LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJASLAUGOS FAKULTETAS SPORTO INSTITUTAS
BRIGITA JOCIENĖ
JAUNO AMŽIAUS ŽMONIŲ ŠIRDIES IR KRAUJAGYSLIŲ BEI
KVĖPAVIMO SISTEMOS PARAMETRŲ KAITA ILGŲ
DISTANCIJŲ (25 KM) ĖJIMO METU
Magistrantūros studijų programos „SVEIKATINIMAS IR REABILITACIJA FIZINIAIS PRATIMAIS“ (valst. kodas621B30003) baigiamasis darbas
Darbo vadovė
dr. Ernesta Gurskienė
TURINYS
SANTRAUKA...4 SUMMARY...6 PADĖKA...8 SANTRUMPOS...9 ĮVADAS...10DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI...12
1. LITERATŪROS APŽVALGA...13
1.1. Fizinis aktyvumas ir nauda sveikatai...13
1.2. PSO rekomendacijos fiziniam aktyvumui jauno ir vidutinio amžiaus žmonėms...16
1.3. Ištvermės samprata...17
1.4. Ilgų distancijų ėjimas ir jo poveikis sveikatai...19
1.5. Ištvermės lavinimo pratimai...20
1.6. Ištvermės lavinimo poveikis kvėpavimo sistemai...22
1.7. Ištvermės lavinimo poveikis širdies ir kraujagyslių sistemai...23
2. TYRIMO METODAI IR ORGANIZAVIMAS...25
2.1. Tiriamųjų kontingentas...25
2.2. Tyrimo organizavimas...29
2.3. Tyrimo metodai...30
3. TYRIMO REZULTATAI...34
3.1. Širdies ir kraujagyslių sistemos funkcinės būklės kaita...33
3.1.1 .Tiriamųjų amžiaus ir širdies susitraukimų dažnio ryšys...37
3.1.2 .Tiriamųjų amžiaus ir sistolinio kraujo spaudimo ryšys...38
3.1.3 .Tiriamųjų amžiaus ir diastolinio kraujo spaudimo ryšys...38
3.2. Kvėpavimo sistemos funkcinės būklės vertinimo rodiklių analizė...39
3.2.1. Arterinio kraujo įsotinimo deguonimi rezultatai...39
3.2.2. Gyvybinės plaučių talpos rezultatai...40
3.2.3. Įkvepiamo ir iškvepiamo oro slėgis...41
3.2.4. Kvėpavimo sulaikymo įkvėpus mėginys – Štange mėginio vertinimas...43
3.2.5. Kvėpavimo sulaikymo iškvėpus mėginys – Henče mėginio vertinimas...44
3.3. Subjektyviam tiriamųjų fizinio krūvio suvokimo išreiškimui vertinti – Borgo skalės rezultatai...45
3.3.1 . Subjektyvaus triamųjų fizinio krūvio suvokimo ir širdies susitraukimų dažnio ryšys...46
3.3.2 . Tiriamųjų amžiaus ir arterinio kraujo įsotinimas deguonimi ryšys...47
4. REZULTATŲ APTARIMAS...48
5. IŠVADOS...51
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS...52
MOKSLO PRAMEŠIMŲ SĄRAŠAS...53
SANTRAUKA
Jocienė B. Jauno amžiaus žmonių širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemos parametrų kaita ilgų distancijų (25km) ėjimo metu, magistro baigiamasis darbas / mokslinė darbo vadovė dr. E. Gurskienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Sporto institutas. – Kaunas, 2017, - 64 p.
Tyrimo tikslas: Nustatyti jauno amžiaus žmonių širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo
sistemos parametrų kaitą ilgų distancijų (25 km) ėjimo metu.
Tyrimo uždaviniai:
1. Įvertinti ilgų distancijų (25 km) ėjikų širdies ir kraujagyslių sistemos funkcinius rodiklius skirtingais ėjimo laikotarpiais;
2. Įvertinti ilgų distancijų ėjikų kvėpavimo sistemos funkcinius rodiklius skirtingais ėjimo laikotarpiais;
3. Nustatyti ryšius tarp matuotų širdies ir kraujagyslių sistemos bei kvėpavimo sistemos funkcinių rodiklių, suvokiamų pastangų, amžiaus ir fizinio aktyvumo.
Metodika: Tyrimas buvo atliktas VšĮ „Trenkturas“ pėsčiųjų žygyje „Nemuno kilpomis“.
Tyrime dalyvavo 40 tiriamųjų (29 vyrai ir 11 moterų). Tiriamieji į tyrimą buvo atrinkti pagal reguliarų dalyvavimą pėsčiųjų žygiuose ir amžių – nuo 20 iki 45 metų: vyrų amžiaus vidurkis siekė 29,36 ± 4,34 metų, moterų – 29,03 ± 4,91 metų. Tiriamieji buvo vertinti tris kartus: tyrimo pradžioje, po nueitų 13 kilometrų ir po nueitų 25 kilometrų. Tiriamiesiems buvo vertinama: širdies ir kraujagyslių sistemos funkcinė būklė (širdies susitraukimų dažnis (ŠSD), sistolinio bei diastolinio arterinio kraujo spaudimas (AKS)), kvėpavimo sistemos funkcinė būklė (arterinio kraujo įsotinimas deguonimi (SpO2), gyvybinę plaučių talpą, įkvepiamo ir iškvepiamo oro slėgis, Henče ir Štange mėginiai),
subjektyviam tiriamųjų fizinio krūvio suvokimo išreiškimui vertinti – Borgo skalė, kasdieniam fiziniam aktyvumui nustatyti – Baecke klausimynas.
Išvados:
1. Po ilgos distancijos (25 km) žygio padidėjo vyrų ir moterų širdies susitraukimų dažnis ir jis atitiko rekomenduojamą normą krūvio metu. Vyrų ir moterų sistolinis ir diastolinis arterinis kraujo spaudimas po 25 km žygio pasiekė “aukšto normalaus” arterinio kraujo spaudimo ribą. Vyrų arterinio kraujo spaudimas, matuotas žygio pradžioje, po 13 km ir po 25 km didėjo, o moterų skirtinguopse žygio etapuose buvo nepakitęs.
2. Nustatėme, kad visų tirtų žygeivių kvėpavimo sistemos funkcinės būklės rodikliai nuo žygio pradžios iki pabaigos kito: padidėjo įkvepiamo ir iškvepiamo oro tūris, kvėpavimo sulaikymo įkvėpus laikas bei (tik vyrų) kvėpavimo sulaikymo iškvėpus laikas.
3. Nustatytas, kad:
· didėjant amžiui yra didesnis arterinis kraujo spaudimas, širdies susitraukimų dažnis, mažesnis arterinio kraujo įsotinimas deguonimi.
SUMMARY
Jocienė B. Changes in cardiovascular and respiratory system parameters of the young people, during long distances (25km) walk, master thesis/ thesis supervisor dr. E. Gurskienė; Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Nursing, Sport Institute. – Kaunas, 2017, – 64 p.
Research aim: To identify changes in cardiovascular and respiratory system parameters of the young
people during long distances (25 km) walk.
Research goals:
1. To evaluate the functional characteristic of cardiovascular system, for long distance walkers, on the different stages of walking.
2. To evaluate the functional characteristics of the respiratory system of long distance hiking for different stages of walking;
3. Determine the relationship between measured cardiovascular system and respiratory system functional characteristics, perceived effort, age and physical activity.
Methods: The research was conducted on the pedastrian trip "Nemuno kilpomis", organized by VšĮ
„Trenkturas“. In the research participated 40 exploratories (29 men and 11 women). Researchers in the study were selected on the basis of regular participation in hiking trips and age groups - from 20 to 45 years: the average age of men was 29.36 ± 4.34 years, and women - 29.03 ± 4.91 years. The researchers were evaluated three times: at the beginning of the study, after 13 kilometers and after 25 kilometers. For exploratories were evaluated: cardiovascular system function state (heart rate (HR), systolic and diastolic arterial blood pressure (ABP)), respiratory system functional status (arterial oxygen saturation (SpO2), vital lung volume, inhalation and exhaled air pressure tests, Hence and Stange samplings), subjective assessment of the perception of the physical activity of the exploratories - the Borg Scale, for determining daily physical activity - the Baecke questionnaire.
Conclusions:
1. After a long distance (25 km) hike the heart rate of both men's and women's increased, and he met the recommended rate during exercise. Systolic and diastolic arterial blood pressure of both men's and women's after a 25km hike, reached the "high normal" arterial blood pressure limit. The increase in arterial blood pressure, measured at the beginning of the hike, after 13 kilometers and after 25 kilometers, was determined only in the men's group.
2. We have determined that the indicators of functional state of the respiratory system of all studied researchers were different from the beginning to the end of the hike:increased inhalation and exhaled air volume, respiratory depression, inhalation time and time (men only) breathing detention.
3. Determined to:
• with increasing age there is a higher blood pressure, heart rate, lower oxygen saturation of arterial blood.
PADĖKA
Dėkoju darbo vadovei dr. Ernestai Gurskienei, VšĮ „Trenkturas“ direktoriui Deividui Ur-bonavičiui ir jo komandai už palaikymą ir pagalbą ruošiant magistro baigiamąjį darbą.
SANTRUMPOS
AKS – arterinis kraujo spaudimas
sAKS – sistolinis arterinis kraujo spaudimas dAKS – diastolinis arterinis kraujo spaudimas ŠSD – širdies susitraukimų dažnis
PSO – Pasaulio sveikatos organizacija SpO2 – arterinio kraujo įsotinimas deguonimi
GPT – gyvybinė plaučių talpa
VO2max – maksimalusis deguonies suvartojimas
ŠKS – širdies ir kraujagyslių sistema VO2 – deguonies įsisavinimas
CO2 – anglies dioksidas
ĮVADAS
Vaikščiojimas – viena natūraliausių ir sveikiausių žmogaus judėjimo formų. Vaikščiojimas yra skirtas visiems, beveik nepriklausomai nuo jų amžiaus ar sportinio pasirengimo. Vaikščiojimas yra mums žinomas kaip vienas iš populiarių fizinio aktyvumo rūšių. Einant ilgų distancijų žygius gryname ore, pagerinama širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemos funkcinė būklė, dalyvaujantys šiuose užsiėmimuose turi daugiau galimybių bendrauti, padidėja motyvacija fiziniam aktyvumui, o kartu gerėja fizinė, psichologinė savijauta, gyvenimo kokybė.
Nustatyta, kad vaikščiojimas yra puikus būdas pagerinti ar išlaikyti bendrą sveikatą. Kasdien 30 minučių ėjimo gali pagerinti širdies ir kraujagyslių sistemos būklę, sustiprinti kaulus, sumažinti kūno riebalų perteklių, padidinti raumenų jėgą ir ištvermę. Tai taip pat gali sumažinti riziką susirgti širdies ligomis, 2 tipo cukriniu diabetu, osteoporoze ir kai kuriomis vėžio formomis. Skirtingai nuo kai kurių kitų pratimų, vaikščiojimas yra nemokamas ir nereikia jokios specialios įrangos ar mokymo (Lee I. M., 2007).
Reguliaraus vaikščiojimo nauda, nuo vidutinio iki intensyvaus pajėgumo, yra tiek širdies ir kraujagyslių sistemai, tiek psichologinei sveikatai (Morgan et al., 2010). Psichologinė savijauta apima: gerovės jausmą, daugiau teigiamą (t. y. energiją) ir neigiamą (t. y. įtampą, depresiją), nuotaikos būklę ir geresnę savijautą (Barton et al., 2009). Crust L. et al. (2011), atliktame tyrime buvo nustatyta, kad ilgų distancijų ėjimas sukelia teigiamas emocijas, padeda atsikratyti streso padarinių, skatinti didesnį gerovės jausmą ir asmeninį augimą.
Lietuvoje sparčiai populiarėja pėsčiųjų žygiai. Aktyvus laisvalaikis laikomas teigiama fizine veikla ir rekomenduojamas siekiant sumažinti širdies ir kraujagyslių sistemos ligų atsiradimą. Ilgų distancijų, ėjimo arba bėgimo metu, kartais pasireiškia staigios mirties rizikos atvejų. Nors mirštamumo rizika svyruoja nuo 0,5 iki 1,5 atvejų iš 100000 sportininkų, tai yra aktualu, nes tokio pobūdžio fizinėje veikloje dalyvauja jauni žmonės, kurie dažnai tinkamai neįvertina savo sveikatos būklės (Yankelson L. et al., 2014).
Dėja, šio rengiamo žygio metu buvo neapsieita be nelaimių. Renginio metu, dalyvavusiai 56 metų moteriai, einančiai 25 km žygio trasą, sustojo širdis. Taip pat, žygio metu buvo ir nemažai praradusiųjų sąmonę.
Tokios ištvermės treniruotės kartais būna apibūdinamos, kaip staigios mirties priežastys, žmonių, kurie tuo metu sportuoja arba yra iš karto po intensyvaus sporto, tačiau toki atsitikimai yra labai reti ir dažniausiai pasitaiko jauniems sportininkams, kurie slepia paveldimas priežastis arba įgimtus širdies sutrikimus. Nepaisant to, kad žiniasklaidoje šios staigios mirtys yra dar labiau pastebimos ir aptariamos, teigiama intensyvių pratimų nauda išlieka kritikuojama dėl to, kad fizinis
krūvis yra aritmijos sukėlėjas nedidelėje pasireiškiančių asmenų grupėje, bet niekada tiesiogiai nėra kaltinama dėl mirtinos patogenezės (Sharma J., 2015).
Tokio pobudžio renginiuose dalyvauja vis daugiau įvairaus amžiau ir įvairaus fizinio pasiruošimo žmonės. Kai kurie iš jų net nežino turintys įvairių širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemos susirgimų. Todėl yra labai svarbu stebėti savo sveikatą ir fiziškai ruoštis prieš tokio pobudžio renginius.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas:
Nustatyti jauno amžiaus žmonių širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemos parametrų kaitą ilgų distancijų (25 km) ėjimo metu.
Darbo uždaviniai:
1. Įvertinti ilgų distancijų (25 km) ėjikų širdies ir kraujagyslių sistemos funkcinius rodiklius skirtingais ėjimo laikotarpiais;
2. Įvertinti ilgų distancijų ėjikų kvėpavimo sistemos funkcinius rodiklius skirtingais ėjimo laikotarpiais;
3. Nustatyti ryšius tarp matuotų širdies ir kraujagyslių sistemos bei kvėpavimo sistemos funkcinių rodiklių, suvokiamų pastangų, amžiaus ir fizinio aktyvumo.
1. LITERTŪROS APŽVALGA
1.1. Fizinis aktyvumas ir nauda sveikatai
Evoliucijos eigoje žmogaus kūnas vystėsi taip, kad būtų fiziškai aktyvus ir atliktų konkrečius judesius bei veiksmus. Kitaip tariant, mūsų kūnui yra būtinas fizinis aktyvumas norint išlikti sveikiems bei darbingiems (Zumeras R., Gurskas V., 2012).
Fizinis aktyvumas – griaučių raumenų sukelti judesiai, kuriuos darant energijos suvartojimas yra didesnis negu ramybės būsenoje arba bet kokia žmogaus kūno judėjimo išraiška, sukelianti didesnę medžiagų apykaitą: pratybos, rengimasis varžyboms, dalyvavimas varžybose, namų ūkio darbai, laisvalaikio veikla, kuriai reikia fizinių pastangų (Stokus S., 2002).
Kalibatienė D. (2012), teigia kad fizinis aktyvumas gerina širdies ir kraujagyslių sistemos funkcinius rezervus. Jeigu žmogus pakankamai fiziškai aktyvus, širdies raumuo tampa stipresnis ir susitraukdamas išstumia daugiau kraujo į kraujagysles, todėl tam pačiam deguonies tiekimui užtikrinti pakanka retesnio jo susitraukimo. Vadinasi kuo stipresnis raumuo, tuo širdies darbas yra efektyvesnis, efektyvesnė kraujotaka, palaikomas normalus kraujo spaudimas ir kraujas lengviau grąžinamas atgal į širdį. Taip pat, fizinis aktyvumas stiprina kvėpavimo (plaučių) funkciją. Sisteminga fizinė veikla padidina šios sistemos rezervus. Plaučių tūris padidėja. Kvėpavimo raumenys tampa stipresni. Kiekvieną kartą galima įkvėpti daugiau oro ir kraujas organizmo ląstelėms tiekia daugiau deguonies, kurio reikia ląstelių darbui.
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) fizinį aktyvumą apibrėžia kaip bet kokį kūno judėjimą, kurį sukelia skeleto raumenys ir kuriam reikia energijos sąnaudų, įskaitant veiksmus, atliekamus dirbant, žaidžiant, atliekant namų darbus, keliaujant ir vykdant rekreacinius užsiėmimus.
Daugybė fizinio aktyvumo epidemiologijos tyrimų atskleidė, kad fizinis aktyvumas mažina mirtingumą nuo visų priežasčių, tai:
• širdies ir kraujagyslių sistemos susirgimų riziką, • II tipo diabeto riziką,
• osteoporozės riziką, • insulto riziką,
• kai kurių vėžio formų riziką, • padeda kontroliuoti kūno masę, • gerina psichologinę savijautą,
Suomijoje, Tamperėje, įsikūrusio UKK instituto mokslininkai apibendrino pastarųjų metų fizinio aktyvumo ir sveikatos ryšio tyrimų duomenis ir pateikė šiuolaikines fizinio aktyvumo rekomendacijas. Pagrindinis minimalus rekomenduojamas fizinio aktyvumo lygmuo yra 4,2 MJ arba 1000 kcal per savaitę. Šis lygmuo yra mažiausias, norint išvengti sveikatos sutrikimų (Jankauskienė R., 2008).
Aerobinis pajėgumas – širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemos gebėjimas aprūpinti organizmą deguonimi esant ilgai trunkančiai, nepertraukiamai fizinei veiklai (Stokus S., 2002). Aerobinis pajėgumas tai sugebėjimas kiek galima ilgiau atlikti vidutinio intensyvumo darbą, kurio metu praktiškai visa organizmui reikalinga energija gaunama aerobiniu būdu. Toks pajėgumas labai svarbus ilgų ir superilgų nuotolių bėgikams, slidininkams, dviratininkams, ėjikams (Batcevičienė R. ir kt., 2014).
Žmogaus aerobinis pajėgumas vertinimas pagal aerobinį galingumą, kurį parodo MDS (maksimalus deguonies sunaudojimas per 1 min.). Ištvermę lavinančio sportininko MDS yra 5–6 l/min., nesportuojančio – 3–3,5 l/min. Moterų atitinkamai – 4–5 l/min. ir 2,5–3 l/min. (Zumeras R., 2012; Kuklys V., Blauzdys V., 2000)
Moksliniais tyrimais įrodyta, kad nuolatinis optimalus aerobinis fizinis krūvis sumažina riziką susirgti kai kuriomis lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis, pagerina bendrą savijautą, o kai kurios fizinio aktyvumo rūšys yra naudojamos lėtinių ligų gydymui (Šiupšinskas L., 2008).
Daugelis autorių kalba apie gyvenimo būdo pokyčius, kad fizinis aktyvumas jau seniai pripažįstamas kaip prevencinė priemonė, dėl kurios 35% – 55% sumažėja koronarinės širdies ligos rizika (Henneken C. H., 2000).
Taigi, galima teigti, kad fizinio aktyvumo ir pajėgumo nauda žmogaus sveikatai yra neabejotina.
Nepakankama fizinis aktyvumas yra vienas iš pagrindinių rizikos veiksnių dėl ankstyvo žmonių mirtingumo ir tai yra daugelyje pasaulio šalių. Nepakankamai aktyvūs žmonės turi 20-30% didesnę mirties riziką, palyginti su pakankamai aktyviais žmonėmis (WHO, 2010)
Pagal PSO 2010 metų duomenis maždaug 23% 18 metų ir vyresnių suaugusiųjų nebuvo pakankamai aktyvūs (20% vyrų ir 27% moterų). Ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse 26% vyrų ir 35% moterų buvo nepakankamai fiziškai aktyvūs, palyginti su 12% vyrų ir 24% moterų mažas pajamas gaunančiose šalyse. Mažas arba mažėjantis fizinio aktyvumo lygis dažnai siejamas su didėjančiu bendruoju šalies produktu. Fizinio aktyvumo sumažėjimas yra iš dalies dėl laisvo laiko ir nieko neveikimo bei sėdėjimo darbe ir namuose. Be to, "pasyviųjų" transporto priemonių naudojimo padidėjimas taip pat prisideda prie nepakankamo fizinio aktyvumo.
Jankauskienė R. (2008) teigia, kad vienu pagrindinių nepriklausomų lėtinių neužkrečiamų ligų rizikos veiksnių yra fizinis pasyvumas. Su fiziniu pasyvumu siejama 3,5 proc. visų ligų ir jam priskiriama 5–10 proc. mirčių Europos regione.
• Buvimas fiziškai neaktyviu padidina riziką vėžio susirgimams, širdies ligoms bei insulto ir diabeto riziką 25-30%, ir sutrumpina gyvenimo trukmę 3-5 metais.
• Neaktyvūs žmonės 59% labiau linkę į osteoporozę nei aktyvūs žmonės.
• Jungtinėse Karalystėse fizinis neaktyvumas yra ketvirtas pagal dydį veiksnys, kuris sukelia 4,5% visas ligų priežastis ir priešlaikinias mirtis bei yra atsakingas už 835 000 mirčių per metus.
• Fizinis neaktyvumas taip pat lemia padidėjusį kraujospūdį ir nutukimą.
• Apytiksliai 121 000 mirčių Europoje vien tik dėl širdies ir kraujagyslių sistemos ligų 2008 m. Ir to būtų galima išvengti, jei visi būtų pakankamai aktyvūs.
• Fizinis neaktyvumas pasaulyje yra ketvirtasis pagrindinis rizikos veiksnys, kuris sudaro 6% viso pasaulio mirčių (Blair S. N., 2009).
Aktyvūs žmonės turi 40-50% mažesnę riziką susirgti gaubtinės žarnos vėžiu nei neaktyvūs žmonės ir mažesnę riziką susirgti krūties bei plaučių vėžiu.
Pasak, Tucker et al., (2013) mažas fizinis aktyvumas yra pagrindinė priežastis širdies ir kraujagyslių ligų, nutukimo, nuotaikos sutrikimų bei blogos bendros savijautos. Dauguma epidemiologinių tyrimų patvirtina, kad yra ryšys tarp neaktyvaus gyvenimo būdo ir psichikos sutrikimų: asmenys, kurie reguliariai mankštinasi, jaučiasi daug geriau, yra žymiai žvalesni, energingesni, puikios nuotaikos. Šie visi išvardinti veiksniai turi tiesioginį ryšį ir su gyvenimo kokybe.
Sveikatos nauda yra didelė reguliariai užsiimant fizinu aktyvumu ir yra taikoma moterims, kurios turi padidėjusią riziką šiais susirgimais - koronarinė širdies liga, cukrinis diabetas, hipertenzija, krūties vėžys ir osteoporozė. Psichinės sveikatos susirgimai ir gyvenimo kokybės gerinimui. Nepaisant šių tvirtų įrodymų, mažiau nei pusė moterų gyvenančių Jungtinėse Amerikos Valstijose užsiima rekomenduojama fizine veikla norėdamos gauti naudą sveikatai ir sustiprinti organizmą, bet deja, beveik ketvirtadalis moterų neranda laisvo laiko fiziniam aktyvumui (Serwe K. M., 2011).
Lear S. ir kt. (2017) pagal gautus tyrimo rezutatus teigia, kad aktyvus laisvalaikis ir pasyvus fizinis aktyvumas buvo susiję su mažesne mirtingumo ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika asmenims iš mažas pajamas gaunančių šalių, vidutines bei didelias pajamas gaunančių šalių. Didėjantis fizinis aktyvumas yra paprastai, plačiai taikytina ir pigi visuotinė strategija, kuri vidutinio amžiaus žmonėms gali sumažinti mirtingumą ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika.
Dadelienė R. (2006) nagrinėjo nepakankamo fizinio aktyvumo įtaką organizmui ir pateikė tokias išvadas, kad nepakankamas fizinis aktyvumas stabdo motorikos vystymąsi, yra nepalankus
sveikatai, mažina protinį darbingumą, funkcinį organizmo pajėgumą, sąlygoja viršsvorio susidarymą, laikysenos sutrikimus, nepakankamą darbingumą ir nuovargį.
Nemažai tyrimų rodo, kad pasyvus gyvenimo būdas ir žemas fizinio pajėgumo lygis yra susijęs su sergamumu širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis (Alevizon, 2005), per dideliu cholesterolio kiekiu (Deen, 2004), nutukimu, II tipo diabetu, osteoporoze (Dishman et al., 2004), didesne rizika mirti nuo vėžinių susirgimų (Tardon et al., 2005). Pasaulinės sveikatos organizacijos ekspertai skelbia prognozes, kad jau 2020 metais daugiau nei 70 proc. visų susirgimų lems netinkamas žmogaus gyvenimo būdas, o labiausiai − nepakankamas fizinis aktyvumas.
Neabejotina, kad sveikatos problemos, kurias sukelia toliau augantis visuotinis fizinis pasyvumas vis didėja. Vis daugiau reikia skatinti visuomenę domėtis savo sveikata ir labiau užsiimti aktyvia veikla.
1.2. PSO rekomendacijos fiziniam aktyvumui jauno ir vidutinio amžiaus
žmonėms (WHO, 2010)
Reguliarus ir tinkamas fizinis aktyvumas pagerina: • bendrą savijautą;
• širdies ir kraujotakos sistemą; • kvėpavimo sistemą;
• sumažinti hipertenzijos, koronarinės širdies ligos, insulto, diabeto, įvairių vėžio rūšių (įskaitant krūties vėžį ir gaubtinės žarnos vėžį) susirgimus;
• sumažina depresijos riziką;
• sumažinti kritimų riziką, taip pat kaulų lūžius; • yra energijos balanso ir svorio kontrolės pagrindas.
Bendrosios PSO fizinio aktyvumo rekomendacijos suaugusiems asmenims (nuo 18 iki 65 metų):
Šios amžiaus grupės suaugusiems žmonėms siūlomas sveikatą stiprinantis fizinis aktyvumas ar įvairūs pratimai laisvalaikio metu, fiziškai aktyvus poilsis lauke (pavyzdžiui, važiavimas dviračiu ar vaikščiojimas pėsčiomis), profesinė veikla (t. y. darbas), namų ruošos ir ūkio darbai, žaidimai, sporto ar kita organizuota fizinio aktyvumo veikla kuri įgyvendinama kasdieninių užsiėmimų pagalba su šeima, draugais ir bendruomene.
Kad pagerėtų širdies ir kvėpavimo sistemų būklė bei raumenų jėga ir ištvermė, kaulų tvirtumas ir bendra organizmo funkcinė sveikata, sumažėtų nerimo, depresijos šiai amžiaus grupei yra rekomenduojama:
1. Per savaitę būtina skirti ne mažiau kaip 150 minučių vidutinio intensyvumo aerobinei fizinei veiklai arba ne mažiau kaip 75 minutes didelio intensyvumo aerobinei fizinei veiklai.
2. Bet kokia aerobinė veikla turi vykti ne trumpesniais kaip 10 minučių intervalais, nes priešingu atveju gaunamas nepakankamas teigiamas poveikis organizmui.
3. Suaugę asmenys, norintys gauti išreikštos naudos sveikatai, turėtų vidutinio intensyvumo aerobinio aktyvumo trukmę padidinti iki 300 minučių per savaitę, o didelio intensyvumo aerobinio aktyvumo trukmę – iki 150 minučių per savaitę. Arba taikyti šių abiejų veiklų kombinaciją, kad gautų reikiamą krūvį.
Net neabejotina, jei laikytumėmės šių PSO rekomendacijų, tai mūsų gyvenimo kokybė pagerėtų daugybę kartų.
1.3. Ištvermės samprata
Ištvermė – sveikatai savarbi fizinė ypatybė, kuri susijusi su širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemomis geba nuolatos aprūpinti organizmą fizinio aktyvumo metu reikiamu deguonies kiekiu. Raumeninė ištvermė – tai raumenų gebėjimas nepavargstant atlikti darbą (Šiupšinskas ir kt., 2008).
A. Muliarčikas ir kt. teigia, kad raumenų ištvermė – tai gebėjimas ilgesnį laiką atlikti raumenų jėgos reikalingus pratimus. Raumens ar raumenų grupės gebėjimas be nuovargio susitraukinėti kuo ilgesnį laiką.
Pasak, A. Vitartaitės ir kt., ištvermė yra išskiriama bendroji ir specialioji:
• Bendroji ištvermė – tokia ištvermės forma, kai atliekant fizinį pratimą ar fizinį darbą dalyvauja pagrindinės kūno raumenų grupės ir šio darbo metu organizme vyrauja aerobiniai medžiagų apykaitos procesai.
• Specialioji ištvermė – gebėjimas ilgai tęsti konkrečios veiklos darbą, kuriame gali dalyvauti ir labai nedaug raumenų, ar tik tam tikra funkcinė raumenų grupė.
Dar viena ištvermės rūšis, tai vaikščiojimo ištvermė, kuri yra apibūdinama, kaip gebėjimas vaikščioti ilgą laiką ir ilgą atstumą (Lange-Maia B. S. et al., 2016).
Ištvermės jėga – organizmo gebėjimas priešintis nuovargiui, kurį sukelia ilgai trunkantis fizinis darbas; dydis, rodantis organizmo pasipriešinimą nuovargiui esant sąlygiškai dideliems jėgos krūviams (daugiau kaip 30 proc. individualios maksimaliosios jėgos) (Tinteris M., 2003).
Širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemų (kardiorespiratorinė) ištvermė – sveikatai svarbi fizinė ypatybė, kuri susijusi su širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemų gebėjimu nepertraukiamai aprūpinti organizmą reikiamu deguonies kiekiu fizinio aktyvumo metu (Šiupšinskas L., 2006).
1 pav. Ištvermės rūšys (Karoblis P., 2005)
Nustatyta, kad maksimalus ŠSD yra net šiek tiek mažesnis gera aerobine ištverme pasižyminčių asmenų tarpe (Batcevičienė R. ir kt., 2014).
Ištvermės treniruotės sukelia reikšmingus širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemos pokyčius ramybės metu ir nuolatinio fizinio krūvio metu atliekant submaksimalaus ir maksimalaus intensyvumo darbą. Šios ištvermės reikšmė priklauso nuo žmogaus pirminės fizinės būklės lygio: veiklos būdo, intensyvumo, trukmės, dažnumo ir trukmės (pvz., savaitės, mėnesiai, metai) (Rivera-Brown A. et al., 2012).
Bet kokią ištvermę nulemia tam tikros įvairių organizmo sistemų savybės ir tų sistemų tarpusavio sąveika, t.y. tam tikra funkcinė sistema. Todėl svarbu suprasti, kad mes galime lavinti tiek visa funkcinę sistemą, nulemiančią konkrečią ištvermę, tiek ir selektyviai paveikti atskirus jos elementus. Tai priklauso nuo to, kokį fizinį krūvį mes atliksime. Ypač tai aktualu treniruojant aukšto lygio sportininkus, tarp kurių dažnai sulėtėja varžybinių rezultatų augimas. Į tai būtina atsižvelgti naudojant koncentruotus treniruočių krūvius (Batcevičienė R. ir kt., 2014).
Aerobinės ištvermės lavinimui naudojami 2 pagrindiniai metodai: ištisinis ir intervalinis. Pagrindiniai krūvio parametrai, kurie nulemia adaptacijos specifiškumą ir dydį yra tokie: darbo intensyvumas, darbo trukmė, treniruočių dažnumas, treniruočių ir poilsio kaita mikro ir ilgesniame cikle, minimalus treniruočių kiekis, sukeliantis didžiausią poveikį (Batcevičienė R. ir kt., 2014).
Ištvermė
Pagal reiškimosi trukmę Pagal fizines ypatybes Pagal darbo pobūdį
Varžybinė Trumpa Vidutinė Ilga Bendroji Jėgos Statinė Sprinterinė Specialioji Greitumo Koordinacijos Stajerinė Anaerobinė Aerobinė
Taigi, ištvermė priklauso nuo individualių mūsų organizmo savybių ir nuo to, kiek pastangų įdedame, ir kiek laviname savo organizmą.
1.4. Ilgų distancijų ėjimas ir jo poveikis sveikatai
Ėjimas yra cikliškas veiksmas, kurio metu vienas žingsnis eina po kito ir tai tęsiasi tolygiai (Barlett R., 2007). Ėjimas – tai viso kūno perkėlimas erdvėje koordinuotais sukamaisiais kūno segmentų judesiais. Normaliam ėjimui būdingas ritmiškai pakaitomis pasikartojantis kojų perstatymas pirmyn pernešant kūno svorį nuo vienos ant kitos kojos (Muckus K., 2004).
2 pav. Ėjimo ciklo etapai (Raškauskas M., 2015)
Pagal Patricia M. Davies, optimalus eisenos modelis turėtų būtų toks, kad nepažįstamas žmogus neatkreiptų dėmesio, jog šalia einantis asmuo yra patyręs galvos smegenų infarktą. Jei tik įmanoma, nereikėtų naudoti lazdos ar kitos pagalbinės ėjimo priemonės, kad sveika ranka būtų naudojama ne atramai, o kitai kasdienei veiklai. Ir svarbiausia, ėjimas turėtų tapti automatinis, kad eidamas ligonis galėtų atlikti kitas veiklas. Jei ligonis (norint jį kuo greičiau „pastatyti“ ant kojų) skatinamas eiti įprasta hemiplegine eisena visą kūno svorį perkeliant ant lazdos, nė viena iš anksčiau minėtų ėjimo sąlygų nebus įvykdyta (52).
Vaikščiojimas yra paprasta ir saugi fizinio krūvio forma, kuri yra neabejotinai veiksminga priemonė, padedanti kovoti su sėsliu gyvenimo būdu. Dėl šios veiksmingos priemonės gali sumažėti lėtinių ligų paplitimas vyrų ir moterų terpe (Tschentscher M. et al., 2013).
Daugelis autorių pataria į kasdienę veiklą įtraukti ilgus vaikščiojimus. Tai turėtų būti greitesnis, intensyvesnis ir netumpesnis nei 30 min pasivaikščiojimas.
Breejen D. L., (2007) nagrinėjo žmonių ilgų distancijų ėjimo patirtis ir jo tyrimų rezultatai parodė, kad dalyviai norėjo: 1) atsikratyti kasdienybės rūpesčių, 2) pajusti tikslo pasiekimo jausmą, 3) atsipalaiduoti bei 4) pasivaržyti su pačiu savimi. Tyrimo anketos atsakymai atskleidė, kad žygeiviai norėjo susipažinti su kitais žygeiviais, pabūti gamtoje, pasijausti atsipalaidavę, pasidžiaugti gamtos vaizdais, pabūti vienumoje ir pajausti laisvę, o ėjimo metu skirti laiko apmąstymams.
Serwe K. M. (2011) ir kiti bendraautoriai atliko tyrima ir gavo tokius rezultatus, kad ilgos trukmės ėjimas ir trumpas 10 minučių ėjimas yra naudingas, nuo 67% ilgą trasą ėjusiems tiriamiesiems ir iki 47% ėjusiems trumpą 10 minučių trasą dalyviams padidėja aktyvumo lygis, kuris atitinka nacionalines fizinio aktyvumo rekomendacijas. Taipogi, ilgų distancijų ėjimas pėsčiomis gali būti priežastis labiau augančio fizinio aktyvumo padidėjimo ir dėl to, tai tik gaunama dar didesnė nauda sveikatai.
Taigi, ilgų distancijų ėjimas gali virsti puikia kasdiene fizinia veikla, kuri bus naudinga sveikatai, padės atsipalaiduoti, patirti laimės jausmą ir kuriai nereikės papildomų išlaidų.
1.5. Ištvermės lavinimo pratimai
Viena iš ištvermės lavinimo sporto rūšių yra ilgų distancijų bėgimas. Ilgųjų nuotolių bėgimas ugdo aerobinę ištvermę, didina visų organizmo funkcinių sistemų funkcinius rezervus, visų pirma, širdies ir kraujagyslių, kvė- pavimo sistemų vidinius rezervus. Didėja raumenų masė, širdis, žymiai padidėja sistolinis tūris, minutinis tūris, taip pat padidėja gyvybinė plaučių talpa, kraujo įsotinimas deguonimi. Ilgieji nuotoliai bėgami sveikatinimo tikslais, gerina nervų sistemos funkciją, stimuliuoja medžiagų apykaitą, normalizuoja riebalų ir angliavandenių apykaitą, mažina cholesterolio ir cukraus kiekį ir tai yra puiki aterosklerozės prevencijos priemonė, širdies išeminės ligos, nutukimo ir cukrinio diabeto profilaktinė priemonė (Milašius K., 2014).
Ilgų distancijų bėgimas populiarus ir patogus laisvalaikio fizinis užsiėmimas, kuris nuolat populiarėja, nepaisant kai kurių visuomenės susirūpinimų dėl galimo žalingo bėgiojimo poveikio (Duck - Chul L., et al., 2014).
Van der Wall E. E. (2014) nagrinėjo ilgų distancijų bėgikus ir jo tyrimas parodė, kad dauguma ilgų distancijų bėgikų yra labai sveiki žmonės, tačiau dauguma jų taip pat turi daug traumų bei ligų. Svarbios ir tikslios tyrimo išvados buvo tokios:
1) ultramaratono bėgikai buvo mažiau linkę į karcinomas (4,5%), širdies ligas (0,7%) ir diabetą (0,7%), palyginti su kitomis ligomis, apie kurias buvo pranešta;
2) labiausiai paplitusių ligų atvejų buvo alergijos, šienligė (25%) ir streso sukeltos astmos (13%), kurios yra žymiai didesnės nei visos bėgikų populiacijos, sudarančios tik 7-8% žmonių.
Tyrėjai šiuos reiškinius priskyrė lauko trasų bėgikams; astma gali atsirasti dėl kvėpavimo takų išsausėjimo bėgimo metu ir alergijos dėl padidėjusių ore esančių alergenų poveikio;
3) iš viso 77% bėgikų patyrė su fizine veikla susijusius sužalojimus, o 64% bėgikų pranešė, kad dėl traumų jie praleido treniruočių dienas. Jaunuoliai prarado vidutiniškai 2,2 dienas per metus darbo ar mokyklos dėl sužalojimo ar ligos, palyginti su 3,7 dienų mažiau aktyviai dirbančių amerikiečių;
4) senesni ir patyrę bėgikai labiau stipresni ir ištvermigesni už pradedančius bėgikus; jaunesni ir mažiau patyrę tolimų atstumų bėgikai labiau linkę susižeisti bėgimo metu;
5) bėgikai, kurie bėga daugiau nei 50 kilometrų, dažniau susižeidžia, - nuospaudos ir patempimai bei sumušimai; dauguma traumų buvo kojose, ypač keliuose ir pėdose; 3,7% iš jų buvo streso lūžiai;
6) tyrimas parodė, kad 5% ultramaratonininkų buvo paguldyti į ligoninę praėjusiais metais po konkurencingų rungtynių dėl dehidratacijos, elektrolitų trūkumo ar šiluminio išsekimo.
Dar viena iš ištvermės sporto rūšių yra ilgų distancijų ėjimas šiaurietiškomis lazdomis. Ilgų distancijų ėjimas šiaurietiškomis lazdomis yra labai populiarus ir turi didelę naudą, susijusią su didesniu energijos sąnaudojimu ir aktyvesne viršutine kūno dalimi, nei nustatyta nauda ilgų distancijų ėjimo be lazdų (Pellegrini B. et al., 2015).
Ilgų distancijų šiaurietiškas ėjimas per ilgesnį laikotarpį labiau pagerina širdies ir kraujagyslių sistemą, palyginti su ilgų distancijų ėjimu be lazdų, nes didesnė raumenų dalis dalyvauja papildomai judant viršutinei kūno daliai. Todėl suaktyvėja širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo takų darbas, einant tokiu pačiu tempu ir dėl to padidėja energijos sąnaudos. Einant nuo 8 iki 12 km/val. greičiu (t.y.: 2,4 m/s) netgi galima panašiai arba dar labiau suaktyvinti VO2 ir širdies bei kraujagyslių
sistemos aktyvumą nei bėgimas (Tschentscher M. et al., 2013).
Ėjimas šiaurietiškomis lazdomis padidina ėjimo intensyvumą dėl vaikščiojimo lazdų naudojimo (Rodgers C. et al., 1995; Breyer et al., 2010). Ėjimas su šiaurietiškomis lazdomis padidina deguonies suvartojimą ir širdies susitraukimų dažnį vidutiniškai apie 20%, lyginant su ėjimu be lazdų. Vaikščiojimas su lazdomis suteikia papildomą judesį, dėl kurio didėja deguonies suvartojimas, taip pat padidėja širdies susitraukimų dažnis (Church T. et al., 2002). Šiaurietiškas vaikščiojimas taip pat dažnai naudojamas reabilitacijos pacientams, sergantiems įvairių rūšių ligomis, tokioms kaip - Parkinsono liga, depresija bei yra taikoma reabilitacijai atletams po įvairių traumų (Hartvigsen J. et al., 2010). Širdies ir kraujagyslių sistemos reabilitacijos metu vaikščiojimas su šiaurietiškomis lazdomis pasirodė esantis saugus ir veiksmingas būdas (Walter P.R. et al., 1996; Breyer et al., 2010). Pagrindiniai šiaurietiško ėjimo tikslai: svorio ir įtampos valdymas, gera savijauta ir fizinė būsena, taisyklinga laikysena, reabilitacija, motyvacijos fiziniam aktyvumui didinimas, imuniteto
stiprinimas (Takeshima, 2013). Ėjimas šiaurietiškomis lazdomis taip pat turi teigiamą poveikį senyvo amžiaus žmonių funkciniam pajėgumui (Kortas J. et al., 2015).
Lejczak A. su bendraautoriais (2016) nagrinėjo šiaurietiško ėjimo įtaką sveikiems žmonėms ir turintiems lėtinį širdies nepakankamumą ir gavo tai, kad šiaurietiško ėjimo technika palyginti su ėjimu be lazdų, žymiai padidina pastangų intensyvumą bei pastebima tiriamųjų širdies ir kraujotakos bei kvėpavimo sistemos didesnis darbingumas.
Cebula A. su kolegomis (2017) atliktame tyrime pagrindžia teiginį, kad net per trumpą 6 savaičių laikotarpį ėjimas šiaurietiškomis lazdomis suteikia daug naudos sveikatai, įskaitant kūno riebalų kiekio sumažėjimą ir antioksidacinės gynybos gerinimą, o tinkamai atrinktas intensyvumas padidina tokių treniruočių efektyvumą.
Ištvermės lavinimo pratimų yra daug rušių, bet svarbiausia išsirinkti savo organizmui tinkamiausią ištvermės lavinimo būdą.
1.6. Ištvermės lavinimo poveikis kvėpavimo sistemai
Kvėpavimo sistema aprūpina organizmą deguonimi, pašalina anglies dvideginį ir padeda reguliuoti dujų apykaitą. Ją sudaro kvėpavimo takai (nosis, gerklos, gerklė, bronchai), kurie skirti orui įkvėpti ir iškvėpti, ir plaučiai, kur vyksta dujų apykaita tarp įkvepiamo oro ir kraujo (Poteliūnienė S., 2003).
Maksimalusis deguonies suvartojimas (VO2max) yra vienas svarbiausių rodiklių,
apibūdinančių aerobinį organizmo pajėgumą. Tai didžiausias deguonies kiekis, kurį žmogus, sunkiai dirbdamas, gali suvartoti. VO2max labiausiai nulemia dviejų pagrindinių organizmo sistemų savybės.
Tai širdies ir kraujagyslių sistemos gebėjimas kiek galima daugiau deguonies tiekti dirbantiems raumenims, taip pat pačių dirbančių raumenų gebėjimas kiek galima daugiau energijos pasigaminti aerobinių procesų metu (Mockienė A. ir Mockus P., 2011; Timmons et al., 2010).
Aerobinis darbingumas priklauso nuo visos deguonies pernešimo sistemos darbo veiksmingumo, kurį geriausiai atspindi maksimalus deguonies suvartojimo kiekis (išreiškiamas l/min. arba ml/min.) žmogui atliekant intensyvų fizinį krūvį. Specialiai netreniruotų žmonių šis rodiklis yra mažesni nei sportuojančių (Poderys J., 2000).
Pasak, Milašiaus K., (2014) pamažu didinant darbo intensyvumą, didėja ir deguonies vartojimas, bet pasiekiama tokia riba, kai deguonies suvartojimas jau negali toliau didėti, nors darbo intensyvumas dar didėja. Vadinasi, jau yra pasiekta VO2max, o atliekamo darbo intensyvumas tuo
metu vadinamas kritinio intensyvumo riba. Ištvermės sporto šakų sportininkų VO2max gali siekti 6–7
fizinius pratimus sportininkams tenka energiją naudoti savo kūno masei pernešti ir išorinėms jėgoms nugalėti.
Pagrindiniai kvėpavimo sistemos pokyčiai atliekant ištvermės treniruotes yra maksimaliai padidėjęs plaučių ventiliacijos greitis, kuris padidina tiek įkvepiamo, tiek iškvepiamo oro tūrį, kvėpavimo dažnumą, taip pat padidėja plaučių difuzija, kai atliekamas didžiausias darbo krūvis (Rivera-Brown A. et al., 2012).
Kvėpavimo sistemos funkcinė adaptacija ištvermės pratimams yra svarbi padidėjusiam įkvepiamo ir iškvepiamo oro kiekiui plaučiuose. Balansas tarp deguonies įsisavinimo (VO2) ir anglies
dioksido pašalinimo (VCO2) raumenyse, priklauso nuo alveolių vėdinimo prisitaikymo prie plaučių
perfuzijos, taip pat dėl pokyčių kraujo tėkmės pasiskirstymo. Buvo įrodyta, kad ilgalaikių bėgikų fizinės veiklos sumažėjimas gali būti susijęs su kvėpavimo takų adaptacijos sumažėjimu, fizinio krūvio padidėjimu, įskaitant širdies ir kraujagyslių sistemą bei termoreguliacinius procesus (Przybyła, K. et al., 2016; Vogiatzis et al., 2007).
1.7. Ištvermės lavinimo poveikis širdies ir kraujagyslių sistemai
Širdies ir kvėpavimo sistemų, arba aerobinis, pajėgumas (aerobinė ištvermė) priklauso nuo širdies, kraujagyslių ir plaučių būklės. Kai visas kūnas juda tam tikrą laiką, didėja širdies, kraujagyslių ir plaučių darbo galingumas. Jie lengviau pajėgia aprūpinti organizmą deguonimi ir pašalinti kenksmingas medžiagas (CO2). Aerobinis pajėgumas lavinamas ilgesnės trukmės ir vidutinio
intensyvumo fiziniais pratimais, kuriuos darant dirba beveik viso kūno didžiosios raumenų grupės, pvz., vidutiniu tempu einant, bėgant, plaukiant (Muliarčikas A. ir kt., 2007).
Širdies ir kraujagyslių sistema (ŠKS), jos funkcinis pajėgumas yra labai svarbūs veiksniai, lemiantys organizmo greitosios ir lėtosios adaptacijos prie fizinių krūvių ypatybes (Poškaitis ir kt., 2007). Mockienė A. su bendraautoriais (2011) teigia, kad gera ŠKS būklė yra svarbus gyvenimo kokybės, širdies ir kraujagyslių ligų atsiradimo bei mirtingumo nuo šių ligų faktorius.
Širdies ir kraujagyslių ligos Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, buvo ir tebėra pagrindinė mirties priežastis. Mirtingumas nuo širdies ir kraujagyslių sistemos ligų užima pirmąją vietą tarp visų mirties atvejų (Rinkūnienė E. ir kt., 2013).
Pagal PSO duomenis kiekvienais metais apie 17 milijonų žmonių pasaulyje miršta nuo širdies ir kraujagyslių ligų ir labiausiai nuo širdies priepuolių bei insultų. R. Reklaitienė ir kt. (2012) savo straipsnyje rašė, jog pasaulyje pirmaujantis mirties rizikos veiksnys yra aukštas kraujo spaudimas. Širdies ir kraujagyslių ligos vyrams ir moterims yra beveik vienodos. Širdies priepuoliai ir insultas yra pagrindiniai susrgimai visose pasaulio šalyse – 80%. Ankstyvos mirties galima išvengti kontroliuojant vieną iš pagrindinių rizikos veiksnius – fizinį aktyvumą.
Lietuvoje moterų sergamumas arterine hipertenzija taip pat kiekvienais metais didėja: 2001 metais buvo 10114,38 sergančiųjų, o 2010 metais – 17368,72 (sergamumas tenkantis 100 tūkstančių moterų). Aišku, įtakos turi ir moters amžius: kuo vyresnės moterys, tuo dažnesnis ligos atvejis. Reikia pabrėžti, kad moterų sergamumas didesnis negu vyrų, ne tik arterine hipertenzija, bet ir cukriniu diabetu. 2001 metais moterų sergamumas buvo 1310,27, o 2010 m. – 2631,35 tūkstančių moterų (Šerpytis ir kt., 2011).
Daug autorių teigia, jog laisvalaikio fizinis aktyvumas ne tik teigiamai veikia psichologinę žmonių savijautą, mažina depresiją ir nerimą, ilgiau padeda išlikti fiziškai aktyviems ir pajėgiems, bet taip pat ir gerina širdies bei kraujagyslių sistemos darbą, taip gerinant gyvenimo kokybę (Johannes S. et al., 2010).
Reguliarios ištvermę lavinančios pratybos didina ŠKS pajėgumą (Ventura-Clapier, 2009) ir mažina ŠKS ligų riziką (Martinmaki et al., 2008).
Ilgų distancijų ėjimas taip pat gali sumažinti cholesterolio kiekį, bei pagrindines širdies ligų priežastį. Tiksliau sakant, padidėja didelio tankio lipoproteinas, kuris yra laikomas "geruoju" cholesterolio kiekiu ir jis padeda pašalinti blogą cholesterolį nuo arterijų sienelių. Buvo atliktas tyrimas, kuris palygino pašto vežėjų cholesterolio kiekį su žmonėmis, kurie nesportuoja ir nustatė, kad vaikščiojimas padidina "gerą" didelio tankio lipoproteinų kiekį. Tyrimo rezultatai patvirtino žygių pėsčiomis naudą ir vaikščiojimą, kaip cholesterolio kiekio stabilizavimo metodą.
Nunes Pereira D. ir kiti bendraautoriai (2017) pagrindžia šį teiginį, kad ištvermės sportininkų arterijos gali prisitaikyti, dėl ko arterinis slėgis gali būti pakitęs ir po sporto. Arterijų gebėjimas prisitaikyti, treniruočių metu, pagerina širdies darbą be reikšmingo kraujospūdžio poveikio. Šis arterinių kraujagyslių elastingumas, reaguodamas į fizinį aktyvumą, rodo arterinį prisitaikymą, kuris yra būtinas ištvermės sportininkams.
Daugelio autorių teigimu, ištvermės lavinimas teigiamai veikia širdies ir kraujagyslių sistemą ir tai yra viena iš sveikesnio gyvenimo priežasčių.
2. TYRIMO METODAI IR ORGANIZAVIMAS
2.1. Tiriamųjų kontingentas
Tyrimas buvo atliktas VšĮ „Trenkturas“ pėsčiųjų žygyje „Nemuno kilpomis“. Tyrime dalyvavo 40 tiriamųjų (29 vyrai ir 11 moterų). Prieš pateikiant klausimus tiriamiesiems buvo duodama perskaityti asmens informavimo forma (1 priedas), kurioje pateikta informacija apie tyrimo temą, kokiu tikslu atliekamas šis tyrimas. Taip pat visiems asmenims, kurie dalyvavo tyrime, buvo duodama pasirašyti asmens sutikimo formą (4 priedas). Tiriamieji buvo atrinkti pagal sudarytus atrankos kriterijus.
Įtraukimo į tyrimą kriterijai:
• Jauno amžiaus asmenys – nuo 20 iki 45 metų; • Žygiuoja 25 km trasą pėsčiųjų žygyje;
Atmetimo kriterijai:
• Yra jaunesni nei 20 metų arba vyresni nei 45 metų; • Žygiuoja trumpesnę arba ilgesnę trasą nei 25 km.
Tiriamųjų kontingentą sudarė 40 žmonių. Iš jų buvo 29 vyrai ir 11 moterų.
3 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį.
Tyrime dalyvavo jauno amžiaus žmonės t.y. nuo 20 iki 45 metų vyrai ir moterys. Tiriamosios grupės kontingentą sudarė vyrai nuo 20 iki 36 metų, jų amžiaus vidurkis siekė 29,36 ± 4,34 metų, o moterų, kurių amžius buvo nuo 24 iki 35 metų, amžiaus vidurkis – 29,03 ± 4,91 metų (4 pav.).
27.5 72.5
0% 20% 40% 60% 80% 100%
Moterys Vyrai
4 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžių
Beacke – kasdienio fizinio aktyvumo vertinimas
Buvo vertinama fizinio aktyvumo rezultatai pagal Baecke – kasdieninio fizinio aktyvumo klausimyną (5 priedas), gauti duomenys buvo suskirstyti į tris grupes:
• Fizinis aktyvumas darbinėje aplinkoje (nuo 1 iki 8 klausimo), • Fizinis aktyvumas sportinėje aplinkoje (nuo 9 iki 12 klausimo), • Fizinis aktyvumas laisvalaikio aplinkoje (nuo 13 iki 16 klausimo).
Skirtingų grupių tiriamųjų fizinis aktyvumas darbinėje aplinkoje skyrėsi. Moterų grupėje tiramosios pasidalino į dvi grupes: 45,45% tiriamųjų moterų kartais būna aktyvios savo darbinėje aplinkoje, o kita dalis moterų 54,55% moteru dažnai užsiima fizine veikla savo darbinėje aplinkoje.
Vyrų grupėje, 41,38% tiriamųjų retai užsiima fizine veikla savo darbinėje aplinkoje. Mažesnė dalis tiriamųjų kartais užsiima fizine veikla savo darbinėje aplinkoje – 24,14%, o 34,48% tiriamųjų vyrų dažnai darbinėje veikloje būna fizišai aktyvūs (5 pav.).
5 pav. Skirtingų grupių tiriamųjų fizinis aktyvumas darbinėje aplinkoje, (proc.)
29.03 29.36 28.80 28.90 29.00 29.10 29.20 29.30 29.40 Amžius Moterys Vyrai 41.38 24.14 45.45 34.48 54.55 Vyrai Moterys 0% 20% 40% 60% 80% 100% Retai Kartais Dažnai
Moterų grupėje 9,09% tiriamųju teigė, kad retai užsiima sportine veikla. 45,45% tiriamų moterų kartais užsiima sportine veikla savo aplinkoje, o toks pats procentas 45,45% moteru dažnai užsiima sportine veikla savo aplinkoje.
Vyrų grupėje, 17,24% tiriamųjų retai užsiima sportine veikla savo aplinkoje. Daugiau nei pusė tiriamųjų vyrų 55,17% kartais užsiima sportine veikla, o 27,59% tiriamųjų vyrų dažnai sportuoja.
Galima teigti, kad tiriamųjų tarpe yra didesnė dalis užsiimančiųjų sportine veikla savo aplinkoje nei nesportuojančiųjų visiškai arba retai (6 pav.).
6 pav. Skirtingų grupių tiriamųjų fizinis aktyvumas sportinėje aplinkoje, (proc.)
Vertinant vyrų ir moterų fizinį aktyvumą laisvalaikio aplinkoje, galime pastebėti, kad abi grupės yra fiziškai aktyvios. Moterys dažnai laisvalaikiu užsiima aktyvia fizine veikla – 72,73%, o tik maža dalis – 9,09% užsiima retai. 18,18% tiriamųjų moterų teigė, kad tik kartais užsiima aktyviu laisvalaikio sportu.
Daugiau nei pusė tiriamųjų vyrų 51,72% dažnai užsiima aktyviu laisvalaikiu savo aplinkoje. Tik kartais – 41,38%, o retai užsima labai maža dalis vyrų – 6,90% (7 pav.).
17.24 9.09 55.17 45.45 27.59 45.45 Vyrai Moterys 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% Retai Kartais Dažnai
7 pav. Skirtingų grupių tiriamųjų fizinis aktyvumas laisvalaikio aplinkoje, (proc.)
Skirtingų grupių tiriamųjų nueitų kilometrų skaičius per dieną buvo skirtingas nežymiai. Moterų grupėje 10 km ir daugiau nueina per dieną apie 18,18% tiriamųjų, o vyrų grupėje 17,24%. Abi grupės daugiausiai per dieną nueina 5 km. Moterys – 45,45%, o vyrai – 37,93%. 18,18% moterų nueina per dieną 3 km ir mažiau, o vyrų grupėje maža dalis tiriamųjų, tik – 6,90% (8 pav.).
8 pav. Skirtingų grupių tiriamųjų nueitų kilometrų skaičius per dieną, (proc.)
Skirtingų grupių tiriamųjų einamų ilgų distancijų žygių dažnumas yra gana panašus lyginant procentais. Pirmą kartą ėjusiųjų moterų buvo gana nemažai – 36,36%, o vyrų 20,69%. Ir tik 1–2
51.72 72.73 41.38 18.18 6.9 9.09 Vyrai Moterys 0% 20% 40% 60% 80% 100% Dažnai Kartais Retai 17.24 18.18 10.34 18.18 6.9 6.9 37.93 45.45 13.79 6.9 18.18 Vyrai Moterys 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% 10 km ir daugiau 8 km 7 km 6 km 5 km 4 km 3 km ir mažiau
kartus per metus einančųjų yra mažoji dalis. Moterų 18,18%, o vyrų 20,69%. Moterys eina dažniau nei 2 kartus per metus 45,45%, o vyrų, net didžioji dalis, eina daugiau nei 2 kartus per metus – 58,62%. Tikrai galima teigti, kad didžiausia dalis tiriamųjų eina ne pirmą kartą ir eina daugiau nei du kartus per metus (9 pav.).
9 pav. Skirtingų grupių tiriamųjų einamų ilgų distancijų žygių dažnumas, (proc.)
2.2. Tyrimo organizavimas
Tyrimui atlikti buvo gautas Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto Bioetikos Centro leidimas (Nr. BEC–SRFP(m)–06) (3 priedas). Tyrimas vyko 2017 metų spalio 7 d.
Tiriamieji žygiavo 25 km trasą. Žygio trukmė – devynios valandos (priklausomai nuo startavimo).
Tyrimo pradžioje buvo įvertinama tiriamųjų: • Amžius;
• Lytis;
• Dalyvavimo žygiuose dažnumas.
Taip pat, tyrimo pradžioje, po 13 km ir pabaigoje po 25 km buvo įvertinama tiriamųjų: • Širdies susitraukimų dažnis;
• Arterinis kraujo spaudimas;
• Arterinio kraujo įsotinimas deguonimi (SpO2); • Gyvybinė plaučių talpa;
• Įkvepiamo ir iškvepiamo oro slėgis;
• Štange mėginys – kvėpavimo sulaikymas įkvėpus;
20.69 36.36 20.69 18.18 58.62 45.45 Vyrai Moterys 0% 20% 40% 60% 80% 100% Pirmą kartą 1-2 k/per metus
• Henče mėginys – kvėpavimo sulaikymas iškvėpus.
• Subjektyvus tiriamųjų fizinio krūvio suvokimo išreiškimas – Borgo skalė;
2.3. Tyrimo metodai
1. Arterinio kraujo spaudimo (AKS) matavimas. AKS buvo matuojamas automatiniu
elektroniniu „Smart Sense“ technologijos S150 matuokliu – medicininiu prietaisu, skirtu kraujospūdžio matavimui ant riešo (1 pav.). Prieš matavimą tiriamasis apie 5 minutes turi ramiai sėdėti. Tuščia matuoklio manžetė glaudžiai uždedama ant riešo. Matavimo metu matuoklio manžetė turi būtų širdies lygyje. Tiriamojo paprašoma nekalbėti. Paspaudus mygtuką, matavimas atliekamas automatiškai. Atliekami 2 matavimai nenuimant manžetės, fiksuojamas dviejų matavimų vidurkis. AKS buvo matuojamas prieš ėjimą, vidurį ėjimo (po 13 km) ir po 25 km.
10 pav. Automatinis elektroninis matuoklis „Smart Sense“ S150
2. Širdies susitraukimų dažnio matavimas. ŠSD buvo matuojamas tuo pačiu
auto-matiniu elektroniniu „Smart Sense“ technologijos S150 matuokliu. Matavimai atliekami kartu su AKS matavimais tomis pačiomis sąlygomis.
3. Arterinio kraujo įsotinimo deguonimi (SpO2) matavimas. SpO2 buvo matuojamas
su pulsoksimetru – SB200. Matavimo metu pulsoksimetras uždedamas ant piršto. Pulsoksimetro vei-kimo principas pagrįstas šviesos sugertimi audiniuose, kur ją skaido veninio ar arterinio kraujo he-moglobinas. Pulsas bei kraujo įsotinimo deguonimi procentas matomas aparato ekranėlyje. Rezulta-tas gaunamas po kelių minučių. Sveikam žmogui normalus arterinio kraujo įsotinimo deguonimi lygis tūrėtų būti nuo 94 % iki 99 %.
11 pav. Pulsoksimetras ant piršto SB200
4. Gyvybinės plaučių talpos matavimas. Gyvybinės plaučių talpos vertinimas buvo
at-liekamas spirometru. Tiriamasis turėjo būti stovimoje padėtyje, nosį buvo patariama užspausti spaust-uku. Tyrimas pradedamas giliu įkvėpimu, po kurio tiriamasis lūpomis glaudžiai apžioja spirometro vamzdelį ir neskubėdamas, matuojant gyvybinę plaučių talpą, ilgu išpūtimu išpučia visą orą. Po to giliai ir greitai įkvėpia. Norint gauti tinkamus vertinti rezultatus, iškvėpimas bei po jo sekantis įkvėpi-mas atliekami maksimaliomis pastangomis (Pereckienė R. ir kt. 2013).
5. Kvėpavimo raumenų jėgos nustatymas. Testavimo metu tiriamasis maksimaliai iškvėpęs ir gerai lūpomis prispaudęs prietaiso kandiklį stengiasi kuo stipriau įkvėpti arba atvirkščiai, maksimaliai įkvėpęs – stengiasi, kuo stipriau iškvėpti turimą orą iš kvėpavimo takų. Šio tyrimo metu buvo naudotas maksimalaus kvėpavimo slėgių matuoklis Micro Medical RPM (4pav.). Matavimo metu naudojamas kandiklis yra labai svarbus, norint gauti tikslius matavimo duomenis. Kandiklis turi būti laikomas tvirtai prie lūpų, ypač kai matuojamas maksimalaus iškvėpimo slėgis, kad oras nepra-siveržtų pro šonus, nes veido raumenys negali išlaikyti didesnio nei 150 cm H2O slėgio. Matavimo
procedūrai yra keliami šie reikalavimai: tiriamasis turi būti sėdimoje padėtyje; paaiškinti tiriamajam, ką jis turės daryti: visiškai iškvėpti ar kiek įmanoma daugiau įkvėpti oro, tuomet pridėti aparatą prie lūpų ir kaip įmanoma stipriau bandyti įkvėpti ar iškvėpti, bent 3 sekundes; po 3 ar 5 bandymų yra fiksuojami didžiausio gauto rodiklio duomenys (cm H2O). Duomenys įskaitomi tik tada, kai pacientas
įkvėpė ar iškvėpė ne trumpiau nei 1 – 2 sekundes (Pereckienė R. ir kt. 2013).
13 pav. Maksimalaus kvėpavimo slėgių matuoklis „Micro Medical“ RPM
6. Štange mėginys – kvėpavimo sulaikymo įkvėpus mėginys. Tiriamajam 5-7 minutes
pailsėjus prašoma ramiai įkvėpti, iškvėpti, vėl įkvėpti ir sulaikyti kvėpavimą. Kvėpavimo sulaikymo metu prašoma pirštais užspausti nosį. Chronometru matuojamas kvėpavimo sulaikymo laikas iki lengvo oro trūkumo. Sveiki netreniruoti suaugusieji kvėpavimą sulaiko 40-50s.
7. Henče mėginys – kvėpavimo sulaikymo iškvėpus mėginys. Tiriamojo 5-7 minutes
pailsėjus prašoma ramiai įkvėpti, iškvėpti ir sulaikyti kvėpavimą. Kvėpavimo sulaikymo metu prašoma pirštais užspausti nosį. Chronometru matuojamas kvėpavimo sulaikymo laikas iki lengvo oro trūkumo. Normaliai kvėpavimas dažniausiai sulaikomas 20-30 s.
8. Beacke – kasdienio fizinio aktyvumo klausimynas. Tiriama fizinis aktyvumas
darbo, sporto ir laisvalaikio metu. Tiriamasis užpildo klausimyną, kurį sudaro 16 klausimų: 1-8 klau-simai fiziniam aktyvumui darbinėje veikloje vertinti, 9-12 klauklau-simai fiziniam aktyvumui sportinėje
veikloje vertinti ir 13-16 klausimai – fiziniam aktyvumui laisvalaikiu vertinti. Kiekviena veikla ver-tinama nuo 1 (mažiausias) iki 5 (didžiausias) balas. Fizinio aktyvumo lygis verver-tinamas balais nuo 3 (mažiausias) iki 15 (didžiausias). Balai gali būti išreiškiami procentais.
9. Subjektyviam tiriamųjų fizinio krūvio suvokimo išreiškimui vertinti – Borgo skalė. Vertinamas subjektyvus tiriamųjų fizinio krūvio suvokimo išreiškimas prieš žygį, po 13 km ir
po žygio (po 25 km), pagal Borgo skalę. Pėsčiųjų žygio metu tiriamajam pradžioje, viduryje ir pabaigoje skalė parodoma ir paprašoma įvertinti savo suvokiamo fizinio krūvio lygį nuo 0 (nėra nuovargio) iki 10 (didžiausias/maksimalus nuovargis) balų (1 lentelė) (Borg, 1982; American Thoracic Society, 2002).
1 lentelė. Borgo skalė (Borg, 1982; American Thoracic Society, 2002)
SUBJEKTYVUS FIZINIO KRŪVIO SUVOKIMAS BALAI
Nėra 0
Vos juntamas 0,5
Labai lengvas 1
Lengvas 2
Vidutinis 3
Daugiau nei vidutinis 4
Sunkus 5 Labai sunkus 6 7 8 Didžiausias (maksimalus) 9 10 10. Matematinė statistika.
Duomenys apdoroti ir analizuoti naudojant SPSS 20 statistinį programų paketą. Skaičiuotos šios charakteristikos: imties vidurkis, vidurkio standartinė paklaida, mediana, minimali ir maksimali reikšmės, santykiniai dažniai išreikšti procentais, statistinių hipotezių tikrinimui pasirinktas reikšmingumo lygmuo 0,05. Duomenys pateikti kaip mediana (maksimali reikšmė; minimali reikšmė). Kokybiniai požymiai aprašyti santykiniais dažniais. Kiekybinių požymių palyginimui tarp I ir II grupių tiriamųjų, taikytas Mann–Whitney U testas, nepriklausomoms imtims, kai nėra tenkinama normalumo prielaida. Trijų priklausomų imčių lyginimui tarp I ir II grupių tiriamųjų, taikytas Frydmano kriterijus ranginėms imtims.
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1. Širdies ir kraujagyslių sistemos funkcinės būklės kaita
Tyrimo pradžioje, viduryje ir pabaigoje vyrų grupės sistolinis (sAKS) ir diastolinis (dAKS) arterinis kraujo spaudimas statistiškai reikšmingai skyrėsi (p<0,05).
Tiriamosios vyrų grupės sAKS tyrimo pradžioje buvo 123 (104;174) mm/Hg, o dAKS – 85 (69;123) mm/Hg. Tyrimo viduryje sAKS – 129 (110;176) mm/Hg, o dAKS – 89 (73;115) mm/Hg, ir tyrimo pabaigoje sAKS – 133 (119;178) mm/Hg, o dAKS – 91 (77;119) mm/Hg (14 pav.).
*–Z=-0,69; p=0,009 verinant rodiklius 0 km ir 13 km **–Z=-1,28; p<0,05 vertinant rodiklius 0 km ir 25 km ***–Z=-0,79; p=0,026 vertinant rodiklius 13 km ir 25 km ****–Z=-1,38; p<0,05 vertinant rodiklius 0 km ir 25 km
14 pav. Vyrų sistolinio ir diastolinio arterinio kraujo spaudimo medianų kaita (*–p<0,05, lyginant skirstinius)
Tyrimo pradžioje, po nueitų 13 km ir po nueitų 25 km moterų sistolinis ir diastolinis arterinis kraujo spaudimas statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p>0,05). Tiriamosios moterų grupės sAKS tyrimo pradžioje buvo 130 (112;155) mm/Hg, o dAKS – 91 (81;109) mm/Hg. Po 13 km sAKS – 133 (115;147) mm/Hg, o dAKS – 91 (79;105) mm/Hg, ir po nueitų 25 km sAKS – 135 (105;149) mm/Hg, o dAKS – 90 (70;111) mm/Hg (15 pav.). 123 129 133 85 89 91 0 km 13 km 25 km 80 90 100 110 120 130 140 m m H g Sistolinis kraujo spaudimas Diastolinis kraujo spaudimas * ** *** ****
Tyrimo pradžioje, po 13 km ir po nueitų 25 km pagal lytį AKS rodikliai tarp vyrų ir moterų statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p>0,05).
15 pav. Moterų sistolinio ir diastolinio arterinio kraujo spaudimo medianų kaita
Statistiškai reikšmingas skirtumas (p<0,05) yra tarp vyrų vertinant rodiklius gautus tyrimo pradžioje ir po 13 km, ties 13 km ir po 25 km bei pradžioje ir po 25 km. Tiriamųjų vyrų ŠSD prieš tyrimą buvo 83 (67;99) k/min. po 13 km vyrų ŠSD buvo 90 (75;111) k/min, Tyrimo pabaigoje po 25 km vyrų ŠSD buvo 99 (81;129) k/min (16 pav.).
130.00 133.00 135.00 91.00 91.00 90.00 80 90 100 110 120 130 140 0 km 13 km 25 km m m H g Sistolinis kraujo spaudimas Diastolinis kraujo spaudimas
*–Z=-1,02; p<0,001 lyginant vyrų širdies susitraukimų dažnio rezultatus tyrimo viduryje (13km) ir po 25 km.
**–Z=-0,97; p<0,001 lyginant vyrų širdies susitraukimų dažnio rezultatus tyrimo pradžioje ir po 13 km.
***–Z=-1,5; p<0,001 lyginant vyrų širdies susitraukimų dažnio rezultatus tyrimo pradžioje ir po 25 km.
16 Pav. Vyrų širdies susitraukimų dažnio medianų kaita (*–p<0,05, lyginant skirstinius) Tyrimo pradžioje tiriamųjų moterų ŠSD buvo 87 (67;103) k/min., po 13 km moterų ŠSD buvo 97 (70;120) k/min., o tyrimo pabaigoje po 25 km moterų ŠSD buvo 103 (67;129) k/min. Moterų ŠSD prieš tyrimą ir po jo rodikliai statistiškai reikšmingai skyrėsi (p<0,05) (17 pav.).
*–Z=-1,98; p=0,001 lyginant moterų širdies susitraukimų dažnio rezultatus tyrimo pradžioje ir po 25 km.
17 Pav. Moterų širdies susitraukimų dažnio medianų kaita (*–p<0,05, lyginant skirstinius)
83 90 99 0 km 13 km 25 km 75 80 85 90 95 100 105 k /m in Vyrai 87 97 103 1 2 3 75 80 85 90 95 100 105 k /m in Moterys * * ** ***
3.1.1
Tiriamųjų amžiaus ir širdies susitraukimų dažnio ryšys
Analizuojant tyrimo metu gautus vyrų ir moterų rezultatus apie amžių ir širdies susitraukimų dažnį, tarp jų buvo nustatytas statistiškai reikšmingas (p<0,05) silpnas ryšys (18 pav.).
r= 0,33, p= 0,04 vertinant ryšį tarp amžiaus ir širdies susitraukimų dažnio.
18 pav. Tiriamųjų ryšys pagal amžių (metais) ir širdies susitraukimų dažnį (k/min)
3.1.2
Tiriamųjų amžiaus ir sistolinio kraujo spaudimo ryšys
Analizuojant tyrimo metu gautus vyrų ir moterų rezultatus apie amžių ir sistolinį kraujo spaudimą, tarp jų buvo nustatytas statistiškai reikšmingas (p<0,05) vidutinis ryšys (19 pav.).
r= 0,44, p= 0,01 vertinant ryšį tarp amžiaus ir sistolinio kraujo spaudimo.
19 pav. Tiriamųjų ryšys pagal amžių (metais) ir sistolinį kraujo spaudimą (mmHg)
3.1.3
Tiriamųjų amžiaus ir diastolinio kraujo spaudimo ryšys
Analizuojant tyrimo metu gautus vyrų ir moterų duomenis apie amžių ir diastolinį kraujo spaudimą, tarp jų buvo nustatytas statistiškai reikšmingas (p<0,05) vidutinis ryšys (20 pav.).
r= 0,4, p= 0,01 vertinant ryšį tarp amžiaus ir diastolinio kraujo spaudimo.
20 pav. Tiriamųjų ryšys pagal amžių (metais) ir diastolinį kraujo spaudimą (mmHg)
3.2. Kvėpavimo sistemos funkcinės būklės vertinimo rodiklių analizė
3.2.1. Arterinio kraujo įsotinimo deguonimi rezultatai
Įvertinus arterinio kraujo įsotinimą deguonimi buvo matoma, kad tyrimo viduryje (po 13 km) tarp vyrų ir moterų rezultatai statistiškai reikšmingai skyrėsi (p<0,05). Tyrimo pradžioje, vyrų SpO2
98 (95;99) %, o moterų SpO2 98 (92;99) %. Tyrimo viduryje po 13 km, vyrų SpO2 98 (95;99) %, o
moterų SpO2 96 (94;98) %. Tyrimo pabaigoje po 25 km, vyrų SpO2 97 (94;99) %, o moterų SpO2 97
*–U=-3,3; p=0,001 lyginant arterinio kraujo įsotinimą deguonimi rezultatus tarp vyrų ir moterų po 13 km
21 pav. Vyrų ir moterų arterinio kraujo įsotinimo deguonimi (SpO2) medianų kaita (*–p<0,05,
lyginant skirstinius)
3.2.2. Gyvybinės plaučių talpos rezultatai
Gyvybinės plaučių talpos rezultatai tarp vyrų ir moterų žymiai nesiskyrė. Tyrimo pradžioje, vyrų gyvybinė plaučių talpa 3 (2;4) cm3, o moterų 3 (1;4) cm3. Tyrimo viduryje, vyrų 3 (2;4) cm3, o
moterų 3,5 (1;3) cm3. Tyrimo pabaigoje, vyrų gyvybinė plaučių talpa 3 (1;5) cm3, o moterų 3,5 (1;3) cm3. Statistiškai reikšmingai gyvybinės plaučių talpos duomenys tarp vyrų ir moterų tyrimo viduryje
po 13 km ir pabaigoje po 25 km skyrėsi (p<0,05). Taip pat, matome, kad vyrų gyvybinė plaučių talpa viso tyrimo metu išliko pastovi ir žymiai nesikeitė. Moterų gyvybinė plaučių talpa nežymiai padidėjo jau tyrimo viduryje ir išliko pastovi iki tyrimo pabaigos (22 pav.).
98 98 97 98 96 97 0 km 13 km 25 km 95.0 95.5 96.0 96.5 97.0 97.5 98.0 98.5 Vyrai Moterys *
*–U=-2,6; p=0,018 lyginant gyvybinės plaučių talpos rezultatus tarp grupių po 13 km **–U=-2,3; p=0,041 lyginant gyvybinės plaučių talpos rezultatus tarp grupių po 25 km
22 pav. Gyvybinės plaučių talpos medianų kaita (*–p<0,05, lyginant skirstinius)
3.2.3. Įkvepiamo ir iškvepiamo oro slėgis
Statistiškai reikšmingas skirtumas įkvepiamo oro slėgio yra vyrų grupėje vertinant duomenis gautus tyrimo pradžioje ir po 13 km bei pradžioje ir po 25 km (p<0,05). Tyrimo pradžioje, įkvepiamo oro slėgis vyrų 63 (39;123) s, o moterų 72 (22;84) s. Tyrimo viduryje, vyrų 76 (38;107) s, o moterų 75 (32;80) s. Tyrimo pabaigoje, įkvepiamo oro slėgis vyrų 76 (49;130) s, o moterų 76 (24;83) s. Moterų grupėje statistiškai reikšmingas skirtumas yra vertinant duomenis gautus tyrimo pradžioje ir pabaigoje (p<0,05) (23 pav.). 3 3 3 3 3.5 3.5 0 km 13 km 25 km 2.70 2.80 2.90 3.00 3.10 3.20 3.30 3.40 3.50 3.60 cm 3 Vyrai Moterys * **
*–Z=-0,72; p=0,006 lyginant tiriamųjų vyrų įkvepiamo oro slėgio rezultatus tyrimo pradžioje ir po 13 km
**–Z=-1,1; p=0,001 lyginant tiriamųjų vyrų įkvepiamo oro slėgio rezultatus tyrimo pradžioje ir po 25 km
***–Z=1,5; p<0,001 lyginant tiriamųjų moterų įkvepiamo oro slėgio rezultatus tyrimo pradžioje ir po 25 km
23 pav. Įkvepiamo oro slėgio medianų kaita (*–p<0,05, lyginant skirstinius)
Statistiškai reikšmingas skirtumas buvo tyrimo pradžioje ir pabaigoje bei tyrimo pradžioje ir tyrimo viduryje po 13 km tarp vyrų ir moterų (p<0,05). Tyrimo pradžioje, vyrų iškvepiamo oro slėgis 76 (30;129) cm3, o moterų 76 (28;130) cm3. Tyrimo viduryje (po 13 km), vyrų 90 (41;132) cm3, o moterų 93 (40;158) cm3. Tyrimo pabaigoje, vyrų iškvepiamo oro slėgis 90 (50;115) cm3, o moterų 92 (35;100) cm3. Vertinant tiriamųjų iškvepiamo oro slėgį tarp vyrų ir moterų statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo (p>0,05) (24 pav.).
63 76 76 72 75 76 0 km 13 km 25 km 0 10 20 30 40 50 60 70 80 laik as ( s) Vyrai Moterys * ** * ***
*–Z=-1,2; p<0,001 lyginant tiriamųjų vyrų iškvepiamo oro slėgio rezultatus tyrimo pradžioje ir po 25 km
**–Z=-0,95; p<0,001 lyginant tiriamųjų vyrų iškvepiamo oro slėgio rezultatus tyrimo pradžioje ir po 13 km
***–Z=-0,91; p=0,033 lyginant tiriamųjų moterų iškvepiamo oro slėgio rezultatus tyrimo pradžioje ir po 25 km
****–Z=-1,41; p=0,001 lyginant tiriamųjų moterų iškvepiamo oro slėgio rezultatus tyrimo pradžioje ir po 13 km
24 pav. Iškvepiamo oro slėgio medianų kaita (*–p<0,05, lyginant skirstinius)
3.2.4. Kvėpavimo sulaikymo įkvėpus mėginys – Štange mėginio vertinimas
Tyrimo pradžioje, atlikus vyrų kvėpavimo sulaikymo įkvėpus mėginį 43 (27;100) s, o moterų 30 (20;47) s. Statistiškai reikšmingas skirtumas moterų grupėje buvo tyrimo pradžioje ir viduryje – po 13 km (p<0,05). Tyrimo viduryje (po 13 km), vyrų 43 (30;96) s, o moterų 34 (28;48) s. Tyrimo pabaigoje, atlikus kvėpavimo sulaikymo įkvėpus mėginį vyrų grupėje 46 (35;89) s, o moterų 33 (27;47) s. Vyrų grupėje statistiškai reikšmingas skirtumas buvo tyrimo pradžioje ir pabaigoje – po 25 km bei tyrimo viduryje ir tyrimo pabaigoje (p<0,05). Viso tyrimo metu tarp vyrų ir moterų buvo statistiškai reikšmingas skirtumas (p<0,05) (25 pav.).
76 90 90 76 93 92 0 km 13 km 25 km 0.00 10.00 20.00 30.00 40.00 50.00 60.00 70.00 80.00 90.00 100.00 cm 3 Vyrai Moterys * ** *** ****
*–Z=-1,28; p<0,001 lyginant tiriamųjų vyrų kvėpavimo sulaikymo įkvėpus mėginys – Štange mėginio rezultatus tyrimo pradžioje ir po 25 km
**–Z=-0,74; p=0,005 lyginant tiriamųjų vyrų kvėpavimo sulaikymo įkvėpus mėginys – Štange mėginio rezultatus tyrimo viduryje (13 km) ir po 25 km
***–Z=-1,04; p=0,014 lyginant tiriamųjų moterų kvėpavimo sulaikymo įkvėpus mėginys – Štange mėginio rezultatus tyrimo pradžioje ir po 13 km
****–U=-3,16; p=0,002 lyginant rezultatus tarp vyrų ir moterų tyrimo pradžioje *****–U=-3,23; p=0,001 lyginant rezultatus tarp vyrų ir moterų po 13 km ******–U=-3,96; p<0,001 lyginant rezultatus tarp vyrų ir moterų po 25 km
25 pav. Kvėpavimo sulaikymo įkvėpus mėginys – Štange mėginio medianų kaita (*–p<0,05, lyginant skirstinius)
3.2.5. Kvėpavimo sulaikymo iškvėpus mėginys – Henče mėginio vertinimas
Statistiškai reikšmingas skirtumas buvo vyrų grupėje tyrimo pradžioje ir viduryje – po 13 km bei tyrimo pradžioje ir pabaigoje – po 25 km (p<0,05). Tyrimo pradžioje, atlikus kvėpavimo sulaikymo iškvėpus mėginį vyrų grupėje 19 (13;23) s, o moterų 16 (13;19) s. Tyrimo viduryje, vyrų 20 (15;25) s, o moterų 18 (14;20) s. Tyrimo pabaigoje, atlikus kvėpavimo sulaikymo iškvėpus mėginį vyrų grupėje 21 (15;28) s, o moterų 18 (14;21) s. Rezultatai tarp grupių tyrimo pradžioje, viduryje ir po tyrimo (po 25 km) statistiškai reikšmingai skyrėsi (p<0,05) (26 pav.).
43 43 46 30 34 33 0 km 13 km 25 km 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 50 L aik as ( s) Vyrai Moterys **** ***** ****** * *** **
