Retrospektyvi šunų ilgųjų kaulų lūžių analizė X smulkiųjų gyvūnų klinikoje

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Ieva Tamošaitytė

Retrospektyvi šunų ilgųjų kaulų lūžių analizė X

smulkiųjų gyvūnų klinikoje

Long bone fractures in dogs: A Retrospective study in the

X small animal clinic

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: Prof. habil. dr. Vidmantas Bižokas

2 DARBAS ATLIKTAS Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Retrospektyvi šunų ilgųjų kaulų lūžių analizė X klinikoje“:

1. yra atliktas mano paties (pačios).

2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE DARBO LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ Patvirtinu, kad darbo lietuvių kalba taisyklinga.

(data) (redaktoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO Patvirtinu, kad darbas atitinka reikalavimus ir yra parengtas gynimui

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os)

vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

3

TURINYS

1.1. Ilgųjų kaulų lūžių klasifikacija ... 9

1.1.1. Salter-Harris lūžių per augimo zoną klasifikacija: ... 9

1.1.2. AO VET Ilgųjų kaulų lūžių klasifikacija ... 10

1.2. Ilgųjų kaulų lūžių gydymo metodai ... 11

1.2.1. Petikaulio lūžiai ... 11

1.2.2. Dilbio kaulų lūžiai ... 12

1.2.3. Šlaunikaulio lūžiai ... 13

1.2.4. Blauzdos kaulų lūžiai ... 13

1.2.5. Plokštelės ... 13

1.2.6. Kiti metodai ... 14

1.3. Ilgųjų kaulų lūžių gydymo komplikacijos ... 15

1.3.1. Uždelstas gijimas ... 15

1.3.2. Nesusijungimas ... 15

1.3.3. Implanto ir varžtų atsipalaidavimas, netinkamumas, lūžis ... 15

1.3.4. Netaisyklingas kaulų lūžių sugijimas (Malunionas) ... 16

1.3.5. Osteomielitas ... 16

1.3.6. Neoplazija ... 16

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 17

3. TYRIMO REZULTATAI ... 19

3.1. Šunys ... 19

3.2. Lūžių pobūdis ... 21

4 3.4. Komplikacijos ... 30 4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 34 IŠVADOS ... 37 LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 38 PRIEDAI ... 43

5 RETROSPEKTYVI ŠUNŲ ILGŲJŲ KAULŲ LŪŽIŲ ANALIZĖ X SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ

KLINIKOJE

Ieva Tamošaitytė

Magistro baigiamasis darbas

SANTRAUKA

Kaulų lūžių tarpe dažniausiai pasitaiko ilgųjų kaulų lūžiai. Šio darbo tikslas buvo retrospektyviai išanalizuoti šunų ilgųjų kaulų lūžių pobūdį, gydymo metodus ir komplikacijas ,,X“ smulkiųjų gyvūnų klinikoje. Išanalizuota 63 šunų ilgųjų kaulų lūžiai. Buvo atliekamas retrospektyvus tyrimas analizuojant duomenis esančius pacientų duomenų sistemoje ir rentgenogramas. Buvo vertinamas gyvūnų amžius, lytis, svoris ir veislė, ar kaulų lūžis buvo atviras ar uždaras. Lūžiai buvo klasifikuojama pagal AO VET ir Salter – Harris klasifikacijas. Vėliau buvo vertinama koks gydymo metodas pasirinktas, ir ar kaulas sugijo bei ar buvo kokių nors komplikacijų.

Ištyrus 63 ilgųjų kaulų lūžius nustatyta, kad dažniausiai lūžiai pasitaikė amžiaus grupėje iki 1 m. (p > 0,05) ir svorio grupėje iki 5 kg. (p < 0,01) Daugiau lūžių nustatyta patinams (p > 0,05). Daugiausiai tiriamųjų sudarė mišrūnai (p < 0,001).

Pagal AO VET klasifikaciją daugiausiai nustatyta 22A2 lūžių (paprastasis dilbio kaulų lūžis diafizės distalinėje dalyje) (p < 0,05), o pagal Salter-Harris – IV tipo lūžių (p < 0,01).

Analizuojant gydymo metodus, nustatyta, kad daugiausiai buvo atliekama vidinė fiksacija – 85,7 proc., o tik imobilizacija sudarė tik 14,73 proc. (p < 0,001). Dažniausiai naudojamas gydymo metodas buvo plokštelė ir varžtai (49,2 proc.), taip pat naudoti važtai ir Kiršnerio viela (15,9 proc.), imobilizacija Robert Jones tvarsčiu (14,3 proc.), tik Kiršnerio viela (11,1 proc.), rečiausiai buvo taikoma varžtai atskirai (3,2 proc.), intramedulinė Kiršnerio viela ir varžtai (3,2 proc.) ir Kiršnerio viela kartu su ortopedine viela (3,2 proc.) (p < 0,001).

Visiems pacientams kaulai sugijo (p < 0,001). Komplikacijos pasireiškė 7,9 proc. šunų. Iš jų 3,2 proc. sudarė osteomielitas, po 1,6 proc. varžtų lūžis, prailgėjęs gijimas, nesusijungimas (p > 0,05). Komplikacijoms įtakos galėjo turėti daug veiksnių, tačiau statistiškai patikima, tik tai, kad daugiau komplikacijų įvyko atvirų lūžių metu. Prailgintas gijimas ir nesusijungimas pasireiškė tik 22A2 lūžiuose (p < 0,05).

6 LONG BONE FRACTURES IN DOGS: A RETROSPECTIVE STUDY IN THE X SMALL

ANIMAL CLINIC Ieva Tamošaitytė

Master‘s Thesis

SUMMARY

Long bone fractures are the most common fractures of dog bones. The aim of this study was to retrospectively analyse the long bone fractures with classifications, then analyse treatment methods, outcomes and complications in the X Small Animal Clinic. Long bone fractures of 63 dogs were analyzed. A retrospective study was performed by analysing the data in the patients’ data system and then radiographs were analysed. The dogs were evaluated by age, sex, weight and breed, whether the fracture was open or closed. Fractures were classified according to AO VET and Salter - Harris classifications. Then they were evaluated by the chosen treatment method and whether the bone had healed and if there were any complications.

The analysis of 63 long bone fractures revealed that the most common fractures occurred in the age group up to 1 year (p > 0.05) and in the weight group up to 5 kg (p < 0.05). More fractures were found in males (p > 0.05). The majority of subjects were crossbreeds (p < 0.001).

According to AO VET classification the most common fractures were 22A2 fractures (simple radius/ulna fracture of distal diaphysis part) (p < 0.05) and according to Salter-Harris classification – type IV (p < 0.01).

Analysis of treatment methods revealed that internal fixation was performed most often (85.7 %), and immobilization the least – 14.73 % (p < 0.001). The most common treatment method was plate and screws (49.2%), followed by screws and K–wire (15.9 %), immobilization with Robert Jones bandage (14.3%), K–wire only (11.1 %), rarely screws applied alone (3.2 %), intramedullary K–wire and screws (3.2 %), and K–wire combined with orthopedic wire (3.2 %) (p < 0.001).

Bones healed in all patients (p < 0,001). Complications occurred in 7.9 % dogs out of which 3.2 % were osteomyelitis, 1.6 % (each) were implant failure, delayed union and non-union (p > 0.05). Complications may have been influenced by many factors but statistically reliable that more complications occurred during open fractures. Delayed healing and nonunion occurred only in 22A2 fractures (p < 0.05).

7

SANTRUMPOS

angl. – angliškai

AO VET – AO (vok. Arbeitsgemeinschaft für Osteosynthesefragen) fondo veterinarinė dalis SH – Salter-Harris lūžių per augimą zoną klasifikacija

DCP – dinaminė kompresinė plokštelė (angl. Dynamic compression plate)

LC-DCP – riboto kontakto dinaminė kompresijos plokštelė (angl. Limited Contact Dynamic Compression Plate)

LCP – rakinama kompresinė plokštelė (angl. Locking Compression Plate) VCP - veterinarinė perpjaunamoji plokštelė (angl. Veterinary Cuttable Plate) LP – rakinama plokštelė (angl. locking plate)

SOP – ,,perlų eilutės/stygos“ pavidalo plokštelių fiksavimo sistema (angl. string of pearls (SOP) locking plate system)

8

ĮVADAS

Kaulų lūžiai yra gana dažna problema su kuria susiduria veterinarijos gydytojai. Literatūroje nurodoma, kad kačių ir šunų kaulų lūžiai sudaro apie 8,42 proc. iš visų pacientų atvykstančių į kliniką. Iš jų ilgųjų kaulų lūžiai sudaro 92,06 proc. Dažniausi iš ilgųjų kaulų lūžių įvyksta šlaunikaulio lūžiai - 34,69 proc. po jų seka blauzdikaulio ir šeivikaulio lūžiai – 33,62 proc. Šiek tiek mažiau nustatoma stipinkaulio ir alkūnkaulio lūžių – 17,88 proc., o petikaulio lūžių nustatoma mažiausiai – 13,79 proc. (1).

Prieš gydant lūžius svarbu juos tinkamai diagnozuoti, ir pasirinkti tinkamą gydymo metodą. Svarbu įvertinti kokie veiksniai gali turėti įtakos gijimui, kad būtų kuo mažiau komplikacijų. Siekiant kuo tiksliau nustatyti diagnozę, naudojamos įvairios klasifikacijos sistemos, leidžiančios tiksliai įvertinti lūžį, pasirinkti tinkamą gydymo metodą ir įvertinti gijimo prognozes.

Seniau kaulų lūžius gydydavo retai. Vet. gydytojai rinkdavosi tik imobilizaciją ar kojos amputaciją. Dabartiniame laikmetyje, beveik visada, renkamasi chirurginio gydymo metodas. Sukuriama vis naujų metodų, kad gijimas būtų kuo greitesnis. Diagnozavimui ir gydymo stebėjimui praeityje buvo naudojamas tik rentgeninis tyrimas. Dabar dažnai, papildomai pasirenkami, tikslesni tyrimo metodai, tokie kaip ultragarsinis tyrimas, kompiuterinė tomografija ar magnetinio rezonanso tyrimas.

Darbo tikslas:

Išanalizuoti šunų ilgųjų kaulų lūžių pobūdį, gydymo metodus ir komplikacijas ,,X“ klinikoje.

Darbo uždaviniai:

1. Nustatyti lyties, amžiaus, veislės ir kūno svorio įtaką šunų ilgųjų kaulų lūžių dažniui. 2. Išanalizuoti šunų ilgųjų kaulų lūžių pobūdį remiantis AO VET ir Salter-Harris klasifikacija. 3. Nustatyti šunų ilgųjų kaulų lūžių gydymo būdus.

9

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Ilgųjų kaulų lūžių klasifikacija

Pirmiausia ilgųjų kaulų lūžiai (toliau tekste - lūžiai) klasifikuojami pagal įvairius veiksnius. Pagal tai, kaip lūžiai susisiekia su išorine aplinka, jie yra skirstomi į atvirus ir uždarus. Atviri lūžiai pagal minkštųjų audinių pažeidimą skirstomi į 3 laipsnius. Naudojama Gustilo – Anderson klasifikacija: I – atviras lūžis su iki 1 cm žaizda, II – atviras lūžis su žaizda didesne nei 1 cm be didelio minkštųjų audinių pažeidimo, III – su dideliu minkštųjų audinių pažeidimu ir dideliu odos netekimu. Šis laipsnis dar gali būti skirstomas į A, B, ir C laipsnius. Pažeidimo laipsniui didėjant, gijimo prognozė blogėja ir didėja komplikacijų tikimybė (2).

Lūžiai dar skirstomi į dalinius ir visiškus, paprastuosius ir kompleksinius, dislokuotus ir nedislokuotus. Kaulų lūžiai klasifikuojami pagal lūžio vietą, lūžio kryptį, tipą, lūžio linijų skaičių. Taip pat galimi patologiniai ir nuovargio lūžiai. Remiantis lūžio linijomis skirstomi į: įstrižinius, skersinius, spiralinius, skeveldrinius, segmentinius, avulsinius. Ilgųjų kaulų lūžiai yra skirstomi į epifizinius, metafizinius ir diafizinius (3-5).

1.1.1. Salter-Harris lūžių per augimo zoną klasifikacija:

Lūžiai per augimo zonas klasifikuojami, naudojantis Salter-Harris klasifikacijos sistema, kurią sudaro 5 lūžių tipai:

I tipo – lūžio linija praeina per augimo zoną, neįtraukiant kaulo;

II tipo – lūžio linija eina išilgai per augimo zoną ir nusitęsia į metafizę;

III tipo – lūžio linija eina per augimo zoną ir nusitęsia į epifizę, todėl šis tipas yra sąnarinis lūžis. Šio tipo lūžiai yra reti;

IV tipo – šio lūžio linija eina statmenai augimo zonai ir tęsiasi nuo sąnarinio paviršiaus iki metafizės. Šis lūžis taip pat yra sąnarinis, ir dažniausiai pastebimas alkūnės srityje;

V tipo – tai yra augimo zonos kompresinis lūžis ir gali būti nepastebimas atliktose rentgenogramose po patirtos traumos. Alkūnkaulio distalinės dalies augimo zonoje šis SH tipas nustatomas dažniausiai. Šio tipo lūžis dažnai nustatomas tada, kai augimo zona užsidaro per anksti ir būna randamas deformuotas kaulas (1 pav.) (6).

10 1.1.2. AO VET Ilgųjų kaulų lūžių klasifikacija

AO fondo sukurta kaulų lūžių klasifikacijos sistema tapo standartu pasaulyje. AO klasifikacija leidžia gydytojams susikalbėti ,,viena kalba“. Sistema turi trūkumų, galbūt nėra patogi kiekvienam chirurgui, tačiau tai leidžia naudotis vieninga klasifikacija, terminologija, prognozuoti atvejo sunkumą ir pasirinkti tinkamą gydymo metodą, bei palengvina tyrimų dokumentaciją (7).

Ilgieji kaulų lūžiai klasifikuojami pagal AO klasifikaciją. Petikaulio lūžis žymimas 1, stipinkaulio ir alkūnkaulio – 2, šlaunikaulio – 3, o blauzdikaulio ir šeivikaulio – 4. Toliau įvertinama, kurioje kaulo vietoje yra lūžis: proksimalinės kaulo dalies lūžis žymimas 1, lūžiai per diafizę – 2, o distalinėje dalyje esantys lūžiai – 3. Po to lūžiams per diafizę vertinamas lūžio tipas: A – paprastasis lūžis, B – pleišto formos (,,drugelio“), o C – daugybiniai lūžiai (2 pav.). Proksimaliniai ir distaliniai kaulų lūžiai skirstomi į tipus: ekstrasąnariniai – A, sąnariniai – B, intrasąnariniai – C. Toliau kiekvienas tipas skirstomas į grupes: A1, A2, A3, B1, B2, B3, C1, C2, C3 (1, 2, 3, 4 priedai). Jei norima dar tikslesnės klasifikacijos, tuomet grupės yra skirstomos į pogrupius: 1, 2, 3,4 (8,9). Pagal sudarytą galutinę diagnozę yra įvertinamas lūžio sunkumas (3 pav.) (8,9).

1 pav.Salter-Harris lūžių per augimo zoną klasifikacija (35).

11

1.2. Ilgųjų kaulų lūžių gydymo metodai

Pagrindinis bet kokio lūžio gydymo tikslas yra kaip įmanoma greičiau atstatyti paciento prarastą funkciją. Todėl reikia išsamiai suplanuoti visą chirurginę procedūrą ir pooperacinę priežiūrą, kitu atveju – pailgėja operacinis laikas, didėja minkštųjų audinių trauma, atsiranda technikos klaidų. Renkantis gydymo metodą reikia atsižvelgti į paciento būklę, jo amžių, svorį, kitus sužalojimus, gyvūno aktyvumą. Seniems, nusilpusiems ir patyrusiems didelius minkštųjų audinių pažeidimus gyvūnams kaulai gis ilgiau, todėl taip pat reikia rinkti implantą, kuris išliks stabilus ilgesnį laiką (10).

Chirurgas, remdamasis lūžio vieta ir sudėtingumu, nusprendžia ar pirmenybė teikiama atviram ar uždaram metodui. Atviras metodas leidžia rekonstruoti kaulus sudedant kaulų fragmentus į tinkamą poziciją, fiksuojant su implantu, tačiau trūkumas yra tas, kad tuomet prailgėja operacijos laikas ir pabloginama kaulo kraujotaka. Naudojant uždarus metodus yra išsaugoma gera kraujotaka ir nepažeidžiami minkštieji audiniai, tačiau šie metodai turėtų būti taikomi tik smulkiems, mažai dislokuotiems ar daliniams lūžiams (10).

1.2.1. Petikaulio lūžiai

Lateralinėje pusėje distalinėje petikaulio dalyje yra stipininis nervas (n.radialis), o iš medialinės pusės raumeninis odos (n.musculocutaneus) ir alkūninis (n.ulnaris) nervai. Todėl į tai turi būti atsižvelgiama ir šių struktūrų vengiama, kad jos nebūtų pažeistos (11).

3 pav. Lūžių klasifikacijos schema. Spalvų seka ir rodyklių patamsėjimas rodo didėjantį lūžio sunkumą (9).

12 Konservatyvus petikaulio gydymas (imobilizacija) yra nerekomenduojamas esant jo lūžiams. Gali sutrumpėti koja, kreivai sugyti kaulas, galima ankilozė ir net kaulo nesugijimas. Tačiau gali būti naudojamas atvejais, kai savininkas neturi pakankamai lėšų operacijai, kaip alternatyva amputacijai ar eutanazijai, tačiau savininkas tokiu atveju turi būti informuojamas apie visas tikėtinas pasekmes (11).

Diafizės lūžiams naudojama vidinė fiksacija. Gali būti naudojami intrameduliariniai strypai, vielos, plokštelės ar intramedulinė vinis su skersinio sutvirtinimo sraigtais (angl. interlocking nail), taip pat gali būti kartu naudojami intrameduliniai strypai. Aprašyta, kad diafiziniai lūžiai gerai sugyja naudojant intramedulinį strypą kartu su viela. Esant lūžiams petikaulio vidurinėje dalyje dėl petikaulio kaulo formos naudojant plokšteles galimas nepilnas kontaktas su kaulu, todėl šis metodas renkamasis retai (11).

Distalinės dalies lūžiams naudojama Kiršnerio viela kartu su varžtais, tačiau pastebėta, kad naudojant šį metodą komplikacijų pasitaiko daug dažniau, nei kad naudojant plokštelę ir varžtus ar vien tik varžtus (12).

Proksimalinės dalies lūžiams ir petikaulio lūžiams per petikaulio kaklelį naudojamos plokštelės, intrameduliai strypai ar užrakinama vinis (angl. interlocking nail), bei kartais naudojama kombinacijoje išorinė fiksacija ir intrameduliniai strypai (13).

1.2.2. Dilbio kaulų lūžiai

Proksimalinėje dilbio kaulų dalyje lūžių pasitaiko retai. Dažniausiai tokiems lūžiams rekomenduojama naudoti plokštelę ir varžtus. Lūžiams per augimo zoną rekomenduojama naudoti Kiršnerio vielą. Taip pat aprašoma, kad alkūnkaulio proksimaliniams lūžiams galimas IM strypo naudojimas (14).

Diafizėje dažniausiai lūžiai pasireiškia diafizės distalinėje dalyje ir dažniausiai būna pažeidžiami abu kaulai. Jauniems gyvūnams galimas gydymas naudojant išorinę imobilizaciją. Norint pasiekti tinkamą stabilumą, reikia imobilizuoti sąnarius virš ir po lūžio vieta. Taip pat galima naudoti vienpusę išorinę fiksaciją. Pastebėta, kad taikant tokį gydymo metodą komplikacijų pasireiškia mažai (14). Daugumai diafizės lūžių atvejų naudojamos plokštės (14,15). Lūžus ir alkūnkauliui ir stipinkauliui galima, fiksacija dviem plokštelėmis arba alkūnkaulio IM strypu galima tik didelių veislių šunims esant daugybiniams lūžiams, kai su vienu implantu neina atstatyti kaulų. IM strypai galimi tik alkūnkaulyje ir tik kaip papildoma priemonė, o ne pagrindinis gydymo metodas (14). Taip pat aprašyta, kad buvo naudojama intramedulinė vinis su skersinio sutvirtinimo sraigtais šuniui ir gauti geri gydymo rezultatai (16).

Distalinėje dilbio kaulų dalyje SH I tipo lūžiai pasitaiko gana dažnai. Jei lūžis nėra dislokuotas, galima imobilizacija tvarsčiu. Kitais atvejais rekomenduojama naudoti Kiršnerio vielą. Esant mažiems lūžiams distalinėje dalyje galima naudoti varžtus ir Kiršnerio vielą kartu (14). Taip

13 pat literatūroje aprašoma, kad distalinėje dalyje dilbio kaulų gydymui buvo naudojamos DCP ir VCP plokštelės. Naudojant šias plokšteles nedidelių komplikacijų po gydymo nustatyta tik keletas: vienam šuniui buvo atsiradusios nedidelės žaizdelės dėl tvarsčio nuspaudimo ir trims šunims nustatyta nedidelė osteopenija. Tačiau 13 iš 15 šunų kaulai sugijo (17). Rekomenduojama iš karto po kaulo sugijimo, pašalinti implantu. Distaliniams sąnariniams lūžiams, kaip pirminį gydymo metodą, taip pat galima naudoti varžtus. Tačiau dažnai vien tik jų nepakankama ir papildomai reikia naudoti imobilizaciją tvarsčiu ar plokšteles (14).

1.2.3. Šlaunikaulio lūžiai

Renato do Nascimento Libardoni ir kiti bendraautoriai savo tyrime proksimaliniams šlaunikaulio lūžiams naudojo ortopedinę vielą (18). Diafiziniams lūžiams buvo naudojamos plokštelės su varžtais, IM strypai bei išorinė fiksacija, taip pat naudoti gydymo metodų deriniai. Nedidelės komplikacijos pastebėtos naudojant išorinę fiksaciją. Papildomos chirurginės intervencijos prireikė pasirinkus naudoti IM strypą ar IM strypą kartu su viela (18). Distalinės dalies lūžiai buvo gydomi įvairiais smeigtukais (angl. pins). Pasitaikė keletas komplikacijų (18). Tyrimo metu buvo lyginama LC-DCP ir LCP plokštelės naudojant šlaunikaulio lūžiams ir nustatyta, kad naudojant LC-DCP plokšteles gautas didesnis kaulo fragmentų stabilumas bei plokštelės buvo stipresnės (19).

1.2.4. Blauzdos kaulų lūžiai

Blauzdos kaulų lūžių gydymui gali būti naudojama imobilizacija tvarsčiu, esant stabiliems diafizės lūžiams, jauniems gyvūnams. IM strypai galimi skersiniams ir įstrižiniams lūžiams, dažnai kartu reikalinga naudoti ir kitas priemones: vielą, varžtus ar išorinę fiksaciją. Gali būti naudojamos ir plokštelės su varžtais blauzdos kaulų proksimalinėje dalyje ir diafizėje. Proksimalinėje ir distalinėje dalyje esantiems lūžiams galima naudoti plokšteles, varžtus, Kiršnerio vielą ar ortopedinę vielą. Reikalinga išorinė imobilizacija iki kol bus matomi gijimo požymiai (3,4).

1.2.5. Plokštelės

Plokštelės pagal funkciją yra skirstomos į kompresines, neutralizuojančias ir atramines (angl. buttress), ir tiltines (angl. bridging) (10).

Anatomiškai plokštelės skirtomos į DCP, LC-DCP, LP, LCP, VCP, ir atsiranda vis daugiau įvairių rūšių plokštelių (10).

DCP – naudojant plokštele būna mažai malunionų, išlaikomas stabilumas ir tam nereikalinga išorinė imobilizacija. Tačiau yra ir minusų: galimi gijimo prailgėjimai, kaulo žievės nykimas po plokštele (20).

LC-DCP – buvo sukurta sumažinti plokštelės kontaktą su kaulu 50 proc. ir taip mažiau sutrikdyti kaulo kraujotaką (20).

14 LCP – kol kas retai veterinarinėje medicinoje naudojama plokštelė (21). LCP plokštelė sukurta taip, kad apribotų kontaktą tarp implanto ir kaulo, kad kaip galima būtų mažiau sutrikdoma kaulo kraujotaka (22). P. J. Haaland ir kiti aprašo tyrimą, kurio metu šunų ilgųjų kaulų lūžiams buvo naudojama ši plokštelė. Ji buvo naudojama diafiziniams paprastiems, pleišto formos ir daugybiniams lūžiams. Daugybinių lūžių atveju plokštelė buvo naudojama kaip tiltinė. Tyrimo metu 89 proc. šunų kaulas sugijo be jokių komplikacijų. Komplikacijos pasireiškė 11 proc. atvejų ir visos buvo dėl blogo implanto fiksavimo. Taip pat buvo pastebėtas greitesnis kaulo gijimas (21).

K. Voss ir kiti kačių ir šunų iki 13 kg ilgųjų kaulų lūžių gydymui naudojo rekonstrukcinę atrakinančią plokštelę (angl. Unilock). Šis metodas buvo pasirenkamas, nes plokštelės yra mažo diametro, todėl yra tinkamos mažiems gyvūnams. Pastebėta, kad komplikacijos naudojant šį metodą pasireiškė 19,7 proc. atvejų, tačiau 10 proc. sudarė fiksacijos netinkamumas. Tačiau reiktų atsižvelgti, kad šiuo metodu dažniausiai buvo peroperuojami nesugijusiais lūžiais arba užsitęsusio gijimo pacientai. Plokštelės buvo naudojamos diafizinėje ir distalinėje kaulo dalyje petikaulio, šlaunikaulio, blauzdikaulio ir stipinkaulio lūžiams. Naudojant ar vieną, ar dvi plokšteles komplikacijų skirtumo nepastebėta. Ši plokštelė žmonių medicinoje dažniausiai naudojama žandikaulių operacijose (23).

SOP fiksavimo plokštelių sistema – specialiai veterinarijai skirta fiksavimo plokštelė, yra sudaryta iš didesnių ,,perlų“ (mazgų), skirtų varžtams įstatyti. Plokštelė primena suvertus perlus ant stygos (24). Plokštelė patogi tuo, kad galima šešiomis skirtingomis kryptimis: medialiai – lateraliai ir kranialiai – kaudaliai pasukti ir sulenkti, ir taip ją pritaikyti prie kaulo formos (25). M. R. Field ir kiti atliko tyrimą ir nustatė, kad naudojant SOP plokšteles 21 proc. šunų patyrė dideles komplikacijas (n=7). Tyrimo metu lūžus plokštelėms (n=7), 71 proc. (5 iš 7) plokštelių buvo naudojamos kaip tiltinės. Remiantis tyrimo rezultatais rekomenduojama gydant ilgųjų kaulų lūžius ir naudojant SOP plokšteles kaip tiltines, kartu naudoti ir kitas priemones (IM strypus, imobilizaciją ir pan.) (24).

1.2.6. Kiti metodai

Naudojant intramedulinę vinį su skersinio sutvirtinimo sraigtais (angl. Interlocing nails) – Literatūroje nurodoma, kad šis metodas gali būti naudojamas šlaunikaulio, blauzdikaulio ir petikaulio diafiziniams lūžiams ir šis metodas nesukelia didelių komplikacijų. 77 % proc. atvejų išgijo be jokių komplikacijų, 14 proc. pacientų turėjo nedidelių komplikacijų ir nereikalavo papildomos operacijos ir tik 8 proc. pacientų reikėjo papildomos operacijos norint pasiekti gerą baigtį. Daugiausiai komplikacijų pasireiškė dėl blogai parenkamo strypo diametro ar per ilgų rakinančių varžtų (26).

15

1.3. Ilgųjų kaulų lūžių gydymo komplikacijos

1.3.1. Uždelstas gijimas

Uždelstas gijimas literatūroje apibrėžiamas įvairiai, nes nėra tikslaus laiko kada turėtų sugyti kaulas. Lūžių gijimas ir laikas iki susijungimo priklauso nuo daug veiksnių: amžiaus, bendros būklės, gretutinių ligų, mitybos, individo, lūžio vietos ir tipo; nuo to kiek praėję laiko nuo lūžio ir pritaikyto gydymo metodo, infekcijų, susijusių su minkštųjų audinių pažeidimais, ir pasirinkto gydymo metodo (27). Vieno tyrimo metu nustatyta, kad naudojant intramedulinę vinį su skersinio sutvirtinimo sraigtais prailginto sugijimo atvejų (daugiau nei 3 mėn.) buvo maždaug 5 proc., tačiau dar kartą operavus gyvūnus ir pakeitus varžtų poziciją kaulai sugijo per ateinančius 2-3 mėn. (26).

1.3.2. Nesusijungimas

Nesusijungimas (angl. nonunion) galimas dėl daug veiksnių. Pradedant blogu stabilizavimu, prasta kraujotaka lūžio srityje, per dideliu tarpu tarp fragmentų, infekcijos, sisteminių ligų ir baigiant kitomis idiopatinėmis priežastimis (28). Tačiau dažniausios priežastys yra pasirinktas netinkamas gydymo metodas ir techninės chirurgų klaidos (10,29). Kaulas nesugijusiu laikomas tada, kai per 2-3 patikrinimus kas kelias savaites arba per 3 mėnesius nematoma jokio progreso kaulo gijime (30).

Žmonių medicinoje atliktas tyrimas parodė, kad nesusijungimai sudarė 1,9 proc. tirtų lūžių (31). O jau anksčiau minėtame straipsnyje, kur buvo naudojamos intramedulinės vinys su skersinio sutvirtinimo sraigtais, tokių atvejų pasitaikė 1,6 proc. ir visi atvejai buvo nustatyti šlaunikaulyje. Tokie atvejai taip pat pasitaikė dėl varžtų prisukimo klaidų. Tačiau išėmus implantus ir įdėjus plokšteles lūžiai sugijo per 2 mėnesius (26).

Nesusijungimai yra skirstomi pagal Weber-Cech sistemą į dvi grupes: biologiškai aktyvius (gyvybingus) ir biologiškai neaktyvius (negyvybingus) (28). Neaktyvūs nesugijimai būna distrofiniai, atrofiniai, trūkumo ar nekroziniai. Šios grupės nesusijungimai būna dėl prastos kraujotakos kaulų fragmentuose, per didelio kaulo kiekio netekimo lūžio vietoje, o dėl šių priežasčių vėliau vystosi nekrozė (10,27-29). Taip pat nesusijungimas gali būti hipertrofinis, šiek tiek hipertrofinis ir oligotrofinis. Hipertrofinio nesusijungimo metu formuojasi daug kaliuso, tačiau nevyksta kaulo fragmentų susijungimas. Dažniausia to priežastis būna rotacinis nestabilumas. Tuo tarpu ologotrofinio nesugijimo metu kaliuso formuojasi labai mažai arba išvis jo nebūna (10,27,29). Aktyvus tipas nukreiptas į ląstelinį aktyvumą ir gali būti pastebimas tik scintigrafijos metu (3,10,28).

1.3.3. Implanto ir varžtų atsipalaidavimas, netinkamumas, lūžis

Šios komplikacijos pasireiškia retai, tačiau gali pasitaikyti plokštelių ar varžtų lūžiai. Tokios komplikacijos galimos dėl netinkamo dydžio implantų, netinkamo implantų įdėjimo, netinkamo

16 ortopedinės vielos ir IM strypo panaudojimo skersiniams lūžiams ir netinkamo savininkų elgesio po operacijos (32).

1.3.4. Netaisyklingas kaulų lūžių sugijimas (Malunionas)

Malunionas (angl. malunion) – tai komplikacija po lūžio, kai susidaro netinkama jungtis tarp kaulo fragmentų, ar lūžis sugijęs neanatominėje padėtyje. Tai gali sukelti kampinę galūnės deformaciją, galūnės sutrumpėjimą, eisenos sutrikimus ar degeneracines kaulų ligas. Ši patologija gali atsirasti dėl priešlaikinio svorio perkėlimo ant sužalotos kojos, netinkamos fiksacijos, negydymo. Deformacijos gali būti įvairių formų ir įvairiose vietose, tačiau kampinė galūnės deformacija ilguosiuose kaulų lūžiuose dažniau pastebima stipinkaulyje. Deformacijų formos skirstomos į valgus (šleivas į šoną), varus (į vidinę pusę), curvus (sulinkęs kaulas) (27).

1.3.5. Osteomielitas

Osteomielitas yra reta kaulo infekcija, dažniausiai sukeliama bakterijų (Staphylococcus spp., Streptococcus spp., Escherichia coli, Proteus spp., Pasteurella spp., Pseudomonas spp., Brucella canis), o šiek tiek rečiau mikroskopinių grybelių (Coccidioides immitis, Blastomyces dermatitidis, Histoplasma capsulatum, Cryptococcus neoformans, Aspergillus spp). Studijos rodo, kad dažniausiai infekcija patenka operacijos arba traumos metu (33-35). Traumos metu patenkanti infekcija paprastai susijusi su gyvūnų peštynėmis, autotraumomis, kurių metu kaulo užkrėtimas galimas per pažeidimus ir atviras žaizdas (34). Ištyrus 52 šunis sergančius osteomielitu nustatyta, kad ilguosiuose kaulų lūžiuose osteomielito priežastys buvo autotraumos (78 proc.), šunų įkandimai (17 proc.) ir pododermatitas (5 proc.). Dažniausi nustatyti sukėlėjai buvo Staphylococcus spp. ir Escherichia spp., o 42 proc. atvejų rasta kultūra buvo kombinuota. Dažniausiai pažeidžiamas kaulas buvo blauzdikaulis, šiek tiek mažiau šlaunikaulis ir dilbio kaulai, o rečiausiai – petikaulis (36).

1.3.6. Neoplazija

Su lūžiu susijusi osteosarkoma yra reta šunims, o katėms pasireiškia dar rečiau. Literatūroje aprašomas atvejis, kai 18 metų katinui buvo nustatyta osteosarkoma, o prieš maždaug 17 metų jam buvo diagnozuotas distalinės šlaunikaulio dalies lūžis per augimo zoną. Atvykus katinui nustatytas patologinis lūžis distalinėje šlaunikaulio dalyje – metafizėje (37).

17

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA

Retrospektyvinis šunų ilgųjų kaulų lūžių tyrimas atliktas ,,X“ smulkiųjų gyvūnų klinikoje Lietuvoje. Analizuoti lūžių atvejai, esantys pacientų duomenų sistemoje. Nagrinėtos rentgenogramos (kraniokaunadalinės ir mediolateralinės pozicijos) darytos prieš gydymą, gydymo eigoje, ir po gydymo (4 pav.).

Iš pacientų duomenų sistemoje esančių istorijų, tyrimui buvo atrinkti šunys, kurie buvo gydomi ,,X“ klinikoje 2016 – 2019 metais ir kuriems buvo nustatyti ilgųjų kaulų lūžiai: petikaulio, stipinkaulio, alkūnkaulio, šlaunikaulio, blauzdikaulio ir šeivikaulio. Iš viso analizei atrinkta 63 šunų ligos istorijos. Buvo vertinamas gyvūno amžius, lytis, veislė, svoris, taip pat ar lūžis buvo atviras ar uždaras.

Tuomet analizuotos rentgenogramos. Jų vertinimui naudotasi AO VET ir Salter-Harris lūžių klasifikacijomis. Vertinant pagal AOVET klasifikaciją nustatyta: lūžęs kaulas, lūžio vieta, tipas ir grupė (2 pav. ir 1,2,3,4 priedas). Jei lūžis būdavo per augimo zoną jis dar buvo klasifikuojamas pagal Salter-Harris klasifikaciją (1 pav.).

Toliau įvertinta, kokie gydymo metodai buvo pasirinkti. Gyvūnai suskirstyti į grupes pagal tai, koks gydymo metodas pasirinktas: vidinė fiksacija, išorinė fiksacija ar imobilizacija su Robert Jones tvarsčiu. Tada vertinta, koks konkrečiai gydymo metodas naudotas: plokštelės, varžtai, Kiršnerio viela, kombinuoti metodai ar tik imobilizacija. Taip pat vertinta ar po chirurginės operacijos koja buvo imobilizuojama.

Vėliau įvertinta gydymo baigtis (kaulas sugijo, nesugijo) ir ar buvo kokių nors komplikacijų gydymo eigoje. Norint įvertinti veiksnių įtaką komplikacijų pasireiškimui, buvo skaičiuojama santykinė rizika.

Statistiniai skaičiavimai atlikti naudojantis Microsoft Excel 2016 ir IBM SPSS V26 programomis. Norint nustatyti ar tarp veiksnių buvo statistiškai reikšminga priklausomybė buvo atliekamas Chi – kvadrato (χ2) testas, o kai daugiau nei 20 % stebėjimų skaičius buvo mažiau negu 5, papildomai buvo atliekamas Fišerio testas.

18 4 pav. Tyrimo schema

19

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1. Šunys

Retrospektyvus tyrimas atliktas ,,X“ smulkiųjų gyvūnų klinikoje Lietuvoje. Išanalizuoti 2016-2019 metų duomenys. Tyrimo metu ištirti 63 atvejai, kai šunims diagnozuoti ilgųjų kaulų lūžiai.

Pastebėta, kad ligos istorijose dažniausiai minimos lūžių priežastys buvo autotraumos ir nukritimai iš įvairaus aukščio, tačiau daugumoje atvejų priežastys nebuvo žinomos.

Taip pat buvo analizuojami duomenys pagal lytį ir amžių (5 pav.) Tarp tiriamųjų patinų buvo daugiau (n=37) nei patelių (n=26) (p > 0,05). Tiriamųjų amžius svyravo nuo 3 mėnesių iki 7 metų. Amžiaus vidurkis buvo 3,13 m. ± 1,82 m. Gyvūnai pagal amžių suskirstyti į 3 grupes: 1 grupė – iki 1 metų amžiaus, 2 grupė – 1-3 m., ir 3 grupė – vyresnis nei 3 m (5 pav.). Nustatyta, kad daugiausiai ilgųjų kaulų lūžių patyrusių šunų buvo 1 amžiaus grupėje (n=27), šiek tiek mažiau ilgųjų kaulų lūžius patyrė 2 amžiaus grupės šunys (n=23), o mažiausiai lūžių nustatyta 3 grupėje (p > 0,05) (n=13).

Šunų svoris variavo nuo 0,8 kg iki 30 kg. Svorio vidurkis buvo 12,14 kg ± 9,43 kg. Tuomet šunys buvo suskirstyti pagal svorį į grupes. 1 grupei priskirti šunys iki 5 kg, 2 gr. – 6-10 kg, 3 gr. – 11-15 kg, 4 gr. – 16-20 kg, 5 gr. – 21-25 kg, o 6 gr. – šunys sveriantys daugiau nei 25 kg. Sudarant svorio grupes svoris apvalintas vieno kilogramo tikslumu (6 pav.). Daugiausiai ilgųjų kaulų lūžių nustatyta 1 svorio grupėje (33,33 proc.), ir atitinkamai lūžių atvejų skaičius mažėjo iki 25 kg svorio grupėse (2 gr. – 23,81 proc., 3 gr. – 14,29 proc., 4 gr. – 7,94 proc., 5 gr. – 6,35 proc.), tačiau 6

41,27 58,73 42,86 36,51 20,63 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100

Patelė Patinas 1 grupė 2 grupė 3 grupė

Lytis Amžiaus grupė

Š

unų ska

ičius proc

entais

5 pav. Šunų pasiskirstymas pagal lytį ir amžių. 1 amžiaus grupė – iki 1 m., 2 grupė – 1-3 m., 3 grupė – > 3 m.

20 svorio grupės lūžių atvejų skaičius buvo taip pat trečioje vietoje, kaip ir 3 grupės (14,29 proc.) (p < 0,01).

Išanalizuotas ilgųjų kaulų lūžių pasiskirstymas pagal veisles (7 pav.). Nustatyta, kad daugiausia šunų patyrusių ilgųjų kaulų lūžius buvo mišrūnai – 60,32 proc. (n=38), o veisliniai šunys sudarė – 39,68 proc. (n=25) (p > 0,05) Iš veislinių šunų didžiausią dalį sudarė Jorkšyro terjerai (n=8), vokiečių aviganiai (n=5), ir Džeko Raselo terjerai (n=4), kitų veislių šunų buvo po kelis atvejus: didysis pudelis n=2, prancūzų buldogas n=2, basendži n=1, dratharas n=1, cockapoo n=1 (p < 0,05). Tačiau daugiausiai buvo mišrūnų (p < 0,001).

7 pav. Šunų patyrusių ilgųjų kaulų lūžius pasiskirstymas pagal veislę

21 15 9 5 4 9 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 20 22 iki 5 kg 6-10 kg 11-15 kg 16-20 kg 21-25 kg >25 kg Š unų ska ičius Svorio grupė

6 pav. Šunų pasiskirstymas pagal svorio grupes

60,32% 1,59% 1,59% 6,35% 3,17% 7,94% 12,70% 3,17% 1,59% 1,59% 39,68 % Mišrūnas Basendži Dratharas

Džeko Raselo terjeras Didysis pudelis Vokiečių aviganis Jorkšyro terjeras Prancūzų buldogas Cockapoo Mitelšnauceris

21 12 20 15 16 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 20 22 Petikaulis Dilbio kaulai Šlaunikaulis Blauzdos kaulai

Lūžusių kaulų skaičius

L ūž ęs ka ula s

3.2. Lūžių pobūdis

Šunų ilgieji kaulų lūžiai buvo vertinami pagal savo susisiekimą su aplinka: uždari ar atviri. Nustatyta, kad šunimis patyrusiems ilgųjų kaulų lūžius, daugiausiai pasireiškė uždari lūžiai – 90,48 proc. (n=57) ir tik keletas atvirų – 9,52 proc. (n=6) (p < 0,001). Įvertinus, kuri galūnė pažeista (priekinė ar užpakalinė), nustatyta, kad didelio skirtumo tarp galūnių nebuvo. Priekinė galūnė buvo pažeista 50,8 proc. (n=32), o užpakalinė galūnė – 49,21 proc. (n=31) (p > 0,05).

Toliau buvo nustatomas lūžęs kaulas (8 pav.). Tarp ilgųjų kaulų lūžių daugiausiai kartų nustatyti dilbio kaulų lūžiai (31,75 proc.), šiek tiek mažiau blauzdos kaulų (25,39 proc.) ir šlaunikaulio lūžių (23,81 proc.), o mažiausiai buvo nustatoma petikaulio lūžiai (19,05 proc.) (p > 0,05).

Ištyrus ilgųjų kaulų lūžius pagal vietą, nustatyta, kad daugiausiai lūžių buvo per diafizę (63,49 proc.), mažiausiai lūžių buvo proksimalinėje ilgųjų kaulų dalyje (14,29 proc.), o likusieji (22,22 proc.) lūžiai buvo distalinėje dalyje (p < 0,001) (9 pav.).

Buvo palyginta lūžio vietos priklausomybė nuo lūžusio kaulo (10 pav.). Nustatyta, kad petikaulyje lūžiai dažniausiai įvyko distalinėje kaulo dalyje (83,33 proc.), per diafizę lūžių įvyko tik 16,67 proc., o lūžių proksimalinėje petikaulio dalyje nediagnozuota (p < 0,001).

Dilbio kauluose lūžiai dažniausiai įvyko per diafizę (85,00 proc.), o mažiausiai proksimalinėje (10,00 proc.) ir distalinėje dalyse (5,00 proc.) (p < 0,001).

Šlaunikaulyje lūžiai dažniausiai buvo nustatomi taip pat diafizėje (86,67 proc.), o kita dalis lūžių įvyko distalinėje kaulo dalyje (13,33 proc.), proksimalinėje kaulo dalyje, kaip ir petikaulio atveju, lūžių nebuvo nustatyta (p < 0,001).

22 9 40 14 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 1 2 3 L ūž ių ska ičius Lūžio vieta

9 pav. Ilgųjų kaulų lūžių pasiskirstymas pagal lūžio vietą 1 – proksimalinė kaulo dalis, 2 – diafizinė , 3 – distalinė dalis

10 pav.Lūžio vietos priklausomybė nuo lūžusio kaulo

Lūžęs kaulas:1 – šlaunikaulis, 2 – dilbio kaulai, 3 – šlaunikaulis, 4 – blauzdos kaulai. 2 7 2 17 13 9 10 1 2 0 5 10 15 20 25 1 2 3 4 Lūž ęs ka ulas Šunų skaičius

Proksimalinė dalis Diafizė Distalinė dalis

Blauzdos kauluose daugiausiai lūžių taip pat įvyko diafizėje (56,3 proc.), o truputį mažiau proksimalinėje kaulo dalyje (43,8 proc.), tačiau kitaip nei šlaunikaulyje ir petikaulyje, blauzdos kauluose, lūžių distalinėje kaulo dalyje nenustatyta (p > 0,05).

Atlikus statistinę analizę nustatyta, kad tarp lūžusių kaulų ir lūžio vietos yra statistiškai reikšminga priklausomybė (p < 0,001).

23 69,80%

27,00%

3,20%

A B C

Nustatant lūžio tipą pastebėta, kad daugiausiai pasitaikė A tipo lūžių (n=44), antroje vietoje buvo B tipo lūžiai (n=14), o mažiausiai pasitaikė C tipo lūžiai (n=2) (p < 0,001) (11 pav.).

Toliau buvo nustatoma lūžio tipai kiekvienam kaului atskirai (1 lentelė).

1 lentelė.Ilgųjų kaulų lūžių pasiskirstymas pagal tipus ,,X“ klinikoje 2016-2019 m.

Lūžęs kaulas Lūžio vieta

Lūžio tipas A B C 1 1 - - - 2 2 - - 3 - 10 - 2 1 - 2 - 2 17 - - 3 - 1 - 3 1 - - - 2 7 4 2 3 2 - - 4 1 7 - - 2 9 - - 3 - - -

Petikaulio diafizinėje dalyje nustatyta tik A tipo lūžiai, o distalinėje kaulo dalyje tik B tipo (p < 0,05). Dilbio kaulų proksimalinėje ir distalinėse dalyse buvo tik B tipo lūžiai, diafizėje – tik A (p

11 pav. Šunų ilgųjų kaulų lūžių pasiskirstymas pagal lūžio tipą A – paprastieji, B – pleišto formos, C – daugybiniai.

Pagal AO VET klasifikaciją:

Lūžęs kaulas: 1 – petikaulis, 2 – dilbio kaulai, 3 – šlaunikaulis, 4 – blauzdos kaulai. Lūžio vieta: 1 – proksimalinė, 2 – diafizė, 3 – distalinė.

24

Pagal AO VET klasifikaciją:

Lūžęs kaulas: 1 – petikaulis, 2 – dilbio kaulai, 3 – šlaunikaulis, 4 – blauzdos kaulai. Lūžio vieta: 1 – proksimalinė, 2 – diafizė, 3 – distalinė.

Lūžio grupė A1, A2, A3, B1, B2, B3, C1 (žiūrėti 1, 2, 3, 4 priedus).

< 0,01). Šlaunikaulyje diafizėje nustatyti visų tipų lūžiai. Iš jų daugiausiai buvo A tipo (53,8 proc.), o mažiausiai C (15,4 proc.). Distalinėje šlaunikaulio dalyje pasitaikė tik A tipo lūžiai (p > 0,05). Blauzdos kaulų proksimalinėje dalyje ir diafizėje diagnozuoti tik A tipo lūžiai.

Taip pat pagal AO VET klasifikaciją buvo nustatomos lūžių grupės (2 lentelė). Bendrai daugiausia nustatyta A2 grupės lūžių (41,27 proc.) (p < 0,001).

2 lentelė. Ilgųjų kaulų lūžių pasiskirstymas pagal grupes ,,X“ klinikoje 2016-2019 m.

Pastebėta, kad petikaulyje diafizinėje dalyje buvo tik A2 grupės lūžiai. Distalinėje petikaulio dalyje nustatyta B1, B2 ir B3 grupės lūžiai. Daugiausiai buvo B1 grupės lūžių (60 proc.), dvigubai mažiau B3 grupės (30 proc.), o mažiausiai B2 grupės lūžių (10 proc.) (p < 0,05).

Analizuojant dilbio kaulų lūžius nustatyta, kad proksimalinėje kaulo dalyje pasitaikė tik B1 grupės lūžiai (100 proc.). Diafizinėje kaulų dalyje buvo tik A1, A2 ir A3 grupės lūžiai. Iš jų daugiausiai nustatyta A2 grupės lūžių (75,5 proc.), o mažiausiai A1 ir A3 (po 12,5 proc.). Distalinėje petikaulio dalyje buvo tik B1 grupės lūžiai (100 proc.) (p < 0,01).

Lūžęs kaulas Lūžio vieta Lūžio grupė A1 A2 A3 B1 B2 B3 C1 1 1 - - - - 2 - 2 - - - - - 3 - - - 6 1 3 - 2 1 - - - 2 - - - 2 2 12 3 - - - - 3 - - - 1 - - - 3 1 - - - - 2 - 4 3 - - 4 2 3 2 - - - - 4 1 4 3 - - - - - 2 - 5 4 - - - - 3 - - - - Iš viso 8 26 10 9 1 7 2

25 Šlaunikaulio proksimalinėje dalyje nepasitaikė nei vienos grupės lūžio, o diafizėje – nustatyti A2, A3, B3 ir C1 grupės lūžiai. Iš jų daugiausia buvo A2 (30,8 proc.) ir B3 (30,8 proc.) grupių kaulų lūžių, šiek tiek mažiau pasitaikė A3 grupės lūžių (23,1 proc.), o mažiausiai buvo C1 grupės lūžių (15,4 proc.). Distalinėje kaulo dalyje buvo tik A1 grupės lūžiai (100 proc.) (p < 0,05).

Blauzdos kaulų distalinėje dalyje nustatyti tik A1 ir A2 grupės lūžiai, iš jų daugiausiai pasitaikė A1 grupė (57,1 proc.) ir tik šiek tiek mažiau A2 (42,9 proc.). Diafizinėje dalyje pasitaikė tik A2 ir A3 grupių lūžiai, o jų tarpe daugiausiai buvo A2 grupės lūžių (55,6 proc.), o A3 tik šiek tiek mažiau (44,4 proc.). Distalinėje blauzdos kaulų dalyje nebuvo nei vienos grupės lūžių (2 lentelė) (p < 0,05).

C2 ir C3 grupių lūžių nediagnozuota nei viename iš ilgųjų kaulų.

Šunims, kuriems lūžiai įvyko per augimo zoną, lūžiai dar buvo klasifikuojami pagal SH klasifikaciją. Lūžiai per augimo zoną sudarė 23,81 proc. visų ilgųjų kaulų lūžių. Nustatytas, kad daugiausiai lūžių buvo IV tipo (66,67 proc.) (13 pav.), o mažiausiai I (20,00 proc.) ir II (13,33 proc.) tipų. III ir V tipų lūžių nenustatyta (p < 0,001) (12 pav.). Šunų, su lūžiu per augimo zoną, amžius svyravo nuo 3 mėn. iki 7 mėn. Amžiaus vidurkis buvo 4,47 ± 1,06 mėn.

Distalinė kaulo dalis (80 proc.) buvo dažniau pažeidžiama nei proksimalinė (20 proc.) (p < 0,05). Dažniausiai pažeidžiamas kaulas buvo petikaulis (66,7 proc.), mažiausiai šlaunikaulis ir blauzdos kaulai (13,30 ir 20 proc.) (p < 0,01). ,,X“ klinikoje dilbio kauluose lūžių per augimo zoną nenustatyta. 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 I II III IV V Šunų skaičius L ūž io tipas pa ga l SH

26 13 pav. Šuns petikaulio lūžis distalinėje dalyje per augimo zoną. Salter- Harris IV.

Nuotrauka iš ,,X“ klinikos archyvo.

14 pav. Šuns dilbio kaulų paprastasis lūžis diafizės distalinėje dalyje (pagal AO VET – 22A2). Nuotrauka iš ,,X“ klinikos archyvo.

Sudaryta galutinė lūžio diagnozė pagal AO VET klasifikaciją (15 pav.). Nustatyta, kad daugiausiai pasitaikė 22A2 lūžių (19,0 proc.) (14 pav.), per pus mažiau 13B1 (9,5 proc.), o mažiausiai 23B1 (1,6 proc.) ir 13B2 (1,6 proc.) (p < 0,05).

27 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 12A2 13B1 13B2 13B3 21B1 22A1 22A2 22A3 23B1 32A2 32A3 32B3 32C1 33A1 41A1 41A2 42A2 42A3 Šunų skaičius L ūž is pa ga l AO VE T

15 pav. Šunų ilgųjų kaulų lūžių pagal AOVET pasiskirstymas ,,X“ klinikoje 2016-2019 m. Pirmas skaičius nurodo lūžusį kaulą: 1 – petikaulis, 2 – dilbio kaulai, 3 – petikaulis, 4 – blauzdos kaulai.

Antras skaičius nurodo lūžio vietą: 1 – proksimalinė kaulo dalis, 2 – diafizė, 3 – distalinė kaulo dalis. Trečiasis ženklas nurodo lūžio tipą: A – paprastasis lūžis, B – pleišto formos, C – daugybinis lūžis (plačiau žiūrėti

1,2,3,4 prieduose)

28 16 pav. Šunų ilgųjų kaulų lūžių gydymo metodų pasiskirstymas 2016-2019 m.

3.3. Gydymo metodai

Analizuojant gydymo metodus, nustatyta, kad daugiausiai buvo atliekama vidinė fiksacija – 85,7 proc. (n=54), o tik imobilizacija sudarė tik 14,73 proc. (n=9), o išorinė fiksacija neatlikta nei vienam pacientui (p < 0,001).

Dažniausiai naudojamas gydymo metodas buvo plokštelė ir varžtai (49,2 proc.), antroje vietoje buvo važtai ir Kiršnerio viela (15,9 proc.), trečioje – imobilizacija Robert Jones tvarsčiu (14,3 proc.), ketvirtoje – tik Kiršnerio viela (11,1 proc.), rečiausiai buvo taikoma varžtai atskirai (3,2 proc.), intramedulinė Kiršnerio viela ir varžtai (3,2 proc.) ir Kiršnerio viela kartu su ortopedine viela (3,2 proc.) (p < 0,001) (16 pav.)

Pasirenkant gydymo metodą plokštelę kartu su varžtais dažniausiai buvo renkamasi DCP plokštelės – 61,3 proc. (n=19), o likusius 38,7 proc. (n=12) sudarė rekonstrukcinės plokštelės. Analizuojant plokštelių panaudojimą pagal funkciją daugiausiai buvo renkamasi kompresinės plokštelės – 64,3 proc. (n=18), antroje vietoje buvo neutralizuojančios plokštelės – 12,7 proc. (n=8), o rečiausiai naudojamos tiltinės funkcijos plokštelės – 3,2 proc. (n=2).

Įvertinti skirtingiems kaulų lūžiams taikyti gydymo metodai (3 lentelė), nustatyta, kad dažniausiai nustatytiems lūžiams 22A2 dažniausiai taikyta imobilizacija (n=7), o šiek tiek rečiau – plokštelės kartu su varžtais metodas (n=5) (17 pav.). Visų kaulų lūžių gydymo metodų procentinė išraiška pateikta 3 lentelėje.

Plokštelė + varžtai Varžtai Varžtai + Kiršnerio viela Imobilizacija Kiršnerio viela IM + varžtai Kiršnerio viela Kiršnerio viela + ortopedinė viela

0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 20 22 24 26 28 30 32 G y dy m o m et odai Šunų skaičius

29 3 lentelė. Lūžiams suskirstytiems pagal AO VET klasifikaciją taikyti gydymo metodai ,,X“ klinikoje 2016 – 2019 m.

Lūžis pagal AO VET

Gydymo metodai, procentais Plokštelė + varžtai Varžtai Varžtai + Kiršnerio viela Imobilizacija Kiršnerio viela IM + varžtai Kiršnerio viela Kiršnerio viela + ortopedinė viela 12A2 - - - - 100 - - 13B1 - - 83,3 - - 16,7 - 13B2 - - 100 - - - - 13B3 - - 100 - - - - 21B1 - - - 100 22A1 100,0 - - - - 22A2 41,7 - - 58,3 - - - 22A3 100 - - - - 23B1 100 - - - - 32A2 100 - - - - 32A3 100 - - - - 32B3 100 - - - - 32C1 100 - - - - 33A1 - - - 100 - 41A1 - 50,0 - - - 50,0 - 41A2 - - 33,3 - - 66,7 - 42A2 100 - - - - 42A3 50,0 - - 50,0 - - -

Imobilizacija Robert Jones tvarsčiu po chirurginio gydymo metodo buvo taikoma 50 proc. šunų (n=27). Imobilizuojami buvo tik dilbio (48 proc. (n=13)) ir blauzdos kaulų lūžiai (52 proc. (n=14)) (p < 0,001).

17 pav. Dilbio kaulų lūžio (22A2) vidinės fiksacijos metodas, taikant plokštelę ir varžtus. Nuotrauka iš ,,X“ klinikos archyvo.

30

3.4. Komplikacijos

Gyvūnai buvo suskirstyti į dvi grupes pagal tai ar kaulas sugijo su komplikacijomis ar be komplikacijų. Nustatyta, kad be komplikacijų kaulas sugijo 92,1 proc. šunų ilgųjų kaulų lūžių (p < 0,001). Komplikacijos tuo tarpu pasireiškė 7,9 proc. šunų (n=5). Iš jų 3,2 proc. sudarė osteomielitas (n=2) (21 pav.), po 1,6 proc. varžtų lūžis (n=1) (19 pav., 20 pav.), prailgėjęs gijimas (n=1), nesusijungimas (n=1) (p > 0,05) (18 pav.).

Daugiau komplikacijų pasireiškė patinams (80 proc. (n=4)) (p > 0,05). Apskaičiavus SR nustatyta, kad patinams 2,8 karto didesnė rizika, kad pasireikš komplikacijos, negu patelėms (p > 0,05).

Po 40 proc. komplikacijų pasireiškė 1 ir 3 amžiaus grupėje (po n=2) (p > 0,05). Nustatyta, kad 3 amžiaus grupės šunims 2,56 karto didesnė riziką komplikacijų pasireiškimui, palyginus su kitomis amžiaus grupėmis (p > 0,05).

Po 40 proc. komplikacijų pasitaikė 2 ir 6 svorio grupėje (po n=2), 1 grupėje 20 proc. (n=1), kitose svorio grupėse komplikacijų nenustatyta (p > 0,05). Apskaičiavus santykinę riziką (SR) nustatyta, kad 2,1 karto komplikacijoms įvykti rizika 2 svorio grupėje, o 6-oje – 4 kartus, lyginant su visomis svorio grupėmis (p > 0,05).

Daugiau komplikacijų buvo nustatyta mišrūnams (n=2), po vieną atvejį nustatyta dratharui, Džeko Raselo terjerui ir vokiečių aviganiui (p > 0,05).

80 proc. komplikacijų pasireiškė atvirų lūžių metu (n=4). Apskaičiavus SR nustatyta, kad 38 kartu didesnė tikimybė, kad komplikacijos pasireikš atvirų lūžų metu negu, kad uždarų (p > 0,001).

40%

20% 20%

20%

Osteomielitas Varžtų lūžis Prailgėjęs gijimas Nesusijungimas

31 21 pav. Osteomielitas.

Nuotrauka iš ,,X“ klinikos archyvo. 20 pav. Varžtų lūžis praėjus 3

dienoms po šlaunikaulio lūžio vidinės fiksacijos plokštele. Kraniokaudalinė pozicija. Nuotrauka iš ,,X“ klinikos

archyvo.

19 pav. Varžtų lūžis praėjus 3 dienoms po šlaunikaulio lūžio vidinės fiksacijos plokštele. Mediolateralinė pozicija. Nuotrauka iš ,,X“ klinikos archyvo.

32 Priekinėje galūnėje (n=3) komplikacijos pasireiškė šiek tiek dažniau nei galinėje (n=2). Apskaičiavus santykinę riziką nustatyta, kad 1,45 karto didesnė tikimybę, kad komplikacijos pasireikš priekinėje galūnėje (p > 0,05).

Po 40 proc. komplikacijos pasireiškė dilbio kauluose (n=2) ir šlaunikaulyje (n=2), petikaulyje nebuvo nei vienos komplikacijos, o likę 20 proc. – blauzdos kauluose (n=1) (p > 0,05). Nustatyta, kad dilbio kauluose komplikacijoms pasireikšti yra tikimybė 1,43 karto didesnė, nei kituose ilguosiuose kauluose (SR=1,43, p > 0,05), o šlaunikaulyje 2,13 karto (p > 0,05).

Visos komplikacijos pasireiškė lūžių per diafizę metu (p > 0,05). Daugiausia (80 proc.) komplikacijų buvo A tipo lūžiuose (n=4), o likę 20 proc. buvo B tipo (n=1) (p > 0,05). Nustatyta, kad komplikacijų rizika 1,73 karto didesnė A tipo lūžiuose (SR=1,73, p > 0,05). Vertinant pagal lūžio grupę, dažniausiai komplikacijos buvo nustatomos A2 grupės lūžiuose (n=4), ir viena komplikacija nustatyta B3 grupės lūžyje (p > 0,05). Apskaičiavus santykinę riziką, nustatyta, kad rizika pasireikšti komplikacijoms 5,69 karto didesnė A2 grupės lūžiuose (SR=5,69, p > 0,05), lyginant su kitomis grupėmis, o B3 grupės – 2 kartus (SR=2, p > 0,05).

Komplikacijos pasitaikė 22A2, 32A2, 32B3 ir 42A2 kauluose. 22A2 lūžyje yra 2,83 karto didesnė rizika įvykti komplikacijoms nei kituose kauluose bendrai (SR=2,83, p > 0,05). 32A2 ir 32 B3 – 3,69 karto (SR=3,69, p > 0,05), o 42A2 – 2,9 karto (SR=2,9, p > 0,05).

Daugiau komplikacijų nustatyta gydant chirurgiškai (60 proc. (n=3)), negu kad tik imobilizacijos metu (40 proc. (n=2)). Nustatyta, kad taikant tik imobilizaciją yra 4 kartus didesnė tikimybė komplikacijoms (SR=4, p > 0,05). Gydant chirurgiškai visuose trijuose komplikacijų atvejuose buvo naudotos plokštelės (DCP, pagal funkciją (n=1 kompresinė, n=2 neutralizuojanti) ir varžtai (p > 0,05). Bendrai imobilizacija (ir po chirurginio gydymo ir kaip pirmo pasirinkimo gydymas) buvo naudota 60 proc. atvejų, kuriems pasireiškė komplikacijos (n=3) (p > 0,05).

Dažniausia komplikacija buvo osteomielitas (21 pav.). Jis pasireiškė tik 1 amžiaus grupėje (n=2) (p > 0,05). Iš jų buvo vienas patinas ir viena patelė (p > 0,05). Apskaičiavus santykinę riziką nustatyta, kad patelėms 1,42 karto didesnė rizika pasireikšti osteomielitui negu patinams (p > 0,05). Visi atvejai pasireiškė 4 svorio grupėje (p > 0,05).

Vienas atvejis nustatytas atviro lūžio metu, o vienas – uždaro. Nustatyta, kad atvirų lūžių metu komplikacijų rizika 9,5 didesnė nei uždarų (SR=9,5, p < 0,05). Visi lūžiai nustatyti užpakalinėje kojoje (p > 0,05). Vienas osteomielito atvejis nustatytas šlaunikaulyje, kitas blauzdos kauluose (p > 0,05). Nustatyta, kad šlaunikaulyje osteomielito rizika yra 3,13 karto didesnė (SR=3,13, p > 0,05), nei kituose kauluose, o blauzdos kauluose 2,94 karto (SR=2,94, p > 0,05).

Visi lūžiai buvo įvykę per diafizę (p > 0,05). Vienas lūžis buvo A tipo, kitas B (p > 0,05). Nustatyta, kad B tipo lūžiuose 3,5 karto didesnė osteomielito tikimybė lyginant su kitų tipų lūžiais (SR=3,5, p > 0,05). B tipo lūžius lyginant su A tipo 3,14 karto didesnė tikimybė (SR=3,14, p >

33 0,05). Pagal grupę – A2 ir B3 (p > 0,05). Abiem atvejais lūžis buvo gydomas plokštele (DCP) su varžtais (p > 0,05). Vienu atveju imobilizacija taikyta po chirurginio gydymo, kitu ne (p > 0,05). Visi osteomielito atvejai buvo išgydyti ir kaulas sugijo.

Prailgintas gijimas ir nesusijungimas nustatytas tik patinams (p > 0,05), tik 3 amžiaus grupėje (p > 0,05). Šios komplikacijos įvyko tik 1 ir 2 svorio grupėje (p > 0,05). Apskaičiavus santykinę riziką nustatyta, kad 1,95 karto didesnė tikimybė, kad komplikacijos pasireikš iki 5 kg svorio šunims (SR=1,95, p > 0,05), lyginant su visomis svorio grupėmis, o šunų iki 10 kg – 3,13 kartų (SR=3,13, p > 0,05). Lyginant 1 ir 2 svorio grupes, nustatyta, kad 2 svorio grupės šunims tikimybė, kad pasireikš prailgintas gijimas ir nesusijungimas yra 1,4 karto didesnė (SR=1,4, p > 0,05). Abiem atvejais komplikacijos įvyko mišrūnams (p > 0,05). Šios komplikacijos pasitaikė tik 22A2 lūžiuose (p < 0,05). Prailgintas gijimas ir nesusijungimas pasireiškė tik uždarų lūžių metu (p > 0,05). Gydymo metodas buvo tik imobilizacija (p > 0,05).

34

4. REZULTATŲ APTARIMAS

,,X“ smulkiųjų gyvūnų klinikoje ištyrus 63 šunų ilgųjų kaulų lūžių atvejus nustatyta, kad tarp tiriamųjų, patinų (57,73 proc.) buvo daugiau nei patelių (41,27 proc.). Libardoni ir kt. tyrime (38) taip pat minima, kad dažniau galūnių lūžius patiria patinai (52,5 proc.). Tai gali būti aiškinama tuo, kad patinai yra aktyvesni, todėl dažniau patiria lūžius, tačiau gali būti, kad patinų yra auginama daugiau nei patelių, todėl reikalingas platesnis tyrimas, patvirtinti arba paneigti predispoziciją.

Nustatyta, kad daugiausiai su lūžusiais ilgaisiais kaulais buvo šunų iki 1 metų amžiaus (42,86 proc.). Taip pat ir kitų autorių atliktame tyrime, nurodoma, kad jauniems šunims iki 1 metų lūžiai pasitaiko dažniau (42 proc.) (38). Rezultatai taip pat sutampa ir su kitais atliktais tyrimais (39). Tai gali būti dėl to, kad jaunų gyvūnų skeletas dar nėra iki galo susiformavęs, augimo zonos nėra užsidariusios, taip pat jauni gyvūnai yra aktyvesni.

Daugiausiai lūžių nustatyta svorio grupėje iki 5 kg (33,33 proc.). Minar. M. tyrime (39) dažniausiai nustatyti lūžiai amžiaus grupėje iki 10 kg (76,0 proc.), o Libardoni tyrime (38) miniatiūrinių veislių šunys taip pat sudarė didžiąją dalį (42,7 proc.). Tam įtakos galėjo turėti ir tai, kad į šią grupę taip pat įėjo didelė dalis jaunų gyvūnų.

Nustatyta, kad didžiąją dalį šunų sudarė mišrūnai (59,38 proc.). Kituose tyrimuose taip pat minima, kad didžiąją dalį lūžių patiria ne grynaveisliai gyvūnai (18,38,39). Tačiau tokį pasiskirstymą gali lemti tai, kad žmonės dažniau augina ne veislinius šunis, todėl ir gautas toks pasiskirstymas, ir reiktų kreipti dėmesį labiau į šuns svorį, nes tai gali turėti daugiau įtakos nei pati veislė.

Daugiausiai pasireiškė uždari lūžiai – 90,48 proc., o atviri tik 9,52 proc. tirtų lūžių atvejų. Literatūroje aprašome tyrime minima, kad daugiausiai pasitaiko taip pat uždarų lūžių, o atvirų lūžių būna nedaug (40). Taigi tyrimo rezultatai gauti labai panašūs.

Dažniausia diagnozuoti dilbio kaulų lūžiai (31,8 proc.), šiek tiek mažiau blauzdos kaulų (25,3 proc.) ir šlaunikaulio lūžių (23,8 proc.). Rečiausiai nustatyti petikaulio lūžiai (19,1 proc.).

Roush J. K. (41) rašo, kad dažniausiai nustatomi lūžiai yra dilbio kaulai, po to seka blauzdos kaulai bei šlaunikaulis ir mažiausiai iš ilgųjų kaulų būna pažeidžiamas petikaulis.

Taip pat ir kitame tyrime rašoma, kad daugiausiai pasitaiko dilbio kaulų lūžių (28,66 proc.), tuomet blauzdos kaulų lūžiai (28,05 proc.), šlaunikaulio (25,00 proc.), o petikaulio mažiausiai (18,29 proc.) (40). Taigi, tirtų šunų ,,X“ klinikoje kaulų lūžių dažnumas atitinka literatūroje aprašytą.

Analizuojant gydymo metodus, nustatyta, kad daugiausiai buvo atliekama vidinė fiksacija – 85,7 proc., imobilizacija sudarė tik 14,73 proc.

35 Dažniausiai naudojamas gydymo metodas buvo plokštelė ir varžtai (49,2 proc.), antroje vietoje buvo važtai ir kiršnerio viela (15,9 proc.), trečioje – imobilizacija Robert Jones tvarsčiu (14,3 proc.), rečiausiai buvo taikoma varžtai atskirai (3,2 proc.), intramedulinė kiršnerio viela ir varžtai (3,2 proc.) ir kiršnerio viela kartu su ortopedine viela (1,6 proc.).

Tyrimuose rašoma, kad dažniausiai naudojamos plokštelės ir varžtai, po to sekė IM strypai, vielos, išorinė fiksacija, varžtai, amputacija, skersiniai smeigtukai ir vielos (39). Taigi galima teigti, kad dažniausiai naudojamas metodas yra plokštelės ir varžtai, ir visur naudojami panašūs metodai, priklausomai nuo kaulo lūžį.

Naudojant AO VET nustatyta, kad dažniausiai diagnozuota dilbio kaulų per diafizę, paprastų, distalinėje dalyje (22A2) lūžių atvejų – 19 proc. nuo visų ilgųjų kaulų lūžių arba 60 proc. nuo dilbio kaulų lūžių. Jiems gydyti pasirinktas imobilizacijos metodas (58,3 proc.) ar plokštelė kartu su varžtais (41,7 proc.). Komplikacijų įvyko tik taikant imobilizacijos metodą – 28,6 proc. atvejų. Iš jų prailgėjęs gijimas – 14,6 proc., nesusijungimas – 14,6 proc.

Dvorak M. (40) ir kitų tyrime taip pat daugiausiai buvo 22A2 lūžių. Literatūroje aprašomas tyrimas, kurio metu nustatyta 25 proc. komplikacijų, tačiau naudojant plokšteles mažų veislių šunims, bet buvo taikoma imobilizacija tvarsčiu papildomai (42). Taip pat kitame tyrime aprašoma, kad šunims naudojant imobilizaciją kaip pirminį gydymo metodą, ar kaip papildomą priemonę, nesusijungimas pasireiškė daugumai šunų (43). Taip gali įvykti dėl to, kad gali būti sutrikdoma kaulo kraujotaka, todėl reiktų vengti naudoti imobilizaciją, ypač distalinėse dilbių kaulų dalyse ir ypač mažiems šunims.

Petikaulyje lūžiai dažniausiai įvyko distalinėje kaulo dalyje (83,3 proc.) (p < 0,05). Ir dažniausiai nustatomi lūžiai buvo 13B1. Dažniausiai buvo nustatoma jauniems gyvūnams. Šiems lūžiams gydyti naudoti varžtai ir Kiršnerio viela arba tik Kiršnerio viela. Komplikacijų nepasitaikė. Per diafizę lūžių įvyko tik 16,7 proc., gydyta Kiršnerio viela IM ir varžtais. Komplikacijų, taip pat nebuvo. Lūžių proksimalinėje petikaulio dalyje nediagnozuota.

Tyrime taip pat nustatyta, kad petikaulyje lūžiai dažniausiai pasireiškė distalinėje kaulo dalyje ir taip pat dažniausiai pasitaiko jauniems gyvūnams (40). Taip pat rašoma, kad dažniausiai yra pažeidžiamas lateralinis krumplis (pagal AOVET B1) jauniems gyvūnams (44).

Šlaunikaulyje daugiausiai lūžių buvo diafizėje dalyje (86,6 proc.), o likusieji distalinėje dalyje, proksimalinėje dalyje lūžių nenustatyta (13,4 proc.) (p < 0,05). Dažniausiai nustatomi buvo 32A2 ir 32B3 lūžiai. Gydymui naudoti įvairūs vidinės fiksacijos būdai. Komplikacijos pasireiškė 14,3 proc. pacientų, kai gydymui naudotos plokštelės ir varžtai. Iš jų pusę sudarė osteomielitas ir kitą pusę – lūžę varžtai. Varžtų lūžis įvyko 3 dienos po operacijos, dėl narvo režimo nesilaikymo. Lūžis buvo uždaras, todėl šiuo atveju osteomielito atsiradimui įtakos galėjo turėti chirurginė procedūra.

36 Libardoni ir kitų tyrime (18) taip nustatyta, kad šlaunikaulyje dažniausiai pasitaiko diafiziniai lūžiai, vėliau seka distaliniai lūžiai, o proksimalinėje dalyje pasitaikė lūžių tik keletas. Taip pat gydant plokštelėmis nenustatyta nei viena komplikacija, o nustatyta keletas komplikacijų gydant IM strypais. Tačiau pagal AO VET klasifikaciją dažniausiai buvo nustatomi 33A1 lūžiai (18).

Blauzdos kauluose daugiausiai lūžių, taip pat įvyko diafizėje (56,3 proc.), o truputį mažiau proksimalinėje kaulo dalyje (43,7 proc.) (p < 0,05). Distalinėje kaulo dalyje lūžių nenustatyta. 42A2 buvo dažniausiai nustatomas lūžis. Gydymui naudoti įvairūs vidinės fiksacijos būdai 75,1 proc. atvejų. Imobilizacija naudota 24,9 proc. atvejų. Komplikacijos (osteomielitas) pasireiškė 20 proc. pacientų, gydymui naudojant plokšteles ir varžtus. Lūžis buvo atviras, todėl infekcija galėjo patekti iš aplinkos.

Dvorak ir kt. tyrime (40) blauzdos kauluose dažniausiai nustatyti 42A2 ir 42A3 lūžiai ir nustatyti lūžiai tik per diafizę. Haresen G. atliktame tyrime (45) taip pat didžiąją dalį blauzdos lūžių sudarė lūžiai per diafizę (61 proc.) ir didžiąją dalį lūžių sudarė skersiniai ir įstrižiniai lūžiai (A2 ir A3).

Naudojant Salter Harris klasifikaciją dažniausiai buvo nustatomi IV tipo lūžiai (66,67 proc.), o mažiausiai I (20,00 proc.) ir II (13,33 proc.) tipų. III ir V tipų lūžių nenustatyta. Distalinė kaulo dalis buvo daug dažniau pažeidžiama nei proksimalinė. Dažniausiai pažeidžiamas kaulas buvo petikaulis, mažiau – šlaunikaulis, o mažiausiai – blauzdos kaulai.

Engel K. ir Kneiss S. atliktame tyrime (46) analizuojant kačių ir šunų daugiausiai pasitaikė I tipo lūžių (39,9 proc.), toliau seka II tipo (37,8 proc.), IV (19,1 proc.), III – 3,1 proc., o V tipo lūžių taip pat nenustatyta. Šunims dažniausi lūžiai buvo IV tipo. Ir šlaunikaulis buvo dažniausiai pažeidžiamas kaulas, mažiau nustatoma petikaulyje ir dar mažiau dilbio kauluose, šiuo atveju blauzdos kaulai buvo nepaveikti. Taip pat buvo dažniau pažeidžiama distalinės kaulo dalis nei kad proksimalinė (46).

Taigi tyrimo duomenys, ne visiškai sutapo su pateiktais literatūroje. Tai galėjo įvykti, nes tyrime buvo mažai lūžių per augimo zoną, kai tuo tarpu Engel ir K. ir Kneis S. atliktame tyrime (46) buvo išanalizuota 288 lūžių ir šunų, ir kačių.

37

IŠVADOS

1. Tarp tiriamųjų, patinų (57,73 proc.) buvo daugiau nei patelių (41,27 proc.) (p > 0,05), daugiausiai buvo šunų iki 1 metų amžiaus (42,86 proc.) (p > 0,05), daugiausiai lūžių nustatyta svorio grupėje iki 5 kg (33,33 proc.) (p < 0,01), daugiausiai buvo mišrūnų (59,38 proc.) (p < 0,001).

2. Pagal AO VET klasifikaciją daugiausiai nustatyta 22A2 lūžių (paprastasis dilbio kaulų lūžis diafizės distalinėje dalyje) (p < 0,05), o pagal Salter-Harris – IV tipo lūžių (p < 0,01).

3. Analizuojant gydymo metodus, nustatyta, kad daugiausiai buvo atliekama vidinė fiksacija – 85,7 proc., o tik imobilizacija sudarė tik 14,73 proc. (p > 0,001).

4. Dažniausiai naudojamas gydymo metodas buvo plokštelė ir varžtai (49,2 proc.), taip pat naudoti važtai ir Kiršnerio viela (15,9 proc.), imobilizacija Robert Jones tvarsčiu (14,3 proc.), tik Kiršnerio viela (11,1 proc.), rečiausiai buvo taikoma varžtai atskirai (3,2 proc.), intramedulinė Kiršnerio viela ir varžtai (3,2 proc.) ir Kiršnerio viela kartu su ortopedine viela (3,2 proc.) (p < 0,001).

5. Visiems pacientams kaulai sugijo (p < 0,001). Komplikacijos pasireiškė 7,9 proc. šunų. Iš jų 3,2 proc. sudarė osteomielitas, po 1,6 proc. varžtų lūžis, prailgėjęs gijimas, nesusijungimas (p > 0,05).

6. Nustatyta, kad patinams (p > 0,05), vyresniems nei 3 metų (p > 0,05), ir didesnio svorio nei 25 kg (p > 0,05) šunims tikimybė patirti komplikacijų yra didesnė. Taip pat atvirų (p < 0,001), A tipo (p > 0,05), A2 grupės (p > 0,05) ir 32A2 ir 32B3 (p > 0,05) lūžių metu bei kaip gydymo metodą naudojant tik imobilizaciją (p > 0,05).

38

LITERATŪROS SĄRAŠAS

(1) Moșneang C., Igna C. Long-Bone Fracture Frequency in Companion Animals. LUCRĂRI ŞTIINŢIFICE MEDICINĂ VETERINARĂ VOL. XLV(4), 2012. p. 5-10. [cited 2019 Nov 20]

Available from:

https://usab-tm.ro/utilizatori/medicinaveterinara/file/2012/lucrari_st_2012_/1_vol_%20XLV_4_%20integral.pdf (2) Gustilo R, Anderson J. Prevention of Infection in the Treatment of One Thousand and Twenty-five Open Fractures of Long Bones: Retrospective and Prospective Analyses. The Journal of Bone & Joint Surgery 2002 Apr;84(4):682. [cited 2019 Nov 26] Available from: https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/773941

(3) Prieur WD, Brinker WO, Olmstead ML, Sumner-Smith G, Prieur WD. Manual of Internal Fixation in Small Animals. 2th (reprint of the original 2nd ed. 1998) ed. Berlin, Heidelberg: Springer; 2013. p. 97, 167-76, 228-33.

(4) Fossum TW. Small Animal Surgery. 4. ed. ed. St. Louis. Mo: Elsevier Mosby; 2013. p. 1053-55.

(5) Tobias KM., Johnston AS. Veterinary Surgery: Small Animal. St. Louis, Missouri: Elsevier Saunders; 2012. p. 567-8, 999-1008

(6) Sylvestre AM. Fracture Management for the Small Animal Practitioner. Newark: John Wiley & Sons, Incorporated; 2019. p. 7-8.

(7) Prein J, Audigé L. The First Comprehensive AO Classification System for Fractures of the Craniomaxillofacial Skeleton. Craniomaxillofacial Trauma & Reconstruction 2014;7(S

01):S004-S005. [cited 2019 Nov 18] Available from:

https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC4251717/

(8) Unger M, Montavon PM., Heim UFA. Classification of Fractures of Long Bones in the Dog and Cat: Introduction and Clinical Application. VCOT 1990(2):5-14. [cited 2019 Nov 18] Available from: https://www.thieme-connect.com/products/ejournals/pdf/10.1055/s-0038-1633228.pdf

(9) Müller ME., Nazarian S, Koch P, Schatzker J. The Comprehensive Classification of Fractures of Long Bones. Berlin Heidelberg: Springer-Verlag; 1990. p. 4-6. [cited 2019 Nov 18] Available from: https://www.springer.com/gp/book/9783540181651

(10) Johnson AL., Houlton JEF., Vannini R. AO Principles of Fracture Management in the Dog and Cat. 1st ed. AO Publishing, Switzerland, Clavadelerstrasse: Thieme; 2005. p. 9-10, 35-45, 402-09. (11) Simpson AM. Fractures of the humerus. 2004;19(3):120-127. [cited 2019 Nov 27] Available from: https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/15712458