2. TYRIMO METODIKA

(1)

KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS Visuomen÷s sveikatos fakultetas

Sveikatos vadybos katedra

GIEDRö RALYTö

PACIENTŲ POŽIŪRIS Į JŲ TEISIŲ UŽTIKRINIMĄ GAUNANT ODONTOLOGINöS PRIEŽIŪROS PASLAUGAS

Magistro diplominis darbas (Visuomen÷s sveikatos vadyba)

Mokslin÷ darbo vadov÷ : Prof. habil. dr. R. Kal÷dien÷

KAUNAS, 2010

(2)

TURINYS

ĮVADAS... 12

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI... 15

1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 16

1.1. Gydytojo ir paciento santykių modeliai ... 16

1.2. Paciento teis÷ į informaciją ... 20

1.2.1. Pacientui teiktinos informacijos turinys ... 22

1.2.2. Pacientų teis÷s į informaciją teisinis reglamentavimas Lietuvoje... 24

1.3. Informuotas sutikimas... 27

1.3.1. Paciento informavimo standartas ... 29

1.3.2. Informuoto paciento sutikimo teisinis reglamentavimas Lietuvoje ... 31

2. TYRIMO METODIKA... 36

3. REZULTATAI ... 39

3.1. Respondentų socialin÷s ir demografin÷s charakteristikos... 39

3.2. Pacientų požiūrio apie informacijos teikimo procesus sveikatos priežiūros įstaigoje vertinimas... 40

3.3. Pacientų žinios apie informuoto sutikimo paskirtį ir jo pasirašymo ypatumus sveikatos priežiūros įstaigoje... 48

3.4. Pacientų požiūrio apie informacijos teikimą ir informuoto sutikimo pasirašymo ypatumų sąsajos su pacientų socialin÷mis ir demografin÷mis charakteristikomis ... 56

3.4.1. Vyrų ir moterų požiūrio apie informacijos teikimą ir informuoto sutikimo pasirašymo ypatumai... 56

3.4.3. Pacientų požiūrio apie informacijos teikimą ir informuoto sutikimo pasirašymo ypatumų sąsajos su jų išsilavinimu ... 65

3.4.4. Pacientų požiūrio apie informacijos teikimą ir informuoto sutikimo pasirašymo ypatumų sąsajos su jų gyvenamąja vieta... 74

IŠVADOS... 84

REKOMENDACIJOS... 85

LITERATŪRA... 86

PRIEDAI ... 91

(3)

SANTRAUKA Visuomen÷s sveikata (Sveikatos vadyba)

PACIENTŲ POŽIŪRIS Į JŲ TEISIŲ UŽTIKRINIMĄ GAUNANT ODONTOLOGINöS PRIEŽIŪROS PASLAUGAS

Giedr÷ Ralyt÷

Mokslinis vadovas prof. habil. dr. Ramun÷ Kal÷dien÷

Kauno medicinos universitetas, Visuomen÷s sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas;

Darbo tikslas – įvertinti pacientų požiūrį į teisę gauti informaciją įstaigose, teikiančiose odontologin÷s priežiūros (pagalbos) paslaugas.

Tyrimo metodika. Tyrimui atlikti buvo panaudotas apklausos tipas - anketin÷

respondentų apklausa raštu. Pagal Kaune esančių odontologinių įstaigų dydį (pacientų apsilankymų skaičius per metus) buvo atrinkta 1 Kauno miesto privati odontologijos klinika ir 1 Kauno miesto valstybin÷ gydymo įstaiga. Per šešis m÷nesius nuo 2009 metų liepos m÷nesio iki 2009 metų gruodžio m÷nesio šiose gydymo įstaigose viso buvo išdalintos 860 anketos, grąžintos 798 anketos, iš jų 58 buvo atmestos d÷l netinkamo užpildymo. Atsako dažnis buvo 92,8 proc. Analizuotos 740 odontologijos kabinetų pacientų anketos (389 užpildytos privačios gydymo įstaigos pacientų ir 351 - valstybin÷s gydymo įstaigos pacientų). Statistin÷ duomenų analiz÷ atlikta naudojant SPSS 13.0 ir MS Excel programą.

Rezultatai. Dauguma respondentų teig÷, kad jiems odontologas vizito metu pakankamai d÷mesio ir laiko skyr÷ informavimui (apie burnos ir dantų būklę, gydymą, profilaktiką ir pan.). Taip pat dauguma pacientų teig÷, jog odontologas suteik÷ išsamią informaciją apie jų sveikatos būklę, ligos diagnozę, sveikatos priežiūros įstaigoje taikomus ar gydytojui žinomus kitus gydymo ar tyrimo būdus, galimą riziką, komplikacijas, šalutinį poveikį.

Beveik pus÷ respondentų teig÷, kad informuoto sutikimo forma skirta pacientams, kad pareikštų savo apsisprendimą susijusį su jų gydymu ar kitomis gydymo įstaigoje atliekamomis procedūromis, 38,5 proc. respondentų man÷, kad informuoto sutikimo forma skirta medicinos darbuotojams apsidrausti nuo galimų pacientų pretenzijų, ir 15,0 proc.

respondentų teig÷, kad informuoto sutikimo forma yra tik formali, nieko nereiškianti procedūra. Kas penktas (20,3 proc.) respondentas sutikimo formoje pasiraš÷, kad sutinka, nors nebuvo visiškai informuotas ir nesuprato apie siūlomų odontologinių procedūrų esmę.

(4)

17,2 proc. apklausos dalyvių teig÷, kad pasiraš÷ visai neskaitę odontologų pateiktų informavimo/sutikimo formų.

Išvados. Lietuvos Respublikos Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo pacientų teis÷s į informaciją dalis praktiškai veikia tik dalinai. Tai gali būti paaiškinama tuo, kad įstatymas, reglamentuojantis pacientų teisę į informaciją, yra palyginti naujas ir pacientai su juo dar n÷ra pilnai susipažinę. Įvertinus pacientų nuomonę galima daryti prielaidą, kad pacientai vis dar nedrįsta prisiimti atsakomyb÷s už savo sveikatą ir tod÷l yra mažai aktyvūs sprendžiant su tuo susijusius klausimus. Dažniausiai jie neišdrįsta paprieštarauti gydytojui ir paklūsta jo nuomonei. Pacientams priimtiniausias gydytojo - paciento santykių modelis - kai pacientas vykdo visus gydytojo nurodymus.

Raktiniai žodžiai: pacientų teis÷s, teis÷ į informaciją, informuotas sutikimas, reglamentavimas.

(5)

SUMMARY

Public Health (Health Management)

PATIENTS’ ATTITUDE TOWARDS ASSURANCE OF THEIR RIGHTS IN PROVISION OF DENTAL CARE SERVICES

Giedr÷ Ralyt÷

Scientific supervisor, Prof. Dr. Habil. R. Kal÷dien÷

Department of Health Management, Faculty of Public Health, Kaunas University of Medicine. Kaunas;

Aim of the study. To evaluate patients’ attitude towards the right to information in the institutions providing dental care (assistance) services.

Methods of the study. A questionnaire-based survey was carried out. Based on size of the dental institutions in Kaunas city (number of patient visits per year), one private dental clinic and one public dental clinic of Kaunas city were selected. During the 6-month period from July 2009 till December 2009, 860 questionnaires were distributed in these institutions;

798 were returned and 58 were excluded because of inadequate filling them out. The response rate was 92.8%. A total of 740 questionnaires, completed by patients visiting dental institutions, were analysed (respectively, 389 and 351 questionnaires were completed by patients visiting private or public dental institutions). Statistical analysis of the data was conducted by applying SPSS 13.0 and MS Excel programme.

Results. The majority of respondents stated that during the visit to an odontologist, they were given sufficient attention and time for the provision of information on oral health status, treatment, prevention, etc. by their odontologist. Also, the vast majority of patients reported having been provided with comprehensive information on their health status, diagnosis of disease, treatment or examination methods having been applied in health care institutions or other approaches known by their odontologist, possible risk, complications and side effects by their odontologist.

Nearly half of the respondents pointed out that informed consent form is designated for patients to declare their decision-making related to their treatment or other procedures performed in medical institutions, 38.5% believed that informed consent forms were meant to protect medical personnel’s rights against possible patients’ claims, and 15% of respondents viewed informed consent form as a formal, worthless procedure. Although the participants signed the informed consent form, every fifth respondent (20.3%) considered the information

(6)

given in it as inadequate and did not understand the purpose of dental procedures offered.

Even 17.2% of survey participants reported signing informed consent forms provided by odontologists without reading them.

Conclusions. The part of the Law of the Republic of Lithuania on the Rights of Patients and Compensation of the Damage to their Health regarding the patients’ rights to information operates partially. This can be explained by the fact that the law, regulating the patients’ right to information, has been enacted relatively recently, and patients have not been completely familiarised with it. Analysis of patients’ opinions has lead to the assumption that patients still do not assume responsibility for their health and therefore are less active in solving health-related problems. Most frequently patients are compliant with doctor’s decisions and obey his/her doctor unconditionally. The most acceptable model of doctor- patient relationship for the patients enrolled in our study was complete compliance with doctor’s instructions.

Key words: patients’ rights, right to information, informed consent, regulations.

(7)

LENTELIŲ SĄRAŠAS

1 lentel÷ Gydytojo - paciento santykių modeliai ...

2 lentel÷ Gydytojo - paciento sąveikos modelis priimant medicininius sprendimus ...

3 lentel÷ Tiriamųjų pasiskirstymas pagal įstaigų tipą...

4 lentel÷ Respondentų nuomon÷ apie priimtiniausią paciento ir gydytojo bendravimo modelį ………...

5 lentel÷. Informuoto sutikimo formos pasirašyti pateikimas ...

6 lentel÷. Respondentų nuomon÷s apie informuoto sutikimo formos esmę...

7 lentel÷. Respondentų nuomon÷ apie priimtiniausią paciento ir gydytojo bendravimo modelį ………..

8 lentel÷. Respondentų nuomon÷ apie odontologo siūlyto gydymo atsisakymą ...

9 lentel÷. Respondentų nuomon÷ apie informuoto sutikimo formos esmę...

10 lentel÷. Respondentų nuomon÷ apie priimtiniausią paciento ir gydytojo bendravimo modelį...

11 lentel÷. Respondentų nuomon÷ apie informuoto sutikimo formos esmę ...

17 20 39

51 54 55

63 64 65

81 83

SCHEMŲ SĄRAŠAS

1 schema. Login÷ baigiamojo darbo schema... 14

PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS

1 pav. Respondentų nuomon÷ apie odontologo skiriamą d÷mesį ir laiką paciento

informavimui palyginus valstybinę įstaigą su privačia įstaiga ...

2 pav. Pacientų žinios apie juos gydančio odontologo vardą ir pavardę ...

3 pav. Pacientų žinios apie juos gydančio odontologo pareigas ir kvalifikaciją ...

4 pav. Respondentų nuomon÷ d÷l odontologo suteiktos informacijos išsamumo apie jų burnos ir dantų būklę ...

5 pav. Respondentų nuomon÷ d÷l odontologo suteiktos informacijos išsamumo apie jų ligos diagnozę ...

6 pav. Respondentų nuomon÷ d÷l odontologo suteiktos informacijos išsamumo apie jo 41 42 43

43

44

(8)

burnos ertm÷s ir dantų gydymo metodus ...

7 pav. Respondentų nuomon÷ d÷l odontologo suteiktos informacijos išsamumo, apie ligos komplikacijas ...

8 pav. Respondentų nuomon÷ apie odontologo suteiktos informacijos išsamumą,

taikomų gydymo metodų galimas rizikas bei pasekmes ...

9 pav. Respondentų nuomon÷, apie odontologų pateiktos ir nesuprastos informacijos (apie sveikatą, taikomą gydymą ir pan.) pasitikslinimą ...

10 pav. Respondentų žinios apie LR PTŽSA įstatymą ...

11 pav. Respondentų žinios apie pacientų teis÷s į informaciją reglamentavimą LR PTŽSA įstatyme ...

12 pav. Respondentų dalyvavimas priimant gydymo sprendimus ...

13 pav. Respondentų nuomon÷ apie odontologo atsižvelgimą į pacientų nuomonę

priimant gydymo sprendimus ...

14 pav. Respondentų nuomon÷ d÷l odontologo siūlyto gydymo atsisakymo …………...

15 pav. Informuoto sutikimo formos pasirašymo ypatumai ...

16 pav. Respondentų nuomon÷ d÷l odontologo skirto d÷mesio ir laiko informavimui …...

17 pav. Pacientų žinios apie juos gydančio odontologo vardą ir pavardę ………...

19 pav. Respondentų nuomon÷ d÷l odontologo suteiktos informacijos išsamumo apie jų burnos ar dantų būklę ...

20 pav. Respondentų nuomon÷ d÷l odontologo suteiktos informacijos išsamumą apie jo burnos ertm÷s ir dantų gydymo metodus ...

21 pav. Respondentų nuomon÷ d÷l odontologo suteiktos informacijos išsamumą apie ligos komplikacijas ………....

22 pav. Respondentų nuomon÷ d÷l odontologo suteiktos informacijos išsamumo apie taikomų gydymo metodų galimas rizikas bei pasekmes ………....

23 pav. Respondentų nuomon÷, apie odontologų pateiktos ir nesuprastos informacijos (apie sveikatą, taikomą gydymą ir pan.) pasitikslinimą ………....

24 pav. Respondentų žinios apie LR PTŽSA įstatymą ………..

25 pav. Respondentų žinios apie pacientų teis÷s į informaciją reglamentavimą LR

PTŽSA įstatyme ………...

26 pav. Respondentų dalyvavimas priimant gydymo sprendimus …………...

45

46

47

48 49

50 52

53 54 55 56 57 57

58

59

60

61 62

62 63

(9)

priimant gydymo sprendimus ...

28 pav. Informuoto sutikimo formos pasirašymui pateikimas ...

31 pav. Respondentų nuomon÷ d÷l odontologo suteiktos informacijos išsamumo apie jų burnos ir dantų būklę ...

32 pav. Respondentų nuomon÷ d÷l odontologo suteiktos informacijos išsamumo apie jų tyrimo rezultatus ...

33 pav. Respondentų nuomon÷ d÷l odontologo suteiktos informacijos išsamumo apie ligos komplikacijas ...

34 pav. Respondentų nuomon÷ apie odontologo suteiktos informacijos išsamumą apie taikomų gydymo metodų galimas rizikas bei pasekmes ...

35 pav. Respondentų žinios apie LR PTŽSA įstatymą ...

PTŽSA įstatyme ...

priimant gydymo sprendimus ...

38 pav. Respondentų nuomon÷s apie informuoto sutikimo formos esmę ...

39 pav. Respondentų nuomon÷ apie odontologo skirtą d÷mesį ir laiką paciento

informavimui ...

42 pav. Respondentų nuomon÷ d÷l odontologo suteiktos informacijos išsamumo apie jų burnos ar dantų būklę ………...

43 pav. Respondentų nuomon÷ d÷l odontologo suteiktos informacijos išsamumo apie jo burnos ertm÷s ir dantų gydymo metodus ………...

44 pav. Respondentų nuomon÷ apie odontologo suteiktos informacijos išsamumą, ligos komplikacijas ...

45 pav. Respondentų nuomon÷ apie odontologo suteiktos informacijos išsamumą,

taikomų gydymo metodų galimas rizikas bei pasekmes ………....

46 pav. Respondentų nuomon÷, d÷l odontologų pateiktos ir nesuprastos informacijos (apie sveikatą, taikomą gydymą ir pan.) pasitikslinimo ………...

64 65 66 67

68

69

70 71

72

73 74

75 75 76

77

78

79

(10)

PTŽSA įstatyme ...

48 pav. Respondentų dalyvavimas priimant gydymo sprendimus ………...

priimant gydymo sprendimus ...

50 pav. Respondentų nuomon÷ apie odontologo siūlyto gydymo atsisakymą …………....

80 82

82 83

(11)

SANTRUMPOS

CK – Civilinis Kodeksas DK – darbo kodeksas LR – Lietuvos Respublika m. – metai

m÷n. – m÷nesis d. – diena val. – valandos nr. – numeris p. – puslapis pan. – panašiai proc. - procentai pvz. – pavyzdžiui kt. – kita

PTŽSA įstatymas – Paciento teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas

(12)

ĮVADAS

Pastaraisiais dešimtmečiais sveikatos politikoje vis daugiau d÷mesio skiriama tokioms moralin÷ms vertyb÷ms kaip žmogaus teis÷s, socialinis teisingumas, solidarumas ir pilietinis dalyvavimas [1]. Medicinos praktikoje vis daugiau d÷mesio skiriama geresnio gydytojo ir paciento tarpusavio supratimui ir aktyviam paciento dalyvavimui priimant su jo sveikatos priežiūra susijusius sprendimus [2]. Informuotumo principas - tai paciento teis÷ iš gydančiojo gydytojo gauti pakankamai informacijos apie savo ligą, tyrimus, gydymo eigą, prognozę, gydymo metodus [3]. Rūpestingas, sąžiningas ir profesionalus diagnozavimas bei gydymas n÷ra vienintel÷s gydytojo pareigos. Gydytojas negali diagnozuoti, gydyti paciento be galiojančio jo sutikimo [4]. Naujausi tyrimai rodo, kad pacientai sveikatos priežiūroje jaučia poreikį gauti kuo daugiau informacijos apie savo sveikatos būklę [5].

Teis÷ į informaciją buvo deklaruota 1789 m. Jungtinių Tautų organizacijos Visuotin÷je žmogaus teisių deklaracijoje, taip pat 1950 m. priimtame viename žymiausių Europos Tarybos dokumentų – Europos žmogaus teisių konvencijoje. Teis÷ į informaciją minima daugelio valstybių Konstitucijose, tačiau nemažai valstybių turi ir atskirus įstatymus, kuriais patvirtinama paciento teis÷ į informaciją [6]. Paciento teis÷ į informaciją Vakarų Europoje ir JAV prasid÷jo jau šeštajame dešimtmetyje [7,8]. Paciento teis÷ į informaciją Lietuvos Respublikos įstatymuose pirmą kartą buvo patvirtinta Sveikatos sistemos įstatyme 1994 m. [9]. Teisinis paciento ir sveikatos priežiūros sistemos santykis grindžiamas Lietuvos Respublikos paciento teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymu [10]. Teis÷ į informaciją ne tik tenkina paciento poreikius bet ir sudaro jam galimybę dalyvauti priimant sprendimus apie diagnostikos ir gydymo metodus bei jų taikymo principus [11].

Nors šiandien mūsų šalyje aktyvus pacientų dalyvavimas priimant sprendimus tampa būtina sudedamąja sveikatos priežiūros sistemos dalimi, tačiau tyrimų, kuriuose būtų nagrin÷jamas informuoto asmens sutikimo doktrinos taikymas odontologin÷s priežiūros (pagalbos) įstaigos pacientų požiūriu, lyg nebuvo atlikta. Lietuvoje mažai žinoma, koks pacientų ir gydytojų odontologų sprendimo pri÷mimo modelis yra priimtinas, taip pat kaip yra vertinama pacientų rašytinio sutikimo davimo procedūra.

Paciento teis÷ i informaciją Lietuvos Respublikos įstatymuose pirmą kartą buvo įteisinta 1994 m. Sveikatos sistemos įstatyme. Teis÷ į informaciją ne tik tenkina paciento poreikius, bet ir sudaro jam galimybę dalyvauti priimant sprendimus apie diagnostikos ir

(13)

neinformuotumas yra reikšmingas veiksnys, nulemiantis teikiamų paslaugų kokyb÷s užtikrinimą bei gerinimą, medikų atsakomyb÷s dydį ir pobūdį.

Temos aktualumą taip pat pabr÷žia did÷jantis viešas nepasitenkinimas sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojų darbu. Iki šiol Lietuvos mokslin÷je literatūroje pacientui teikiamos informacijos turinys (kurį reglamentuoja Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas) dažniausiai buvo tyrin÷tas iš teisin÷s pus÷s, tik nedaugelis tyrimų atlikta apklausiant pacientus ir vertinant jų nuomonę (dažniausiai pasirenkami stacionaruose besigydantys pacientai). Tačiau iki šiol netyrin÷tas odontologinių įstaigų pacientams teikiamos informacijos turinys.

Taigi šiuo darbu siekiama ištirti pacientų, besigydančių odontologin÷se įstaigose, nuomonę apie jiems teiktinos informacijos turinį (pagal Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymą). Pacientų nuomon÷ ne tik gali, bet ir privalo būti naudojama kaip priemon÷ medicinos įstaigos darbui vertinti ir teikiamų paslaugų kokybei gerinti.

Login÷ baigiamojo darbo schema pavaizduota pateiktoje 1 schemoje.

Magistro darbas apima 90 puslapių tekstą, 11 lentelių, 1 schema, 50 paveikslų, pateiktas 1 priedas.

(14)

(15)

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas - įvertinti pacientų požiūrį į teisę gauti informaciją įstaigose, teikiančiose odontologin÷s priežiūros (pagalbos) paslaugas.

Darbo uždaviniai:

1. Ištirti ir palyginti pacientų požiūrį apie informacijos teikimo procesus privačioje ir valstybin÷je odontologin÷s priežiūros įstaigoje.

2. Įvertinti pacientų žinias apie informuoto paciento sutikimo paskirtį ir jo pasirašymo ypatumus privačioje ir valstybin÷je odontologin÷s priežiūros (pagalbos) įstaigoje.

3. Nustatyti pacientų požiūrio apie informacijos teikimą ir informuoto sutikimo pasirašymo ypatumų sąsajas su pacientų socialin÷mis ir demografin÷mis charakteristikomis (lytimi, išsilavinimu ir gyvenamąja vieta).

(16)

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Gydytojo ir paciento santykių modeliai

Gydytojo ir paciento santykiai bei dalyvavimas gydymo procese kaip dinaminis procesas didžiąja dalimi priklauso nuo žmonių tarpusavio bendravimo. Bet kokia komunikacija vyksta tada, kai keli ar daugiau individų keičiasi tam tikromis apibr÷žtomis turiningomis reikšm÷mis, perduodant tam tikrą pranešimą ir tikintis, kad jis bus suprastas [12]. Sveikatos priežiūroje pacientas, kaip pilietis, kuris naudojasi sveikatos priežiūros paslaugomis, gali tur÷ti įtakos priimamiems sprendimams tik sąveikaudamas (užmegzdamas tiesioginį ryšį) su gydytoju, slaugytoju ar kitu sveikatos priežiūros specialistu [13].

Gydytojo ir paciento santykius galima analizuoti vairiais aspektais: sociologiniu, psichologiniu, teisiniu ir moraliniu, kurie tarpusavyje glaudžiai susiję [14]. Išsamią gydytojo – paciento santykių tipologiją, grindžiamą ligos biologiniais ypatumais ir organizmo negalavimo simptomų stiprumu, pirmieji pasiūlę medikai T. Szaszas ir M. Hollenderis nurod÷

tris modelius, kurie šiandien laikomi tipiniais paciento – gydytojo santykiais. Vakarų šalyse 1950-1980 m. sociologiniai gydytojo – paciento santykių tyrimai dažniausiai ir buvo grindžiami šia tipologija [15].

o Aktyvaus gydytojo ir pasyvaus paciento santykių modelis

Modelis yra artimas T. Parsono paternalistiniam gydytojo - paciento santykiui, medicinos įstaigose yra taikoma tais atvejais, kai pacientas labai sunkiai serga. Jam būdingas t÷vų – vaikų sąveikos santykis. Visuomen÷s modernizacijos teorijos atžvilgiu toks gydytojo – paciento santykis dominavo ankstyvuoju moderniosios industrin÷s visuomen÷s raidos laikotarpiu [15].

o Gydytojo vadovavimo ir paciento bendradarbiavimo santykių modelis

Modelis būdingas sunkia ligos forma sergančio paciento ir gydytojo santykiui.

Pacientas bendradarbiauja su gydytoju, bet gydytojas vadovauja ir priima galutinius sprendimus. Toks modelis dar vadinamas t÷vų – paauglio sąveikos modeliu. Gydytojas tarsi moko pacientą ir tikisi, kad pastarasis vykdys jo reikalavimus [15].

o Abipusio dalyvavimo santykių modelis

Šis modelis dažniausiai taikomas l÷tinių ligų atvejais. Pacientas dalyvauja kaip pilnateisis gydymo proceso dalyvis ir kartu su gydytoju kontroliuoja gydymo eigą bei priima sprendimus. Šis modelis geriausiai tinka diabetu, širdies ir kitomis l÷tin÷mis ligomis

(17)

kasdieninio gyvenimo elgesio ir gyvensenos. Gydytojas ne tik negali visiškai kontroliuoti paciento, bet ir neturi tokios teis÷s, tod÷l dalį atsakomyb÷s d÷l gydymo s÷km÷s turi prisiimti pats pacientas. Toks santykis primena suaugusio – suaugusio santykio modelį [15].

Plačiai yra žinomas gydytojų - pacientų santykių keturių modelių skyrimas:

paternalistinio, informacinio, interpretacinio ir konsultacinio [16]. Svarbiausios min÷tų modelių ypatyb÷s apibendrintos ir pateiktos 1 lentel÷je.

Informacinis modelis

Interpretacinis modelis

Konsultacinis modelis

Paternalistinis modelis Paciento

vertyb÷s

Tvirtai nustatytos ir žinomos pacientui

Sumišusios ir prieštaringos, jas reikia išaiškinti

Kuriamos ir modeliuojamos moralin÷s diskusijos metu

Objektyvios ir vienodos tiek gydytojui, tiek pacientui Gydytojo

pareigos

Suteikti svarbią faktinę

informaciją;

atlikti paciento pasirinktą intervenciją

Išaiškinti ir interpretuoti pacientui svarbias vertybes;

informuoti pacientą;atlikti paciento pasirinktą intervenciją.

Įtikinti pacientą d÷l jam

svarbiausių vertybių;

informuoti pacientą; atlikti paciento

pasirinktą intervenciją.

Gerinti

paciento būklę nepaisant jo pageidavimo

Autonomijos samprata

Medicinos priežiūros pasirinkimas ir kontrol÷

Savivoka, svarbi medicinos priežiūrai

Moralin÷

saviraida, svarbi medicinos priežiūrai

Pritarimas objektyvioms vertyb÷ms

Gydytojo vaidmuo

Kompetentingas technikos specialistas

Patar÷jas arba konsultantas

Draugas arba mokytojas

Vadovas

1 lentel÷. Gydytojo - paciento santykių modeliai [16].

Gydytojo - paciento sąveikos modeliai priimant medicininius sprendimus:

Paternalistinis modelis

Konvencin÷je medicinoje istoriškai egzistavo vienintelis būdas gydyti ligą arba vyravo vienas požiūris į į terapin÷s problemos sprendimą. Vadovaujantis Hipokrato etikos principais, gydytojas rūpinosi paciento gerove ir jo interesais, tačiau paprastai į paciento valią ar nuomonę nebuvo atsižvelgiama, o paciento vaidmuo buvo minimalus [17,18]. Iki pat XX amžiaus vidurio vyravo nuostata, kad medicinos profesionalas, ypač gydytojas, geriau nei bet

(18)

kas kitas žino, kas yra jo pacientui geriausia, tod÷l siekia jo sveikatos, neatsižvelgdamas į paties paciento valią. Paternalizmas plačiąja prasme reiškią, tam tikrą asmens laisv÷s apribojimą, siekiant to asmens gerov÷s ar kitaip veikiant paties asmens labui [19]. Gydytojo ar kito sveikatos priežiūros profesionalo paternalizmas paciento atžvilgiu yra grindžiamas išimtine profesine galia. Verčiamas savo negalios pacientas pasiduoda mediko valiai ir tikisi jo gerumo (palankumo, rūpestingumo, atsakingumo, sąžiningumo ir pan.) bei pakankamo išmanymo, o mediko globa pažadama kaip tam pasidavimui adekvatus sutikimas perimti į savo rankas rūpinimąsi paciento pasveikimu [13]. Paternalistin÷ gydytojo ir paciento sąveika remiasi didesn÷s naudos pacientui principu, nes paciento kompetencija medicininiais klausimais yra ribota, o socialinis sergančiojo vaidmuo apriboja jo galią spręsti.

Paternalistinių santykių sveikatos priežiūroje modelis yra grindžiamas tuo, kad nustatyti, kas yra naudinga ar žalinga pacientui klinikin÷je situacijoje, gali tik reikiamas žinias, patirtį ir tam reikalingą socialinį statusą turintis asmuo, būtent sveikatos priežiūros profesionalas [19,15].

Subjektyvių paciento norų, poreikių ar vertybių yra paisoma tiek, kiek jos netrukdo efektyviam ligos gydymui, tod÷l su pacientu yra bendraujama tiek, kiek sveikatos priežiūros profesionalas mano esant reikalinga. Paternalistiniai santykiai paprastai yra vienpusiai, skatinantys priklausomybę ir autoriteto pripažinimą [19].

Autonomijos modelis

Autonomijos principas iš esm÷s keičia požiūrį į gydytojo ir paciento santykius.

Medicinos etikos reikalavimas traktuoti pacientą kaip autonomišką asmenį suponuoja nuostatą, kad pacientas yra paj÷gus suvokti ir įvertinti atitinkamos, jam skirtos medicinin÷s informacijos prasmingumą. Kad nereikia jo kontroliuoti ir pritaikyti j÷gos tiek kontroliuojant jo moralinį gyvenimą, tiek panaudojant kitas priemones, kurios nepripažintų jo asmenyb÷s identiteto [19,15]. Pacientų autonomiškumo principu remiasi ir pacientų teisių koncepcija.

Pacientų teisių kontekste autonomija yra traktuojama kaip teis÷ veikti pagal savo nuomonę ir spręsti pačiam, kuri realizuojama kaip saviraiškos laisv÷. Medicinos etikos tyr÷jų nuomone, bandymas palenkti asmenį į kurią nors pusę, jei jis pats nepriklausomai nuo kitų to nedarytų, tur÷tų būti traktuojamas kaip autonomijos principo nepaisymas [19]. Varžymo veiksniais iš šalies gal÷tų būti laikomi teisiniai įstatymai, grasinimai, prievarta, represijos, šantažas ar diskriminacija; iš vidaus – suklaidinta sąžin÷, ydos ar psichologiniai afektai, taip pat informacijos stoka arba dezinformacija. Tod÷l pagarbos asmens autonomijai principas

(19)

1. teisę į pasirinkimą;

2. teisę į informaciją;

3. teisę į asmens informaciją;

4. teis÷ išlaikyti paslaptį (konfidencialumas);

5. teis÷ būti nediskriminuojamam.

Medicinoje pripažinti paciento autonomiją reiškia informuoti pacientą apie diagnoz÷s, gydymo ar tyrimo tikslus, priemones, galimas pasekmes ir pašalinius poveikius ir daugelį kitų su medicininiais aspektais susijusių aspektų [20]. Medicinos etikos reikalavimas traktuoti pacientą kaip autonomišką asmenį įtakoja nuostatą, kad pacientas yra paj÷gus suvokti ir įvertinti atitinkamos, jam skirtos medicinin÷s informacijos prasmingumą. Vadinasi, autonomiškumo principas suteikia pacientui tam tikrą laisvę veikti, pasirinkti ir apsispręsti pačiam, kas jam yra svarbu be išorin÷s įtakos ir bet kokių prievartinių sankcijų. Tokiu būdu, autonomijos reikalavimas referuoja į kiekvieno individo pripažinimą kaip asmenybę, jei jis n÷ra praradęs sveiko proto, jei turi pilną sąmonę ar n÷ra kitaip praradęs savo asmeniškumo.

Partneriškas modelis

Pacientų dalyvavimo modelis remiasi medicinos etikos paradigma, kad pacientai nori aktyvaus vaidmens jų sveikatos priežiūroje ir jiems tai yra naudinga [21]. Atsižvelgiant į plačią ir daugialypę dalyvavimo sampratą gydytojo ir paciento santykių kontekste, pacientų dalyvavimas apibr÷žiamas kaip tam tikra tarpusavyje sąveikaujančių asmenų sąveika, kuri pasireiškia tam tikru poveikiu sprendimų pri÷mime medicininių konsultacijų, gydymo ar kitų medicininių procedūrų metu [19]. Mokslin÷je literatūroje pacientų dalyvavimo modelis, priimant medicininius sprendimus, dažnai yra tapatinamas su partneriškais gydytojo ir paciento santykiais, nes partneriška sąveika atspindi šio sąveikos modelio esmę [22]. Tod÷l kai kurie tyrin÷tojai pacientų dalyvavimo priimant sprendimus terminą traktuoja kaip sveikatos priežiūros teik÷jų ir vartotojų dialogą, kuris paremtas tam tikrų socialinių vaidmenų pasiskirstymu ir jų atlikimu, formuojant partneriškus santykius tarp sveikatos priežiūros paslaugų teik÷jų ir vartotojų [23,24]. Tačiau šis modelis n÷ra lengvai pritaikomas sveikatos priežiūros organizacijose d÷l klientų (pacientų), pirk÷jų (darbdavių, vyriausyb÷s, draudimo ir kt.), sveikatos priežiūros specialistų socialinių vaidmenų painiavos. Tod÷l šiuolaikin÷je sveikatos priežiūroje pacientas yra vadinamas paslaugų vartotoju, nors gydymo specifika ir teikiamų paslaugų būtinumas atskiria šias sąvokas, nes be socialinio vaidmens yra pabr÷žiamas ir paciento kaip asmens statusas [25].

(20)

Planavimo proceso analitiniai etapai

Gydytojo ir paciento sąveikos modeliai Paternalistinis

modelis

Partneryst÷s modelis Autonomijos modelis Keitimasis

informacija

Informacijos šaltinis

Vienas (iš esm÷s) Du ar daugiau Vienas (iš esm÷s) Informacijos

kryptingumas

Gydytojas

Pacientas

Gydytojas

Pacientas

Gydytojas

Pacientas Informacijos

rūšis

Medicinin÷ Medicinin÷ ir

nemedicinin÷

Medicinin÷

Informacijos kiekis

Minimalus Tiek, kiek reikia sprendime pri÷mimui

Tiek, kiek reikia sprendimo pri÷mimui Bendravimas

Sprendimo pri÷mimo (svarstymo) procese dalyvauja

Gydytojas (arba kartu su kitais gydytojais)

Gydytojas ir pacientas (ir kiti potencialūs dalyviai)

Sprendimo pri÷mimas Galutinį sprendimą priima

Gydytojas Gydytojas ir pacientas kartu

Arba gydytojas, arba pacientas

2 Lentel÷. Gydytojo - paciento sąveikos modelis priimant medicininius sprendimus

Apibendrinant literatūrą matyti, kad mediko ir paciento santykiai yra ypatingi, taip pat galima teigti, kad Lietuvoje sveikatos priežiūros praktikoje yra taikytini visi aptarti modeliai.

Koks bus pasirinktas gydytojo – paciento santykių modelis priklauso nuo paciento ir jo klinikin÷s būkl÷s.

1.2. Paciento teis÷ į informaciją

Sveikatos priežiūros sektorių reglamentuojančiuose įstatymuose yra apibr÷žiama gyventojų teis÷ gauti informaciją apie sveikatos priežiūros įstaigas, jų teikiamas paslaugas ir galimybes jomis pasinaudoti, teis÷ gauti suprantamą informaciją apie sveikatos būklę arba jos atsisakyti [26, 27, 28].

Paciento teis÷ į informaciją, teis÷ pasirinkti gydymą ar pasirinkti kitą sveikatos priežiūros paslaugą, susiformavimą ir svarbą šiuolaikin÷je medicinoje l÷m÷ įvykę pokyčiai:

laipsniškas žmogaus teisių, nuostatų, individualiųjų ir liberaliųjų vertybių įsigal÷jimas Vakarų visuomen÷se [29]. Teis÷ į informaciją buvo deklaruota 1789 m. Jungtinių Tautų organizacijos Visuotin÷je žmogaus teisių deklaracijoje, taip pat 1950 m. priimtame viename žymiausių Europos Tarybos dokumentų – Europos žmogaus teisių konvencijoje. Teis÷ į informaciją

(21)

kuriais patvirtinama paciento teis÷ į informaciją [6]. Lietuvoje pagrindinis teis÷s aktas, reglamentuojantis pacientų teises, yra Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas, Psichikos sveikatos priežiūros, Biomedicininių tyrimų etikos ir Lietuvos Respublikos Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymai [30,26,31,32]. Lietuvos Respublikos Paciento teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo kūrimo etape buvo remtasi patirtimi Europos šalių, kuriose pacientų teisių įgyvendinimas realizuojamas įvairiais būdais [33]. Paciento teis÷ į informaciją Vakarų Europoje ir JAV prasid÷jo jau šeštajame dešimtmetyje [7,8]. Paciento teis÷ į informaciją Lietuvos Respublikos įstatymuose pirmą kartą buvo patvirtinta Sveikatos sistemos įstatyme 1994 m. [7]. Teisinis paciento ir sveikatos priežiūros sistemos santykis grindžiamas Lietuvos Respublikos paciento teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymu [28], kuris buvo priimtas 1996 metais spalio 3 d. Nuo 2005 metų sausio 1 d. įsigaliojusi nauja Paciento teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo Redakcija, koreguojant ir papildant kai kurių sąvokų apibr÷žimus, aptariami pacientų sutikimo ir informavimo formos ir būdo klausimai, kas tiesiogiai susiję su išsamesn÷s informacijos gavimu [10,34].

Pasikeitimas informacija sveikatos priežiūros įstaigoje yra vienas reikšmingiausių procesų, kurie turi įtakos ligonių gydymui, tod÷l keitimasis informacija gydytojui ir pacientui yra labai svarbu [35]. Naujausi tyrimai JAV ir Kanadoje rodo, kad pacientai jaučia poreikį/tikisi aktyvesnio vaidmens sveikatos priežiūros įstaigose ir nor÷tų iš gydytojų gauti daugiau medicinin÷s informacijos apie savo sveikatą [36]. Mokslininkai nurodo, kad pacientai dalyvavimą sveikatos priežiūroje sieja su galimybe užduoti gydytojui klausimus ir gauti jiems aktualią medicininę informaciją, ypač apie gydymo alternatyvas, atliekamų medicininių procedūrų eigą, vaistų šalutinį poveikį ir kt. [37,15]. Lietuvoje atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad Lietuvos gyventojai nor÷tų žinoti savo ligos diagnozę, gydymo prognozę ar vartojamų vaistų šalutinį poveikį bei galimą riziką [11]. Užsienio šalyse atlikus tyrimus, kurių metu buvo vertinama informacijos poreikis, nustatyta, kad mažesn÷ dalis pacientų buvo susidom÷ję šalutiniu vaistų poveikiu, medicininių tyrimų duomenimis ir atliekamų procedūrų eiga, bet didesnį susidom÷jimo poreikį tur÷jo informacijai žinoti apie gydymo alternatyvas [38].

Pasaulinių tyrimų ir konsultavimo organizacija (2006m.) tyr÷ pacientų teis÷s į informacijos užtikrinimą 12 pasaulio šalių (Austrija, Belgija, Čekijos Respublika, Ispanija, Italija, Jungtin÷ Karalyst÷, Prancūzija, Vokietija, Vengrija, Švedija, Kanada ir Nigerija).

Pacientų buvo klausiama apie galimybę sveikatos priežiūros įstaigose gauti informaciją apie naujausius gydymo metodus, pacientų dalyvavimą pagal savo kompetenciją priimant atitinkamus sprendimus, susijusius su jų gydymu. Pacientų, kurių nuomone, jiems yra

(22)

suteikiama informacija apie naujausius gydymo metodus ir vaistus, daugiausia buvo Kanadoje (78 proc.) ir Vokietijoje (60 proc.), tačiau tik 41 proc. pacientas iš Belgijos ir 39 proc. iš Nigerijos man÷, kad jiems buvo suteikta ši informacija. Vertinant pacientų dalyvavimą pagal savo kompetenciją priimant sprendimus, susijusius su jų gydymu, visų šalių pacientai labai gerai vertino šią jiems teikiamą galimybę [39]. Nors dauguma pacientų pageidauja būti informuoti apie jų ligas, pageidauja išreikšti savo pozicijas/dalyvauti gydymo plano sudaryme, tačiau kai kurie pacientai išlieka pasyvūs ir vengia bet kokio dalyvavimo, bet kokios informacijos apie sveikatą. Pasyvaus būdo pasirinkimą nulemia pacientų būkl÷s sunkumas, vyresnis amžius, mažesnis išsilavinimas, lytis [40].

1.2.1. Pacientui teiktinos informacijos turinys

Pastaraisiais dešimtmečiais medicinos praktikoje vis reikšmingesnis tampa paciento informuotumo principas. Tai paciento teis÷ gauti iš gydančio gydytojo pakankamai informacijos apie savo ligą, tyrimus, gydymo eigą, prognozę, gydymo metodus. Pacientų informuotumas yra vienas iš reikšmingiausių procesų, darantis didelę įtaką ligonio gydymui.

Daugelis tyrin÷tojų pritaria tam, kad kiekvienas pacientas turi būti informuotas, kaip ir kod÷l buvo parinktas vienas ar kitas tyrimas bei gydymas, nors pacientai dažniausiai nežino koks gydymas tinkamiausiais, kokie turi būti atlikti tyrimai [41,42,43]. Pacientas taip pat turi teisę gauti tam tikrą bendro pobūdžio informaciją, t.y. informaciją, kuri n÷ra tiesiogiai susijusi su paciento sveikatos būkle ar gydymu – informaciją apie sveikatos priežiūros įstaigose teikiamas paslaugas ir galimybes jomis pasinaudoti; taip pat pacientas turi būti supažindinamas su sveikatos priežiūros įstaigos vidaus tvarkos taisykl÷se nustatytomis paciento teis÷mis ir pareigomis; pacientui turi būti pateiktas jį gydančio gydytojo vardas, pavard÷, pareigos ir informacija apie kvalifikaciją. Kita informacija, kurią turi gauti pacientas, - tai speciali informacija, susijusi su paciento sveikatos būkle ar gydymu [44].

Lietuvoje atlikto tyrimo duomenimis nustatyta, kad net ketvirtadalis tyrime dalyvavusių pacientų buvo ne visiškai patenkinti suteiktos informacijos apimtimi ir teig÷, kad jų lankomoje gydymo įstaigoje pateikiama nevisa pacientui reikalinga informacija. Tik kas antras respondentas žinojo apie lankomojoje įstaigoje teikiamas paslaugas bei galimybę jomis pasinaudoti [45]. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 6 straipsnio ketvirtojoje dalyje bei LR CK 6.727 straipsnio pirmojoje dalyje reikalaujama informaciją pacientui pateikti jam suprantama forma paaiškinant specialius medicinos terminus [26,28].

(23)

išsami, detali, pateikiama suprantamai ar kitu būdu, kuris leistų ją suvokti tam, kam ji skirta.

Teikdamas informaciją gydytojas neturi teis÷s meluoti ar teikti informaciją taip aptakiai, kad pacientas nesuprastų jos esm÷s [31,4].

Pagal bendrąją taisyklę informacija turi būti tokia, kuri leistų pacientui prieiti išvadą ir priimti sprendimą duoti sutikimą sveikatos priežiūrai ar ne. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 6 straipsnio ketvirtojoje dalyje įtvirtinama paciento teis÷ į informaciją apie jo sveikatos būklę, ligos diagnozę, medicininio tyrimo duomenis, gydymo metodus ir gydymo prognozę. Informuodamas apie gydymą, gydytojas turi paaiškinti pacientui gydymo eigą, galimus gydymo rezultatus, galimus alternatyvius gydymo metodus ir kitas aplinkybes, kurios gali tur÷ti įtakos pacientui apsispręsti, sutikti su siūlomu gydymu ar atsisakyti siūlomo gydymo, taip pat apie pasekmes, atsisakius siūlomo gydymo [28].

Vokietijoje yra ypač pabr÷žiama informacijos suteikimo svarba pacientams. Šioje šalyje d÷l paciento neturimų žinių kalt÷ yra perkeliama gydytojui. Jis turi įrodyti, kad nesielg÷

klaidingai. Tod÷l Vokietijoje labai didelis d÷mesys yra skiriamas informuotiems sutikimams, rašytiniems susitarimams. Gydytojas Lietuvoje, kaip ir Vokietijoje, privalo informuoti pacientą apie save, diagnozę, tyrimus, su gydymu susijusią riziką, šalutines pasekmes [4].

Remiantis 2005 m. Britanijos tautų sandraugos fondo atlikto tarptautinio tyrimo duomenimis, kuriame dalyvavo pacientai iš Australijos, Kanados, Vokietijos, Jungtin÷s Karalyst÷s, JAV ir N. Zelandijos. 1/6 respondentų teig÷, kad nor÷tų aktyviau būti įtraukti į jų gydymo sprendimų pri÷mimą [46]. Lietuvoje, išanalizavus 1007 respondentų nuomonę, nustatyta, kad respondentai teigiamai vertino informaciją apie gydymo trukmę – visada ją gauna trečdalis respondentų, ir beveik kas ketvirtas dažniausiai; ligos gydymo alternatyvas bei su jomis susijusią riziką – visada gauna beveik trečdalis respondentų ir beveik kas trečias – dažniausiai. Geriausiai respondentai buvo informuoti apie savo ligos diagnozę ir prognozę, tačiau daugiau kaip pus÷ respondentų nurod÷, kad trūksta informacijos profilaktines sveikatos išsaugojimo priemon÷ms [47]. Remiantis Vokietijoje ir Lietuvoje (Kauno apskrityje) atlikto tyrimo duomenimis nustatyta, kad vokiečiai akcentuoja abipus÷s informacijos svarbą, o Kauno apskrities medikų nuomon÷s pasiskirstymas išsid÷st÷ sekančiai: reikia informuoti pacientus – 50,2 proc., reikia, bet ne visada – 32,3 proc., 17,5 proc. medikų galvoja, kad n÷ra reikalo gaišti laiką tokiai informacijai teikti. 69 proc. Kauno apskrities pacientų įsitikinę, kad tokia informacija būtina, 70 proc. pacientų nor÷tų tur÷ti ligos istorijos kopiją. Įdomu tai, kad Kauno apskrities medikai nesistengia gerai išaiškinti pacientui diagnozę ir galimas gydymo pasekmes. Tik 32 proc. pacientų suprato visą informaciją, 54,1 proc. suprato iš dalies, 12 proc. nesuprato. Kardinaliai skiriasi medikų ir pacientų nuomon÷ apie gydymo tinkamumą:

(24)

jeigu 84 proc. medikų atrodo, kad jie gydo tinkamai, tai tik 48,4 proc. pacientų su tuo sutiktų.

Atliktoje Kauno apskrities apklausoje buvo pasidom÷ta ir apie pacientų informuotumą d÷l ligos diagnoz÷s, tyrimų rezultatų, ligos prognozę, ligos komplikacijas, kitus gydymo būdus.

Paaišk÷jo, kad tik 54 proc. kažką žino apie ligos prognozę, 50,2 proc. pacientų buvo supažindinti su ligos komplikacijomis, o su kitais gydymo būdais tesupažindinti 37,2 proc.

Taigi darytina išvada, kad Lietuvoje pritaikius Vokietijos standartus, daugumai Lietuvos medikų tektų bylin÷tis teismuose [47].

Panašūs duomenys gauti ir 2002 m. Kauno apskrityje vykdyto tyrimo metu. Jo metu taip pat nustatyta, kad tik beveik kas antras apklaustasis pacientas suprato jiems pateiktą informaciją apie ligą, gydymo eigą, gydymo rezultatus bei galimus gydymo metodus [48].

2007 m. atlikto tyrimo metu apklausiant Lietuvos stacionaruose gulinčius pacientus nustatyta kad dauguma pacientų nurod÷, kad jie pakankamai informuoti apie savo ligą, medicininių tyrimų rezultatus, gydymo metodus ir galimas gydymo pasekmes, ir jie nurod÷, kad tą informaciją suprato pakankamai gerai. Dauguma gydytojų mano, kad pacientams suteikiama informacija susijusi su gydymu. Statistiškai reikšmingas ryšys tarp pacientų ir gydytojų nuomonių apie paciento teises į informaciją užtikrinimo taikymo paciento dalyvavimui priimant sprendimus nenustatytas [33].

1.2.2. Pacientų teis÷s į informaciją teisinis reglamentavimas Lietuvoje

Paciento teis÷ į informaciją taip pat yra sud÷tin÷ teis÷, kurią sudaro teis÷ į informaciją apie asmens sveikatos priežiūros paslaugas, teis÷ į informaciją apie savo sveikatos būklę, teis÷

susipažinti su medicinos dokumentais ir taisyti juose įrašus, teis÷ nežinoti informacijos apie savo sveikatos būklę ir teis÷ į informaciją apie pagrįstą išrašymą iš asmens sveikatos priežiūros įstaigos.

Teis÷ į informaciją apie asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Reglamentuojamame Sveikatos sistemos įstatymo 84 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pacientas turi teisę gauti informaciją apie sveikatos priežiūros įstaigas, jų teikiamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas ir galimybes jomis pasinaudoti. Sveikatos priežiūros įstaigoje pacientui turi būti pateiktas jį gydančio gydytojo vardas, pavard÷, pareigos ir informacija apie kvalifikaciją. Pacientas turi būti supažindintas su sveikatos priežiūros įstaigos vidaus tvarkos taisykl÷se nustatytomis paciento teis÷mis ir pareigomis [28, 9].

(25)

Teis÷ į informaciją apie savo sveikatos būklę. Sveikatos sistemos įstatymo 84 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikos gyventojai turi teisę į informaciją apie savo sveikatą. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje konkretizuotas teis÷s į informacijos apie sveikatos būklę turinys. Pacientas turi teisę į informaciją apie savo sveikatos būklę, ligos diagnozę, medicininio tyrimo duomenis, gydymo metodus ir gydymo prognozę. Informuodamas apie gydymą, gydytojas turi paaiškinti pacientui gydymo eigą, galimus gydymo rezultatus, galimus alternatyvius gydymo metodus ir kitas aplinkybes, kurios gali tur÷ti įtakos paciento apsisprendimui sutikti ar atsisakyti siūlomo gydymo, taip pat apie pasekmes atsisakius siūlomo gydymo. Informacija pacientui turi būti pateikta atsižvelgiant į jo amžių ir sveikatos būklę, jam suprantama forma, paaiškinant specialius medicinos terminus. Sveikatos priežiūros įstaigos vidaus dokumentuose gali numatyti informacijos apie paciento sveikatos būklę pateikimo ir įforminimo tvarką.

Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad pacientas turi teisę sužinoti kito specialisto nuomonę apie savo sveikatos būklę ir siūlomą gydymą bei diagnozę [28,9].

Teis÷ susipažinti su medicinos dokumentais, gauti jų kopijas. Reglamentuojama Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 48 straipsnis numato, kad kiekvieno paciento ligos ar slaugos istorija, ambulatorin÷ kortel÷ ar kitų medicinos dokumentų originalai saugomi asmens sveikatos priežiūros įstaigoje. Tai reiškia, kad medicinos dokumentai laikomi asmens sveikatos priežiūros įstaigos, o ne paciento nuosavyb÷. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad pacientas turi teisę susipažinti su savo medicinos dokumentais. Tai reiškia, kad paciento pageidavimu turi būti sudarytos sąlygos susipažinti su ligos istorijos, ambulatorin÷s kortel÷s ar kitais paciento medicinos dokumentų įrašais. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalis numato, kad pacientas turi teisę gauti diagnoz÷s, gydymo ir slaugos aprašymą. Pacientas turi teisę prašyti, kad jo l÷šomis būtų padarytos jo ligos istorijos ir (ar) kitų medicinos dokumentų kopijos.

Sveikatos priežiūros įstaigos vidaus dokumentuose gali patvirtinti paciento susipažinimo su medicinos dokumentų įrašais ir medicinos dokumentų kopijų išdavimo tvarką [28,9].

Teis÷ taisyti medicinos dokumentų įrašus. Vadovaujantis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 7 dalimi pacientas turi teisę reikalauti, kad gydytojas paaiškintų pacientui įrašų jo ligos istorijoje prasmę. Jeigu paciento reikalavimas yra pagrįstas, gydytojas privalo ištaisyti, užbaigti, panaikinti ir (ar) pakeisti netikslius, neišsamius, dviprasmiškus duomenis arba duomenis, nesusijusius su diagnoze, gydymu ar slauga. Jeigu

(26)

gydantis gydytojas nesutinka su tokiu paciento pageidavimu ar abejoja tokio pageidavimo pagrįstumu, tokiu atveju klausimą turi spręsti gydytojų konsiliumas [28].

Teis÷s į informaciją apie asmens sveikatos priežiūros paslaugas; teis÷s į informaciją apie savo sveikatos būklę; teis÷s susipažinti su medicinos dokumentais, gauti jų kopijas; teis÷s taisyti medicinos dokumentų įrašus ribojimas.Vadovaujantis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalimi, sveikatos priežiūros įstaiga pacientui, įskaitant nepilnamečius nuo 16 iki 18 metų, šio įstatymo 6 straipsnyje informacijos gali nepranešti tik tais atvejais, jeigu pranešimas būtų aiški prielaida rimtai žalai pacientui atsirasti (pakenktų paciento sveikatai ar sukeltų pavojų jo gyvybei). Tai reiškia, kad apie informacijos pateikimo ribojimus sprendžia gydantis gydytojas, kuris informacijos teikimo ribojimo priežastis nurodo paciento medicinos dokumentuose. Tokiais atvejais šio įstatymo 6 straipsnyje numatyta informacija pateikiama paciento atstovui ir tai prilyginama informacijos pateikimui pacientui.

Atstovui pateikta informacija pateikiama pacientui iš karto, kai išnyksta pavojus, kad jos pranešimas pacientui gali nulemti min÷tą žalą [28].

Teis÷ nežinoti informacijos apie savo sveikatos būklę. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad informacija apie savo sveikatos būklę, ligos diagnozę, medicininio tyrimo duomenis, gydymo metodus ir gydymo prognozę neturi būti pacientui, įskaitant nepilnametį nuo 16 iki 18 metų, pateikta prieš jo valią. Paciento atsisakymas nuo informacijos apie savo sveikatos būklę turi būti aiškiai išreikštas ir patvirtintas paciento parašu medicinos dokumentuose (pvz., prieš guldant į sveikatos priežiūros įstaigą pareikštas paciento atsisakymas žinoti tyrimo ar gydymo (operacijos) rezultatus). Ši nuostata netaikoma, kai, informacijos nepateikus pacientui ar kitiems asmenims, gali atsirasti žalingų pasekmių ir tų pasekmių galima išvengti pateikus informaciją paciento šeimos nariams, jo atstovui ar kitiems asmenims. Apie informacijos pateikimą pacientui prieš jo valią sveikatos priežiūros specialistas pažymi asmens paciento medicinos dokumentuose [28].

Teis÷ į informaciją apie pagrįstą išrašymą iš asmens sveikatos priežiūros įstaigos.

Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalis numato, jeigu stacionarizuoto į sveikatos priežiūros įstaigą paciento tolesnis buvimas joje n÷ra mediciniškai pagrįstas, prieš išrašant iš sveikatos priežiūros įstaigos į namus ar siunčiant į kitą sveikatos priežiūros įstaigą, pacientui turi būti išsamiai paaiškintas tokio sprendimo pagrįstumas. Gavęs tokią informaciją, pacientas apie tai patvirtina parašu medicinos dokumentuose [28].

(27)

1.3. Informuotas sutikimas

Informuoto sutikimo tikslas yra pasiekti gydytojo specialių žinių, gal÷jimo priimti sprendimus apie tinkamiausią gydymą, bei paciento, kaip savo kūno šeimininko, teis÷s spręsti d÷l to, kas daroma su jo kūnu, pusiausvyrą [49]. Tai autonomiškas patvirtinimas bet kokio su paciento sveikata susijusio sprendimo, pradedant nuo vaistų paskyrimo ir baigiant sud÷tingomis medicinin÷mis operacijomis [50]. Asmuo duoda informuotą sutikimą tada, jei jis aiškiai supranta jam pateiktą informaciją ir galutin÷ autorizacija sprendimo pri÷mime priklauso nuo paties paciento, bet ne nuo gydančio gydytojo [51]. Tačiau jeigu asmuo, kuris dav÷ sutikimą, nebuvo gavęs reikiamos informacijos ir nesuprato, kam sutinka, toks sutikimas tiek užsienio valstyb÷se, tiek Lietuvoje (LR CK 1.91 str.) gali būti pripažintas negaliojančiu [26,49].

Daugelyje Europos valstybių teis÷s aktuose neįvardijama, kokia informacija ir kiek jos turi būti pranešama pacientui, tod÷l tinkamo informavimo pareigos turinys nustatomas analizuojant teismų praktiką bei medicinos mokslo ir praktikos laim÷jimus, papročius, atsižvelgiant į paciento pageidavimus (pvz., Austrijoje, Belgijoje, Danijoje, Vokietijoje) [52].

Kitose valstyb÷se (Suomijoje, Olandijoje, Švedijoje) teis÷s aktai, panašiai kaip ir Lietuvoje, numato tik pavyzdinį praneštinos informacijos sąrašą, o visa reikiama informacija turi būti teikiama atsižvelgiant į faktines aplinkybes. Paciento informavimo pareigą teis÷s aktai gali traktuoti plačiau nei vien kaip pareigą pranešti informaciją apie jo sveikatos būklę ar jam teiktiną sveikatos priežiūrą. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 6 straipsnyje įtvirtinama paciento teis÷ gauti informaciją apie sveikatos priežiūros sistemoje teikiamas paslaugas ir galimybes jomis pasinaudoti, apie jį gydančio gydytojo ir slaugančio darbuotojo vardą, pavardę, pareigas ir kvalifikaciją [52]. Pacientas turi būti informuojamas apie sveikatos priežiūros ar slaugos įstaigos vidaus tvarkos taisykles ir tvarką, kiek tai susiję su jo buvimu toje įstaigoje. LR CK 6.719 straipsnyje taip pat reikalaujama iš paslaugų teik÷jo, dar prieš sudarant paslaugų sutartį (taip pat sveikatos priežiūros paslaugų), suteikti klientui išsamią informaciją, susijusią su teikiamų paslaugų pobūdžiu, jų teikimo sąlygomis, paslaugų kaina, teikimo terminais, galimais padariniais, bei kitokią informaciją, turinčią įtakos klientui apsispręsti sudaryti sutartį. Vienu iš tinkamo paciento informavimo pareigos elementų laikytina ir pareiga sudaryti sąlygas pacientui sužinoti kito specialisto nuomonę apie savo sveikatos būklę ir siūlomą gydymą (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 6 str. 9 d.) [28]. LR CK 6.727 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyti tokie pat reikalavimai gauti informaciją, kai asmens sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos pagal sutartį. Teis÷s aktuose

(28)

paprastai nepateikiama išsamaus sąrašo, kokia informacija turi būti pranešama pacientui [4, 26]. Mokslininkai teigia, kad šiuolaikin÷je medicinoje retai kada yra tik vienas galimas tyrimo, gydymo, procedūrų sprendimas, dažniausiai yra keletas alternatyvų, tod÷l paciento informuoto sutikimo procedūra yra sud÷tinga, kadangi pacientas gali reikalauti suteikti jam visą ir visokią informaciją, kurios jam reikia priimti sprendimą duoti ar neduoti sutikimą [53].

Remiantis protingumo kriterijumi, informuodamas pacientą gydytojas tur÷tų labiau koncentruotis į didelę žalą, nors jos atsiradimo rizika maža, nei į menką žalą, nors jos atsiradimo rizika didesn÷ [4].

Lietuvoje atliktas tyrimas parod÷, kad, prieš pateikiant raštišką informuotą sutikimą, tik 64,8 proc. pacientų nurod÷, kad gydytojas su jais tar÷si d÷l medicininių tyrimų, skiriamų procedūrų [45]. Vilniuje atliktos tikslinių pacientų ir medicinos atstovų grupių apklausos metu nustatyta, kad savo interesų atstovavimą pacientai vis dar yra linkę palikti gydytojams, kadangi jie nesijaučia turintys tam reikalingos informacijos, bei galintys ką nors pakeisti [19].

Tai patvirtina, kad iki šiol pacientas vis dar n÷ra pakankamai aktyvus sveikatos priežiūros dalyvis ir tarp sveikatos priežiūros specialisto ir paciento yra susiformavęs ir vyrauja paternalistinių santykių modelis, tačiau pripažįstama, jog paciento, kaip aktyvaus ir lygiaverčio partnerio, vaidmuo sveikatos priežiūros procese ypač svarbus [53]. Tam, kad pacientas aktyviai įsitrauktų į sprendimų pri÷mimą konsultacijų, gydymo ar medicininių procedūrų metu, tur÷tų būti išpildytos sekančios sąlygos: suteikiama laisv÷ išreikšti savo nuomonę, pasirinkimo laisv÷; pateikiama išsami medicinin÷ informacija; atsižvelgiama į subjektyvias paciento vertybes; gaunamas paciento sutikimas; sprendimas turi būti priimtas abipusiu sutarimu. Visi šie elementai yra glaudžiai susiję; be išsamios medicinos specialisto informacijos pacientas n÷ra paj÷gus spręsti ir suteikti sutikimo, kadangi be autonomijos sutikimas pripažįstamas negaliojantis [19]. Priimant sprendimus, susijusius su paciento sveikata, visas d÷mesys skiriamas paciento sveikatos būkl÷s gerinimui, tačiau skirtingose medicinos srityse skirtingai yra vertinama, kokiu lygiu reikalingas pacientų įtraukimas į medicininių sprendimų pri÷mimą [55]. Tyrimai rodo, kad požiūris į pacientų dalyvavimą daugiausiai priklauso nuo socialinių ir demografinių pacientų charakteristikų, kultūrinio konteksto ir paciento ligos pobūdžio [56, 57]. Švedijoje atlikus tyrimą nustatyta, kad su pacientais daugiau bendrauja privačiuose pirmin÷s sveikatos priežiūros centruose dirbantys gydytojai [19,58], taip pat nustatyta, kad pacientų aktyvumui didžiausią įtaką turi pacientų amžius; daugiau laiko, o kartu ir aktyvesnio bendradarbiavimo konsultacijų metu, pageidavo jaunesni ir turintys aukštesnį išsilavinimo lygį asmenys, tuo tarpu vyresnio amžiaus asmenys

(29)

akcentuoja, kad aktyvų bendravimą, ir sprendimų pri÷mimą gali lemti ir ligos pobūdis bei paciento kompetencijos ribos sprendžiant iškilusias sveikatos priežiūros problemas [60].

Lietuvoje iš 305 apklausoje dalyvavusių gydytojų (BPG, gydytojai specialistai, terapeutai, felčeriai, kurių darbo stažas – 5–32 metai) net 30,3 proc. respondentų nurod÷, kad neišsamios informacijos apie gydymą suteikimas tarp gydytojo ir paciento sukelia konfliktinę atmosferą, visa tai sąlygoja pacientų nepasitik÷jimą gydytojais, sudaro savo nuomon÷s išreiškimo barjerą, šie pacientai dažniau linkę ieškoti apie savo sveikatos būklę papildomos informacijos papildomuose šaltiniuose [14]. Mokslininkų nuomone, medicinin÷s informacijos papildomuose šaltiniuose ieško tie pacientai, kurie jaučia, kad gydytojai neįvertina, ignoruoja jų nuomonę, arba sveikatos priežiūros paslaugomis nepatenkinti pacientai [61].

Apibendrinant galima teigti, kad paciento teis÷ į informaciją yra labai svarbus veiksnys tarp sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojų ir paciento. Pacientas, žinodamas visą informaciją apie savo sveikatą, jos būklę bei realias galimybes, gali aktyviau dalyvauti sprendžiant su sveikata susijusius klausimus.

1.3.1. Paciento informavimo standartas

Pagal tai, kam yra teikiamas prioritetas asmens kūno neliečiamumo ir apsisprendimo paciento autonomijos) teisei ar teis÷s į sveikatą ir gerov÷s (kartu prioritetas būtų suteikiamas ir gydytojo profesijos prigimčiai veikti paciento interesais) apsaugai, skiriami paciento arba gydytojo (medicinos profesijos) informavimo standartai. Kai prioritetas teikiamas asmens sveikatos ir gerov÷s teisei, spręsti informavimo klausimą paliekama individualiam gydytojui ar gydytojų grupei (kitaip tariant medicinai, kaip profesijai), tačiau remiantis gydytojo profesijos vertinimais (šiuo atveju bylos eigą ir baigtį lemia ekspertų išvados). Paciento gerov÷s ir sveikatos interesai sutapatinami su medicinos požiūriu optimaliu elgesio modeliu [4]. Austrijos Aukščiausiasis Teismas yra pareiškęs nuomonę (ji gali būti laikoma chrestomatine teismų galios ir medicinos paternalizmo įtvirtinimo požiūriu), kad į pirmą vietą turi būti keliama paciento gerov÷, antroje vietoje - jo teis÷ į apsisprendimą, o apie informavimo apimtį ir standartą turi spręsti teismas. Jeigu prioritetas teikiamas paciento kūno neliečiamumo ir apsisprendimo teisei (į pacientą orientuotas informavimo standartas), turi būti taikomas vienas iš dviejų gana sud÷tingų testų. Vieną testą galima pavadinti protingo paciento testu. Šiuo atveju pateikiama tik tokia informacija, kurios tik÷tinai reikia protingam pacientui (protingam žmogui) priimti sprendimus. Antrasis testas yra subjektyvus,

(30)

individualaus paciento, kai atsižvelgiama į konkretaus paciento poreikius, galimybes suvokti informaciją, jo intelektą [4].

Lietuvoje teis÷s aktai numato mišrų informavimo standartą. Viena vertus, gydytojams suteikiama teis÷ spręsti informacijos apimties klausimą, kita vertus, reikalaujama, informuojant apie gydymą, paaiškinti aplinkybes, kurios gali tur÷ti įtakos konkretaus paciento apsisprendimui sutikti su siūlymu gydytis ar atsisakyti siūlomo gydymo, o šis reikalavimas būdingas individualaus paciento testui. Lietuvoje n÷ra duomenų, kurie pateiktų, koks paciento informavimas laikytinas tinkamu. Lietuvoje yra vertinamas tik tinkamas informavimo pareigos vykdymas. Praktiniu požiūriu lengviau pritaikomas yra protingo paciento testas, leidžiantis objektyvinti reikalavimus teiktinai informacijai [4]. Sprendžiant tinkamo informavimo pareigos įvykdymo klausimą nedera remtis tik pripažinta medicinos praktika, kadangi, pirmiausia, tokią idealiai tinkančią praktiką sunku rasti d÷l skirtingų faktinių aplinkybių, antra, paciento sprendimas d÷l jo sveikatos priežiūros n÷ra gydytojo medicinos sprendimas, tai labiau susiję su paciento požiūriu į tam tikras vertybes, jų vertinimu ir poreikiais. Gydytojo veiksmų profesinis standartas yra svarbus gydytojui priimant medicinos sprendimus, tuo tarpu duodamas sutikimą, sprendimą turi priimti pacientas, o ne gydytojas, tod÷l informacijos klausimo sprendimas turi būti orientuotas į paciento poreikius, interesus [4].

Dabar vis dažniau naudojami rašytin÷s formos standartiniai sutikimo dokumentai, kuriuos pacientai pasirašo prieš medicinos procedūrą, tačiau jie kelia kitą problemą - iš tokio dokumento paprastai lieka neaišku, ar pacientas yra tinkamai informuotas ir, atitinkamai, ar toks sutikimas išreiškia jo tikrąją valią [62].

Įvairių valstybių teis÷ nustato skirtingus informuoto sutikimo formos reikalavimus.

Lietuvos teis÷s aktai, kitaip nei užsienio valstybių, gana dažnai reikalauja, kad paciento, o kai už jį sutikimą duoda kiti asmenys (atstovai) jų sutikimas būtų išreikštas rašytine forma.

Sutikimo rašytin÷s formos reikalavimai įtvirtinti LR CK 2.25 straipsnio pirmojoje trečiojoje dalyje, 2.27 straipsnio pirmojoje dalyje, 6.728 straipsnio pirmojoje dalyje, 6.729 straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyje; Biomedicininių tyrimų etikos įstatymo 2 straipsnio septintojoje dalyje, 8 straipsnyje; Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 17 straipsnio pirmojoje dalyje, 18 straipsnio trečiojoje dalyje; Sveikatos sistemos įstatymo 20 straipsnio antrojoje dalyje bei kituose teis÷s aktuose. Pažym÷tinas ir vienas Civilinio kodekso reguliavimo ypatumas, susijęs su paciento sutikimo forma. Pagal kodekso 6.730 straipsnį reikalaujama, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugų teik÷jas apie visus savo veiksmus (asmens sveikatos priežiūros

(31)

dokumentus, o pacientas ar jo atstovas tai pasirašytų. Toks reikalavimas iš esm÷s įtvirtina rašytinę sutikimo formą visais atvejais, kai pacientą ir gydytoją sieja asmens sveikatos priežiūros paslaugų sutartis [9,26,30,32,].

Daug kur n÷ra keliami specialūs formos reikalavimai, tačiau kai kuriais atvejais, paprastai sud÷tingesn÷ms ar didesnę riziką keliančioms medicinos procedūroms keliamas rašytin÷s formos reikalavimas, pavyzdžiui, kai kuriose Kanados regionuose (Manitoboje, Ontaryje, Kvebeke, Saskačevane) reikalaujama rašytinio sutikimo chirurginei operacijai [63], Belgijoje, Švedijoje ir Suomijoje rašytin÷s formos sutikimo reikalaujama organų donoryst÷s atvejais [52]. Kitais atvejais pakanka ir žodinio ar net numanomo sutikimo. Gydytojo ir paciento teisiniams santykiams apskritai yra būdingas žemas formalumo lygis, tod÷l dažnai buvus paciento sutikimą teismai nustato iš paciento žodžių ir veiksmų (pvz., gydytojui pasakius, kad reikia suleisti vaistus, pacientas ištiesia ranką, odontologui paaiškinus procedūros esmę, pacientas atsis÷da į specialią k÷dę ir išsižioja ir t. t.). Toks numanomas sutikimas dar vadinamas sutikimu, duotu konkliudentiniais veiksmais. Tačiau pra÷jusiame amžiuje užsienio teismai (pvz., Vokietijos Federalinis Aukščiausiasis Teismas prad÷jo reikšti nuomonę, kad numanomas paciento sutikimas kelia jo turinio nustatymo problemą.

Vienintelis realus būdas nustatyti, kam pacientas sutiko, yra pritaikyti objektyvų protingo paciento testą) [4].

Apibendrinant galima teigti, kad informuoto asmens sutikimo principo susiformavimą ir jo svarbą šiuolaikin÷je medicinoje l÷m÷ visuomen÷s gyvenime vykę pokyčiai, laipsniškas žmogaus teisių nuostatų ir liberaliųjų vertybių įsigal÷jimas Vakarų šalių visuomen÷se.

Informuotas sutikimas yra etin÷ koncepcija, glaudžiai siejanti šiuolaikin÷s medicinos etikos ir medicinos praktikos principus. Informuoto sutikimo esm÷ - pasiekti pusiausvyrą, tarp gydytojo specialių žinių, geb÷jimo priimti sprendimus apie tinkamiausią gydymą, bei paciento teis÷s spręsti d÷l jo sveikatos. Siekiant, kad pacientas aiškiai suvoktų savo apsisprendimo pasekmes, o jo sutikimas atlikti tam tikras medicinines procedūras ar jų atsisakyti būtų pilnavertis ir tur÷tų teisinę reikšmę, keliami pagrindiniai reikalavimai: laisvanoriškumas, kompetencija, informavimas, supratimas, sutikimas atlikti medicininę intervenciją.

1.3.2. Informuoto paciento sutikimo teisinis reglamentavimas Lietuvoje

Teis÷s aktais n÷ra detalizuotas informuoto paciento sutikimo turinys kiekvienu atveju.

Konkretus informuoto paciento sutikimo turinys sietinas su kitomis paciento teis÷mis ir tiesiogiai priklauso nuo konkrečios asmens sveikatos priežiūros paslaugos (jos rūšies,