MEDICINOS AKADEMIJA SLAUGOS FAKULTETAS
SPORTO INSTITUTAS
MARIUS BORISAS
JAUNO AMŽIAUS VYRŲ IR MOTERŲ FUNKCINIŲ JUDESIŲ
ATLIKIMO STEREOTIPO IR FIZINIO PAJĖGUMO ĮVERTINIMAS
Magistrantūros studijų programos ,,Sveikatinimas ir reabilitacija fiziniais pratimaisˮ baigiamasis darbas
Darbo vadovas doc. dr. Laimonas Šiupšinskas
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJASLAUGOS FAKULTETAS SPORTO INSTITUTAS
TVIRTINU: Slaugos fakulteto dekanas ……….. ... Data………...
JAUNO AMŽIAUS VYRŲ IR MOTERŲ FUNKCINIŲ JUDESIŲ
ATLIKIMO STEREOTIPO IR FIZINIO PAJĖGUMO ĮVERTINIMAS
Magistrantūros studijų programos ,,Sveikatinimas ir reabilitacija fiziniais pratimaisˮ baigiamasis darbas Recenzentas ... ... Data... Darbo vadovas
doc. dr. Laimonas Šiupšinskas Data………... Darbą atliko 1 gr. studentas Marius Borisas Data…... KAUNAS, 2013
TURINYS
SANTRAUKA ... 4
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 8
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 9
1. 1. Svarbiausi judesių atlikimo veiksniai ... 9
1. 2. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas ... 10
1. 3. Fizinio pajėgumo įvertinimas ... 16
1. 4. Kompleksinis požiūris į judesius ... 19
2. TYRIMO METODAI ... 27
2. 1. Tyrimo organizavimas ... 27
2. 2. Tiriamųjų kontingentas... 29
2. 3. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas ... 29
2. 4. Fizinio pajėgumo vertinimas ... 33
2. 5. Statistinė analizė ... 37
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 38
3. 1. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo rezultatai ... 38
3. 2. Fizinio pajėgumo vertinimo rezultatai ... 46
3. 3. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo ir fizinio pajėgumo rodiklių sąsajos ... 53
IŠVADOS ... 63
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 64
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 65
SANTRAUKA
Borisas M., Jauno amžiaus vyrų ir moterų funkcinių judesių atlikimo stereotipo ir fizinio pajėgumo įvertinimas., magistro baigiamasis darbas/mokslinis vadovas doc. dr. L. Šiupšinskas; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Medicinos akademijos, Slaugos fakulteto, Sporto institutas. – Kaunas, 2013, - 70 p.
Darbo tikslas: įvertinti jauno amžiaus vyrų ir moterų funkcinių judesių atlikimo stereotipą ir fizinį pajėgumą bei jų sąsajas.
Darbo tikslui įgyvendinti buvo iškelti šie uždaviniai: 1. Įvertinti ir palyginti jauno amžiaus vyrų ir moterų funkcinių judesių atlikimo stereotipą. 2. Įvertinti ir palyginti jauno amžiaus vyrų ir moterų fizinį pajėgumą. 3. Įvertinti ir palyginti jauno amžiaus vyrų ir moterų judėjimo sistemos funkcinių judesių atlikimo stereotipo ir fizinio pajėgumo rodiklių sąsajas.
Tyrimas atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Slaugos fakulteto Sporto institute. Tyrime dalyvavo 102 tiriamieji (52 vyrai ir 50 moterų). Vyrų grupė 52 asmenys, moterų grupė 50 asmenų. Amžiaus vidurkis 21,9 ± 2,8 metai (± SEM, standartinė vidurkio įverčio paklaida). Kūno masės indekso vidurkis 22,7 ± 1,9 kg/m².
Tiriamieji atliko funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimo testus tokia tvarka: gilaus pritūpimo, žengimo per barjerą, įtūpsto, pečių mobilumo, aktyvaus tiesios kojos kėlimo, atsispaudimo stabiliu liemeniu, rotacinio stabilumo testus. Pailsėjus 10 minučių tą pačią tyrimo dieną tiriamieji atliko Eurofito testus: flamingo, plaštakos suspaudimo, tepingo, sėsti-siekti, sėstis-gultis, šuolio į tolį iš vietos, 10 m x 5 ir ištvermės bėgimo testus.
Rezultatai: Bendra funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo suma statistiškai reikšmingai nesiskyrė tarp vyrų ir moterų (p>0,05). Vyrų bendra funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo suma buvo 16,08 ± 1,77 balo, o moterų 16,20 ± 1,67 balo
Išvados: 1. Jauno amžiaus vyrų ir moterų bendra funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimo suma nesiskyrė. Vyrų liemens stabilumo rodikliai buvo aukštesni nei moterų. Moterų mobilumo testų rodikliai buvo įvertinti aukštesniais balais nei vyrų. 2. Jauno amžiaus vyrų fizinis pajėgumas buvo didesnis nei moterų: šešių iš aštuonių fizinio pajėgumo (Eurofito) vertinimo testų rodikliai buvo aukštesni vyrų grupėje nei moterų. Dviejų iš aštuonių fizinio pajėgumo (Eurofito) vertinimo testų rodikliai buvo aukštesni nei vyrų. 3. Vyrų grupėje buvo nustatyta daugiau statistiškai reikšmingų koreliacijų tarp funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo ir fizinio pajėgumo vertinimo (Eurofito) testų, todėl pagal funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimą tiksliau prognozuoti vyrų fizinį pajėgumą.
SUMMARY
M. Borisas. Young man and woomen Functional Movement Screen and Physical Performance evaluation, master thesis/ supervisor doc. dr. L. Šiupšinskas; Lithuanian University of health sciences; Academy of medicine, Faculty of nursing, Institute of Sport. – Kaunas, 2013. p. 70.
The aim of the study: evaluate young man and women group’s indicators of Functional Movement Screen and Physical Performance and the correlations.
Goals of this research: 1. Evaluate and compare young men and women Functional Movements Screen. 2. Evaluate and compare Physical Performance in young age men and women groups. 3. To evaluate and compare the young men's and the women's Functional Movement Screenand physical performance indicators interfaces.
The study was conducted Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy of Nursing, Faculty of Sports Institute. The study included 102 subjects (52 men and 50 women). A group of men 52, women 50 persons in the group. Mean age 21.9 ± 2.8 years (± SEM, standard error of the mean estimate). Average body mass index 22.7 ± 1.9 kg/m².
Participants performed Functional Movement Screen, Eurofit test batteries. Research carried out by performing functional movement screen assessment tests in the following order: a deep squat, hurdle step, in line lunge, shoulder mobility, active straight leg rise, trunk stability push-up, rotary stability tests. Resting for 10 minutes on the same day of the study subjects performed Eurofit tests: flamingo, plate teping, sit-reach, sit-lie, long jump from place, 10 m x 5 and endurance running test.
Results: (p> 0.05). Men's overall functional movement screen score was 16.08 ± 1.77 points, while the women's score was 16.20 ± 1.67.
Conclusions: 1. The total sum of functional movement screen has no significantly difference between young men and women. Men's trunk stability rates were higher than in women. Women's shoulder mobility rates were higher than men's. 2. Young men physical capacity was higher than women: six of the eight physical capacity (Eurofit) tests rates were higher for men than women in the group. Two of the eight physical capacity (Eurofit) evaluation tests were higher than men's. 3. In males, it was found more statistically significant correlations between functional movement stereotype assessment and physical performance (Eurofit) tests, and by performing functional movement screen accurately predict the men's physical performance.
ĮVADAS
Viena opiausių šiuolaikinės sporto kineziterapijos ir sporto medicinos problemų yra priemonių, bei testų pasirinkimas, norint įvertinti asmens pasirengimą įvairiais aspektais ir iš gautų rezultatų padaryti išvadas apie žmogaus funkcinę būklę ir fizinį pasirengimą (Cook, 2010). Šiuo metu populiariausi fiziškai aktyvių asmenų tyrimai ir įvertinimai pagrįsti atskirais pakenkimų, fizinių ypatybių, funkcinių judesių, organizmo funkcinės būklės vertinimais. Yra daug atskirų testų, testų baterijų, naujausių technikos priemonių, kurios leidžia įvertinti atskirus asmens fizinius parametrus, judesių stereotipą, funkcinę būklę, liemens raumenų jėgą bei ištvermę, judesio amplitudę, tačiau kokia priklausomybė yra tarp vienų ar kitų rezultatų nėra pakankamai duomenų (Parchmann ir kt., 2011). Tokiam tyrimui nėra vienos testavimo sistemos ir apibrėžtumo, tai gali būti paaiškinimas kodėl tokio pobūdžio tyrimai nebuvo atliekami (Barry ir kt., 2005; Mills ir kt., 2005; Stanton ir kt., 2004; Tse ir kt., 2005).
Šiuolaikinis fiziškai aktyvių asmenų fizinio pasirengimo įvertinimas dažniausiai apsiriboja atskirų raumenų grupių testavimu, sąnario judesio amplitudžių matavimu ar tam tikrų fizinių ypatybių įvertinimu ir pagal gautus rezultatus daromos išvados apie visą organizmo funkcinę būklę, nors tyrimo metodai yra per siauri vertinti funkcinei būklei. Tokie tyrimai tampa labai specializuoti ir apsunkina pilno judesio ištyrimą. Reikalinga sistema kuri padėtų įvertinti judesio kokybę prieš vertinant judesio kiekybinius parametrus (Cook ir kt., 2006). Neatlikus išsamių tyrimų, kurie vertintų judesius kokybiškai ir kiekybiškai negalima daryti išsamių išvadų apie asmens fizinio pasirengimo lygį (Cook, 2010). Nors yra teigiama, kad tam tikros sąsajos tarp funkcinių judesių ir fizinių ypatybių galimos, bet kol kas nėra pakankamai ištirtos (Parchmann ir kt., 2011).
Naujausių tyrimų duomenimis norint nuosekliai įvertinti fiziškai aktyvaus asmens galimybes pirmiausia turi būti vertinami jo funkciniai judesiai po to fizinis pajėgumas (fizinės ypatybės) ir galiausiai specifiniai sportiniai įgūdžiai. Tokia vertinimo tvarka remiasi judesio piramidės (angl.
performance pyramid) principu, pagal kurią piramidė formuojama nuo apačios į viršų (1 pav.).
Piramidės pamatą sudaro funkcinių judesių atlikimo stereotipas, kuris yra visų kitų judesių, fizinio pajėgumo taip pat ir sportinių įgūdžių pagrindas. Piramidės pamatas turi sudaryti didžiausią dalį, o kylant į viršų piramidė turi mažėti. Be taisyklingo funkcinių judesių atlikimo stereotipo negali būti gerai išlavinamos tiek fizinės ypatybės, tiek specifiniai sportiniai įgūdžiai (Cook, 2010).
Testuojant tik raumenų jėgą, judesio amplitudę ar kitus atskirus organizmo parametrus sunku susidaryti bendrą vaizdą apie asmenų judesių kokybę, todėl būtina testuoti funkcinius judesius. Funkcinis judesys, tai gebėjimas sukurti ir išlaikyti balansą tarp mobilumo ir stabilumo visoje kinetinėje grandinėje, atliekant funkcinius judesius kuo tiksliau ir efektyviau (Cook ir kt, 2006). Greitis, vikrumas, lankstumas, raumenų jėga, negali būti tinkamai panaudojama, jeigu judesys
atliekamas neefektyviai. Raumenų jėga, lankstumas, ištvermė, koordinacija, pusiausvyra yra reikalingi komponentai norint atlikti funkcinį judesį, kuris sudaro pagrindą įvairioms fizinėms ypatybėms ir sportiniams įgūdžiams (Mills ir kt., 2005). Tačiau fizinės ypatybės (ir sportiniai įgūdžiai) nėra pagrindinis veiksnys nulemiantis kokybišką judesių atlikimą. Tiesiogiai kiekybiškai išmatuoti funkcinio judesio neįmanoma, tačiau Cook pateikia kriterijus, taisyklių rinkinį pagal, kuriuos funkcinius judesius galima įvertinti kokybiškai (Cook, 2002).
Eurofito testais tiriamos vyrų ir moterų fizinės ypatybės (fizinis pajėgumas), kurios vertinamos kiekybiškai. Pagrindinės vertinamos fizinės ypatybės: jėga, greitumas, lankstumas, vikrumas, pusiausvyra, ištvermė. Pagal gautus testų rezultatus galima spręsti apie sportininko tam tikrų fizinių ypatybių išsivystymą. Tai dažniausiai atliekama, norint įvertinti ir palyginti fizinių ypatybių rodiklius su nustatytomis normomis (Keane ir kt., 2010).
Šios testavimo sistemos vertinančios skirtingus žmogaus judesio parametrus suteikia galimybę vertinti žmogaus judesius ir fizinį pasirengimą globaliai, ko negalima padaryt panaudojant tik atskiras sistemas.
Darbo naujumas
Lietuvoje nėra straipsnių, kuriuose būtų nagrinėjama judėjimo sistemos funkcinių judesių atlikimo stereotipo, fizinio pajėgumo rodiklių sąsajos. Nepavyko rasti tyrimų, kuriuose vyrams ir moterims vienu metu būtų atliktas funkcinių judesių atlikimo stereotipo ir fizinio pajėgumo vertinimas, bei tyrimų, vertinančių fizinio pajėgumo ir funkcinių judesių atlikimo stereotipo sąsajas. Nepavyko rasti Lietuvoje publikuotų straipsnių, kuriuose būtų aprašyti atlikti tyrimai panaudojant funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo sistemą.
Savo darbe bandėme išnagrinėti vyrų ir moterų judėjimo sistemos funkcinių judesių atlikimo stereotipo ir fizinio pajėgumo rodiklių sąsajų ypatumus.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas: įvertinti jauno amžiaus vyrų ir moterų funkcinių judesių atlikimo stereotipą ir fizinį pajėgumą bei jų sąsajas.
Pasirinktam darbo tikslui įgyvendinti buvo iškelti šie uždaviniai:
1. Įvertinti ir palyginti jauno amžiaus vyrų ir moterų funkcinių judesių atlikimo stereotipą. 2. Įvertinti ir palyginti jauno amžiaus vyrų ir moterų fizinį pajėgumą.
3. Įvertinti ir palyginti jauno amžius vyrų ir moterų judėjimo sistemos funkcinių judesių atlikimo stereotipo ir fizinio pajėgumo rodiklių sąsajas.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1. 1. Svarbiausi judesių atlikimo veiksniai
Kalbant apie judesius, judesių atlikimo efektyvumą, judesių kokybę svarbu apibrėžti komponentus iš, kurių judesys susideda (kurie yra svarbūs judesiams) ir kuriems pakitus judesys tampa iškreiptas, disfunkcionalus. Tie komponentai yra: kinematika, osteokinematika, artrokinematika, kinetika (Neumann, 2002).
Kinematika yra mechanikos šaka apibrėžianti kūno judesius nekreipiant dėmesio į jėgas, kurios sukuria tą judesį. Daugumos kūno judesių rotacijos ašis yra sąnaryje arba arti sąnario. Judesiai atitinkamai transliaciniai arba rotaciniai gali būti skirstomi į aktyvius ir pasyvius. Aktyvūs judesiai sukeliami aktyvuojant raumenis, pasyvūs sukeliami išorinių jėgų (gravitacijos). Nagrinėjant kinematiką pagrindiniai kintamieji yra kūno ar kūno dalių pozicija, pagreitis ir greitis (Neumann, 2002).
Osteokinematika apibrėžiama kaip kaulų judesiai trijose pagrindinėse plokštumose: sagitalioje, frontalioje ir horizontalioje.
Artrokinematika apibrėžiama kaip judesys atsirandantis tarp sąnarinių paviršių judant vienai ar kitai kūno daliai.
Kinetika yra mechanikos šaka nagrinėjanti jėgas ir jų poveikį kūnui.
Šių visų judesio komponentų darni veikla turi užtikrinti normalų lokalaus judesio atlikimą. Tuo tarpu globalus viso kūno judesys susideda iš atskirų kūno dalių judesių. Bet žvelgiant iš kitos pusės, taisyklingas funkcinio judesio atlikimo stereotipas užtikrina normalią (optimalią) visos kinetinės grandinės sudedamųjų dalių kinematiką, osteokinematiką, artrokinematiką ir kinetika. Vertinant globalius judesius, jų atlikimo kokybę, efektyvumą (ir sportininko fizinį pasirengimą) galima remtis judesių atlikimo piramide (angl. performance pyramid) (1 pav.) (Cook, 2010).
Judesių atlikimo piramidė sudaryta ir ja naudojamasi tam, kad būtų galima lengviau suprasti ir įvertinti žmogaus judesius, funkcinių judesių atlikimo stereotipą, fizinį pajėgumą, tam tikrus išvystytus sportinius įgūdžius. Judesių atlikimo piramidę sudaro trys skirtingo dydžio stačiakampiai, kuriuos dedant vieną ant kito ta piramidė ir yra suformuojama. Taisyklinga piramidė yra formuojama nuo apačios į viršų, kai pamatą sudaro didžiausias stačiakampis ir kylant į viršų stačiakampiai rikiuojasi mažėjimo tvarka (Cook, 2010).
Judesių atlikimo piramidės pamatą atspindi (sudaro) žmogaus funkcinių judesių atlikimo stereotipas. Pagal funkcinių judesių atlikimą galima spręsti apie žmogaus atliekamų judesių kokybę. Funkcinių judesių stereotipo vertinimui puikiai tinka funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo (angl. Functional Movement Screen, FMS) testai, kuriais vertinami keli pagrindiniai žmogaus judesiai tokie kaip pritūpimas, įtūpstas ir kt. Šių testų metu kreipiamas dėmesys tik į judesio atlikimo kokybę nekreipiant dėmesio į fizinį pajėgumą (galimybes).
Antrą judesių atlikimo piramidės stačiakampį sudaro žmogaus fizinis pajėgumas, fizinių ypatybių išvystymas. Fizinio pajėgumo (fizinių ypatybių) įvertinimui tinka Eurofito testai kuriais vertinamos tokios fizinės ypatybės kaip: jėga, lankstumas, ištvermė ir kt. Taip pat apie asmens fizinį pajėgumą gali būti sprendžiama remiantis atlikties testų (funkcinės būklės) vertinimo rezultatais, kurie koreliuoja su tam tikromis fizinėmis ypatybėmis (Novy ir kt., 2002), tuo pačiu įvertinama ir žmogaus funkcinė būklė. Fizinių ypatybių vertinimas atsižvelgia į judesių vertinimo kiekybinius parametrus.
Judesių atlikimo piramidės viršūnę sudaro tam tikri sportiniai įgūdžiai. Kurie vertinami tam tikrai sporto šakai būdingais specializuotais testais.
Fiziškai aktyvaus žmogaus įvertinimas pirmiausiai turėtų būti nukreiptas į judesio stereotipo ir tik tada fizinio pajėgumo (fizinių ypatybių) vertinimą.
1. 2. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas
Pagrindinė griaučių raumenų sistemos funkcija – judėti. Judesiai visą laiką buvo matuojami kiekybiškai, bet neseniai atsiradusi funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo sistema suteikia galimybę į judesius pažvelgti kitu kampu, įvertinti judesio kokybę, o ne kiekybę kas jau yra įprasta. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo (angl. Functional Movement Sceen, FMS) tyrimu galima nesunkiai surasti funkcinių judesių disfunkcijas, kurios dažniausiai apibrėžiamos kaip mobilumo ir stabilumo balanso sutrikimas, kurioje nors kinetinės grandinės dalyje, iškreipiantis visą judesio atlikimą (Cook ir kt., 2006). Manoma, kad pagal funkcinių judesių stereotipą galima prognozuoti apie tam tikros sporto šakos sportininko lygį.
Cook sukurtais testais galima įvertinti funkcinių judesių atlikimo stereotipą, ištestuoti sąveikas tarp kinetinių grandinių mobilumo ir stabilumo, neuroraumeninės kontrolės, kurios yra fizinio pajėgumo, specifinių sportinių įgūdžių ir organizmo funkcinės būklės pagrindas (Cook ir kt., 2006; Burton, 2006). Funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimo sistemos tikslas yra mėginimas įvertinti funkcinio judesio atlikimo stereotipo kokybę su elementariai graduota sistema. Ji yra sukurta ne diagnozuoti, bet greičiau atskleidžia žmogaus judesio stereotipo apribojimus bei asimetrijas. Toks požiūris veda prie tobulesnio iniciatyvaus judesio kokybės gerinimo ir tuo pačiu traumų prevencijos. Ši sistema nutolsta nuo požiūrio teigiančio, kad sudėjus atskirus elementus į vieną visumą galime gauti tikslų visumos vaizdą. Paprasta gyvenimo patirtis ir nauji moksliai faktai byloja, kad toks požiūris stokoja dinamiškumo, neleidžia įžvelgti naujų savybių būdingų tik sistemai kaip funkcinei visumai, o ne elementų sumai. Pagrindinis funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo tikslas yra įvertinti kūno kinetinių grandžių sistemą, kai kūnas vertinamas kaip vieninga atskirų funkcinių segmentų visuma (Cook ir kt., 2006).
Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo testus sudaro septyni fundamentalių funkcinių judesių testai, sutinkami įvairiose sporto šakose, gyvenimiškose situacijose, kurie autorių teigimu vystantis organizmui yra tarsi pamatas visiems kitiems judesiams. Nėra būtina vertinti visus žmogaus judesius, manoma, kad užtenka keleto pirminių judesių, kurių stereotipą įvertinus galima prognozuoti visų kitų to žmogaus atliekamų judesių kokybę (Cook, 2010). Šių testų pagalba ir yra įvertinama asmens funkcinių judesių atlikimo stereotipo kokybė, jų pokyčiai po traumų arba korekcinės ir treniruočių programos efektyvumas (Cook, 2010). Juos atliekant vertinamas funkcinių judesių atlikimo stereotipas, kuris atskleidžia raumenų jėgos, lankstumo, judesio amplitudės, koordinacijos, pusiausvyros ir propriorecepcijos tarpusavio ryšį (Cook ir kt., 2006). Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas suteikia informaciją ar sportininkas turi stabilizacijos ar mobilumo problemų. Iškreiptas funkcinių judesių atlikimo stereotipas gali riboti sportininko fizines galimybes ar net būti traumos priežastimi (Mottram ir kt., 2008; Cook ir kt., 2006; Kiesel ir kt., 2007; Minick ir kt., 2010). Įvertinus pirminių (funkcinių) judesių atlikimo stereotipą atsiranda galimybė labiau individualizuoti asmens treniruočių programą, taisant ydingą judesio stereotipą, o ne koncentruotis į tam tikrus atskirus sąnarius ir raumenis (Cook, 2001).
Funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimo testai yra vienintelis įrankis, kurio pagalba galima kokybiškai įvertinti individo funkcinių judesių atlikimo stereotipą (Cook ir kt., 1998; Cook., 2001). Šie testai užpildo tuštumą tarp pirminio medicininio sveikatos patikrinimo ir fizinio pajėgumo (fizinių ypatybių) vertinimo testų, įvertinant individo dinaminį ir funkcinį pajėgumą. Toks vertinimo įrankis pateikia kitokį požiūrį į judėjimo sistemą (griaučių raumenų) ir fizinio pajėgumo prognozavimą. Jei funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo sistema naudojama kaip žmogaus išsamaus įvertinimo dalis, tai leidžia individualizuoti rekomendacijas aktyvių žmonių fizinio rengimo
programoms. Ši testavimo sistema puikiai papildo jau geriau pažįstamas medicininio patikrinimo, fizinio pajėgumo vertinimo, specifinių įgūdžių, organizmo funkcinės būklės vertinimo sistemas. Paruošti atletą įvairiai veiklai, kad jis galėtų dalyvauti sportinėje veikloje po medicininio patikrinimo pirmiausiai būtų naudinga išanalizuoti (įvertinti) jo funkcinių judesių atlikimo stereotipą ir tik po to tirti fizinį pajėgumą ir sportinius įgūdžius. Ši sistema dar labai nauja, bet vis daugiau sporto reabilitacijos specialistų jau taiko šią metodiką dirbant individualiai su atletais ir komandomis (Cook, 2010).
Per paskutinius 20 metų reabilitacija perėjo nuo tradicinio atskirų žmogaus „silpnų“ vietų vertinimo link integruoto funkcinio požiūrio, įtraukiant proprioreceptinius neuroraumeninius raumenų sinergijos ir motorinio mokymo metodus (Cook ir kt., 2006). Tuo tarpu anksčiau buvo sunku kalbėti ir bandyti plėtoti funkcinį požiūrį, kai funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimo standartų nebuvo. Dažnoje situacijoje reabilitacijos profesionalai taiko specifinius izoliuotus testavimo metodus testuojant atitinkamus sąnarius ar raumenis. Tokie specialistai dažniausiai atlieka fizinio pajėgumo vertinimą prieš tai neatliekant funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimo. Tuo tarpu svarbu išnagrinėti ir suprasti pagrindinius funkcinių judesių atlikimo stereotipo aspektus, nes panašūs ar net tokie patys judesiai sutinkami visose sporto šakose ar buitinėse situacijose (Cook, 2010).
Tradiciniame sporto medicinos modelyje, atliekamas medicininis patikrinimas, kurio metu stengiamasi pastebėti žmogaus sveikatos problemas dėl, kurių jis negali dalyvauti tam tikroje fizinėje veikloje, kol tos problemos bus išspęstos Po pradinio įvertinimo įprastai atliekamas fizinio pajėgumo (fizinių ypatybių: jėga, greitis, lankstumas, vikrumas) vertinimas. Šis “sistemingas“ procesas nesuteikia pakankamai pradinės informacijos, apie sportininko gebėjimą efektyviai judėti ir išnaudoti savo fizines galimybes. Yra keletas mokslinių straipsnių kuriuose pateikiama informacija kad nėra standartų, kurie apibrėžtų koks turi būti žmogaus pasiruošimas, kad jis galėtų dalyvauti fizinėje (sportinėje) veikloje (Metzl, 2000). Daug medicinos ir sporto reabilitacijos įstaigų bendradarbiauja siekiant labiau sukonkretinti pagal ką turi būti sprendžiama ar fiziškai aktyvus asmuo gali užsiimti sportine veikla ar ne, bet kol kas vertinimas pateikiamas tik remiantis medicininiais parametrais, kurie nenusako žmogaus funkcionalumo lygio (McGraw-Hill, 2005). Pagrindinis medicininio patikrinimo ir fizinio pajėgumo vertinimo tikslas sumažinti traumos tikimybę, pagerinti fizinį pajėgumą ir galiausiai pagerinti gyvenimo kokybę (Minick ir kt., 2010). Tačiau kol kas nėra pakankamai duomenų ar remiantis įprastiniu modeliu įmanoma šį tikslą pasiekti. Priežastis kodėl pagal šiuos testus mažai ką galima prognozuoti yra ta, kad jie yra mažai individualizuoti (Cook, 2010).
Po medicininio patikrinimo norint išsamiai įvertinti asmens galimybes svarbu pirmiausiai nustatyti koks sportininko funkcinių judesių atlikimo stereotipas, nes esant disfunkciniam funkcinio judesio atlikimo stereotipui žmogus negali optimaliai išnaudoti savo fizinių galimybių ar net gali patirti traumą. Tuo tarpu įprastai pradedama nuo fizinio pajėgumo vertinimo. Dažniausiai
rekomenduojami fizinio pajėgumo vertinimo testai: atsilenkimai, atsispaudimai, ištvermės bėgimas, sprintas, vikrumo vertinimas. Daugumoje sporto arba profesinių situacijų šios fizinės ypatybės tampa labiau specifiškos pagal atitinkamą sporto šaką (Cook ir kt., 2006). Fizinio pajėgumo vertinimo testų funkcija yra surinkti kiekybinę informaciją apie žmogaus fizines ypatybes. Išanalizavus duomenis pateikiamos rekomendacijos ir iškeliami tikslai. Rekomendacijos pateikiamos pagal standartizuotas vidutines reikšmes, kurios gali visiškai neatitikti individo specifinių poreikių. Fizinio pajėgumo vertinimo testai suteikia objektyvią kiekybinę informaciją apie tam tikrą fizinę ypatybę, bet pagal jų rezultatus gali būti sunku arba visai neįmanoma spręsti apie judesio atlikimo kokybę ir efektyvumą (Cook, 2010).
Funkcinių judesių atlikimo stereotipo prastas atlikimas dažnas ribojantis veiksnys asmens fiziniam pajėgumui. Fizinio rengimo programos dažniausiai koncentruojasi į vikrumo, greitumo, jėgos lavinimą, o į judesio kokybę nėra kreipiama dėmesio, todėl tokiam žmogui turinčiam ydingą judesio stereotipą gali būti sunku išlavinti atitinkamą fizinę ypatybę. Dėl to gali būti sukuriamos įvairios kompensacijos, kurių pagalba užduotis atliekama, bet kitų raumenų pagalba. Prisitaikius neefektyviai atlikti judesius žmogus įgyja ydingą funkcinio judesio atlikimo stereotipą, tai trukdo pasiekti įvairius tikslus, taip pat padidėja traumos rizika (Cook ir kt., 2006). Pavyzdžiu galime laikyti sportininką, kuris atlieka daugiau nei vidutiniškai normose nurodoma atsilenkimų, bet juos atlieka labai neefektyviai kompensuodamas judesį. Lyginant šį asmenį su kitu kuris taip pat atsilenkimų atlieka daugiau nei vidurkis, bet jo atlikimas yra be kompensacinių judesių. Jei dėmesys nėra kreipiamas į judesio atlikimo kokybę šie individai atsilenkimus atlieka geriau nei vidutiniškai. Sunku padaryti išvadas ar tokių abiejų sportininkų fizinis pasirengimas vienodas ar skiriasi. Tokie individai stipriai skiriasi pagal funkcinį mobilumą ir stabilumą, bet netestuojant funkcinio mobilumo ir stabilumo negalime kalbėti apie skirtumus tarp judesio atlikimo (Cook ir kt., 2006).
Vienas iš svarbiausių funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo tikslų yra traumų galimybės nuspėjimas arba pakartotinės traumos išvengimas. Sugebėjimas nuspėti traumą yra lygus ar toks pat svarbus kaip gebėjimas įvertinti ir gydyti traumą. Gerai žinoma, kad buvusi trauma yra didelis rizikos veiksnys traumą patirti pakartotinai ir kad tai sutrikdo funkcinių judesių atlikimo stereotipą kas labai riboja sportininko galimybes išnaudoti efektyviai savo fizinį pajėgumą. Buvusi trauma tai kompleksas veiksnių kurie iškreipia judesio atlikimo stereotipą ir padidina pakartotinės traumos tikimybę. Jei traumuota vieta sugijo tai dar nereiškia, kad ir funkcinio judesio atlikimo stereotipas atsistatė. Yra tikimybė, kad pakartotinis traumavimasis ir normalaus funkcinio judesio atlikimo stereotipo sutrikimas atsiranda dėl pokyčių judesių valdyme, kas negali būti įvertinama tradiciškai matuojant raumenų jėga ir judesio amplitudę. Siekiant kompleksiškai įvertinti žmogaus judesio kontrolę yra naudojami funkciniai judesiai, kuriems reikalingas dinaminis balansas (Cook ir kt., 2006; Plisky ir kt., 2006). Užduotys reikalaujančios viso kūno koordinuoto judesio gali padėti suprasti
judesio valdymą ir ar yra išlikusių traumos padarinių. Neuroraumeninius pakitimus po traumos galima puikiai identifikuoti funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo pagalba. Nors individualūs sportinių judesių parametrai yra jėga, lankstumas, kurių lavinimas paskiriamas reabilitacijos metu norint atstatyti pažeistos srities funkciją, bet jie dažniausiai nekoreguoja iškreipto funkcinio judesio atlikimo stereotipo. Dažniausiai po traumos įvyksta judesio valdymo pokyčiai ir pasikeičia funkcinio judesio atlikimo stereotipas, todėl specialios funkcinio judesio atlikimo stereotipo testavimo programos labai reikalingos testuojant fiziškai aktyvius asmenis (Minick ir kt., 2010). Medicininio sveikatos patikrinimo ir fizinio pajėgumo vertinimo testai neteikia informacijos apie tam tikros kinetinės grandies silpnumą, kuris gali būti traumos rizikos veiksnys. Dauguma sporto medicinos gydytojų pabrėžia specialių, labiau funkciniu požiūriu besiremiančių įvertinimo technikų, vertinančių judesio trūkumus svarbą (Cook, 2010).
Literatūroje aprašoma daug faktorių, kurie gali turėti įtakos sportininko funkcinio judesio atlikimo stereotipo sutrikimui ar netgi traumoms, keletas tokių yra agonisto antagonisto jėgos ir ištvermės skirtumas, struktūrinės anomalijos, moteriška lytis, silpnas treniruotumo lygis, buvusios traumos (Devan ir kt., 2004). Neseniai pradėta teigti, kad neuroraumeninės kontrolės sutrikimai (Hewett ir kt., 2005; Myer ir kt., 2005), juosmens nestabilumas (Peate ir kt., 2007; Zazulak ir kt., 2007; Leetun ir kt., 2004), raumenų asimetrijos tarp kairės ir dešinės kūno pusių blogina funkcinio judesio atlikimo stereotipo kokybę ir padidina traumų riziką (Newton ir kt., 2006; Jacobs ir kt., 2005; Rahnama ir kt., 2005; Potts ir kt., 2002). Raumenų asimetrija tarp kairės ir dešinės pusių gali būti dėl patirtų traumų, raumenų inhibicijos, kompensacinių mechanizmų. Tokie sutrikimai gali būti lengvai identifikuojami kokybiškai vertinant judesį, o pritaikius korekcines programas koreguojami (Cook, 2010).
Tyrimų duomenims nustatyta, kad jei profesionalaus amerikietiško futbolo žaidėjas surenka 14 ir mažiau taškų atlikdamas funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo testus, jam yra padidėjusi rizika gauti traumą (Kiesel ir kt., 2007). Tolimesni tyrimai patvirtina šiuos teiginius ir dar naujesni tyrimai pateikia duomenis, kad bet kokia asimetrija tarp dešinės ir kairės kūno pusių funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo testuose padidina traumos tikimybę 2,3 karto (Kiesel ir kt., 2008) Todėl funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas gali būti naudingas traumų tikimybei nuspėti. Jau yra atlikta tyrimų pagal, kurių duomenis galima teigti, kad atitinkamos korekcinės treniruočių programos gerina funkcinių judesių atlikimo stereotipą.
Straipsniuose pateikiamas funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo testų patikimumas yra labai aukštas, reikšmės buvo nuo 0,8 iki 1,00 (Minick ir kt., 2010). Iš septynių funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo testų penkiuose (žengimas per barjerą, įtūpstas, pečių mobilumas, aktyvus tiesios kojos kėlimas, rotacinis stabilumas) vertinama atskirai kairė ir dešinė pusės tam, kad būtų galima įvertinti simetriją tarp kairės ir dešinės pusių. Manoma, kad žymi asimetrija tarp kairės ir
dešinės kūno pusių iškreipia funkcinių judesių atlikimo stereotipą ir tai yra traumos rizikos faktorius (Plisky ir kt., 2006; Myer ir kt., 2008; Yeung ir kt., 2009).
Funkcinio judesio atlikimo stereotipo vertinimo sistemos autoriai tvirtina, kad asimetrija tarp dešinės ir kairės kūno pusių yra galima atliekant tam tikrus specifinius kiekvienai sporto šakai ar profesijai judesius, tačiau atsiradus asimetrijai tarp dešinės ir kairės kūno pusių atliekant fundamentalius (funkcinius) judesius padidėja rizika pabloginti daugelio judesių atlikimo stereotipą (Cook, 2010).
Pastebėjus asimetriją tarp kairės ir dešinės kūno pusių svarbu sudaryti atitinkamą korekcinę pratimų programą, kurios pagalba asimetrija būtų koreguojama. Judesio atstatymo programa yra sudaryta iš pagrindinių raumenų grupių dalyvaujančių tam tikrame judesyje korekcijos: tempimo pratimai, trigerinių taškų atsiradimo priežasties ieškojimas ir šalinimas, amplitudės didinimo, raumenų stiprinimo pratimai (Cook, 2010). Tačiau išsprendus lokalią problemą visos kinetinės grandinės funkcija gali nepagerėti. Judesys pagerėja kai centrinė nervų sistema persiprogramuoja. Taip pat korekciniai pratimai yra sukurti taip, kad būtų stimuliuojama natūrali liemens šerdį sudarančių (angl.
„core“) raumenų aktyvacija, o tai padidina ryšį tarp šerdies raumenų funkcijos ir funkcinių judesių
atlikimo stereotipo (Cook ir kt., 1997). Į programą taip pat įeina ir tradiciniai jėgos lavinimo ir sporto šakos specifiniai pratimai. Naujausių tyrimų duomenimis buvo įrodyta, kad korekcinių pratimų programa gali pagerinti funkcinių judesių atlikimo stereotipo rezultatus, taip pat korekcinių pratimų programa padeda sumažinti judesio asimetrijas, kurios pastebimos atliekant funkcinius judesius (Kiesel ir kt., 2011).
Atliktas tyrimas parodo, kad amerikietiško futbolo žaidėjai per ne varžybų laikotarpį taikytą korekcinių pratimų programą savo funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo rezultatus pagerino vidutiniškai 11%. Taigi galima teigti, kad funkcinio judesio atlikimo stereotipas yra koreguojamas atliekant individualiai kiekvienam pritaikytus korekcinius pratimus. Nors šie rezultatai yra daug žadantys, į juos reikėtų žvelgti šiek tiek atsargiai, kadangi tyrimas buvo atliktas be kontrolinės grupės. Gali būti taip, kad rezultatai buvo geresni dėl to, kad sportininkai pakartotinai atlikdami testus geriau žinojo kaip juos reikia atlikti arba gali būti, kad suveikė išmokimo faktorius ir sportininkai geriau atliko judesius nes buvo juos išmokę. Šio tyrimo pirmo ir antro testavimo bendra rezultatų suma skyrėsi nuo -1 iki + 7, tai rodo, kad ne visi žaidėjai sistemingai pagerino savo rezultatus. Sunku gautus rezultatus palyginti su kitais darbais, nes daugiau tokio pobūdžio darbų nėra atlikta (Kiesel ir kt., 2009).
Rezultatai tiriant amerikietiško futbolo žaidėjus parodė, kad tiems žaidėjams, kurie gavo vieną balą už gilų pritupimą traumos tikimybė padidėjo 5 kartus, tuo tarpu kiti testai (testų rezultatai) nebuvo tokie reikšmingi traumos rizikai prognozuoti. Faktas, kad ne visi žaidėjai po korekcinės pratimų programos savo rezultatus pagerino daugiau nei iki 14 balų ir, kad vienetui įvertintas gilaus
pritūpimo atlikimas yra susijęs su padidėjusia traumos rizika, parodo, kad yra reikalingas išsamesnis sportininkų įvertinimas ir intensyvesnės korekcinių pratimų programos disfunkcinio judesio atlikimo stereotipo ištaisymui. Galbūt nuodugnesnis individualus ištyrimas reikalingas gilesnių neuroraumeninių disfunkcijų diagnozavime, kurios ir gali iškreipti funkcinį judesio atlikimo stereotipą (Kiesel ir kt., 2011).
Pritūpimo testas buvo įtrauktas į testų bateriją, nes šiuo testu lengva įvertinti čiurnos, kelio, klubo, krūtininės nugaros dalies, pečių mobilumo balansą ir dubens stabilumą. Dėl šio testo judesio kompleksiškumo, negalėjimas šio testo tinkamai atlikti parodo apie rimtą judesio disfunkciją, kas turėtų būti vertinama detaliau. Atsispaudimo stabiliu liemeniu testas yra susijęs su viršutinės kūno dalies jėga ir liemens stabilumu sagitalioje plokštumoje, rotacinio stabilumo testas susijęs su stabilizacija horizontalioje ir sagitalioje plokštumoje reikalauja asimetrinio viršutinių ir apatinių galūnių judesio, aktyvus kojos kėlimo testas susijęs su užpakalinės šlaunies raumenų grupės elastingumu, pečių mobilumo testas susijęs su peties komplekso ir krūtininės nugaros dalies judesio amplitude (Cook ir kt., 2006).
Skirtumus tarp lyčių, atliekant funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo testus aprašė Kibler, kuris nustatė kad vyrai yra statistiškai reikšmingai stipresni nei moterys, o moterys yra statistiškai reikšmingai lankstesnės nei vyrai. Rotacinio stabilumo testas yra tarsi atskirtas nuo kitų funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo testų dėl to, kad labai mažai žmonių gali gauti maksimalų įvertinimą 3, dauguma gauna 2. Mažai fiziškai aktyviai populiacijai testas nelabai turi reikšmės, bet yra įtrauktas dėl profesionalių sportininkų, kurie gali būti pajėgūs atlikti šį testą (Kibler, 1989). Testą dažniausiai trims balams atlieka tų sporto šakų atstovai kurie atlieka specifinius pratimus asimetriniam liemens stabilumui lavinti keliose plokštumose (Schneiders ir kt., 2011).
1. 3. Fizinio pajėgumo įvertinimas
Suaugusiųjų Eurofito (fizinio pajėgumo) testų rinkinys yra sukurtas įvertinti su sveikata susijusį fizinį pajėgumą. Rinkinio bendras tikslas yra įvertinti individo, populiacijos sveikatą, fizinį pajėgumą ir gerovę. Teigiama, kad fizinį žmogaus pajėgumą lemia fizinių ypatybių visuma. Fizinė ypatybė - tai žmogaus gebėjimas atlikti konkrečią judėjimo užduotį. Gali būti daug įvairių judamųjų užduočių, todėl visuomet vertinama konkreti fizinė ypatybė: ištvermė, jėga, greitumas, lankstumas, pusiausvyra, vikrumas, koordinacija. Biologinis fizinių ypatybių pagrindas yra organizmo struktūros ir sistemos, padedančios judėti, jausti, analizuoti. Tai morfofunkcinės ypatybės, kurios yra įgimtos ir gana pastovios, bei joms būdinga adaptacija ir kintamumas. Kiekybinius fizinių ypatybių požymius lemia žmogaus amžius, lytis, gyvensena ir kiti veiksniai (Šiupšinskas ir kt., 2008).
Fizinis pajėgumas yra susijęs su specifinės užduoties atlikimu, siekiant maksimaliai išnaudoti fizinio pasirengimo komponentus tame tarpe ir konkrečių fizinių ypatybių ugdymas atitinkamos užduoties atlikimui. Šiame kontekste fizinis pajėgumas reiškia bendrą organizmo galimybę atlaikyti fizinius krūvius, nepatiriant pervargimo. Sportininkai priklausomai nuo sporto šakos tam tikras fizines ypatybes išlavina labiau nei mažiau fiziškai aktyvūs žmonės. Eurofito testų programa skirtingais tikslais plačiai taikoma visoje Europos sąjungoje (Adam ir kt., 1988): kai kurie individualūs testai yra naudojami įvertinant tam tikras sportininkų (žaidėjų) fizines ypatybes (Carling ir kt., 2009), atrenkant talentingus rankininkus ir stebint jų progresą (Mohamed ir kt., 2009).
Yra straipsnių, kuriuose nagrinėjama traumų prognozavimas pagal fizinių ypatybių išsivystymą. Testų įvertinimai dažnai sutampa su atletinio fizinio pajėgumo įvertinimais, bet turėtų skirtis savo reikalingu ir pageidaujamu dydžiu vertinant su sveikata susijusį fizinį pajėgumą. Fizinių ypatybių vertinimas dažniausiai yra naudojamas, norint nustatyti fizines galimybes, treniruočių efektyvumą ir nustatyti normas (vidutines reikšmes) tam tikrai sporto šakai (Keane ir kt., 2010). Spręsti apie sportininko fizinį pajėgumą galima tada, kai yra įvertinamos įvairios fizinės ypatybės, tokiam įvertinimui gerai tinka Eurofito testai. Daugumos testų patikimumas yra gerai įvertintas (Beunen ir kt., 1987).
Su sveikata susijęs fizinis pajėgumas pačia plačiausia prasme turėtų būti apibrėžiamas kaip sveikatai svarbių sugebėjimų rinkinys (Asmussen ir kt, 1983). Su sportu susijusių fizinių ypatybių rinkinys gali būti apibrėžiamas kaip sportui reikalingų fizinių ypatybių rinkinys. Kai kurios sportui svarbios fizinės ypatybės taip pat susiję ir su sveikata. Fizinis pajėgumas atskleidžia individo galimybę atlikti duotą fizinę užduotį. Fizinių ypatybių rodiklių pokyčiai yra jautrūs atspindint fizinio aktyvumo pokyčius, o tai leidžia juos nesunkiai įvertinti. Su sveikata susijusio fizinio pajėgumo testai yra tinkami įvertinti ir sportui svarbias fizines ypatybes. Pagrindinė fizinio pajėgumo vertinimo testų nauda yra ta, kad gauname esamos fizinės būklės kiekybinį įvertinimą ir galime juo naudotis lyginant tarpusavyje su kitų asmenų taip pat ir profesionalių sportininkų rodikliais ar net kitų sporto šakų sportininkų rezultatais arba sekant tolimesnę sportininko fizinio pajėgumo būklę (Keane ir kt., 2010).
Fizinio pajėgumo įvertinimas gali būti aprašomasis ir diagnostinis įrankis, kuriuo remiantis galima vertinti su tam tikromis fizinėmis ypatybėmis glaudžiai susijusių užduočių atlikimą. Fizinio pajėgumo įvertinimo metu gauta informacija, kartu su visais kitais atitinkamais argumentais, turėtų padėti rasti silpnas vietas (fizines ypatybes), parinkti tinkamus pratimus, kurių pagalba silpnos fizinės ypatybės būtų tobulinamos. Šie tikslai, jei naudojami tiksliai ir supratingai, gali padaryti didžiausią įtaką užtikrinant, kad rekomenduojami pratimai yra tinkami, efektyvūs ir saugūs (Asmussen ir kt., 1983).
Fizinis pajėgumas glaudžiai susijęs su sportinės veiklos atlikimu ar tam tikra profesija (gaisrininkai) (Peate ir kt., 2007). Labai specifinio fizinio pajėgumo įvertinimo testų rinkiniai yra
naudojami kaip sportininkų ir sunkų fizinį darbą dirbančių profesijų darbininkų įvertinimo ir stebėjimo įrankiai. Tokie testų rinkiniai naudojami tam, kad būtų galima įvertinti labiau specifiškas fizines ypatybes, kurios gali būti būdingos tik atitinkamoms sporto šakoms (Asmussen ir kt, 1983).
Naudojant su sveikata susijusio fizinio pajėgumo sąvoką būtina nurodyti fizinio pajėgumo - sveikatos sąsajas, kuriomis ši sąvoka yra grindžiama. Žinant universalų ir sudėtingą fiziologinį ir struktūrinį krūvį, kurį sukelia fiziniai pratimai žmogaus kūnui, yra manoma, jog su sveikata susijęs fizinis pajėgumas turėtų būti sudarytas iš daug skirtingų matmenų susijusių su tam tikrais sveikatos aspektais. Šie matmenys dažnai sutampa su specifinio fizinio pajėgumo įvertinimais, bet turi skirtis savo pageidaujamu ir reikalingu dydžiu lyginant su sveikata susijusiu fiziniu pajėgumu. (Oja ir kt., 1995).
Remiantis fizinio aktyvumo ir fizinio pajėgumo tarpusavio ryšiais, bei teigiamu poveikiu sveikatai yra išskiriami suaugusiųjų su sveikata susijusio fizinio pajėgumo pagrindiniai komponentai (tie patys komponentai yra svarbūs ir sportininkams tik gautų rezultatų interpretacija turi skirtis):
aerobinis fizinis pajėgumas
griaučių raumenų fizinis pajėgumas
su centrine nervų sistema susijusios fizinės ypatybės
Aerobinis fizinis pajėgumas yra pagrindinis su sveikata susijusio fizinio pajėgumo komponentas. Maksimalus deguonies suvartojimas yra objektyvus aerobinės organizmo funkcijos, sudarytos iš kvėpavimo, širdies-kraujagyslių ir metabolinių funkcijų, įvertinimas. Tai atspindi individo treniruotumą ir įprasto fizinio aktyvumo lygį su genetiniais apribojimais. Tiesiogiai ar netiesiogiai įvertintas maksimalus deguonies suvartojimo kiekis plačiai taikomas su sveikata susijusio fizinio pajėgumo tyrimuose, tiriant sportininkus ir yra pastoviai siejamas su sergamumu mirtingumu ir kitais susirgimo rizikos veiksniais. Pagal 20 metrų šaudyklinio ištvermės bėgimo rezultatus gali būti sprendžiama apie žmogaus maksimalų deguonies suvartojimą. Aerobinis fizinis pajėgumas yra pagrindinis bendro funkcinio pasirengimo, reikalingo sportinėms užduotims bei kasdieniams fiziniams darbams atlikti, komponentas (Ramsbottom ir kt., 1988).
Griaučių raumenų fizinis pajėgumas susideda iš raumenų jėgos, ištvermės ir lankstumo. Liemens raumenų jėga ir ištvermė yra pagrindinis raumenų fizinės būklės aspektas. Yra įrodyta liemens raumenų funkcijos svarba, valdant galūnių judesius. Tai patvirtina teoriją, kad kūno vystymasis prasideda nuo centro link periferijos (Cook, 2010). Kol nežinomas specifinis liemens lenkėjų ir tiesėjų svarbumas ar kitų raumenų grupių įsitraukimas liemens funkciją, liemens raumenys turi būti vertinami kaip visuma. Mažai žinoma apie jėgos - ištvermės, ir dinaminio- statinio raumens susitraukimo specifinį poveikį sveikatai. Su sveikata susijęs liemens raumenų veiklos įvertinimas turi apžvelgti visus šiuos aspektus (Oja ir kt., 1995)
Vertinant lankstumą dažniausiai tiriamas užpakalinės šlaunies raumenų grupės, liemens ir pečių mobilumas. Joks specifinis sąnarys ar liemens – dubens - klubo komplekso dalis negali būti svarbesnė už kitas, bet visas funkcinės grandinės mobilumas yra labai svarbus. Šis bendras mobilumas ne tik apima įtrauktų sąnarių, sąnarinių kapsulių ir raiščių mobilumą, bet taip pat judesius atliekančių prisitvirtinusių raumenų ir sausgyslių (Asmussen ir kt., 1983).
Motorinis fizinis pajėgumas yra svarbus daugelyje sporto šakų, taip pat svarbus sveikatai. Jis apibrėžia motorines fizines ypatybes, kurios apibrėžia galimybes išvengti griuvimų ir tokių padarinių kaip kaulų lūžiai pačiose netikėčiausiose sportinėse situacijose. Akivaizdu, kad laikysenos ir viso kūno judesio kontrolė yra svarbūs fizinio pajėgumo komponentai. Šie gebėjimai yra kompleksiniai ir susideda iš neuroraumeninių, sensorinių ir propriorecepcinių reakcijų ir yra sunkai įvertinami. Viso kūno pusiausvyros ir koordinacijos vertinimas teikia informaciją apie pagrindinius šių funkcijų aspektus ir gali būti lengvai išmatuojami paprastais testais. Kitos motorinės ypatybės kaip greitumas ir vikrumas labai svarbios įvairioms sporto šakoms, tačiau mažai susijusios su sveikata (Oja ir kt., 1995)
Yra du pagrindiniai požiūriai, interpretuojantys fizinio pajėgumo testų rezultatus: 1. Nuorodų skalė pagal populiacijos normas, nurodanti kurioje vietoje yra rezultatas lyginant su populiacijos rezultatais. 2. Kriterijų reikšmės: pakankamas, minimalus, per žemas, geras. Šis požiūris atsako į klausimą ar rezultatai yra pakankami išlaikyti gerą fizinį pajėgumą? Abu požiūriai gali būti pritaikomi vertinant fiziškai mažai aktyvius žmones, bet vertinant sportininkus jais remtis nėra prasmės nes lyginimas sportininko išvystytų tam tikrų fizinių ypatybių su bendros populiacijos rodikliais nesuteikia jokios naudingos informacijos apie sportininko fizinį pajėgumą (Asmussen ir kt., 1983).
1. 4. Kompleksinis požiūris į judesius
Variabilumas žmogaus judesiuose ir netiesinė elgsena, kur įgūdžiai ir judesio charakteristikos kinta laike atskleidžia judėjimo sistemos kompleksiškumą. Kaip Bernsteinas apibrėžia, daug žmogaus kūne ir jo judesiuose esančių (žmogaus organizme) laisvės laipsnių įtraukiant sąnarių, raumenų, nervų sistemos veiklą ir sąveikaujant su išorinėmis jėgomis (poveikiu) judesio metu sukuriama nesuskaičiuojamai daug judesio stereotipų, formų ir strategijų (Bernstein, 1967). Daugybė judesio variantų leidžia sistemai (žmogaus organizmui) naudoti įvairias judesių strategijas bet kokiai užduočiai atlikti. Kiekvienam judesiui atlikti yra daugybė judesio atlikimo variantų netgi jeigu apsiribojama tam tikra individualia sistema, individualiu organizmu, žmogumi. Nors dauguma mokslininkų tiriančių judesį ir neuromokslininkų teigia, kad judesių variabilumas yra labai svarbus ši informacija kol kas nepasiekia kineziterapeutų arba yra prastai integruojama į kasdienį darbą: ištyrimą ir intervencijas
dirbant su pacientais ar sportininkais, todėl šie nauji mokslo pasiekimai dar toli nuo plataus taikymo (Larin, 2008).
Pagalvokime kaip pacientai ar sportininkai yra mokomi išsiugdyti naują daug efektyvesnį judesį, judesio stereotipą. Dažniausiai kineziterapeutas ar treneris parodo judesį ir prašoma jį atkartoti lygiai taip pat kaip padarė kineziterapeutas ar treneris. Galima sakyti, kad vyksta judesio kopijavimas. Tikriausiai retai arba niekada neprašoma, kad pacientas pats paeksperimentuotų su savo judesiais ir pats rastų jam labiausiai tinkantį judesio modelį. Dažniausiai prašoma, kad pacientas pagalvotų apie judesį, apie jo tikslą ir susikurtų vaizdinį kaip tai turėtų atrodyti jį atliekant. Nepaisant įrodymų pacientas yra įspraudžiamas į rėmus ir prašoma jo judėti kitaip nei, kad jis judėjo prieš ateidamas pas kineziterapeutą. Dažniausiai taip statiškai nenaudodami jokio variabilumo mokant ar lavinant jau išmoktus judesius mes tikimės, kad “naujas” funkcinis judesys bus pakankamai adaptyvus ir lankstus įvairiomis sąlygomis atliekant įvairias kasdienes užduotis. Tam kad tas judesio lankstumas būtų pasiektas pacientui reikalingas pakankamas motorinės sistemos variabilumas. Tai rodo, kad atitinkamas variabilumas yra svarbus veiksnys atliekant pacientų mokymą naujų judesių ar permokant senuosius norint pasiekti individo optimalią funkciją (Harbourne ir Stergiou, 2009). Mokantis judesių nekintančiomis sąlygomis gali būti išugdomas judesio stereotipas, kuris bus neatsparus įvairiems išorės ir vidaus veiksniams (Cook, 2010).
Medicinoje naudojami tiesiniai modeliai sutrikimų, problemų nuspėjimui ir sprendimui (Katerndahl, 2005). Tačiau tampa vis aiškiau, kad toks modelis yra ribotas daugeliui atviejų ir tikrai neoptimalus vertinant žmogaus judesius ir funkciją. Keliose sveikatos priežiūros srityse įskaitant epidemiologiją, infekcinių ligų procesus, biomediciną yra atsigrežiama į netiesinį problemų įvertinimo ir sprendimo būdą (Rickles ir kt., 2007). Pavyzdžiui vaistų dozavimas yra netiesinis procesas, negalima tikėtis, kad padidinus vaisto dozę efektas bus geresnis. Svarbu suprasti kokiomis sąlygomis yra išgaunamas optimaliausias efektas, o kada jau teigiamas efektas pradeda mažėti (Klonowski, 2007). Kineziterapeutai žino, kad nėra tiesinės priklausomybės tarp judesio mokymosi laiko ir geresnio įgūdžio išmokimo, taip pat tarp fizinės ypatybės lavinimo laiko ir jos išugdymo. Pacientai mokosi tam tikrų judesių, įgūdžių ar lavina fizines ypatybes (atlieka pratimus) nereguliariai progresuodami, netiesine elgsena. Dar daugiau progresavimo dažnis ir kelias labai varijuoja tarp individų su ta pačia diagnoze ir tokiais pat simptomais arba tokio pat lygio sportininkais (charakteristikomis). Motorinis mokymasis progresuoja netiesiškai, priklausomai nuo užduoties, aplinkos sąlygų ir besimokančiojo charakteristikų (Newell ir kt., 2001). Linijinis modelis gali būti apibrėžiamas kaip besisiejantis su tiesia linija arba susidedantis tik iš vieno matavimo (matmens, dimensijos). Netiesinis modelis dažniausiai naudojamas su terminu dinamika ar netiesinė dinamika ir gali būti apibrėžiama kaip “netiesinė linija”, ar sistema, kurios išeiga yra neproporcinga įdėtoms pastangoms. Netiesinės sistemos yra daug kompleksiškesnės nei tiesinės sistemos ir jų elgsena yra sunkiai nuspėjama. Bendrai
biologinės sistemos įtraukiant žmones yra kompleksinės netiesinės sistemos su įgimtu, būdingu variabilumu visiems sveikiems organizmams (Walleczek, 2000).
Variabilumo apibrėžimas sutinkamas gyvų organizmų elgsenoje, biologijoje ir statistikoje. Elgsenos variabilumas apibrėžiamas elgsenos skirtumu pastebimu kai organizmas patalpinamas į tą pačią situaciją (aplinką, sąlygas) (Wray ir kt., 2008). Websterio žodynas biologine prasme apibrėžia variabilumą kaip galią esančią gyvuosiuose organizmuose, gyvūnuose ir augaluose, adaptuotis, modifikuotis ir keistis savo aplinkoje, tai stipriai leidžia varijuoti struktūra ir funkcija (Merriam-Webster, 2003). Statistinis variabilumas nurodo matavimų rezultatų (reikšmių) išsibarstymą apie vidurkį, įskaitant matavimus tokius kaip standartinis nuokrypis, galimų reikšmių intervalas. Visi šie apibrėžimai padeda geriau suprasti žmogaus judesių variabilumą.
Žmogaus judesio variabilumas apima normalias varijacijas, kurios atsiranda judesių atlikime daug kartų atliekant tą pačią užduotį per tam tikrą laiką (Stergiou ir kt., 2006). Variabilumas yra įgimtas visoms biologinėms sistemoms ir atsispindi nukrypimais erdvėje ir laike, kas labai gerai atsispindi žmogaus judesiuose. Pavyzdžiui jei žmogus eina per smėlį ar sniegą, jo pėdos antspaudas niekada nebūna vienodas (neatsikartoja), taip atsispindi kiekvieno žingsnio variabilumas besitęsiančiame judesių cikle. Taigi judesio stereotipas išlieka toks pats bet judesys skiriasi šiek tiek nuo prieš tai buvusio ir būsimo. Ramiai stovėdami mes visą laiką svyruojame aplink savo masės centrą niekada negrįždami į tiksliai tą pačią vietą. Ar šie judesio variabilumo pavyzdžiai yra judesių atlikimo ir pusiausvyros išlaikymo klaidos ar tai normali sveikos motorinės sistemos elgsena? (Harbourne ir Stergiou, 2009).
Judesių valdymą aprašantys vadovėliai judesių variabilumą dažniausiai apibrėžia kaip klaidą, o įvaldytas įgūdis (judesys) tūrėtų būti kuo mažesnio variabilumo (Schmidt ir kt., 2005). Generalizuota motorinės programos teorija teigia, kad judesio variacijos atitinkamam judesio stereotipui yra klaidų rezultatas bandant nuspėti reikalingus parametrus tam tikrai motorinei programai (Schmidt, 2003). Vis dėl to daugėja įrodymų apie judesių variabilumo svarbą normaliam judesiui atlikti (judėjimui), kurie variabilumą atskleidžia ne kaip klaidas, o kaip reikalingą sąlygą judesio funkcionalumui. Variabilumas suteikia daug pasirinkimų (galimybių) judesiui atlikti, suteikiant lankstumo, adaptyvumo judesio stereotipo strategijoms, kad judesiai būtų pritaikomi įvairiomis, besikeičiančiomis sąlygomis. Optimalus variabilumas kaip pagrindinis normalaus judesio bruožas lengvai siejasi su netiesiniu požiūriu. Įprastinio požiūrio (tiesinio) prielaida yra ta, kad pusiausvyra (visiškas stabilumas) (vienas taškas) yra adaptatyvių judesių ir geros sveikatos rodiklis, netiesinės teorijos šalininkai teigia, kad nestabilumas, variabilumas yra geros sveikatos priežastis, sąlyga. Tai reiškia, kad sistema niekada nenurimsta ir nebūna stabilios būsenos ir pastovi fliuktuacija charakterizuoja sveiką variabilumą kas leidžia adaptuotis prie aplinkos pokyčių (Rickles ir kt., 2007). Kompleksinės dinaminės sistemos yra nedideliame nestabilume ir tas nestabilumas išlieka visą laiką (Price, 2004). Goldberger visišką
pusiausvyrą apibrėžia kaip organizmo mirtį, nes tai suteikia organizmui statišką nedinaminę būseną. Todėl sveikatą galime apibūdinti kaip dinaminę pusiausvyrą, bet tikrai ne kaip statinę būseną (Goldberger, 2008).
Taigi variabilumas nėra neigiamas bruožas, o kaip tik būtina sąlyga išlaikyti sveiką organizmą ir funkcionalų judėjimą. Mechaniniu požiūriu variabilumo sumažėjimas atliekant judesius sukelia besikartojančius stresinius pažeidimus. Nors tai gali pasirodyti mechaninė problema, bet iš tikrųjų tai bus su informacijos trūkumu apie judesių variabilumo svarbą susijusi problema. Mažas judesių variabilumas veda prie nenormalaus sensorinės žievės vystymosi, kas savo ruožtu paveikia, sutrikdo motorinę funkciją. Motorinės ir sensorinės smegenų žievės išsivystymo žemėlapiai būna daug kompleksiškesni kai asmens judesių įvairovė yra didelė ir mažiau kompleksiški, kai judesių variabilumas mažas (Nudo ir kt., 1996). Judesiai turintys optimalų variabilumo kiekį sukuria sąlygas normaliai vystytis sensorinei ir motorinei galvos smegenų žievei, kas yra labai svarbu neuroplastiškumui reikalingam išugdyti ar išsaugoti funkcinius įgūdžius. Taigi judesių variabilumas naudojamas įvairioms užduotims atlikti, suteikia informaciją, kuri vėliau padeda išvengti traumų.
Per didelis variabilumas taip pat gali tapti problema, pavyzdžiui kai žmogus turi ataksinį judesio sutrikimą. Judesiai kurie dažniausiai patenka į specifinę variabilumo amplitudę atliekant tokias užduotis kaip žingsniavimas ėjimo metu netikėtai patenka kartu ir į palankias (tinkamas) ir nepalankias judesio variacijas (amplitudę). Kai vienas judesys (judesio ciklas) patenka į netikėtą (nepalankią) judesio variabilumo amplitudę sekantis judesys yra sutrikdomas. Eisenos stereotipas yra pavyzdys besikartojančio cikliško veiksmo, kuriame kiekvienas žingsnis negali būti atsitiktinis, bet taip pat negali būti lygiai taip pat atkartojamas, šabloniškas. Taigi galime teigti, kad optimalus judesio variabilumas yra tarp per didelio variabilumo ir visiškai atsikartojančio, vienodo judesio. Mokslininkai apibrėžia optimalų variabilumą panaudodami matematinį chaosą. Taip pat remiantis metodais iš matematinio chaoso galime apibrėžti svarbius variabilumo bruožus (Stergiou ir kt.,2004; Shelhamer, 2007).
Dabar jau aišku, kad variabilumas tikrai nėra blogas funkcinių judesių ar apskritai biologinių sistemų bruožas. Kita vertus sunku suprasti koks variabilumas yra teigiamas. Dar sunkiau nuspręsti koks stebimas variabilumas yra naudingas, o koks žalingas. Atsakymai į šiuos klausimus slypi dinaminių judesių modelių supratime (Stergiou ir kt., 2004).
Dinaminių sistemų teorija buvo pradėta plėtoti remiantis stabilumo, netiesiškumo idėjomis bandant paaiškinti variabilumo sąvoką. Remiantis, aplinkos, biomechanikos, morfologijos ryšiais. Kiekviena biologinė sistema save taip parengia (organizuoja), kad būtų rastas pats stabiliausias ir ekonomiškiausias funkcinis judesio stereotipas, judesio modelis. Padidėjęs judesio variabilumo lygis rodo apie mažesnį ryšį tarp sistemos elementų, todėl sistema gali pereiti į kitą stabilesnę būseną. Tai yra netiesinės sistemos bruožas, nes įdėtos pastangos negarantuoja tiesinio pokyčio galutiniam
rezultatui. Įdėtos pastangos keičia sistemos variabilumą, kas gali sistemą pastūmėti link naujos (kitokios) būsenos. Svarbu, kad variabilumo vertinimas, matavimas atskleidžia reikšmes pagal kurias galima klasifikuoti sistemos stabilumą. Pagal dinaminių sistemų teoriją mažas variabilumo lygis parodo aukštą sistemos stabilumą (Harbourne ir Stergiou, 2009).
Tiek generalizuota motorinių programų teorija, tiek ir dinaminių sistemų teorija yra panašios ir abi pripažįsta, kad sumažėjęs variabilumas neigiamai paveikia judesio stereotipą. Dinaminių sistemų teorija teigia, kad yra kritinis variabilumo taškas, riba, už kurio (kurį peržengus) kinta judesio pobūdis (judesys). Judesiui tapus labai nestabiliam, sistema pakeičia judesio pobūdį į stabilesnį. Pavyzdžiu gali būti vaiko važiavimo dviračiu mokymosi procesas. Jei vaikas mokydamasis važiuoti dviračiu naudojo papildomus ratus, važiavimas ir dviračio kontrolė buvo stabili (stabilios būsenos). Tačiau, kai papildomi ratai yra nuimami sistema būna sutrikdoma. Minimo ir krypties kontrolė tampa labai netvarkinga ir nestabili tol kol žmogus supranta kaip pusiausvyra sąveikauja su dviračio važiavimo greičiu ir judesio kontroliavimu erdvėje. Pasiekus tą ribą, tašką kai žmogus supranta kaip greičio, pusiausvyros, krypties kontroliavimo parametrai ir aplinka sąveikauja tarpusavyje važiavimas dviračiu tampa pakankamai stabilus. Sistema turi pereiti (kirsti) kritinį tašką kur dviračio važiavimo greitis žmogui leidžia lengviau išlaikyti pusiausvyrą ir sistemoje variabilumas sumažėja (Harbourne ir Stergiou, 2009).
Dinaminių sistemų teorijoje padidėjęs variabilumas atskleidžia augantį nestabilumą sistemoje, kuris gali vesti prie sistemos būsenos pokyčio. Tuo tarpu mažas variabilumas “įkalina” tam tikroje būsenoje. Taigi dinaminių sistemų teorija pagerina supratimą apie pokyčius tarp būsenų su variabilumo sąvoka reiškiančia ne klaidą, bet labiau būsenos pokytį. Tiesinių parametrų (matavimų) naudojimas tokių kaip standartinė deviacija riboja mūsų supratimą apie variabilumą, kuris gamtoje yra pagrindas funkcinių įgūdžių (judesių) adaptacijai. Todėl idėjos iš dinaminių sistemų teorijos apie stabilią būseną ir judesio atraktorius nėra plačiai priimamos kineziterapeutų darbe. Tai iš dalies yra dėl to, kad mes turime nedaug prietaisų, kuriais tą “paslėptą” judesio variabilumo informaciją galėtume įvertinti. Variabilumas ir jo esminės charakteristikos nėra visiškai apibrėžtos ir įvertintos nei generalizuotoje motorinės programos teorijoje ar dinaminių sistemų teorijoje nors tiek vienoje tiek kitoje variabilumo sąvoka vaidina svarbų vaidmenį (Thelen ir kt., 1999).
Per laiką buvo pripažinta, kad kai kurios būsenos atrodančios labai stabiliai, paradoksiškai savo stabilumą išlaiko labai variabiliais būdais. Tai ypatingai pastebima stebint elitinius sportininkus, kurie savo techninius veiksmus atlieka nepriekaištingai. Netgi tada jei atlieka tą patį techninį elementą, judesį kaip ir kiti, atrodo, kad jie turi išsiugdę daugybę skirtingų būdų tam pačiam judesiui atlikti. Taigi labai stabili būsena yra palaikoma labai įvairiais pasirinkimais tam pačiam veiksmui atlikti. Jei pagalvotume apie fundamentinius motorinius įgūdžius tokius kaip eisena ar laikysena, o nebūtinai apie aukščiausios klasės atleto sportinius įgūdžius pamatytume, kad kiekvienas žmogus taip pat gali labai
meistriškai praeiti pro spūstis ar sunkiai praeinamas vietoves įvairiais, skirtingais būdais. Atrodo, kad variabilumas ne tai kad mažėja gerai įvaldžius judesį, bet iš tikrųjų didėja. Variabilumo struktūra (priešinga kiekiui) gali būti apibrėžiama panaudojant netiesinius tyrimo metodus. Netiesiniais metodais tiriant variabilumo prigimtį ar struktūrą galima gauti “prarastą” galimybę kiekybiškai įvertinti judesio “stabilumą”(Harbourne ir Stergiou, 2009).
Kineziterapijos terminais kalbant variabilumas yra apibrėžiamas kaip elgsenos, galimybių pasirinkimas duotai užduočiai atlikti. Pavyzdžiu galime panaudoti pusiausvyros kontrolę atliekant naują užduotį. Jeigu niekada nevaikščiojome įtemptu lynu galime įsivaizduoti pirmą bandymą. Tikriausiai būtų didelė spaudimo centro į atraminį paviršių varijavimo amplitudė ir daug įvairių kūno bei atskirų kūno segmentų judesių bandant išsilaikyti ant lyno. Remiantis daugybe tyrimo metodų, įskaitant kinematiką, spaudimo centro į atraminį paviršių kitimus, masės centro kitimus tai atskleidžia didelį variabilumą. Žmogus pirmą kartą bandydamas paeiti įtemptu lynu bando įvairias judesio strategijas tai įtempdamas, tai atpalaiduodamas įvairius kūno segmentus stengdamasis išlaikyti pusiausvyra ant įtempto lyno. Reakcijos greitis taip pat gali būti skirtingas. Net jei pirmieji bandymai išlaikyti pusiausvyra ant įtemptos virvės yra nekompleksiški, jie vis tiek bus labai variabilūs. Kompleksiškumas atsiranda kai žmogus įvaldo gebėjimą išlaikyti pusiausvyrą ir ištobulina įvairias lanksčias judesio strategijas pusiausvyrai ant lyno išlaikyti. Šios judesio strategijos panaudojamos kaip specifinė informacija gauti optimaliam atsakui, kas yra įgudusio sportiniko vaikščiojančio lynu bruožas (Harbourne ir Stergiou, 2009).
Judesį labai sunku išskaidyti į atskiras dalis ir tada analizuoti, nes skirtingi komponentai yra tarpusavyje susiję kaip vieninga sistema. Visos judėjimo sistemos funkcija yra labai kompleksiška todėl atskirų dalių analizė yra netiksli. Nors judesių amplitudės apibrėžimas atskleidžia variabilumą, judesio kompleksiškumą yra žymiai sunkiau įvertinti (pamatuoti). Taip yra dėl to, kad matuojant kiekvieną atskirą judesio dalį atskirai nepamatysime bendro judesio kompleksiškumo reikalingo normaliai funkcijai. Judesio kompeksiškumas yra kažkas tokio “paslėpto” judesio sekoje, laike ar strategijoje kas paaiškėja per laiką. Judesiai atliekami realiame laike (šiuo metu) yra paveikti prieš tai buvusių judesių ir taip pat dar tik būsimų (Wilson ir kt., 2008).
Duomenys iš kelių atliktų testų dažniausiai yra suvidurkinami todėl dingsta individualus judesio stereotipas. Vidurkis paslepia judesio variacijas ir užmaskuoja variabilumo struktūrą, kuri atsiskleidžia judesio stereotipe. Pavyzdžiui matuojant stovinčio žmogaus svyravimą, stipriai svyruojantis asmuo gali turėti blogą pusiausvyros kontrolę, bet lygiai taip pat ir labai gerą. Netiesiniai tyrimo metodai gali parodyti ar judesio struktūra yra kompleksiška ar chaotiška. Variabilumas įgimtas biologinėms sistemoms ir tai yra tas veiksnys, kuris joms padeda prisitaikyti ir išlikti.
Pagrindinė idėja yra ta, kad variabilumas suteikia organizmui galimybes geriau prisitaikyti prie aplinkos ir atlikti savo užduotis. Variabilumas suteikia galimybę rinktis iš daugelio pasirinkimų,
pasirinkti tinkamiausias strategijas, ir lanksčiai reaguoti bei prisitaikyti prie kintančios aplinkos. Jei žmogaus ar gyvūno elgsena yra visada vienoda ir visada toje pačioje aplinkoje, jam bus žymiai sunkiau išlikti tarp geriau adaptuotis prisitaikiusių žmonių ar gyvūnų. Šis Darvino principas apibrėžiantis variabilumo privalumus yra pastebimas daugelyje organizmo lygių ir dažnai veikiantis skirtingu metu (Adami ir kt., 2000). Taigi gali atrodyti, kad nėra variabilumo viename lygyje, bet bus didelis variabilumas kitame lygyje. Variabilumas pastebimas biologinėse sistemose nuo genetikos iki elgsenos negali būti vertinamas kaip klaida, nes tai yra išplitę tarp visų gyvų organizmų ir tai siejasi su išlikimu.
Jeigu judesio variabilumą vertiname kaip klaidą galime pagrįstai manyti, kad žmogus mokydamasis įvairių judesių, mokymosi pradžioje juos atliks su klaidomis, vėliau atliks su mažiau klaidų (ar variabilumo) ir po to jo judesių atlikimo klaidų lygis tūrėtų nukristi iki nulio. Individai, kurie mokosi tam tikrų judesių panaudodami didelį variabilumo lygį mokymosi pradžioje žymiai sėkmingiau tas pačias užduotis atlieka tolimesniame mokymosi procese (Siegler, 1996).
Judesį tiriantys mokslininkai pradeda suprasti variabilumo svarbą motorinių įgūdžių lavinimo procese ir kad reikia judesių, užduočių atlikimą vertinti skirtingomis sąlygomis. Pavyzdžiui studijuojant šuolininkų koordinacijos variabilumą paaiškėjo, kad variabilumo progresijos (kitimo) kreivė yra „U“ formos. Pradžioje didelis variabilumas pasireiškia dėl bandymo panaudoti įvairias skirtingas strategijas judesiui atlikti. Vėliau judesiuose sumažėja variabilumo, kai žmogus pradeda tą judesį atlikti sėkmingiau. Ir kai žmogus pradeda profesionaliai atlikti judesį variabilumas labai netikėtai vėl išauga. Variabilumas atsirandantis kai judesys atliekamas profesionaliai parodo apie didėjantį įgūdžio lankstumą ir gebėjimą prisitaikyti prie skirtingų ir nepalankių sąlygų. Taigi variabilumas užduoties mokymosi pradžioje gali atrodyti kaip klaida, nes užduotis nėra atliekama efektyviai ar tiksliai. Kita vertus pradinis didelis variabilumas gali būti suprantamas kaip tam judesiui atlikti įvairių galimybių nusistatymas ar įsivertinimas. Vėliau tai būna ištobulinama į skirtingo tipo variabilumą kai užduotis atliekama profesionaliai. Nors įprastai didelis variabilumas vertinamas kaip prastas tam tikro judesio atlikimas nuo mūsų nuomonės priklauso kaip bus vertinamas variabilumas ir jo svarba vertinant ir mokantis naujų judesių ir užduočių. Jei kineziterapeutas judesio variabilumą vertina kaip klaidą, tai veda link nesėkmės. Bet jei kineziterapeutas judesio variabilumą vertiną kaip teigiamą veiksnį judesio mokymuisi ir jo profesionaliam atlikimui, tai labai padeda išugdyti nepriekaištingą judesio atlikimą. Netiesiniai tyrimo metodai gali padėti atskleisti paslėptą variabilumo struktūrą tam, kad taikomas poveikis ar ištyrimas būtų sėkmingesnis pritaikant atitinkamą (reikalingą) variabilumo lygį judesio ar įgūdžio mokymuisi. Nors kineziterapeutai nesunkiai gali suprasti variabilumo svarbą jo panaudojimas praktikoje gali būti žymiai sunkesnis. (Wilson ir kt., 2008)
Moraiti panaudojęs Liapunovo eksponentę įrodė, kad eisenos variabilumas yra sumažėjęs tų žmonių, kurie buvo patyrę priekinio kryžminio raiščio traumas lyginant su sveikais asmenimis (Moraiti ir kt., 2007). Tai rodo kompleksiškumo ir tuo pačiu adaptatyvumo sumažėjimą. Tiriant
