LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJASLAUGOS FAKULTETAS REABILITACIJOS KLINIKA
ELENA LANEVSKAITĖ
SKIRTINGŲ KINEZITERAPIJOS PROGRAMŲ ĮTAKA
ASMENŲ, KURIEMS ATLIKTA INKSTO TRANSPLANTACIJA
FIZINIAM AKTYVUMUI, RAUMENŲ JĖGAI IR
PSICHOEMOCINEI BŪKLEI BEI ŠIŲ RODIKLIŲ SĄSAJOS
Magistro studijų programos „Fizinė medicina ir reabilitacija“ (valst. kodas 621B30002) baigiamasis darbas
Darbo vadovė
Doc. dr. Eglė Lendraitienė ...
TURINYS
SANTRAUKA ... 4 ABSTRACT ... 6 SANTRUMPOS ... 8 1. ĮVADAS ... 9 2. LITERATŪROS APŽVALGA ... 112.1. Inkstų fiziologija, funkcijos ... 11
2.2. Inkstų funkcijos nepakankamumo etiologija, diagnostika, gydymas ... 13
2.3. Inksto transplantacija ... 15
2.4. Organizmo pokyčiai po inksto transplantacijos ... 18
2.5. Psichoemocinė būklė po inksto transplantacijos ... 19
2.6. Fizinis aktyvumas po inksto transplantacijos ... 21
2.7. Kineziterapijos svarba po inksto transplantacijos ... 23
2.7.1. Aerobiniai pratimai po inksto transplantacijos ... 24
2.7.2. Pilateso pratimai po inksto transplantacijos ... 26
2.8. Reabilitacija po inksto transplantacijos ... 28
3. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS ... 30
3.1. Tyrimo organizavimas ... 30
3.2. Tyrimo metodai ... 30
3.3. Tiriamųjų charakteristika ... 36
4. TYRIMO REZULTATAI ... 38
4.1. Anketinės apklausos analizė ... 38
4.2. Fizinio aktyvumo vertinimas ... 39
4.3. Raumenų jėgos vertinimas ... 46
4.4. Kūno svorio, KMI vertinimas ... 49
4.5. Antropometrinių duomenų vertinimas ... 51
4.5.1. Liemens, klubų apimčių analizė ... 51
4.5.2. Liemens-klubų santykio analizė ... 54
4.5.3. Odos riebalinių raukšlių analizė ... 56
4.6. Psichoemocinės būklės vertinimas ... 59
4.7. Nagrinėtų rodiklių tarpusavio ryšiai ... 61
5. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS ... 63
REKOMENDACIJOS ... 68 MOKSLO PRANEŠIMŲ, PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 69 LITERATŪRA ... 70
SANTRAUKA
Elena Lanevskaitė. Skirtingų kineziterapijos programų įtaka asmenų, kuriems atlikta inksto transplantacija, fiziniam aktyvumui, raumenų jėgai ir psichoemocinei būklei bei šių rodiklių sąsajos. Magistro baigiamasis darbas. Mokslinė vadovė dr. Eglė Lendraitienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Reabilitacijos Klinika. Kaunas, 2017: p. 76 (be priedų).
Tyrimo tikslas: Nustatyti skirtingų kineziterapijos programų įtaką asmenų, kuriems atlikta inksto transplantacija fiziniam aktyvumui, raumenų jėgai ir psichoemocinei būklei, bei šių rodiklių tarpusavio sąsajas.
Tyrimo uždaviniai:
1. Įvertinti fizinio aktyvumo pokyčius prieš ir po kineziterapijos programų asmenų, kuriems atlikta inksto transplantacija.
2. Įvertinti raumenų jėgos pokyčius prieš ir po kineziterapijos programų asmenų, kuriems atlikta inksto transplantacija
3. Įvertinti psichoemocinės būklės pokyčius prieš ir po kineziterapijos programų asmenų, kuriems atlikta inksto transplantacija.
4. Nustatyti asmenų, kuriems atlikta inksto transplantacija, vertintų rodiklių sąsajas.
5. Palyginti skirtingų kineziterapijos programų įtaką fiziniam aktyvumui, raumenų jėgai ir psichoemocinei būklei asmenų, kuriems atlikta inksto transplantacija.
Tyrimo metodai:
Tyrimas buvo atliktas vienoje organizacijoje, kuri vienija žmones sergančius nefrologinėmis ligomis, gyvenančius persodintų organų dėka ar laukiančius transplantacijos. Tyrime dalyvavo 32 asmenys po inksto transplantacijos. Tiriamieji buvo suskirstyti į dvi grupes, 1 grupę (n=16) sudarė tiriamieji, kuriems skiriama kineziterapijos programa taikant aerobinius pratimus, 2 grupę (n=16) – kineziterapijos programa taikant Pilateso pratimus. Tyrimo metu buvo vertinamas fizinis aktyvumas naudojant Tarptautinio fizinio aktyvumo klausimyno ilgąją versiją. Plaštakų raumenų jėga vertinta dinamometru. Psichoemocinė būklė vertinama naudojant HAD skalę. Taip pat buvo vertinami antropometriniai duomenys. Kineziterapijos programų veiksmingumui nustatyti buvo vertinama fizinio aktyvumo, raumenų jėgos, psichoemocinės būklės kaita bei sąsajos.
Išvados:
1. Asmenų po inksto transplantacijos fizinio aktyvumo pokytis prieš ir po skirtingų kineziterapijos programų tarp grupių nesiskyrė, tačiau grupėse nustatytas fizinio aktyvumo padidėjimas buvo reikšmingas.
2. Asmenų po inksto transplantacijos kairės ir dešinės plaštakos raumenų jėgos pokytis tarp grupių prieš ir po skirtingų kineziterapijos programų reikšmingai nesiskyrė, tačiau raumenų jėgos padidėjimas grupėse buvo reikšmingas.
3. Asmenų po inksto transplantacijos psichoemocinės būklės pokytis prieš ir po skirtingų kineziterapijos programų tarp grupių reikšmingai nesiskyrė, tačiau psichoemocinės būklės pagerėjimas grupėse buvo reikšmingas.
4. Kuo didesnis asmenų po inksto transplantacijos nerimo sunkumo laipsnis, tuo mažesnis fizinis aktyvumas. Kuo mažesnis fizinis aktyvumas, tuo mažesnė asmenų po inksto transplantacijos kairės ir dešinės plaštakos raumenų jėga.
5. Skirtingos kineziterapijos programos, taikant aerobinius ar Pilateso pratimus, gerina asmenų po inksto tansplantacijos fizinį aktyvumą, raumenų jėgą ir psichoemocinę būklę ir turi vienodą poveikį nagrinėtiems rodikliams.
ABSTRACT
Elena Lanevskaitė. The impact of different physical therapy programs on individuals’, who have had a kidney transplantation, physical activity, muscle strength and psycho-emotional state and the interconnectedness of these indicators. Final master thesis. Academic supervisor Eglė Lendraitienė, PhD. Lithuanian University of Health Sciences, Medical academy, Faculty of Nursing, Department of Rehabilitation. Kaunas, 2017: p. 76 (without appendixes).
Thesis goal: To determine the impact of different physical therapy programs on individuals’, who have had a kidney transplantation, physical activity, muscle strength and psycho-emotional state and the interconnectedness of these indicators.
Thesis tasks:
1. To assess the physical activity indices before and after physical therapy programs for individuals who have had a kidney transplantation..
2. To undertake an assessment of the changes in the muscle strength before and after physical therapy programs for individuals who have had a kidney transplantation.
3. To evaluate the changes of psycho-emotional state before and after physical therapy programs for individuals who have had a kidney transplantation
4. To identify individuals’, who have had a kidney transplantation, the interconnectedness of evaluated indicators.
5. To compare the impact of different physical therapy programs on physical activity, muscle strength and psycho-emotional state of individuals’, who have had a kidney transplantation.
Research methods:
The study was conducted at one organization, which brings together people with nephrological diseases, living thanks to transplanted organs, or awaiting transplantation. 32 individuals after a kidney transplantation participated in the study. The participants were divided into two groups, gr. 1 (n=16) consisted of the participants receiving physical therapy (PT) program through aerobic exercises, gr. 2 (n=16) – PT program adjusting the Pilates exercises. The study measured physical activity (PA) using a long version of the International Physical Activity Questionnaire. The hand muscle strength has been measured by the dynamometer. The psycho-emotional state has been evaluated using the Hospital Anxiety and Depression Scale (HADS). Anthropometric data was also assessed. PA, muscle strength, the change of psycho-emotional state and the interconnectedness were evaluated to determine the effectiveness of the PT program.
Conclusions:
1. The change of individuals’ physical activity after a kidney transplantation before and after different physical therapy programs between groups was not significantly different, but an increase of physical activity in the groups was significant.
2. The change of individuals’ left and right-hand muscle strength after a kidney transplantation before and after different physical therapy programs between groups was not significantly different, but an increase of the left and right-hand muscle strength in the groups was significant.
3. The change of individuals’ psycho-emotional state after a kidney transplantation before and after different physical therapy programs between groups was not significantly different, but the groups showed a significant improvement in the psycho-emotional state.
4. The greater the severity of anxiety of individuals after a kidney transplantation, the less physical activity. The less physical activity, the lower left and right hand muscle strength of individuals after a kidney transplantation.
5. Different physical therapy programs through aerobic or the Pilates exercises improve individuals’ after a kidney transplantation physical activity, muscle strength and psycho-emotional state and they have the same effect on the investigated indicators.
SANTRUMPOS
AH – arterinė hipertenzija
AKS – arterinis kraujo spaudimas CD – cukrinis diabetas
DPRJ – dešinės plaštakos raumenų jėga FA – fizinis aktyvumas
IFN – inkstų funkcijos nepakankamumas IT – inksto transplantacija
KMI – kūno masės indeksas
KPRJ – kairės plaštakos raumenų jėga KT – kineziterapija
LIL – lėtinė inkstų liga
LIN – lėtinis inkstų nepakankamumas NKF – National Kidney Foundation
NTB – Nacionalinis Transplantacijos Biuras PAH – pirminė arterinė hipertenzija
PSO – Pasaulio Sveikatos Organizacija PTH – parathormonas
ROR – riebalinė odos raukšlė
ŠKS – širdies ir kraujagyslių sistema VLK – Valstybinė Ligonių Kasa
1. ĮVADAS
Inksto transplantacija (IT) yra efektyviausias ir fiziologiškiausias inkstų pakaitinės terapijos būdas, gydyti paskutinės stadijos inkstų funkcijos nepakankamumą ir jei įmanoma atlikta iki dializės procedūrų [1]. Inkstų sveikata yra ypatingai svarbi, nes jei jie blogai funkcionuoja, tuomet blogai funkcionuoja širdis, kepenys ir kitos organizmo sistemos [2].
Pastariaisiais metais labai išaugo sėkmingų IT skaičius. 2016 metais iš gyvų ir mirusių donorų Austrijoje atlikta 49,8, Nyderlanduose 58,3, Vokietijoje 25,5, Norvegijoje 45,6 IT skaičiuojant 1 mln. gyventojų [3-4]. Lietuvoje 2016 metais atlikta 109 IT. Lietuvoje šiuo metu gyvena daugiau kaip 600 asmenų su transplantuotu inkstu [5].
IT operacija lyginant su kitais gydymo būdais (hemodialize, peritonine dialize) žymiai geriau atkuria asmens organizmo funkcijas, gyvenimo kokybę ir socialinės integracijos galimybes. Tačiau transplantacija nėra išgijimas, visada lieka tikimybė, kad organizmas atmes transplantuotą inkstą [6].
Fizinis neaktyvumas buvo apibrėžtas kaip visuotinė grėsmė visuomenės sveikatai ir yra ketvirtasis mirties rizikos veiksnys pasaulyje [7]. Nors po inksto transplantacijos fizinis aktyvumas (FA) padidėja, tačiau dažnai išlieka nepakankamas [8-9]. Literatūroje nurodoma, kad asmenys po IT fiziškai neaktyvūs gali būti dėl pačių pacientų požiūrio į FA, specialistų konsultacijų trūkumo apie teigiamą FA naudą, dėl skausmo ir baimės sužeisti transplantantą [10-11]. Nejudrumas yra viena iš priežasčių lemiančių transplantuoto inksto funkcijos nepakankamumą [12]. FA stoka taip pat prisideda prie širdies ir kraujagyslių ligų (ŠKS), cukrinio diabeto (CD), sarkopenijos išsivystymo, nutukimo didėjimo [8].
Inkstų ligos stipriai veikia skeleto skersaruožių raumenų sistemą. Inkstų ligų sukeltas raumenų praradimas pasireiškia ženklia visų tipų raumeninių skaidulų atrofija. Stipriai sutrinka raumenų baltymų balansas. Raumenų atrofija vystosi dėl to, kad sumažėja raumenų baltymų sintezė ir padidėja jų degradacija. Sutrinka daugybė somatinių sistemų ir pasikeičia skeleto skersaruožių raumenų anabolinis-katabolinis balansas. Yra žinoma, kad FA sumažėjimas sukelia ženklią skeleto skersaruožių raumenų atrofiją [13].
Nors IT pagerina asmenų gyvenimo kokybę ir išvaduoja nuo dializės procedūrų, tačiau ji gali sukelti baimę dėl transplantanto atmetimo ir grįžimo prie dializės procedūrų, prisitaikymo prie naujo organo, kūno išvaizdos pokyčių, kaltės jausmo, jei IT atlikta iš gyvo donoro. IT yra didelis iššūkis pacientui ir veikia kaip stiprus stresinis stimulas į kurį pacientas reaguoja. Todėl po IT gali atsirasti psichoemocinių sutrikimų, tokių kaip nerimas ar depresija ir gali sukelti psichosomatinę krizę. Helge H. ir kt. nurodo, kad 25 proc. asmenų po inksto transplantacijos kenčia nuo depresijos sutrikimų, nerimo sutrikimai pasireiškia 20 – 40 proc. asmenų [14].
Atliktos studijos patvirtina faktą, kad fiziškai aktyvūs žmonės pasižymi geresniais tiek fizinės, tiek psichikos sveikatos rodikliais [15]. Taigi tikslinga kineziterapijos programa turi žymios naudos pacientams, sergantiems inkstų ligomis ar po IT ir teigiamai veikia daugybę fizinių parametrų [13].
Lietuvoje apie skiriamą reabilitacinį gydymą po IT informacijos nėra. Reabilitacija skiriama tiems asmenims, kurie turi gretutinių ligų (VLK). Tačiau labai svarbu, kad specialistai atkreiptų dėmesį į reabilitacijos poreikį. Literatūroje nurodomos pagrindinės priežastys, kodėl reabilitacijos centrų po IT ar kitų organų transplantacijos trūksta ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio valstybėse. Tai visų pirma finansavimo, kvalifikuotų darbuotojų, standartizuotų reabilitacijos protokolų trūkumas, taip pat minimas ir šių pacientų nedidelis paplitimas [16].
Mūsų darbe analizuojama tema yra aktuali, nes duomenų apie kineziterapijos taikymą po IT nėra pakankamai. KT viena svarbiausių reabilitacijos priemonių, pagrįsta tuo, kad tinkami judesiai padeda pagerinti ir išlaikyti raumenų bei kitų organizmo sistemų funkcinę būklę. Nėra kito gydymo būdo kaip fiziniai pratimai, kurie turi labai platų poveikį funkciniams, fiziologinimas, psichologiniams parametrams. Žinoma, kad atitinkamos KT programos padeda sumažinti širdies-kraujagyslių ligų komplikacijų, nutukimo, raumenų jėgos sumažėjimo riziką, kurios po IT labai paplitusios. Todėl šiame darbe buvo siekiama įrodyti KT poveikį asmenims po IT ir pateikti praktinių rekomendacijų. KT programos buvo sudaromos remiantis literatūros duomenimis ir asmenine patirtimi.
Hipotezė. Manome, kad KT programos taikant aerobinius ar Pilateso pratimus, gali būti efektyvios asmenų, kuriems atlikta inksto transplantacija FA, raumenų jėgos ir psichoemocinės būklės pagerėjimui.
Tikslas – nustatyti skirtingų kineziterapijos programų įtaką asmenų, kuriems atlikta inksto transplantacija, fiziniam aktyvumui, raumenų jėgai ir psichoemocinei būklei, bei šių rodiklių tarpusavio sąsajas.
Uždaviniai:
1. Įvertinti fizinio aktyvumo rodiklių pokyčius prieš ir po kineziterapijos programų asmenų, kuriems atlikta inksto transplantacija.
2. Įvertinti raumenų jėgos pokyčius prieš ir po kineziterapijos programų asmenų, kuriems atlikta inksto transplantacija.
3. Įvertinti psichoemocinės būklės pokyčius prieš ir po kineziterapijos programų asmenų, kuriems atlikta inksto transplantacija.
4. Nustatyti asmenų, kuriems atlikta inksto transplantacija, vertintų rodiklių sąsajas.
5. Palyginti skirtingų kineziterapijos programų įtaką fiziniam aktyvumui, raumenų jėgai ir psichoemocinei būklei asmenų, kuriems atlikta inksto transplantacija.
2. LITERATŪROS APŽVALGA
2.1. Inkstų fiziologija, funkcijos
Inkstas – porinis šlapimo gaminimo ir šalinimo sistemos organas, atliekantis ir kitas svarbias funkcijas. Žmogaus inkstai yra pupelės formos, kiekvienas sveriantis apie 150 g. Juos gaubia skaidulinė (fibrozinė) ir riebalinė kapsulės. Inkstai guli pilvo ertmėje retroperitoninėje padėtyje abipus stuburo prisišlieję prie užpakalinės stuburo sienos. Dešinysis inkstas yra kiek žemiau už kairįjį, nors jų padėtis nėra pastovi. Inkstų padėtis priklauso nuo amžiaus, lyties, kūno sudėjimo [2].
Pagrindinė funkcija – palaikyti organizmo skysčių ir elektrolitų homeostazę kintant aplinkos sąlygoms (mitybai, medžiagų apykaitai, išorės veiksniams, fiziniam krūviui ir kt.) per filtracijos, selektyvios reabsorbcijos ir selektyvios sekreacijos procesus.
Filtracija. Pirminis šlapimas dėl didelio spaudimo kapiliaruose labai aktyviai filtruojasi per tris glomerulinio filtro sluoksnius: endotelio poras, bazinę membraną ir plyšinę diafragmą. Filtracija glomeruluose yra gana pastovi – tokią ją palaiko inkstų savireguliacijos sistemos, veikiančios keičiantis sisteminiam kraujo spaudimui (AKS): susiaurėja ar praplatėja tiek įtekančioji, tiek ištekančioji arteriolės. Savireguliacijos sistemos padeda palaikyti pastovų filtracinį spaudimą glomerulų kapiliaruose vidutiniam AKS svyruojant gana plačiai – nuo 80 iki 180 mm Hg.
Reabsorbcija. Vykstant filtracijos procesui, per parą apie 180 l pirminio šlapimo patenka į kanalėlius. Proksimaliniame kanalėlyje, turinčiame didžiulį reabsorbcinį paviršių reabsorbuojama beveik visa persifiltravusi gliukozė bei aminorūgštys, mažos masės baltymai, apie 60 proc. Na+, Cl -, K+, Ca+ ir vandens, apie 90 proc. – HCO3, apie 50 proc. fosfatų, apie 50 proc. – šlapalo. Toliau reabsorbuojamas vanduo, Na+, Cl-, K+, Ca+, Mg+, kylančioje dalyje vyksta aktyvi Na+ reabsorbcija nereabsorbuojant vandens, todėl šlapimas, vėl labai prasiskiedžia. Į surenkamuosius kanalėlius patekęs vanduo reabsorbuojamas iš kanalėlių, ir taureles pasiekia jau koncentruotas šlapimas.
Sekrecija. Sekrecijos į kanalėlių spindį būdu yra reguliuojama kalio (K+) ir vandenilio (H+) pusiausvyra, šalinamos į organizmą patekusios medžiagos, vaistai.
Inkstų funkcijos. Tai labai svarbus organas vidinės terpės stabilumui (homeostazei) palaikyti kintant išorės sąlygoms. Jie šalina organizmui nereikalingas medžiagas, palaiko elektrolitų, rūgščių ir šarmų, osmosinio slėgio pusiausvyrą, gamina, skaldo, aktyvina daug hormonų, dalyvauja reguliuojant AKS, kalcio ir fosforo apykaitą [2]:
• Šalinimas. Inkstai šalina organizmui nereikalingus medžiagų apykaitos produktus (šlapalą, šlapimo rūgštį, kreatininą, fosfatus ir kt.) bei iš išorės patekusias medžiagas;
• Pastovaus kraujo osmosinio slėgio palaikymas. Osmosinis slėgis priklauso nuo osmosiškai aktyvių medžiagų (daugiausia natrio) molekulių kiekio. Jis reguliuojamas stiprėjant ar silpnėjant vandens šalinimui per inkstus ir didinant ar mažinant vandens suvartojimą;
• Tarpląstelinio skysčio tūrio reguliavimas. Tarpląstelinio skysčio tūris reguliuojamas didėjant ar mažėjant natrio išsiskyrimui per inkstus. Kai tūris padidėja, endokrininių mechanizmų veikiama mažėja natrio reabsorbcija kanalėliuose, jo daugiau pašalinama ir tūris normalizuojasi;
• Kalio apykaitos reguliavimas. Per dieną su maistu į organizmą patenka vidutiniškai 50 - 150 mmol/l kalio, iš kurių apie 90 proc. pasišalina su šlapimu. Priklausomai nuo kalio patekimo iš išorės, kalio sekrecija ir reabsorbcija kanalėliuose didėja ar mažėja, taip išlaikant optimalų kiekį (3,6 – 5 mmol/l);
• Rūgščių ir šarmų pusiausvyros reguliavimas. Ją inkstai reguliuoja grąžindami kanalėliuose persifiltravusį hidrokarbonatą atgal į tarpląstelinį skystį. Be to, inkstai šalina rūgščių perteklių iš organizmo amoniako ir fosfatų druskų, bei laisvųjų vandenilio jonų pavidalu;
• Kalcio ir fosforo apykaitos reguliavimas. Inkstai gamina biologiškai aktyviausią vitamino D formą (kalcitriolį), kuris skatina kalcio ir fosforo reabsorbciją žarnyne, o kanalėliuose reabsorbuojama daugiau ar mažiau kalcio ir fosforo, kurie laisvai persifiltruoja glomeruluose. Šis procesas vyksta aktyviai dalyvaujant prieskydinėms liaukoms, gaminančioms parathormoną (PTH). Sumažėjus kalcio koncentracijai kraujyje, prieskydinės liaukos išskiria daugiau PTH, kuris padidina kalcio koncentraciją. Mažindamas fosforo reabsorbciją inkstų kanalėliuose, PTH pašalina fosforo perteklių. Taip palaikoma pastovi kalcio ir fosforo koncentracija kraujyje; • Dalyvavimas reguliuojant arterinį kraujo spaudimą (AKS). Inkstai nuolat palaiko
efektyvų tarpląstelinio skysčio tūrį didindami ar mažindami natrio išsiskyrimą, taip palaikydami pastovų AKS. Be to, jukstraglomeruliniame aparate gaminamas reninas skatina kepenyse pagamintą angiotenzinogeną virsti angiotenzinu II. Šis sukelia sisteminę vazokonstrikciją, natrio susilaikymą organizme ir gausesnę aldosterono gamybą antinksčiuose. Renino gamyba padidėja, kai sumažėja kraujo spaudimas į glomerulą įtekančiose arteriolėse. Išsiskiriant daugiau angiotenzino II ir aldosterono, sumažėja kraujagyslių baseino apimtis ir padidėja jo prisipildymas. Kyla sisteminis AKS, o kartu ir spaudimas įtekančiose arteriolėse. Taip inkstų kraujotaka ir filtracija glomeruluose išlieka stabili, nors sisteminis AKS kinta;
• Inkstai ir hormonai. Inkstų žievės intersticiniame audinyje esantys fibroblastai gamina eritropoetiną, kuris skatina eritrocitų gamybą. Kai deguonies parcialinis slėgis inkstuose sumažėja, eritropoetino gamyba padidėja ir priešingai. Inkstuose ardomas insulinas, angiotenzinas, prieširdžių natriurezinis peptidas ir kitos biologiškai aktyvios medžiagos [2].
2.2. Inkstų funkcijos nepakankamumo etiologija, diagnostika, gydymas
Daugelis įgimtų ir įgytų ligų gali sukelti inkstų funkcijos nepakankamumą. Lėtinės inkstų ligos (LIL) dažniausiai prasideda nejaučiant jokių simptomų ir skausmo. Atsiradę tokie simptomai, kaip kūno tinimas, šlapimo spalvos pokyčiai ar mažėjantis jo kiekis – yra vėlyvi ligos požymiai, rodantys, kad liga jau pažengusi, o pažeidimai negrįžtami [17].
LIL paplitimas 7,2 proc. - ≥30 m. ir apie 30 proc. - ≥64 m. amžiaus asmenų (Qiu-Li Zhang ir kt., 2008) [18]. Lietuvoje vienam iš dešimties suaugusių žmonių diagnozuojama inkstų liga (NTB). Prognozuojama, kad pasaulyje yra daugiau kaip 2 mln. žmonių sergančių galutinės stadijos inkstų funkcijos nepakaknkamumu (IFN) ir kasmet tokių ligonių padaugėja 5 – 7 proc. (National Institutes of Health). Tačiau tikras sergančiųjų skaičius nėra žinomas, nes dauguma inkstų ligų nesukelia jokių jutimų [19]. Inkstų ligomis serga įvairaus amžiaus moterys ir vyrai. Amžius ir nutukimas yra labiau susijęs su LIL vyrams nei moterims, o 2 tipo CD, hipertenzija, homocisteino ir šlapimo rūgšties kiekis yra nepriklausomai teigiamai susijęs su LIL rizika abiems lytims (B. Ponte, M. Pruijm ir kt., 2013) [20]. Renalinės ligos susijusios su dažnu hospitalizavimu, negalia, širdies ir kraujagyslių ligų vystymusi, didesne mirtingumo rizika. Didėjantis sergamumas sąlygoja didesnę sveikatos priežiūros naštą [21].
Etiologija. Didžiausią riziką susirgti turi asmenys, kurių giminėje buvo sirgusiųjų inkstų ligomis, sergantieji CD, turintys aukštą kraujospūdį, sergantys policistine inkstų liga, glomerulonefritu ir kt. JAV net 44 proc. dializuojamų pacientų serga CD, 27 proc. – arterine hipertenzija (AH), Europoje atitinkamai 18 ir 17 proc.
LIN tai būklė kai negrįžtamai sumažėja glomerulų filtracijos greitis, daugelio lėtinių inkstų ir sisteminių ligų išraiška.
Paveldimos inkstų ligos diagnozuojamos rečiau negu pasitaiko. Klinikiniai požymiai dažnai būna nespecifiški, progresuoja link terminalinio IFN (A. Laurinavičius).
Išsivysčiusiose šalyse pagrindinės lėtinio inkstų pažeidimo priežastys – CD ir hipertenzija. CD tai metabolinės (hiperglikemija) ir hemodinaminės (hiperfiltracija) kilmės inkstų pakenkimas, sergant CD (būdinga I ir II tipo diabetui). Sergant diabetu yra pažeidžiamos smulkiosios
kraujagyslės daugelyje organų, taip pat ir inkstuose. Diabetinė nefropatija yra viena pagrindinų priežaščių išsivystyti galutinės stadijos IFN (O.Stojceva-Tanevra ir kt., 2016) [22].
Kita dažna priežastis yra padidėjės kraujo spaudimas (hipertenzija). Pirminė arterinė hipertenzija (PAH) gali sukelti inkstų patologiją (hipertenzinę nefropatiją), kuriai būdinga proteinurija ir palaipsniui progresuojantis IFN. Daugelyje pasaulio šalių hipertenzinė nefropatija yra antroji pagal dažnumą galutinės stadijos inkstų nepakankamumo priežastis. 25 proc. JAV, 8 proc. Europos, apie 13 – 14 proc. Lietuvos dializuojamų ligonių galutinės stadijos inkstų nepakankamumo priežastis yra hipertenzinė nefrosklerozė (I. Skarupskienė, 2010) [23].
Kitos priežastys, kurios gali sukelti inkstų nepakankamumą, tai amžius, kraujagyslių ligos, autoimuninės ligos (raudonoji vilkligė), infekcijos, nefrotoksiniai vaistai, glomerulonefritas, pielonefritas, hemolizinis ureminis sindromas, inkstų policistozė (Ch. Nordqvist, 2016) [24].Be to, yra įrodyta, kad jau esamų ligų blogas koregavimas (CD, aukšto kraujospūdžio) pagreitina inkstų funkcijos praradimą.
Inkstų nepakankamumo funkcijos diagnostika. Inkstų veikla tiriama atliekant laboratorinius tyrimus:
• Biocheminį kraujo tyrimą - nustatomas kreatininas, šlapalas, šlapimo rūgštis. Tai galutiniai baltymų skilimo produktai, kurie turi būti pašalinti per inkstus. Padidėjusi šių medžiagų koncentracija rodo inkstų funkcijos sutrikimą;
• Taip pat svarbus bendras šlapimo tyrimas – nustatomas baltymo kiekis, šlapime jo neturėtų būti. Baltymas šlapime gali būti ankstyvas inkstų ligų požymis;
• Pacientams, sergantiems inkstų liga, tiriama inkstų funkcija, nustatant glomerulų filtracijos greitį (NKF).
Inkstų funkcijai tirti gali būti atliekami vaizdiniai tyrimo metodai - pilvo apžvalginė rentgenograma, pilvo kompiuterinė tomografija, pilvo magnetinio rezonanso tomografija, inkstų skenavimas, inkstų echoskopija, angiografija (atliekama įtariant kraujagyslių trombozę), inkstų biopsija. Atliekant šiuos tyrimus nustatoma inkstų struktūros pokyčiai, dydis, padėtis [25-26].
Šie tyrimai svarbūs nustatant diagnozę, įvertinant patologinius procesus ir skiriant gydymą (Sh. Gowda ir kt., 2010) [27]. Anksti diagnozavus inkstų ligą ir pradėjus gydymą, mažėja ankstyvos mirties nuo širdies ir kraujagyslių ligų rizika.
Sutrikus inkstų veiklai, sutrinka ir normali organizmo veikla. Organizmas nesugeba išsivalyti nuo kenksmingų medžiagų apykaitos produktų, vadinamųjų ureminių toksinų. Jie ima kauptis žmogaus kraujyje, patenka ir į smegenų kraujotaką. Tai gali sukelti silpnumą, dusulį, mieguistumą, sumišimą, širdies ritmo sutrikimus [28].
Gydymas. Paskutinės stadijos LIL yra gydoma taikant vieną iš pakaitinės terapijos būdų: hemodializę (HD), peritoninę dializę (PD) arba inkstų transplantaciją (IT). HD – tai gydymo
metodas, taikomas siekiant pašalinti susikaupusias kenksmingas medžiagas ir skysčių perteklių iš organizmo. HD metu kraujas pumpuojamas per specialų dializatorių, kuriame nereikalingos medžiagos ir skysčiai pašalinami per pusiau laidžią membraną, o į organizmą grąžinamas jau išvalytas kraujas. PD metu pusiau laidžios membranos, per kurią vyksta nereikalingų medžiagų judėjimas ir skysčių pašalinimas, vaidmenį atlieka pilvaplėvė. IT operacija – kai vienas donoro inkstas persodinamas galutinės stadijos inkstų nepakankamumu sergančiam arba abiejų inkstų netekusiam recipientui.
Visos pakaitinės inkstų terapijos turi privalumų ir trūkumų, kurie, esant skirtingoms klinikinėms situacijoms, yra daugiau ar mažiau tinkami. Didelę reikšmę turi pacientų švietimas ir prevencija [29].
2.3. Inksto transplantacija
Kaip jau buvo minėta, pasaulyje daugėja pacientų, sergančių galutinės stadijos LIL, kuriems reikalinga inkstų pakaitinė terapija. Daugiausia ligonių tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje gydomi hemodialize - 65 proc., o pacientai po IT sudaro mažiau negu 30 proc. Nors paskutiniu metu patobulėjo priemonės ir metodikos, tačiau hemodializėmis gydomų pacientų mirtingumas tebėra didelis, prastoka ir gyvenimo kokybė. Daugumoje valstybių transplantacinis aktyvumas yra mažesnis negu 100/mln. gyv. Pagrindinė priežastis – donorų stygius. Tačiau ne mažiau svarbios ir kitos priežastys: etniniai, socialiniai, ekonominiai, religiniai ir psichologiniai aspektai [30].
Transplantacija yra fiziologiškiausias inkstų pakaitinės terapijos būdas, pagerinantis pacientų gyvenimo kokybę ir išgyvenamumą ir jei įmanoma atlikta iki dializės (Nicholas Barnett ir kt., 2011, T. Piskin ir kt., 2015), [31,1]. Tai komandinė nefrologų, imunologų, urologų atliekama procedūra (A, Želvys, J. Vilimas, M. Manikas, 2015) [32]. Pagrindinis transplantacijos barjeras yra imunologinis. Ši kliūtis gali sukelti transplantato atmetimą ir praradimą [33]. Po operacijos asmenys įgyja didesnę galimybę grįžti į darbą, aktyviai dalyvauti socialiniame gyvenime, įvairiapusiškai leisti laisvalaikį (D. Mazzoni, E. Cicognani ir kt., 2014) [34].
Pirmoji IT atlikta identiškiems dvyniams 1954 m. Bostone (JAV), todėl nebuvo atmetimo reakcijos ir persodintas inkstas funkcionavo daugelį metų be palaikomojo imunosupresinio gydymo. Sėkmingai atlikta operacija davė pradžią tolimesnėms operacijoms [35]. Lietuvoje pirmoji IT atlikta 1970 m. Vilniuje. Tuo metu tai buvo vienintelis organų transplantacijos centras Lietuvoje. Kauno Klinikose pirmoji transplantacija atlikta 2000 m. [36]. Būtent IT davė transplantacijų eros pradžią Lietuvoje (NTB). Dabar Lietuvoje ir veikia du transplantacijos centrai Vilniuje – VUL „Santaros Klinikos“ (buvusios „Santariškių Klinikos“) ir Kaune – LSMUL „Kauno Klinikos“. Kasmet Lietuvoje vidutiniškai persodinama po 60 – 70 inkstų, nors laukiančiųjų
yra gerokai daugiau. Pagrindinė problema – donorų stygius, ji aktuali visame pasaulyje. Kiekviena valstybė stengiasi ją spręsti savaip: reglamentuoti įstatymais, naudoti ribinių donorų inkstus, proteguoti kamieninių ląstelių tyrimus [2,37]. Šiuo metu Lietuvoje gyvena daugiau kaip 600 žmonių su persodintu inkstu. Lietuvoje 2010 m. atlikta pirmoji IT esant nesuderinamoms kraujo grupėms. Pasaulyje jos atliekamos daugiau kaip 20 metų [38].
IT yra dviejų rūšių, gyvo ir mirusio donoro. Lietuvoje donorui esant gyvam leidžiama imti tik iš genetiškai artimo asmens arba sutuoktinio jam raštiškai sutikus. Mirusio donoro inkstai pagal šiuo metu Lietuvoje galiojančius įstatymus, kiekvienas veiksnus asmuo, ne jaunesnis kaip 18 m., turi teisią pareikšti sutikimą ar nesutikimą, kad jo organai po mirties, būtų panaudoti transplantacijai. Mirus žmogui, kuris nepareiškė savo valios, jo organus ir audinius leidžiama paimti, sutikus artimiesiems [37].
Nacionalinio Transplantacijos Biuro (NTB) duomenimis nuo 2005 m. iki 2017 balandžio mėn. Lietuvoje atlikta (1 pav.):
Mirusio donoro inkstų transplantacijos
Gyvo donoro inkstų transplantacijos
1 pav. Inksto transplantacijų skaičius Lietuvoje 2005 – 2017 m. balandžio mėn. (NTB duomenys).
Inksto transplantacijos operacija. IT metu iš donoro sergančiajam žmogui persodinamas vienas sveikas inkstas, kuris visiskai pakeičia susirgusių inkstų darbą.
Donorinis inkstas implantuojamas klubo srityje, skirtingai nei atliekant širdies ar plaučių transplantaciją, kai organas persodinams ne į nuosavų inkstų vietą. Jo arterija ir vena sujungiamos su išorine klubine arterija ir vena, o šlapimtakis įsiuvamas į šlapimo pūslę (2 pav.).
2 pav. Inksto transplantacija (California Pacific Medical Center, 2014)
Nuosavi inkstai paprastai dažniausiai paliekami vietoje, tik ypatingų indikacijų atveju pašalinami. Dažniausiai transplantatas ima veikti dar operacijos metu [39]. Pagrindinis vertinimo
kriterijus po transplantacijos yra šlapimo išskyrimas, toliau vertinama hemodinamika, kvėpavimo funkcijos atsikūrimas ir normovolemijos palaikymas. IT gali būti atliekamos pakartotinai nustojus veiksti transplantatui, jos sudaro maždaug 25 proc. atliekamų operacijų.
Ankstyvasis potransplantacinis laikotarpis yra pirmieji 3 mėnesiai, vėlyvasis laikotarpis, tai visas likęs laikas iki inksto funkcionavimo pabaigos. Beveik visi gyvo donoro inkstai ir apie 50 proc. kadaverinių inkstų pradeda veikti labai greitai ir serumo kreatininas greitai tampa normalus. Pirmieji metai po transplantacijos laikomi ypač svarbiais, nes po to ligonių sveikata tampa stabilesnė. Pirmosios paros daugiausia priklauso nuo ligonio būklės, jo ligos, sukėlusios galutinį inkstų nepakankamumą, gretutinės patologijos ir donoro, kurio inkstas paimtas transplantacijai. Pirmoji potransplantacinė savaitė, kai paaiškėja transplantato funkcija, suderinamas imunosupresinis gydymas, ypatingas dėmesys kreipiamas į hipertenzijos ir gliukozės korekciją, diurezę [40].
2.4. Organizmo pokyčiai po inksto transplantacijos
Po IT pasireiškia padidėjęs apetitas, kurį iš dalies sukelia steroidų vartojimas, todėl svorio padidėjimas potransplantaciniu laikotarpiu yra gana paplitęs. Tyrimo metu, kuriame dalyvavo 131 asmuo po IT nuo 1991 iki 2011, buvo skaičiuojamas kūno masės indeksas (KMI) prieš ir po operacijos praėjus 6 ir 12 mėn. Tyrėjai nustatė, kad prieštransplantaciniu laikotarpiu asmenų KMI buvo 23,04±4,08 kg/m2, o potransplantaciniu padidėjo iki 24,55±4,2 kg/m2 (6 mėn.) ir 24,65±4,16 kg/m2 (12 mėn.). Teigiama, kad KMI padidėjo visiems tiriamiesiems [41].
Padidėjęs kūno svoris sietinas su ŠKS, CD, hipertenzijos, padidėjusio mirtingumo rizika, odos ir minkštųjų audinių komplikacijomis (pooperacinės žaizdos infekcija ir kt.), anastomozių atsiradimu (limfocelė, hematoma ir kt.), komplikacijomis, susijusiomis su pavėluota inksto funkcija, sisteminėmis komplikacijomis (sepsis ir kt.), lyginat su normalų kūno masės indeksą (KMI) turinčiais asmenimis. Nutukimas kelia pavojų transplantuoto inksto praradimui. Be to yra įrodyta, kad kūno riebalų pasiskirstymas yra svarbus rodiklis, nes pacientų su visceraliniu nutukimu rizika yra pati didžiausia. Centrinis nutukimas yra susijęs su daugiau pagrindinių rizikos veiksnių, nei padidintas KMI [42-43]. Autoriai teigia, kad esant nutukimui prieš transplantaciją svorio mažinimas turi būti saugus, rekomenduotas specialistų, taip siekiant išlaikyti raumenų masę ir išvengiant sarkopenijos. Nutukimas nėra kontraindikacija IT (A. Khwaja et al., 2012) [44]. Po transplantacijos nutukimas yra susijęs su gyvenimo būdo veiksniais, tokiais kaip suvartojamas didelis kiekis energijos, riebalų ir mažu FA [45].
IFN veikia skeleto skersaruožių raumenų sistemą. Griaučių raumenys sudaro apie 40 – 50 proc. suaugusio žmogaus kūno masės. Mažėjant raumenų susitraukimui pakinta jų struktūra ir funkcija: mažėja raumenų siūlelių (miofilamentų) masė, blogėja nervinio signalo perdavimas sinapsėse, mažėja Na+, K+ siurblių, blogėja raumens tamprumas, mažėja galia, didėja nuovargis. Prie šių veiksmų pridideda ir apriboja energijos patekimą į raumenis nejudrus gyvenimo būdas, hipertenzija, cukrinis diabetas, prasta mityba, uždegimas, aterosklerozė. Skeleto raumenyse yra didelis Na+, K+ siurblių baseinas, inkstai yra svarbūs kalio reguliavime [46].
Mechanizmai, kuriais inkstų ligos veikia skeleto raumenis, yra kompleksiški. Sergant inkstų ligomis sutrinka skeleto skersaruožių raumenų katabolizmas. Pasireiškia vadinamasis malnutricijos sindromas (jį sukelia ne sumažėjusi mityba), kuriam būdingas raumenų praradimas. Raumenų praradimą sukelia uždegimo, metabolinės acidozės, insulino rezistensiškumo, ureminių toksinų ir pačios dializės procedūros kombinacija [47]. Metabolinė acidozė, sergant inkstų ligomis, taip pat ženkliai prisideda prie raumenų masės mažėjimo, aktyvuodama oksidaciją ir amino rūgščių sumažėjimą, gali sukelti skeleto skersaruožių raumenų atrofiją [48]. Yra žinoma, kad FA sumažėjimas taip pat prisideda prie skeleto raumenų atrofijos.
Gracia-Iguacel C et al. (2014) teigia, kad sergant inkstų ligomis raumenų masės praradimas didina sergamumo ir mirtingumo riziką [49].
2.5. Psichoemocinė būklė po inksto transplantacijos
Depresijos ir nerimo sutrikimai yra viena iš labiausiai paplitusių ligų tiek bendruomenėje, tiek pirminėje sveikatos priežiūros sistemoje. Asmenys, sergantys depresija dažnai turi simptomus panašius į nerimo ir atvirkščiai, sergantys depresija gali turėti nerimui būdingų simptomų, arba turėti ir vienus ir kitus. Juos gali būti sunku atskirti, bet diagnozuoti ir gydyti svarbu. Apie 85 proc. asmenų sergančių depresija, patiria didelius nerimo simptomus, o depresija pasireiškia 90 proc. asmenų su nerimo sutrikimais. Depresijos ir nerimo sutrikimai pasireiškia iki 25 proc. pacientų (John W. G. Tiller, 2013) [50].
Pasaulyje nuo depresijos kenčia apie 350 mln. įvairaus amžiaus žmonių (PSO, 2016). Tai yra viena pagrindinių negalios priežasčių. Depresija apibrėžiama kaip įvairių vidinių ir išorinių priežasčių sąlygotas psichikos sutrikimas, sukeliantis liguistai prislėgtą nuotaiką, aktyvumo sumažėjimą ir interesų praradimą ir yra viena iš dažniausių psichiatrinių ligų tarp pacientų, sergančių LIL [51]. Dažniausiai psichikos sveikatos problemos, pacientams sergantiems paskutinės stadijos LIL yra depresiniai sutrikimai. Jų dažnis yra daug didesnis nei kitų lėtinių ligų, tokių kaip CD ar širdies ligos ir svyruoja nuo 19 – 60 proc., be to autoriai teigia, kad 12 – 52 proc. hemodializuojamų pacientų patiria nerimą. Depresiniai sutrikimai ir nerimas pablogina gyvenimo
kokybę ir padidina mirtingumą. Taikant hemodializę atsiranda tam tikrų apribojimų, tokių kaip dieta, skysčių kontrolė, lėtinis skausmas ir kt., taip pat keičiasi socialinis vaidmuo, prisideda daugybė lydinčių sutrikimų, dažnas hospitalizavimas. Dializės procedūra taip pat sukelia nerimą. Ilgalaikė dializė sukelia nepalankų įvaizdį, pyktį, nepasitenkinimą, nusivylimą, bejėgiškumą. JAV savižudybė susijusi su dialize yra trečia pagal mirtingumą priežastis dializuojamiems pacientams. Asmenys, kurie laukia IT susiduria su pastoviu nerimu, dėl savo sveikatos gerovės ir pačios inksto transplantacijos [52].
Nustatyta, kad depresijos paplitimas po IT siekia 26,6 proc. (S. Palmer, M. Vecchio et al., 2013) [53]. Šie sutrikimai gali prisidėti prie nepalankių rezultatų ir didesnės mirtingumo rizikos. Kiti veiksniai įtakojantys atsirasti depresijai yra vienišumas, gretutinių ligų skaičius, šeimyninė padėtis, imonusupresinis gydymas (V. Vásquez, N. Novarro et al., 2013) [54].
Gyvenimo kokybė patyrus IT yra geresnė nei dializuojamųjų pacientų. Tačiau pacientams, kuriems persodintas inkstas, atsiranda naujų problemų – tai nepageidaujami imunosupresijos poveikiai (svorio prieaugis, dantenų hiperplazija, hirsutizmas, kaulų skausmai), nerimas dėl persodinto inksto atmetimo. (N. Kušleikaitė ir kt., 2007) [55]. Šie veiksniai turi įtakos pacientų gyvenimo kokybei ir gali ją pabloginti.
Tyrimo metu, kuriame buvo tirta 60 asmenų po IT, vertinta gyvenimo kokybė ir depresijos sunkumo laipsnis. Gyvenimo kokybei vertinti naudotas SF-36 klausimynas, kiekviena sritis vertinama balais nuo 0 iki 100, depresijai – BDS (Beko depresijos skalė), bendras balų skaičius nuo 0 iki 63. Depresija diagnozuojama, jei balų suma viršija 15. Vertintos aštuonios gyvenimo kokybės sritys: FA, veiklos apribojimas dėl fizinių problemų, skausmas, bendroji sveikata, energingumas ir gyvybingumas, socialiniai ryšiai, veiklos apribojimas dėl emocinės būklės, psichologinė būklė. Autoriai teigia, kad penktadaliui tirtų pacientų nustatyta depresija ir sunkesni depresijos simptomai yra susiję su blogesne gyvenimo kokybe: FA, veiklos apribojimo dėl fizinių problemų, skausmo ir veiklos apribojimo dėl emocinės būklės sritimis. Pacientai, kuriems diagnozuota depresija buvo vyresni ir persodinto inksto funkcija blogesnė (3 pav.) [55].
Požymiai BDS>15 BDS≤15 p reikšmė
Amžius
Laikotarpis po inksto persodinimo (mėn.) Kreatinino kiekis
Hemoglobinas
SF-36 skausmo sritis (balais)
SF-36 veiklos apribojimo dėl emocinių problemų sritis (balais)
51,40±11,35 30,2±23,14 215,7±82,63 126,1±20,05 39,7±21,44 36,6±33,23 42,64±10,89 29,34±21,38 153,20±50,60 131,98±19,78 72,32±19,0 67,36±37,83 p<0,05 p>0,05 p<0,05 p>0,05 p<0,001 p<0,05
3 pav. Pacientų, kuriems diagnozuota depresija (BDS balų suma >15), požymių palyginimas su pacientais, kuriems nebuvo depresijos (BDS balų suma ≤15)( Kušleikaitė N ir kt., 2007)
Didžiausi rizikos veiksniai yra amžius, šeimyninė padėtis, lytis. Moterys ir vyresnio amžiaus pacientai turi didesnius nerimo ir depresijos sutrikimus. Dalis asmenų, transplantuotą organą jaučia kaip svetimkūnį [14].
2.6. Fizinis aktyvumas po inksto transplantacijos
Įvairūs pratimai ir fizinė veikla suteikia daug privalumų bet kokio amžiaus žmonėms, tiek sveikiems, tiek sergantiems lėtinėmis ligomis (Elisa J. Gordon, T. Prohaskair kt., 2005). Nustatyta, kad FA gali sumažinti žinomų rizikos veiksnių ligų, tokių kaip hipertenzija, nutukimas, dislipidemija sunkumą, kuris ypač aktualus po IT. Po operacijos vartojami imunosupresantai, dažnai lemia daugelio nepageidaujamų reiškinių atsiradimą, tai svorio padidėjimas, osteoporozė, sarkopenija. FA greitina medžiagų apykaitą, padeda sumažinti kraujospūdį, kartu ir lėtinių inkstų ligų riziką. Pratimai ir fizinė veikla po transplantacijos padeda padidinti energijos lygį, jėgą, išlaikyti normalų kūno svorį, sumažinti stresą bei užkirsti kelią komplikacijoms, atsirandančioms po operacijos [10].
Fizinio krūvio netoleravimas yra didelis tarp pacientų sergančių galutinės stadijos inkstų nepakankamumu, dializuojamiems ir smarkiai kenkia gyvenimo kokybei. Nors po IT fizinis aktyvumas padidėja, tačiau dažnai išlieka nepakankamas (Bellizzi V. ir kt., 2014, Dontje M. L. ir kt., 2014). Galimi veiksniai įtakojantys prastą FA yra ureminė būklė, atliktos dializės procedūros, sutrikusi medžiagų apykaita, prasta mityba, uždegiminiai procesai, oksidacinis stresas, taip pat skeleto raumenų išsekimas [8-9]. Elisa J. Gordon, T. Prohaska ir kt. (2005) nurodė tris priežastis, kurios gali prisidėti prie mažo FA, pirma, tai pacientų požiūris į FA dėl sveikatos būklės, antra, sveikatos priežiūros specialistai negali suteikti reikiamos konsultacijos apie FA naudą ir trečia, struktūriniai aspektai gali pakenkti sveikatos priežiūros specialistams teikti tinkamas rekomendacijas pacientams, siekiant pagerinti sveikatą [10]. Dorien M. Zelle ir kt. (2016) teigia, kad asmenims patyrusiems IT atsiranda baimė būti fiziškai aktyviems, dėl skausmo ir baimės sužeisti transplantatą [11].
Nejudrus gyvenimo būdas yra svarbus rizikos veiksnys, turintis įtakos širdies ir kraujagyslių ligų (ŠKS) atsiradimui. ŠKS ligos ypač dažnos IT, sudaro 38 proc. mirtingumo atvejų ir išlieka pirmaujančios. Šioje populiacijoje, be klasikinių rizikos veiksnių (rūkymo, genetikos, amžiaus, hipertenzijos, nutukimo) ir su liga susijusių veiksnių (LIN, dializės poveikio), prisideda šalutinis imunosupresantų poveikis [45].
FA, širdies ir kvėpavimo pajėgumas, raumenų masė sumažėja net ankstyvose LIL stadijoje, progresuojant ligai toliau mažėja ir IT paprastai šie rodikliai nepadidėja. Reguliari fizinė veikla naudinga širdies - kraujagyslių, nervų – raumenų ir pažinimo funkcijai visuose lėtinės inkstų
ligos etapuose. Įdomu tai, kad raumenų sveikatos palaikymas, yra susijęs su inkstų apsauga. Teigiama, kad fizinio aktyvumo integravimas šioje pacientų grupėje yra naudingas ir teigiamai susijęs su inkstų funkcija (Dontje M. L., de Greef M. H. G, 2014, M. Dorien, G. Klaassen ir kt. 2017) [56-57].
M. Dorien, G. Klaassen ir kt. pateikė išvadas kokį poveikį turi FA lygis, kardiovaskuliariniam mirtingumui, mirtingumui ir kreatinino išsiskyrimui per inkstus su šlapimu (jo koncentracija šlapime tiesiogiai priklauso nuo raumenų masės ir inkstų funkcijos) (4 pav):
4 pav. Asiociacija tarp FA, raumenų masės ir mirtingumo, po inksto transplantacijos (M. Dorien, G. Klaassen ir kt., 2017)
Kaip matyti iš pateiktų diagramų, esant fiziškai aktyviam sumažinamas kardiovaskuliarinis mirtingumas (a), mirtingumas (b) ir padidinamas kreatinino išsiskyrimas (c), nei esant neaktyviam ar vidutiniškai aktyviam.
Kiti autoriai teigia, kad atitinkama dozė FA yra reikšmingas faktorius, pagerėjusios inkstų veiklos, nes leidžia padidinti ŠKS funkciją, kuri pagerina perfuziją ir deguonies pristatymą į transplantantą, taip pat mažina gydymą vaistais nuo hipertenzijos po transplantacijos, gerina medžiagų apykaitą, mažina depresiją ir nerimą, teigiamą vaidmenį vaidina imunologijoje (Romano G., Simonella R. ir kt. 2010, Giulio Romano ir kt., 2012, Surgit O., Ersoz G. ir kt., 2001) [58-60].
Fizinio aktyvumo gairės po inksto transplantacijos. FA – tai visuma aktyvių judesių, atliekamų skeleto raumenų ir sąnarių pagalba, kuriems reikalinga energija. Patyrus IT fizinis aktyvumas išlieka mažas, dažniausiai tai susiję su blogais paciento sveikatos ir transplantanto rezultatais. FA turi būti laikomas esmine dalimi medicininės priežiūros po IT (Bellizzi V., Cupisti A. ir kt., 2014) [45].
FA intensyvumas yra energijos sąnaudų norma būtina jam atlikti, trukmė – tai laikas praleistas kiekvieno seanso metu ir dažnis, kuris apibūdina sesijų skaičių per savaitę. Šių trijų komponentų derinys, lemia visą FA kiekį. Absoliutus FA intensyvumas išreiškimas MET (medžiagų apykaitos ekvivalentas, 1 MET prilygsta energijos sąnaudų ramybės būsenoje (pvz.,
sėdint) kiekiui, kuris išreiškiamas per 1 min. suvartoto deguonies kiekiui, tenkančiam 1 kg kūno masės, – 3,5 mlO2 kg–1min–1) [45].
Asmenims, patyrusiems IT rekomenduojama 30 min. vidutinio intensyvumo fizinės veiklos penkis kartus per savaitę (atitinkančios 450 - 750 MET min./sav.) (KDOQI - The National Kidney Foundation Kidney Disease Outcomes Quality Initiative) [45]. Žemas FA pacientams, po inksto transplantacijos susijęs su raumenų masės sumažėjimu ir/ar sutrikusiu fiziniu pajėgumu taip pat gretutinėmis ligomis ir pačia dialize. Atlikti tyrimai nustatė, kad iki transplantacijos buvęs didesnis FA, turėjo mažesnę hospitalizavimo ir mirties riziką (Kutner NG, Zhang R ir kt., 2006) [61].
Po transplantacijos praėjus daugiau laiko, FA padidinamas maždaug 30 proc. ir išlieka pastovus daugelį metų. Nielens H ir kt. (2001), Painter PL ir kt. (2002) teigia, kad FA po transplantacijos gali padidėti spontaniškai, arba dėl pritaikytų fizinių programų poveikio.
2.7. Kineziterapijos svarba po inksto transplantacijos
Kineziterapija – viena pagrindinių reabilitacijos priemonių. Šis terapijos būdas pagrįstas tuo, kad tinkamas kūno judesys padeda pagerinti ir išlaikyti kaulų ir raumenų, širdies-kraujagyslių ir kitų sistemų funkcinę būklę. Sudarant KT planą, būtina įvertinti paciento ne tik bendrą būklę, biosocialinių funkcijų sutrikimus, bet ir pakenktų sistemų būklę.
Siekiant išsaugoti lėtinėmis ligomis sergančiųjų sveikatą, vis daugiau dėmesio kreipiama į programuotus fizinius pratimus. Daug skirtingų ligų (inkstų, širdies nepakankamumas) ryškiai sumažina fizinio krūvio toleravimą. Todėl labai svarbu skirti fizinius pratimus, suplanuotus taip, kad atkurtų tam tikrą fizinio pajėgumo lygį ir gyvenimo kokybę (Pina IL et al., 2003) [62]. Stiprus fizinis krūvis gali sukelti ūmius inkstų hemodinamikos sutrikimus ar net trumpalaikį inkstų funkcijos pablogėjimą. Kontroliuojamas fizinis krūvis nėra kontraindikuojamas sergant inkstų ligomis ar po IT. Yra ir eksperimentinių, ir klinikinių duomenų, kad fizinis krūvis sulėtina inkstų ligos progresavimą, sumažina proteinuriją ir glomerulosklerozę. Reguliarus fizinis krūvis gali sulėtinti ir raumenų baltymų ardymą bei padidinti amino rūgščių pasisavinimą (Gregory RA, Nosratola DV, 2006) [63].
Lietuvoje asmenims po IT apie skiriamą kineziterapijos taikymą duomenų nėra. Dažniausiai ji skiriama esant gretutinėms ligoms (ŠKS ligomis, kaulų ir sąnarių ligomis, CD ir kt.), todėl ir KT programos sudaromos atsižvelgiant esant tam tikriems susirgimams. Skiriant fizinius pratimus, pastebima daugybė teigiamų poveikių sveikatai, kurie pagerina gyvenimo kokybę ir netgi trukmę.
Mankštos nauda prisideda prie padidėjusio darbingumo, ženkliai pagerina funkcinius parametrus – pagerėja raumenų jėga, stebimas teigiamas poveikis raumenų morfologijai, gerėja psichoemociniai veiksniai, kaip nerimas ir depresija, asmenims po IT. Tačiau prieš transplantaciją fiziniai pratimai taip pat yra labai svarbūs, nes padeda išsaugoti raumenų jėgą ir ištvermę, pagerina kvėpavimo mechanizmą, padidina funkcinius gebėjimus (Sean T Lowers, 2013).
Sean T. Lowers (2013) atkreipė dėmesį į KT naudą po IT. Fiziniai pratimai padeda reguliuoti gliukozės kiekį kraujyje, mažina osteoporozės, vėžio, dislipidemijos riziką, padidina gyvybines funkcijas [64].
Literatūros šaltinių duomenimis sergantiems inkstų ligomis ar po IT pagrindinę KT programos dalį turi sudaryti aerobiniai, jėgos ar abiejų šių pratimų kombinuota treniruotė. Aerobiniai pratimai padeda išlaikyti ištvermę, sąnarių lankstumą ir raumenų stiprumą [62]. Jėgos pratimai teigiamai veikia angliavandenių metabolizmą, kadangi padidina raumenų masę ir bazinį metabolizmą. Jėgos pratimai vis plačiau rekomenduojami dėl poveikio raumenų masei ir stiprumui, kaulų tankiui, raumenų skeleto problemoms išvengti. Autoriai teigia, kad jėgos pratimai efektyviai apsaugo nuo galimo mažai baltymų turinčios dietos katabolinio poveikio pacientams, sergantiems inkstų ligomis [63].
2.7.1. Aerobiniai pratimai po inksto transplantacijos
Reguliari mankšta turi daug privalumų. Pratimai, ypač aerobiniai: • Stiprina širdies ir kraujagyslių sistemą,
• Pagerina kraujotaką, padeda organizmui efektyviau naudoti deguonį,
• Padidina energijos lygį, atliekant daugiau veiklos rūšių, nejaučiant nuovargio ir dusulio,
• Didina ištvermę,
• Sumažina kraujo spaudimą,
• Pagerina raumenų tonusą ir jėgą, pusiausvyrą ir lankstumą, • Stiprina kaulus,
• Mažina kūno masę,
• Mažina stresą, įtampą, nerimą, depresiją, • Didina asmeninį įvaizdį ir savigarbą, • Gerina miegą,
Treniruotės remiasi dažnumu, intensyvumu, trukme, taip pat veiklos pobūdžiu ir asmens fiziniu pasirengimu. Siekiant tikslo į šiuos kriterijus būtina atsižvelgti (S. Heiwe, St. H. Jacobson, 2011) [65].
Moksliniai tyrimai rodo, kad palyginti su sveikais individais, aerobinis pajėgumas pacientams sergantiems LIL yra ryškiai sumažėjęs. Toks aerobinio pajėgumo sumažėjimas neigiamai veikia ir kasdienę fizinę veiklą [66]. Yra įrodyta, kad pulsinės bangos greitis (inkstai prisideda prie arterijų standumo išsaugojimo) yra stiprus asmenų po IT išgyvenamumo prognozavimo rodiklis (Dahle DO, Eide IA et la., 2015) [67]. O’Connor EM, Koufaki P (2017) ir kt. atlikę tyrimą teigia, kad 12 sav. aerobinės treniruotės turi ilgalaikę naudą pulsinės bangos greičiui ir maksimaliam deguonies suvartojimui asmenims po IT [68].
Kito tyrimo metu, kuriame dalyvavo 46 asmenys, po IT, buvo skiriama aerobikos treniruotės (n=13), pasipriešinimo pratimai (n=13) ir įprastinė priežiūra (n=20). Šio tyrimo metu buvo nagrinėjamas šių treniruočių galimas poveikis, asmenims po IT Aerobikos teniruotės ir pasipriešinimo pratimai buvo skiriami 3 kartus per savaitę 12 sav. Įprastos grupės tiriamiesiems buvo skiriama standartinė priežiūra. Buvo vertinamas pulsas, didžiausias deguonies suvartojimas, sėstis-stoti testas, izometrinė keturgalvio raumens jėga. Tyrėjai nustatė reikšmingą skirtumą tarp aerobikos treniruočių, pasipriešinimo treniruočių ir standartinės priežiūros. Treniruočių metu padidėjo maksimalus deguonies suvartojimas, raumenų jėga lyginant su standartine priežiūra. Šio tyrimo išvadoje teigiama, kad aerobikos ir pasipriešinimo pratimai yra pagrįsti ir kliniškai naudingi šiai pacientų grupei [8].
Lopez AA (2014) teigia, kad asmenys sergantys inkstų ligomis ir užsiimantys aerobine veikla gali sumažinti gretutinių ligų komplikacijų riziką, turėti geresnę gyvenimo kokybę, mažesnis mirtingumas taip pat susijęs su aerobine fizine veikla. Teigiama, kad užsimant intensyvia aerobine veikla mirtingumas mažėja 40 proc., vidutine – 16 proc., ir maža – 11 proc.
Rahmy AF ir kt. atlikę tyrimą taip pat pritaria, kad aerobiniai pratimai turi būti integruoti šiai asmenų grupei. Savo tyrime autoriai teigia, kad atliekant šiuos partimus gerėja inkstų finkcijos tyrimai ir galima atitolinti jų funkcijos praradimą [91].
Sakkas GK ir kt. (2003) atlikę tyrimą teigia, kad aerobinės teniruotės sumažina raumeninių skaidulų atrofija ir padidina raumens kapiliarizaciją asmenims sergantiems inkstų ligomis [93].
2.7.2. Pilateso pratimai po inksto transplantacijos
Pilateso metodas – tai viso kūno mankštos sistema, kuria stiprinami giluminiai ir paviršiniai kūno raumenys, lavinamas kvėpavimas bei protas. Yra ne tik mankštos programos dalis, tačiau naudojamas kai kuriose reabilitacijos programose (Christine E. Di Lorenco, 2011) [69].
Šį metodą sukūrė Josephas Pilatesas (Joseph H. Pilates). Įkvėptas jogos, dzenbudizmo, kinų kovos kovos menų filisofijos, senovės graikų dvasinio grožio idealo bei savo paties anatomijos tyrinėjimų J. Pilatesas sukūrė kūno ir minčių ryšiu paremtą mankštos metodą. Jis išskyrė šešis pagrindinius principus: centralizaciją, koncentraciją, kontrolę, kvėpavimą, tikslumą, grakštumą.
• Centralizacija – kiekvienas kūno judesys kyla iš stiprių „jėgos centro“ raumenų, esančių juosmens srityje – tarp šonkaulių apačios ir klubų linijos ir pereina į rankas ir kojas. Centralizacija tai susitelkimas į „jėgos centrą“ ir judesių atlikimas taip, lyg jie kiltų iš šio branduolio, pilvo, apatinės nugaros dalies, klubų ir sėdmenų. J. Pilateas suprato, kad visi judesiai kyla iš kūno centro, branduolio, todėl pirminiu savo metodologijos tikslu iškėlė būtent tos kūno dalies stiprinimą.
• Koncentracija – tai esminis minčių ir kūno ryšys į pratimo atlikimą.
• Kontrolė teisingos pradinės pozicijos suradimas prieš pradedant pratimą ir kūno įsitvirtinimas ar stabilizavimas erdvėje prieš atliekant bet kurios jo dalies judesį.
• Kvėpavimas – kiekvienas pilateso pratimas turi specifinį kvėpavimo būdą. Visi pratimai atliekami su pilnu ir ritmišku kvėpavimu. Pilateso mankštos metu kvėpuojama krūtininiu (šonkauliniu) būdu.
• Tikslumas – pagrindinis dėmesys skiriamas darant vieną tikslų tobulą judesį. • Grakštumas – susijęs su judesio kokybe [69].
Ši mankštos rūšis nesukelia įtampos, nes nereikalauja fizinio pasiruošimo, apsaugo stuburą ir sąnarius, sumažina traumos tikimybę. Lėtai atliekami pratimai kontroliuoja kiekvieną judesį, todėl kūnas nepatiria per didelių fizinių krūvių, o protas – emocinio streso. Reguliari mankšta gerina psichinę funkciją, sumažina nerimą ir depresiją, gerina temperamentą dėl padidėjusio kortizolio ir serotonino išsiskyrimo (Eyigor ir kt., 2010, Krogh ir kt., 2010). Pilateso pratimai teigiamai veikia jėgą, laikyseną ir lankstumą (Neumark-Sztainer ir kt., 2011, Guimarães ir kt., 2012, Mallin ir kt., 2013). Modifikuotos pilateso treniruotės gali būti tinkama priemonė lėtinėmis ligomis sergantiems asmenims (Emery ir kt., 2010, Boguszewski ir kt., 2012, Wells ir kt., 2013). Įvairūs tyrimai parodė teigiamą poveikį Pilateso pratimų sveikatai ir gyvenimo kokybei, kurie buvo taikomi įvairaus amžiaus moterims ir vyrams, moterims, sergančioms krūties vėžiu,
asmenims, sergantiems CD, artritu, taip pat ir asmenims, kuriems atliekama hemodializė (Garcia-Soidan ir kt., 2014, Eyigor ir kt., 2010, Torabian ir kt., 2013, Mendonca ir kt., 2013, Duncan ir kt., 2007, Nowack ir kt. 2009) [69].
Atliktame tyrime, kuriame buvo taikoma modifikuota Pilateso mankšta (pagal Ashrafinia ir kt. (2014) pasiūlytą protokolą asmenims, sergantiems lėtinėmis ligomis), tyrėjai nustatė, kad fizinių simptomų, nerimo, socialinės disfunkcijos, depresijos rezultatai hemodializuojamiems asmenims, buvo žymiai geresni nei kontrolinėje grupėje (5 pav.).
5 pav. Pilateso pratimų poveikis hemodializuojamiems pacientams. Rahimimoghadam Z et al., 2017
Lyginant intervencinę ir kontrolinę grupes matyti, kad bendrasis sveikatos balas (Total Score of General Health) atitinkamai sudarė 14 (intervencinė grupė) ir 1,6 (kontrolinė grupė) [70].
Autoriai teigia, kad yra ir prieštaringų tyrimų, kurie neparodė jokių reikšmingų skirtumų įvairiose populiacijoje, tarp kurių ir sergantiems inkstų ligomis. Tai gali turėti įtakos metodologiniai tyrimai, skirtingas pratybų pobūdis – pratimų skaičius, vykdymas, tyrimo trukmė, veiklos pobūdis. Tyrėjai teigia, kad ateityje rekomenduojama atlikti daugiau ir didesnės apimties šių tyrimų (Z. Rahimimoghadam, Z. Rahemi ir kt., 2017) [70].
Lais A Sarmento, Juliana SST Pinto ir kt. atlikę tyrimą teigia, kad tradicinė KT ir Pilateso pratimai vienodai reikšmingi asmenims sergantiems inkstų ligomis, palaikant funkcionalumą, kvėpavimo raumenų jėgą ir fizinį pajėgumą ir gali būti taikomi šiai pacientų grupei [71].
Literatūros kokį poveikį pilateso pratimai turi asmenims, patyrusiems IT nėra pakankamai.
Tyrimo metu, kuris atliktas su asmenimis patyrusiais inksto transplantaciją, buvo siekiama išsiaiškinti, kokį poveikį Pilateso pratimai turi plaučių funkcijai (kvėpavimo sistemai) ir gyvenimo kokybei. Buvo vertinta tiriamųjų plaučių funkcija (atlikta spirometrija) ir gyvenimo kokybė. Tiriamieji buvo suskirstyti į kontrolinę ir Pilateso pratimų grupę. Kontrolinei grupei buvo taikoma tik medicininė priežiūra, o Pilateso grupei be medicininės priežiūros buvo skiriami Pilateso pratimai. Pilateso pratimų principą sudarė kvėpavimo ir judesio koordinacija, ypatingą dėmesį
skiriant taisyklingam kvėpavimui. Pacientai buvo apmokyti aktyvuoti jėgos centrą, kuris atsakingas už statinį ir dinaminį kūno stabilumą. Pratimai buvo atliekami dėmesį skiriant jėgos centrui ir pusiausvyrai, sąnarių, dubens, liemens, stuburo stabilizavimui, ašiniam tempimui, pilvo, viršutinių ir apatinių galūnių raumenų stiprinimui. Pratimai apima ekscentrinį, koncentrinį, izometrinį raumenų susitraukimą. Kvėpavimas derinamas su kiekviena iš šių struktūrų. Pratimai buvo taikyti atsižvelgiant į dalyvių būklę ir didinami palaipsniui, Pilateso mankšta atlikta 30 min. 2k/d. Atlikę tyrimą, tyrėjai nustatė reikšmingą skirtumą tarp grupių po 3 savaičių. Pilateso grupės nuo 3 tyrimo dienos iki 3 savaičių gyvenimo kokybės rodikliai ir plaučių funkcija padidėjo nuo 43.00±6.28 iki 93.00±9.27, o kontrolinės atitinkamai nuo 41.00±5.18 iki 58.00±10.59. Tyrimo rezultatai parodė, kad reikšmingas pagerėjimas buvo Pilateso grupėje nei kontrolinėje grupėje tirtų rodikių. Tyrėjai padarė išvadą, kad pilateso pratimų programa yra veiksminga priemonė gerinti gyvenimo kokybę ir plaučių funkciją asmenims po inkstų transplantacijos (Instar S. Waked ir kt., 2016) [72].
2.8. Reabilitacija po inksto transplantacijos
Medicininė reabilitacija – tai kompleksinis medicininių reabilitacijos priemonių taikymas, siekiant maksimaliai atstatyti ir sugrąžinti sutrikusias funkcijas, jas kompensuoti ir palaikyti pasiektą funkcinio pajėgumo lygį. Ji skiriama po sunkių operacijų, ligų, traumų, sergantiems lėtinėmis ligomis (VLK).
JAV 1993 m. buvo įkurtas Life Options Rehabilitation Advisory Counsil, kuris patvirtino programą sergančiųjų galutiniu inkstų nepakankamumu reabilitaciniam gydymui. Programoje nustatytos penkios veiklos sritys: padrąsinimas ir palaikymas (Encouragement), mokymas ir švietimas (Education), fizinė veikla (Exercise), darbinė veikla ir užimtumas (Employment), kompleksinio gydymo ir rezultatų įvertinimas (Evolution) - yra esminė ir svarbiausia reabilitacijos programos dalis.
Mokslininkų nuomone, reabilitacijos programos sėkmė priklauso nuo multidisciplininės komandos suformavimo, kurią sudaro:
• Gydytojas nefrologas, • Slaugytojas nefrologas, • Dietologas,
• Kineziterapeutas, • Ergoterapeutas,
• Medicines socialinis darbuotojas, • Socialinis darbuotojas,
• Bedrosios praktikos slaugytojas.
Ši programa apima ne tik tradicinę dializę, medikamentinį gydymą, dietą ir skysčių kontrolę, bet taip pat sudaro planą ir kryptis reabilitacijai. Atlikti tyrimai parodė, kad reguliarūs pratimai ir modeliuotos treniruotės pagerina fizinio krūvio toleranciją, socialinį prisitaikymą, sumažina depresiją, raumens atrofiją, pagerina judrumą, lankstumą ir ištvermingumą. Įrodyta, kad FA pagerėjimas yra tiesiogiai susijęs su centrine ir periferine adaptacija. Mankštos metu padidėja audinių aprūpinimas deguonimi, pagerėja kairiojo skilvelio funkcinė adaptacija, sumažėja kraujospūdis, padidėja širdies aktyvumas, sumažėja širdies aritmija [73].
Lietuvoje apie skiriamą reabilitacinį gydymą po IT informacijos nėra. Reabilitacija skiriama tiems asmenims, kurie turi gretutinių ligų (VLK). Tačiau labai svarbu, kad specialistai atkreiptų dėmesį į reabilitacijos poreikį (Gyvastis, 2015).
Literatūroje nurodomos pagrindinės priežastys, kodėl reabilitacijos paslaugų po IT trūksta ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio valstybėse. Tai visų pirma finansavimo, kvalifikuotų darbuotojų, standartizuotų reabilitacijos protokolų trūkumas, taip pat minima sir šių pacientų nedidelis paplitimas.
Kanadoje tik trečdalis reabilitacijos centrų teikė reabilitacijos paslaugas po transplantacijų, iš jų 92 proc. buvo širdies ar plaučių, vienas centras – po kepenų transplantacijos ir nei centro teikiančio reabilitacijos paslaugas po IT [64].
3. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS
3.1. Tyrimo organizavimas
Tyrimas buvo atliktas vienoje savanoriškoje, pelno nesiekiančioje organizacijoje, įkurtoje 1993 m., kuri vienija žmones sergančius nefrologinėmis ligomis, inkstų vėžiu, gyvenančius persodintų organų (inkstų, širdies, plaučių, kepenų ar kt.) dėka ar laukiančius transplantacijos, ligonių artimuosius ir medikus.
Tyrimui atlikti 2015 03 04 buvo gautas LSMU Bioetikos Centro leidimas Nr. BEC-FMR(M)-565.
3.2. Tyrimo metodai
1. Anketinė apklausa. Anketoje tiriamojo buvo prašoma nurodyti lytį, amžių, laikotarpį po IT, transplantacijos rūšį, priežastį.
2. Tiriamųjų fizinis aktyvumas vertintas taikant Tarptautinio fizinio aktyvumo klausimyno ilgąją formą (IPAQ). Tai vienas populiariausių subjektyvių FA vertinimo metodų [74]. Klausimyną sudaro 27 klausimai, kurie leidžia įvertinti tiriamųjų FA skirtingų veiklų metu:
• 1 dalis skirta įvertinti FA profesinėje veikloje; • 2 dalis skirta mobilumo srities FA įvertinimui; • 3 dalis skirta FA namų ruošoje įvertinimui; • 4 dalis skirta laisvalaikio FA įvertinimui; • 5 dalis skirta įvertinti laiką praleistą sėdint.
Fizinis aktyvumas paskaičiuojamas MET-minutėmis per savaitę (MET-min/sav.). 1 MET (metabolinis ekvivalentas) prilygsta energijos sąnaudų ramybės būsenoje kiekiui, kuris išreiškiamas per 1 min. suvartoto deguonies kiekiui, tenkančiam 1 kg kūno masės, – 3,5 mlO2 kg– 1min–1.Deguonies suvartojimas didėja, didėjant fizinės veiklos intensyvumui. Todėl fizinės veiklos intensyvumas kiekybiškai gali būti išreiškiamas per energijos, suvartotos ramybės būsenoje, padidėjimą kartais. Pavyzdžiui, veiklos, kuriai atlikti suvartojamas deguonies kiekis 10,5 mlO2 kg– 1min–1, intensyvumas lygus 3 MET (t. y. 3 kartus daugiau nei ramybės būsenoje). Fizinio aktyvumo kiekis arba bendras fizinio aktyvumo lygis per tam tikrą laikotarpį (per dieną ar savaitę) gali būti įvertintas dauginant intensyvumo, trukmės ir dažnio įverčius [74].
Fizinės veiklos, susijusios su darbu, aktyvumą (darbo MET-min/sav.) sudaro ėjimo darbe, vidutinės fizinės veiklos darbe ir intensyvios fizinės veiklos darbe MET-min/sav., kurie paskaičiuojami pagal formules:
• Ėjimo darbe MET-min/sav. = 3,3 * vaikščiojimo laikas min. darbo reikalais (7 kl.) * dienų skaičius vaikščiojim o darbo reikalais (6 kl.);
• Vidutinio FA MET-min/sav. = 4 * vidutinio intensyvumo veikla darbe min. (5 kl.) * dienų skaičius vidutinės veiklos darbe (4 kl.);
• Intensyvios fizinės veiklos darbe MET-min/sav. = 8,0 * didelio intensyvumo veikla darbe min. (3 kl.) * dienų skaičius intensyvios veiklos darbe (2 kl.).
Darbo MET-min/sav = Ėjimo darbe MET-min/sav. + Vidutinės fizinės veiklos darbe MET-min/sav. + Intensyvios fizinės veiklos darbe MET-min/sav.
Judėjimo iš vienos vietos į kitą aktyvumą sudaro ėjimo pėsčiomis iš vienos vietos į kitą ir važiavimo dviračiu MET-min/sav., kurie skaičiuojami pagal formules:
• Ėjimo pėsčiomis MET-min/sav. = 3,3 * min. per dieną ėjimas pėsčiomis iš vienos vietos į kitą (13 kl.) * dienų per savaitę ėjimas pėsčiomis iš vienos vietos į kitą (12 kl.);
• Važiavimo dviračiu MET-min/sav. = 6,0 * min. per dieną važiavimas dviračiu iš vienos vietos į kitą (11 kl.) * dienų per savaitę važiavimas dviračiu iš vienos vietos į kitą (10 kl.).
Judėjimo iš vienos vietos į kitą MET-min/sav = Ėjimo pėsčiomis MET-min/sav. + Važiavimo dviračiu MET-min/sav.
Namų ruošos, ūkio darbų ir rūpinimosi šeima fizinio aktyvumo sritį (namų ruošos MET-min/sav.) sudaro intesyvios fizinės veiklos kieme, vidutinės fizinės veiklos kieme ir vidutinės fizinės veiklos namuose MET-min/sav., kurie skaičiuojami pagal formules:
• Intensyvios fizinės veiklos kieme MET-min/sav. = 5,5 * min. per dieną užsiėmimas intensyvia fizine veikla kieme (15 kl.) * dienų per savaitę užsiėmimas intensyvia fizine veikla kieme (14 kl.);
• Vidutinės fizinės veiklos kieme MET-min/sav. = 4,0 * min. per dieną užsiėmimas vidutine fizine veikla kieme (17 kl.) * dienų per savaitę užsiėmimas vidutine fizine veikla kieme (16 kl.);
• Vidutinės fizinės veiklos bute/name MET-min/sav. = 3,0 * min. per dieną užsiėmimas vidutine fizine veikla bute/name (19 kl.) * dienų per savaitę užsiėmimas vidutine fizine veikla bute/name (18 kl.).
Namų ruošos MET-min/sav = Intensyvios fizinės veiklos kieme MET-min/sav. + Vidutinės fizinės veiklos kieme min/sav. + Vidutinės fizinės veiklos bute/name MET-min/sav.
