HUMANITARINIŲ MOKSLŲ KATEDRA
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETASSLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
MIGLĖ ŠALNAITĖ
DAILĖS TERAPIJOS POVEIKIS AKTYVUMO IR DĖMESIO
SUTRIKIMŲ TURINČIŲ 7-11 METŲ VAIKŲ ELGESIUI
Jungtinės magistrantūros studijų programos „DAILĖS TERAPIJA” valstybinis kodas - 628B90001 baigiamasis darbas
Darbo vadovas
Dr. Audronė Brazauskaitė
VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJOS KAUNO FAKULTETAS
HUMANITARINIŲ MOKSLŲ KATEDRALIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETASSLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
TVIRTINU
Slaugos fakulteto dekanė
Prof. dr. Jūratė Macijauskienė ... 2016 m. ... mėn. ... d.
DAILĖS TERAPIJOS POVEIKIS AKTYVUMO IR DĖMESIO
SUTRIKIMŲ TURINČIŲ 7-11 METŲ VAIKŲ ELGESIUI
Jungtinės magistrantūros studijų programos „DAILĖS TERAPIJA” baigiamasis darbas
Darbo vadovas Dr. Audronė Brazauskaitė ... 2016 m. ... mėn. ... d. Konsultantas Dr. Kristina Dambrauskienė 2016 m. ... mėn. ... d.
Recenzentas Darbą atliko
... Magistrantė
Miglė Šalnaitė ... 2016 m. ... mėn. ... d. 2016 m. ... mėn. ... d.
TURINYS
SANTRAUKA ... SANTRUMPOS ... ŽODYNĖLIS ... ĮVADAS ...
DARBO TIKSLAS IR DARBO UŽDAVINIAI ... 10
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11
1.1. Aktyvumo ir dėmesio sutrikimų samprata, paplitimas, etiologija, komorbidiškumas ir nustatymas11 1.2. Aktyvumo ir dėmesio sutrikimų turinčių vaikų elgesio ypatumai ... 15
1.3. Rekomendacijos, dirbantiems su aktyvumo ir dėmesio sutrikimų turinčiais vaikais ... 19
1.4. Dailės terapijos taikymas aktyvumo ir dėmesio sutrikimų turintiems vaikams ... 21
1.4.1.Dailės terapijos taikymo aktyvumo ir dėmesio sutrikimų turintiems vaikams tyrimų apžvalga 22 1.4.2. Dailės terapijos taikymo ADS turintiems vaikams aspektai ... 25
1.5. Vaikų piešinių analizės kriterijai ... 37
2. TYRIMO METODIKA ... 40
2.1. Tiriamųjų kontingentas ... 40
2.2. Tyrimo organizavimas ... 40
2.3. Tyrimo metodai ... 42
2.4. Dailės terapijos poveikio įrankiai ... 46
2.4.1. Dailės terapijos užsiėmimų struktūra ... 46
2.4.2. Dailės terapijos programos sudarymas ... 48
2.3. Elgesio ir emocijų raiškos stebėjimo protokolų sudarymas ... 49
3. REZULTATAI ... 52
3.1. Galių ir sunkumų klausimynų (mokytojų versija) rezultatai ... 52
3.2. Elgesio ir emocijų raiškos stebėjimo rezultatai ... 55
3.3. Atvejo analizė ... 66
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 97
5. IŠVADOS ... 100
6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 101
7. PARENGTŲ PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 102
8. LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 103
SANTRAUKA
Šalnaitė M., Dailės terapijos poveikis aktyvumo ir dėmesio sutrikimų turinčių 7-11 metų vaikų elgesiui, magistro baigiamasis darbas / mokslinė vadovė dr. A.Brazauskaitė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetas, Humanitarinių mokslų katedra, Kaunas, 2016:107 p.
Tyrimo tikslas – ištirti dailės terapijos poveikį aktyvumo ir dėmesio sutrikimų turinčių 7-11 metų vaikų elgesiui. Tyrimo uždavinys - Galių ir sunkumų klausimynu ištirti mokytojų nuomonę apie aktyvumo ir dėmesio sutrikimų turinčių 7-11 metų eksperimentinės ir kontrolinės grupių vaikų elgesį prieš ir po dailės terapijos taikymo. Tyrimo klausimai:
1. Kaip keičiasi aktyvumo ir dėmesio sutrikimų turinčių 7-11 metų vaikų elgesys dailės terapijos užsiėmimų metu?
2. Kaip tiriamųjų elgesys dailės terapijos užsiėmimų metu susijęs su emocijų raiška kūrybos procese? 3. Ar klausimyno, stebėjimo ir piešinių analizės rezultatai tarpusavyje susiję?
Tyrimo metodai – Galių ir sunkumų klausimynas (mokytojų versija), Stebėjimas, Atvejo analizė, Piešinių analizė. Tyrime dalyvavo 22 ADS turintys 7-11 metų mokiniai: 11 eksperimentinėje grupėje, kuriems buvo taikyta DT programa ir 11 kontrolinėje grupėje, kuriems DT netaikyta.
Tyrimo išvados:
1. Galių ir sunkumų klausimynu ištyrus mokytojų nuomonę apie aktyvumo ir dėmesio sutrikimų turinčių 7-11 metų eksperimentinės ir kontrolinės grupių vaikų elgesį prieš ir po dailės terapijos taikymo nustatyta, kad hiperaktyvumas statistiškai reikšmingai sumažėjo eksperimentinėje grupėje (pagal Mann-Witney kriterijų p=0,01, p˂0,05, o pagal homogeniškumo kriterijų χ2 p=0,027, p˂0,05), o kontrolinėje grupėje statistiškai reikšmingo pokyčio nenustatyta.
2. Ištyrus vaikų elgesį dailės terapijos užsiėmimų metu nustatyta, kad keturių tiriamųjų (n=11) elgesys žymiai pagerėjo (padidėjo dėmesingumas, sumažėj hiperaktyvumas ir impulsyvumas), vieno tiriamojo elgesys nežymiai pagerėjo, vieno – nežymiai pablogėjo, o likusių penkių tiriamųjų elgesys bveik nepakito. Atvejo analizės būdu nustatyta, kad sustiprėjo tiriamojo T6 savikontrolė ir elgesys pagerėjo pagal visus elgesio parametrus.
3. Stipriausios tiriamųjų elgesio gerėjimo tendencijos dailės terapijos užsiėmimų metu stebimos kartu su aktyvia emocijų raiška kūrybos procese, ypatingai – su emocijų įvardinimu ir suvokimu. 4. Trys tyrimo metodai – klausimynas, stebėjimas ir piešinių analizė – koreliuoja tarpusavyje, t.y.
teigiamas eksperimentinės grupės tiriamųjų elgesio pokytis atsispindi ir dailės terapijos procese, ir piešiniuose, ir mokytojų apklausoje.
SUMMARY
Salnaite M., Effects of Art Therapy on behavior of 7-11 years old children with Attention Deficit Hyperactivity Disorder master‘s thesis / supervisor A. Brazauskaite PhD.; Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Nursing, Department of Nursing and Care, Vilnius Academy of Arts, Kaunas faculty, Kaunas 2016:107 p.
Aim of Research – analyze The Effects of Art Therapy on behavior of 7-11 years old children with Attention Deficit Hyperactivity Disorder (ADHD). Goal of Research – Using Strengths and Difficulties Questionnaire research, to establish teachers‘ opinion about behavior of experimental and control groups of 7-11 years old children with Attention Deficit Hyperactivity Disorder before and after Art Therapy was applied. Questions of Research: How does the behavior of children suffering from Attention Deficit Hyperactivity Disorder change during Art Therapy sessions? How does behavior of children correlate with expression of emotions in creation process during Art Therapy sessions? Do results of Questionnaire, observation and analysis of paintings correlate with one another? Methods of Research – Strengths and Difficulties Questionnaire (Teachers‘ version), Observation, Case Study. There were 22 (7- 11 years old) participants with ADHD: 11 in experimental group, were AT was applied and 11 in control group where AT was not applied. Conclusions of Research:
1. After researching teachers‘ opinion about the behavior of experimental and control groups of 7-11 years old children with Attention Deficit Hyperactivity Disorder before and after Art Therapy was applied using Strengths and Difficulties Questionnaire it was observed that reduction of hyperactivity was statistically significant in the experimental group (according Mann-Witney coefficient - p=0,01, p˂0,05, and according homogeneity coefficient χ2 p=0,027, p˂0,05), as in the control group there were no statistically significant changes observed.
2. After researching children’s behavior during Art Therapy sessions it was observed that in four cases (n=11) the behavior significantly improved (increased attention, dicreased hyperactivity and impulsivity), in one case the behaviour remotely improved, in one case remotely disimproved, in the rest five cases the behavior nearly changed. In Case Study improved self control and inproved behavior according all behavior parameters were observed.
3. The strongest participants‘ behavior improvement tendencies during Art Therapy sessions are observed together with an active expression of emotions during creation process, especially in naming and recognizing emotions.
4. Three methods of research – Questionnaire, Observation and Analysis of Paintings correlate with each other, i.e., positive change of experimental group participants‘ behavior is reflecting as in Art Therapy process, as in paintings and in Teachers‘ Questionnaire.
SANTRUMPOS
ADS - Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas/sutrikimai; DT – Dailės terapija;
ŽODYNĖLIS
Aktyvumo ir dėmesio sutrikimai – Elgesio ar/ir emocijų sutrikimams prisklausantys Aktyvumo ar/ir dėmesio sutrikimai, kuriuose išskiriami:
– Aktyvumo sutrikimas, – Dėmesio sutrikimas,
– Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas.
Pagal TLK-10 tai Hiperkinezinių sutrikimų grupės sutrikimai. Gali būti Dėmesio deficito sutrikimas su hiperaktyvumu, Dėmesio deficito-hiperaktyvumo sutrikimas, Dėmesio deficito sindromas su hiperaktyvumu [42, 43].
Dailės technika - pagal medžiagas (guašas, akvarelė, pieštukai, kreidelės, pastelė ir kt.) ir išraiškos būdą (tapyba, grafika, skulptūra, koliažas ir kt.) išskiriama vaizduojamosios dailės kūrimo technika.
Savikontrolė – sinonimas „savireguliacija“. Savireguliacijos procesai, tai tokie mechanizmai, kurie leidžia organizmui įgyti kontrolę įvairiais lygiais: minčių, emocijų (nuotaikos), impulsų ir elgesio [6, 41,72].
Statistinis reikšmingumas – statistikos teiginys apie tai, kad gautas rezultatas nėra atsitiktinis [27].
Struktūra – objekto arba reiškinių sistemos sandara, atsieta nuo jų kilmės, funkcijų, elementų, požymių. Darbe naudojama sąvoka, apibūdinanti elgesio arba piešinio organizavimo būdą, tvarką, aiškumą. DT užsiėmimo struktūra – tai pasikartojančios ta pačia tvarka užsiėmimo dalys.
ĮVADAS
Temos aktualumas. Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADS, angl. ADHD: Attention Deficit Hhyperactivity Disorder) yra vienas dažniausių ir sunkiausių vaikų ir paauglių elgesio sutrikimų, nustatomas 3-15% vaikų bendrojoje populiacijoje (pagal skirtingus šaltinius), o jo paplitimas nuolat didėja [8, 18, 21]. Tai reiškia, kad sunku rasti klasę, kurioje nebūtų nuo vieno iki trijų ADS turinčių vaikų. Taigi aptariamas sutrikimas nėra kokia nors išskirtinė retenybė, visai priešingai – tai yra dažnas reiškinys, su kuriuo susiduriama praktiškai kasdien [23, 34]. ADS priskiriamas hiperkineziniams sutrikimams ir jam gali būti būdingas labiau išreikštas nedėmesingumas, arba labiau išreikštas hiperaktyvumas [41]. Dažniausiai šie sutrikimai nustatomi pradiniame mokykliniame amžiuje. Dažnai kartu su ADS pasireiškia: prieštaraujančio neklusnumo sutrikimas, elgesio ir nerimo sutrikimai, depresijos sindromas, kompleksiniai mokymosi sutrikimai ir kt. [9, 18, 49].
ADS pagrindiniai pirminiai bruožai yra nedėmesingumas, impulsyvumas ir perdėtas aktyvumas. Pirminiai bruožai lemia antrinius: agresiją, destruktyvų elgesį, žemą savivertę, mokymosi sunkumus, bendravimo ir santykių su bendraamžiais problemas [18, 60, 75]. Dėl elgesio ir bendravimo problemų ADS turintys vaikai nuolat patiria įtampą ir stresą, jie dažnai girdi neigiamus atsiliepimus savo atžvilgiu, yra kritikuojami, smerkiami, jų nemėgsta bendraamžiai, jie jaučiasi nepatenkinę tėvų ir mokytojų lūkesčių. Dėl šių priežasčių labai greitai tokiems vaikams susiformuoja neigiama savivertė, išmoktas bejėgiškumas bei visuomenės normoms prieštaraujantis elgesys [8]. Nesuteikiant ADS turintiems vaikams reikiamos pagalbos, negydant, ateityje padidėja nusikaltimų, suicidų, piktnaudžiavimo narkotikais ir alkoholiu rizika, bei rizika susirgti depresija ar įvairiomis psichikos ligomis [19]. Tokiems vaikams rekomenduojamas kompleksinis gydymas, įtraukiant šeimos narius, mokytojus, socialinius darbuotojus, psichologus ir gydytojus. S.Lesinskienė pažymi, kaip svarbu, kad ADS turintis vaikas suprastų savo ypatumus, išmoktų su jais augti, gyventi, prisiderinti prie socialinės aplinkos, suvoktų stipriąsias ir silpnąsias savo savybes bei mokytųsi tinkamai bendrauti su aplinkiniais.
Nors DT taikymas ADS turintiems vaikams Lietuvoje nėra paplitęs, tačiau užsienyje jos nauda yra pripažinta daugelio autorių. DT padeda vaikams išreikšti nemalonias įtampą keliančias emocijas, tapti sąmoningesniais apie save ir savo elgesį, gerinti dėmesingumą, ugdyti savikontrolę, skatinti kūrybiškumą, didinti pasitikėjimą savimi bei mokyti socialinių ir bendravimo įgūdžių. Todėl DT galėtų būti taikoma kaip viena iš kompleksinės pagalbos ADS turintiems vaikams priemonių. Tyrime DT tikslas – skatinti vaikų emocijų raišką ir jų suvokimą, vystant savivoką ugdyti savireguliaciją.
Tyrimo teorinė reikšmė ir naujumas. Tyrimo literatūros apžvalgoje išsamiai išnagrinėti DT taikymo ADS turintiems vaikams aspektai, pateikiamos darbo su jais rekomendacijos, išskirti piešinių analizės kriterijai. Nors aktyvumo ir dėmesio sutrikimai Lietuvoje tirti įvairiais aspektais, tačiau pirmą
kartą (turimais duomenimis) tyrime siekta nustatyti ryšį tarp vaikų elgesio, emocijų raiškos ir kūrybos produkto. Klausimynu tiriama mokytojų nuomonė apie vaikų elgesį prieš ir po DT, o stebėjimo metodas pasirinktas, siekiant ištirti, kaip pasireiškia ir (ar) keičiasi ADS turinčių vaikų elgesys (dėmesingumas, impulsyvumas ir hiperaktyvumas) bei emocijų raiška dailės terapijos užsiėmimų metu, ir kaip tai atsispindi vaikų piešiniuose.
Tyrimo tikslas – ištirti dailės terapijos poveikį aktyvumo ir dėmesio sutrikimų turinčių 7-11 metų vaikų elgesiui.
Tyrimo objektas – aktyvumo ir dėmesio sutrikimų turinčių 7-11 metų vaikų elgesys.
Hipotezė – dailės terapija daro teigiamą poveikį aktyvumo ir dėmesio sutrikimų turinčių 7-11 metų vaikų elgesiui.
DARBO TIKSLAS IR DARBO UŽDAVINIAI
Tyrimo tikslas – ištirti dailės terapijos poveikį aktyvumo ir dėmesio sutrikimų turinčių 7-11 metų vaikų elgesiui.
Tyrimo uždavinys:
1. Galių ir sunkumų klausimynu ištirti mokytojų nuomonę apie aktyvumo ir dėmesio sutrikimų turinčių eksperimentinės ir kontrolinės grupių 7-11 metų vaikų elgesį prieš ir po dailės terapijos taikymo.
Tyrimo klausimai:
1. Kaip keičiasi aktyvumo ir dėmesio sutrikimų turinčių 7-11 metų vaikų elgesys dailės terapijos užsiėmimų metu?
2. Kaip tiriamųjų elgesys dailės terapijos užsiėmimų metu susijęs su emocijų raiška kūrybos procese?
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Aktyvumo
ir dėmesio sutrikimų samprata, paplitimas, etiologija,
komorbidiškumas ir nustatymas
Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (toliau tekste ADS) yra lėtinis, prasidedantis vaikystėje ir galintis tęstis suaugusiame amžiuje, neigiamai veikiantis vaiko gyvenimą namuose, mokykloje ir bendruomenėje [19].
Pagal tarptautinę ligų klasifikaciją TLK-10, Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (F90.0) priskiriamas hiperkineziniams sutrikimams ir jis gali būti - Dėmesio deficito:
– sutrikimas su hiperaktyvumu, – hiperaktyvumo sutrikimas,
– sindromas su hiperaktyvumu [43].
Pagal „Mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, grupių nustatymo ir jų specialiųjų ugdymosi poreikių skirstymo į lygius tvarkos aprašą” [42]. Elgesio ar/ir emocijų sutrikimams prisklauso Aktyvumo ar/ir dėmesio sutrikimai, kuriuose išskiriami:
– Aktyvumo sutrikimas, – Dėmesio sutrikimas,
– Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas.
Šiame tiriamajame darbe terminas „Aktyvumo ir dėmesio sutrikimai” (trumpinys ADS) apima visus aukščiau išvardintus aktyvumo ar/ir dėmesio sutrikimo variantus.
Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (kartu su hiperkineziniu elgesio sutrikimu) yra vienas aktualiausių ir problemiškiausių vaikų ir paauglių psichiatrijoje. Šiai sutrikimų grupei būdinga ankstyva pradžia, padidėjęs judrumas, aktyvumas, sunkiai suvaldomas elgesys, impulsyvumas, persipinantis su dideliu dėmesio nepakankamumu ir nuolatiniu negebėjimu atlikti pradėtų užduočių iki galo [18, 43]. Nustatyta, kad aktyvumo ir dėmesio sutrikimas yra įgimtas ir tai yra visą gyvenimą lydintis sutrikimas. Su šiuo sutrikimu yra gimstama ir augama. S.Lesinskienė, Leskauskas ir kt., remdamiesi Smalley S.L. ir kt. (2007) teigia, kad ilgalaikio stebėjimo tyrimai rodo, kad ADS turi lėtinę eigą, apie 18 procentų atvejų sutrikimas pasireiškia ir suaugusiame amžiuje, ypač tais atvejais, kai hiperkineziniai sutrikimai kartu susiję su nerimo, nuotaikos ar elgesio sutrikimais [18].
Literatūroje sąvokos „Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas“, ADS (angl. ADHD: Attention Deficit Hperactivity Disorder, ADD: Attention Deficit Disorder, ) ir „Hiperaktyvumas“ dažnai vartojamos kaip sinonimai [1, 23, 33]. E.Lubienė tiriamajame darbe „Dailės terapijos reikšmė mažinant vaikų hiperaktyvumą“ [23] apžvelgė hiperaktyvumo (čia hiperaktyvumas kaip ADS sinonimas) sampratos charakteristikų įvairovę pagal skirtingus autorius (1lentelė).
1 lentelė. Hiperaktyvumo sampratos charakteristikų įvairovė [23]
Charakteristikos Autoriai
Hiperaktyvumas - tai padidėjęs vaikų sensorinis ir motorinis aktyvumas dėl kurių nors vystymosi ar laikinų sutrikimų.
Jovaiša, 2007; Bončkutė- Petronienė, 2008.
Hiperaktyvumas – tai sutrikimas dėl smegenyse randamų medžiagų apykaitos pokyčių bei smegenų pažeidimo.
Ramanauskienė, 2008.
Hiperaktyvumas (arba hiperkinezinis, veiklos ir dėmesio) sutrikimas yra lėtinis ir gali išlikti visą gyvenimą.
Carroll ir Tober, 2007.
Hiperaktyvumas – itin didelis asmens aktyvumas, didelis judrumas, nevaldomi judesiai.
Herm, 2004.
Hiperaktyvumas pasižymi nedėmesingumu, impulsyvumu, padidintu judrumu, savireguliacijos sutrikimais.
Harland, 2005.
Paplitimas. Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (angl. Attention Deficit Hhyperactivity Disorder, ADHD) yra vienas dažniausių ir sunkiausių vaikų ir paauglių elgesio sutrikimų, o jo paplitimas nuolat didėja [21]. Tyrime apie Kauno miesto pradinių klasių moksleivių aktyvumo ir dėmesio sutrikimą bei gretutinius psichikos sutrikimus nustatyta, kad ADS yra vienas dažniausių elgesio ir psichikos sutrikimų tarp pradinės mokyklos vaikų - šis sutrikimas nustatytas 5,2% šio amžiaus Kauno moksleivių. Tarp berniukų ADS yra du kartus dažnesnis negu tarp jų vienmečių mergaičių. Pilščalkienė ir Merkys [35] teigia, kad, remiantis De La Paz (2001) ir Sherman (2006), pasaulyje apie 7-10% vaikų turi aktyvumo ir dėmesio sutrikimą. D.Leskauskas ir E.Tubelytė, remdamiesi Polanczyk (2007) teigia, kad, pagal sisteminę 102 mokslinių tyrimų iš viso pasaulio analizę, hiperkinezinių sutrikimų turi 5% vaikų iki 18 metų amžiaus [20]. Klinikiniais Amerikos Pediatrų Akademijos (American Academy of Pediatrics) duomenimis, ADS tarp 6-12 metų amžiaus vaikų dar dažnesnis - sudaro 4-12% bendroje populiacijoje [4]. D.N. Isajevas nurodo, kad hiperkinezinis sutrikimą medikai nustato 3-15% mokyklinio amžiaus vaikų, bet mokytojai tokių vaikų pastebi dar daugiau [75]. O.Monkevičienė, remdamasi R.A.Barkley, R. Fischer ir kt. duomenimis, nurodo, kad apie 30% vaikų aktyvumo ir dėmesio sutrikimų požymių išnyksta paauglystėje, dar 20% – iki 25 metų amžiaus. Deja, apie 50% žmonių elgesio impulsyvumas ir kitos problemos išlieka visą gyvenimą [28].
Etiologija. S.Lesinskienė teigia, kas hiperkinezinių sutrikimų (tame tarpe ADS) etiologija nėra visiškai aiški, tačiau akivaizdu, kad šie sutrikimai turi neurobiologinį substratą. Šiandieniniu supratimu, šie sutrikimai išsivysto genetiniams, neurocheminiams ir aplinkos veiksniams sukeliant sutrikimus neuromediatorių dopamino ir noradrenalino funkcijoje priefrontalinėje žievėje, pakaušinėse dėmesio zonose, locus ceruleus ir fronto – striatiniame take [18]. D.Leskauskas [19], remdamasis J.Biederman ir S.V. Faraone ir kt., teigia, kad ADS yra genetiškai perduodamas sutrikimas su aukštu paveldimumu (0,6 – 0,8). Šiuolaikiniu požiūriu, ADS priežastis (pagal T.S. Hale 2000) yra neuropsichiatrinis
sutrikimas, pažeidžiantis CNS struktūrą, metabolizmą ir funkcijas. Tai apima monoaminų apykaitos sutrikimą, fronto-striatinio trakto pakitimus, pakaušinių dėmesio zonų disfunkciją, etiologinius faktorius (tai nurodo M.Mercugliano, 1999), genetinius bei neurocheminius faktorius, bei įgytus CNS pažeidimus (aplinkos faktorius). D.Leskausko teigimu, aktyvumo ir dėmesio sutrikimas susijęs su priefrontalinės žievės disfunkcija. Autorius, remdamasis F.Castellanos (1996) ir R.Barkley (1997) teigia, kad ADS pacientams nustatomas mažesnis priefrontalinės žievės tūris dešiniame pusrutulyje, nuo ko suprastėja PFŽ funkcijos, susijusios su savikontrole - planavimas, organizavimas, reagavimo iniciacija arba atidėjimas [19].
O.Monkevičienė [28], remdamasi S.Goldstein, M.Goldstein (1998), apibendrinusiais šimtus aktyvumo ir dėmesio sutrikimo sindromo tyrimų ir pateikusiais jo priežasčių modelį, kartu paaiškinantį ir jo raiškos ypatumus, pateikia jų siūlomą ADS priežasčių schemą (1 pav.).
1pav. ADS priežastys ir raiškos ypatumai [28]
O.Monkevičienė teigia, kad ši schema paaiškina daugelio aktyvumo ir dėmesio sutrikimo požymių priežastis. ADS turintiems vaikams būdingas padidėjęs nediferencijuotas smegenų žievės aktyvumas ir jie yra nuolatinio sujaudinimo būsenoje, o slopinimas yra nepakankamas. Tokie vaikai nuolat juda, eina, nenustygsta vietoje sėdėdami arba stovėdami, dairosi, kraiposi, rangosi. Bet koks, kad ir nedidelis dirgiklis gali stipriai išvesti juos iš pusiausvyros. Kuo labiau pavargę vaikai, tuo jie judresni, neramesni. Kad vaikai nusiramintų, jiems turi padėti tinkama išorinė aplinka. Be to, vaikams būdingos autonominės nervų sistemos bei motorikos kontrolės problemos – norėdami atlikti kokį nors veiksmą, jie daro visą eilę betikslių, nereikalingų, nekontroliuojamų judesių. Taigi, jiems būdingos hiperkinezės. Dėl šios priežasties jų judesiams trūksta koordinacijos, tikslumo, vaikų pirštai nuolat kruta – jie ką nors čiupinėja, lamdo, suka, trina. Tikslingiems rezultatyviems judesiams atlikti (pvz., mesti kamuolį į
taikinį) jiems reikia daugiau pastangų ir laiko, nei bendraamžiams. Tačiau pastebėta, kaip teigia O.Monkevičienė, kad aktyvus fizinis judėjimas kuriam laikui pagerina vaiko savijautą [28].
Gretutiniai sutrikimai. S.Lesinskienė nurodo, kad klinikinėje praktikoje ADS retai diagnozuojamas kaip vienas sutrikimas, jam labai būdingi kartu pasireiškiantys gretutiniai sutrikimai, arba komorbidiškumas. Komorbidiškumas – dviejų ar daugiau sutrikimų pasireiškimas kartu, vienu metu, reikšmingai dažniau, negu būtų galima tikėtis atsitiktinio jų sutapimo [18]. Dažniausiai ADS lydi elgesio ir emocijų sutrikimai, ypač tais atvejais, kai vaikas negauna tinkamos pagalbos ir jį supančių suaugusiųjų supratimo ir palaikymo. ADS turinčio vaiko emociniai sutrikimai neretai lieka nepastebėti ar nebematomi dėl susidariusio ydingo rato, kai jis nuolat kritikuojamas ir neigiamai vertinamas dėl per didelio judrumo, neklusnumo, išsiblaškymo, nesimokymo, blogo elgesio, impulsyvumo. Emocijų ir nuotaikos sutrikimai dažnai esti antriniai, kylantys iš ilgalaikės vaiko psichiką traumuojančios situacijos (nuolatinis barimas, gąsdinimai, kritika, bausmės namuose, mokykloje). Dažniausi gretutiniai sutrikimai, diagnozuojami kartu su ADS yra šie:
- Prieštaraujančio neklusnumo sutrikimas, - Specifiniai mokymosi raidos sutrikimai, - Tikai (įskaitant de la Touretto sindromą), - Autizmo spektro sutrikimai,
- Obsesinis-kompulsinis sutrikimas, - Elgesio sutrikimai,
- Nuotaikos sutrikimai,
- Emocijų sutrikimai, negatyvus savęs vertinimas, - Baimė (ypač nesėkmės),
- Bendravimo sutrikimai su šeimos nariais, auklėtojais ar mokytojais, bendraamžiais [18].
Ronald T.Braun, remdamasis M.Green (1999) diagnostiniu tyrimu, taip pat teigia, kad dažniausiai kartu su ADS pasireiškia: prieštaraujančio neklusnumo sutrikimas (33%), elgesio (25%) ir nerimo (25%) sutrikimai, depresijos sindromas (20%) ir kompleksiniai mokymosi sutrikimai (12-22%). Autorius pabrėžia, kad nerimo, depresijos ir mokymosi sutrikimų buvo daugiau nustatyta vaikams su labiau išreikštu nedėmesingumu, o prieštaraujančio neklusnumo sutrikimas dažniau nustatyta vaikams su labiau išreikštu hiperaktyvumu ir impulsyvumu [49]. Pasak Astos Dervinytės-Bongarzoni [9], labai dažnai (iki 40%) kartu su ADS pasireiškia skaitymo, rašymo, skaičiavimo ar kiti specifiniai mokymosi sutrikimai. Ir net 75% atvejų kartu gali pasireikšti tarties ar kiti kalbos raidos sutrikimai.
Aktyvumo ir dėmesio sutrikimo nustatymas. Klinikinė sutrikimo diagnozė Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigose nustatoma remiantis diagnostikos kriterijais, aprašytais Dešimtojoje tarptautinėje
ligų klasifikacijoje – TLK-10 (PSO, 1993), hiperkinezinių sutrikimų skyriuje. Mokslinėje literatūroje aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (angl. ADHD - Attention Deficit Hyperactivity Disorder) labai dažnai aprašomas, remiantis JAV naudojamais diagnostiniais kriterijais, pateiktais DSM-IV-TR klasifikacijoje (APA, 2000). Švietimo sistemoje ADS turintys vaikai priskiriami specialiųjų poreikių asmenų grupei. Nustatant šį sutrikimą vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministro, Sveikatos apsaugos ministro ir Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2002 liepos 12 d. įsakymu Nr.1329/368/98 „Dėl specialiųjų poreikių asmenų sutrikimų priskyrimo specialiųjų ugdymo poreikių grupei tvarkos“. Šiame dokumente dėmesio ir aktyvumo sutrikimas priskiriamas emocijų ir elgesio sutrikimų grupei ir savireguliacijos sutrikimų pogrupiui. Pagal šį dokumentą savireguliacijos sutrikimams priskiriami dėmesio sutrikimai, hiperkinezės, perdėtas impulsyvumas, lėta veiklos sparta, asteniškumas ir kompleksinės problemos – hiperaktyvumas, veiklos planavimo ir reguliavimo sutrikimai, veiklos strategijų trūkumas. Jei vaiko elgesiui būdingas impulsyvumas, nedėmesingumas, hiperkinezės, t.y. trys savireguliacijos trūkumo požymiai, tuomet gali būti nustatytas hiperaktyvumas. Taigi, Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigose, švietimo sistemos įstaigose ir mokslinėje literatūroje iki šiol vartojamos skirtingos apibūdinančios vaikų aktyvumo ir dėmesio sutrikimą sistemos ir vertinimo terminai. Tai atskleidžia sutrikimo požymių įvairovę, tačiau iš esmės pagrindiniai diagnostiniai kriterijai, – nedėmesingumas, impulsvyvumas ir perdėtas aktyvumas – visose pateiktose klasifikacijose sutampa [9].
Suomės Marie-Louise Tapper ir Katarina Michelsson [68], atlikusios vaikų su ADS (angl. ADHD) tyrimą Suomijoje teigia, kad vis dar kyla sunkumų diagnozuojant ADS. Diagnozavimas yra komandinis darbas, įtraukiantis daug specialistų – pediatrą, neurologą, psichologą, užimtumo terapeutą, kalbos specialistą socialinį darbuotoją ir mokytoją, jei vaikas jau lanko mokyklą. Autorės pažymi, kad nors šiais laikais daugelis ADS atvejų nustatoma jau ankstyvame mokykliniame amžiuje, vis tik dėl įvairių priežasčių daug atvejų yra praleidžiama, nepastebima, lieka nediagnozuotų.
1.2. Aktyvumo ir dėmesio sutrikimų turinčių vaikų elgesio ypatumai
ADS sudaro trys pagrindiniai požymiai: 1) padidėjęs aktyvumas (hiperaktyvumas), 2) dėmesio trūkumas, 3) impulsyvumas. Pasireiškus šiems požymiams, kyla antriniai simptomai, kurie vertinami kaip esamo ADS pasekmės (2 pav.) [18].
1. Padidėjęs aktyvumas (hiperaktyvumas)
Jo pirmieji požymiai ryškėja jau ankstyvuoju vaiko raidos periodu, pasireiškia visais psichologinės raidos etapais. Naujagimystėje būdingas nerimastingumas, sunkiai numaldomi ir dažni kūdikio verksmo epizodai. Ankstyvoje vaikystėje išryškėja perdėtas ir sunkiai suvaldomas vaiko
judrumas. Gali pasireikšti ir žodinis (verbalinis) hiperaktyvumas, kai vaikas nuolat be perstojo šneka ir atrodo, kad kito negirdi. Dažniausiai vaikams pasireiškiantys hiperaktyvumo simptomai:
- Dažnai judina rankas ir kojas ar sukiojasi kėdėje,
- Dažnai pakyla nuo kėdės klasėje ar kitoje situacijoje, kur reikia ramiai sėdėti, - Dažnai laksto ar karstosi situacijose, kuriose toks elgesys netinkamas,
- Dažnai nesugeba tyliai žaisti ar užsiimti kita pačiam malonia veikla, - Dažnai yra „lyg užsuktas“, arba „nesitveriantis savo kailyje“, - Dažnai perdėtai plepus.
Hiperaktyvumas kartais pasireiškia kaip neišsenkantis energingumas ar mažesnis miego poreikis [75].
2 pav. Pirminiai ir antriniai ADS bruožai [18]
2. Dėmesio sukaupimo ir išlaikymo sutrikimai Jie gali būti dviejų formų:
a) Išoriškai pasireiškiantis išsiblaškymas (angl. external distractibility). Vaikams sunku atskirti esminius aplinkos dirgiklius nuo neesminių, tiek vaizdinių, tiek garsinių. Jie girdi ir (arba) mato, pastebi viską, kas vyksta aplinkui. Tai jiems kliudo išlaikyti dėmesį ir dirbti, ypač klasėje. Yra vaikų, kurie nepakelia triukšmingos, daug įvairių dirgiklių turinčios aplinkos (didelėje parduotuvėje, diskotekoje, masiniuose renginiuose, koncerte, cirke ir pan.). Tokioje aplinkoje jie tampa irzlūs, dirglūs, rėkia, verkia, dengiasi ausis, nori išeiti ir pan. Yra vaikų, kurie gali susikaupti ir ruošti pamokas tik įsijungę muziką. Manoma, jog muzikos fonas, prie kurio jie pripranta ir nebekreipia dėmesio, padeda ,,negirdėti“ begalės smulkių namų aplinkos garsų, kurie labai trukdo susikaupti.
b) Vidinis išsiblaškymas (angl. internal distractibility). Tai pasireiškia kaip užsisvajojimas arba ,,sapnavimas“ dienos metu. Tokių dalykų pasitaiko kiekvienam, tačiau jei tai būna labai dažnai, nuolatos, visose vietose ir kliudo kasdieninei veiklai, tada tai laikoma sutrikimu. Vidinis išsiblaškymas gali pasireikšti ir kaip minčių šokinėjimas. Tai kliudo aplinkiniams ir sukelia nepatogumų šį sutrikimą turintiems asmenims. Kiekvieno žmogaus galvoje vienu metu kyla daug minčių, tačiau jos permąstomos ir kreipiamas dėmesys į svarbiausias tuo metu. Tie, kurių mintys šokinėja, nesugeba nuosekliai išskirti svarbiausių iš visų tuo metu į galvą atėjusių minčių, todėl dažnai pasako vieną su kitu nesusijusius komentarus apie skirtingus, tarpusavyje ryšio neturinčius dalykus. Pašnekovams juos sunku suprasti, tai labai vargina. Tokie žmonės dažnai pradeda naują veiklą nepabaigę pradėtos, vėl pereina prie kitos ir pan., jų gyvenimas pilnas pradėtų ir nebaigtų darbų.
Dažniausiai pasireiškiantys dėmesingumo sutrikimai vaikams yra šie:
- Nesugeba sutelkti dėmesio į detales, daro neatidumo klaidas klasės darbuose ar kitoje veikloje; - Nesugeba išlaikyti dėmesio ties užduotimis ar žaidimu;
- Atrodo, kad neklauso, kai kalbama kreipiantis tiesiai į jį;
- Nesilaiko instrukcijų ir nesugeba užbaigti mokymosi užduočių, namų ruošos darbų ar pareigų darbe (bet ne todėl, kad nesuprato užduoties ir ne dėl prieštaraujančio elgesio);
- Nesugeba organizuoti užduočių atlikimo ir savo veiklos;
- Vengia, nemėgsta ir nenoriai atlieka užduotis, kurioms reikalingas protinis susikaupimas (pvz., namų darbus ar klasės užduotis);
- Pameta daiktus, reikalingus užduotims atlikti ar kitai veiklai (pvz. žaislus, uždavinynus, rašymo priemones ir įrankius);
- Dažnai ir lengvai išsiblaško nuo pašalinių dirgiklių; - Dažnai užmiršta savo darbus [18].
3. Impulsyvumas
Jis apibūdinamas kaip nesugebėjimas sustoti arba sunkumas sustoti ir pagalvoti prieš ką nors veikiant ir (arba) ar prieš ką nors sakant. Impulsyvumo sąvoka artima spontaniškumui – dauguma žmonių pirma veikia ar kalba, o tik paskui pagalvoja. Dažniausiai vaikams pasireiškiantys impulsyvumo simptomai:
- Išpyškina atsakymą, neišklausęs klausimo iki galo; - Nesugeba sulaukti savo eilės;
- Pertraukia ar kišasi į kitų žmonių pokalbį ar žaidimą; - Daro neapgalvotus ar nelauktus sprendimus;
- Dažnai pasitaiko dirglumas ir emocijų pliūpsniai be aiškios priežasties.
Anot S.Lesinskienės ir kt. [18], tam, kad būtų diagnozuotas ADS, vaikui turi pasireikšti ne mažiau kaip šeši nedėmesingumo, ne mažiau kaip trys hiperaktyvumo ir ne mažiau kaip vienas
impulsyvumo simptomas. Jie turi trukti ilgiau nei šešis mėnesius ir būti prasidėję iki 7 metų amžiaus. Toks elgesys turi pasireikšti įvairiose situacijose (ir namuose, ir mokykloje ar kitoje ugdymo įstaigoje) ir reikšmingai trikdyti vaiko gebėjimą mokytis, bendrauti ir prisitaikyti savo socialinėje aplinkoje.
Svarbu pastebėti, kad ne kiekvienam ADS turinčiam vaikui būdingi visi išvardinti požymiai. Vieniems būdingesnis judrumas, hiperkinezės, kitiems – dėmesio problemos, tretiems – impulsyvumas, greita emocijų kaita. Vienų vaikų aktyvumo ir dėmesio sutrikimas mažiau matomas, kitų – labai ryškus [28, 41].
Pagal S.Lesinskienę ir kt. [18], pirminiai ADS bruožai sąlygoja antrinius (2 pav.): agresiją, destruktyvumą, žemą savivertę, mokymosi sunkumus, bendravimo ir santykių su bendraamžiais problemas. D.N. Isajevas papildo, kad šiems vaikams būdingas žemas kantrybės bei tolerancijos lygis, o antrinė ADS pasekmė gali būti ir antisocialus elgesys [75]. R.Dauskurdienės teigimu, daugelis vaikų, turinčių ADHD, yra normalaus intelekto, tačiau nemaža jų dalis mokosi daug blogiau nei būtų galima tikėtis pagal jų bendrąjį išsivystymą. Mokymosi rezultatai dažniausiai blogėja dėl nedėmesingumo ir impulsyvumo [8].
Visiems trukdantys, nespėjantys, blogai besimokantys , bendraamžių ir namiškių atstumti vaikai tampa agresyvūs ir protestuojantys prieš visuomenės normas [75]. Kad hiperaktyvumas, agresija ir mokymosi sunkumai susiję ir dažnai stebimi kartu, ištyręs teigia ir A.R.Mawson [60]. Kadangi hiperaktyvaus vaiko santykiai su suaugusiais nėra geri, teigia R.Dauskurdienė , neretai jie ima galvoti, kad yra ,,blogi“ ir nereikalingi žmonėms. Dėl to nuolat patirdami įtampą ir stresą, jie visas savo nesėkmes linkę susieti su savo vidinėmis savybėmis. Dėl šių priežasčių labai greitai tokiems vaikams susiformuoja antrinės komplikacijos: neigiamas savęs vertinimas, išmoktas bejėgiškumas, piktnaudžiavimas psichoaktyviomis medžiagomis, savižudiškas elgesys [8]. D.Leskauskas taip pat perspėja, kad nesuteikiant ADS turintiems vaikams pagalbos, negydant, ateityje padidėja rizika piktnaudžiavimui narkotikais, alkoholiu, nusikaltimams, depresijai, suicidams bei įvairių psichikos ligų atsiradimui [19].
Kalbant apie ADS turinčių asmenų elgesį, literatūroje kartais vartojamas savireguliacijos terminas. R.Breidokienė ir R.Jusienė, besiremdamos K.D.Vohs ir R.F.Baumeister (2007), teigia, kad savireguliacijos procesai, tai tokie mechanizmai, kurie leidžia organizmui įgyti kontrolę įvairiais lygiais: biologiniu, dėmesio, emocijų, elgesio ir pažinimo [6]. Autorės pastebi, kad daugybė mokslinių tyrimų rodo, kad emocijų reguliavimas, elgesio reguliavimas ir dėmesio kontrolė yra tarpusavyje susiję. „Emocijų reguliavimas, arba gebėjimas moduliuoti emocinio susijaudinimo lygį, leidžia vaikams įsitraukti į sėkmingas sąveikas su bendraamžiais ir suaugusiaisiais ir gerai funkcionuoti socialinių ir kognityvių gebėjimų reikalaujančiose situacijose“ [6, 34psl.]. Kitaip tariant, siekiant ugdyti ADS
turinčių vaikų savireguliacijos įgūdžius, reikia atkreipti dėmesį ir į emocijų pažinimo, suvokimo ir emocinio intelekto ugdymo aspektą.
Šalia daugelio problemų, kurias sukelia ADS, šį sutrikimą turintys vaikai kartais pasižymi išskirtiniu kūrybiškumu, pastabumu, gebėjimu atlikti kelis darbus vienu metu ir kitais gabumais [9, 28, 35, 49, 75]. S.Lesinskienė pažymi, kad kiekviename amžiaus tarpsnyje vaiko, turinčio ADS, ypatumai ir raidos poreikiai keičiasi, svarbu juos suprasti ir tinkamai juos atliepti. ADS turintis vaikas gali būti labai gabus ir savitai mąstyti, dėl greitos reakcijos sėkmingai padaryti kur kas daugiau dalykų nei kiti bendraamžiai per tą patį laiką. Autorė teigia, kad impulsyvumas, kaip būdo savybė turi savų minusų ir pliusų, jo stiprybes reikia kiek įmanoma panaudoti sėkmingai socialinei adaptacijai ir aktyviai saviraiškai, minusus mėginant sumažinti iki mažiausio skaičiaus, ypatingai patariama vengti aplinkinių kritikos, pastabų ir nepasitenkinimo reakcijų. E.Lubienė, remdamasi Harland (2005), Rigon (2008), Carroll ir Tober (2007), Bišiene (2008), Gečiene (2008) ir Landsbergiene (2009) pažymi, kad ADS pasireiškia skirtingai, todėl negalima pamiršti, kad vaikų hiperaktyvumas turi ir teigiamų savybių, tokių kaip netradicinis mąstymas, naujoviškų ir efektyvių sprendimų radimas, idėjų gausa, pastabumas bei meniniai gebėjimai. Todėl į šiuos vaikus reikia žiūrėti su meile ir pagarba kaip į unikalias, savitas asmenybes, o jei jie kelia sunkumų, būtina individualiai, kiekvienam konkrečiam vaikui, ieškoti pagalbos priemonių [23]. S.Lesinskienė pažymi, kaip svarbu, kad ADS turintis vaikas suprastų savo ypatumus, išmoktų su jais augti, gyventi, prisiderinti socialinėje aplinkoje, suvoktų stipriąsias ir silpnąsias savo savybes bei mokytųsi tinkamai bendrauti su aplinkiniais.
1.3. Rekomendacijos dirbantiems su aktyvumo ir dėmesio sutrikimų turinčiais
vaikais
D.Leskauskas teigia, kad vaikams kuriems būdingas ADS, bei jų tėvams, būtina kompleksinė vaikų psichikos sveikatos specialistų pagalba, kuri, deja, šiuo metu nėra pakankamai efektyvi [20,19]. S.Lesinskienė ir kt. irgi pritaria, kad labai svarbu – kompleksinė pagalba, užtikrinanti tėvų, pedagogų, vaikų psichiatro ir psichologo, šeimos gydytojo ar pediatro bendradarbiavimą [18]. Daugelis literatūros šaltinių nurodo, kad ADS turintiems vaikams kaip nemedikamentinis gydymas rekomenduojama kognityvinė elgesio terapija, su tikslu išmokyti valdyti savo elgesį, kontroliuoti impulsyvumą, ugdyti savikontrolę, bendravimo įgūdžius, tinkamai organizuoti ir planuoti savo veiklą. Rekomenduojama sudaryti vaikams sąlygas pakankamo ir reguliaraus fizinio aktyvumo užtikrinimui ir teikti psichologinę, žaidimų, dailės, muzikos terapiją. R.Dauskurdienė [8] nurodo, kad korekciniai metodai, dirbant su hiperaktyviais vaikais, skirti ne jų ,,išgydimui”, o sąlygų, kad mokymosi ir bendravimo nesėkmės vaikui būtų ne tokios dažnos ir ne tokios griaunančios, sudarymui. Svarbu didinti vaikų pasitikėjimą savimi
[12, 31, 35], kalbėti su jais apie jų sutrikimus, palaikyti dienotvarkės rėžimą ir stengtis struktūruoti veiklas.
Russell A. Barkley pateikia konkrečias rekomendacijas [46], naudingas dirbantiems su ADS turinčiais mokiniais:
- Taisyklės ir instrukcijos turi būti trumpos, aiškios, išeksponuotos ir matomos;
- Reikia stebėti vaikų elgesį, bei kaskart aiškinti ir kartoti galimas netinkamo elgesio pasekmes; - Tinkamomis priemonėmis skatinti norimą elgesį ir pasiekimus. Paskatos turi būti daug stipresnės
už bausmes ir dažniau keičiamos negu dirbant su kitais vaikais;
- Anticipacija (numatymas į priekį) – raktas darbe su ADS turinčiais vaikais;
- Vaikų pasiekimai ir teigiamas elgesys turi būti labai palaikomas, skatinamas, afišuojamas; - Užduotis išskaidyti į mažesnes, dažnai daryti pertraukas. Naudoti laike apribotų užduočių
pratimus;
- Veiklos turi būti įdomios, reikia sudaryti sąlygas ir galimybes vaikams patirti sėkmę.
Diane S.Safran [66, 67] grupiniame dailės terapijos darbe su ADS turinčiais vaikais rekomenduoja:
- Leisti pasirinkti ir išbandyti veiklas, kurios kelia susidomėjimą;
- Riboti dailės priemonių pasirinkimą – didelis stimuliavimas dažniausiai kenkia dėmesiui; - Kurti aiškią struktūrą – laiko ribojimas, elgesio normos, reguliarios pertraukos;
- Pagirti, jei vaikas pabaigia užduotį, ir vis grąžinti prie darbo, jei kažkas atitraukia dėmesį; - Skatinti jausmų išraišką, priimti, atspindėti ir palaikyti.
L. Marder [24] rekomenduoja tokias grupinės dailės terapijos taisykles: - Taisyklių mažai, jos trumpos ir aiškios;
- Suaugusysis reguliuoja vaikų veiklą; - Vengti kalbų, užsiėmimus grįsti veiksmais;
- Užsiėmimų turinys, parinkta technika turi nulemti vaiko veiksmus; - Leisti prisisotinti piešimo procesu;
- Sąlygos turi provokuoti vaiko laimėjimus.
D.Merfi ir kt., remdamasi F.Prokofjev (1998) ir Woods (1993) perspėja, kad vaikų, turinčių ADS grupės gali būti labai dinamiškos, o esant nepakankamai terapeuto kontrolei gali privesti ir iki labai destruktyvių pasekmių [76]. D.Merfi ir kt. nurodo, kad savo darbo su ADS turinčių vaikų grupėmis praktikoje naudodavo D.Henley (1999) ir W.Shellenberger (1996) siūlomą darbo modelį, kai užsiėmimo metu ne tik keičiasi veikla, bet ir veiklos vieta. Tai vadinamas „greičių perjungimo“ principas, kai aktyvią kūrybinę veikla keičia atsipalaidavimo pratimai arba rami aptarimo veikla bei aplinka. Autoriai
šių sutrikimų turintiems vaikams užsiėmimus pataria skaidyti į atskiras veiklas, turinčias tą pačią tvarką ir struktūrą kiekvieno užsiėmimo metu [76].
1.4. Dailės terapijos taikymas aktyvumo ir dėmesio sutrikimų turintiems vaikams
L. Lebedeva, remdamasi Winnicott, R.Goodman, D.Johnson teigia, kad vaizduojamasis darbas – saugi ir natūrali vaiko veikla, atliekanti vaikui „tranzitinės erdvės“ vaidmenį [16]. Winnicott (1965) atrado tiesioginį ryšį tarp meninės ekspresijos ir vaiko autonomiškumo jausmo bei suvokimo savęs kaip individo [55]. Normalios raidos vaikų nuo 6 iki 10 metų amžiaus pagrindiniai nauji bruožai yra valingi psichiniai procesai, vidinis veiksmų planas, elgesio refleksija. Šiuo laikotarpiu piešimas yra tarsi vienas iš mechanizmų, dalyvaujančių organizmo ir psichikos tobulinimo programoje bei palengvinančių smegenų pusrutulių sąveikos suderinamumą. Piešiant koordinuojamas konkretus vaizdinis, daugiausiai susijęs su dešiniojo galvos smegenų pusrutulio veikla, ir abstraktus loginis mąstymas, už kurį atsakingas kairysis pusrutulis [16]. Dėl to daugelis specialistų vaikų piešimą mato kaip vieną iš analitinio-sintetinio mąstymo būdų. Piešdamas vaikas tarsi iš naujo formuoja objektą arba mintį, grafiškai vaizduodamas savo žinias, tyrinėdamas dėsningumus, susijusius su daiktų ir žmonių pasauliu. Aplinką vaikas suvokia greičiau nei sukaupia žodžių ir asociacijų atsargą. Piešiant galima nepaisyti žodžių trūkumo, todėl lengviau išreikšti tai, ką vaikas išgyvena. Vaizduojamoji veikla – savotiškas grafinės kalbos analogas. Vaizduotė pasireiškia matomais vaizdiniais, tik paskui – žodžiais. Piešiant realizuojamas asmenybės saviraiškos poreikis. Spontaniška vaizduojamoji veikla vaikui yra pati natūraliausia, įdomiausia, maloniausia, yra artima žaidimui, todėl nesukelia nerimo.S.Lesinskienė ir V.Karalienė teigia, kad piešiant, kuriant vyksta vidinio vaiko pasaulio susidūrimas su išoriniu vaiką supančiu pasauliu su savo taisyklėmis, nuostatomis bei reikalavimais [17]. Autorės nurodo, kad piešimas bei įvairaus kitokio pobūdžio kūrybinė veikla teikia džiaugsmo, skatina saviraišką, pasitikėjimą savimi ir yra labai tinkamas būdas dvasiniams konfliktams ir žaizdoms gydyti. Vaikas iš aplinkos gauna labai daug informacijos, reikalavimų ir pan., ir visų šių intervencijų kryptis yra į vaiko pasaulį, t.y. iš išorės į vidų. „Piešiant kryptis – iš vaiko vidaus į išorę. Pats piešimo procesas yra terapinis, piešdamas vaikas ieško šių dviejų pasaulių susilietimo būdų, jų tarpusavio santykio, balanso, tyrinėja, išreiškia save išoriniame pasaulyje, ieško savo vidinio pasaulio projekcijos išorėje“ [17, 59psl]. Piešimas – tam tikras pasakojimas apie piešiančiojo asmens individualų vystymąsi ir atskirų organizmo sistemų formavimąsi. Piešimas, tapymas, lipdymas yra artimi rašymui, jie iš rankos kuria naują smegenų darinį – itin tikslų ir vaizdingą kalbos ir kalbėjimo instrumentą. Be to, piešimas ne tik padeda raidai, bet ir sujungia svarbiausias funkcijas: regėjimą, judesio koordinaciją, kalbą, mąstymą [16].
Pradinio mokyklinio amžiaus, paauglystės periodai yra labai palankūs dailės terapijos taikymui. Bendravimas per ekspresyviąją produkciją neretai efektyvesnis nei verbalinė komunikacija, nes jauniems žmonėms padeda paslėpti savo išgyvenimus vaizdiniuose ir išvengti tiesioginio susidūrimo su suaugusiuoju (psichologu, mokytoju). Suvokdami savo vidines problemas, konfliktus vaikai palaipsniui gali pereiti prie jų verbalizacijos, įveikimo, išsprendimo. DT tinkama taikyti vaikams daugeliu atvejų, tame tarpe L.Lebedeva [16] išskiria vaikus, kurie turi emocinio vystymosi sunkumų, impulsyvumą, padidintą nerimastingumą, baimes, agresyvumą, neadekvatų elgesį, žemą savivertę. DT yra perspektyvus įrankis padedantis stiprinti ADS vaikų įgūdžius, reikalingus būti sėkmingiems. Vaikai labiau pažįsta save ir savo savybes per piešinius, kūrybą ir tai didina jų savigarbą, savivertę. Dailės kūrinys kaip tarpininkas leidžia dailės terapeutui suprasti, įsiterpti ir padėti aktyvumo ir dėmesio sutrikimų turinčiam vaikui ir jo šeimai efektyviai tvarkytis su šiais sunkumais [66, 67].
1.4.1. Dailės terapijos taikymo aktyvumo ir dėmesio sutrikimų turintiems vaikams
tyrimų apžvalga
Lietuvoje aktyvumo ir dėmesio sutrikimas yra tirtas ir aprašytas keliais aspektais, tačiau apie dailės terapijos poveikį ADS turinčių vaikų elgesiui rašyta nedaug. Užsienyje aktyvumo ir dėmesio sutrikimai (angl. ADD, ADHD) tiriami labai plačiai, vis ieškoma naujų pagalbos priemonių vaikams ir šeimoms. Taip pat atlikta daugiau tyrimų, susijusių dailės terapijos taikymu ADS turintiems vaikams. Trumpai pateikiamos apžvelgtų tyrimų Lietuvoje ir užsienyje išvados.
Eglė Lubienė (2014) magistro darbo „Dailės terapijos reikšmė mažinant vaikų hiperaktyvumą“ išvadose teigia, kad „Dailės terapijos užsiėmimų metu mokiniai išmoksta bendrauti, didėja dėmesingumas, mažėja per didelis aktyvumas ir judrumas. Dailės terapija skatina jausmų raišką, padeda labiau pasitikėti savo jėgomis. Atvejų analizės rezultatai atskleidžia pozityvią dailės terapijos reikšmę vaikų hiperaktyvumo mažinimui.“ Autorė teigia, kad vaikai išmoksta kontroliuoti instinktyvius troškimus, sulaikyti per didelę energiją, mokosi suvokti save suaugusiųjų sukurtoje aplinkoje. Gebėjimas valdytis formuoja vaiko charakterio bruožus, kurie padeda apsisaugoti nuo netinkamo elgesio padarinių. Dailės terapijos užsiėmimų metu vaikai mokosi valdyti emocijas, sukaupti dėmesį, darosi ramesni, draugiškesni [23].
Aurelija Milašiūtė (2014) magistro darbo „Dailės terapijos poveikis bendravimo įgūdžių plėtojimui, dirbant su priešmokyklinio amžiaus vaikais, turinčiais elgesio ir emocijų sunkumų“ išvadose teigia, kad „Atliktas eksperimentas ir surinkti stebėjimo duomenys atskleidė dailės terapijos poveikį bendravimo įgūdžiams plėtoti. Stebėjimo protokolų duomenys parodė tendenciją dailės terapijos sesijų
metu pasireikšti pozityviam bendravimui. Galima daryti prielaidą, jog pozityvaus bendravimo augantis progresas sesijų pabaigoje atitinkamai priklauso nuo pravestų dailės terapijos sesijų skaičiaus. Palyginus pirminio ir baigiamojo diagnostinių H-T-P piešinių rezultatus, atsiskleidė bendravimo požymių piešiniuose kitimas teigiama linkme. Žemos savivertės, agresyvumo, depresyvumo požymių, įtakojančių žemą bendravimo poreikį ar neigiamą bendravimo raišką, sumažėjo, o bendravimo poreikio požymių padaugėjo“ [26].
J.Mankauskienė ir A.Vaitkevičienė 2009m atliko tyrimą „Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų kūrybingumo pokyčiai taikant dailės terapijos metodus“ ir nustatė, kad dailės terapija daro teigiamą poveikį jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų kūrybingumui [25].
E.Kasperavičienė 2010m atliko tyrimą „Vaikų, turinčių kalbos sutrikimų, savęs vertinimo pokyčiai, taikant dailės terapiją“, ir jo išvadose teigia, kad vaikų, turinčių kalbos sutrikimų, savęs vertinimo lygis, pakitus požiūriui į savo stiprumo, gražumo (savivaizdžio) ir protingumo savybes, keičiasi adekvatumo link, o po dailės terapijos sesijų nustatytas aukštesnis ir adekvatesnis tiriamųjų savęs vertinimas nei iki dailės terapijos sesijų taikymo, o vaikų saviraiškoje aptikta psichosocialinių poreikių tenkinimo apraiškų (atsirado bendravimo ir bendradarbiavimo požymių) [14].
J. Sadovskaja savo tiriamojo darbo „Dailės terapija, kaip 3-5metų vaikų, turinčių emocinių sutrikimų, ugdymo būdas“ išvadose teigia, kad „dailės terapija buvo naudinga visiems tyrime dalyvavusiems vaikams. Dažniausiai tiriamųjų elgesyje pastebėta, jog dailės terapija naudinga, dėl to, kad pagerėjo bendravimo įgūdžiai ir emocinė savijauta. Emocinę savijautą dailės terapijos užsiėmimuose gerino galimybė išreikšti baimes, liūdesį, pyktį, ir galimybė atsikratyti emocinės įtampos. Taip pat dailės terapija buvo naudinga kūrybinės vaizduotės ugdymui, pasitikėjimo savimi stiprinimui ir motyvacijos dalyvauti įvairioje veikloje didinimui. Dailės terapijos užsiėmimų metu svarbu stiprinti vaikų, kuriems pasireiškia emociniai sutrikimai, pasitikėjimą savimi, padėti jiems suvokti savo stipriąsias asmenybės puses“ [37].
Diane Waller, dailės terapijos profesorė Goldsmiths‘o koledže straipsnyje „Meno terapija vaikams: kaip tai skatina keistis“ (Art Therapy for Children: How It Leads to Change), aprašo savo atliktų tyrimų medžiagą ir analizuoja DT poveikį vaikams. Autorė, iliustruodama teoriją atvejų aprašymais, teigia, kad meno kūrimas saugiose terapinėse ribose leidžia vaikui išsiaiškinti ir išreikšti jausmus, kurie nėra lengvai „sudedami į žodžius“. Vietoje to, kad netinkamai juos reikštų, vaikas turi galimybę sudėti juos į kūrinį. Tai tampa matomu ir gali būti pasidalinta su terapeutu. Menas tampa savotišku stiprių emocijų konteineriu ir gali tarnauti kaip komunikacijos priemonė tarp kliento ir terapeuto. Autorė teigia, kad kai kurie meno terapeutai dirbdami su vaikais dažnai veiklas koncentruoja į patį žaidimo procesą, tikėdami, kad kūrybingumo skatinimas yra geriausia psichologinio augimo
priemonė. Jos tyrimai taip pat apima pedagogikos, psichoanalizės, meno teorijos bei etnologijos mokslo aspektus, tam, kad parodytų, koks kompleksinis santykis yra dailės terapijos procese tarp kliento, terapeuto ir meno kūrinio [70].
Suomių dailės terapeutės Marie-Luise Tapper ir Katarina Michelson 1996m tarptautinėje konferencijoje Čikagoje pristatytame pranešime apie Suomijoje atliktą tyrimą „Besikeičiantis ADS veidas: iššūkiai ir galimybės“ (The Changing Face of ADD: Challenges and Opportunities) teigė, kad du metus vykusiame tyrime dalyvavo ir buvo ištirti septyniolika 7-16 metų amžiaus vaikų, kuriems kartą per savaitę buvo taikoma dailės terapija. Tyrimo rezultatai nurodo: Vizualinis suvokimas tapo nežymiai geresnis, smulkioji ir stambioji motorika beveik nepakito, užtat koncentracijos ir dėmesingumo rodikliai labiausiai patobulėjo, ir visi tiriamieji šioje grupėje turėjo nors kokį progresą. Visų vaikų, išskyrus vieną savigarbos ir savivertės rodikliai pagerėjo. 16-os vaikų elgesys pasikeitė į gerą pusę – arba nuo labai hiperaktyvaus iki ramesnio ir labiau atsipalaidavusio, arba nuo apatiško ir pasyvaus iki labiau aktyvaus ir dalyvaujančio. Bendradarbiavimo ir bendravimo srityje dauguma vaikų pasiekė progreso. Penki vaikai tapo mažiau agresyvūs, o septyni - mažiau depresiški [68].
N.L.Konovalova ir N.Y.Matvejeva 2013 m Sankt Peterburge atliko tyrimą „Dailės terapijos taikymo metodika hiperaktyviems vaikams“ (Methodology of Correction and Developing Art Therapy work with Hyperactive Children). Tyrime dalyvavo 75 vaikai (50 vaikų eksperimentinėje ir 25 vaikai kontrolinėje grupėje), dailės terapijos programa truko 9 mėnesius. Tyrimo išvadose teigiama, kad, palyginus eksperimentinės ir kontrolinės grupės tyrimo duomenų rezultatus, pastebėta, kad eksperimentinėje grupėje: teigiamai pasikeitė bendra emocinė būklė bei bendravimo pobūdis su bendraamžiais, padidėjo motyvacija mokytis, sumažėjo nerimas ir emocinis stresas, pagerėjo dėmesio koncentracija bei vaikų psichinė sveikata. Dailės terapijos rezultatas buvo vaikų psichinių funkcijų normalizavimasis ir hiperaktyvių vaikų su elgesio sunkumais socialumo ir bendravimo įgūdžių pagerėjimas [57].
L.Mynarikova, pristatydama tyrimą „Vaikų socialinis ir emocinis ugdymas daile“ (Art-Based Program for Social and Emotional Development of Children), 2012 m tarptautinėje konferencijoje Italijoje nurodė, kad tyrime dalyvavo 25 penktos klasės mokiniai, kuriems kartą per savaitę du mėnesius buvo vedami dailės terapijos užsiėmimai su tikslu vystyti socialinius ir emocinius įgūdžius. Tyrimo rezultatuose autorė pažymi, kad pagerėjo saugumo, draugiškumo, bendradarbiavimo ir pasitikėjimo lygis klasėje, padidėjo tolerancija, vaikų savivertė ir savivoka. Po dailės terapijos jie apibūdindavo save kaip linksmus, teigiamus, draugiškus ir protingus dažniau negu iki tol, o tokių savęs apibūdinimų kaip kvailas, nuobodus, tingus, vienišas arba nereikalingas smarkiai sumažėjo [62].
D.Obymacha ir R.Barkauskienė tyrimo „Vaikų, turinčių aktyvumo ir dėmesio sutrikimo riziką“ (2012), išvadose teigia, kad vaikai iš rizikos grupės blogiau vertino savo elgesio kompetenciją,
piešiniuose vaizdavo save, kaip mažiau laimingus ir labiau liūdnus. Bendroje imtyje buvo pastebėtas statistiškai reikšmingas ryšys tarp vaikų elgesio kompetencijos, bendros savivertės ir išreikšto laimingumo. Taigi paaiškėjo, kad tai, kiek vaikas jaučiasi kompetentingas valdyti savo elgesį, kiek jam patinka jo gyvenimas ir jis pats, yra susiję su tuo, kiek jis yra laimingas [32].
A.Gilory knygoje „Dailės terapija, tyrimai ir įrodymais pagrįsta praktika“ (Art Therapy, Research & Evidence-based Practice) (2006) apžvelgia dailės terapijos poveikį įvairioms klientų grupėms bei sutrikimams. Autorė nurodo, kad Henley (1998, 1999), Murphy (2004), Safran (2002), Smitheman-Brown & Church (1996) atliktų tyrimų apie DT poveikį aktyvumo ir dėmesio sutrikimų (ADHD) turintiems vaikams, išvadose nurodomi vaikų savivertės, savikontrolės ir gebėjimo funkcionuoti socialinėje aplinkoje teigiami pokyčiai [53].
1.4.2. Dailės terapijos taikymo ADS turintiems vaikams aspektai
Atlikus literatūros analizę, išskirta 16-ka aspektų, atspindinčių DT tinkamumą ir naudą vaikams su aktyvumo ir dėmesio sutrikimais:
1) Vaikų su ADS mokymas apie jų sutrikimus, tarpusavio bendrystės kūrimas
Barbara Kariz (2003) [56] pastebi, kad daug vaikų su ADS turi specifinių mokymosi sutrikimų , kurie kyla dėl būtent šio sutrikimo. Dažnai prasti jų akademiniai ir socialiniai pasiekimai lemia žemą savivertę ir savigarbą. Mokykloje, kurioje yra pagrindinė jų veikla, šie vaikai jaučiasi nieko nemokantys ir nelaimingi. Dėl šios priežasties jie gali tapti gynybiški ir vengti mokyklos. Būdami DT grupėje jie gali patirti, kad nėra vieni tokie, ir kad tai nėra tiesioginė jų kaltė, kad jiems taip nesiseka mokykloje ar jie vis nuliūdina savo tėvus. Vaikai mokosi, kad jų problemos kyla iš sutrikimo, ir turi galimybę mokytis įgūdžių kaip su tuo tvarkytis, susigyventi. Dailės terapijos grupė suteikia saugią ir kontroliuojamą aplinką, kur vaikai gali įgyti sėkmingos bendravimo, terapinės ir mokymosi patirties. Tai vieta, kur vaikai gali stebėti ir bendrauti su bendraamžiais, kurie turi panašių problemų, ir kur yra prižiūrimi terapeuto. DT padeda vaikams su ADS ugdyti socialinius įgūdžius ir geriau suprasti šį sutrikimą [66, 67]. Dauguma ADS vaikų nesuvokia savo netinkamo elgesio. Bendras kūrybinis darbas ir pokalbiai padeda vaikams suvokti, kad jiems sunku draugauti būtent dėl jų turimo sutrikimo [56]. Dauguma D.S.Safran dailės terapijos sesijų su ADS turinčiais vaikais paremtos ADS simptomų tematika. Tarkim, vaiko prašoma nupiešti, kaip ADS jį veikia mokykloje? Per aptarimui, diskusijoms skirtą laiką aktualios temos iškyla savaime. Daugumai vaikų sunku mokykloje, todėl jų piešiniai vaizduoja susirūpinimą, impulsyvumą, negebėjimą susikaupti, pyktį ant nejautrių mokytojų ir besityčiojančių klasiokų, nerimą dėl prastų pažymių ir kylančius įvairius jausmus, kad nepateisina tėvų ir mokytojų lūkesčių [67]. S.Lesinskienė teigia, kad aktyvumo ir dėmesio sutrikimų turintys vaikai pasižymi tam tikrais ypatumais,
kurių neįmanoma visiškai išgydyti, bet kompleksinės pagalbos priemonėmis, tame tarpe DT veikla, galima padėti tokiems vaikams įgyti reikiamų įgūdžių, kaip tvarkytis su turimais ypatumais ir gyventi pilnavertį gyvenimą.
2) Meninė saviraiška be žodžių
Piešinys tarnauja kaip saviraiškos priemonė, kur žodinė komunikacija ne visada galima [58]. Piešinys tampa simboline konfliktų, emocijų ar situacijų išraiška, savotišku tiltu tarp kliento ir terapeuto Pavyzdžiui, jei vaikui sunku kalbėti apie mokyklą, galbūt jam lengviau būtų nupiešti piešinį. Kalbant apie piešinį, o ne apie save, lengviau aptarti situaciją [56]. D.S.Safran irgi pabrėžia, kad išraiška per meną yra neverbalinė. Todėl asmenims, kurių menkas žodynas, tai gali būti būdas lengviau išreikšti mintis ir jausmus. Vizualinė raiška suteikia didesnes ir kitokias raiškos galimybes negu vien žodžiai [67, 66]. Dailės terapijos profesorė Goldsmiths‘o koledže Diane Waller [70], besiremdama savo atliktų tyrimų medžiaga analizuoja dailės terapijos poveikį vaikams. Iliustruodama teoriją atvejų aprašymais ji teigia, kad meno kūrimas saugiose terapinėse ribose leidžia vaikui išsiaiškinti ir išreikšti jausmus, kurie nėra lengvai „sudedami į žodžius“. L.Lebedeva [16] taip pat patvirtina, kad dailės terapija padeda prisiliesti prie tų realių problemų, kurias dėl kokių nors priežasčių vaikams yra sudėtinga aptarinėti žodžiu.
3) Tinkama erdvė jausmų raiškai
Vienas iš svarbiausių dailės terapijos aspektų yra saugi jausmų raiškos erdvė. DT savomis priemonėmis skatina asmenis išsakyti sumišusius, ne iki galo suprastus jausmus, siekiant suteikti jiems aiškumo ir tvarkos, nes kartais savo mintis ir emocijas yra lengviau išreikšti vaizdais, o ne žodžiais. Daugelis ADS vaikų nesugeba savęs išreikšti žodžiais, ypač jei kalbama apie jų emocijas. Tiesa, kad daugelis iš jų kalba labai daug, bet paprastai tai yra „aplinkui“, o ne apie jausmus, todėl dažnai jie nesupranta savo jausmų [31]. Dailė yra puiki galimybė suprasti savo jausmus, kurie daugelį sykių buvo slopinami. Dailės terapijos proceso metu vaikai atskleidžia gilius negatyvius jausmus dėl tos patirties, kad jie turi ADS, ir dėl to, kaip tai įtakoja jų gyvenimą. Dažnai jų piešiniai išreiškia skausmą, socialinį atsiribojimą, nepasitenkinimą, liūdesį [56]. V.Oaklander teigia, kad ADHD simptomai gali būti gynyba arba emocijų vengimas. Vienu metu hiperaktyvumas buvo suvokiamas kaip kai kurių vaikystės depresijos formų simptomas – depresija gali reikštis užgniaužiant jausmus, ypač pyktį [31]. L.Lebedeva taip pat nurodo, kad dailės terapija suteikia galimybę simboliniame lygmenyje eksperimentuoti su įvairiausiais jausmais, tyrinėti ir išreikšti juos socialiai priimtina forma. DT padeda transformuoti mintis ir emocijas, kurias žmogus linkęs slopinti. Diane Waller [70], nurodo, kad DT užsiėmimų metu vietoje to, kad netinkamai reikštų emocijas, vaikas turi galimybę sudėti jas į kūrinį. Tai tampa matoma ir gali būti pasidalinta su terapeutu. V.Oaklander teigia, kad visos baimės nori būti pripažintos, priimtos,
gerbiamos. Tik tuomet, kai į jas žiūrima atvirai, vaikas gali įgauti stiprybės susidoroti su kartais bauginančiu pasauliu [30]. Menas tampa savotišku stiprių emocijų konteineriu ir gali tarnauti kaip komunikacijos priemonė tarp kliento ir terapeuto. Pokyčiai galimi tada, kai vaikas gali per meno kūrimą išreikšti savo sunkius jausmus – baimę, gėdą, įniršį, o terapeutas per kūrinį juos priima, atspindi ir padeda, paskatina vaiką suskurti jo pasakojimą pagal nupieštą piešinį. Kaip, kada ir ar iš viso pokyčiai pasimatys, priklauso nuo subjektyvių vaiko savybių ir galimybių įsitraukti į procesą. Gali užimti daug laiko ir terapeuto pastangų, kol jis užsitarnaus vaiko pasitikėjimą, kas yra būtina sąlyga terapiniam santykiui. Pokyčiai gali būti komunikacijos atsiradime, vaiko pasitikėjime savimi ar/ir jo elgesyje, ir kitose srityse, kurias iš anksto netgi sunku numatyti [70].
Pyktis, įsiūtis, užsispyrimas, manipuliacijos, nuolankumas, hiperaktyvumas, perfekcionizmas, agresyvumas, smurtas, pasyvumas, tingumas ar egoizmas – visos šios netinkamo elgesio formos yra apsaugos mechanizmai, kuriuos vaikas naudoja apsisaugoti nuo jam keliamos vienatvės, bejėgiškumo, neteisybės ir širdgėlos grėsmės. Toks elgesys tampa įpročiu ir kartojasi, nes kartą pasitvirtino jo galia atsispirti kančiai. Vaikui apsisaugojus nuo atstumties, nusivylimo, vienatvės, klaidų, kritikos, smegenyse atsiranda įspaudas: “taip elgdamasis išvengiu kančios”. Jei elgesys veiksmingas daugelį kartų, programa įsitvirtina ir tampa refleksu. Dailės terapijoje jausmų ir potyrių vaizdavimas simboliais gali ne tik būti veiksmingesnis raiškos ir bendravimo būdas, palyginti su apibūdinimu žodžiais, bet ir kartu paversti tuos potyrius bei jausmus mažiau grėsmingais [12]. Dailės terapijos metu vaikas užmezga dialogą su pačiu savimi. Šio dialogo išvada išryškėja kaip konkreti savęs išraiška pasauliui. Jausmai ir išgyvenimai pateikiami sau ir kitiems suprantama forma. Vaikas pamažu ir jam nekeliančiu įtampos būdu tampa integruotu visuomenės nariu. Esant pakankamai gerai terapinei sąjungai, kurioje vaiko kūriniai priimami be cenzūros, terapeutas padeda vaikui susigyventi su esama padėtimi. Vaikas jaučiasi priimtas, tokiu būdu sumažėja nerimas ir yra ieškoma brandesnių būdų tapti vis labiau integruotam į pasaulį. Labai svarbu momentas, kai vaikas iš tiesų ima reikšti jausmus per piešinį [66]. Dailės terapijos metodai leidžia praplėsti vaikų žinias apie jausmus, moko juos atpažinti savyje ir kituose žmonėse, moko išreikšti jausmus, valdyti ir kontroliuoti emocijų raišką ir parodo vaikams socialiai priimtinus emocijų raiškos būdus [5, 57].
V.Oaklander nurodo, kad neišjausti, užgniaužti jausmai lemia, kad vaiko organizmas, norėdamas būti sveikas, siekia išlaisvinti užblokuotą energiją. Autorės manymu, kaip tik dėl to vaiko elgesys tampa problemiškas. „Kartais organizmo pastangos atgauti pusiausvyrą ir išlaisvinti blokuojamus jausmus išryškina ADHD simptomus“ [31, 212psl.]. V.Oaklander ir kitų autorių nuomone [31, 56, 59, 66] vaikams, kurie nepajėgia (ar nenori) išreikšti sulaikomų (trikdančių ar skausmą keliančių) jausmų, neabejotinai bus sunku nusėdėti vienoje vietoje, sukaupti dėmesį, susitelkti. Vienas iš būdų padėti vaikams sustiprėti, anot Oaklander [32, 64], tai pasiūlyti pozityvių ir saugių DT būdų pajusti agresyvią
savo pačių energiją. Kontakto su savo agresyvia energija pajautimas yra labai svarbus aspektas vaiko savasties stiprinime. Agresyvia autorė vadina valingą energiją, kuri yra nukreipta veiksmui („agresyvi“ sinonimai – veržli, atkakli) [64]. Vienokios energijos reikia atsikąsti obuolį, kitokios – išreikšti stiprius jausmus. Agresyvi energija leidžia jausti vidinę jėgą ir palaiko, kai reikia nuspręsti veikti. Vaikai dažniausiai bijo šios energijos, nes jiems ji asocijuojasi su nemalonumais. Ir bailūs, uždari, turintys menką savivertę turi mažai agresyvios energijos, ir tie kurie dažnai mušasi bei atvirai konfliktuoja, taip pat turi stygių „agresyvios“ energijos. Ši vidinė energija, kaip galimybė valingai veikti, yra atrandama per išreiškimą užslopintų jausmų. V.Oaklander suteikia daug galimybių terapijos metu vaikams patirti šią energiją. Tam, kad vaikas saugiai išreikštų sunkias užslopintas emocijas, autorė pabrėžia, kad būtina sąlyga yra betarpiškas terapeuto buvimas šalia. Tada vaikas jaučiasi drąsiai, ir nors atrasta energija gali išgąsdinti, vaikas žino, kad terapeutas apsaugos ir palaikys, todėl sutinka dalyvauti veiklose. Vaikams reiškiant sunkias emocijas, susiduriant su vidine energija, šalia turi būti palaikančios ir padrąsinančios veiklos ir tai ugdo pozityvų savęs priėmimą. Tik išreiškus užslopintus jausmus ir patyrus „agresyvią“ energiją kaip sąjungininką, atrandamas vidinis energijos balansas ir galima tikėtis vaiko vidinio augimo, psicho-emocinės pusiausvyros, elgesio pokyčių ir savikontrolės [64].
Kiekvieno vaiko kelias į emocijų raišką gali būti skirtingas, todėl ir pagelbėti jiems reikia atsižvelgiant į vaiko kontekstą. V.Oaklander akcentuoja vaiko „pasitikimą ten, kur jis yra“ [31, 64], t.y. svarbu kaip įmanoma labiau išstudijuoti vaiko istoriją, elgesį ir problemas iki jam patenkant į terapiją. Kartais vaikai taip giliai paslėpę savo nemalonias emocijas, kad net neleidžia joms iškilti. Galima žiūrėti paveikslus, žaisti žaidimus, dirbti su mimika, naudoti lėles, būgnus, piešti piešinius, naudoti molį ar kurti pasakas – visa tai susiję su jausmais ir savijauta. Įvairuos technikos ir kūrybinė veikla padeda vaikams atskleisti ir pripažinti jų jausmus. V.Oaklander pabrėžia vieną aspektą - kai priartėjama prie jausmų atskleidimo, labai svarbu terapeuto ramus, švelnus, paprastas tonas ir parenkami klausimai. Ašaras vaikai laiko (ypač 13-os metų ir vyresni) gėdingu dalyku, todėl, jei koncentruotis ties jomis (ką galima daryti su suaugusiais), didelė tikimybė, kad vaikas vėl grįš į gynybą ir procesas užsidarys. Todėl net ir vaikui pravirkus, rekomenduojama tęsti pokalbį. Vaikams padeda susivokti terapeuto klausimai, susiejantys piešinį su vaiku – pavyzdžiui: „Ar yra kažkas panašaus tarp tavęs ir to gyvūno?“, „ Ar kartais tau irgi taip norisi pulti?“ ir panašiai [64].
Jausmų suvokimui naudinga atkreipti vaikų dėmesį kaip kūnas reaguoja į skirtingas emocijas [24, 64]. V.Oaklander nurodo, kad emocinio intelekto – jausmų suvokimo – dalis yra mokinti vaikus, kaip tinkamai reikšti negatyvias emocijas. Vaikai turi suprasti, kad organizmui svarbu atsikratyti, išreikšti kylančius sunkius jausmus, tokius kaip pyktis, o ne nustumti juos gilyn. Autorė praktikuoja atrasti kartu su vaikais įvairių būdų pykčiui išreikšti. Visada pasiteisina laikraščių plėšymas, veido nupiešimas ir šokinėjimas kojomis ant jo, specialios pagalvės daužymas, rašymas nesiunčiamo laiško objektui, ant kurio supykta ir daugelis kitų. Tiesioginė jausmo išraiška yra gerai, tačiau sudėtinga, ypač
vaikams, todėl svarbu jiems suteikti galimybę, mokinti. Kylančio jausmo suvokimas leidžia apie tai pasakyti jį sukėlusiam asmeniui, o ne reikštis desperatiškai [64].
Dailė - tai tokia veikla, kuri vizualinę raišką panaudoja struktūrai ir parodo būdą, kaip išreikšti jausmus[56]. DT produktas leidžia vaikams išreikšti kilusius vizualinius prisiminimus, jausmus ar idėjas (Safran, 2002), o darbas su plastinėmis medžiagomis palengvina pykčio, agresijos raišką, ir drauge sumažina prievartinių veiksmų tikimybę realybėje. Kaip teigia G.Landreth, ryškiai išreikšdamas savo jausmus, vaikas pamažu išsilaisvina nuo baimių, ir tai, kas išgyventa, nebesivysto į psichinę traumą [16]. A.Brazauskaitė [5] nurodo, kad vienas iš DT tikslų yra pažadinti vaiko emocijas, jas išreikšti, įvardinti, verbalizuoti. Užsiėmimų metu svarbu sudaryti sąlygas vaikui kurti jo emocinėje būsenoje (pvz., agresyvioje). Terapeutui patariama agresyvų veiksmą nukreipti kūrybine kryptimi, leisti vaikui plėšyti popierių, daužyti molį, netgi raginant tai daryti kuo stipriau, visa jėga. Nes tai galimybė išreikšti sukauptą energiją ir geras būdas atsikratyti pavaizduotų/nupieštų blogų minčių, nuotaikų išgyvenimų.
Pagal išanalizuotą literatūrą, išskirti tam tikri matomi piešinio ir kūrybos proceso aspektai, kai galima spręsti, kad vyksta aktyvi emocinė raiška:
- Piešinys atliekamas įtraukiant visą kūną – platūs potėpiai, dinamiški judesiai, abiem rankomis, arba dirba visa ranka nuo alkūnės, ne tik riešas, tapoma pirštais, delnais;
- Potėpiai, štrichai ar kitos linijos piešiamos labai aktyviai, greitu tempu, gausiai;
- Naudojama daug spalvų, jos intensyvios, maišomos tiesiai ant piešinio lapo, sluoksniuojamos; - Smarkiai trinama vienoje vietoje – kreidele, pieštuku, trintuku ar kita priemone;
- Į kūrybos procesą sudedama daug fizinės jėgos – popierius plėšomas, molis daužomas, dažai taškomi ir pan.;
- Naudojami dideli popieriaus formatai; - Vienai užduočiai atliekama keletas piešinių;
- Piešiamos veido išraiškos, simbolizuojančios tam tikras emocijas – pyktį, agresiją, baimę, džiaugsmą ir kt.
4) Atsipalaidavimo, įtampos ir nerimo mažinimo galimybės
B.Kariz [56] užsiėmimuose su vaikais, turinčiais aktyvumo ir dėmesio sutrikimų, atsipalaidavimui naudodavo piešimą įvairiomis kūno vietomis, arba piešimą klausant muzikos. A.Brazauskaitė nurodo, kad dailė priemonių (akvarelės ir guašo) savybės (skystumas, tirštumas, susiliejimas) leidžia vaikams greitai išreikšti emociją ir ramina. Ramina ir tapyba ant šlapio popieriaus, arba darbas klausantis raminančios muzikos, kai rankomis stengiamasi atkartoti melodijos ritmą [5]. Kaip nurodo Furst (1999), daikto forma ar pavaizdavimo sudėtingumas nėra svarbūs, svarbu, kad pats kūrybos procesas veikia raminamai [23]. V.Oaklander teigia, kad terapeutas turi mokėti žaisti su vaikais, juoktis kartu. Juokas ir žaidimas sumažina nerimą ir įtampą [64].
