Šunų sergamumo odos ligomis analizė Analysis of canine skin diseases appearance

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Kristina Gervinskaitė

Šunų sergamumo odos ligomis analizė

Analysis of canine skin diseases appearance

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: prof. dr. Vaidas Oberauskas

2 DARBAS ATLIKTAS ANATOMIJOS IR FIZIOLOGIJOS KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šunų sergamumo odos ligomis analizė“.

1. Yra atliktas mano pačios.

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os)

vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)

2)

(vardas, pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

3

TURINYS

1.2. Ėdalo netoleravimo sukeltas alerginis dermatitas ... 13

1.3. Ektoparazitų sukelti dermatitai ... 13

1.3.1. Blusų sukeltas alerginis dermatitas... 13

1.3.2. Demodekozė ... 14 1.3.3. Sarkoptozė ... 14 1.4. Malassezia dermatitas... 15 1.4.1. Paronichija ... 16 1.5. Otitas ... 16 1.5.1. Otodectes cynotis ... 17

2. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI ... 18

2.1. Tyrimo medžiaga ... 18

2.2. Tyrimo metodai ... 18

2.3. Statistinė analizė ... 19

3. TYRIMO REZULTATAI ... 20

3.1. Klinikinių atvejų analizė ... 20

3.1.1. Dažniausiai išreikšto klininikinio požymio analizė ... 20

3.1.2. Skutenų tyrimo rezultatai ... 20

3.1.3. Nustatytų diagnozių analizė... 21

3.2. Veiksnių daroma įtaką sergamumui odos ligomis ... 22

4

3.2.2. Lyties įtaka šunų sergamumui odos ligomis... 22

3.2.3. Veislės įtaka šunų sergamumui odos ligomis ... 22

3.2.4. Metų laiko įtaka šunų sergamumui odos ligomis ... 23

3.2.5. Profilaktinio gydymo nuo ektoparazitų įtaka šunų sergamumui odos ligomis ... 24

3.3. Taikytų gydymo metodų rezultatai ... 24

3.3.1. Uždegimą mažinančių vaistų naudojimo analizė ... 24

3.3.2. Antibiotikų skyrimo analizė ... 25

3.3.3. Preparatų su chlorheksidinu skyrimo analizė ... 26

3.3.4. Antiparazitinių preparatų skyrimo analizė ... 27

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 28

IŠVADOS ... 30

5

SANTRAUKA

Šunų sergamumo odos ligomis analizė Kristina Gervinskaitė

Magistro baigiamasis darbas

Šunų odos ligos sudaro didelę dalį visų susirgimų klinikinėje praktikoje. Šio darbo tikslas buvo išanalizuoti dermatitinių susirgimų atvejus privačioje veterinarijos klinikoje, iškeliant uždavinius nustatyti labiausiai išreikštų klinikinių požymių, nustatytų diagnozių pasiskirstymą tarp skirtingų odos ligų. Taip pat buvo atliekami skutenų tyrimai, analizuojama veiksnių daroma įtaka šunų sergamumui odos ligomis, apžvelgtos naudotos gydymo schemos. Atliekamo tyrimo metu, nuo 2015 metų sausio mėnesio iki 2016 metų spalio mėnesio, buvo registruoti 228 šunų odos ligų atvejai, iš jų 101 patinas ir 127 patelės. Šunims buvo diagnozuotos odos ligos: dermatitas, blusų sukeltas alerginis dermatitas, otitas, demodekozė, sarkoptozė, otodektozė, Malassezia spp. sukeltas dermatitas. Tyrimo metu buvo atmesta lyties, amžiaus, metų laiko įtaka šunų sergamumui odos ligomis bei patvirtinta, kad dažniausiai požymiai pasireiškia otitu (49 proc. visų atvejų) bei įvairiais pažeidimais odoje (47 proc.). Dažniausiai skutenų mėginių tyrimai buvo neigiami (86,96 proc. visų tirtų mėginių). Dažniausia nustatyta klinikinė diagnozė yra otitas (47,81 proc. atvejų), nežymiai rečiau – dermatitas (47,37 proc.). Daugiausiai susirgimų nustatyta dvejose amžiaus grupėse: 1-3 metų ir 6-10 metų (abiejų po 31,14 proc.). Patvirtinta veislės predispozija: Vakarų Škotijos baltieji terjerai sudarė 21,49 proc. visų klinikinių atvejų. Profilaktinis gydymas nuo ektoparazitų taikytas 11,84 proc. visų tyrime dalyvavusių sergančių šunų. Lyginant gydymą tarp otito ir dermatito, liga turėjo 12,4 proc. įtaką vaistų nuo uždegimo naudojimui (p<0,001), 33,87 proc. įtaką medikamentų su antibiotikais skyrimui (p<0,001), 4,03 proc. įtaką chlorheksidino preparatų naudojimui (p<0,05). Gydant dermatitus 9,24 proc. atvejų taikytas antiparazitinis gydymas.

6

SUMMARY

Analysis of canine skin diseases appearence Kristina Gervinskaitė

Master‘s thesis

Canine skin diseases are common dog illnesses in veterinary practice. The aim of this project was to analyse dermatitis cases in private veterinary clinic. The goals were chosen to describe main clinical signs and clinical diagnoses rates between different skin diseases. During this project skin scrapings were done, as well analysed influence of various facts as age, breed and other. Overviewed treatment methods. The data for analysis was colected from 2015 January to 2016 October, during this time registered 228 cases of various skin diseases, between them 101 males and 127 females. Dogs were diagnosed with: dermatitis, FAD, otitis, demodecoses, sarcoptoses, otodectoses, Malassezia spp. dermatitis. During this research influence of sex, age, year season was denied, but it was confirmed that clinical signs of skin diseases mostly are presented as otitis (49% of all cases) and various injurings in skin (47%). Most of skin scrapings were negative (86.96%). The most common clinical diagnosis was otitis (47.81%), a little bit less – dermatitis (47.37%). The most diseases cases were noticed in two age groups: 1-3 years old and 6-10 years old (each 31.14%). Breed predisposition was confirmed: West Highland White terriers were 21.49% of all clinical cases. Prophylactic anti-parasitic treatment was done to 11.84% dogs with clinical dermatitis signs. Treatment was compered between otitis and dermatitis, disease had 12.4% influence of using drugs against inflammation (p<0,001), 33.87% influence of using antibiotics (p<0,001), 4.03% influence of using chlorhexidine (p<0,05). While treating dermatitis, 9.24% of cases anti-parasitic treatment was done.

7

SANTRUMPOS

AFR – ėdalo atmetimo reakcija AD – atopinis dermatitas

ASIT – alergenų specifinė imunoterapija CAD – šunų atopinis dermatitas

FAD – blusų sukeltas alerginis dermatitas IDT – intraderminiai testai

8

ĮVADAS

Šunų odos ligos yra vienas aktualiausių ir dažniausiai pasitaikančių šunų problemų, kuri ypač įgauna svarbą vykstant urbanizacijai: vien tik atopinis dermatitas pasitaiko iki 15proc. bendros šunų populiacijos (1). Kitas, labai panašiai į atopinį dermatitą pasireiškiantis susirgimas yra ėdalo netoleravimo odos reakcija (2). Kai kurie autoriai atopinį dermatitą sieja su ėdalo netoleravimo odos reakcija ir vadina ją ėdalo sukeltu atopiniu dermatitu (3). Be to, abi šios alerginės reakcijos sudaro iki 75 proc. otito, kito itin dažnai pasitaikančio šunų susirgimo, priežasčių (4). Taip pat pastebėtina, kad malasezinis odos susirgimas taip pat gali būti predisponuojamos atopinio dermatito (5). Pats atopinis dermatitas siejamas su veislės predispozija (6). Žinoma, parazitinės odos ligos vis dar išlieka aktualios: praktikoje pasitaiko blusų sukeltas alerginis dermatitas, demodekozė, sarkoptozė. Tačiau nėra aiškus šunų odos ligų paplitimas Lietuvoje.

Vadovaujantis temos aktualumu buvo iškeltas darbo tikslas: išanalizuoti odos ligų susirgimo atvejus privačioje veterinarijos klinikoje Kaune.

Siekiant įgyvendinti šį darbo tikslą buvo iškelti šie darbo uždaviniai:

1. Ištirti, įvertinti odos ligų klinikinius atvejus privačioje veterinarinėje klinikoje.

9

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Atopiniai dermatitai

Vienas būdingiausių AD požymių yra niežulys, kuris daugumai tirtų šunų iššaukia kitus klinikinius požymius ir yra jautrus SVNU (7). Šunų AD pasireiškia iki 15proc. šunų visame pasaulyje ir priskiriamas iki 27proc. šunų, kuriems pasireiškia niežulys (8). Niežulys ir odos žaizdos yra pirminiai požymiai (pavyzdžiui, eritema), antriniai gali būti hiperpigmentacija ar lichenifikacija, taip pat požymiams priskiriami nusikasymai ar pačių sukelta alopecija (9). Paprastai tam pačiam pacientui būdingas niežulys ir eritema, tačiau jų intensyvumas ne visada yra susiję (10).

2010 metais AD diagnozavimui buvo pasiūlytos kriterijų grupės (žiūrėti 1 lentelę) pagal klinikinius požymius. Kriterijų pasirinkimas ir patvirtinimas remtasis 1096 šunų iš 15 skirtingų šalių duomenų tyrimu (3). Vėliau augant žinioms apie klinikines AD apraiškas ir esant tikslesnės diagnostikos poreikiui buvo išvystytos dar dvi patvirtintos vertinimo sistemos: CADLI (Canine Atopic Dermatitis Lesion Index) bei CADESI-04 (11,12).

Ilgamečiai klinikiniai, histologiniai, imunologiniai tyrimai ir epidemiologiniai aspektai leidžia AD apibūdinti kaip genetiškai predisponuojamą uždegiminę, niežulį sukeliančią odos ligą, kurios klinikiniai požymiai iššaukiami IgE antikūnų, dažniausiai susidarančių prieš aplinkos alergenus (13). Tačiau, kitų studijų metu nebuvo nustatyta tiesioginės koreliacijos tarp bendrų Ig bei alergenui specifiško IgE ir klinikinės ligos išraiškos: dalis šunų turinčių AD simptomus neturi alergenui specifiško IgE (14).

10

1 lentelė. Favroto pasiūlyti 2 kriterijai AD diagnozavimui (3).

Kriterijų grupė 1 Pradžia iki 3 metų amžiaus Šuo gyvena daugiausia viduje

Niežulys jautrus gydymui gliukokortikoidais Lėtinės ar atsinaujinančios mielių infekcijos Pažeistos priekinės kojos

Pažeisti ausų kaušeliai Nepažeisti ausų kraštai

Nepažeista nugaros oda ties juosmeniu

Penkiems kriterijams: jautrumas 85,4 proc., specifiškumas 79,1proc. Šešiems kriterijams: jautrumas 58,2 proc., specifiškumas 88,5proc. Kriterijų grupė 2 Pradžia iki 3 metų amžiaus

Šuo gyvena daugiausia viduje Pradžia niežulys be žaizdų Pažeistos priekinės kojos Pažeisti ausų kaušeliai Nepažeisti ausų kraštai

Nepažeista nugaros oda ties juosmeniu

Penkiems kriterijams: jautrumas 77,2 proc., specifiškumas 83,0proc. Šešiems kriterijams: jautrumas 42,0 proc., specifiškumas 93,7proc.

11 su didesniu oro užterštumu turi didesnę riziką susirgti alerginėms odos ligoms (15). Daugiau apie aplinkos faktorių įtaką AD yra pateikiama 3 lentelėje (18). Šie faktoriai gali būti svarbūs imunitetui, tolerancijai ir odos barjerinei funkcijai. Tačiau, aplinkos įtakos mastas priklauso ir nuo veislės, pavyzdžiui, šie faktoriai neturi įtakos Vakarų Škotijos baltiesiems terjerams (18).

2 lentelė. Veislėms būdingų AD klinikinių požymių pavyzdžiai (3).

Veislei būdinga klinikinio požymio lokalizacija

Dalmatinai – lūpos.

Prancūzų buldogai – pažastys, akių vokai ir lenkiamieji paviršiai.

Vokiečių aviganiai – alkūnės, užpakalinės galūnės, krūtinė ir generalizuota forma.

Šapėjai – krūtinė, galinės galūnės, lenkiamieji paviršiai ir juosmens sritis. Vakarų Škotijos baltieji terjerai – juosmens sritis, pėdos, lenkiamieji paviršiai, lūpos, snukis, lyties organai ir generalizuota forma.

Veislei būdinga klinikinė išraiška

Bokseriai – padidėjusi dilgėlinė ir otitas.

Dalmatinai – rečiau pasitaiko niežulys be žaizdų.

Vokiečių aviganiai – dažnesni pleiskanojimai, egzemos, rečiau niežulys be žaizdų.

Auksaspalviai retriveriai – dažnos egzemos.

Labradorai – dažnai sausa oda ir egzemos, dažniau pasitaiko tarpupirštinės fistulės.

Šapėjai- dažniau otitai, rečiau niežulys be žaizdų.

12 Sumažinti niežuliui dažniausiai naudojami gliukokortikoidai, nes jie yra aukšto ir greito efektyvumo, tačiau, pasireiškia tiek trumpalaikiai, tiek ilgalaikiai šalutiniai poveikiai (20). Šiuo metu rinkoje pradedamas naudoti oklacitinibas, kuris selektyviai slopina su šunų alergijomis susijusį niežulį ir uždegimą (20). Ši medžiaga yra patvirtinta su alerginiu dermatitu bei atopiniu dermatitu susijusio niežulio kontrolei ir gydymui (21). Veikimo principas paremtas citokinų slopinimu, kurie dalyvauja uždegimininiuose procesuose ar turi vaidmenį alerginėse reakcijose, įskaitant niežulį (22, 23). Klinikinės praktikos rezultatų tyrimas parodė šio preparato veiksmingumą, greitį ir saugumą kontroliuojant/gydant niežulį susijusį su alerginiu dermatitu ar AD (24, 25). Australijoje atlikti tyrimai lyginant prednizolono ir oklacitinibo veikimą parodė, kad abu preparatai pradėjo veikti per 4 valandas bei abiejų poveikis mažinant niežulį ir dermatitą buvo panašus (21).

3 lentelė. Aplinkos faktorių įtaka AD pasireiškimo rizikai (18).

Rizika pasireikšti AD Aplinkos faktorius

Padidėjus Gyvenimas mieste

Didelis žmonių populiacijos tankis

Padidintas vidutinis metinis kritulių kiekis Gyvenimas pietinėje Švedijos dalyje Įsigyjimas 8-12 savaičių amžiaus Dažnas maudymas

Sumažėjus Gyvenimas kaimo vietovėje

Gyvenimas su kitais gyvūnais Pasivaikščiojimai miškuose

Laktuojančių kalių šėrimas nekomerciniais ėdalais

Nedaro įtakos Lytis

Metų laikas kai gimsta Namų aplinka

13

1.2. Ėdalo netoleravimo sukeltas alerginis dermatitas

Ėdalo sukeltas alerginis dermatitas ir atopinis dermatitas yra įprastos šunų odos ligos, kurios dažnai laikomos netgi kliniškai labai panašiomis. Ėdalo komponentai gali sukelti AD reakciją ir kai kuriais atvejais ėdalo atmetimo odos reakcija pasireiškia labai panašiai į AD (26).

Pirminiai ėdalo alergijos simptomai yra nesezoninis niežulys, abiejų ausų otitas, bakterinė piodermija ir antrinės kilmės pleiskanojimas. Taip pat būdingi gastrointestinaliniai netoleravimo požymiai (27).

Ėdalo alergija, imuninė reakcija į pašarą, gali būti tarpininkaujama IgE, bet pas kai kuriuos šunis nėra įmanoma išskirti ėdalui specifinius IgE antikūnus, todėl, pageidautinas vartoti terminas „ėdalo atmetimo reakcija“ (AFR), kuris apima imunologines ir neimunologines priežastis. Buvo paskaičiuota, kad maždaug 7,6-12 proc. šunų kenčia nuo AFR (28, 29). AFR gydymas šiuo metu remiasi griežtu vengimu aktyvių alergenų, tačiau, atsitiktinis praryjimas išlieka įmanomas ir ne visad yra lengva to išvengti. Jei kontaktas su alergenu negali būti išvengtas, šuo gali būti gydomas simptomatiškai taikant priešuždegiminį ir niežėjimą mažinantį gydymą (30). Tačiau, simptominis gydymas nepašalina priežasties. Belgijoje buvo atliktas pirmas bandymas, pasitelkiant FA-SLIT (specifinio maisto alergeno poliežuvinė imunoterapija, kuri yra naujas ir sėkmingas būdas desensifilizuoti žmonių pacientus konkrečių alergenų atžvilgiu), tyrime dalyvavo 11 šunų padalintų į dvi grupes: vieną, gaunančią FA-SLIT, kitą – placebą. FA-SLIT gavusiems šunims gydymas buvo laikomas efektyviu 80proc. šeimininkų nuomone, tuo tarpu šunų, gavusių placebą, gydymas buvo įvertintas kaip neefektyvus visų šeimininkų teigimu (30).

1.3. Ektoparazitų sukelti dermatitai

14 1.3.2. Demodekozė

Demodex - tai dalis natūralios šuns odos faunos ir šios erkutės yra randamos sveikų šunų

plaukų folikuluose. Genetiškai užprogramuotas imunologinis defektas yra atsakingas už nenormalų

Demodex erkučių dauginimąsi, kurio pasekoje iššaukiama demodekozė (32, 34). Ilgą laiką Demodex erkučių buvimas odoje nebuvo pilnai įrodytas naudojantis moksliniais metodais (35).

Neseniai buvo atliktas tyrimas naudojantis trichoskopija, ištyrus 78 šunis nerasta nei vienos

Demodex canis ir tik buvo rasta viena Demodex injai erkutė viename iš šunų (36). Kiek naujesnis

tyrimas buvo atliktas pasitelkus realaus laiko PGR, kuriame pavyko išskirti D. canis DNR 9 iš 51 šuns (2 mėginiai imti nuo snukio šonų ir tarpupirščių odos) (37), vėliau, tie patys autoriai pakartojo tyrimą naudodami 5 ir 20 kūno vietų mėginius 133 šunims ir rezultatai parodė, kad tyrimui teigiamų šunų procentas didėja didinant mėginių kiekį (35). Kai didelė šunų populiacija buvo vertinama tiriant mėginius iš 5 kūno vietų, 18 proc. šunų buvo teigiami Demodex DNR. Kai buvo imama 20 vietų mėginiai, visiems tirtiems šunims buvo išskirta erkučių DNR. Šis tyrimas parodo, kad

Demodex randami pas visus šunis, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, veislės ar kailio. Tačiau,

erkučių populiacija pas sveikus šunis yra labai maža (35). Kai kurie autoriai teigia, kad Demodex erkutės turėtų būti laikomos kaip komensalai ar netgi mutualizmo pavyzdys, o ne parazitizmas: normaliomis aplinkybėmis jie gyvena kaip komensalai, maitindamiesi šeimininko odos liaukų išskiriamais riebalais. Įmanoma, kad šioje rolėje jie pretenduoja ir į mutualistinį poveikį mistami bakterijomis ar kitais organizmais folikulo kanale (38).

Kai Demodex erkių populiacija labai išauga - sukelia demodekozę. Demodekozė kliniškai klasifikuojama į lokalizuotą ir generalizuotą formas, priklausomai nuo pažeidimo pasiskirstymo. Lokalizuota forma laikoma gerybine ir daugeliu atveju pasireiškia savaiminis išgyjimas. Generalizuota forma pažeidžia didelius odos plotus ir dažnai prasideda antrinė bakterinė infekcija. Taip pat demodekozė gali būti skirstoma į jaunatvinę ir suaugusių, priklausomai nuo sergančio gyvūno amžiaus (39). Jauniems šunims įtariamas autosominis recesyvinis jautrumas, tuo tarpu suaugusiems erkučių proliferaciją sukelia imuniteto nusilpimas dėl kitų ligų ar imunosupresinių vaistų (32, 39).

1.3.3. Sarkoptozė

15 ląstelinio imuniteto atsakas gali iššaukti niežinius pažeidimus (43). Galutinė sarkoptozės diagnozė šunims priimama įvertinant klinikinius požymius, susijusius su liga, kurie gali būti eritema, niežulys, alopecija, šašai, hiperpigmentacija, taip pat identifikuojant erkutes odos skutenose (44). Tiksli diagnozė nustatoma būtent skutenų tyrimo pagalba randant vieną ar daugiau niežų erkučių vystomosi stadiją ar išmatų mėginyje. Jei skutenų mėginyje nieko nerandama, diagnozė priklauso nuo pilno atsako į akaricidinį gydymą, nes praktikoje sarkoptozė ganėtinai dažnai sumaišoma su alerginėmis reakcijomis (43).

1.4. Malassezia dermatitas

Tai taip pat dažnai pasitaikanti šunų odos liga, siejama su niežuliu, lichefinikacija, riebiomis išskyromis ir nemaloniu kvapu (20). Tokios infekcijos gali stipriai paveikti gyvenimo kokybę ir ryšį tarp sergančio šuns ir šeiminko (45). Malasezinis dermatitas yra sukeliamas Malassezia

pachydermatis, kuris yra laikomas komensalu sveikoje šunų odoje (46). Oportunistinės infekcijos

paprastai kyla kaip pasekmė pirminiam odos barjero funkcijos sutrikdymui, kas sukuria palankias sąlygas sparčiai daugintis malasezijoms (46, 47). M.pachydermatis supiktybėjimą gali predisponuoti AD ir seborėja (48, 49). Taip pat be aportunistinio patogeno vaidmens,

M.pachydermatis gali veikti kaip dirgiklis šunims, sergantiems AD, jei išsivysto hiperjautrumas

16 1.4.1. Paronichija

Parochinija apibūdinama kaip uždegimas raukšlių audinio supančio nagą ir pasireiškia kaip antrinė infekcija daugeliui infekcinių ir uždegiminių ligų (57). Iš infekcinių priežasčių, bakterijos yra dažniausiai susiję ir laikomos antrinėmis kitoms priežastims ir ligoms (20). Malassezia

paronichija yra dažna antrinė komplikacija AD ir odos maisto atmetimo reakcijai (CAFR) (58). Malassezia paronichija paprastai charakterizuojama tamsiu, rudu į raudonumą spalvos pakitimu ir

nuo sauso iki drėgno vaškingo eksudato, veikiančio proksimalinę nagų pagrindo dalį. Paprastai pasireiškia niežulys (20).

1.5. Otitas

Otitas – išorinės ausies uždegimas – tai skausminga būsena charakterizuojama odos uždegimu ausies kanale, kuriam būdinga sudėtinga ir įvairiapusė etiologija (59). Pirminės išorinės ausies dalies uždegimo priežastys yra padidinto jautrumo sutrikimai (pavyzdžiui, atopija, alergija ėdalui), parazitinės ligos ir metaboliniai sutrikimai (pvz., pirminiai keratinizacijos defektai, hipotiroidizmas, hiperadrenokorticizmas) (60). Tačiau, alergija yra dažniausiai pasitaikanti otito priežastis (iki 75proc. visų atvejų). Kai kuriems šunims alergija paveikia tik ausis arba ausis labiau nei kitas kūno dalis (4).

Paskutiniais AD klinikinių požymių tyrimais nustatyta, kad lėtinis ir atsinaujinantis išorinės ausies uždegimas dažniausiai buvo susijęs su AD, nes buvo diagnozuojamas pusei atopinio dermatito atvejų (61). Kol sėkmingai naudojami trumpalaikiai išoriškai veikiantys medikamentai gydant atopinio išorinės ausies dalies uždegimo simptomus, alergenų specifinė imunoterapija (ASIT) šiai dienai yra vienintelis būdas, kuris potencialiai gali užkirsti kelią klinikinių požymių pasikartojimui vėl susidūrus su alergenu (62). Kad suformuoti individualų ASIT, reikia atlikti alergenų serologinį tyrimą ir/arba intraderminius testus (IDT), kad gauti reikiamą informaciją apie konkrečius IgE, hiperjautrius aplinkos alergenams. Išoriniai vaistai ausims dažnai sudėtyje turi priešuždegiminių medžiagų, dažniausiai gliukokortikoidų. Keli tyrimai analizavo išoriškai vartojamų gliukokortikoidų įtaką IDT ir rezultatai buvo įvairūs, labiausiai tikėtina, priklausomi nuo pačių gliukokortikoidų potencijos. Įdomu tai, kad abi studijos konstatavo, kad veikiant gliukokortikoidais, IDT slopinimas buvo žymiai stipresnis pas atopinius šunis lyginant su normaliais (63).

17 0-3 Otitis Index Score (OTIS3) eritemai, tynimui, erozijoms/opoms ir eksudatui įvertinti yra tinkamas ir siūlytinas tolimesniam klinicistų darbui (64).

1.5.1. Otodectes cynotis

Otoakariozė sukeliama Otodectes cynotis, taip pat žinomos kaip ausų erkutės, priklausančios

Psoroptidae šeimai. Šios erkutės paprastai parazituoja vertikaliojame ir horizontaliajame ausies

kanale pas šunis ir kates. Nors šios erkutės gyvena kanalo paviršiuje, tačiau, jų maitinimasis gali sukelti hiperjautrumo reakcijas kai kuriems individams. Todėl, gyvūnams, pas kuriuos parazituoja

O.cynotis, paprastai išsivysto išorinės ausies uždegimas, charakterizuojamas vertikaliojo ir

horizontaliojo kanalų eritema ir tamsiai rudomis, vaškingomis išskyromis iš ausų. Papildomai prie išorinės ausies uždegimo gali pasireiškti pažeidimai netipinėse vietose: galvos, kaklo, uodegos galiuko (66). Yra registruota daug preparatų skirtų gydyti O. cynotis. Dauguma produktų sudėtyje turi pripažintus akaricidus, tačiau ne vienas neakaricidinis produktas taip pat buvo pripažintas veiksmingu gydant šią parazitozę. Pott ir Riley 1979, Scherk – Nixon su kitais 1997 bei Engelen su Anthonissen 2000 metais atliko dviejų aliejinio pagrindo preparatų tyrimus. Vienas produktas sudėtyje turėjo mikonazolo, polimiksino ir prednizolono, kitas – dietolamino fuzidato, framycetino, nystanino ir prednizolono. Abu produktai buvo aukšto efektyvumo. Tyrimo autoriai priėjo išvados, kad aliejinis pagrindas sukūrė netinkamas sąlygas erkutėms išgyventi. Licenzijuoti akadariciniai preparatai sudėtyje turi ivermektino, milbemycino, monosulfiramo, permetrino, piperonilo butoksido, piretrinų ir rotenono. Išskyrus avermektinus (ivermektiną ir milbemyciną), šie preparatai turi ribotą poveikį ir turi būti pastoviai lašinami mažiausiai 10 dienų, kad užtikrinti, kad naujai išsiritusios erkučių lervos būtų paveiktos medikamentų. Taip pat svarbu paminėti, kad esant

O.cynotis susirgimams, ausų valymas yra svarbi gydymo dalis: turi būti pašalintos kietos išskyros

18

2. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI

2.1. Tyrimo medžiaga

Klinikiniai atvejai buvo stebimi ir registruojami nuo 2015 metų sausio mėnesio iki 2016 metų spalio mėnesio privačioje smulkių gyvūnų klinikoje Kaune. Buvo renkama informacija apie šunis atvykusius į veterinarijos kliniką dėl odos susirgimų, registruojant duomenis apie jų veislę, amžių, lytį, svorį, profilaktines priemones nuo ektoparazitų, mėnesį kada pasireiškė dermatito požymiai, taip pat taikytas diagnostikos ir gydymo priemones. Užregistruoti 228 klinikiniai atvejai.

2.2. Tyrimo metodai

Atlikta klinikinių atvejų analizė. Duomenys grupuoti pagal labiausiai išreikštus klinikinius požymius į tris grupes: odos (niežulys, seborėja, alopecija ir kiti odos pažeidimai įvairiose odos vietose), ausų (tik ausų uždegimas) ir letenų pažeidimus (tik letenų ir tarpupirščių srityje esantis niežulys, paraudimas, kailio spalvos pakitimai).

42 šunims, kuriems buvo įtariamos niežinės ektoparazitozės, atliktas skutenų tyrimas: iš šviežiausių pažeidimų židinių ribos su sveika oda skalpeliu skutama iki pirmų kraujo lašų pasirodymo, mėginys paskirstomas ant imersiniu aliejumi padengto objektinio stiklelio ir uždengus dengiamuoju stikleliu mikroskopuojama iš kart po mėginio paėmimo. Skutenų tyrimai analizuojami skirstant pagal aptiktus ektoparazitus.

Toliau duomenys grupuojami pagal nustatytą diagnozę: dermatitas apima AD ir ėdalo sukeltą AD, kadangi klinikos praktikoje netaikomas tikslus diagnozavimas serologiniu ar intraderminiais testais. FAD – blusų sukeltas alerginis dermatitas, demodekozė, sarkoptozė, otodektozė, otitas.

Klinikiniai atvejai analizuojami pagal pacientų amžių išskiriant 6 grupes: iki 0,5 metų, 0,5 – 1 metų, 1 – 3 metų, 4 – 5 metų, 6 – 10 metų bei 10 ir daugiau metų. Pagal lytį grupuojama į patinus ir pateles. Pagal veislę išskiriama į atskiras veislių grupes, mišrūnų grupę traktuojant kaip atskirą veislę. Taip pat fiksuojamas metų laikas: pavasaris, vasara, ruduo žiema, kuomet šeimininkai kreipėsi į veterinarijos kliniką dėl odos ligos. Gyvūno šeimininkai apklausti apie taikomą profilaktinį gydymą nuo ektoparazitų, taip pat ar tai pirmas, ar pasikartojantis atvejis, kuomet šuniui pasireiškia odos susirgimas.

19 medikamentai ektoparazitų kontrolei, taip pat išskiriant pacientus į dvi grupes: sergančius dermatitu ir otitu.

2.3. Statistinė analizė

20

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1. Klinikinių atvejų analizė

108 šunims arba 47,37 proc. (95 proc. PI 40,98 – 53,84 proc.) buvo odos ligos požymiai (niežulys, seborėja, eritemos, lichenifikacija ir kita) labiausiai išreikšti įvairiose odos paviršiaus vietose. 111 šunims arba 48,68 proc. (95 proc. PI 42,27 – 55,14 proc.) labiausiai išreikštas susirgimas ausyse. 9 šunims arba 3,95 proc. (95 proc. PI 2,09 – 7,33 proc.) buvo stebimas tik letenų tarpupirščių paraudimas ir niežulys. Šunų labiausiai išreikštų klinikinių požymių pasiskirstymas buvo statistiškai patikimas (χ2=88,658, p<0,001) (žiūrėti 1 pav.).

1 pav. Šunų paskirstymas pagal labiausiai išreikštus klinikinius požymius.

3.1.2. Skutenų tyrimo rezultatai

Skutenų tyrimas atliktas 46 šunims. Tyrimas buvo neigiamas 86,96 proc. (95proc. PI 74,33 – 93,88 proc.). Demodex canis, Otodectes ir Malassezia buvo nustatyti 2,17 proc. visų atvejų (95 proc. PI 0,38 – 11,34 proc.). Sarcoptes nustatyta 8,7 proc. (95 proc. PI 3,43 – 20,32 proc.). Skutenų tyrimo rezultatų pasiskirstymas buvo statistiškai patikimas (χ2=94,696, p<0,001) (žiūrėti 2 pav.).

Oda

Ausys

21

2 pav. Šunims atliktų skutenų tyrimų rezultatai.

3.1.3. Nustatytų diagnozių analizė

Dermatitas buvo nustatytas 47,37 proc. šunų (95 proc. PI 40,98 – 53,84 proc.). Otitas nustatytas 47,81 proc. šunų (95 proc. PI 41,41 – 54,27 proc.). Blusų sukeltas alerginis dermatitas diagnozuotas 2,63 proc. šunų (95 proc. PI 1,21 – 5,62 proc.). Demodekozė – 0,44 proc. (95 proc. PI 0,08 – 2,44 proc.). Sarkoptozė – 1,75 proc. (95 proc. PI 0,68 – 4,42 proc.). Nustatytų diagnozių pasiskirstymas buvo statistiškai reikšmingas (χ2=289,5, p<0,001) (žiūrėti 3 pav.).

3 pav. Šunų paskirstymas pagal nustatytą diagnozę.

0 5 10 15 20 25 30 35 40 45

Nieko nerasta Demodex spp. Sarcoptes spp. Otodectes spp. Malassezia spp.

T irt ų šu n ų sk aičiu s 0 20 40 60 80 100 120

22

3.2. Veiksnių daroma įtaką sergamumui odos ligomis

3.2.1. Amžiaus įtaka šunų sergamumui odos ligomis

Amžiaus grupėje iki 0,5 metų amžiaus buvo 5,7 proc. (95 proc. PI 3,36 – 9,51 proc.). Nuo 0,5 iki 1 metų – 15,35 proc. (95 proc. PI 11,25 – 20,6 proc.). Nuo 1 iki 3 metų – 31,14 proc. (95 proc. PI 25,48 – 37,42 proc.). 4 - 5 metų – 12,72 proc. (95proc. PI 9 – 17,67 proc.). 6 - 10 metų – 31,14 proc. (95 proc. PI 25,48 – 37,42 proc.). 11 ir daugiau metų amžiaus - 3,95 proc. (95 proc. PI 2,09 – 7,33 proc.). Šunų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes buvo statistiškai reikšmingas (χ2=98,26, p<0,001) (žiūrėti 4 pav.). Atlikus vienfaktorinę dispersinę analizę nustatyta, kad amžius neturėjo reikšmingos įtakos (R2_{= 0.04061; p= 0.09892) šunų sergamimui odos ligomis.}

4 pav. Sergančių šunų amžiaus grupės.

3.2.2. Lyties įtaka šunų sergamumui odos ligomis

Patinų buvo 101 grupėje, arba 44 proc. (95 proc. PI 38-50,8 proc.). Patelių buvo 127, arba 56 proc. (95 proc. PI 49-62 proc.). Šunų lyties pasiskirstymas buvo statistiškai nereikšmingas (χ2=2,96, p=0,08509). Pagal vienfaktorinę dispersinę analizę lytis taip pat neturėjo reikšmingos įtakos šunų sergamimui odos ligomis (R2

= 0.003372; p= 0.3828). 3.2.3. Veislės įtaka šunų sergamumui odos ligomis

Tyrime dalyvavę šunys buvo 53 veislių, skaičiuojant mišrūnų grupę kaip atskirą veislę. Dažniausiai odos ligomis sirgo Vakarų Škotijos baltieji terjerai - 21,49 proc. ( 95 proc. PI 16,66 – 27,27 proc.), mišrūnai 11,4 proc. (95 proc. PI 7,9 – 16,18 proc.), Prancūzų buldogai – 5,7 proc. (95

0 10 20 30 40 50 60 70 80

Iki 0,5 metų Nuo 0,5 iki 1 metų

23 proc. PI 3,36 – 9,51 proc.), Vokiečių aviganiai – 5,26 proc. (95 proc. PI 3,04 – 8,97 proc.), Jorkšyro terjerai – 4,39 proc. (95 proc. PI 2,4 – 7,88 proc.), Labradoro retriveriai – 3,95 proc. (95 proc. PI 2,09 – 7,33 proc.), Džeko Raselo terjerai ir Akitos po 3,07 proc. (95 proc. PI 1,49 – 6,2 proc.), Ši cu ir Maltos bišonai po 2,63 proc. (95 proc. PI 1,21 – 5,62 proc.), pekinai ir auksaspalviai retriveriai po 2,19 proc. (95 proc. PI 0,94 – 5,03 proc.), mopsai ir Rodezijos ridžbekai po 1,75 proc. (95 proc. PI 0,68 – 4,42 proc.). Bokseriai, anglų buldogai, vengrų vižlai, škotų terjerai, bulterjerai, šarpėjai, taksai ir kernterjerai po 1,32 proc. (95 proc. PI 0,45 – 3,8 proc.). Foksterjerai, erdelterjerai, berno zanenhundai, mitelšnauceriai, garbanotieji bišonai, australų aviganiai, stafordšyro terjerai, Karaliaus Karolio spanieliai, vidurinės Azijos aviganiai, niufaundlendai po 0,88 proc. (95 proc. PI 0,24 – 3,14 proc.). Rotveileriai, sibiro haskiai, veimaraneriai, bordekoliai, pudeliai, airių švelniaplaukiai terjerai, nykštukiniai pinčeriai, Bostono terjerai, anglų springerspanieliai, anglų kokerspanieliai, bordo dogai, dalmatinai, meksikiečių plikieji šunys, toiterjerai, kinų kuoduotieji, rusų spanieliai, senbernarai, bigliai, bobteilai, dobermanai, afganų kurtai po 0,44 proc. (95 proc. PI 0,8 – 2,44 proc.). Šunų pasiskirstymas pagal veisles buvo statistiškai reikšmingas (χ 2= 691,6, p<0,001) (žiūrėti 5 paveikslą).

5 pav. Sergantys šunys pagal veisles.

3.2.4. Metų laiko įtaka šunų sergamumui odos ligomis

Pavasarį odos ligų klinikiniai požymiai pasireiškė 20,61 proc. (95 proc. PI 15,87 – 26,33 proc.). Vasarą – 32,46 proc. (95 proc. PI 26,71 – 38,78 proc.). Rudenį - 26,75 proc. (95 proc. PI

24 21,43 – 32,85 proc.). Žiemą – 20,18 proc. (95 proc. PI 15,48 – 25,86 proc.). Šunų pasiskirstymas pagal metų laikus buvo statistiškai reikšmingas (χ 2= 9,228, p<0,05) (žiūrėti 6 paveikslą). Pagal vienfaktorinę dispersinę analizę metų laikas taip pat neturėjo reikšmingos įtakos šunų sergamimui odos ligomis (R2= 0.01563; p= 0.316).

6 pav. Sergančių šunų pasiskirstymas pagal metų laikus.

3.2.5. Profilaktinio gydymo nuo ektoparazitų įtaka šunų sergamumui odos ligomis Profilaktinis gydymas nuo ektoparazitų buvo taikomas 27 šunims arba 11,84 proc. (95 proc. PI 8,27 – 16,68 proc.), o 207 šunims arba 88,16 proc. (95proc. PI 83,32 – 91,73 proc.) nebuvo. Gautų rofilaktinio gydymo nuo ektoparazitų rezultatų pasiskirstymas buvo statistiškai reikšmingas (χ 2= 132,79, p<0,001). Pagal vienfaktorinę dispersinę analizę profilaktinis gydymas nuo ektoparazitų turėjo reikšmingos įtakos šunų sergamimui odos ligomis (R2

= 0.03469; p= 0.004776).

3.3. Taikytų gydymo metodų rezultatai

3.3.1. Uždegimą mažinančių vaistų naudojimo analizė

Viso buvo analizuojama 119 arba 52,19 proc. (95 proc. PI 45,73 – 58,59proc.) odos dermatito ir 109 arba 47,81 proc. (95 proc. PI 41,41 – 54,27 proc.) otito atvejų. Leidžiami į raumenį arba po oda steroidiniai vaistai nuo uždegimo naudoti 43,70 proc. (95 proc. PI 35,12 – 52,67 proc.) pacientams dermatito atveju ir 21,10 proc. pacientų (95proc. PI 14,49 – 29,68 proc.) otito atvejais. Išoriškai naudojami steroidiniai vaistai nuo uždegimo skirti 15,97 proc. šunų (95 proc. PI 10,47 –

0 10 20 30 40 50 60 70 80

Pavasaris Vasara Ruduo Žiema

25 23,59 proc.) dermatito atvejų ir 2,75 proc. (95 proc. PI 0,94 – 7,78 proc.) otito atvejų. Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo skirti 7,56 proc. (95 proc. PI 4,03 – 13,75proc.) šunims su dermatito požymiais ir 2,75 proc. (95 proc. PI 0,94 – 7,78 proc.) otito atvejų. Nebuvo skirti nei SVNU, nei NVNU 32,77 proc. (95 proc. PI 24,99 – 41,63 proc.) šunims su dermatito požymiais bei 73,39 proc. (95 proc. PI 64,41 – 80,79 proc.) šunims su otito požymiais. Pagal vienfaktorinę dispersinę analizę (ANOVA), liga turėjo 12,4 proc. įtaką vaistų nuo uždegimo naudojimui (p<0,001) (žiūrėti 7 paveikslą).

7 pav. Uždegimą slopinančių vaistų naudojimas.

3.3.2. Antibiotikų skyrimo analizė

Antibiotikai buvo paskirti 24,37 proc. (95 proc. PI 17,54 – 32,81 proc.) dermatito atvejų ir 82,57 proc. (95 proc. PI 74,37 – 88,55 proc.) otito atvejų. Antibiotikai nebuvo paskirti 75,63 proc. (95 proc. PI 67,19 – 82,46 proc.) dermatito atvejų ir 17,43 proc. (95 proc. PI 11,45 – 25,63 proc.) otito atvejų. Pagal vienfaktorinę dispersinę analizę (ANOVA), liga turėjo 33,87 proc. įtaką medikamentų su antibiotikais skyrimui (p<0,001) (žiūrėti 8 paveikslą).

0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 Leidžiami SVNU Išorinio vartojimo SVNU NVNU Nenaudota Š u n ų sk aičiu s

Naudoti vaistiniai preparatai

26

8 pav. Antibiotikų skyrimas.

3.3.3. Preparatų su chlorheksidinu skyrimo analizė

Preparatai su chlorheksidinu buvo paskirti 42,86 proc. (95 proc. PI 34,33 – 51,83 proc.) šunų sergančių dermatitu ir 23,85 proc. (95 proc. PI 16,83 – 32,66 proc.) otito atvejų. Nebuvo naudota preparatų sudėtyje turinčių chlorheksidino 57,14 proc. (95 proc. PI 48,17 – 65,67 proc.) dermatito atvejų ir 76,15 proc. (95 proc. PI 67,34 – 83,17 proc.) sergant otitu. Remiantis vienfaktorine dispersine analize (ANOVA), liga turėjo 4,03 proc. įtaką chlorheksidino preparatų naudojimui (p<0,05) (žiūrėti 9 paveikslą).

9 pav. Preparatų su chlorheksidinu skyrimas.

27 3.3.4. Antiparazitinių preparatų skyrimo analizė

Gydant dermatitus antiparazitiniai preparatai buvo skirti 9,24 proc. (95 proc. PI 5,24 – 15,8 proc.), o otitų atveju – 0,92 proc. (95 proc. PI 0,16 – 5,01 proc.). Antiparazitinis gydymas nebuvo paskirtas 90,76 proc. (95 proc. PI 84,20 – 94,76 proc.) dermatito atvejų ir 99,08proc. (95 proc. PI 94,99 – 99,84 proc.) otitų atvejų. Remiantis vienfaktorine dispersine analize (ANOVA), liga turėjo 3,47 proc. įtaką antiparazitinių preparatų paskyrimui (p<0,05) (žiūrėti 10 paveikslą).

28

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Pagal kitų autorių duomenis, lytis nedaro įtakos šunų sergamumui odos ligomis (18). Šiame atliktame tyrime nuo lyties priklausantys rezultatai buvo statistiškai nepatikimi. Taip pat nustatėme, kad sergamumui odos ligomis įtakos neturi šuns amžius ir metų laikas.

Tarptautinis dermatitą predisponuojančių veislių sąrašas (17) atitinka ir klinikoje tirtų atvejų veislių sąrašą: daugiausiai sergančių odos ligomis šunų buvo Vakarų Škotijos baltųjų terjerų tarpe, taip pat pastebimai didesni atvejų skaičiai bokserių, buldogų, Labradoro retrieverių bei mopsų veislėse.

Kaip ir kitų autorių pastebėta, dažniausiai taikomas simptominis gydymas skiriant steroidinius vaistinius preparatus (20), taip pat analizuojamuose atvejuose buvo taikomas simptominis gydymas skiriant vietiškai veikiančius arba leidžiamus į raumenį steroidinius preparatus nuo uždegimo.

Analizuojant blusų sukeltus alerginius dermatitus pastebima, kad niežulys, o vėliau ir žaizdelės paprastai aptinkamos juosmens-kryžkaulio srityje, ties uodegos pagrindu ir kaudomedialinėje šlaudų dalyje (33), tie patys dėsningumai stebimi ir tyrime dalyvavusiems pacientams užsikrėtusiems blusomis.

Tiriant skutenų mėginius Demodex erkutės buvo rastos tik pas vieną šunį, tai atkartoja kitą tyrimą naudojantis trichoskopija, kur atlikus tyrimus 78 šunims nebuvo rasta nei vienos Demodex

canis ir tik buvo rasta viena Demodex injai erkutė viename iš šunų (36). Tačiau tai taip pat

patvirtina kitų autorių teiginį, kad Demodex populiacija pas sveikus šunis yra labai maža (35). Tuo tarpu užsikrėtimas Sarcoptes scabiei tiksliai atitiko autorių įvardijumus požymius kaip eritema, niežulys, alopecija, šašai, hiperpigmentacija, taip pat erkutės buvo rastos odos skutenose (44).

Gydant Malassezia spp. susirgimus autoriai mini platų spektrą paviršinių preparatų (šampūnai, losionai, purškalai, servetėlės) su eile veikliųjų medžiagų (miconazolas, enilconazolas, klotrimazolas, chlorheksidinas ir seleno sulfidas) (52-54), pastebėtina, kad tyrimo metu buvo dažnai skiriami preparatai su chlorheksidinu, tiek šampūnai, tiek drėgnos servetėlės ar purškalai, ir tai buvo daugeliu atvejų efektyvus gydymas, įskaitant paronichijos atvejus.

Favrovo pastebėtas ir į atopinio dermatito diagnozavimo schemą įtrauktas požymių pasireiškimas iki 3 metų (3) sutampa su pirminių klinikinių atvejų gausa amžiaus grupėje iki 3 metų.

29 kitas kūno dalis (4), atitinkamai, tyrimo metu didelė dalis otitu sergančių pacientų buvo gydomi simptominiu gydymu, naudojant SVNU bei NVNU, kaip ir alerginių dermatitų atveju.

30

IŠVADOS

1. Veterinarijos klinikoje tiriant odos ligas daugiausia nustatyta otito ir dermatito (įtraukiant atopinį dermatitą ir ėdalo sukeltą atopinį dermatitą) atvejų, ektoparazitozės nustatytos retai.

2. Lytis, amžius ir metų laikas neturėjo reikšmingos įtakos šunų sergamumui odos ligomis. Dažniausiai odos ligomis sirgo 1-3 ir 6-10 metų šunys. (po 31,14 proc.). Daugiau susirgimų buvo nustatyta vasaros ir rudens metu. Patvirtinta veislės predispozija: Vakarų Škotijos baltieji terjerai sirgo dažniausiai (21,49 proc.).

31

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Darin L. Dell, Craig E. Griffin, Lori A. Thompson et al. Owner assesment of therapeutic interventions for canine atopic dermatitis: a long-term retrospective analysis. Vet Dermatol. 2012;23:228-e47.

2. F. Picco, E. Zini, C. Nett et al. A prospective study on canine atopic dermatitis and food-induced allergic dermatitis in Switzerland. Vet Dermatol. 2008;19:150-155.

3. Petra Bizikova, Domenico Santoro, Rosanna Marsella et al. Review: Clinical and histological manifestations of canine atopic dermatitis. Vet Dermatol. 2015;26:79-82.

4. S. Paterson. Topical ear treatment – options, indications and limitations of current therapy. JSAP. 2016;1-11.

5. Griffin CE. Malassezia paronychia in atopic dogs. In: Proceedings of the 12th Annual Meeting of the American Academy of Veterinary Dermatology & American College of Veterinary Dermatology. Las Vegas, NV, USA: 1996;51–52.

6. Jaeger K, Linek M, Power HT et al. Breed and site predispositions of dogs with atopic dermatitis: a comparison of five locations in three continents. Vet Dermatol. 2010;21:118– 122.

7. Favrot C, Steffan J, Seewald W et al. A prospective study on the clinical features of chronic canine atopic dermatitis and its diagnosis. Vet Dermatol. 2010;21:23–31.

8. Chiara Noli, M. Federica della Valle, Alda Miolo et al. Efficacy of ultra-micronized palmitoylethanolamide in canine atopic dermatitis: an open-label multi-centre study. Vet Dermatol. 2015;26:432.

9. Griffin CE, DeBoer DJ. The ACVD task force on canine atopic dermatitis (XIV): clinical manifestations of canine atopic dermatitis. Vet Immunol Immunopathol 2001;81:255–269. 10. Hill P, Rybnicek J, Lau-Gillard P. Correlation between pruritus score and grossly visible

erythema in dogs. Vet Dermatol 2010;21:450–455.

11. Jon D.Plant, Kinga Gortel, Marcel Kovalic et al. Development and validation of the Canine Atopic Dermatitis Lesion Index, a scale for the rapid scoring of lesion severity in canine atopic dermatitis. Vet Dermatol. 2012;23:515-e103.

12. Thierry Olivry, Manolis Saridomichelakis, Tim Nuttall et al. Validation of the Canine Atopic Dermatitis Extent and Severity Index (CADESI)-4, a simplified severity scale for assessing skin lesions of atopic dermatitis in dogs. Vet Dermatol. 2014;25:77-e25.

32 14. Cherie M. Pucheu-Haston, Petra Bizikova, Melissa N. C. Eisenschenk et al. Review: The role of antibodies, autoantigenes and food allergens in canine atopic dermatitis. Vet Dermatol. 2015;26:115.

15. Petra Bizikova, Cherie M. Pucheu-Haston, Melissa N. C. Eisenschenk et al. Review: Role of genetics and the environment in the pathogenesis of canine atopic dermatitis. Vet Dermatol. 2015;26:95-100.

16. Jaeger K, Linek M, Power HT et al. Breed and site predispositions of dogs with atopic dermatitis: a comparison of five locations in three continents. Vet Dermatol. 2010;21:118– 122.

17. Hamutal Mazrier, Linda J. Vogelnest, Peter C. et al. Canine atopic dermatitis: breed risk in Australia and evidence for a susceptible clade. Vet Dermatol. 2016;27:167-173.

18. Tim Nuttall. The genomics revolution: will canine atopic dermatitis be predictable and preventable?. Vet Dermatol. 2013;24:10-e4.

19. Joana B. Roque, Caroline A. O‘Leary, Myat Kyaw-Tanner et al. High allergen-specific serum immunoglobulin E levels in nonatopic West Highland white terriers. Vet Dermatol. 2010;257-266.

20. Miller WH, Griffin CE, Campbell KL. Dermatologic therapy. Muller and Kirk’s Small Animal Dermatology, 7th edition. Philadelphia, PA: W.B. Saunders Co., 2013; p. 108–733. 21. Caroline Gadeyne, Peter Little, Vickie L. King et al. Efficacy of oclacitinib (Apoquel)

compared with prednisolone for the control of pruritus and clinical signs associated with allergic dermatitis in client-owned dogs in Australia. Vet Dermatol. 2014;25:512-517. 22. Gonzales AJ, Bowman JW, Fici GJ et al. Oclacitinib (APOQUEL) is a novel Janus kinase

inhibitor with activity against cytokines involved in allergy. J Vet Pharmacol Ther. 2014;37:317-324.

23. Marsella R, Sousa CA, Gonzales AJ et al. Current understanding of the pathophysiologic mechanisms of canine atopic dermatitis. J Am Vet Med Assoc. 2012;241:194–207.

24. Cosgrove SB, Wren JA, Cleaver DM et al. Efficacy and safety of oclacitinib for the control of pruritus and associated skin lesions in dogs with canine allergic dermatitis. Vet Dermatol 2013;24:479–e114.

25. Cosgrove SB, Wren JA, Cleaver DM et al. A blinded, randomized, placebo-controlled trial of the efficacy and safety of the Janus kinase inhibitor oclacitinib (Apoquel) in client-owned dogs with atopic dermatitis. Vet Dermatol 2013;24:587–597.

33 27. D. M. Raditic, R. L. Remillard, K. C. Tater. ELISA testing for common food antigens in four dry dog foods used in dietary elimination trials. Animal Physiology and Animal Nutrition. 2010;95:90-97.

28. Chesney CJ. Food sensitivity in the dog: a quantitative study. J Small Anim Pract 2002;43:203–207.

29. Proverbio D, Perego R, Spada E et al. Prevalence of adverse food reactions in 130 dogs in Italy with dermatological signs: a retrospective study. J Small Anim Pract 2010;51:370–374. 30. Elisa Maina, Eric Cox. A double blind, randomized, placebo controlled trial of the efficacy, quality of life and safety of food allergen-specific sublingual immunotherapy in client owned dogs with adverse food reactions: a small pilot study. Vet Dermol. 2016;27:361-e91. 31. Petr Fisara, Michael Shipstone, Andrew von Berky and Janet von Berky. A small-scale

open-label study of the treatment of canine flea allergy dermatitis with fluralaner. Vet Dermatol. 2015;26:417-420.

32. Scott DW, Miller WH Jr, Griffin CE. Parasitic skin disease. In: Muller and Kirk’s Small Animal Dermatology, 6th edn. Philadelphia: W.B. Saunders Co., 2001;457–500.

33. Vincent Bruet, Patrick J. Bourdeau, Anne Roussel et al. Characterization of pruritus in canine atopic dermatitis, flea bite hypersensitivity and flea infestation and its role in diagnosis. Vet Dermatol. 2012;23:487-492.

34. Gross TL, Ihrke PJ, Walder EJ et al. Pustular and nodular diseases with adnexal destruction. In: Skin Diseases of the Dog and Cat: Clinical and Histopathological Diagnosis, 2nd edition, Ames, IA: Blackwell Science, 2005;420–459.

35. Ivan Ravera, Laura Altet, Olga Francino et al. Small Demodex populations colonize most parts of the skin of healthy dogs. Vet Dermatol. 2013;24:168-e37.

36. Fondati A, De Lucia M, Furiani N et al. Prevalence of Demodex canis-positive healthy dogs at trichoscopic examination. Vet Dermatol. 2010;21:146–151.

37. Ravera I, Altet L, Francino O et al. Development of a real-time PCR to detect Demodex canis DNA in different tissue samples. Parasitol Res 2011;108:305–308.

38. Lacey N, Raghallaigh S, Powell F. Demodex mites – commensals, parasites or mutualistic organisms? Dermatology 2011;222:128–130.

39. Gortel K. Update on canine demodicosis. Vet Clin North Am Small Anim Pract 2006;36:229–241.

40. Thomas J, Peterson G, Walton S et al. Scabies: an ancient global disease with a need for new therapies. BMC Infect Dis 2015;15:250.

34 42. Camilo Romero, Rafael Heredia, Jocelyn Pineda et al. Efficacy of fluralaner in 17 dogs with

sarcoptic mange. Vet Dermatol 2016;27:353-e88.

43. Clarissa P. Souza, Sheila M. F. Torres et al. Can immunosuppressive therapy facilitate the diagnosis and affect the clinical signs of canine scabies? A retrospective study of 79 cases. Vet Dermatol 2016;27:160-e40.

44. Deger T, Ural K. Comparable efficacy of topical eprinomectin and permethrin for treatment of sarcoptic mange in dogs. Veterinarski Arhiv 2013;83:393–402.

45. Noli C, Colombo S, Cornegliani L et al. Quality of life of dogs with skin disease and of their owners. Part 2: administration of a questionnaire in various skin diseases and correlation to efficacy of therapy. Vet Dermatol 2011;22:344–351.

46. Scott DW, Miller WH, Griffin CE. Malassezia dermatitis. In: Muller and Kirk’s Small Animal Dermatology, 6th edn. Philadelphia: W.B. Saunders Co., 2001;363–374.

47. Morris DO. Malassezia dermatitis and otitis. Vet Clin North Am Small Anim Pract 1999;29:1303–1310.

48. Plant J, Rosenkrantz W, Griffin C. Factors associated with and prevalence of high Malassezia pachydermatis numbers on dog skin. J Am Vet Med Assoc 1992;201:879–882. 49. Bond R, Ferguson E, Curtis C et al. Factors associated with elevated cutaneous Malassezia

pachyd ermatis populations in dogs with pruritic skin disease. J Small Anim Pract 1996;37:103–107.

50. William E. Oldenhoff, Glenn R. Frank, Douglas J.DeBoer. Comparison of the results of intradermal test reactivity and serum allergen-specific IgE measurement for Malassezia pachydermatis in atopic dogs. Vet Dermatol.2014;24:507-e85.

51. Bond R, Ferguson EA, Curtis CF et al. Factors associated with elevated cutaneous Malassezia pachydermatis populations in dogs with pruritic skin disease. J Small Anim Pract 1996;37:103–107.

52. Chen T, Hill PB. The biology of Malassezia organisms and theirability to induce immune responses and skin disease. Vet Dermatol 2005;16:4–26.

53. Negre A, Bensignor E, Guillot J. Evidence-based veterinary dermatology: a systematic review of interventions for Malassezia dermatitis in dogs. Vet Dermatol 2009; 20:1–12. 54. Mason KV, Morris DO, Ghubash R. Malassezia-opinions on management, inProceedings.

25th North Am Vet Dermatol Forum 2010;117–121.

35 56. Kotnik T, Erzen N, Kuzne J et al. Terbinafine hydrochloride treatment of Microsporum canis

experimentally-induced ringworm in cats. Vet Microbiol 2001;83:161–168.

57. Blood DC, Studdert VP, Gay CC. Saunders Comprehensive Veterinary Dictionary. St Louis, MO: Saunders, 2006; p.1332.

59. Hui-P Huang, Christopher J.L. Little, Pauline E. Mcneil. Histological changes in the external ear canal of dogs with otitis externa. Vet Dermatol. 2009;20:422-428.

60. John D. Bonagura, David C. Twedt. Kirk‘s current veterinary therapy XIV. Missouri: Saunders Elsevier. 2009; p.428.

61. Favrot C, Steffan J, Seewald W et al. A prospective study on the clinical features of chronic canine atopic dermatitis and its diagnosis. Vet Dermatol 2010;21:23–30.

62. Olivry T, DeBoer DJ, Favrot C et al. Treatment of canine atopic dermatitis: 2010 clinical practice guide lines from the International Task Force on Canine Atopic Dermatitis. Vet Dermatol 2010;21:233–248.

63. K. Marcia Murphy, Thierry Olivry. The influence of mometasone furoate ear solution on intradermal test immediate reactions in dogs with atopic dermatitis. Vet Dermatol 2015;26:31-e10.

64. Tim Nuttall and Emmanuel Bensignor. A pilot study to develop an objective clinical score for canine otitis externa. Vet Dermatol. 2014;25:530-e92.

65. Nuttall T, Cole LK. Evidence-based veterinary dermatology: a systematic review of interventions for treatment of Pseudomonas otitis in dogs. Vet Dermatol 2007;18:69–77. 66. Cathy G. Curtis. Current trends in the treatment of Sarcoptes, Cheyletiella and Otodectes