atliekant

įvairius pratimus, įjungiant galūnes įsijungia šoniniai liemens raumenys. Testo metu prašoma tiriamąjį atsigulti ant šono, viršutinė koja priekyje, o apatinė ištiesta (žingsnio fazė) viršutinės rankos plaštaka uždėta ant priešingo peties, o apatinė ranka sulenkta statmenai. Prašoma pakelti kūną nuo grindų iš išsilaikyti šioje padėtyje kuo ilgiau (kol nenuleidžian dubens ant žemės). Vertinamas abiejų pusių (kairės ir dešinės) raumenų pajėgumas. Laikas matuojamas sekundėmis, chronometro pagalba [65].

Funkciniai testai turėtų būti atliekami prieš pradedant fizinio aktyvumo užsiėmimą. Rekomenduojama PEF matavimus atlikti prieš, per ir 15 min iki fizinės veiklos galo. Testai, kurie gali būti naudojami astmos vertinime: dviračio testas, ėjimo testas, raumenų funkcijos testai (naudojant izokinetinius prietaisus, dinaminius ir izometrinius ištvermės), gyvenimo kokybės klausimynus [18].

Statistinė duomenų analizė. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojantis „SPSS for

Windows 21.0“ ir „Microsoft Office Excel 2010“ kompiuterinėmis programomis. Kiekybiniai kintamieji pateikti aritmetiniu vidurkiu ir standartiniu nuokrypiu. Pokyčiai buvo įvertinami apskaičiuojant procentinį skirtumą. Kintamiesiems nepasiskirsčius pagal normalųjį skirstinį, kintamųjų palyginimui naudoti neparametriniai kriterijai.

Požymių dažnių lentelės naudotos kokybinių požymių skirstinių nepriklausomumui įvertinant, skaičiuojant χ² – Chi kvadrato kriterijų su laisvės laispnių skaičiumi (lls)

Siekiant palyginti lyties skirstinį tarp kvėpavimo pratimų ir pratimų vandenyje grupių, pasirinktas Chi kvadrato (χ²) požymių homogeniškumo kriterijus su laisvės laispnių skaičiumi (lls). Įvertinant kvėpavimo mėginių ir statinės raumenų ištvermės kaitą prieš ir po kineziterapijos naudotas priklausomų imčių neparametrinis Vilkoksono kriterijus. Analizuojant tiriamųjų amžių

pagal lytį bei kvėpavimo mėginių ir statinės raumenų ištvermės pokyčius tarp grupių pasirinktas neparametrinis Mano – Vitnio U kriterijus.

Spirmeno koreliacijos koeficientu r apskaičiuotos kvėpavimo parametrų tarpusavio sąsajos ir kvėpavimo parametrų su statine liemens raumenų ištverme sąsajos. Tarp stebėtų kintamųjų nėra ryšio jei r=0. Jei 0<|r|≤ 0,3 yra labai silpnas ryšys, jei 0,3<|r|≤ 0,5 – silpnas ryšys, 0,5<|r|≤0,7 – vidutinio stiprumo ryšys, 0,7<|r|≤0,9 – stiprus ryšys, o jei 0,9<|r|≤1 – labai stiprus ryšys [66]. Statistines hipotezės buvo tikrinamos pasirenkant 95 proc. statistinio pasikliovimo (p≤0,05) lygmenį.

3.REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

3.1. Kvėpavimo sulaikymo kaita prieš ir po kineziterapijos

Visų tyrime dalyvavusių vaikų, sergančių bronchine astma, kvėpavimo sulaikymo įkvėpus (Štangės testas) vidurkis buvo – 31,29±8,27 s, o praėjus 4 savaitėms po kvėpavimo funkciją lavinančių kineziterapijos metodų, kvėpavimo sulaikymo įkvėpus vidurkis padidėjo ir buvo 37,28±11,17 s. Bendras visų tiriamųjų kvėpavimo sulaikymo įkvėpus pokytis buvo 5,99±4,87 s, t.y. kvėpavimo sulaikymas įkvėpus po skirtingų kineziterapijos metodų statistiškai reikšmingai padidėjo 19,14 proc. (Z=-4,56, p<0,001).

Štangės testo rezultatai tyrimo pradžioje (pradiniame taške) statistiškai reikšmingai nesiskyrė tarp grupių (U=66,00, p=0,24). Galima teigti, kad grupės kvėpavimo sulaikymo įkvėpus atžvilgiu buvo homogeniškos. Praėjus 4 savaitėms po kineziterapijos, kvėpavimo sulaikymo įkvėpus vidurkis statistiškai reikšmingai padidėjo abiejose grupėse, t.y. atliekant kvėpavimo pratimus ir kineziterapiją vandenyje (I gr. Z=-3,43, p=0,001; II gr. Z=-3,08, p=0,002) (7 pav.).

7 pav. Kvėpavimo sulaikymo įkvėpus kaita prieš ir po kineziterapijos

*-p=0,001,**-p=0,002 statistiškai reikšmingas skirtumas lyginant su rezultatu prieš kineziterapiją (Vilkoksono kriterijus priklausomoms imtims).

Analizuojant Štangės testo pokyčius, nustatyta, kad praėjus 4 savaitėms po kineziterapijos kvėpavimo sulaikymo įkvėpus pokytis vaikams, taikant kineziterapiją vandenyje, buvo statistiškai reikšmingai didesnis nei vaikams, kuriems buvo skirti kvėpavimo pratimai (U=22,50, p=0,001). Skiriant kvėpavimo pratimus, kvėpavimo sulaikymo įkvėpus vidurkis padidėjo 3,19±1,60 s, t.y. 10,95 proc., o skiriant pratimus vandenyje, kvėpavimo sulaikymo įkvėpus vidurkis padidėjo 9,50±5,35 s, t.y. 27,94 proc. (8 pav.).

8 pav. Kvėpavimo sulaikymo įkvėpus pokytis praėjus 4 savaitėms po kineziterapijos

*-p=0,001 statistiškai reikšmingas skirtumas lyginant su kvėpavimo pratimais (Mano Vitnio kriterijus nepriklausomoms imtims).

Analizuojant Henče testo rezultatus visiems tyrime dalyvavusiems vaikams nustatyta, kad prieš kineziterapiją kvėpavimo sulaikymo iškvėpus vidurkis buvo 15,13±9,70 s, o po 4 savaičių kvėpavimo funkcijos lavinimo metodų kvėpavimo sulaikymo iškvėpus vidurkis padidėjo statistiškai reikšmingai 4,37±2.97 s, t.y. 28.88 proc., ir buvo 19,50±12,05 s (Z=-2,62, p=0,01).

Atlikus kvėpavimo sulaikymo iškvėpus palyginimą tarp grupių tyrimo pradžioje, nenustatėme statistiškai reikšmingo skirtumo, t.y. grupės prieš kineziterapiją kvėpavimo sulaikymo iškvėpus atžvilgiu buvo homogeniškos (U=60,00, p=0,14). Po 4 savaičių kvėpavimo sulaikymo iškvėpus vidurkis kvėpavimo pratimų grupėje statistiškai reikšmingai nepakito (Z=-0,91, p=0,36), o pratimų vandenyje grupėje statistiškai reikšmingai padidėjo (Z=-3,08, p=0,002) (9 pav.).

9 pav. Kvėpavimo sulaikymo iškvėpus kaita prieš ir po kineziterapijos

# -p=0,36 statistiškai nereikšmingas skirtumas, **-p=0,002 statistiškai reikšmingas skirtumas

Praėjus 4 savaitėms po kineziterapijos, kvėpavimo sulaikymo iškvėpus pokyčio vidurkis II grupėje (pratimai vandenyje) buvo statistiškai reikšmingai didesnis nei I grupėje (kvėpavimo pratimai) (U=49,50, p=0,05). Vaikų, kurie 4 savaites atliko pratimus vandenyje, kvėpavimo sulaikymo iškvėpus vidurkis padidėjo 7,00±3,69 s, t.y 36,36 proc., o vaikams, kurie atliko kvėpavimo pratimus sausumoje, kvėpavimo sulaikymo iškvėpus vidurkis padidėjo 2,27±1,29 s , t.y. 19,17 proc. (10 pav.).

10 pav. Kvėpavimo sulaikymo iškvėpus pokytis praėjus 4 savaitėms po kineziterapijos

*-p=0,05 statistiškai reikšmingas skirtumas lyginant su kvėpavimo pratimais (Mano Vitnio kriterijus nepriklausomoms imtims).

Apibendrinus galima teigti, kad vaikams, sergantiems bronchine astma, tiek kineziterapija sausumoje, taikant kvėpavimo pratimus, tiek kineziterapija vandenyje po 4 savaičių padidino kvėpavimo sulaikymą įkvėpus, o kvėpavimo sulaikymą iškvėpus padidino tik kineziterapija vandenyje. Po 4 savaičių kvėpavimo sulaikymo pokytis buvo didesnis vaikams, kuriems skirti pratimai vandenyje.

3.2 Įkvėpimo ir iškvėpimo slėgio bei didžiausio iškvepiamo oro srovės greičio

kaita prieš ir po kineziterapijos

Analizuojant visų tyrime dalyvausių vaikų, sergančių bronchine astma, įkvėpimo slėgio kaitą, nustatyta, kad pradiniame tyrimo taške įkvėpimo slėgio vidurkis buvo 69,59±15,59 cmH2O, o

praėjus 4 savaitėms po skirtingų kineziterapijos metodų taikymo, įkvėpimo slėgio vidurkis statistiškai reikšmingai padidėjo 21,41 cmH2O, t.y. 30,77 proc. ir siekė 91,00±14,31 cmH2O

(Z=-4,54, p<0,001).

Pradiniame tyrimo taške tarp vaikų, kurie buvo priskirti kvėpavimo pratimų grupei ir pratimų vandenyje grupei, nebuvo nustatyto statistiškai reikšmingo įkvėpimo slėgio vidurkių skirtumo, t.y. tyrimo pradžioje vaikų grupės įkvėpimo slėgio atžvilgiu buvo homogeniškos (U=57,50, p=0,11). Po 4 savaičių, tiek kvėpavimo pratimų grupėje, tiek pratimų vandenyje grupėje vaikų įkvėpimo slėgio vidurkiai statistiškai reikšmingai buvo didesnis nei prieš kineziterapiją (atitinkamai Z=-3,41, p=0,001 ir Z=-3,06, p=0,002) (11 pav.).

11 pav. Įkvėpimo slėgių kaita prieš ir po kineziterapijos

*-p=0,001,**-p=0,002 statistiškai reikšmingas skirtumas lyginant su rezultatu prieš kineziterapiją (Vilkoksono kriterijus priklausomoms imtims).

Po 4 savaičių I grupėje (kvėpavimo pratimai) įkvėpimo slėgio pokyčio vidurkis buvo 17,40±12,48 cmH2O, t.y. įkvėpimo slėgio vidurkis padidėjo 27,30 proc. II grupėje (pratimai

vandenyje) įkvėpimo slėgio pokyčio vidurkis buvo 26,42±7,94 cmH2O, t.y. įkvėpimo slėgio

vidurkis padidėjo 34,33 proc. ir šios grupės įkvėpimo slėgio pokyčio vidurkis buvo statistiškai reikšmingai didesnis nei I vaikų grupės pokytis (U=45,50, p=0,03) (12 pav.).

12 pav. Įkvėpimo slėgio pokytis praėjus 4 savaitėms po kineziterapijos

*-p=0,03 statistiškai reikšmingas skirtumas lyginant su kvėpavimo pratimais (Mano Vitnio kriterijus nepriklausomoms imtims).

Atlikus iškvėpimo slėgio analizę, nustatyta, kad visų tyrime dalyvavusių vaikų iškvėpimo slėgio vidurkis prieš kineziterapiją buvo 65,96±28,43 cmH2O, o praėjus 4 savaitėms po

kineziterapijos iškvėpimo slėgis statistiškai reikšmingai padidėjo iki 84,78 cmH2O, t.y. 18,81±5,99

cmH2O (28,53 proc.) (Z=-4,55, p<0,001).

Tiek vaikų, kuriems buvo skirti kvėpavimo pratimai, tiek vaikų, kuriems planuota taikyti pratimus vandenyje, iškvėpimo slėgio vidurkiai prieš kineziterapiją nesiskyrė, t.y. pradiniame tyrimo taške vaikų grupės iškvėpto slėgio atžvilgiu buvo homogeniškos (U=60,00, p=0,14). Praėjus 4 savaitėms abiejose poveikio grupėse iškvėpimo slėgio vidurkiai buvo statistiškai reikšmingai didesni nei prieš kineziterapiją (I gr. Z=-3,41, p=0,001; II gr. Z=-3,08, p=0,002) (13 pav.).

13 pav. Iškvėpimo slėgių kaita prieš ir po kineziterapijos

*-p=0,001,**-p=0,002 statistiškai reikšmingas skirtumas lyginant su rezultatu prieš kineziterapiją (Vilkoksono kriterijus priklausomoms imtims).

Analizuojant iškvėpto slėgio pokyčius tarp grupių, nustatyta, kad vaikams, kurie atliko kvėpavimo pratimus, iškvėpimo slėgio pokyčio vidurkis buvo 16,07±3,51 cmH2O, t.y. iškvėpimo

slėgio vidurkis nuo pradinio taško padidėjo 26,99 proc.. Vaikams, kurie atliko pratimus vandenyje, iškvėpimo slėgio pokytis buvo statistiškai reikšmingai didesnis nei kvėpavimo pratimų grupėje ir siekė 22,25±6,78 cmH2O, t.y. iškvėpimo slėgis padidėjo 30,07 proc. (U=45,00, p=0,03) (14 pav.).

14 pav. Iškvėpimo slėgio pokytis praėjus 4 savaitėms po kineziterapijos

*-p=0,03 statistiškai reikšmingas skirtumas lyginant su kvėpavimo pratimais (Mano Vitnio kriterijus nepriklausomoms imtims).

Atlikus didžiausio iškvepiamo oro srovės greičio matavimus pikmetru, nustatyta, kad prieš kineziterapiją visų tyrime dalyvaujančių vaikų šio parametro vidurkis buvo 185,04±25,68 l/min, o po 4 savaičių kineziterapijos didžiausias iškvepiamo oro srovės greitis statistiškai reikšmingai padidėjo 22,48±10,82 l/min, t.y. 12,15 proc., ir buvo 207,52±25,11 l/min (Z=-4,48, p<0,001).

Prieš kineziterapiją didžiausias iškvepiamo oro srovės greitis nesiskyrė tarp vaikų grupių, t.y. grupės didžiausio iškvepiamo oro srovės greičio atžvilgiu buvo homogeniškos (U=64,00, p=0,19). Praėjus 4 savaitėms tiek po kvėpavimo pratimų, tiek po pratimų vandenyje didžiausio iškvepiamo oro srovės greičio vidurkis buvo statistiškai reikšmingai didesnis nei prieš kineziterapiją (atitinkamai Z=-3,31, p=0,001 ir Z=-3,08, p=0,002) (15 pav).

15 pav. Didžiausio iškvepiamo oro srovės greičio kaita prieš ir po kineziterapijos

*-p=0,001,**-p=0,002 statistiškai reikšmingas skirtumas lyginant su rezultatu prieš kineziterapiją (Vilkoksono kriterijus priklausomoms imtims).

Vaikams, kurie 4 savaites atliko kvėpavimo pratimus, didžiausio iškvepiamo oro srovės greičio pokyčio vidurkis buvo 17,67±9,73 l/min, t.y. nuo tyrimo pradžios padidėjo 9,19 proc., o vaikams, kurie turėjo užsiėmimus vandenyje, didžiausias iškvepiamo oro srovės greitis nuo tyrimo pradžios padidėjo 16,17 proc. ir tai buvo statistiškai reikšmingai daugiau nei kvėpavimo pratimų grupėje ir siekė 28,50±9,23 l/min (U=38,50, p=0,01) (16 pav.).

16 pav. Didžiausio iškvepiamo oro srovės greičio pokyčiai praėjus 4 savaitėms po kineziterapijos

*-p=0,01 statistiškai reikšmingas skirtumas lyginant su kvėpavimo pratimais (Mano Vitnio kriterijus nepriklausomoms imtims).

Apibendrinus duomenis, galima teigti, kad tiek kvėpavimo pratimai, tiek pratimai vandenyje po 4 savaičių padidino įkvėpimo ir iškvėpimo slėgių bei didžiausio iškvepiamo oro srovės greičio vidurkius, tačiau kineziterapija vandenyje šiems rodikliams turėjo didesnės teigiamos įtakos.

3.3 Pilvo ir šoninių liemens raumenų izometrinės ištvermės kaita prieš ir po

kineziterapijos

Prieš kineziterapiją tyrime dalyvavusių vaikų, sergančių bronchine astma, statinės (izometrinės) pilvo raumenų ištvermės vidurkis buvo 30,63±15,92 s, o po 4 mėnesių skirtingo kineziterapinio poveikio statinė pilvo raumenų ištvermė padidėjo statistiškai reikšmingai 7,33±4,34 s , t.y. 23,93 proc. nuo tyrimo pradžios, ir buvo 37,96±17,17 s (Z=-4,56, p<0,001).

Pradiniame tyrimo taške, t.y. prieš kineziterapiją, statinė pilvo raumenų ištvermė nesiskyrė tarp poveikio grupių, t.y. grupės statinės pilvo raumenų ištvermės požiūriu buvo homogeniškos (U=67,50, p=0,27). Praėjus 4 savaitėms, tiek taikant kvėpavimo pratimus, tiek pratimus vandenyje, vaikų izometrinės pilvo raumenų ištvermės vidurkiai buvo statistiškai reikšmingai didesni, lyginant su vidurkiais prieš kineziterapiją (atitinkamai Z=-3,42, p=0,001 ir Z=-3,11, p=0,002) (17 pav.).

17 pav. Pilvo raumenų statinės ištvermės kaita prieš ir po kineziterapijos

*-p=0,001,**-p=0,002 statistiškai reikšmingas skirtumas lyginant su rezultatu prieš kineziterapiją (Vilkoksono kriterijus priklausomoms imtims).

Kvėpavimo pratimų grupėje pilvo izometrinės raumenų ištvermės pokyčio vidurkis buvo 7,40±5,45 s, t.y. nuo pradinio taško ištvermė padidėjo 25,76 proc.. Pratimų vandenyje grupėje izometrinės pilvo raumenų ištvermės pokyčio vidurkis buvo 7,25±2,60 s, padidėjo 21,97 proc. nuo pradinės reikšmės. Nebuvo nustatyto statistiškai reikšmingo statinės pilvo raumenų ištvermės pokyčių vidurkių skirtumo tarp grupių (U=67,50, p=0,26) (18 pav.).