Skirmantė Sabaliauskienė GYDYTOJŲ IR SLAUGYTOJŲ SANTYKIŲ VERTINIMAS ETINIU POŢIŪRIU REGIONO LIGONINĖJE

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA

Visuomenės sveikatos fakultetas Sveikatos vadybos katedra

Skirmantė Sabaliauskienė

GYDYTOJŲ IR SLAUGYTOJŲ SANTYKIŲ VERTINIMAS ETINIU POŢIŪRIU REGIONO LIGONINĖJE

Magistro diplominis darbas

Mokslinė vadovė

prof. dr. Irayda Jakušovaitė 2013-05-15

2 SANTRAUKA

Visuomenės sveikatos vadyba

GYDYTOJŲ IR SLAUGYTOJŲ SANTYKIŲ VERTINIMAS ETINIU POŢIŪRIU REGIONO LIGONINĖJE

Skirmantė Sabaliauskienė

Mokslinė vadovė prof. dr. Irayda Jakušovaitė

Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas; 2013. 77 p.

Darbo tikslas. Ištirti gydytojų ir slaugytojų santykių etinius aspektus

Uţdaviniai. Atskleisti gydytojų poţiūrį į gydytojų ir slaugytojų profesinių santykių etiką; atskleisti slaugytojų poţiūrį į gydytojų ir slaugytojų profesinių santykių etiką; palyginti gydytojų ir slaugytojų poţiūrius į jų tarpprofesinį bendradarbiavimą.

Tyrimo metodika. Atlikta VšĮ Ukmergės ligoninėje dirbančiųjų gydytojų ir slaugytojų anoniminė apklausa. Anketos buvo išdalintos gydytojams (n = 98) ir slaugytojams (n = 225), grąţintos iš viso 246 anketos (atsako daţnis – 73,3 proc.), 82 gydytojų ir 164 slaugytojų. Gauti duomenys analizuoti SPSS 20.0 programiniu paketu. Ryšiai tarp poţymių vertinti Chi kvadrato (χ2) bei z kriterijais. Rezultatų skirtumas laikytinas statistiškai reikšmingu, kai p<0,05.

Rezultatai. Didţioji dauguma (93,5 proc.) apklausoje dalyvavusių gydytojų profesinius gydytojų ir slaugytojų santykius etiniu poţiūriu vertino teigiamai/l.teigiamai. Absoliuti dauguma (98,7 proc.) gydytojų nurodė, jog jų pavestus darbus slaugytojai atlieka sąţiningai. Kad niekada nėra girdėję slaugytojų nepalankios nuomonės apie gydytojų darbą, nurodė tik maţa dalis (16,5 proc.) gydytojų. Tik trečdalis (35,4 proc.) respondentų, mano kad pasikeitimas informacija profesiniais klausimais tarp gydytojų ir slaugytojų yra pakankamas. Tik trečdalis (31,3 proc.) gydytojų mano, kad slaugytojai nėra gydytojo nurodymų vykdytojai, jie turi savo funkcijas, kurias įgyvendina darbe gydytojų. 26,3 proc. gydytojų savo darbo kokybę vertino patenkinamai ir 73,8 proc. gerai. Teigiamai/l.teigiamai profesinius gydytojų ir slaugytojų santykius etiniu poţiūriu vertino tik ketvirtadalis (22,9 proc.) slaugytojų, beveik pusė jų (45,9 proc.) vertino – nei teigiamai nei neigiamai, ir net trečdalis (31,2 proc.) slaugytojų santykius etiniu poţiūriu vertino neigiamai/l.neigiamai. Galima daryti prielaidą, jog slaugytojai profesinius gydytojų ir slaugytojų santykius etiniu poţiūriu vertina negatyviai. Tik maţa dalis (8,3 proc.) slaugytojų mano, kad gydytojai gerbia ir atsiţvelgia į jų nuomonę. Tik 12,7 proc. slaugytojų manė, jog tarp gydytojų ir slaugytojų yra pakankamas pasikeitimas informacija profesiniais klausimais. 37,7 proc. slaugytojų mano, kad gydytojai jų atţvilgiu elgiasi arogantiškai. Tik 48,1 proc. slaugytojų mano, kad slaugytojai nėra gydytojo nurodymų vykdytojai, jie turi savo funkcijas, kurias įgyvendina darbe. 39,7 proc. slaugytojų savo darbo kokybę vertino gerai ir net 2/3 jų – patenkinamai. Kad bendradarbiavimas yra vienas iš darbo motyvacijos skatinimo būdų pritarė 3/4 respondentų. Daugumos respondentų nuomone bendradarbiavimas tarp gydytojų ir slaugytojų įtakoja: paslaugų kokybę 99,6 proc., pacientų pasitenkinimą paslaugomis 97,0 proc., darbuotojų pasitenkinimą darbu 97,9 proc. ir jų gyvenimo kokybę 72,9 proc. Bendradarbiavimo klausimais gydytojų ir slaugytojų nuomonės labai reikšmingai nesiskyrė.

Išvados. Gydytojai profesinius etinius santykius tarp gydytojų ir slaugytojų vertino kaip labai gerus, tuo tarpu slaugytojai juos vertino kritiškiau, galima teigti, kad tik patenkinamai. Į profesinį bendradarbiavimą poţiūriai buvo labai panašūs – tiek gydytojai, tiek slaugytojai tarpprofesinį bendradarbiavimą vertino kaip labai svarbų veiksnį, turintį įtakos tiek paslaugų kokybei, tiek

pacientų pasitenkinimui paslaugomis, tiek jų pačių pasitenkinimo darbu bei gyvenimo kokybei. Raktaţodţiai. Etiniai santykiai, gydytojai, slaugytojai, bendradarbiavimas.

3 SUMMARY

Public Health Management

THE EVALUATION OF RELATIONSHIPS BETWEEN DOCTORS AND NURSES AT A REGIONAL HOSPITAL FROM THE ETHICAL POINT OF VIEW

Skirmantė Sabaliauskienė

Academic Manager prof. dr. Irayda Jakušovaitė

Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Public Health, Department of Health Management. Kaunas; 2013. 77 pages.

Aim of the study. To investigate the ethical relationship aspects between doctors and nurses.

Objectives. To reveal doctors‘ attitude towards the professional relationship ethics between doctors and nurses; to discover nurses‘ attitude towards the professional relationship ethics between doctors and nurses; and to compare both groups‘ attitudes towards their professional collaboration.

Methods. There was an anonymous survey carried out at the public institution Ukmergės hospital. Respondents were employees: doctors and nurses. Questionnaires were handed to 98 doctors and 225 nurses, 246 filled questionnaires were returned (response rate is 73,3 percentage), out of which 82 doctors and 164 nurses responded. Data received was analyzed by SPSS 20.0 program package. Relations between features were assessed by Chi square (χ2) and z criteria. Difference between results is considered statistically significant when p<0,05.

Results. The majority of doctors, who participated in the survey (93,5 %) evaluated professional relationships between doctors and nurses from the ethical point of view positively or very positively. The majority of doctor respondents (98,7 %) claimed that nurses fulfilled their duties conscientiously. However, only a small part of doctors (16,5 %) stated that they had never heard unfavorable nurses‘ opinion about doctors‘ work. Only one third of respondents (35,4 %) thought that exchange of information between doctors and nurses on professional matters was sufficient. Only one third of doctors (31,3 %) considered nurses to be not only the performers of doctor assignments, but as employees, having their own functions, which they fulfill in doctors‘ work environment. 26,3 % of doctors evaluated their work quality as satisfactory and 73,8 % of them evaluated it as good. However, only one fourth of nurses (22,9 %) evaluated professional relationships between doctors and nurses from the ethical point of view positively or very positively, almost half of them (45,9 %) evaluated relationships as neutral – neither positively, nor negatively, and even one third of nurses (31,2 %) evaluated relationships from the ethical point of view negatively or very negatively. Thus, we can make an assumption that from the ethical point of view nurses estimate professional relationships between doctors and nurses negatively. Only a small percentage of nurses (8,3 %) thought that doctors respected them and seriously considered their opinion. Only 12,7 % of nurses claimed that there was a sufficient exchange of information between doctors and nurses on professional matters. Even 37,7 % of nurses considered doctors‘ behavior towards them arrogant. Only 48,1 % of nurses stated that nurses were not only the performers of doctor assignments, that they had their independent functions, which they accomplish at work. 39,7 % of nurses evaluate their work quality well and even two thirds of respondents evaluated their work quality satisfactorily. Three fourths of nurses agreed that collaboration is one of the means to reinforce work motivation. According to the majority of respondents, collaboration between doctors and nurses influences service quality (99,6 %), patients‘ satisfaction with services (97,0 %), employee satisfaction with work (97,9 %) and their life quality (72,9 %). There was no significant difference between doctors‘ and nurses‘ opinions regarding collaboration matters.

Conclusions. Doctors assessed professional ethical relationships between doctors and nurses very well, meanwhile nurses were more critical regarding this matter, their assessment was satisfactory. Attitudes towards professional collaboration were very similar – both doctors and nurses evaluated professional collaboration as a very important factor, which has influence on the quality of service, the level of patient satisfaction with service, employee satisfaction and even employee quality of life.

Keywords. Ethical relationships, doctors, nurses, collaboration.

4

SANTRUMPOS

VšĮ – viešoji įstaiga

LSSO – Lietuvos slaugos specialistų organizacija m. – metai

p – reikšmingumo lygmuo proc. – procentai

5 TURINYS

1. ĮVADAS...6

2. LITERATŪROS APŢVALGA...9

2.1. Etikos samprata. Profesinė etika kaip normatyvinė profesinių vertybių ir principų etika...9

2.2. Medicinos etikos kaip profesinės etikos bruoţai...14

2.3. Gydytojų ir slaugytojų profesinių santykių etika...17

2.3.1. Slaugytojų ir gydytojų vaidmenų ir socialinio statuso skirtumai. Etinių konfliktų prieţastys...19

2.3.2. Moraliniai ir socialiniai aspektai gydytojų ir slaugytojų profesiniuose santykiuose...23

2.3.3. Bendradarbiavimas kaip gydytojų ir slaugytojų santykių kokybės išraiška...26

3. TYRIMO METODAI IR MEDŢIAGA...31

3.1. Darbo apimtis ir metodai...31

3.2. Kontingento charakteristika...32

3.3. Statistinės duomenų analizės metodai...33

4. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS...34

4.1. Gydytojų poţiūrio į gydytojų ir slaugytojų profesinių santykių etiką vertinimas...34

4.2. Slaugytojų poţiūrio į gydytojų ir slaugytojų profesinių santykių etiką vertinimas...49

4.3. Gydytojų ir slaugytojų poţiūrių į jų tarpprofesinį bendradarbiavimą palyginimas...62

IŠVADOS...70

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS...71

LITERATŪRA...72

6

1. ĮVADAS

Šiuolaikinė sveikatos prieţiūra yra neatsiejamai susijusi su demokratinės pliuralistinės visuomenės plėtra. Demokratinėse visuomenėse siekiama bendros visų piliečių gerovės, todėl vis aktualesnė tampa įvairių socialinių grupių konsolidacijos, bendradarbiavimo ir etinių profesinių santykių problema. Sveikatos prieţiūros organizacijose darbuotojai kiekvieną dieną komunikuoja tarpusavyje, vienija pastangas remdamiesi etinėmis, dvasinėmis, emocinėmis, kultūrinėmis vertybėmis, siekia bendrų tikslų, todėl susiformuoja tam tikra organizacijos kultūra [38].

Komunikacijos procesas yra labai svarbus organizacijai, nes bendraujant realizuojami ţmogiškieji poreikiai, susiformuoja tam tikra darbuotojų elgsena. Organizacijos sėkminga veikla labai didele dalimi priklauso nuo darbuotojų profesinių etinių santykių. Komunikacijos procesas sveikatos prieţiūros sektoriuje, greta pagrindinių darbuotojo pareigybių, yra svarbiausia ryšio priemonė, uţtikrinanti sąveiką tarp gydytojų ir slaugytojų. Uţsienio autorių duomenimis, nepilnavertis bendravimas tarp medicinos darbuotojų yra reikšmingas veiksnys, sąlygojantis klaidų atsiradimą medicinoje. Net 15 proc. klaidų sveikatos prieţiūros sistemoje įvyksta dėl bendravimo problemų [1]. Kiekvienas gydytojas ar slaugytojas nori, kad bendravimas su kartu dirbančiu kolega būtų visapusiškai naudingas, todėl ne tik Lietuvoje, bet visose Europos šalyse paţymima bendravimo įgūdţių būtinybė ir jų nauda sveikatos prieţiūros procese [72].

2009 metais JAV atlikto tyrimo, kuriame dalyvavo 2100 gydytojų ir slaugytojų, duomenimis pagarbos stoka tarp gydytojų ir slaugytojų yra didţiulė problema, kuri veikia kiekvieną iš jų ir kelia grėsmę pacientų saugumui. Labiausiai paplitę tarp respondentų atsakymai buvo vieni kitų ţeminimas, įţeidinėjimas, pastabos, netinkami kolegų pajuokavimai, atsisakymas dirbti kartu, komunikacijos stoka [18]. Panaši situacija yra Kanadoje, Anglijoje, Škotijoje ir Vokietijoje. Įdomu tai, kad slaugytojai iš visiškai skirtingų šalių pateikia labai panašias nuomones apie trūkumus, įtakojančius darbinę aplinką bei sveikatos prieţiūros kokybę. Vienas iš didţiausių trūkumų slaugytojų ir gydytojų santykiuose yra tai, kad visuomenė slaugytoją laiko tik gydytojo padėjėju, gydytojai ir vadovai slaugytojus laiko ne lygiais sau, o ţemesnio lygio specialistais [3].

Medicina yra labai individualizuota, bet kartu ir bendradarbiavimo reikalaujanti profesija. Todėl skirtingų, bet vieną kitą papildančių ţinių ir įgūdţių turintys specialistai (šiuo atveju gydytojai ir slaugytojai) pasmerkti tarpusavyje glaudţiai bendradarbiauti. Įtampa tarp individualizmo ir bendradarbiavimo periodiškai tampa medicinos etikos diskusijų objektu [55]. Komunikacijos stoka yra viena iš pagrindinių pacientų nepasitenkinimo prieţasčių [16]. Literatūroje pabrėţiama, jog natūralu, kad gydytojų ir slaugytojų nuomonės daţnai išsiskiria, tačiau

7

būtina ieškoti prielaidų susikalbėjimui. Teigiama, kad turi vykti nuolatiniai pokalbiai ir pozityvus vienas kitų vertinimas, taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, jog gydytojų ir slaugytojų profesinių santykių kokybė yra labai svarbi ir turėtų būti kokybiškos sveikatos prieţiūros garantu [13]. Tik detali gydytojų – slaugytojų santykių analizė, siekiant geriau suprasti kiekvieno iš jų poţiūrį į profesinius vaidmenis bei lūkesčius, gali padėti stiprinti pasitenkinimą tarpprofesiniu bendradarbiavimu, taip pat pagerinti sveikatos prieţiūros kokybe [51].

Geri gydytojų – slaugytojų santykiai įtakoja ne tik pacientų prieţiūros kokybę, bet ir jų pačių pasitenkinimo darbu kokybę [42]. Bendradarbiavimas, pagarba ir teigiamas poţiūris į kolegas anot uţsienio autorių yra pagrindiniai komponentai sąlygojantys santykių sėkmingumą. Tikėtis sėkmingo bendradarbiavimo įmanoma tik tuomet, jeigu bus vertinami ir pripaţįstami asmenybės ypatumai ir įgūdţiai kaip labai svarbūs bendro tikslo siekime [14].

Gydytojų ir slaugytojų bendradarbiavimo etiniams aspektams atskleisti svarbu suvokti, kad profesijos egzistuoja ne izoliuotai – jos plėtojasi priklausomai nuo tarpusavio sąveikos bei išorės veiksnių: socialinių poreikių, sparčiai tobulėjančių technologijų, organizacinių ir politinių pokyčių. Kiekvienas postūmis vienų profesionalų jurisdikcijoje veikia kitus [57]. Veiksniai, turintys įtakos tarpprofesiniam bendradarbiavimui, gali būti įvardinami kaip pozityvūs (sąlygojantys efektyvius darbo rezultatus, bei pasitenkinimą darbu) ir negatyvūs (sąlygojantys kylančias problemas, įtampą, nepasitenkinimą darbu). Bendradarbiaujant tarpprofesinėje sveikatos prieţiūros komandoje įvairiems specialistams, iškyla įvairių problemų: tiek asmeninio pobūdţio (pvz. antipatijos, simpatijos…), tiek bendravimo (pvz., dėl bendravimo stokos, arba neaptariamos iškylančios problemos, nesikeičiama informacija…), tiek profesinio pobūdţio problemos (pvz., nepakankamai aprašant, neteisingai formuluojant slaugos problemas…), tiek organizacinės problemos (pvz. dėl didelės pacientų kaitos, per didelio darbo krūvio…) [47; 14; 24; 20; 40]. Visuose šiuose lygmenyse kyla etinės problemos, kurioms reguliuoti nepakanka universalių moralės normų. Elgesio taisykles, kurioms privalo paklusti tam tikro profesinio vaidmens atlikėjas, tame tarpe gydytojas ir slaugytojas, numato profesinė etika, kurioje integruojasi individualus ir socialinis etikos lygmenys, apsprendţiantys visuomenės sveikatos etikos struktūrą [58].

Temos aktualumas. Medicinos įstaiga yra atvira erdvė, kurioje susitinka įvairių profesijų ţmonės. Pagrindinės jų – gydytojai ir slaugytojai. Labai svarbus jų santykių etiškumas, dalijimasis atsakomybėmis sprendţiant problemas ir priimant sprendimus, uţtikrinant paslaugų kokybiškumą. Ir vieni, ir kiti betarpiškai bendrauja su pacientais, tačiau tuo panašumai ir pasibaigia. Slaugytojų yra kur kas daugiau nei gydytojų, tačiau gydytojai vis dar lieka pagrindiniai sprendimų priėmėjai, o slaugytojai – jų vykdytojai. Kadangi tiek gydytojų, tiek slaugytojų tikslas

8

paciento sveikata, todėl gydytojų ir slaugytojų profesinių santykių tyrimas etiniu poţiūriu turi didelę praktinę reikšmę, tobulinant tarpusavio santykius darbe.

Temos naujumas. Neţiūrint į tai, kad Lietuvoje etinei problematikai skiriamas dėmesys, vis dėl to darbų, kuriuose atsispindėtų būtent gydytojų ir slaugytojų etinių santykių tendencijos, beveik nėra. Mokslinėje literatūroje daugiau kalbama apie gydytojo – paciento arba slaugytojo – paciento etinius santykius ir pasigendama nuoseklių sistemingų tyrimų, kurie atskleistų gydytojų – slaugytojų etinių santykių ypatumus iš abiejų pozicijų.

Šis tyrimas padės paţvelgti į esamą situaciją sveikatos prieţiūros įstaigoje iš gydytojų ir slaugytojų pozicijos bei išsiaiškinti ir palyginti vienų ir kitų tiriamųjų poţiūrius į profesinių santykių etiką.

Darbo tikslas: Ištirti gydytojų ir slaugytojų santykių etinius aspektus Darbo uţdaviniai:

1. Atskleisti gydytojų poţiūrį į gydytojų ir slaugytojų profesinių santykių etiką; 2. Atskleisti slaugytojų poţiūrį į gydytojų ir slaugytojų profesinių santykių etiką; 3. Palyginti gydytojų ir slaugytojų poţiūrius į jų tarpprofesinį bendradarbiavimą.

9

2. LITERATŪROS APŢVALGA

2.1 Etikos samprata. Profesinė etika kaip normatyvinė profesinių vertybių ir principų sistema

Etika – mokslinė disciplina, kuri grindţia moralinius klausimus, kylančius tarp ţmogaus ir aplinkos, tarp ţmonių, susijusių įvairiais ryšiais. Visi ryšiai susiję per gėrio ir blogio prizmę. Kita vertus, etika – tai praktinė filosofija, kurioje kalbama apie praktinę veiklą, kur elgesys – tai veikla, vertinga pati savaime, o darymas – tai veikla, kurios tikslas ne ji pati, o jos rezultatas[68].

Tradiciškai etika yra ţmogaus elgesio tikslų tyrimas: ji nustato, kaip tikslas gali būti pasiektas ir iš jo išveda elgesio taisykles. Anzenbacheris A. savo knygoje ―Etikos įvadas‖, mini keturis glaudţiai tarpusavyje susijusius ţmonių etiško bendravimo praktikos lygmenis:

 Moralumas;  Dorovė;  Teisė;

 Tikėjimas [2].

Moralumas – tai doro, moralaus elgesio normos, grindţiamos atitinkama pasaulėţiūra, kurių atitinkamoje aplinkoje turėtų laikytis konkretūs ţmonės. Dorovė – tai praktikos vertinimas pagal pripaţintas normas. Jos visuomenėje yra būtinos. Jei teisės normos (įstatymai) yra privalomos, tai dorovinės – įsigalioja, joms pritaria socialinių struktūrų visuma. Teisė – įstatymai ir etika turėtų sutapti, t.y. įstatymiška, turėtų būti etiška ir atvirkščiai. Tikėjimas – tai gyvenimas meilėje, tarpusavio supratime ir nuodėmės svarba [68].

Peičiaus E. teigimu etikoje svarbiausia yra praktinės veiklos motyvavimas ir pagrindimas. Pagrindţiama daţniausiai tam tikros veiklos standartizavimu per vertybes, normas, taisykles ar principus. Jų laikymasis/nesilaikymas gali būti suvokiamas kaip neišvengiama būtinybė (moralė) arba kaip noras (dorovė). Pradinis ir kartu neišvengiamas moralinių problemų sprendimo etapas yra fundamentinių etikos principų suvokimas ir įvertinimas. Principas pats savaime nesiremia kokia nors viena doktrina ar teorija ir turėtų būti suprantamas kaip normatyvinė nuoroda, kuri padeda priimti sprendimus. Patys etikos principai nereiškia, kad jūsų pozicija bus visada teisinga ir bet kuriuo atveju pateisinama, tačiau jie gali padėti atrasti lemiamus kriterijus, priimant atsakingus sprendimus tiek profesinėje veikloje, tiek visuomeniniame gyvenime [17]. Savo straipsnyje „Etikos principai – etinės kompetencijos pradţia― kuris publikuotas leidinyje „Bendruomenių aktyvinimas sprendţiant sveikatos prieţiūros etines problemas― Peičius E. skiria

10

tokius etikos principus: Universalūs principai: Racionalumo. Visi teisėti etiniai sprendimai ir bet kokia praktinė veikla turi būti pagrįsta sveiku protu, atitikti pagrindinius logikos dėsningumus ir aiškiai suformuluotus motyvus. Visuotinumo. Jei etiniai sprendimai yra tikrai tinkami ir pagrįsti, esant toms pačioms sąlygoms, jie turėtų galioti kiekvienam ţmogui bet kurioje kitoje situacijoje, bet kuriuo laiku. Objektyvumo. Etinius sprendimus priimantis asmuo, asmenų grupė, institucija ar visuomenė turėtų atsiriboti nuo asmeninių interesų, simpatijų ir nuo asmeninio poţiūrio. Mažiausio

blogio. Bet kokio sprendimo ar veiklos tikslas turi būti gėris visomis įmanomomis prasmėmis.

Bendrieji normatyviniai etiniai principai: Autonomija. Pareiga suteikti individui galimybę maksimaliai naudotis savo teise priimti sprendimą pačiam. Nauda. Pareiga siekti gerų rezultatų sau/bendruomenei/visuomenei/ţmonijai. Konfidencialumas. Pareiga gerbti teisę į informacijos privatumą; pareiga viešai neskelbti visuomenei nebūtinos informacijos apie asmenį. Teisingumas. Pareiga elgtis sąţiningai, vienodai atsiţvelgti į būsimą naudos ir rizikos laipsnį. Žalos nedarymas. Pareiga vengti kitam daryti ţalą arba sukelti ţalingus padarinius. Atvirumas. Pareiga įsiklausyti, išklausyti, suprasti ir, jeigu reikia, atsiţvelgti į kito poreikius bei poţiūrius. Viešumas. Pareiga supaţindinti kitus, jeigu reikia ir visuomenę, kokiais motyvais vadovaujamasi ir kodėl [17].

Kadangi etika visada susijusi su veiksmais, etikos problemos visada kyla elgesio ar veiksmų (įskaitant sprendimus) kontekste. Kalbant apie etiką vartotinos tokios specialiosios sąvokos: įsipareigojimas, interesų konfliktas, atsakomybė, dorovinis principingumas, teisingumas, pasitikėjimas. Norint parodyti, jog nepritariame daugeliui kitų elgesio rūšių taip pat vartotinos ir tokios sąvokos kaip: melavimas, savanaudiškumas, sukčiavimas, nesąţiningumas, nepatikimumas ir piktnaudţiavimas valdţia [28].

Anot Pruskaus V. ir kt. etika (moralės filosofija) – tai mokslinė disciplina, kuri tyrinėja socialinę moralę. Socialinės moralės normų paţinimas yra neatsiejama individo socializacijos proceso dalis. Socializacija – tai socialinės sąveikos procesas, kuriuo metu ţmonės perima ţinias, vertybes, nuostatas, elgesį, būtinus efektyviam dalyvavimui visuomenėje [58].

„Elgesio kodeksuose etika suprantama kaip paklusimas įstatymui, daugiausiai dėmesio skiriama atsidavimui ir sankcijoms uţ paţeidimus. Elgesio kodekso priėmimas vertinamas kaip prievartinė ir greita strategija, kuria norima uţkirsti kelią neetiškam elgesiui― [56].

Pasak Vasiljevienės N. (2003), sudėtingėjant socialiniam gyvenimui, atskiroms praktinės, profesinės veiklos sritims prireikia vis didesnės moralinės kompetencijos. Viešajame sektoriuje vis daţniau tenka spręsti etikos problemas. Etikos poţiūriu yra vertinama tiek kiekvieno valstybės tarnautojo, tiek ir visos valdţios veikla. Diskutuojama, kas jų veikloje leistina, o kas ne, abejojama, ar galima toleruoti neteisėtas priemones, nors ir labai svarbiems tikslams. Bandoma išsiaiškinti veiksnius, darančius valstybės tarnautojo etikai įtaką ir lemiančius jos būklę [69].

11

Ţmogaus veikla yra labai įvairi, todėl jai reguliuoti nepakanka universalių moralės normų. Elgesio taisykles, kurioms privalo paklusti tam tikro profesinio vaidmens atlikėjas numato profesinė etika. Tuomet organizacijos profesinės normos ir vertybės tampa darbuotojų kasdieninės veiklos orientyru, galima tikėtis darbo kokybės ir efektyvumo padidėjimo, teigiamų pokyčių įvairiose organizacijos procesuose [68]. Kaip teigia Palidauskaitė J. etikos vadyba gali pasiţymėti ir pasiţymi skirtingomis orientacijomis – atitikimo ir vertybine. Kadangi kiekvienoje organizacijoje atliekamos tiesioginės funkcijos (pvz., gydoma) ir siekiama ţmogiškųjų vertybių, tai abi orientacijos yra tikslingos, ir reikalingos. Specialisto vertingumą lemia ne tik kompetencija ar profesinės ţinios, bet taip pat socialinė ir dvasinė jo vertė. Todėl aukštos kultūros ir moralaus asmens ugdyme turėtų būti ir etikos dalykai. Labai svarbu, kad darbuotojas išmoktų mokytis visą aktyvų gyvenimą ir pats save tobulintų [56].

Vasiljevienės N. teigimu, visi etikos instucionizavimo elementai sudaro sistemą, kuri sąmoningai, kryptingai, tikslingai valdo, reguliuoja organizacijos (profesijos) elgseną. Vadybiniais metodais, remiantis etikos kodeksais, pozityviai keičiama darbinė strategija, kuriama veiklos terpė, skatinanti darbuotojus dorai ir efektyviai atlikti savo funkcijas [69].

Profesinė etika nusako profesijos atstovui keliamus moralinius reikalavimus, kurių jis turėtų laikytis. Šį būtinumą skatina ta aplinkybė, kad gilėjant darbo profesionalizacijai tarp daugelio įvairių specialistų jiems bendraujant kyla moralinės kolizijos, kurių išspręsti, remiantis vien tik profesinėmis ţiniomis, neįmanoma. Profesinis susiţavėjimas savo galimybėmis išspręsti visas problemas, nepaisant moralinių vertybių ir kriterijų, neretai juos perţengiant, gali tapti pavojingas aplinkiniams ţmonėms. Geriau suvokti kylančias profesinės etikos problemas padeda viena iš etikos teorijų normatyvinė etika [48]. Normatyvinės etikos objektas – elgesio normos (kokios jos turėtų būti) ir vertinimai (kaip ir pagal ką vertinti tą elgesį). Normatyviniai etiniai principai – tai pamatinės vertybinės nuostatos, kuriomis grindţiamos ir pateisinamos konkrečios moralinės taisyklės; jomis remiantis kuriami įstatymai, sudaromi profesiniai etikos kodeksai, mąstymo ir veiklos direktyvos, teisiniai reglamentai ir kitos elgsenos normos (pvz., gydytojo elgesio norma). Normatyviniai etiniai principai yra išreiškiami kaip pareiga arba reikalavimas, todėl jie tiesiogiai siejami su moraline asmens, asmenų grupės, institucijos atsakomybe [17].

Misevičiaus V. teigimu, profesinėje etikoje yra vartojamos asmeninės ir kolektyvinės dorovinės atsakomybės sąvokos, kurios yra glaudţiai susijusios tarpusavyje. Ypatingą vaidmenį vaidina asmeninė atsakomybė, kad ţmogus įgautų pareigingumą ir kitas taurias asmenybės savybes. Mokslininkai skiria individualiąją etiką (t y. asmens moralę) ir socialinę etiką, kuri suprantama kaip bendravimo ir socialinės kultūros rezultatas (tai visuomenės dorovės normų laikymasis) [49].

12

Dauguma profesijų, visuomenės institucijų tarnautojai turi savo profesinės etikos reikalavimus. Tarnaujant visuomenei svarbi tiek vidinė, tiek ir profesinė darbuotojo moralė. Profesinė etika remiasi moraliniais principais, kurių privaloma laikytis. [56]. Profesinės asociacijos turi savas elgesio taisykles, kurios nustato būtino elgesio profesinės praktikos kontekste (medicinoje, teisėje, ir t.t.) rėmus. Šios raštiškai uţfiksuotos nuostatos lemia standartinį elgesį, kuris grindţiamas profesinės etikos principais:

 Objektyvumas,

 Nešališkumas,

 Tiesumas, visiškas demaskavimas

 Konfidencialumas,

 Pastangų rodymas (rūpinimosi įsipareigojimas)  Tikslus profesinių įsipareigojimų vykdymas  Potencialių ar aiškių konfliktų vengimas [7].

Kiekvienoje profesijoje gimsta savos moralinės „pagundos―, moralinis „šaunumas― ir moraliniai „praradimai―, kyla tam tikri prieštaravimai ir sukuriami saviti jų sprendimo būdai. Į profesinę veiklą ţmogus įsitraukia kartu su visais savo subjektyviais jausmais, pergyvenimais, siekiais, moraliniais vertinimais, savo mąstymo būdu. Tarp daugelio situacijų profesiniuose santykiuose ima išsiskirti tipiškiausi, kurie ir charakterizuoja profesijos santykinį savarankiškumą, jos moralinę atmosferą. Tai savo ruoţtu lemia ţmonių poelgius, jų elgesio normų savitumą. Vadinasi, kai tik profesiniai santykiai įgyja kokybinį pastovumą, tai ir paskatina ypatingų moralinių nuostatų, atitinkančių darbo pobūdį, formavimąsi. Taip gimsta profesine moralė ir jos pagrindinė ląstelė — profesinės moralės norma, atspindinti praktinį tikslingumą atitinkamų savitarpio santykių tarp profesines grupės narių, grupes ir visuomenės, formų [58]. Profesinė moralė atsirado su darbo pasidalijimu, kuris būtent ir paskatino socialinių grupių susidarymą bei jų išsiskirtinumą visuomenėje. Susikūrus profesinėms grupėms, atsirado poreikis reguliuoti santykius su kitais savo grupės nariais , taip pat ir su kitomis grupėmis [68].

Analizuojant profesinę etiką būtina apţvelgti, kokiomis vertybėmis ji yra grindţiama. Vertybių išaiškinimas yra vienas svarbiausių įgūdţių, kurie reikalingi visiems, norintiems suprasti, kaip praktiškai priimti gerus, etikos principais paremtus sprendimus. Šis įgūdis taip pat reikalingas norint suprasti ir aptarti kitų ţmonių priimtus sprendimus [28].

13

Vertybės – tai esminiai įsitikinimai, kad „konkretus elgesys ar egzistavimo būdas yra asmeniškai arba socialiai priimtinesnis uţ priešingo pobūdţio elgesį ar egzistavimo būdą". Vertybės turi moralinį atspalvį ta prasme, kad jos atspindi ţmogaus supratimą apie tai, kas yra teisinga, gera arba pageidautina. Vertybių sistema – tai pagal svarbą išdėstytos individualios vertybės. Jos nustatomos pagal santykinę svarbą, kurią ţmogus teikia tokioms vertybėms kaip laisvė, malonumas, savigarba, sąţiningumas, paklusnumas ir lygybė [6].

Palidauskaitė J. išskiria uţsienio autorių Morgan, D., Kass H., Herring E. , Frederickson ir kt. skiriamas bei apibūdinamas profesines vertybes:

 tarnavimas visuomenės interesams;  atsakomybė ir atskaitomybė;

 nešališkumas ir nesavanaudiškumas [56].

Tarnavimas visuomenės interesams. Reiškia kreipti dėmesį į atskirų grupių interesus, atsiţvelgti į sprendimo pasekmes, ieškoti kompromiso, tenkinančio konfliktuojančias puses. Dwivedi O. teigia, kad tarnaujant visuomenės interesams svarbu išlikti kompetentingu, dirbti efektyviai, sąţiningai, atsakingai bei objektyviai. Pasak Lewis C. tarnavimas visuomenės interesui apibrėţiamas per nešališkumo, orientacijos į ateitį ir efektyvumo sąvokas. Atsakomybė sietina su turima profesine kompetencija, patyrimu, veikimo laisve. Atskaitingumas atspindi susirūpinimą teisinėmis, institucinėmis ir procedūrinėmis priemonėmis, kurios įpareigoja tarnautojus atsakyti uţ savo veiksmus. Pasak Palidauskaitės J., priimant sprendimus ar veikiant, negalima teikti pirmenybės vienai ar kitai visuomenės grupei ar asmeniui, privaloma mąstyti ir ţvelgti globaliau, galvoti apie visuomenės gerovę. Nešališkumas ir nesavanaudiškumas atspindi įsipareigojimą objektyviai veikti ir spręsti, siekiant visuomenės interesų [56].

Apibendrinant galima teigti, kad neįmanoma suformuoti vienos „teisingausios― etikos sampratos, kadangi mes kiekvienas turime savitą filosofinę etinę sampratą, tačiau kaip ir visais laikais taip ir šiandien svarstymai apie etiką ir laikymasis etikos normų yra aktualūs, ypač veiklose, kurios reikalauja didelės atsakomybės (pvz., medicinoje), todėl čia labai didelę reikšmę turi profesinė etika, kadangi čia rutuliojasi ne tik organizacijos narių tarpusavio santykiai, bet ir jų santykiai su pacientais. Medicinos įstaigų etiką įtakoja išorinė aplinka: visuomenė, įstatymų leidėjai; vykdomoji valdţia: rinka ir veiklos joje (konkurencijos) sąlygos, sveikatos organizacijų savininkai: steigėjai, sveikatos prieţiūros paslaugų vartotojai: pacientai; vidinė aplinka: darbo santykiai, valdymo santykiai, ne darbo santykiai organizacijoje [32].

14

2.2 Medicinos etikos kaip profesinės etikos bruoţai

Medicinos etika grindţiama bendrosios etikos principais. Medikų elgesys, kuris kenkia taikiam sambūviui, turi būti laikomas nesuderinamu su šios profesijos orumu [21]. Medicinos etika, kaip profesinė etika, perėjo įvairius raidos tarpsnius. Pirmoje vietoje iš pradţių buvo specialistų dorumas, vėliau imta ypač pabrėţti santykius, būtent kolegų darbo santykius, dar vėliau pagrindinę padėti uţėmė mokslinė kompetencija. Visose šiose fazėse vienoda liko tai, kad medicinos profesija pati nustatydavo teisingos medicinos veiklos kriterijus. Pabrėţdama vis kitus dalykus ir pasitelkdama vis kitas sąvokas, profesinė etika liko daugiausia pačių medikų reikalas. Išsamiai profesiniais kodeksais buvo apibrėţiamos medikų pareigos ir perkeliamos į medikų mokymą. Profesinės organizacijos rūpinosi, kad jos būtų vykdomos [65; 36].

Medicinos istorija rodo, kad medicinos etika buvo laikoma profesine etika. Pabrėţiama, kad medicinos etika, yra daugelio Rytų bei Vakarų tautų ir kultūrų paţiūrų sistema. Profesine etika laikomos tam tikros profesijos darbuotojų bendrai priimtos vertybės, normos ir principai, labiausiai padedantys ir pačiai profesijai, ir socialiniams ryšiams harmonizuoti [48]. Medicinos etika – tai dorovinio elgesio filosofinis pagrindimas medicinoje [21]. Įvairiausių profesijų ţmonėms reikalinga etika, bet pirmiausiai medikams. Tai ţmonės suprato nuo neatmenamų laikų, nuo pat medicinos pradţios – IV amţiuje prieš Kristų, graikų filosofijoje jau minima Hipokrato priesaika. Medicinos etikos ir moralės problema išliko iki mūsų laikų ir yra gal net svarbesnė nei anksčiau, kadangi tenka prisitaikyti prie naujų civilizacijos iššūkių, ţmonijos gyvenimo paţangos, permainų, poreikių [63].

Etika negali būti tik teoriška, ji turi būti internalizuota, išreiškianti medicinos darbuotojų darbo stilių [63]. Profesinės medicinos etikos specifiškumą lemia esminiai pačių profesijų skirtumai. Specialistų santykis vienoje ar kitoje profesinės veiklos srityje sąlygoja visuomenės socialinių santykių sistema. Nors atskirų profesijų atstovų elgesį reguliuoja bendroji visuomenėje priimta etikos principų ir normų visuma, tačiau profesinėje veikloje šie bendrieji normatyvai ţymiai modifikuojami, nes specialistų tarpusavio santykiai saviti ir skirtingi. Profesinė etika visapusiškiau ir giliau atspindi konkrečius ţmonių įsitikinimus, vertinimus, realius santykius, kurie reiškiasi profesinės veiklos srityje [43].

Teoriškai medicinos etika jungia taikomąją etiką su gydytojo praktiko, gydytojo tyrėjo, slaugytojo ar farmacininko darbo sritimis. Pagrindinis medicinos etikos tikslas yra tobulinti paslaugų kokybę. Etikos – paskirtis pateikti kuo daugiau bendros informacijos apie tinkamus ir netinkamus sprendimus. Literatūros studijos rodo, kad mokant medicinos etikos galima gydytojus,

15

slaugytojus, visuomenės sveikatos darbuotojus nukreipti sistemingo moralumo linkme, ieškant ryšių su profesine veikla, pateikti nuorodas, kurios padėtų ugdyti individualius įsitikinimus bei moralinio gėrio suvokimą [54].

Medicinos etika yra medicinos srities moralinio mąstymo sisteminimas [48]. Profesinė moralė atsirado su darbo pasidalijimu, kuris būtent ir paskatino socialinių grupių susidarymą bei jų išskirtinumą visuomenėje. Susikūrus profesinėms grupėms, atsirado poreikis reguliuoti santykius su kitais savo grupės nariais , taip pat ir su kitomis grupėmis [52]. Analizuojant medicinos etiką kaip profesinę etiką, būtina skirti išorinį ir vidinį profesijos moralumą. Etika gali būti traktuojama, kaip moralės normų ir darbo praktikos vidaus taisyklių apmąstymas. Taigi, apmąstyti pirmiausiai reikia medicinos darbuotojų uţduotis, nes jie privalo siekti profesinės veiklos tobulinimo. Medicinos etikos apmastymo objektas yra ne vien individas, bet ir prieţiūros teikimo socialinės sąlygos bei struktūros. Čia prasideda ir kitas elementas – padidėjęs veikiančių asmenų, kuriems tenka atsakomybė skaičius. Atsakomybę dabar turi prisiimti ne tik gydytojai, bet ir pacientai, slaugytojai, įstaigos bei vyriausybė [65; 36]. Etinė medicinos problematika yra daugiamatė. Ją lemia pačios medicinos kaip socialinio reiškinio sudėtingumas. Būtina išskirti tris etinės medicinos problematikos lygmenis:

Pirmasis lygmuo, kurį sudaro etinės problemos, besiformuojančios per medicinos ir visuomenės

santykius: tai medicinos vieta, vaidmuo ir tikslai socialiniame doroviniame ţmonijos progrese, medicinos plėtros perspektyvos, jos idealai, humanizmas, prieštaravimas tarp ţmonių lūkesčių ir pačios medicinos gebėjimo tuos lūkesčius tenkinti ir kt. XX a. antroje pusėje įvykę esminiai medicinos pokyčiai (demokratijos plėtojimas, paciento teisių gynimas, paciento autonomija, rinkos santykių įsigalėjimas medicinoje ir riboti resursai) dar labiau išryškino medicinos ir vertybių santykių problemą.

Antrąjį etinių medicinos problemų lygmenį sudaro mediko asmenybės dorovinio ugdymo

vertinimas. Pagal Kohlberg L. asmenybės dorovinio vertinimo teorija yra trys ţmogaus moralinės sąmonės brandumo lygiai: ikikonvencinis, konvencinis ir pokonvencinis [41].

Trečiąjį etinės medicinos struktūros lygmenį sudaro problemos, susijusios su bendrųjų etikos

principų taikymu konkrečiai profesinei gydytojo/slaugytojo veiklai. Šiame lygmenyje gydytojas/slaugytojas vertinamas doroviniu poţiūriu kaip tam tikro socialinio vaidmens atlikėjas, t.y. profesinės veiklos aspektu, o ne kaip asmenybė. Profesinėje veikloje egzistuoja institucionalizuotos vertybių ir normų sistemos, kurios lemia asmens elgesį per jo atliekamus socialinius vaidmenis. Todėl asmuo nagrinėjamas tik kaip socialinis individas – kaip socialinių vaidmenų ir statusų „rinkinys― – ir asmens socialinis funkcionalumas tampa pagrindiniu jo vertinimo kriterijumi. Šie trys etinės medicinos problematikos lygiai yra glaudţiai tarpusavyje

16

susiję. Idealu būtų, jei etinis problemų sprendimas vyktų visais lygiais sinchroniškai. Tačiau reali situacija yra kita. Konfliktas tarp idealo ir realybės yra amţina etikos problema. Ilgą laiką daugiausia dėmesio buvo skiriama tik gydytojo asmenybės dorovinių savybių ir profesinės veiklos etikai [65; 36]. Mokslinėje literatūroje taip pat paţymima, kad etinė elgsena priklauso ne tik nuo (gydytojo ir slaugytojo) asmenybių charakteristikų, jų vertybių ir poreikių (mikro lygis), bet taip pat nuo vertybių sistemos, kuria vadovaujasi sveikatos prieţiūros organizacija (mezo lygis), bei nuo visos visuomenės poţiūrio į sveikatos politikos vertybes, nuo vyriausybės sveikatos prieţiūros reguliavimo kokybės (makro lygis) [36].

Industrinę visuomenę charakterizuoja tai, kad socialinę realybę visiškai nulemia ţmogaus santykiai su kitais ţmonėmis ir jų institucionalizacija. Ţmogaus gyvenimas vyksta organizacijų/institucijų viduje, kurios sukuriamos sąmoninga valia tam tikram tikslui siekti. Organizacijos vienybės pagrindas yra tikslas, o ne patys ţmonės, todėl ţmogaus vertei didţiausią pavojų visais laikais kėlė galimybė būti pajungtai organizacijos interesams. Ţmogų, kad ir kokių kilnių siekių jis turėtų, organizacijos vertybės gali versti atlikti tokius veiksmus, kuriuos jis pats suvokia kaip nemoralius. Todėl būtina kalbėti apie organizacijos kultūrą ir etiką. Konkrečios organizacijos vertybės ir normos, jos narių teisės, pareigos ir socialinė atsakomybė yra organizacijos etikos tyrimo objektas. Organizacijų etika tai ne šiaip darbuotojų „gero elgesio― visuma, o organizaciniai tam tikrų visuomenės funkcijų tinklai, funkcinės sąveikos, vaidmenų rinkiniai, įgalinantys atsakingai, kokybiškai, patikimai, sąţiningai tenkinti apibrėţtus visuomenės poreikius [37].

Kalbant apie asmens sveikatos prieţiūros įtaigas būtina paminėti, kad yra steigiami etikos komitetai ( Ligoninės institucija, JAV vadinama Etikos komitetu, Lietuvoje vadinama Etikos komisija). Komitetų veikla aprėpia įvairių etinių problemų sprendimą. Tai ir etinių reikalavimų klinikinei praktikai nustatymas, pacientų teisių apsauga, konfliktų, kylančių dėl profesinės etikos nepaisančių gydytojų ir slaugytojų nagrinėjimas, tam tikrų etinių nuostatų diegimas ligoninėse. Trys standartinės etikos komiteto funkcijos yra švietimas (komiteto narių, ligoninės personalo, pacientų ir jų šeimos narių bei visos bendruomenės); nuostatų formavimas (nurodymai ir principai, kuriais remiantis sveikatos prieţiūros specialistai galėtų spręsti kylančias problemas profesinės etikos klausimais) [44]. Uţsienio literatūroje paţymima, kad daţniausiai kalbant apie medicinos etiką įsivaizduojama, kad jį apima tik tokius klausimus, kaip (pvz. donorystė, gyvenimo pradţios ir pabaigos klausimus), tačiau teigiama, kad nors šie klausimai visuomet ir išliks pagrindiniais medicinos etikos objektais, ji nagrinėja ir tokius klausimus, kaip medicinos darbuotojų tarpusavio santykiai, pacientų ir darbuotojų santykiai, privatumo ir apsaugos nuo neigiamos įtakos, bei socialinio teisingumo klausimus, todėl labai svarbu, kad etikos mokymas būtų vykdomas sveikatos

17

prieţiūros sektoriuje, nes tik taip įmanoma uţtikrinti etišką kultūrą organizacijoje [52]. Uţsienio mokslinėje literatūroje išskiriami trys metodai, kuriais turėtų vadovautis sveikatos prieţiūros organizacijos, siekiant pozityvaus etikos klimato kūrimo:

 Laikymasis ( kiekviena sveikatos prieţiūros įstaiga turi turėti nustatytas etikos laikymosi taisykles, o uţ jų nepaisymą turėtų būti skiriamos nuobaudos).

 Etikos skatinimas ( šis metodas apima mokymą raginantį darbuotojus etiškai elgtis, padeda priimti etiškus sprendimus). Visi medicinos darbuotojai privalo gebėti veikti etiškai.

 Vertybių valdymo (nustato ir apibrėţia organizacijos vertybių sistemą) [52].

Kitame uţsienio šaltinyje teigiama, kad medicinos etika yra labai svarbi medicinos darbuotojų išsilavinime ir jai turi būti skiriamas didelis dėmesys. Medicinos etika ypač svarbi medicinos praktikoje, nes jos principais yra grindţiama tiek valdymo praktikos sprendimai, tiek vertybių sistema, tiek paciento ir darbuotojo fizinė ir emocinė gerovė [31].

Apibendrinant šį skyrių galima teigti, kad teorinė kompetencija negarantuoja etiško elgesio pasirinkimo dalykinėje veikloje ir privačiame gyvenime, tačiau leidţia kvalifikuotai ir racionaliai apsispręsti dėl savo veiksmų ir visiškai suvokti savo atsakomybę. Profesinės veiklos plotmėj egzistuoja kultūros šablonai – institucionalizuotos vertybių ir normų – sistemos, kurios determinuoja asmens elgesį per jo atliekamus socialinius vaidmenis. Todėl asmuo nagrinėjamas tik kaip socialinis individas – kaip socialinių vaidmenų ir statusų „rinkinys―. Šis asmens socialinis funkcionalumas tampa pagrindiniu jo vertinimo kriterijumi [36]. Kai kurios šių vertybių ir normų sietinos su profesine veikla (šiuo atveju medicinos darbuotojų profesine etika), demokratijos idealais, vadybiniais aspektais, dorovės normomis. Konkretus ir kategoriškas vertybių klasifikavimas neįmanomas, nes daţnos vertybės persipina atitinkamoje veikloje. Toliau analizuojant mokslinę literatūrą, remiantis medicnos etikos, kuri yra grindţiama bendrosios etikos principais [21], siekiama šiame darbe paţvelgti į ko gero svarbiausių sveikatos prieţiūros specialistų, t.y. gydytojų ir slaugytojų, profesinius santykius etiniu aspektu.

2.3 Gydytojų ir slaugytojų profesinių santykių etika

Kiekviena profesija sąlygoja specifinę bendravimo aplinką, kuri savaip paţenklina tos profesijos ţmones, nepriklausomai nuo jų norų . Kiekvienoje profesinėje grupėje susikuria tam tikri specifiniai santykiai ir ryšiai tarp ţmonių, todėl ne išimtis gydytojų ir slaugytojų santykiai. Tačiau šie asmeniniai ryšiai vyksta ne beorėje erdvėje. Sveikatos prieţiūros specialistų sprendimus sunkina sveikatos politika, sveikatos apsaugos organizavimas šalyse ir, ţinoma, konkretaus individo (šiuo

18

atveju gydytojo ar slaugytojo) etinio mąstymo, paţiūrų ir ţinių lygis. Kartais etinės kolizijos kyla, konfliktuojant tarpusavyje etikos principams ir sveikatos prieţiūros specialistams ieškant, kuriam iš jų reikėtų teikti pirmumą. Būna atvejų, kai tokio pirmumo neįmanoma nustatyti ir tenka pripaţinti, kad vienas pats specialistas be kolegų nepajėgus tai išspręsti [48]. Sveikatos prieţiūros modelyje turėtų vyrauti multidiscipliniškumas, profesijų lygiavertiškumas bei komandinio darbo tradicijos [73].

Vertinant sveikatos prieţiūros profesionalų darbą etiniu aspektu vis daugiau dėmesio skiriama jų gebėjimams bendrauti, dirbti grupėje, tarpusavyje keistis informacija. Tyrimais įrodyta, kad pozityvūs santykiai tarp sveikatos prieţiūros specialistų turi įtakos didesniam personalo pasitenkinimui darbu ir gerina sveikatos prieţiūros kokybę pacientams, o negatyvių santykių egzistavimas tarp sveikatos prieţiūros darbuotojų gali turėti tiesioginės įtakos pacientams teikiamų paslaugų kokybei [63].

Savo profesinėje erdvėje slaugytojai daţniausiai bendrauja ir bendradarbiauja su gydytojais, su kitais slaugytojais, kiek rečiau su socialiniais darbuotojais. Efektyvus slaugytojų ir gydytojų bendravimas bei bendradarbiavimas galimas tik tada, kai abi pusės laiko vieni kitus lygiais partneriais. Daţnai Lietuvos asmens sveikatos prieţiūros įstaigose, o ypač nutolusiose nuo didţiųjų miestų, laikomasi hierarchinio gydytojų ir slaugytojų bendravimo. Tačiau šiandienos aukštos kvalifikacijos slaugytojas, įgijęs slaugos magistro ar daktaro laipsnį, dabarties ir ateities sveikatos prieţiūros sistemoje tampa lygiaverčiu ir nei kiek ne menkesniu savo srities specialistu, kaip gydytojas [26]. Geri asmeniniai ir profesiniai santykiai tarp sveikatos prieţiūros atstovų ir pacientų yra tada, kai jie grindţiami pagarbaus bendravimo sąlygotu pasitikėjimu, konfidencialumu, abipuse pagarba [25].

Apibendrinant galima teigti, kad kiekvienoje profesinėje grupėje susikuria tam tikri specifiniai santykiai ir ryšiai tarp ţmonių, todėl neišimtis gydytojų ir slaugytojų santykiai. Etiniu poţiūriu, aptariant gydytojo ir slaugytojo santykių aspektus, yra svarbi ne tik sąveika ir jos pobūdis, bet ir patys tame procese dalyvaujantys socialiniai veikėjai. Medicinos etikos teorinė perspektyva iš esmės remiasi individo laisvės pripaţinimu, kuris etiniu poţiūriu yra formuluojamas kaip pagarba kiekvienam asmeniui arba pagarba asmens autonomiškumui [36].

19

2.3.1 Slaugytojų ir gydytojų vaidmenų ir socialinio statuso skirtumai. Etinių konfliktų prieţastys.

Kaip teigiama ―Medicinos etikos vadove‖ (2007) m. gydytojų tarpusavio santykius daţniausiai reglamentuoja aiškiai suprantamai suformuluotos taisyklės, o tuo tarpu gydytojų ir kitų sveikatos prieţiūros specialistų (pvz. slaugytojų) santykiai nuolat kinta, todėl nėra bendro sutarimo dėl jų vaidmenų pasiskirstymo. Dauguma slaugytojų ir kitų sveikatos prieţiūros specialistų mano, kad jie savo srityje turi daugiau kompetencijos uţ gydytojus, todėl jų statusas turėtų būti toks pats kaip ir gydytojų. Jie pritaria komandiniam pacientų prieţiūros būdui: šiuo atveju visų sveikatos prieţiūros specialistų nuomonės yra vienodai svarbios. Todėl kiti sveikatos prieţiūros specialistai yra linkę manyti, kad jie yra atskaitingi pacientams, bet ne gydytojams. Vis dėlto dauguma gydytojų įsitikinę, kad net pritaikius komandinio darbo principus, vadovauti turi vienas asmuo ir gydytojas dėl savo išsilavinimo ir įgūdţių labiausiai tinkamas šiam vaidmeniui [55].

Mokslinėje literatūroje pabrėţiama, kad labai svarbu slaugytojams nesijausti antraeiliais savo darbe. Tačiau gydytojai specialistai priešinasi idėjai, kad slaugytojai turėtų įgyti daugiau vaidmenų ir atsakomybių sveikatos prieţiūros srityje, manydami, jog taip bandoma įsiskverbti į jų darbo sferą [29]. Apţvelgiant kai kuriuos uţsienyje atliktų tyrimų duomenis pastebima, kad gydytojai slaugytojus veikiau vertina tik kaip savo asistentus „darbo palengvinimui―, o ne kaip partnerius ar komandos narius, kas iš dalies skatina negatyvių santykių atsiradimą tarpprofesiniame bendravime. Gydytojai pripaţįsta, kad slaugytojams galima patikėti nesudėtingus įprastus tyrimus, pavyzdţiui, kraujo spaudimo pamatavimą, pacientų svorio ir ūgio matavimus. Jie įsitikinę, kad pacientai iš slaugytojų tikisi būtent tokių veiksmų [30]. Gydytojai daţnai yra linkę manyti, kad slaugytojai turi kuo maţiau bendrauti su pacientu, visada ir visur paklusti gydytojui . Tai patvirtina atliktas tyrimas, kuriame gydytojai nurodo, kad slaugytojos yra reikalingos jų darbo krūvio sumaţinimui, o slaugytojų teigimu, gydytojai vis daţniau didina jų darbo krūvius [74].

Viena iš pagrindinių problemų, sąlygojanti nesusipratimus ir konfliktus tarp gydytojų ir slaugytojų, yra skirtingas paciento ir jo poreikių suvokimas. Uţsienio literatūroje nurodomas kaip skirtingas suvokimas apie pacientą bei jo poreikius [5]. Qolohle M. D. ir kt. atliktame tyrime, gydytojai prisiėmė lyderio vaidmenį ir teigė, kad įsiţeidţiantys kai slaugytojai jiems pasiūlo įvairius sprendimus ligonio prieţiūros klausimais [74]. Mokslininkai Larson E., Hamilton H.E., Mitchell K., Eisenberg J. tyrė bendravimo problemas tarp slaugos administratorių ir gydytojų. Atliktas tyrimas parodė, kad pagrindinė problema yra gydytojų (ţodinis priekabiavimas). Slaugytojų teigimu, toks bendravimas joms sukelia pyktį ir baimę, taip pat sukelia stresą [45].

20

Literatūroje pabrėţiama kad netoleruotinas elgesys visada egzistavo tarp gydytojų ir slaugytojų [18]. 2009 m. JAV atlikto tyrimo, kuriame dalyvavo 2100 gydytojų ir slaugytojų duomenimis, pagarbos stoka tarp gydytojų ir slaugytojų yra didţiulė problema, kuri veikia kiekvieną iš jų, taip pat kelia grėsmę pacientų saugumui. Labiausiai paplitę tarp respondentų atsakymai buvo vieni kitų ţeminimas, įţeidinėjimas, pastabos, netinkami kolegų pajuokavimai, atsisakymas dirbti kartu, komunikacijos stoka [18]. Kitame šaltinyje paţymima, kad visuomenė slaugytoją laiko gydytojo padėjėju. Gydytojai ir vadovai daţnai slaugytojus laiko ne lygiais sau, o ţemesnio lygio specialistai [3].

Apţvelgiant dabartinę esama situacija Lietuvoje, pastebima, kad tiek gydytojai, tiek slaugos personalas (slaugytojai) betarpiškai bendrauja su pacientais, tačiau tuo panašumai ir pasibaigia. Slaugytojų yra kur kas daugiau nei gydytojų, tačiau gydytojai vis dar lieka pagrindiniai sprendimų priėmėjai, o slaugytojai – jų vykdytojai. Lietuvoje dar ne visi supranta, kad slaugos specialistų funkcijos perţengia iki šiol buvusią sampratą, kai jų veikla tebuvo gydymo procedūros. Šiandien slaugos specialistai turi atlikti profesinius vadovo (neformalaus lyderio), komandos nario ir patikėtinio, sveikatos mokytojo bei tyrinėtojo vaidmenis. Gydytojų atlyginimai taip pat ţenkliai didesni, jie turi universitetinį išsilavinimą, slaugytojų išsilavinimo pakopos labai įvairios ir skirtingose įstaigose skirtingos [39]. Konfliktas tarp slaugytojų ir gydytojų yra normalus komandinis reiškinys, tačiau jo šaknys glūdi specifiniuose tarpusavio santykiuose. Viena pagrindinių prieţasčių yra neproporcingas darbo pasidalijimas tarpusavyje. Tai įkaitina atmosferą, o po to jau visiškai nebesvarbu kas, net nereikšminga smulkmena gali sukelti didelį ginčą. Lietuvoje taip pat atliekami įvairūs panašūs tyrimai, kurių rezultatai kartais verčia nusistebėti. Vieno mūsų šalyje atlikto tyrimo rezultatai atskleidė, jog pacientai gydytojus laiko vertingesniais specialistais, nei slaugytojus, bet pastarieji sau skiria aukštesnius balus nei gydytojams. Tai rodo, kad slaugytojai save vertina pakankamai gerai, bet tyrimas atskleidţia ir kitą pusę – tvyrant įtampai santykiuose su gydytojais, slaugytojai linkę šiuos labiau nuvertinti [39].

Lietuvos slaugos specialistų organizacijos atstovė Saulienė N. paţymėjo, kad Lietuvoje iki šiol egzistuoja toks slaugos modelis, kur slaugytoja – tarsi gydytojo tarnaitė, dr. Šimaičio A. manymu slaugytojų profesijos įvaizdis pagerėtų, jeigu joms būtų suteikta galimybė padaryti darbus, kuriuos Lietuvoje, kitaip nei Jungtinėje Karalystėje, šiandien dirba gydytojai [64]. Remiantis mokslinės literatūros šaltiniais, atliekamos įvairios studijos, parodančios, kad egzistuoja skirtingas supratimas (gydytojų ir slaugytojų) apie slaugytojos vaidmenis, dėl ko ir kyla konfliktai. Slaugytojų rolė matoma kaip konkurento, o pačios slaugytojos save laiko komandos dalimi ir kai kuriose srityse, pvz., dirbant profilaktinį darbą, mokant pacientus sveikos gyvensenos principų, jų vaidmuo tampa net svarbesnis nei gydytojų [8]. Geri darbo santykiai vertinami kaip svarbiausia

21

pasitenkinimo darbu sąlyga. Tarpusavio sutarimas būtinas ne tik efektyviam komandiniam darbui, bet ir bendrai darbo atmosferai. Ne maţiau svarbūs darbuotojų ir vadovo santykiai. Tarpasmeniniai santykiai literatūroje nurodomi kaip svarbiausias pasitenkinimo darbu veiksnys ir streso šaltinis, kurio prieţastys yra: santykiai tarp slaugytojų, konfliktai su kitu personalu ir gydytojais, nesutikimas su gydytojais dėl paciento prieţiūros, konfliktai iš gydytojų ar slaugytojų pusės, komandinio darbo stoka ir bendravimo problemos [5]. Konfliktu laikytina bendravimo sferos sandūra, kilusi dėl ţmonių prieštaringų tikslų, elgesio, nuostatų pakeliui į savo tikslus. Konfliktą sąlygoja objektyvūs ir subjektyvūs faktai. Jis taip pat priklauso nuo išorės (aplinkos) konteksto, kuriame tarpsta ir vystosi. Konteksto dalis – socialinė psichologinė terpė (aplinka), o ne vien artimiausioji asmenybės aplinka beveik visi autoriai paţymi situacijos konfliktiškumo subjektyvų suvokimą. Tai būtina sąlyga konfliktui kilti. Konfliktinės situacijos suvokimą sudaro bent vieno asmens grėsmės pojūtis, tos situacijos svarbos pripaţinimas, konflikto dalyvių individualių tikslų nesuderinamumas. Situacijos konfliktiškumo suvokimą lemia subjektyvi prieštaravimo svarba, prasmė tam individui. Asmeninę prasmę sąlygoja visa to ţmogaus individuali gyvenimo patirtis, o tiksliau jo vertybių orientacijos bei motyvacija [10]. Plačiąja prasme konfliktas – tai prieštaravimų paūmėjimo kraštutinis atvejis. Paprastai jo sėkmė – stiprios neigiamos emocijos [9]. Januškevičiaus V. teigimu slaugytojų patiriami konfliktai su gydytojais arba kitais slaugytojais, taip pat nepakankamas kolegų palaikymas bei pagalba darbe, sąlygoja stresą, kuris turi įtakos profesinio funkcionavimo kokybei, asmeninei gerovei, o taip pat ir pacientų gydymo kokybei. Mokslinių tyrimų duomenys rodo, kad Europoje net 37.5 proc. Sveikatos prieţiūros ir socialinių paslaugų sektoriaus darbuotojų darbe patiria stresą, 15 proc. – depresiją, o 10.3 proc. nerimą, o šių psichoemocinių veiksnių atsiradimo viena iš pagrindinių prieţasčių – nevisavertis bendravimas ir konfliktai darbe [33]. Konfliktinėm situacijoms atsirasti sukuria palankią terpę ir tai, kad ilgą laiką pagal nerašytą taisyklę didţioji dalis gydytojų vadovaujančiuose postuose buvo vyrai, o slaugytojomis dirbo moterys. Pirmieji suformuluodavo nurodymus, antrosios juos vykdydavo. Tyrimų duomenimis, tokiose situacijose slaugytojos daţniausiai savo nurodymus gydytojui paslepia ir pasako netiesiogiai, tai atitinka ir lyčių psichologijos ypatumus. Gera slaugytoja laikoma ta, kuri aptarimo metu sugeba pasiekti savo tikslų, nekritikuodama gydytojo. Geras gydytojas tokioje situacijoje tas, kuris neignoruoja netiesiogiai išsakomų pasiūlymų. Vis dėlto paskutiniaisiais metais šie lyčių vaidmenys keičiasi, o tai irgi skatina konfliktinių situacijų atsiradimą. Slaugytojai nebėra gydytojo nurodymų vykdytojai, jie turi savo kompetenciją, kurią įgyvendina darbe. Deja, daugelis gydytojų to dar nepajėgia suprasti ir laikosi įsikabinę senojo savo vaidmens [39].

Dar labai svarbus veiksnys įtakojantis gydytojų ir slaugytojų santykius ir atitinkamus etinius konfliktus gaunamų atlyginimų didelis skirtumas. Literatūroje paţymima, kad netolygumai

22

tarp medikų profesijų, socialinė atskirtis atsiranda dėl labai skirtingų pajamų, kas menkina slaugytojo profesiją ir tai gali skatinti bendravimo problemų atsiradimą tarp profesijų, taip pat trukdyti lygių ir etiškų santykių plėtrą [22]. Kaip teigia LSSO prezidentė Margelienė D. dar nuo 1992 metų LSSO atliko milţinišką darbą, skaičiuojant slaugytojų darbo krūvius, tačiau sveikatos prieţiūros įstaigų vadovai šiuo darbu neskuba naudotis. LSSO keliamos slaugytojų problemos pasiekė Seimą. 2010 metų Seimo Sveikatos reikalų komiteto sprendime „Dėl slaugytojų darbo krūvio ir apmokėjimo tvarkos― paţymima, jog „slaugos specialistų darbo krūvio ir apmokėjimo problemoms spręsti nėra reikiamo dėmesio nei iš asmens sveikatos prieţiūros įstaigų vadovų ir steigėjų, nei iš Sveikatos apsaugos ministerijos.― Vienos iš svarbiausių problemų, kurias svarstė Seimo Sveikatos reikalų komiteto nariai: daugelyje sveikatos prieţiūros įstaigų nėra patvirtintų slaugos specialistų darbo krūvių, apmokėjimo tvarkoje neskiriama pakankamai dėmesio darbo intensyvumui, sudėtingumui ir išsilavinimui, pirminės sveikatos prieţiūros centrų slaugytojų darbas nukreiptas į pagalbą gydytojui, o ne bendruomenės slaugos paslaugų teikimui. LSSO duomenimis, 2010 m. spalio mėn.priimto Seimo nutarimo sveikatos prieţiūros įstaigos vykdyti neskuba. Margelienės D. teigimu „Gydytojams tokia situacija patogi, nes visose sferose dominuoja gydytojai― [35].

Literatūroje paţymima, kad slaugytojų ir gydytojų bendravimas daţnai primena vaiko ir vyresniojo ţmogaus bendravimą, tai yra paternalistinius santykius. Daugelis slaugytojų į gydytojus kreipiasi „jūs―, „gydytojau―, „daktare―, daţnai prie šio kreipinio pridėdami ir pavardę, tuo tarpu į slaugytoją kreipiamasi „tu― arba vardu Buresh B. ir Gordon S. vienareikšmiškai pabrėţia, kad kreipinys į slaugytoją vardu yra didelė slaugytojo profesijos įvaizdţio problema. Prisistatymas tik vardu sukelia minčių apie neprofesionalumą bei profesijos menkumą. Tai sukuria hierarchinę struktūrą, kur gydytojas vienintelis stovi kaip profesionalas virš paciento ir slaugytojo [11]. Įdomu tai, kad tyrimai atskleidţia, kad slaugytojos nurodo, jog santykiuose tarp gydytojų ir slaugytojų yra pakankamai daug problemų, o tuo tarpu gydytojai čia daug problemų neįţvelgia [12]. Apibendrinant galima teigti, kad siekiant išsaugoti ir tobulinti gerus profesinius etinius santykius, gydytojai ir slaugytojai turi nuolat bendradarbiauti, nepaisant įvairių nesutarimų ir nusivylimų, kurie kyla profesinėje veikloje, dirbti kartu kaip komanda. Vertėtų sutelkti dėmesį ne tik į problemas, bet ir jų realizavimo galimybes. Kaip ir visų kitų, šių profesijų atstovai privalo gerbti vieni kitus tam, kad būtų sukurta teigiama darbo aplinka leidţianti išvengti konfliktų ir kuri lemtų kokybišką pacientų prieţiūrą bei etinius tarpusavio santykius.

23

2.3.2. Moraliniai ir socialiniai aspektai gydytojų ir slaugytojų profesiniuose santykiuose

Dorovinį principingumą išugdyti ir palaikyti viešajame gyvenime, padeda keletas elementų: įstatymai, taisyklės ir elgesio kodeksai, profesionalumas, visuomenės, dėl kurios religinių, politinių ir socialinių vertybių, iš darbuotojo tikimasi sąţiningumo ir rimto poţiūrio į moralės normas [28]. Socialinis kontraktas yra tam tikra visuomenės, bendruomenės ar individų grupių (pvz., organizacijų, profesinių sąjungų ir panašiai) sutartis, kuria nustatomos visiems suinteresuotiesiems priimtinos normos. Pasirašę tokią socialinę sutartį (priėmę dalyvavimo toje visuomenėje sąlygas) patys suinteresuotieji savanoriškai prisiima moralinę atsakomybę, tačiau ji galioja tik sutartyje numatytomis sąlygomis. Nė vienas iš socialinio kontrakto principų negali būti pasirinktas kaip principas pats savaime, nes nė vienas iš jų nepretenduoja į universalumą ir absoliutumą. Daţniausiai šie principai yra orientuoti į socialinio gyvenimo sritis, siekiant nustatyti etinius individo ir visuomenės santykių standartus [17]. Klestinčiose ekonomikos šalyse jau įţvelgta, moksliškai ištirta ir praktiškai įrodyta, jog bet kurioje šiuolaikinėje profesinėje veikloje moralinės vertybės padeda siekti sėkmingesnių, efektyvesnių rezultatų. Moksliškai įrodyta ir socialinio gyvenimo faktais pagrįsta tai, kad siekiant didesnio dalykinės/profesinės veiklos funkcionalumo, efektyvumo bei vystant humanišką visuomenę, esminę įtaką daro etinės vertybės [70].

Mokslinėje literatūroje kaip asmenybės dorovinio vertinimo instrumentas yra Kohlberg L. teorija, pagal kurią išskiriami trys ţmogaus moralinės sąmonės brandumo lygiai:

 Ikikonvenciniame moralinės sąmonės brandos lygmenyje apsiribojama formaliu normų laikymusi, kai ţmogus išoriškai suderina savo poelgius su dorovės reikalavimais, tačiau tie reikalavimai netampa jo įsitikinimais, bet lieka išorine kontrole, išoriniu spaudimu, kuriam reikia arba naudinga paklusti.

 Konvenciniame lygmenyje moralinė sąmonė grindţiama susitarimo santykiais, kai ţmogus suvokia, kad gyvendamas bendruomenėje ar visuomenėje privalai derinti savo veiksmus su kitų veiksmais.

 Pokonvencinis lygmuo yra tada, kai ţmogus vadovaujasi principais, kuriuos priima kaip visuotinai reikšmingus ir būtinus. Kad ţmonės jaustų iš įsipareigojimų kylančius principus

24

esant teisėtus ir neverčiami juos vykdytų, reikia, kad jie būtų kolektyviai tuos įsipareigojimus sukonstravę [41].

Jeigu reiktų įvertinti, kuriame lygmenyje šiandien yra dauguma Lietuvos ţmonių, tai nebūtų paprasta. Dar sunkiau vertinti sveikatos prieţiūros srities darbuotojus, kurių interesai sąlygoti daugybės veiksnių. Literatūroje, kurioje aptariama kultūros normos ir socializacijos vaidmuo tarpasmeniniuose santykiuose tarp sveikatos prieţiūros darbuotojų teigiama, kad ryšys tarp slaugytojų ir gydytojų turi tendenciją būti ―hierarchiniu‖, nes slaugytojai turi labai maţai autonomijos, o gydytojai dominuoja sveikatos prieţiūros teikime pacientui. Teigiama, kad sudėtingos dinamikos santykiai tarp gydytojų ir slaugytojų gali stipriai įtakoti socialinius stereotipus ir kultūros normas įvairiais aspektais. Vyraujant hierarchiniam modeliui daug dėmesio skiriama į tokius veiksnius, kaip lyčių vaidmenys ir stereotipai, profesinis elitas. Kaip rezultatas hierarchinio tipo santykiuose gali atsirasti ―rungimosi‖ santykiai tarp gydytojų ir slaugytojų. Kaip teigiama mokslinėje literatūroje turėtų būti priešingai ir dominuoti partnerystės santykiai (autonomija), nes tik vyraujant partnerystei gydytojai ir slaugytojai galės vertinti vieni kitus, kaip partnerius kurie papildo vieni kitus ir dalinasi atsakomybę. Tokiuose santykiuose daugiau dėmesio yra skiriama švietimo svarbai, bendrai patirčiai, autonomijai [51].

2007 m. Kanados mokslininkai pateikė rekomendacijas, ką gydytojai ir slaugytojai turėtų daryti, siekiant plėtoti pozityvius gydytojų ir slaugytojų santykius, remiantis moraliniu poţiūriu (pagalba ir parama vieni kitiems, sąmoningumu, profesionalumu, pagarba, taktiškumu, jautrumu):

 Sukurti aplinką, kurioje visi nariai yra skatinami dalyvauti ir išsakyti savo nuomonę.

 Slaugytoją priimti kaip lygiateisį komandos narį, leisti aktyviai dalyvauti svarbiose veiklose.  Ieškoti galimybių gydytojui ir slaugytojui pasikalbėti, praleisti laiką nefomalioje aplinkoje.  Kai įvyksta rimtas incidentas, ( pav., nepagrįstas fizinis smurtas arba paciento saviţudybė

palatoje) aptariamajame posėdyje leisti slaugytojui atvirai dalintis savo jausmais, paisyti jo nuomonės priimant vieningą problemos sprendimo būdą.

 Pripaţinti slaugytojų įgūdţius ir profesionalumą, esant progai atvirai tai pabrėţti.

 Pabrėţti bendradarbiavimo ir savitarpio priklausomybės svarbą suvienijus vienas kito profesinius įgūdţius.

 Nemenkinti vieni kitų sprendimų, net jei ir kyla abejonių, ar jie turėjo neigiamų padarinių (patariama atvirai pasikalbėti, padiskutuoti, neverčiat kolegų jaustis nepatogiai).

25

 Jei įmanoma, organizuoti komandinį darbą, kuriame vieni kitiems būtų pagalbininkais, o iškilusias problemas komandinio darbo metu aptarti seminarų ir interaktyvių sesijų metu [62].

Tyrimai rodo, kad pozityvūs, grįsti moralės normomis santykiai tarp gydytojų ir slaugytojų turi įtakos medicininių sprendimų priėmimams ir vykdymams. Atvirumas ir skaidrumas santykiuose tarp šių profesijų gerokai padidina visuomenės pasitikėjimą jomis ir nors slaugos profesija vis dar priversta „įrodinėti― savo vertę, jos ateitis šviesi, nes pamaţu gydytojai ir slaugytojai tampa lygiaverčiais partneriais [22]. Viename uţsienio šaltinių teigiama, kad gydytojų ir slaugytojų nuomonės daţnai išsiskiria, tačiau tai būtina spręsti profesionaliai. Teigiama, kad turi vykti nuolatiniai pokalbiai ir pozityvus vienas kitų vertinimas, taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, jog gydytojų ir slaugytojų profesinių santykių kokybė yra labai svarbi ir turėtų būti kokybiškos sveikatos prieţiūros garantu [13]. Kitame šaltinyje teigiama, gydytojai ir slaugytojai turi dirbti nepaprastai arti vieni kitų, nes tik šitaip pasieks bendrąjį gėrį sveikatos prieţiūros sistemoje. Manoma, kad nesutarimų tarpusavyje būtina vengti, bet kokia kaina, nes tik tokiu būdu šių profesijų atstovai galės dirbti bendram labui (spręsti kylančias problemas profesinėje veikloje, išvengti konfliktų, priimti sveikatos prieţiūrai palankius sprendimus, koordinuoti situacijas) [66]. Atliekant įvairius tyrimus labai svarbu, kuo detaliau išnagrinėti gydytojų – slaugytojų santykių aspektus, siekiant geriau suprasti kiekvieno iš jų poţiūrį į profesinius vaidmenis ir lūkesčius. Toks supratimas gali padėti stiprinti pasitenkinimą tarpprofesiniu bendradarbiavimu, taip pat pagerinti sveikatos prieţiūros kokybę [51]. Kitame uţsienio straipsnyje paţymima, kad gydytojai ir slaugytojai išlaikydami savo unikalius privalumus, turi bendradarbiauti ir pripaţinti tarpusavio ţinių, įgūdţių bei perspektyvų priklausomybę, o taip pat ir moralinius įsipareigojimus vieni kitiems. Teigiama, kad nors ir kiekviena profesija yra unikali, tačiau reikalaujanti moralinio supratingumo, tam, kad įgyvendinti bendras praktines strategijas, bei sustiprinti gydytojų ir slaugytojų profesinių santykių pagrindą [62].

Vieno Švedijoje atlikto tyrimo duomenimis geri profesiniai santykiai (kai šių profesijų atstovai savo ţiniomis papildo vieni kitus) tarp gydytojų ir slaugytojų įtakoja (pvz. narkotikus vartojančių asmenų elgesio tobulinimo galimybes). Gydytojo ir slaugytojo bendradarbiavimas apibūdinamas kaip darbas kartu dalinantis atsakomybes, sprendţiant problemas ir priimant sprendimus, rengiant ir vykdant planus sietinus su kokybiška sveikatos prieţiūra [66]. Siekiant tobulinti gydytojų – slaugytojų profesinius santykius kiekvienoje šalyje turi būti kuriamos papildomos švietimo programos, kurios skatintų dalintis patirtimi tarpprofesiniame bendravime, leistų geriau suprasti gydytojų ir slaugytojų vaidmenų specifiškumą, maţintų atotrūkį tarp jų, skatintų abipusę pagarbą ir pasitikėjimą tarp šių profesijų [51].