LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA SLAUGOS FAKULTETAS
SPORTO INSTITUTAS
ADELĖ JANUŠKEVIČIŪTĖ
NEUROMOBILIZACIJOS POVEIKIS JAUNO AMŽIAUS
ASMENŲ APATINIŲ GALŪNIŲ MOBILUMUIIR TOLERANCIJAI
TEMPIMUI
Magistro studijų programos „Sveikatinimas ir reabilitacija“ (valst. kodas 6211GX010) baigiamasis darbas
Darbo vadovė Doc. dr. Vilma Mauricienė
TURINYS
SANTRAUKA ... 4
SANTRUMPOS ... 6
ĮVADAS ... 8
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 10
1.1 Lankstumas, mobilumas ir judesių amplitudė ... 10
1.2 Raumenų elastingumas ir jo vertinimas ... 10
1.3 Raumenų elastingumo sumažėjimas ... 11
1.4 Raumenų tempimo ir mobilumo didinimo metodai ... 12
1.5 Raumens elastingumo pokyčių mechanizmai ... 12
1.6 Jutimo teorija ir tolerancija tempimui ... 14
1.7 Tolerancijos tempimui didinimas ... 14
1.8 Neuromobilizacija ... 15
1.8.1 Nervo struktūra, savybės, mechanika ... 15
1.8.2 Neurodinaminiai testai ... 16
1.8.3 Neuromobilizacijos taikymo sritys ... 18
1.8.4 Neuromobilizacijos technikos ... 18
1.8.5 Neuromobilizacijos taikymas judesių amplitudės didinimui ... 19
1.9 Kryžminis efektas ... 20
2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA ... 21
2.1 Tyrimo organizavimas... 21
2.2 Tiriamųjų atranka ... 21
2.3 Tyrimo eiga, metodai ir priemonės ... 22
2.3.1 Fizinio aktyvumo vertinimas ... 23
2.3.2 Pasyvus tiesios kojos kėlimo testas ... 23
2.3.3 Aktyvus blauzdos tiesimo testas ... 24
2.3.4 Modifikuoto įtūpsto testas ... 25
2.3.6 Tolerancijos tempimui vertinimas ... 27
2.3.7 Subjektyvus mobilumokaitos vertinimas ... 28
2.4 Poveikio priemonės ... 28
2.5 Duomenų analizės metodai ... 29
3. REZULTATAI ... 30
3.1 Tiriamųjų duomenys ... 30
3.2 Pasyvaus tiesios kojos kėlimo testo rezultatai... 31
3.3 Aktyvaus blauzdos tiesimo testo rezultatai ... 33
3.4 Modifikuoto įtūpsto testo rezultatai ... 36
3.4.1 Modifikuotas įtūpstas priekine koja... 36
3.4.2 Modifikuotas įtūpstas galine koja ... 37
3.5 Slump testo rezultatai ... 38
3.6 Tempimo pojūčio vertinimas ... 39
3.6.1 Simptomai pasyvaus tiesios kojos kėlimo testo metu ... 39
3.6.2 Simptomai aktyvaus blauzdos tiesimo testo metu ... 41
3.6.3 Simptomai modifikuoto įtūpsto priekine koja metu ... 43
3.6.4 Simptomai modifikuoto įtūpsto galine koja metu ... 45
3.6.5 Simptomai Slump testo metu ... 46
3.7 Subjektyvaus mobilumo pokyčio vertinimas ... 48
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 49
IŠVADOS ... 52
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 53
MOKSLO PRANEŠIMŲ, PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 54
SANTRAUKA
Adelė Januškevičiūtė. Neuromobilizacijos poveikis jauno amžiaus asmenų apatinių galūnių mobilumui ir tolerancijai tempimui. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovė – doc. dr. Vilma Mauricienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Sporto institutas. Kaunas, 2019; 62 p.
Tikslas: įvertinti neuromobilizacijos poveikį jauno amžiaus asmenų apatinės galūnės mobilumui ir tolerancijai tempimui.
Uždaviniai:
1. Įvertinti jauno amžiaus asmenų užpakalinės šlaunies raumenų grupės raumenų elastingumo kaitą taikant neuromobilizaciją.
2. Įvertinti jauno amžiaus asmenų užpakalinės blauzdos raumenų grupės raumenų elastingumo kaitą taikant neuromoblizaciją.
3. Įvertinti jauno amžiaus asmenų sėdimojo nervo neurodinamikos kaitą taikant neuromobilizaciją.
4. Įvertinti, kaip neuromoblizacija paveikia jauno amžiaus asmenų toleranciją tempimui atliekamų mobilumo testų metu.
Tyrimo metodika. Tyrime vertintas užpakalinės šlaunies raumenų grupės elastingumas naudojant pasyvų tiesios kojos kėlimo testą ir aktyvų blauzdos tiesimo testą. Taip pat vertinta blauzdos tiesimo amplitudė naudojant modifikuoto įtūpsto testą. Nervų sistemos mechaniniam jautrumui tempimui taikytas Slump testas. Visų testų metu vertinti tiriamųjų simptomai – tempimo ar kitų pojūčių intensyvumas ir vieta, kurioje pasireiškė simptomai.
Tiriamieji. Tyrime dalyvavo 27 sveiki jauno amžiaus (21-25 metai) asmenys, iš kurių 18 moterų ir 9 vyrai. Tiriamieji suskirstyti į dvi grupes – kontrolinę (n=14) ir neuromobilizacijos (n=13) grupę. Neuromobilizacijos grupei taikytas dominuojančios kojos sėdimojo nervo slydimo metodas sėdimoje padėtyje 5 kartus po 60 sekundžių.
Išvados: 1. Jauno amžiaus asmenų abiejų galūnių užpakalinės šlaunies raumenų grupės raumenų elastingumas padidėjo ir taikant neuromobilizaciją, ir jos netaikant. Didesnis raumenų elastingumo pokytis nustatytas neuromobilizacijos grupėje mobilizuotoje kojoje. 2. Neurombilizaija padidino jauno amžiaus asmenų pėdos tiesimo amplitudę tiek mobilizuotoje, tiek nemobilizuotoje kojoje. 3. Neuromobilizacija sumažino ir mobilizuotos, ir nemobilizuotos pusės sėdimojo nervo mechaninį jautrumą tempimui sveikiems jauno amžiaus asmenims. 4. Jauno amžiaus asmenų jaučiamo tempimo intensyvumas mobilumo testų metu sumažėjo ir taikant neuromobilizciją, ir jos netaikant.
ABSTRACT
Adelė Januškevičiūtė. Neuromobilisation effect on lower limb mobility and stretch tolerance of young subjects. Master‘s thesis. Supervisor – Assoc. prof. Dr. Vilma Mauricienė. Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Nursing and Care, Institute of Sports. Kaunas, 2019; 62 p.
The aim: to evaluate effects of neurodynamic sliding technique on lower limb mobility and stretch tolerance in young subjects.
Tasks:
1. To evaluate hamstrings extensibility changes after neuromobilisation in young asymptomatic subjects.
2. To evaluate posterior calf muscles extensibility changes after neuromobilisation in young asymptomatic subjects.
3. To evaluate sciatic nerve neurodynamics before and after neuromobilisation in young asymptomatic subjects.
4. To evaluate the effect of neuromobilisation on stretch tolerance during mobility tests in young asymptomatic subjects.
Methodology. In this study hamstring extensibility was measured by passive straight leg raise test and active knee extension test. Ankle dorsiflexion was measured by modified lunge, where the front and rear foot range of motion was measured. To evaluate neural structures sensitivity to tension Slump test was used. During all mobility tests stretching sensation and location was established. Participants. This study involved 27 young (21-25 years) asymptomatic subjects, where 18 of them were women, and 9 were men. Subjects were assigned into two groups – control group (n=14) and neuromobilisation group (n=13). Neuromobilisation group performed sciatic nerve sliding mobilisation on their dominant leg in a seated position for 60 seconds and repeated it 5 times. Conclusions: 1. Hamstrings extensibility increased after neuromobilisation and after no intervention in both lower limbs in young asymptomatic subjects. Major hamstrings extensibility changes were found in neuromobilisation group mobilised leg. 2. After neuromobilisation ankle dorsiflexion range of motion increased in mobilised and not mobilised leg in young asymptomatic subjects. 3. Neuromobilisation reduced sciatic nerve sensitivity to mechanical stress in mobilised and not mobilised leg in young asymptomatic subjects. 4. The intensity of stretch sensation during mobility tests decreased after neuromobilisation and after no intervention.
SANTRUMPOS
ABTT - aktyvus blauzdos tiesimo testas angl. - anglų kalba
cm - centimetrai
C6 - šeštas kaklinės stuburo dalies slankstelis
d - diena
EMG - elektromiografija
F - Fišerio kriterijaus reikšmė
GPE - Global Perceived Effect – skalė subjektyviam pokyčio vertinimui
IPAQ - International Physical Activity Questionnaire– Tarptautini sfizinio aktyvumo klausimynas
k - kartai
KG - kontrolinė grupė kt. - kita
L4 - ketvirats juosmeninės stubuto dalies slankstelis L5 - penktas juosmeninės stubuto dalies slankstelis min. - minutės
MĮGK - modifikuotas įtūpstas galine koja MĮPK - modifikuotas įtūpstas priekine koja n - imties dydis
NG - neuromobilizacijos grupė p - reikšmingumo lygmuo pan. - panašiai
pav. - paveikslėlis
PNF - propriocepcinė neuroraumeninė fascilitacija proc. - procentai
s - sekundės sav. - savaitė
S1 - pirmas kryžmeninės stubuto dalies slankstelis S4 - ketvirtas kryžmeninės stubuto dalies slankstelis T6 - šeštas krūtininės stuburo dalies slankstelis U - Mano-Vitnio-Vilkoksono kriterijaus reikšmė VAS - vizualinė analogų skalė
Z - Vilkoksono kriterijaus reikšmė xmax - maksimali reikšmė
xme - mediana
xmin - maksimali reikšmė x̄ - aritmetinis vidurkis
ĮVADAS
Pastaruoju metu žmonės vis daugiau dėmesio skiria savo sveikatai ir pradeda suprasti fizinio aktyvumo naudą, todėl populiarėja įvairios fizinio aktyvumo formos. Nepaisant to, didelė visuomenės dalis dirba darbus ar užsiima laisvalaikio veikla, kurios metu ilgą laiką praleidžia sėdėdami. Tai lemia, kad žmonės įsitraukia į įvairias fizines veiklas būdami nepasiruošę. Ilgalaikis sėdėjimas yra vienas iš veiksnių lemiančių užpakalinės šlaunies raumenų grupės elastingumo sumažėjimą [1]. Šie raumenys labai svarbūs kasdienėje veikloje ir užsiimant fiziniu aktyvumu [2-4]. Viena svarbiausių žmogaus fizinių ypatybių – lankstumas. Pakankamas lankstumas priklauso nuo daugelio organizmo struktūrų mobilumo. Pakankamas raumenų elastingumas - viena svarbiausių savybių norint sklandžiai judėti. Sumažėjęs raumens elastingumas siejamas su ne viena patologine būkle ar trauma [5-11]. Todėl norint pradėti sportuoti svarbu, kad raumenų elastingumas būtų pakankamas norimai atlikti veiklai. Be to, jau patyrus traumą svarbu atgauti normalų mobilumą prieš grįžtant į aktyvią veiklą.
Paprastai raumenų elastingumui didinti tiek sportinėje, tiek sveikatinimo veikloje bei reabilitacijoje taikomi tempimo pratimai, kurių yra labai įvairių ir vis dar nėra sutariama, kuris yra efektyviausias. Raumens elastingumo didėjimas aiškinamas skirtingais mechanizmais, tačiau neseniai pradėta manyti, kad šie mechanizmai nepaaiškina raumens elastingumo pokyčių taikant trumpalaikes tempimo programas. Dėl šios priežasties iškelta „jutimo teorija“, kuri teigia, kad raumens elastingumas taikant tempimą didėja ne mechaniškai, bet dėl padidėjusios tolerancijos tempimui [12]. Tai reiškia, kad asmuo pradeda toleruoti didesnę tempimo jėgą. Ši teorija leidžia manyti, kad potencialiai ne vien raumens tempimas gali sumažinti jautrumą tempimui. Todėl raumenų elastingumui pagerinti pradėta taikyti neuromobilizacija. Be to, visos organizmo struktūros yra glaudžiai susijusios ir ne visada judesio amplitudės apribojimas vertinant raumens elastingumą įvyksta dėl raumens negebėjimo temptis. Nervinio audinio mobilumo sutrikimas taip pat gali riboti judesį raumens elastingumo vertinimo metu [13, 14].
Pastaruoju metu daugėja tyrimų, kuriuose raumenų elastingumo didinimui taikoma neuromobilizacija ir gaunami teigiami rezultatai. Tačiau pavyko rasti vos vieną mokslinį tyrimą, kuriame vertintas raumenų elastingumo pokytis kitoje pusėje, nei kad buvo taikytas poveikis [15]. Taip pat rastas tik vienas mokslinis tyrimas, kuriame neuromobilizacijos poveikis būtų vertintas ne užpakalinės šlaunies raumenų grupės, o užpakalinės blauzdos raumenų grupės raumenų elastingumui [16].
Darbo tikslas - įvertinti neuromobilizacijos poveikį jauno amžiaus asmenų apatinės galūnės mobilumui ir tolerancijai tempimui.
1. Įvertinti jauno amžiaus asmenų užpakalinės šlaunies raumenų grupės raumenų elastingumo kaitą taikant neuromobilizaciją.
2. Įvertinti jauno amžiaus asmenų užpakalinės blauzdos raumenų grupės raumenų elastingumo kaitą taikant neuromoblizaciją.
3. Įvertinti jauno amžiaus asmenų sėdimojo nervo neurodinamikos kaitą taikant neuromobilizaciją.
4. Įvertinti, kaip neuromoblizacija paveikia jauno amžiaus asmenų toleranciją tempimui atliekamų mobilumo testų metu.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1
Lankstumas, mobilumas ir judesių amplitudė
Lankstumas (angl. flexibility) tai gebėjimas atlikti pilnos amplitudės judesį per sąnarį ar kelis sąnarius [17] ir yra būtinas kasdienėje veikloje atliekant įvairius judesius [18]. Lankstumas yra susijęs su mobilumu, kurie užtikrina sklandų žmogaus judėjimą. Mobilumas – tai kūno judėjimas erdvėje [19], kuris, apima osteokinematinius judesius (kaulų judesiai), atrtrokinematinius judesius (sąnarinių paviršių judesiai) ir neuroraumeninę koordinaciją. Normaliam mobilumui reikalingas pakankamas audinių ilgis ar gebėjimas temptis, leidžiantis atlikti pilnos amplitudės judesį (pasyvus mobilumas) ir tinkamų neuroraumeninių įgūdžių, atlikti šį judesį (aktyvus mobilumas). Mobilumas dažniausiai yra palaikomas atliekant kasdienius judesius, tačiau daug laiko praleidžiant statinėse padėtyse mobilumas gali sutrikti. Pavyzdžiui, ilgalaikis ir dažnas sėdėjimas yra susijęs su užpakalinės šlaunies raumenų elastingumo sumažėjimu [1]. Dėl ilgalaikių statinių padėčių minkštieji audiniai trumpėja ar praranda gebėjimą išsitempti.
1.2
Raumenų elastingumas ir jo vertinimas
Elastingumas– kūnų savybė atgauti pirmykštį tūrį bei formą, nustojus veikti deformuojančioms jėgoms [20]. Kai kalbama apie raumens elastingumą, tai turėtų būti raumens gebėjimas grįžti į pradinę būseną po tempimo. Tačiau elastingumu dažnai vadinamas ir raumens gebėjimas temptis. Angų kalboje yra keli terminai: „elasticity“ ir „extensibility“. Būtent „extensibility“ ir nurodo, kiek raumenį galima ištempti, o tai ne tas pats, kas elastingumas. Lietuvių kalboje neturime tokio atitikmens, taigi nors terminas elastingumas ne visai tikslus, šiame darbe raumens gebėjimą temptis vadinsime raumens elastingumu.
Vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių lankstumą (mobilumą) – raumenų elastingumas. Raumens elastingumas – tai jo gebėjimas išsitempti, leidžiant sąnariui (ar keliems sąnariams) judėti judesio amplitudės ribose [19, 21]. Raumens elastingumas yra suprantamas kaip jo gebėjimas ilgėti/išsitempti atliekant judesį per tam tikrą sąnarį ar kelis sąnarius, kuriuos tas raumuo kerta [22].
Kalbant apie raumens elastingumo vertinimą dažnai naudojama raumens ilgio sąvoka. Tačiau raumens ilgis biomechanikoje apibūdinamas kaip daugiamatis dydis. Tam, kad galėtume apibūdinti raumens ilgį, taip pat svarbu nurodyti sukimo momentą bei skerspjūvio plotą konkrečiu laiku. „Raumens ilgio“ matavimai aprašomi literatūroje apima tik vieną aspektą – judesio amplitudės
pabaigos vertinimą, todėl nėra teisinga gautų rezultatų vadinti raumens ilgiu. Tokie vertinimai turėtų būti laikomi raumens elastingumo matavimais [12].
Raumenys, oda, jungiamasis audinys, nervinės bei kraujagyslinės struktūros yra glaudžiai susijusios, todėl atliekant raumens elastingumo vertinimą pasyvus pasipriešinimas gali atsirasti ne vien dėl paties raumens pasipriešinimo [12-14]. Kai vertiname dvisąnarinius raumenis, galima vertinti kiekvieną sąnarį atskirai ir įsitikinti, ar atsiradęs pasipriešinimas yra ne sąnarinės kilmės. Tačiau testuojant viensąnarinius raumenis kartais gali būti sunku įvertinti, ar pasipriešinimą sukuria sąnario apribojimai, sąnario kapsulė, ar raumuo [12].
1.3
Raumenų elastingumo sumažėjimas
Raumenų elastingumo matavimai buvo sukurti laikantis idėjos, kad yra „normalus“ ar idealus raumens elastingumo lygis, kuriam esant sukuriamos sąlygos tinkamai judėjimo kinematikai, lemiančiai efektyvų judesių atlikimą, palengvinančiai gebėjimą prisitaikyti prie įtampų ir potencialiai sumažinančiai traumų riziką. Manoma, kad esant nepakankamam ar per dideliam raumens elastingumui, aplinkiniuose sąnariuose vystosi neįprastos sąnario kapsulės struktūrų ir sąnarinių paviršių apkrovos. Šie nukrypimai nuo optimalaus elastingumo prisideda prie raumenų disbalanso, sutrikusios laikysenos ir judesių disfunkcijos [12, 22, 23]. Sumažėjęs raumens gebėjimas išsitempti gali tiesiogiai veikti ne tik sąnario, kurį kerta funkciją, bet ir kitų toje pačioje kinetinėje grandinėje esančių sąnarių funkcijas [23]. Raumens elastingumo sumažėjimas suprantamas kaip sumažėjęs gebėjimas išsitempti [22].
Užpakalinės šlaunies raumenys yra vieni stambiausių žmogaus kūne ir neretai linkę prarasti elastingumą. Šie dvisąnariniai raumenys yra svarbūs kasdienėje veikloje – atliekant kontroliuotus liemens judesius, einant, bėgant, šokinėjant ir pan. [2-4]. Nepakankamas užpakalinės šlaunies raumenų elastingumas siejamas su nespecifiniu apatinės nugaros dalies skausmu [5, 6], pėdos fascijos uždegimu [7, 8], priekiniu kelio skausmu [9], girnelės raiščio tendinopatija [10], užpakalinės šlaunies raumenų trauma [11] ir kt. Užpakalinės blauzdos raumenų elastingumo sumažėjimas taip pat susijęs su pėdos fascijos uždegimu [7,8] ir priekiniu kelio skausmu [24]. Pakankamas čiurnos sąnario mobilumas būtinas eisenos metu bei atliekant skirtingas sportines ar laisvalaikio veiklas [25]. Nepakankamas raumens elastingumas vienas iš daugelio tarpusavyje sąveikaujančių veiksnių, galinčių nulemti traumą. Įrodymai, dėl tempimo pratimų efektyvumo mažinant traumų riziką kontraversiški, tačiau įvairiose prevencinėse rekomendacijose nurodoma didinti raumenų elastingumą kartu su kitomis priemonėmis [26-28].
1.4
Raumenų tempimo ir mobilumo didinimo metodai
Tempimo pratimai dažnai taikomi reabilitacijoje ir sporte norint padidinti ar atstatyti judesio amplitudę [18]. Yra daug skirtingų tempimo metodų, kurie, anot Page, skirstomi į tris grupes: statiniai, dinaminiai bei pratimai atliekami su raumens susitraukimu. Tradicinis ir dažniausiai taikomas yra statinis tempimas. Tai tempimas, kuris atliekamas pozicionuojant sąnarius į specifines padėtis, kuriose išilginamas norimas ištempti raumuo ir ši padėtis išlaikoma tam tikrą laiką. Statinis tempimas gali būti atliekamas pasyviai, kai tempimas atliekamas su partneriu, arba aktyviai, kai tempimą atlieka pats asmuo. Dinaminiams tempimams priskiriamas aktyvus ir balistinis tempimas. Atliekant aktyvų tempimą, dažniausiai atliekami pilnos amplitudės judesiai, kurie yra kartojami keletą kartų. Balistinis tempimas - tai staigūs, pakaitiniai spyruokliniai judesiai, atliekami judesio amplitudės pabaigoje. Trečioji grupė – tai raumenų tempimas su susitraukimu. Atliekant tokį tempimą galima taikyti raumens agonisto ar antagonisto susitraukimą. Dažniausias tempimas su raumens susitraukimu – tai propriocepcinės neuroraumeninės fascilitacijos (PNF) tempimas. Yra keletas skirtingų šio tempimo technikų, tačiau visos jos remiasi raumens slopinimo, įvykstančio po raumens susitraukimo, mechanizmais [27, 29].
Anksčiau įvardinti metodai akcentuoja paties raumens elastingumo didinimą jį tempiant. Raumuo turi nepertraukiamą ryšį su fascija, todėl taikydami metodus, raumens elastingumui didinti veikiame ir fasciją. Fascija yra jungiamasis audinys, kuris tęsiasi visame žmogaus kūne ir gaubia visus vidaus organus, nervus, kraujagysles, raumenis, bei jungia visas struktūras tarpusavyje. Fascija gaubia ne tik pačius raumenis (epimysiumas), bet kiekvieną raumens skaidulų pluoštą (perimysiumas) ir kiekvieną skaidulą (endomysiumas) [19]. Miofascijinis atpalaidavimas – tai metodas, kuriuo siekiama pagerinti raumens-fascijos mobilumą ir elastingumą, sumažinant susidariusias apkrovas ir suteikiant galimybę atlikti laisvus, pilnos amplitudės judesius [22]. Miofascijinis atpalaidavimas atliekamas manualiai, arba naudojant įvairias priemones – masažinius volus, kamuoliukus ar specialius minkštųjų audinių mobilizavimo instrumentus.
1.5
Raumens elastingumo pokyčių mechanizmai
Įrodyta, kad prieš tai minėti tradiciniai raumenų tempimo metodai padidina raumenų elastingumą [29-31], tačiau mechanizmai, kaip šie metodai veikia, nėra aiškūs. Skirtingos teorijos skirtingai aiškina raumenų elastingumo padidėjimo priežastis po taikomų tempimo pratimų. Dauguma šių teorijų teigia, kad raumens ilgio padidėjimas po tempimo yra mechaninis. Tarp šių
teorijų dažniausiai aptariamos – viskoelastinės deformacijos teorija, plastinės deformacijos teorija, sarkomerų skaičiau padidėjimo teorija bei neuroraumeninio atpalaidavimo teorija.
Daugelyje mokslinių tyrimų, vertinančių raumens elastingumo pokyčius teigiama, kad šie pokyčiai įvyksta dėl viskoelastinės deformacijos. Skersaruožiai griaučių raumenys pasižymi viskoelastinėmis savybėmis. Tai reiškia, kad jie yra elastingi – geba grįžti į pradinę būseną po deformuojančių jėgų veikimo, tačiau pasižymi ir klampumu (angl. vicosity) - reakcija į tempimą priklauso nuo laiko ir tempimo jėgų. Staigus raumens ilgio padidėjimas gali atsirasti po pakankamo intensyvumo, dažnumo ir trukmės tempimo dėl raumens klampumo. Tuomet įvyksta viskoelastinė deformacija, kuri apribota raumeniui būdingo elastingumo. Kai tempimas taikomas toje pačioje padėtyje tam tikrą laiką, raumens pasipriešinimas tempimui palaipsniui mažėja [12, 13].
Kita populiari teorija teigia, kad žmogaus raumenų ilgėjimas iškart po tempimo įvyksta dėl jungiamojo audinio plastinės ar kitaip vadinamos nuolatinės deformacijos. Remiantis šia teorija, tempimas turi būti pakankamo intensyvumo, tam, kad jungiamasis audinys esantis raumenyse pereitų elastinę tempimo fazę ir pasiektų plastinę. Tai reiškia, kad tempimo jėgoms nustojus veikti, raumuo nebegrįžtų į pradinį ilgį ir liktų ilgesnėje būsenoje nei pradinė [12].
Manoma, kad ilgą laiką imobilizavus raumenį išilgintoje ar sutrumpintoje padėtyje gali pakisti sarkomerų skaičius. Laikant raumenį išilgintoje padėtyje, sarkomerų skaičius turėtų didėti. Tačiau tokiu atveju raumens ilgis nepakinta, nes padidėjus sarkomerų skaičiui, kiekvieno sarkomero ilgis sumažėja. Tačiau laikant raumenį sutrumpintoje padėtyje sarkomerų skaičius sumažėja, taip sumažėjant raumens ilgiui. Kai imobilizacija nebetaikoma, sarkomerų skaičius ir raumens ilgis palaipsniui grįžta į pradinį. Tačiau trūksta šią teoriją pagrindžiančių tyrimų su žmonėmis [12].
Ketvirtoji teorija vadinama neuroraumeninio atpalaidavimo teorija. Raumens tempimas gali iššaukti nevalingą apsauginį raumens susitraukimą – tempimo refleksą, todėl norint pasiekti raumens elastingumo padidėjimą reikia tempimą atlikti lėtai. Dėl lėto statinio tempimo ar tempimo metodų, kurie paremti PNF, raumuo gali atsipalaiduoti dėl neuroraumeninių refleksų (Goldžio sausgyslių receptorių refleksai, reciprokinė bei autogeninė inhibicija ir kt.), kurie paskatina raumens atsipalaidavimą [12].
Kol kas nėra sutariama, kuris tempimo metodas yra efektyviausias, nes vis dar nėra žinomi tikslūs tempimo metodų veikimo mechanizmai. Tam įtakos gali turėti ir tai, kad ne visada aišku, kokios struktūros riboja judesį. Manoma, kad ne tik susitraukti gebančios struktūros gali lemti judesio apribojimą, bet ir nesusitraukiančios, pavyzdžiui, nervinis audinys [13].
1.6
Jutimo teorija ir tolerancija tempimui
Anksčiau aptartos teorijos turi trūkumų ir ne visada tiksliai paaiškina raumens elastingumo didėjimo mechanizmus po taikomo tempimo. 2010 metais Weppler ir Magnusson savo darbe aptaria esamus įrodymus, kurie prieštarauja prieš tai minėtoms teorijoms ir pasiūlė naują „jutimo teoriją“. Autoriai aiškina, kad raumens elastingumo didėjimas po tempimo atsiranda ne dėl mechaninių raumens struktūros pokyčių, bet dėl padidėjusios tolerancijos tempimui [12]. Tai reiškia, kad tempiant raumenį asmuo gali toleruoti vis didesnę tempimo jėgą, dėl to pavyksta raumenį ištempti daugiau [28, 33].
Studijos, kuriose vertinamas tempimo poveikis įvairiais būdais matuoja raumens elastingumo pokyčius. Vyrauja vertinimo metodai, kurie vertina raumens elastingumo pokyčius pagal tiriamojo pojūčius (skausmo atsiradimą, didžiausią toleruojamą tempimą ir pan.). Todėl raumens elastingumo padidėjimas tokio vertinimo metu gali būti vien dėl to, kad skausmo ar tempimo pojūtis atsirado tik pasiekus didesnę amplitudę. Tai reiškia, kad tempimas ne padidina raumens ilgį, bet modifikuoja tiriamojo pojūčius, todėl pasirinkta šią teorija vadinti „jutimo teorija“ (angl. sensory thetory) [12].
Psichologiniai faktoriai taip pat gali daryti įtaką raumens elastingumo padidėjimui. Nėra galimybės nuslėpti nuo tiriamųjų, kad jie dalyvauja tyrime, kuriame bandoma padidinti mobilumą, todėl elastingumo padidėjimas gali atsirasti dėl to, kad tiriamieji to tikisi. Nusiteikimas taip pat gali modifikuoti tempimo pojūtį ir testavimo metu leisti toleruoti didesnę tempimo jėgą, todėl pasiekti didesnę judesio amplitudę [12]. Naujausiuose darbuose, kuriuose vertinami įvairūs raumens elastingumo didinimo metodai sutinkama su mintimi, kad raumens elastingumo padidėjimas įvyksta dėl tiriamųjų tolerancijos tempimui padidėjimo [34, 35, 36, 37].
Su jutimo teorija taip pat gali būti siejama skausmo vartų teorija. Juntamas skausmas priklauso nuo pusiausvyros tarp nociceptinių ir nenociceptinių aferentinių signalų. Manoma, kad nenociceptiniai signalai slopina ar, kitaip tariant, uždaro vartus skausminiams signalams. Jutimo teorijoje slopinantis signalas gali būti gaunamas iš mechanoreceptorių, esančių tempiamame raumenyje, todėl sumažėja skausmo pojūtis ir raumuo gali išsitempti daugiau [18].
1.7
Tolerancijos tempimui didinimas
Atsiradus jutimo teorijai pradėta manyti, kad ne tik tempimo pratimai gali sumažinti jaučiamą tempimą. Daugėja studijų, kuriose raumenų elastingumo didinimui naudojami ne tradiciniai tempimo metodai, bet metodai, kurie potencialiai galėtų modifikuoti pojūtį. Tyrimuose raumens
elastingumui didinti taikomas kineziologinis teipavimas [34], įvairios šilumos procedūros [38], nuskauminamoji elektros stimuliacija [18] ir kt.
1.8
Neuromobilizacija
Pastaruoju metu vis dažniau vertinamas neuromobilizacijos poveikis raumenų elastingumui. Daugelis studijų remiasi teorija, kad raumens elastingumas didėja dėl tempimo pojūčio modifikavimo, kuris gali įvykti ir atliekant nervų mobilizaciją.
1.8.1 Nervo struktūra, savybės, mechanika
Nervų sistema anatomiškai skirstoma į atskiras dalis (centrinė, periferinė, atskiri nervai ir pan.), tačiau ji tiek struktūriškai, tiek funkciškai yra vientisa. Nervų sistema – tai vientisas audinys, kurį skirtingose kūno srityse iš visų pusių gaubia kiti audiniai – kaulai, sąnariai, raumenys, fascija, kurie sudaro vadinamąjį nervo guolį (angl. nerve bed). Nervai sąveikauja su juos supančiais audiniais ir geba prisitaikyti prie sukuriamų mechaninių apkrovų judesių metu. Šis gebėjimas prisitaikyti būtinas normaliai judėjimo funkcijai ir laikysenos palaikymui. Sutrikusi laikysena ar ilgalaikės netipinės padėtys sukuria apkrovas įvairiose nervų sistemos vietose, dėl to gali sutrikti nervų sistemos mobilumas. Nervų sistemos mobilumą nusako jų gebėjimas išilgėti, slysti, suktis, lenktis ar toleruoti tam tikrą kompresiją, priklausančia nuo aplinkinių audinių judėjimo [16, 39-41]. Nervų sistemos vientisumą ir gebėjimą prisitaikyti prie apkrovų patvirtina studijos, kuriose stebimas nervo judėjimas aplinkinių struktūrų atžvilgiu vienoje kūno srityje, veikiant nervą nutolusiose srityse [15]. Nugaros smegenys tęsiasi nuo kaukolės iki pirmo juosmens slankstelio ir bet kokie pakitimai kalinėje stuburo dalyje, gali sukelti reakciją juosmeninėje stuburo dalyje ir priešingai [40]. Nugaros smegenys jungiasi su galvos smegenimis vienoje pusėje ir su periferiniais nervais kitoje.
Sėdimasis nervas tai stambiausias periferinis nervas žmogaus kūne, kurio skersmuo net apie du centimetrai. Nervas formuojasi iš kryžmeninio rezginio L4-L5 ir S1-S3 nervinių šaknelių. Susiformavęs nervas tęsiasi nuo dubens iki pakinklio duobės. Nervą sudaro bendrasis šeivinis ir blauzdos nervai, kurie dažniausiai iki pakinklio duobės eina kaip vienas nervas, tačiau vėliau šakojasi į dvi šakas. Sėdimojo nervo guolį užpakalinėje šlaunies srityje sudaro užpakalinės šlaunies raumenys, kuriuos šis nervas inervuoja. Kai sėdimasis nervas išsišakoja, blauzdos nervas toliau tęsia sėdimojo nervo eigos kryptį ir eina užpakaline blauzdos dalimi, tuo tarpu bendrasis šeivinis nervas pasuka lateraliau (1 pav.). Blauzdos nervas yra didžiausia sėdimojo nervo dalis. Jis praėjęs pakinklio duobę
toliau tęsiasi tarp dvilypio ir užpakalinio blauzdos raumenų. Ši nervo šaka inervuoja užpakalinės blauzdos raumenis – dvilypį, plekšninį, padinį ir pakinklinį. Ties lenkiamųjų raumenų laikikliu nervas šakojasi į šoninį ir vidinį padinius nervus [40, 42].
1 pav. Sėdimojo ir blauzdos nervo eiga užpakalinėje šlaunies ir blauzdos dalyje [43]
1.8.2 Neurodinaminiai testai
Neurodinamika, anot Schacklock, yra susijusi su biomechaninės, fiziologinės ir mechaninės nervų sistemos funkcijos integracija [41]. Neurodinamika apima ir neurodinaminius testus ir neuromobilizacines technikas. Nervų sistemos mobilumui įvertinti taikomi neurodinaminiai testai. Šie testai parodo, kaip jautriai nervų sistema reaguoja į mechaninį stresą [44].
Neurodinaminis testas – tai serija kūno judesių, kuriuos atliekant sukuriamas mechaninis ir fiziologinis poveikis nervų sistemai. Dėl nervų sistemos vientisumo, testų metu yra galima struktūrinė diferenciacija. Ji atliekama visų neurodinaminių testų metu ir parodo, ar nervinės struktūros yra atsakingos už testo metu išprovokuotus simptomus [40].
Slump testas – tai vienas iš apatinės galūnės neurodinaminių testų. Jis dažniausiai taikomas pacientams, patiriantiems apatinės nugaros dalies skausmą ar užpakalinės šlaunies raumenų patempimą. Šis testas apima nervinių struktūrų tempimą, nesukeliant papildomo tempimo užpakalinės šlaunies raumenyse (2 pav.). Tai pasiekiama lenkiant kaklinę ir krūtininę stuburo dalį, kai atliekamas blauzdos tiesimas. Papildomas nervinio audinio tempimas gali būti sukuriamas kartu atliekant pėdos tiesimo judesį. Testas laikomas teigiamu, kai blauzdos tiesimo judesio metu yra išprovokuojami paciento simptomai, kurie palengvėja atlikus kaklo tiesimą.
2 pav. Nervinių struktūrų tempimas Slump padėtyje [45]
Manoma, kad skausmas, atsirandantis testo metu, yra susijęs su stipriu nervo ištempimu (intranervinis), arba sumažėjusiu nervo mobilumu jį supančių audinių atžvilgiu (ekstranervinis) [14]. Kaklo lenkimas, blauzdos tiesimas ir pėdos tiesimas Slump testo metu ilgina nervo guolį abiejuose galuose, taip didinamas nervinės sistemos jungiamojo audinio tempimas, kuris lemia C tipo nervinių skaidulų, esančių periferinės ir centrinės nervų sistemos jungiamajame audinyje, sužadinimą. Tai gali būti tiriamojo asmens patiriamo diskomforto ir skausmo bei pasipriešinimo, kurį jaučia tyrėjas, priežastis [4]. Neretai pasipriešinimas atsiranda dėl raumenų susitraukimo, kuris yra kaip atsakas į mechaninį tempimą, siekiant apsaugoti nervų sistemą [4]. Kuo nervas yra jautresnis mechaninei apkrovai, tuo mažesnė jėga reikalinga sukelti simptomus ir tuo stipresnė yra reakcija į testą.
1.8.3 Neuromobilizacijos taikymo sritys
Neuromobilizacijos metodai susiformavo iš neurodinaminių testų [46]. Nervų mobilizaciją galima skirstyti į kelias grupes –technikas, kurių tikslas yra mobilizuoti pačią nervų sistemą ir technikas, kurių tikslas yra mobilizuoti nervų sistemą supančius audinius. Kaklo ar juosmeninės stuburo dalies slankstelių mobilizacijos metodai – tai nervų sistemą supančių struktūrų mobilizacijos pavyzdžiai. Nervo tempimo ir slydimo metodai – tai paties nervinio audinio mobilizacija aplinkinių struktūrų atžvilgiu [47].
Neuromobilizacijos pagrindinė funkcija yra atstatyti dinaminę pusiausvyrą tarp nervų sistemos ir ją supančių audinių, sumažinti aplinkinių audinių sukuriamą spaudimą ir pagerinti fiziologinę funkciją [13, 48]. Dėl kintančio nervo spaudimo mobilizacijos metu, pagerėja intranervinio skysčio pasiskirstymas [49, 50], taip sumažinama nervinio audinio edema ir pasišalina susikaupę medžiagų apykaitos produktai. Šis nervų mobilizacijos efektas padeda pagerinti nervo funkciją ir sumažinti skausmą [46].
Nervų mobilizacija tyrimuose ir praktikoje taikoma gydyti įvairius neuroraumeninės sistemos sutrikimus, gerinant mechaninį ir neurofiziologinį periferinės nervų sistemos vientisumą. Neto ir kt. atliktoje meta analizėje nustatyta, kad neuromobilizacijos intervencijos naudojamos vienos ar kombinacijoje su kitais gydymo metodais sėkmingai sumažina skausmą ir pagerina funkcinę būklę asmenims jaučiantiems apatinės nugaros dalies skausmą [46]. Taip pat neuromobilizacija yra efektyvi gydant nervinės kilmės kaklo ar rankos skausmą, pado-kulno skausmą ir tunelinį čiurnos sindromą [51].
1.8.4 Neuromobilizacijos technikos
Yra daug skirtingų neuromobilizacijos metodų. Kaip jau minėta anksčiau, galima mobilizuoti pačią nervų sistemą arba ją supančius audinius. Dažniausiai taikomas nervo slydimo ir tempimo metodas. Tai metodai, kurie apima specialias judesių sekas, kuriomis sukuriama apkrova nervų sistemai ir ją supantiems audiniams.
Nervo slydimas jį supančių audinių atžvilgiu gaunamas, kai atliekami judesiai, kuriais nervų sistema vienoje pusėje tempiama, o priešingoje atpalaiduojama (3 pav., A). Nervų sistemos judesys vyksta viena kryptimi abiejuose jos galuose - nervas juda link tos pusės, kurioje yra tempimas, todėl gaunamas slydimas aplinkinių audinių atžvilgiu. Po to seka priešingos krypties judesys ir nervas judinamas skirtingomis kryptimis keletą kartų. Nervo tempimo metodas taikomas ilginant nervinį audinį vienoje ar abiejose nervų sistemos galuose – abu galai juda skirtingomis kryptimis, tolsta
vienas nuo kito (3 pav., B) [23, 41, 46, 52, 53]. Manoma, kad nervo slydimas sukelia net apie 5 kartus didesnę nervo ekskursiją jo guolyje nei tempimo metodas. Taip pat taikant slydimą nervas yra mažiau ištempiamas. Tai lemia neuromobilizacijos taikymo galimybes skirtingais reabilitacijos etapais bei esant skirtingiems sutrikimams [4, 39, 47].
3 pav. Nervo mobilizacija, A – slydimas, B – tempimas [39]
1.8.5 Neuromobilizacijos taikymas judesių amplitudės didinimui
Pastaruoju metu vis daugėja tyrimų, kuriuose neuromobilizacija taikoma judesių amplitudės didinimui. Toks šio metodo taikymas grindžiamas dviem galimais mechanizmais: 1) „jutimo teorija“ ir potencialia neuromobilizacijos galimybę paveikti toleranciją tempimui bei 2) galima nervų sistemos mobilumo sumažėjimo įtaka raumenų elastingumo sumažėjimui. Sėdimasis nervas ne tik yra apsuptas užpakalinės šlaunies raumenų, bet juos inervuoja, todėl gali turėti tiesioginės įtakos jų elastingumui. Blauzdos nervas taip pat yra supamas užpakalinės blauzdos raumenų bei juos inervuoja. Užpakalinės šlaunies raumenų ištempimo metu, sukūrus papildomą nervo tempimą, padidėja pasyvus audinių pasipriešinimas, nors EMG atsakas nepakinta – tai parodo, kad nervinio audinio mobilumas gali riboti užpakalinės šlaunies raumenų elastingumą [14]. Taip pat Slump testo metu dauguma žmonių negeba ištiesti blauzdos ir jaučia apribojimą užpakalinėje šlaunies dalyje ar pakinklio srityje ir jaučia, tarsi raumenys negeba daugiau išsitempti. Tačiau atlikus kaklo tiesimą, blauzdos tiesimo amplitudė padidėja [4].
Raumenų elastingumas po neuromobilizacijos taikymo gali padidėti dėl pagerėjusios nervų sistemos funkcijos ir sumažėjusio sėdimojo ar blauzdos nervo jautrumo. Sumažėjęs nervo jautrumas
gali sumažinti patiriamą tempimo ar skausmo stiprumą raumens tempimo metu. Taip pat, nervo adhezija užpakalinėje šlaunies srityje gali sukelti apsauginį raumenų susitraukimą ir judesio amplitudės apribojimą, kuris pagerinus nervo mobilumą sumažėja [4, 13, 14, 23, 35, 36, 48, 53-56]. 2017 metais Neto ir kt. atliktoje meta analizėje nustatyta, kad neuromobilizacija – viena, ar kartu su kitais metodais – sėkmingai padidina sveikų jauno amžiaus asmenų lankstumą [46].
1.9
Kryžminis efektas
Kryžminis treniruočių efektas (angl. cross-over training effect) tai reiškinys, kai veikiant vieną kūno pusę, poveikis gaunamas ir kitoje kūno pusėje. Nustatyta, kad treniruojant tik vienos kūno pusės raumenis, atitinkami raumenys kitoje kūno pusėje taip pat stiprėja [57]. Toks efektas pasireiškia vertinant ne tik raumens jėgą, bet ir raumens elastingumą. Statinis ir dinaminis raumens tempimas taikomas vienai kūno pusei gali padidinti priešingos pusės raumens elastingumą [58]. Kelly ir Beardsley nustatė, kad taikant miofascijinį atpalaidavimą masažiniu volu užpakalinėje blauzdos dalyje taip pat pagerėja ir voluojamos, ir kitos kojos pėdos tiesimo amplitudė [59]. Salian ir Chaurasia
atliktame tyrime, kuriame buvo taikytas sėdimojo nervo tempimas vienoje pusėje, nervo mobilumas pagerėjo ir nemobilizuotoje pusėje [40]. Sharma ir Cleland taikydami statinį tempimą kartu nervo tempimu gavo priešingos pusės užpakalinės šlaunies raumenų elastingumo padidėjimą [15]. Kryžminio efekto mechanizmai nėra žinomi, tačiau manoma, kad čia taip pat gali būti svarbus tolerancijos tempimui padidėjimas. Kryžminis efektas galėtų būti naudingas tada, kai nėra galimybės pritaikyti gydymo pažeistoje pusėje – esant vienos galūnės traumai ar apatinės nugaros dalies skausmui su plitimu į vieną koją ir pan. Todėl pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar neuromobilizacija sukelia kryžminį efektą tarp sveikų asmenų [15, 40].
2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA
2.1
Tyrimo organizavimas
Tyrimas buvo atliekamas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Sporto institute 2018 metais kovo–lapkričio mėnesiais. Tyrimo atlikimui buvo gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro pritarimas atlikti tyrimą Nr. BEC-SR(M)-57.
2.2
Tiriamųjų atranka
Tiriamųjų paieška vykdyta talpinant skelbimus įvairiose studentų ir kitose grupėse su kvietimu dalyvauti tyrime. Tyrime dalyvauti sutiko 27 sveiki jauno amžiaus tiriamieji. Į tyrimą atrinkti asmenys, atitikę atrankos kriterijus:
1) amžius 18-25 metai;
2) asmeniui nėra nustatyta jokia apatinės galūnės sąnarių patologija; 3) asmuo nėra patyręs apatinės galūnės traumos per pastaruosius metus; 4) asmuo nejaučia apatinės galūnės, apatinės nugaros dalies ar kaklo skausmo; 5) neužsiima profesionaliu sportu.
Pagal eilės numerį tiriamieji paskirstyti į dvi grupes: nelyginius numerius turintys asmenys į kontrolinę (KG), o lyginius – į neuromobilizacijos grupę (NG). Tyrimo organizavimas ir eiga pateikti 4 paveikslėlyje.
Neuromobilizacijos grupei taikyta dominuojančios kojos sėdimojo nervo mobilizacija. Kontrolinei grupei netaikyta jokia procedūra, tam, kad būtų galima stebėti, ar pats testavimas, kaip galima mobilizacija, nepagerina pakartotinio testavimo rezultatų. Prieš dalyvaudamas tyrime, kiekvienas tiriamasis buvo supažindintas su tyrimo tikslu, uždaviniais ir metodika bei pasirašė sutikimo dalyvauti formą.
4 pav. Tyrimo organizavimas ir eiga
2.3
Tyrimo eiga, metodai ir priemonės
Norint nustatyti sėdimojo nervo mobilizacijos poveikį apatinių galūnių mobilumui, ištyrimas abiejų grupių tiriamiesiems atliktas prieš ir tuoj pat po procedūros. Visi testai tiriamiesiems buvo atliekami vienoda seka. Tiriamųjų buvo paprašyta vilkėti šortus, kad drabužiai nevaržytų judesių bei būtų galima atlikti tikslius matavimus pagal anatomines struktūras.
Užpakalinės šlaunies raumenų grupės raumenų elastingumui matuoti naudotas pasyvus tiesios kojos kėlimo testas (PTKKT) ir aktyvus blauzdos tiesimo testas (ABTT). Pasirinkta taikyti abu testus, nes vienas testas atliekamas aktyviai, kitas – pasyviai, jų metu skirtingai apkraunamos įvairios anatominės struktūros. Moksliniuose tyrimuose autoriai taiko arba vieną, arba kitą testą, todėl norint palyginti gautus rezultatus su kitų tyrėjų gautais rezultatais, pasirinkta taikyti abu testus.
Užpakalinės blauzdos raumenų grupės raumenų elastingumui įvertinti taip pat pasirinkti du testai. Abu testai atliekami modifikuoto įtūpsto padėtyje, tik vieno įtūpsto metu vertinama pėdos amplitudė esant ištiestai blauzdai, kito – sulenktai.
Atitiko atrankos kriterijus ir suskirstyti į grupes (n=27) KG (n=14) Pradinis testavimas (n=14) NG (n=13) Neuromobilizacija 5x60 s Pakartotinis testavimas (n=13) Pakartotinis testavimas (n=14) Pradinis testavimas (n=13) Sutiko dalyvauti tyrime
Nervų sistemos mobilumui ir jautrumui vertinti pasirinktas Slump testas. Dėl galimo raumens tempimo efekto matavimai atlikti po vieną kartą. Visi testai buvo atliekami abiems kojoms. Taip pat judesių amplitudės matavimų metu vertinta tiriamųjų tolerancija tempimui vizualine analogų skale (VAS) bei kūno vieta, kurioje pasireikšdavo pojūčiai, pateikiant tiriamiesiems kūno žemėlapį.
Tyrimo pabaigoje atliktas subjektyvus raumenų elastingumo pokyčio vertinimas apklausiant tiriamuosius.
Tiriamųjų fiziniam aktyvumui įvertinti buvo naudota Tarptautinio fizinio aktyvumo klausimyno (IPAQ) trumpoji versija.
2.3.1 Fizinio aktyvumo vertinimas
Siekiant įvertinti tiriamųjų fizinį aktyvumą, pateikta IPAQ (angl. International Physical Activity Questionnaire) klausimyno trumpoji lietuviška versija, kuri yra laisvai prieinama internete ir su atvira prieiga tyrėjams. Šiame klausimyne tiriamieji turėjo nurodyti, kaip dažnai ir kiek laiko per pastarąją savaitę užsiėmė vidutinio ar didelio intensyvumo fizine veikla, kiek laiko praleido vaikščiodami ir sėdėdami.
Pasirinkome vertinti fizinį aktyvumą, tam, kad būtų galima palyginti grupes spagal šį rodiklį. Kaip minėta anksčiau – ilgalaikis sėdėjimas gali būti užpakalinės šlaunies raumenų elastingumo sumažėjimą lemiantis veiksnys [1].
2.3.2 Pasyvus tiesios kojos kėlimo testas
Testas atliekamas tiriamajam gulint ant nugaros ant kušetės. Tyrėjui laikant tiriamojo koją ties blauzdos distaliniu galu atliekamas pasyvus šlaunies lenkimas išlaikant blauzdą ištiestą, vengiant šlaunies atitraukimo, pritraukimo ar rotacijos. Taip pat pėda laikoma neutralioje padėtyje vengiant blauzdos raumenų ar nervinių struktūrų ištempimo. Kita tiriamojo koja fiksavimo diržu pritvirtinama prie kušetės. Lenkimas palaipsniui didinamas iki padėties, kai tiriamasis išsako jaučiantis tempimo pojūtį ar diskomfortą užpakalinėje šlaunies dalyje ar kitoje srityje, pradeda lenkti blauzdą ar stebimas dubens pasvirimas atgal. Judesio amplitudės matavimas atliktas naudojant Clinometer aplikaciją išmaniajam telefonui. Ilgasis telefono kraštas dedamas priekiniame šlaunies paviršiuje iškart virš girnelės (5 pav.) [36, 54, 55, 60].
5 pav. Pasyvus tiesios kojos kėlimo testas
2.3.3 Aktyvus blauzdos tiesimo testas
ABTT atliekamas tiriamajam gulint ant nugaros ant kušetės. Viena tiriamojo koja ties apatiniu šlaunies trečdaliu fiksuojama diržu prie kušetės. Kita koja sulenkiama per kelio ir klubo sąnarius (abu kampai 90°), pėda išlaikoma neutralioje padėtyje. Tiriamojo prašoma atlikti maksimalų blauzdos tiesimo judesį ir išlaikyti šią padėtį 5s. Tada matuojamas kampas tarp šlaunies ir blauzdos, naudojant goniometrą (6 pav., B). Goniometro sukimosi ašis sutampa su išoriniu šlaunikaulio antkrumpliu, nejudanti goniometro dalis dedama taip, kad sutaptų su išilgine šlaunikaulio ašimi (linijoje nuo išorinio šlaunikaulio antkrumplio iki didžiojo šlaunikaulio gumburo), o judanti goniometro dalis sutampa su linija tarp šeivikaulio galvos ir išorinės kulkšnies [53, 61]. ABTT rezultatu laikomas kampas α, kurio trūksta iki pilno blauzdos tiesimo (6 pav., A) [8, 13, 23, 32].
6 pav. Aktyvus blauzdos tiesimo testas
2.3.4 Modifikuoto įtūpsto testas
Pėdos tiesimo amplitudė pasirinkta matuoti dviejose modifikuoto įtūpsto padėtyse. Pirmuoju atveju matuojama priekinė koja (MĮPK), antruoju – galinė koja (MĮGK). Kai matuojama priekinė koja, kelio sąnarys sulenktas, todėl nėra apkraunamos nervinės struktūros bei sutrumpinamas dvisąnarinis dvilypis blauzdos raumuo. Taip išmatuojama čiurnos sąnario amplitudė, kurią gali riboti arba paties sąnario struktūros, arba plekšninis blauzdos raumuo ir Achilo sausgyslė. Antruoju atveju – kai matuojama galinės pėdos judesio amplitudė, blauzda yra ištiesta, o tai sukuria didesnį nervinių struktūrų bei dvilypio blauzdos raumens tempimą [25, 62].
MĮPK testas atliekamas tiriamajam stovint įtūpsto padėtyje. Pėdos nukreiptos pirmyn vengiant pėdos supinacijos ar pronacijos. Priekinė koja per kelio sąnarį sulenkta, o galinė – tiesi. Pirmiausia testas atliekamas priekine koja. Amplitudė matuojama išmaniojo telefono aplikacija Clinometer. Telefonas ilguoju kraštu, kaip savo darbe siūlo Vohralik ir kt., buvo dedamas prie blauzdikaulio. Viršutinis telefono kampas dedamas iškart po blauzdikaulio šiurkštuma. Tiriamojo prašoma svirti pirmyn lenkiant priekinę koją per kelio ir klubo sąnarius, neatkeliant kulno nuo grindų (7 pav.) [37, 63].
7 pav.Modifikuotas įtūpstas priekine koja
MĮGK testo metu pėdos tiesimo amplitudė esant tiesiai blauzdai matuojama taip pat įtūpsto padėtyje, tačiau vertinama galinė koja. MĮGK testo metu tiriamojo vėl prašoma svirti pirmyn lenkiant priekinės kojos blauzdą ir šlaunį, išlaikant galinę koją tiesią per kelio sąnarį ir kulną prispaustą prie grindų (8 pav.) [25, 37].
2.3.5 Slump testas
Slump testas skirtas įvertinti nervinių struktūrų (galvos ir nugaros smegenų dangalų, nervinių šaknelių, sėdimojo ir blauzdos nervų) jautrumą tempimui. Testas atliekamas tiriamajam sėdint ant kušetės, rankos sunertos už nugaros. Stebint, kad tiriamasis išlaikytų kryžkaulį vertikalioje padėtyje, buvo prašoma susikūprinti - lenkiama krūtininė ir juosmeninė stuburo dalis, kaklas lenkiamas artinant smakrą link krūtinkaulio. Tuomet atliekamas pilnos amplitudės kairės pėdos ir blauzdos tiesimas. Kaip ir ABTT metu, goniometru matuojamas kampas, kurio trūksta iki pilno blauzdos tiesimo (9 pav.). Struktūrinei diferenciacijai tiriamojo prašoma atlošti galvą ir bandyti daugiau ištiesti blauzdą. Struktūrinė diferenciacija teigiama, jei tiriamajam pavyko daugiau ištiesti blauzdą po galvos atlošimo [4, 40, 55].
9 pav. Slump testas
2.3.6 Tolerancijos tempimui vertinimas
Kiekvieno testo metu tiriamųjų buvo prašoma įvertinti simptomų (skausmo, tempimo pojūčio, veržimo) intensyvumą pagal VAS. Atlikus testą, tiriamasis 10 cm ilgio atkarpoje turėdavo pažymėti simptomų intensyvumą ką tik atlikto testo metu. Taip pat tiriamojo buvo prašoma kūno žemėlapyje nurodyti, kurioje vietoje simptomai pasireiškė.
2.3.7 Subjektyvus mobilumokaitos vertinimas
Po antrojo testavimo tiriamiesiems pateikta GPE (angl. Global perceived effect) skalė subjektyviam raumenų elastingumo pokyčio įvertinimui. GPE skalės plačiai taikomos klinikiniuose tyrimuose siekiant įvertinti griaučių-raumenų sistemos būklės pokyčius subjektyviu tiriamojo požiūriu. Tiriamųjų buvo klausiama, kaip, jų nuomone, pasikeitė lankstumas, atliekant testus antrą kartą, lyginant su pirmą kartą atliktais testais. Skalę sudaro skaičių seka nuo -5 iki 5, kur -5 reiškia žymų tempimo sumažėjimą (mobilumo pagerėjimą), 0 – jokio pokyčio, o 5 – žymų padidėjimą [64].
2.4
Poveikio priemonės
Neuromobilizacijos grupei taikyta dominuojančios kojos sėdimojo nervo mobilizacija sėdimoje Slump padėtyje. Dominuojančia koja laikyta ta, su kuria tiriamasis spiria kamuolį. Kontrolinės grupės tiriamųjų buvo prašoma sėdėti atsipalaidavus apie 6 min. – tiek laiko truko nervo mobilizacija tiriamajai grupei.
Moksliniuose tyrimuose taikomi neurmobilizacijos parametrai labai skiriasi – taikomos skirtingos technikos (slydimas arba tempimas), padėtys, serijų skaičius ir trukmė. Todėl trūksta šio metodo taikymo rekomendacijų. Mes pasirinkome sėdimojo nervo slydimo metodą, dėl didesnės nervo ekskursijos mobilizacijos metu. Mobilizacija buvo atliekama sėdimoje padėtyje, Slump pozicijoje kaip Castellote-Caballero ir kolegų darbe. Išlaikant šią padėtį tiriamieji atliko blauzdos ir pėdos tiesimą kartu su kaklo tiesimu (10 pav., A), po kurio sekė blauzdos ir pėdos lenkimas kartu su kaklo lenkimu (10 pav., B) [35]. Tiriamasis buvo stebimas, kad visus judesius atliktų teisingai. Aktyvių judesių seka atliekama vidutiniu tempu 60 s. Atliekamos 5 serijos su 20 s pertrauka po kiekvienos serijos [35, 56].
10 pav. Sėdimojo nervo mobilizacija Slump padėtyje: A – pėdos tiesimas/blauzdos tiesimas su kaklo tiesimu, B – pėdos lenkimas/blauzdos lenkimas su kaklo lenkimu
2.5
Duomenų analizės metodai
Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant SPSS 22.0 ir SPSS 25.0 programą. Dėl mažos tiriamųjų imties dviem nepriklausomoms imtims palyginti taikytas neparametrinis Mano-Vitnio-Vilkoksono testas, o dviem priklausomoms imtims – Mano-Vitnio-Vilkoksono testas. Vardų skalės nepriklausomiems duomenims palyginti naudotas Fišerio tikslus kriterijus. Kiekybiniai duomenys pateikiami kaip mediana (xme), minimali reikšmė (xmin.), maksimali reikšmė (xmax.) ir vidurkis (x̄ ) - xme (xmin.- xmax.;x̄ ), proporcijos pateikiamos procentais. Skirtumai, kai p<0,05 laikyti statistiškai reikšmingais.
3. REZULTATAI
3.1
Tiriamųjų duomenys
Tiriamųjų amžius buvo 22 (21-25; 22,67) metai. Iš viso tyrime dalyvavo 18 moterų (66,7 proc.) ir 9 vyrai (33,3 proc.). Visi tiriamieji nurodė, kad jų dominuojanti koja yra dešinė. Tiriamųjų amžiaus ir pasiskirstymo pagal lytį palyginimas tarp neuromobilizacijos ir kontrolinės grupės pateiktas 1 lentelėje. Grupės pagal tiriamųjų amžių bei pasiskirstymą pagal lytį statistiškai reikšmingai nesiskyrė.
1 lentelė. Tiriamųjų amžiaus ir pasiskirstymo pagal lytį palyginimas tarp grupių Kontrolinė grupė Neuromobilizacijos
grupė Skirtumas tarp grupių Amžius (m) 22,5 (21-25; 22,71) 22 (21-25; 22,62) U=90; p=0,981 Lytis Vyrai (proc.) 5 (35,7) 4 (30,8) F=1; p=0,555 Moterys (proc.) 9 (64,3) 9 (69,2) Iš viso 14 13 Dominuojanti koja (dešinė/kairė) 14/0 13/0
Nei pagal vieną iš rodiklių – fizinio aktyvumo dažnį, intensyvumą, laiką, praleistą sėdint ar vaikštant, grupės statistiškai reikšmingai nesiskyrė. IPAQ klausimyno trumposios versijos rezultatai pateikti 2 lentelėje.
2 lentelė. IPAQ klausimyno trumposios versijos rezultatai ir palyginimas tarp grupių
Klausimas Kontrolinė grupė Neuromobilizacijos
grupė
Skirtumas tarp grupių
Kelias iš pastarųjų 7 dienų Jūs užsiėmėte labai intensyvia fizine veikla, pavyzdžiui, kėlėte sunkius daiktus, kasėte žemę, žaidėte krepšinį, lankėte aerobiką arba greitai važiavote dviračiu? (d/sav.)
2 (0-6; 2,5) 2 (0-6; 2,23) U=84,5; p=0,756
Kiek laiko per vieną iš tų dienų užsiėmėte labai
intensyvia fizine veikla? (min./d) 60 (0-180; 79,23) 60 (0-180; 77,5)
U=75,5; p=0,894
Klausimas Kontrolinė grupė Neuromobilizacijos grupė
Skirtumas tarp grupių
Kelias iš pastarųjų 7 dienų užsiėmėte vidutiniškai intensyvia fizine veikla, pavyzdžiui, kėlėte lengvus daiktus, vidutiniu greičiu važiavote dviračiu arba žaidėte badmintoną? (d/sav.)
2,5 (0-7; 3,07) 3 (0-6; 3,38) U=83,5; p=0,72
Kiek laiko per vieną iš tų dienų praleidote užsiimdami vidutiniškai intensyvia fizine veikla? (min./d)
60 (0-120; 62,14) 60 (0-120; 63,08) U=90,5; p=0,981
Kelias iš pastarųjų 7 dienų Jūs vaikščiojote ne
mažiau kaip 10 minučių be pertraukos? (d/sav.) 7 (3-7; 6,5) 7 (4-7; 6,69)
U=90,5; p=0,981
Kiek laiko per vieną iš tų dienų praleidote
vaikščiodami? (min./d) 120 (30-420; 147,14)
120 (30-420; 154,17)
U=78,5; p=0,781
Kiek laiko per vieną iš pastarųjų 7 darbo dienų vidutiniškai praleidote sėdėdami? (min./d)
420 (180-900;
437,86) 495 (180-900; 475)
U=72,5; p=0,56
3.2
Pasyvaus tiesios kojos kėlimo testo rezultatai
Tyrimo pradžioje KG tiriamųjų nedominuojančios kojos PTKKT rezultatas buvo 63,5 (35-85; 62)°, o tyrimo pabaigoje 73 (34-89; 67,71)°. Gautas skirtumas statistiškai reikšmingas (Z=-2,834; p=0,005). Dominuojančios kojos rezultatai prieš tyrimą buvo 68,5 (33-93; 65,36)°, o po – 71 (37-96; 70,36)°. Dominuojančios kojos amplitudė taip pat padidėjo statistiškai reikšmingai (Z=-3,066; p=0,002) (11 pav.).
Prieš taikant neuromobilizaciją NG tiriamųjų nedominuojančios kojos PTKKT rezultatas buvo 71 (41-91; 67)°, o po – 79 (42-96; 73,69)°. Nors nedominuojanti koja nebuvo mobilizuota, PTKKT rezultatas padidėjo statistiškai reikšmingai (Z=-3,065; p=0,002). Dominuojančios kojos amplitudė PTKKT metu nuo 73 (40-93; 70,31)° reikšmingai (Z=-3,111; p=0,002) padidėjo iki 79 (47-108; 79)° (12 pav.).
11 pav. Kontrolinės grupės PTKKT rezultatai
* - p<0,05 lyginant nedominuojančios kojos rezultatus tyrimo pradžioje ir pabaigoje ** - p<0,05 lyginant dominuojančios kojos rezultatus tyrimo pradžioje ir pabaigoje
12 pav. Neuromobilizacijos grupės PTKKT rezultatai
* - p<0,05 lyginant nedominuojančios kojos rezultatus tyrimo pradžioje ir pabaigoje ** - p<0,05 lyginant dominuojančios kojos rezultatus tyrimo pradžioje ir pabaigoje
Nei tyrimo pradžioje (U=72,5; p=0,375), nei tyrimo pabaigoje (U=73,5; p=0,402) tiriamųjų nedominuojančios kojos PTKKT rezultatai tarp tiriamosios ir kontrolinės grupės nesiskyrė. Taip pat nepavyko nustatyti statistiškai reikšmingo skirtumo tarp tiriamosios ir kontrolinės grupės PTKKT rezultatų dominuojančioje kojoje tiek pirminio testavimo (U=77; p=0,519), tiek antrojo testavimo (U=68; p=0,28) metu.
Nors lyginant grupes prieš ir po tarpusavyje statistiškai reikšmingų skirtumų nerasta, vertinant patį amplitudės pokytį rezultatai kitokie. KG tiriamųjų nedominuojančios kojos PTKKT rezultatai padidėjo 6,5 (-4-13; 5,71)°, o dominuojančios kojos 4 (0-15; 5)°. NG tiriamųjų nedominuojančios kojos rezultatas pagerėjo 5 (0-16; 6,69)°. Nedominuojančioje (nemobilizuotoje) kojoje pokytis abiejuose grupėse nesiskyrė (U=84,5; p=0,756). Tačiau mobilizuotoje kojoje NG tiriamųjų PTKKT rezultatai pagerėjo 10 (-1-15; 8,69)°, o tai yra statistiškai reikšmingai daugiau (U=50; p=0,048) nei KG (13 pav.).
13 pav. PTKKT rezultatų amplitudės pokytis skirtingose grupėse
* - p<0,05 lyginant dominuojančios kojos rezultatus tarp kontrolinės ir neuromobilizacijos grupės
3.3
Aktyvaus blauzdos tiesimo testo rezultatai
ABTT rezultatai KG tiriamųjų nedominuojančioje kojoje tyrimo pradžioje buvo 37 (12-48; 33,14)°. Tyrimo pabaigoje nedominuojančios kojos rezultatas siekė 32 (14-48; 31)°. Rezultatų
pagerėjimas statistiškai reikšmingas (Z=-2,098; p=0,036). Šioje grupėje dominuojančios kojos amplitudė pirminio testavimo metu buvo 33,5 (12-57; 31,43)°, o antrojo testavimo metu buvo 31,5 (9-55; 29,21)°. Amplitudė ir šioje pusėje pakito statistiškai reikšmingai (Z=-2,456; p=0,014) (14 pav.).
14 pav. Kontrolinės grupės ABTT rezultatai
* - p<0,05 lyginant nedominuojančios kojos rezultatus tyrimo pradžioje ir pabaigoje ** - p<0,05 lyginant dominuojančios kojos rezultatus tyrimo pradžioje ir pabaigoje
NG tiriamųjų nedominuojančios kojos ABTT rezultatai nuo 29 (4-42; 27,85)° sumažėjo iki 22 (0-42; 24,62)°. Gautas testo rezultatų pagerėjimas yra statistiškai reikšmingas (Z=-2.587; p=0,01). Tuo tarpu mobilizuotos – dominuojančios kojos rezultatas reikšmingai (Z=-2,952; p=0,003) pagerėjo nuo 27 (4-48; 28)° iki 24 (0-40; 23,38)° (15 pav.).
Tiriamųjų nedominuojančios (U=61; p=0,155) ir dominuojančios (U=83; p=0,72) kojos rezultatai tyrimo pradžioje nesiskyrė lyginant abiejų grupių rezultatus. Antrojo testavimo metu gauti rezultatai tarp grupių taip pat nesiskyrė nei nedominuojančioje (U=69; p=0,302), nei dominuojančioje kojoje (U=70; p=0.325).
Kaip ir PTKKT rezultatuose, taip ir ABTT – rezultatų pagerėjimas stebimas abejose grupėse, o tarp grupių skirtumų nerasta nei prieš, nei po mobilizacijos. Tačiau vertinant amplitudės pokyčius, mobilizuotos kojos amplitudė tiriamojoje grupėje pagerėjo daugiau (U=50; p=0,048), o nemobilizuotos pusės amplitudės pokytis abiejose grupėse buvo vienodas (U=73; p=0,402). Dominuojančios kojos ABTT rezultatas pagerėjo 2 (-2-7; 2,21)° kontrolinėje grupėje ir 4 (0-8; 4,62)°
neuromobilizacijos grupėje. O nedominuojančios kojos ABTT rezultatas pagerėjo 2 (-2-14; 2,14)° kontrolinėje ir 2 (-2-9; 3,23)° neuromobilizacijos grupėje (16 pav.).
15 pav. Neuromobilizacijos grupės ABTT rezultatai
* - p<0,05 lyginant nedominuojančios kojos rezultatus tyrimo pradžioje ir pabaigoje ** - p<0,05 lyginant dominuojančios kojos rezultatus tyrimo pradžioje ir pabaigoje
16 pav. ABTT rezultatų pokytis skirtingose grupėse
3.4
Modifikuoto įtūpsto testo rezultatai
3.4.1 Modifikuotas įtūpstas priekine koja
Nedominuojančios kojos pėdos tiesimo amplitudė uždaroje kinetinėje grandinėje sulenktu keliu kontrolinėje grupėje iš pradžių buvo 42 (35-54; 43)°. Antrojo testavimo metu rezultatas buvo 43 (34-54; 43,14)°. Gauti rezultatai prieš ir po nesiskyrė (Z=-0,271; p=0,787). Dominuojančios kojos amplitudė prieš buvo 41 (34-58; 42,64)°, o po – 41 (35-57; 42,93)°. Šios pusės rezultatai taip pat nepakito statistiškai reikšmingai (Z=-0,511; p=0,609).
Neuromobilizacijos grupės nedominuojančios kojos pėdos tiesimo amplitudė esant sulenktam keliui prieš mobilizaciją buvo 42 (34-55; 42,69)°, o po mobilizacijos – 44 (35-56; 43,54)°. Nustatytas statistiškai reikšmingas rezultatų pasikeitimas (Z=-2,495; p=0,013). Dominuojančios kojos amplitudė prieš mobilizaciją buvo 41 (32-57; 42,08)°, o po mobilizacijos buvo 41 (33-58; 42,69)°. Nors nemobilizuotos kojos rezultatai pakito statistiškai reikšmingai, mobilizuotos-dominuojančios kojos pėdos tiesimo amplitudė nepasikeitė (Z=-1,316; p=0,188).
Abiejų grupių rezultatai tyrimo pradžioje statistiškai reikšmingai nesiskyrė nei nedominuojančioje kojoje (U=87; p=0,867), nei dominuojančioje kojoje (U=83,5; p=0,72)) (17 pav.).
17pav. Pėdos tiesimo amplitudė MĮPK metu tyrimo pradžioje ir pabaigoje, kontrolinėje ir neuromobilizacijos grupėje
3.4.2 Modifikuotas įtūpstas galine koja
Kai pėdos tiesimo amplitudė buvo matuota blauzdos tiesimo padėtyje, KG tiriamųjų nedominuojančios kojos rezultatas pradžioje buvo 36,5 (31-46; 37,36)°, o pabaigoje – 37 (27-51; 37,21)°. Dominuojančios kojos pėdos tiesimo amplitudė KG vertinant pirmą kartą buvo 36,5 (27-52; 37,29)°, o vertinant antrą kartą gautas rezultatas – 37 (29-53; 37,71)°. KG nedominuojančios kojos (Z=-0,356; p=0,722) ir dominuojančios kojos (Z=-1,462; p=0,144) pėdos tiesimo amplitudė nepakito. Galinės kojos pėdos tiesimo amplitudė NG asmenų nedominuojančioje kojoje iš pradžių buvo 37 (28-51; 37,08)°, o po mobilizacijos buvo 37 (28-47; 36,77)°. Amplitudė statistiškai reikšmingai nepakito (Z=-0,537; p=0,591). Dominuojančios kojos rezultatas NG buvo 35 (28-54; 35,54)° prieš mobilizaciją ir 38 (30-56; 37,62)° po mobilizacijos. Gautas amplitudės padidėjimas yra statistiškai reikšmingas (Z=-2,216; p=0,027).
Tarp grupių tyrimo pradžioje dominuojančios kojos pėdos tiesimo amplitudė statistiškai reikšmingai nesiskyrė (U=75; p=0,458). Nemobilizuotos kojos rezultatai skirtingose grupėse taip pat statistiškai reikšmingai nesiskyrė (U=85; p=0,793) (18 pav.).
18pav. Pėdos tiesimo amplitudė MĮGK metu tyrimo pradžioje ir pabaigoje, kontrolinėje ir neuromobilizacijos grupėje
* - p<0,05 lyginant dominuojančios kojos rezultatus prieš ir po neuromobilizacjos
MĮPK ir MĮGK rezultatai nerodo aiškaus mobilizacijos poveikio blauzdos raumenų elastingumui ar čiurnos sąnario mobilumui.
3.5
Slump testo rezultatai
Slump testo rezultatai KG ir NG tyrimo pradžioje nesiskyrė nei nedominuojančioje (U=55,5; p=0,085), nei dominuojančioje kojoje (U=75; p=0,458).
Slump testo rezultatai KG tiriamųjų nedominuojančioje kojoje pirminio testavimo metu buvo 26,5 (12-44; 28,71)°. Antrą kartą atliekant testavimą nedominuojančios kojos Slump testo amplitudė buvo 25,5 (14-43; 27,21)°. Dominuojančios kojos amplitudė KG prieš tyrimą buvo 29 (16-47; 29,86)°, o po – 28 (10-(16-47; 27,5)°. Šio testo rezultatai nei nedominuojančioje (Z=-1,341; p=0,18), nei dominuojančioje kojoje (Z=-1,694; p=0,09) statistiškai reikšmingai nepakito.
NG nemobilizuotos kojos amplitudė Slump testo metu prieš poveikį buvo 21 (12-42; 24,96)°, o po mobilizacijos - 19 (2-33; 19,54)°. Dominuojančios kojos amplitudė Slump testo metu pagerėjo nuo 27 (12-43; 26,85)° iki 18 (1-34; 17,62)°. Amplitudė pakito statistiškai reikšmingai ne tik mobilizuotoje pusėje (Z=-3,185; p=0,001), bet ir nemobilizuotoje (Z=-2,956; p=0,003) (19 pav.).
19pav. Slump testo rezultatai tyrimo pradžioje ir pabaigoje, kontrolinėje ir neuromobilizacijos grupėje
* - p<0,05 lyginant nedominuojančios kojos rezultatus prieš ir po neuromobilizacjos ** - p<0,05 lyginant dominuojančios kojos rezultatus prieš ir po neuromobilizacjos
*** - p<0,05 lyginant dominuojančios kojos rezultatus tyrimo pabaigoje kontrolinėje ir neuromobilizacijos grupėse Svarbu paminėti, kad visiems tiriamiesiems struktūrinė diferenciacija Slump testo metu buvo teigiama – tai reiškia, kad galutinėje testo padėtyje atlikus kaklo tiesimą, blauzdos tiesimo
amplitudė padidėjo. Tai rodo, kad Slump testo metu judesio ribojimas visiems tiriamiesiems įvyksta dėl nervinių struktūrų, o ne dėl užpakalinės šlaunies raumenų grupės raumenų.
3.6
Tempimo pojūčio vertinimas
3.6.1 Simptomai pasyvaus tiesios kojos kėlimo testo metu
KG tiriamieji tempimo pojūtį nedominuojančioje kojoje pirminio testavimo metu įvertino 3,1 (0,4-7,2; 3,38) balo, o antrojo testavimo metu 1,8 (0,2-6,7; 2,67) balo. Dominuojančios kojos tempimo pojūtis pradžioje buvo 3,5 (0,4-7,5; 3,46) balo, pabaigoje – 2,2 (0,2-7,1; 2,9) balo. Ir nedominuojančioje (Z=-3,046; p=0,002), ir dominuojančioje pusėje (Z=-2,871; p=0,004) gautas statistiškai reikšmingas tempimo pojūčio sumažėjimas (20 pav.).
20 pav. Tempimo intensyvumas kontrolinėje grupėje PTKKT metu * - p<0,05 lyginant nedominuojančios kojos rezultatus tyrimo pradžioje ir pabaigoje
** - p<0,05 lyginant dominuojančios kojos rezultatus tyrimo pradžioje ir pabaigoje
NG tiriamųjų nedominuojančios kojos tempimo pojūtis prieš mobilizaciją įvertintas 3,4 (2,2-6,3; 3,75) balo, o po mobilizacijos – 3 (0,5-5,7; 3,17). Sumažėjimas yra statistiškai reikšmingas (Z=-2,241; p=0,025). Dominuojančios kojos rezultatas prieš – 3,5 (1,2-6,7; 3,61) balo, o po – 2,3 (0,8-6,4;
2,9) balo. Šioje pusėje tempimas taip pat sumažėjo statistiškai reikšmingai (Z=-2,203; p=0,028) (21 pav.).
21 pav. Tempimo intensyvumas neuromobilizacijos grupėje PTKKT metu * - p<0,05 lyginant nedominuojančios kojos rezultatus tyrimo pradžioje ir pabaigoje
** - p<0,05 lyginant dominuojančios kojos rezultatus tyrimo pradžioje ir pabaigoje
Lyginant abiejų grupių rezultatus tarpusavyje, nedominuojančios (U=79; p=0,583) ir dominuojančios (U=87; p=0,867) kojos tempimo pojūtis tyrimo pradžioje nesiskyrė. Tyrimo pabaigoje abiejų grupių rezultatai taip pat reikšmingai nesiskyrė nedominuojančioje (U=70,5; p=0,325) ir dominuojančioje (U=75,5; p=0,458) pusėje.
Tiriamieji testavimo metu taip pat nurodė vietą, kurioje pasireiškė simptomai (tempimas, diskomfortas ir kt.). PTKKT metu daugiausiai tiriamųjų simptomų vieta nurodė užpakalinę šlaunies dalį arba pakinklio sritį, mažesnė tiriamųjų dalis nurodė užpakalinę blauzdos dalį (22 pav.). 7,4 proc. tiriamųjų simptomai pasireiškė kitose srityse.
22 pav. Simptomų pasireiškimo vieta PTKKT metu: A – kairės kojos rezultatai, B – dešinės kojos rezultatai (procentais)
3.6.2 Simptomai aktyvaus blauzdos tiesimo testo metu
Aktyvaus blauzdos tiesimo metu KG tiriamieji tempimo pojūtį nedominuojančioje kojoje tyrimo pradžioje įvertino 3,5 (0,3-5,5; 3,4) balo, o tyrimo pabaigoje – 1,8 (0-5,4; 2,01) balo. Tempimo intensyvumas statistiškai reikšmingai sumažėjo (Z=-2,921; p=0,003). Dominuojančios kojos tempimo intensyvumas nuo 3,65 (0-7; 3,29) balo sumažėjo iki 2,5 (0-5,5; 2,41) balo. Tačiau šis sumažėjimas nėra statistiškai reikšmingas (Z=-1,452; p=0,147) (23 pav.).
ABTT metu NG tiriamieji prieš mobilizaciją nedominuojančioje kojoje jautė 4,4 (1,7-7,2; 4,38) balo intensyvumo tempimą. Po neuromobilizacijos tempimo pojūtis buvo įvertintas 2,5 (0,7-5,7; 3,1) balo. NG tiriamųjų nedominuojančios kojos tempimo intensyvumas reikšmingai sumažėjo (Z=-2,555; p=0,011). Dominuojančios kojos rezultatas NG iš pradžių buvo 3,3 (0,7-7,4; 3,93) balo, o pabaigoje rezultatas siekė 2,1 (0-6,5; 2,77) balo. Tai taip pat rodo statistiškai reikšmingą tempimo jausmo sumažėjimą (Z=-2,482; p=0,013) (24 pav.).
A
B
81,5 81,5
23pav. Tempimo intensyvumas kontrolinėje grupėje ABTT metu * - p<0,05 lyginant nedominuojančios kojos rezultatus tyrimo pradžioje ir pabaigoje
24pav. Tempimo intensyvumas neuromobilizacijos grupėje ABTT metu * - p<0,05 lyginant nedominuojančios kojos rezultatus tyrimo pradžioje ir pabaigoje
