LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Urtė Barbora Liutkevičiūtė
Šunų dirofiliariozei būdingos klinikinės išraiškos analizė bei
užsikrėtimui Dirofilaria spp. parazitais įtaką darantys veiksniai
Analysis of Clinical Signs of Canine Dirofilariasis and Risk Factors That
Affect Infection With Dirofilaria spp.
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: prof. dr. Vaidas Oberauskas
2
DARBAS ATLIKTAS ANATOMIJOS IR FIZIOLOGIJOS KATEDROJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šunų dirofiliariozei būdingos klinikinės išraiškos analizė bei užsikrėtimui Dirofilaria spp. parazitais įtaką darantys veiksniai“.
1. Yra atliktas mano paties (pačios).
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą. Urtė Barbora Liutkevičiūtė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
Urtė Barbora Liutkevičiūtė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
prof.dr. Vaidas Oberauskas
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE) prof.dr. Judita Žymantienė
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1) Doc. dr. Mindaugas Šarkūnas
2) Prof. habil. dr. Saulius Petkevičius
(vardas, pavardė) (parašai)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
TURINYS
SANTRAUKA ... 4 SUMMARY ... 5 ĮVADAS ... 6 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 81.1 Dažniausiai sutinkamos Dirofilaria spp. rūšys, jų morfologija bei ypatybės ... 8
1.2 Dirofilaria repens ir Dirofilaria immitis patogenezė bei klinikinė išraiška ... 10
1.3 Dirofiliariozės plitimo Europoje ir pasaulyje tendencijos ir priežastys ... 13
1.4 Profilaktika ir efektyviausios šunų dirofiliariozės gydymo schemos ... 15
1.5 Dirofiliariozės diagnozavimo ir tarprūšinio identifikavimo metodai ... 17
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 19
2.1 Informacija apie tyrimą ... 19
2.2 Apklausa ... 19
2.3 Klinikinis-laboratorinis tyrimas ... 20
2.4 Statistinės analizės metodai ... 21
3. TYRIMO REZULTATAI ... 22
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 30
IŠVADOS ... 34
PADĖKA ... 35
4
SANTRAUKA
Šunų dirofiliariozei būdingos klinikinės išraiškos analizė bei užsikrėtimui Dirofilaria spp. parazitais įtaką darantys veiksniai
Urtė Barbora Liutkevičiūtė Magistro baigiamasis darbas
2016 m. balandžio – l apkričio mėnesiais Vilniaus mieste, X klinikoje buvo atliktas tyrimas, kurio metu tiesioginės mikroskopijos metodu ištirti 48 šunų kraujo mėginiai dėl Dirofilaria spp. mikrofiliaremijos, atliktas šunų dermatologinis klinikinis tyrimas bei apklausti tiriamųjų šunų šeimininkai. Šio tyrimo tikslas ‒ išanalizuoti šunų užsikrėtimo dažnumą Dirofilaria spp. parazitais Vilniaus mieste, X klinikoje, nustatyti dažniausiai pasireiškiančius dirofiliariozės simptomus bei išanalizuoti užsikrėtimui įtakos turinčius rizikos veiksnius. Iškelti 5 uždaviniai tyrimui: išsiaiškinti kiek šunų, užsikrėtusių Dirofilaria spp. parazitais apsilanko X klinikoje balandžio – lapkričio mėnesiais; nustatyti klinikinių požymių (kosulio, niežulio, guzelių poodyje, paraudimų, egzemų ir papulių) vertę šunų dirofiliariozės diagnostikai; įvertinti šunų gyvenamąją vietą ir jos įtaką užsikrėtimui dirofiliarioze; išanalizuoti dehelmintizacijos dažnumo įtaką šunų užsikrėtimui Dirofilaria spp. ir nustatyti ar apsaugomi tinkamais antihelmintikais bei repelentais nuo uodų šunys yra linkę rečiau užsikrėsti dirofiliarioze nei tie, kuriems ši apsauga nesuteikiama; išsiaiškinti gyvūnų keliavimo į užsienį dažnumą bei įvertinti jų užsikrėtimo dirofiliarioze galimybes. Atlikus tyrimą padarytos 5 išvados: Vilniaus mieste esančioje X klinikoje balandžio – lapkričio mėnesiais apsilankė 4 šunys, užsikrėtę Dirofilaria spp. parazitais; niežulys, papulės, kosulys ir poodiniai guzeliai yra vertingi, diagnozuojant dirofiliariozę, o egzema ir eritema – nevertingi diagnostikai simptomai; gyvenamoji vieta turi įtakos užsikrėtimui dirofiliarioze – dažniau užsikrečia užmiestyje ar kaime gyvenantys šunys; per pastaruosius metus nedehelmintizuoti ar dehelmintizuoti vieną kartą šunys buvo linkę užsikrėsti dirofiliarioze dažniau, o 2 kartus per metus ir dažniau dehelmintizuojami šunys yra linkę užsikrėsti dirofiliarioze rečiau, taip pat buvo nustatytas nepatikimas ryšys tarp repelentų naudojimo šunims ir užsikrėtimo dirofiliarioze – nepaisant to, ar apsauga nuo uodų naudojama ar ne, šunys veikiami vienodos rizikos užsikrėsti Dirofilaria spp. parazitais; ryšys tarp užsikrėtimo ir keliavimo į užsienį yra statistiškai nereikšmingas.
Raktiniai žodžiai: dirofiliarijos, mikrofiliarijos, šunys, dirofiliariozė, zoonozė, Dirofilaria repens,
5
SUMMARY
Analysis of Clinical Signs of Canine Dirofilariasis and Risk Factors That Affect Infection With
Dirofilaria spp.
Urtė Barbora Liutkevičiūtė Master‘s thesis
The research was accomplished in 2016, from April to November in X small animal clinic which is located in Vilnius. Dogs’ blood samples were examined using direct blood smear technique and dermatological examination on dogs was performed. Owners of tested animals were interviewed with 6 closed-ended questions. Collected data was analysed using web-calculator EpiTools, R statistic software and Microsoft Excel 2010. The aim of this research is to find how often dogs infected with Dirofilaria spp. visits X clinic in Vilnius city, what symptoms occurs mostly and analyse risk factors that affect infection with Dirofilaria spp.. There is 5 objectives to learn in this study: how many dogs, infected with
Dirofilaria spp. visits X clinic from April to November in 2016; to obtain clinical signs (cough, itchiness,
subcutaneous nodules, erythema, eczema and papulae) value for dirofilariasis diagnostics; to evaluate examined dogs place of residence and its‘ influence for infection with Dirofilaria spp.; to analyse influence of dehelminthization frequency to dogs infection with Dirofilaria spp. and to find out if dogs which gets full dehelminthization and repelents against mosquitoes is more likely to be infected with
Dirofilaria spp., than those dogs, that does not get full protection; to learn about examined animals
traveling experience and evaluate circumstances for them to be infected with Dirofilaria spp. parasites. In the end of research, there was made 5 conclusions: 4 dogs infected with Dirofilaria spp. visited X clinic from April to November; itchiness, papulae, cough and subcutaneous nodules were valuable diagnostc symptoms, while eczema and erithema was insignificant for canine dirofilariasis daignostics; dogs‘ place of residence affected their opportunity to be infected with Dirofilaria spp. – dogs, that lives in suburbs or countryside are more likely to be Dirofilaria positive; Dogs which does not get full dehelminthization, or gets it just once in a year are more likely to be infected with Dirofilaria spp., also dirofilariasis in dogs, which gets dehelmithization more than 2 times in a year was uncomon; connection between use of repelents on dogs and their infection with dirofilariasis was insignificant; connection between dogs infection with dirofilariasis and traveling experience was insignificant.
Key words: dirofilaria, microfilariae, dogs, canine, dirofilariasis, zoonosis, Dirofilaria repens,
6
ĮVADAS
Dirofilaria genties parazitai – bestuburių vektorių (ektoparazitų, kraujasiurbių vabzdžių, dažniausiai
– uodų) pernešami nematodai, galintys parazituoti žmonių ir gyvūnų organizme. Nors šie parazitai žinomi daugiau nei šimtmetį, o jų diagnostika, profilaktikos priemonės ir gydymas išaiškinti, moksliškai pagrįsti ir efektyvūs, tačiau ši parazitozė sunkiai valdoma, sparčiai plinta į naujus regionus, užkrečia žmones ir kompanijos gyvūnus, pastariesiems neretai sukelia sunkias ligos formas ar net mirtį (1–3). Dirofiliarijų vystymasis, transmisija ir pasireiškimas labai priklauso nuo aplinkos sąlygų – didėjant vidutinei metinei temperatūrai, kai kuriuose naujuose, laisvuose nuo dirofiliariozės, regionuose susidaro tinkamos parazitui klimatinės sąlygos (4,5). Taip pat ligos pernešimą tarp šalių užtikrina ir aktyvus gyvūnų augintojų ir pačių gyvūnų augintinių judėjimas Europoje ir pasaulyje (6). Pranešama apie Lietuvoje vis dažnėjančius šunų užsikrėtimo atvejus. Lietuvoje parašyta nemažai nedidelės apimties mokslinių darbų šia tema bei atliktas vienas didelio masto tyrimas 2014 m., Kaune. Pirmieji 2 šunų dirofiliariozės atvejai buvo patvirtinti Veterinarijos Akademijoje 2010-2011 metais (7). Šiaurinėje Europos dalyje dirofiliariozė veterinarijos specialistų dažnai nepastebima, nediagnozuojama arba nesureikšminama dėl patirties ir žinių trūkumo. Tai labai svarbu tiek kalbant apie užsikrėtimą Dirofilaria immitis – kardiopulmoninė dirofiliariozė šunims potencialiai mirtina liga, tiek apie Dirofilaria repens zoonozinę poodinę dirofiliariozę, kuri pavojinga ir gyvūnams, ir žmonėms bei sparčiai plinta naujuose regionuose (4,8,9). Infekcija D. repens parazitais dažnai būna besimptomė ar silpnai išreikštais požymiais, todėl retai pastebima ir diagnozuojama, kyla didelis susirūpinimas visuomenėje, nes taip sudaromos palankesnės sąlygos parazito plitimui ir rezervuarinių gyvūnų skaičius didėjimui šalyje, užsikrečia vis daugiau žmonių (5). Siekiant išvengti ligos plitimo tarp žmonių ir gyvūnų, visuomenė turi būti informuojama apie šią zoonozę, jos plitimo kelius ir efektyviausias profilaktines priemones, padedančias užsikrėtimo išvengti. Svarbu išsiaiškinti ir žinoti kokie rizikos veiksniai Lietuvoje daro daugiausiai įtakos šunų užsikrėtimui dirofiliarioze, informuoti apie juos šunų laikytojus ir raginti jų vengti. Veterinarijos specialistams svarbu išmanyti efektyviausius ir prieinamiausius diagnostikos metodus, būti susipažinus su regionui būdinga klinikine išraiška, epidemiologine situacija šalyje ir gebėti tinkamai parinkti gydymą sergantiems šunims.
7
Darbo uždaviniai:
1. Išsiaiškinti kiek šunų, užsikrėtusių Dirofilaria spp. parazitais apsilanko X klinikoje balandžio – lapkričio mėnesiais;
2. Nustatyti klinikinių požymių (kosulio, niežulio, guzelių poodyje, paraudimų, egzemų ir papulių) vertę šunų dirofiliariozės diagnostikai;
3. Įvertinti šunų gyvenamąją vietą ir jos įtaką užsikrėtimui dirofiliarioze;
4. Išanalizuoti dehelmintizacijos dažnumo įtaką šunų užsikrėtimui Dirofilaria spp. ir nustatyti ar apsaugomi tinkamais antihelmintikais bei repelentais nuo uodų šunys yra linkę rečiau užsikrėsti dirofiliarioze nei tie, kuriems ši apsauga nesuteikiama;
8
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Dažniausiai sutinkamos Dirofilaria spp. rūšys, jų morfologija bei ypatybės
Dirofilaria gentis priklauso Onchocercidae šeimai, šie helmintai yra nematodų (apvaliųjų kirmėlių)
tipo. Dirofilaria genties parazitai kartais įvardijami sinonimu Nochtiella (10). Gentyje išskiriami du pogenčiai – Dirofilaria (Dirofilaria) pogentis ir Dirofilaria (Nochtiella) pogentis. Dirofilaria (Dirofilaria) pogenčiui priklauso Dirofilaria immitis, visame pasaulyje šia parazitoze plačiai užsikrėtę naminiai šunys ir laukiniai šuninių šeimos atstovai, tai dažniausia kardiopulmoninės dirofiliariozės priežastis. Dirofilaria
(Nochtiella) yra antrasis pogentis, kuriam priklauso apie 20 skirtingų parazitų rūšių, sukeliančių poodines
dirofiliariozes. Pogenčiui priklauso Dirofilaria (Nochtiella) repens – poodinės dirofiliariozės sukėlėjas, ši liga dažnai pasireiškia be jokių klinikinių simptomų, sutinkama Europoje, Azijoje, Afrikoje, dažniausiai ja užsikrečia šunys ir laukiniai šuninių šeimos atstovai (pavyzdžiui lapės ar vilkai);
Dirofilaria (Nochtiella) tenuis – sutinkama Šiaurės Amerikoje, dažniausiai užsikrečiantys gyvūnai –
meškėnai; Dirofilaria (Nochtiella) ursi ir Dirofilaria (Nochtiella) subdermata taip pat paplitusios Šiaurės Amerikoje rūšys, pavojingos lokiams bei dygliakiaulėms; Dirofilaria (Nochtiella) striata plačiai paplitusi Pietų, Centrinėje ir Šiaurės Amerikoje, tačiau dažniausias šeimininkas – laukiniai katinių šeimos atstovai (1,2,11–13).
Galutiniai D. repens ir D. immitis šeimininkai yra Canidae, Felidae ir Viverridae šeimų atstovai (14). Tarpinis šių parazitų šeimininkas yra Culicidae šeimos vabzdžiai – Anopheles, Aedimorphus, Armigeres,
Ochlerotatus, Aedes, Culex, Coquillettidia ir Mansonia genčių. Europoje dažniausi vektoriai – Aedes vexans, Culex pipiens pipiens, Aedes albopictus rūšys (15). Žmogus yra atsitiktinis šeimininkas, kurio
organizme Dirofilaria spp. parazitas vystosi keletą mėnesių, tačiau žūva neužbaigęs vystymosi ciklo, todėl mikrofiliaremija žmonėms nebūdinga (16). Dažniausiai Europoje žmonės užsikrečia D. repens parazitais (17). Aptariant šunų dirofiliariozes, D. immitis ir D. repens yra dažniausiai sutinkamos
Dirofilaria spp. rūšys (18). Abi rūšys laikomos zoonozinėmis, jos gali sukelti lengvos arba labai sunkios
formos susirgimus žmonėms (15). Šunims D. immitis sukelia sunkią arba labai sunkią būklę – širdies kirminų ligą; D. repens – poodinę dirofiliariozę (2).
9
vientisas mases. Aptiktų parazitų dydis ir lokalizacija šeimininko organizme gali būti informatyvūs duomenys, diagnozuojant šią helmintozę. Patinų uodegėlės yra tipiškai lengvai susuktos, o jų gale yra po nedidelį durklo pavidalo spyglį – ataugėlę. Taip pat patinėliai turi po dvi spikules – viena ilgesnė, kita – dvigubai trumpesnė (10). Mikrofiliarijos, patekusios į kraują yra 290-330 µm (307-332 µm) ilgio, jų diametras apie 5-7 µm (6-8 µm), lervos turi tiesią, buką uodegą, o galvinis helminto galas yra verpstės, kūgio formos (10,15).
D. repens laikomas tvirtu suaugusiu ir lytiškai subrendusiu parazitu, kai patelės pasiekia 17 cm ilgį
ir 650 μm diametrą, patinai užauga iki 7 cm ilgio ir 450 μm diametro, o jų kūną dengianti kutikulė tampa išvagota išilginiais ranteliais per visą kūną. Šie būdingi kutikulės ranteliai išsidėsto išilgai viso kūno ir juos skiria dvigubo rantelio aukščio tarpai (11). Stebint suaugusio D. repens kūną mikroskopu ar padidinamuoju stiklu, priekiniame kūno gale gerai matoma burnos anga ir stemplė, išilginėje dalyje, maždaug per helminto patelės vidurį (truputį arčiau užpakalinio helminto galo) matoma susisukusi gimda su įvairaus subrendimo lygio mikrofiliarijomis, ties galine gimdos dalimi atsiveria vulva. Stebint tvirtą kutikulę su būdingais rūšiai ranteliais, galima įžvelgti ir gerai išsivysčiusį lygiųjų raumenų sluoksnį (11). Tyrimo Čekijoje 2014 m. metu, mikroskopuojant suaugusį D. repens helmintą, buvo aptikti ir skersiniai ruoželiai, besikertantys su išilginėmis raukšlėmis (20). D. repens mikrofiliarijų matmenys siekia 360 μm ilgį ir 12 μm diametrą (10).
D. ursi ir D. subdermata rūšys yra itin panašios morfologiškai – tvirta kutikulė su ryškiais, plačiai
atskirtais vienas nuo kito, ranteliais, kurie išlieka standūs net ant nekrotizuoto helminto kūno, dažniausiai skirtumas tarp šių rūšių neidentifikuojamas ir abiejų rūšių parazitai įvardijami kaip panašūs į D. ursi. Šiomis rūšimis užsikrečia ir žmonės (13).
10
(11). Patelės subręsta ir pradeda vesti pirmos stadijos lervas (mikrofiliarijas) 6-9 mėnesį po pagrindinio šeimininko užsikrėtimo (2). D. immitis rūšies suaugėliai išgyvena iki 7 metų, o mikrofiliarijos kraujyje gali išlikti gyvybingos iki 2 metų (15). Kartais užkrėstų šunų kraujyje mikrofiliarijų nerandama, dėl mikrofiliaremijai nepalankių sąlygų ar atsitiktinumų – neproduktyvios patelės, į kraują patekę vienos lyties helmintai arba stiprus imuninis šeimininko organizmo atsakas (22).
1.2 Dirofilaria repens ir Dirofilaria immitis patogenezė bei klinikinė išraiška
D. immitis ir D. repens vystymasis ir sukeliamos ligos eiga turi nemažai panašumų, kadangi tai tos
pačios genties, šeimos ir tipo parazitai (23). Dirofilaria genties rūšys turi daug bendrų galutinių šeimininkų ir vektorių (agento pernešėjų). Dirofilaria spp. mikrofiliarijos pernešamos per vabzdžių nešiotojų įkandimus, daugiausia tai zooantropofilinės kraujasiurbių vabzdžių rūšys, priklausančios
Culicidae šeimai (11,15). Analizuojant D. immitis ir D. repens galutinius šeimininkus, pastebėta, kad jie
mažai specifiški parazito rūšiai – dirofiliarioze užsikrečia daugybė naminių ir laukinių žinduolių (15). Jų lervos vystosi per nematodams būdingas, 5 lervines stadijas – nuo L1 iki L5. D. immitis ir D. repens suaugėlių helmintų parazitavimo lokacija iš esmės skiriasi. Suaugę D. immitis parazitai lokalizuojasi plaučių arterijoje, esant didelei invazijai, parazitų sankaupos aptinkamos ir širdyje (dešiniame skilvelyje ir prieširdyje) bei tuščiosiose venose – šiose vietose D. immitis subrendusios ir apvaisintos patelės išleidžia L1 stadijos lervas (mikrofiliarijas) į šeimininko kraujotaką (23,24). D. repens rūšies suaugę helmintai insikapsuliuoja galutinio šeimininko poodiniuose audiniuose, retkarčiais aptinkami pilvo ertmėje ar raumenų fascijose (24). Čia subrendusios ir apvaisintos helmintų patelės išleidžia mikrofiliarijas – L1 stadijos lervas, kurios tuojau pat migruoja į šeimininko kraujo tėkmę ir pasklinda po organizmo kraujotaką. Besimaitinant D. repens ar D. immitis mikrofiliareminių gyvūnų krauju, į kraujasiurbių organizmą patenka L1 stadijos lervos (mikrofiliarijos). Kraujasiurbio vabzdžio organizme vykstantis lervų brendimas nespecifiškas Dirofilaria spp. rūšiai ir vyksta taip pat – L1 stadijos lerva subręsta iki L3 stadijos lervos per 8-17 dienų laikotarpį (15,23). Kraujasiurbio vabzdžio organizme L1 stadijos lerva per 24 valandas po užsikrėtimo pasiekia kraujasiurbio vabzdžio virškinamąjį traktą, vėliau Malpigijaus vamzdeliuose virsta L2 stadijos lerva, tai užtrunka iki 10 dienų. L2 stadijoje lerva būna iki 3 dienų ir galiausiai virsta L3 stadijos invazine lerva. Invazinė L3 stadijos lerva migruoja į vabzdžio burnos aparatą ir jam besimaitinant krauju patenka į galutinio šeimininko poodinius audinius. Čia L3 stadijos lerva tampa maždaug 1 mm ilgio, per sekančias 3-12 dienų po užsikrėtimo virsta L4 stadijos lerva (apie 1,5 mm ilgio) ir iki 50-70 dienos po užsikrėtimo iš poodžio migruoja per kraujotaką į specifinę
11
suaugėliais (pasiekia lytinę brandą) (19). Tik suaugę helmintai gali daugintis ir paleisti į šeimininko kraujotaką mikrofiliarijas, todėl šunys, kurie buvo užkrėsti invazinėmis L3 stadijos lervomis, patys tampa mikrofiliareminiais tik praėjus 6-8 mėnesiam po užsikrėtimo, kai subręsta pirmosios helmintų patelės ir paleidžia į kraujotaką mikrofiliarijas (23).
Prieš daugiau nei 40 metų filiarijų šeimų grupės parazituose buvo aptiktos, kaip vėliau buvo patvirtinta – Wolbachia genties bakterijos. Šios intraląstelinės bakterijos palaikio simbiotinius ryšius su onchocerkų šeimos atstovais ir perduodamos per motiną palikuonims. Wolbachia genties bakterijos randamos visose filiarijose, įskaitant ir Dirofilaria genties helmintus, visose jų vystymosi stadijose, tačiau didesnis bakterijų kiekis aptinkamas tuose parazituose, kurių šeimininkas – stuburinis (25–31). Įrodyta, kad Wolbachia genties simbiotinės bakterijos yra labai svarbios dirofiliarijoms ir turi didelę įtaką jų vystymuisi, vaisingumui ir išgyvenamumui (32).
12
požymiai kaip kvėpavimo nepakankamumas, vėmimas, varginantis kosulys, fizinio krūvio netoleravimas (33,35). Taip pat užsikrėtimas D. immitis turi įtakos šlapimo išskyrimo sistemos sutrikimų atsiradimui (15). Neseniai buvo atliktas tyrimas, kurio metu šunų šlapime buvo aptikti IgG antikūnai prieš Wolbachia simbiotines filiarijų bakterijas. Atlikus tyrimą, padarytos išvados, kad mikrofiliarijos, kurios patekusios į inkstų kapiliarus žuva, gali paleisti į kraują Wolbachia simbiotines bakterijas, kurios gali patekti į šlapimą (36). Mikrofiliarijos užkemša inkstų kapiliarus labai dažnai, dėl šios būklės išsivysto ūmus glomerulonefritas. Tačiau tam taip pat turi įtakos ir suaugusių helmintų, nesubrendusių lervų ir mikrofiliarijų antigenai, kurie inicijuoja imuninių kompleksų gamybą organizme, šie kompleksai taip pat siejami su glomerulonefrito išsivystymu. Atsiradęs inkstų nepakankamumas, azotemija ir proteinurija priveda iki ūmių nefrozių. Mažiems šunims, užsikrėtusiems D. immitis būdinga labai sunki būklė, vadinama tuščiosios venos sindromu. Tuščiosios venos sindromas bei kraujagyslių pažeidimai ir jų sukelti padariniai gali inicijuoti splenomegaliją. Tuščiosios venos sindromas pasireiškia dėl suaugusių helmintų masių, kurios juda iš plaučių arterijos į dešines širdies kameras. Tai sutrikdo triburio vožtuvo funkcijas ir kinetiką, rezultatas – padidėjęs spaudimas dešiniame skilvelyje, sutrikusi grįžtamoji kraujotaka, triburio vožtuvo nepakankamumas (15,34). Tuščiosios venos sindromas charakterizuojamas iš tokių požymių kaip hemolizė, hemoglobinurija, bilirubinemija, gelta, dispnėja, anoreksija ir kolapsas (10). Pradėjus reikštis panašiems simptomams, dažniausiai ligos baigtis būna letali, dėl hemolizės, hemoglobinurijos ir diseminuotos intravaskulinės koaguliopatijos. Kai kuriems šunims diagnozuojama eozinofilinė pneumonija, kuri pasireiškia ūmiu kvėpavimo nepakankamumu. Nors kardiopulmoninė dirofiliariozė turi daugybę skirtingų pasireiškimo sindromų, daugumai šunų simptomai neišryškėja mėnesius ar net kelis metus. Tai priklauso nuo parazitų individualių reprodukcinių savybių, sąlygų galutinio šeimininko organizme, individualios šeimininko organizmo reakcijos į parazitų invaziją. Dažniausiai pirmi pasireiškiantys simptomai yra šie – nuolatinis, chroniškas, sausas ir duslus kosulys, kuris dažnėja ir sunkėja priklausomai nuo fizinio krūvio, taip pat atsiranda dispnėja arba tachipnėja. Kuo didesnė parazitų invazija gyvūno organizme, tuo labiau progresuoja kvėpavimo nepakankamumo simptomai. (10,15,34).
13
kurio metu buvo ištirti 100 šunų, sergančių poodine dirofiliarioze (D. repens), buvo išaiškinti dažniausiai pasireiškiantys dermatologiniai simptomai – niežulys pasireiškė 100 proc. atvejų, eritema – 79 proc., papulės – 62 proc., židininė arba daugiažidininė alopecija – 55 proc., hiperkeratozė – 18 proc., šašuota oda – 14 proc., poodiniai mazgeliai, guzai – 12 proc., akantozė – 5 proc., pioderma 3 proc., edema – 1 proc.. Toje pačioje šunų tiriamojoje grupėje (n=100) buvo nustatyti ir dažniausiai pasireiškiantys ne dermatologiniai simptomai – konjunktyvitas – 46 proc., anoreksija – 35 proc., vėmimas – 26 proc., karščiavimas – 25 proc., letargija – 20 proc., limfadenomegalija – 10 proc. (40–46). Teigiama, kad 85 proc. šunų, kurie buvo užsikrėtę D. repens pasireiškė mažiausiai vienas dermatologinis simptomas lumbosakraliniame regione, užpakalinių kojų ar perianalinėje srityse (47).
14
lervoms vabzdžio-vektoriaus organizme (8). Kitame šaltinyje teigiama, kad dirofiliarijų lervoms subręsti vabzdžio organizme reikalingos 8-10 dienų esant 28-30°C temperatūrai, arba 16-20 dienų, esant 22°C temperatūrai (5).
Europoje šunų dirofiliariozė yra D. immitis ir D. repens kilmės. Abi rūšys gausiai aptinkamos Viduržemio jūros regione, tačiau per pastaruosius du dešimtmečius vis dažniau pranešama apie atvejus centrinėje ir šiaurės Europoje, čia dažniausiai nustatomas užsikrėtimas D. repens parazitais (11). Netoli Lietuvos sienos, Baltarusijoje, Minsko regione buvo pagautas ir ištirtas Culicidae šeimos vabzdys – vektorius, iš šio mėginio buvo išskirta D. repens DNR, o tai įrodo šio parazito paplitimą Minsko regione (50). Tikėtina, kad Lietuvos teritorijoje, esančioje prie Baltarusijos sienos, taip pat būtų galima aptikti
Culicidae šeimos vabzdžių, savo organizme pernešančių bręstančias D. repens lervas.
Europoje didžiausias šunų filiariozių paplitimas nustatytas šiose šalyse – Portugalijoje (užsikrėtę filiariniais parazitais 15,1 proc. šunų), Ispanijoje – nuo 2 iki 35 proc., priklausomai nuo regiono, Prancūzijoje – 15 proc., Italijoje – nuo 2,3 iki 50 proc., priklausomai nuo regiono (48,51–54). Ispanijai priklausančiose Kanarų salose užfiksuotas 33-40 proc. šunų sergamumas kardiopulmonarine dirofiliarioze (15). Italijoje, Po upės slėnio šunų populiacija serga dažniausiai visoje šalyje – net 50 proc. ištirtų šunų užsikrėtę D. immitis ar D. repens (4). Apie didžiausią paplitimą Europos šalyje buvo pranešta 2008 m. – 49,2 proc. šunų Serbijoje užsikrėtę D. repens (55). Graikijoje 2016 metais atlikto tyrimo metu buvo ištirta 750 šunų, 2,5 proc. iš jų buvo užsikrėtę D. immitis, 2,3 proc. D. repens, o 0,4 proc. šunų mėginiai reagavo teigiamai abiejų rūšių atžvilgiu (56). Pastaraisiais metais nuolatos pasirodo nauji pranešimai apie autochtoninius atvejus neenzootinėse Europos srityse (48).
15
gerai žinomas, dėl beveik neatliekamų epidemiologinių tyrimų, didelės kitų filiariozių endemijos ir metodikos bei įrangos trūkumo konkrečios rūšies identifikavimui (15). Tačiau patvirtinti pavieniai šunų užsikrėtimo D. immitis atvejai Maroke, Tunise, Egipte, Tanzanijoje, Kenijoje, Mozambike, Malavyje, Senegale, Angoloje, Gabone, Siera Leonėje ir Nigerijoje (61). Šaltesniuose Šiaurės Amerikos regionuose, tokiuose kaip Kanada, šunų dirofiliariozių atvejai tesiekia 0,24 proc. (62). Tačiau ne visuose šaltesnio klimato Kanados regionuose šunų dirofiliariozių paplitimas toks mažas – pietinėje Ontarijo dalyje jis siekia net 8,4 proc. (63). Jungtinėse Amerikos valstijose bendrai šunų dirofiliariozės atvejų skaičiuojama iki 12 proc., tačiau tiriant atskirus regionus (pvz.:valstijos išsidėsčiusios ties Meksikos įlankos krantu), nustatomas didelis dirofiliariozių 20-42 proc. pasireiškimas tarp šunų (64). Dirofiliarijomis užsikrėtusių šunų paplitimas Karibų jūros regione siekia net 63,2 proc., o Argentinoje net 74 proc. (15,65,66). Jungtinėse Amerikos Valstijose 2002-2005 metais buvo atliktas labai didelio masto šunų užsikrėtimo D.
immitis tyrimas, tyrimo rezultatai rodo, kad šiuo laikotarpiu 30 valstijų šunų sergamumas išaugo, 17
valstijų – sumažėjo, 3 valstijose išliko toks pats. Visoje šalyje užfiksuotas šunų sergamumo D. immitis padidėjimas, iš viso suskaičiuota 5000 užsikrėtusių šunų daugiau nei tyrimo pradžioje (15).
16
D. immitis ir D. repens, tokiu pačiu veikimu pasižymi ir ivermektino-prazikvantelio derinys (6µg/kg /
5mg/kg) (9). Naujausias, 2016 metais Brazilijoje atliktas tyrimas, įrodo ir selamektino (6 mg/kg) garantuotą (100 proc.) efektyvumą D. immitis prevencijai. Brazilijoje, priklausomai nuo regiono vyrauja didelė šunų užsikrėtimo D. immitis rizika (užsikrėtusių šunų iki 21,6 proc.). Visus metus naudojant selamektino preparatus rekomenduojamomis dozėmis ir dažnumu, buvo išvengta šunų užsikrėtimų D.
immitis. Tinkamai parenkant ir reguliariai taikant profilaktines priemones įmanoma visiškai išvengti D. immitis invazijos šunų organizme, tačiau problema lieka nepakankama informacijos apie tokios
prevencijos svarbą ir efektyvumą sklaida tarp šunų laikytojų (58). Širdies kirmėlių (D. immitis) parazitozės gydymas yra sudėtingas ir kompleksinis, dažnai – labai rizikingas dėl nepageidaujamo šalutinio gydymo poveikio, pavyzdžiui kraujagyslių obstrukcijos žuvusių helmintų dalelėmis. Labai svarbu individualiai parinkti tinkamiausią gydymo strategiją (15). Dėl kraujotakoje žuvusių suaugusių D.
immitis helmintų atsiranda didelė tromboembolijos rizika, o dažnas to rezultatas – šunų užpakalinių
galūnių silpnumas, parezė, paralyžius (68). Kardiopulmoninės dirofiliariozės gydymo kompleksiškumas apima ir simptominį gydymą – 4-5 dienų kortikosteoridų kursas gali būti naudojamas plaučių uždegiminių procesų kontrolei ir tromboembolijos rizikai slopinti; diuretikai gali padėti sumažinti plaučių edemos simptomus bei išvengti skysčių kaupimosi krūtinės ertmėje, dėl galimai išsivysčiusio lėtinio širdies nepakankamumo; jei reikalinga – digoksino preparatai gali būti naudojami prieširdžių fibriliacijai kontroliuoti, o deguonies terapija rekomenduotina esant ypač sunkiam kvėpavimui (69). Moksliniuose straipsniuose aprašomas daug efektyvesnis ivermektino (6 µg/kg) ir doksiciklino (10 mg//kg) derinio veikimas šunims, kurie yra užsikrėtę D. immitis mikrofiliarijomis ar suaugusiais helmintais, lyginant su vien ivermektino ar vien doksicilino naudojimu (32).
17
1.5 Dirofiliariozės diagnozavimo ir tarprūšinio identifikavimo metodai
Įprastai šunų dirofiliariozių diagnostika pradedama klinikinės išraiškos įvertinimu bei kraujo tyrimu dėl mikrofiliaremijos. Tačiau net ir neaptikus mikrofiliaremijos, gyvūnas gali būti užsikrėtęs (10). Užsikrėtimas D. repens įtariamas, patvirtinus būdingą klinikinę išraišką – niežulys, odos reakcija (45,47). Įtariant kardiopulmoninę, D. immitis sukeltą dirofiliariozę, svarbus bendras klinikinis vaizdas – būdingi klinikiniai simptomai, kaip kosulys, apsunkintas kvėpavimas, fizinio krūvio netoleravimas (15,34). D.
immitis parazitozės diagnozei patvirtinti gali prireikti krūtinės rentgenogramų, echokardiogramų ir
elektrokardiogramų, angiogramų vertinimo, siekiant nustatyti stambiųjų kraujagyslių krūtinėje pakitimus. Kardiopulmoninė dirofiliariozė įtariama, sutikus šiuos požymius – plaučių arterijos išdidėjimas, plaučių parenchimos vientisumo pokyčiai, dešinės širdies pusės išsiplėtimas (10,15).
Smulkių gyvūnų veterinarijos klinikose tiksliausias prieinamas diagnostikos metodas – tai komerciniai serologiniai imunochromografiniai ELISA D. immitis antigenų testai. Šių testų esmė – aptikti kraujyje cirkuliuojančius D. immitis antigenus (10). Įvairių testų pasiūla skiriasi ir jautrumu, jis svyruoja nuo 76 iki 98 procentų (74). Tačiau ne visos veterinarijos klinikos gali pasiūlyti atlikti šį testą, o taip pat dėl sąlyginai didelės testo kainos, jo neretai atsisako patys šunų savininkai, nesuprasdami dirofiliariozės diagnozavimo svarbos. Patikima ir dažniausiai naudojama tyrimų kombinacija – kraujo tyrimas, naudojant modifikuotą Knoto testą kartu su serologiniu tyrimu (56). Serologinių testų privalumas – galimybė aptikti užsikrėtimą, kai nepasireiškusi mikrofiliaremija. Dėl šios priežasties praktikoje pirmiau atliekamas pigesnis – kraujo tepinėlio mikroskopavimo tyrimas, kurio rezultatai patvirtinami arba paneigiami atlikus serologinį antigenų testą. Testai turi ir trūkumą – jais galima identifikuoti tik D.
immitis antigenus (15). Tačiau taip atmetama kardiopulmoninės dirofiliariozės diagnozė, jei testas
neigiamas. Iš mikroskopinių tyrimų dažniausiai naudojami – tiesioginis kraujo mikroskopijos tyrimas, modifikuotas Knoto testas, dažyto kraujo tepinėlio tyrimas. Tiesioginė mikroskopija – tyrimo metodas, kuris gali būti atliekamas kiekvienoje veterinarijos klinikoje, turinčioje mikroskopavimo priemones, tyrimo trūkumai – neįmanoma tarprūšinė identifikacija bei nedidelis tiriamo kraujo kiekis. Šie trūkumai bendri visiems mikroskopiniams tyrimams (75). Tiesioginės kraujo mikroskopijos metodo jautrumas (80,9 proc.) metodas lyginamas su serologinių testų jautrumu (86,6 proc.), nusileidžia visai nedaug. Dažniausiai mikrofiliarijos neaptinkamos tuose mėginiuose, kuriuose mikrofiliarijų yra itin mažai (76).
18
19
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
2.1 Informacija apie tyrimą
Tyrimas buvo atliktas 2016 m. balandžio – lapkričio mėnesiais, duomenys rinkti Vilniaus mieste esančioje X smulkių gyvūnų klinikoje. Konkretus laikotarpis buvo pasirinktas dėl didžiausios šunų užsikrėtimo rizikos šiuo laikotarpiu (8). Tyrimo objektas – šunų kraujo mėginiai. Duomenų rinkimo metodika sudaryta iš dviejų dalių – tiriamųjų gyvūnų savininkų apklausos ir tiriamųjų šunų klinikinio-laboratorinio tyrimo. Iš viso ištirti 48 šunų kraujo mėginiai. Tiriamieji gyvūnai buvo pasirenkami atsitiktine tvarka.
2.2 Apklausa
Pasirinktas apklausos tipas – interviu. Apklausos respondentai – šunų, kurių kraujo mėginiai tiriami dėl Dirofilaria spp., savininkai. Prieš apklausą gaunamas respondentų leidimas tirti jų gyvūnų kraują moksliniais tikslais, nemokamai ir be atlygio. Gavus leidimą tirti kraują, respondentai buvo trumpai supažindinti su atliekamu tyrimu, jo tikslais ir uždaviniais. Apklausa vykdyta žodžiu (interviu), jos metu respondentams buvo pateikti 6 trumpi, uždaro tipo klausimai, siekiant surinkti informaciją apie dirofiliariozės klinikinę išraišką ir rizikos veiksnius, turinčius įtakos užsikrėtimui Dirofilaria spp. parazitais:
1) Ar Jūsų šuo pastaruoju metu patiria niežulį ir kasosi? 2) Ar Jūsų šuo kosėja?
3) Kiek kartų per pastaruosius metus Jūsų šuo gavo antihelmintikų? 4) Ar per pastaruosius metus Jūsų šuo buvo išvykęs iš Lietuvos?
5) Kur Jūsų šuo per pastaruosius metus gyveno daugiau laiko – mieste ar užmiestyje/kaime? 6) Ar savo šuniui naudojate permetrino turinčius preparatus (pvz.: Advantix) arba repelentus,
atbaidančius uodus?
20
ciklą iškelta hipotezė, kad vienas iš rizikos veiksnių galėtų būti šunų gyvenamoji vieta, dėl didesnės vabzdžių įkandimų rizikos, apie tai endeminėse ligai šalyse parašyta nemažai mokslinių darbų (45).
2.3 Klinikinis-laboratorinis tyrimas
Veterinarijos klinikoje šunims buvo atlikta klinikinė odos būklės apžiūra bei apčiuopa. Apžiūrėta, ar ant jų kūno odos nėra paraudimų (eritemų), papulių, egzemos pobūdžio odos pažeidimų ar poodinių guzelių. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas būdingiausioms poodinės dirofiliariozės paliečiamoms sritims – lumbosakralinei, užpakalinių kojų ir perianalinei (47). Minėti 4 dermatologiniai simptomai pasirinkti dėl itin dažno pasireiškimo, šunims sergant poodine dirofiliarioze (40–46).
Dirofilaria spp. mikrofiliarijų nustatymui šunų kraujyje buvo naudojama paprastas tiesioginis kraujo
mikroskopijos tyrimas. Šis kraujo ištyrimo metodas pasirinktas dėl paprastos technikos ir palyginti aukšto jautrumo lygmens, lyginant su kitais mikrofiliarijų nustatymo metodais (76). Tyrimui naudotas tik ką aseptinėmis sąlygomis paimtas veninis kraujas iš v.cephalica į sterilų švirkštą. Vieno ėminio dydis – 50 µl kraujo, šis kiekis išmatuotas naudojantis mikropipete. Vienas kraujo ėminys padalijamas į dvi lygias dalis. Du vienodi kraujo lašai po 25 µl mikropipetės pagalba užlašinami ant objektinio stiklelio ir kiekvienas praskiedžiamas po 0,5 ml fiziologinio tirpalo (NaCl 0,9 proc.). Išmaišytas skiedinys uždengiamas dengiamuoju stikleliu ir stebimas Olympus CX31 mikroskopu, naudojant 4x0,10 (keturis kartus didinantį) padidinamąjį objektyvą. Naudojant tokį metodą buvo aptinkamos gyvos ir judrios
Dirofilaria spp. mikrofiliarijos šunų kraujyje. Per mikroskopą matytas užsikrėtusių šunų kraujo vaizdas
21
1 pav. Dirofilaria spp. mikrofiliarijos šuns kraujo mėginyje tiriant mikroskopu (Nuotraukos
autorius – Urtė Barbora Liutkevičiūtė)
2.4 Statistinės analizės metodai
Gauti duomenys apdoroti naudojantis Microsoft Excel 2010 programa. Pasikliautinio intervalo pagal Wilson‘ą rezultatai skaičiuoti naudojantis internetine skaičiuokle EpiTools, patalpintą adresu http://epitools.ausvet.com.au. Vienfaktorinė dispersinė analizė (ANOVA) ir Pearsono suderinamumo χ2
22
3. TYRIMO REZULTATAI
Tyrimo metu 48 šunų imtis buvo laikyta reprezentacine visų X klinikoje apsilankančių šunų populiaciją. Ši imtis galėtų atspindėti epidemiologinę situaciją aplinkinėje miesto dalyje (2 pav.).
2 pav. Šunų užsikrėtimas Dirofilaria spp. mikrofiliarijomis X klinikoje 2016 m. balandžio-lapkričio
mėnesiais
Kaip matoma 2 pav., iš 48 tirtų šunų, 4 gyvūnų kraujyje mikroskopuojant buvo aptikta Dirofilaria genčiai priklausančių mikrofiliarijų, o 44 šunų kraujas buvo neužkrėstas mikrofiliarijomis Užsikrėtę šunys sudaro 8,33 proc. visų tirtų gyvūnų. Palyginus su 2012 m. konferencijoje pateiktais didelio masto tyrimo rezultatais iš Latvijos (3 proc. mikrofiliaremiškų šunų), gautas rezultatas Vilniaus miesto dalyje yra didesnis, tačiau jei būtų atliktas didesnio masto tyrimas, tikėtina, jog šis skaičius būtų mažesnis dėl pasiskirstymo (77). Taip pat buvo paskaičiuotas pasikliautinis intervalas pagal Wilson‘ą (95 % CI 3,3-19,6), kuris parodo, kad reprezentuojamoje populiacijoje rezultatai gali svyruoti šiose ribose. Tikėtina, kad tiriant kitas reprezentuojamosios populiacijos dalis ar visą populiaciją, bus gaunami panašūs rezultatai ir užsikrėtimas šių šunų tarpe svyruos tarp 3,3 ir 19,6 procentų.
23
dažniausiai pasireiškiantis simptomas yra niežulys, šį simptomą patyrė 75 proc. užsikrėtusių šunų. Panašūs rezultatai aprašyti ir kitų tyrimų metu, jų metu nustatyta, kad niežulio simptomą turėjo visi šunys (100 proc.), užsikrėtę D. repens parazitais (47).
Informacija apie niežulio pasireiškimą sveikiems ir mikrofiliaremiškiems šunims pateikta 3 paveiksle.
3 pav. Niežulio pasireiškimo pasiskirstymas tarp užsikrėtusių ir neužsikrėtusių Dirofilaria spp. šunų Užsikrėtusių šunų grupėje niežulys pasireiškė 3 gyvūnams (75 proc., 95 % CI 30–95,4), tuo tarpu sveikų šunų grupėje niežulio simptomą patyrė tik 3 (6,8 proc., 95 % CI 2,4–18,2) šunys. Užsikrėtusių šunų grupėje vienas šuo (25 proc.) nepatyrė niežulio, tuo tarpu sveikų šunų grupėje niežulys nepasireiškė 41 (93,2 proc., 95 % CI 81,7–97,6) gyvūnui. Ryšys tarp niežulio ir mikrofiliaremijos yra statistiškai patikimas (R2= 0.3247; p<0,001), tai reiškia, kad labai tikėtina, jog sergantys dirofiliarioze patirs niežulio
simptomą, o nesergantys šia parazitoze niežulio nepatirs. Iš karto po užsikrėtimo niežulys būdingas, nepaisant to, kokia rūšimi D. immitis ar D. repens per vektorius buvo užkrėstas gyvūnas, nes invazinės stadijos lervos iš poodžio kapiliarų juda į parazitavimo vietą ir dirgina aplinkinius audinius.
1,3-24
15,1). Nei vienam tiriamam gyvūnui nebuvo aptiktas daugiau nei vienas dermatologinis simptomas. Iš 4 užsikrėtusių mikrofiliarijomis šunų, 2 (50 proc.) nebuvo aptikti jokie odos simptomai, o kitiems 2 šunims (50 proc., 95 % CI 15-85) buvo aptiktos papulės (spuogeliai). Egzemos ir eritemos simptomus turintys šunys nebuvo užsikrėtę mikrofiliarijomis, taip pat nei vienu iš šių simptomų nepasižymėjo sergantys gyvūnai. Net 40 (91 proc., 95 % CI 78,8-96,4) nesergančių dirofiliarioze šunų neturėjo jokių dermatologinių simptomų. Ryšys tarp šių dermatologinių simptomų ir šunų mikrofiliaremijos buvo ištirtas ir yra statistiškai patikimas (R2= 0.4805; p<0,001), tai reiškia, jog mažiau tikėtina aptikti
mikrofiliarijas šuns kraujyje, kuris nepatiria jokių dermatologinių simptomų. Lyginant su literatūroje aprašytais, kitų tyrimų rezultatais (62 proc. iš užsikrėtusių šunų turėjo papulių), šio tyrimo metu papulės užsikrėtusiems šunims pasireiškė rečiau (50 proc. užsikrėtusių gyvūnų), tačiau rezultatas išlieka panašus (47).
4 pav. Dermatologinių simptomų pasiskirstymas tarp užsikrėtusių ir neužsikrėtusių šunų grupių. Kaip matyti iš 5 pav., būdingas poodinei dirofiliariozei požymis – poodiniai guzeliai, buvo aptikti tik 2 (4,17 proc.) šunims iš 48. Iš 4 užsikrėtusių šunų vienas turėjo apčiuopiamus guzelius poodyje, tai sudarė 25 proc. (95 % CI 4,6-69,9) visų užsikrėtusių gyvūnų. Iš 44 neužsikrėtusių gyvūnų tik 2,3 proc. (95 % CI 0,4-11,8) t.y. vienas atvejis buvo teigiamas guzelių atžvilgiu. Šis ryšys buvo statistiškai patikimas (R2= 0.0988; p<0,05). Išsamaus tyrimo metu 2011 m. buvo nustatyta, kad 12 proc. poodine
dirofiliarioze užsikrėtusių šunų turėjo poodinių guzelių, tai yra apie 3 kartus dažniau nei šio tyrimo metu (47). 2 2 2 2 40 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100%
Mikrofilaremiški šunys Sveiki šunys
25
5 pav. Klinikinio tyrimo metu apčiuopos būdu nustatyti poodinių guzelių atvejai užsikrėtusiems ir
neužsikrėtusiems šunims.
Analizuojant ne dermatologinius simptomus, kurie yra būdingi dirofiliariozei, nustatyta, kad vienas iš 4 (25 proc.) užsikrėtusių tiriamųjų šunų kosėjo. Neužsikrėtusių šunų grupėje kosulio simptomas nenustaytas nei vienam gyvūnui. Statistiškai ryšys tarp kosulio simptomo ir užsikrėtimo dirofiliarioze yra statistiškai reikšmingas (R2= 0.234; p<0,001).
Šunų dirofiliariozės modelis Lietuvoje yra dar mažai ištyrinėtas, todėl svarbu gerai pažinti rizikos veiksnius, šiame regione darančius didžiausią, teigiamą arba neigiamą įtaką šunų užsikrėtimui. Tik nustačius reikšmingus ligai rizikos veiksnius, galima pateikti veiksmingas ir pagrįstas rekomendacijas, kaip išvengti užsikrėtimo. Šio tyrimo metu buvo tirti ryšiai tarp šunų užsikrėtimo dirofiliarioze ir šių rizikos veiksnių:
Nuolatinė gyvūno gyvenamoji vieta; Išvykos už Lietuvos ribų;
Repelentų ar kitų preparatų nuo uodų naudojimas; Dehelmintizacijos dažnumas.
Dėl specifinio parazitozės perdavimo būdo per vabzdžius, kurių populiacija gali būti didesnė užmiestyje ar kaime nei mieste, buvo atlikta užsikrėtusių ir neužsikrėtusių šunų grupių gyvenamosios vietos analizė, 6 pav. pateikti rezultatai.
1 1 3 43 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100%
Užsikrėtę šunys Neužsikrėtę šunys
26
6 pav. Tiriamųjų šunų gyvenamosios vietos ir užsikrėtimo ryšio analizė
Iš 48 tirtųjų šunų mieste nuolat gyvena 30 gyvūnų arba 62,5 proc. (95 % CI 48,4-74,8), kaime ar užmiestyje gyvena mažiau – tik 18 gyvūnų arba 37,5 proc. (95 % CI 25,2-51,6). Visi mieste gyvenantys šunys buvo sveiki, jų kraujyje mikrofiliarijų nerasta. Kaime ar užmiestyje gyvenančių šunų grupėje buvo nustatyti 4 mikrofiliaremijos atvejai, tai sudaro 22,2 proc. (95 % CI 9-45,2). Ryšys tarp gyvenamosios vietos ir užsikrėtimo mikrofiliarijomis buvo išanalizuotas ir įvertintas jo statistinis reikšmingumas. Nustatyta, kad šis ryšys yra statistiškai reikšmingas (R2= 0.1515; p<0,01) – dažniau užsikrėsti
dirofiliarioze linkę kaime ar užmiestyje gyvenantys šunys.
27
7 pav. Užsikrėtusių ir neužsikrėtusių mikrofiliarijomis šunų keliavimo už Lietuvos ribų istorijų
grafinė analizė
Kaip matoma 7 pav., iš 48 tiriamų šunų visi 4 (8,3 proc.) užsikrėtę šunys, neturėjo jokios keliavimo istorijos, t.y. niekada nebuvo išvykę iš Lietuvos. Iš Lietuvos niekada nebuvo išvykę 39 šunys (81,25 proc.), 9 (18,75 proc.) šunų šeimininkai pateikė duomenis apie augintinio keliavimo už Lietuvos ribų istoriją. Šunų grupėje (n=39), kurie niekada nepaliko Lietuvos ribų, 35 (89.75 proc.) gyvūnai buvo sveiki ir 4 arba 10,25 proc. (95 % CI 4,1-23,6) užsikrėtę mikrofiliarijomis. Iš visų 48 tiriamųjų tik 9 (18,75 proc.) buvo išvykę iš Lietuvos, nei vieno iš jų kraujyje nebuvo aptikta mikrofiliarijų. Ryšys tarp šunų keliavimo istorijos ir užsikrėtimo nebuvo statistiškai patikimas (R2= 0.02098; p>0,05).
Analizuojant ryšį tarp repelentų ar kitų preparatų, apsaugančių nuo uodų, naudojimo ir šunų užsikrėtimo, buvo nustatyta, kad toks ryšys yra statistiškai nereikšmingas (R2= 0.04985; p>0,05).
28
8 pav. Šunų aprūpinimas apsauga nuo uodų (repelentais) priklausomai nuo gyvenamosios vietos Tirtų dėl mikrofiliaremijos šunų pasiskirstymas tarp skirtingo dažnumo dehelmintizacijos grupių matomas 9 pav. Dehelmintizaciją 4 kartus per metus rinkosi 11 šunų savininkai (23 proc.), 3 kartus per metus savo šunis dehelmintizavo mažiausiai savininkų – tik 3 (6,2 proc.), 2 kartus per metus augintinius dehelmintizavo 24 (50 proc.) laikytojai, dehelmintizaciją 1 kartą per metus rinkosi 4 (8,3 proc.) šunų laikytojų. Iš visų 48 tiriamųjų šunų, 6 (12,5 proc.) buvo visai nedehelmintizuoti (χ2=30.95, df=4, p<0,001). Savo šunis 1-4 kartus per metus dehelmintizuoja 42 šeimininkai (87,5 proc.). Pusė nedehelmintizuotų nei karto per metus šunų (50 proc., 95 % CI 18,8-81,2) buvo užsikrėtę dirofiliarioze. Iš vieną kartą per metus dehelmintizuotų 4 šunų, vienas (25 proc., 95 % CI 4,6-69,9) užsikrėtęs dirofiliarioze, o kitų 3 (75 proc.) šunų kraujyje mikrofiliarijos neaptiktos. Du kartus per metus ir dažniau buvo dehelmintizuoti 38 (79 proc.) šunys iš 48, visi jie buvo sveiki. Iš viso nedehelmintizuotų arba dehelmintizuojamų 1 kartą per metus šunų buvo 10, o 4 arba 40 proc. (95 % CI 16,2-68,7) iš jų buvo mikrofiliaremiški, o 6 (60 proc.) mikrofiliarijomis neužsikrėtę. Dažniausiai savininkai rinkosi dehelmintizuoti šunis du kartus per metus, taip dehelmintizuoti 24 (50 proc.) gyvūnai iš visų 48 tiriamųjų šunų. Ryšys tarp dehelmintizacijos dažnumo ir užsikrėtimo mikrofiliarijomis buvo statistiškai patikimas (R2= 0.3864; p<0,001) – kuo rečiau dehelmintizuojami šunys, tuo didesnė tikimybė jiems užsikrėsti
dirofiliarioze. 7 10 23 8 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100%
Gyvena mieste Gyvena kaime/užmiestyje
29
9 pav. Mikrofiliaremijos pasireiškimas skirtingu dažnumu dehelmintizuojamų šunų grupėse (χ2=30.95,
df=4, p<0,001)
Atlikto tyrimo metu buvo nustatyti 2 užpakalinių kojų silpnumo ir parezės atvejai, abu šunys buvo mikrofiliaremiški, taip pat jų kraujyje nustatytas didžiausias mikrofiliarijų skaičius (27 ir 4 mikrofiliarijos visame kraujo mėginyje). Kitų 2 mikrofiliaremiškų šunų, be užpakalinių kojų silpnumo ir parezės simptomo, kraujyje buvo nustatyta labai mažos koncentracijos mikrofiliaremija (1 ir 2 mikrofiliarijos visame kraujo mėginyje). Užpakalinių kojų silpnumas ir parezė yra labai būdingas simptomas, esant D.
immitis invazijai gyvūno organizme, kai kraujotakoje žūva suaugę helmintai ir sukelia tromboembolijos
30
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Šio tyrimo metu naudota metodika (tiesioginė kraujo mikroskopija) buvo pasirinkta dėl paprastos atlikimo technikos, nereikalaujančios brangios laboratorijos įrangos bei sunkiai prieinamų medžiagų. Taip pat šis metodas pasirinktas dėl sąlyginai didelio jautrumo, mažai nusileidžiančio net serologiniams antigenų testams, vieno tyrimo metu nustatyta, kad naudojant tiesioginės kraujo mikroskopijos metodą buvo aptikti 80,9 proc. mikrofiliaremijos atvejų, kai tiriant tuos pačius mėginius ir naudojant serologinį antigenų aptikimo komercinį testą nustatya 86,6 proc. mikrofiliaremijos atvejų (76). Pirmasis tyrimo metodas yra lengvai prieinamas bet kokio lygio laboratorijoje, yra pigus ir greitai atliekamas, o komerciniai testai yra tik 5,7 proc. jautresni, bei labai brangūs. Tyrimo duomenims rinkti buvo pasirinktas balandžio-lapkričio mėnesių laikotarpis dėl didžiausios tikimybės aptikti mikrofiliarijų šunų kraujyje šiuo metu. Nustatyta, kad Lietuvoje liepos-rugpjūčio mėnesiais būna pakankamas laipsniadienių skaičius, reikalingas L1 stadijos lervoms išsivystyti iki invazinės L3 stadijos vektorių organizme, taigi maždaug nuo vasaros vidurio iki rudens antros pusės tęsiasi šunų užkrėtimas invazinės stadijos lervomis per vabzdžius-vektorius (8). Pagrindinio šeimininko organizme L3 stadijos lervos iki suaugusio helminto vystosi 6-9 mėnesius, tada subrendusios patelės apvaisinamos ir išleidžia į kraują mikrofiliarijas (2). Taigi vidutiniškai pavasario pradžioje galima aptikti pirmąsias L1 stadijos lervas (mikrofiliarijas) užkrėstų šunų kraujyje, priklausomai nuo užsikrėtimo laiko ir ar šuo buvo gydytas, mikrofiliarijos kraujyje gali būti aptinkamos iki rudens vidurio. Italijoje atlikto tyrimo metu nustatyta, kad dažniausiai mikrofiliaremija šunų kraujyje nustatoma rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais, tačiau šis periodas labai priklauso nuo individualaus regiono klimato (45).
31
100 proc. D. repens užsikrėtusių šunų, lyginant su mano atlikto tyrimo rezultatais (niežulį patiria 75 proc. užsikrėtusių šunų), galima teigti, kad rezultatai labai panašūs, nepaisant to, kad tyrimo metu mikrofiliarijų rūšis nebuvo identifikuojama (45,47). Niežulio simptomas yra būdingas tiek užsikrėtus D.
immitis tiek D. repens parazitais, nes poodinius audinius L3 stadijos lervos dirgina migruodamos į rūšiai
būdingas vietas iš karto po to, kai per ektoparazitus patenka į kapiliarinį kraują kūno periferijoje (2,15,47). Rezultatai apie papulių ir guzelių pasireiškimą sergantiems šunims taip pat ganėtinai panašūs į anksčiau atliktų tyrimų rezultatus, aprašomus literatūroje. Papulės tyrimo metu pasireiškė 50 proc. šunų, užsikrėtusių dirofiliarioze (literatūroje aprašomas 62 proc. dažnumas užsikrėtusiems šunims), guzeliai – 25 proc. (literatūroje 12 proc.) (45,47). Eritema nebuvo aptikta nei vienam dirofiliarioze užsikrėtusiam tirtam gyvūnui, tuo tarpu anksčiau atlikti tyrimai rodo, kad šis simptomas labai būdingas (pasireiškia 79 proc. užsikrėtusių) dirofiliariozei. Tačiau odos paraudimas yra sunkiai nustatomas šunims dėl tankaus kailio ir dažnai gali būti nepastebimas klinikinės apžiūros metu (45). Vienam iš 4 mikrofiliaremiškų šunų pasireiškė kosulys. Kosulys yra būdingas kardiopulmoninės dirofiliariozės simptomas ir atsižvelgus į kitus rezultatus (tas pats šuo nepatyrė niežulio ir kitų dermatologinių simptomų, taip pat jam pasireiškė užpakalinių galūnių silpnumas ir parezė), galima įtarti užsikrėtimą D. immitis. Užpakalinių kojų silpnumas ir parezė, užpakalinių kojų nevaldymas ar net visiškas paralyžius yra taip pat būdingas užsikrėtusiems D. immitis gyvūnams. Tai dažniausiai susiję su žuvusiais suaugėliais helmintais kraujotakoje ir tromboembolijos rizika, kai jų kūno dalys užkemša stambias kraujagysles ir sutrinka, tų kūno dalių ar organų, kraujotaka ir funkcija (68). Analizuojant 48 šunų imtyje aptiktus 4 dirofiliariozės atvejus, pastebėta, kad 2 kraujo mėginiai pasižymėjo didesniu mikrofiliarijų skaičiumi, nei kiti, taip pat šunys, kurių kraujyje buvo aptikta daugiau mikrofiliarijų, patyrė užpakalinių galūnių silpnumo ir parezės simptomą. Ši sąsaja tarp mikrofiliarijų skaičiaus kraujyje ir užpakalinių galūnių kraujotakos ir funkcijos sutrikimo gali būti vertinga identifikuojant mikrofiliarijų rūšį ir skiriant tolimesnius tyrimo metodus (krūtinės rentgenograma, širdies echoskopija, serologiniai D. immitis antigenų testai). Vien iš teigiamos mikrofiliaremijos, L1 stadijos lervų skaičiaus kraujo mėginyje ir būdingų klinikinių simptomų spręsti apie mikrofiliarijų rūšį negalima. Norint tiksliai diagnozuoti būtina atlikti serologinius testus arba nustatyti parazitų DNR.
32
dirofiliarioze, dėl padidėjusios kraujasiurbių vabzdžių įkandimų rizikos (45). Taip pat kaimo ar užmiesčio vietovėse didesnis šunų užsikrėtimas gali būti susijęs su veterinarinės priežiūros trūkumu, jos kokybės stoka bei gyvūnų laikytojų žinių apie užkrečiamas gyvūnų ir žmonių ligas nebuvimu. Buvo iškelta hipotezė, kad repelentų naudojimas gali turėtį įtakos retesniam užsikrėtimui vektorių pernešama dirofiliarioze, tačiau šis ryšys nepasitvirtino kaip statistiškai patikimas. Tačiau tam galėjo turėti įtakos skirtingas repelentų naudojimo dažnumas kaimo/užmiesčio ir miesto vietovėse. Išanalizavus gautus rezultatus buvo patvirtinta, kad dažniau nuo uodų buvo apsaugomi kaime ar užmiestyje gyvenantys šunys (55,6 proc.), tačiau ši grupė šunų pasižymėjo ir didesniu sergamumu dirofiliarioze (22,2 proc.) lyginant su mieste gyvenančiais šunimis (apsaugomi repelentais nuo uodų 23,3 proc., nei vieno mikrofiliaremiško šuns – 0 proc.). Mieste gyvenantys šunys buvo apsaugomi repelentais rečiau, nei kaime ar užmiestyje gyvenantys, tačiau tai neturėjo įtakos užsikrėtimui dirofiliarioze, nes mieste gyvenantys šunys turi mažesnę tikimybę susidurti su ligos vektoriais – uodais ir mašalais.
33
Analizuojant dehelmintizacijos dažnumą ir to įtaką šunų užsikrėtimui buvo pastebėta, kad 75 proc. mikrofiliaremiškų šunų buvo visai nedehelmintizuojami, likę 25 proc. – dehelmintizuoti tik 1 kartą per pastaruosius metus. Nors įprastai profilaktinei dehelmintizacijai naudojami antihelmintikai Dirofilaria spp. helmintų neveikia, ryšys tarp užsikrėtimo ir dehelmintizacijos dažnumo yra statistiškai reikšmingas. Apibendrinant, galima būtų teigti, kad dehelmintizacijos dažnumas atspindi gyvūno laikytojo supratimą apie veterinarinės priežiūros svarbą, o tai turi tiesioginę įtaką laikomų gyvūnų užsikrėtimui bet kokia užkrečiama infekcine ar parazitine liga. Savo šunis 1-4 kartus per metus dehelmintizavo 42 šeimininkai (87,5 proc., n=48), nedehelmintizavo – 6 (12,5 proc., n=48). Mikrofiliaremiškų šunų tiriamojoje grupėje buvo 4 (8,3 proc., n=48), šis skaičius artimas nedehelmintizuotų šunų skaičiui.
34
IŠVADOS
1. Vilniaus mieste esančioje X klinikoje balandžio – lapkričio mėnesiais apsilankė 4 šunys, kurių kraujyje buvo aptikta Dirofilaria spp. mikrofiliarijų (8,3 proc., 95 % CI 3,3-19,6).
2. Analizuojant atlikto tyrimo rezultatus išsiaiškinta, kad niežulys, papulės, kosulys ir poodiniai guzeliai yra vertingi klinikiniai simptomai, diagnozuojant dirofiliariozę. Užsikrėtusių šunų grupėje (n=4) niežulys pasireiškė 3 gyvūnams (R2= 0.3247; p<0,001), papulės – 2 šunims (R2= 0.0988; p<0,05),
kosulys buvo nustatytas vienam užsikrėtusių šunų (R2= 0.234; p<0,001). Poodiniai guzeliai taip pat
vertingas, su užsikrėtimu susijęs (R2= 0.0988; p<0,05) klinikinis požymis, pasireiškęs vienam
užsikrėtusių dirofiliarioze gyvūnų. Egzema ir eritema nebuvo nustatyta nei vienam šuniui, užsikrėtusiam dirofiliarioze, šio tyrimo duomenimis – tai nevertingi diagnostikai simptomai.
3. Nustatyta, kad gyvenamoji vieta turi įtakos užsikrėtimui dirofiliarioze – dažniau užsikrečia užmiestyje ar kaime gyvenantys šunys (R2= 0.1515; p<0,01). Iš užmiestyje ar kaime gyvenančių šunų
(n=18) 4 (22,2 proc. 95 % CI 9-45,2) buvo užsikrėtę Dirofilaria spp. parazitais. Visi mieste gyvenantys šunys (n=30) buvo sveiki dirofiliariozės atžvilgiu.
4. Per pastaruosius metus visai nedehelmintizuoti ar dehelmintizuoti vieną kartą šunys buvo linkę užsikrėsti dirofiliarioze dažniau, o daugiau nei 2 kartus per metus dehelmintizuojami šunys yra linkę užsikrėsti dirofiliarioze rečiau (R2= 0.3864; p<0,001). Ryšys tarp repelentų naudojimo šunims ir
užsikrėtimo dirofiliarioze yra nereikšmingas (R2= 0.04985; p>0,05), nepaisant to, ar apsauga nuo
uodų naudojama ar ne, šunys veikiami vienodos rizikos užsikrėsti Dirofilaria spp. parazitais. 5. Tarp tiriamųjų šunų (n=48), 39 gyvūnai (81,25 proc.) niekada nebuvo išvykę iš Lietuvos, o 9 (18,75
35
PADĖKA
36
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Tasić-Otašević SA, Trenkić Božinović MS, Gabrielli SV, Genchi C. Canine and human Dirofilaria infections in the Balkan Peninsula. Vet Parasitol. 2015;209(3–4):151–6.
2. McCall JW, Genchi C, Kramer LH, Guerrero J, Venco L. Heartworm disease in animals and humans. Adv Parasitol. 2008;66:193–285.
3. Matos M, Alho AM, Owen SP, Nunes T, Madeira de Carvalho L. Parasite control practices and public perception of parasitic diseases: A survey of dog and cat owners. Prev Vet Med. 2015;122(1– 2):174–80.
4. Genchi C, Rinaldi L, Mortarino M, Genchi M, Cringoli G. Climate and Dirofilaria infection in Europe. Vet Parasitol. 2009;163(4):286–92.
5. Sævik BK, Jörundsson E, Stachurska-Hagen T, Tysnes K, Brun-Hansen H, Wikström HC, et al. Dirofilaria repens infection in a dog imported to Norway. Acta Vet Scand. 2014;56:6.
6. Diaz JH. Increasing risks of human dirofilariasis in travelers. J Travel Med. 2015;22(2):116–23. 7. Vytautas Sabūnas, Algimantass Paulauskas, Jada Radzijevskaja, Saulius Petkevičius. The first cases
of Dirofilaria repens infection in dogs in Lithuania. Daugavpils, Latvia: Daugavpils University Academic Press “Saule”; 2015;132.
8. Genchi C, Mortarino M, Rinaldi L, Cringoli G, Traldi G, Genchi M. Changing climate and changing vector-borne disease distribution: The example of Dirofilaria in Europe. Vet Parasitol. 2011;176(4):295–9.
9. Otranto D, Dantas-Torres F, Brianti E, Traversa D, Petrić D, Genchi C, et al. Vector-borne helminths of dogs and humans in Europe. Parasit Vectors. 2013;6:16.
10. Taylor MA, Coop RL, Wall RL. Veterinary Parasitology. 4-asis leid. Wiley Blackwell; 2016;1006. 11. Baptista-Fernandes T, Rodrigues M, Domingues D, Monteiro L, Paixão P, Pereira P, et al.
Dirofilariasis by Dirofilaria repens: an imported case and a brief review. Parasitol Int. 2015;64(5):261–3.
12. Watts KJ, Courteny CH, Reddy GR. Development of a PCR- and probe-based test for the sensitive and specific detection of the dog heartworm, Dirofilaria immitis, in its mosquito intermediate host. Mol Cell Probes. 1999:425–30.
37
Brief Review. Am J Trop Med Hyg. 1987;37(2):357–62.
14. Ermakova LA, Nagorny SA, Krivorotova EY, Pshenichnaya NY, Matina ON. Dirofilaria repens in the Russian Federation: current epidemiology, diagnosis, and treatment from a federal reference center perspective. Int J Infect Dis IJID Off Publ Int Soc Infect Dis. 2014;23:47–52.
15. Simón F, Siles-Lucas M, Morchón R, González-Miguel J, Mellado I, Carretón E, et al. Human and animal dirofilariasis: the emergence of a zoonotic mosaic. Clin Microbiol Rev. 2012;507–44. 16. Orihel TC, Eberhard ML. Zoonotic filariasis. Clin Microbiol Rev. 1998;11(2):366–81.
17. Pampiglione S, Canestri Trotti G, Rivasi F. Human dirofilariasis due to Dirofilaria (Nochtiella) repens: a review of world literature. Parassitologia. 2000;37(2–3):149–93.
18. Capinera J. Encyclopedia of entomology. 2-asis leid. Springer Netherlands; 2008;4346 p.
19. Manfredi MT, Cerbo A di, Genchi M. Biology of filarial worms parasitizing dogs and cats. Mappe Parassitol. 2007;Vol.8:39–45.
20. Matějů J, Chanová M, Modrý D, Mitková B, Hrazdilová K, Žampachová V, et al. Dirofilaria repens: emergence of autochthonous human infections in the Czech Republic (case reports). BMC Infect Dis 2016;16(1).
21. Tolnai Z, Széll Z, Sproch Á, Szeredi L, Sréter T. Dirofilaria immitis: An emerging parasite in dogs, red foxes and golden jackals in Hungary. Vet Parasitol. 2014;203(3–4):339–42.
22. Simon Martin F, Genchi C. Dirofilariasis and other zoonotic filariases: an emerging public health problem in developed countries. Res Rev Parasitol. 2000;60(1/2):1–16.
23. Hoch H, Strickland K. Canine and feline dirofilariasis: life cycle, pathophysiology, and diagnosis. Compend Contin Educ Vet. 2008;30(3):133–140.
24. Genchi C, Kramer LH, Rivasi F. Dirofilarial infections in Europe. Vector Borne Zoonotic Dis Larchmt N. 2011;11(10):1307–17.
25. Casiraghi M, Anderson TJ, Bandi C, Bazzocchi C, Genchi C. A phylogenetic analysis of filarial nematodes: comparison with the phylogeny of Wolbachia endosymbionts. Parasitology. 2001;122 1:93–103.
26. Fenn K, Blaxter M. Are filarial nematode Wolbachia obligate mutualist symbionts? Trends Ecol Evol. 2004;19(4):163–6.
27. Fenn K, Blaxter M. Wolbachia genomes: revealing the biology of parasitism and mutualism. Trends Parasitol. 2006;22(2):60–5.
38
29. McGarry HF, Egerton GL, Taylor MJ. Population dynamics of Wolbachia bacterial endosymbionts in Brugia malayi. Mol Biochem Parasitol. 2004;135(1):57–67.
30. McLaren DJ, Worms MJ, Laurence BR, Simpson MG. Micro-organisms in filarial larvae (Nematoda). Trans R Soc Trop Med Hyg. 1975;69(5–6):509–14.
31. Sironi M, Bandi C, Sacchi L, Di Sacco B, Damiani G, Genchi C. Molecular evidence for a close relative of the arthropod endosymbiont Wolbachia in a filarial worm. Mol Biochem Parasitol. 1995;74(2):223–7.
32. Bazzocchi C, Mortarino M, Grandi G, Kramer LH, Genchi C, Bandi C, et al. Combined ivermectin and doxycycline treatment has microfilaricidal and adulticidal activity against Dirofilaria immitis in experimentally infected dogs. Int J Parasitol. 2008;38(12):1401–10.
33. Neafie R.C., W. M. Meyers. Hunter’s tropical medicine and emerging infectious diseases. 8-asis leid. Philadelphia: W. B. Saunders Company; 2000.
34. Paes-de-Almeida EC, Ferreira AMR, Labarthe NV, Caldas MLR, McCall JW. Kidney
ultrastructural lesions in dogs experimentally infected with Dirofilaria immitis (Leidy, 1856). Vet Parasitol. 2003;113(2):157–68.
35. Ottesen EA. Filariasis now. Am J Trop Med Hyg. 1989;41:9–17.
36. Morchón R, Carretón E, Grandi G, González-Miguel J, Montoya-Alonso JA, Simón F, et al. Anti-Wolbachia Surface Protein antibodies are present in the urine of dogs naturally infected with Dirofilaria immitis with circulating microfilariae but not in dogs with occult infections. Vector Borne Zoonotic Dis Larchmt N. 2012;12(1):17–20.
37. Dantas-Torres F, Lia RP, Barbuto M, Casiraghi M, Crovace A, Caligiani L, et al. Ocular
dirofilariosis by Dirofilaria immitis in a dog: first case report from Europe. J Small Anim Pract. 2009;50(12):667–9.
38. Guterbock WM, Vestre WA, Tood KS. Ocular dirofilariasis in the dog. Mod Vet Pract. 1981;62(1):45–7.
39. Hermosilla C, Pantchev N, Dyachenko V, Gutmann M, Bauer C. First autochthonous case of canine ocular Dirofilaria repens infection in Germany. Vet Rec. 2006;158(4):134–5.
40. Tarello W. Retrospective study on the presence and pathogenicity of Dirofilaria repens in 5 dogs and 1 cat from Aosta Vally. Schweiz Arch Tierheilkd. 2003;145(10):465–9.
41. Tarello W. Dermatitis associated with Dirofilaria repens microfilariae in three dogs in Saudi Arabia. J Small Anim Pract. 2003;44(3):132–4.
39
Public Health. 2008;55(6):328–30.
43. Tarello W. Subcutaneous canine dirofilariasis due to Dirofilaria (Nochtiella) repens of American origin in Italy: case report. Rev Médecine Vét. 2000;151(11):1053–8.
44. Tarello W. Dermatitis associated with Dirofilaria (Nochtiella) repens microfilariae in dogs from central Italy. Acta Vet Hung. 2002;50(1):63–78.
45. Tarello W. Cutaneous lesions in dogs with Dirofilaria (Nochtiella) repens infestation and concurrent tick-borne transmitted diseases. Vet Dermatol. 2002;13(5):267–74.
46. Tarello W. Dermatitis associated with Dirofilaria repens microfilariae in a dog from Rome. Vet J Lond Engl 1997. 2003;165(2):175–7.
47. Tarello W. Clinical Aspects of Dermatitis Associated with Dirofilaria repens in Pets: A Review of 100 Canine and 31 Feline Cases (1990–2010) and a Report of a New Clinic Case Imported from Italy to Dubai. ResearchGate. 2011;2090-0023.
48. Morchón R, Carretón E, González-Miguel J, Mellado-Hernández I. Heartworm Disease (Dirofilaria immitis) and Their Vectors in Europe – New Distribution Trends. Front Physiol,2012
49. European Scientific Counsel Companion Animals Parasites. ESCCAP Guidelines: Conrol of Vector-Borne Diseases in Dogs and Cats [Prieiga per internetą adresu http://www.esccap.org], [cituojama pagal 2016 m. lapkričio 19 d.]
50. Șuleșco T, Volkova T, Yashkova S, Tomazatos A, von Thien H, Lühken R, et al. Detection of Dirofilaria repens and Dirofilaria immitis DNA in mosquitoes from Belarus. Parasitol Res. 2016.;115(9):3535–41.
51. Genchi C, Rinaldi L, Cascone C, Mortarino M, Cringoli G. Is heartworm disease really spreading in Europe? Vet Parasitol. 2005;133(2–3):137–48.
52. Alho AM, Landum M, Ferreira C, Meireles J, Gonçalves L, de Carvalho LM, et al. Prevalence and seasonal variations of canine dirofilariosis in Portugal. Vet Parasitol. 2014;206(1–2):99–105. 53. Simón L, Afonin A, López-Díez LI, González-Miguel J, Morchón R, Carretón E, et al.
Geo-environmental model for the prediction of potential transmission risk of Dirofilaria in an area with dry climate and extensive irrigated crops. The case of Spain. Vet Parasitol. 2014;200(3–4):257–64. 54. Traversa D, Aste G, Milillo P, Capelli G, Pampurini F, Tunesi C, et al. Autochthonous foci of canine
and feline infections by Dirofilaria immitis and Dirofilaria repens in central Italy. Vet Parasitol. 2010;169(1–2):128–32.
40
56. Diakou A, Kapantaidakis E, Tamvakis A, Giannakis V, Strus N. Dirofilaria infections in dogs in different areas of Greece. Parasit Vectors 2016
57. Dissanaike AS, Abeyewickreme W, Wijesundera MD, Weerasooriya MV, Ismail MM. Human dirofilariasis caused by Dirofilaria (Nochtiella) repens in Sri Lanka. Parassitologia.
1997;39(4):375–82.
58. Moraes-da-Silva M de FCV, Mendes-de-Almeida F, Abdalla L, Merlo A, Paiva JP, Labarthe NV. Selamectin for the prevention of canine Dirofilaria immitis infection: field efficacy in client-owned dogs in a high risk area. Parasit Vectors 2016
59. Borthakur SK, Roychoudhury P, Bhattacharjee K, Islam S, Deka DK, Sarmah PC. Dirofilaria repens in dogs from Assam, India. Asian Pac J Trop Dis. 2015;5(6):445–7.
60. Azari-Hamidian SH, Yaghoobi-Ershadi MR, Javadian E, Mobedi I, Abai MR. Review of Dirofilariasis in Iran. J Guilan Univ Med Sci. 2007;15(60):102–14.
61. Simón F, Genchi C&. Heartworm infection in humans and animals. 2001;121-34:224.
62. Slocombe JOD, Villeneuve A. Heartworm in dogs in Canada in 1991. Can Vet J. 1993;34(10):630– 3.
63. Klotins KC, Martin SW, Bonnett BN, Peregrine AS. Canine heartworm testing in Canada: are we being effective? Can Vet J. 2000;41(12):929–37.
64. Lee ACY, Montgomery SP, Theis JH, Blagburn BL, Eberhard ML. Public health issues concerning the widespread distribution of canine heartworm disease. Trends Parasitol. 2010;26(4):168–73. 65. Vezzani D, Eiras DF, Wisnivesky C. Dirofilariasis in Argentina: historical review and first report of
Dirofilaria immitis in a natural mosquito population. Vet Parasitol. 2006;136(3–4):259–73. 66. Labarthe N, Guerrero J. Epidemiology of heartworm: what is happening in South America and
Mexico? Vet Parasitol. 2005;133(2–3):149–56.
67. Bowman DD, Grazette AR, Basel C, Wang Y, Hostetler JA. Protection of dogs against canine heartworm infection 28 days after four monthly treatments with Advantage Multi® for Dogs. Parasit Vectors, 2016
68. Frank JR, Nutter FB, Kyles AE, Atkins CE, Sellon RK. Systemic arterial dirofilariasis in five dogs. J Vet Intern Med. 1997 m.;11(3):189–94.
69. American Heartworm Society - Heartworm Guidelines [Prieiga per internetą adresu
https://www.heartwormsociety.org/veterinary-resources/american-heartworm-society-guidelines]. [cituojama pagal 2016 m. lapkričio 20 d.]
