• Non ci sono risultati.

Šunų Dirofilaria repens paplitimas Kauno apskrityje The prevalence of canine Dirofilaria repens in Kaunas County

N/A
N/A
Protected

Academic year: 2021

Condividi "Šunų Dirofilaria repens paplitimas Kauno apskrityje The prevalence of canine Dirofilaria repens in Kaunas County"

Copied!
42
0
0

Testo completo

(1)

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Ernestas Morkys

Šunų Dirofilaria repens paplitimas Kauno apskrityje

The prevalence of canine Dirofilaria repens in Kaunas County

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: Prof. habil. dr. Saulius Petkevičius

(2)

2 DARBAS ATLIKTAS VETERINARINĖS PATOBIOLOGIJOS KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šunų Dirofilaria repens paplitimas Kauno apskrityje“:

1. yra atliktas mano paties (pačios).

2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas) PATVIRTINIMAS APIE DARBO LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ

Patvirtinu, kad darbo lietuvių kalba taisyklinga.

(data) (redaktoriaus vardas, pavardė) (parašas) MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

Patvirtinu, kad darbas atitinka reikalavimus ir yra parengtas gynimui

(data)

Prof. Habil. Dr. Saulius Petkevičius

(parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os)

vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavardė) (parašas) Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas

(3)

3

TURINYS

SANTRUMPOS ... 5 SANTRAUKA ... 6 SUMMARY ... 7 ĮVADAS ... 8 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 10

1.1Dirofilaria repens morfologija ... 10

1.2 Vystymasis ... 11

1.3 Vektoriai ... 11

1.4 Epidemiologinė situacija ... 12

1.4.1 Dirofiliarijozės paplitimas šunų tarpe... 12

1.4.2 Dirofiliariozės paplitimas žmonių tarpe ... 15

1.5 Klimato kaitos pokyčiai ir kiti veiksniai dirofiliariozės paplitimui ... 16

1.6 D. repens nustatymo būdai ... 17

1.7 Gydymo metodai ... 18

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 20

2.1 Tyrimo vieta ir laikas ... 20

2.2 Tyrimo objektai ... 20

2.3 Tyrimo eiga ... 20

2.3.1 Kraujo paėmimas iš venos ... 20

2.3.2 Kraujo tepinėlio tyrimas ... 21

2.3.3 Knoto testo tyrimas ... 21

2.3.4 PGR molekulinis tyrimas ... 22

2.4 Užsikrėtusių šunų trumpa anamnezė ... 22

2.5 Gydymas ... 26

3. TYRIMO REZULTATAI ... 27

3.1 Užsikrėtusių šunų imties charakteristika ... 27

3.1.1 Dirofiliariozės atvejų priklausomybė nuo šuns lyties ... 27

3.1.2 Dirofiliariozės atvejų priklausomybė nuo šuns svorio ... 28

3.1.3 Dirofiliariozės atvejų priklausomybė nuo šuns amžiaus ... 29

3.1.4 Dirofiliariozės atvejų priklausomybė nuo sezoniškumo ... 30

(4)

4

3.1.6 Dirofiliariozės atvejų priklausomybė nuo gydymo ... 32

4. TYRIMŲ REZULTATŲ APTARIMAS ... 35

IŠVADOS ... 37

(5)

5

SANTRUMPOS

Dirofilaria repens – D. repens Dirofilaria immitis – D. immitis

Paveikslas – pav. Procentai – proc.

Polimerazės grandininė reakcija – PGR

Vena cephalica – V. cephalica Vena Saphena – V. saphena Vena jungularis – V. jungularis

Atvejų skaičius – n

(6)

6 ŠUNŲ DIROFILARIA REPENS PAPLITIMAS KAUNO APSKRITYJE

Ernestas Morkys

Magistro baigiamasis darbas

SANTRAUKA

Dirofilaria repens parazitų užsikrėtimo atvejų vis daugiau nustatoma naminių mėsėdžių ir žmonių

tarpe tiek visoje Europoje, tiek Lietuvoje. Pagrindiniai epidemiologiniai duomenys apie parazitozę gaunami iš šalių, kuriuose registruojama daugiausiai užsikrėtimo atvejų. Pastaruoju metu Lietuvoje vis dažniau nustatomas dirofiliariozės užsikrėtimas šunų tarpe.

Darbo tikslas – nustatyti šunų užsikrėtimą Dirofilaria repens parazitais Kauno apskrityje.

X smulkiųjų gyvūnų veterinarijos klinikoje buvo ištirti 978 kraujo mėginiai, iš kurių 3,6 proc. atvejų registruota užsikrėtimas dirofiliarijomis (p<0,05). Tyrimo metu buvo nustatyta, kad vidutinių ir didelių veislių šunims (77,1 proc.) parazitozė diagnozuojama dažniau nei mažų veislių šunims. Nustatant lyties pasiskirstymą, patinai (71,4 proc.) sudarė ženkliai didesnę dalį nei patelės (28,6 proc.). Suskirsčius tiriamuosius gyvūnus į atskiras amžiaus grupes, matomas akivaizdus užsikrėtimo skirtumas tarp jaunesnių (17,1 proc.) ir vyresnių (82,9 proc.) nei 6 metų amžiaus šunų.

Tyrimo metu nustatinėjant ligos paplitimą ir diagnozavimą skirtingais metų laikais, vyravo panaši užsikrėtimo tikimybė gyvūnams užsikrėsti ištisus metus (p>0,05). Daugiausiai užsikrėtimo atvejų buvo diagnozuota Kauno rajone auginamiems gyvūnams (48 proc.), nors akivaizdaus skirtumo tarp Kauno miesto, rajono ir apskrities nenustatyta.

Panaudojus imidakloprido ir moksidektino preparatų derinį nustatytas 100 proc. gydymo efektyvumas dirofiliariozės gydymui, 20 tiriamųjų šunų buvo pilnai išgydyti.

(7)

7 THE PREVALENCE OF CANINE DIROFILARIA REPENS IN KAUNAS COUNTY

Ernestas Morkys

Master’s Thesis

SUMMARY

The number of cases of Dirofilaria repens parasites are increasingly being detected in domestic carnivores and humans both throughout Europe and in Lithuania. Basic epidemiological data on parasitosis are obtained from the countries with the highest rates of infection. Recently, cases of dirofiliariosis have been detected in dogs in Lithuania.

Aim of the Master Thesis – to investigate the prevalence of canine Dirofilaria repens in Kaunas county.

In total 978 blood samples were examined at the X Small Animal Veterinary Clinic, where 3,6% cases of infection with dirofiliariosis were registered (p <0,05). It was shown, that medium and large breed dogs (77,1%) were infected with dirofiliariosis more often compared to small breed dogs (22,9%). In determining distribution be sex, males (71,4%) had shown significantly higher proportion compared to females (28,6%). Dividing the positive to dirofiliariosis animals into separate age groups showed a significant difference in infection between younger dogs (17,1%) compared to older (82,9%) than 6 years of age.

It was shown, that there is an equal possibility for the animal to get infected throughout the year (p>0,05). The highest number of cases of dirofiariosis was diagnosed in dogs raised in Kaunas district (48,6%), however, no significant differences was found between Kaunas city, district and county.

Using a combination of imidacloprid and moxidectin, 20 of dogs finished the full course of treatment of dirofilariasis with 100% effectiveness.

(8)

8

ĮVADAS

Dirofilaria repens – tai uodų platinamas filiarinis nematodas, kuris užkrečia naminius ir laukinius

mėsėdžius, taip pat dar žinoma kaip zoonotinė parazitozė. Paprastai šiuo parazitu užsikrečia šunys, katės ir vilkai, kuriems sukeliama nepatogeninė mėsėdžių poodinę dirofiliariozė. Be to, D. repens yra pagrindinis žmogaus dirofiliariozės sukėlėjas Senajame žemyne (1). Parazitozė registruojama daugelyje Europos šalių, pietinėje Azijos dalyje, Afrikos regionuose bei pasitaiko įvežtiniai atvejai į Amerikos šalis. Klimato kaitos pokyčiai kartu su padidėjusiu žmonių ir augintinių keliavimu po Europos šalis, naujų uodų rūšių, galinčių būti vektoriais, atsiradimas turi labai didelę reikšmę dirofiliariozės plitimui naujuose regionuose (2).

Didelė dalis epidemiologinės informacijos apie dirofiliariozę gaunama iš tų šalių, kuriuose ši parazitozė buvo laikoma veterinarijos ir medicinos problema. Pastaruoju metu vis daugiau informacijos suteikiama iš įvairiausių šalių, kuriose liga nebuvo dokumentuota arba trūko mokslinės medžiagos (3). Per paskutinį dešimtmetį vis daugiau dirofiliariozės atvejų fiksuojama Centrinėje ir Rytinėje Europoje, tiek šunų, tiek žmonių tarpe. Registruojami atvejai šalyse, kurios iki tol buvo laikomos neendeminėmis valstybėmis: Austrijoje, Slovakijoje, Čekijos Respublikoje ir Ukrainoje (4). Nustatyti keli atvejai dirofiliariozės užsikrėtimu šiaurinėse Europos valstybėse, patvirtina faktą, kad ši parazitozė sparčiai plinta po visą Europą. Tam įtakos turi žmonių ir jų augintinių keliavimas į endemines zonas, kuriose žmonės ar gyvūnai užsikrečia. Todėl šios ligos epidemiologinė situacija bei diagnostika yra labai aktualūs ir Baltijos šalyse (5).

Dirofiliariozė Lietuvoje pirmą kartą buvo užregistruota 2010 metais. Nuo to laiko skiriamas vis didesnis dėmesys šios parazitozės epidemiologinei situacijai ir diagnostikai, nustatant šios ligos paplitimą Lietuvoje. Remiantis naujausių tyrimų duomenimis, Lietuvoje registruojami autochrominiai dirofiliariozės atvejai šunų ir žmonių tarpe. Tai patvirtina faktą, kad dėl susidariusių tinkamų sąlygų, dirofiliariozė plinta į tas šalis, kuriose parazitozė nebuvo registruojama (6). Šiame darbe yra pateikiami tyrimai ir rezultatai apie šunų Dirofilaria repens paplitimą Kauno apskrityje.

TIKSLAS: Išsiaiškinti šunų Dirofilaria repens užsikrėtimą ir paplitimą Kauno apskrityje. UŽDAVINIAI:

(9)

9 3. Nustatyti parazitų paplitimą pagal sezoniškumą ir augintinio laikymo vietą.

(10)

10

1. LITERATŪROS APŽVALGA

Dirofilaria repens parazitai – priklauso nematodų klasės helmintams. Šie parazitai priskiriami Dirofilaria genčiai, Onchocercidea šeimai, Dirofilarrinae pošeimiui, Spirurida būriui (7). Šiais

helmintais dažniausiai užsikrečia šunys, katės ir laukiniai mėsėdžiai. Pastaruoju metu vis daugiau atvejų fiksuojama, kai dirofiliarijozė užsikrečia ir žmonės (8). Šie parazitai lokalizuojasi poodiniame ir tarpraumeniniame jungiamajame audinyje sudarydami mazgelius, žmonių užsikrėtimo atvejais, dažniausiai parazitai fiksuojami konjuktyvose, poodiniame jungiamajame audinyje (9,11). Pagrindiniai vektoriai, platinantys parazitozę tai Anopheles spp., Aedes spp. ir Culex spp. genties uodai. Remiantis literatūros duomenimis, šią helmintozę gali platinti apie 60 skirtingų uodų rūšių (10,13). Mėsėdžiai, sergantys šia parazitoze, dažniausiai nerodo jokių klinikinių simptomų susijusių su odos problemomis ir yra besimptomiai šios ligos nešiotojai (12).

1.1 Dirofilaria repens morfologija

Suaugę Dirofilaria repens parazitai savo dydžiu mažesni nei Dirofilaria immitis. D. repens parazitų patelės yra didesnės už patinėlius. Literatūroje nurodoma, kad patelių dydis gali svyruoti nuo 100mm iki 170mm ilgio ir nuo 4.6mm iki 6.3mm pločio. Patinėlių ilgis svyruoja nuo 50mm iki 70mm., plotis nuo 3.5mm iki 4.5mm (14). Morfologine sandara, patelės nuo patinėlių skiriasi. Patinėlių užpakalinis kūno galas susisukęs kaip spiralė, o patelių minimaliai susisukęs. Patinėlio užpakalinėje dalyje esančios linijos užsibaigia ventralinėje kūno dalyje. Uodegėlė buka su dviem šoniniais latakėliais ir pailgu speneliu kaudalinėje dalyje. Patelės vulva yra 1,84 mm – 1,92 mm nuo priekinės kūno dalies ir apsupta lengvai išreikštomis lytinėmis lūpomis. Uodegėlė buka su ryškiai išreikštomis linijomis, kurios baigiasi ventralinėje kūno dalyje. D. repens nematodų kutikulė turi išskirtines išilginių briaunų ir nežymias skersines juosteles. Vidutinis išilginių briaunų skaičius siekia apie 100 vienetų, jų nėra parazito priekinėje ir užpakalinėje kūno dalyse. Daugiasluoksnės kutikulės storis siekia 10-15 μm. storio. Jos paviršius turi raukšleles, panašias į briaunas, kurių skaičius siekia 90-100 vienetų. Epidermio sluoksnio storis siekia 3-5 μm. storio. Šoninis hipodermio sluoksnis skiria raumenį į dorsalinę ir ventralinę dalis. Raumenų ląstelės susideda iš susitraukiančių ir nesusitraukiančių elementų (15). Suaugę D. repens parazitai poodiniame ar tarpraumeniniame jungiamajame audinyje gali išgyventi 2-4 metus (12) ar net 7 metus (14).

Dirofiliaria repens mikrofiliarijos gyvena ir cirkuliuoja kraujotakoje. Tai mikroskopinio dydžio

(11)

11 priekinis galas, užpakalinis – mažas, smailus, lenktas kaip skėčio rankena. Remiantis literatūros šaltiniais, mikrofiliarijos kraujotakoje išgyvena apie 2 metus (14,15).

1.2 Vystymasis

Visos Dirofilaria spp. parazitų rūšys turi panašų vystymosi ir parazitavimo ciklą, kurio metu užkrečia didelę dalį žinduolių, įskaitant mėsėdžius, graužikus ir primatus (16). Dirofilaria spp. nematodų vystymasis pereina 5 stadijas, kurių metu reikalingas tarpinis ir galutinis šeimininkai (17). Kaip pavaizduota 1 paveikslėlyje, uodai - tarpiniai šeimininkai, siurbdami kraują iš užsikrėtusio šuns, nuryja L1 stadijos lervą, kuri netrukus virsta L2 stadijos lerva, nukeliauja 5 Malpigijaus vamzdelius, po to per 10-20 dienų virsta L3 infekcine lerva (12). Infekcinės lervos vystymasis priklauso nuo temperatūros pokyčių. Esant 27 – 30oC temperatūrai, invazinėmis lervomis tampa per 8 – 13 dienų, 24 – 26 oC temperatūra 10 – 12 dienų, 22 oC temperatūrai, per 16 – 20 dienų (14). Kraujasiurbių maitinimosi metu, L3 stadijos infekcinė lerva perduodama pagrindiniam šeimininkui ir prasiskverbia į poodinį jungiamąjį audinį, neriasi ir virsta L4 stadijos lerva. Per 6-7 mėnesius lerva subręsta ir virsta suaugusiu parazitu

(12).

1.3 Vektoriai

Dirofiliarijos vystymosi metu pereina penkias lervų vystymosi stadijas, kurių metu būtinas tarpinis ir galutinis šeimininkai (17). Kad nenutrūktų parazitų vystymosi stadijos, būtini tarpiniai šeimininkai –

(12)

12 vektoriai, pernešantys parazitozę. Vienos literatūros duomenimis, aprašomą, kad šią helmintozę gali platinti apie 60 skirtingų uodų rūšių (13), kitos literatūros šaltiniai nurodo apie 70 skirtingų vektorių rūšių (19,20). Pasak Simon (2012), šios parazitozės plitimui būtinos dvi sąlygos: uodų rūšys, galinčios pernešti parazitozę ir minimalus užsikrėtusių šunų suaugusiais parazitais, skaičius (21).

Tarpiniai šeimininkai, perduodantys šią parazitozę priskiriami Culicidae uodų šeimai. Literatūros duomenimis, pagrindinės uodų gentys turinčios didelę reikšmę helmintozės plitimui tai Anopheles,

Aedimorphus (Aedes) , Armigeres, Ochlerotatus, Stegomyia, Culex, Coquillettidia ir Mansonia. Kaip

pagrindiniai vektoriai, platinantys šią helmintozę Europje nurodomi Aedimorphus vexans (Aedes

vexans), Culex pipiens pipiens ir Stegomyia albopicta (Ae. Albopictus) (19). Aedes Albopictus laikomas

kaip vienas pagrindinių vektorių, platinančių dirofiliariozės infekciją. Dėl kintančių aplinkos sąlygų, šios rūšies uodai iš pietinės Europos dalies plinta šiaurinės dalies link ir netolimoje ateityje stipriai pakeis epidemiologinę situaciją mėsėdžių ir žmonių tarpe (20).

Vektorių plitimas Europoje, pirmiausiai buvo siejamas su greitu jų išplitimu ar greitu jų populiacijos tankio padidėjimu. Literatūroje nurodoma, kad tokias sąlygas vektoriams sudarė keli faktoriai: tinkamų šeimininkų prieinamumas, nariuotakojų prisitaikymas prie skirtingų aplinkos sąlygų, klimato kaitos pokyčiai (17). Dėl klimato kaitos pokyčių, vektoriai atsirado tose pasaulio vietose, kur iki šiol nebuvo paplitę. Dėl to sudaro tinkamas sąlygas helmintozės plitimui šalyse, kuriose iki šiol ši liga nebuvo paplitusi (13).

1.4 Epidemiologinė situacija

1.4.1 Dirofiliarijozės paplitimas šunų tarpe

D. repens labai plačiai paplitusi šunų ir žmonių tarpe Europos šalyse. Ši helmintozė geografiškai

(13)

13 Remiantis naujausiais literatūros šaltiniais, 2018 metais centrinėje Prancūzijos dalyje, Endro mieste, buvo atlikti laboratoriniai tyrimai, dėl dirofiliariozės paplitimo šunų veislyne. Veislyne buvo 11 Belgų aviganių ir 6 Vokiečių aviganiai, patinai, kurių amžius vyravo nuo 2 iki 10 metų. Tyrimo metu buvo ištirta 17 kraujo mėginių ir juose nustatyta dirofiliariozė, nors gyvūnai nerodė jokios klinikinės simptomatikos. Gyvūnams nuolatos buvo taikomos profilaktinės priemonės nuo ektoparazitų, tačiau repelentai atbaidantys uodus, šiuo atveju, nebuvo naudojami (23). 2016 metais Graikijos mokslininkai atliko tyrimą, kurio metu buvo atsitiktinai atrinkti ir ištirti 750 kraujo mėginiai iš 5 skirtingų šalies regionų. Nustatyta, kad dirofiliarioze užsikrėtę 48 šunys, iš jų 17 individų platina D. repens parazitus. Šių mokslininkų teigimu, dirofiliariozė Graikijoje labiausiai paplitusi šiaurinėje šalies dalyje (24). Remiantis moksliniais straipsniais, pastebėta, kad daugiausiai dirofiliariozės atvejų nustatoma skirtinguose Italijos regionuose. Iki šiol, Toskano ir Lacijo regionuose šių vektorių platinama liga nebuvo fiksuojama. 2016 – 2019 metų laikotarpyje buvo paimti 363 kraujo mėginiai helmintozei nustatyti. Atlikus tyrimus, buvo nustatyti 55 šunų užsikrėtimo atvejai dirofiliarioze, iš kurių 27 šunims patvirtinta D. repens parazitozė. Visi tiriamieji šunys nebuvo išvykę iš Italijos. Tai patvirtina faktą, kad keičiantis klimato sąlygoms, ši parazitozė vis sparčiau plinta po visą Europą (25).

(14)

14 Remiantis moksliniais straipsniais, dirofiliarozė vis greičiau plinta rytinėje Europos dalyje. Slovakijoje buvo atliktas epidemiologinis tyrimas tarnybinių šunų tarpe. Viso buvo paimti 710 kraujo mėginiai iš visos šalies regionų iš kurių 591 priklausė policijos tarnybai ir 119 priklausė karinei tarnybai. Nustatyta, kad 118 (20,1proc.) individų priklausančių policijos tarnybai buvo užsikrėtę D. repens parazitais. Taip pat du atvejai fiksuojami, kai individai buvo užsikrėtę tiek D. repens, tiek D. immitis parazitais. Ištyrus karinei tarnybai priklausančių šunų mėginius, buvo nustatyti 10 (8,4proc.) užsikrėtimo atvejų dirofiliariomis, identifikavus parazitus, visi jie priklausė D. repens rūšiai (29). 2013 metais liepos – rugsėjo mėnesiais Latvijoje mokslininkai atliko helmintozės epidemiologinį tyrimą šunų prieglaudų tarpe. Kraujo mėginiai buvo renkami iš keturių skirtingų miestų apskričių. Viso buvo ištirti 139 kraujo mėginiai, iš kurių 22 atvejams nustatyta D. repens parazitozė. Nustatyta, kad daugiau kaip 50proc. užsikrėtimo atvejų gyvūnai buvo vyresni nei 6 metai, o net 73proc. atvejų sudarė trumpaplaukiai ar vidutinio ilgio kailį turintys šunys (30). Vis labiau plintant parazitozei į rytines Europos šalis, Estijoje buvo atliktas tyrimas šių parazitų paplitimui nustatyti Estijos valstybėje. Per 2013 – 2014 metų periodą, Tartu mokslų universitete, smulkiųjų gyvūnų klinikoje, buvo ištirti 5494 kraujo mėginiai, iš kurių nustatyti 3 teigiami atvejai D. repens atžvilgiu. Gyvūnai, kurie infekuoti parazitozės, buvo vyresni nei 5 metų amžiaus, turėjo vidutinio ilgumo kailį, per savo gyvenimo laikotarpį nebuvo išvykę už Estijos ribų. Mokslininkų teigimu, dėl parazitozės plitimo į rytines Europos valstybes, gydytojai turi šią ligą priskirti prie diferencinių diagnozių ieškant tam tikrų ligų žmonių ir gyvūnų tarpe (31). Lietuvoje pirmasis dirofiliariozės atvjėjis šunų tarpe buvo nustatytas 2010 metais centrinėje Lietuvos dalyje, Veterinarijos akademijjoje, smulkiųjų gyvūnų klinikoje. Nuo to laiko parazitozė vis dažniau buvo fiksuojama smulkiųjų gyvūnų klinikose. 2013 – 2015 metais buvo renkami kraujo mėginiai dėl parazitozės paplitimo šunų tarpe. Iš viso buvo surinkti 2280 kraujo mėginiai, iš kurių 100 mėginių buvo šunų, gyvenančių prieglaudose. Mėginiai buvo renkami Kauno ir Vilniaus veterinarijos klinikose ar šiuose regionuose esančiose prieglaudose. Atlikus tyrimus, buvo nustatyta 61 (2,7proc.) dirofiliariozės užsikrėtimas šunų tarpe. Tiriamųjų gyvūnų amžius vyravo nuo 6 mėnesių iki 18 metų amžiaus. Didelė dalis tiriamųjų gyvūnų nerodė jokios klinikinės simptomatikos susijusios su šia parazitoze, helmintozė buvo nustatyta atsitiktinai (6).

(15)

15 Kiti įvežtiniai atvėjai Skandinavijos regione buvo užfiksuoti Suomijoje. 2013 metais į veterinarijos kliniką kreipėsi šeimininkai su šuniu, kad pasireiškė vėmimo ir viduriavimo simptomatika. Atlikus kraujo tyrimus buvo nustatyta mikrofiliariamija, po to morfologiškai patvirtinta D. repens parazitų invazija. Gyvūnas buvo 2 metų amžiaus, prieš metus laiko atvežtas iš Rusijos, Sankt Peterburgo. Dar vienas atvejis užfiksuotas kitoje klinikoje Helsinkyje 2015 metais. 15 mėnesių amžiaus šuniukas atvyko profilaktinei ovariohisterektomijai. Operacijos metu pilvo ertmėje buvo rastas 2 centimetrų ilgio parazitas. Atlikus parazito morfologinius tyrimus, buvo nustatyta D. repens invazija (33).

1.4.2 Dirofiliariozės paplitimas žmonių tarpe

Pastaruoju metu, literatūros šaltiniuose, vis daugiau atvejų aprašoma, kai žmonės užsikrečia šia dirofiliarioze. Dažniausiai registruojami žmonių užsikrėtimo atvejai, susiję su pavieniais poodiniais mazgeliais, kurių viduje randama imuninės sistemos paveikta, izoliuota makrofiliarija. Kai kuriais atvejais parazitai randami ne tik poodyje, bet ir konjuktyvose, plaučiuose, vyrų genitalijose, moterų krūtyse bei akyse, pilvo ertmėje. Tarp 40 žinomų Dirofiliaria spp. rūšių, labiausiai paplitusios

Dirofiliaria repens, Dirofilaria ursi, Dirofiliaria tenuis bei Dirofiliaria striata yra randamos poodiniuose

audiniuose, o tuo tarpu Dirofiliaria immitis bei Dirofiliaria spectrum dažniausiai lokalizuojasi žmonių širdyje bei kraujagyslėse (34).

(16)

16 Literatūros duomenimis, 7 atvejais žmonės nebuvo išvykę iš Lietuvos, kiti 2 du atvejai – žmonės keliavo po Europos šalis. Kaip ir būdinga ligos patogenezei, mazgeliai su parazitais susiformavo poodiniuose audiniuose (66,7proc) arba buvo fiksuoti konjuktyvose (33,3proc.) (6). 2015 metais Suomijoje aprašytas atvejis, kai poodinės dirofiliariozės infekcija pasireiškė moteriai, kuri nebuvo išvykusi iš savo šalies. Mazgelis susiformavo ant kairės rankos dilbio, kuris buvo skausmingas, suteikė diskomfortą. Taikant gydymą, jokio pagerėjimo nebuvo, todėl buvo nuspręsta mazgelį pašalinti chirurgiškai. Atvėrus mazgelį, buvo aptiktas suaugęs parazitas. Perdavus helmintą histologiniam tyrimui, buvo nustatyta Dirofilaria

spp. invazija (38). Dirofiliariozės užsikrėtimas žmonių tarpe užfiksuotas ir Danijoje. 39 metų moteris

kreipėsi pas oftolmologą, jog pastebėjo susiformavusį mazgelį viršutiniame akies voke. Atlikus kraujo tyrimus, ženklesnių pakitimų nebuvo fiksuota. Mėginys buvo išsiųstas į Rostovo mikrobiologijos ir parazitologijos laboratoriją, išsamesniems tyrimams, kur buvo nustatyti specifiniai antikūnai D. repens parazitams. Įdomu tai, kad moteris prieš pusę metų buvo išvykusi į Kiprą atostogoms ir būtent mazgelio susiformavimas sutapo su kelionės pabaiga (39). Žmonėms keliaujant po endemines šalis, vis daugiau atvejų fiksuojama kaip įvežtiniai. Ispanijoje buvo fiksuoti keli atvejai, kai žmonėms pasireiškė parazitozė, kurie lankėsi endeminėse zonose. Vienas iš jų, moteris kreipėsi pas oftolmologą, kur klinikinės apžiūros metu iš kairės akies buvo pašalintas 9 centimetrų ilgio parazitas. Atlikus histopatologinį tyrimą, buvo nustatyta Dirofilaria spp. invazija. Šiuo laikotarpiu moteris lankėsi daugelyje šalių: Tanzanijoje, Tailande, Dominikos respublikoje, Italijoje, Prancūzijoje, Malaizijoje ir Katalonijoje. Todėl galima teigti, kad kelionių metu moteris greičiausiai ir užsikrėtė vektorių platinama liga (40).

1.5 Klimato kaitos pokyčiai ir kiti veiksniai dirofiliariozės paplitimui

Literatūroje aprašoma, kad keičiantis klimato sąlygoms, susidaro tinkamos sąlygos vektorių platinamoms ligoms plisti į tuos regionus, kuriuose iki šiol šios ligos nebuvo fiksuojamos. Mokslininkai teigia, kad iki šio amžiaus pabaigos temperatūra vidutiniškai padidės nuo 1.1oC iki 6.4oC. Visuotinis atšilimas veikia vektorių-parazitų-šeimininkų sistemas, skatindamos tiek vektorių, tiek parazitų vystymosi ir išgyvenamumo pokyčius bei sezoninio perdavimo pokyčius. Tai rodo, kad šylant ir keičiantis klimatui, susidaro palankios sąlygos vektoriams plisti į šiaurinę Europos dalį, kartu platinti parazitozę, kuri iki šiol nebuvo būdinga šioms šalims (41).

(17)

17 susidaro tinkamos sąlygas vektorių populiacijos augimui. Šių pokyčių derinys – urbanizacija ir klimato kaita prisideda prie spartaus dirofiliariozės paplitimo naujuose pasaulio regionuose (41).

Būtina sąlyga dirofiliariozės plitimui – tarpiniai šeimininkai - vektoriai. Dėl klimato kaitos pokyčių keičiasi jų rūšių gausa ir įvairovė, maitinimosi ir veiklos įpročiai. Todėl visų šių veiksnių įtaką reikia įvertinti kartu. Kai uodų gausu, infekcijos rizikai sumažinti nepakanka rezervuarų skaičiaus sumažinimo. Priešingu atveju ligos išplitimas regionuose, kuriuose anksčiau nebuvo infekcijos, leidžia parazitams patekti į šunų populiacijas, kurios yra mažiau atsparios nei tos, kurios gyvena endemijos regionuose (41).

1.6 D. repens nustatymo būdai

Dažniausiai dirofiliariozės diagnostika remiasi klinikiniais požymiais – kuomet nustatomi odos pažeidimai, mazgeliai, niežulys. Didelė dalis gyvūnų infektuotų dirofiliariozės nerodo jokių klinikinių simptomų ir mikrofiliarijos atsitiktinai aptinkamamos cirkuliuojančioje kraujotakoje. Norint patvirtinti diagnozę, galima atlikti įvairiausius diagnostinius tyrimus. Dažniausiai naudojami diagnostininiai metodai nustatant mikrofiliarijas: kraujo tepinėlio tyrimas, modifikuotas Knott‘o testas, PGR molekulinis tyrimas (1).

Kraujo tepinėlio tyrimas – vienas iš paprasčiausių mikrofiliarijų nustatymo metodų, bet nepakankamai tikslus. Ant objektinio stiklelio užlašinamas iš EDTA mėgintuvėlio ar heparinizuotas kraujo lašas, uždengiamas dengiamuoju stikleliu ir mikroskopuojama 40x padidinimu. Ieškoma gyvų, judančių mikrofiliarijų (42).

Knott’o testas – laikomas “auksiniu standartu” nustatant mikrofiliarijas kraujo mėginiuose. 1ml tiriamojo kraujo sumaišoma su 9ml 2proc. formalino tirpalu ir supilama į 15ml mėgintuvėlį. Mėgintuvėlis kelis kartus sumaišomas, po to centrifuguojamas 5 minutes 1500 apsisukimų per minutę greičiu. Gavus mėginį, skystoji viršutinė dalis pašalinama, o susidariusios nuosėdos sumaišomos su 0,5proc. metileno mėlynojo suspensija. Su pipete ant objektinio stiklelio uždedami keli lašai tiriamosios medžiagos, dengiama dengiamuoju stikleliu ir mikroskopuojama. Ieškoma gyvų, judančių mikrofiliarijų (1).

PGR molekulinis tyrimas naudojamas dirofiliarijų rūšių nustatymui. Specifiniam D.

repens nustatymui buvo sukurti įvairūs metodai , tokie kaip daugybinės PGR, nukreiptos į kelias

(18)

18 laiko PGR jautrumas leidžia aptikti nedidelį genomo DNR kiekį šunų kraujyje, kurie gali būti naudingi epidemiologiniams tyrimams (1).

1.7 Gydymo metodai

Dirofiliariozės gydymas literatūros šaltiniuose kol kas labai plačiai nėra aprašytas. Pagrindinis gydymo principas, turėtų būti – sunaikinti kraujotakoje cirkuliuojančias mikrofiliarijas ir užkirsti kelią naujam jų atsiradimui. Remiantis moksliniais šaltiniais, buvo atlikti tyrimai kai dirofiliariozės gydymui buvo pasirinktas moksidektinas 2,5 proc. su imidaklopridu 10 proc. užlašinamasis tirpalas (Advocate, Bayer). Pietinėje Vengrijos dalyje esančioje klinikoje, šiais preparatais buvo gydomi 64 šunys, užsikrėtę dirofiliarijomis. Jie buvo suskirstyti į dvi grupes: pirma grupė - 28 šunys buvo gydomi 6 mėnesius iš eilės, kas 30 dienų panaudojant medikamentus, antra grupė - 36 šunys buvo gydomi 6 mėnesius iš eilės, kas 14 dienų. Pakartojus kraujo mėginius po 14 dienų nuo gydymo pradžios, iš 44 individų, 38 mėginiuose nebuvo aptikta mikrofiliarijų. Po mėnesio laiko nuo gydymo pradžios, iš visų tiriamųjų buvo nustatytas tik vienas teigiamas atvejis mikrofiliarijos atžvilgiu. Po dviejų mėnesių nuo gydymo pradžios, gydomųjų šunų tarpe, mikrofiliarijų nebebuvo fiksuojama. Vienam gydomajam šuniui po 3 karto naudojant medikamentus pasireiškė šalutinis poveikis – pykinimas, vėmimas, sumažėjęs apetitas. Tai rodo, jog šis gydymo principas yra pakankamai saugus ir efektyvus (43).

Kitu atveju, vienoje Italijos veterinarijos klinikoje šunų dirofiliariozės gydymui buvo pasirinkta 0,5 mg/kg milbemicimo oksino ir 5mg/kg prazikvantelio kramtomosios tabletės pavadinimu Milbemax®. Tyrime dalyvavo 219 šunų, kuriems nustatyta D. repens parazitų invazija. Jie buvo suskirstyti į dvi grupes: pirmąją grupę sudarė 111 šunų, kuriems buvo skiriamos tabletės, antrojoje grupėje buvo 108 šunys, kuriems gydymas dėl dirofiliariozės nebuvo taikomas. Medikamentai buvo naudojami kas 4 savaites, 12 mėnesių iš eilės. Po gydymo, tyrimai buvo pakartoti: pirmoje grupėje mikrofiliarijų atvejų nebebuvo fiksuojama (100 proc.), antroje grupėje 6 (94,7 proc.) šunims buvo nustatyta mikrofiliarijų invazija. Gavus tyrimų rezultatus, mokslininkai teigė, jog šie medikamentai yra saugūs ir efektyvūs dirofiliariozės gydymui (44).

(19)
(20)

20

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA

2.1 Tyrimo vieta ir laikas

Tyrimas buvo atliktas 2018 – 2019 metais, Kaune esančioje X veterinarijos klinikoje.

2.2 Tyrimo objektai

Tyrimo metu buvo ištirta 978 šunų kraujo mėginiai. Tiriamieji gyvūnai buvo suskirstyti į tris skirtingas svorio grupes: šunys, sveriantys iki 10 kilogramų, priklausė pirmai grupei. Šunys, sveriantys 11 – 30 kilogramų, priklausė antrai grupei. Šunys, sveriantys daugiau nei 31 kilogramą, priklausė trečiai grupei. Tiriamieji gyvūnai buvo suskirstyti pagal lytį, amžių, rajoną/gyvenvietę, kurioje yra auginami.

2.3 Tyrimo eiga

Klientui apsilankius su pacientu veterinarijos klinikoje, pirminis dėmesys suteikiamas registratūroje. Jei naujas pacientas, užvedama ligos istorija. Nukreipus pacientą pas veterinarijos gydytoją, pirmiausiai surenkama išsami anamnezė, atliekama klinikinė apžiūra. Priklausomai nuo situacijos, gydytojas kartu su šeimininku nusprendžia dėl kraujo tyrimų. Kraujo mėginiai dažniausiai buvo imami iš: Vena Cephalica; Vena Saphena; Vena Jungularis. Kraujo mėginiai buvo imami į EDTA mėgintuvėlius arba mėgintuvėlius su antikoaguliantinėmis medžiagomis. Po to kraujo tyrimai pristatomi į laboratoriją. Atliekamas kraujo tepinėlio tyrimas, kai kuriais atvejais Knoto tyrimas ir PGR molekulinis tyrimas.

2.3.1 Kraujo paėmimas iš venos

(21)

21 su antikoaguliantinėmis medžiagomis. Paėmus reikiamą kiekį kraujo, dūrio vieta aseptizuojama, užspaudžiama vatos diskeliu, nuimama timpa. Kraujas pristatomas į laboratoriją tyrimams.

Kitais atvejais, kai kraujas imamas iš V. saphena naudojamos tos pačios medžiagos. Gyvūnas guldomas ant šono, fiksuojama užpakalinė koja ties kelio sąnariu. Uždedama timpa aukščiau kelio sąnario, kraujo paėmimo technika tokia pati kaip ir iš V. cephalica. Imant kraują iš V. jungularis gyvūnui galva ištiesiama ir šiek tiek pasukama į šoną. Ties mentės grioveliu užspaudžiama vena, kad prisipildytų. Kraujo paėmimo technika lygiai tokia pati, kaip ir anksčiau paminėtuose atvejuose. Kraujas iš V.

jungularis dažniausiai buvo imamas mažų ar miniatiūrinių veislių šunims.

2.3.2 Kraujo tepinėlio tyrimas

Pristačius kraujo mėginius į laboratoriją, atliekami pasirinkti tyrimai. Atliekamas kraujo tepinėlio tyrimas. Iš EDTA kraujo mėgintuvėlio pipete paimamas kraujo lašas ir užlašinamas ant objektinio stiklelio vidurio. Kraujas uždengiamas dengiamuoju stikleliu taip, kad neliktų oro tarpų. Mikroskopuojama 40x padidinimu, ieškoma gyvų ir judančių mikrofiliarijų. Visiems tirtiems gyvūnams, buvo atliekamas kraujo tepinėlio tyrimas.

2.3.3 Knoto testo tyrimas

Knoto testas laikomas vienas tiksliausių tyrimo metodų nustatant mikrofiliarijas. Tyrimui reikalingas 1ml tiriamojo kraujo, 9 ml 2proc. formalino tirpalo. Mėginys sumaišomas, centrifuguojamas 1500 apsisukimų per minutę greičiu, 5 minutes. Iš mėginio su pipete paimamas vienas lašas gautų nuosėdų, užlašinamas ant objektinio stiklelio, sumaišoma su 0,5proc. vienu lašu metileno mėlynojo tirpalu. Uždengiama dengiamuoju stikleliu ir

2pav.Kraujo tepinėlyje

nustatyta mikrofiliarija Vet. Gydytoja B.

Bandzevičiūtė

(22)

22 mikroskopuojama 10x arba 40x padidinimu, ieškoma mikrofiliarijų. Knoto testas buvo atliktas 200 tiriamųjų mėginių, taip pat visiems mėginiams, kuriems buvo nustatyta mikrofiliaremija.

2.3.4 PGR molekulinis tyrimas

Atlikus kraujo tepinėlio ir Knoto tyrimus bei nustačius mikrofiliaremiją, 5 teigiami mikrofiliarijų mėginiai buvo išsiųsti į laboratoriją PGR molekuliniams tyrimams, nustatyti mikrofiliarijų rūšį. Visais 5 atvejais buvo patvirtinta mikrofiliarijų invazija bei nustatyta D. repens parazitų rūšis.

2.4 Užsikrėtusių šunų trumpa anamnezė

1. Sibiro haskis, patinas, 13m. Kreipėsi į kliniką, nes prieš kelias valandas gyvūną pertrenkė mašina. Kraujo tepinėlyje fiksuotos mikrofiliarijos. Skirtas gydymas mikrofiliariozei gydyti, ligos baigtis nežinoma. Rokai, Kauno rajonas.

2. Sibiro haskis, patelė, 8m. Kreipėsi į kliniką, nes apie savaitę laiko fiksuoja kraujingas išskyras iš makšties. Kraujo tepinėlyje rastos mikrofiliarijos. Skirtas gydymas mikrofiliariozei gydyti, gyvūnas pasveiko. Zapyškis, Kauno rajonas.

3. Vokiečių aviganis, patinas, 10m. Kreipėsi į kliniką, nes gyvūnas kelios dienos sunkiau tuštinasi ir šlapinasi. Kraujo tepinėlyje fiksuotos mikrofiliarijos. Skirtas gydymas mikrofiliariozei gydyti, gyvūnas pasveiko. Kaišiadorys, Kauno apskritis.

4. Mišrūnas, patinas, 9m. Kreipėsi į kliniką, nes apie parą laiko intensyviai vemia ir viduriuoja. Kraujo tepinėlyje nustatytos mikrofiliarijos. Skirtas gydymas mikrofiliariozei gydyti, gyvūnas pasveiko. R. Kalantos g., Kaunas.

5. Vokiečių dogas, patinas, 11m. Kelios dienos šuo vangus, nenori ėsti, pasak šeimininkų padidėjusi pilvo apimtis. Kraujo tepinėlyje fiksuotos mikrofiliarijos. Skirtas gydymas mikrofiliariozei gydyti, gyvūnas nugaišo. Akademija, Kauno rajonas.

6. Belgų aviganis, patelė, 5m. Kreipėsi į kliniką, nes kelias diena šlubuoja kaire užpakaline koja. Kraujo tepinėlyje fiksuotos mikrofiliarijos. Skirtas gydymas mikrofiliariozei gydyti, gyvūnas pasveiko. Raudondvaris, Kauno rajonas.

(23)

23 8. Belgų aviganis, patinas, 7m. Kreipėsi į kliniką, nes apie savaitę laiko šlapinasi su kraujo priemaiša. Kraujo tepinėlyje buvo fiksuotos mikrofiliarijos. Skirtas gydymas mikrofiliariozei gydyti, gyvūnas pasveiko. Alsėdžių g. Kaunas.

9. Mišrūnas, patelė, 3m. Kreipėsi į kliniką, nes kelias dienas šuo vangus, prieš tai ištraukė erkę, nuo ektoparazitu apsauginių priemonių nenaudoja. Kraujo tepinėlyje fiksuotos mikrofiliarijos ir

Babesia canis. Skirtas gydymas mikrofiliariozei gydyti, gyvūnas pasveiko. Ringaudai, Kauno

rajonas.

10. Vokiečių aviganis, patinas, 11m. Kreipėsi į kliniką, nes pastaruoju metu silpnos užpakalinės kojos, sutrikusi koordinacija. Kraujo tepinėlyje fiksuotos mikrofiliarijos. Skirtas gydymas mikrofiliariozei gydyti, gyvūnas nugaišo. Neveronys, Kauno rajonas.

11. Mišrūnas, patinas, 12m. Kreipėsi į kliniką, nes staiga padidėjo pilvo apimtis, pasireiškė seilėtekis, tankus lekavimas. Kraujo tepinėlyje rastos mikrofiliarijos. Skirtas gydymas mikrofiliariozei gydyti. Ligos baigtis nežinoma. Lapės, Kauno rajonas.

12. Mišrūnas, patinas, 10m. Pastaruoju metu sunkiau keliasi, sunkiai vaikšto, sutrikusi visų galūnių propriorecepcija. Kraujo tepinėlyje buvo fiksuotos mikrofiliarijos. Skirtas gydymas mikrofiliariozei gydyti, gyvūnas pasveiko. Jazminų g., Kaunas.

13. Šiurkščiaplaukis taksas, patinas, 6m. Medžioklės metu susipjovė su kitu šunimi. Fiksuojamos dvi plėštinės-kąstinės žaizdos ventralinėje kaklo srityje. Kraujo tepinėlyje buvo fiksuotos mikrofiliarijos. Skirtas gydymas mikrofiliariozei gydyti, gyvūnas pasveiko. Raudondvaris, Kauno rajonas.

14. Mišrūnas, patinas, 17m. Prieš kelias dienas šeimininkai ištraukė erkę. Nuo šiandien gyvūnas vangus, neėda, nelaka, šlapimas – tamsiai rudos spalvos. Kraujo tepinėlyje fiksuotos mikrofiliarijos ir Babesia canis. Skirtas gydymas mikrofiliariozei gydyti, gyvūnas nugaišo. Rasytės g., Kaunas.

15. Mišrūnas, patelė, 5m. Kelias dienas gyvūnas vangesnis, nenori ėsti, lakti. Kraujo tepinėlyje fiksuojamos mikrofiliarijos. Skirtas gydymas mikrofiliariozei gydyti, gyvūnas pasveiko. Kietaviškės, Kauno apskritis.

(24)

24 17. Jorkšyro terjeras, patinas, 10m. Kelias dienas vangesnis, nenoriai lipa laiptais, neužšoka ant lovos. Kraujo tepinėlyje fiksuotos mikrofiliarijos. Skirtas gydymas mikrofiliariozei gydyti, gyvūnas pasveiko. Marių g. Kaunas

18. Vokiečių aviganis, patelė, 8m. Kreipėsi, nes greitai padidėjo pilvo apimtis, pasireiškė tankus kvėpavimas, seilėtekis, vėmimas baltomis putomis. Kraujo tepinėlyje fiksuojamos mikrofiliarijos. Skirtas gydymas mikrofiliariozei gydyti, gyvūnas pasveiko. Biržiškių g. Kaunas. 19. Vokiečių aviganis, patinas, 13m. Apie savaitę laiko silpnesnės užpakalinės kojos, sunkiau eina, sutrikusi užpakalinių kojų propriorecepcija. Kraujo tepinėlyje fiksuojamos mikrofiliarijos. Skirtas gydymas mikrofiliariozei gydyti, ligos baigtis nežinoma. Kaišiadorys, Kauno apskritis. 20. Vokiečių aviganis, patinas, 7m. Apie mėnesį laiko šeimininkų teigimu gyvūnui yra apsunkintas

kvėpavimas, netoleruoja fizinio krūvio. Kraujo tepinėlyje fiksuojamos mikrofiliarijos. Skirtas gydymas mikrofiliariozei gydyti, ligos baigtis nežinoma. Kėdainiai Kauno apskritis.

21. Sibiro haskis, patelė, 6m. Pasak šeimininkų, gyvūnas vangesnis, nenori ėsti. Kraujo tepinėlyje fiksuojama gausi mikrofiliarijų invazija. Skirtas gydymas mikrofiliariozei gydyti, ligos baigtis nežinoma. Kaunas.

22. Japonų akita, patinas, 6m. Apie dvi dienas gyvūnas vangesnis, nenori ėsti, mažiau laka. Kraujo tepinėlyje fiksuojamos mikrofiliarijos ir Babesia canis pirmuonys. Skirtas gydymas mikrofiliariozei gydyti, gyvūnas pasveiko. Pagynės km. Kauno apskritis.

23. Mišrūnas, patinas, 13m. Kelios dienos kaip gyvūnas vemia ir viduriuoja, skausmingas pilvas. Kraujo tepinėlyje fiksuojamos mikrofiliarijos. Skirtas gydymas mikrofiliariozei gydyti, ligos baigtis nežinoma. Žiežmariai, Kauno apskritis.

24. Mažasis pudelis, patelė, 7m. Šeimininkų teigimu, gyvūnas pastaruoju metu greičiau pavargsta, netoleruoja fizinio krūvio, pasireiškia kosuliai. Kraujo tepinėlyje fiksuojamos mikrofiliarijos. Skirtas gydymas mikrofiliariozei gydyti, gyvūnas pasveiko. Romainiai, Kauno rajonas.

25. Didysis Šveicarų zenenhundas, patinas, 4m. Šeimininkų teigimų, gyvūnas visą vasarą be sistemos pavemia, stipriai išliesėjo. Kraujo tepinėlyje fiksuojamos mikrofiliarijos. Skirtas gydymas mikrofiliariozei gydyti, gyvūnas pasveiko. Ramučiai, Kauno rajonas.

(25)

25 27. Sibiro haskis, patinas 14m. Atvyko į kliniką, nes gyvūnas nebeatsistoja, sutrikusi koordinacija. Kraujo tepinėlyje fiksuojamas gausus kiekis mikrofiliarijų. Skirtas gydymas mikrofiliariozei gydyti, gyvūnas nugaišo. Vaistariškių km., Kauno rajonas.

28. Vokiečių aviganis, patinas, 11m. Atvyko į kliniką profilaktinei klinikinei apžiūrai. Kraujo tepinėlyje fiksuojamos mikrofiliarijos. Skirtas gydymas mikrofiliariozei gydyti, ligos baigtis nežinoma. Žukausko g., Kaunas.

29. Vokiečių aviganis, patinas, 5m. Atvyko į kliniką, nes gyvūnas intensyviai tupinėja, sunkiai tuštinasi. Kraujo tepinėlyje fiksuojamos mikrofiliarijos. Skirtas gydymas mikrofiliariozei gydyti, gyvūnas pasveiko. Domeikava, Kauno rajonas.

30. Ši Cu, patinas, 8m. Atvyko į kliniką, nes apie savaitę laiko gyvūnas purto ir kasosi ausis. Kraujo tepinėlyje fiksuojamos mikrofiliarijos. Skirtas gydymas mikrofiliariozei gydyti, gyvūnas pasveiko. V. Krėvės pr., Kaunas.

31. Vokiečių aviganis, patinas, 15m. Atvyko į kliniką, nes gyvūnas nebepaeina, šlapinasi ir tuštinasi po savimi. Kraujo tepinėlyje fiksuojama gausi mikrofiliarijų invazija. Gyvūnas nugaišo. Neveronys, Kauno rajonas.

32. Mišrūnas, patelė, 4m. Atvyko profilaktinei burnos sanacijai. Kraujo tepinėlyje fiksuojamos mikrofiliarijos. Skirtas gydymas mikrofiliariozei gydyti, gyvūnas pasveiko. Abrikosų takas, Kaunas.

33. Vokiečių aviganis, patelė, 7m. Kreipėsi į kliniką, nes pastebėjo susidariusią žaizdą ant kairės užpakalinės kojos, šlaunies srityje. Kraujo tepinėlyje fiksuojamos mikrofiliarijos. Skirtas gydymas mikrofiliariozei gydyti, gyvūnas pasveiko. Vasarvietės g., Kaunas.

34. Vokiečių aviganis, patinas, 9m. Gyvūną pertrenkė automobilis, fiksuojamas priekinės dešinės kojos, dilbio lūžis. Kraujo tepinėlyje fiksuojamos mikrofiliarijos. Skirtas gydymas mikrofiliariozei gydyti, ligos baigtis nežinoma. Ringaudai, Kauno apskritis.

35. Labradoro retriveris, patinas, 8m. Atvyko į kliniką, nes apie parą laiko intensyviai vemia, nieko neėda, nelaka. Kraujo tepinėlyje fiksuojamos mikrofiliarijos. Skirtas gydymas mikrofiliariozei gydyti, gyvūnas pasveiko. Garliava, Kauno rajonas.

(26)

26

2.5 Gydymas

(27)

27

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1 Užsikrėtusių šunų imties charakteristika

Tyrime dalyvavo 35 skirtingų veislių šunys, kurie užsikrėtę dirofiliarioze. Gyvūnai buvo suskirstyti į skirtingas svorio ir amžiaus grupes, nustatomos dirofiliariozės atvejų paplitimas nuo svorio, lyties, amžiaus, metų laiko, kada diagnozuota liga, augintinio gyvenamosios vietos ir gydymo efektyvumo.

3.1.1 Dirofiliariozės atvejų priklausomybė nuo šuns lyties

Iš 35 dirofiliariozės užsikrėtimo atvejų, ženkliai didesnė dalis buvo nustatyta patinams 71,4 proc. (n=25), kai patelių tarpe buvo registruota tik 28,6 proc. (n=10) užsikrėtimo atvejų. Patinų atžvilgiu, duomenys statistiškai reikšmingi (p=0.011).

(28)

28 3.1.2 Dirofiliariozės atvejų priklausomybė nuo šuns svorio

0 5 10 15 20 25 30 Patinai Patelės 71,4% 28.6%

5pav. Dirofiliariozės atvejų priklausomybė nuo šuns lyties

(29)

29 Tiriamieji gyvūnai buvo suskirstyti į tris skirtingas svorio grupes. Pirmąją grupę sudarė gyvūnai sveriantys iki 10 kilogramų (n=8), antrąją grupę sudarė gyvūnai sveriantys 11 – 30 kilogramų (n=16), trečiąją grupę sudarė gyvūnai, sveriantys daugiau nei 31 kilogramą (n=11). Išvedus koreliacijas, buvo nustatytas svorio vidurkis ir standartinis nuokrypis (V±SN), kuris siekė 23.9±13.9kg. Pastebėta tendencija (6pav.), kad 11 – 30 kg svorio grupėje buvo daugiausiai užsikrėtusių individų (n=16), bet duomenys statistiškai nereikšmingi (p=0.247). Remiantis šunų svorio sklaidos diagrama, duomenys statistiškai reikšmingi (p=0.002), 20 – 35 kilogramų svorio kategorijoje.

3.1.3 Dirofiliariozės atvejų priklausomybė nuo šuns amžiaus

Tiriamieji gyvūnai buvo suskirstyti į tris skirtingas amžiaus grupes. Pirmąją grupę sudarė iki 5 metų amžiaus šunys (22,9proc.), antrąją grupę sudarė 6 – 10 metų amžiaus šunys (57,1proc.), trečiąją grupę sudarė vyresni nei 11 metų amžiaus šunys (20,0proc.). Išvedus koreliacijas, buvo nustatytas amžiaus vidurkis ir standartinis nuokrypis, kuris siekė 8.2±4.9 metų.

Remiantis sklaidos diagrama (8pav.), buvo nustatyta, kad reikšmingai daugiau (p<0.001) dirofiliarioze užsikrėtusių šunų buvo 6 – 10 metų amžiaus grupėje. Patinai buvo reikšmingai vyresni nei

(30)

30 patelės (p=0,019). 1-5 metų amžiaus grupėje buvo 4 patinai ir 4 patelės; 6-10 metų amžiaus grupėje buvo 14 patinų ir 6 patelės; ≥11 metų amžiaus grupėje buvo 7 patinai ir 0 patelių.

3.1.4 Dirofiliariozės atvejų priklausomybė nuo sezoniškumo

Ligos paplitimas šunų tarpe buvo nustatinėjamas visais metų laikais. Pagal gautus duomenis, nustatyta, kad dažniausiai liga nustatyta rudenį (37,1proc.), o rečiausiai žiemą (11,4proc.) (9pav.). Tam įtakos galėjo turėti parazitų vystymosi laikas ir jų aktyvumas tam tikru sezono metu. Proporcinis ligos nustatymas atskirais metų laikais nebuvo statistiškai reikšmingas (p=0.134).

(31)

31 9pav. Dirofiliarioze užsikrėtusių šunų ligos nustatymo procentinis pasiskirstymas atskirais

metų laikais

(32)

32 Didžiausias užsikrėtimas parazitais buvo registruojamas rugsėjo ir spalio mėnesiais (14,3 proc.), mažiausiai parazitozės atvejų buvo fiksuojama gruodžio ir gegužės mėnesiais (2,9 proc.) (10pav.). Vasario mėnesį, ligos atvejų šunų tarpe nebuvo nustatyta. Atlikus skaičiavimus, pastebėta, kad proporcinės ligų nustatymas atskirais mėnesiais reikšmingai nesiskyrė (p=0.852).

3.1.5 Dirofiliariozės atvejų priklausomybė nuo augintinio laikymo vietos

Užsikrėtę individai buvo suskirstyti į tris skirtingas grupes, pagal augintinio laikymo vietą tam tikroje teritorijoje (11 pav.). Daugiausiai užsikrėtusių šunų registruota Kauno rajone 48,6 proc. (n=17), Kauno mieste registruota 34,3 proc. (n=12) atvejų. Mažiausiai užsikrėtimų nustatyta Kauno apskrityje 17,1 proc. (n=6). Remiantis duomenų rinkiniu nustatyta, kadproporcinės vietų, kuriose auginami šunys, dalys reikšmingai nesiskyrė (p=0.074).

3.1.6 Dirofiliariozės atvejų priklausomybė nuo gydymo

Visiems užsikrėtusiems gyvūnams gydymui buvo skirtas imidakloprido ir moksidektino derinys. Nustatant gydymo efektyvumą tarp lyčių, gavome, kad pasveiko n=11 (44,0 proc.) patinų ir n=9 (90,0 proc.) patelių (12 pav.). Atsižvelgiant į šunų lytį, buvo nustatyta, kad pasveikusiųjų tarpe duomenys statistiškai reikšmingi (p=0.045) ir patelės turi didesnį šansų sąntykį pasveikti nei patinai (p=0.031).

11pav. Dirofiliarioze užsikrėtusių šunų vietos, kurioje auginamas

(33)

33 Tyrimo metu pastebėta, kad ypač reikšmingai (p=0.007) duomenys koreliavo tarp šunų amžiaus grupių su ligos baigtimi. 13 paveikslėlyje matome, kad pasveiko 75,0 proc. (n6) 1-5 m. amžiaus užsikrėtusių šunų, 70,0 proc. (n14) 6-10 m. amžiaus šunų, tačiau ≥11 metų amžiaus nepasveiko nei vienas šuo. Nugaišo 12,5 proc. (n1) 1-5 m. amžiaus užsikrėtęs šuo, 5,0 proc. (n1) 6-10 m. amžiaus šuo ir 42,9 proc. (n3) ≥11 metų amžiaus šunys.

12pav. Dirofiliarioze užsikrėtusių šunų ligos baigties procentinis pasiskirstymas, atsižvelgiant į jų

(34)

34 13pav. Dirofiliarioze užsikrėtusių šunų ligos baigties procentinis

(35)

35

4. TYRIMŲ REZULTATŲ APTARIMAS

Per 2018 – 2019 metus smulkiųjų gyvūnų X veterinarijos klinikoje buvo ištirti 978 šunų kraujo mėginiai, iš kurių 35 atvejais buvo rastos mikrofiliarijos (3,6 proc.).

Atlikus tyrimą buvo nustatyta, kad dirofiliarioze užsikrėsti gali bet kurios veislės šuo. Dažniausiai parazitozė buvo fiksuojama Vokiečių aviganių (28,6 proc.) ir mišrūnų (28,6 proc.) tarpe, o tai buvo X veterinarijos klinikoje vyraujančios pacientų grupės. Kai klinikose ar veislynuose vyraujančiose pacientų grupėse yra daugiausia dirofiliarijozės atvejų nurodoma nemažai lieratūros šaltinių, pvz. Prancūzijoje esančiame veislyne buvo nustatyti 6 dirofiliariozės atvejai Vokiečių aviganių veislės šunims (23). Tačiau skirtingų veislių užsikrėtimo palyginamųjų epidemiologinių tyrimų nustatant D. repens paplitimą kol kas atlikta mažai, todėl galima teigti, kad parazitoze užsikrečia šunys, nepriklausomai nuo jų veislės.

Remiantis statistiniais duomenimis, iš 35 užsikrėtusių individų, net 25 (71,4 proc.) atvejai registruoti patinų tarpe ir tik 10 (29,6 proc.) atvejų sudarė patelės. Duomenys nebuvo statistiškai reikšmingi (p>0.05) lyčių atžvilgiu, todėl galime teigti, jog šia parazitoze gali užsikrėsti bet kurios lyties individas. Tai atitinka Rusijoje atliktų tyrimų rezultatus, kai skirtinguose regionuose buvo registruojami įvairūs rezultatai: viename regione daugiau užsikrėtimų užfiksuota patelių tarpe, kitame regione patinų tarpe, trečiame bendras D. repens paplitimo vidurkis tarp patinų ir patelių buvo vienodas (22). Nors mūsų atliktame tyrime buvo nustatyta, kad patinai dažniau užsikrečia dirofiliarioze, tačiau negalima teigti, jog būtent patinai turi didesnę tikimybę užsikrėtimui.

Tiriamuosius gyvūnus suskirsčius į grupes pagal gyvūno svorį, buvo nustatyta, kad didžiausias užsikrėtimas fiksuojamas antroje svorio grupėje (45,7 proc.). Šie šunys dažniausiai buvo priskiriami vidutinio ar didelio dydžio grupėms. Moksliniuose šaltiniuose šunų užsikrėtimas nuo šuns svorio konkrečiai neaprašomas. Registruojami užsikrėtimo atvejai kai gyvūnai svėrė 8 kilogramus arba 40 kilogramų (4). Tai parodo, kad didesnė tikimybė užsikrėsti dirofiliarioze turi didesnių veislių šunys, kurie laikomi lauke, voljeruose, daugiau laiko praleidžiantys gamtoje su šeimininkais, medžiokliniai ar tarnybiniai šunys, kurie nuolatos transportuojami iš vienos vietos į kitą. Kadangi konkrečių duomenų apie parazitozės paplitimą tarp skirtingų dydžio šunų nėra nurodoma, galime teigti, kad parazitoze gali užsikrėsti bet kokio dydžio šunys.

(36)

36 dažniausiai pasireiškia vyresnio amžiaus individams dėl parazito vystymosi ciklo ir ilgo parazitavimo laikotarpio šunų organizme. Latvijoje atlikto tyrimo duomenys parodė, kad didžiausias užsikrėtimas dirofiliariomis buvo registruojamas šunims, vyresniems nei 6 metai (30), o Rusojoje atlikto tyrimo duomenys parodė, kad didžiausias užsikrėtimas parazitais registruojamas vyresniems nei 4 metų amžiaus šunims (22). Remiantis gautais mūsų tyrimo rezultatais ir lyginant juos su moksliniais literatūros šaltiniais, galime teigti, jog užsikrėtimas parazitais dažniau nustatomas vidutinio ir vyresnio amžiaus šunims, nei jaunų gyvūnų tarpe.

Nustatyta, kad lyginant parazitozės paplitimą atskirais metų laikais, dažniausiai užsikrėtimai registruojami vasarą (31,4 proc.) ir rudenį (37,1 proc.). Pagrindiniai faktoriai lemiantys parazitozės plitimą šiais metų laikais tai tinkama parazitų vytymuisi temperatūra ir drėgmė, padidėjęs vektorių aktyvumas ir dėl klimato kaitos atsiradusių naujos vektorių rūšys (46). Pietinėje Europos dalyje nuolatos išlieka aukšta temperatūra ir didesnė drėgmė nei Lietuvoje, todėl dirofiliariozė registruojama ištisus metus. Lietuvoje žiemos ir pavasario metu išliekant vėsiam klimatui, šiais metų periodais registruojamas nedidelis D. repens skaičius. Tačiau manoma, kad ateityje dėl klimato kaitos pokyčių, dirofiliariozė vis dažniau bus registruojama ir šaltuoju metu laiku. Mūsų tyrimuose nustatyta, jog dėl susidariusių tinkamų sąlygų parazitozė registruojama aktyviausiu vektorių judėjimo ir parazitų plitimo laikotarpiu (rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais).

Pateiktoje diagramoje matome, kad daugiausiai užsikrėtimo atvejų šunų tarpe buvo nustatyta Kauno rajone (48,6 proc.). Tai gali sąlygoti, kad gyvūnai yra laikomi lauke, voljeruose, dažniausiai vedžiojami ir turi ženkliai didesnę tikimybę užsikrėsti nei gyvūnai auginami Kauno mieste. Kadangi užsikrėtimas parazitais buvo tiriamas tik Kauno regione, negalima pasakyti koks dirofiliariozės paplitimas yra kituose regionuose ir juos palyginti.

(37)

37

IŠVADOS

1. Nustatyta, kad ištyrus 978 šunų kraujo mėginius rasti 35 (3,6 proc.) gyvūnai užsikrėtę Dirofilaria

repens nematodais.

2. Nustatyta, kad užsikrėsti D. repens statistiškai reikšmingos įtakos (p<0.05) turėjo tiriamųjų šunų svoris. Nustatyta, kad vidutinių ir didelių veislių šunys (77,1 proc.) dažniau užsikrečia parazitais nei mažų veislių šunys.

3. Ištirta, kad šunų patinai buvo dažniau užsikrėtę D. repens (71,4 proc.) lyginant su patelėmis (28,6 proc.) (p>0.05), o vyresniems nei 6 metai šunims, dirofiliariozė buvo registruojama ženkliai dažniau (82,9 proc.) negu šunims iki 6 metų amžiaus (p<0.001).

4. Nustatyta,kad skirtingi metų laikai, neturėjo ženklios įtakos D. repens ligos paplitimui (p>0.05), nors daugiausiai atvejų užregistruota rugsėjo ir spalio mėnesiais (28,6 proc.).

5. Nustatyta, kad dažniausiai D. repens pasitaikė Kauno rajone (48,6 proc.). Tačiau mūsų tyrimų imtis buvo per maža, kad būtų galima būtų statistiškai palyginti dirofiliariozės paplitimą Kauno mieste, rajone ar apskrityje (p>0.05).

(38)

38

Literatūros sąrašas

1. Gioia Capelli, Claudio Genchi, Gad Baneth, Patrick Bourdeau, Emanuele Brianti, Luís Cardoso, Patrizia Danesi, Hans-Peter Fuehrer, Alessio Giannelli, Angela Monica Ionică, Carla Maia, David Modrý, Fabrizio Montarsi, Jürgen Krücken, Elias Papadopoulos, Dušan Petrić, Martin Pfeffer, Sara Savić, Domenico Otranto, Sven Poppert and Cornelia Silaghi “Recent advances on Dirofilaria repens in dogs and humans in Europe” Parasites & Vectors (2018) 11:663

2. Claudio Genchi, Laura Rinaldi, Michele Mortarino, Marco Genchi, Giuseppe Cringoli “Climate and Dirofilaria infection in Europe” Veterinary Parasitology 163 (2009) 286–292

3. Belgrade, Serbia. July 5 - 7, 2018 “Proceedings of 6th European Dirofilaria and Angiostrongylus Days” Parasit Vectors 2018

4. Nikola Pantchev, Nina Norden, Leif Lorentzen, Marco Rosii, Ulrike Rossi, Bastian Brand, Viktor Dyachenko “Current Surveys on the Prevalence and Distribution of Dirofilaria spp. in Dogs in Germany” Parasitol Res (2009) 105:S63–S74

5. Risto Pietikäinen, Stig Nordling, Sakari Jokiranta, Seppo Saari, Petra Heikkinen, Chris Gardiner, Anne-Marie Kerttula, Tiina Kantanen, Anna Nikanorova, Sauli Laaksonen, Antti Lavikainen and Antti Oksanen “Dirofilaria repens transmission in southeastern Finland“ Parasit Vectors. 2017; 10: 561

6. Vytautas Sabūnas, Jana Radzijevskaja, Povilas Sakalauskas, Saulius Petkevičius, Birutė Karvelienė, Jolanta Žiliukienė, Indrė Lipatova and Algimantas Paulauskas “Diroflaria repens in dogs and humans in Lithuania” Parasites Vectors (2019) 12:177

7. Danuta Cielecka, Hanna Żarnowska-Prymek, Aleksander Masny, Ruslan Salamatin, Maria Wesołowska, Elżbieta Gołąb “Human dirofilariosis in Poland: the first cases of autochthonous infections with Dirofilaria repens” Annals of Agricultural and Environmental Medicine 2012m. 8. Devika Iddawela* , Kiruthiha Ehambaram, Susiji Wickramasinghe “Human ocular dirofilariasis

due to Dirofilaria repens in Sri Lanka” 2015m.

9. Razieh Parsa, Ali Sedighi, Iraj Sharifi, Mehdi Bamorovat and Saeid Nasibi “Molecular characterization of ocular dirofilariasis: a case report of Dirofilaria immitis in south-eastern Iran” BMC Infectious Diseases (2020) 20:520

(39)

39 11. R. D. Jayasinghe, S. R. Gunawardane, M. A. M. Sitheeque, and S. Wickramasinghe “A Case

Report on Oral Subcutaneous Dirofilariasis” 2015, Article ID 648278, 4 pages

12. Walter Tarello “Clinical Aspects of Dermatitis Associated with Dirofilaria repens in Pets: A Review of 100 Canine and 31 Feline Cases (1990–2010) and a Report of a New Clinic Case Imported from Italy to Dubai 2011: 578385

13. Anna Okulewicz “The impact of global climate change on the spread of parasitic nematodes” Annals of Parasitology 2017, 63(1), 15–20

14. Fernando Simón, Mar Siles-Lucas, Rodrigo Morchón, Javier González-Miguel, Isabel Mellado, Elena Carretón, and Jose Alberto Montoya-Alonso “Human and Animal Dirofilariasis: the Emergence of a Zoonotic Mosaic“ 2012 Jul; 25(3): 507–544

15. Cerbo di A, Genchi M, Manfredi T.M. Biology of filarial worms parasitizing dogs and cats. Mappe parasitologische 2007;8:41

16. James H. Diaz, MD, Dr PH “Increasing Risks of Human Dirofilariasis in Travelers“ 1 March 2015, Pages 116–123

17. Domenico Otranto, Filipe Dantas-Torres, Emanuele Brianti, Donato Traversa, Dusan Petrić, Claudio Genchi, Gioia Capelli „Vector-borne helminths of dogs and humans in Europe“ Published: 16 January 2013

18. Rodrigo Morchón, E. Carretón, J. González-Miguel and I. Mellado-Hernández “Heartworm disease (Dirofilaria immitis) and their vectors in Europe – new distribution trends“ Front. Physiol., 12 June 2012

19. Eva Bocková, Ivo Rudolf, Alica Kočišová, Lenka Betášová, Kristýna Venclíková, Jan Mendel, and Zdeněk Hubálek “Dirofilaria repens microfilariae in Aedes vexans mosquitoes in Slovakia“ 2013; 112(10): 3465–3470

20. Claudio Genchi, Laura Rinaldi, Michele Mortarino, Marco Genchi, Giuseppe Cringoli “Climate and Dirofilaria infection in Europe” Veterinary Parasitology 163 (2009) 286–292

21. Hans-Peter Fuehrer, Herbert Auer, Michael Leschnik, Katja Silbermayr, Georg Duscher, Anja Joachim „Dirofilaria in Humans, Dogs, and Vectors in Austria (1978–2014)—From Imported Pathogens to the Endemicity of Dirofilaria repens“ Published: May 19, 2016

(40)

40 23. YouneLaidoudi, David Ringot, Stéphanie Watier-Grillot, Bernard Davoust, and Oleg Mediannikov “A cardiac and subcutaneous canine dirofilariosis outbreak in a kennel in Central France” Published online 2019 Dec 16

24. Anastasia Diakou, Emmanouil Kapantaidakis, Androniki Tamvakis, Vassilios Giannakis, Nina Strus „Dirofilaria infections in dogs in different areas of Greece“ Published: 20 September 2016

25. Fabio Macchioni, Gianluca Sed, Francesca Cecchi “Canine filarial infections in an area of Central Italy (Tuscany-Latium border) historically free from the disease” April 2020, 100404

26. Aleksandar Tasić, Suzana Tasić-Otašević, Simona Gabrielli, Nataša Miladinović-Tasić, Aleksandra Ignjatović, Jovana Đorđević, Sanda Dimitrijević, and Gabriella Cancrini “Canine Dirofilaria Infections in Two Uninvestigated Areas of Serbia: Epidemiological and Genetic Aspects“ 2012 Dec; 12(12): 1031–1035

27. Róbert Farkas, Viktória Mag, Mónika Gyurkovszky, Nóra Takács, Károly Vörös & Norbert Solymosi „The current situation of canine dirofilariosis in Hungary” Published: 21 November 2019

28. Karin Sonnberger, Georg G. Duscher, Hans-Peter Fuehrer & Michael Leschnik „Current trends in canine dirofilariosis in Austria—do we face a pre-endemic status?“ Published: 13 February 2020

29. M. Miterpa´kova, D. Antolova, Z. Hurnı´kova , P. Dubinsky, A. Pavlacˇka2 and J. Ne´meth “Dirofilaria infections in working dogs in Slovakia” Journal of Helminthology (2010) 84, 173– 176

30. Veksins, A. Kruklite, A., Keidane, D., Matise-Van Houtana, I. “Dirofilaria repens infection among dogs in Latvian animal shelters during 2013 [2014]“

31. Pikka Jokelainen, Paul F. Mo˜tsku¨ la, Petra Heikkinen, Epp U¨ levaino, Antti Oksanen, and Brian Lassen “Dirofilaria repens Microfilaremia in Three Dogs in Estonia” 2016

32. Bente K Sævik, Einar Jörundsson, Teresa Stachurska-Hagen, Kristoffer Tysnes, Hege Brun-Hansen, Henriette C Wikström3 and Lucy J Robertson “Dirofilaria repens infection in a dog imported to Norway” Veterinaria Scandinavica 2014, 56:6

(41)

41 34. Sven Poppert, Maike Hodapp, Andreas Krueger, Guido Hegasy, Wolf-Dirk Niesen. Winfriend V. Kern, Egbert Tannich. Dirofilaria repens infection and concomitant meningoencephalitis. Emerging Infectious Diseases, No. 11, November 2009

35. Quentin Hennocq, Aloïs Helary, Alexandre Debelmas, Gentiane Monsel, Amandine Labat, Chloé Bertolus, Coralie Martin and Eric Caumes “Oral migration of Dirofilaria repens after creeping dermatitis” Parasite 27, 16 (2020)

36. A.M. Džamić, I.V. Čolović, V.S. Arsić-Arsenijević, S. Stepanović „Human Dirofilaria

repens infection in Serbia“ June 2009 , pp. 129-137

37. Larisa Alexandrovna Ermakova, Sergey Andreevich Nagorny, Elena Yurievna Krivorotova, Natalia Yurievna Pshenichnaya, Olga Nikolaevna Matina “Dirofilaria repens in the Russian Federation: current epidemiology, diagnosis, and treatment from a federal reference center perspective” 2014.02

38. Risto Pietikäinen, Stig Nordling, Sakari Jokiranta, Seppo Saari, Petra Heikkinen, Chris Gardiner, Anne-Marie Kerttula, Tiina Kantanen, Anna Nikanorova, Sauli Laaksonen, Antti Lavikainen and Antti Oksanen “Dirofilaria repens transmission in southeastern Finland” Parasites & Vectors (2017) 10:561

39. Kristine Klintebjerg, Eskild Petersen, Natalia Yurievna Pshenichnaya, Larisa Alexandrovna Ermakova, Sergey Andreevich Nagorny, Carsten Schade Larsen “Periorbital Dirofilaria repens imported to Denmark: A human case report” 2014.12

40. Pedro Laynez-Roldán1 & Josué Martínez-de la Puente2,3 & Tomás Montalvo3,4 & Jordi Mas5 & José Muñoz1 & Jordi Figuerola2,3 & Natalia Rodriguez-Valero “Two cases of subcutaneous dirofilariasis in Barcelona, Spain” 26 September 2018

41. Fernando Simón, Mar Siles-Lucas, Rodrigo Morchón, Javier González-Miguel, Isabel Mellado, Elena Carretón, Jose Alberto Montoya-Alonso “Human and Animal Dirofilariasis: the Emergence of a Zoonotic Mosaic“ 2012 Jul; 25(3): 507–544

42. Johannes Magnis, Susanne Lorentz, Lisa Guardone, Felix Grimm, Marta Magi, Torsten J Naucke and Peter Deplazes “Morphometric analyses of canine blood microfilariae isolated by the Knott’s test enables Dirofilaria immitis and D. repens species-specific

and Acanthocheilonema (syn. Dipetalonema) genus-specific diagnosis“ Parasit Vectors. 2013 43. Éva Fok & Olga Jacsó & Zsolt Szebeni & András Győrffy & László Sükösd & Zoltán Lukács &

(42)

42 Parasitol Res (2010) 106:1141–1149

44. Angela Di Cesare, Gabriele Braun, Emanuela Di Giulio, Barbara Paoletti, Vincenzo Aquilino, Roberto Bartolini, Francesco La Torre, Silvana Meloni, Jason Drake, Federico Pandolfi, Stefania Avolio, and Donato Traversa “Field clinical study evaluating the efficacy and safety of an oral formulation containing milbemycin oxime/praziquantel (Milbemax®, Novartis Animal Health) in the chemoprevention of the zoonotic canine infection by Dirofilaria repens“ Parasit Vectors. 2014; 7: 347

45. Alessio Giannelli a, Rafael Antonio Nascimento Ramos a, Donato Traversa b, Emanuele Brianti c, Giada Annosciaa, Francesca Bastelli d, Filipe Dantas-Torres a,e, Domenico Otranto “Treatment of Dirofilaria repens microfilariaemia with a combination of doxycycline hyclate and ivermectin” 2013

Riferimenti

Documenti correlati

PARAFUNKCIJOS Vaikų amžius, n (%) Čiulptuko, piršto, liežuvio, lūpų čiulpimas Lūpų, nagų, pieštukų kramtymas Griežimas dantimis Liežuvio laikymas tarp dantų

2008 metais buvo ištirta 1609 veislinių kiaulių bandų ir 3508 kiaulių bandos, kuriose laikomos veislin÷s ir prekin÷s kiaul÷s. Tyrimai buvo atliekami 24 ES šalyse nar÷se,

Abejonių nekeliantis babeziozės diagnozavimas gali būti tik radus eritruocituose Babesia pirmuonis, todėl visiems 84 (100 proc.) pacientams buvo atliekamas

Analizuojant teritorinio miškingumo, vandens telkinių kiekio, metų laiko, skirtingų prevencinių priemonių naudojimo įtaką bendram Lietuvos ir skirtingų apskričių

Lyginant babeziozės paplitimą tarp skirtingų veterinarijos klinikų 2017 metais, matome, kad daugiausiai susirgusių šunų buvo Kauno „X“ klinikoje 21 (41

repens mikrofiliarijų koncentracija šunų kraujyje buvo pastebėta tarp 22 valandos ir 3 valandos ryto, o Italijoje didžiausia koncentracija rasta nakties metu (43).. Kai kurie

Nustatyta, kad šuns amžius turi nedidelės įtakos užsikrėtimui – jaunesni nei 3 metų amžiaus šunys dažniau užsikrečia ektoparazitais (35,92%).. Ryškiausiai tai matoma

Įvertinti dažniausiai nustatytų mezenchiminių navikų pasireiškimą įvairių amžiaus grupių, veislių ir lyties šunims ir katėms.7. 1