DOKTORANTŪROS STUDIJOS IR JŲ EFEKTYVUMO ĮVERTINIMAS

KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS

Sveikatos vadybos katedra

Julija Šneider

DOKTORANTŪROS STUDIJOS IR JŲ EFEKTYVUMO

ĮVERTINIMAS

Magistro diplominis darbas

Mokslinė vadovė Habil. dr. prof. Irena Misevičienė

Santrauka

Visuomenės sveikatos vadyba

Doktorantūros studijos ir jų efektyvumo įvertinimas

Julija šneider

Mokslinė vadovė prof. Habil.dr. J. Misevičienė

Kauno medicinos universitetas, visuomenės sveikatos fakultetas, sveikatos vadybos

katedra. Kaunas; 2007. 58 p.

Pagrindinis lietuvos doktorantūros tikslas yra išmokyti doktorantus vykdyti

aukščiausios kokybės, originalius mokslinius tyrimus. Kokie studijų aspektai turi

įtaką šiam procesui? Šiai problemai analizuoti ir skirtas atliekamas tyrimas.

Darbo tikslas: įvertinti kmu doktorantūros studijų organizacinius aspektus ir jų

efektyvumą.

Uždaviniai: Išanalizuoti doktorantų požiūrį į vadovo, universiteto ir jų pačių

vaidmenį doktorantūros studijų procese.

Išsiaiškinti doktorantų nuomones apie studijose dėstomus dalykus ir atsiskaitymą.

Palyginti atskirų mokslo krypčių ir skirtingų metų doktorantų nuomones apie

doktorantūros studijų proceso organizacinius aspektus.

Įvertinti kmu doktorantūros studijų efektyvumą.

Tyrimo metodika. Norėdami įvertinti doktorantūros studijų efektyvumą atlikome

kauno medicinos universiteto doktorantų anoniminę anketinę apklausą. Kmu

doktorantams buvo išdalyta 222 anketos, gautos užpildytos 137. Atsakymų į anketas

dažnis – 61,7 proc. Surinktų duomenų matematinė statistinė analizė atlikta taikant

,,spss/w 13.0“ programą. Skirtumas tarp grupių vertintas taikant tradicinį statistikos

metodą χ2. Skirtumas laikytinas statistiškai reikšmingu, kai p <0,05.

Rezultatai. Analizuojant apklausos duomenis galima teigti, kad didžioji dalis

doktorantų domisi moksliniu tiriamuoju darbu, tikisi pagilinti savo žinias, užsiimti

moksline veikla ateityje. Net 74 proc. Doktorantų mano, jog vadovas savo pareigas

atlieka kokybiškai. Beveik pusė (48 proc.) Doktorantų nurodė, kad nejaučia

pagarbos universitete kaip mokslininkai. Nors 50,4 proc. Doktorantų su kmu

doktorantūros reglamentu nėra susipažinę, didžioji dalis (85,4 proc.) Respondentų

nurodė, jog reglamente aprašyta studijų tvarka juos tenkina.

Išvados:

1. Dauguma respondentų nori, kad doktorantūros studijos truktų 4 metus, tačiau

beveik trečdaliui reikėtų 5 metų. Nepriklausomai nuo to, kelintus metus studijuoja

doktorantūroje, dauguma doktorantų (85 proc.) Pageidauja, kad mokslinis vadovas

aktyviai domėtųsi jų darbais.

2. Kmu doktorantai teigiamai vertina esamą doktorantūros studijų organizavimo

tvarką. Beveik vienareikšmiškai doktorantai išsakė nuomonę, kad universitetas

privalo sukurti mokslinę ir materialinę bazę jų tyrimams atlikti. Daugiau negu pusė

respondentų mano, kad stojamųjų egzaminų į doktorantūrą neturėtų būti ir siūlo

palikti tik galiojantį kasmetinį atsiskaitymą studijų metu.

3. Atskirų mokslo krypčių doktorantų nuomonės apie studijų proceso organizavimą

universitete, vadovų bei jų pačių vaidmenį studijose nesiskyrė. Analizuojant

skirtingų metų (1, 2, 3, 4 ) doktorantų nuomones, pastebėta, kad gana dažnai jos

skiriasi ir būtent trečiųjų bei ketvirtųjų metų doktorantų vertinimai yra kritiškesni.

4. Didžioji dauguma kmu doktorantų baigia studijas sėkmingai apgindami daktaro

disertacijas ir per pastaruosius devynerius metus doktorantūros studijų

efektyvumas išlieka labai aukštas (89–91 proc.).

Raktiniai žodžiai: doktorantūra, studijos, efektyvumas

Summary

Management of public health

doctoral studies and evaluation of its efficacy

Julija sneider

Supervisor prof. Hab.dr. J. Misevičienė

Department of health management, faculty of public health, kaunas

University of medicine. Kaunas; 2007. 58 p.

The main aim of the doctoral studies in lithuania is to teach the students to pursue

the original scientific studies of highest quality. This study was designed to analyze

which aspect of doctoral studies may influence the process.

The aim of the study: to evaluate the organizational aspects and the efficacy of the

doctoral studies in kaunas university of medicine.

The goals:

To analyze the view of the doctoral students on the role of their supervisor,

university and the student himself in the process of doctoral studies.

To find out the view of the doctoral students on the disciplines of the doctoral

studies and accounts of them.

To compare the view on the organizational aspects of the doctoral study process

between the students in different science trends and in different years of studies.

To evaluate the efficacy of the doctoral studies in kaunas university of medicine.

Methods. In order to evaluate the efficacy of doctoral studies the anonymous inquiry

by questionnaire was performed in kaunas university of medicine. 222 forms were

distributed, and 137 forms were received back. The incidence of the answers was

61.7 %. The statistical analysis of collected data was performed by ,,spss/w 13.0“.

The difference between groups was evaluated using χ2 criteria. The difference

considered to be statistically significant if p <0.05.

Results. The data analysis suggests that most of the doctoral students are interested

in scientific work; they hope to deepen their knowledge and be involved into the

scientific work in future. 74 % of the students think that their supervisors perform

their office perfectly. Almost half (48 %) of the students noted that they do not feel

respect as the scientists at the university. Thought 50.4 % of the students are not

familiar with the regulation of doctoral studies at kaunas university of medicine, but

overall majority (85.4 %) are satisfied by the order of the studies described in the

regulation.

Conclusions:

Most of the respondents wish that the doctoral studies continue 4 years, but even

one third would like to have five years. Without reference to the year of studies most

students (85%) wish their supervisors to be actively interested in their work.

The doctoral students of kmu positively value the present order of the doctoral

studies. In the unambiguous view of the students the university must establish the

scientific and material facilities for their investigations. More than half of the

respondents think that there should be no preliminary examinations and offer to

leave only yearly account during the studies.

The view on the organisation of the study process at the university, on the role of

the supervisors and themselves in the studies did not differ among the students in

different science trends and this confirm the high-grade, rational and balanced

organization of doctoral studies in all science trends. Analyzing the view of students

of different years (1-2-3-4) it was noticed that their view differ often and that the

opinion of the students of the third and fourth year are more critical.

The overall majority of the doctoral students pass out the doctoral studies at kmu by

swimmingly defending the doctoral dissertation and during the last nine years the

efficacy of the doctoral studies remain very high (89–91 %)

TURINYS

ĮVADAS ... 6

1. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 7

2. LITERATŪROS APŽVALGA ... 8

2.1.MOKSLINIŲ TYRIMŲ IDĖJOS RAIDA AUKŠTAJAME MOKSLE ... 8

2.2.BENDROJI ES MOKSLO STRATEGIJA ... 9

2.3.DOKTORANTŪROS STUDIJOS ĮVAIRIOSE PASAULIO ŠALYSE ... 11

2.4.LIETUVOS AUKŠTOJO MOKSLO SISTEMOS BŪKLĖS APŽVALGA ... 13

2.5.STUDIJŲ EFEKTYVUMO SĄVOKOS APIBŪDINIMAS IR KRITERIJAI ... 14

2.6.EFEKTYVIŲ DOKTORANTŪROS STUDIJŲ REALIZAVIMO PRINCIPAI ... 15

2.7.ES ŠALIŲ STUDIJŲ PROGRAMŲ REFORMA ... 18

2.8.DOKTORANTŪROS STUDIJOS LIETUVOJE ... 21

3. TYRIMO METODIKA ... 23 3.1.TIRIAMASIS KONTINGENTAS ... 23 3.2.TYRIMO METODAI ... 25 3.3.DUOMENŲ ANALIZĖ ... 25 4. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 26 5. IŠVADOS ... 45 6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 46 7. LITERATŪRA ... 48 PRIEDAS ... 52

ĮVADAS

Doktorantas – būsimasis mokslininkas. Koks jis turėtų būti? Jį vertinti galime dviem aspektais – socialiniu ir asmenybiniu.

Socialinis aspektas susijęs su mokslininko vizijos samprata: kaip įsivaizduojame nūdienos ir artimiausios Lietuvos ateities mokslininką, kaip apibrėžti tą viziją?

Pastaraisiais metais, pakitus Lietuvos politinei, kultūrinei, ekonominei situacijai, kinta ir visuomenės poreikiai. Kartu su kintančiais visuomenės poreikiais bei vykstančia mokslo ir technikos pažanga, keičiasi požiūris į jaunų specialistų parengimo kokybę bei reikalavimai jų kvalifikacijai. Lietuvos švietimo sistemoje viena iš specialistų rengimo pakopų – aukštasis mokslas. Aukštųjų mokyklų paskirtis – rengti specialistus su aukštuoju išsilavinimu bei moks-lininkus, vykdyti mokslinius tyrimus ir kitą kūrybinį darbą. Aukštojoje mokykloje specialistai rengiami studijų procese, kurį sudaro dėstymas ir mokymasis, realizuojami įvairiomis formo-mis, tarp jų ir atliekant mokslinius tyrimus. Mokslo ir studijų integracija tapo vienu pagrindi-nių Lietuvos aukštojo mokslo reformavimo prioritetų, o Lietuvos aukštojo mokslo integravi-mas į pasaulio akademinę bendruomenę – vienu iš svarbiausių reformavimo principų.

1999 m. 32 Europos šalių atstovai pasirašė Bolonijos deklaraciją, dokumentą, kuriuo

įsipareigojama kurti vieningą aukštojo mokslo ir studijų erdvę, lengvinti ir skatinti studentų bei dėstytojų mobilumą, kursų ir diplomų pripažinimą, bendras studijų programas.

Doktorantūros studijos glaudžiai siejamos su visais procesais, vykstančiais Europoje ir jas siekiama priartinti prie Europos antrosios konferencijos (1), skirtos doktorantūros programoms harmonizuoti biomedicinoje ir sveikatos moksluose, ir EUA Zalcburgo seminaro rekomendacijų. Esminė šalies ateities dvasinio ir materialiojo klestėjimo sąlyga – aukštasis mokslas, studijomis, moksliniais tyrimais ar menine kūryba skatinantis kurti naujas žinias ir kultūros vertybes. Tik išsilavinusi tauta yra stipri – toks daugelio Lietuvos mokslo ir kultūros asmenybių veiklos moto (2).

1. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas: Įvertinti KMU doktorantūros studijų organizacinius aspektus ir jų efektyvumą.

Uždaviniai:

1. Išanalizuoti doktorantų požiūrį į vadovo, universiteto ir jų pačių vaidmenį doktorantūros studijų procese.

2. Išsiaiškinti doktorantų nuomones apie studijose dėstomus dalykus ir atsiskaitymą. 3. Palyginti atskirų mokslo krypčių ir skirtingų metų doktorantų nuomones apie

doktorantūros studijų proceso organizacinius aspektus. 4. Įvertinti KMU doktorantūros studijų efektyvumą.

2. LITERATŪROS APŽVALGA

2.1. Mokslinių tyrimų idėjos raida aukštajame moksle

Aukštojo mokslo idėjos ištakos – Antikoje. Platonas, senovės Graikijos mokslo Akademijos įkūrėjas, teigė, kad raidos esmė yra pripažintų tiesų kritika. Kritinio mąstymo dėka individas išsilaisvina iš jį supančios aplinkos įtakos, įgydamas mąstymo laisvę. Pagrindinis mokymo ir mokymosi metodas, asmenybės intelektualinėms galioms tobulinti, buvo Sokrato dialogas. Tokio pokalbio metu nėra ginama kokia nors nuomonė, bet bendromis jėgomis į iškilusį klausimą stengiamasi rasti bendrą atsakymą.

Viduramžių universitetuose buvo suformuoti universiteto institucinės autonomijos pagrindai ir klasikinė liberalaus ugdymo samprata, grindžiama universiteto atvirumu ir jo korporaciniu pobūdžiu, struktūrizuota diskusija, rezidentiniu gyvenimo būdu, sąlygojančiu nuolatinį dėstytojų ir studentų bendravimą, bei septynių laisvųjų menų studijomis.

Vykstant Mokslo revoliucijai, XVII amžiuje moksle imta taikyti eksperimentinis ir stebėjimo metodas, vis labiau buvo vertinama praktinė žinių reikšmė. Empirinis pažinimas įgijo vis didesnę reikšmę. Naujas mokslo raidos galimybes atvėrė I. Kantas, sujungdamas empirinio ir teorinio pažinimo lygius į visumą ir pagrįsdamas jų abipusę priklausomybę (3).

Šiuolaikinės mokslinių tyrimų paradigmos aukštajame moksle susiformavimas yra susijęs su 1810-ųjų metų Vokietijos universitetų reforma, kurią inicijavo ir realizavo tuometinis Prūsijos švietimo ministras W. vonf Humboldt. Pasak K. A. Noble (4), W. von Humboldt Berlyno

universiteto reformą grindė mokslo ir studijų integracijos principu. Nuo tada moksliniai tyrimai tapo skiriamuoju universitetinio ugdymo bruožu. W. von Humboldt manymu, mokytojas

mokykloje buvo dėl mokinių, tačiau dėstytojas universitete egzistavo ne dėl studentų. Tiek vieni, tiek kiti universitete buvo dėl bendros tiesos paieškos (5).

XIX amžiuje Vokietijos universitetai buvo skirti ugdyti mokslininkus. Anot S. L. Goldman (6), to meto Vokietijos universitetai neteikė jokių profesinių laipsnių ar kvalifikacijų. Nuo Berlyno universiteto reformos pradžios ir beveik iki 1890-ųjų metų Vokietijos universitetai buvo vienintelė vieta pasaulyje, kur buvo galima įgyti mokslo tiriamosios veiklos įgūdžių (7). Prancūzijoje Vokietijos universiteto idėja buvo adaptuota pripažįstant mokslo tiriamąją veiklą neatsiejama akademinio personalo pareigų dalimi. Tačiau šioje šalyje universitetinės studijos nebuvo absoliučiai sutapatinamos su tiesos paieška per mokslinį tyrimą. Prancūzijoje tai sąlygojo jau iki tol susiformavusi gana ryški mokslo ir studijų segmentacija. Moksliniai tyrimai didžiąja dalimi buvo realizuojami už universiteto ribų. Mokslo daktaro laipsnio įgijimas buvo atskiras akademinės karjeros etapas.

Didžiojoje Britanijoje, akcentuojant mokslo tiriamosios veiklos svarbą ir garantuojant pagrindines mokslinių tyrimų realizavimo sąlygas, vis tik pagrindinis dėmesys ir toliau buvo skiriamas studentų asmenybei ugdyti. Didžiojoje Britanijoje mokslo daktaro laipsnio, kaip ir Prancūzijoje bei Vokietijoje, taip pat buvo siekiama ne studijose. Vadovaujant profesoriui buvo atliekamas savarankiškas mokslinis tyrimas ir jo pagrindu parengiama ir ginama disertacija. XIX amžiaus pabaigoje Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), adaptavus Vokietijos universiteto idėją, buvo sukurta nauja, atskira aukštojo mokslo posistemės pakopa po pagrindinių studijų – aukštosios studijos. Anot C. Gellert (8), JAV aukštojo mokslo modelis jungia Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Vokietijos aukštojo mokslo modelių bruožus. JAV modelio pagrindinėse bakalauro studijose akcentuojamas liberalus ugdymas yra Anglijos modelio adaptuotas variantas.

Profesinėse aukštosiose studijose vadovaujamasi Prancūzijos patirtimi, o aukštosios akademinės studijos grindžiamos vokiškuoju modeliu.

Naujai sukurtoje formalizuotoje doktorantūros studijų pakopoje JAV XIX amžiaus pabaigos universitete, sutapatinus studijų procesą su tiesos paieška per mokslinį tyrimą, buvo pradėti ugdyti mokslininkai profesionalai.

XIX amžiaus pabaigoje Japonijos universitete įkurtos formalizuotos doktorantūros studijų pakopos raidą ribojo centralizuotas aukštojo mokslo sistemos valdymas, varžęs pagrindinių mokslinių tyrimų sąlygų realizavimą, bei mokslo daktaro laipsnio įgijimo alternatyvų įvairovė.

2.2. Bendroji ES mokslo strategija

XXI amžiuje Europa siekia sukurti pranašesnę nei kitų kontinentų ir šalių, visų pirma JAV ir Japonijos, ekonomiką pasaulyje. Ji vadinama žinių ekonomika, kitaip tariant, žiniomis ar žinojimu grįsta ekonomika, bet šiam madingam terminui suteikiamas labai nevienodas turinys. Žinių ekonomika ir žinių visuomenė, pasak Europos komisijos (EK) komunikato „Universitetų vaidmuo žinių Europoje“, kyla iš keturių susijusių elementų: žinių gamybos, visų pirma per mokslinius tyrimus; žinių sklaidos per mokymą; jų sklaidos per informacijos ir komunikacijos technologijas ir jų pritaikymo technologinėse inovacijose. Tuo pat metu randasi naujos žinių gamybos, perdavimo ir taikymo konfigūracijos, įtraukiančios vis daugiau dalyvių dažniausia tarptautiniame tinklais grįstame kontekste (9).

UNESCO iniciatyva 1998 m. buvo surengta pasaulinė konferencija aukštojo mokslo klausimais, kuri priėmė svarbius strateginius dokumentus: „Pasaulinę aukštojo mokslo deklaraciją XXI amžiui“ (angl. World Declaration on Higher Education for the Twenty-first Century), „Aukštojo mokslo kaitos ir plėtros vizija, veiksmai ir prioritetai“ (angl. Vision and Action and the Framework for Priority Action for Change and Development of Higher Education) (10).

1999 m. Europos šalių (tarp jų ir Lietuvos) švietimo ir mokslo ministrai pasirašė Bolo-nijos deklaraciją, kurios pagrindinis tikslas – iki 2010 metų sukurti vientisą Europos aukštojo mokslo erdvę su trijų pakopų studijų sistema, vieninga studijų apimties matavimo kreditais sistema ir pripažįstamais kvalifikaciniais studijų laipsniais, aukštos studijų kokybės užtikri-nimo sistema, dėstytojų, mokslo darbuotojų ir studentų mobilumu, aukštųjų mokyklų konku-rencingumu ir kooperacija (11). Bolonijos procese dalyvauja 45 Europos šalys, kurių švietimo ir mokslo ministrai kas dveji metai aptaria pasiektus rezultatus ir numato prioritetus ateičiai.

2000 m. Lisabonoje įvykęs Europos Sąjungos (ES) Tarybos susitikimas priėmė vadina-mąją Lisabonos strategiją, kurioje kaip pagrindinis ES tikslas iki 2010 m. nurodomas „ES ta-pimas konkurencingiausia ir dinamiškiausia žiniomis grįsta ekonomine sistema pasaulyje,

už-tikrinančia tolygų/subalansuotą ekonomikos augimą su daugiau ir geresnių darbo vietų bei di-desne socialine sanglauda“. Lisabonoje numatyti siekiai ir bendros Europos mokslinių tyrimų erdvės kūrimo uždaviniai, nes būtent šie mokslai, kaip iki šiol nepakankamai reprezentuoti ES mokslo politikoje, reikalauja esminių mokslo politikos patikslinimų ir konkretizavimo (12). 2001 m. Prahos komunikate prie Bolonijos deklaracijoje numatytos veiklos pridedamos dar trys veiklos kryptys: mokymasis visą gyvenimą; aukštojo mokslo institucijų ir studentų dalyvavimas kuriant ir formuojant Europos aukštojo mokslo erdvę (EAME); EAME patrauklumo didinimas (13).

Beveik visi tolesni ES ir jos struktūrų reikšmingi žingsniai (ERA, 6 BP, eEurope Action Plan 2002, eEurope Action Plan 2005, eContent ir kt.) yra priemonė įgyvendinti Lisabonos darbotvarkę. 2001 m. buvo sukurta nepriklausoma Europos mokslinių tyrimų patariamoji taryba (angl.

European Research Advisory Board – EURAB), kuriai priklauso 45 žymiausi Europos mokslininkai ir mokslo ekspertai, patariantys EK tiek vieningos mokslo erdvės formavimo, tiek bendrųjų mokslinių tyrimų programų (BP) įgyvendinimo klausimais (14).

2003 m. Paryžiuje įvykęs UNESCO pasitarimas aukštojo mokslo plėtros po 1998 m. konferencijos klausimais pabrėžė, kad aukštojo mokslo institucijos ir ypač universitetai reikš-mingai prisideda stiprinant nacionalinį mokslinių tyrimų potencialą. Universitetai ne tik siūlo akademines

mokymo programas ir vykdo mokslinius tyrimus, bet ir rengia mokslininkus bei teikia mokslo laipsnius, sudaro galimybes tarpdalykiniams tyrimams ir įvairių sričių tyrinėto-jų sąveikai, pristato mokslo pasiekimus plačiajai visuomenei bei vaidina svarbų vaidmenį formuojant nacionalinius mokslinio tyrimo prioritetus bei mokslo politiką formavime (15).

Šiame naujų technologijų amžiuje svarbiausias uždavinys – išugdyti išsilavinusį žmogų. Tam būtina sukurti tokią švietimo ir mokslo sistemą, kuri remtųsi naujausiomis mokslo žinio-mis. 2004 m. Zalcburge vykusiame seminare buvo priimti 10 pagrindinių principų doktoran-tūros studijų organizavimui Europoje. Įdiegusi šiuos principus mūsų valstybė galės konkuruo-ti su kitomis pasaulio šalimis. Pagrindiniai principai yra šie: mokslo žinių siekimas – pagrin-dinis doktorantūros studijų komponentas, institucijų strategijų ir politikos sutvirtinimas, įvai-riapusiškumo svarba, doktorantai – ankstyvos strategijos tyrėjai, ypatingas vadovavimo vaid-muo ir vertinimas, kritinės masės siekimas, doktorantūros studijų trukmė (visu etatu) turėtų būti tarp 3 ir 4 metų, inovatyvių struktūrų skatinimas, mobilumo didinimas, tinkamo finansa-vimo užtikrinimas (16).

Ministrų susitikime, kuris įvyko 2005 metais Bergene, tarptautiniai ekspertai įvertino 42 Europos šalių aukštojo mokslo pažangą pagal tris apibendrintus rodiklius – pirmųjų dviejų studijų pakopų įgyvendinimą; kokybės užtikrinimo sistemos sukūrimą; studijų kvalifikacinių laipsnių ir periodų pripažinimą. Lietuva pateko į labai gerai įvertintų 19 šalių grupę.) Taip pat daug dėmesio buvo skiriama trečiajai studijų pakopai – doktorantūrai teigiant, kad

„doktorantūros lygmens kvalifikacijos turi būti visiškai suderintos su EAME susiejančia kvalifikacijų sistema, orientuota į siekiamą rezultatą“ ir kad „pagrindinis doktorantūros komponentas yra originalūs moksliniai tyrimai, lemiantys pažinimo pažangą“ (17). Bergene atkreipiamas dėmesys ir į socialinį Bolonijos proceso aspektą siekiant, kad „kokybiškas aukštasis mokslas būtų vienodai prieinamas visiems“ (17).

Europos universitetų asociacija, vienijanti 750 universitetų (tarp jų 7 iš Lietuvos), Glazgo konvente, įvykusiame 2006 m. kovo 31 d.–balandžio 2 d., taip pat priėmė deklaraciją ir kitus dokumentus, kuriuos Bergene pasirašė Europos švietimo ministrai. Šie dokumentai artimiausius dvejus metus (iki kito konvento) ir reguliuos aukštojo mokslo ir tyrimų sistemą.

2006 metais gruodžio mėn. 7–9 d. vykusiame Bolonijos seminare „Doktorantūros prog- ramos Europoje“ Nicos universitete, Prancūzijoje, buvo kalbama ir apie profesinę doktoran-tūrą. Profesinė doktorantūra, – tai tokios doktorantūros studijos, kurios grindžiamos origina-liais moksliniais tyrimais, kurie savo lygiu, bet ne apimtimi, yra analogiški mokslinei dokto-rantūrai (profesijos daktaras). Buvo parengtos šios rekomendacijos (darbo grupė Nr.6) (18).

Profesionalūs doktorantai tai ypatingo tipo doktorantai, kurie koncentruojasi įtvirtindami tyrinėjimus savo profesinėje praktikoje.

Profesionalūs doktorantai turi atitikti pagrindinius standartus, kaip ir tradiciniai doktorantai, kad užtikrintų tą patį aukštą kokybės lygį, bet jie gali būti diferencijuoti pagal mokslo laipsnį.

Visi pasiekimai, apibūdinami kaip daktaro laipsnis (nesvarbu kokio tipo ar formos), turi būti pagrįsti pagrindiniu minimaliu proceso ir rezultatų lygiu.

Minimalus proceso ir rezultatų lygis apima individualių tezių visumą (originalus žinių įnašas ar originalus žinių pritaikymas), kuri praeina universiteto bendrijos ekspertų įvertinimą.

Ryšys tarp profesionalių doktorantų/PhD ir magistrų/Master turi būti toliau aptariamas įvertinant institucinę autonomiją, kad būtų aiškiai apibrėžti laukiami kiekvieno mokslo laipsnio rezultatai.

2007 metų ministrų susitikime Londone bus vertinama šalių pažanga užtikrinant aukš-tojo mokslo kokybės rodiklius (bus priskirtos Nicos 2006 12 rekomendacijos), įgyvendinant nacionalines kvalifikacijų sistemas, teikiant ir pripažįstant jungtinius kvalifikacinius ir mokslo laipsnius, sukuriant lanksčius studijų būdus ir pripažįstant neformalaus lavinimo ir ankstesnių studijų rezultatus, užtikrinant doktorantūros tarpdiscipliniškumą ir plėtrą, skatinant dėstytojų ir studentų mobilumą, užtikrinant aukštojo mokslo prieinamumą, gerinant studentų socialinę padėtį (19).

Vieninga Europa skelbia pagarbą tautų istorijai, tradicijoms, kultūrai ir kalboms, taigi siekiama jas išsaugoti ir palaikyti bei plėtoti; antra vertus, ES siekia padėti valstybėms narėms

supažindinti savo gyventojus su kitų Europos tautų kultūra ir istorija, saugoti europinės reikšmės kultūrinį paveldą, remti kultūrinius mainus, meno ir literatūros kūrybą.

2.3. Doktorantūros studijos įvairiose pasaulio šalyse Jungtinės Amerikos Valstijos

Aptariant šiuolaikinių doktorantūros studijų situaciją Jungtinėse Amerikos valstijose, visų pirma būtina paminėti, kad JAV aukštojo mokslo sistema decentralizuota; aukštojo mokslo institucijos, siekdamos aukštesnio kompetencijos lygio, konkuruoja tarpusavyje dėl intelektualinio

potencialo ir materialinių resursų. Fundamentaliųjų tyrimų vykdymas ir doktorantūros studijų programų realizavimas – pagrindinis aukštojo mokslo institucijos kompetencijos rodiklis. Didžiausia federalinės vyriausybės skiriamo fundamentaliųjų tyrimų ir doktorantūros studijų finansavimo dalis tenka dvidešimčiai pagrindinių šalies universitetų. Lėšų paskirstymą lemia ir disciplinos pobūdis.

Magistro laipsnio studijos paprastai yra doktorantūros studijų dalis. Daktaro laipsnis žymi mokslinę kvalifikaciją. Nors reaguojant į darbo rinkos poreikius, doktorantūros studijose galima įgyti tam tikrų mokslų (medicinos, verslo, ugdymo) profesijos daktaro laipsnį, tačiau pagrindinis doktorantūros studijų tikslas – ugdyti būsimuosius mokslininkus.

Daktaro mokslo laipsnis įgyjamas vienus ar dvejus metus išklausius nustatytą skaičių privalomų ir pasirenkamų kursų, išlaikius egzaminus ir savarankiško mokslinio tyrimo pagrindu parengus disertaciją. Doktorantui rengiant disertaciją jam vadovauja 3–5 narių komitetas ir vadovas. Vadovo ir doktoranto bendradarbiavimo pobūdį dažniausia lemia disciplinos specifika ir finansavimas (20).

Vokietija

XX amžiaus pabaigoje pastebima tendencija decentralizuoti Vokietijos aukštojo mokslo sistemos valdymą. Universitete atliekamus mokslinius tyrimus daugiausia finansuoja federalinė ir atskirų žemių vyriausybė.

Vokietijoje, skirtingai nei JAV, iki devintojo XX amžiaus dešimtmečio nebuvo išskiriama formalizuota aukštųjų studijų pakopa. Tai visų pirma susiję su aukštesniojo vidurinio mokslo samprata. Vokietijos aukštesnysis vidurinis išsilavinimas yra akademinio pobūdžio, todėl universitetinės studijos yra specializuotos nuo pirmųjų studijų metų. Iki pastarojo meto buvo priimta manyti, kad pirmojo universitetinio laipsnio studijų metų studentai įgyja pakankamai mokslo tiriamosios veiklos patirties, todėl daktaro disertacijos rengimas buvo atskiras akademinės karjeros etapas. Mokslininkų ugdymą organizavo atskiriems institutams

(katedroms) vadovaujantys profesoriai. Kandidatai, atskirų profesorių rekomendacija įsidarbinę asistentais universitete ar mokslinių tyrimų institute (daugeliu atvejų – gamtos ir tiksliųjų mokslų srityse), užsiimdavo savarankiška moksline tiriamąja veikla ir, profesoriaus vadovaujami, rengdavo disertaciją, kurią apgynusiems buvo suteikiamas daktaro laipsnis nurodant jo specializaciją. Pastaruoju metu JAV pavyzdžiu kai kuriuose universitetuose kuriami aukštųjų studijų koledžai (Graduiertenkollegs), tačiau juose dar neskiriama pakankamai dėmesio doktorantūroje studijuojamiems dalykams (20).

Prancūzija

Specifinis Prancūzijos aukštojo mokslo sistemos bruožas – gana ryški mokslininkų ugdymo ir mokslinių tyrimų realizavimo segmentacija. Prancūzijos universitetas turi antraeilį vaidmenį vykdant fundamentaliuosius mokslinius tyrimus. Specifinė mokslo ir studijų integracija ugdant būsimuosius mokslininkus realizuojama bendradarbiaujant universitetui ir Nacionaliniam mokslinių tyrimų centrui. Prancūzijoje, kaip ir Vokietijoje, iki XX amžiaus paskutiniųjų

dešimtmečių nebuvo formalizuotos mokslininkų ugdymo sistemos. Mokslininkus ugdė atskiroms katedroms vadovaujantys profesoriai. Studentai, baigę universitetines studijas ir norintys

užsiimti moksline tiriamąja veikla bei siekti daktaro laipsnio, konkuravo tarpusavyje, siekdami atskirų profesorių palaikymo ir mokslinių asistentų vietų Nacionalinių mokslinių tyrimų centro laboratorijose. Nepaisant to, kad sistema buvo valdoma centralizuotai, nebuvo jokios unifikuotos doktorantų rengimo sistemos.

Paskutiniais dvidešimtojo amžiaus dešimtmečiais įvyko svarbūs universitetinių mokslinių tyrimų ir mokslininkų ugdymo sistemos pokyčiai: universitetų edukacinės struktūros yra papildomos formalizuota doktorantūros studijų pakopa (20).

Didžioji Britanija

Pagrindinės universitetinės studijos yra specializuotos, kaip Vokietijos ir Prancūzijos universitetuose. Didžiojoje Britanijoje ši specializacija prasideda jau aukštesniojo vidurinio mokymo grandyje. Dėl tokio specializuoto pagrindinių studijų pobūdžio buvo priimta trak-tuoti, kad pirmojo ar antrojo aukštesniojo lygio bakalauro laispnį įgijęs studentas yra pajėgus

savarankiškai, be papildomų studijų atlikti mokslinį tyrimą ir parengti disertaciją. Kursais

grindžiamos magistro laipsnio studijos, išskyrus Filosofijos magistrą, yra praktinės orientaci- jos. Kol kas magistro laipsnis nėra būtina sąlyga siekiant daktaro laipsnio, tačiau pastaruoju metu pastebima, kad jo svarba didėja. Daktaro laipsnis suteikiamas už parengtą disertaciją. Didžiausią reikšmę turi disertanto ir jo vadovo bendradarbiavimas. Savarankiškam moksli-niam tyrimui ir disertacijai parengti paprastai skiriami treji metai. Disertacijos gynimas nėra viešas, paprastai ją įvertina du oponentai, iš kurių vienas turi būti iš kitos institucijos nei dok-torantas ir jo vadovas. Galima studijuoti ir profesinėje doktorantūroje, kuri skirta praktikuo-jantiems profesionalams, pageidaujantiems gauti daktaro laipsnį pagal profesinius interesus ir poreikius. Atlikti tyrimai skatina jų profesinį tobulėjimą, nes pagerinami darbo metodai, arba gali padėti plėtoti praktinę veiklą. Nuo tradicinės tokia doktorantūra skiriasi tuo, kad tokie doktorantai yra praktikuojantys profesionalai, kurių tyrimai dažniausiai susiję su jų vykdoma arba organizacijos veikla.

gauti, tampa unikaliu indėliu toje srityje, kurioje praktikuoja doktorantas ir yra tiesiogiai su ta sritimi susijusi. Svarbiausias uždavinys – tai tyrinėjimų išvadų pritaikymas praktikoje.

Pastebima tendencija kurti formalizuotą doktorantūros studijų sistemą, koncentruojant materialinius resursus ir akademinį intelektualinį potencialą žymiausiuose šalies universitetuose (20).

Japonija

Apibendrinant Japonijos doktorantūros studijų situaciją, galima pastebėti, jog šiuolaikinių formalizuotų doktorantūros studijų lygmuo yra silpnas. Aukštųjų studijų programas realizuoja atskiros katedros. Kursų sistema grindžiamos magistro laipsnio studijos yra parengiamasis doktorantūros studijų etapas. Aukštųjų studijų kursai nėra skirstomi į magistrantūrą ir doktorantūrą, todėl doktorantai dažnai lanko tuos pačius kursus kaip ir magistrantai.

Pagrindinis kriterijus, pagal kurį studentai priimami į doktorantūros studijas –magistro darbas (tezės).

Galimi du daktaro laipsnio įgijimo keliai. Daktaro laipsnį galima įgyti baigus doktorantūros studijas ir parengus disertaciją. Tokiu būdu įgyjamas Katei-hakushi, t. y., kursų daktaro laipsnis. Antra vertus, norint įgyti daktaro laipsnį nebūtina stoti į doktorantūros studijas. Daktaro disertaciją galima rengti ir dirbant kokioje nors organizacijoje, kadangi pramonė, perimanti iš universitetų mokslinių tyrimų realizavimo iniciatyvą, vaidina vis didesnį vaidmenį ir ugdant mokslininkus. Šiuo atveju suteikiamas Ronbun-hakushi – disertacijos daktaro laipsnis (20).

2.4. Lietuvos aukštojo mokslo sistemos būklės apžvalga

Per artimiausius dešimtmečius Lietuva, kaip ir visas pasaulis, iš esmės keisis –silpnės tradicinis gamybinis pamatas, o ekonomikos konkurencingumą ir augimą bei socialinę gerovę vis labiau lems žiniomis grįstos pramonės šakos ir paslaugos. Jos pareikalaus daugiau darbuotojų ne tik baigusių aukštąjį mokslą, bet ir turinčių mokslo laipsnį. Spartėjant globalizacijos procesams tautinio ir kultūrinio identiteto išsaugojimą bei pilietinės visuomenės formavimosi tempus taip pat lems šalies intelektualinis potencialas. Dėl to Lietuva turi stiprinti pagrindinius žinių polius – studijas, mokslinius tyrimus, meninę kūrybą ir inovacijas. Investicijos į studijų ir mokslo

sistemos modernizavimą – tai tiesioginės investicijos į Lietuvos ateitį. Valstybės politika aukštojo mokslo srityje turi lemti geresnį aukštojo mokslo prieinamumą ir aukštą jo kokybę, skatinti mokslo ir studijų sistemos efektyvumą ir didesnę socialinę sanglaudą (21).

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę aukštosios mokyklos savarankiškai pradėjo studijų ir mokslo sistemos pertvarką, kurios pagrindinės nuostatos įteisintos 1991 metais priimtame Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatyme (22). Iki 1995 metų aukštosios mokyklos pertvarkė didžiumą savo studijų programų į universitetines, atnaujintas studijų turinys, įvesti privalomi humanitarinių ir socialinių mokslų dalykų moduliai, sukurta tripakopė universitetinių studijų sistema. Didesni aukštojo mokslo sistemos pokyčiai įvyko 2000 metais, priėmus Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymą (23). Sukurta binarinė aukštojo mokslo sistema,

susidedanti iš universitetų ir kolegijų, įteisintos aukštųjų mokyklų tarybos, apibrėžta studentų atstovybės sprendžiamojo balso teisė visuose aukštųjų mokyklų savivaldos ir valdymo

organuose (24).

Šiandien Lietuvos aukštąjį mokslą ir mokslinius tyrimus reglamentuoja du pagrindiniai

Bolonijos deklaracijos tikslas – sukurti bendrą Europos studijų ir tyrimų erdvę, kur būtų vienoda studijų sistema, studijų kvalifikaciniai laipsniai, aukšta studijų kokybė ir t. t. Lisabonos

strategijos tikslas – iki 2010 m. sukurti Europoje konkurencingiausią ekonomiką pasaulyje, išlaikant aukštą socialinę sanklodą, tam skiriant 3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Statistika rodo, kad daugumos ES šalių narių mokslui skiriamas finansavimas yra mažesnis nei JAV ir Japonijos; tik Švedija ir Suomija moksliniams tyrimams skiria daugiau, nei ES konkurentės. Siekdama padidinti investicijas į mokslinius tyrimus, paskatinti mokslo ir praktikos sąveiką, inovacijas bei įveikti atsilikimą nuo JAV ir Japonijos moksle, EK 2003 m. priėmė „Investicijų į mokslinius tyrimus veiksmų planą“. Šiame dokumente konstatuojama, kad iki 2010 m., kai turės būti įgyvendinta Lisabonos strategija, investicijos į mokslą turės išaugti nuo 1,9 proc. BVP iki 3 proc.; 2/3 šių investicijų turėtų finansuoti privatus sektorius (Volkswagen fondas, Gulbenkian fondas, Joseph Rowentree fondas ir kiti). Lietuva, kaip ir kitos ES šalys, įgyvendinančios šį EK Investicijų į mokslą veiksmų planą, turi labiau komercializuoti visą mokslinių tyrimų sferą. Deja, Lietuvoje verslas kol kas nėra suinteresuotas remti studijas, mokslą. 2004 m. birželio 22 d. buvo pasirašytas „Lietuvos politinių partijų ir akademinės bendruomenės institucijų

memorandumas“, kur buvo numatyta valstybės išlaidas universitetinėms studijoms didinti 0,1 proc. BVP ir 2007 m. pasiekti 1 proc. BVP. Analogiškai turėtų augti ir biudžeto išlaidos mokslui bei eksperimentinei plėtrai.

Europos Komisija parengė svarbų komunikatą. Jame susirūpinta, kad Europa ima atsi-likti nuo pasaulio. Sąlygiškai maža Europos darbingų žmonių dalis turi aukštąjį išsilavinimą (Europoje – 21 proc., JAV – 38 proc., Japonijoje – 36 proc.). Lietuvoje studentų skaičius auga labai sparčiai (kolegijų sąskaita). Šiuo metu pagal studentų skaičių tūkst. gyventojų esame pralenkę net JAV (Lietuvoje tūkst. gyventojų tenka 54 studentai, JAV – 51, Japonijoje – 31). 1993–2004 m.

Lietuvoje parengti 3178 mokslo daktarai, iš jų 80 proc. – universitetuose ir akademijose. Mokslo daktarų parengta daugiau ypač per pastaruosius penkerius metus: 2000–2004 m. kasmet vidutiniškai parengti 386 daktarai, o 1993–1999 m. metinis vidurkis buvo 178. Kita problema – kiek turime mokslininkų tyrėjų vienam tūkstančiui gyventojų. Čia ES gerokai atsilieka nuo JAV ir Japonijos. Lietuva šiuo požiūriu atrodo dar kukliau nei ES. 2004–2005 mokslo metais

doktorantūroje ir meno aspirantūroje mokėsi 2,5 tūkst. asmenų. Pa-gal doktorantų skaičių, tenkantį tūkstančiui gyventojų, Lietuva (0,65) lenkia Latviją (0,55), bet labai atsilieka nuo Estijos (1,1), Norvegijos (1,1), Švedijos (2,1), Suomijos (2,6). Pagal kasmet įgyjančių daktaro laipsnį skaičių, tenkantį milijonui gyventojų, Lietuva (110) atsilieka nuo ES (185) vidurkio. Mūsų mokslininkų amžius taip pat kelia susirūpinimą. 2004–2005 mokslo metais turintys mokslo laipsnį dėstytojai ir mokslo darbuotojai iki 35 metų amžiaus tesudaro 12 proc., iki 45 m. – 34 proc.; daugiau kaip trečdalis jų (37 proc.) yra vyresni kaip 55m. Universitetinėse aukštosiose mokyklose dėstytojai ir mokslo darbuotojai, turintys mokslo laipsnį, dar sudaro beveik 60 proc. (25).

2.5. Studijų efektyvumo sąvokos apibūdinimas ir kriterijai

Efektyvumas mokslinėje literatūroje suprantamas įvairiai, apibrėžiamas skirtingai. Tiek Vakarų, o ypač – lietuviškoje, mokslinėje literatūroje efektyvumo samprata atskleidžiama

nevienareikšmiškai. Galima pastebėti dvi pagrindines priežastis.

Mokslinėje literatūroje šalia termino efektyvumas vartojami ir kiti terminai, turintys artimas sąvokines erdves (pvz., angliškai – efficiency, lietuviškai – produktyvumas ir kt); Terminas efektyvumas įgyja kiek skirtingą prasmę žvelgiant iš skirtingų mokslų pozicijų.

Termino efektyvumas santykiui su angliškuoju effectiveness nustatyti pasitelksime Webster žodyną (26). Jame yra pateikiami šie du artimi savo samprata terminai ir tokie jų aiškinimai.

Effectiveness – rezultatas arba galimybė gauti rezultatą.

Efficiency – produktyvus veikimas, nustatomas palyginant produkciją su energijos, laiko ir pinigų sąnaudomis.

Mokslinėje literatūroje ir diskusijose, ypač – vertinant švietimo ar ugdymo kokybę, daž-nai efektyvumui nusakyti naudojamas terminas rezultatyvumas. Į tai atkreipia dėmesį ir Scheerens (27), pažymėdamas, kad terminui efektyvumas (effectiveness) yra sinonimiškas ter-minas rezultatyvumas (resulting), tuo tarpu efficiency reiškia veiksmingumą, produktyvumą, našumą. Vadinasi darytina prielaida, kad terminus efektyvumas ir rezultatyvumas galime laikyti

sinonimais. Tam neprieštarauja ir Tarptautinių žodžių žodyne (28) pateiktos efektyvumo bei rezultatyvumo sampratos, iš esmės išreiškiančios tą patį – rezultato pasiekimo laipsnį. Tačiau nemažai autorių, apibūdindami efektyvumą, akcentuoja organizacijos tikslų pasiekimą ir kokybę. Efektyvumas yra organizacijos trokštamo tikslo ar rezultato gavimas (29).

Efektyvumas – tai tikslo ar rezultato pasiekimas (30).

Kai kurie mokslininkai, pateikdami organizacijos efektyvumo sampratą, akcentuoja konkrečių, specifinių užsibrėžtų tikslų įvykdymą. Hoy (31) teigia, jog efektyvumas yra organizacijos

gebėjimas išsaugoti palankias veiklos pozicijas savo aplinkoje bei kaupti ir naudoti įgytus retus ir vertingus išteklius. Marshall (32) efektyvumu laiko tinkamą išteklių panaudojimą, užtikrinantį efektyvų mokymo planą bei palankų organizacijos klimatą. Jovaiša (33), išryškindamas

edukacinį efektyvumo aspektą, pažymi, kad efektyvumas – reikšmingas pedagoginio poveikio rezultatas ir pasekmė.

2.6. Efektyvių doktorantūros studijų realizavimo principai Decentralizuotoje valdymo sistemoje aukštojo mokslo institucijos siekia aukščiausios

institucinės kompetencijos lygio konkuruodamos tarpusavyje. Kaip pastebi B. R. Clark (5), šios aukštojo mokslo institucijų konkurencinės kovos pagrindinė jėga – intelektualinis potencialas. Institucijos, norinčios pritraukti stipriausią intelektualinį potencialą, turi siekti sudaryti palankiausias sąlygas mokslo tiriamajai veiklai. Anot C. Kerr, geriausia mokslinius tyrimus vykdyti doktorantūros studijose, nes taip pasiekiami geriausi rezultatai: mokslininkams

reikalingas kontaktas su „jaunais protais“, o būsimiesiems mokslininkams būtinas bendravimas su vyresniaisiais kolegomis (34).

Pedagoginė veikla sąlygoja dėstytojo mokslininko pareigą tęsti savo profesijos tradicijas ugdant būsimuosius mokslininkus bei padedant jaunesniems kolegoms. Pagal C. Kerr (34), dėstytojas privalo visokeriopai padėti ir patarti savo studentams ir jokiais būdais jų neišnaudoti savo asmeniniais tikslais. Doktorantų, kaip studentų, pagrindinės pareigos ir atsakomybė susijusi su studijų ir mokslinių tyrimų programos įgyvendinimu, t. y., jie turi išlaikyti numatytus egzaminus, atlikti mokslinį tyrimą ir parengti bei pateikti disertaciją gynimui laikydamiesi iš anksto

nustatytų terminų.

Priimant studentus į doktorantūros studijas, būtina griežta selektyvi atrankos sistema. Tai pat atrenkant potencialius būsimuosius mokslininkus, neužtenka taikyti vien tik formalius atrankos kriterijus, svarbus yra būsimųjų doktorantų išankstinis mokslinis įdirbis.

Kai kurių autorių nuomone (35), atrenkant į doktorantūros studijas taip pat reikėtų taikyti probleminius testus, leidžiančius įvertinti fantaziją, vaizduotę, mąstymo lankstumą bei originalumą – visa tai, kas sudaro asmenybės kūrybiškumo potencialą.

Kūrybinė mokslinė grupė yra būtina doktorantūros studijų aplinka. Ji yra labai svarbus veiksnys, sprendžiant doktorantų socialinės ir intelektualinės izoliacijos sąlygojamas problemas (5;36;37). Grupinė veikla ir bendradarbiavimas, anot J.Katz ir kt. (37), yra geras būdas, padedantis išvengti konkurencijos tarp doktorantų, kadangi konkurencija doktorantūros studijose, autorių

nuomone, skatina intelektualinės veiklos fragmentiškumą ir polemiško mąstymo vystymąsi. Tinkamas doktorantų pasiekimų vertinimas gali padėti mažinti konkurenciją tarp doktorantų. J. Katz ir kt. (37) nuomone, labai svarbu vertinti doktorantų veiklos rezultatus pagal jų įgytus įgūdžius, žinias ir kompetenciją, kurie yra būtini jų tolimesnei veiklai.

Dalyvavimas mokslinės kūrybinės grupės veikloje taip pat formuoja grupinės veiklos

bendradarbiavimo įgūdžius, kurie ypač aktualūs šiuolaikiniam mokslininkui. D. Damrosch (38) pastebi, kad tuo metu, kai pagrindinėse studijose yra akcentuojamas ir skatinamas

bendradarbiavimas, doktorantūros studijose vyrauja ir jų sėkmę lemia individualios veiklos įgūdžiai. Tai dažnai gali būti viena iš pagrindinių daugumos tokių igūdžių neturinčių doktorantų nesėkmės priežasčių. Anot autoriaus, labai maža dalis doktorantų neįvykdo studijų programos reikalavimų, tačiau to jokiu būdu negalima pasakyti apie disertacijos parengimą. Būtent rengdami disertaciją suklumpa nemažai doktorantų. Tai, kad reikia disertacinį tyrimą atlikti individualiai sąlygoja individualią veiklą ir intelektualinę izoliaciją, kurią, ypač, anot D. Damrosch (38), intelektualiai komunikabiliems doktorantams yra labai nelengva įveikti.

Vertindami savo savijautą doktorantūros metu, dauguma, ypač 3 ir 4 metų, doktorantų, teigė, jog pasibaigus studijoms ir atėjus laikui pradėti disertacinį tyrimą, jie jautėsi labai netvirtai,

nežinojo, nuo ko pradėti, ką daryti, kur kreiptis pagalbos. Kai kuriems iš jų atsirado nepasitikėjimo savo jėgomis jausmas, kuris išliko per visą doktorantūrą (20).

Minėtų doktorantų keliamų jų socialinės ir intelektualinės izoliacijos problemų, susijusių su pereinamuoju laikotarpiu nuo studijų prie disertacinio tyrimo, sprendimą turėtų palengvinti tokia mokslininkų ugdymo proceso sąlyga kaip doktoranto ir jo vadovo glaudaus

bendradarbiavimo realizavimas.

Pasak D. Damrosch (38), disertacija yra doktoranto ir jo vadovo bendradarbiavimo rezultatas. Šio bendradarbiavimo reprodukcinį pobūdį simbolizuoja tradicinė vadovo kaip daktaro tėvo (vok. Doktorvater) samprata vyravusi XIX amžiaus Vokietijos universitete. B. R. Clark (39), komentuodamas H. Zuckerman atliktų interviu su keliais mokslininkais, Nobelio premijų laureatais, apie vadovų vaidmenį jų pasiekimams ir karjerai rezultatus, pastebi, kad žymūs mokslininkai teigė, jog jie perėmė iš savo mokytojų jų veiklos ir mąstymo būdą, vertybes ir nuostatas.

Vadovas turi padėti pereiti doktorantui nuo doktorantūros studijų etapo prie savarankiško mokslinio tyrimo. Vadovas turi daugiau patirties nei doktorantas, todėl jo pareiga yra garantuoti, kad doktorantas nesiektų jam per sudėtingų tikslų, kurių jis dėl patirties ir laiko stokos nebus pajėgus įgyvendinti. Pagrindinė vadovo pareiga šiame etape yra padėti doktorantui susidaryti realiai įgyvendinamą tyrimo planą. Pagrindinė doktoranto pareiga yra dirbti pagal kartu su vadovu sudarytą planą.

Dauguma mokslinių vadovų, kalbėdami apie doktoranto ir jo vadovo vaidmenis, akcentavo, kad disertacija yra doktoranto ir jo vadovo bendradarbiavimo rezultatas. Nemažai tyrime

dalyvavusių mokslinių vadovų daugiau tapatindami save su „kontrolieriais“ nei „ugdytojais“ šiame bendradarbiavimo procese, buvo linkę traktuoti būsimųjų mokslininkų ugdymą kaip savaiminį procesą. Tik vienas edukologijos profesorius, kalbėdamas apie doktoranto ir vadovo

vaidmenis bei jų tarpusavio santykius, visų pirma akcentavo savo kaip būsimo mokslininko „ugdytojo“ vaidmenį (20).

Edukologijos profesorius: „Mano bendradarbiavimas su doktorantu man yra kaip Biliūno „laimės žiburys“. Bet tai ateina ne iš karto.“

Ekonomikos docentas: „Nežinau, kaip galima atskirti doktoranto ir vadovo vaidmenis, nes abu atsako už galutinį produktą, disertaciją. Ne visi doktorantai yra savarankiški... „ (20).

Kaip teigia S. Delamont ir kt. (40), vadovui tenka nelengvas uždavinys: užtikrinti disertacinio tyrimo plano realizavimą, tačiau tuo pačiu nevaržyti doktoranto savarankiškumo. Anot E. M. Phillips ir kt. (35), trukmė, per kurią doktorantai tampa savarankiškais mokslininkais, priklauso nuo vadovavimo pobūdžio. Jei vadovas nuolat kelia doktorantui trumpalaikius tikslus ir

reikalauja nuolat atsiskaityti už neesminius tyrimo etapus, tai gali būti, jog doktorantas niekada ir neišmoks planuoti savo laiko bei susidaryti savo veiklos planų ir laiku juos įgyvendinti. Antra vertus, toks pats pavojus gresia tuo atveju, kai doktorantui suteikiama absoliuti laisvė anksčiau nei jis yra pasirengęs savarankiškai planuoti veiklą.

Autorių nuomone, galima išskirti tris būsimųjų mokslininkų savarankiškumo ugdymo etapus. 1. Pirmojo etapo metu vadovas nustato doktorantui trumpalaikius tikslus, reikalauja

atsiskaityti už jų vykdymą ir detaliai aptaria su doktorantu jo darbo rezultatus. Šiuo atveju yra labai svarbi išsami doktoranto darbo rezultatų kritika. Jei vadovas išsamiai paaiškina doktorantui, ką reikia pataisyti ir kodėl, pastarasis palaipsniui pats išmoksta kritiškai įvertinti savo darbą.

2. Antrojo etapo metu vadovas skatina doktorantą savikritiškai vertinti savo atliktą darbą ir yra labiau linkęs komentuoti doktoranto pateiktą savo darbo vertinimą nei patį darbą. Šiame etape vadovas ir doktorantas kartu priima sprendimus dėl tolesnio darbo tikslo ir jo realizavimo trukmės.

3. Trečiasis etapas yra pasikeitimo idėjomis etapas. Šiame etape doktorantas pats nusistato savo veiklos uždavinius ir jų realizavimo trukmę. Vadovas šiuo atveju turėtų tikėtis doktoranto iniciatyvos pateikiant išsamią bei kritišką savo atlikto darbo analizę. Čia pateiktų būsimųjų mokslininkų savarankiškumo ugdymo etapų trukmė priklauso nuo konkretaus doktoranto savikliovos. Kai kuriems doktorantams gana ilgą laiką reikia smulkių nurodymų. Tuo tarpu kitiems pakankamai anksti pradeda užtekti tik bendrų nurodymų (40). Doktorantų interviu rezultatai taip pat rodo, kad daugumai jų iš pradžių yra reikalingas „vadovas lokomotyvas“ ar „vadovas vedlys“. Tuo pačiu norisi atkreipti dėmesį, jog tyrime dalyvavę

doktorantai atsakingai žiūri į savo pareigas ir nesislepia nuo savo įsipareigojimų bei yra linkę prisiimti atsakomybę. Tuo tarpu, kaip rodo žemiau pateikiamos citatos, visa, ko jiems reikia ar reikėjo, tai – šiek tiek daugiau vadovo dėmesio ir konstruktyvaus jų veiklos rezultatų vertinimo. D. (4 metų doktorantas): „Iš pradžių turėjau per daug laisvės ir savarankiškumo. Dabar jau susigyvenau su tuo. Man visiška laisvė nėra gerai, o kitiems – labai gerai. Darbą, be abejonės, daro doktorantas, todėl jo reikalas „judinti“ vadovą. Vadovas turėtų būti aiškintoju, konsultantu, nukreipti reikiama linkme.“

M. (4 metų doktorantė): „Kai parodau vadovui ką parašius, jis niekada nežiūri į parašymą kaip į rimtą darbą, permeta daugiau mažiau, atidžiai neskaito. Niekada nėra sakęs perrašyk, ar per daug komentavęs tą, ką aš parašiau. Negaunu iš jo visai jokio įvertinimo. Man tai sunku.“ (20).

Tuo tarpu vadovai pastebėjo, kad pagrindinė jų doktorantų problema tai doktorantų dėmesio doktorantūrai kaip savo tiesioginėmis pareigoms stoka. Reikia pažymėti, kad vadovai tai teigdami, pripažino, kad tai iš dalies sąlygoja dabartinės visuomenės ekonominės ir socialinės problemos, tačiau, anot vieno iš profesorių, doktorantūros studijos ne Carito organizacija. Dauguma doktorantų taip pat atvirai pripažino, jog jie neskiria visų jėgų ir dėmesio doktorantūrai. Ypač tai akcentavo vedę vyrai.

A. ( doktorantas): „Pagrindinė doktoranto problema ta, kad jis dar turi galvoti, kaip užsidirbti pinigus, nes už tą pašalpą, kurią jis gauna doktorantūroje, gali pragyventi nebent vaikas, gyvenantis su tėvais. Vedęs vyras turi galvoti, kaip užtikrinti šeimai pragyvenimą, tada doktorantūra atsiranda antrame plane.“

D. ( doktorantė): „Kai žiūri iš šalies, tai dauguma doktorantų suderina pašalinius darbus. Tačiau jeigu daryti taip, kaip turėtų būti, tai reikalauja maksimalių laiko sąnaudų ir neįmanoma suderinti dar su kokiais kitais darbais.“ (20).

Interviu tyrime dalyvavę vadovai konstatavo, jog doktorantų tyrimų temas jie parenka patys, atsižvelgdami į doktorantų interesus, jų patirtį toje srityje, prieinamos mokslinės literatūros studijavimo galimybę bei įvertindami temos perspektyvą. Tuo pačiu vadovai pažymėjo, jog iš pradžių jie visada yra linkę laukti pasiūlymų iš doktorantų ir dažnai skatina juos siūlyti savo temų variantus, tačiau taip pat akcentavo, jog jų doktorantų vykdomos temos turi būti jų tyrimų srityje (20).

Pasak S. Delamont ir kt. (40), vadovavimas duomenų rinkimui yra svarbus vadovavimo doktoranto atliekamam tyrimui etapas. Geras vadovas, remdamasis savo patirtimi, gali padėti doktorantui išvengti klaidų renkant duomenis. Autorių nuomone, paprastai klaidų atsiranda tais atvejais, kai doktorantas ir vadovas nepakankamai pasitiki parinktu tyrimo instrumentarijumi, tiriamųjų problemų reikšmingumu, doktoranto analitiniais sugebėjimais ir pan. (40).

Vadovo pareiga – užtikrinti, kad doktorantas būtų pakankamai plačiai apsiskaitęs savo srityje, tačiau tuo pačiu gero vadovo pareiga yra neleisti doktorantui „nuskęsti“ literatūroje. Vadovas gali padėti doktorantui išmokti ieškoti literatūros, ją konspektuoti, skaityti ir analizuoti. Vadovas turi padėti doktorantui suprasti, kad literatūros analizė rodo, kaip doktorantas sugeba atsirinkti reikšmingą medžiagą, ją apibendrinti, susisteminti ir susieti su savo tyrimu. Taip pat literatūros analizė parodo, ar doktoranto tyrimas yra originalus, ar tik paprasčiausia kitų atliktų tyrimų kopija (40).

Tyrimo rezultatų aprašymas – tai etapas, kuriame daugumą doktorantų ištinka nesėkmė. Norėdamas to išvengti vadovas turi skatinti doktorantą pradėti reguliariai rašyti doktorantūros studijų pradžioje, reikalaudamas atsiskaityti už atliktą darbą raštu. Patyręs vadovas gali padėti doktorantui išmokti rašyti ir netgi pasiekti, kad doktorantas pamėgtų šį mokslinio tyrimo etapą (40).

S. Delamont ir kt. (40) nuomone, akademinės veiklos sėkmę daugeliu atvejų lemia atkaklumas ir sugebėjimas įveikti sunkumus, todėl vadovas turi būti pasirengęs paskatinti doktorantus

nugalėti sunkumus ir laiku pabaigti darbą. Tokiais atvejais, kaip teigia autoriai, vadovas visada gali pasidalinti su doktorantu savo asmenine patirtimi.

Tapti profesionaliu mokslininku yra daugiau nei parengti disertaciją. Geras vadovas rūpinasi ir savo doktorantų būsima akademine karjera. Vadovas skatina doktorantą pristatyti savo tyrimų rezultatus seminaruose ir konferencijose bei lankyti kitų kolegų vedamus seminarus; padeda doktorantui publikuotis, užmegzti akademinius kontaktus bei ieškotis darbo (40).

2003 m. paskelbus Berlyno komunikatą, sujungusį doktorantūros studijas su bakalaurantūros ir magistrantūros studijomis, buvo bandoma apibrėžti kiekvieną studijų pakopą (41).

2004 m. paskelbti vadinamieji Dublino aprašai, apibūdinantys atskiras tripakopio aukštojo mokslo pakopas (1 lentelė) (42).

1 lentelė. Dublino aprašai, apibūdinantys atskiras tripakopio aukštojo mokslo pakopas Pakopa 1 (bakalauras) 2 (magistras) 3 (daktaras) Žinios ir supratimas Paremtos aukštesnio lygio

vadovėliais ir apimančios kai kuriuos naujausių jų studijų krypties žinių aspektus

Turi žinių ir gebėjimų originaliai kūrybai ir (arba) originalių idėjų taikymui, dažniausiai tyrimų kontekste

Sistemiškai supranta savo studijų kryptį ir laisvai valdo jos tyrimo metodus

Gebėjimas priimti sprendimus

Geba rinkti ir interpretuoti sprendimams reikalingus duomenis

Geba integruoti žinias ir valdyti sudėtingas situacijas, priimti sprendimus, kai nėra išsamios ir apibrėžtos informacijos

Geba kritiškai analizuoti, vertinti ir sintetinti naujas ir sudėtingas idėjas

Gebėjimas komunikuoti

Geba pateikti informaciją, idėjas, problemas ir sprendimus

Geba aiškiai perteikti žinias, sprendimus ir jų priežastis specialistų ir ne specialistų auditorijai

Geba komunikuoti su kole-gomis, plačiąja mokslo bendruomene ir visuomene (plačiame kontekste) apie savo krypties problemas

Mokymosi įgūdžiai Turi įgūdžių, įgalinančių toliau studijuoti beveik vien savarankiškai Geba pasirinkti tobulinimosi kryptį ir toliau lavintis savarankiškai Akademinėje arba profesinė- je terpėje geba skatinti tech-nologinę, socialinę arba kultūrinę pažangą

Žinių ir supratimo taikymas

Geba formuluoti ir pagrįsti

argumentus Geba spręsti netipinius uždavinius naujose arba nepažįstamose aplinkose derindamas kelių dalykų žinias

Geba inicijuoti, planuoti, įgyvendinti ir pritaikyti dide-lės apimties tyrimus užtik-rindamas jų mokslinį vienti- sumą, dalyvauti tyrimuose, kurie

reikšmingai išplečia žinių ribas ir kurie skelbiami nacionaliniuose arba tarptau-tiniuose mokslo leidiniuose

Berlyno komunikatas paskelbė naują veiksmų liniją:

būtina sukurti jungtį, siejančią dvi svarbiausias žinių visuomenės kūrimo atramas – Europos aukštojo mokslo ir Europos mokslo erdves;

sujungtidu skirtingai struktūrizuotus ir valdomus Europos procesus – Europos aukštojo mokslo ir Europos mokslo sistemas;

kuriant šią rišamąją grandį (plačiai svarstant mokslo ir mokymo institucijose bei

visuomenėje) apibrėžti mokymo (mokymosi) atlikti mokslinius tyrimus rėmus ir tikslus, doktorantūros programų vaidmenį ir svarbą, įvertinti jaunų mokslininkų karjeros perspektyvas ne tik savo šalyje, bet visoje Europos erdvėje;

pasiekti, kad mokymas atlikti mokslinius tyrimus taptų svarbia universitetų misijos dalimi ir būtų Europos mokslinio potencialo stiprinimo laidas;

Siejant Europos aukštojo mokslo ir mokslo sistemas lemiantys elementai yra šie: panašūs ir suderinami aukštojo mokslo laipsniai;

laipsnio įgijimo programos trukmė (Helsinkio rekomendacijos):

– pirmoji pakopa: 180–240 ECTS kreditų (Lietuvoje – pagrindinės studijos); – antroji pakopa: 60–120 (pageidautina 90–120) ECTS kreditų (Lietuvoje – magistrantūros studijos);

– trečioji pakopa – neapibrėžta (Lietuvoje – 4 metų trukmės doktorantūra ir rezidentūra) (42).

Laipsnių struktūra Bolonijos proceso šalyse kol kas tebėra ganėtinai skirtinga. Daug informacijos apie esamą situaciją ir geros praktikos pavyzdžių galima pasisemti iš projekto „Tuning

educational structures in Europe“ ataskaitų.

Europos šalyse yra trijų skirtingų tipų doktorantūros studijos:

mokslinės doktorantūros studijos, grįstos vien mokslo tyrimais (PhD, mokslų daktaras); profesinė doktorantūra, grindžiama originaliais moksliniais tyrimais, kurie savo lygiu, bet ne apimtimi, yra analogiški mokslinės doktorantūros tyrimams (profesijos daktaras); aukštesnioji doktorantūra. Studijų reikalavimai skiriasi nuo pirmųjų dviejų tipų ir yra tarpiniai tarp reikalavimų magistrui ir PhD ar profesijos daktarui (pvz., Danijoje, D.Britanijoje).

Doktorantūros programose turi būti atsižvelgta į tai, kad:

ugdant jaunuosius mokslininkus būtų įtvirtinama mokslinės karjeros svarbos samprata; mokoma atlikti mokslinius tyrimus;

doktorantūros programos – svarbiausia grandis tarp Europos aukštojo mokslo ir

mokslinių tyrimų erdvių, todėl didelę svarbą turi mobilumas, tarpinstitucinis ir tinklinis bendradarbiavimas;

doktorantūros programų kandidatai turi būti pasirengę kintantiems darbo rinkos poreikiams;

doktorantūros programos turi būti nuolat peržiūrimos besikeičiančių poreikių šviesoje; doktorantūros kokybė būtų užtikrinima kuriant jungtines doktorantūros programas, skatinant ilgesnės trukmės išvykas į mokslo centrus, siūlant ar užtikrinant tobulinimosi galimybes po doktorantūros.

Berlyno konferencijoje (41) buvo pažymėta, kad reikia sukurti nacionalines palyginamų ir suderinamų aukštojo mokslo kvalifikacijų sistemas, kurios kvalifikacijas apibūdintų studijų apimties, lygio, studijų rezultatų (kompetencijos) ir profilio atžvilgiu.

2.8. Doktorantūros studijos Lietuvoje

Kokių aukštojo mokslo modelių idėjos atsispindi Lietuvos aukštajame moksle? Į šį klausimą geriausia atsakyti vertinant Lietuvos aukštojo mokslo raidą. Lietuva penkiasdešimt metų buvo priversta realizuoti sovietinį aukštojo mokslo modelį, kuris struktūros prasme turėjo

prancūziškojo modelio bruožų, tačiau studijų programos buvo perdėm ideologizuotos, o tai nebuvo būdinga nė vienam Vakarų modeliui. Atkūrus nepriklausomybę Lietuvos aukštasis mokslas buvo sparčiai pradėtas reformuoti.

Šiuolaikinė Lietuvos aukštojo mokslo sistema yra tripakopė, unitari, susidedanti iš 15 universitetinio tipo valstybinių aukštųjų mokyklų, kurių veiklą reguliuoja 1991 m. priimtas Mokslo ir studijų įstatymas bei nemaža įstatymus lydinčiųjų teises aktų, iš kurių svarbiausi yra šie.

Kvalifikaciniai aukštojo išsilavinimo nuostatai (1993 m.); Aukštųjų mokyklų steigimo ir atestavimo nuostatai (1993 m.);

Tipiniai valstybinės mokslo įstaigos nuostatai (1991 m., nauja redakcija 1998 m.); Mokslo laipsnių ir pedagoginių mokslo vardų sistemos bendrieji nuostatai (1992 m., nauja redakcija 1996 m.);

Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo nuostatai (1994 m., nauja redakcija 1998m.);

Valstybinių aukštųjų mokyklų studentų ir laisvųjų klausytojų teisių ir pareigų nustatymas (1996 m., nauja redakcija 1998 m.) ;

Užsienyje įsigyto išsimokslinimo pripažinimo nuostatai (1998 m.); Priėmimo į aukštąsias mokyklas sąlygų derinimo tvarka (1998 m.).

Universitetinių studijų programos pagal Tarptautinę standartizuotą švietimo klasifika-ciją ISCED 97 patenka į 6-ąjį (aukštojo mokslo) ir 7-ąjį (doktorantūros) lygmenis. Atsižvel-giant į

programos paskirtį bei orientaciją, 6-ojo lygmens viduje yra 6A ir 6B grupės. Į 6A grupę patenka universitetinės aukštojo mokslo programos, o į 6B grupę patenka kolegijų programos (43). KMU doktorantai rengiami ir daktaro disertacijos ginamos remiantis šiais dokumentais:

LRV 2001-07-11 nutarimu Nr. 897 ,,Dėl doktorantūros nuostatų patvirtinimo“;

LRV 2003-02-14 nutarimu Nr. 234 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo Nr. 897 ,, Dėl doktorantūros nuostatų patvirtinimo pakeitimo“;

KMU Doktorantūros reglamentu, patvirtintu Lietuvos mokslo taryboje 2003 m. sausio 27 dieną;

KMU senato 2003 10 10 nutarimu Nr. 1-06, patvirtintu KMU mokslo krypties tarybos daktaro disertacijai ginti reglamentu.

2005 m. KMU senate buvo pakeisti doktorantūros reglamento punktai, nustatantys pri-ėmimo į doktorantūrą laiką ir studijų pradžią ( KMU senato 2005 02 11 nutarimas Nr. 4-07) bei valstybės paramos doktorantams mokėjimo tvarką (KMU senato 2005 11 22 nutarimas Nr. 3-07) (1). Doktorantūra – mokslininkams rengti skirtos trečiosios pakopos universitetinės studijos, (į jas priimami asmenys, baigę magistrantūros ar vientisąsias studijas), kryptingi moksliniai tyrimai ir disertacijos rengimas.

Daktaro mokslo laipsnis suteikiamas asmeniui, jei jis įvykdė doktorantūros nuostatų

reikalavimus, jo disertacija ir mokslinės publikacijos parodė, kad jis sugeba savarankiškai ir kritiškai taikyti mokslinius tyrimo metodus, atlikti mokslinius tyrimus, spręsti mokslines problemas, ir disertaciją apgina (44).

Doktorantūros trukmė yra ne ilgesnė kaip 4 metai.

Priėmimo į doktorantūrą konkursą ir kitas stojimo sąlygas skelbia KMU Rektorius laik-raštyje „Mokslo Lietuva“ ir Universiteto interneto svetainėje kiekvienų metų gegužės mėn.,

nurodydamas doktorantūros studijų formą, mokslo kryptį, padalinį, kuriame numatomos doktorantūros studijos bei vietų skaičių. Duomenis laikraščiams pateikia Mokslo centras. Į doktorantūrą priima Rektoriaus įsakymu sudaryta komisija. Konkursinė komisija gali

organizuoti stojamąjį egzaminą. Konkurse gali dalyvauti asmenys, turintys kvalifikacinį magistro laipsnį arba jam prilygstantį aukštąjį išsilavinimą.

Bendra doktorantūros studijų apimtis – ne mažiau kaip 20 kreditų, ir jas sudaro ne mažiau kaip keturi dalykai. Atskirų mokslo krypčių doktorantūros komisijos organizuoja doktorantūros studijų programų rengimą, vertina jų kokybę ir teikia tvirtinti Senatui komisijos darbo reglamente numatyta tvarka.

Doktorantūra baigiama parengus disertaciją. Disertacijos ginamos prie universitetų veikiančiose mokslo krypčių tarybose. Doktorantūros studijų, disertacijos gynimo ir mokslo laipsnių teikimo tvarką nustato doktorantūros nuostatai, kuriuos tvirtina Vyriausybė, atsižvelgdama į Lietuvos mokslo tarybos, Lietuvos mokslų akademijos, Lietuvos universitetų rektorių konferencijos (konferencijų) siūlymus bei Aukštojo mokslo tarybos išvadas (45).

Norint sėkmingai įgyvendinti Europos Sąjungos ir Bolonijos proceso strateginių dokumentų nuostatas, būti konkurencingiems Europos ir pasaulio mokslo žinių rinkoje, reikia aiškiai suvokti problemas ir pokyčių neišvengiamumą, turėti ateities įžvalgą ir konkrečią strategiją. Būtina daugiau dėmesio skirti aukštojo mokslo sistemos pokyčių analizei – vertinti ne tik laimėjimus, bet ir klaidas bei jų pasekmes.

3. TYRIMO METODIKA

Norėdami įvertinti doktorantūros studijų efektyvumą atlikome Kauno medicinos universiteto doktorantų anoniminę anketinę apklausą.

3.1. Tiriamasis kontingentas

Tyrimas buvo vykdomas nuo 2005 02 21 iki 2006 07 01 dienos. KMU doktorantams buvo išdalyta 222 anketos, gautos užpildytos 137. Atsakymų į anketas dažnis – 61,7 proc. Respondentų sociodemografinė charakteristika pateikta 2 lentelėje.

2 lentelė. Doktorantų sociodemografiniai duomenys

Požymis

Atsakiusių doktorantų skaičius Absoliutus Procentais 1 2 3 Amžius 23–30 51 37 31–39 71 52 40–46 11 8 >47 3 2 Neatsakė 1 1 Iš viso 137 100 Lytis Moterys 86 63 Vyrai 51 37 Iš viso 137 100 Šeiminė padėtis Vedęs(ištekėjusi) 95 69 Viengungis(ė) 31 23 Išsiskyręs(usi) 10 7 Neatsakė 1 1 Iš viso 137 100 Vaikai

Taip 90 66

Ne 45 33

Neatsakė 2 1

Iš viso 137 100

Mėnesio pajamos (stipendija 850 Lt)

Iki 1000 Lt 24 18 1001–1500 Lt 42 31 1501–3000 Lt 40 29 Daugiau kaip 3000 Lt 6 4 Neatsakė 25 18 Iš viso 137 100 Aukštoji mokykla KMU 126 91

Kitos (VDU, KTU, VVU) 11 9

Iš viso 137 100

2 lentelė. Doktorantų sociodemografiniai duomenys (tęsinys)

1 2 3

Doktorantūros studijų kryptis

Medicina 79 58 Farmacija 7 5 Odontologija 2 1 Visuomenės sveikata 18 13 Slauga 18 13 Biologija, biofizika 12 9 Neatsakė 1 1 Iš viso 137 100

Kelintų metų doktorantas

Pirmų 39 28

Trečių 28 20

Ketvirtų 30 22

Neatsakė 1 1

Iš viso 137 100

3.2. Tyrimo metodai

Anketą sudaro 57 klausimai (1 priedas). Jie sugrupuoti į septynis klausimų blokus:

1–5 klausimais buvo siekta išsiaiškinti doktorantų nuomonę apie jų motyvacinį elgesį stojant į doktorantūrą, apie doktorantų pozicijos suvokimą.

6–11 klausimai atspindėjo doktorantų požiūrį į mokslinio vadovo pareigas, kompetenciją, jų tarpusavio santykius.

12–20 klausimai buvo apie sąsają tarp doktoranto ir institucijos (KMU), Mokslo centro darbą, doktorantūros reglamentą.

21–30 klausimai atspindėjo doktoranto požiūrį į stojamuosius egzaminus, dėstomus dalykus, atsiskaitymus.

31–41 klausimais buvo siekta išsiaiškinti doktorantų požiūrį į studijas užsienyje, dalyvavimą mokslo programose, renginiuose (mokslas, stažuotės, konferencijos).

42–47 klausimai atspindėjo doktorantų požiūrį į darbą doktorantūros metu. 48–57 klausimais doktorantų buvo prašoma nurodyti ir asmeniškus: lytis, amžius, šeiminė padėtis, mėnesio pajamos, doktorantūros studijų kryptis, kelintus metus studijuoja.

3.3. Duomenų analizė

Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant kompiuterinę programą ,,SPSS/w 13.0“ (Socialinių mokslų statistikos paketas programai Windows, Inc., Čikaga, Ilinojus, JAV). Duomenys pateikiami kaip realieji skaičiai (procentai), vidutiniai dydžiai ir standartiniai nuokrypiai (SD). Kategorinių duomenų skirtumams analizuoti taikytas Pearsono chi-kvadrato (χ2) kriterijus. Skirtumai statistiškai reikšmingi, kai p < 0,05.

4. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

Pastaruoju metu ES vis daugiau dėmesio skiriama doktorantūros problemoms, moksli-ninkų rengimui. Deja, tyrimų ir straipsnių šia tema kol kas dar yra nepakankamai, daugiausia

publikuojami statistiniai duomenys. Norint būti konkurencingiems Europos ir pasaulio moks-lo žinių rinkoje, reikia matyti ne tik laimėjimus, bet ir aiškiai suvokti problemas. Mažai tyri-nėta sritis tebėra pačių doktorantų nuomonė doktorantų rengimo klausimais.

Pagrindinis KMU doktorantūros tikslas rengti medicinos krypties mokslinkus, turinčius aukščiausias kompetencijas, vykdyti mokslinius tyrimus, skirtus sveikatos sutrikimų ir

susirgimų priežasčių, jų profilaktikos analizei, gydymo ir reabilitacijos mokslu pagrįstų metodų sukūrimui ir taikymui siekiant išsaugoti bei stiprinti žmonių sveikatą (1).

Analizuodami apklausos duomenis galime teigti, kad studijuoti doktorantūroje daugumą respondentų paskatino galimybė vykdyti mokslinius tyrimus, tapti mokslininkais, siekti aukš-tesnės karjeros. Panašūs ir kitų universitetų doktorantų apklausų rezultatai. Didžioji dalis doktorantų domisi mokslo tiriamuoju darbu, tikisi pagilinti savo žinias, užsiimti moksline veikla ateityje.

Mūsų apklausoje dalyvavo KMU doktorantai. Didžioji dalis apklaustųjų buvo moterys (63 proc.). Daugiausia respondentų studijavo medicinos doktorantūroje (58 proc.), tik du as-menys

studijavo odontologiją. Pagal doktorantūros studijų metus respondentai pasiskirstė be-veik po lygiai. Didžioji dalis respondentų buvo į 31–39 metų amžiaus (54 proc.), bet nemažai buvo ir jaunesnių, 23–30 metų amžiaus, doktorantų (38 proc.). Daugiau kaip 90 proc. dokto-rantų buvo KMU absolventai. 69 proc. respondentų – vedę, 66 proc. – auginantys vaikus (žr. 2 lentelę). Išanalizuosime doktorantų požiūrį į vadovo, universiteto ir jų pačių vaidmenį dokto-rantūros studijų procese. Tam nagrinėsime doktorantų atsakymus į jiems anketoje pateiktus klausimus, atsižvelgsime į tai, kelintus metus studijuoja doktorantas, kokia jo studijų kryptis.

Domėtasi doktorantų nuomone kiek metų turėtų trukti doktorantūros studijos (1 pav.). Kaip matome, dauguma doktorantų pageidauja, kad doktorantūros studijos truktų 4 metus, tačiau beveik trečdaliui reikėtų dar vienerių metų, t.y. pageidaujama doktorantūros trukmė – 5 metai. 9 proc. doktorantų darbui atlikti užtektų 3 metų.

2 paveiksle pavaizduotoje diagramoje matome, kad daugumą doktorantų studijuoti doktorantūroje paskatino galimybė pradėti mokslinius tyrimus (56 proc.). Nemaža dalis

doktorantų tikisi, kad doktorantūros studijos suformuos juos kaip mokslininkus (28 proc.). Tik 4 proc. respondentų pageidautų dėtytojauti, ir net 12 proc. tikisi, kad doktorantūra suteiks

1% _9% 55% 31% 3% 1% 2 metai 3 metai 4 metai 5 metai 6 metai 8 metai

1 pav. Pageidaujama doktorantūros trukmė metais

12% 4%

28% 56%

Galimybės kilti karjeros laiptais Galimybė gauti teisę dėstyti

Galimybė susiformuoti kaip mokslininkui Galimybė pradėti mokslinius tyrimus 2 pav. Kas paskatino studijuoti doktorantūroje

Doktorantų požiūris į daugelį dalykų, susijusių su studijomis, skiriasi ir priklauso nuo to kelintus metus jie studijuoja doktorantūroje. Įdomūs atsakymai į anketos klausimą „Kokie asmeniniai įgūdžiai yra svarbūs doktorantui mokslininkui?“. Kaip pasiskirstė atsakymai į šį anketos