MEDICINOS AKADEMIJA SLAUGOS FAKULTETAS SPORTO MEDICINOS KLINIKA
RŪTA PETRYLAITĖ
SISTEMINGAI FUTBOLĄ BESITRENIRUOJANČIŲ BERNIUKŲ
LAIKYSENOS, STATINĖS LIEMENS RAUMENŲ IŠTVERMĖS,
RAUMENŲ ILGIO IR FUNKCINIŲ JUDESIŲ ATLIKIMO
YPATUMAI IR JŲ TARPUSAVIO SĄSAJOS
Magistrantūros studijų programos ,,Sveikatinimas ir reabilitacija‘‘ (valst. kodas 6211GX010) baigiamasis darbas
Darbo vadovas: Lekt. Dr. Brigita Zachovajevienė
TURINYS
SANTRAUKA ... 4 ABSTRACT ... 5 SANTRUMPOS ... 7 ŽODYNĖLIS ... 8 ĮVADAS ... 9 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11 1.1. Futbolas ir jo istorija ... 111.2. Traumų priežastys ir paplitimas futbole ... 12
1.3. Traumų profilaktika futbole... 13
1.4. Dubens ir raumenų ilgio sąsajos ... 15
1.5. Sportuojančių vaikų laikysena ... 17
1.6. Sportuojančių vaikų liemens raumenų ištvermė ... 20
1.7. Liemens raumenų sąsajos su apatinių galūnių traumomis ... 21
1.8. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas ... 23
2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA ... 26
2.1. Tyrimo organizavimas ... 26
2.2. Tiriamųjų kontingentas ... 26
2.3. Tyrimo metodai ... 28
2.3.1. Laikysenos vertinimas ... 28
2.3.2. Statinis nugaros tiesiamųjų raumenų ištvermės testas ... 29
2.3.3. Statinis pilvo raumenų ištvermės testas ... 30
2.3.4. Statinis šoninių liemens raumenų ištvermės testas ... 30
2.3.5. Tiesios kojos kėlimo (Lasego) testas ... 31
2.3.6. Pasyvus blauzdos tiesimo (90-90) testas ... 32
2.3.7. ,,Sėstis – siekti‘‘ testas ... 33
2.3.8. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas ... 33
3. REZULTATAI ... 37
3.1. Laikysenos vertinimo rezultatai... 37
3.2. Statinės liemens raumenų ištvermės vertinimo rezultatai ... 37
3.3. Tiesios kojos kėlimo (Lasego) testo vertinimo rezultatai ... 39
3.5. ,,Sėstis – siekti” testo rezultatai ... 40
3.6. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo (FMS) rezultatai ... 41
3.7. Rodiklių tarpusavio sąsajos ... 44
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 48
IŠVADOS ... 51
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 52
MOKSLO PRANEŠIMŲ, PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 53
SANTRAUKA
Rūta Petrylaitė. Sistemingai futbolą besitreniruojančių berniukų laikysenos, statinės liemens raumenų ištvermės, raumenų ilgio ir funkcinių judesių atlikimo ypatumai ir jų tarpusavio sąsajos. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovė – Dr. Lekt. Brigita Zachovajevienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas. Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Sporto medicinos klinika. Kaunas, 2019; 62p.
Tikslas: įvertinti sistemingai futbolą besitreniruojančių berniukų laikysenos, statinės liemens raumenų ištvermės, raumenų ilgio ir funkcinių judesių atlikimo ypatumus ir jų tarpusavio sąsajas. Uždaviniai: 1) Įvertinti sistemingai futbolą besitreniruojančių berniukų laikyseną; 2) Įvertinti sistemingai futbolą besitreniruojančių berniukų statinę liemens raumenų ištvermę; 3) Įvertinti sistemingai futbolą besitreniruojančių berniukų raumenų ilgį; 4) Įvertinti sistemingai futbolą besitreniruojančių berniukų funkcinius judesius; 5) Nustatyti visų rodiklių tarpusavio sąsajas. Tyrimo metodika.
1) W.W.K. Hoeger vizualinis laikysenos vertinimo metodas; 2) Statinis nugaros tiesiamųjų raumenų ištvermės testas; 3) Statinis pilvo raumenų ištvermės testas; 4) Statinis šoninių liemens raumenų ištvermės testas; 5) Neurodinaminis tiesios kojos kėlimo (Lasego) testas; 6) Pasyvus blauzdos tiesimo (90 – 90) testas; 7) ,,Sėstis – siekti’’ testas.
Tiriamieji. Tyrime dalyvavo sistemingai futbolą besitreniruojantys 28 14-15 metų berniukai. Išvados. 1. Daugiau nei pusė sistemingai futbolą besitreniruojančių berniukų laikysena buvo gera, mažiau nei trečdalis turėjo puikią laikyseną ir maža dalis turėjo patenkinamą, nei vienas tiriamasis neturėjo blogos arba labai blogos laikysenos; 2. Daugumos sistemingai futbolą besitreniruojančių berniukų statinė nugaros bei pilvo raumenų ištvermė siekė maksimalų atlikimo laiką, tačiau didžiosios dalies tiriamųjų statinė šoninių liemens raumenų ištvermė nustatyta vidutinė; 3. Daugiau nei pusei sistemingai futbolą besitrenituojančių berniukų nustatyti sutrumpėję užpakaliniai šlaunies raumenys; 4. Sistemingai futbolą besitreniruojantys berniukai funkcinius judesius atlieka vidutiniškai; 5. Nustatyti reikšmingi tiesinės priklausomybės ryšiai tarp pilvo ir nugaros bei šoninių liemens raumenų statinės ištvermės, tarp abiejų pusių liemens šoninių raumenų, tarp tiesios kojos kėlimo, tarp pasyvaus blauzdos tiesimo bei atvirkštiniai – tarp abiejų pusių tiesios kojos kėlimo bei abiejų pusių pasyvaus blauzdos tiesimo.
ABSTRACT
Rūta Petrylaitė. Interactions and characteristics between posture, static torso muscles endurance, muscles length and functional movements execution on systematically trained boys in football. Master’s thesis. Supervisor – Dr. Lect. Brigita Zachovajevienė. Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Nursing, Clinic of Sports Medicine. Kaunas, 2019; 62p. The aim: to evaluate interactions and characteristics between posture, static torso muscles endurance, muscles length and functional movements execution on systematically trained boys in football. Tasks: 1) to evaluate the posture on systematically trained boys in football; 2) to evaluate the static torso muscles endurance on systematically trained boys in football; 3) to evaluate the muscles length on systematically trained boys in football; 4) to evaluate functional movements execution on systematically trained boys in football; 5) to identify interconnections among all indicators.
Methodology: 1) W.W.K. Hoeger visual posture assessment method; 2) static dorsal extensors muscles endurance test; 3) static abdominal muscles endurance test; 4) static lateral torso muscles endurance test; 5) neurodynamic straight leg raise (Lasegue) test; 6) passive calf extension (90 - 90) test; 7) „sit - reach“ test.
Participants. 28 systematically trained boys in football, 14 – 15 age years old.
Conclusions. 1. More than half of boys practicing football systematically had good posture, less than one-third had excellent posture and a small proportion had satisfactory posture, and none of the subjects had poor or very bad posture. 2. The static dorsal and abdominal muscles endurance of most boys practicing football systematically reached maximum performance, but the static lateral torso muscles endurance was found to be moderate in the majority of subjects; 3. More than half of systematically trained boys in football have shortened posterior thigh muscles; 4. Boys who practice football systematically perform functional movements on average; 5. Significant linear relationships were found between abdominal and dorsal and lateral torso muscles static endurance, between both sides of the torso lateral muscles, between straight leg raise, between passive calf extension, also the significant reverse relationships were found between both sides of straight leg raise and both sides passive calf extension.
PADĖKA
Nuoširdžiai dėkoju savo darbo vadovei Dr. Lekt. Brigitai Zachovajevienei už visokeriopą pagalbą rašant magistro baigiamajį darbą.
SANTRUMPOS
FMS – funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas PNF – propriorecepcinis neuroraumeninis atpalaidavimas FIFA – tarptautinė futbolo federacija
Proc. – procentai
Mln. – milijonas/milijonai m. – metai
d. – diena min. – minutė
ŽODYNĖLIS
Hamstringai – blauzdą lenkiantys raumenys Šerdis – liemuo
ĮVADAS
Futbolas – tai sporto šaka, kuri yra tarp populiariausių pasaulyje. Šį žaidimą žaidžia 265 mln. žmonių, iš jų didžioji dalis vyrai (225 mln.), kitą dalį sudaro moterys (apie 40 mln.). Asmuo, vidutiniškai užsiimantis šia sporto šaka, žaidžia futbolą apie 100 valandų per metus. Futbolo komanda susideda iš 11 žaidėjų (vienas iš jų yra vartininkas). Žaidimo metu būna du kėliniai, vieno trukmė – 45 min. Tarp kėlinių yra 15 min. pertrauka [62].
Dažnai skiriamas fizinis krūvis vaikams, norint kuo geresnių pasiekimų sporte, įskaitant ir futbolą, yra ženkliai per didelis ir gali daryti įtaką griaučių – raumenų sistemai, sukelti jos pažeidimus. Laikui bėgant tai gali skatinti ir netaisyklingos (asimetrinės) laikysenos formavimąsi [43]. Mokslininkai teigia, jog sportuojantiems vaikams dažnai būdingi iškrypę dubens kaulai, stuburas, asimetriškas kūnas [46]. Kai dubuo juda ta pačia kryptimi kaip ir kryžkaulis, jų poslinkis daro įtaką raumenims, kurie tvirtinasi prie dubens.
Manoma, jog tarp dubens ir raumenų, kurie tvirtinasi prie dubens, egzistuoja ryšys. Pavyzdžiui, liemens raumenys susiję su segmentiniu stabilumu juosmeninėje stuburo dalyje, kuomet atliekamas viso kūno judėjimas bei koreguojama laikysena, taip pat šie raumenys paskirsto gautą krūvį tarp krūtinės ir dubens [51]. Taip pat, didelę reikšmę turi šlaunį lenkiantys raumenys. Todėl sutrumpėjus užpakaliniams šlaunies raumenims mažėja juosmeninis lordozės linkis ir tai daro įtaką laikysenai [65].
Futbolo ir kitų sporto šakų treniruotėse dažnai akcentuojami pratimai skirti optimizuoti statinę liemens raumenų ištvermę [52]. Įrodymai tarp nesportuojančių grupių rodo, jog sugebėjimas palaikyti stiprius liemens raumenis yra daug svarbiau nei maksimalios jėgos vystymas, saugant juosmeninę stuburo dalį nuo sužalojimų [53]. Literatūroje taip pat minima, jog pakankama liemens raumenų ištvermė prisideda prie stuburo stabilumo atliekant sunkias ir ilgas fizines užduotis, todėl ji yra labai svarbi daugeliui sportininkų [54].
Norint efektyviai atletą paruošti sportinei veiklai į sportininko fizinio pajėgumo įvertinimą turėtų būti įtraukta pagrindinių judesių analizė, siekiant nustatyti galimybes atliekant tam tikrus judesius [57]. Futbole tai ypač svarbu, nes tai yra sportas, kuris reikalauja viso kūno ir liemens stabilumo, atliekant dinaminius judesius. FMS metodika nėra skirta diagnozuoti problemas, ji yra skirta pamatyti stereotipinių žmogaus judesių asimetrijas ar apribojimus bei padėti asmenims pasiekti taisyklingų judesių kokybės gerinimo bei padidinti traumų prevenciją [59].
Darbo tikslas: įvertinti sistemingai futbolą besitreniruojančių berniukų laikysenos, statinės liemens raumenų ištvermės, raumenų ilgio ir funkcinių judesių atlikimo ypatumus ir jų tarpusavio sąsajas.
Baigiamojo darbo uždaviniai: 1) Įvertinti sistemingai futbolą besitreniruojančių berniukų laikyseną; 2) Įvertinti sistemingai futbolą besitreniruojančių berniukų statinę liemens raumenų ištvermę; 3) Įvertinti sistemingai futbolą besitreniruojančių berniukų raumenų ilgį; 4) Įvertinti sistemingai futbolą besitreniruojančių berniukų funkcinius judesius; 5) Nustatyti visų rodiklių tarpusavio sąsajas.
Darbo naujumas ir aktualumas: Kiekvienoje sporto šakoje yra svarbu užtikrinti nepriekaištingą atleto fizinę būklę ir fizinį pasirengimą. Sistemingai sportuojant sporto šakas, kurios pasižymi didele kontakto tikimybe, padidėja rizika patirti traumą. Norint išvengti traumos ar patyrus ją greičiau užsiiminėti fizine veikla, atliekami testai, kurie įvertina silpnas raumenų grandis sportininko kūne ir padeda sužinoti, kurioje vietoje potencialiai gręsia trauma. Kadangi organizmas yra sudėtinga kompleksinė sistema, susidedanti iš daugybės dedamųjų, todėl visos organizme esančios struktūros tarpusavyje turi veikti darniai, pasiskirstydamos krūvį optimaliai pagal savo anatomines galimybes. Vertinant fizinę atletų būklę pagal pateiktas testų rekomendacijas, galima interpretuoti gautus rezultatus ir pateikti atitinkamas išvadas, tačiau daug efektyviau yra ieškoti sąsajų tarp skirtingų testų rezultatų, kadangi galima aptikti kompensacinius mechanizmus, kurių igalaikis veikimas veda link vis didėjančių disbalansų, o šie savo ruožtu dažniausiai daro įtaką traumų atsiradimui. Kadangi moksleiviai yra viena iš labiausiai pažeidžiamų visuomenės grupių, manome, jog sistemingai besitreniruojantiems moksleiviams fizinės būklės ir rizikos patirti traumas nustatymo testai bei sąsajų įvertinimas tarp jų turėtų būti atliekami reguliariai, kad kiek įmanoma labiau sumažinti tikimybę patirti traumą, kuri augančiam organizmui gali daryti neigiamą įtaką augimo procesui. Lietuvos duomenų bazėse yra tyrimų, kurie pavieniais testais vertina futbolą sportuojančių asmenų fizinę būklę, tačiau neradome tyrimų, kurie vertintų sistemingai futbolą besitreniruojančių berniukų laikysenos, statinės liemens raumenų ištvertmės, raumenų ilgio ir funkcinių judesių atlikimo ypatumus ir jų tarpusavio sąsajas.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Futbolas ir jo istorija
Futbolas – tai sporto šaka, kuri yra tarp populiariausių pasaulyje. Šį žaidimą žaidžia 265 mln. žmonių, iš jų didžioji dalis vyrai (225 mln.), kitą dalį sudaro moterys (apie 40 mln.). Asmuo, vidutiniškai užsiimantis šia sporto šaka, žaidžia futbolą apie 100 valandų per metus. Futbolo komanda susideda iš 11 žaidėjų (vienas iš jų yra vartininkas). Žaidimo metu būna du kėliniai, vieno trukmė – 45min. Tarp kėlinių yra 15min. pertrauka [62].
Kaip teigia FIFA, Kinijos žaidimas ,,cuju‘‘ yra ankstyviausia futbolo forma, apie kurią yra mokslinių įrodymų. Japoniškoji ,,cuju‘‘ versija yra ,,kemari‘‘ ir ji buvo sukurta Asukos laikotarpiu. Yra duomenų, kuomet žmonės žaisdami ,,cuju‘‘ žaidimą stovi ratu ir muša kamuolį vienas kitam, bandydami neleisti kamuoliui nukristi ant žemės (1pav.) [63].
1 pav. Iliustracija vaizduoja Kinijoje žaidžiamą ,,cuju‘‘ (Kiniškas futbolas) https://en.wikipedia.org/wiki/Football#/media/File:Emperor_Taizu_play_Cuju.jpg Futbolas Lietuvoje skaičiuojamas nuo 1922 m., kada buvo įkurta pirmoji sporto organizacija – Lietuvos sporto lyga, tuomet įvyko pirmasis Lietuvos futbolo čempionatas. Pirmas oficialias rungtynes Lietuvos futbolo rinktinė sužaidė 1923 m. birželio 24 d., tačiau nesėkmingai – nusileido Estijos komandai. 1924 m. Lietuva dalyvavo Olimpinių žaidynių futbolo turnyre, tačiau per pirmas rungtynes su Šveicarijos rinktine, patyrė pralaimėjimą. Baltijos taurės turnyras prasidėjo 1928 m., kuriame žaidė Latvija, Estija ir Lietuva. 1930 m. ir 1935 m. Lietuva iškovojo taurę [64].
1.2. Traumų priežastys ir paplitimas futbole
Sportas bei fizinis akyvumas yra labai svarbūs veiksniai vaikų gerovei bei sveikatai. Tačiau užsiimant sportine veikla yra didelė tikimybė patirti traumas [1]. Sužalojimai sporte gali atsirasti dėl kontaktinių ar nekontaktinių mechanizmų ir jie gali atsirasti ūmiai arba dėl per didelės apkrovos [2]. Traumos gali būti įvairios – tai raumenų, raiščių, kaulų, stresiniai lūžiai [3]. Sportinės traumos klasifikuojamos į:
• Ūminės traumos – dėl netaisyklingos biomechaninės padėties ar kontakto įvyksta vienkartinė audinių perkrova. Tokio pobūdžio traumos įvyksta treniruočių arba varžybų metu. Tai yra raumenų, raiščių, sausgyslių įtrūkimai, nutraukimai, patempimai, kaulų lūžiai, sąnarių išnirimai, žaizdos.
• Lėtinės traumos – įvyksta žaidėjui persitreniravus arba pervargus, kuomet atliekamas fizinis krūvis neatitinka sportininko organizmo fizinio pasirengimo, neadekvačiai parenkami ir atliekami fiziniai pratimai [4]. Esant per dideliems fiziniams krūviams ar pakartotinėms mikrotraumoms taip pat gali būti sumažinti sportininko pasiekimai. Mikrotraumos atsiranda dėl nedidelės jėgos smūgio, jis nėra fiziologinis. Mikrotraumos sukelia skausmus, kurie dažniausiai asiranda darant judesį maksimalia amplitude ar atliekant sunkų fizinį krūvį. Jos taip pat lemia edemas, uždegimus, liguistą savijautą bei suprastėjusią fizinių pratimų atlikimo techniką [4,5,6].
Viena populiariausių ir labiausiai pasaulyje paplitusių sporto šakų yra futbolas [7]. Šį sportą pasaulyje sportuoja apie 250 mln. neprofesionalių žaidėjų ir 200 tūkst. profesionalių sportininkų, ko pasekoje traumos yra labai dažnas ir neišvengiamas reiškinys futbole. Šis žaidimas yra sudėtingas kontaktinis sportas, apimantis didelę traumų riziką, kuriame kaklo traumos, rankų, pirštų lūžiai, raumenų bei raiščių patempimai ar net plyšimai, smegenų sukrėtimai yra sunkiai išvengiami [8].
Traumos futbole sportininkus ištinka ir dėl persitreniravimo, šokinėjimo, bėgiojimo. Dažniausiai pasitaikančios traumos futbole – kojų traumos, jos šiame sporte sudaro apie 50 – 80 proc. visų traumų. Kelis, blauzda, kulkšnis ir pėda yra dažniausiai traumuojamos kojų vietos. Statistikos duomenimis, net 40 – 45 proc. visų kojų sužalojimų sudaro pėdos bei kulkšnies traumos. Taip pat didelę dalį sudaro kelio sužalojimai, sausgyslių sumušimai bei patempimai, neretai futbolininkai patiria kryžminio kelio raiščių plyšimą [8,9].
Raumenų traumos yra vienos dažniausiai pasikartojančių traumų futbole. Raumenų traumos sudaro nuo 20 proc. iki 37 proc. visų sužeidimų profesionaliai sportuojančių vyrų ir 18 proc. mėgėjiškai žaidžiančių vyrų. Labai dažnai pažeidžiami šlaunų raumenys bėgant, atliekant šokimą, staigų krypties pakeitimą pažeidžiami priekiniai, užpakaliniai bei šoniniai šlaunų raumenys. Profesionali vyrų futbolo komanda, kurią sudaro 25 žaidėjai, kiekvieną sezoną patiria maždaug
penkis užpakalinių raumenų sužeidimus ir tris keturgalvio raumens sumušimus. 2001 – 2009 m. Ekstrand J. Ir kt. atliko tyrimą, kurio metu buvo stebima penkiasdešimt viena futbolo komanda, kurią sudare 2299 žaidėjai. Komandos medicinos personalas užfiksavo 2908 raumenų traumas, 53 proc. atvejų įvyko varžybų metu, ir 47 proc. įvyko treniruočių metu. Dažniausiai pasitaikantys sužalojimai buvo raumenų patempimai ir sumušimai. Labiausiai pasitaikė užpakalinių šlaunies raumenų traumos, tačiau keturgalvio pažeidimo pasekmės lėmė didesnį jo aktyvumo nebuvimą, nei užpakalinių šlaunies raumenų. Kitos įprastos traumų vietos buvo kirkšnis, kelis, čiurna. Tyrėjai taip pat pastebėjo, kad rizika susižeisti buvo didesnė per rungtynes nei treniruočių metu [10,11,12].
2012 metais buvo atliktas tyrimas, kurio tikslas buvo nustatyti sąsajas tarp liemens raumenų stabilumo ir traumų futbole. Tyrime dalyvavo 19 vidurinėje mokykloje besimokančių, žaidžiančių futbolą, žaidėjų. Tiriamieji buvo suskirstyti į dvi grupes: pirmoje grupėje, kurioje žaidėjai buvo patyrę traumas, dalyvavo 9 tiriamieji, o antroje, kurioje žaidėjai traumų neturėjo, dalyvavo 10 tiriamųjų. Futbolininkai buvo patyrę daugiausiai apatinių galūnių traumas, taip pat buvo apatinės nugaros dalies pažeidimai ir viršutinių galūnių traumos. Tiriamųjų liemens stabilumas buvo vertinamas statiniais pilvo raumenų bei šoninių liemens raumenų ištvermės testais. Kiekvienoje grupėje buvo lyginamas laikas atliekant kairės ir dešinės pusių statinius šoninių liemens raumenų ištvermės testus. Rezultatai parodė, kad grupės, patyrusios traumas, kairiosios pusės statinės šoninių liemens raumenų ištvermės testo rezultatai buvo prastesni nei grupėje, kuri traumų nepatyrė [13].
Futbolas – tai labai judri ir dinamiška sporto šaka. Žaidėjai, užsiimantys šiuo sportu kiekvieną kartą susiduria su daugeliu traumų mechanizmų. Traumų įvairovė šioje sporto šakoje yra labai didelė, tačiau apibendrinus išanalizuotą literatūrą galima pastebėti, jog dažniausiai sportininkai sužalojimus patiria apatinėse galūnėse.
1.3. Traumų profilaktika futbole
Dėl naudos sveikatai žmogui rekomenduojamas fiziškai aktyvus gyvenimo būdas bei sportas. Tačiau visada yra rizika patirti tam tikras traumas. Šie sužalojimai sudaro didelę visuomenės sveikatos problemą tiek individualiu, tiek visuomeniniu lygmeniu, įskaitant laikiną fizinį neaktyvumą, tiesiogines bei netiesiogines išlaidas, susijusias su gydymu bei darbo praleidimu. Todėl yra svarbu kiekvienam taikyti traumų prevenciją. Iš esmės traumų prevencija yra svarbi palaikant ir didinant fiziškai aktyvų gyvenimo būdą ir dalyvavimą sporte bei siekiant kuo didesnės naudos sveikatai ir visuomenei [14].
Bet kuriame sporte, tuo tarpu ir futbole, labai svarbų prevencinį vaidmenį atlieka profilaktinis sportininko sveikatos tikrinimas prieš kiekvieną sezoną [15]. Sportinių traumų prevencija skirstoma į:
• Pirminę profilaktiką – tai sveikatinimo klausimų propagavimas bei ligų profilaktika; • Antrinę profilaktiką – tai ankstyva diagnostika ir gydymas apsaugo nuo negalios; • Tretinę profilaktiką – jos metu akcentuojama reabilitacija, siekiant sumažinti arba
koreguoti esančią negalią, tiriant galutinę ligą [20].
Sporto komandos gydytojai ar kineziterapeutai gali surasti veiksnį, kuris galimai ateityje sukeltų rimtus sužalojimus, traumas ir padėti užkirsti kelią jų atsiradimui. 2008 metais Ganteaume (2008) ir kiti publikavo tyrimą, kuriame iš 687 profesionalių futbolo žaidėjų buvo atrinkti ir tirti 462 sportininkai. Tyrimo metu buvo pastebėti 35 atvejai, kurių metu buvo traumuoti užpakaliniai šlaunų raumenys. Prieš sezoną visi sportininkai buvo ištestuoti ir jiems buvo nustatyti raumenų jėgos balanso sutrikimai tarp priekinių ir užpakalinių šlaunies raumenų [15].
Mokslinėje literatūroje aprašoma, jog norint išvengti traumų reikia atlikti tinkamą apšilimą, kurio trukmė ne trumpesnė nei 10min. Apšilimas turėtų būti lengvo ar vidutinio intensyvumo ir sukelti nedidelį prakaitavimą. Taip pat, didelį vaidmenį traumų prevencijoje atlieka tempimo pratimai. Jie yra skirstomi į statininius, dinaminius, pasyvius, aktyvius, balistinius, propriocepcinį neuroraumeninį atpalaidavimą (PNF). Daugiausiai sporte, įskaitant ir futbolą, vyrauja statiniai bei dinaminiai tempimo pratimai, bet analizuojant literatūrą buvo rasta, jog atliekant propriorecepcinį neuroraumeninį atpalaidavimą (PNF) pasiekiamas geresnis rezultatas, nei taikant statinius ar dinaminius tempimus. Kadangi futbole dauguma traumų yra susiję su apatinėmis galūnėmis, neatsiejama sužalojimų prevencijos dalis yra apatinių galūnių raumenų stiprinimo pratimai. Jie skirti stiprinti kojų raumenis ir gerinti kelių stbilumą atliekant judesius [16-19].
2006m. FIFA medicinos įvertinimų ir tyrimų centrui bendradarbiaujant su Oslo sporto traumų tyrimu centru ir Santa Monikos ortopedijos centru, buvo sukurta FIFA 11+ traumų prevencijos programa. Programa apima visą apšilimo procedūrą, skirtą futbolininkų traumų prevencijai. Programą sudaro 3 etapai, kuriuose yra 15 struktūrizuotų pratimų, į kuriuos įeina liemens raumenų stabilizavimo pratimai, ekscentriniai šlaunų treniravimo pratimai, propriorecepcinis treniravimas, dinaminis stabilizavimas ir pliometriniai pratimai, kuriuos atliekant svarbu išlaikyti taisyklingą laikyseną. Ši programa remiasi apšilimu bent du kartus per savaitę. Atliekant pratimus labai svarbu pabrėžti tinkamą laikyseną ir kūno kontrolę. Norint gauti gerus rezultatus, programą reikia atlikti bent 10 – 12 savaičių. Tyrimai taip pat parodė, jog kvalifikuotas treneris bei medicininis stebėjimas yra svarbūs veiksniai, turintys įtakos FIFA 11+ programos veiksmingumui. Tyrimas buvo atliktas 6 skirtingose šalyse, 3 iš jų Europoje, 1 Afrikoje, 2 Šiaurės Amerikoje. Trijų tyrimų imtį
sudarė žaidėjai vyrai, o kituose trijuose tyrimuose dalyvavo žaidėjos moterys. Tyrimas parodė, jog taikant šią programą traumų rizika sumažėjo 30%. Dėl lengvo šios programos taikymo ir jos įrodyto veiksmingumo, FIFA 11+ traumų prevencijos programa buvo rekomenduota ir priimta visame pasaulyje [21-28].
1.4. Dubens ir raumenų ilgio sąsajos
Dubenkaulis – tai stambiausias porinis kaulas. Jis sudarytas iš trijų suaugusių kaulų (klubakaulio, gaktikaulio, sėdynkaulio). Didžiausias kaulas dubenyje yra klubakaulis (turi kūną ir sparną), jis nukreiptas žemyn, gaktikaulis (turi kūną, viršutinę ir apatinę gaktikaulio šakas bei sąvaržinius paviršus) sudaro priekinę dubens kaulų dalį, sėdynkaulis (turi kūną, sėdimąjį dyglį bei sėdimąjį gumburą) – nukreiptas žemyn. Dubens kaulai pilnai sukaulėja ir suauga dvidešimtaisiais gyvenimo metais [28].
Dubuo skiriamas į dvi dalis: mažajį ir didįjį dubenius. Didžiojo dubens šoninė ir užpakalinė sienos sudarytos iš apatinio juosmens slankstelio ir klubakaulio sparno. Didžiojo dubens priekinę sieną suformuoja pilvo sienos raumenys. Su didžiuoju dubeniu susisiekia mažasis dubuo su viršuje esančia viršutine dubens atvara. Kryžkaulinis klubo sąnarys, kuris jungia dubenį su stuburu, virškinimo sistemos organų pabaigą, yra mažajame dubenyje [29].
Dubuo žmogaus kūne yra kojas ir liemenį jungianti grandis. [30] Jo funkcijos yra: • išlaikyti kūno viršutinės dalies svorį stovint;
• šį svorį perduoti apatinėms galūnėms ašine apkrova, kuomet žmogus stovi ir juda;
• suteikti atramą ir prisitvirtinimo vietą pilvo sienos raumenims, kad jie sugebėtų atlaikyti juos veikiančias jėgas;
• saudoti vidinius organus bei palaikyti gimdą;
• suteikti prisitvirtinimą raiščiams bei raumenims [28].
Kai dubuo juda ta pačia kryptimi kaip ir kryžkaulis, jų poslinkis daro įtaką raumenims, kurie tvirtinasi prie dubens. Tiriant šias struktūras, nustatytas tarpusavio ryšys ir poveikis stuburui. Daugelio tyrimų yra teigiama, jog dubens pasisukimas pirmyn sutrumpina tiesųjį šlaunies raumenį bei ištempia užpakalinius šlaunies raumenis. Užpakalinę šlaunies raumenų grupę sudaro: pusgyslinis (m. semitendinosus), pusplėvinis (m. semimembranosus) ir dvigalvis šlaunies raumenys (m. biceps femoris) (2pav.). Šie raumenys suformuoja didelę raumenų masę, kuri apima judesius kelio ir klubo sąnariuose. Hamstringai daro didelę įtaką dubens pasvirimui į priekį ir atgal bei netiesiogiai veikia juosmeninę stuburo dalį. Pakitęs juosmeninės stuburo dalies lankstumas sukelia ryškius laikysenos
nukrypimus ir paveikia klubo sąnario bei juosmeninės stuburo dalies funkcionavimą. Yra naudojama keletas testų įvertinti šios raumenų grupės lankstumą. Tai yra testas ,,Sėstis ir siekti’’, aktyvus ir pasyvus blauzdos tiesimas. Taip pat dažnai naudojamas yra tiesios kojos kėlimo testas, matuojant užpakalinių šlaunies raumenų lankstumą [31-35].
2 pav. Užpakalinės šlaunies raumenų grupės raumenys https://teachmeanatomy.info/lower-limb/muscles/thigh/hamstrings/
Lankstumas – tai morfologiniai ir funkciniai judėjimo aparato savitumai, pasireiškiantys atskirų jo grandžių paslankumu viena kitos atžvilgiu. Tai fizinė savybė – gebėjimas, daryti kuo didesnės amplitudės judesius. Jis skirstomas į aktyvųjį ir pasyvųjį lankstumą:
• Aktyvusis lankstumas – tai tokios judesio amplitudės, kurios pasiekiamos savo kūno raumenų pastangomis, aktyviai dirbant raumenims;
• Pasyvusis lankstumas – kai atliekamas judesys arba išlaikoma tam tikra kūno dalių padėtis, veikiant išorinėms jėgoms, atpalaiduoti kūno raumenys pasiduoda tempimui.
Pasak Ivaškienės (2002), asmens lankstumą lemia šie veiksniai: lytis (mergaičių sąnariai 20 - 30 proc. paslankesni nei berniukų); amžius (lanksčiausi būna vaikai, vėliau lankstumas mažėja, kai kuriais amžiaus laikotarpiais pagerėja, t.y. 6 - 10 gyvenimo metais ir 15 -17 metais); paveldėjimas (paveldimi antropometriniai rodikliai, raumenų ir sąnarių struktūra, judėjimo veiklos gebėjimai); fizinių pratimų turinys (greičio ir jėgos pratimai įtakos turi raumenų trumpėjimui, kartu mažėja ir raumenų elastingumas, judesių amplitudė, blogėja lankstumas, todėl lankstumo lavinimas turi svarbią ne tik sportinę, bet ir socialinę reikšmę); veiklos pobūdis, aplinka [41].
Dėl sutrumpėjusių raumenų bei mažiau paslankių sąnarių gali būti apkraunami kiti sąnariai. Pavyzdžiui, kai lenkiamieji klubų raumenys darosi nepaslankūs, jie verčia daugiau išlinkti nugarą
juosmens srityje. Dėl neteisingos apkrovos nugaroje atsiranda nenaturalūs linkiai, todėl ją ima skaudėti. Panašiai krūtinės raumenys gali paveikti krūtinkaulį. Tamprumą praradę šie raumenys iškreipia laikyseną, nes pečiai atsikiša į priekį, perkeliant ir svorio centrą. Tokia laikysena per daug apkrauna pakaušį, krūtinkaulį ir stuburą. Tempiant sustrumpėjusius raumenis galima atstatyti lankstumą sąnariuose. Tai ne tik pagerina laikyseną, bet kartu padidėja ir fizinis judrumas kasdien judant ir treniruojantis [49].
2015m. Ayodele su bendraautoriais atliko tyrimą, kurio metu norėjo išsiaiškinti, kaip juosmeninės dalies skausmas priklauso nuo užpakalinių šlaunies raumenų ilgio bei dubens pasvirimo. Iš viso tyrime dalyvavo 60 asmenų, kurių amžius buvo 35 -70m.: 30 tiriamųjų, kurie patyrė apatinės nugaros dalies skausmą, bei tiek pat tiriamųjų, kurie skausmo apatinėje nugaros dalyje neturėjo. Studija buvo atlikta Nigerijos mieste Ibadane, Adeoyo valstybinėje ligoninėje. Gauti tyrimo duomenys parodė, jog, asmenų, kurie jautė apatinės nugaros dalies skausmus, užpakaliniai šlaunies raumenys buvo labiau sutrumpėję nei asmenų, kurie šių skausmų nejuto. Dubens pasvirimo diapazonas abejose grupėse reikšmingai nesiskyrė. Tačiau nustatytas reikšmingas skirtumas tarp dviejų amžiaus grupių, kuris galėjo būti klaidinantis faktorius padarytoms šio tyrimo išvadoms [36].
1.5. Sportuojančių vaikų laikysena
Nuo senovės Graikijos iki šių dienų laikysenos kontrolės tyrimai buvo grindžiami ir formuojami pagal daugelį idėjų. Laikysenos kontrolės sistemoje vis labiau išryškėja du skirtingi lygiai. Vienas iš jų nustato toninių (posturalinių) raumenų pasiskirstymą, kito paskirtis yra kompensuoti vidinius bei išorinius trikdžius (sugebėti išlaikyti pusiausvyrą). Abu šie lygiai yra neatsiejamai susiję tiek funkciniais, tiek neurofiziologiniais aspektais [37].
Per visą vaikystės ir paauglystės laikotarpį ypač didelę reikšmę turi judėjimo organų – skeleto, raumenų, sausgyslių, sąnarių – raiščių formavimasis. Septintaisiais gyvenimo metais jau išnyksta skirtumas tarp pirmaisiais gyvenimo metais palyginti ilgo kūno ir trumpų galūnių. Vaikų kaulai skiriasi nuo suaugusiųjų chemine sudėtimi ir fizinėmis savybėmis. Juose daugiau vandens, organinių medžiagų, didelę dalį skeleto sudaro kremzlinis audinys.
Raumeninio audinio formavimas, pradedant gimimu ir baigiant organizmo lytiniu subrendimu, bei kūno masės didėjimo tempas yra tapatūs. Berniukams bendra raumenų masė šiuo ontogenezės tarpsniu padidėja nuo 25 iki 40 proc. Tokie berniukų raumenų masės pokyčiai siejami su dešimteriopai padidėjusio hormono – testosterono – sintezavimu. Bręstant mergaičių ir berniukų
organizmui skirtinga hormoninė būklė sukelia skirtingus skeleto raumenų masės padidėjimo tempus [38].
Laikysena paprastai apibrėžiama kaip santykinis kūno dalių išsidėstymas. Gera laikysena – pusiausvyra tarp griaučių ir raumenų sistemos. Laikysenos formavimuisi labai svarbus mokyklinis laikotarpis. Atskirais amžiaus tarpsniais vaikas auga ir vystosi netolygiai. Pagreitėjusio augimo laikotarpiu vaiko organizmas yra jautresnis nepalankiems išorės veiksniams, nes atramos ir judėjimo aparatas yra nestabilus. Dormans (2002) teigia, kad greitas augimas paauglystės laikotarpiu yra itin reikšmingas, nes kaulų ir stuburo augimas būna spartesnis už minkštųjų audinių augimą. Autoriaus nuomone viduriniu brendimo laikotarpiu vaikų stuburas įgauna daugiau masės ir tūrio, bet dar nėra pusiausvyros su raumenimis. Vėlyvuoju paauglystės etapu stuburas yra prilaikomas lėtai augančių minkštųjų audinių. Šiuo laikotarpiu kaulai ir stuburas yra silpni ir pažeidžiami, nes sausgyslės, raiščiai ir raumenys yra vystymosi fazėje [39-42].
Norint išlaikyti taisyklingą laikyseną, reikia paslankių, stiprių raumenų, kurie lengvai prisitaiko prie besikeičiančios padėties ir aplinkos [44]. Išskiriami svarbiausi gilieji ilgieji raumenys (3pav.), dalyvaujantys laikysenos kontrolėje:
• Tiesiamasis nugaros raumuo (m. erector spinae); • Klubinis šonkaulių raumuo (m. iliocostalis); • Dauginis raumuo (m. multifidus);
• Pusketerinis raumuo (m. semispinalis);
• Gręžiamieji kaklo, krūtinės ir juosmens raumenys;
3 pav. Gilieji ilgieji nugaros raumenys https://www.pinterest.ch/pin/419468152786107231/
Taip pat išskiriami gilieji trumpieji nugaros raumenys: • Šonkaulių keliamieji raumenys (m. levatores costarum); • Tarpskersiniai raumenys (m. intertransversares);
• Tarpketeriniai raumenys (m. interspinales);
• Viršutinis įstrižinis galvos raumuo (m. obliqus capitis superior); • Apatinis įstrižinis galvos raumuo (m. obliqus capitis inferior);
• Didysis tiesusis užpakalinis galvos raumuo (m. rectus capitis posterior major); • Mažasis tiesusis užpakalinis galvos raumuo (m. rectus capitis posterior minor) [45].
Jauname amžiuje intensyvi sportinė veikla turi neigiamą poveikį vaikų sveikatai. Dažnai skiriamas fizinis krūvis vaikams, norint kuo geresnių pasiekimų sporte, yra ženkliai per didelis ir gali daryti įtaką griaučių – raumenų sistemai, sukelti jos pažeidimus. Laikui bėgant tai gali skatinti ir netaisyklingos (asimetrinės) laikysenos formavimąsi [43]. Mokslininkai teigia, jog sportuojantiems vaikams dažnai būdingi iškrypę dubens kaulai, stuburas, asimetriškas kūnas [46].
2017 m. Lenkijoje atlikta studija, kurios metu buvo ištirtos 57 moterys, kurių amžius buvo 16 -20 metų. 42 moterys buvo sportuojančios Lenkijos futbolo klube, o 15 moterų, kurios nesportavo, sudarė kontrolinę grupę. Duomenys buvo renkami dviejose padėtyse: moterims stovint ramybės būsenoje ir aktyviai pakoreguotai laikysenai. Futbolininkėms ramybės būsenoje buvo nustatytas didesnis dubens pasvirimas nei aktyviai pakoregavus laikyseną. Šis skirtumas buvo beveik tris kartus didesnis sportuojančių moterų, nei moterų, kurios sudarė kontrolinę grupę [47].
Toivo (2018) su bendraautoriais aprašė tyrimą, kurį atliko Jyväskylä universitetas šešiuose skirtinguose Suomijos sveikatos stiprinimo klubuose . Tyrimo metu dalyvavo 576 tiriameji (moterys ir vyrai), kurių amžius buvo 14-17 metų. Tarp dalyvavusiųjų 399 asmenys buvo sportuojantys sporto klubuose ir 177, kurie neužsiiminėjo sportine veikla. Šios studijos metu per pirmąjį vizitą sporto medicinos gydytojas tiriamiesiems užfiksavo ūgį ir svorį. Vėliau buvo vertinta statinė ir dinaminė laikysena, judesių kontrolė, griaučių-raumenų sistemos pusiausvyra. Skoliometru buvo išmatuota aukčio asimetrija abejų rankų petiniuose raktikauliniuose sąnariuose ir liemens sukimosi kampas. Rezultatai parodė, jog didesnė asimetrija petiniuose raktikauliniuose sąnariuose buvo labiau paplitus tarp sportininkų negu tarp nesportuojančių asmenų. Nesportuojančių tiriamųjų klubinių skiauterių aukščio asimetrija buvo didesnė lyginant su sportuojančiais asmenimis. Peties ir čiurnos mobilumas buvo prastesnis pas nesportuojančius žmones. Sportininkai pasižymėjo stipresniais liemens raumenimis ir jų ,,lentos‘‘ išlaikymo laikas buvo ilgesnis, nei likusiųjų. Gilaus pritūpimo testo metu juosmeninė stuburo kontrolė tarp grupių reikšmingai nesiskyrė [48].
1.6. Sportuojančių vaikų liemens raumenų ištvermė
Ištvermė – tai žmogaus atsparumas įvairiems vidiniams ir išoriniams veiksniams:
deguonies stygiui, karščiui, skausmui, fiziniams krūviams, didžiuliams emociniams dirgikliams ir kt. Anot Skurvydo ir kt. (2007), ištvermė – charakterio bruožas, žmogaus pajėgumas dvasiškai nepalūžti, kai reikia iškęsti skausmą arba sunkius išgyvenimus, kuriuos sukelia kliūtys, trukdančios realizuoti poreikius. Fizinio darbo ištvermė – tai žmogaus funkcijų gebėjimas kuo ilgiau aprūpinti dirbančius raumenis energinėmis medžiagomis, nervų ir humoralinės sistemų gebėjimas valdyti raumenyse vykstančius sudėtingus fizinius, cheminius procesus, koordinuoti atskirų organų ir sistemų veiklą bei raumenų gebėjimas kuo ilgiau dirbti tam tikro pobūdžio darbą ilgą laiką arba intensyviai dirbti nustatytą laiką [41].
Pagrindinė liemens raumenų funkcija – išlaikyti liemenį vertikalioje padėtyje. Visa tai reikalauja optimalios liemens raumenų ištvermės [50]. Liemens raumenų ištvermė yra susijusi nugaros sveikatos būkle bei su jos sutrikimais. Literatūroje aprašoma, jog apatinės nugaros dalies skausmo atsiradimas priklauso nuo pilvo ir nugaros raumenų ištvermės santykio. Nugaros, pilvo ir šoninių liemens raumenų ištvermės laikas parodo, ar yra padidėjusi rizika atsirasti apatinės nugaros dalies skausmui.
Iš funkcinės anatomijos pusės, liemens raumenys skirstomi į vietinius ir globaliuosius. Vietiniai: skersinis pilvo raumuo (m. transversus abdominis), dauginis raumuo (m. multifidus), kurie tiesiogiai ar netiesiogiai tvirtinasi prie juosmens slankstelių. Jie susiję su segmentiniu stabilumu juosmeninėje stuburo dalyje, kuomet atliekamas viso kūno judėjimas bei koreguojama laikysena. Globalieji raumenys: tiesusis pilvo raumuo (m. rectus abdominis), įšorinis įstrižinis pilvo raumuo (m. obliquus abdominis externus). Šie raumenys paskirsto gautą krūvį tarp krūtinės ir dubens (4pav.) [51].
4 pav. Vietiniai ir globalieji liemens raumenys
https://centenoschultz.com/multifidus-muscle-an-important-spinal-stabilizer/ https://uk.humankinetics.com/blogs/excerpts/build-your-core
Futbolo ir kitų sporto šakų treniruotėse dažnai akcentuojami pratimai skirti optimizuoti statinę liemens raumenų ištvermę. Įrodymai tarp nesportuojančių grupių rodo, jog sugebėjimas palaikyti stiprius liemens raumenis yra daug svarbiau nei maksimalios jėgos vystymas, saugant juosmeninę stuburo dalį nuo sužalojimų. Literatūroje taip pat minima, jog pakankama liemens raumenų ištvermė prisideda prie stuburo stabilumo atliekant sunkias ir ilgas fizines užduotis, todėl ji yra labai svarbi daugeliui sportininkų [52,53,54].
Gilieji liemens raumenys bei klubą supantys raumenys turi didelę reikšmę apatinių galūnių traumų atsiradimui bei gali turėti įtakos kelio PKR sužeidimams, plyšimams [55].
2016m. Imai su bendraautoriais aprašė tyrimą, kurio tikslas buvo nustatyti ryšį tarp liemens raumenų ištvermės testų ir sportinių testų, įskaitant, ar egzistuoja sąsajos tarp ilgų nuotolių bėgimo ir liemens raumenų ištvermės. Tyrime dalyvavo 55 vidurinės mokyklos futbolininkai berniukai, kurių amžius buvo 16-17 metų. Prieš tyrimą dalyviai buvo apklausti apie jaučiamą skausmą, traumų istoriją. Į tyrimą nebuvo įtraukiami berniukai, kurie turėjo apatinės nugaros dalies skausmus, viršutinių bei apatinių galūnių traumas, kurios buvo gydomos šiuo metu ir dėl jų berniukai galėjo mažiau intensyviai sportuoti. Ištvermei, sprinto, judrumo, šokinėjimo sugebėjimams vertinti tiriamieji atliko liemens šoninių raumenų ištvermės testą abejomis kūno pusėmis, ,,lentos’’ (plank) testą, 30 metrų sprint testą, 50 žingsnių judrumo testą, vertikalų priešpriešinį šuolį, stovintį penkių žingsnių šuolį, 20m bėgimus, laipsniškai didėjant greičiui, kontroliuojamam garso pyptelėjimu, Cooperio testas, kurio metu tiriameji per 12 minučių lauko takeliu turėjo nubėgti kuo daugiau ratų. Kiekvienos dienos matavimai buvo atlikti po 10 minučių apšilimo, kurį sudarė bėgiojimas, dinamiškas raumenų tempimas, sprintas ir šokinėjimas. Rezultatai parodė stiprią priklausomybę tarp liemens raumenų ištvermės testų ir 20 metrų bėgimo, laipsniškai didėjant greičiui bei vidutinę priklausomybę tarp liemens raumenų ištvermės ir Cooperio testų. Taigi, dinaminiam stabilumui yra labai svarbi ištreniruota liemens raumenų ištvermė [56].
Sportuojančių asmenų, taip pat ir vaikų, liemens raumenys turi būti ištreniruoti tam, kad dinaminiai judesiai būtų atliekami kokybiškai ir taisyklingai, bei tam, kad būtų kuo mažesnė rizika patirti įvairias traumas.
1.7. Liemens raumenų sąsajos su apatinių galūnių traumomis
Liemens stabilumas turi didelę įtaką griaučių-raumenų sistemos funkcijai. Liemens stabilumas – tai ,,juosmens-dubens-klubų‘‘ komplekso gebėjimas sugrįžti į vertikalią kūno padėtį, praradus pusiausvyrą dėl išorinių trikdžių. ,,Juosmens-dubens-klubų‘‘ kompleksas turi ribas:
diafragma (viršutinė dalis), pilvo ir įstrižiniai raumenys, paraspinaliai ir sėdmenų raumenys bei dubens dugnas. Dėka šių raumenų yra stabilizuojamas liemuo [80].
Dalyvavimas sporte ir fizinėje veikloje daro įtaką patirti griaučių – raumenų sistemos traumas tiek mėgėjiškai sportu ar fizine veikla užsiiminėjantiems, tiek profesionalams. Sportuojant patirtos traumos dažniausiai pažeidžia apatinės galūnės anatomines struktūras: klubus, kelius ir čiurnas. 2019m. Blaiser su kolegomis aprašė tyrimą, kurio metu nustatė, kad pilvo raumenų ištvermės sumažėjimas yra reikšmingai susijęs su apatinių galūnių traumų atsiradimu [83].
Įrodymais grįsta praktika rodo, jog sumažėjęs šerdies stabilumas gali lemti traumų atsiradimą, o tinkamas jos treniravimas gali būti gera traumų prevencija. Dėl tinkamos intervencijos gali sumažėti nugaros ir apatinių galūnių sužalojimai [79]. Norint užtikrinti sėkmingą traumų prevenciją, būtina aiškiai suprasti vidinius rizikos veiksnius, išorinius rizikos veiksnius ir sužalojimo mechanizmus. Yra atlikta daug tyrimų, kurie teigia, jog apatinių galūnių traumos siejamos su pakitusia apatinių galūnių sąnarių biomechanika, tačiau dabar vis labiau pradedamas atkreipti dėmesys ir į liemens sritį, ypatingai į liemens raumenų ištvermę bei stabilumą. Liemens stabilumas yra apibrėžiamas kaip juosmens - dubens dinaminės kontrolės pagrindas, lemiantis judesio kontrolę, jėgos vystymą ir perdavimą per kinetines grandines judesių atlikties metu. Liemens stabilumo veiksmingas funkcionavimas priklauso nuo darnios raumenų savybių sąveikos, tokių kaip raumenų jėga ir ištvermė bei sensomotorinės kontrolės, kuri priklauso nuo propriocepcijos ir neuroraumeninės kontrolės. Atliktų tyrimų išvadose teigiama, jog liemenį stabilizuojantys raumenys yra aktyvinami pačio judesio pradžioje, kai judesys atliekamas galūnėse. Remiantis tokiomis išvadomis galima teigti, jog kiekvieno distalinės galūnės atliekamo judesio stabilumas ir kontrolė prasideda nuo liemens, t.y. pirmiausia turi būti užtikrintas proksimalinių segmentų stabilumas, šiuo atveju liemens stabilumas, o tik vėliau galimi stabilūs distalinių segmentų judesiai. Literatūroje aprašoma, jog liemens stabilumas yra pagrindinis funkcinio judėjimo komponentas, kuris būtinas kasdieniniame gyvenime bei sportinėje veikloje [81]. Mokslininkai aprašė tyrimą, kurio metu buvo vertinami funkciniai judesiai (FMS metodika) koledže futbolą žaidžiančioms merginoms. Tiriamosios, kurios surinko 14 balų (iš 21) ir mažiau, traumas patyrė keturis kartus dažniau, nei tą pačią sporto šaką sportuojančios merginos [82]. Nors ir funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas nėra ta matavimo priemonė, kuri išskirtinai vertina šerdies stabilumą, tačiau šis testas gali suteikti papildomos informacijos apie liemens stabilumo ir traumų santykį todėl, kad liemuo yra vienas iš veiksnių, kuris sąlygoja normalių funkcinių judesių modelį [83].
Yra atlikta nemažai tyrimų, bandant išsiaiškinti, kuris vienas raumuo gali daryti įtaką liemens stabilumui, tačiau prieita nuomonės, jog kiekvienas raumuo į darbą įsitraukia priklausomai nuo atliekamos veiklos ir dažniausiai raumenys veikia kompleksiškai, t.y. nėra taip, kad už vieną
judesį yra atsakingas tik vienas raumuo. Norint išlaikyti liemens stabilumą, ypatingai yra svarbi liemens raumenų sinergija, o raumenys sinergiškai dirba tada, kai jų fiziniai rodikliai mažai skirsis, nes kitu atveju įsivyrauja kompensaciniai mechanizmai, kurie daro įtaką tiek laikysenai, tiek funkciniams judesiams judesių atlikties metu. Yra įrodyta, jog norint valdyti apatinių galūnių judesius, reikalingas pilvo ir dauginio raumenų susitraukimas ir prieš asimetrinius galūnių judesius, pradžioje fiksuojami liemens raumenų susitraukimi. Tyrėjai teigia, jog liemens raumenų treniravimas daro įtaką apatinių galūnių biomechanikai, ko pasekoje gerėja sportiniai rezultatai. Sutrikęs liemens stabilumas padidina riziką patirti apatinių galūnių traumas dėl nekontroliuojamų sąnario poslinkių ar papildomų judesių visoje kinetinėje grandinėje. Wilkerson (2012) atliktame tyrime nustatė, jog priekinių liemens raumenų išvermė buvo žymiai mažesnė pas atletus, kurie buvo patyrę traumas. Galimas padidėjusios apatinių galūnių sužalojimo rizikos paaiškinimas yra tas, kad esant neoptimaliai raumenų ištvermei, slopinami specifiniai apatinių galūnių raumenys, dėl kurių dinaminės užduotys sukelia kinetinius ir kinematinius pokyčius, o tai savo ruožtu gali sukelti polinkį patirti traumą. Be to, maža liemens raumenų ištvermė yra susijusi su nesugebėjimu išvengti per didelio šlaunies pritraukimo, kelio sąnario judėjimo vidine kryptimi ir šlaunies vidinės rotacijos atliekant dinamines užduotis [84].
1.8. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas
Norint efektyviai atletą paruošti sportinei veiklai, į sportininko fizinio pajėgumo įvertinimą turėtų būti įtraukta pagrindinių judesių analizė, siekiant nustatyti galimybes atliekant tam tikrus judesius. Garrison (2015) su bendraautoriais teigia, jog funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas (FMS) yra efektyvus ir patikimas būdas įvertinti judesių modelius, atliekant tam tikras užduotis [57,58]. FMS – tai sistema, kuri susideda iš septynių testų, kuriuos turi atlikti kiekvienas tiriamasis. FMS testų sistemą sudaro:
• Barjerinis žingsnis; • Gilus pritūpimas; • Gilus įtūpstas;
• Tiesios kojos kėlimo testas; • Peties mobilumo testas;
• Liemens stabilumo atsispaudžiant testas; • Rotacinio stabilumo testas.
Kiekvienas testas yra vertinamas balais nuo 0 iki 3. 0 balų skiriama asmeniui, kuomet jis pajaučia skausmą bet kurioje kūno vietoje testo atlikimo metu, 1 – kai asmuo negali padaryti prašomo judesio, 2 – kai asmuo judesį padaro, tačiau jį atlieka su kompensacijomis, 3 – kai asmuo atlieka judesį taisyklingai. Didžiausia bendra visų FMS testų balų suma gali būti 21 balas [59]. Taip pat kiekvienas testas turi ir atitinkamą klinikę reikšmę. Pavyzdžiui, norint teisingai atlikti aktyvų tiesios kojos kėlimo testą, reikalaujama klubinės blauzdos juostos, sėdmenų bei užpakalinių šlaunies raumenų funkcinio elastingumo. Esant nepakankamam testui atlikti reikalingų raumenų ilgiui, į testo atlikimą gali įsijungti kompensaciniai mechanizmai, ko pasekoje prastėja testo atlikimas ir keičiasi vertinimo rezultatas. Taipogi šiam testui reikalingas dubens, klubo sąnario ir liemens stabilumas, kadangi kojos kėlimo metu dubuo turi išlikti stabilus, antraip tai konstatuojama kaip kompensacija ir mažinamas testo įvertinimas. Jeigu testo įvertinimas nesiekia 3 balų, tyrėjas turi nustatyti faktorius, kurie riboja teisingą ir kokybišką judesio atlikimą. Kiekvienas FMS testų rinkinio testas gali būti kliniškai įvertintas, pradedant nuo paprasčiausio judesių amplitudės vertinimo ir pereinant prie specifinių raumenų ilgio vertinimo testų. Iš esmės FMS sistema galima naudotis norint nustatyti išsivysčiusias kompensacijas judesių atlikties modelyje. Norint teisingai įvertinti kompensacijas, kairė ir dešinė kūno pusės vertinamos atskirai atkreipiant dėmesį į stabilumo reikalaujančias sritis, pusių tarpusavio disbalansą bei sąnarių mobilumą.
FMS metodika nėra skirta diagnozuoti problemas, ji yra skirta pamatyti stereotipinių žmogaus judesių asimetrijas ar apribojimus bei padėti asmenims pasiekti taisyklingų judesių kokybės gerinimą bei padidinti traumų prevenciją [59].
Funkcionalumas yra nepaprastai svarbus norint užtikrinti visapusišką reabilitaciją. Dažnai specialistai sporto salėse yra pernelyg linkę atlikti specifinius griaučių – raumenų sistemos ištyrimus prieš tai neištyrę individo funkcinio judesio. Labai svarbu yra apžiūrėti ir suprasti esminius žmogaus judėjimo aspektus suvokiant, kad panašūs judesiai vyksta daugelio sportinių užsiėmimų metu. Cook (2014) ir autoriai yra įsitikinę, jog daugelis sportininkų užsiima aukšto lygio sportine veikla nepaisant to, kad jie netaisyklingai atlieka pačius pagrindinius judesius. Patys to nežinodami sportininkai gali prisidėti prie tam tikrų savo kūno funkcijų sutrikimo.
Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas padeda:
• Atpažinti asmenis, kurie turi padidėjusią riziką patirti traumas, bet yra aktyviai užsiimantys sportu;
• Kuriant sporto programą tikslingai parinkti korekcinius pratimus, norint normalizuoti arba patobulinti pagrindinius judėjimo įpročius;
FMS testai yra populiariai naudojami Didžiosios Britanijos futbolo klubuose. Ši vertinimo sistema yra taikoma su tikslu nustatyti judesių pokyčius ir pritaikyti traumų prevencijai skirtus pratimus [60]. Garrison (2015) su kolegomis aprašė tyrimą, kuriame nustatė kaip traumų rizika priklauso nuo funkcinių judesių stereotipo įvertinimo rezultato. Tyrime dalyvavo 160 moterų ir vyrų, kurie užsiėmė sportine veikla. Tiriamieji dalyvavo kontaktinėse ir nekontaktinėse sporto šakose, tokiose kaip regbtis, futbolas, nardymas ir plaukimas. Visi sportininkai atliko visus septynis FMS testus ir kiekvienas buvo individualiai įvertintas balais. Kiekvienas testas buvo vertinamas balais 0 - 3, o didžiausia bendra visų balų suma galėjo būti 21. Traumos buvo stebimos viso sezono metu, buvo renkamos medicininių įrašų įžvalgos, taip pat buvo bendrauta su treneriais. Į atmetimo kriterijus buvo įtraukta betkokia naujausia trauma ar chirurginė intervencija. Sezono pabaigoje visos tiriamųjų traumos buvo užfiksuotos jas aptariant su sporto šakos treneriu, peržiūrint medicininius įrašus. Rezultatai parodė, jog asmenų, kurių galutinis testo rezultatas buvo ≤14, patirti traumą rizika buvo didesnė nei tiriamųjų, kurių galutinis balas buvo didesnis [58,61].
2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA
2.1. Tyrimo organizavimas
Tyrimas buvo atliktas Nacionalinėje futbolo akademijoje. Tyrimo trukmė 2019-05-10 – 2019-06-17.
Tyrimui atlikti buvo gautas LSMU Bioetikos centro leidimas. Nr. BEC - SR (M) – 195 (6 priedas).
2.2. Tiriamųjų kontingentas
Tyrime dalyvavo 28 sistemingai futbolą besitreniruojantys 14-15 metų berniukai. Tiriamųjų sutikimo dalyvauti tyrime formas pasirašė tėvai arba globėjai. Tyrimui buvo atrinkti 28 berniukai, kurie atitiko šiuos atrankos kriterijus:
• Sistemingai futbolą besitreniruojantys berniukai; • Berniukų amžius 14-15 metų;
Tyrimo organizavimo schema
5 pav. Tyrimo organizavimo schema
Tiriamieji
(n = 28)
Laikysenos vertinimas Statinis pilvo raumenų ištvermės testas Funkcinių judesių atlikimo vertinimas Statinis nugaros tiesiamųjų raumenų ištvermės testas Raumenų ilgio matavimai Statinis šoninių liemens raumenų ištvermės testasRezultatai
Išvados
Praktinės
rekomendacijos
Atranka
2.3. Tyrimo metodai
1. Laikysenos vertinimas pagal W.W. K. Hoeger vizualinį laikysenos vertinimo metodą; 2. Statinis nugaros tiesiamųjų raumenų ištvermės testas (McGill, 2007);
3. Statinis pilvo raumenų ištvermės testas (McGill, 2007);
4. Statinis šoninių liemens raumenų ištvermės testas (McGill, 2007); 5. Raumenų ilgio matavimas (tiesios kojos kėlimo (Lasego) testas); 6. Raumenų ilgio matavimas (Pasyvus blauzdos tiesimo (90-90) testas); 7. Raumenų ilgio matavimas (,,sėstis-siekti“ testas);
8. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas.
2.3.1. Laikysenos vertinimas
Pagal W.W.K. Hoeger (1988) vizualinę laikysenos vertinimo metodiką laikysena vertinama balais. Atskiros kūno dalys vertinamos frontalioje ir sagitalioje plokštumose balais nuo 1 iki 5, rezultatai sumuojami ir taip įvertinama asmens laikysena. Prieš vertinimą tiriamsis turi nusirengti iki apatinių. Jis turi atsistoti laisvai, neįsitempti, priimti tokią poziciją, kuri jam yra kasdieniška tam, kad vertinimas būtų tikslus. Pradžioje tiriamojo paprašoma atsistoti nugara į tyrėją, kad būtų įvertinama galvos, pečių, stuburo, dubens, kelių ir čiurnų padėtys. Po to paprašoma atsistoti šonu, kad būtų įvertinama kaklo ir viršutinės stuburo dalies, liemens, pilvo, apatinės stuburo dalies, kojų padėtis.
Vertinama:
• Galva ir kaklas – galvos pakreipimas iš nugaros pagal ausų lygį;
• Pečių lankas – iš šono vertinama menčių atsikišimo ir pasisukimo kampas, iš nugaros - menčių aukštis viena kitos atžvilgiu bei atstumas nuo stuburo iki vidinių menčių kraštų;
• Stuburas – iš šono vertinami fiziologiniai stuburo linkiai, kryžmens pakrypimas bei kampas tarp juosmens ir kryžmens. Iš nugaros stebima stuburo keterinių ataugų linija. Frontalioje plokštumoje vertinamas stuburo pakrypimas į dešinę arba kairę pusę;
• Pilvas – žiūrint iš šono vertinama pilvo forma: atsikišęs, plokščias, nudribęs;
• Dubuo – iš nugaros pusės vertinama talijų trikampių simetriškumas. Palyginamas klubakaulio skiauterių bei didžiųjų gūbrių aukštis, sėdmenų plyšio padėties ir sėdmenų aukštis;
• Kaklas ir viršutinė stuburo dalis – vertinama ar galva, kaklas ir pečiai yra vienoje linijoje; • Liemuo – vertinamas liemens linkių santykis;
• Kojos – iš šono stebimas blauzdų tiesimo (genu recurvatum) laipsnis;
• Keliai ir čiurnos – iš nugaros vertinama ar nėra X (genu valgum) ar O (genu varum) kojų formos požymių.
Atlikus visų kūno dalių vertinimą, balai susumuojami ir atsižvelgiant į gautų balų sumą, kūno laikysena gali būti puiki, gera, patenkinama, bloga arba labai bloga [67] (1 lentelė).
1 lentelė. W.W.K. Hoeger vizualinio laikysenos metodo vertinimo sistema
2.3.2. Statinis nugaros tiesiamųjų raumenų ištvermės testas
Pradinė padėtis: Gulint ant pilvo, viršutinė kūno dalis be atramos (iki klubakaulio skiauterių), kojos prilaikomos pagalbinio asmens arba fiksuojamos diržu. Rankos sukryžiuojamos ant krūtinės. Tiriamasis turi atkelti viršutinę kūno dalį iki horizontalios padėties bei stengtis išlaikyti 300 sek. (5min) (6pav.). Testo baigimo laikas fiksuojamas tada, kai tiriamasis nebegali išlaikyti viršutinės kūno dallies. Laikas fiksuojamas sekundėmis [66].
6 pav. Statinis nugaros tiesiamųjų raumenų ištvermės testas http://www.vertebrologi.ru/biblio/books/Low_Back_Disorders.pdf
2.3.3. Statinis pilvo raumenų ištvermės testas
Pradinė padėtis: tiriamasis sėdi atsirėmęs į už nugaros pastatytą pagalbinę apsauginę priemonę, kuri sudarė 55°. Tarp abejų kelių ir klubų sąnarių lemkimo kampas turi būti 90°, tiriamasis rankas sukryžiuoja ant krūtinės. Tiriamojo kojas prilaiko pagalbininkas. Apsauginė priemonė šiek tiek atitraukiama nuo kūno ir tiriamasis tokią sėdimą padėtį turi išlaikyti 300 sek. (5min.) (7pav.). Testo baigimo laikas fiksuojamas tada, kai tiriamasis nebegali išlaikyti padėties ir atsiremia į apsauginę priemonę. Laikas fiksuojamas sekundėmis [66].
7 pav. Statinis pilvo raumenų ištvermės testas
http://www.vertebrologi.ru/biblio/books/Low_Back_Disorders.pdf
2.3.4. Statinis šoninių liemens raumenų ištvermės testas
Pradinė padėtis: tiriamasis guli ant šono viršutinę koją pastatęs priekyje, o apatinę laiko ištiestą (žingsnio padėtis). Viršutinės rankos plaštaka uždėta ant priešingo peties, o apatinė ranka sulenkta per alkūnės sąnarį 90° kampu ir remiasi į kušetę. Tuomet tiriamsis turi atkelti kūną nuo kušetės ir šią padėtį turi išlaikyti 180 sek. (3min) (8pav.). Testo baigimo laikas fiksuojamas tada, kai tiriamasis nebegali išlaikyti padėties ir nuleidžia dubenį žemyn. Testas atliekamas tiek kaire, tiek dešine pusėmis. Laikas fiksuojamas sekundėmis [66].
8 pav. Statinis šoninių liemens raumenų ištvermės testas http://www.vertebrologi.ru/biblio/books/Low_Back_Disorders.pdf
2.3.5. Tiesios kojos kėlimo (Lasego) testas
Tiesios kojos kėlimo (Lasego) testas dažnai yra naudojamas nustatyti ar asmuo, kurį vargina apatinės nugaros dalies skausmas, turi sėdimojo nervo dirginimo požymių. Jis taip pat parodo įtemptus užpakalinius šlaunies raumenis. Įtempimas užpakalinėje šlaunų dalyje pajaučiamas judesių amplitudei artėjant link 70° kampo per klubo sąnarį. Šio testo metu vertinimą atlieka dažniausiai du asmenys. (9pav.) Vienas atlieka tiesios kojos kėlimą, kitas – atlieka matavimus goniometru. Viena iš goniometro ašių dedama asmeniui prie šono tiesios linijos projekcijoje, antroji – šlaunikaulio projekcijoje. Matuoti baigiama, kai asmuo pajunta pirmus tempimo ar skausmo simptomus, giniometrą pridėjus prie paciento klubo sąnario. Tuomet matuojamas pakeltos kojos kampas. Tiesios kojos kėlimo testo atlikimas:
1. Tiriamasis guli ant nugaros ištiestomis kojomis;
2. Kineziterapeutas paprašo tiriamojo atsipalaiduoti ir kelia jo koją į viršų, tuo pačiu išlaikydamas 90° kampą per čiurnos sąnarį [68].
9 pav. Tiesios kojos kėlimo (Lasego) testas
https://www.researchgate.net/figure/Straight-leg-raise-test-An-angle-formed-with-the-torso-between-70-and-90-is_fig1_47791435
2.3.6. Pasyvaus blauzdos tiesimo (90-90) testas
Pasyvus blauzdos tiesimo (90-90) testas skirtas įvertinti užpakalinių šlaunies raumenų tamprumą. Tiriamasis atsigula ant nugaros, testuojamą koją sulenkia per kelio sąnarį 90° kampu, kita koja lieka ištiesta. Centrinė goniometro dalis dedama ties testuojamos kojos išoriniu šlaunikaulio antkrumplio paviršiumi. Judanti goniometro dalis dedama išilgai blauzdos vidurio linijos, nejudanti – išilgai šlaunies vidurio linijos. Šio testo metu vertinimą atlikti yra patogiau dviems asmenims. Vienas atlieka matavimus goniometru, kitas – pasyviai tiesia tiriamojo blauzdą per kelio sąnarį iki lengvo pasipriešinimo pojūčio. (10pav.) Testas atliekamas abejomis kojomis. Matuojamas kampas tarp šlaunies ir blauzdos. Normali judesio amplitudė yra ~15°, taigi maksimalus užpakalinių šlaunies raumenų ilgis atliekant šį testą yra normalus, kai judesio amplitudė yra ~15° [69].
10 pav. Pasyvaus blauzdos tiesimo (90-90) testas https://www.physio-pedia.com/Passive_Knee_Extension_Test
2.3.7. ,,Sėstis – siekti‘‘ testas
,,Sėstis – siekti’’ testo metu vertinama užpakalinių šlaunies raumenų lankstumas [34]. Tiriamasis turi atsisėsti ir pėdomis įsiremti į matavimo dėžės paviršių, o rankų pirštų galiukus padėti ant matavimo dėžės viršaus krašto. Asmuo, nelenkdamas kojų per kelius, turi lėtai lenktis per liemenį pirmyn ir kuo toliau stumti liniuotę į priekį (11pav.) Pasiekęs tolimiausią tašką turi jį kelias minutes fiksuoti, o ne staigiai atsitraukti. Testas atliekamas du kartus ir užrašomas geresnis tiriamojo rezultatas. Tyrimo metu tyrėjas tiriamajam prilaiko kojas, kad jos nesilenktų per kelius [70] (5 priedas).
11 pav. ,,Sėstis – siekti‘‘ testas
https://sites.google.com/site/kamilestinklinis/testai-ir-metodai-pajegumui-ivertinti
2.3.8. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas
Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas atliekamas naudojantis Cook (2006) sukurtu standartizuotu testų rinkiniu
Tyrime buvo naudojami keturi funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo testai: 1. Gilus pritūpimas;
2. Žengimas per barjerą; 3. Įtūpstas;
4. Aktyvus tiesios kojos kėlimas.
Kiekvieną testą tiriamasis atlieka tris kartus, vertinamas geriausiai atliktas kartas. Taisyklingai atliktas judesys vertinamas 3 balais. Kiekvienas testas yra vertinamas balais nuo 0 iki 3. 0 balų skiriama asmeniui, kuomet jis pajaučia skasumą bet kurioje kūno vietoje, 1 – kai asmuo negali
padaryti prašomo judesio, 2 – kai asmuo judesį padaro, tačiau jį atlieka su kompensacijomis, 3 – kai asmuo atlieka judesį taisyklingai. Didžiausia bendra visų FMS testų balų suma gali būti 21 balas. Kadangi tiriamieji atliko tik keturis testus, didžiausia bendra balų suma galėjo būti 12. Norint apskaičiuoti bendrą funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo sumą, reikia sudėti atskirų testu rezultatus.
Gilus pritūpimas (12 pav.). Tiriamojo pėdos pečių plotyje, nukreiptos tiesiai. Prieš atliekant pritūpimą, suimama lazda, rankos sulenktos per alkūnes 90° kampu ir lazdą tiriamasis iškelia į viršų. Lazda iškeliama į viršų ir tiriamasis lėtai tupia kiek įmanoma giliau išlaikant lazdą virš galvos, neatkeliant kulnų nuo pagrindo bei tiesiai išlaikant galvą ir krūtinę. Jei tiriamasis nesugeba taisyklingai atlikti judesio, po kulnais dedamas stačiakampio formos pagrindas [59].
12 pav. Gilus pritūpimas
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC2953313/
Žengimas per barjerą (13 pav.). Tiriamasis atsistoja suglaustomis pėdomis viena greta kitos ir atremia jas į barjero pagrindą. Išmatuojamas asmens blauzdikaulio aukštis (matuojama nuo girndų iki blauzdikaulio šiurkštumos) ir barjeras pritaikomas pagal šį matavimą. Rankomis suimama lazda ir laikoma simetriškai abejomis rankomis ir dedama už kaklo. Tiriamasis žiūrėdamas tieisiai į priekį ir išlaikydamas stabilią kūno laikyseną žengia viena koja per kliūtį, neperkeliant svorio kulnu paliečia pagrindą ir sugrįžta į pradinę padėtį. Bandymas neįskaitomas, jei tiriamasis nuverčia barjerą [59].
13 pav. Žengimas per barjerą
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC2953313/
Įtūpstas (14pav.). Iš pradžių pamatuojamas tiriamojo blauzdikaulio ilgis, matuojama nuo grindų iki blauzdikaulio šiurkštumos. Tiriamasis vieną koją stato ant matavimo įrangos pagrindo ties nuline žyma, kitą koją stato blauzdikaulio ilgio atstumu nuo nulinės žymos. Lazda vertikaliai suimama už nugaros ir ji turi liestis su pakaušiu, krūtinine nugaros dalimi, sėdmenų viduriu. Ranka, kuri suima lazdą, viršuje turi būti priešinga priekyje esančiai kojai. Judesio metu tiriamasis tupia ir gale esančią koją lėtai leidžia žemyn, ir su keliu pasiekia priekyje esančios kojos kulną bei atsiremia į pagrindą. Viso judesio metu stengiamasi išlaikyti stabilią kūno laikyseną. Atlikus tūpimo judesį, lėtai stengiamasi grįžti į pradinę padėtį. Keliu palietus pagrindą, asmuo turi grįžti į pradinę testo padėtį [59].
14 pav. Įtūpstas
Aktyvus tiesios kojos kėlimas (15pav.). Tiriamasis atsigula ant nugaros, supinuotomis plaštakomis, po pakinkliais padedamas stačiakampis matavimo įrankis. Prieš testuojant tiriamąjį tyrėjas turi surasti priekinį viršutinį klubakaulio dyglį ir kelio girnelės centrą ir pastatyti lazdą statmenai grindims šių taškų viduryje. Tada prašoma tiriamojo pakelti testuojamą koją, išlaikant ją tiesią per kelio sąnarį, čiurna taip pat išlaikoma ištiesta. Keliant koją, ant grindų esanti koja ties pakinkliu turi būti prispausta prie stačiakampio matavimo įrankio, turi būti stabili, nepasisukusi. Tada grįžtama į pradinę padėtį. Kai pasiekiama judesio pabaiga, tyrėjas stebi testuojamos kojos čiurnos padėtį. Jei kulkšnis nepralenkia vertikaliai ant grindų pastatytos lazdos, lazda patraukiama, sulygiuojama su kulkšnimi ir tiriamasis įvertinamas [59].
15 pav. Aktyvus tiesios kojos kėlimas
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC2953313/ Matematinė statistika
Duomenų analizė atlikta naudojantis IBM SPSS 22.0 ir Microsoft Excel programine įranga. Kokybiniai duomenys pateikiami procentais. Normalumo prielaidai patikrinti taikytas Shapiro-Vilko testas. Kiekybiniai duomenys aprašomi kaip mediana (xme), minimali reikšmė (xmin), maksimali
reikšmė (xmax) ir vidurkis (x̅ ) – x me (xmin - xmax; x̅ ). Koreliacinei analizei taikytas Spirmeno kriterijus.
Koreliacinis ryšys, kai 0<|r|≤0,2 laikytas labai silpnu, 0,2<|r|≤0,4 silpnu, 0,4<|r|≤0,6 vidutinio stiprumo, 0,6<|r|≤0,8 stipriu ir 0,8<|r|≤1 labai stipriu. Skirtumai, kai p<0,05, laikyti statistiškai reikšmingais.
3. REZULTATAI
3.1. Laikysenos vertinimo rezultatai
Pagal W.W.K Hoeger skalę tiriamųjų laikysena buvo 42 (38-48; 42,39) balai. Nei vienas tiriamasis neturėjo blogos ar labai blogos laikysenos. Visų tiriamųjų laikysena buvo vertinama nuo patenkinamos iki puikios. Laikysenos vertinimo pasiskirstymas pateiktas 16 paveiksle.
16 pav. Tiriamųjų laikysenos vertinimo pasiskirstymas
3.2. Statinės liemens raumenų ištvermės vertinimo rezultatai
Vertinant statinę nugaros tiesiamųjų raumenų ištvermę pagal S. McGill (2007) gautas rezultatas - 300 (183,6-300; 287,79) s. Dauguma tiriamųjuų (85,7 proc.) pasiekė maksimalų testo atlikimo laiką – 300 sekundžių. Statinės pilvo raumenų ištvermės testo rezultatas buvo 300 (70-300; 270,29) s. 82,1 proc. tiriamųjų pasiekė maksimalų testo atlikimo laiką (17 pav.).
17 pav. Statinės pilvo ir nugaros raumenų ištvermės įvertinimas
Vertinant statinę šoninių dešinės pusės liemens raumenų ištvermę gautas 71,7 (35-180; 88,24) s rezultatas. Kairės pusės statinė liemens raumenų ištvermė siekė 76,2 (30-180; 87,24) s. Maksimalų testo atlikimo laiką (180 s) pasiekė tik po 3,6 proc. tiriamųjų vertinant tiek dešinės, tiek kairės pusės liemens raumenų ištvermę (18 pav.).
18 pav.Statinės šoninių liemens raumenų ištvermės įvertinimas
Pasiektas dešinės pusės liemens raumenų ištvermės rezultatas atitinka tik 39,8 proc. normos, o kairės – 42,3 proc. normos. 85,7 82,1 14,3 17,9 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100
Nugaros raumenų ištvermė Pilvo raumenų ištvermė
tiriamųjų dalis, procentais
Norma Nesiekė normos
3,6 3,6
96,4 96,4
0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100
Dešinės pusės raumenų ištvermė Kairės pusės raumenų ištvermė
tiriamųjų dalis, procentais
Atlikus statinius nugaros tiesiamųjų bei pilvo raumenų ištvermės testus labai didelio skirtumo tarp jų nebuvo, tiriamieji abejus testus atliko panašiai, tačiau statinės šoninių liemens raumenų ištvermės testo rezultatai buvo daug prastesni nei nugaros ir pilvo.
3.3. Tiesios kojos kėlimo (Lasego) testo vertinimo rezultatai
Dešinės pusės testo rezultato įvertinimas buvo 66,5 (40-120; 67,79°). Kairės pusės Lasego testo vertinimas buvo 65 (40-120; 69,07°). Didelės dalies tiriamųjų dešinės (67,9 proc.) pusės testo rezultatai nesiekė normos (70°). Dar didesnės dalies (71,4 proc.) tiriamųjų kairės pusės testo rezultatas taip pat nesiekė normos (19 pav.).
19 pav. Lasego testo rezultatai (punktyrinė linija žymi testo normą)
3.4. Pasyvaus blauzdos tiesimo (90-90) testo vertinimo rezultatai
Dešinės pusės pasyvaus blauzdos tiesimo testo rezultato įvertinimas buvo 22 (0-50; 22,89)˚. Kairės pusės pasyvaus blauzdos tiesimo testo vertinimas buvo 25,5 (0-50; 22,25)˚. Didelės dalies tiriamųjų dešinės (64,3 proc.) pusės testo rezultatai nesiekė normos (15˚). Dar didesnės dalies (75 proc.) tiriamųjų kairės pusės testo rezultatas taip pat nesiekė normos (20 pav.).
20 pav. Pasyvaus blauzdos tiesimo testo rezultatai (punktyrinė linija žymi testo normą)
3.5. ,,Sėstis-siekti” testo rezultatai
,,Sėstis-siekti” testo rezultatas buvo 26,5 (20,5-35; 26,55)˚. Gerą rezultatą pasiekė tik vienas tiriamsasis – 3,6 proc. Tiriamųjų rezultatų pasiskirstymas pagal normas pateiktas 21 paveiksle.
21 pav. Tiriamųjų ,,Sėstis-siekti‘‘ testo rezultatų pasiskirstymas pagal normas
Apibendrinant galima teigti, jog daugumos tiriamųjų užpakaliniai šlaunies raumenys yra sutrumpėje, todėl, kad tiek tiesios kojos kėlimo (Lasego) testo metu, tiek pasyvaus blauzdos tiesimo
