ELEKTROKARDIOGRAFINIŲ RODIKLIŲ IR JŲ DINAMINIŲ SĄSAJŲ KAITA BENDROSIOS KRIOTERAPIJOS IR PELOIDOTERAPIJOS PROCEDŪRŲ METU

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA

Giedrė Taletavičienė

ELEKTROKARDIOGRAFINIŲ RODIKLIŲ

IR JŲ DINAMINIŲ SĄSAJŲ KAITA

BENDROSIOS KRIOTERAPIJOS IR

PELOIDOTERAPIJOS PROCEDŪRŲ METU

Daktaro disertacija

Biomedicinos mokslai, slauga (10B)

Disertacija rengta 2009–2013 metais Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijoje.

Mokslinis vadovas

prof. habil. dr. Alfonsas Vainoras (Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademija, biomedicinos mokslai, slauga – 10B)

Konsultantas

prof. dr. Jūratė Macijauskienė (Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademija, biomedicinos mokslai, slauga – 10B)

TURINYS

SANTRUMPOS ... 5

ĮVADAS ... 6

1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11

1.1 Integralus organizmo sistemų vertinimo modelis ... 11

1.2 Kompleksinės sistemos medicinoje ... 14

1.3 Bendroji krioterapija ... 19

1.4 Peloidoterapija ... 35

1.5 Elektrokardiografiniai rodikliai ir jų dinaminės sąsajos ... 46

1.6 Širdies ritmo variabilumas ... 51

2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA ... 59

2.1 Tiriamieji ... 59

2.1.1 Tiriamųjų imties dydžio skaičiavimas ... 59

2.1.2 Bendroji krioterapija ... 60

2.1.3 Peloidoterapija ... 62

2.2. Tyrimo objektas ... 64

2.3 Tyrimo metodai ... 64

2.3.1 Antropometriniai matavimai ... 64

2.3.2 Arterinio kraujo spaudimo matavimas ... 65

2.3.3 Elektrokardiograma... 65

2.3.4 Tyrimų protokolai ... 67

2.3.5 Algebrinė analizė ... 70

2.3.6 Statistinė analizė ... 71

3. TYRIMO REZULTATAI ... 72

3.1 EKG rodiklių ir jų dinaminių sąsajų kaita bendrosios krioterapijos procedūrų metu ... 72

3.1.1 EKG rodiklių kaita bendrosios krioterapijos procedūrų metu ... 72

3.1.2 EKG rodiklių dinaminių sąsajų kaita bendrosios krioterapijos procedūrų metu. ... 81

3.1.3 Arterinio kraujo spaudimo kitimas bendrosios krioterapijos procedūrų metu ... 92

3.1.4 Organizmo jautrumas pasikartojančiam krioterapijos poveikiui . 93 3.2 EKG rodiklių ir jų dinaminių sąsajų kaita peloidoterapijos procedūrų metu ... 98

3.2.1 EKG rodiklių kaita peloidoterapijos procedūros metu. ... 98

3.2.2 EKG rodiklių dinaminių sąsajų kaita peloidoterapijos procedūrų metu. ... 103

3.2.4 Arterinio kraujo spaudimo kitimas peloidoterapijos procedūrų

metu ... 117

4. TYRIMŲ REZULTATŲ APTARIMAS ... 118

4.1 EKG rodiklių kitimas bendrosios krioterapijos procedūrų metu... 118

4.2 EKG rodiklių dinaminių sąsajų kitimas bendrosios krioterapijos procedūrų metu ... 120

4.3 Trukminių EKG rodiklių ir jų dinaminių sąsajų kitimas peloidoterapijos procedūrų metu ... 124

4.4 Širdies ritmo variabilumo kitimas peloidoterapijos procedūrų metu 126 IŠVADOS ... 132

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 133

BIBLIOGRAFIJOS SĄRAŠAS ... 134

Publikacijos disertacijos tema ... 150

PRIEDAI ... 152

SANTRUMPOS

A – aprūpinančioji sistema

ADK – aukštų dažnumų komponentė AKS – arterinis kraujo spaudimas

BASDAI (Bath Ankylosing Spondylitis Disease Activity Index) – ankilozinio spondilito aktyvumo indeksas

BASFI (Bath Ankylosing Spondylitis Functional Index) – ankilozinio spondilito funkcinio indekso testas

BASMI (Bath Ankylosing Spondylitis Metrology Index) – ankilozinio spondilito metrologinio indekso testas

BKT – bendroji krioterapija CRB – C reaktyvinis baltymas

DAS 28 (Disease Activity Score) – ligos aktyvumo indeksas, vertinantis 28 sąnarius sergantiems reumatoidiniu artritu

DKS – diastolinis kraujo spaudimas EKG – elektrokardiograma

ENG – eritrocitų nusėdimo greitis

HAQ (Health Asessment Questionnaire) – sveikatos vertinimo klausimynas HHA ašis – hipotalamo-hipofizės-antinksčio ašis

KMI – kūno masės indeksas LDK – lėtų dažnumų komponentė

LLDK – labai lėtų dažnumų komponentė

MSSD – vidutinis kvadratinis intervalų sekos nukrypimas NADK – normalizuota (santykinė) ADK reikšmė

NLDK – normalizuota (santykinė) LDK reikšmė NLLDK – normalizuota (santykinė) LLDK reikšmė R – reguliacinė sistema

ROS (reactive oxygen species) – aktyvios deguonies formos SDNN – standartinė deviacija

SKS – sistolinis kraujo spaudimas SVP – standartinė vidurkio paklaida ŠR – širdies ritmas

ŠRV – širdies ritmo variabilumas

TLK-10-AM – Tarptautinė statistinė ligų ir susijusių sveikatos sutrikimų klasifikacija, dešimtasis peržiūrėtas ir pataisytas leidimas Australijos modifikacija

V – vykdančioji sistema

VAS (Visual Analogic Scale) – vizualinės analogijos skalė skausmo vertinimui

ĮVADAS

Pagrindinė kurorto funkcija – sanatorinio gydymo paslaugų teikimas panaudojant natūralius gamtinius veiksnius. Apie kurortinių gamtinių veiksnių įtaką sveikam ir sergančiam organizmui diskutuojama nuo neatmenamų laikų. Moderniosios medicinos atstovai teigia, kad nedaug atlikta tyrinėjimų, kurie atitiktų įrodymais pagrįstos medicinos reikalavimus. Tačiau manoma, kad duomenys per šimtmečius gauti empiriškai tiriant natūralių gamtinių veiksnių poveikį žmonėms, sergantiems įvairiomis ligomis, yra pakankamai pagrįstas jų efektyvumo įrodymas [77]. Kurortinių veiksnių terapine verte domėtasi XX amžiuje. Tuometinio Kauno medicinos instituto mokslininkai savo disertacijose akivaizdžiai parodė, kad Birštono, Likėnų ir Druskininkų kurortų gydomosios durpės, mineraliniai vandenys, mikroklimatas efektyviai gydo reumatą, uždegimines ir degeneracines sąnarių, nervų, virškinamojo trakto, kraujotakos sistemos, ginekologines ligas, taip pat tirotoksikozę, inkstų akmenligę, psoriazę, lėtinę egzemą [77, 100]. Nuo 1957 m. iki 1967 m. kurortinių veiksnių gydomąją vertę ir jų mechanizmą nuodugniai tyrė Mokslų Akademijos Eksperimentinės medicinos instituto Kurortologijos sektorius. Šio sektoriaus nagrinėjama tematika reumato ir sąnarių ligų kurortinio gydymo efektyvumo bei kurortinių veiksnių mechanizmo tyrimas. Nuo 1967 m. iki 1992 m. kurortologijos problemas sėkmingai sprendė Kurortologijos mokslinio tyrimo laboratorija [100]. Per 25 jos veiklos metus buvo sistemingai tirtos gydymo Lietuvos kurortuose indikacijos ir kontraindikacijos [77]. Tuo laikotarpiu Druskininkuose daktaro disertacijas parengė ir apgynė Algimantas Kačergius (1974) [71], Henrikas Guobys (1983) [49], Mykolas Biliukas (1987) [22]. Nepriklausomybės metais kurortuose esančios sanatorijos buvo pritaikytos sunkių ligonių reabilitacijai, o moksliniai tiriamieji darbai kurortologijos srityje nebuvo vykdomi [77]. Pastaraisiais metais kreipiamas vis didesnis dėmesys kurortų plėtrai, rengiamos kurortų plėtros koncepcijos, analizuojama šalies kurortų sveikatinimo veiklos būklė ir numatomos jos plėtros kryptys [170], atnaujinama įstatyminė teisinė bazė. 2011 metais priimtas Lietuvos respublikos turizmo įstatymas [87], reglamentuojantis sveikatinimo ir sveikatingumo paslaugų teikimo reikalavimus ir tvarką, priimti įsakymai dėl peloidų [86] ir mineralinio ir jūros vandens [84] higienos normų. Tačiau pasigendame dėmesio moksliniams kurortinių veiksnių tyrimams, jais pagrįstų naujų gydymo metodikų kūrimo.

Atnaujinus sanatorinio kurortinio gydymo bazes, įdiegtos naujos gydomųjų veiksnių paruošimo procedūroms technologijos. Daugumoje

sanatorinio kurortinio gydymo įstaigų atsisakyta gydomojo purvo aplikacijų ir įdiegtos gydomojo purvo vonios procedūros. Kai kurios gydomosios procedūros, tokios kaip bendroji krioterapija, kitose pasaulio šalyse gerai žinomos ir veiksmingai taikomos sporto medicinoje, taip pat įvairių ligų gydymui bei profilaktikai, Lietuvoje tik pradedamos taikyti. Gydomojo purvo procedūrų atlikimo metodikos parengtos vadovaujantis ankstesnėmis, iki 1992 metų kurortologijos mokslinio tyrimo įstaigų parengtomis, metodinėmis rekomendacijos, o bendrosios krioterapijos procedūros – užsienio autorių patirtimi.

Mokslo plėtra labai priklauso nuo tyrimo metodologijų. Iki antrosios XX a. pusės vyravo empirinės, fenomenologinės arba statistinės situacijų aprašymo metodikos [152]. Tiriant gydomųjų procedūrų poveikį žmogaus organizmui, reikia rasti tokius metodus, kurie leistų tirti ne tik vieno organo ar sistemos funkciją, jos dinamiką, bet ir funkcinius ryšius tarp esminių į poveikį reaguojančių sistemų bei vertinti bendrą organizmo būklę. Tokie ieškojimai vyksta keliomis kryptimis. Viena jų – žmogaus organizmo struktūros kompleksiškumas bandomas vertinti registruojant įvairius tradicinius fiziologinius rodiklius ar išvestinius iš jų dydžius, taip aprašant esamą sistemos sudėtingumą. Kita kryptis – vertinti atskirų rodiklių kompleksiškumo charakteristikas, kartais ir netiesiogiai su kompleksiškumu susijusias, t. y. vertinant registruojamo rodiklio sudėtingumą, tai būtų įvairios fraktalinės dimensijos, Hankelio matricų determinantų rangas ir pan. Dar kita kryptis – sąsajų tarp įvairių parametrų vertinimai, leidžiantys vertinti tiek atskiro organizmo funkcinio lygmens rodiklius, tiek ir skirtingų funkcinių lygmenų rodiklius, o tai jau būtų kompleksiškumo profilio vertinimas [42].

Kompleksiškumo tyrimai remiasi prielaida, kad jei galima rasti parametrus, kurie aprašo ryšį tarp vienų kompleksiško objekto dedamųjų, tai, panaudojus tuos pačius parametrus, galima aprašyti ryšius ir tarp kitų komplekso dalių, nors skirtingos komplekso dalys gali elgtis skirtingai [20]. Visi organizmo adaptaciniai pokyčiai vyksta griaučių – raumenų sistemos (vykdančioji sistema V), širdies kraujagyslių sistemos (aprūpinančioji sistema A) ir reguliacinės sistemos (R) sąveikos dėka. Kalbant apie žmogaus kaip kompleksinės sistemos savybes, esmine jo struktūros dedamąja, sąlygojančia visą organizmo funkcionalumą daugeliu lygių, galima įvardinti širdies ir kraujagyslių sistemą. Elektrokardiograma (EKG) registruojama paprastu neinvaziniu būdu [20] ir atspindi širdies funkciją visais fraktaliniais lygiais. Žinant, jog mūsų organizmas yra kompleksinė adaptyvi sistema, pagal jos apibrėžimą, bet kurioje jos dalyje galime stebėti to kompleksiškumo pasireiškimą. Taip vien iš EKG rodiklių galime susidaryti tam tikrą vaizdą apie viso organizmo fiziologinius kitimus.

Automatizuota EKG registracijos sistema „Kaunas – Krūvis“ leidžia nepertraukiamai registruoti elektrokardiogramą ne tik ramybėje, bet ir įvairių gydomųjų procedūrų metu, o naujas EKG signalų analizės metodas, Kristinos Berškienės [20] įdiegtas į šią sistemą, atskleidžia naują svarbią klinikinę informaciją, kurios neįmanoma gauti EKG signalus analizuojant žinomais įprastiniais metodais. Sudaryta kompiuterizuota EKG signalų apdorojimo ir analizės posistemė, suteikia galimybę detaliai tirti elektrokardiografinius signalus, jų dinamines sąsajas bei modeliuoti grįžtamąjį ryšį [20].

Apibendrinant galime teigti, kad, šiuo metu, kai Lietuvoje aktyvėja kurortų plėtra, atnaujinamos gydymo natūraliais gamtiniais veiksniais bazės, diegiamos naujos, iki šiol Lietuvoje netaikytos procedūros ir gydymo metodai būtina atnaujinti mokslinį tiriamąjį darbą kurortologijos srityje ir įrodymais pagrįsti šių veiksnių poveikį tiek sveiko, tiek ir sergančio žmogaus organizmui. Tai tampa ypač aktualu, nes atsirandančios naujos analizės technologijos leidžia giliau ir detaliau atskleisti taikomų procedūrų tikslingumą ir specifiškumą. Naujausios technologijos leidžia registruoti ir detaliai analizuoti organizme vykstančius kitimus viso poveikio metu, tačiau kurortologijoje iki šiol jos nebuvo naudotos. Savo darbe naudojome kol kas tik sporto medicinoje taikytą tyrimų metodiką, leidžiančią pagal EKG signalų atskirų rodiklių sąsajų pokyčius nagrinėti ryšio tarp įvairių organizmo funkcinių sistemų kitimus. Naudodami šią metodiką atskleidėme moterų ir vyrų bei skirtingo amžiaus asmenų organizmo reakcijos į taikomus poveikius ypatumus.

Darbo hipotezė

Taikant bendrosios krioterapijos ir peloidoterapijos procedūras, turėtų kisti ŠKS funkciniai rodikliai ir jų sąsajos, o šie pokyčiai atspindėtų individualias organizmo kompleksiškumo pasireiškimo ypatybes.

Darbo tikslas – įvertinti žmogaus organizmo funkcijų kompleksiškumo raiškos ypatybes bendrosios krioterapijos ir peloidoterapijos procedūrų metu, naudojant neinvazinę EKG registracijos technologiją.

Uždaviniai:

1. Įvertinti EKG rodiklių kaitą bendrosios krioterapijos procedūros metu. 2. Įvertinti EKG rodiklių dinaminių sąsajų kaitą bei žmogaus organizmo

3. Įvertinti organizmo jautrumo poveikiui ir adaptacinių reakcijų kitimą pakartotinių bendrosios krioterapijos poveikių metu.

4. Įvertinti trukminių EKG rodiklių, jų dinaminių sąsajų bei organizmo kompleksiškumo kaitą peloidoterapijos procedūros metu.

5. Palyginti skirtingo amžiaus ir lyties žmonių adaptacines organizmo reakcijas ir organizmo funkcijų kompleksiškumą, vertinant širdies ritmo variabilumo kitimą peloidoterapijos procedūros metu.

Darbo naujumas ir originalumas

Darbe vertintos elektrokardiografinių rodiklių ir jų sąsajų, atspindinčių širdies ir kraujagyslių sistemos (ŠKS) funkcijų kompleksiškumą, kaitos ypatybės bendrosios krioterapijos ir peloidoterapijos procedūrų metu. EKG rodiklių, atspindinčių ŠKS fiziologinius pokyčius, registracijai naudota kompiuterizuota EKG registracijos ir analizės sistema ,,Kaunas-Krūvis“, o duomenų analizei – nauji netiesinės analizės metodai, tokie kaip antros eilės matricų analizė, atskleidžianti organizmo kaip kompleksinės sistemos ypatybes.

Parodyta, kad programa ,,Kaunas-Krūvis“, iki šiol moksliniams tyrimams taikyta tik sporto medicinos srityje vertinant fizinio krūvio poveikį, gali būti naudojama ir kitų, taip pat ir įvairių kurortinių veiksnių poveikio organizmui analizei. Tai pirmasis tyrimas kurortologijos srityje, atskleidęs ŠKS funkcinių rodiklių, t. y. EKG rodiklių, ir skirtingo fraktalinio lygmens tarpparametrinių sąsajų (kompleksiškumo) kaitą gydomųjų procedūrų metu. Šis detalizuotas poveikio stebėsenos tyrimas leido atskleisti santykinai nedidelius tarpgrupinius įvairių funkcinių sistemų veiklos ir reguliuojamų mechanizmų sąveikos skirtumus.

Nustatyta, kad ŠKS reakcija į trumpalaikį ekstremalaus šalčio poveikį bendrosios krioterapijos procedūros metu yra dvifazė, o tarpparametrinių sąsajų kaitos pobūdis atskleidė, kad į šalčio poveikį reaguoja visos holistinės sistemos visuose fraktaliniuose lygmenyse, tačiau nevienodu greičiu ir stiprumu – pirminė reakcija, kilusi reguliacinėje sistemoje organizmo lygmenyje, vėliau sukelia metabolizmo suaktyvėjimą organų lygmenyje. Tai, kad mes nustatėme tiesioginį ir stipriausią poveikį reguliacinėms sistemoms organizmo lygmenyje tik pagrindžia bendrosios krioterapijos kaip gydymo metodo efektyvumą gydant ligas, kurių patogenezėje vyrauja HHA ašies disreguliacija. Pagal trukminių EKG rodiklių tarpparametrinių sąsajų kaitą gydymo krioterapijos procedūromis kurso metu nustatytas minimalus ir optimalus krioterapijos procedūrų skaičius, užtikrinantis gydymo efektyvumą.

Nustatyta, kad peloidoterapijos procedūrų metu, kai organizmas funkcionuoja didelės apkrovos sąlygomis, skirtingai aktyvėja įvairių funkcinių sistemų veikla, o šiuos skirtumus lemia sistemos ar viso organizmo funkcinė būklė. Tai patvirtina tirtų EKG rodiklių pokyčiai skirtingose amžiaus bei moterų ir vyrų grupėse. Tyrimas atskleidė skirtingą atskirų tiriamųjų grupių širdies ritmo variabilumo dinamiką peloidoterapijos procedūros metu.

Nauji tyrimo analizės metodai, vertinantys organizmo sinergines ypatybes ir jo kompleksiškumą atspindinčių rodiklių dinamiką išplečia galimybę pažinti naujas, iki šiol neatskleistas ypatybes, galėtų būti panaudoti funkcinei būklei vertinti, valdant ir kitų kurortologinių veiksnių poveikių trukmę, stiprumą, ieškant optimalių dozių ir adaptacijos efekto.

1.

LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Integralus organizmo sistemų vertinimo modelis

Dar XVI a. viduryje Vezalijus pastebėjo (1.1.1 paveikslas), jog žmogaus organizme egzistuoja kelios sistemos, pasižyminčios išskirtinėmis savybėmis. Jos savo struktūromis apima visą žmogaus organizmą. Pirma tai – atraminė, kaulų ir raumenų sistema, apimanti visą žmogaus organizmą, raiščiais fiksuojanti net vidaus organų tam tikrą padėtį. Antra, tai širdies ir kraujagyslių sistema, kuri energiniais ištekliais aprūpina visas organizmo lasteles. Nėra sistemos ar ląstelės, kuri su šia sistema nebūtų susijusi. Tai nėra vienintelė šios sistemos funkcija, tačiau jos holizmui nusakyti pakanka ir šios savybės. Trečioji holistinė sistema – nervų-reguliavimo sistema, veikianti kiekvienos organizmo ląstelės funkciją ir reaguojanti į kiekvienos ląstelės poreikius, t. y. integruojanti visų elementų funkcionalumą į vieningą organizmo funkcionalumą [8, 20, 42, 109, 152, 160].

V A R

1.1.1 pav. Trys žmogaus organizmo holistinės sistemos (remiantis

Vezalijumi, 1543) [152, 161]

Pastaba: Atsižvelgiant į vykdomas funkcijas, šias sistemas galima taip apibūdinti:

V paveiksle – vykdomoji, raumenų ir kaulų struktūrinė sistema (sutrumpintai V), A

paveiksle – aprūpinimo ir širdies ir kraujagyslių sistema (sutrumpintai A), R paveiksle – reguliavimo sistema (sutrumpintai R)

Taigi žmogaus organizme turime tik šias tris holistines sistemas, kurios drauge sudaro kompleksinę sistemą – žmogaus organizmą, ir bet kokie prisitaikymo, adaptacijos, funkciniai reiškiniai mūsų organizme vyksta veikiant šioms trims sistemoms drauge. Jų veikimą drauge, jų kompleksinę sandarą, galime pavaizduoti, jungdami minėtas holistines sistemas į trikampį [153]. Santykinai sisteminę organizmo reakciją šiuo modeliu galima apibrėžti skirtingomis plokštumomis, t. y. skirtingais fraktaliniais lygiais ir sąlygiškai apibūdinti jas kaip periferijos ar reguliuojamąją pakopą [42]. Organizmo egzistavimą užtikrina taip vadinamas priežastinis ryšys iš viršaus į apačią (angl. - top down) ir priežastinis ryšys iš apačios į viršų (angl. – buttom up). Šių ryšių sąveika formuoja grįžtamąjį priežastinį ryšį. Šiuo požiūriu grindžiamas taip vadinamos dinaminės sveikatos ir dinaminės patologijos sąvokos [94].

Žmogaus organizmo kompleksinė sistema ir joje esantys santykiai nurodyti 1.1.2 paveiksle.

1.1.2 pav. Holistinių sistemų kompleksinė struktūra ir holistinių sistemų

esminiai tarpusavio santykiai [152, 153, 155]

Pastaba: R – reguliavimo sistema,V – vykdomoji, raumenų ir kaulų struktūrinė sistema, A – aprūpinimo, širdies ir kraujagyslių sistema

Santykis R–A parodo reguliavimo sistemų įtaką širdies ir kraujagyslių, t. y. aprūpinimo, sistemai. Ši įtaka pasireiškia keliais fraktaliniais lygmenimis (autonominė nervų sistema, neurohumoralinė sistema, sinusinis mazgas), t. y. valdant pačios širdies funkciją per širdies susitraukimų dažnį (ŠSD), širdies susitraukimo jėgą, kraujagyslių tonusą bei periferinių kraujagyslių veiklą. R–A santykis gali būti įvardintas žmogaus organizmo kaip kompleksinės sistemos sisteminiu rodikliu ir gali būti nusakomas laiko intervalu tarp dviejų šalia einančių širdies susitraukimų, EKG matuojamu

A R-A A-R R-V A-V V-A R V V-R

RR intervalu. RR intervalo trukmės nepastovumas, esant sinusiniam ritmui, vadinamas širdies ritmo variabilumu, gali būti siejamas su funkcine organizmo būkle ir gali atspindėti organizmo kompleksiškumą, kuris priklauso nuo asmens treniruotumo ir/ar ŠKS funkcinės būklės pokyčių dėl amžiaus ar ligų [1, 95, 96,152, 155, 171].

Santykis A–R parodo širdies ir kraujagyslių sistemos įtaką reguliavimo sistemoms. Šiuo požiūriu svarbus kompleksiškumo rodiklis yra JT intervalas – elektrinės širdies repoliarizacijos rodmuo, sietinas su miokardo metabolizmo greičiu. Nepageidaujami pokyčiai įvairiuose fraktaliniuose lygmenyse, tokie kaip genų mutacijos sąlygotas įgimtas ilgas QT intervalas (subląstelinis lygmuo), jonų apykaitos sutrikimas (ląstelių lygmuo), dėl nepakankamos koronarinės kraujotakos atsiradę morfologiniai pokyčiai miokarde (organo lygmuo) ir išsivystęs repoliarizacijos sutrikimas gali sąlygoti širdies ritmo sutrikimus ir kraujotakos nepakankamumą [54]. Dėl kraujotakos nepakankamumo gali atsirasti negrįžtami pokyčiai įvairiuose reguliacinės sistemos lygmenyse, sukeliantys esminius pokyčius tiek reguliacinės, tiek periferinių sistemų funkcijose [152].

Santykis R–V, nurodo reguliacinių sistemų įtaką organizmo „periferinėms“ sistemoms, organizuoja kompleksinių sistemų grandines ir žemesniuose fraktaliniuose lygiuose, t. y. formuoja ir valdo raumenines grandines trumpalaikėse funkcinėse skalėse bei organizuoja tinkamą, adekvatų metabolizmą ilgalaikėse laiko skalėse. Vienas iš šį santykį apimančių, nusakančių rodiklių (dar gali būti vadinamas sisteminiu parametru) yra sistolinis arterinio kraujo spaudimas (SKS) [152, 153].

Santykis V–R apima propriorecepcijos sritį. Jis formuoja informacinius srautus veikiančius reguliacinę sistemą ir sudaro galimybę adekvačiai reaguoti į vykstančius tiek aplinkos tiek paties organizmo pokyčius. Tai daugelio lygių sistema: tai ir receptoriniai laukai ir reflektoriniai lankai, apimantys visą periferinę nervų sistemą [152]. Amžiniai šio santykio kitimai (fizinio aktyvumo mažėjimas, pakitusi laikysena ir eisena) rodo organizmo kompleksiškumo mažėjimą [70, 96], formuojantį papildomą problemų ratą vyresniems asmenims ir komplikuojantį asmens reakcijas įvairių traumų metu. Šis ryšys taip pat valdo ir periferijos hemodinaminius aspektus. Pastaroji ypatybė gali būti nusakoma arterinio kraujo spaudimo pulsine amplitude (SKD – DKS) [152].

Santykis A-V apima mikrocirkuliacijos ypatumus periferinėse sistemose, nusako širdies ir periferijos ryšį. Tai labai artimas ir stiprus ryšys, formuojantis kompleksinių sistemų organizavimą mažose, tačiau esminėse, skalėse (arteriolė – kapiliaras – kapiliarinis šuntas). Ši įtaka gali būti charakterizuojama diastoliniu arteriniu kraujo spaudimu (DKS).

Santykis V-A – ryšys, sietinas su periferinių sistemų metabolizmo ypatybėmis. Senstant organizmui, vystantis aterosklerozei, šio ryšio išsiderinimai sąlygoja rimtus, grėsmingus žmogaus sveikatos pokyčius [152].

Į bet kokį organizmui sukeltą poveikį reaguoja visos trys sistemos drauge (gal tik skirtingu dydžiu ir forma), ir organizmo bendroji reakcija visada yra visų šių trijų sistemų suminis atsakas [20, 152]. Holistinių sistemų visuma lemia struktūrinį ir funkcinį sistemos kompleksiškumą. Vis daugiau pateikiama įrodymų, kad amžius, žalingi poveikiai ar klinikinės situacijos mažina organizmo kompleksiškumą [96]. Organizmo kompleksiškumo mažėjimas gali rodyti, jog formuojasi tam tikra patologija su galimomis nepalankiomis išeitimis. Neigiamus organizmo funkcinės būklės pokyčius nurodo ir širdies ritmo variabilumo mažėjimas, kvėpavimo pokyčiai, raudonųjų kraujo kūnelių (eritrocitų) mirgėjimas (angl. flickering [65]), fizinio aktyvumo mažėjimas, eisenos, laikysenos pasikeitimas [96].

1.2 Kompleksinės sistemos medicinoje

Šiuolaikinei medicinai ir sportui taikoma daugybė metodų, tiriančių įvairių lygių organų patologinius procesus. Nors organų sistemų tarpusavio sąveikos reiškiniai taip pat įtraukiami į patologinius procesus ir juos veikia, pačios sąveikos dar mažai aprašytos ir ištirtos. Naudojant naujas medicinos technologijas registruojama labai detali informacija apie tiriamuosius procesus, o duomenų analizė ir integracija paprastai atliekama matematiniais metodais. Realiame gyvenime duomenys yra susiję su fiziologiniais mechanizmais, savo funkcijomis apimančiais visą žmogaus organizmą visuose jo lygmenyse [152]. Vienos organų sistemos aktyvumas sukelia pokyčius kitoje sistemoje ir jos funkciją nusakančioje užrašomų parametrų grupėje, todėl žmogaus organizmo būklę reiktų vertinti apibendrintai, integruotai, o ne skirstant jį į atskiras sistemas. Tokia integracija turi apimti ne tik pavienio organo sistemos funkcionalumą, bet ir įvertinti santykius tarp esminių funkcionuojančių sistemų, nes vienos iš šių sistemų funkcijos sutrikimas dažniausiai sukelia tam tikrą patologiją ar pablogina žmogaus funkcinę būklę [152]. Pastaruoju metu tokią sąveiką galima geriau suprasti ir tirti remiantis tokiais mokslais kaip kompleksinių sistemų teorija (ypač kompleksinių prisitaikančiųjų (adaptyvių) dinaminių sistemų teorija) [7, 40, 46, 59, 131], sinergetika – mokslu apie sąveikas ir santykius tarp elementų [55], chaoso teorija [7, 75] ir kitais.

Chaosas erdvėje aprašomas fraktališkumu [7]. Chaoso teorija apibrėžia fraktalus kaip panašias struktūras pasikartojančias skirtinguose apibendrinimo lygiuose, skalėse. Viena į kitą talpinamos dinaminės

struktūros visuomet yra atviros savitarpio sąveikoms – bet kurios struktūros dinamika yra stipriai veikiama bent dviejų kitų struktūrų dinamikos: vienos, kuri yra struktūroje ir kitos, ją apimančiosios.

Chaosas laike aprašomas dinaminėmis sistemomis, keičiančiomis savo būklę fazinėje erdvėje. Chaoso teorija kelia didelį susidomėjimą ir taikoma įvairiose medicinos srityse: anatomijoje, ląstelių biologijoje, molekulinėje biologijoje, onkologijoje, vidaus ligų, kardiologijos, neonatologijos, farmakologijos, neurologijos, epidemiologijos ir psichiatrijos srityse [52]. Tačiau šiuo metu ji tėra tik kompleksinių sistemų teorijos dalis [7].

Kompleksinė sistema – tai sistema, susidedanti iš didelio skaičiaus sudedamųjų dalių, kurios sąveikauja tarpusavyje netiesiškai, o tarp atskirų dalių egzistuoja hierarchija [40]. Daugelis fiziologinių procesų, vykstančių žmogaus organizme iš prigimties yra kompleksiški [96]. Šia prasme žmogaus organizmo kompleksiškumas suprantamas kaip neatsitiktiniai svyravimai daugialypėje laiko skalėje su tariamai nereguliariu fiziologiniu atsaku [96].

Bendrosios kompleksinių sistemų savybės [7, 20, 40, 52, 75, 152]:

1. Kompleksinės sistemos sujungia daug dedamųjų, sąveikaujančių

tarpusavyje netiesiškai. Netiesinės sistemų sąveikos ypač išryškėja

staiga pakitus situacijai, pvz. sutrikus vienos iš sąveikaujančių sistemų funkcijai.

2. Kompleksinės sistemos dedamosios yra tarpusavyje susijusios.

3. Kompleksinė sistema turi struktūrą, nusakomą keliomis skalėmis. Kiekvienoje skalėje (kūnas, organų sistema, organas, audiniai, ląstelė, baltymų molekulės) yra savita struktūra, apimanti daug smulkesnių skalės struktūrų. Tai vadinama fraktališkumu. Sistemos sudedamosios dalys taip pat gali būti kompleksinės sistemos. Būdingas ir esminis kompleksinių sistemų bruožas yra tai, kad nagrinėjant reiškinius smulkesnėsedetalių skalėse, jų sudėtingumas nemažėja.

4. Kompleksinė sistema geba staiga keisti elgseną. Kompleksinė sistema gali keistis pati (keisti struktūrą, kurti naują struktūrą, atsigaminti) ir keisti aplinką. Tai adaptyvi kompleksinė sistema.

5. Kompleksiškumas apima procesų kitimą tarp chaoso ir ne chaoso. Dauguma netiesinių sistemų nėra visiškai chaotiškos, tiksliau, vienų parametrų atžvilgiu jos gali būti chaotiškos, o kitų – ne. Kompleksiškumas atsiranda ties chaoso riba, kai, pavyzdžiui, dėl aplinkos ar kito veiksnio, peržengiamas tam tikras ribinis taškas ir ,,gamtos“ dinamika persijungia.

6. Kompleksiškumas apima pokyčius tarp kooperacijos (sistemos viduje) ir konkurencijos (sistemos išorėje). Tai sąveika tarp skalių, kai

konkurenciją aukštesnėje skalėje (n) paneigia kooperacija (sinergetika) smulkesnėje skalėje (n-1).

7. Kompleksinių sistemų valdymas paskirstomas tarp jas sudarančių elementų, sinergetiškai sąveikaujančių visų valdymo funkcijų metu. Pagrindinis valdymo organizmuose mechanizmas yra virpesiai ir variabilumas, formuojatis lanksčią ,,bėgančių“ kitimų sistemą. Šie kitimai apima visus kompleksinės sistemos elementus, ,,švelniai papildančius vienas kito galimybes. Bet koks ,,diktatas“ iš karto blogina valdymo, koordinavimo ypatybes.

Biologinės sistemos, taip pat ir žmogaus organizmas, yra adaptyvi kompleksinė sistema, kurios elgesys charakterizuojamas kaip netiesinės jos sudedamųjų dalių (subsistemų) sąveikos (ervėje ir laike) rezultatas, skirtinguose sistemos organizacijos lygiuose [20]. Atskirų kompleksinės sistemos dalių (fraktalų) elgesys gali būti chaotiškas, bet ne kompleksiškas [7], kompleksiškumą apsprendžia atskirų sistemos dalių tarpusavio sąveika, kai valdymas paskirstomas tarp jas sudarančių elementų. Visumos generuojami poveikiai skiriasi nuo atskirų dalių poveikių, o visos dinaminės sistemos elgsena negali būti nusakoma atskirų jos dalių elgsena [55]. Dažnai teigiama, kad visuma yra didesnė už paprastą dėmenų sumą, pvz., „2+25”. Šis reiškinys, kai bendros veiklos rezultatas yra didesnis už kiekvieno elemento rezultatą, vadinamas sinergetika. Tai „kooperacijos“ poveikiai, atsirandantys objektams veikiant drauge. Sinergetikos egzistavimui reikia bent trijų sąlygų veikiančių drauge: a) bendro tikslo, b) užduočių pasidalijimo, c) „lankstumo”, t. y. kintamumo ar variabilumo atliekant užduotis. Sinergetika stebima kiekviename detalumo lygyje (fraktale) – ją galime stebėti nuo elementarių dalelių kvantų mechanikoje, atominiame lygyje iki žmogaus organų visumos veiklos bei žmonių grupių, tautų bendros, kiekvienai grupei specializuotos veiklos [152]. Sinergizmas yra būtina sąlyga apimanti tiek skirtingus žmogaus organizmo fraktalinius lygmenis, tiek ir skirtingas organų sistemas ar organus. Veikiant išoriniams veiksniams (temperatūrai, elektros srovei ir kt.), nuolatinė skirtingų organų ir sistemų tarpusavio sąveika pakinta, tampa nestabili, tam tikroje sistemoje formuojasi naujas vyraujantis ,,tvarkantis veiksnys“, darantis esminę įtaką visoms subsistemoms ir formuojantis naujas struktūras jose [55].Klinikinėje medicinoje sinergizmo irimą galima apibrėžti kaip patofiziologinės situacijos formavimąsi [152], o lokalus tam tikro poveikio sukeltas pokytis sistemoje gali koreguoti ,,klaidą“, atstatyti prarastą ryšį ir atkurti bendrą visos sistemos būklę [94].

Kompleksiškumo kitimo (organizmo būklės) vertinimas priklauso nuo pasirinkto fraktalinio lygmens (skalės) [131] ir nuo adaptyvios kompleksinės sistemos elementų sąveikos tipo [9]. Kai sistema sudaryta iš

elementų, kurių sąveika yra nuosekli, sistemos dinamika matoma tik aukščiausio lygio skalėje. Jeigu sistema yra sudaryta iš nepriklausomų dalių, jų sąveika gali būti stebima tik žemesnio lygio skalėje. Jeigu sistema sudaryta iš dalių, kurių elgsena dalinai koreliuota ar dalinai nepriklausoma, sistemos dinamiką galima vertinti skirtingo lygio skalėse, skirtingu sudėtingumo lygiu [9, 20].

Kadangi žmogaus organizmo sistemos gali būti nagrinėjamos skirtingais sudėtingumo lygiais (pavyzdžiui molekulių, ląstelių, audinių, organų, sistemų), būtina fiziologinius duomenis analizuoti keliais lygiais, vertinti jų kompleksiškumą, tarpusavio ryšius ir dinamines sąsajas [20, 31].

1.2.1 pav. Žmogaus organizmo, kaip kompleksinės adaptyvios sistemos

fenomenologinis modelis [20,152,153,160]

Pastaba: R – reguliacinė sistema, V – vykdančioji sistema, A – aprūpinančioji sistema, Kv – kvėpavimo sistema, Δ S – sistolinio kraujo spaudimo pokytis, Δ(S-D) – pulsinis spaudimas (sistolinis kraujo spaudimas – diastolinis kraujo spaudimas, ΔRR – RR intervalo

trukmės pokytis, ΔDJT – JT intervalo trukmės pokytis, ΔAR – R dantelio amplitudės pokytis

Šiuo, kompleksiškumo vertinimo, požiūriu patogiausia vertinti pokyčius vykstančius širdies ir kraujagyslių sistemoje, kadangi ši sistema turi visas kompleksinėms adaptatyvioms sistemoms būdingas savybes, pasižymi fraktališkumu, sąveikauja su visomis organizmo sistemomis (1.2.1

paveikslas), o visą savo funkcionalumą išreiškia elektriniais procesais, kurie lengvai užrašomi neinvaziniu būdu – elektrokardiograma [20].

Vieną iš pavyzdžių, kaip širdies ir kraujagyslių sistema dėl jos sudedamųjų elementų tarpusavio ryšių pokyčių lemia viso organizmo funkcinės būklę, pateikia Vilay Sharma [131].

Jis išskiria penkias širdies kraujagyslių sistemos elgesio savybes: pastovumą (gebėjimas išlaikyti homeostazę), periodiškumą (cirkadinis paros ritmas), kvaziperiodiškumą (širdies elektrofiziologija, vegetacinės nervų sistemos įtaka), determinuoto chaoso būseną (gebėjimas prisitaikyti prie pakitusių sąlygų) ir atsitiktinį elgesį (kaip organizmo išsekimo ir neprognozuojamos elgsenos rodiklį).

Autorius [131] aprašo dvi klinikines situacijas. Pirmoji situacija ūmi būklė, t. y. ūmus miokardo infarktas ar ritmo sutrikimo paroksizmas. Šiuo atveju sinusinio mazgo veikla, normaliomis sąlygomis pasižyminti kvaziperiodiškumu, staiga pakinta ir ,,pastumiama“ į determinuoto chaoso būseną, širdies veikla tampa aritmiška, t. y. chaotiška, tarsi labiau variabili, tačiau organizmo kompleksiškumas dėl to nedidėja, nes prarastas ryšys tarp kompleksinėje sistemoje sąveikaujančių elementų. Antroji situacija – lėtinis širdies nepakankamumas. Šiuo antruoju atveju stebimas širdies ritmo variabilumo sumažėjimas dėl ligos sukelto sinusinio mazgo veiklos ,,pasislinkimo“ į periodiško elgesio būseną. Šis poslinkis sąlygoja širdies ritmo variabilumo (chaotiškumo) sumažėjimą ir gebėjimo prisitaikyti prie kintančių aplinkos sąlygų praradimą. Tagi abiejos situacijose staigios mirties rizika išauga [131].

Žmogaus organizmo, kaip kompleksinės adaptyvios sistemos funkcijų analizei labai svarbūs atskiras sistemas nusakančių signalų dinaminiai savitarpio ryšiai, o jų vertinimui reikalingi adekvatūs metodai, kuriems nereikia daug duomenų. [20]. Fiziologinių signalų sąveikų vertinimai, panaudojant laiko eilučių analizės metodus, patvirtino netiesinių matematinės analizės metodų taikymo tikslingumą organizmo, kaip kompleksinės sistemos funkcinės būklės, tyrimuose. Įdiegus šį metodą į kompiuterizuotos EKG registracijos ir analizės sistemą ,,Kaunas-Krūvis“, pagal dinaminių sąsajų kaitą buvo nustatyta, kad po kraujotakos atstatymo procedūros, atliktos sirgusiems miokardo infarktu, įvyksta kraujotakos persiskirstymas ir dėl ,,priblokšto miokardo“ efekto tarpparametrinės sąsajos sumažėja [19]. Funkcinių rodiklių sąsajų kaitos vertinimai sportininkams leidžia išsamiau pažinti organizmo funkcinės būklės kaitą ir nuovargio požymius, atliekant po dvejas intensyvias pratybas per dieną [160]. Be to elektrokardiogramos rodiklių sąsajų kaitos vertinimai parodė, kad organizme dar prieš krūvio pradžią vyksta pasirengimas būsimam fiziniam krūviui atlikti, o greitumo grupės atstovams būdinga tai, kad ramybėje

dauguma tarpparametrinių EKG rodiklių sąsajų yra reikšmingai stipresnės nei ištvermės atstovų, o atliekant fizinį krūvį veloergometru šių sąsajų pokyčiai labiau išreikšti [160]. Nustatyta, kad EKG rodiklių kompleksiškumo dydis priklauso nuo aktyvuojamos raumenų grupės: atliekant judamąsias užduotis rankomis jis didesnis nei kojomis [109]. Asmens fizinis pajėgumas turi reikšmingą įtaką ne tik atskirų ŠKS funkcinių rodiklių kaitai, bet ir jų tarpusavio sąsajoms – didesnio fizinio parengtumo asmenų kompleksiškumo įverčiai yra didesni [8, 20, 108, 160].

Apibendrinant galime teigti, kad žmogaus fiziologinių sistemų analizė kompleksinių sistemų teorijos požiūriu tebėra labai ambicingas uždavinys. Problemos sudėtingumas dažnai skatina naudoti novatoriškus matematinius metodus, kurie galėtų analizuoti procesus, vykstančius organizme įvairių, tame tarpe ir fizioterapinių, poveikių metu.

Integralus organizmo sistemų vertinimo modelis ir organizmo funkcinės būklės vertinimas kompleksinių sistemų teorijos požiūriu – tai naujo tipo sveikatos technologijų, taip pat ir kurortinio gydymo metodikų, kūrimo pagrindas. Kiekvienam asmeniui svarbi skiriamųjų kurortinių poveikių individualizacija. Jei, prieš pradedant taikyti numatomą poveikį, žmogus kompleksiškai būtų tiriamas, o pagal tyrimo duomenis būtų sudaromas individualus poveikio planas, kurio pagrindinis principas – atitinkančio organizmo funkcinę būklę dirgiklio parinkimas, tai, laikantis šio principo, nebūtų pažeidžiami, sutrikdomi prisitaikymo prie dirgiklio mechanizmai [47]. Organizmo funkcinės būklės pokyčių vertinimas kurortinio gydymo eigoje ir pagal tai poveikių intensyvumo koregavimas leistų kryptingai siekti teigiamo šių veiksnių poveikio žmogaus organizmui.

1.3 Bendroji krioterapija

Krioterapija [kryos – šaltis, therapya – gydymas (gr.)] – tai fizioterapijos gydymo metodas, pagrįstas stimuliuojančiu šalčio, kaip pagrindinio fizinio veiksnio, poveikiu žmogaus kūno paviršiui. Krioterapijos pagrindas yra viso organizmo ar jo atskirų dalių atšaldymas ekstremaliai šaltų dujų aplinkoje.

Krioterapijos pradininkas japonas Tosimo Jamauči pradėjo šį metodą taikyti reumatoidinio artrito gydymui jau 1978 metais. Nuo 1985 metų šis gydymo metodas pradėtas taikyti Vokietijoje. Krioterapijos pradininkas Vokietijoje Reinhard Fricke [56, 132]. Aštuntame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje ši procedūra pradėta taikyti ir Tarybų Sąjungoje. Lyderis šioje srityje buvo Charkovas (Ukraina) ir Leningradas (Sankt Peterburgas, Rusija). Tuo pačiu metu krioterapija pradėta taikyti ir Lenkijoje [132]. Dabar Europoje krioterapija plačiai taikoma Vokietijoje, Lenkijoje, Rusijoje,

Čekijoje, Latvijoje. Lietuvoje krioterapija kaip gydomoji procedūra žinoma mažai, buvo pradėta taikyti 2005 metais Vilniuje, Druskininkuose taikoma nuo 2006 metų.

Krioterapija taikoma įvairių ligų sukeltų simptomų – skausmo [26, 76, 80, 101, 134, 135], uždegimo [4, 26, 53, 80, 138], kraujotakos sutrikimo, nerimo, miego sutrikimų [125, 126]– mažinimui, kliniškai sveikų žmonių bendros savijautos gerinimui, imuniteto stiprinimui [114] bei sportininkų ištvermės didinimui[67].

Šiuo metu kriokameros gaminamos Vokietijoje (Zimmer Medizin Systeme), Lenkijoje (Creator, Maximus, KrioSystem ir kt.), Ukrainoje (Kriomed), Rusijoje (Krion).

Baranov su aut. [176] nurodo šiuos reikalavimus krioterapijos procedūrai:

 Temperatūra kriosaunoje turi atitikti krioterapijos kriterijus

(−130° −160°C). Krioterapija žemesnėje nei −160°C temperatūroje laikoma ekstremalia krioterapija, o aukštesnėje, nei −120°C – žemų temperatūrų dujinė hipotermija [176]

 Pakankamas ekspozicijos laikas. Tik per pakankamos trukmės (2-3 min) ekspozicijos laiką odos receptoriai, veikiami krioterapinį režimą atitinkančia temperatūra, formuoja ir siunčia smegenims stiprų impulsą apie ,,mirtiną“ pavojų, o šio impulso sukelta unikali organizmo reakcija ir yra gydomojo poveikio pagrindas [176].

 Odos paviršiaus temperatūra turi nukristi iki -2-0˚C. Procedūros

metu staiga atšąla tik odos paviršius, šaltis prasiskverbia tik nuo 0,5 iki 4,5 mm, prasiskverbimo gylis priklauso nuo odos storio. Per aukšta procedūros temperatūra (daugiau –130˚С) bei apsauginiai drabužiai neleidžia odai atšalti iki reikiamos temperatūros, nesukelia reikiamo odos paviršinių kraujagyslių spazmo, sudaro sąlygas prasiskverbti šalčiui į gilesnius nei 4-5 mm sluoksnius ir gali sukelti peršalimo reiškinius [176].

 Šalčiu turi būti dirginamas kuo didesnis odos plotas. Paskaičiuota,

kiek procentų apranga mažina procedūros efektyvumą: veltiniai – 8,3 proc., pirštinės – 4,9 proc., kojinės, dengiančios blauzdas (golfai) – 10,3 proc., apatinės kelnaitės glaudžių tipo – 6,8 proc., apatinės kelnaitės šortų tipo – 17,7 proc., marškinėliai be rankovių – 29,4 proc., trumpi marškinėliai – 18,3 proc.

 Kūno paviršius per 2-3 min turi atiduoti apie 600 kJ šilumos

Bendrosios krioterapijos procedūroms atlikti šiuo metu naudojama dviejų tipų įranga: grupinės dviejų ar trijų patalpų kriokameros ir individualios kriokameros.

Įėjimas ir išėjimas

Avarinis išėjimas

1.3.1 pav. Grupinės krioterapijos trijų patalpų kriokamera ,,Zimmer

Medizin Systeme“, pagaminta Vokietijoje.

1.3.2 pav. Grupinės krioterapijos dviejų patalpų kriokamera, pagaminta

1.3.3 pav. Individualios krioterapijoskriokamera SNCC-01

"CryoBarrel", pagaminta Lenkijoje

Indikacijos [26, 92, 119, 132, 173]:

 Jungiamojo audinio ir raumenų bei skeleto ligos (uždegiminės poliartropatijos (reumatoidinis artritas), artrozė, spondilopatijos (ankilozinis spondiloartritas), dorsopatijos, degeneracinės ligos ir antriniai stuburo ar periferinių sąnarių pažeidimai, kaulų tankio ir struktūros pažeidimai (osteopenija, osteoporozė), minkštųjų audinių ligos (miozitai, dermatomiozitai, periatritai, sausgyslių ir sąnario kapsulės uždegimai), psoriazė ir psoriatinis artritas, podagra, autoimuninės ligos.

 Nervų sistemos ligos (radikulitai, išsėtinė sklerozė, nerimo ir depresijos sindromas).

 Profesionalus sportas (organizmo biostimuliacijai, jėgos ir ištvermės treniruočių intensyvumo didinimui, greitesniam atsistatymui po krūvio, minkštųjų audinių ir sąnarių traumų gydymui bei raumenų, sausgyslių, sąnarių ir stuburo perkrovimo simptomų gydymui). Kontraindikacijos [21, 26, 56, 80,119, 132, 173]:

 Šalčio netoleravimas, šalčio dilgėlinė, alergija šalčiui;

 Širdies ligos (nestabili krūtinės angina, mitralinio ar aortos vožtuvo stenozė, ritmo sutrikimai ar tachikardija daugiau nei 100 k/min, plautinė hipertenzija)

 Periferinės kraujotakos sutrikimas (Reynaud liga);

 Tromboflebitai ar flebotrombozės;

 Atviros žaizdos ar trofinės opos;

 Hipotireozė;

 Ryški anemija;

 Krioglobulinemija ir kriofibrinogenemija;

 Agamaglobulinemija;

 Klaustrofobija (procedūras atliekant uždaroje grupinės krioterapijos kriokameroje);

 Centrinės nervų sistemos ir psichinės ligos;

 Onkologinės ligos;

 Išsekimas;

 Nėštumas ir maitinimas krūtimi;

 Narkotikų, antipsichozinių vaistų ir alkoholio vartojimas.

Druskininkų gydykloje krioterapijos procedūros atliekamos Lenkijos gamybos individualioje kriokameroje SNCC-01 ,,CryoBarrel“ (1.3.3 paveikslas).

Bendrosios krioterapijos veikimo mechanizmas

Daugumos kurortinių veiksnių (klimatinių, mineralinių vandenų, gydomojo purvo, krioterapijos) pirmoji ir pagrindinė poveikio vieta yra oda. Žmogaus oda – sudėtinga daugiasluoksnė struktūra, sudaryta iš epitelio, riebalinio audinio ir raumenų. Odos plotas 1,5-2,2 m2

. Išoriniame ragėjančiame odos sluoksnyje gausu receptorių. Viename kvadratiniame odos centimetre yra apie 300 jutimo taškų: apie 200 skausmo, 12-15 šalčio, 1-2 šilumos, 25 slėgio jutimo ir kt. [29, 56, 100]. Visame odos paviršiuje žinoma apie 700 akupunktūrinių taškų, kurie be jokių sudėtingesnių komunikacijų turi ryšį su aukštaisiais nerviniais centrais [100]. Riebalinis sluoksnis atlieka termoizoliacinę funkciją. Raumeniniame odos sluoksnyje gausu kraujagyslių. Odos ryšys su kapiliarais, mikrocirkuliacija, metabolizmu, centrinės nervų sistemos funkcine būkle, odos endokrinine ir imunokompetentine sistema leidžia tvirtinti, kad oda nėra vien išorinis organizmo apdangalas ir viena iš sensorinių sistemų, o tam tikra dalimi visą organizmą reguliuojanti struktūra [100].

Termoreguliacijoje svarbi odos kraujotakos – mikrocirkuliacinė – funkcija, kurią atlieka gausi arteriolių, venulių ir kapiliarų sistema. Fizinės termoreguliacijos mechanizme svarbus arteriolių vaidmuo. Išplėstos arteriolės padeda atiduoti iš organizmo šilumą, spazmuotos – ją sulaiko. [100].

Stresogeninis ekstremalaus šalčio poveikis sukelia audringą viso organizmo adaptacinę reakciją [89].

Poveikis periferinei nervų sistemai. Odos temperatūrai esant žemesnei

nei 25-30°C, šalčio receptoriai generuoja impulsus, kurie 20 m/sek greičiu Aδ tipo nervinėmis skaidulomis perduodami į centrinę nervų sistemą (CNS). Į šaltį reaguoja ir laisvosios nervų galūnėlės – skausmo receptoriai (nociceptoriai), kurie impulsą į centrinę nervų sistemą perduoda C nervinėmis skaidulomis 0,4 – 2 m/sek greičiu [26, 29, 56]. Šalčio ir skausmo jutimai į galvos smegenų centrus (žievę, limbinę sistemą, gumburą) perduodami tais pačiais nugaros smegenų laidais. Aδ plintantys šalčio impulsai ,,konkuruoja“ su skausmo jutimais ir blokuoja jų patekimą į CNS centrus, vystosi anestezija ir analgezija [80].

Poveikis kraujagyslėms. Pirmoje, apsauginėje, odos kraujagyslių

reakcijos fazėje, dėl norepinefrino poveikio [56, 80, 89] vystosi kraujagyslių spazmas, neleidžiantis šalčiui prasiskverbti į gilesnius audinius. Antra kraujagyslių reakcijos fazė yra kompensacinė. Periferinės arterijos išsiplečia, vystosi aktyvi hiperemija (odos paraudimas), kuri, priklausomai nuo atšalimo intensyvumo, trunka nuo 1 iki 3 valandų. Šioje fazėje intensyvėja šilumos gamyba, gerėja audinių kraujotaka ir mityba, odos temperatūra pakyla iki 35ºC (normali odos temperatūra 32,5ºC). Sisteminis odos kraujagyslių išsiplėtimas stimuliuoja širdies ir kraujagyslių sistemos darbą, gerina visų organizmo audinių trofiką ir aprūpinimą deguonimi, mažina širdies raumens apkrovimą. Kartu su arterinės ir kapiliarinės kraujotakos pagerėjimu, šiek tiek pagerėja ir veninis nutekėjimas [56, 80, 89, 132].

Poveikis raumenims. Odos receptorių dirginimas mažina skersaruožių

raumenų tonusą, raumenys atsipalaiduoja, išnyksta jų spazmas, suintensyvėja vidaus organų kraujotaka, sumažėja atramos ir judėjimo sistemos bei periferinės nervų sistemos susirgimų sukeltas skausmas [80].

Poveikis neuroendokrininei sistemai. -120 ºC -160ºC temperatūros aplinkoje

aktyvuoja adrenokortikotropinę sistemą, aktyvėja AKTH sekrecija priekinėje hipofizio dalyje ir kortizolio gamyba antinksčių žievėje [167]. Būtent dėl kortizolio koncentracijos kraujyje padidėjimo pagerėja sergančiųjų reumatoidiniais susirgimais, bronchine astma savijauta [80, 177].

Bendrosios krioterapijos taikymas kai kurioms ligoms gydyti

Sisteminės jungiamojo audinio ligos.

Tai grupė ligų, kurioms būdinga pažeistas jungiamasis audinys ir

kraujagyslės, kolageno skaidulos ir kolagenas. Tokioms ligoms priskiriamas reumatoidinis artritas, reumatas, sisteminė raudonoji vilkligė, mazginis periateritas, sklerodermija ir dermatomiozitas. Patogeneziniu aspektu šios ligos yra nespecifinės autoimuninės ligos. Krioterapija, kartu su kitomis fizioterapinėmis priemonėmis, kineziterapija, medikamentais, plačiai taikoma sisteminių jungiamojo audinio ligų - reumatoidinio artrito, ankilozinio spondilito, taip pat psoriatinio artrito, lėtinio nugaros skausmo gydymui. Gydymo tikslas – skausmo mažinimas, judesių funkcijos gerinimas, uždegimo mažinimas ir adaptacinių organizmo reakcijų aktyvinimas.

Dažniausiai gydymo krioterapijos procedūromis efektyvumas vertinamas pagal paciento anketines apklausas – testus (vizualinės analogijos skalę skausmo vertinimui (VAS), ligos aktyvumo indeksą, vertinantį 28 sąnarius sergantiems reumatoidiniu artritu (DAS 28), ankilozinio spondilito aktyvumo indeksą (BASDAI), ankilozinio spondilito funkcinio indekso testą (BASFI), ankilozinio spondilito metrologinio indekso testą (BASMI), sveikatos vertinimo klausimyną (HAQ)) bei biocheminių tyrimų duomenis – serologines kraujo reakcijas (C reaktyvinį baltymo koncentraciją (CRB), eritrocitų nusėdimo greitį (ENG), plazmos fibrinogeno koncentraciją, serumo mukoproteinų bei tirpios formos tarpląstelinės adhezijos molekulės– 1 (sICAM-1) koncentraciją, citokino interleukino-6 (IL-6) koncentraciją kraujo plazmoje, adrenokortikotropinio hormono (AKTH), kortizolio, β – endorfino koncentraciją kraujo serume).

Krioterapijos efektyvumo vertinimas pagal anketinių duomenų ir testų pokyčius. Literatūros duomenimis bendroji krioterapija statistiškai patikimai

mažina skausmą sergantiems reumatoidiniu artritu [26, 76, 80, 101, 134] ankiloziniu spondilitu [26, 76, 80, 139, 140], esant lėtiniam skausmui juosmens srityje [135], o palyginus įvairių fizioterapinių procedūrų, tokių kaip krioterapija, ultragarso terapija, lazerio terapija, magnetoterapija, diadinaminių srovių terapija, TENS ir jonoforezė, krioterapija turėjo ryškiausią nuskausminantį poveikį [76, 134].

Sergantiems reumatoidiniu ir psoriatiniu artritu po krioterapijos procedūrų kurso Uwe Lange duomenimis stebimas ligos aktyvumo indekso DAS 28 sumažėjimas [80].

Harri Hirvonen [53] nustatė statistiškai reikšmingą šio rodiklio (DAS 28) sumažėjimą visose tiriamųjų, sergančių RA, grupėse, tačiau skirtumo tarp

vietinės krioterapijos, bendrosios krioterapijos -60°C ir bendrosios krioterapijos -110°C temperatūroje efektyvumo nenustatė.

Lange ir Braun su autoriais [80], tyrę bendrosios krioterapijos poveikį ankilozininiu spondilitu sergantiems pacientams, nustatė, kad po krioterapijos kurso BASDAI sumažėja nuo 5,01±2,91 iki 2,17±1,39 (p<0,028), BASFI sumažėja nuo 4,9±2,72 iki 2,33±2,02 (p<0,027), o BASMI – nuo 7,67±1,86 iki 3,0±1,79 (p<0,027).

Braun duomenimis, praėjus mėnesiui po reumatoidinio artrito gydymo krioterapijos procedūromis, VAS ir DAS 28 rodikliai lieka reikšmingai mažesni, nei prieš gydymo kursą, o po dviejų mėnesių išlieka mažesnis skausmas (pagal VAS) ir subjektyviai geresnė savijauta, nors DAS 28 rodiklis grįžta į pradinį lygį [26]. Sergančiųjų ankiloziniu spondilitu grupėje skausmas (pagal VAS) ir ligos aktyvumo indeksas BASDAI atsistato jau po vieno mėnesio [26].

Agata Stanek nustatė statistiškai reikšmingus stuburo mobilumo (BASMI) skirtumus tarp tiriamosios grupės, taikant krioterapiją kartu su kineziterapija, ir kontrolinės grupės, taikant tik kineziterapiją. Tiriamosios grupės pacientų stuburo mobilumas buvo patikimai didesnis nei kontrolinės grupės [139].

Krioterapijos efektyvumo vertinimas pagal biocheminių rodiklių pokyčius.

Sergant reumatinėmis ligomis, jungiamasis audinys tiesiogiai dalyvauja uždegime. Uždegimas yra apsauginė ir adaptacinė reakcija, nukreipta prieš antigeną, žalingą faktorių ar pažeidimą. Uždegime dalyvauja imuninė, endokrininė ir nervų sistemos, todėl tyrėjus domina uždegiminių rodiklių [4, 26, 53, 80, 138] ir poveikį imuninei [114], endokrininei [143, 167] ir nervų sistemai [125] atspindinčių rodiklių kaita.

Lange [80] ir Braun [26] tirdami sergančių reumatoidiniu artritu ir ankiloziniu spondilitu eritrocitų nusėdimo greitį (ENG), nustatė, kad po krioterapijos procedūrų kurso ENG statistiškai reikšmingai nepakito, tačiau Lange duomenimis C reaktyvinio baltymo koncentracija po krioterapijos kurso statistiškai reikšmingai sumažėjo [80]. Hanos E. Hirvonen [53] duomenimis statistiškai reikšmingai nepakito nei ENG, nei CRB.

Stanek tyrė krioterapijos įtaką sergančių ankiloziniu spondiloartritu uždegiminių rodiklių pokyčiams [138]. Ji nustatė, kad po 10 krioterapijos procedūrų kurso, taikyto kartu su kineziterapija, visų tirtų uždegimo žymenų (CRB, serumo mukoproteinų koncentracija, fibrinogeno koncentracija plazmoje, tirpios tarpląstelinės adhezijos molekulės-1 koncentracija serume ir eritrocitų nusėdimo greitis (ENG)) statistiškai reikšmingai sumažėjo [138]. Tai, kad CRB ir α1-glikoproteinų koncentracija kraujo plazmoje po krioterapijos kurso, taikant ją RA gydymui, sumažėjo, rodo, kad trumpalaikė (2-3 min) organizmo stimuliacija ekstremalaus, -160°C, šalčio sąlygomis uždegimo paūmėjimo nesukelia, o jį slopina [4].

Sylwia Oszachowska-Szafkowska [114] tyrė, kaip, gydant reumatoidinį artritą bendrosios krioterapijos procedūromis, kinta limfocitų subpopuliacijos (krioterapijos poveikis sergančių RA imuninei sistemai). Gauti rezultatai parodė, kad bendras limfocitų skaičius, T limfocitų CD3+

ir CD4+ skaičius normalizuojasi jau po pirmos bendrosios krioterapijos procedūros ir po gydymo kurso nebesiskiria nuo atitinkamų sveikų asmenų rodiklių. CD8+

, CD19+, CD16+ limfocitų skaičius ir CD4/CD8 santykis krioterapijos poveikyje statistiškai reikšmingai nekinta [114].

Rainer Straub ir kt. [143] tyrė, kaip po 5 krioterapijos procedūrų per 7 dienas pakinta steroidinių hormonų, neuropeptido Y ir interleukino-6 (IL-6) koncentracija (krioterapijos poveikis sergančių RA endokrininei ir nervų sistemai). Tiriamieji buvo padalinti į dvi grupes – vartojančius glikokortikoidus reumatoidinio artrito gydymui ir jų nevartojančius. Taikytos skirtingos krioterapijos metodikos: bendroji krioterapija -110°C temperatūroje, bendroji krioterapija 60°C temperatūroje ir vietinė 20°C – -30°C krioterapija. Gauti rezultatai parodė, kad gliukokortikoidų nevartojančių tiriamųjų grupėje kortizolio ir androstendiono koncentracija kraujo plazmoje po 5 bendrosios krioterapijos procedūrų, atliekant ją -110°C temperatūroje padidėjo ryškiau, negu po 5 procedūrų -60°C temperatūroje ar taikant vietinę krioterapiją. Gliukokortikoidus vartojančių tiriamųjų grupėje atsakas į krioterapiją -110°C temperatūroje buvo žymiai silpnesnis. Gauti rezultatai parodė, kad dėl gliukokortikoidų vartojimo reakcija į stresą tampa neadekvati, o IL-6 koncentracijos padidėjimas nevartojančių gliukokortikoidų kraujo plazmoje patvirtina hipotalamo – hipofizės – antinksčio (HHA) ašies disfunkciją [143].

Zdislaw Zagrobelny [167] ir autorių duomenimis po 14 bendrosios krioterapijos procedūrų, atliekamų -110°C – -160°C temperatūroje, kurso adrenokortikotropinio hormono (AKTH), kortozolio ir β-endorfinų koncentracija padidėja, o tirotropino (TTH), trijodtironino (T3), tiroksino

(T4), somatotropino (STH) ir 6-keto-prostaglandino F1 alfa koncentracija

nepakinta.

Demielinizuojančios nervų sistemos ligos (išsėtinė sklerozė).

Gydant išsėtinę sklerozę, svarbu normalizuoti patogenezinius veiksnius (stimuliuoti T supresorius, silpninti T helperių aktyvumą bei B limfocitų proliferaciją, normalizuoti T sistemos su B sistema tarpusavio ryšį) ir panaikinti ar sumažinti ligos simptomus.

Dėl nuskausminančio, priešuždegiminio, teigiamo poveikio imuninei sistemai, ši procedūra plačiai taikoma išsėtinės sklerozės simptomų mažinimui. Tačiau tyrimų apie bendrosios krioterapijos taikymą sergantiems išsėtine skleroze nėra daug.

Aleksandr Sieron ir Grzegorz Cieslar knygoje [132] pateikia literatūros duomenis, kad po bendrosios krioterapijos procedūrų gydymo kurso stebimas spastiškumo sumažėjimas (pagal Ashworth skalę), raumenų įtempimo sumažėjimas, stabilumo stovint ir eisenos pagerėjimas.

Elžbieta Miller ir aut. tyrė, kokį poveikį bendroji krioterapija turi oksidacinio streso rodikliams [106] ir šlapimo rūgšties koncentracijai [104] sergančių išsėtine skleroze kraujo plazmoje. Fermentinių redukcijos ir oksidacijos reakcijų organizme metu, kaip šalutiniai produktai, ląstelėse susidaro laisvieji radikalai ir kitos aktyvios deguonies junginių formos, bendrai vadinamos aktyviomis deguonies formomis ROS (angl. k. – reactive

oxygen species) [106]. Makrofagų produkuojamas reaktyvus deguonis

susijęs su nervinių skaidulų demielinizacija ir aksonų pažeidimu. ROS pažeidžia ląstelių lipidus, baltymus, nukleinines rūgštis, sukelia ląstelių nekrozę, apoptozę ir mirtį. Centrinė nervų sistema jautri oksidaciniam stresui [73], todėl svarbu žinoti, kaip bendroji krioterapija veikia bendrą antioksidacinę būklę ir fermentų, saugančių ląstelę nuo ROS pertekliaus, t. y. antioksidantų biomarkerių, tokių kaip superoksido dimutazės (SOD) ir katalazės (CAT) aktyvumą. SOD katalizuoja superoksido pavertimą vandenilio peroksidu, o katalazė vandenilio peroksidą pašalina. Miller duomenimis, lyginant su sveikais asmenimis, sergančiųjų išsėtine skleroze kraujo plazmoje nustatytas reikšmingai žemesnis bendras antioksidacinis aktyvumas TAS (angl. k. – total antioxidative status) ir superoksido dimutazės (SOD) aktyvumas eritrocituose. Katalazės (CAT) aktyvumas buvo didesnis nei sveikų asmenų. Krioterapijos poveikyje stebėtas bendro antioksidacinio aktyvumo TAS padidėjimas, tačiau reikšmingo antioksidacinių fermentų SOD ir CAT aktyvumo pokyčio nerasta [106]. Šlapimo rūgštis (galutinis purinų apykaitos žmogaus organizme produktas) yra antioksidantas, priklausantis vandenyje tirpioms mažos molekulinės masės laisvųjų radikalų gaudyklėms. Sergančiųjų išsėtine skleroze kraujyje stebima mažesnė negu sveikų asmenų šlapimo rūgšties koncentracija [104]. Po 10 bendrosios krioterapijos procedūrų kurso šlapimo rūgšties koncentracija sergančiųjų kraujo plazmoje statistiškai reikšmingai padidėjo ir netgi buvo didesnė, nei sveikų asmenų [104].

Kai kurie psichikos ir elgesio sutrikimai (depresija ir nerimo sindromas).

Depresijų priežastis gali būti sumažėjęs neuromediatorių kiekis tose smegenų dalyse, kurios atsakingos už miegą, dirglumą, apetitą, lytinį potraukį ir psichomotoriką [149]. Viena iš neurobiologinių depresijos hipotezių remiasi HHA ašies disreguliacija [125]. Hipotalaminės srities branduolyje n. paraventricularis sintezuojasi kortikotropiną išlaisvinantis hormonas (KIH). Jis yra visų hormonalinių pokyčių, kuriuos sukelia

nervinės HHA ašies aktyvacija, pradžia [141]. Jis jungiasi su su KIH receptoriais priekinėje hipofizės dalyje ir per keletą biocheminių etapų ląstelėje padidina propiomelanokortino geno ekspresiją. Atsiradęs polipeptidas skaidosi į 11 peptidų, kurie, veikdami per savo receptorius, organizme sukelia daugybę atsakų. Dėl šio proceso sintezuojasi adrenokortikotropinis hormonas (AKTH), β-endorfinas ir kiti peptidai, dalyvaujantys endokrininėje streso reguliacijoje [141]. KIH rasta ir kitose galvos smegenų srityse. Jis turi didelę reikšmę koordinuojant ir integruojant centrinės nervų sistemos, endokrininės, autonominės nervų ir imuninės sistemų reakcijas į fiziologinius, psichologinius, imunologinius stimulus ir stresą. Daugelyje tyrimų depresijos metu užfiksuotas hipotalamo-hipofizės-antinksčio (HHA) ašies hiperaktyvumas ir padidėjęs kortizolio kiekis. Kompiuterinės tomografijos tyrimas patvirtino, kad depresija daugiau susijusi su hipotalaminės kilmės KIH sekrecijos padidėjimu. Esant depresijai, pastebėta koreliacija tarp kortizolio ir ir neuropeptido Y, o sergantiems didžiąja depresija su kortizoliu koreliavo β-endorfinas [141].

Žinant, kad ekstremalaus šalčio sukeltas stresas teigiamai veikia endogeninę opioidinę ir skausmo kontrolės sistemą, didina adrenokortikotropinio hormono (AKTH), kortizolio ir β-endorfinų koncentraciją [167], keliama hipotezė, kad bendroji krioterapija gali būti taikoma psichinių sutrikimų gydymui [125].

Joanna Rymaszewska ir aut. [125, 126] tyrė bendrosios krioterapijos taikymą depresijos ir nerimo sutrikimų gydymui. Depresijos sunkumui ir kitimui gydymo eigoje vertinti buvo naudojama Hamiltono depresijos skalė (HAM-D-17), o nerimo – Hamiltono nerimo skalė (HAM-N-14), o taip pat pasitenkinimo gyvenimu skalė (SWSL) [126]. Įvertinus Hamiltono depresijos skalės (HAM-D) duomenis nustatyta, kad statistiškai reikšmingai pagerėja nuotaika, sumažėja kaltės jausmas, suicidinės mintys, pagerėja miegas, padidėja aktyvumas, sumažėja psichomotorinis slopinimas, sujaudinimas, psichologinis ir somatinis nerimas, bendri somatiniai simptomai, seksualinė disfunkcija ir hipochondrija. Nenustatytas poveikis virškinimo sistemos simptomams ir svorio kritimui.

Pagal Hamiltono nerimo vertinimo skalę (HAM-N) statistiškai reikšmingai sumažėja nerimas, įtampa, baimė, miego sutrikimai, pagerėja mąstymas, sumažėja nusiskundimų (raumenų skausmų, kardiovaskulinių, kvėpavimo sistemos), pakinta elgesys bendraujant. Nenustatytas poveikis virškinimo ir urogenitalinės sistemos simptomams.

Palyginus pasitenkinimo gyvenimu skalės (SWSL) duomenis prieš ir po 15 krioterapijos procedūrų kurso, nustatyta, kad statistiškai reikšmingai pagerėjo fizinė ir psichinė sveikata, šeimyninis gyvenimas, socialiniai ryšiai, hobis ir bendras pasitenkinimas gyvenimu. Nepakito kasdieninis ir

profesinis aktyvumas, seksualinis gyvenimas, materialinės sąlygos ir dvasinis (religinis) gyvenimas [126].

Krioterapijos poveikis sveikiems asmenims

Antioksidacinės sistemos aktyvumas.

Tyrėjus domina, kaip dėl ekstremalaus šalčio, kaip stresogeninio veiksnio, poveikio kinta oksidacinį stresą atspindintys biožymenys.

Benoit Dugue ir aut. [39] tyrė, kaip kinta bendras radikalų gaudyklės parametras (TRAP) sveikoms moterims. Tiriamosios grupės moterims buvo taikytos 2 min trukmės bendrosios krioterapijos procedūros, o kontrolinės grupės moterims – 20 sek trukmės maudymasis šaltame, apie 2°C, vandenyje. Procedūros taikytos 3 kartus per savaitę 12 savaičių. Per pirmas keturias savaites praėjus 2 min po šalčio poveikio paimtuose kraujo mėginiuose stebėtas TRAP padidėjimas, o pakartotinuose, po 35 min paimtuose kraujo mėginiuose, TRAP grįžta į pradinį lygį. Skirtumo tarp tiriamosios ir kontrolinės grupės nestebėta. Vėlesniuose, po ketvirtos savaitės imtuose kraujo tyrimuose, TRAP pokyčių nenustatyta.

Anna Lubkowska ir aut. [90] tyrė bendrosios krioterapijos poveikį sveikų vyrų imunologinėms reakcijoms (leukocitų skaičiaus pokyčiams, IL-6 koncentracijai, bendrai lipidų peroksidų koncentracijai ir bendram antioksidaciniam pajėgumui TAS. Po 10 bendrosios krioterapijos 3 min trukmės -130°C temperatūroje nustatytas reikšmingas bendras leukocitų skaičiaus ir IL-6 koncentracijos padidėjimas, TAS lygio sumažėjimas. Konstatuojama, kad krioterapijos procedūros turi mobilizuojantį poveikį imuninei sistemai.

Elžbietos Miller ir aut. [105] duomenimis po 10 bendrosios krioterapijos procedūrų kurso, taikyto sveikiems asmenims, reikšmingai padidėja šlapimo rūgšties koncentracija kraujo plazmoje (moterims 14 proc., vyrams 10 proc.), superoksido dismutazės aktyvumas eritrocituose (SOD) (apie 6 proc.), TAS aktyvumas (apie 19 proc.), o lipidų peroksidacijos biožymuo tiobarbituratinės rūgšties reaktyvios substancijos produktas (TBARS) moterims nepakinta, o vyrams jo koncentracija padidėja.

Lubkowska ir aut. [89] nustatė, kad oksidacinio streso žymenų pokyčiams reikšmingą įtaką turi krioterapijos procedūrų skaičius. Tirtų rodiklių pokyčiai buvo nevienareikšmiai. Vienų jų, 8-izoprostano, koncentracija pradeda didėti jau po pirmosios krioterapijos procedūros ir didėja viso gydymo kurso eigoje, kitų – šlapimo rūgšties koncentracija – iš pradžių mažėja, o gydymo kurso pabaigoje stebimas koncentracijos padidėjimas. Albumino ir ceruloplazmino koncentracija gydymo kurso pabaigoje sumažėja. Antioksidacinių fermentų aktyvumas taip pat kinta

nevienareikšmiškai: SOD aktyvumas kurso pabaigoje padidėja, o CAT aktyvumas iš pradžių padidėja, o po 20 procedūros grįžta į pradinį lygį. Redukuoto glutationo koncentracija GSH ir oksiduoto glutationo koncentracija GSSG statistiškai reikšmingai padidėja po 10 procedūros, o po 20 – statistiškai reikšmingai sumažėja, lyginant su 1 proc.; glutationo peroksidazės aktyvumas GSHPX gydymo kurso pabaigoje statistiškai reikšmingai sumažėja, o glutationo reduktazės GSSG-R kinta priklausomai nuo kūno masės indekso (BMI): BMI <25 padidėja, BMI > 25 - sumažėja.

Hormonų koncentracija kraujo plazmoje.

J. Leppäluoto ir J, Smolander tyrė, kaip 2 min trukmės -110°C krioterapijos procedūrų (tiriamoji grupė) ir maudymosi šaltame 0+2°C vandenyje (kontrolinė grupė) įtakoje kinta sveikų moterų AKTH, kortizolio [82], augimo hormono (AH), prolaktino, tireotropinio hormono (TTH), tiroksino (T4) ir trijodtironino (T3) [136] koncentracija kraujo serume.

Procedūros taikytos 3 kartus per savaitę, trukmė – 12 savaičių. Rodikliai tirti 1, 2, 4, 8 ir 12 savaitę. Gauti rezultatai parodė, kad AKTH ir kortizolio koncentracija 4 ir 12 savaitę buvo reikšmingai (p<0,05) mažesnė, nei 1 savaitę, epinefrino koncentracija nepakito abiejose grupėse, o norepinefrino koncentracija abiejose grupėse padidėjo 2-3 kartus [82]. Lyginant su kontroline grupe, statistiškai patikimai sumažėjo TTH ir prolaktino koncentracija, o T3 ir T4 koncentracija nepakito [136].

Bendroji krioterapija plačiai taikoma sporto medicinoje. Krioterapijos procedūros turi įtakos motorinėms sportininkų funkcijoms, po krioterapijos procedūrų kurso padidėja lankstumas, viršutinių galūnių judesių greitis, dinaminė pilvo raumenų jėga [93]. Taip pat bendroji krioterapija gerina atsistatymą po fizinio krūvio, mažina raumenų nuovargį ir skausmą [51], mažina sportininkų hemolizės požymius ir gali būti taikoma sportininkų hemolizės prevencijai [6]. Nemažai dėmesio sporto medicinoje skiriama krioterapijos įtakai sportininkų oksidacinės – antioksidacinės sistemos būklei. Lipidų peroksidacijos markerių koncentracijos sumažėjimas kraujo plazmoje leidžia daryti prielaidą apie teigiamą kriostimuliacijos antioksidacinį poveikį į oksidacinį stresą [102, 163, 164, 165]. Krioterapija leidžia didinti sportininkų krūvio intensyvumą, didėja sportininkų ištvermė. Tačiau pastebėta, kad krioterapija netinkamas stimuliavimo metodas prieš startą, nes po krioterapijos procedūros sulėtėja, t. y. normalizuojasi, sportininkų reakcijos greitis [174].