JAUNO AMŽIAUS KREPŠININKŲ APATINIŲ GALŪNIŲ VERTIKALAUS ŠUOLIO SIMETRIŠKUMO KAITA, TAIKANT SPECIALIZUOTĄ FIZINIŲ PRATIMŲ PROGRAMĄ

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS SPORTO INSTITUTAS

ARNOLDAS KARLA

JAUNO AMŽIAUS KREPŠININKŲ APATINIŲ GALŪNIŲ

VERTIKALAUS ŠUOLIO SIMETRIŠKUMO KAITA, TAIKANT

SPECIALIZUOTĄ FIZINIŲ PRATIMŲ PROGRAMĄ

Magistro studijų programos „Sveikatinimas ir reabilitacija“ (valst. Kodas 621B30003) baigiamasis darbas

Darbo vadovas Doc. Dr. Laimonas Šiupšinskas

TURINYS

1.2. Vertikalaus šuolio kineziologija...13

1.2.2. Anatomija...13

1.2.3 Šuolio biomechanika...19

1.3. Vertikalus šuolis krepšinyje...20

1.4. Vertikalaus šuolio funkcinės savybės. Raumenų jėga, greitumas...23

1.4.1. Greitumas...24

1.4.2. Raumenų jėga...25

1.5. Sporto traumų prevencija...28

2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS ...34

2.1. Tiriamųjų kontingentas ir tiriamųjų atranka...34

2.2. Tyrimo organizavimas...34

2.3. Tyrimo organizavimo schema...35

2.4. Tyrimo metodai ir priemonės...35

2.5. Taikytos poveikio programos...38

3. REZULTATAI...41

4. REZULTATŲ APTARIMAS...50

IŠVADOS...52

PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS...54 LITERATŪROS SĄRAŠAS...55

SANTRAUKA

Arnoldas Karla. Jauno amžiaus krepšininkų apatinių galūnių vertikalaus šuolio

simetriškumo kaita, taikant specializuotą fizinių pratimų programą. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovas – doc. dr. Laimonas Šiupšinskas. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, slaugos fakultetas, sporto institutas. Tyrimas atliktas VšĮ „Sabonio krepšinio centras“ patalpose. Kaunas, 2017; 60p.

Darbo tikslas. Įvertinti jauno amžiaus krepšininkų apatinių galūnių vertikalaus šuolio

simetriškumo kaitą, taikant specializuotą fizinių pratimų programą.

Darbo uždaviniai. 1. Įvertinti jauno amžiaus krepšininkų vertikalaus šuolio rodiklių kaitą,

šuolį atliekant abejomis kojomis. 2. Įvertinti jauno amžiaus krepšininkų vertikalaus šuolio rodiklių kaitą, šuolį atliekant po vieną koją pakaitomis. 3. Įvertinti specializuotos fizinių pratimų programos šuoliui ir staigiai jėgai poveikį, tiriamųjų rodiklių kaitai.

Tyrimo metodika ir tiriamieji. Tyrime dalyvavo 47 jauno amžiaus krepšininkai iš 6

geriausių VŠĮ „Sabonio krepšinio centro“ komandų. Tyrimas truko vieną krepšinio sezoną – 9 mėnesius. Visiems tiriamiesiems po apšilimo 2 – 3 kartus per savaitę buvo taikoma specializuota vertikalų šuolį lavinanti fizinių pratimų programa. Šuoliai buvo matuojami ir tiriamieji tiriami Microgate „Optojump“ testavimo įranga. Pratimų kompleksui buvo reikalingas įvairus inventorius. Tyrimo metu matematiniai ir statistiniai duomenys buvo analizuojami SPSS ir Microsoft office excell programomis.

Darbo išvados. 1. Jauno amžiaus krepšininkų vertikalaus šuolio rodikliai periodiškai didėjo atliekant šuolį abejomis kojomis 9 mėnesių tiriamuoju laikotarpiu. 2. Jauno amžiaus krepšininkų vertikalaus šuolio rodikliai kaire koja buvo didesni nei dešine tyrimo pabaigoje, o likę rezultatai periodiškai didėjo 9 mėnesių tiriamuoju laikotarpiu. 3. Specializuota fizinių pratimų programa šuolio ir staigiosios jėgos lavinimui turėjo statistiškai reikšmingą poveikį, jauno amžiaus krepšininkų vertikalaus šuolio rodikliams.

SUMMARY

Arnoldas Karla. The change in the lower limb vertical jump symmetry of young

basketball players using specialized physical exercise program. Master‘s thesis. Supervisor - doc. Dr. Laimonas Šiupšinskas. Lithuanian University of Health Sciences, Academy of Medicine, Faculty of Nursing, Sports Institute. The research was carried out in the facilities of PE “Sabonio krepšinio centras”. Kaunas, 2017; 60 p.

Aim. To evaluate the change in lower limb symmetry of young basketball players using

specialized exercise program.

Tasks. 1. To evaluate the changes in the results of a vertical jump of young basketball

players when the jump is performed using both legs. 2. To evaluate the changes in the results of a vertical jump of young basketball players when the jump is performed using each leg separately. 3. To evaluate the impact of a specialized exercise program on the results of quick jumps power measurements.

Research methods and subjects. The research group was comprised of 47 basketball

players from the 6 best PE “Sabonio krepšinio centras” teams. The research lasted for 9 months – one basketball season. 2-3 times a week after the warm-up all participants performed a specialized physical program for vertical jump improvement. The jumps and the participants were measured using Microgate “Optojump” testing equipment. The exercise complex required various equipment. The mathematical and statistical data was analyzed using SPSS and Microsoft Office Excel programs.

Conclusions. 1. During the 9 month research period the results of young basketball

players’ vertical jumps increased periodically when using both legs. 2. At the end of the research period the results of young basketball players’ vertical jumps were greater when using the left leg while the rest of the results increased periodically over the 9 month research period. 3. The specialized physical exercise program had a statistically relevant impact on the vertical jump results of young basketball players.

PADĖKA

Labai dėkoju savo baigiamojo darbo vadovui doc. dr. Laimonui Šiupšinskui už pagalbą atliekant tiek teorinę tiek tiriamąją darbo dalį. Esu dėkingas VŠĮ „Sabonio krepšinio centro“ direktoriui Andriui Saboniui už suteiktas sąlygas atlikti tyrimą. Taip pat dėkoju visiems VŠĮ „Sabonio krepšinio centro“ auklėtiniams bei jų treneriams už dalyvavimą tyrime.

SANTRUMPOS

NCAA – Amerikos studentų krepšinio lyga. FIBA - Tarptautinė krepšinio federacija. ST – lėtai susitraukiančios skaidulos. FT – greitai susitraukiančios skaidulos. CNS - centrinė nervų sistema.

ĮVADAS

Krepšinis – tai viena populiariausių sporto šakų pasaulyje. Tai sudėtinga nekontaktinė sporto šaka. Šis žaidimas yra žmogaus genotipinių ir fenotipinių adaptacinių reiškinių darinys. Jauni krepšininkai siekdami geros karjeros ir aukštų rezultatų ugdo specifinius ir funkcinius gebėjimus, pasižymi savitais fizinio išsivystymo rodikliais, nuolat tobulina judesių struktūrą ir valdymą (7). Norint pasiekti geriausių rezultatų yra svarbu atsižvelgti į krepšininko gebėjimus, parengtumą, kurie ypač svarbūs komandinėje veikloje. Teigiama, kad kiekvieno krepšininko rezultatai priklauso nuo fizinių ypatybių, tokių kaip ėjimas, bėgimas, krypties keitimas, sustojimai, šuoliai, posūkiai (54).

Įvairiose sporto šakose, tokiose kaip krepšinis, rankinis, futbolas bei kitose, labai svarbu greitumo jėga ir šoklumas, tai ypač reikšminga ir viena svarbiausių ypatybių norint turėti pranašumą prieš varžovą (76). Krepšinyje viso žaidimo metu viena po kitos keičiasi dvi monotoniškos fazės – ataka, kuriai pagal krepšinio taisykles yra skirtos 24 sekundės bei tiek pat trunkanti gynyba (54). Svarbu pabrėžti, kad intensyvaus žaidimo metu dažni, staigūs ir stiprūs šuoliai labai nuvargina kojų raumenis, kurie yra svarbus aspektas visų rungtynių metu (5).

Šiais laikais krepšinis yra laikomas kaip greičio ir jėgos žaidimas. Vidutiniškai jauni krepšininkai varžybų metu atlieka 40 šuolių, 50 sprintų ir apie 100 didelio intensyvumo krepšiniui būdingų judesių, tarp jų būna ir greitas krypties keitimas. Todėl šių judesių atlikimas krepšinio metu turi didelę neigiamą įtaką visam organizmui bei didina traumų riziką (36), (30). Svarbu jauniems sportininkams perteikti ir padėti suprasti pagrindinius amžiaus raidos įpatumus, atsižvelgiant į tai planuoti fizinio renginio vyksmą, techninį rengimą ir susieti su judesių valdymo mechanizmo teorijos pagrindais. Sportininko programa turi padėti efektyviau planuoti, valdyti ir kontroliuoti rengimo vyksmą (52).

Darbo aktualumas. Apatinių galūnių sužalojimai yra vieni iš dažniausių traumų tarp

jauno amžiaus sportininkų ir sudaro daugiau negu 60 proc. visų traumų (25). Sporto kineziterapijos specialistui svarbu, kad sportininkai būtų fiziškai pasirengę varžyboms. Krepšininkams didžiausia traumų atsiradimo tikimybė yra apatinėje kūno dalyje, todėl didelis dėmesys turi būti skiriamas atliekamiems judesiams, mokoma juos atlikti taisyklingai. Ankstesni atlikti tyrimai rodo, kad raumenų jėgos disbalansas tarp dominuojančios ir nedominuojančios galūnės padidina galimybę patirti apatinių galūnių traumą 15 ir daugiau procentų ypač jauno amžiaus sportininkams (53). O prasta pusiausvyra yra identifikuojama kaip rizikos veiksnys patirti apatinių galūnių traumas (71).

Darbo tikslas. Įvertinti jauno amžiaus krepšininkų apatinių galūnių vertikalaus šuolio

simetriškumo kaitą, taikant specializuotą fizinių pratimų programą.

Darbo uždaviniai. 1. Įvertinti jauno amžiaus krepšininkų vertikalaus šuolio rodiklius,

šuolį atliekant abejomis kojomis. 2. Įvertinti jauno amžiaus krepšininkų vertikalaus šuolio rodiklius, šuolį atliekant po vieną koją pakaitomis. 3. Įvertinti fizinių pratimų programos poveikį, tiriamųjų rodiklių kaitai.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Krepšinis

Krepšinis yra komandinė sporto šaka, kurioje žaidžiama kamuoliu. Krepšinis yra žaidžiamas krepšinio aikštelėje, kurioje 2 komandos stengiasi įmesti kuo daugiau taškų. Taškai yra užskaitomi, kai kamuolys pasiekia tikslą ir įkrenta į specialų krepšį. Tai yra vis labiau populiarėjanti sporto šaka, kuria profesionaliai ar mėgėjiškai užsiima daugiau nei 450 milijonų žmonių visame pasaulyje (69). Pagrindiniai krepšinio įtaisai yra krepšinio kamuolys ir ant sienos ar stovo pagalba pakabintas stačiakampis su krepšiais, esančiais priešingose salės galuose. Konkurenciniai lygiai reikalauja varžyboms naudoti daugiau įrangos, tokios kaip laikrodžiai, rezultatų lapai, statistikos suvestinės, švilpukai bei kt. Tarptautinių žaidimų įprasta krepšinio aikštelė yra 28 metrų ilgio ir 15 metrų pločio. NBA ir NCAA aikštelė yra 1 pėda ilgesnė, o plotis vienodas kaip ir tarptautinėse aikštelėse. Grindys dažniausiai būna medinės, ant jų nubrėžtos tritaškio, baudų, baudos aikštelės, užribio bei vidurio linijos (69).

Šiais laikais jaunimui yra sudarytos visos sąlygos užsiimti krepšiniu, turėti treniruotes bei dalyvauti rungtynėse. Kiekvienoje šalyje yra daugybė vietinių sporto bei aukštųjų mokyklų ir profesionalių sporto komandų, kurios suteikia galimybę jaunuoliui užsiimti viena populiariausių sporto šakų pasaulyje (21).

Tarptautinė krepšinio federacija (FIBA) yra sudarius taisykles, kurių dėka krepšinio varžybų metu vadovaujamasi. Krepšinio varžybose yra žaidžiami 4 kėliniai po 10 minučių, tarp kurių yra dviejų minučių pertrauka, išskyrus didžiąją pertrauką po dviejų kėlinių, kuri sudaro 15 minučių. Rungtynių pradžioje teisėjas išmeta ginčo kamuolį į viršų, atkovojusieji pradeda ataką, o vėliau, kiekvieno kėlinio pradžioje, kamuolys atiduodamas kiekvienai komandai iš eilės. Po dviejų kėlinių komandos keičiasi krepšiais. Kiekvieną kartą kai pažeidžiamos krepšinio taisyklės yra stabdomas laikas. Vėliau žaidėjui aikštelėje palietus kamuolį laikas vėl paleidžiamas (82).

Krepšinio treniruotė yra valdomas pedagoginis vyksmas. Treniruočių metu sportininkas ugdo asmenybės bei jo fizinius, techninius, taktinius, intelektinius gebėjimus. Treniruočių uždavinys dažniausiai būna pasiekti kuo geresnių pasirinktos sporto šakos rezultatų, tausojant sportininko sveikatą. Kiekvienas treneris ruošiantis varžyboms stengiasi pasiekti kuo geresnį žaidėjų individualų ir komandinį žaidimą (73). Jaunieji krepšininkai sporto varžyboms rengiami specifiškai. Bet kokiai sporto treniruotei keliami uždaviniai:

 Fizinių gebėjimų lavinimas;  Technikos veiksmų mokymas;

 Taktinių įgūdžių formavimas;  Psichinių savybių ugdymas.

Norint pasiekti geriausią rezultatą negalima laikytis tik vieno rengimo uždavinio, reikia susijungti į kompleksinį vienetą, vadinama rengimu. Vienas iš pavyzdžių - krepšininko metimas ir jo technika gerėja, kuomet gerėja galia, greitumas, koordinacija bei raumenų jėga.

Krepšininko ir visos komandos gebėjimas realizuoti skirtingus gebėjimus yra vadinamas sportine forma. Treneriai siekiant geros sportinės formos vadovaujasi skirtingais specifiniais lavinimo metodais. Labai svarbu atsižvelgti į sportininko artropometrinius rodiklius ir visus gebėjimus ugdyti kompleksiškai (52).

Kuo toliau, tuo labiau jaunų krepšininkų ruošimui yra keliami vis didesni reikalavimai. Siekiama, kad gabus vaikas būtų pastebėtas ir siektų profesionalumo savo pasirinktoje sporto šakoje. Jaunuoliams jau dabar yra sudarytos visos sąlygos įgyti reikalingų technikos įgūdžių, stiprėti tiek fiziškai tiek psichiškai, išmokti sąžiningai varžytis, pirmauti. Labai svarbu, kad treneriai tinkamai pateiktų reikiamas žinias treniruotėse, skatintų vaikus mąstyti, kurti ir pasireikšti. Taip pat daug dėmesio reikėtų skirti į žaidėjo ugdymo raidą, kuri yra skirtinga pas kiekvieną individą: tai priklauso nuo genetinio prado (gabumo, talento) bei ugdymo aplinkos, kurioje jie auga. Reikia laiku ir tinkamai įvertinti įgimtus gebėjimus ir teisingai juo puoselėti (69).

Judesius reguliuoja ne tik valingos pastangos ar raumenų susitraukimo ir atsipalaidavimo funkcijos, kūno inercija, bet ir galvos smegenys bei visa centrinė nervų sistema (CNS). Todėl privaloma sklandžiai derinti įvairias organizmo funkcijas bei taikyti teisingus mokymo metodus treniruočių ir varžybų metu. Krepšinyje yra daugybė besikeičiančių žaidimo situacijų paremtomis kovos elementais, todėl sportininkas turi mokėti mąstyti, improvizuoti bei judesius atlikti taisyklingai (52).

Krepšinyje visiškai vienodai atkartoti judesio neįmanoma, tačiau galima mėginti atkartoti siekiant pasiekti panašaus judesio atlikimo (68). Žaidėjų, kurių būtų visiškai vienoda technika, - nėra, tačiau krepšinyje yra nusistovėję tobulos technikos standartai, kurių siekia kiekvienas treneris bei žaidėjai. (13). Žaidėjai ir treneriai labai nesigilindami į judesių prasmę bando kopijuoti geriausių pasaulio krepšininkų techniką. Tačiau viena iš žaidimų judesių mokymo teorijų teigia, kad kito mėgdžiojimas nėra pats geriausias būdas išmokti judesius ir jų atlikimą. Žymiai geriau, kai sportininkas improvizuodamas pats atranda tinkamiausią būdą atlikti judesį, suprasdamas ne judesių prasmę, o siedamas juos su žaidimo taktika (68). Vis dėl to mokantis krepšinio technikos, dažniausiai yra lygiuojamasi į modelį ir beveik visuomet išryškėja individualių bruožų, kurie suformuoja savitą judesių atlikimo stilių. Racionaliausias individualių žaidimo veiksmų atlikimo

būdas yra technika, o tam tikrų būdingų individualių ypatumų derinys yra stilius. Technikos modelis, bėgant metams, beveik nekinta, tačiau kiekvienas žaidėjas treniruodamasis jį nuolat pakoreguoja savo fiziniais gebėjimais, somatiniais rodikliais bei charakterio savybėmis (51).

1 lentelė. Krepšininkų pasiekimų lygių vertinimas

Pasiekimų lygiai

Patenkinamas Pagrindinis Aukštesnysis

K re pš ini o tec hn iko s ir ta ktiko s mo ky ma s Žino technikos veiksmus ir jų elementus. Atlieka pagrindines krepšinio užduotis; savarankiškai žaidžia.

Žino daugumą krepšinio veiksmų, vadovaujasi žaidimo

taisyklėmis. Atlieka pateiktas krepšinio užduotis; savarankiškai žaidžia

krepšinį ir supaprastintą žaidimą pagal taisykles.

Domisi ir žino apie krepšinį. Savarankiškai atlieka užduotis; pagal taisykles žaidžia krepšinį; žaidžia derindamas savo veiksmus

su komandos draugų veiksmais.

M ot orinių įg ūd ži ų f orma vima s ir to bu lin ima s

Žino fizinių gebėjimų reikšmę krepšinyje.

Suvokia fizinio pajėgumo įtaką darbingumui. Moka atlikti judesius

standartinėmis sąlygomis.

Žino vikrumo, greitumo, lankstumo ir pusiausvyros

reikšmę krepšinyje. Noriai atlieka užduotis ir

siekia asmeninio fizinio aktyvumo. Koordinuotai atlieka nesudėtingus judesius vietoje

ir judėdamas.

Domisi ir žino įvairių fizinio aktyvumo formų raišką krepšinyje.

Stengiasi pažinti fizinio aktyvumo formas ir atskleisti save fizinėje

veikloje.

Savarankiškai atlieka užduotis.

Va rž ybin ė veikla Naudodamas pagrindines žinias analizuoja rungtynių situacijas. Moka priimti sprendimus rungtyniaudamas. Geba panaudoti technikos ir taktikos gebėjimus rungtyniaudamas. Vadovaudamasis kriterijais analizuoja ir aptaria rungtynes.

Vertina savo ir draugų žaidimą. Geba derinti daugelį individualių veiksmų ir panaudoti pagal paskirtį.

Pateikia originalių sprendimų dėl rungtynių situacijų. Žino naujausias žaidimo

tendencijas.

Žaidimo metu analizuoja savo ir draugų veikla.

Krepšinyje yra daugybė individualių būdų, kaip parodyti įgūdžius, nes vyrauja daug įvairių technikų, tokių kaip metimas, perdavimas, driblingas, dėjimai į krepšį, blokuojami metimai,

atkovoti kamuoliai. Juos krepšininkai atlieka ne vienodai, todėl išryškėja jų meistriškumas. Krepšinio komandose dažniausiai žaidėjai būna išskirstyti į pozicijas. Aukščiausi ir dažniausiai stipriausi krepšininkai žaidžia centro puolėjo arba sunkiojo krašto pozicijoje. Šiek tiek žemesni, tačiau lankstesni bei mobilesni žaidėjai būna lengvaisiais kraštais arba atakuojančiais gynėjais. Na o mažiausi, tačiau patys greičiausi krepšininkai, kurie sugeba skaityti visos komandos žaidimą bei organizuoja ir būna atsakingi už visos komandos atakas – įžaidėjai (21).

Nacionalinė krepšinio asociacija (NBA) yra laikoma aukščiausia bei populiariausia krepšinio lyga pasaulyje. Šios lygos varžybos sulaukia daugiausiai transliacijų peržiūrų. NBA lygoje rungtyniaujantys krepšininkai yra vieni geriausiai apmokamų sportininkų visame pasaulyje. Jeigu nežvelgtumėme į Amerikos žemyną, antroje pozicijoje pagal profesionalumą yra laikomos Eurolyga bei FIBA amerikiečių lygos. FIBA organizuojami pasaulio čempionatai ir vyrų olimpiniai krepšinio turnyrai yra pagrindiniai tarptautiniai sporto renginiai, pritraukiantys aukščiausio lygio nacionalines komandas iš viso pasaulio. Kiekviename žemyne vyksta regioniniai nacionalinių rinktinių konkursai, tokie kaip "EuroBasket" ir „FIBA Americup“. (27)

1.2. Vertikalaus šuolio kineziologija (anatomija, biomechanika)

Sportininko kūnas veikia kaip vientisa biomechaninė sistema. Tačiau atkreipiant dėmesį į skirtingų sporto šakų specifiką, bei sportininkų anatominius įpatumus, atskirų kūno dalių aktyvumus bei biodinaminę struktūrą, galima teigti, kad biomechaninė sistema nėra vienoda (57).

1.2.1. Anatomija

Apatinės galūnės kaulai, ossa membri inferioris

Apatinės galūnės kaulus sudaro dubens lankas ir apatinės galūnės laisvosios dalies kaulai. Kryžkaulis ir dubens lanko kaulai kartu sudaro dubenį, o laisvajai galūnių daliai priskiriami yra šlaunies, blauzdos ir pėdos kaulai (4).

1 pav. Apatinės galūnės kaulai (priekinė ir užpakalinė dalis) (90) Dubens lanko kaulus sudaro:

Dubenkaulis (porinis, plokčiasis kaulas); Klubakaulis ( turi kūną ir sparną);

Sėdynkaulis (turi kūną, žemiau jo yra sėdimasis dyglys bei sėdimasis gumburas);

Gaktikaulis (jį sudaro kūnas, viršutinė gaktikaulio šaka, apatinė gaktikaulio šaka ir sąvaržinis paviršius) (32).

Apatinės galūnės laisvosios dalies kaulus sudaro:

Šlaunikaulis (ilgiausias žmogaus kaulas, turi kūną ir du galus);

Girnelė (didžiausias sesamoidinis kaulas, sąnariniu paviršiumi jungiasi prie šlaunikaulio girnelinio paviršiaus);

Blauzdilaulis (pats stipriausias žmogaus kaulas, kuris yra medialinėje blauzdos pusėje); Šeivilaulis (silpnas ir plonas kaulas, blauzdos lateralinėje pusėje);

Čiurnos kaulai (sudaro 7 trumpieji kaulai: kulnakaulis, šokikaulis, kubalaulis, laivakaulis bei trys pleištukai);

Padikauliai ( 5 ilgieji kaulai);

Pirštakauliai (kiekvienas pirštas yra sudarytas iš pamatinio, vidurinio ir galinio, išskyrus pirmąjį pirštą, nes jis turi tik 2 (pamatinį ir galinį)) (4).

Apatinės galūnės raumenys, musculi membri inferioris

2 pav. Apatinės galūnės raumenys (priekinė ir užpakalinė dalis) (91)

Dubens raumenys, prasideda nuo stuburo apatinės dalies ir dubens kaulų, o tvirtinasi prie šlaunikaulio viršutinio trečdalio. Šie raumenys iš visų pusių apgaubia klubo sąnarį ir judina šlaunį įvairiomis kryptimis, išlaiko liemenį vertikalioje padėtyje. Dubens raumenys yra skirstomi į priekinius ir užpakalinius.

Priekinius raumenis sudaro: didysis sėdmens raumuo, vidurinis ir mažasis sėdmeniniai raumenys, klubinis juosmens raumuo.

Užpakalinius raumenis sudaro: vidinis ir išorinis užtvaros, kriaušinis, kvadratinis šlaunies raumenys (4).

Apatinių galūnių raumenys

Kojos raumenys prasideda nuo dubens ar kojos kaulų ir prisitvirtina prie kojų kaulų. Pagal raumenų vietą, skirstomi į šlaunies, blauzdos ir pėdos.

Šlaunies raumenys yra skirstomi į priekinę, vidinę ir užpakalines grupes:

 Priekinę grupę sudaro: keturgalvis šlaunies raumuo, sąnarinio kelio raumuo, siuvėjo raumuo;

 Vidinę grupę sudaro: skiauterinis raumuo, ilgasis pritraukiamasis raumuo, trumpasis ir didysis pritraukiamasis raumuo, grakštusis raumuo;

 Užpakalinę grupę sudaro: pusgyslinis raumuo, pusplėvinis raumuo, dvigalvis šlaunies raumuo.

Blauzdos raumenys gaubia abu blauzdos kaulus. Šie raumenys skirstomi į priekinę, užpakalinę ir šoninę grupes:

 Priekinę grupę sudaro: priekinis blauzdos raumuo, ilgasis tiesiamasis pirštų raumuo, trečiasis šeivinis raumuo, ilgasis tiesiamasis kojos nykščio raumuo;

 Užpakalinė grupė: dvilypis blauzdos raumuo, plekšninis raumuo, padinis raumuo, pakinklinis raumuo, užpakalinis blauzdos raumuo, ilgasis lenkiamasis pirštų raumuo, ilgasis lenkiamasis kojos nykščio raumuo.

 Šoninė grupė: ilgasis šeivinis raumuo, trumpasis šeivinis raumuo. Pėdos raumenys

Pėdos raumenys yra išsidėstę abiejose pėdos pusėse, tačiau labiau išsivystę pado srityje. Pagal raumenų vieta skirstomi į pėdos nugaros ir pado raumenų grupes:

 Pėdos nugaros raumenys: trumpasis tiesiamasis pirštų raumuo, trumpasis tiesiamasis kojos nykščio raumuo;

 Pado raumenys: nykščio pakylos raumenys, mažylio pakylos raumenys, vidurinės grupės raumenys (24).

Apatinių galūnių jungtys

3 pav. Pėdos kaulų jungtys (Karpavičienė Ir kt, 2012). Dubens kaulų jungtys:

Dubens kaulai jungiasi tiesioginėmis jungtimis: iki šešiolikos metų kremzlinėmis, vėliau kaulinėmis. Abiejų dubenkaulių gaktikauliai jungiasi pusiau sąnariu – gaktine sąvarža. Tarpą užpildo skaidulinė kremzlė, kurios viduje yra sąvaržinis plyšys pripildytas skysčio. Jungtis beveik nepaslanki (24).

Dubenkauliai jungiasi su liemens kaulu (kryžkauliu) – netiesiogine jungtimi – kryžkauliniais klubakaulio sąnariais. Sąnarius sudaro klubakaulio ausiniai sąnariniai paviršiai ir kryžkaulio ausiniai sąnariniai paviršiai. Sąnarys yra paprastasis, plokščiasis, mažai paslankus. Jį sutvirtina trumpi priekiniai ir užpakaliniai kryžkauliniai klubakaulio raiščiai, klubinis juosmens raištis, kuris eina nuo klubakaulio skiauterės iki juosmens slankstelių, kryžkaulinis gumburo ir dyglio raiščiai einantys nuo sėdynkaulio iki kryžkaulio nugarinio paviršiaus (24).

Apatinių galūnių kaulų jungtys:

Šlaunikaulis su dubenkauliu jungiasi netiesiogine jungtimi – klubo sąnariu. Jį sudaro šlaunikaulio galva ir dubenkaulio gūžduobė, kurią pagilina kraštuose įsikišusi sąnarinė lūpa. Sąnarys yra paprastasis, riešutinis, leidžia judėti šlauniai apie 3 ašis:

 Skersine – lenkimas, tiesimas;

 Sagitalia – pritraukimas, atitraukimas;

 Vertikalia – nugręžimas, atgręžimas (sukimas ratu).

Sąnarį sutvirtina klubinis šlaunies raištis, sėdimasis šlaunies raištis, gaktinis šlaunies raištis, žiedinė juosta, kuri juosia šlaunikaulio kaklą ir prisitvirtina prie klubakaulio (4).

Šlaunis su blauzda jungiasi netiesioginia jungtimi kelio sąnariu. Sąnarį sudaro šlaunikaulio išgaubti ir blauzdikaulio įgaubti krumpliai bei girnelė. Sąnarinėje ertmėje yra 2 meniskai – vidinis ir šoninis, riebalinės klostės. Jie amortizuoja, gerina paslankumą. Sąnarys yra sudėtingas, kompleksinis, krumplinis, dviašis. Blauzda juda apie skersinę ašį – lenkimas, tiesimas ir sulenkus blauzdą apie vertikalią ašį – nugręžimas, atgręžimas. Sąnarį sutvirtina vidiniai ir išoriniai raiščiai. Sąnario viduje yra priekinis ir užpakalinis kryžminiai raiščiai. Išoriniai raiščiai supa sąnarį iš visų keturių pusių. (32).

Blauzdos kaulas – blauzdikaulį ir šeivikaulį jungia dvi tiesioginės skaidulinės jungtys ir viena netiesioginė jungtis, blauzdikaulinis šeivikaulio sąnarys, kurį sudaro šeivikaulio galva ir blauzdikaulio šeivinis sąnarinis paviršius. Jį sutvirtina priekinis ir užpakalinis šeivikaulio galvos raiščiai (32).

Blauzdos kaulai su pėdos kaulais jungiasi netiesioginia jungtimi – blauzdiniu pėdos sąnariu. Sąnarys yra sudėtingasis, skridininis, vienaašis. Pėda gali judėti apie skersinę ašį – lenkimas, tiesimas. Sąnarį sutvirtina šalutiniai raiščiai einantys nuo blauzdos kaulų link čiurnos kaulų.

Čiurnakauliai tarpusavyje jungiasi netiesioginėmis jungtimis. Tarp šokikaulio ir kulnakaulio užpakalinių sąnarinių paviršių susidaro paprastasis – pošokikaulinis sąnarys. Tarp šokikaulio, kulnakaulio ir laivakaulio sąnario paviršiaus susidaro sudėtingasis šokikaulio, kulnakaulio ir laivakaulio sąnarys. Jų dėka pėda juda apie šokikaulį. Abu sąnariai sudaro daugiaašį rutulinį sąnarį. Apie vertikalią ašį galimas pėdos pritraukimas, atitraukimas; apie sagitalią ašį nedidelis pėdos pasukimas į vidų ir į išorę; apie skersinę ašį pėdos lenkimas, tiesimas. (24).

Čiurnakauliai su padikauliais jungiasi netiesioginėmis jungtimis – čiurniniais pado sąnariais. Pirmo padikaulio sąnarys yra paprastasis balninis, o kiti sudėtingi plokštieji. Sąnariai mažai paslankus, juos tvirtina nugariniai ir padiniai čiurniniai padikaulių raiščiai.

Padikauliai su pirštakauliais jungiasi netiesioginia jungtimi – padiniais pirštų sąnariais. Sąnariai yra paprastieji rutuliniai. Galimi pirštų judesiai apie skersinę ašį – lenkimas, tiesimas, o apie vertikalią ašį – nežymus skietimas. Paslankumą mažina skersiniai padikaulių raiščiai.

Pirštakauliai jungiasi netiesiogine jungtimi – tarppirštakauliniais sąnariais (pirštų). Sąnariai yra paprastieji, skridininiai, vienaašiai. Pirštai gali judėti apie skersinę ašį – lenkimas, tiesimas . Sąnarius tvirtina šalutiniai raiščiai (4).

1.2.2. Šuolio biomechanika

Biomechanikos mokslo šaka, kuri tiria organizmų judėjimą, remiantis mechanikos įvairių dydžių, dėsnių ir reiškinių poveikiu bei žmogaus kūno atsaku į šiuos veiksnius, analize. Didžiausias biomechanikos tikslas – įvertinti vidines žmogaus kūno jėgas (sąnarius, raiščius ar raumenis) bei jas valdyti, netaikant intervencinių metodų (46).

Žinoma, kad žmogaus kūnas gali išvystyti jėgą įvairaus fizinio aktyvumo metu, pavyzdžiui, stovėjimo, bėgimo, vertikalaus šuolio į aukštį iš vietos, staigaus sustojimo, pritūpimo ir kt. Ši jėga matuojama jėgos plokšte, kurios pagalba nustatomas atramos reakcijos jėgos kitimas laiko atžvilgiu (43).

Svarbų vaidmenį kūno judėjimui, kai jėgos pagalba suteikiama kūno pagreitis, turi dinamika. Ši dinaminė analizė nagrinėja ir leidžia rasti pagreitį, kai yra žinoma šie rodikliai: jėga, masė ir inercijos momentas, pagreitis ir inercijos dydžiai, pagreičiai bei juos sukeliančios jėgos. Atliekant dinaminę judesių analizę svarbu turėti informatyvią pirminę informacijos medžiagą, kurioje būtų matomas judėjimo dydžių kitimas atliekant patį judesį. Judesio dinaminei analizei pasaulio biomechanikos laboratorijų naudojama trimačio judesio registravimo sistemas, jėgos, kūno dalių linijiniai ir kampiniai pagreičiai nustatomi iš filmuotos medžiagos kompiuteryje analizių. Yra taikomos specialios programinės įrangos, kurios suteikia daug naudingos informacijos. Taip pat dinaminė judesio analizė atliekama taikant jėgos kreives arba dinamogramomis (46).

Sporto srityje biomechanika svarbi tuo, kad siekiama sportininkui padėti analizuoti jo varžybų veiklos parametrus, stebėti kūno atsakus į fizinius krūvius, mažinti traumų riziką, gerinant techniką, didinti treniruočių efektyvumą ir taip pelnyti geresnius rezultatus. Vertikalaus šuolio į aukštį kinematiniai ir dinaminiai rodikliai gali priklausyti nuo daugelio faktorių, pavyzdžiui, rankų mosto, pritūpimo gylio, esančios pradinės kūno padėties. Taip pat didelę reikšmę turi sportininko motyvacija ir tikslai (43). Šuolis gali būti vertinamas ir nustatomas pagal šiuos parametrus:

 Pritūpimo fazė – prasideda tada, kai atramos reakcijos jėgos kreivė krypsta žemyn, nuo svorio linijos laiko momentu ir baigiasi laiko momentu kyla į viršų, tuo metu neigiama greitis virsta teigiamu;

 Atsispyrimo faze – prasideda tuomet, kai iš neigiamo masės centro greičio virsta į teigiamą ir baigiasi atitrūkimu nuo atramos. Ši fazė apibūdina atsispyrimo trukmę, nuo kurio tiesiogiai priklauso kūno masės centro greitis atitrūkimo nuo žemės metu;

 Lėkimo faze – prasideda atsispyrus kojomis nuo žemės (atsispyrimo pabaigoje) laiko momentu ir baigiasi kai kojos paliečia žemę (pasiekiama maksimali atrama) (46).

Įvairiose, ypač, individualiose sporto šakose sportininkai su atrama kojomis sąveikauja ir juda vertikalia arba horizontalia kryptimis. Tokį judėjimą daugiausia lemia atsispyrimo atraminės fazės trukmė, kojų, kitų raumenų ir jų derinių funkcinis potencialas (57). Vertikalaus šuolio į aukštį metu pradinėje fazėje žmogus ramiai stovi ant jėgos plokštumos ir ruošiasi pritūpimui. Pastebima, kad dinamogramoje fiksuojama linija, kuri yra lygiagreti laiko ašiai bei ši linija atitinka žmogaus svorio jėgą. Pritūpimo fazes pradžioje slėgis mažėja į atramą ir matoma žemyn einanti kreivė nuo svorio linijos. Tačiau pritūpimo fazes pabaigoje kreivė kyla į viršų aukštyn, iš neigiamos jėgos impulso tampa teigiamu. Atsispyrimo momentu jėgos kreivė kyla aukštyn ir atitrūksta nuo žemės. Šuolis iš vietos į aukštį gali būti matuojamas ir kitomis priemonėmis : akselerometrija, pagreičio jutikliais (43).

1.3. Vertikalus šuolis krepšinyje

Krepšinis yra anaerobinė sporto šaka paremta aerobiniu pagrindu, kuri reikalauja didelio, vidutinio ir žemo intensyvumo veiksmų atlikimo (18). Krepšinyje viso žaidimo metu pakaitomis keičiasi dvi monotoniškos fazės – ataka, kuriai pagal krepšinio taisykles yra skirtos 24 sekundės ir tiek pat trunkanti gynyba. Todėl labai svarbu žinoti ir suprasti, kad intensyvaus žaidimo metu dažni, staigūs ir stiprūs šuoliai labai nuvargina kojų raumenis, kurie yra svarbus aspektas visų rungtynių metu. (5). Greitumo jėga ir šoklumas yra ypač reikšminga ir vienos svarbiausių ypatybių įvairių sporto šakų atstovams (krepšininkams, rankininkams, futbolininkams bei kitiems) (76).

Sportininko kūnas juda kaip vientisa biomechaninė sistema, tačiau atsižvelgiant į sporto šakų specifiką bei sportininkų judėjimo aparato anatominius ypatumus, atskirų kūno dalių aktyvumas, judesių biodinaminė struktūra būna nevienoda (57). Ėjimas, bėgimas, varpstės, sustojimai, posūkiai, šuoliai, tai kompleksas judėjimo būdų, kurie svarbūs krepšinio žaidėjui įgauti vikrumo, pranašumo prieš varžovą, greičiau sugauti skriejantį kamuolį, suspėti į reikiamą aikštelės poziciją. Studijomis pagrįsta, kad mažesnis kūno riebalų kiekis procentais, ypač apatinėje kūno dalyje, turi vertikalaus šuolio geresnį našumą. (12). Yra žinoma, kad didinant greitį, tikėtina gali

atsirasti technikos klaidų, todėl svarbu judėjimo būdus mokintis nesudėtingomis sąlygomis, juos kartoti. Svarbu atkreipti dėmesį, jei didinamas greitis, tuomet palanku susidaryti technikos klaidoms. Nors teigiama, kad geriausi rezultatai pasiekiami greitai atliekant judesius, tačiau svarbu, jog pats žaidėjas įvertintų situaciją ir priimtų teisingus sprendimus (51).

Krepšinio rungtyniu metu sportininkai labai dažnai keičia kryptis. Dėl to apatinės galūnės bei čiurnos atlieka visus galimus judesius: lenkimą, tiesimą, šoninį lenkimą į vidų bei išorę, rotacijas. Varžybų metu galima įžvelgti tiek intensyvaus (sprintas, bėgimas varantis kamuolį, staigūs pasisukimai, užtvarų statymas, judėjimas pristatomu žingsniu, šuoliai), tiek žemo intensyvumo (ėjimas, sėdėjimas, stovėjimas, lengvas bėgimas) veiksmų (18; 38). Krepšininkams, šuolių rezultatams įtakos turi daugybė faktorių: specifinių griaučių raumenų funkcinių savybių, raumenų kompozicijos, antropometrinių duomenų, treniruotumo, elastinės ir mioelektrinės sukauptos energijos panaudojimo, raumenų sausgyslių prisitvirtinimo, nervų raumenų adaptacijos fiziniam krūviui specifikos, nuo kojų ir rankų darbo koordinacijos ir kt. (5).

1 lentelė. Krepšinio veiksmus lemiantys judėjimo gebėjimai (57)

Krepšinio veiksmai Judėjimo gebėjimai

1. Kova dėl kamuolio vertikalia kryptimi

Ūgis, rankų ilgis, šuolio aukštis, momentinis judesių greitis, atsispyrimo trukmė, pašokimo aukštis

2. Kova dėl kamuolio horizontalia, horizontaliai vertikalia kryptimis.

Momentinis rankų ir kojų judesių greitis, judesių amplitudė, atsispyrimo trukmė, sąnarių paslankumas, psichomotoriniai gebėjimai

3. Greitas puolimas Startinis pagreitis, bėgimo iš eigos greitis, absoliutus greitis, judesių dažnumas, judėjimo krypties greitas pakeitimas

4. Gynyba

Judėjimo įvairiomis kryptimis greitis, judesių amplitudė, psichomotoriniai gebėjimai, gebėjimas sekti žaidėjų ir kamuolio judėjimą ir reaguoti greitais judesiai ir veiksmais.

5. Metimai į krepšį

Sinchroniškas, optimalus visų kūno dalių judesių vertikalia kryptimi greitis, šuolio aukštis, erdvės ir fizinių pastangų

metant kamuolį pojūtis

6. Kamuolio varymas

Greita viso kūno judesių koordinacija, judėjimo įvairiomis kryptimis greitis, judesių amplitudė, greita sinchroniška kūno

judesių ir kamuolio varymo judesių psichomotorinė kontrolė

Didelę įtaką krepšininkų jų karjerai turi jų antropometriniai rodikliai, kurie turi įtakos žaidimo veiksmingumui: ūgis, kūno masė, kūno masės ir ūgio santykis, ūgis pasistiebus ant kojų pirštų, pasiekimo aukštis rankomis bei pašokus abiem, dešine ir kaire kojomis. Šių rodiklių

keitimasis treniruojantis arba natūraliai augant parodo treniruočių svarbą ir poveikį bei genetinio raidos paveldėjimo poveikį. (56).

Vienas iš pagrindinių krepšininkų tikslų yra įgyti judėjimo įvairia kryptimi, tuo tarpu ir vertikalaus šuolio, pranašumą prieš varžovą. Būtent šio tikslo pasiekimas nulemia žaidimo veiklos efektyvumą ir rezultatyvumą, o tai labai priklauso nuo jų antropometrinių rodiklių, parodančių judėjimo vertikalia kryptimi galimybes. Labai svarbus aspektas krepšinio komandoje yra ūgis, būtent dėl šio fizinio rodiklio dauguma komandų renkasi aukštus žaidėjus lyginant su kitomis sporto šakomis (56). Moksliniame straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos jaunių krepšinio rinktinės žaidėjų, Europos vicečempionatų vertikalaus šuolio aukščio vidutinis rodiklis - 60,7 cm, o Amerikos studentų krepšinio lygos (NCAA) šuolio rodiklis – 90 cm (52). Kitame moksliniame straipsnyje rašoma, kad didėjant ūgiui vertikalių šuolių aukštis atsispyrus abiem, dešiniąja, kairiąja kojomis mažėja. Visgi aukštų krepšininkų pasiekiamo aukščio vidurkis geresnis (56).

Vertikalus šuolis yra judesys, kurio metu sportininkas turi atsispirti nuo žemės, kad pasiektų aukščiausią tašką virš grindų. Tai yra žmogaus judėjimas, kuris reikalauja viso komplekso koordinuotų judesių. Norint pasiekti aukščiausią vertikalaus šuolio rezultatą, pagrindinis tikslas yra sukurti kuo didžiausią pagreitį prieš atsiplėšiant nuo grindų (83). Šuolis yra ypač svarbus daugelio sportininkų aspektas. Krepšinio sporte vienas svarbiausių dalykų – šuolis, siekiant geriausių ir gražiausių taškų rezultato. Jauni sportininkai stengiasi kuo ankščiau išmokti taisyklingo vertikalus šuolio, tačiau tokias treniravimo programas rekomenduojama atlikti nuo 15 – 16 metų (76). Vertikalų šuolį krepšinyje svarbu derinanti su kitais judesiais, laiku ir tinkamoje vietoje pašokti ar net atlikti kelis šuolius iš eilės. Šuolio aukštis priklauso nuo šuolio galingumo, pasispyrimo greičio iš vietos. Krepšinio aikštelėje sėkmė priklauso nuo raumenų susitraukimo greičio, raumenų jėgos, judesių koordinacijos, psichomotorikos (68). Žaidimo metu yra naudojami šuoliai viena koja ir abiem kojomis. Atlikti vertikalų šuolį viena koja galima kai yra galimybė įsibėgėti arba norint pasiekti maksimalų aukštį. Vertikalus šuolis abiem kojomis svarbus kovojant su priešininku, nes padeda išlaikyti kūno pusiausvyrą. Abiejų kojų šuolis yra derinamas su rankų judesių mostu bei laikant jas pakeltas į viršų. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į pasispyrimą ir nušokimą, nes dažnai atliekami kartotiniai vertikalūs šuoliai. Krepšinio metu atliekant pasispyrimą ir nušokimą žaidėjas turėtų išlaikyti gerą kūno pusiausvyrą, nes tik tinkamai nusileidus, galima vėl pakartoti reikiamą aukštą vertikalų šuolį (51).

Visų sporto treniruočių tikslas, kuriose sportininkų judėjimo veiksmingumą lemia kojų raumenų funkciniai gebėjimai, yra pagerinti ir adaptuoti jų veiklą prie sporto šakos ar rungties judesių ir veiksmų sekos, turinio, struktūros, intensyvumo lygio bei fizinės veiklos trukmės (57). Vertikalaus šuolio įtakai didelę reikšmę turi raumenų galingumas. Vienkartiniį raumenų

susitraukimo galingumą galima įvertinti pagal vertikalaus šuolio abiem kojomis, šuolio į tolį iš vietos, kamuolio metimo rezultatus (52, 64). Teigiama, kad vienkartinį raumenų susitraukimo galingumą įtakoja raumenyse esantis ATP kiekis, raumenų kompozicija, centrinės nervų sistemos gebėjimas įtraukti į darbą kuo didesnį kiekį motorinių vienetų (14).

Vertikalaus šuolio metu yra reikalaujama galingumo, todėl norint pagerinti šuolio rezultatus būtina sustiprinti tam tikras specifines raumenų grupes, kurios dalyvauja judesyje. Pagrindiniai raumenys, kurie yra reikalingi atlikti šuoliui yra: blauzdos, pakinklio, sėdmens, keturgalvis šlaunies raumuo. Labai svarbu turėti tvirtus griaučius, sveikus raiščius bei sausgysles. Stiprūs pilvo bei juosmeninės nugaros dalies raumenys taip pat turi įtakos vertikaliam šuoliui (57).

Vertikalaus šuolio efektyvumo vienas iš svarbiausių veiksnių yra reikiamų raumenų darbas. Atliekant vertikalų šuolį daugiausiai dirba apatinės kūno dalies raumenys. Tačiau norint atlikti tinkamą ir efektyvų šuolį neužtenka pakankamai išvystyti reikiamus raumenis, bet reikia priversti juos susitraukti reikiamu momentu (16). Aukštai pašokti ir greitai pašokti yra du kokybiški skirtingo šuolio ypatumai. Šoklumas dažniausiai vertinamas šuolio aukščiu arba traukme, bet šoklumą bendrai galima vertinti vienu integraliniu rodikliu – santykine šuolio galia (41). Įvairių sporto šakų šuoliui įvertinti ir nustatyti yra sukurta daug metodikos, tačiau pagrindinių sporto šakų (krepšininkų, futbolininkų, rankininkų, tinklininkų, gimnastų ir kt.) šoklumo vertinimui dažniausiai taikomas testas – šuolis aukštyn iš vietos (43).

Vienas dažniausiai naudojamų testų, kurio metu nustatomas šuolio aukštis yra paprastas šuolis atsispiriant abejomis kojomis. Šuolis abejomis kojomis yra judėjimas, kurio metu sportininkas šoka iš statinės padėties, kai kojos sulenkiamos 90 laipsnių kampu, staigiu rankų mostu įgaunamas pagreitis ir kylama nuo grindų, siekiant pasiekti kuo aukštesnį tašką virš savęs. Labai svarbu, kad šuolis būtų atliekamas be pasipriešinimo, o tai reiškia, kad judėjimas yra susijęs tik su koncentruoto agonisto raumenų veikimu. Daugeliui asmenų ir netgi sportininkų reikia gerai išmokti, kad šuolis abejomis kojomis būtų atliktas teisingai. Šis testas taip pat taikomis, kaip vystymasis sprogstamosios jėgos treniruotėje. (66).

1.4. Vertikalaus šuolio funkcinės savybės.

Kiekvienas žmogaus raumuo yra sudarytas iš dviejų tipų skaidulų: ST – lėtai susitraukiančios skaidulos (slow twitch fibres) ir FT – greitai susitraukiančios skaidulos (fast twitch fibres). Lėtai susitraukiančios skaidulos (ST), turi daug mioglobino, įsijungia į darbą kai yra pasiekta 20 – 25 proc. maksimalios raumenų jėgos ir pasižymi gera ištverme. Joms būdingas aerobinė energijos gamyba. Greitai susitraukiančios skaidulos (FT), neturi daug mioglobino, tačiau

jos geba greitai susitraukti ir išvystyti didelę jėgą, tačiau nėra ištvermingos. Joms būdinga anaerobinio pobūdžio darbas. Lėtai susitraukiančios skaidulos naudojamos atlikti didelio intensyvumo darbą, bet neilgai trunkantį. Lyginant abu skaidulų tipus, FT skaidulos gali dvigubai greičiau susitraukti ir išvystyti dešimt kartų didesnę jėgą, nei ST skaidulos (77).

1.4.1. Greitumas.

Sporto terminų žodyne greitumas apibudinamas kaip žmogaus gebėjimas atlikti judesius per trumpiausią laiką, tam tikrom sąlygom. Taip pat greitumą galima apibrėžti kaip sugebėjimą greitai atlikti atskirų kūno dalių judesį, pasiekti didelį judėjimo greitį, sureaguoti į išorinį dirgiklį.

Greitumas yra kompleksinis, gebėjimas pasireiškia šiomis formomis (64):  Psichomotorinės reakcijos greitis.

 Raumens, jų grupės susitraukimo greitis (judesio greitis).  Judesių dažnis.

Jauno sportininko greitumo pasireiškimo formos gali būti labai skirtingos: gali būti gera psichomotorinė reakcija, bet mažas raumenų susitraukimo greitis ar judesių dažnis. Kitų sportininkų gali būti gerai išlavintos visos greitumo formos. Žaidžiant krepšinį, ypač puolime ar gynyboje, sportininkui labai svarbu laiku ir tinkamai pradėti judėti. Atliekant šuolius, stiprius kamuolio perdavimus yra svarbus atskirų raumenų grupių tinkamas susitraukimas. (50).

Psichomotorinės reakcijos greitį sudaro receptoriaus padirginimas, impulsų perdavimas į centrinę nervų sistemą iš kurios pereina į motorinę zoną, vėliau išcentriniais nervais į raumenis. Čia vyksta impulsų priėmimas ir biocheminės reakcijos. Krepšinio rungtynių metu dažnai veikiami regos ir klausos receptoriai: žaidėjai mato kamuolį (regos dirgiklis), teisėjo švilpukas (klausos dirgiklis). Manoma, kad pagerinti sportininko psichomotorinės reakcijos greitį galima fiziniais pratimais, tačiau tai lemia ir genotipinės adaptacijos raida (65).

Psichomotorines reakcijas galima suskirstyti į paprastąsias ir sudėtingas reakcijas (65). Paprastoji psichomotorinė reakcija tokia, kai tiksliai žinoma į kokį dirgiklį reaguoti, o sudėtinga, kai tenka sportininkui reaguoti į daugelį dirgiklių. Atliekant fizinius pratimus tobulėja refleksiniai ryšiai.

Centrinės nervų sistemos funkciją, impulsų tekėjimo greitį, raumenų gebėjimą priimti padirginimus sąlygoja judesių dažnis. Judesių dažnio kaita yra pagrindinis nervų ir raumenų aparato labilumo rodiklis (64).

Jauno amžiaus sportininkų judesių dažnumas vystosi netolygiai: 7-9 metų ir 11-12 metų vystosi labiausiai, o 14-16 metais jaunuoliai per tą patį laiką gali atlikti tiek judesių kiek suaugę

žmonės. Judesių dažnumas nusako ir centrinės nervų sistemos būklę. Galima daryti išvadą, kad emocinė būsena jauno amžiaus sportininkams turi didelę reikšmę (65).

1.4.2. Raumenų jėga

Raumens susitraukimo greitis turi įtakos atliekant greitą judesį, žaidimo veiksmus, specialius greitumo pratimus. Žemo ūgio krepšininkams yra lengviau ir greičiau varytis kamuolį, o aukšto ūgio sportininkams geriau sekasi atlikti veiksmus su dideliu pasipriešinimu, atliekant ilgą kamuolio perdavimą. Taip yra dėl to, jog skiriasi atstumas tarp sąnario ašies ir sausgyslės tvirtinimo, aukštaūgių yra didesnis, o žemaūgių mažesnis. Raumenų susitraukimo greitį galima keisti treniruočių metu, atliekant įvairius pratimus (65).

Raumenų susitraukimo greičiui turi įtakos raumenų elastingumas: atliekant tempimo pratimus, masažuojant raumenį, gerėja raumenų susitraukimas ir atsipalaidavimas. Taip pat svarbu raumens temperatūros padidėjimas, sensorinės sistemos potencijavimas, dėmesio sukaupimas ir būsimo judesio vaizdo susidarymas. Greitumo lavinimo pratimų trukmė turėtų būti iki 10 s. Siekiant didinti raumenų susitraukimo greitį, ir judesių dažnį reikia didinti ne krūvio apimtį, o intensyvumą. Svarbu, kad sportininkai nebūtų emociškai pavargę, kad užduotis atliktų susikaupę ir pilnu pajėgumu (68). Sportuodami krepšininkai atlieka tokius veiksmus, kuriems reikalingas jėgos pasireiškimas. Atliekant šuolį, metimą į krepšį, kamuolio perdavimą, užtvaros tvėrimą ir kitokius veiksmus, reikia nugalėti tam tikrą pasipriešinimą. Kuo didesnis išorinis pasipriešinimas jauno amžiaus krepšininkų – tuo aukštesnis šuolis ir tolimesnis metimas. Priešinantis išorės jėgoms arba jas įveikiant raumenų sugebėjimas įsitempti vieno raumens susitraukimo metu yra vadinama jėga. (72).

Jaunas žmogus savo valios pastangomis negali padidinti visų motorinių vienetų, todėl sunku pasiekti maksimalią raumenų jėgą. Treniruotas žmogus gali įtraukti į veiklą 60-90 %, o netreniruotas tik 30-40 % (58). Kai kalbama apie sportininko jėgą įveikiant ar priešinantis išorės jėgoms yra kalbama apie pasiekiamą jėgą t.y. raumenų įsitempimo arba susitraukimo jėgą. Susitraukimo maksimali jėga yra kelis kartus didesnė už išoriniame veiksme parodytą jėgą, kadangi raumenų sausgyslės pritvirtintos prie kaulo yra arčiau judesio ašies – sąnario, negu sverto veikimo (spaudimo) vieta. (52). Praktinis maksimalios jėgos pasireiškimas yra retas reiškinys. Jėga pasireiškia greitumu, ištverme, raumenų galingumu ir kitomis formomis. Yra nustatytas glaudus ryšys tarp jėgos ir greitumo jėgos. (79).

Jėga, pagal darbo pobūdį gali būti statinė ir dinaminė tai priklauso nuo žmogaus fizinių gebėjimų. (52).

Statinė jėga – tai toks raumenų darbas, kai įsitempus raumenims nekinta jų ilgis, bet kinta įsitempimo laipsnis. Rengiant jaunus krepšininkus statinė jėga panaudojama mažiau.

Dinaminė jėga – tai toks raumenų darbas, kai įsitempdami raumenys trumpėja arba ilgėja. Nugalėdami išorinį pasipriešinimą raumenys trumpėja, o pasiduodami išoriniam pasipriešinimui – ilgėja. (49).

1. Pav. Raumenų jėgą lemiantys veiksniai. (67)

Lavinant jauno amžiaus krepšininkų jėgą visi veiksniai yra svarbūs. Varžybų metu kojų raumenų susitraukimo greitis ir jėga didės, tačiau pats raumuo mažai storės. Sportininkui įveikiant savo kūno masės pasipriešinimą ar atliekant pratimus su svoriais raumenys gali storėti. Todėl svarbu jėgos pratimus derinti su judesiais. Tik stiprus ir greitas raumenų susitraukimas lemia krepšininko veiksmų sėkmę aikštelėje. Krepšinio žaidėjams jėgos lavinimą reikia derinti su ištverme, vikrumu, greitumu, galingumu ir kitais technikos veiksmais. Atliekant šuolį didžiausia apkrova tenka kojų raumenims, tačiau nemažas krūvis tenka krūtinės, rankų, kaklo, nugaros ir pilvo raumenims. Todėl lavinant jėgą labai svarbus veiksmų suderinamumas, kad aktyvuojamos lėtosios skaidulos nepakenktų greitosiomis. (67)

Jauno amžiaus krepšininkų treniruotės dažniausiai skirstomos į dvi kryptis: hipertrofinės ir nervinės jėgos lavinimą. (67) Jeigu be įvadinio mikrociklo pradedamos treniruotės apimančios šuolius, greitėjimą, įtupstus, svorio kėlimą neretai sportininkai jaučia raumenų skausmus. Tai

Raumens storis

Skaidulų

santykis

Raumens ilgis

Vidinė raumens

koordinacija

Tarpraumeninė

kordinacija

Biocheminių

procesų

aktyvumas

Raumenų

elastinės

savybės

Emocinė būklė

Siunčiami

impulsai

atsitinka dėl raumens struktūrinių pažeidimų, kurie yra priskiriami prie mikrotraumų po kurių ląstelių regeneracija gali tęstis 40 – 60 dienų. (34)

Hipertrofinės jėgos lavinimas pasižymi raumenų masės didinimu. (68) Didėjant raumenų masei daugėja energinių medžiagų, fermentų, skatinančių energijos gamybą ir kitų reikalingų medžiagų raumens funkcijai, sustiprėja sausgyslės. Vienos treniruotės metu gali būti apkraunamos kelios raumenų grupės. Jaunam žmogui ilsintis ir tinkamai maitinantis atkuriamos raumenų sunaudotos medžiagos, didėja raumenų masė. (58)

3 lentelė. Raumenų jėgos lavinimo kryptys Jėgos lavinimo

kryptis Apkrova Pratimai Pratimų trukmė Poilsio trukmė

Pratimas kartojamas Hipertrofinė 50 – 75 % Ekscentriniai ir konscentriniai: įveikiant kūno masės arba išorės jėgų pasipriešinimą 10 – 15 sek. arba 8 – 14 kartų 1 – 3 min. 6 – 8 kartus Nervinė 75 % ir daugiau Ekscentriniai ir konscentriniai: įveikiant kūno masės ir išorės jėgų pasipriešinimą 0,2 – 3 sek. arba 1 – 3 kartai 1 – 3 min. 8 – 10 kartų

Nervinės jėgos lavinimas pasižymi raumenų inervacijos tobulinimu, gebėjimu įjungti daugiau motorinių vienetų, dėl to gerėja vidinė ir tarpraumeninė raumens koordinacija (20).

Sporto treniruočių teorijoje yra aprašomos ir kitos jėgos pasireiškimo formos: staigioji, greitumo ir jėgos ištvermė. Staigioji jėga yra didžiausia jėga, kuri pasireiškia per trumpiausią laiką. Ji sudaro žaidėjų šuolių, staigių greitėjimų pagrindą. Staigiųjų pratimų trukmė nuo kelių dešimtųjų iki kelių sekundžių. (41). Kalbant apie greitumo jėgą, greitai susitraukiant raumenims įveikiamas pasipriešinimas. Šiai jėgai pasireikšti reikalingi didelė jėga ir didelis judesio greitis. Greitumo jėga krepšinio rungtynių metu pasireiškia kai žaidėjas veržiasi link krepšio, atlieka gynybos veiksmus, naudoja greitąjį bėgimą ir stabdymą, keičia bėgimo kryptį. Raumenų jėgos ištvermė apibūdinama raumenų gebėjimu priešintis nuovargiui, kurį sukelia fizinis krūvis arba didelis raumenų darbas. (52) Raumenų jėgos ištvermė lavinama treniruotės ratu metodu. Judesių atlikimo greitis turi būti didelis, apkrova 50-70 procentų. Poilsio trukmė turi būti 30 – 90 sekundžių. (41).

Jėgos ugdymo priemonių ir metodų yra gana daug, tačiau svarbu jauno amžiaus krepšininkų fizinio rengimo pratybose juos naudoti reikia atsižvelgiant į kai kuriuos aspektus (49):

 Pratimai turi skatinti kojų ir kitų raumenų jėgą, nemažinant raumenų susitraukimo greičio.

 Pratimai turi hipertrofuoti greitąsias raumenų skaidulas ir gerinti biocheminius procesus.

 Raumenų jėgos lavinimas turi būti derinamas su kartotinio darbo ištverme.

 Stipriai hipertrofuoti raumenys gali neigiamai veikti žaidimą dėl išaugusio išorės pasipriešinimo.

 Statiniai jėgos pratimai krepšininkams netinkami, kadangi negerina raumenų elastingumo.

 Svarbu lavinti tuos raumenis, kurie tiesiogiai dalyvauja rungtynių veikloje.

1.5. Sporto traumų prevencija

Vertikalus šuolis yra reikalingas daugelyje sporto šakų, tiek krepšinyje, tiek tinklinyje ar rankinyje. Šuolis krepšinyje laikomas vienas gražiausių žaidimo elementu. Šuolio ir nusileidimo judesio mechanizmas - tai viena iš pagrindinių apatinės galūnės traumų priežasčių (2). Moksliniame straipsnyje teigiama, kad apatinės galūnės raumenų jėga, šuolis ir leidimosi technika yra tiesiogiai susijusios tarpusavyje ir lemia viena kitą. Apatinių galūnių raumenys ekscentriškai sugeria jėgos ir žemės kontakto sukeltą poveikį leidimosi metu. Atliekant šį judesį griaučių – raumenų sistema reaguoja į nusileidimą, todėl yra generuojamos jėgos, kurios palaipsniui kontroliuoja ir sulėtina greitį žemyn (11).

Sportinės traumos labai sunkiai apibrėžiamos, todėl, kad jomis yra laikomi visi traumų tipai įvykstantys sportinės veiklos metu (33). Žala fizinės veiklos metu įvyksta tada, kai streso veikiami audiniai viršija gebėjimą greitai arba palaipsniui įsisavinti patiriamą stresą (41). Dažniausiai pasitaikančios sportinės traumos – sumušimai (mėlynės), raiščių patempimai, išnirimai. Taip pat sportines traumas lydi uždegimai. Uždegimas apibrėžiamas kaip tai audinių reakcija į išorinį pažeidimą, kurio metu iš kraujagyslių į audinius išsilieja kraujas ar limfa, atsiranda mėlynių ir patinimų (59). Sportinės veiklos metu organizmas yra veikiamas fizinių krūvių, kurie dažnai baigiasi traumomis. Kiek laiko truks gijimas priklauso nuo traumos sudėtingumo. Dėl šios priežasties apribojama tolimesnė sportinė veikla. Norint išvengti rimtų sportinių traumų, būtina žinoti, kokios traumos sporte pasitaiko dažniausiai ir kaip sumažinti jų atsiradimo riziką (28).

Viena pagrindinių apatinės galūnės traumų priežasčių - padidėjusi kelio sąnario valgus padėties, klubo pritraukėjų sumažėjusi jėga šokimo, leidimosi ar tūpimo metu (53). Tinkamai atlikti šuolio ir nusileidimo žemyn judesiai leidžia veiksmingai paskirstyti smūgio jėgą(2):

 Sumažina apatinės galūnės traumų riziką.  Čiurnos patempimo riziką.

 Kelio girnelės tendinopatiją

Tarptautiniu mąstu sporto ir laisvalaikio traumos sudaro nuo 32 proc visų traumų berniukų tarpe ir nuo 19 proc. visų traumų mergaičių (25). Apatinių galūnių traumos, kelio ir čiurnos sąnarių, yra pačios dažniausios traumos, dėl kurių jaunuoliai kreipiasi į medicinos įstaigas. (6). Kompresinių jėgų bei kelio fleksinių rotacijų dėka, sparčiai didėja menisko traumų skaičius. (82). Vienos dažniausių priežasčių dėl ko jaunuoliai kreipiasi į medicinos įstaiga dėl kelio problemų – Osgudo-Šlaterio liga, girnelės – šlaunikaulio skausmas (35).

Krepšinis nėra ta sporto šaka, kai žaidėjui užtenka treniruoti tik rankų ar kojų raumenis. Kai neskiriama pakankamai dėmesio nugaros ir pilvo raumenims, bloginamas krepšininkų fizinis pajėgumas ir didinama traumų tikimybė. Pasikartojančios mikrotraumos yra pagrindinė priežastis įvykti traumoms, tačiau dažniausiai ankščiau laiko nepastebimi pakitimai. Mikrotraumų pasikartojimas iššaukia nykimo požymius jungiamajame audinyje: sausgyslėse, raumenyse, sausgyslių makštyse (66). Teigiama, kad judamojo aparato traumos yra dažniausiai pasitaikančios profesionaliame sporte, kur atliekami ir kartojimai tokie pat judesiai. Pagal pažeidimo lokalizaciją, didžioji dalis traumų įvyksta galūnėse (apie 80 proc.), dažniausiai pažeidžiami apatinių galūnių sąnariai ir raumenys (81). Krepšinio traumos yra specifinių, techninių judesių rezultatas. Rungtynių metu, traumos krepšininkams įvyksta dėl labai intensyvios fizinės veiklos arba kovojant dėl kamuolio (82).

Krepšininkų kūno judėjimas leidžiantis žemyn po šuolio turi didžiausią riziką traumoms. Nusileidimo metu didžiausias dėmesys turėtų būti skiriamas čiurnos sąnario judesiams ir jų atlikimui. Taisyklingam nusileidimui užtikrinti reikalingas efektyvus apatinių galūnių ekscentrinis raumenų susitraukimas, kurio metu sukuriamos vidinės jėgos pėdos lenkime, klubo tiesime ir lenkimo metu. Norint išvengti kieto nusileidimo ir išvengti traumų reikėtų daugiau dėmesio skirti klubo lenkimo amplitudės didinimui. Taip pat labai svarbu didinti kelio lenkimo kampą, kontroliuoti tiesėjų raumenų grupių darbą visomis kryptimis. Didinant amplitudes galima sumažinti apatinės galūnės traumų rizikos galimybes (62).

Gijimo bei reabilitacijos trukmė ir pasekmės po traumos tolesnėje sporto veikloje priklauso nuo lokacijos ir sudėtingumo. Labai svarbu paminėti, kad prieš pradedant aktyvią fizinę veiklą būtina įsivertinti galimybes, funkcinį ir fizinį pajėgumą. Sportininkams, prieš pradedant aktyvią

fizinę veiklą, būtina atidžiai įvertinti savo galimybes bei visus rizikos faktorius. Teigiama, kad didžioji dalis 51 proc., traumų įvyksta apatinėse galūnėse, krepšinio varžybų metu traumos, o viršutinėse galūnėse - 39 proc. (21). Dažnai pažeidžiamos ir šios kūno dalys – keliai, riešai, čiurnos, tačiau labiausiai – keliai (6). Lyginant pasiskirstymą traumų atžvilgiu, dažniausiai pasitaikančios yra čiurnos traumos, nei kelio (21). Pasak Drakos ir et al., 2010, čiurnos sąnario traumos net 14,7 proc. dažnumu, juosmeninės stuburo dalies - 10,2 proc., Girnelės ir kelio sąnario traumos būna retesnės, tačiau joms reikalingas ilgesnis gijimo laikas.

Dažnai krepšininkų dienos treniruočių grafiką sudaro net keli fiziniai užsiėmimai per dieną, o savaitės laikotarpyje sužaidžiama iki trijų oficialių rungtynių (70). Moksliniame straipsnyje teigiama, kad profesionalius krepšininkus padaro pažeidžiamesniais ir didina apatinių galūnių traumų riziką labai įtemptas sezono grafikas bei tokios fizinės charakteristikos, kaip jėgos ir raumenų disbalansas (33). Dažniausia priežastis įtakojanti padidėjusią apatinės galūnės traumos riziką yra atsiradęs skirtingų kojų raumenų jėgos disbalansas. Išskiriamos trys rizikingiausios judėjimo užduotys:

 Staigus įsibėgėjimas.

 Greitas krypties pakeitimas.

 Aukštas šuolis su staigiu nusileidimu žemyn.

Moksliniame straipsnyje teigiama, kad būtent puolimo metu traumų dažnumas yra didesnis, nei atliekant kitus judesius. Taip pat dauguma traumų žaidimo metu įvyksta kontakto metu, todėl krepšinis vis rečiau minimas, kaip nekontaktinė sporto šaka (28).

Krepšininkams svarbu avėti tinkamą avalynę, nes taip sumažinama kūno apkrova, kuri gali net kelis kartus viršyti kūno svorį. Sportininkai mokydamiesi lengvos nusileidimo technikos gali išvengti traumų. Vienas iš būdų, mokinti sportininką tinkamai sugerti smūgį, sulenkiant kojas ir išvengiant nusileidimo ištiestomis kojomis. Mokslininkai nustatė, jog kūno viršutinės galūnės judesiai nekeičia šokimo ir nusileidimo technikos, kamuolio metimo metu, tačiau apatinės galūnės judesiai yra tinkamai išnaudojami šiems rodikliams (75).

Šuolio metu leidžiantis ir esant mažam kelio bei klubo lenkimosi kampui, įvardinamas kaip kietas nusileidimas. Kelio sąnario traumas sukelia kelio mažas lenkimo kampas leidimosi metu (63).

Dar vienas svarbus rodiklis padidinantis traumų riziką iki 51 proc. – kūno masės indeksas. Kuo didesnė kūno masės indeksas, tuo didesnė rizika apatinių galūnių sąnarių ir raiščių traumoms (45). Vienas pagrindinių krepšininko uždavinių yra išlaikyti optimalią kūno masę. Moksliniame straipsnyje rodoma, kad didesnė kūno masė turi neigiamos įtakos šuolio ir bėgimo rezultatams (63).

Moksliniai tyrimai teigia, kad krepšinio sporto rizikos traumoms turi įtakos žaidėjo amžius. Manoma, kad didėjant amžiui, didėja ir rizika patirti traumoms dėl mažėjančio kaulų tankio, padidėjusio raumens, sausgyslių įsitempimo, sumažėjusio epifizės isitempimo bei kitų veiksnių (46). Padidėjusi raumenų jėga gali pagerinti raumenų stabilumą ir sumažinti traumų riziką (45).

Treniravimosi laikas taip pat gali lemti sportininkams traumų riziką. Kuo krepšininkas treniruojasi ilgiau, tuo didesnė tikimybė traumoms. Ši rizika susijusi su galimybe pakartotinų traumų. Taip pat buvo įrodyta, kad sutrikus pusiausvyrai išauga didesnė tikimybė traumoms. Nuovargis yra laikomas fizinio krūvio sukeliamas raumenų jėgos mažėjimas, veikia sensomotorinę veiklą ir kūno pusiausvyrą (60).

Sportuojantys jauni žmonės palaiko gerą fizinę formą ir puikią savijautą, nuolat tobulėja ir siekia tam tikrų sportinių rezultatų. Žinoma, sportuojant dažnai neapsieinama ir be traumų. Prieš dešimt metų apie sporto traumų prevenciją nebuvo kalbama, tačiau šiandien tai yra svarbu, rūpinantis įvairaus lygio jauno amžiaus sportininkais. Dauguma traumų yra išvengiamos, o 50 – 80 proc. krepšininkų traumų gali neįvykti. Kyla klausimas, ar dauguma komandų, klubų nori skirti laiko prevencinėms priemonėms (10). Kineziterapija tapo viena iš esminių sporto medicinos dalių. Pagrindiniai kineziterapeuto uždaviniai (29):

 Gydyti traumas.  Pritaikyti reabilitaciją.

 Atlikti traumų prevencijos veiklą, priežiūros ir atsigavimo intervencijas.

Visiškai neišsigydžius ankstesnių traumų ir per anksti grįžus į sportą dirbti dideliais fiziniais krūviais, taip pat dėl neteisingo ir nepakankamo apšilimo, technikos arba persitreniravimo, būtent dėl šių priežasčių įvyksta trečdalis visų su sportu susijusių traumų (31). Pusiausvyros sutrikimai, kurie tęsiasi visą sezoną, padidina nuovargį, mikrotraumos galimybę ir galiausiai lemia traumą (36).

Treniruočių ir varžybų specifiniai dirgikliai sukelia adaptacines reakcijas, kurios veikia įvairias organizmo sistemas, organus. Priklausomai nuo stimulo tipo, apibrėžto nuo pratimo tipo ir intensyvumo, trukmės ir dažnio, atsiranda neuroraumeninės, širdies ir kraujagyslių ir metabolinių sistemų adaptacijos (70).

3 pav. Sisteminis požiūris į traumų prevenciją. Originalus 4 žingsnių sekos modelis (8).

 Pirmasis žingsnis – įvertinti problemos laipsnį, patiriamos traumos dažnumą ir sunkumą.

 Antrasis žingsnis – nustatyti pažeidimo priežastis analizuojant rizikos veiksnius ir  Traumos mechanizmus. Tai yra surinkti informaciją, kodėl jauno amžiaus konkretus

sportininkas gali patirti traumą, ir kaip trauma įvyksta.

 Trečiasis žingsnis – plėtoti prevencines priemones. Šis žingsnis turi būti grindžiamas informacija apie etiologinius veiksnius, patirtos žalos mechanizmus, atsižvelgiant į tai, kas buvo nustatyta antrajame žingsnyje.

 Ketvirtasis žingsnis – įvertinti prevencinių priemonių efektyvumą.

 Ir galiausiai paskutinis žingsnis sisteminėje prevencijos sekoje turi būti ištyrimas ir  Įgyvendinimas (8).

Atlikti tyrimai rodo, kad prevencinės pratimų programos, taikomos pasiruošimo varžyboms etape ir sezono metu, tuomet jos yra efektyvios ir sumažina jaunų sportininkų traumų dažnumą (48).

Manoma, kad galima sumažinti krepšinio traumų tikimybę tiek suaugusiems, tiek paaugliams, naudojant įvairias treniravimo programas. Prevencinės programos gali būti nukreiptos į įvairius aspektus ir gali būti susijusios su traumų rizikos veiksniais, tokias kaip šuolis, koordinacija, pusiausvyra, jėga, netinkama kojos pozicija, žaidybinė technika (48). Taip pat svarbu, kad treniravimo prevencinės programos, skirtos tempimui, lankstumui, pusiausvyrai, šuoliui, siekiant išvengti traumų, yra efektyvios, kai tęsiamos viso sezono metu (1).

Dažniausios sporto traumų prevencinės priemonės yra teipavimas, įtvarai, raumenų, kurie suka čiurna į išorę, stiprinimas ir propriorecepcijos treniravimas. Nors kai kurie tyrimai pateikia prieštaringus duomenis, tačiau manoma, kad propriorecepcinis treniravimas yra veiksmingas, mažinantis pakartotinių traumų tikimybę nuo 30 iki 50 proc. (61).

2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS

Tiriamųjų kontingentas ir tiriamųjų atranka

Tyrime dalyvavo 6 geriausios „Sabonio krepšinio centro“ komandos, kurios dalyvauja moksleivių krepšinio lygos aukščiausiame divizione. Komandų žaidėjai buvo nuo 14 metų iki 18 metų amžiaus. Iš viso tyrime dalyvavo 47 krepšininkai. Visi tiriamieji buvo supažindinti su tyrimu, jo paskirtimi bei tyrimo anonimiškumu.

3 lentelė. Tiriamųjų charakteristika pagal ūgį, amžių ir svorį.

Tiriamieji Minimum Maximum Vidurkis

Ūgis (cm) 47 166,00 200,00 184,97

Amžius 47 14,00 18,00 15,34

Svoris (kg) 47 58,00 90,00 74,53

Tyrimo organizavimas

Tyrimas 2016 metų rugsėjo mėn. – 2017 metų birželio mėn. vyko VŠĮ „Sabonio krepšinio centre“. 2016 metų rugsėjo mėn. gautas VŠĮ „Sabonio krepšinio centro“ direktoriaus leidimas pradėti tyrimą. Gautas bioetikos leidimas, leidžiantis atlikti tyrimą. Tyrimas truko vieną krepšinio sezoną – 9 mėnesius. Tiriamiesiems, krepšinio treniruočių metu, buvo integruota speciali, 20 minučių, fizinių pratimų programa šuoliui bei staigumui gerinti. Tyrimo pradžioje buvo atliktas kontrolinis testavimas visiems tiriamiesiems. Vėliau krepšininkai po apšilimo 2-3 kartus per savaitę treniruočių metu stiprino kojų raumenis bei atliko specializuotą fizinių pratimų programą, kuri gerina šuolį ir staigumą. Po 3 mėnesių periodiško pratimų komplekso atlikimo buvo atliktas vertikalaus šuolio rodiklių testavimas. Analogiškai tęsėme tyrimą ir po 6 mėnesių atlikome paskutinį testavimą. Pratimų kompleksą sudarė pratimai gerinantys vertikalų šuolį į aukštį bei staigumą. Gautus rezultatus išanalizavome Spss bei Microsoft office excell programomis.

Tyrimo organizavimo schema

Tyrimo metodai ir priemonės

1. Tyrime vertikalaus šuolio aukščiui nustatyti buvo naudojama Microgate „OptoJump“ įranga. Tiriamieji po apšilimo atsistodavo tarp optinių jutiklių Microgate OptoJump ir atlikdavo taisyklingą vertikalų šuolį. Tiriamasis atsispiria nuo grindų bet kuriuo metu be jokios komandos, optiniai jutikliai užfiksuoja atsispyrimo bei nusileidimo fazę ir iškarto perduoda reikiamus duomenis į prijungtą kompiuterį. Kiekvienas tiriamasis atliko po 5 kontrolinius šuolius, o geriausias rezultatas buvo įrašytas į tyrimo protokolą kiekvieno testavimo metu.

1pav. Vertikalaus šuolio pasiruošimas kaire koja, vertikalaus šuolio abejomis kojomis pradinė padėtis, vertikalaus šuolio abejomis kojomis atlikimas.

Optojump – tai yra optimalus testavimo aparatas, labai tiksliai parodo atletų duomenis. Visos testavimo aparato pagrindinės detalės yra su LED šviesos diodais, kurie tiksliai ir nenutrūkstamai priima duomenis ir siunčia į kompiuterį ar skydelį, kuris rodo rezultatus. Optinė sportininkų testavimo sistema, turinti kelias komplektacijas. Gali būti naudojama kaip šuolių matuoklis arba ėjimo/bėgimo - greičio matavimo bei analizės sistema. Su šia testavimo įranga galima atlikti daug skirtingų testavimų tiek šuoliui tiek ėjimui arba bėgimui.

2 pav. Microgate „OptoJump“ testavimo įranga.

Duomenys gaunami ir apdorojami realiu laiku, gali būti išsaugomi kompiuterio duomenų bazėje. Sistema neturi judančių dalių - yra labai patikima bei tiksli. Mažos kameros gali būti pastatomos ten, kur reikia, jos fiksuoja vaizdus, kurie gali būti sinchronizuojami ir pateikiami kartu