LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Jonas Nevinskas
Šunų gastroenterito etiologiniai tyrimai
ir rizikos veiksniai
Etiology and Risk Factors of Canine Gastroenteritis
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBASDarbo vadovas: prof. dr. Algirdas Šalomskas
2 DARBAS ATLIKTAS VETERINARINĖS PATOBIOLOGIJOS KATEDROJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šunų gastroenterito etiologiniai tyrimai ir rizikos veiksniai“.
1. Yra atliktas mano paties.
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
Jonas Nevinskas
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
Algirdas Šalomskas
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
Saulius Petkevičius
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) (parašas) vardas, pavardė)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1) Lekt. dr. Vaida Jokubauskienė
2)
(vardas, pavardė) (parašai)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
TURINYS
SANTRAUKA ... 5 SUMMARY ... 6 SANTRUMPOS ... 7 ĮVADAS ... 8DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 9
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 10
1.1 ENTERITAI ... 10
1.1.1 Virusinių ligų diagnostika ... 11
1.1.2 Vakcinacijos ... 11
1.2 BAKTERINIAI ENTERITAI ... 12
1.2.1 Sukėlėjai ... 12
1.2.2 Šunų šėrimo ypatumai ir enteritų etiologija ... 13
1.3 PARVOVIRUSINĖ INFEKCIJA ... 13 1.3.1 Sukėlėjas ... 13 1.3.2 Plitimas ir patogenezė ... 14 1.3.3 Klinikiniai požymiai ... 14 1.4 ADENOVIRUSAS ... 14 1.4.1. Sukėlėjas ... 14 1.4.2 Plitimas ir patogenezė ... 15 1.4.3 Klinikiniai požymiai ... 15 1.5 ROTAVIRUSAS ... 15 1.5.1 Sukėlėjas ... 15 1.5.2 Plitimas ir patogenezė ... 16 1.5.3 Klinikiniai požymiai ... 16 1.6 KORONAVIRUSAS ... 17 1.6.1 Sukėlėjas ... 17 1.6.2 Plitimas ir patogenezė ... 17 1.6.3 Klinikiniai požymiai ... 17
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 19
2.1 MĖGINIŲ RINKIMAS LABORATORINIAMS TYRIMAMS ... 20
2.2 DUOMENŲ ANALIZĖS METODAI/ĮRANKIAI ... 20
3. TYRIMO REZULTATAI ... 22
3.1 EPIDEMIOLOGINĖ VIRŠKINAMOJO TRAKTO SUTRIKIMŲ ANALIZĖ ... 22
3.1.1 Virškinamojo trakto sutrikimai ... 22
3.1.2 Virškinamojo trakto sutrikimų priklausomybė nuo veislės ... 23
4
3.1.4 Sergamumo pasiskirstymas amžiaus grupėse ... 25
3.1.5 Sergamumo pasiskirstymas pagal vakcinaciją ... 26
3.2 GREITŲJŲ TESTŲ DUOMENŲ ANALIZĖ ... 27
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 29
IŠVADOS ... 33
5
SANTRAUKA
Šunų gastroenterito etiologiniai tyrimai ir rizikos veiksniai
Jonas Nevinskas
Magistro baigiamasis darbas
Lietuvoje yra gerai žinoma situacija apie enteritų sukėlėjus kaip parvovirusas, tačiau nėra ištirtos kitos pasireiškimo priežastys ar rečiau sutinkami patogenai. Šio darbo tikslas buvo retrospektyviai išanalizuoti gastroenteritų sukėlėjus Lietuvos šunų populiacijoje ir įvertinti veiksnius, kurie daro įtaką ligos pasireiškimui.
Išanalizavus 2286 šunis, kurie apsilankė gydykloje per 2019-2020 m. buvo atrinkti 185 šunys, kurie sirgo bakteriniais, virusiniais, endoparazitinias ir svetimkūnių sukeltais virškinamojo trakto (VT) sutrikimais. Nustatyta, kad VT sutrikimai sudarė 8,09 proc.visų susirgimų (PI 7,4-9,2 proc.), o jų tarpe parvovirusinis enteritas (26,49 proc.), bakterinis enteritas (21,08 proc) ir giardiozė (10,27 proc.). Vertinant veiksnius paaiškėjo, kad veisliniai šunys žymiai dažniau patenka į veterinarijos klinikas dėl virškinamojo trakto sutrikimų (78,9 proc), lyginant su mišrūnais (p<0,05). Amžius turėjo didelę įtaką infekcijos infekcijos pobūdžiui – virusinės infekcijos labiau linkusios pasireikšti jauniems 1-4 mėn. šunims (p<0,05), o bakterinės infekcijos vyresniems nei 7 mėn. amžiaus (p<0,05). Taip pat įvertinus vakcinacijos atlikimą pagal amžių, nustatytas polinkis šunis skiepyti vyresniame amžiuje, nors ir matomas dažnesnis sergamumas virusinėmis infekcijomis jauname amžiuje (p<0,001).
Analizuojant mitybos įtaką gastroenteritų pasireiškimui nustatyta, kad šunys šeriami žalia mėsa/subproduktais, dažniaus sirgdavo bakterinės kilmės VT sutrikimais (69,01 proc.), o šeriant sausu pašaru bakterinės kilmės infekcijos sudarė žymiai mažesnę dalį susirgimų (24,05 proc) (p=3,32*10-8). Ištyrus sukėlėjus imunochromatografiniu būdu nustatyta, kad šunims šeriant jautieną
ar galvijieną į žarnyną patenka ir galvijams būdingi patogenai (rotavirusas, koronavirusas, E. coli, C.
parvum), kurie sukėlė VT sutrikimus 32 proc. tirtų šunų.
6
SUMMARY
Etiology and Risk Factors of Canine Gastroenteritis
Jonas Nevinskas
Master‘s Thesis
The epidemiology and prevalence of enteric agents, such as parvovirus, is well researched in Lithuania but other causes and pathogens are still unknown. The aim of this thesis was to retrospectively analyze gastrointestinal pathogens and other factors that may have effects on the manifestation of the disease.
A retrospective analysis of 2286 dogs that attended the clinic during the years 2019-2020 was accomplished. Research shows that 185 dogs had a digestion disorder caused by bacteria, viruses, endoparasites or a foreign body ingestion. Analysis in detail shows, that gastrointestinal disorders occurred to 8.09 % of all dogs and the most frequently recorded disorders were parvovirus enteritis (26.49%), bacterial enteritis (21.08%) and giardiasis (10.27%). Evaluating factors, it was determined that purebred dogs had a significantly higher prevalence compared to crossbreeds for gastrointestinal diseases (78.9%, p<0,05). Age was an important factor in determining what infection might occur – viral infections were most common amongst dogs aged 1-4-month-old (p<0,05) and bacterial infections were most commonly found in dogs above 7 months old (p<0,05). Evaluating a correlation between vaccination and age, it was found that there was a tendency to vaccinate older dogs, even though there were more viral infections in younger ages (p<0,001).
The study evaluated the difference between diets and gastrointestinal disease prevalence. It was found that dogs which were fed raw meat-based diets had bacterial infections more frequently (69.01%) and dogs that were fed dry kibble had a significantly lower chance of contracting a bacterial infection (24.05%) (p=3,32*10-8). Analyzing pathogens using immunochromatographic tests, it was found that feeding dogs beef or cattle meat made them more likely to get infected by pathogens commonly found in cattle (rotavirus, coronavirus, E. coli, C. parvum) (32 %).
7
SANTRUMPOS
CPV – Šunų parvovirusas (canine parvovirus)CCoV – Šunų koronosvirusas (canine coronavirus Disease) CRV – Šunų rotavirusas (canine rotavirus)
PGR – polimerazės grandidinė reakcija CAV- šunų adeno virusas (canine adenovirus) CDV – šunų maras (canine distemper virus) VT- virškinamojo trakto
VMVT – valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba
8
ĮVADAS
Į smulkių gyvūnų klinikas šunys dažnai atvedami dėl virškinimo trakto sutrikimų, kurie pasireiškia viduriavimu, vėmimu, karščiavimu ar svorio netekimu. Dėl nespecifinių simptomų įvairovės, tokiais atvejais reikalinga tikslesnė diagnostika (1). Šie simptomai gali kilti dėl virusų, bakterijų ar parazitų poveikio. Virusinės ligos ir gaišimai nuo jų yra dažnos, ypač imliose jaunų naminių ir laukinių gyvūnų populiacijoje. Tai lemia didesnį ligų paplitimą jaunų šunų tarpe, kurie nėra vakcinuoti, imunitetas dar nesusidarė arba gyvūnas turi imunodeficitą (2). Virusinius enteritus dažniausiai sukelia šunų parvovirusas (CPV), šunų adenovirusas (CAV). Tačiau reikia paminėti ir kitus sukelėjus, kaip šunų rotavirusas (CRV), koronosvirusas (CCoV), patogeninės bakterijos bei pirmuonys, kurie retesni, tačiau yra linkę sukelti panašius simptomus (3; 4).
Minėtų ligų nustatymui veterinarai pasitelkia įvairias diagnostines priemones – kraujo tyrimai, greitieji testai, Rivalto testas, histologiniai tyrimai, PGR (polimerazės grandininė reakcija) tačiau praktikoje dažniausiai yra naudojami būtent greitieji imunochromatografiniai testai. Šie testai lengvai ir greitai atliekami, santykinai tikslūs, lyginant su auksiniu standartu – PGR. Tačiau testų jautrumas ir specifiškumas priklauso nuo gamintojo ir tiriamos ligos (5; 6).
Nuo užsikrėtimo daugeliu virusinių ligų pakankamai efektyviai apsaugo vakcinos, ypač jeigu jos atliekamos laiku ir yra laikomasi tinkamų vakcinacijos protokolų. Rekomenduojama skiepyti jaunus 6 savaičių – 12 mėnesių amžiaus šunis, nes šioje amžiaus grupėje dažniausiai pasitaiko virusiniai susirgimai (7). Tačiau šie susirgimai pasitaiko visose amžiaus grupėse, dėl to patariama skiepyti kasmet arba kas 3 metus, priklausomai nuo ko skiepijama. Nuo CPV, adenovirusų sukeltų ligų siūloma skiepyti kas 3 metus (8), nuo koronavirusinio enterito - kas metus. Tačiau skiepijimo dažnumas labai priklauso nuo ligų paplitimo regione (9).
9
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas: Nustatyti dažniausiai pasitaikančius gastroenterito sukėlėjus Lietuvos šunų populiacijoje ir įvertinti veiksnius, kurie daro įtaką šių ligų pasireiškimui.
Darbo uždaviniai:
1. Reprospektyviai išanalizuoti šunų sergamumo duomenis pasirinktoje gydykloje.
10
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 ENTERITAI
Enteritas – tai yra plonojo žarnyno uždegimas, kurį gali sukelti labai platus spektras sukėlėjų. Sutrikus virškinamajam traktui pasireiškia žarnyno skausmai, vėmimas, karščiavimas, viduriavimas ar išmatų susilaikymas, svorio metimas, kraujavimas iš virškinamojo trakto, dujų sankaupos žarnose ir dar daug kitų nespecifinių simptomų. Šie simptomai dažniausiai yra bendriniai ir pagal juos tiksliai negalima nustatyti ligos priežasties (11).
Enteritą gali sukelti parazitų, bakterijų ir virusų infekcijos, alergijos ar svetimkūniai. Nustatyti ir diferencijuoti įvairius enteritų sukėlėjus neužtenka vien tik anamnezės surinkimo. Kraujo tyrimai gali padėti nustatyti bakterines, virusines infekcijas, tačiau tikslaus sukėlėjo neparodys. Jeigu nėra nustatytas tikslus bakterinis sukėlėjas, gydymui dažniausiai naudojami plataus spektro antibiotikai (kai kurias tyrimais net 81 proc. atvejų naudojamų antibiotikų yra plataus spektro) (12; 13). Tai lemia atsparumo antimikrobinėms medžiagoms formavimąsi ir sunkesnį bakterinių ligų gydymą.
Išsivysčius parazitinei infekcijai, simptomai dažnai nėra matomi iš karto. Prireikia nuo vienos savaitės iki kelių mėnesių, kad išmatose galima būtų aptikti sukelėjus ar jų kiaušinėlius (14). Dar daugiau laiko praeina, kol dėl endoparazitų poveikio išsivysto lengvai pastebimi, ryškūs simptomai, kaip virškinamojo trakto obstrukcija ar sisteminė liga (15). Visgi, lengvai pastebimi simptomai retai išsivysto ir parazitinės infekcijos dažniausia pasireiškia tik silpna simptomatika. Tačiau parazitinės infekcijos, palyginus su tokiais ligų sukėlėjais, kaip bakterijos ar virusai, lengvai nustatomos ir išgydomos. Virškinamojo trakto parazitai gali būti nustatomi mikroskopuojant ir identifikuojant jų kiaušinėlius (14).
11
1.1.1 Virusinių ligų diagnostika
Virusinių enteritų atveju, ligos simptomai gali būti labai panašūs, todėl reikalinga tikslesnė diagnostika. Klinikose labai palitę ir dažnai naudojami imunochromatografiniai testai. Jie yra nebrangūs, vienu metu gali ištirti keletą ligų, atsakymas gaunamas per 15 minučių, tačiau jų jautrumas ne visada pakankamas. Lyginant šių testų jautrumą su PGR (polimerazės grandidine reakcija), buvo nustatyta, kad jautrumas nesiekė 70%, o specifiškumas 93% (5). Tačiau šis būdas dėl savo pigumo ir paprastumo vis dar išlieka itin patrauklus ligų diagnozės patikslinimui, ypač jeigu matomi klinikiniai simptomai.
Virusų izoliavimas ląstelių kultūrose, tai dar viena iš ligos diagnozės nustatymo galimybių. Tačiau tai daug brangesnis, ilgiau užtrunkantis ir kai kurių ligų atvejais, netikslus metodas. Dažniau šis metodas taikomas moksliniais tikslais, siekant įvertinti kitų naujai kuriamų testų tikslumą, naudojant specifinius jau apibūdintus virusus (17). Tačiau ir taikant šį metodą bei lyginant rezultatus, pasitaikydavo atvejų, kai virusų izoliavimas ląstelių kultūrose būdavo neigiamas, o tiriant PGR gaudavosi teigiamas rezultatas (18).
PGR metodas yra laikomas viena iš tiksliausių diagnostikos priemonių, norint nustatyti įtariamo viruso DNR ar RNR. Ypač tinkamas yra realaus laiko PGR, nes rezultatas gali būti gaunamas per kelias valandas. Ypatingai gerai naudoti šį nustatymo būdą, nes identifikuojamas ne tik sukėlėjas, tačiau ir jo kiekis (19). Naudojant PGR metodą, vienu metu galima tirti net kelis šimtus mėginių dėl skirtingų ligų sukelėjų ir įvertinti jų kiekybinį rodiklį (20). Vienintelis minusas yra tai, kad įranga atlikti tyrimus yra labai brangi, reikalinga didelė laboratorinio darbo patirtis, dėl to mėginiai turi būti siunčiami į kitas specializuotas diagnostikos įstaigas.
1.1.2 Vakcinacijos
Virusinių infekcijų susirgimai yra sunkiai gydomi, nes šiuo metu nėra vaistų, kurie efektyviai veiktų prieš daugelį virusų. Dėl šios priežasties paprastai taikomas simptominis gydymas ir skatinamas imuniteto susidarymas, kas dažnai nėra pakankamai efektyvu (21). Siekiant užkirstį kelią užsikrėtimui ir ligos pasireiškimui, atliekamos šunų vakcinacijos. Priklausomai nuo naudojamų profilaktikos programų ir vakcinos gamintojų rekomendacijų, vakcinacijos atliekamos kasmet arba kas 3 metus. Šiuo metu yra atlikta daug tyrimų, kurie teigia, kad kasmetinės vakcinos nuo CPV, CAV, CDV nėra reikalingos, nes organizmo povakcininis imunitetas išlieka 2 arba net 4 metus (22).
12
naudojama ir pasiutligės vakcina. Nors Lietuvoje yra atlikti šunų kai kurių virusinių ligų paplitimo tyrimai, veterinarijos klinikose dažnai registruojami vakcinuotų šunų enteritai, kurių priežastis lieka neaiški. Todėl negalima įvertinti, ar naudota vakcina buvo pakankamai efektyvi, ypač atsižvelgus į mažai tyrinėtą nevirusinės etiologijos enteritų epidemiologinę situaciją.
1.2 BAKTERINIAI ENTERITAI
1.2.1 Sukėlėjai
Bakteriniai enteritai šunims nustatomi retai ir viena iš priežasčių yra tai, kad jų organizme normali mikroflora dažnai sutampa su patogenine mikroflora. Bakterijos kaip Clostridium
perfringens, Clostridium difficile, Campylobacter spp., E. coli ir Salmonella spp. yra randamos ir
sveikų šunų virškinimo trakte (24).
C. perfringens ir C. difficile gali būti siejamos su šunų viduriavimu ir nustatomos tiriant šių
baketrijų išskiriamų toksinų kiekį išmatose bei atsižvelgiant į simptomatiką (enterokolitas, kolitas, enteritas). Kai kuriais atvejais nustatyta, kad net 41 proc. viduriuojančių šunų turėjo šiuos toksinus (25). Tačiau ar būtent šių bakterijų poveikyje išsivystė liga, nėra iki galo aišku, nes tai galimai yra oportunistinės infekcijos, pasireiškiančios esant organizmo nusilpimui arba papildomai infekcijai kitomis bakterijomis ar virusais.
Campylobacter spp. dažniau randamos 7-12 mėn. šunų amžiaus grupėje, pas patinus ir
valkataujančius šunis, kurie turi kontaktą su kitais šunimis ar paukščiais. Tyrimų duomenimis, pagrindinis šios bakterijos nešiotojas bei platintojas buvo paukščiai (26). Šunims, kurie viduriuja, ši bakterija nustatyta nuo 10,5 proc. iki 18,7 proc. dažnumu, o neviduriuojantiems nuo 0 proc. iki 11,1 proc. (27). Tai rodo, kad ši bakterinė infekcija dažnai yra besimptomė ir dideli šių bakterijų skaičiai randami sveikų šunų organizme. Dėl to skirti antibiotikų aptikus kampilobakterijas nereikėtų, nes žarnyno mikroflora turėtų susibalansuoti pati.
Pas šunis Salmonella spp. aptinkama, net jeigu nėra išreikštų simptomų. Tai gali būti dėl mitybos ypatumų, kai maistas sušeriamas neatsižvelgus į jo šviežumą ar užterštumą. Simptomai pasireiškia retai, tačiau labiau linkę susirgti yra jaunesnio amžiaus, jaunesni nei 4 mėn. šuniukai. Taip pat salmonelioze labiau linkę sirgti yra šunys, kuriems yra šeriama žalia mėsa (28).
E. coli, kurios sukelia virškinamojo trakto sutrikimus įvairių rūšių gyvūnams, dažniausiai
13
dažniau nustatoma veterinarijos klinikose ir yra sunkiai gydoma dėl galimai atsiradusio atsparumo antibiotikams (30). Sunkesnė simptomatika pasireikšdavo jaunesniems nei 1 metų šunims, o kitos amžiaus grupės turėdavo silpnus arba neišreikštus simptomus (31). Galvijams būdingos E. coli K99 antigeno padermės sukelti šunų enteritai Lietuvos šunų populiacijoje visiškai netyrinėti ir šių bakterijų reikšmė šunų ligų etiologijoje nėra žinoma.
1.2.2 Šunų šėrimo ypatumai ir enteritų etiologija
Gyvūnų maitinimas žalia mėsa darosi vis populiaresnis augintinių šeimininkų tarpe (32). Maitinimas žalia mėsa ir namie gaminamu pašaru, šeimininkų nuomone, taikomas dėl savo teigiamos įtakos augintinių sveikatai, kailiui, retesniam alergijų pasireiškimui ir imuniteto stiprinimui (33). Retai įvertinama tai, kad užsikrėtimai patogeninėm bakterijom yra dažnesni tada, kai šeriama žalia mėsa.
Yra nustatyta, kad vartojant žalią mėsa, rizika užsikrėsti bakterijomis (Salmonella spp, E. coli,
Staphylococcus aureus, Clostridium spp.) yra gerokai padidėjusi. Ypatingai didelį pavojų kelia
šviežia vištiena, jautiena ir žuvis. Atlikus tyrimus, nustatyta, kad E. coli buvo rasta 64 proc. visų pašarų, kurių pagrindą sudarė žalia mėsa (34).
Gyvūnai, kurie buvo šeriami žalia mėsa, taip pat yra užkrato platinimo šaltinis aplinkiniams gyvūnams ir žmonėms. Dėl atsparumo aplinkos veiksniams, bakterijos E. coli, Salmonella spp.,
Campylobacter spp., per išmatas gali būti perduodamas žmonėms, o ypatingai jauniems vaikams ir
individams su nusilpusia imunine sistema, taip pat ir kitiems imliems gyvūnams (35). Mūsų žiniomis, šunų šėrimas žalios mėsos produktais praktikuojamas ir Lietuvoje. Tačiau kiek ši praktika yra paplitusi ir kokią naudą ar žalą tai daro augintinių sveikatai, duomenų rasti nepavyko.
1.3 PARVOVIRUSINĖ INFEKCIJA
1.3.1 Sukėlėjas
Šios ligos virusas pirmą kartą nustatytas 1978 metais ir per kelis metus išplito visame pasaulyje. CPV yra labai panašus į kačių panleukopenijos virusą, turi net 98 proc. genetinį panašumą, o skirtumas yra tik dvi amino rūgštys viruso kapsidės proteine VP2 (36; 37). Virusas priklauso
Protoparvovirus genčiai, Parvoviridae šeimai, yra 18-24 nm skersmens ir turi viengubą DNR
14
Virusas skirtomas į dvi pagrindines variacijas, CPV-1, kuris sukelia naujagimių šunų mirtį, ir CPV-2, kuris sukelia parvovirusinį enteritą (40). Praėjus keliems metams nuo viruso atsiradimo, dėl gerų plitimo sąlygų, nustatyta nauja viruso padermė CPV-2a. Ši padermė turi epidemiologinį pranašumą, nes sugebėjo plisti ne tik tarp šunų, tačiau daugumos kitų rūšių mėsėdžių populiacijose (41). Vėliau (1984 m.) atsirado nauja šio viruso variacija CPV-2b. o 2000 m. atsidaro ir CPV-2c (42).
1.3.2 Plitimas ir patogenezė
Parvovirusiniu enteritu serga visų amžiaus grupių šunys, tačiau šuniukai nuo 6 savaičių amžiaus iki 6 mėnesių amžiaus yra linkę sunkiau sirgti. Ypač jautrūs yra rotveileriai, dobermano pinčeriai, amerikiečių pitbulterjerai, vokiečių aviganiai, labradoro retriveriai (43). CPV yra labai atsparus temperatūros pokyčiams ir džiovinimui, tai leidžia aplinkoje virusams išlikti aktyviems iki 1 metų (44).
CPV į organizmą patenka fekaliniu-oraliniu būdu, per užterštus daiktus arba per tiesioginį kontaką su sergančiu šunimi. Virusui patekus į organizmą, inkubacijos periodas trunka 3-7 dienas. Prieš patekdamas į virškinamąjį traktą, virusas dauginasi limfiniuose mazguose ir tuomet patenka į kraujotaką. Per kraujotaką CPV patenka į žarnų gaurelių ląsteles ir ten intensyviai dauginasi (45).
1.3.3 Klinikiniai požymiai
Po užsikrėtimo CPV gali pasireikšti 2 pagrindinės CPV infekcijos formos – enteritas ir miokarditas. Šiais laikais labai retai pasireiškia miokardito forma, tačiau ja gali susirgti jaunesni nei 8 savaičių šuniukai, gimę nevakcinuotai kalei (39). Simptomai pasireiškia per 3-7 dienas, išsivysto letargija, karščiavimas, vėmimas, viduriavimas su krauju, dehidratacija. Dėl virškinamojo trakto pažeidimo, dažnai išsivysto antrinis bakterinis uždegimas, kuris gali pereiti į septicemiją (36).
1.4 ADENOVIRUSAS
1.4.1. Sukėlėjas
15
1.4.2 Plitimas ir patogenezė
CAV infekcija, seniau buvo žinoma kaip lapių encefalitas, pirmą kartą pastebėta šunims 1930 m. CAV plitimas stebimas šunų, rudųjų lapių, vilkų ir kojotų populiacijose. Sukėlėjas platinamas per nosies išskyras, šlapimą ir išmatas. CAV-1 platinamas su šlapimu iki 6-9 mėnesių po infekcijos (48). Taip pat per 30 metų laikotarpį, skirtingose šalyse, atlikti lapių tyrimai dėl CAV atskleidė, kad lapės yra šių virusų platintojos. Manoma, kad naminiai šunys tiesiogiai ar netiesiogiai susiduria su lapių šlapimu ar išmatomis ir taip užsikrečia (49). Dažniausiai užsikrečia ir suserga jauni šuniukai. Paskutiniu metu liga vis rečiau diagnozuojama dėl vykdomų vakcinacijų, kurios apsaugo nuo CAV-1 ir CAV-2 serotipų (50).
CAV į organizmą patenka fekaliniu-oraliniu būdu arba per kontaktą su sergančiu gyvūnu. (51) Fekaliniu-oraliniu būdu patekus sukėlėjui, inkubacijos periodas yra nuo 4 iki 9 dienų, o turint kontaktą su užterštais paviršiais - nuo 6 iki 9 dienų (52). CAV-1 pirmiausia dauginasi tonzilėse, tuomet keliauja į kraujagyslių endotelį, kepenis ir inkstus (53). CAV-2, pasidauginęs tonzilėse, turi polinkį keliauti į kvepavimo takų epitelį ir sukelti kvepavimo takų infekcijas (54).
1.4.3 Klinikiniai požymiai
Klinikinius požymius nulemia tai, kokiu CAV serotipu užsikrečiama. CAV-1 sukelia karščiavimą, dažnai virš 40 ∘C, apatiją, svorio metimą, pilvo skausmą, kraują išmatose, ūmų hepatitą,
ūmų tubulointersticinį nefritą, vėmimą ir viduriavimą (55). Pasveikus gali būti matomi liekamieji reiškiniai, ragenos pažeidimas, fotofobija, konjuktyvitas. Po pasveikimo praėjus 1-3 savaitėms, gali išsivystyti simptomas „mėlynoji akis“, tai yra akies drumstumas, atsiradęs dėl endotelio pažeidimo ir edemos. Po kurio laiko šis požymis išnyksta savaime (56). CAV-2 sukelia kvėpavimo takų sutrikimus, kurie pasireiškia tonzilitu, faringitu, tracheitu ir bronchitu (57). Klinikiniai požymiai ir staigios mirtys dažniau pasireiškia jauniems šunims, kurie yra neskiepyti arba dar nesusiformavo imunitetas.
1.5 ROTAVIRUSAS
1.5.1 Sukėlėjas
16
priskirtas rūšis (F-G). Keli skirtingi serotipai gali užkrėsti šunis, jie klasifikuojami kaip G3 ir P5A, ir yra priskiriami A rūšiai. Taip pat yra duomenų apie šios rūšies viruso užsikrėtimus žmonių tarpe (59; 60). CRV patekęs į virškinamąjį traktą lokalizuojasi plonojo žarnyno gaureliuose, juose dauginasi ir sukelia pagrindinius pažeidimus (61).
1.5.2 Plitimas ir patogenezė
Rotaviruso sugebėjimas užkrėsti skirtingų rūšių gyvūnus ar net žmones, lemia greitą plitimą tarp imlių individų ir naujų viruso genetinių kombinacijų atsiradimą (61). Taip pat naujų genotipų atsiradimui didelę įtaką turi kiaulių, galvijų, arklių intensyvus veisimas bei auginimas ir prekyba jais visame pasaulyje (62).
CRV nustatymą ir ligos plitimą sunkina tai, kad vyresniems šunims infekcija yra asimptominė. Olandijoje atliktame tyrime nustatyta, kad net 80 proc. visų tirtų vyresnio amžiaus šunų turėjo antikūnius, tačiau praeityje jiems nebuvo pastebėta ligos simptomų. Toks plitimas lemia CRV cirkuliavimą šunų populiacijoje, nepriklausomai nuo amžiaus (63). Virusų plitimą lengvina didelė šunų koncentracija, laukinių šunų populiacija, kitų ligų (CPV, CCoV) plitimas, jaunas amžius (64).
Šunys ir kitų rūšių gyvūnai užsikrečia per kontaktą su išmatomis (fekalinis-oralinis būdas) arba per tiesioginį kontaką su sergančiu individu. CRV su išmatomis išskiriamas 1-2 dienos iki klinikinių požymių atsiradimo ir iki 10 dienų po simptomų pabaigos (65).
1.5.3 Klinikiniai požymiai
17
1.6 KORONAVIRUSAS
1.6.1 Sukėlėjas
Koronavirusai yra dideli, apvalkalą turintys RNR virusai. Jie priklauso Alphacoronavirus genčiai, Coronaviridae šeimai (68). Šunų tarpe identifikuotos 3 skirtingos šio viruso atmainos. (69; 70). CCoV 1 ir 2 atmainos yra priskiramos prie 1 grupės. Šios grupės atsiradimas siejamas su kačių koronosvirusu. CCoV 2 atmaina atsirado dėl rekombinacijos tarp FCoV-1 ir CCoV-1 genų (70). Šio viruso 3 atmaina, pavadinimu CRCoV, buvo ištirta ir nustatyta, kad turi 96 proc. amino rūgščių sekos panašumą į galvijų koronavirusą, kas patvirtina galimą viruso tarprūšinį perdavimą (71). CRCoV atmaina dažniau sukelia kvėpavimo sistemos sutrikimus, priešingai nei CCoV sukeliamų virškinamojo trakto sutrikimų (72).
1.6.2 Plitimas ir patogenezė
Šunų koronavirusas praeityje buvo siejamas su ūmiu gastroenteritu, tačiau šiuo metu dauguma atvejų praeina su silpnais virškinimo sistemos sutrikimais arba be simptomų (73). Virusas, patekęs į organizmą, pradeda daugintis žarnyno gaureliuose, taip sukeldamas gaurelių epitelio ląstelių apoptozę. Todėl žarnyno uždegimas galimai ir vystosi dėl išplitusios apoptozės (74). Sunkesnė ligos forma išsivysto, jeigu yra vienu metu užsikrečiama ir CPV enteritu. Dėl CCoV infekcijos žarnų gaureliai tampa imlesni parvovirusinei infekcijai. Kadangi vienu metu yra paveikiama ta pati organizmo sistema, ligos eiga būna žymiai sunkesnė (75). Visgi, dar pasitaiko atvejų, kai šuo gaišta vien tik nuo CCoV infekcijos, tačiau dažniausiai tai būna jaunesnio amžiaus (<3mėn.) šunys (76).
Kaip ir kiti enteritą sukeliantys virusai, CCoV plinta per tiesioginį kontaktą su sergančiu individu, fekaliniu-oraliniu kelių ar per užterštą aplinką. Taip pat kai kurie tyrimai teigia, kad galimai užsikrečiama ir aerozoliniu būdu (77). Inkubacijos periodas trunka nuo 1 iki 3 dienų. Ligos eigoje virusas išskiriamas su išmatomis 6-9 dienas, tačiau retais atvejais gali būti platinamas ir 6 mėnesius (73). Plitimą lengvina ir palyginti greitai vykstančios viruso genomo mutacijos, kurias skatina greita virusų replikacija didelėse šunų populiacijose – prieglaudose, veislynuose, parodose ir kt. (78).
1.6.3 Klinikiniai požymiai
18
19
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
Darbas atlikas 2019-2020 metais, LSMU VA Patobiologijos katedroje ir Vilniaus miesto smulkių gyvūnų klinikoje.
Duomenys retrospektyviai analizei buvo renkami pasinaudojant „Žvėryno veterinarijos gydykla“ klinikos registro programą. Tyrimo laikotarpiu įvertinti 2286 šunų sveikatos rodikliai, kurie apsilankė klinikoje dėl ligos arba pakartotinio vizito. Per šį laikotarpį buvo atrinkti šunys (n=185), kurie sirgo bakteriniais, virusiniais , endoparazitinias ir svetimkūnių sukeltais virškinamojo trakto sutrikimais. Pagal registro duomenis buvo atrinktos veislės, amžius, laikymo sąlygos, simptomai, kurie būdingi virškinamojo trakto (VT) sutrikimams, ir informacija apie skiepijimą.
Atrinkti VT sutrikimais sergantys gyvūnai buvo suskirstyti į tris grupes pagal amžių ir imuninę būklę: nuo 1 iki 4 mėnesių, nuo 4 mėnesių iki 7 mėnesių ir vyresni nei 7 mėnesių šunys. Šios grupės pasirinktos pagal literatūroje siūlomas vakcinacijos schemas (80). Pagal šias rekomenduojamas vakcinacijos schemas jautrausią ligoms grupę sudaro 1-4 mėn. šunys, kurių imunitetas dar nesusidaręs. Vyresnių šunų (4-7 mėn.) grupė, kuri jau buvo gavusi pilną vakcinacijos ciklą ir turėjo besiformuojantį aktyvų imunitetą. Vyresnių nei 7 mėn. grupė pasirinkta pagal tai, kad imunitetas jau turėtų būti pilnai susiformavęs ir šunys būtų užtikrintai apsaugoti nuo užsikrėtimo infekcinėmis ligomis.
Laikymo vietos sąlygos buvo suskirstytos į dvi grupes: namai ir laukas. Jeigu gyvūnas didžiąją dalį dienos praleisdavo lauke arba buvo laikomas voljere, priskiriamas laukas. O gyvūnui gyvenant namie, o tik išeinant į lauką trumpais periodais, priskiriama namų grupei.
Pagal šėrimo pobūdį taip pat buvo sudarytos dvi grupės: sausas pašaras (pramoninis pašaras) ir žalią mėsa/subproduktai. Gyvūnai, kurie tik kartais (apie 1 kartą per savaitę ar rečiau) gaudavo žalios mėsos, buvo priskiriami sauso pašaro grupei, o tie, kurie kasdien buvo šeriami žalia mėsa ar jos subproduktais, buvo priskirti šeriamų žalia mėsa grupei.
Taip pat buvo analizuojama šunų veislės įtaka VT ligų paplitimui. Tuo tikslu pagal pacientų registro duomenis kiekviena veislė išskirta ir šunys buvo sugrupuoti į grynaveislius ir mišrūnus. Toks grupavimas buvo atliekamas todėl, kad jau anksčiau mokslininkų duomenimis buvo atrastas grynaveislių šunų polinkis dažniau sirgti tiek infekcinėmis ligomis, tiek vidaus ligomis (81).
20
2.1 MĖGINIŲ RINKIMAS LABORATORINIAMS TYRIMAMS
Siekiant išsiaiškinti galimas VT ligų priežastis, nebūdingas įprastinėms infekcinėms šunų VT ligoms (pvz. šunų parvo ar adenovirusams), klinikoje mėginiai buvo imami iš šunų, kurie buvo šeriami šviežia mėsa ar jos subproduktais.
Prieš atliekant tyrimą, buvo surenkama ir analizuojama šunų ligos bei gyvenimo anamnezė, įvertinamos laikymo sąlygos, šėrimas bei pasireiškiantys simptomai. Tokiu tikslu tiriami individai (n=40) privalomai turėjo būti šeriami žalia mėsa ar subproduktais ir turėti išreikštus virškinamojo trakto sutrikimo simptomus, kurie nebuvo susiję su galimais VT svetimkūniais ar ligomis, kurių diagnozės jau žinomos.
Kontrolinei grupei (n=10) buvo pasirinkti tirti šunys, kurie šerti žalia mėsa, tačiau jokių klinikinių simptomų neturėjo. Toks pasirinkimas atliktas siekiant įvertinti, ar simptomų neturintys šunys išmatose platina tiriamus sukelėjus.
Surinkti mėginiai buvo ištiriami per 10 - 15 minučių, naudojantis „tama Vet Multi 4TA test“ greitąjį imunochromatografinį metodą, pagal pateiktas gamintojo instrukcijas. Tyrimo metu buvo nustatomi šunims mažiau būdingi, tačiau produkcijos gyvūnų populiacijose labai paplitę VT ligų sukėlėjai rota ir koronavirusai, E. coli K99 antigeninis variantas bei pirmuonys C. parvum.
Gauti tyrimo duomenys surašyti į duomenų bazę, atsižvelgiant į tokius faktorius kaip veislė, užsikrėtimas vienu iš tiriamų patogenų (rotavirusas, coronavirusas, E. coli, C. parvum), pasireiškusius simptomus ir amžių.
Tyrimo duomenys buvo lyginti ir vertinti tarpusavyje, siekiant nustatyti įvairių faktorių įtaką specifinių ligų pasireiškimui.
2.2 DUOMENŲ ANALIZĖS METODAI/ĮRANKIAI
Greitųjų testų ir epidemiologinių virškinamojo trakto sutrikimų duomenų analizė buvo atliekama naudojantis Microsoft Excel 2019 ir RStudio programomis. Neapdoroti duomenys buvo įkraunami ir apdorojami naudojant RStudio program (R programavimo kalba). Pasitelkiant šią programą buvo skaičiuojami visų kintamųjų dažniai bei procentinės dalys ir formuojamos apibendrimosios duomenų lentelės. Norint nustatyti ar tarp veiksnių (pavyzdžiui, užsikrėtimas tarp mitybos tipų) buvo statistiškai reikšmingas skirtumas, duomenys buvo perkeliami į Microsoft Excel 2019 programą ir atliekamas Chi – kvadrato (χ2) testas. Pasirinktas reikšmingumo lygmuo visiems
21
Šunų ligų paplitimo tirtoje populiacijoje pasikliautinis intervalas (PI) ir paplitimo procento skirtumų patikimumas, esant 95 proc. tikimybei, apskaičiuotas „EpiTools epidemiological calculators“ programa.
Visos duomenų vizualizacijos buvo atliekamos naudojant Microsoft Excel 2019.
22
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1 EPIDEMIOLOGINĖ VIRŠKINAMOJO TRAKTO SUTRIKIMŲ
ANALIZĖ
3.1.1 Virškinamojo trakto sutrikimai
Analizuodami duomenis, surinktus iš smulkiųjų gyvūnų klinikos, buvo siekiama nustatyti, kokios yra dažniausiai nustatomos VT ligų priežastys ir koks jų procentas yra virusinės ar bakterinės kilmės susirgimai. Taip pat tyrėme, ar veisliniai šunys yra labiau linkę sirgti, palyginus su mišrūnais. Tiriamuoju laikotarpiu klinikose dėl įvairių ligų apsilankė 2286 šunys. Iš visų į klinikas atvestų, šunų 185 turėjo virškinamojo trakto (VT) sutrikimus. Jų pasiskirstymas pagal diagnozę ir grynaveisliškumą nurodytas 1 lentelėje.
1 lentelė. VT sutrikimų pasiskirstymas veislinių šunų ir mišrūnų tarpe.
Virškinamojo trakto sutrikimai sudarė 8,09 proc. visų susirgimų (PI 7,4-9,2 proc.). Bakteriniai susirgimai buvo klasifikuojami į paveiktas VT dalis – enteritas, enterokolitas, gastritas, gastroenteritas, kolitas, o virusiniai susirgimai pagal sukelėją – adenovirusas, koronavirusas, parvovirusas, rotavirusas. Taip pat statistikoje įtraukti svetimkūniai ir parazitiniai sukelėjai –
Toxocara canis ir Giardia intestinalis. Juos pasirinkta įtraukti dėl sukeliamų simptomų panašumo.
23 1 pav. VT sutrikimų priežasčių pasiskirstymas visų šunų tarpe.
Labiausiai paplitusios ligos buvo bakterinis enteritas ir parvovirusų infekcija. Parvovirusų infekcija dažniausiai pasireikšdavo pas veislinius šunis 21,08 proc., lyginant su mišrūnais 5,40 proc. (P<0,05). Bakterinis enteritas pas veislinius šunis sudarė (15,6 proc.) lyginant su mišrūnais - 5,40 proc. (P<0,05).
3.1.2 Virškinamojo trakto sutrikimų priklausomybė nuo veislės
Tyrimo duomenimis, (2 pav.) daugiausia VT atvejų užfiksuota tarp - Labradoro retriverių (13,37 proc.), Jorkšyro terjerų (8,55 proc.) Vokiečių aviganių (8,02 proc.), mopsų (6,95 proc). ir Stadforšyro terjerų (5,88 proc). Rečiausiai virškinamojo trakto sutrikimais sirgdavo bulterjerai (0,54proc.), mastifai (0,54 proc.), auksaspalviai retriveriai (1,08 proc.) ir bigliai (1,08 proc.).
Surinkti duomenys taip pat rodo, kad į klinikas dėl įvairių priežasčių patekdavo žymiai daugiau veislinių šunų 78,9 proc (PI 70,7-82,7 proc.), nei mišrūnų 21,1 proc. (PI 17,3-29,3 proc.) (p<0.05). Kadangi buvo iškelta hipotezė, kad grynaveisliai šunys gali būti labiau linkę į VT susirgimus, buvo atliktas Chi-kvadrato (χ2) testas. Tačiau tyrimas parodė, kad VT susirgimų dažnis tarp grynaveislių ir mišrūnų statistiškai patikimai nesiskiria (p=0,077).
24 2 pav. Šunų veislės ir sergamumas virškinamojo trakto ligomis.
3.1.3 Virškinamojo trakto sutrikimų priklausomybė nuo mitybos
Tyrimo metu buvo surinkti duomenys apie šunų mitybą ir buvo sudarytos dvi tiriamosios grupės pagal mitybos tipus – sausas pramoninis pašaras ir mityba, kurią sudarė žalia mėsa bei subproduktai. Iš 185 sergančių šunų, 104 šunys buvo maitinami tik sausu pašaru. Likusieji 81 savo mitybos racione turėjo žalios mėsos. Pagal šiuos duomenis buvo tirti virusinių ir bakterinių ligų pasireiškimas tarp skirtingų mitybos tipų.
Iš visų 185 virškinamojo trakto susirgimų buvo analizuojami 150, kuriuos sudarė tik virusiniai ir bakteriniai susirgimai (kadangi parazitų ir svetimkūnių imtis buvo per maža). Šunys, kurie buvo šeriami sausu pramoniniu pašaru, dažniau sirgdavo virusinės kilmės infekcijomis 75,95 proc. (PI 65,4-84,3 proc.), tačiau rečiau sirgdavo bakterinės kilmės infekcijomis 24.05 proc. (PI 18,4-37,3 proc). O šunys šeriami žalia mėsa dažniau užsikrėsdavo bakterinės kilmės infekcijomis 69.01 proc. (PI 57,5-78,5 proc.), tačiau rečiau sirgdavo virusinės kilmės infekcijom - 31.99 proc. atvejų (3 pav.).
0 5 10 15 20 25 30
Veislių
sergamumas VT
ligomis
Adenovirusas Bakterinis enteritas Bakterinis enterokolitas Bakterinis gastritas Bakterinis gastroenteritas Bakterinis kolitas
Ccov Giardioze Parvovirusas
25
Chi-kvadrato (χ2) testas parodė, kad bakterinių ir virusinių susirgimų dažnis tarp skirtingai šeriamų
šunų statistiškai labai patikimai skiriasi (p=3,32*10-8).
3 pav. Užsikrėtimas patogenais pagal mitybos pobūdį.
3.1.4 Sergamumo pasiskirstymas amžiaus grupėse
Tyrimo metu buvo surinkti duomenys apie VT sutrikimais sergančių šunų amžių, kurie buvo suskirstyti į 3 grupes – 1-4 mėn., 4-7 mėn. ir vyresni nei 7 mėn. amžiaus. Sutrikimai paskirstyti pagal sukelėją – bakterinis, virusinis, endoparazitinis ir svetimkūnio poveikis (4 pav.).
1-4 mėn. šunų imtį sudarė 81 individas arba 43,79 proc., 4-7 mėn. imtį sudarė 72 individai (38,92 proc.) ir vyresnių nei 7 mėn. šunų imtį sudarė 17,29 proc
4pav. Susirgimų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes absoliučiais skaičiais.
22 60 49 19 0% 20% 40% 60% 80% 100% BAKTERINIS VIRUSINIS
Mityba pagal užsikrėtimą
SAUSAS PRAMONINIS PAŠARAS MĖSA
9 39 23 56 21 2 13 6 1 3 6 6 0 10 20 30 40 50 60 1-4 mėn. 4-7 mėn. >7mėn. Su sir gimų d až n is
Susirgimai amžiaus grupėse
26
Atlikta analizė parodė, kad jauniausioje (1-4 mėn.) amžiaus grupėje šunys dažniausiai sirgo virusinėmis infekcijomis – 69,13 proc. (PI 58,4-78,1 proc), taip pat užsikrėsdavo bakterijomis – 11,11 proc. ir endoparazitais – 16,05 proc., o mažiausiai pasitaikydavo svetimkūniai 3,71 proc.
Vyresni 4-7 mėn. amžiaus šunys dažniau sirgdavo bakterinėmis infekcijomis 54,16 proc. (PI 42,7-65,1 proc.) lyginant su virusinėmis infekcijomis 29,16 proc. Šunų tarpe endoparazitai ir svetimkūniai sudarė po 8,34 proc.
Grupėje, kurią sudarė 7 mėn ir vyresni šunys, pagrindiniai virškinamojo trakto sukelėjai buvo bakterijos 71,85 proc. (PI 54,6-84,4 proc.), o virusai sudarė tik 6,25 proc.
Atliktas chi-kvadrato (χ2) testas parodė, kad bakterinių ir virusinių virškinamojo trakto sutrikimų skaičius tarp visų amžiaus grupių statistškai patikimai skiriasi (p=6,83*10-13).
3.1.5 Sergamumo pasiskirstymas pagal vakcinaciją
Iš visų tirtų virškinamųjų trakto sutrikimais sergančių šunų (n=185), galiojantį skiepą turėjo 56,21 proc. (PI 49-63,1 proc.) šunų, o neskiepyti arba neturintys galiojančio skiepo šunys sudarė 43,79 proc. (PI 36,8-50,9 proc.).
Daugiausia vakcinuota buvo vyresnių nei 7 mėn. šunų grupė, kurioje skiepyti 87,5 proc. (PI 71,9-95,1 proc.) visų grupės šunų, o neskiepyti tik 12,5proc. (PI 4,9-28,1 proc.).
Mažiausiai skiepyta buvo 1-4 mėn. amžiaus grupė. Šioje grupėje neskiepyti buvo 69,13 proc. (PI 58,4-69,1 proc.), o skiepyti tik 30.87 proc. visų grupės šunų (PI 21,8-41,6 proc.)
Vyresnėje, 4-7 mėn amžiaus grupėje skiepyti buvo 70,83 proc. (PI 70,8-80,1 proc.) šunų, o neskiepyti 29,17 proc. šunų (PI 19,9-40,5 proc.), vyriausioje grupėje beveik visi šunys jau buvo paskiepyti (5 pav.).
5 pav. Skiepijimo intensyvumo pasiskirstymas amžiaus grupėse 25 51 28 56 21 4 0% 20% 40% 60% 80% 100% 1-4 mėn. 4-7 mėn. >7mėn.
Skiepai amžiaus grupėse
27
Chi-kvadrato (χ2) testas parodė, kad šeimininkų rūpinimasis augintinių sveikata ir jų
nusistatymas skiepyti šunis yra atsakingas, ką parodė ir vakcinacijų schemų pritaikymo dažnis įvairaus amžiaus šunų grupėse (p=3,32×10-8).
Mūsų tyrimo duomenimis virusinė infekcija nustatyta 93,83 proc. neskiepytų šunų (PI 89,4-98,7 proc.), taip pat atitinkamai 2,88 proc. vakcinuotų šunų. (p<0.001). Atliktas Chi-kvadrato (χ2) testas parodė, kad ryšys tarp skiepijimo ir susirgimo virusine infekcija yra statistiškai labai reikšmingas (p=1,94×10-9).
3.2 GREITŲJŲ TESTŲ DUOMENŲ ANALIZĖ
Klinikinio tyrimo metu naudojant tamaVet Multi 4TA greituosius testus buvo ištirta 50 šunų (duomenys rinkti pagal žr. 2.1.1). Klinikiniai simptomų dažnis nurodytas 2 lentelėje.
2 lentelė. Šunų skaičius pagal išreikštus simptomus.
Klinikiniai simptomai Šunų skaičius
Viduriavimas 31
Vėmimas 15
Karščiavimas 14
Atlikus tyrimą, teigiami rezultatai gauti 32 proc. atvejų, o neigiami rezultatai – 68 proc. atvejų. Iš 16 teigiamų atvejų, 10 atvejų (62,5 proc.) nustatytas užsikrėtimas E. coli, 2 atvejais rotavirusų (12,5 proc.), 2 atvejais koronavirusų (12,5 proc.) ir 2 atvejais Cryptosporidium parvum (12,5 proc.) infekcija (6 pav.).
6 pav. Užsikrėtimų pasiskirstymas pagal sukėlėją.
10 2
2 2
Užsikrėtimų dažnis
28
Įvertinus šunų veisles, patogeniniai ligų sukėlėjai nustatyti Labradoro retriverių (31,25 proc.), Vokiečių aviganių (18,75 proc.), mišrūnų (12,5 proc.) ir kitose grupėse, tačiau atliktas Chi-kvadrato (χ2) testas parodė, kad ryšys tarp veislės ir užsikrėtimo tirtais patogenais buvo statistiškai
nereiškmingas (p= 0,57).
Vertinant amžiaus įtaką, tarp sergančiųjų, 4-7 amžiaus šunys sudarė 56,25 proc, 1-4 mėn. amžiaus sirgo 25 proc., vyresni nei 7 mėn amžiaus sudarė 18,75 proc.
Atliktas chi-kvadrato (χ2) testas parodė, kad šunų amžius įtakos susirgimui E. coli, rotavirusu, koronavirusu ir C. parvum neturėjo, nes skirtumai statistiškai nesiskirė (p=0,603).
Iš tirtų šunų, kurie buvo užsikrėtę nors vienu iš anksčiau išvardintų sukelėjų, viduriavimas pasireiškė 87,8 proc., karščiavimas 37,5 proc. ir vėmimas 31,25 proc. šunų. Simptomų pasiskirstymo dažnis pagal sukelėją pavaizduotas 7 pav. Užsikrėtimusiems E. coli šunims, net 93,75 proc. atvejų pasireiškė vandeningas viduriavimas, 50 proc. užsikrėtusių šunų vėmė ir 50 proc. šunų karščiavo.
7 pav. Simptomų pasiskirstymo dažnis pagal sukėlėją.
9 4 4 2 2 1 2 0 1 2 1 0 0 2 4 6 8 10
E. coli Rotavirusas Coronavirusas C. Parvum
Simptomų pasireiškimo dažnis
29
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Atlikto tyrimo duomenimis, viškinamojo trakto ligos yra aktualios Lietuvos šunų populiacijoje. Į klinikas 2019.12-2020.08 buvo atvesti 2286 šunys, iš kurių 185 (8,09 proc.) turėjo viškinamojo trakto sutrikimus. Sergančiųjų VT sutrikimais tarpe daugiausia buvo nustatyta virusinių (42,7 proc.) ir bakterinių (38,37 proc.) užsikrėtimų. Tuo tarpu 2018 m. Korėjoje atliktame tyrime apie ligų paplitimą šunų tarpe nurodoma, kad virškinamojo trakto ligos sudarė 14 proc. visų susirgimų (82). Tokie rezultatai galimi, nes virusinių patogenų nustatymas yra kiek lengvesnis dėl plačiai paplitusių greitųjų testų, kurie nustato tikslų sukėlėja. O bakteriniai užsikrėtimai dažniausiai yra įtariami pagal kraujo tyrimus arba tepinėlius, tačiau tikslus sukėlėjas negali būti nustatomas neatlikus papildomų testų, tokių kaip bakterijų kultivavimas arba tyrimai, kurie, priešingai nei virusinių ligų diagnostika, klinikose nėra dažnai atliekami.
Tyrimo laikotarpiu iš VT infekcijų, CPV pasireiškė dažniausiai - 26,47 proc. (PI 20,6-33,2 proc.), o kiti virusiniai susirgimai sudarė 16,21 proc. Atsižvelgus į mūsų duomenis, galima teigti, kad Lietuvoje parvovirusinė infekcija yra dažnai sutinkama ir jos prevencija turi būti griežtinama. 2012 m. duomenimis Lietuvoje paskiepytų šunų skaičius buvo 127 tūkstančiai. Sunku verinti, ar tai yra didelis kiekis, nes daug žmonių savo augintinių vis dar neženklina ir jie į statistiką nėra įtraukiami. Taip pat valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) neatlieka tyrimų dėl parvovirusų, koronavirusų ir kitų infekcinių ligų, nes tai nėra zoonozės ar kitos kontroliuojamos gyvūnų ligos. Dėl to patikimų duomenų apie Lietuvoje vyraujančias šunų ligas neturime.
Vertinant ligų pasireiškimą tarp grynaveislių ir mišrūnų, nustatyta, kad veisliniai šunys į klinikas dėl virškinamojo trakto sutrikimų patektavo žymiai dažniau - veisliniai šunys sudarė 78,9 proc., lyginant su mišrūnų 21,1 proc. Toks pasiskirstymas taip pat aptinkamas ir kituose tyrimuose, kuriuose tirtas šunų sergamumą pagal veislę (7; 83). Atliktas Chi-kvadrato (χ2) testas parodė, kad VT
ligų pasiskirstymas tarp veislinių šunų ir mišrūnų statistiškai patikimai nesiskiria (p=0,077). Tokie skaičiavimų rezultatai galimi, nes imtis yra pakankamai mažai, taigi padidinus imtį galimai rezultatai patikimai skirtųsi.
Iš veislinių šunų daugiausia užfiksuota Labradoro retriverių 13,37 proc., Jorkšyro terjerų 8,55 proc. ir Vokiečių aviganių 8,02 proc. Šios veislės ir anksčiau minėtuose šaltiniuose nurodytos kaip labiau linkusios sirgti VT sutrikimais (77). Tai gali būti dėl genetiškai paveldimo jautresnio ir imlesnio virškinamojo trakto. Taip pat, šios veislės yra dažniau sutinkamos Lietuvoje, o tai gali lemti didesnį veislės susirgimų procentą.
30
rezultatai gauti 2020 m. Kinijoje atliktame tyrime, kuriame nustatyta, kad veisliniai šunys buvo nuo 12,15 proc. iki 91,5 proc. labiau linkę užsikrėsti CPV, lyginant su mišrūnas (84).
Epidemiologinės analizės metu tirta virškinamojo trakto sutrikimų priklausomybė nuo mitybos parodė, kad mitybos pobūdis turi įtakos ligų pasireiškimui (p=3,32*10-8). Šunys, kurie buvo
šeriami sausu pašaru rečiau sirgdavo bakterinės kilmės infekcijomis 24,05 proc. tačiau dažniau sirgdavo virusinėmis infekcijomis 75,95 proc. Šunys šeriami žalia mėsa buvo labiau linkę sirgti bakterinės kilmės infekcijomis 69,01 proc. Tokio rezultato galima buvo tikėtis, nes Švedijoje atliktame tyrime nustatyta, kad ant visų (n=39) žalios mėsos mėginių buvo aptikta E. coli bakterijos ir netgi 23 proc. jų buvo atsparios plataus spektro cefalosporinams (85). Taip pat panašūs rezultatai gauti tyrime, kurio metu vienai šunų grupei buvo šeriama mėsos dieta, o kitai sausas pramoninis pašaras. Rezultatai parodė, kad 52 proc. mėsa šeriamų šunų išmatose aptikta E. coli, lyginant su 4 proc. šunų, kuriems šertas sausas pramoninis pašaras (86). Dažnesnis sergamumas virusinėmis ligomis tarp sausu pramoniniu pašaru šeriamų šunų, galimai susidarė todėl, kad jie neturėjo rizikos šaltinio (žalios mėsos) savo aplinkoje, dėl to dažniau pasitaikydavo užsikrėtimai kitais sukėlėjais.
Analizės metu įvertintas bakterinių ir virusinių ligų pasiskirtymas amžiaus grupėse ir nustatyta, kad amžius turėjo didelę įtaką infekcinių ligų pasireiškimui (p=6,83*10-13). Didžiausias
sergamumas virusinėmis ligomis pasireiškė 1-3 mėn. amžiaus grupėje – 69,13 proc. Tai galimai pasireiškė dėl nesusidariusio imuniteto arba patogenų patekimo iš motinos organizmo. Moksliniuose tyrimuose gaunami panašūs rezultatai, kurie nurodo virusus kaip pagrindinius jaunų šunų VT infekcijų sukelėjus (87). Mūsų tyrimo duomenimis, vyresnio amžiaus (4-6 mėn.) šunų grupėse pradėjo dominuoti bakterinės kilmės infekcijos – 54,16 proc. visų užsikrėtimų. Tam gali turėti įtakos šunų raciono praplėtimas, dažnesnis patekimas į lauką, kuriame yra patogenų šaltiniai (išmatos, balos). Vyriausios amžiaus grupės (7 mėn. ir vyresni) sergamumas virusais itin sumažėjo, sudarė tik 6,25proc. susirgimų. Sergamumas galimai sumažėjo, nes tokio amžiaus šunys jau buna gavę skiepus, kurie apsaugo nuo pagrindinių plintančių virusų. 2016 metais atliktame tyrime apie jaunų šunų VT sutrikimus nustatyta, kad net 56 proc. viduriuojančių šunų turėjo patogenines bakterijas ir 25,23 proc. buvo užsikrėtę virusais (88). Taip pat yra tyrimų, kurie patvirtina, kad koinfekcijos su bakterijom yra dažnos tarp užsikrėtimų CPV ir galimai prailgina sukėlėjo išskyrimo iš organizmo laikotarpį (89). Veterinarijos klinikose ištirtuose pacientuose dažniausiai nustatoma tik vienas sukėlėjas. Taip yra dėl to, kad nepriklausomai nuo nustatyto viruso rūšies, gydymas dažniausiai nesiskirdavo, todėl veterinarui nebūdavo tikslo atlikti tolimesnius ir detalesnius tyrimus. Visgi manau, kad yra labai svarbu atlikti detalius tyrimus, kuriais tiksliai identifikuotume sukėlėjus ir galėtume užtikrinti tinkamų prevencijos priemonių taikymą.
31
infekcinėmis ligomis, ypač jauname amžiuje. O vieninteliai būdai apsaugoti organizmą yra vakcinuoti arba aplinkoje palaikyti „bandos imunitetą“, tai yra apie 75 proc. visų šunų populiacijos turėtų būti vakcinuoti (90). Šiuos teiginius toliau patvirtina surinkti duomenys, kurie parodo, kad 93,83 proc. visų virusinėm infekcijom sergančių šunų buvo nevakcinuoti. (p<0.05).
Tirtų šunų tarpe amžius buvo svarbus faktorius, kuris darė įtaką šunų skiepijimui. Jaunesni šunys (1-4 mėn.) buvo žymiai labiau linkę išlikti neskiepyti, lyginant su vyresniais individais (p=3,32×10-8). Manau, kad tai galimai pasireiškia dėl to, kad Lietuvos šunų šeimininkai neįvertina esamos ligų pasireiškimo rizikos ir yra linkę skiepyti savo augintinius vyresniame amžiuje. Ši problema galimai būtų išspręsta, jeigu įstaigos (pavyzdžiui, VMVT) atliktų kasmetinę smulkių gyvūnų ligų analizę ir gautus duomenis pateiktų viešoje erdvėje. Vokietijoje atliktame tyrime nurodoma, kad žmonės, kuriems buvo suteikta informacija apie skiepų teigiamą poveikį ir reikšmę, buvo labiau linkę skiepyti savo augintinius ir labiau pasitikėti veterinarijos gydytojų pasiūlymais (91). Tiriant individus (n=50), kurie buvo maitinami žalia mėsa ir (ar) subproduktais, enteritų sukėlėjai buvo nustatyti 16 individų. Dažniausiais nustatytas sukėlėjas buvo E. coli (n=10), o koronavirusas, rotavirusas ir C. parvum po 2 atvejus. Anksčiau minėtų autorių atlikti tyrimai sutampa su gautais rezultatais (86). Pagal šiuos duomenis galima daryti prielaidą, kad šėrimas termiškai neapdorota mėsa didina rizika užsikrėsti patogeninėmis bakterijomis ir kai kuriais virusais bei pirmuonimis.
Vienam mūsų tirtam kontrolinės grupės šuniui buvo nustatytas užsikrėtimas patogenine E.
coli paderme, tačiau jokie simptomai nepasireiškė. Tokie subklinikiniai užsikrėtimai šunų tarpe yra
nustatomi ir tai gali lengvinti bakterijų plitimą imlių šunų grupėse (92).
Ištyrus šunų mitybą, galime daryti prielaidą, kad šunis šeriant termiškai neapdorota jautiena ar galvijienos subproduktais, į šunų žarnyną patenka ir galvijams būdingi patogenai, sukeliantys VT ligas šunims. Todėl šis šėrimo būdas kelia riziką užsikrėti ir platinti patogenus, kurie dažnai pas šunis nėra aptinkami.
Mūsų duomenimis, užsikrėtusiems nors vienu iš prieš tai išvardintų patogenų, viduriavimas pasireiškė 87,8 proc. Daugumos tirtų patogenų atveju simptomai nebuvo specifiniai, tačiau jie leido įtarti užsikrėtimą ir tinkamai atlikti tolimesnę diagnostiką. Literatūroje nurodoma, kad VT ligų diferencinė diagnozė pagal klinikinius simptomus yra sunkiai atliekama (62; 74; 31). Taip pat reikia turėti omenyje, kad skirtinos etiologijos ligų gydymas (virusų ir bakterijų infekcijų atvejais) skiriasi, o mokslinių tyrimų duomenimis, užsikrėtimas vienu patogenu dažnai lemia antrinės infekcijos išsivystymą (93).
32
kokios nors įtakos susirgimų pasireiškimo dažnumui (p>0,05). Tačiau tai galėjo būti dėl to, kad veislių imtys buvo mažos ir atlikti skaičiavimai, pasinaudojant tokias imtis, nebuvo tikslūs.
Padarius tyrimo rezultatų analizę, galiu pateikti tokias rekomendacijas:
1. Veterinarijos gydytojai turėtų skatinti šunų savininkus ir veisėjus skiepyti savo šuniukus jaunesniame amžiuje ir užtikrinti jų revakcinaciją.
33
IŠVADOS
1. Išanalizavus veterinarijos gydykloje pateiktus duomenis apie šunų virškinamojo trakto sutrikimus 2019-2020 m., nustatyta, kad VT sutrikimai sudarė 8,09 proc visų susirgimų ir dažniausiai buvo diagnozuojama: parvovirusinis enteritas (26,49 proc.), bakterinis enteritas (21,08 proc) ir giardiozė (10,27 proc.).
2. Veislinai šunys žymiai dažniau į klinikas patekdavo dėl virškinamojo trakto sutrikimų, lyginant su mišrūnais. Vyresnio amžiaus šunys dažniau sirgo bakterinės kilmės gastroenteritais, o nevakcinuoti šunys buvo labiau linkę sirgti virusinėm ligomis (p<0,001).
34
LITERATŪROS ŠALTINIAI
1. Greene C. Infectious Diseases of the Dog and Cat. 4th ed. London: Elsevier Health Sciences; 2011. 67-80 psl.
2. Kelman M, Barrs V, Norris J, Ward M. Canine parvovirus prevention and prevalence: Veterinarian perceptions and behaviors. Preventive Veterinary Medicine. 2020;174:104817. 3. Mira F, Purpari G, Lorusso E, Di Bella S, Gucciardi F, Desario C et al. Introduction of
Asian canine parvovirus in Europe through dog importation. Transboundary and Emerging Diseases. 2017;65(1):16-21.
4. Decaro N, Desario C, Billi M, Mari V, Elia G, Cavalli A et al. Western European
epidemiological survey for parvovirus and coronavirus infections in dogs. The Veterinary Journal. 2011;187(2):195-199.
5. Tinky S, Ambily R, Nair S, Mini M. Utility of a rapid immunochromatographic strip test in detecting canine parvovirus infection compared with polymerase chain reaction. Veterinary World. 2015;8(4):523-526.
6. Canine Coronavirus FASTest CCoV Strip [Internet]. [cited 17 December 2020]. Available from: https://banksiascientific.com.au/product/canine-coronavirus-fastest-ccov-strip/
7. Rota A, Dogliero A, Muratore E, Pregel P, Del Carro A, Masoero L. Serological survey of canine parvovirus 2 antibody titres in breeding kennels in northern Italy. BMC Veterinary Research. 2019;15(1).
8. Day M, Horzinek M, Schultz R, Squires R. WSAVA Guidelines for the vaccination of dogs and cats. Journal of Small Animal Practice. 2016;57(1):E1-E45.
9. Tizard I. Vaccination against coronaviruses in domestic animals. Vaccine. 2020;38(33):5123-5130.
10. Jakaitytė G. Šunų parvovirusų diagnostika taikant realaus laiko polimerazės grandininę reakciją [Internet]. Lsmuni.lt. 2020 [cited 17 December 2020]. Available from:
https://www.lsmuni.lt/cris/handle/20.500.12512/103822
11. Mayer J, Donnelly T. Clinical veterinary advisor. St. Louis: Elsevier; 2013. 66-89 psl. 12. Weese J. Bacterial Enteritis in Dogs and Cats: Diagnosis, Therapy, and Zoonotic Potential.
Veterinary Clinics of North America: Small Animal Practice. 2011;41(2):287-309. 13. Pedersen K, Pedersen K, Jensen H, Finster K, Jensen V, Heuer O. Occurrence of
antimicrobial resistance in bacteria from diagnostic samples from dogs. Journal of Antimicrobial Chemotherapy. 2007;60(4):775-781.
14. Gastrointestinal Parasites of Dogs - Dog Owners - Veterinary Manual [Internet]. Veterinary Manual. 2020 [cited 17 December 2020]. Available from:
https://www.msdvetmanual.com/dog-owners/digestive-disorders-of-dogs/gastrointestinal-parasites-of-dogs
15. Gastrointestinal Obstruction in Small Animals - Digestive System - Veterinary Manual [Internet]. Veterinary Manual. 2020 [cited 17 December 2020]. Available from:
https://www.msdvetmanual.com/digestive-system/diseases-of-the-stomach-and-intestines-in-small-animals/gastrointestinal-obstruction-in-small-animals
16. Mylonakis, M., Kalli, I. and Rallis, T.,. Canine parvoviral enteritis: an update on the clinical diagnosis, treatment, and prevention. Vet Med (Auckl), 2016;7, pp.91-100.
35
18. Puentes R, Eliopulos N, Pérez R, Franco G, Sosa K, Bianchi P et al. Isolation and characterization of canine parvovirus type 2c (CPV-2c) from symptomatic puppies. Brazilian Journal of Microbiology. 2012;43(3):1005-1009.
19. Streck, A., Rüster, D., Truyen, U. and Homeier, T., 2013. An updated TaqMan real-time PCR for canine and feline parvoviruses. Journal of Virological Methods, 193(1), pp.6-8. 20. Hao X, Liu R, He Y, Xiao X, Xiao W, Zheng Q et al. Multiplex PCR methods for detection
of several viruses associated with canine respiratory and enteric diseases. PLOS ONE. 2019;14(3):e0213295.
21. Patel J, Heldens J. Review of companion animal viral diseases and immunoprophylaxis. Vaccine. 2009;27(4):491-504.
22. Canine Vaccination Protocols - WSAVA2002 - VIN [Internet]. Vin.com. 2020 [cited 17 December 2020]. Available from:
https://www.vin.com/apputil/content/defaultadv1.aspx?meta=&pId=11147&id=3846226 23. Vanguard Plus 7 Dog | Agrimed Malta [Internet]. Agrimed Malta. 2020 [cited 17 December
2020]. Available from: https://agrimedmalta.com/product/vanguard-7-for-dog-1-dose-2/ 24. Weese J. Bacterial Enteritis in Dogs and Cats: Diagnosis, Therapy, and Zoonotic Potential.
Veterinary Clinics of North America: Small Animal Practice. 2011;41(2):287-309. 25. Hussain I, Sharma R, Borah P, Rajkhowa S, Hussain I, Barkalita L et al. Isolation and
characterization of Clostridium difficile from pet dogs in Assam, India. Anaerobe. 2015;36:9-13.
26. Mullner P, Spencer S, Wilson D, Jones G, Noble A, Midwinter A et al. Assigning the source of human campylobacteriosis in New Zealand: A comparative genetic and epidemiological approach. Infection, Genetics and Evolution. 2009;9(6):1311-1319.
27. Thomas K, de Glanville W, Barker G, Benschop J, Buza J, Cleaveland S et al. Prevalence of Campylobacter and Salmonella in African food animals and meat: A systematic review and meta-analysis. International Journal of Food Microbiology. 2020;315:108382.
28. Bacterial-Associated Diarrhoea in Dogs and Cats - WSAVA2007 - VIN [Internet]. Vin.com. 2020 [cited 17 December 2020]. Available from:
https://www.vin.com/apputil/content/defaultadv1.aspx?pId=11242&catId=31928&id=38608 66
29. Wasteson Y, Olsvik O, Skancke E, Bopp C, Fossum K. Heat-stable-enterotoxin-producing Escherichia coli strains isolated from dogs. Journal of Clinical Microbiology.
1988;26(12):2564-2566.
30. Antimicrobial drug use and resistance in dogs. Australian Veterinary Journal. 2002;80(7):421-421.
31. Zahraei Salehi T, Askari Badouei M, Mehdizadeh Gohari I. Molecular detection and antibacterial susceptibility of enteropathogenic Escherichia coli (EPEC) and shigatoxigenic Escherichia coli (STEC) strains isolated from healthy and diarrhoeic dogs. Comparative Clinical Pathology. 2010;20(6):585-589.
32. O'Halloran C. Raw food diets for companion carnivores: an untapped panacea or a disaster waiting to happen?. Companion Animal. 2020;25(3):1-5.
33. Schmidt M, Unterer S, Suchodolski J, Honneffer J, Guard B, Lidbury J et al. The fecal microbiome and metabolome differs between dogs fed Bones and Raw Food (BARF) diets and dogs fed commercial diets. PLOS ONE. 2018;13(8):e0201279.
36
35. Lenz J, Joffe D, Kauffman M, Zhang Y, LeJeune J. Perceptions, practices, and
consequences associated with foodborne pathogens and the feeding of raw meat to dogs. The Canadian veterinary journal. 2020;50(6):637-643.
36. Goddard A, Leisewitz A. Canine parvovirus. The Veterinary clinics of North America. 2010;40(6:1041-1053.
37. Carter G, Wise D, Flores E. A concise review of veterinary virology. Ithaca, N.Y.: IVIS; 2004.43-51p
38. Nandi S, Kumar M. Canine Parvovirus: Current Perspective. Indian Journal of Virology. 2010;21(1):31-44.
39. 5. Sykes J. Canine Parvovirus Infections and Other Viral Enteritides. Canine and Feline Infectious Diseases. 2014;:141-151.
40. Zhou P, Zeng W, Zhang X, Li S. The genetic evolution of canine parvovirus – A new perspective. PLOS ONE. 2017;12(3):e0175035.
41. Miranda C, Thompson G. Canine parvovirus: the worldwide occurrence of antigenic variants. Journal of General Virology. 2016;97(9):2043-2057.
42. Sharma S, Dhar P, Thakur A, Sharma V, Sharma M. First detection of canine parvovirus type 2b from diarrheic dogs in Himachal Pradesh. Veterinary World. 2016;9(9):964-969. 43. Hoelzer K, Parrish C. Origin and Evolution of Viruses (Second Edition). 2nd ed. Elsevier
Ltd; 2008.493-416p.
44. Clegg S, Coyne K, Parker J, Dawson S, Godsall S, Pinchbeck G et al. Molecular
Epidemiology and Phylogeny Reveal Complex Spatial Dynamics in Areas Where Canine Parvovirus Is Endemic. Journal of Virology. 2011;85(15):7892-7899.
45. Qi S, Zhao J, Guo D, Sun D. A Mini-Review on the Epidemiology of Canine Parvovirus in China. Frontiers in Veterinary Science. 2020;7.
46. Benetka V, Weissenbock H, Kudielka I, Pallan C, Rothmuller G, Mostl K. Canine adenovirus type 2 infection in four puppies with neurological signs. Veterinary Record. 2006;158(3):91-94.
47. Peterson M, Kutzler M. Small animal pediatrics. St. Louis, Mo: Saunders/Elsevier; 2011.119-129.
48. Sykes J. Infectious Canine Hepatitis. Canine and Feline Infectious Diseases. 2013;:182–186. 49. Wong M, Woolford L, Hasan N, Hemmatzadeh F. A Novel Recombinant Canine
Adenovirus Type 1 Detected from Acute Lethal Cases of Infectious Canine Hepatitis. Viral Immunology. 2017;30(4):258-263.
50. Mitchell S, Zwijnenberg R, Huang J, Hodge A, Day M. Duration of serological response to canine parvovirus-type 2, canine distemper virus, canine adenovirus type 1 and canine parainfluenza virus in client-owned dogs in Australia. Australian Veterinary Journal. 2012;90(12):468-473.
51. Bru T, Salinas S, Kremer E. An Update on Canine Adenovirus Type 2 and Its Vectors. Viruses. 2010;2(9):2134-2153.
52. Decaro N, Campolo M, Elia G, Buonavoglia D, Colaianni M, Lorusso A et al. Infectious canine hepatitis: An “old” disease reemerging in Italy. Research in Veterinary Science. 2007;83(2):269-273.
53. Balboni A, Verin R, Morandi F, Poli A, Prosperi S, Battilani M. Molecular epidemiology of canine adenovirus type 1 and type 2 in free-ranging red foxes (Vulpes vulpes) in Italy. Veterinary Microbiology. 2013;162(2-4):551-557.
37
55. Hornsey S, Philibert H, Godson D, Snead E. Canine adenovirus type 1 causing neurological signs in a 5-week-old puppy. BMC Veterinary Research. 2019;15(1).
56. Duarte M, Henriques A, Lima C, Ochoa C, Mendes F, Monteiro M et al. Fatal canine adenovirus type 1 acute infection in a Yorkshire Terrier puppy in Portugal: a case report. Veterinární Medicína. 2014;59(No. 4):210-220.
57. MOCHIZUKI M, YACHI A, OHSHIMA T, OHUCHI A, ISHIDA T. Etiologic Study on Upper Respiratory Infections of Household Dogs. Journal of Veterinary Medical Science. 2008;70(6):563-569.
58. Hoshino Y, Wyatt R, Scott F, Appel M. Isolation and characterization of a canine rotavirus. Archives of Virology. 1982;72(1-2):113-125.
59. Kang B, Song D, Junk K, lee C, Park S, Oh J et al. Genetic Characterization of Canine Rotavirus Isolated from a Puppy in Korea and Experimental Reproduction of Disease. Journal of Veterinary Diagnostic Investigation. 2007;19(1):78-83.
60. Mosallanejad B, Shapouri M, Avizeh R, Pourmahdi M. Antigenic detection of Canine rotavirus group A in diarrheic dogs in Ahvaz district, Southwestern Iran. Comparative Clinical Pathology. 2014;24(4):899-902.
61. Luchs A, Cilli A, Morillo S, Carmona R, Timenetsky M. Rare G3P[3] rotavirus strain detected in Brazil: Possible human–canine interspecies transmission. Journal of Clinical Virology. 2012;54(1):89-92.
62. Luchs A, Timenetsky M. Group A rotavirus gastroenteritis: post-vaccine era, genotypes and zoonotic transmission. Einstein (São Paulo). 2016;14(2):278-287.
63. Rimmelzwaan G, Groen J, Egberink H, Borst G, UytdeHaag F, Osterhaus A. The use of enzyme-linked immunosorbent assay systems for serology and antigen detection in parvovirus, coronavirus and rotavirus infections in dogs in The Netherlands. Veterinary Microbiology. 1991;26(1-2):25-40.
64. Dóró R, Farkas S, Martella V, Bányai K. Zoonotic transmission of rotavirus: surveillance and control. Expert Review of Anti-infective Therapy. 2015;13(11):1337-1350.
65. Mylonakis M, Kalli I, Rallis T. Canine parvoviral enteritis: an update on the clinical diagnosis, treatment, and prevention. Veterinary Medicine: Research and Reports. 2016;Volume 7:91-100.
66. Ortega A, Martínez-Castañeda J, Bautista-Gómez L, Muñoz R, Hernández I. Identification of co-infection by rotavirus and parvovirus in dogs with gastroenteritis in Mexico. Brazilian Journal of Microbiology. 2017;48(4):769-773.
67. Markovich J, Stucker K, Carr A, Harbison C, Scarlett J, Parrish C. Effects of canine
parvovirus strain variations on diagnostic test results and clinical management of enteritis in dogs. Journal of the American Veterinary Medical Association. 2012;241(1):66-72.
68. Pratelli A. Genetic evolution of canine coronavirus and recent advances in prophylaxis. Veterinary Research. 2006;37(2):191-200.
69. Erles K, Toomey C, Brooks H, Brownlie J. Detection of a group 2 coronavirus in dogs with canine infectious respiratory disease. Virology. 2003;310(2):216-223.
70. Pratelli A, Martella V, Decaro N, Tinelli A, Camero M, Cirone F et al. Genetic diversity of a canine coronavirus detected in pups with diarrhoea in Italy. Journal of Virological Methods. 2003;110(1):9-17.
38
72. Mitchell J, Brooks H, Szladovits B, Erles K, Gibbons R, Shields S et al. Tropism and pathological findings associated with canine respiratory coronavirus (CRCoV). Veterinary Microbiology. 2013;162(2-4):582-594.
73. Decaro N, Buonavoglia C. An update on canine coronaviruses: Viral evolution and pathobiology. Veterinary Microbiology. 2008;132(3-4):221-234.
74. Priestnall S, Pratelli A, Brownlie J, Erles K. Serological Prevalence of Canine Respiratory Coronavirus in Southern Italy and Epidemiological Relationship with Canine Enteric Coronavirus. Journal of Veterinary Diagnostic Investigation. 2007;19(2):176-180. 75. Decaro N, Cordonnier N, Demeter Z, Egberink H, Elia G, Grellet A et al. European
Surveillance for Pantropic Canine Coronavirus. Journal of Clinical Microbiology. 2012;51(1):83-88.
76. Zicola A, Jolly S, Mathijs E, Ziant D, Decaro N, Mari V et al. Fatal outbreaks in dogs associated with pantropic canine coronavirus in France and Belgium. Journal of Small Animal Practice. 2012;53(5):297-300.
77. Licitra B, Duhamel G, Whittaker G. Canine Enteric Coronaviruses: Emerging Viral Pathogens with Distinct Recombinant Spike Proteins. Viruses. 2014;6(8):3363-3376. 78. Gizzi A, Oliveira S, Leutenegger C, Estrada M, Kozemjakin D, Stedile R et al. Presence of
infectious agents and co-infections in diarrheic dogs determined with a real-time polymerase chain reaction-based panel. BMC Veterinary Research. 2014;10(1):23.
79. Decaro N, Mari V, Elia G, Addie D, Camero M, Lucente M et al. Recombinant Canine Coronaviruses in Dogs, Europe. Emerging Infectious Diseases. 2010;16(1):41-47.
80. Day M, Horzinek M, Schultz R, Squires R. WSAVA Guidelines for the vaccination of dogs and cats. Journal of Small Animal Practice. 2016;57(1):E1-E45.
81. Keijser S, Meijndert L, Fieten H, Carrière B, van Steenbeek F, Leegwater P et al. Disease burden in four populations of dog and cat breeds compared to mixed-breed dogs and European shorthair cats. Preventive Veterinary Medicine. 2017;140:38-44.
82. Kim E, Choe C, Yoo J, Oh S, Jung Y, Cho A et al. Major medical causes by breed and life stage for dogs presented at veterinary clinics in the Republic of Korea: a survey of electronic medical records. PeerJ. 2018;6:e5161.
83. O′Neill D, Church D, McGreevy P, Thomson P, Brodbelt D. Prevalence of Disorders Recorded in Dogs Attending Primary-Care Veterinary Practices in England. PLoS ONE. 2014;9(3):e90501.
84. Khatri R, Poonam, Mohan H, Minakshi, CS P. Epidemiology, Pathogenesis, Diagnosis and Treatment of Canine Parvovirus Disease in Dogs: A Mini Review. Journal of Veterinary Science & Medical Diagnosis. 2017;06(03).
85. Nilsson O. Hygiene quality and presence of ESBL-producing Escherichia coli in raw food diets for dogs. Infection Ecology & Epidemiology. 2015;5(1):28758.
86. 8. Runesvärd E, Wikström C, Fernström L, Hansson I. Presence of pathogenic bacteria in faeces from dogs fed raw meat-based diets or dry kibble. Veterinary Record.
2020;187(9):e71
87. Zakošek Pipan M, Švara T, Zdovc I, Papić B, Avberšek J, Kušar D et al. Staphylococcus pseudintermedius septicemia in puppies after elective cesarean section: confirmed transmission via dam’s milk. BMC Veterinary Research. 2019;15(1).
