LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS
MAISTO SAUGOS IR GYVŪNŲ HIGIENOS KATEDRA
Gintarė Matijošaitytė
LIETUVOJE SKERDŽIAMŲ KIAULIŲ KAI KURIŲ
SKERDENOS KOKYBĖS RODIKLIŲ PALYGINAMASIS
ĮVERTINIMAS
Magistro darbas
Darbo vadovas:
E. doc. p. Artūras Stimbirys
Magistro darbas atliktas 2005 – 2007 metais Lietuvos veterinarijos akademijos Maisto saugos ir gyvulių higienos katedroje.
Magistro darbą paruošė: Gintarė Matijošaitytė
(parašas)
Magistro darbo vadovas: E. doc. p. Artūras Stimbirys (parašas)
Recenzentas:
TURINYS
LENTELĖS 4
PAVEIKSLAI 5
ĮVADAS 6
1. LITERATŪROS APŽVALGA 8
1.1 Kiaulininkystės būklė Lietuvoje ir ES šalyse 8 1.1.2 Kiaulių supirkimo tvarka ir vertinimo sistema 11 1.1.3 Lietuvoje veisiamų kiaulių selekcija 16
1.2 Faktoriai, įtakojantys kiaulių skerdenų kokybės rodiklius 18 1.2.1 Veislės ir mišrinimo įtaka skerdenų kokybei 19 1.2.2 Mitybos reikšmė kiaulių skerdenų kokybei 22 1.2.3 Laikymo technologijos ir mikroklimato parametrai 28 1.2.4 Kiti veiksniai, turintys įtakos skerdenų kokybei 31
1.3 Kiaulių ir jų skerdenų raumeningumo vertinimas 32
1.3.1 Įvairūs matavimo metodai raumeningumui nustatyti 33
2. TYRIMŲ METODIKA 37 2.1. Tyrimų rezultatai 38
2.1.1. Žemės ūkio bendrovių „A“, „B“, „C“, „D“, „E“, „F“, „G“ analizė 38 2.1.2. Kompleksų „H“, „I“, „J“, „K“, „L“, „M“, „N“ analizė 45 2.1.3. Žemės ūkio bendrovių ir kompleksų palyginamasis įvertinimas 52
2.1.4. Lietuvos ir Lenkijos kiaulių skerdenų rodiklių palyginimas 55
APTARIMAS IR IŠVADOS 58
IŠVADOS 60
SANTRAUKA 62
NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS 65
LENTELĖS
1 lentelė. Lietuvos kiaulių veislininkystės stipriosios ir silpnosios pusės. 8 2 lentelė. Kiaulių skerdenų skirstymas į klases. 12 3 lentelė. Kainos perskaičiavimo koeficientai. 14 4 lentelė. Rekomenduojami pramoninio mišrinimo (hibridizacijos) deriniai. 21 5 lentelė. Pasisavinamų aminorūgščių kiekis kiaulių pašaruose. 23 6 lentelė. Energijos ir lizino įtaka pašarų sunaudojimui, priesvoriams ir pašarų konversijai. 23 7 lentelė. Santykinė pašarų išraiška. 26
8 lentelė. Priesvoriai ir penėjimo trukmė. 27
9 lentelė. Kiaulių talpumo normos. 29
10 lentelė. Kiaulidžių optimalūs klimato parametrai. 31 11 lentelė. Žemės ūkio bendrovėse užaugintų kiaulių skerdenų rodikliai. 39 12 lentelė. Žemės ūkio bendrovėse augintų kiaulių skerdenų duomenų vidurkių palyginimas. 42 13 lentelė. Kompleksuose užaugintų kiaulių skerdenų rodikliai. 46 14 lentelė. Kompleksuose augintų kiaulių skerdenų duomenų vidurkių palyginimas. 49 15 lentelė. Žemės ūkio bendrovėse ir kompleksuose išaugintų kiaulių skerdenų rodiklių vidurkių
palyginimas. 51
16 lentelė. Lietuvoje ir Lenkijoje išaugintų kiaulių skerdenų vidutinių rodiklių palyginimas. 55 17 lentelė. Kiaulių skerdenų kokybės įvertinimas pagal SEUROP raumeningumo klases 2004 – 2005
PAVEIKSLAI
1 pav. Kiaulių veisimo piramidinis principas. 9 2 pav. ŽŪB „A“, „B“, „C“, „D“, „E“, „F“, „G“ skerdenų duomenų palyginamasis įvertinimas. 43 3 pav. ŽŪB „A“, „B“, „C“, „D“, „E“, „F“, „G“ palyginimas pagal skerdenų klases. 44 4 pav. Kompleksų „H“, „I“, „J“, „K“, „M“, „N“ skerdenų duomenų palyginamasis įvertinimas. 51 5 pav. Kompleksų „H“, „I“, „J“, „K“, „L“, „M“, „N“ palyginimas pagal skerdenų klases. 52 6 pav. ŽŪB ir kompleksuose išaugintų kiaulių skerdenų rodiklių vidurkių palyginimas. 53 7 pav. ŽŪB ir kompleksų palyginimas pagal skerdenų raumeningumo klases. 54 8 pav. Lietuvos ir Lenkijos kiaulių skerdenų vidutinių rodiklių palyginimas. 56 9 pav. Lietuvos ir Lenkijos kiaulių skerdenų palyginimas pagal skerdenų raumeningumo klases. 57
ĮVADAS
Kiaulininkystė yra viena iš prioritetinių gyvulininkystės šakų Lietuvoje. Šalyje pagamintos mėsos balanse kiauliena sudaro didžiausią dalį. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, ši gyvulininkystės šaka neprarado aktualumo, nes ES ir pasaulio rinkose kiaulienos paklausa kiekvienais metais padidėja 1 – 2 procentais.
Lietuvoje vidutiniškai laikoma 1 mln. 73 tūkst. kiaulių. Ūkininkai ir pavieniai gyventojai išaugina apie 54,2 %, o žemės ūkio bendrovės ir įmonės apie 27,6 %. Tuo tarpu, Latvijoje vidutiniškai laikoma 436 tūkst., Estijoje – 354 tūkst., Lenkijoje – 17,4 mln. kiaulių. Danija ir Olandija kasmet išaugina po 20 mln., o kitos ES šalys – apie 111 mln. kiaulių.
Dėl gero prisitaikomumo prie šėrimo ir laikymo sąlygų Lietuvoje auginamos Lietuvos baltosios ir Lietuvos vietinės kiaulės, tačiau yra ir įvežtų, ypač daug – iš Vakarų Europos šalių: Švedijos, Suomijos, Vokietijos, Belgijos landrasų; Suomijos ir Anglijos jorkšyrų, diurokų, pjetrėnų ir kitų veislių.
Nors rinkoje vartotojai gali rasti įvairių ir labai skirtingų kiaulienos gaminių, tačiau, kylant pragyvenimo lygiui, atliekant mažiau fizinio darbo bei kintant mitybos įpročiams, didžiausią paklausą ES ir pasaulio rinkose turi raumeninga kiauliena. Be to, nuo 2002 m. gegužės mėn. už supirktas kiaules specializuotos įmonės atsiskaito pagal naujas įkainojimo taisykles (patvirtinta 2001-12-28, Nr. 464). Pagrindiniai vertinimo kriterijai pagal šias taisykles yra skerdenos masė, raumeningumas (raudonos mėsos kiekis) bei lašinių storis. Raumeninga, su plonesniais lašiniais skerdena vertinama brangiau.
Todėl mokslo ir mokymo įstaigų darbuotojai, Konsultavimo tarnybos, Valstybinės kiaulių veislininkystės stoties bei kiaulių veislynų specialistai, kiaulininkystės įmonių darbuotojai ir ūkininkai stengiasi nuolat didinti kiaulių raumeningumą. Tai įmanoma pasiekti tik suderinus visų rentabilios kiaulininkystės grandžių darbą – pilnavertį įvairių kiaulių grupių šėrimą, laikymą optimaliose mikroklimato sąlygose ir pastovią, nuoseklią gyvulių selekciją šia kryptimi.
Mūsų kiaulių atranka pagal raumenų kiekį skerdenoje atsiliko nuo kiaulių atrankos Vakarų šalyse, kuriose labai griežta atranka pagal šį požymį vykdoma jau apie 40 metų. Todėl Lietuvos kiaulių veislininkystei svarbu ne tik sumažinti skirtumą tarp Lietuvos ir Vakarų šalių
taip vadinamų ekonominių požymių genetinės vertės, bet ir neprarasti kai kurių mūsų dar išlaikytų kiaulių pranašumų funkcinių požymių atžvilgiu.
Darbo tikslas - įvertinti veiksnius, kurie lemia kiaulių skerdenų kokybę, bei palyginti
įvairiose žemės ūkio bendrovėse ir kompleksuose auginamų kiaulių skerdenų rodiklius (skerdenos svoris, kg; lašinių storis, mm; raumeningumas % (FOM). Taip pat, palyginti Lietuvoje ir Lenkijoje užaugintų kiaulių skerdenų rodiklius.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Kiaulininkystės būklė Lietuvoje ir ES šalyse
Lietuvoje kiaulininkystė turi senas ir gilias tradicijas. Lietuvos gyventojai visada suvartodavo didelį kiekį kiaulienos, lyginant su kitos rūšies mėsa ( I. Jančienė, 2005).
2006 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo laikoma 1114100 kiaulių, arba 3,8 % daugiau negu 2005 m. pradžioje. Nors dar daug gyventojų laiko po keletą kiaulių savo reikmėms, tačiau didžiausios jų grupės yra sukoncentruotos stambiuose kompleksuose ir veislynuose. Bendroje mėsos gavyboje kiauliena sudaro per 50 %. Per paskutiniuosius ketverius metus šios mėsos suvartojimas išaugo nuo 25,4 iki 39,0 kg 1 gyventojui per metus (ES šalių vidurkis – 43,8 kg/1 gyventojui). Tai dar kartą įrodo, kad šalyje kiaulių auginimas yra tradicinė gyvulininkystės šaka ( A. Baravykas ir kt.,2006, VIEH UND FLEISCH, ZMP, 2005).
Lietuvos kiaulių veislininkystėje galima išskirti stipriąsias ir silpnąsias puses (1 lentelė).
1 lentelė. Lietuvos kiaulių veislininkystės stipriosios ir silpnosios pusės. (A. Gapšys ir kt., 2006).
Stipriosios pusės: Silpnosios pusės:
Senos kiaulių auginimo tradicijos; Nedidėjantis auginamų kiaulių skaičius; Kiaulių auginimo pelningumas; Žemas bandos apyvartumas
smulkiuose ūkiuose Sukauptas pakankamai geras veislinių
kiaulių genofondas;
Kiaulienos vartojimo didėjimas; Aukšta kiaulienos kokybė;
Vyriausybės parama ūkių modernizavimui.
Vyrauja smulkūs natūrinio ir pusiau natūrinio tipo ūkiai, kuriuose naudojamos neefektyvios gyvulininkystės technologijos, gaunama žemos kokybės mėsos produkcija, kiekis neatitinka rinkos reikalavimų
Plėtojant Lietuvoje kiaulininkystę – būtinas jos intensyvinimas, gaminamos produkcijos savikainos mažinimas bei kokybės gerinimas. Tai įgyvendinti galima stambiose gyvulininkystės įmonėse – kompleksuose. Šalyje yra sukurtas aukštos gamybos koncentracijos
ir specializacijos kiaulininkystės kompleksų tinklas, kurių didžioji dalis prisitaikę prie naujų ūkininkavimo sąlygų.
Pašarų sąnaudų mažinimui, skerdienos kokybės gerinimui įtakos turi ne tik šėrimo ir laikymo technologijų tobulinimas, bet ir perspektyvių veisimo metodų taikymas (I. Jančienė, 2005).
Svarbus vaidmuo raumeningos, geros kokybės ir rentabilios kiaulienos gavyboje tenka pramoniniam mišrinimui, kuris turi būti plėtojamas kompleksuose, prekinėse fermose bei individualiuose (ūkininkų) ūkiuose. Lietuvoje laikomos kiaulių veislės bei esanti veisimo sistema tam sudaro palankias sąlygas.
Lietuvoje kiaulės veisiamos piramidiniu principu (1 pav.)
1 pav. Kiaulių veisimo piramidinis principas (A. Baravykas ir kt., 2006).
I – aukščiausios grupės veislynai, kurių yra 11. Juose įvairių veislių kiaulės gerinamos grynuoju veisimu.
II – pirmos grupės veislynai, kurių yra 32. Juose dauginamos grynaveislės kiaulės ir ruošiamos tolimesniam veisimui (pramoniniam mišrinimui) pirmos kartos (F1) mišrūnės kiaulaitės ir mišrūnai kuiliukai.
III – prekiniai ūkiai: kompleksai, prekinės fermos, ūkininkai, vykdantys pramoninį mišrinimą bei auginantys gautus dviejų, trijų ar daugiau veislių hibridus mėsai.
Lietuvoje prekiniais ūkiais (auginantys virš 50 kiaulių) galima būtų pripažinti apie 620 ūkių, auginančių 539 tūkst. kiaulių (vidutiniškai 870 kiaulių ūkyje). Pramoninio tipo ūkių,
I
II
auginančių vienu metu virš 1 tūkst. kiaulių nėra daug, tačiau jie užaugina daugiausiai kiaulių. Lietuvoje tik 65 tokio dydžio ūkiai (0,04 proc.), tačiau juose kiaulių koncentracija didelė (vidutiniškai 7 tūkst.) ir jie užaugina daugiau kaip pusę realizuojamų kiaulių.
Lietuvoje kiaulių laikymo koncentracija žymiai didesnė nei galvijų. Kiaulių skaičius vienam hektarui žemės ūkio naudmenų 2005 m. buvo 0,42 kiaulės. Kiaulių auginimas visoje šalyje yra išsidėstęs beveik tolygiai. Du kartus daugiau už vidurkį kiaulių auginama Jonavos, Elektrėnų ir Birštono savivaldybėse. Vidutiniškai vienam Lietuvos gyventojui tenka 0,3 kiaulės.
Lyginant su kitomis ES šalimis, kiaulių tankumas vienas mažiausių Vokietijoje – 1,5 kiaulės/ha. Didžiausias tankumas Olandijos ir Danijos šalyse – atitinkamai 5,8 ir 5,0 kiaulės/ha. ES-15 vidurkis – 0,9 kiaulės/ha. Mūsų kaimyninėse šalyse - Latvijoje – 0,3 kiaulės/ha, Lenkijoje – 1,1 kiaulės/ha. Didžiausia kiaulių koncentracija šalies mastu yra Danijoje – 2,5 kiaulės gyventojui.
Vertinant kiaulių skaičių, ES šalyse, priešingai pasaulinei tendencijai, jų skaičius nedidėja. Per 2002- 2005 metus jų skaičius sumažėjo 1,1 proc. Didžiausi pokyčiai įvyko Slovakijoje (sumažėjo 24,3 proc.), Vengrijoje ir Čekijoje (sumažėjo virš 15 proc.). Tačiau jų skaičius išaugo Graikijoje (15,4 proc.), Lietuvoje (6,1 proc.) ir Ispanijoje (4,3 proc.). Daugiausia kiaulių augina Vokietija (26,3 mln.), Ispanija (24,9 mln.), Lenkija (17,4 mln.) ir Prancūzija (15,2 mln.).
Tačiau, nors kiaulių skaičius mūsų šalyje didėja, jų nepakanka gyventojų poreikiui patenkinti (apsirūpinimas - 78%), tad didėja ir į Lietuvą įvežamos mėsos kiekis. 2004 m. į Lietuvą įvežta 21,6 tūkst. t. kiaulienos. Tai 1,8 karto daugiau nei 2003 m. Eksportuota labai mažai – 870 t. Kiaulienos importas sudarė apie 18% suvartotos kiaulienos. 2004 m. daugiausia kiaulienos įvežta iš Lenkijos (41%), Estijos (22%) ir Vokietijos (18%). Panaši importo struktūra ir 2005 m. Palyginamuoju metodu apskaičiuota, kad 2005 m. kiaulienos buvo įvežta 12% daugiau nei 2004 m. t. y. 10,138 tūkst. t. Kiaulienos įvežimas į Lietuvą pirmąjį 2006 m. pusmetį, palyginus su 2005 m. tuo pačiu laikotarpiu, padidėjo 39,3%. 2006 m. I pusmetį įvežta 14,126 tūkst.t kiaulienos, 2006 m. sausį – birželį didžioji dalis kiaulienos buvo įvežta iš Lenkijos (58,6%), Estijos (13,0%), Vokietijos (7,2%) ir Danijos (5,4%). Eksportuotųjų sąraše tvirtai pirmauja ES valstybės: Danija – 18 %, Olandija – 16,6 %, Belgija – 9,7 %, Prancūzija –
8,2 %, Vokietija – 7,6 %, Ispanija – 5,5 % (A. Baravykas ir kt., 2006; A. Gapšys ir kt., 2006; I. Jančienė, 2005).
Kiaulių supirkimas yra vienas mažiausių gyvulininkystės sektoriuje. 2004 m. skerdyklos, mėsos perdirbimo cechai ir kitos įmonės iš ūkių supirko tik 51% kiaulių (paukščių – 78%, galvijų – 77%) (A. Gapšys ir kt., 2006).
Šalyje beveik visose kiaulių skerdyklose įdiegta vieninga apmokėjimo sistema pagal kiaulių skerdenų masės ir kokybės duomenis. Ši sistema leidžia apibendrinti kiaulių mėsos kokybę, o duomenis palyginti su kitomis šalimis.
Mėsos sektoriaus vystymosi pažanga per paskutinius metus, ir ypač Lietuvai tapus ES nare, išties ženkli: stambėja gyvulių auginimo ūkiai, didėja gyvulių skerdyklų bei mėsos perdirbimo įmonių pajėgumai, mažo pajėgumo įmonės persitvarko, siekdamos atlaikyti konkurencinę kovą išsiplėtusioje rinkoje, didėja auginamų gyvulių skaičius bei gaminamos produkcijos kiekis, gerėja produkcijos kokybė, didėja produkcijos eksportas ir išvežimas į ES šalis, o taip pat - gyvulių supirkimo kainos bei gyvulių augintojų pajamos. Šalies mėsos sektorius tapo labiau konkurencingas ir šiuo metu esančios rinkos sąlygos palankios pelningam gyvulininkystės plėtojimui bei gamybos didinimui (ŽŪM informacija, 2005).
1.1.2 Kiaulių supirkimo tvarka ir vertinimo sistema
Pagal Europos rinkoje galiojančią gyvulių vertinimo sistemą, pagrindinis vertinimo kriterijus yra skerdenos masė ir raumeningumas. Tokia atsiskaitymo su kiaulių augintojais sistema jau seniai egzistuoja daugelyje ES valstybių. Kiaulių vertinimas pagal jų raumeningumą supaprastina atsiskaitymą už kiaulių skerdenas ne tik vidaus, bet ir tarptautinėje rinkoje (Rinkotyra, 2002).
Lietuvoje nuo 2002 m. gegužės 1 d. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patvirtintose skerdyklose, kuriose vidutinis paskerstų per savaitę kiaulių skaičius yra ne mažesnis kaip 100 vnt., pradėta klasifikuoti gyvulių skerdenas, t.y. šios įmonės už supirktus gyvulius augintojams turi apmokėti pagal gyvulio skerdenos masę ir kokybę, o ne už gyvąjį svorį, kaip buvo iki tol.
Naujos gyvulių skerdenų klasifikavimo schemos (dar vadinamos SEUROP) pagrindinis tikslas – gyvulių augintojams garantuoti teisingą apmokėjimą ir skatinti juos auginti geresnių mėsinių savybių S, E ir U klasių gyvulius (V. Janulevičiūtė, 2003).
Skerdenos raumeningumas (kokybė) – skerdenoje esančio raumeninio audinio masės santykis su skerdenos mase, išreikštas procentais. Pagal raumeningumą, kiaulių skerdenos yra skirstomos į 6 klases (2 lentelė).
2 lentelė. Kiaulių skerdenų skirstymas į klases. (G. Januškevičienė, 2003).
Raumeningumo klasė Raumeningumas, %
S > 60 E 55 – 60 U 50 – 55 R 45 – 50 O 40 – 45 P < 40
Pradėjus diegti šią sistemą, tik nedaugelį ūkininkų domino jų auginamų kiaulių mėsinės savybės, kadangi nebuvo poreikio siekti geresnės mėsos kokybės. Dabar žemdirbiai skatinami auginti geresnėmis savybėmis pasižyminčių veislių gyvulius, nes už jų skerdenas galima gauti daugiau pinigų.
Siekiant sumažinti gyvulių augintojų nepasitikėjimą, skerdenų klasifikavimą skerdyklose atlieka nepriklausomi vertintojai, reikiamą kvalifikaciją įgiję Lietuvos veterinarijos akademijoje specialiai įkurtoje Gyvulinių žaliavų (skerdenų) kokybės vertinimo laboratorijoje.
Skerdenų klasifikavimą ir ženklinimą kontroliuoja VĮ „Gyvulių produktyvumo kontrolė“ specialusis padalinys. Kiekvienoje skerdykloje mažiausiai du kartus per ketvirtį be išankstinio perspėjimo jie patikrina skerdenų vertintojų darbą. Mažiausiai kartą per metus skerdyklose dirbančių vertintojų darbą patikrina Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos kontrolieriai.
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patvirtintos skerdyklos superka kiaules ir išrašo nustatytos formos važtaraštį (lydraštį), kurio vienas egzempliorius paliekamas
pardavėjui. Prireikus pirkėjas turi supažindinti pardavėją su gyvulių skerdenų vertinimo pagal kokybę nuostatais. Perkami gyvuliai turi būti sveriami gyvuliams sverti skirtomis svarstyklėmis, turinčiomis galiojantį valstybinės patikros spaudą. Veterinarijos gydytojas į skerdyklą atvežtus gyvulius turi apžiūrėti bei patikrinti jų identifikavimo numerius, amžių, lytį.
Duomenys apie kiekviename garde esančias kiaules (pardavėjo vardas, pavardė arba įmonės pavadinimas, kiaulių skaičius, jų individualūs numeriai) yra surašomi į įmonės vidaus apskaitos dokumentą (dviem egzemplioriais).
Priimtos kiaulės turi būti paskerstos ne vėliau kaip per 12 val. nuo važtaraštyje užfiksuoto atvežimo į skerdyklą laiko, išskyrus tuos atvejus, kai kiaules apžiūrintis veterinarijos inspektorius, remdamasis klinikiniais požymiais, nustato kitą skerdimo laiką.
Paskerstų kiaulių skerdenoms suteikiamas skerdimo eilės numeris bei individualus kiaulės identifikavimo numeris. Numeriai ant skerdenos turi būti pažymėti taip, kad juos būtų galima identifikuoti kituose skerdenų tvarkymo etapuose. Kiaulių skerdenos turi būti pasvertos ir įvertintos per 45 min. nuo kiaulių paskerdimo (nukraujinimo) pradžios (G. Januškevičienė, 2003).
Kiaulių skerdenų kokybė vertinama naudojant specialius raumeningumą nustatančius prietaisus „Fat-O-Meat‘er“ (FOM) arba „Introscope“, kuriais aprūpina. Pagrindinis kiaulių skerdenų kokybę nulemiantis rodiklis – skerdenų raumeningumas, kuris vertinant FOM aparatu apskaičiuojamas pagal įvestą formulę automatiškai, o vertinant introskopu, - pagal teisės aktuose patvirtintą formulę.
Atsiskaitant su pardavėju, dėl skerdenos masės nugaravimo, skerdenos svoris mažinamas 2 %. Tokią tvarką reglamentuoja ES direktyvos. Jei skerdenos sveriamos vėliau nei 45 min. po kiaulės paskerdimo, tai nustatant skerdenos įskaitinę masę, po kiekvienų 15 papildomai praėjusių minučių, skerdenos masės nugaravimo procentas mažinamas 0,1 procentinio punkto (Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, 2002).
Prieš parduodant gyvulį, augintojas turi teisę reikalauti iš skerdyklos pateikti jam kainininką su nustatytomis bazinėmis kainomis, kurias skerdyklos vadovas patvirtina visai savaitei. Pagal šį kainininką ir apskaičiuojama reali gyvulių pardavimo-supirkimo kaina.
Bazinė skerdenos kaina – skerdyklos nustatyta kaina už 51-51,9 % raumeningumo atitinkamos masės skerdeną. Bazinė kaina priklauso nuo rinkos paklausos ir pasiūlos pokyčių.
Esant kitokiam, palyginti su baziniu, kiaulių skerdenos raumeningumui (mažiau nei 51 ar daugiau nei 51,9 %), skerdenos kaina koreguojama, bazinę kainą dauginant iš atitinkamo kainos perskaičiavimo koeficiento (3 lentelė).
3 lentelė. Kainos perskaičiavimo koeficientai (LR ŽŪM Ministro įsakymas Nr. 217, 2001)
Raumeningumo procentas Perskaičiavimo koeficientai, %
< 40 -10,8 40 - 40,9 -9,90 41 - 41,9 -9,0 42 - 42,9 -8,10 43 - 43,9 -7,20 44 - 44,9 -6,30 45 - 45,9 -5,40 46 - 46,9 -4,50 47 - 47,9 -3,60 48 - 48,9 -2,70 49 - 49,9 -1,80 50 - 50,9 -0,90 51 - 51,9 0 52 - 52,9 +0,90 53 - 53,9 +1,80 54 - 54,9 +2,70 55 - 55,9 +3,60 56 - 56,9 +4,50 57 - 57,9 +5,40 > 58 +6,30
Visos skerdyklos turi taikyti vienodus kainos perskaičiavimo koeficientus.
Pagal Danijos mėsos tyrimo instituto tyrimų duomenis, didžiausia kaina mokama už 70 – 90 kg sveriančių kiaulių skerdenas (Rinkotyra, 2002).
Skerdenų ženklinimo būdas turi būti suderintas su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba ir Žemės ūkio ministerija. Kiaulių skerdenos turi būti ženklinamos spaudu arba etikete. Spaudus deda ir etiketes tvirtina skerdenų vertintojai.
Kiaulių skerdenos ženklinamos spaudu arba etikete, kai jau nustatyti skerdenos masė ir raumeningumas. Ženklinamos abi kiaulių skerdenos pusės. Spaudas dedamas ant kiekvienos skerdenos blauzdos vidinės pusės arba išorinės kumpio pusės, jame nurodoma skerdenos raumeningumo klasė. Spaudas turi būti atsparus blukimui (neišsitrinantis), o naudojamas rašalas negali būti toksiškas. Raidžių ir skaičių aukštis turi būti ne mažesnis kaip 2 cm.
Ženklinant etikete, joje turi būti įrašyta kategorija, raumeningumo klasė, skerdyklos veterinarinio patvirtinimo numeris, paskerstos kiaulės individualus ir skerdimo numeriai, paskerdimo data ir įskaitinė skerdenos masė. Etiketės matmenys turi būti ne mažesni kaip 5x10 cm, o joje nurodyti duomenys aiškiai įskaitomi. Ji turi būti atspari drėgmei, temperatūros svyravimams, apsaugota nuo suklastojimo ir tinkama pritvirtinti tik vieną kartą. Etiketės tvirtinamos prie kiekvieno skerdenos ketvirčio ir negali būti nuimtos iki skerdenos iškaulinėjimo (Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, 2002).
Kiaulių skerdenas naudinga vertinti, siekant:
• apsaugoti ūkininkus ir skerdyklas nuo sukčiavimo;
• galima objektyviai vertinti skerdenas pagal ES ir Lietuvos standartus; • kontroliuoti pristatomus gyvulius;
• koreguoti veisimą; • koreguoti šėrimą;
• gyvulių pristatymo laiką; • teisingai apmokėti už gyvulius;
• statistiškai apdoroti skerdenų kokybės duomenis, numatant gyvulių veisimo kryptis;
• palyginti atskirų šalių gyvulių skerdenų kokybės ir skerdenų kainų duomenis; • palengvinti susitarimą tarp ūkininkų, skerdyklų ir skerdenų pirkėjų.
1.1.3 Lietuvoje veisiamų kiaulių selekcija
Veislynuose auginama apie 9 – 10 % visų Lietuvos kiaulių. Apie 26 % visų kontroliuojamų grynaveislių kiaulių sudaro Lietuvos baltosios, 10 % - didžiosios baltosios, 19 % - jorkšyrai, 42 % - landrasai, likusią dalį (apie 3 %) – Lietuvos vietinės, senojo genotipo Lietuvos baltosios, diurokai ir pjetrėnai. Jų selekcija nukreipta vislumo ir pieningumo didinimo, penėjimosi ir mėsinių savybių gerinimo kryptimi (R. Klimas ir kt., 2004). Tačiau, gerinti tokius ekonominius rodiklius, kaip augimo sparta ir skerdenų kokybė, nebepakanka, todėl pastaruoju metu į kiaulių veislininkystės programas siekiama įtraukti ir atranką pagal požymius, apibūdinamus kaip funkcinius. Pagrindiniai kiaulių selekcionuotini funkciniai požymiai yra sveikatingumas, vaisingumas (vislumas), kojų ir nagų tvirtumas bei kiaulių ilgaamžiškumas, kuris yra tarsi natūralus indeksas, apimantis funkcinius požymius (V. Razmaitė, 2003).
Lietuvoje veislinių kiaulių produktyvumo duomenys kaupiami ir analizuojami veislininkystės apskaitos informacinėje sistemoje.
Selekcijos planuose 2007 – 2012 m. ir toliau numatoma, kad bus vykdomas Lietuvos baltųjų, didžiųjų baltųjų, jorkšyrų ir landrasų veislinių kuilių, paršavedžių bei veislinio prieauglio vertinimas BLUP (angl. Best Linear Unbiased Prediction) metodu. Pagrindinis BLUP metodo privalumas nustatant veislinę vertę tas, kad eliminuojamos aplinkos sąlygos, turinčios įtakos kiaulių produktyvumui. Be to, šiuo metodu nustatoma gyvulio genetinė vertė yra tuo tikslesnė, kuo daugiau panaudojama giminaičių duomenų. BLUP metodas šiuo metu yra objektyviausias teoriškai ir praktiškai pagrįstas gyvulių genetinio įvertinimo matematinis metodas, kurio pagalba yra pagreitinamas selekcinis progresas genetiškai gerinant kiaulių populiacijas. Lietuvos vietinės, senojo genotipo Lietuvos baltosios, dabar šalyje esantys diurokai ir pjetrėnai bus vertinami kol kas 100 balų sistema. Vertinant BLUP metodu, veisliniam naudojimui turi būti paliekamos tos kiaulės, kurių bioekonominis indeksas yra ne mažesnis kaip 100 (A. Baravykas ir kt., 2006).
Siekiant veislynuose pagerinti Lietuvos baltųjų mėsines savybes, o importuotų veislių kiaulių – jas išsaugoti, toliau bus naudojami šie selekcijos metodai: kontrolinis penėjimas, skerdenų ir mėsos kokybės įvertinimas, raumeningumo nustatymas gyvam prieaugliui (85-110 kg) su ultragarso aparatu Piglog 105, stresams atsparesnių kiaulių atranka.
Spartinant veislynuose laikomų kiaulių selekcijos procesą biologinių – ūkinių savybių gerinimo kryptimi, būtina:
• naudoti tik teigiamai įvertintus kontrolinio penėjimo ir skerdimo metodu kuilius bei paršavedes. Pagal palikuonių penėjimosi ir mėsines savybes veislynuose laikomos paršavedės ir kuiliai turi būti įvertinti iki 24 mėn. amžiaus. Kontrolinio penėjimo
tikslas – išryškinti kiaulių augimo ir mėsinių savybių genetinį potencialą, esant vienodoms šėrimo ir laikymo sąlygoms, pilnai įvertinti kuilius bei paršavedes pagal palikuonių kokybę;
• vykdyti griežtą veislinio prieauglio (85 – 110 kg gyvojo svorio) atranką pagal raumeningumą, nustatytą su Piglog 105 ar kitais leistinais ultragarso aparatais. Minimalūs reikalavimai: motininių veislių (išskyrus genofondines – Lietuvos vietines ir senojo genotipo Lietuvos baltąsias) kiaulaitėms – 53 %, kuiliukams – 55 %, tarpinės veislės (landrasų) atitinkamai 54 % ir 57 %, tėvinių veislių – atitinkamai 56 % ir 58 %.
• vykdyti kuilių ir paršavedžių atranką mėsos kokybės atžvilgiu. Paršavedė pagal palikuonių mėsos fizines savybes ir cheminę sudėtį vertinama pagal jos vados dviejų paršelių (kiaulaitė ir kastratas) mėsos kokybę, o veislinis kuilys – vertinamas pagal ne mažiau kaip iš trijų su juo sukergtų paršavedžių šešių palikuonių mėsos kokybę. Valstybinės kiaulių veislininkystės stoties skerdykloje atlikus palikuonių kontrolinį skerdimą ir skerdenų įvertinimą, mėginiai mėsos kokybės tyrimams imami iš ilgiausiojo nugaros raumens. Praėjus 48 val. po kontrolinio skerdimo, mėsos mėginiai tiriami Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulių mėsinių savybių ir mėsos kokybės vertinimo laboratorijoje. Įvertinant veislinius kuilius ir paršavedes pagal palikuonių mėsos kokybę, nustatomi šie mėsos kokybiniai rodikliai: mėsos pH, spalva, sausos medžiagos, vandeningumas, vandens rišlumas, kietumas, virimo nuostoliai, riebalų kiekis, proteinai, pelenai. Minėti mėsos kokybiniai rodikliai nustatomi pagal Europos Sąjungos šalyse bendrai priimtus tyrimų metodus;
• stresams atsparesnių kiaulių atranka. Ji daroma pagal Lietuvos veterinarijos akademijos K. Janušausko gyvūnų genetinių tyrimų laboratorijos išvadas.
Kadangi ši yda yra paveldima, atsparesnių stresams kiaulių atranka turi būti vykdoma tik veislynuose, nes jie aprūpina kompleksus ir prekines fermas veisline medžiaga, o veislininkystės įmonės (spermos ėmimo centrus) -
kuiliais-reproduktoriais. Nustačius chromosomose recesyvinį halotano geną (nn arba Nn), kiaulės turi būti išbrokuojamos, veislei nepaliekamos. Išimtis gali būti daroma tik pjetrėnams, nes dauguma jų chromosomose turi minėtą streso geną.
• atkurti ir sustiprinti kuiliukų kontrolinį auginimą elevere.
• diegti osteochondrozės tyrimą bei jos kontrolę. Šiam tikslui būtina parengti veislinių kiaulių osteochondrozės kontrolės metodiką, pritaikytą Lietuvos sąlygoms. Veislynuose vykdoma atranka apribos paveldimo kiaulių kojų silpnumo sindromo plitimą ir tuo pačiu – pagerins veislinių kiaulių produktyvumą bei sveikatingumą. Kiaulių osteochondrozės tyrimus atlieka Šiaulių universiteto Biologinių tyrimų mokslinis centras (R. Klimas ir kt., 2004; A. Baravykas ir kt., 2006).
Vykdant gyvulių selekciją, labai svarbu atminti, kad ir kokią gerą genetinę medžiagą mes turėtume, nesudarius tinkamų mitybos, laikymo sąlygų, nekreipiant dėmesio į gyvulių sveikatą nepasieksime norimų rezultatų.
1.2 Faktoriai, įtakojantys kiaulių skerdenų kokybės rodiklius
Pagrindiniai reikalavimai, keliami šiuolaikinei kiaulininkystei - didelis gyvulių produktyvumas, geros penėjimosi ir mėsinės savybės. Įgyvendinti šiuos reikalavimus siekiama kompleksiškai: pilnaverčiu kiaulių šėrimu, laikymu optimaliomis mikroklimato sąlygomis, tinkamų veisimo metodų taikymu bei nuoseklia, kryptingai vykdoma selekcija (I. Jančienė ir kt., 2001). ES ir kitų šalių rinkose didesnę paklausą turi liesa mėsa. Daugiau raumenų turinčios skerdenos vertinamos brangiau nei riebios, tad kiaulių augintojams aktualu kuo mažesnėmis lėšomis užauginti kuo raumeningesnes kiaules (E. Paulauskas ir kt., 2003).
Kaip žinoma, kiaulių skerdenų kokybę sąlygoja keletas veiksnių:
1. genetiniai veiksniai:
• rūšis; • lytis; • individualios savybės; 2. negenetiniai veiksniai: • šėrimas; • laikymo sąlygos; • amžius;
• naudojimo intensyvumas bei tinkamumas ir kt.
1.2.1 Veislės ir mišrinimo įtaka skerdenų kokybei
Vykstant ES plėtrai, žemės ūkio sričių mokslininkai dirba siekdami geriausių rezultatų, kad žemės ūkio produkcija būtų konkurentabili ir pageidaujama ne tik savo šalyje, bet ir užsienyje.
Norėdami turėti konkurentabilius gyvulius, augintojai ieško optimaliausių jų gerinimo variantų. Augintojai pageidauja stresams atsparių, stiprios konstitucijos, gerų reprodukcinių savybių gyvulių, pasižyminčių gerais paros prieaugiais, dideliu raumeningumu. Tuo tarpu vartotojams svarbu gauti kokybiškos, liesos mėsos (Č. Jukna ir kt., 2001).
Vienas iš daugelio veiksnių, sąlygojančių kiaulių mėsines savybes, raumenų išeigą skerdenoje bei mėsos fizines savybes ir cheminę sudėtį, yra veislė (R. Klimas ir kt., 1999).
Pagrindinė kiaulių veislė šalyje yra Lietuvos baltosios, kurios šiuo metu suskirstytos į tris tipus: grynaveisles, bekonines (LB-B1) ir mėsines (LB-M1). LB-B1 tipas sukurtas naudojant Švedijos ir Suomijos jorkšyrus, o LB-M1 tipas – naudojant Vokietijos landrasus (R. Klimas ir kt., 2001).
Lietuvoje auginamos Lietuvos baltosios kiaulės yra vislios, pieningos, gerai prisitaikiusios prie šėrimo ir laikymo sąlygų, nelabai jautrios stresams, bet nepakankamo mėsingumo. Raumenų kiekis jų skerdenoje vidutiniškai siekia 50-51 %. Kiaulių mėsinės savybės labiausiai priklauso nuo genotipo, todėl, ieškant būdų, kaip pagerinti jų genotipą, reikia nustatyti, kurių veislių ar jų derinių rezultatai būtų geriausi (Č. Jukna ir kt., 2001).
Šiuolaikinės konkurencijos sąlygomis svarbu ne tik turėti ir veisti geras kiaulių veisles; daug svarbiau moksliškai įvertinti jų tarpusavio genotipų suderinamumą, gauti efektyviausius rezultatus (S. Stern et al., 1996; E. J. Stcenbergen et al., 1998).
Kadangi į Lietuvą įvežta daug importinių veislių, kurios savo šalyse selekcionuojamos pagal mažesnį lašinių ir didesnį raumenų kiekį, tai gamintojai turi gerą progą daugeliu atvejų pasirinkti optimaliausią mišrinimo variantą ir gauti geriausią produktą (J. Tibau et al., 1998).
Tačiau kiaulių veislės – landrasai, jorkšyrai, diurokai, hempšyrai, pjetrėnai ir kt., kurios užsienyje jau seniai buvo selekcionuojamos raumeningumo kryptimi, deja, į Lietuvą patekdavo ne pačios geriausios genetinės struktūros. Be to, produktyviausi reproduktoriai būdavo jautresni vietinėms laikymo sąlygoms ir neišvengdavo įvairių susirgimų. Tad norint nuolat gauti aukštos klasės skerdenas, kiaules būtina gerai išstudijuoti, visais variantais išbandyti pagal veislių, o dar geriau – linijų suderinamumą ir veisimo schemas. Visiškai nepriklausomai nuo veislių skaičiaus veisimo procese gaunamas arba geras, arba tik vidutinis rezultatas (A. Mikelėnas ir kt., 2003).
Intensyvios kiaulininkystės šalyse daugiausiai auginami mišrūnai, gauti kryžminant motininių ir tėvinių linijų veislių gyvulius. Mišrinant reikia gerai žinoti parenkamų veislių savybes ir tinkamai jas derinti, nes tai yra vienas svarbiausių veiksnių, įtakojančių produkcijos rezultatus. Motininė veislė turi pasižymėti geromis reprodukcinėmis, tėvinė – geromis penėjimosi ir mėsinėmis savybėmis. Motininės veislės – Lietuvos vietinės, Lietuvos baltosios, didžiosios baltosios, jorkšyrai; tėvinės – diurokai, pjetrėnai, hempšyrai ir jų hibridai su tarpinės veislės kuiliais; tarpinė veislė – landrasai. Kartu reikia daryti ir reprodukcinių, atsparumo požymių atranką, kuri lėtina raumeningumo didėjimą. Renkantis veislę svarbu nepamiršti, kad didėjant kiaulių raumeningumui, didėja ir jų jautrumas stresams, jos darosi lepios ir labai reiklios šėrimo bei aplinkos sąlygoms (A. Stimbirys ir kt., 2005; A. Baravykas ir kt., 2006; M. Urbaniak et al., 1998).
Literatūros duomenimis, tam tikrų veislių kiaulių, pasižyminčių didesniu raumeningumu (pjetrėnų, hempšyrų, landrasų), mėsa daugeliu atvejų yra rūgštesnė, šviesesnė, daugiau nuverda, palyginti su kitos produktyvumo krypties mažiau raumeningesnių veislių kiaulėmis. Tačiau raumeningesnių veislių kiaulių mėsos sausojoje medžiagoje yra daugiau baltymų bei žymiai mažiau – tarpraumeninių riebalų. Kaip išimtis yra diurokų veislės kiaulės, kurios pasižymi ne tik gerais penėjimosi bei mėsingumo rodikliais, bet ir didesniu tarpraumeninių
riebalų kiekiu, gerinančių mišrūnų (hibridų) mėsos technologines ir skonines savybes. Ši teigiama diurokų savybė skerdenos ir mėsos skoninių savybių atžvilgiu skatina juos, kaip tėvinę veislę, plačiai panaudoti pramoninio mišrinimo deriniuose (4 lentelė).
4 lentelė. Rekomenduojami pramoninio mišrinimo (hibridizacijos) deriniai ( A. Baravykas ir kt., 2006).
Veislė Mišrūnai (hibridai)
kiaulaitės, paršavedės kuiliai
Lietuvos baltosios, didžiosios baltosios, jorkšyrai landrasai Lietuvos baltosios, didžiosios baltosios, jorkšyrai diurokai, pjetrėnai Dviejų veislių
landrasai diurokai, pjetrėnai Lietuvos baltųjų ir landrasų,
didžiųjų baltųjų ir landrasų, jorkšyrų ir landrasų mišrūnės (F1) diurokai, pjetrėnai Trijų veislių Lietuvos baltosios, didžiosios baltosios, jorkšyrai
landrasų ir diurokų mišrūnai (F1)
Intensyvinant selekciją mėsingumo gerinimo kryptimi, padidėjo stresams jautrių kiaulių skaičius. Šį reiškinį sukelia kiaulių 6-oje chromosomoje sutinkamas recesyvinis halotano genas (n). Didžioji dalis pjetrėnų savo genome turi streso (halotano) geną. Literatūros ir atliktų tyrimų duomenimis, palyginti su stresams atspariomis, jautrios stresams kiaulės blogiau penisi, jų mėsa šviesesnė, minkšta, vandeninga (angl. pale, soft, exudative - sutrumpintai žymima PSE) arba atvirkščiai – tamsi, kieta ir sausa (angl. dark, firm, dry - sutrumpintai žymima DFD). Jautrios stresams kiaulės yra raumeningesnės, tačiau jų mėsa, kuriai budingos PSE savybės, yra blogos kokybės, ne taip tinka perdirbti, ypač rūkytiems gaminiams, prastesnė jos prekinė
išvaizda. Jautrūs stresams yra ir įvairios selekcijos landrasai. Tuo tarpu, hempšyrų bei su jais poruotų kiaulių 15- oje chromosomoje yra atrastas RN genas. Pastarasis genas taip pat blogina mėsos kokybę, ypač kumpio srityje (A. Baravykas ir kt., 2006).
Mišrinant gyvulius gaunamas heterozės efektas. Tai ryškus gautų mišrūnų produktyvumo pagerėjimas palyginti su grynaveislių kiaulių produktyvumu. Mišrūnai auginami mėsai. Nors jie geros išvaizdos, tolimesniam veisimui naudoti neverta. Galima sulaukti atvirkščio rezultato: mažėjančio produktyvumo, blogesnės išvaizdos (V. Džiaugys ir kt., 1997).
2005 m. kontrolinio penėjimo ir mėsinių savybių įvertinimo duomenimis, Lietuvoje auginamos grynaveislės kiaulės bei jų mišrūnai 100 kg masę pasiekė per 179 dienas, priaugdamos per parą po 795 g ir kilogramui priesvorio sunaudodamos 2,84 pašarinio vnt. Jų skerdenos puselės buvo 98,3 cm ilgio, nugaros lašiniai už paskutinio šonkaulio – 16,1 mm storio, ilgiausiojo nugaros raumens skerspjūvio plotas – 38,5 cm², kumpio masė – 11,6 kg ir
raumeningumas -55,5 %.
Sprendžiant aktualias mėsos kokybės problemas, išvystytose šalyse, tokiose kaip Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje ir kt. hibridizacijos programose jau atsisakyta pjetrėnų veislės. Šie pakeitimai bus padaryti ir mūsų kiaulių hibridizacijos programoje. Šiuo metu perspektyviausia tėvine veisle hibridizacijos deriniuose tampa diurokai ir landrasų x diurokų mišrūnai.
1.2.2 Mitybos reikšmė kiaulių skerdenų kokybei
Vienas iš pagrindinių gyvulininkystės produktų gamyboje kriterijų yra pašarai, kurie sudaro apie 70 % gyvulininkystės produkcijos gamybos išlaidų (S. Juknevičius, 2002). Nuo jų priklauso kiaulių sveikatingumas ir produktyvumas. Aukštos mitybinės ir biologinės vertės kiaulienai gauti svarbią reikšmę turi visavertis ir gausus šėrimas subalansuotais racionais. Kiaulės su pašarais turi gauti pakankamai energijos, baltymų, mineralinių medžiagų ir vitaminų (J. Kulpys ir kt., 2001; H. Stankevičius, 2000).
Pastaruoju metu paklausesnė liesa kiauliena, todėl riebias kiaules auginti nuostolinga. Raumenų kiekis skerdienoje 30-50 % priklauso nuo mitybos. Lietuvoje pradėta skirti daugiau dėmesio kiaulių mitybos faktoriui. Pažangiuose ūkiuose įdiegtos naujos kiaulių auginimo skerdimui šėrimo schemos. Kiaulininkystės įmonėse taikomos pažangios kiaulių šėrimo
schemos. Daugelis mitybos specialistų teigia, kad tinkamai subalansavus skerdžiamų kiaulių mitybą, raumenų kiekį galima padidinti iki 55 proc. ir daugiau (E. Paulauskas ir kt., 2003).
Tyrimais nustatyta, kad raumeningumas priklauso nuo apykaitos energijos lygio (AE) ir baltymų kiekio bei santykio su AE pašaruose. Pastaruoju metu, nustatyta, kad raumeningumui ypač didelės įtakos turi AE, bendrųjų baltymų ir pasisavinamo lizino kiekis bei santykis. Lizinas ypač svarbus paršelių augimui, nes būtinas sintezuojantis hemoglobinui, pasisavinant mineralines medžiagas (H. Stankevičius, 2000). Kitų nepakeičiamų aminorūgščių kiekis pašaruose skaičiuojamas pagal jų santykį su lizinu (5lentelė).
5 lentelė. Pasisavinamų aminorūgščių kiekis kiaulių pašaruose ( E. Paulauskas, 2002).
Kiaulių grupės AE, MJ/kg Bendrieji baltymai Lizi nas Metio ninas Treo ninas Tripto fanas Lizino santykis su AE g/ MJ 25 – 40 kg 13,5 16,0 0,90 0,31 0,59 0,17 0,66 40 – 70 kg 13,2 14,5 0,81 0,29 0,57 0,15 0,62 70 – 105 kg 13,0 13,5 0,71 0,29 0,50 0,13 0,54
Penint kiaules iškyla klausimas, kas lemia penimų kiaulių augimo tempus ir jų raumeningumą?
Tyrimais nustatyta, kad kiaulių augimo tempams, pašarų panaudojimui, konversijai ir kiaulių raumeningumui įtakos turi apykaitos energijos kiekis pašaruose ir pasisavinamo lizino santykis su apykaitos energija (6 lentelė).
6 lentelė. Energijos ir lizino įtaka pašarų sunaudojimui, priesvoriams ir pašarų konversijai (E. Paulauskas, 2002).
AE kiekis
kilogramui pašaro, MJ
Pasisavinamo lizino, g/MJ AE
14 1,65 1,7 1,7 1,6
13 644 755 851 823
Priesvoris per parą, g
14 685 794 835 836
13 2,68 2,35 2,12 2,09
Pašarų konversija, kg
14 2,41 2,18 2,05 1,95
• Nustatyta, kad penimų kiaulių pašaruose turi būti atitinkamas kiekis AE, bendrųjų baltymų, lizino ir kitų nepakeičiamų aminorūgščių kiekis ir santykis su lizinu.
• Pašaruose turi būti atitinkamas AE, pasisavinamo lizino kiekis ir AE santykis su lizinu.
Pašarų naudingumas daugiausiai priklauso nuo baltymų ir aminorūgščių sudėties. Baltymų kokybė, jų biologinė vertė priklauso nuo juos sudarančių aminorūgščių kiekio ir santykio. Iš šiuo metu žinomų daugiau kaip 80 –ties gamtinių aminorūgščių, pašarų proteinuose jų daugiausia – 22 (P. J. Van Soest et al., 1967). Kai kurios aminorūgštys gali sintetintis organizme, kitos nepakeičiamos, turi būti gaunamos su pašaru. Aminorūgštys, lizinas, metioninas ir triptofanas organizmui ypač svarbios, todėl jos vadinamos limituojamosiomis. Visavertei gyvulių mitybai reikalingi ne tik baltymai, bet ir griežtai ribotas apibrėžto tarpusavio santykio aminorūgščių kiekis. Kuo daugiau yra pašaro baltymus sudarančių aminorūgščių, neatitinkančių organizmo poreikių, tuo neefektyviau ir daugiau jų sunaudojama produkcijai pagaminti. Racionų subalansavimas pagal nepakeičiamas aminorūgštis yra svarbiausias veiksnys efektyviai naudojant pašarus (H. Stankevičius, 2000). Nesant pašarų daviniuose pakankamo kiekio baltymų bei nepakeičiamų aminorūgščių, penimi paršai blogai auga, suvartoja daug pašarų per ilgą penėjimo laikotarpį, o skerdena būna riebi, neturinti paklausos rinkoje (S. Juknevičius, 2002).
ES šalyse atliktais tyrimais nustatyta, kad kiaulių raumeningumas priklauso ne tik nuo apykaitos energijos (AE) kiekio pašaruose, bet ir nuo jos santykio su žaliaisiais proteinais (ŽP) ir virškinamosiomis aminorūgštimis (Jeroch et al., 1999; Verstegen, Henken, 1987). Sumažinus raciono apykaitos energijos (AE) lygį, bet palikus tą patį žalių proteinų kiekį, gaunama raumeningesnė skerdena, tačiau sumažėja paros priesvoris (H. Stein et al., 1997). Be to, AE
santykis su ŽP ir virškinamosiomis amino rūgštimis racionuose priklauso nuo kiaulių amžiaus ir masės (Drochner et al., 2000; Verstegen et al., 1997). Keičiant pašarų maistingumą kiaulių augimo periodais išvengiama kai kurių maisto medžiagų pertekliaus (N, P ir kt.), sumažinama pašarų kaina, kartu ir kiaulienos gamybos išlaidos, mažiau teršiama aplinka (E. Paulauskas ir kt., 2003).
Siekiant kuo pigiau užauginti kiaules, penėjimo laikotarpį patartina suskirstyti į atskirus laikotarpius. Kiekvieno penėjimo laikotarpio metu kiaulės turi būti šeriamos skirtingo maistingumo pašarais. Penėjimo pradžioje reikalingi maistingesni, turintys daugiau baltymų ir pasisavinamo lizino pašarai. Penėjimo viduryje ir pabaigoje kiaulės šeriamos mažiau maistingu pašaru (E. Paulauskas, 2002).
Pagal naujas technologijas kiaulių auginimo laikotarpis skirstomas į du pagrindinius periodus:
• iki 10 savaičių amžiaus; • nuo 10 savaičių iki skerdimo.
Per pirmąjį periodą paršeliai nuo gimimo turi pasiekti 25-30 kg svorį. Per šį laikotarpį vienam paršui sušeriama 1-2 kg priešstarterinio pašaro ir 30-35 kg starterinio pašaro. Reiškia vienas paršelis nuo atvedimo per 10 savaičių amžiaus turi pasiekti 25-30 kg svorį sunaudojamas 30-35 kg kombinuotų pašarų.
Antrasis periodas gali būti suskirstytas pvz. į du laikotarpius: • nuo 35 iki 60 kg svorio;
• virš 60 kg svorio.
Kiaulių penėjimo laikotarpiu jos turi būti šeriamos skirtingo maistingumo pašarais. Per 168-170 dienų (5,6 mėn.) penimos kiaulės turi pasiekti 98-101 kg svorį. Šiam svoriui priaugti vienai kiaulei pakanka 255-270 kg kombinuotų pašarų, o vienam kilogramui priesvorio – 2,6-2,8 kg kombinuotų pašarų. Kiekvieno penėjimo periodo metu naudojamų skirtingo maistingumo pašarų kaina yra nevienoda. Brangiausi pašarai naudojami penėjimo pradžioje, pigiausi – pabaigoje (7 lentelė).
7 lentelė. Santykinė pašarų išraiška (Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, 2002) Periodai Rodiklis iki 30 kg 30-60 kg 60-100 kg Baltymų reikmė, % 19,5-18,5 18,7-17,7 15-13,2 Pašarų sąnaudos, % 10 30 60 1 t pašaro kaina, Lt 950 856 707
Laipsniškai mažinant baltymų kiekį pašaruose, sutaupoma išlaidų jiems įsigyti. Be to, racioną lengviau pritaikyti prie kiaulės fiziologinių savybių, optimizuoti energijos ir proteinų santykį bei lizino kiekį. Pastebėta, kad kiaulių mėsingumas didėja, mažinant pašaro normą. Paskutiniuoju penėjimo periodu ją galima sumažinti iki 25 proc. sumažinus energijos (pašarų) kiekį, organizmas eikvoja riebalus trūkstamai energijai gauti, todėl riebalų kiekis mažėja, o raumeningumas didėja (A. Bagdonavičius, 2002).
Penint kiaules pagal jų fiziologinius poreikius subalansuotais pašarais gaunami optimalūs rezultatai:
• sveiki gyvuliai;
• spartus augimo tempas; • optimalios pašarų sąnaudos; • gera kiaulienos kokybė; • minimali aplinkos tarša.
Siekiant išvengti penimų kiaulių nutukimo nuo 80 kg svorio mažinamas kombinuotų pašarų kiekis:
• kiaulaitėms ne daugiau 2,85 kg per parą;
• kastratams ne daugiau 2,7 kg per parą. (E. Paulauskas ir kt., 2003)
Pagrindiniai gero kiaulių auginimo rodikliai: priesvoris per parą ir dienų skaičius, per kurį pasiekiamas norimas penimio svoris. Genetinės galimybės leidžia kiaulei priaugti per parą po 1360 g. tačiau geriausios kokybės mėsa būna, kai paros priesvoris 600-800 g. (8 lentelė).
8 lentelė. Priesvoriai ir penėjimo trukmė ( A. Bagdonavičius, 2002).
Auginimas nuo 15 kg iki 100 kg
Priesvoris per parą, g. Auginimo trukmė, d.
300 283 (9 mėn. 8 d.) 400 213 (7 mėn.) 500 170 (5 mėn. 17 d.) 600 142 (4 mėn. 20 d.) 700 121 (4 mėn.) 800 106 (3 mėn. 14 d.) 900 94 (3 mėn. 2 d.)
Augančias penimas kiaules geriausia šerti koncentruotaisiais pašarais. Geriausiai tinka bei mėsos kokybę gerina miežiai, kviečiai, rugiai (iki 45 % racione). Grūdai turi būti sumalti taip, kad, sijojant per sietą su 1 mm skylutėmis, išbyrėtų ne daugiau kaip 10 % dalelių, o su 2 mm – liktų ne daugiau kaip 5 % miltų. Jei grūdai sumalti per stambiai, pašaras nesuvirškinamas ir pasišalina su išmatomis, o jei sumalta labai smulkiai, erzinama skrandžio gleivinė, pašarai sulimpa ir skrandžio sultys negali jų suvirškinti (A. Bagdonavičius, 2002).
Iš sultingųjų pašarų geriausiai tinka virtos bulvės, cukriniai runkeliai, morkos. Be to, galima pasigaminti geros kokybės specialaus kombinuotojo siloso. Tačiau šakniavaisių negalima daug duoti, nes nuo per didelio kiekio mėsa tampa vandeninga. Vasarą augančioms penimoms kiaulėms nedaug duodama jaunos ankštinių žolės (vitaminų poreikiui tenkinti). Sultingaisiais ir žaliaisiais pašarais (išskyrus bulves ir morkas) geriau šerti antrojoje penėjimo pusėje. Be to, pašaruose turi būti nedaug ląstelienos (A. Bendikas ir kt., 1998).
Norint kiaules aprūpinti pilnaverčiais proteinais ir nepakeičiamomis amino rūgštimis, būtina jas šerti baltymingais pašarais. Tačiau daugelis tokių pašarų gana brangūs, kai kuriuos iš jų tenka importuoti iš užsienio. Be to, daugelis ūkių turi nepakankamai lieso pieno. Tokiu atveju, geriausia išeitis – vietinių pašarų panaudojimas. Iš tokių baltymingų pašarų kiaulėms šerti geriausiai tinka ankštinių (žirnių, pupų, lubinų) taip pat rapsų grūdai, išspaudos bei rupiniai. Jų proteinai pasižymi aukšta biologine verte, juose yra visos nepakeičiamos amino rūgštys. Tokiu būdu, tinkamai naudojant vietinių baltymų resursus, galima ne tik praturtinti
kiaulių racionus pilnaverčiais proteinais, nepabloginant produktyvumo, bet ir sumažinti produkcijos savikainą (R. Leikus ir kt., 1999).
Kad kiaulės gautų pakankamai mineralinių medžiagų ir vitaminų, jų racionus būtina papildyti mineraliniais pašarais (pvz., dikalcio, trikalcio fosfato, kaulamilčių ir pan). Teigiamai skerdenos kokybę didinant jos raumeningumą, ploninant lašinių apimtį veikia ir kai kurie fitogeniniai priedai, pvz., iš augalų Saponaria canadensis L. ir Chelidonium majus L (Lenfeld et al., 1981; Drsata et al., 1996; Šeškevičienė ir kt., 2003). Minėtų augalų alkaloidai naikina toksiškus grybus pašaruose, todėl turi teigiamos įtakos pašarų pasisavinimui (Encyclopedia of medical plants, 1996).
Taip pat, pastaruoju metu, siekiant padidinti pašarų maisto medžiagų įsisavinimą, paspartinti kiaulių augimą ir pagerinti jų mėsines savybes, naudojami fermentiniai preparatai. Mūsų šalies ir užsienio mokslininkų atliktų bandymų rezultatai parodė, kad fermentinių preparatų priedai padidino penimų kiaulių paros priesvorius 6-10 %, o pašarų sąnaudas produkcijos vienetui pagaminti sumažino nuo 7 % iki 9 % (J. Kulpys ir kt., 1998).
Šeriant penimas kiaules, reikia nepamiršti ir pašarų, kurie blogina mėsos kokybę. Neigiamos įtakos turi kukurūzai, avižos, kvietinės ir ruginės sėlenos, žuvies atliekos ir miltai, melasa, įvairios išspaudos ir rupiniai, riebalai, grikiai, broga bei, taip pat, įvairūs biologiniai ir cheminiai stimuliatoriai. Norint nepabloginti mėsos kokybės, šių pašarų reikėtų duoti ribotai, neviršyti leidžiamų normų, o penėjimo pabaigoje jų kiekį dar labiau sumažinti. Kad mėsa neturėtų nemalonaus kvapo, likus 1,5 – 2 mėnesiams iki penėjimo pabaigos, žuvies miltų ir jos atliekų, žlaugtų, griežčių, sėlenų, morkų duoti negalima.
Penimos kiaulės šeriamos taip, kad nuo šėrimo praėjus 0,5 – 1 val. lovyje pašaro neliktų. Jovalas turi būti 65 – 75 % drėgnumo (1 kg kombinuotojo pašaro maišoma su 2,5 – 3 kg vandens) ir artimos kūnui temperatūros (38ºC). Šeriant ir sausais, ir drėgnais pašarais, garduose turi būti įrengtos automatinės girdyklos (A. Bagdonavičius, 2002).
1.2.3 Laikymo technologijos ir mikroklimato parametrai
Kiaulių ūkiai turi atitikti minimalius nacionalinius aplinkosaugos, veterinarijos, higienos ir gyvulių gerovės standartus ir reikalavimus.
Pasirinkta gyvulių laikymo sistema turi garantuoti gerą kiaulių sveikatą ir didelį produktyvumą, mažas pašarų, darbo bei pinigų sąnaudas, geros kokybės produkciją ir apsaugoti aplinką nuo užteršimo gamybos atliekomis (Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, 2003).
Svarbiausios kiaulių laikymo sąlygos:
• garde kiaulei turi būti pakankamai vietos; • ilgalaikis triukšmas neturi viršyti 85 decibelų;
• minimalus kiaulidės apšviestumas 40 liuksų. Tai svarbu gyvulių prižiūrėtojams. Be to, tinkamai apšviestame tvarte mažėja kiaulių agresyvumas;
• serganti kiaulė arba paršelis turi būti perkeliami į atskirą gardą;
• kiaulės turi turėti galimybę knisti pakankamą kiekį šiaudų, šieno, pjuvenų, drožlių arba pasterizuotų durpių (šis reikalavimas įsigaliojo nuo 2003 m. sausio 1 d.);
• jei šeriama normuotai, visos vienos grupės kiaulės turi prieiti prie pašaro vienu metu (B. Kavolėlis, 2004).
Kiaulės jautrios drėgmei, skersvėjams ir temperatūros svyravimams, todėl kiaulidės turi būti šiltos, šviesios ir erdvios (B. Bakutis, 2003).
Kiaulių tvartų statybai, gardams ir įrenginiams naudojamos medžiagos turi būti nekenksmingos, lengvai valomos ir dezinfekuojamos. Pastatas turi būti gerai izoliuotas, oro cirkuliacija, dulkių kiekis, temperatūra, oro drėgmė turi atitikti kiaulėms nustatytas normas.
Kiaulių negalima visą laiką laikyti tamsoje. Atsižvelgiant į jų prigimtines savybes bei fiziologinius poreikius, reikalingas natūralus arba dirbtinis apšvietimas. Naudojant dirbtinį apšvietimą, jo trukmė turi atitikti natūralaus apšvietimo laiką, t.y. nuo 8 iki 16 val.
Penimos kiaulės paprastai laikomos atskiruose grupiniuose garduose. Joms mocionas nereikalingas, todėl jos laikomos tvartuose be išėjimo į pasivaikščiojimo aikšteles. Laikyti lauke penimas kiaules gan sudėtinga, kadangi neefektyviai panaudojami pašarai (9 lentelė).
9 lentelė. Kiaulių talpumo normos (Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, 2003).
Patalpų plotas
Iki 50 0,8
Iki 85 1,1
Iki 110 1,3
40
Grindys turi būti lygios, kietos ir tvirtos, neslidžios, kad kiaulės nesusižeistų ar kitaip nenukentėtų nei stovėdamos, nei gulėdamos ant jų. Jos turi būti pritaikytos tam tikro dydžio ir svorio kiaulėms. Guoliavietės – patogios, švarios, sausos, mažai laidžios šilumai, nelaidžios drėgmei, atsparios srutų ir dezinfekuojančių skysčių poveikiui (Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, 2003).
Kiaulės gali būti laikomos:
1. Grotelių grindys. Užtikrina švarą garde, nes mėšlas sukrenta per groteles ir mažai reikia darbo sąnaudų joms nuvalyti. Grotelinės grindys tinka visų amžiaus grupių kiaulėms laikyti, dažniausiai laikomos penimos kiaulės.
2. Kiaulių laikymas ant gilaus kraiko. Taupyti šilumą kiaulidėse ir kartu spartinti kiaulių augimą galima naudojant šiaudų kraiką. Taikant kiaulių auginimo ant gilaus kraiko technologiją, galima ne tik visiškai mėšlo šalinimą, bet iš dalies ir kreikimą. Kraiko poreikis per parą vienam gyvuliui:
• 40-80 kg svorio – 2,5 kg;
• daugiau kaip 80 kg svorio – 3,2 kg (I. Jančienė, 2005).
Kiaulidėse labai svarbu užtikrinti gerą mikroklimatą.
Patalpų mikroklimatui ir temperatūros režimui kiaulės jautriausios iki 4 savaičių amžiaus. Oro temperatūra yra vienas iš svarbiausių aplinkos veiksnių. Bandymais nustatyta, kad kintant patalpų arba lokalinei temperatūrai ± 4ºC lygyje, paršelių priesvoriai per parą sumažėja 72g, blogiau pasisavina pašarus, padidėja pašarų konversijos koeficientas. Labai svarbus tvartų mikroklimato rodiklis yra ir santykinė oro drėgmė. Be to, turi būti atitinkamas oro judėjimas patalpose ir žalingų dujų koncentracija neviršyti leistinų normų (Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, 2002).
10 lentelė. Kiaulidžių optimalūs klimato parametrai (B. Bakutis, 2005).
Rodikliai Penimoms kiaulėms ( I penėjimo pusė)
Penimoms kiaulėms ( II penėjimo pusė)
Oro temperatūra, ºC 18 ( 14-20) 16 (12-18) Santykinis oro drėgnumas, % 75 75
Oro judėjimo greitis, m/s: Žiemą Vasarą 0,3 0,8 0,3 1,0 Triukšmas, dB 70 70 Mikroorganizmų kiekis 1 m³ ≤ 80 ≤ 80 Kenksmingų dujų koncentracija:
Anglies dioksido, % Amoniako, mg/m³ Sieros vandenilio, mg/m³ Anglies monoksido, mg/m³ 0,2 20 10 20 0,2 20 10 20
Nesilaikant minėtų sąlygų, padidėja pavojus gyvulių sveikatai, kiaulės blogai auga, sunaudoja neadekvatų pašarų kiekį, pagal jų poreikius, padidėja penėjimo trukmė ir pašarų sunaudojimas. Kiaulių verslas tampa nuostolingu. Tam išvengti reikia įrengti arba sutvarkyti patalpų vėdinimo sistemą, sudaryti optimalų patalpų temperatūros režimą (Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, 2002).
1.2.4 Kiti veiksniai, turintys įtakos skerdenų kokybei
Iš faktorių, lemiančių kiaulių mėsos savybes ir sudėtį, yra ne tik kiaulienos kokybę įtakojantys genai, veislė, šėrimas, bet ir amžius, lytis bei individualios paveldimos savybės.
Priklausomai nuo lyties, kiaulaičių skerdena yra raumeningesnė, jų mėsoje yra daugiau baltymų ir mažiau tarpraumeninių riebalų, palyginti su kastratais (Claeys et al., 2001).
Nekastruotų patinų mėsa yra kietesnės konsistencijos, tarpraumeninių riebalų beveik nėra arba jų yra labai mažai, jų vietoje yra daugiau jungiamojo audinio. Taip pat, nustatytas tiesioginis ryšys tarp lyties ir raumeninio bei riebalinio audinių išeigos. Kastratams raumeninio audinio yra daugiau negu kiaulaitėms, tačiau didėjant jų skerdenų masei, liesos mėsos kiekis mažėja, o lašinių ir riebalų didėja (Philips et al., 2001). Kiaulaičių skerdenoje raumenų išeiga yra 0,6 – 4 % didesnė negu kastratų (V. Džiaugys ir kt., 1995).
Gyvuliui senstant, jo organizme intensyviau pradeda kauptis riebalai. Tiriant kiaules, nustatyta, jog geriausiomis mėsos skoninėmis savybėmis, optimaliu amino rūgščių deriniu ir galutiniu baltymų susiformavimu pasižymi 8 mėn. kiaulės. Vyresnių kiaulių skerdienoje aptinkama daugiau riebalinio audinio, o jam suformuoti reikia daugiau pašarų nei formuojantis raumenims. Taip pat, gyvuliams senstant, mėsoje mažėja drėgmės, padaugėja riebalų, kinta baltymų sudėtis, padidėja jungiamojo audinio kiekis (Cameron, 1998).
Prof. Č. Juknos ir V. Juknos apibendrinti tyrimo duomenys rodo, kad mėsos kokybę labai įtakoja ir individualios gyvulio savybės. Minėtų autorių tyrimai dar kartą įrodo veislinių kuilių ir paršavedžių vertinimo pagal palikuonių mėsos kokybę svarbą, kadangi toje pačioje veislėje yra gyvulių turinčių aukštą mėsos kokybę ir tai leidžia vykdyti selekciją bei atranką mėsos kokybės gerinimo kryptimi, nepabloginant produktyviųjų savybių (augimo spartos, raumeningumo ir kt.) (A. Baravykas ir kt., 2006).
1.3 Kiaulių ir jų skerdenų raumeningumo vertinimas
Kiaulių skerdenos kokybė, jos raumeningumas, mėsos švelnumas, sultingumas ir marmuringumas – pagrindiniai faktoriai, lemiantys vartotojų simpatijas.
Tiek FAO ekspertų , tiek atskirų mokslininkų teigimu, metiniai kiaulienos gamybos augimo tempai turėtų išlikti gan spartūs iki 2,0–2,2 %. Šitai skatina visose šalyse taikoma progresyvinė kiaulių skerdenų kokybės vertinimo sistema, sudaranti prielaidas visiškai patenkinti rinkos poreikius (King, 1993; Christensen, 1997; Brende, 1998).
Danija buvo ir yra viena iš kiaulininkystės lyderių Europoje ir pasaulyje (Pedersen, 1997). Ši šalis pirmoji pasaulyje 1907 m. įsteigė kiaulių skerdenų kokybės vertinimo centrą . Šiuo metu Danijoje naudojama ir gaminama labai moderni kiaulių skerdenų kokybės
vertinimui tiek stacionari, tiek mobilioji technika (SFK Technology, 1997). Mūsų šalyje pasinaudojus danų patirtimi gyvų kiaulių raumeningumui vertinti buvo pradėti naudoti daniški ultragarsiniai prietaisai „Piglog – 105“ ir refleksinis zondas „Fat-o-meat–70“ bei „Introscope“ skerdyklose skerdenų raumeningumui nustatyti.
Nuo 2002 m. Lietuvoje buvo įteisintas kiaulių skerdenų vertinimas ir atsiskaitymas pagal jų kokybę skerdyklose naudojant stacionarią aparatūrą . Veislinių bandų kiaulių prieauglis visuotinai pradėtas vertinti ir atrinkti ultragarsiniu prietaisu pagal raumeningumą nuo 1997 m., tačiau yra nuomonių, kad stacionari aparatūra ir mobilioji ultragarsinė technika netolygiai nustato kiaulių raumeningumą (A. Mikelėnas ir kt., 2003).
1.3.1 Įvairūs metodai raumeningumui nustatyti
Kiaulių skerdenos klasifikuojamos visame pasaulyje, tačiau ypač didelis dėmesys šiai sričiai skiriamas Europoje, kur skerdenų klasifikacija turi senas tradicijas. Pradžioje, buvo naudojamas vizualinis skerdenų raumeningumo vertinimo metodas, kuris dėl nepatikimų vertinimo rezultatų buvo pakeistas į instrumentinius vertinimo metodus. Skerdenoms vertinti buvo naudojamos liniuotės ir tik nuo 1980 m. skerdenų vertinimui buvo pradėta naudoti elektroninius matavimo metodus, tokius, kaip paprastos konstrukcijos optinius zondus, rankinius elektroninius matavimo prietaisus, o dar vėliau ir automatines matavimo sistemas.
Neelektroniniams matavimo metodams priskiriama ZP metodas (dviejų taškų) ir optinis zondas – introskopas. Lyginant su elektroniniais prietaisais, introskopas ir ZP metodas atitinkamai mažiau tikslūs 10 % ir 15 %. Be to, jie mažesnio našumo, nes per tą patį laiką įvertinama mažiau skerdenų. Neelektroniniai matavimo metodai taikomi mažo pajėgumo skerdyklose ir išimtinais atvejais didelėse skerdyklose, pavyzdžiui, sugedus elektroniniam matavimo prietaisui.
ZP metodas šiuo metu yra naudojamas Austrijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir šiek tiek mažiau Slovėnijoje, Kroatijoje bei Čekijos Respublikoje. Slovėnijoje bei Vokietijoje šis metodas naudojamas tik tose skerdyklose, kurios paskerdžiama mažiau kaip 200 kiaulių per savaitę (G. Daumas, 2001).
• 1 lašinių storio taškas. Matuojamas ploniausiame lašinių sluoksnyje (Įskaitant ir odą) nuo skerdenos padalijimo linijos iki vidurinio strėlinio raumens (mm);
• 2 raumens storio taškas. Matuojamas matomas juosmens raumens storis skerdenos puselėje nuo kranialinio raumens prisitvirtinimo krašto iki dorsalinio stuburo kanalo krašto (mm).
Skerdenų raumeningumas apskaičiuojamas pagal formulę:
Y= 47,978 + ( 26,0429 * S/F ) + ( 4,5154 *√F ) – ( 2,5018 * Ig S) – ( 8,4212 *√S ), kur Y – kiaulių skerdenų raumeningumo procentinė išraiška;
S – ploniausias lašinių sluoksnis (įskaitant odą) ties viduriniuoju strėliniu raumeniu
(mm);
F – atstumas nuo kranialinio vidurinio strėlinio raumens prisitvirtinimo krašto iki
dorsalinio stuburo kanalo krašto, (mm) (A. Stimbirys ir kt., 2005).
Introskopas naudojamas Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Suomijoje, Švedijoje, Portugalijoje, šiuo metu ir Lietuvoje. Suomijoje introskopas naudojamas mažose skerdyklose, o Švedijoje skerdyklose, kur paskerdžiama mažiau kaip 2000 kiaulių per metus. Didžiojoje Britanijoje introskopas yra pagrindinis klasifikavimo metodas (G. Daumas, 2001).
Introskopu galima išmatuoti lašinių (riebalinio audinio) storį nuo 3 iki 45 mm arba nuo 3 iki 50 mm, 0,58 mm tikslumu. Matuojama 7 cm nuo skerdenos padalijimo linijos, virš paskutinio šonkaulio.
Lietuvoje skerdenų raumeningumas apskaičiuojamas pagal formulę:
Y = 62,562 + 0,003291 * W – (0,5482 * A), kur Y – skerdenos raumeningumo procentinė išraiška; W – skerdenos svoris, kg;
A – lašinių storis, mm (A. Stimbirys ir kt., 2005).
Elektroniniams matavimo metodams priskiriami įvairūs prietaisai, kurie skirstomi į invazinius (zondinius) ir neinvazinius (nezondinius). Jų pagrindas – optoelektroninės sistemos, kurios leidžia skerdeną išmatuoti tada, kai ji dar nepadalinta pusiau ir nuo jos nenulupta oda. Invaziniai matavimo prietaisai veikia infraraudonųjų spindulių, o neinvaziniai – ultragarso bangų atspindėjimo nuo skirtingų skerdenos audinių principu. Įvairiose šalyse taikomi skirtingi matavimo metodai ir prietaisai, priklausomai nuo skerdyklos finansinių galimybių įsigyti
vienokį ar kitokį įrengimą, nuo skerdžiamų gyvulių kiekio ir skerdimo linijos intensyvumo (A. Stimbirys ir kt., 2001).
Iš elektroninių matavimo metodų dažniausiai naudojami rankiniai invaziniai ir neinvaziniai matavimo prietaisai: Fat – O – Meat‘er (FOM), Ultrafom 100, Ultrafom 300.
FOM daugiausiai naudojami didelio pajėgumo Europos šalių skerdyklose, nes jais greitai ir tiksliai išmatuojamas kiaulių skerdenų raumeningumas. Šis prietaisas, skirtingai nuo ultragarsinio, veikia mechaninio zondavimo principu ir laikomas tikslumo etalonu, kadangi operatorius turi galimybę matyti skerdenoje matavimo taškus ir kontroliuoti matavimo eigą. Prietaisas sudarytas iš kelių dalių: pistoleto– zondo, terminalo ir spausdintuvo. Refleksinio zondo (adatos) gale įtaisytas šviesos šaltinis, sujungtas su fotoelementu, skaičiuoja ir skirtingai rodo raumenines ir riebalines ląsteles kas 0,5 mm nustatytuose matavimo taškuose. Rezultatai registruojami mikrokompiuteryje, ir pagal regresinės lygties formules apskaičiuojama raumenų išeiga (Fat – O – Meat‘er, SFK Technology, 1991).
Raumeningumui su FOM nustatyti skerdenos matuojamos šiuose taškuose: • 8 cm nuo stuburo padalijimo linijos tarp 3 ir 4 juosmens slankstelio;
• 6 cm nuo stuburo padalijimo linijos tarp 3 ir 4 šonkaulio (skaičiuojant nuo paskutinio).
Skerdenų raumeningumas skaičiuojamas pagal formulę:
Y = 60,46893 + 0,08634 * W – 0,06522 * LAŠINIŲ STORIS 1 – 1,46338 * LAŠINIŲ STORIS 2 + 0,01517 * (LAŠINIŲ STORIS 2 * LAŠINIŲ STORIS 2) + 0,17544 * RAUMENS STORIS 2, kur
Y – raumeninio audinio procentinė išraiška;
LAŠINIŲ STORIS 1 – riebalinio audinio sluoksnio storis (mm) tarp 3 ir 4 juosmens
slankstelių;
LAŠINIŲ STORIS 2 – riebalinio audinio sluoksnio storis (mm) tarp 3 ir 4 paskutinių
šonkaulių;
RAUMENS STORIS 2 – raumeninio audinio storis (mm), išmatuotas kartu su antru
riebalinio audinio matavimu;
„Fat-O-Meat‘er“ prietaisai, kurie veikia šviesolaidžio principu mechaniškai zonduojant skerdeną nustatytuose taškuose, pradėti naudoti mūsų Respublikos skerdyklose nuo 2002 m. gegužės 1 d. (A. Mikelėnas ir kt., 2003).
Neinvaziniai matavimo prietaisai gali būti pusiau automatiniai ir automatiniai. Naudojant nezondinius pusiau automatinius Ultrafom 100 ir Ultrafom 300 matavimo prietaisus, kiaulių skerdenos nereikia perdurti. Priglaudus matavimo prietaisą prie skerdenos, akustinis daviklis spinduliuoja ultragarso bangas, kurios atsispindi nuo skirtingų audinių sluoksnių. Audinių storis milimetrais apskaičiuojamas pagal atspindžio trukmę. Šiais prietaisais galima išmatuoti ne tik visos skerdenos raumeningumą, bet ir nugarinės riebalinio ir raumeninio audinių storį (mm) bei kumpio riebalinio audinio storį (G. Januškevičienė, 2003).
2. TYRIMŲ METODIKA
Darbas atliktas 2005-2006 m. skerdyklose, LVA Maisto saugos ir gyvūnų higienos katedros laboratorijose
Darbo tikslas: palyginti žemės ūkio bendrovėse ir kompleksuose užaugintų kiaulių
skerdenų rodiklius (skerdenos svorį, kg, lašinių storį, mm, raumeningumą, % (FOM), raumeningumo klasę). Taip pat, palyginti Lietuvoje užaugintų kiaulių skerdenų vidutinius rodiklius su Lenkijoje augintų kiaulių skerdenų vidutiniais rodikliais.
Uždaviniai:
1. Išanalizuoti žemės ūkio bendrovėse „A“, „B“, „C“, „D“, „E“, „F“, „G“ užaugintų kiaulių skerdenų vidutinius rodiklius.
2. Išanalizuoti kompleksuose „H“, „I“, „J“, „K“, „L“, „M“, „N“ užaugintų kiaulių skerdenų vidutinius rodiklius.
3. Palyginti tarpusavyje žemės ūkio bendrovių ir kompleksų kiaulių skerdenų rodiklių vidurkius.
4. Palyginti Lietuvoje užaugintų kiaulių skerdenų rodiklių vidurkius su Lenkijoje užaugintų kiaulių rodiklių vidurkiais.
Analizuojami ir lyginami šie duomenys: • skerdenos svoris, kg;
• lašinių storis, mm;
• raumeningumas, % (FOM); • raumeningumo klasė.
„EXCEL“ programos pagalba buvo apskaičiuoti tokie rodikliai – vidurkis, minimali ir maksimali rodiklių reikšmės, variacijos ribos (rangas) tarp įmonių duomenų: skerdenos svorio, lašinių storio ir raumeningumo procento.
2.1. Tyrimo rezultatai
2.1.1. Žemės ūkio bendrovių „A“, „B“, „C“, „D“, „E“, „F“, „G“ analizė
Tyrimai buvo atlikti žemės ūkio bendrovėse: „A“ Marijampolės r., „B“ Marijampolės r. „C“ Kupiškio r., „D“ Joniškio r., „E“ Anykščių r., „F“ Kėdainių r., ir „G“ Panevėžio r.
Surinkti tokie duomenys: • skerdenos svoris, kg; • lašinių storis, mm;
• raumeningumas, % (FOM). • raumeningumo klasė.
Apskaičiuoti rodiklių vidurkiai, minimali ir maksimali reikšmės bei variacijos ribos (11 lentelė):
11 lentelė. Žemės ūkio bendrovėse užaugintų kiaulių skerdenų rodikliai
Skerdenos svoris, kg Lašinių storis, mm Raumeningumas, % SEUROP ŽŪB n
–
X Min Max Rangas –
X Min Max Rangas –
X Min Max Rangas A 16 80,5 54 102 48 22,9 7 30 23 52,3 49,5 60,5 11 S-1 E-1 U-12 R-2 O-0 P-0 B 25 58,8 41 80 39 9,72 7 13 6 59,2 57,7 60,6 2,9 S-5 E-20 U-0 R-0 O-0 P-0 C 87 78 56,4 107,9 51,5 18,2 6 31 25 51,9 42,2 62,4 20,2 S-6 E-21 U-30 R-17 O-12 P-1 D 19 76,2 56,4 94,9 38,5 15,9 8 23 15 48,9 40,4 58,3 17,9 S-0 E-1 U-8 R-8 O-2 P-0 E 30 87,1 62,8 117,2 54,4 28,5 17 39 22 49,1 41,4 58,5 17,1 S-0 E-4 U-11 R-8 O-7 P-0 F 24 73,7 49,9 100 50,1 24,2 12 39 27 51,2 44 57 13 S-0 E-3 U-12
O-0 P-0 G 14 73,7 60,4 92,6 32,2 23,4 15,5 31 15,5 50,1 44,1 56,6 12,5 S-0 E-4 U-4 R-5 O-1 P-0
ŽŪB „A“ maksimalus raumeningumas 60,5 % ir aukščiausios klasės (S) skerdena gaunama, kai skerdenos svoris 54 kg. Minimalus raumeningumas 49,5 % ir R (gera) klasės skerdena gaunama, kai skerdenos svoris 102 kg. Kai skerdenų raumeningumas 60,5 % lašinių storis 7 mm, o kai raumeningumas 49,5 %, lašinių storis 30 mm. Variacijos ribos tarp skerdenos masės – 48 kg, tarp lašinių storio – 23 mm ir raumeningumo – 11 %. Šioje bendrovėje daugiausia buvo gauta U klasės skerdenų – 75 %, R – 12,5 %, o S ir E – 6,25 %. Tuo tarpu O ir P klasės skerdenų nepasitaikė.
ŽŪB „B“ maksimalus raumeningumas 60,6 % ir S (aukščiausia) klasės skerdena gaunama, kai skerdenos svoris 55 kg, o minimalus raumeningumas ir E (puiki) klasės skerdena gaunama, kai skerdenos svoris 70 kg. Esant skerdenos raumeningumui 60,6 % lašinių storis buvo 7 mm, o kai raumeningumas 57,7 % lašinių storis 13 mm. Variacijos ribos tarp skerdenos svorio 39 kg, lašinių storio – 6 mm ir raumeningumo – 2,9 %. Bendrovėje daugiausia buvo gauta E klasės skerdenų – 80 % ir S – 20 %. Kitų klasių skerdenų nepasitaikė.
ŽŪB „C“ didžiausias raumeningumas 62,4 % ir S (aukščiausia) klasės skerdena buvo gauta, kai skerdenos svoris 83,2 kg, o mažiausias raumeningumas 42,2 % ir O (patenkinama) klasės skerdena gauta, kai skerdenos svoris 87,6 kg. Kai raumeningumas 62,4 %, lašinių storis 6 mm, o kai raumeningumas 42,2 %, lašinių storis 31 mm. Variacijos ribos tarp skerdenos svorio 51,5 kg, lašinių storio 25 mm, raumeningumo 20,2 %. Bendrovėje daugiausia buvo gauta U klasės skerdenų 34,5 %, kitų klasių buvo gauta: S – 6,9 %, E – 24,1 %, R – 19,5 %, O – 13,8 % ir P – 1,2 %.
Bendrovėje „D“ maksimalus raumeningumas 58,3 % ir E (puiki) klasės skerdena gauta, kai skerdenos svoris 89,9 kg, o minimalus raumeningumas 40,4 % ir O (patenkinama) klasės skerdena gauta, kai skerdenos svoris 71,4 kg. Esant didžiausiam raumeningumui, lašinių storis 8 mm, o kai raumeningumas mažiausias 40,4 %, lašinių storis 23 mm. Variacijos ribos tarp skerdenos svorio 38,5 kg, lašinių storio 15 mm ir raumeningumo 17,9 %. Daugiausia buvo gauta U ir R klasės skerdenų – 42,1 %, E klasės – 5,3 % ir O klasės – 10,5 %. Tuo tarpu S ir O klasės skerdenų nepasitaikė.
ŽŪB „E“ didžiausias raumeningumas 58,5 % ir E (puiki) klasės skerdena gauta, kai skerdenos svoris 85,4 kg, o mažiausias raumeningumas 41,4 % ir O (patenkinama) klasės skerdena gauta, kai skerdenos svoris 72,8 kg. Esant raumeningumui 58,5 %, lašinių storis 17 mm, o raumeningumui 41,4 %, lašinių storis 39 mm. Variacijos ribos tarp skerdenos svorio
