Medicinos akademija
Visuomenės sveikatos fakultetas
Profilaktinės medicinos katedra
`
Svetlana Varga
PAAUGLIŲ SVEIKATAI PALANKAUS ELGESIO SĄSAJOS
SU SOCIALINE PARAMA IR SAVĘS VERTINIMU
Magistro diplominis darbas
(Visuomenės sveikata: vaikų ir jaunimo sveikata)
Mokslinė vadovė Prof. dr. Aušra Petrauskienė
SANTRAUKA
Visuomenės sveikata (Vaikų ir jaunimo sveikata)
PAAUGLIŲ SVEIKATAI PALANKAUS ELGESIO SĄSAJOS SU SOCIALINE PARAMA IR SAVĘS VERTINIMU.
Svetlana Varga
Mokslinė vadovė Prof. dr. Aušra Petrauskienė
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Profilaktinės medicinos katedra. Kaunas; 2015. 71 p.
Darbo tikslas. Įvertinti sąsajas tarp paauglių sveikatai palankaus elgesio ir socialinės paramos bei savęs vertinimo.
Uždaviniai. Išanalizuoti vyresniųjų klasių mokinių sveikatai palankų elgesį. Įvertinti šeimos ir bendraamžių aplinkos teikiamą socialinę paramą paaugliams. Išanalizuoti paauglių savęs vertinimą. Nustatyti paauglių sveikatai palankaus elgesio ir socialinės paramos bei savęs vertinimo sąsajas.
Tyrimo metodika. Tyrime dalyvavo 11 ir 12 klasių mokiniai (n=282): 154 vaikinai (55 proc.) ir 128 merginos (45 proc.). Apklausai naudotas Sveikatai palankaus elgesio klausimynas, Rosenbergo savęs vertinimo skalė ir Suvoktos socialinės paramos įvertinimui skirta skalė. Kokybinių ryšių vertinimui buvo naudojamas Chi kvadratu kriterijus. Skirtumų patikimumas laikytas reikšmingu, kai p<0,05.
Rezultatai. Daugiau kaip pusė tiriamųjų (57,8 proc.) kasdien mažiausiai 30 min. užsiėmė fizine veikla, vaikinų daugiau negu merginų (p<0,05); didžioji dalis (78,8 proc.) 2 kartus per dieną valėsi dantis, merginų daugiau negu vaikinų (p<0,05); pusė (52,1 proc.) reguliariai lankėsi pas odontologą, merginų daugiau negu vaikinų (p<0,05); apie du trečdaliai (63,8 proc.) yra atsargūs megzdami kontaktus su kitais žmonėmis, merginos atsargesnės negu vaikinai (p<0,05). Daugiau negu pusė (58,5 proc.) tiriamųjų nevartojo alkoholio ir apie ketvirtadalis nerūkė (28,4 proc.), vaikinų daugiau negu merginų (p<0,05). Vaikinai daugiausiai paramos sulaukė iš tėvo (66 proc.) ir brolio/sesers (51,5 proc.), merginos – iš vaikino (64,0 proc.) ir geriausio draugo/draugės (62,9 proc.). Du trečdaliai tiriamųjų (65,9 proc.) save vertino gerai. Mamos parama siejosi su daržovių valgymu; tėvo ir bendraamžių parama – su paauglių fiziniu aktyvumu, pozityviu mąstymu, gebėjimu įveikti stresą, kreiptis į kitus iškilus sunkumams; tėvų ir geriausio draugo/draugės parama siejosi su burnos ir kūno higiena; vaikino/merginos parama – su saugos diržo užsisegimu ir vaisių valgymu. Paauglių savęs vertinimas buvo susijęs su gebėjimu įveikti stresą/įtampą, pozityviu mąstymu, kreipimusi pagalbos į kitus iškilus sunkumams, laiko su draugais praleidimu.
Išvados. Daugiau kaip pusės paauglių elgesys buvo palankus sveikatai. Vaikinai buvo fiziškai aktyvesni, merginos labiau rūpinosi burnos higiena ir buvo atsargesnės mezgant kontaktus su kitais žmonėmis. Daugiau vaikinų negu merginų, neturėjo žalingų įpročių. Daugiausia paramos tiriamieji sulaukė iš tėvo, vaikinai iš šeimos, merginos – iš bendraamžių. Du trečdaliai tiriamųjų save vertino gerai, savęs vertinimas nepriklausė nuo lyties. Tėvų, ypač mamos, ir bendraamžių parama siejosi su paauglių sveikatai palankesniu elgesiu. Paauglių savęs vertinimas buvo susijęs tik su geresniu psichosocialiniu funkcionavimu.
SUMMARY
Public Health (Children And Youth Health)
LINKS BETWEEN ADOLESCENTS POSITIVE HEALTH BEHAVIOR, SOCIAL SUPPORT AND SELF-ESTEEM.
Svetlana Varga
Supervisor Prof. PhD Aušra Petrauskienė
Lithuanian University of Health Sciences; Faculty of Public Health, Department of Preventive Medicine. Kaunas; 2015. 71 p.
Aim of the study. To evaluate links between adolescents positive health behavior, social support and self-esteem.
Objectives. To analyze high school students positive health behavior. To evaluate adolescents family and peers provided social support. To analyze adolescents self – esteem. To reveal links between adolescents positive health behavior, social support and self – esteem.
Methods. The study participants were the students of 11 and 12 forms (n=282), 154 boys (55%) and 128 girls (45%). It was used the Positive Health Behavior questionnaire, the Rosenberg Self – Esteem Scale and the Perceived Social Support Scale. Chi-square (χ2) test
was used for the qualitative assessment of the relation. The level of significance was used if p<0,05.
Results. More than a half of adolescents (57,8%) daily engaged in physical activity for at least 30 minutes, more boys than girls (p<0,05); the majority of them (78,8%) brushed teeth at least 2 times a day, more girls than boys (p<0,05); a half (52,1%) regularly visited dentist, more girls than boys (p<0,05), two thirds (63,8%) are cautious in exploring contacts with other people, more girls than boys (p<0,05). More than a half of participants (58,5%) did not use alcohol and a quarter (28,4%) did not smoke, more boys than girls (p<0,05). Boys received support from father (66%) and brother/sister (51,5%),girls – from boyfriend (64,0%) and best friend (62,9%). Two thirds (65,9%) of participants had high self – esteem. Mothers support associated with eating vegetables, parents and peers support associated with physical activity, coping with stress, positive thinking, referring to other people in case of difficulties; parents and best friends support associated with mouth and body hygiene; girlfriends/boyfriends support associated with fastening the seat belt and fruits eating. Adolescents self – esteem was associated with positive thinking, coping with stress, referring to other people in case of difficulties, spending time with friends.
Conclusions. More than a half of adolescents had favorable health behavior. Boys were more physically active than girls; girls took more care of their mouth hygiene and were more cautious in contacts with other people than boys. More boys than girls did not have harmful habits. Most support adolescents received from father, boys – from family, girls – from peers. Two thirds of adolescents had a high self – esteem, there were no differences by gender. Parents, especially mothers, and peers support was associated with positive health behavior. Adolescents’ self – esteem was associated with better psychosocial functioning.
SANTRUMPOS
GS – galimybių santykis k./d. – kartai per dieną k./sav. – kartai per savaitę lls – laisvės laipsnių skaičius min./d. – minutės į dieną n –absoliutus skaičius p – reikšmingumo lygmuo PI – pasikliautinumo intervalas proc. – procentai
PSO – Pasaulio sveikatos organizacija val. – valanda
TURINYS
ĮVADAS ... 6
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 8
PAGRINDINIŲ SĄVOKŲ ŽODYNĖLIS... 9
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 10
1.1. Paauglystės amžiaus tarpsnis ... 10
1.2. Sveikatai palankaus elgesio samprata... 13
1.3. Paauglių elgesys ir sveikata ... 15
1.4. Socialinės paramos samprata ... 17
1.5. Savęs vertinimo samprata ... 21
1.6. Su sveikata susijusio elgesio ir socialinės paramos sąsajos ... 23
1.7. Su sveikata susijusio elgesio ir savęs vertinimo sąsajos... 24
2. TYRIMO METODIKA ... 27
2.1. Tyrimo dalyviai ... 27
2.2. Tyrimo metodai ir instrumentai ... 28
2.3. Tyrimo eiga... 29
2.4. Matematinė – statistinė duomenų analizė ... 29
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 30
3.1. Sveikatai palankus elgesys ... 30
3.2. Socialinė parama ... 40
3.3. Savęs vertinimas ... 42
3.4. Sveikatai palankaus elgesio ir socialinės paramos sąsajos ... 44
3.5. Sveikatai palankaus elgesio ir savęs vertinimo sąsajos ... 52
IŠVADOS ... 58
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 59
LITERATŪRA ... 60
ĮVADAS
Paauglystėje bręsdama tiek fiziologiškai, tiek ir psichologiškai, prasideda paauglio savęs tapatumo paieškos, todėl paprastai paauglystėje atsiranda pokyčių paauglio elgesyje. Gali pasireikšti prieštaraujantis ar net agresyvus elgesys. Tai gali būti būdas apsaugoti save, įveikti vidinį nerimą, įsitvirtinti. Paauglio psichologinė būsena paprastai pasireiškia per elgesį. Kai paauglys jaučia menkavertiškumą, jis, siekdamas pripažinimo, kaip galimybę įsitvirtinti gali pasirinkti agresyvų elgesį. Esant emociniams sunkumams, pasireiškia ir žalingas sveikatai elgesys, pvz., rūkymas, alkoholio vartojimas ir kt. (Jusienė, 2007). Pastebėta, kad, jei paauglys turi psichologinių ar emocinių sunkumų, šie daugiau, ar mažiau pasireiškia elgesyje, dažniausiai sveikatai žalingame.
Be sveikatai žalingo elgesio (neigiamas reiškinys), stebimas ir sveikatai palankus elgesys, kurį taip pat lemia tam tikri veiksniai. Granich (2010) išskiria keturias sveikatai palankių veiksnių grupes: 1) fizinius veiksnius – fizinis aktyvumas, subalansuota mityba, profilaktinė sveikatos priežiūra, domėjimasis sveikatingumu, žalingų įpročių atsisakymas; 2) socialinius-ekonominius veiksnius – tinkamas tėvų auklėjimas, aukštesnė materialinė padėtis, pozityvūs santykiai su draugais; 3) psichologinius veiksnius – charakterio stiprybių panaudojimas, meninė veikla ir kt.; 4) dvasinius veiksnius – asmeninio supratimo apie gyvenimo tikslus ir prasmę gerinimas, siejamas tiek su religija, tiek ryšiais su gamta ar žmogiškųjų tikslų siekimu, dvasinių vertybių orientacija.
Šiame darbe yra nagrinėjamos dvi veiksnių grupės, kurios, pasak Granich, yra susijusios su sveikatai palankiu elgesiu. Tai 1) socialinė parama (tėvų, sesers/brolio, draugų, bendraklasių ir partnerių), kuri yra analizuojama kaip socialinis veiksnys ir 2) savęs vertinimas, kuris yra analizuojamas kaip psichologinis veiksnys.
Darbo aktualumas. Paauglystės amžiaus tarpsniui yra būdinga rizikinga elgsena ir sveikatai žalingas elgesys, kuris vėliau neretai tęsiasi ir suaugusiame amžiuje, todėl veikia sveikatos būklę ateityje. Dėl to, pasak Noojier ir Vries (2006), visi atliekami tyrimai, prevencijos ir intervencijos metodai, turėtų būti akcentuojami ir sukoncentruoti į sveikatai palankų elgesį paauglystėje.
Svarbiausias visuomenės sveikatos politikos tikslas yra užkirsti kelią sergamumui ir ankstyvam mirštamumui, sudarant palankią aplinką sveikatinimo veiksmams, sveikatos stiprinimui bei ligų prevencijai. Todėl yra svarbu suprasti įvairių negalavimų, ligų, bei mirštamumo priežastis (DiClemente ir kt., 2009). Žalingiausios sveikatai elgesio formos,
vedančios prie jaunimo ir suaugusiųjų mirtingumo, dažnai turi šaknis dar vaikystėje ir
paauglystėje ir tęsiasi suaugusiame amžiuje (Eaton ir kt., 2014).
Darbo naujumas. Literatūroje yra daugybė informacijos apie paauglystės amžiaus tarpsnio aspektus ir problematiką, atlikta daug tyrimų, atskleidžiančių paauglių rizikingos elgsenos problemą (Gintalaitė ir kt., 2013; Širvytė, Zaborskis, 2011; Kavas 2009; Guzman, Bosh, 2007). Dažniausiai literatūroje tiek paauglių, tiek suaugusiųjų imtyse tyrinėjamas žalingas sveikatai elgesys, bet mažai dėmesio skiriama sveikatai palankiam elgesiui ir jo sąsajoms su įvairiais psichosocialiniais veiksniais. Šiame darbe siekiama pažvelgti į paauglystės socialinius ir psichologinius aspektus per sveikatai palankaus elgesio prizmę.
Lietuvoje paauglių sveikatai palankų elgesį ir jo sąsajas su kitais veiksniais tyrė Išganaitytė (2012). Tačiau, iš esmės, sveikatai palankus paauglių elgesys Lietuvoje yra mažai tirtas, todėl labai sudėtinga rasti pakankamai mokslinių publikacijų šia tema. Daugiau dėmesio yra skiriama įvairiems veiksniams, susijusiems su paauglių nepalankiu ar žalingu sveikatai elgesiu (Žukauskienė, Malinauskienė, 2008; Umbrasienė, Narkauskaitė, 2010; Malinauskienė, 2011). Užsienyje sveikatai palankų elgesį tyrinėjo Lee ir kt., 2012; McEachan ir kt., 2011; Wakefield ir kt., 2010; Odonnell, ir kt. 2004.).
Praktinė darbo reikšmė. Šio tyrimo rezultatai atskleidžia paauglių sveikatai palankaus elgesio sąsajas su savęs vertinimu ir socialine parama, suteikia žinių apie šeimos ir bendraamžių paramos reikšmę, savęs vertinimą ir jo sąsajas su paauglių sveikatai palankiu elgesiu. Tai gali padėti įvairioms institucijoms taikyti tinkamiausiais priemones paauglių savęs vertinimo ugdymui, tarpusavio santykių vystymui, palaikymui ir paramai. Šio tyrimo rezultatai galėtų pagelbėti sudarant sveikatos treningus, sveikatos programas ar renginius, kurie padėtų nukreipti paauglių elgesį sveikatinimo kryptimi ir sudaryti sąlygas formuotis paauglių sveikatai palankiam elgesiui.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas – Įvertinti sąsajas tarp paauglių sveikatai palankaus elgesio ir socialinės paramos bei savęs vertinimo.
Uždaviniai:
1. Išanalizuoti vyresniųjų klasių mokinių sveikatai palankų elgesį;
2. Įvertinti šeimos ir bendraamžių aplinkos teikiamą socialinę paramą paaugliams; 3. Išanalizuoti paauglių savęs vertinimą;
4. Nustatyti paauglių sveikatai palankaus elgesio ir socialinės paramos bei savęs vertinimo sąsajas.
PAGRINDINIŲ SĄVOKŲ ŽODYNĖLIS
Savęs vertinimas šiame darbe suprantamas ir analizuojamas kaip savęs apibūdinimas ir įvertinimas kaip konkrečios asmenybės, įvertinant sugebėjimus, dorovines savybes ir poelgius. Jis priklauso ne tik nuo paties individo, bet ir nuo aplinkinių žmonių vertinimo ir veikia asmenybės vystymosi brandą, pusiausvyrą ir efektyvumą (Leliūgienė, 2003).
Socialinė parama šiame darbe analizuojama kaip suvokiama asmens parama, kaip konkretus paremiantis kitų elgesys, kai toks elgesys padeda individui funkcionuoti ir gali apsaugoti nuo nepalankių aplinkybių (Demaray, Malecki, 2003).
Sveikatai palankus elgesys šiame darbe analizuojamas kaip elgesys, kuris turi teigiamos įtakos sveikatai, arba kitaip tariant, elgesys susijęs su asmens atliktais veiksmais, kurie turi teigiamos įtakos jo sveikatos būklei (tinkama mityba, fizinis aktyvumas, profilaktinis sveikatos patikrinimas, saugos taisyklių laikymasis, higiena ir pan.) (Sutton ir kt., 2004).
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Paauglystės amžiaus tarpsnis
Paauglystės amžiaus tarpsnis yra vienas labiausiai tyrinėjamų ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje, kadangi šiuo laikotarpiu vyksta fiziniai ir psichiniai pokyčiai, kurie sukelia išgyvenimus, emocijas ir pokyčius ne tik pačiam paaugliui, bet ir jo artimiausiems asmenims, bendraamžiams, mokytojams, visuomenei. Spartus gyvenimo ritmas, vis atsirandančios naujovės, laiko stoka, ekologiniai, ekonominiai ir psichobiosocialiniai pokyčiai visuomenėje atneša vis daugiau naujovių ir į paauglių populiaciją. Atsiranda poreikis labiau tyrinėti tai, kas anksčiau buvo mažai tyrinėjama ir ne taip aktualu, o taip pat tyrinėti visiškai naujai atsirandančius paauglystės amžiaus tarpsnio probleminius aspektus.
Paauglystė – tai periodas, kai iš vaikystės pereinama į suaugusiojo amžių (Umbrasienė, Narkauskaitė, 2010). Pasak Proškuvienės (2004), lytinis brendimas prasideda nuo 7-8 m. ir tęsiasi iki 17-19 m. amžiaus. Ji išskiria keturis brendimo raidos etapus:
Antroji vaikystė (8-12 m. berniukų ir 7-11 m. mergaičių);
Tikrasis brendimas (13-16 m. berniukų, 12-15 m. mergaičių);
Brendimo baigmė (17-19 m. berniukų, 16-17 m. mergaičių);
18 (20) m. amžius vis dar vadinamas paauglyste.
Taigi, ties 18 metų amžiaus dauguma paauglių jau būna fiziškai subrendę, tačiau psichologiškai kiekvienas paauglys subręsta skirtingu laiku. Gučas (1990) teigia, kad psichologiškai jaunystė yra pasiekta tuomet, kai individas atranda savo tapatumą, susidaro savo vertybių sistemą, gali užmegzti ir palaikyti tarpusavio draugystės ir meilės santykius, numato ateities perspektyvas (Gučas, 1990).
Psichologai paauglystės amžiaus tarpsnį dažnai vadina kriziniu amžiumi, o paauglius priskiria tam tikrai rizikos grupei. Daugelis autorių tai paaiškina tuo, kad paauglystės laikotarpiu prasideda įvairios socialinės ir psichologinės permainos, sutampančios su audringu fiziologiniu vystymusi, o taip pat dėl nepakankamos paauglių gyvenimo patirties ir nepakankamo rizikos suvokimo (Umbrasienė, Narkauskaitė, 2010; Arslan, 2009; Žagminas ir kt., 2009; Siyez, 2008).
Viena labiausiai autorių akcentuojama paauglystės amžiaus tarpsnio ypatybė yra ta, kad paaugliai yra ypač jautrios ir pažeidžiamos asmenybės (Umbrasienė, Narkauskaitė, 2010; Arslan, 2009; Siyez, 2008; Gučas, 1990). Tai susiję su paauglio psichikos raidos netolygumais: paaugliui labai svarbu išreikšti save, atskleisti savo individualybę, o
charakterio bruožai leidžiantys tą individualybę atskleisti dar tik formuojasi (Umbrasienė, Narkauskaitė, 2010). Paauglystės laikotarpiu formuojasi asmeninės pažiūros į tam tikrus reiškinius, formuojasi asmeninė nuomonė, vertybių sistema, požiūris į save ir aplinkinius (Gučas, 1990). Šiuo laikotarpiu natūralūs yra emocinių pakilimų ir nuosmukių išgyvenimai, tam tikra paauglio elgsena gali būti kaip būdas pasiekti tam tikrą tikslą, noras maištauti prieš visuomenėje nusistovėjusias normas ar būdas susidoroti su nesėkmėmis. Paaugliai gali blogai jaustis, kai jų fizinės ar socialinės veiklos yra trukdomos, kai kyla grėsmė jų asmeninėms pozicijoms, kai jie kritikuojami, nuvertinami ar ignoruojami, nes visa tai – grėsmė jos ar jo ypač jautriai asmenybei (Arslan, 2009; Žagminas, 2009). Nagrinėjant paauglių emocijų ir elgesio sunkumus ir lyties ryšius atskleidžiama, kad merginų emocinių sunkumų įverčiai yra aukštesni nei vaikinų, o vaikinai pasižymi aukštesniais elgesio sunkumų įverčiais nei merginos (Malinauskienė O, Žukauskienė, 2007).
Formuojantis charakterio bruožams ir individualybei, paauglys turi atrasti savo elgesio stilių. Kai kuriems paaugliams pasiseka anksti atrasti savo tapatybę, paprasčiausiai perimant tėvų vertybes bei lūkesčius. Kitų tapatybė gali būti priešinga tėvams ir visuomenei, tačiau atitinkanti paauglio bendraamžių grupę, tarkim, tokią, kur visi yra dažytais plaukais arba skustomis galvomis. Treti niekada neatranda savęs ir niekam tvirtai neįsipareigoja. Daug kam tapatybės paieškos tęsiasi toliau ir po paauglystės bei atsinaujina vėliau gyvenimo permainų metu (Myers, 2000).
Šiame darbe yra nagrinėjamos sveikatai palankaus elgesio sąsajos su socialine šeimos ir bendraamžių parama. Šeima yra pirmoji socialinė grupė, su kuria susiduriama tik gimus ir iš kurios mokomasi. Susipažįstant su bendraamžiais ir atrandant draugus socialinis tinklas platėja ir asmuo tampa veikiamas įvairesnių visuomenės grupių.
Daugelis autorių teigia, kad ankstyvojoje paauglystės stadijoje šeima (tėvai, seneliai, broliai, seserys) vaidina pagrindinį vaidmenį paauglio asmenybės vystymuisi (Širvytė, Zaborskis, 2011; Somers, Ali, 2011; Jonynienė, Šinkariova, 2010; Siyez, 2008). Siyez (2008). Autoriai teigia, kad vaikai iš esmės yra labai priklausomi nuo tėvų tiek fiziškai (maitinimas, pastogė), tiek emociškai (emocinė parama, prieraišumo jausmas). Artėjant vidurinei ir vėlyvajai paauglystės stadijai, tapatumo formavimas pasidaro stipriai veikiamas išorinės socialinės aplinkos (bendraamžių, draugų), santykiai su tėvais pakinta ir gali tapti konfliktiški. Vidurinėje ir vėlyvojoje paauglystės stadijose, įtaką paauglio socializacijos ir tapatumo vystymosi procesui pradeda turėti bendraamžiai (Siyez, 2008). Pereidamas nuo sąjungos su šeima prie stipresnių ryšių su bendraamžiais, paauglys įgyja daugiau nepriklausomybės (Žukauskienė, 2002). Pasak Petrulytės (2003), bendravimas su
bendraamžiais veikia paauglio socializaciją ir tapatumą todėl, kad paaugliai vieni iš kitų mokosi to, ko negali išmokti iš suaugusiųjų: bendrauti su draugais ir lyderiais, reaguoti į agresiją bei prievartą ir t.t. Nors ryšys su bendraamžiais tampa vis svarbesnis ir paaugliai siekia nepriklausomumo nuo tėvų, tačiau suaugusiųjų palaikymas šiame amžiaus tarpsnyje išlieka labai svarbus (Černius, 1992).
Paaugliams yra svarbūs tie dalykai, kuriuos teikia šeima. Jiems reikia ramybės, draugiškų santykių namuose, pagalbos ir patarimo savarankiškai sprendžiant ir pasirenkant sprendimo būdus, padrąsinimo ir pagyrimo. Šių poreikių patenkinimas ir meilės bei paramos aplinka sudaro pozityvesnes ateities orientacijas, paaugliai turi daugiau pasitikėjimo savimi, vilties ir tikėjimo, kad galės kontroliuoti savo ateitį (Černius, 1992).
Kaip jau minėta, šeima yra socialinės aplinkos veiksnys, kuris veikia paauglio elgesio formavimąsi. Paauglių elgesį, be abejonės, veikia tie elgesio modeliai, kuriuos demonstruoja visų pirma jų tėvai (Siyez, 2008). Širvytė ir Zaborskis (2011) akcentuoja paauglių ir tėvų santykių kokybės ryšį su paauglių rūkymu ir alkoholio vartojimu. Jie teigia, kad sutrikęs vaiko bendravimas su tėvais, nenoras kalbėti apie jam iškilusias problemas didina riziką vartoti psichotropines medžiagas, tuo tarpu kartu su tėvais praleistas laikas ir dažnas bendravimas su jais yra glaudžiai susiję su retesniu alkoholinių gėrimų ir tabako vartojimu. Autoriai atkreipė dėmesį, kad darnaus ir atviro paauglių, ypač mergaičių, bendravimo su tėvais stoka didina jų rūkymo ir alkoholinių gėrimų vartojimo riziką.
Ne mažiau svarbūs paaugliui yra santykiai su bendraamžiais, kurie dažnai būna esminė paauglio gyvenimo dalimi. Autoriai santykius su bendraamžiais sieja su paauglių prisitaikymu, psichosocialiniu funkcionavimu, socialine veikla, siekimu socializuotis visuomenėje (Skerytė - Kazlauskienė ir kt., 2012; Šatūnienė, 2009; Shanon, 2006). Juk norint būti socialinės grupės dalimi, tenka perprasti jos specifines vertybes ir elgesio normas, struktūrą bei tradicijas, jomis sekti (Petrulytė, 2003). Todėl bendravimas su bendraamžiais sudaro puikias sąlygas išmokti šių svarbių dalykų.
Be sveikatai palankaus elgesio sąsajų su socialine parama, šiame darbe yra nagrinėjamos sveikatai palankaus elgesio sąsajos su paauglių savęs vertinimu. Savęs vertinimas paauglystėje turi ypatingą vaidmenį. Jis yra svarbus paauglio tapatumo komponentas susijęs su psichosocialiniu prisitaikymu ir psichikos sveikata (Siyez, 2008). Neabejojama, kad savęs vertinimas yra veikiamas paauglystėje vykstančių permainų: lytinio brendimo, naujų savikontrolės formų įvaldymo, gebėjimo įsisąmoninti savo motyvus, sugebėjimo naujai diferencijuoti santykius (Beresnevičienė, Andziulytė, 2004).
Savęs vertinimas labai priklauso nuo paauglio savęs suvokimo formavimosi ir savo tapatumo įtvirtinimo. Juk svarbiausia šio laikotarpio problema yra intensyvus savęs ieškojimas, savęs vaizdo formavimas, gyvenimo pozicijos paieškos. Paauglys domisi savo asmenimi, savo siekiais gyvenime, t.y. siekia savęs suvokimo (Gailienė ir kt., 1996, p. 14). Brendimas, mokyklos aplinka, tėvų įtaka, socialinė padėtis ir tarpusavio santykiai veikia paauglio savęs suvokimo formavimąsi. Visa tai savo ruožtu gali veikti paauglio savęs vertinimą (Siyez, 2008).
Laikui bėgant, visuomenės gyvenimas dėl įvairių priežasčių darosi vis sudėtingesnis. Kuo sudėtingesnis tampa visuomenės gyvenimas, tuo labiau paauglystės amžiaus tarpsnis išsivysčiusiose šalyse tampa sudėtingesnis, reikalauja daugiau specialistų dėmesio. Ramanauskienė ir kt. pabrėžia (2003), kad dėl šios priežasties yra svarbu tirti bendraamžių ir tėvų įtaką paauglio asmenybei bei analizuoti šių reiškinių ryšį su savęs vertinimu. Dėl aukščiau minėtų paauglystės amžiaus tarpsnio ypatumų, būtent ši amžiaus grupė yra pasirinkta tyrinėjimui. Būtent vėlyvosios paauglystės periodu (16-18 m.) dauguma paauglių susidaro savo vertybių sistemą, formuojasi jų asmenybė bei savęs vertinimas, santykiai su šeima, bendraamžiais, aplinkiniais (Gučas, 1990). Odonell (2004), kuris sveikatai palankų elgesį įvardina vienu žodžiu – sveikatingumu, pastebi, kad sveikata – tai pusiausvyra tarp fizinės, emocinės, socialinės, dvasinės ir intelektualinės sveikatos. Todėl pakankama šeimos ir bendraamžių parama, kaip ir geras savęs vertinimas, kurie nagrinėjami šiame darbe, - yra svarbi dirva, leidžianti labiau tikėtis gerų sąlygų paauglių sveikatai palankiam elgesiui reikštis.
1.2. Sveikatai palankaus elgesio samprata
Sąvokoje „sveikatai palankus elgesys“ reikšminis žodis yra „sveikata“. Pasaulio sveikatos organizacija sveikatą apibrėžia kaip visišką fizinės, psichinės ir socialinės gerovės būseną, o ne tik ligos ar neįgalumo nebuvimą (Constitution of the WHO, 2005). Šie trys sveikatos sampratos komponentai apima daugybę asmeninio, visuomeninio, politinio gyvenimo sričių. Fizinei sveikatai galima priskirti gerą savijautą, gyvenimo kokybę, gebėjimą pasirūpinti savimi, fizinę galimybę mokintis ir dirbti, ligų bei negalavimų nebūvimą. Psichinei sveikatai galima priskirti harmoniją su savimi, teigiamą požiūrį į pasaulį, visavertiškumo jausmą, dvasinį komfortą, emocinę pusiausvyrą, gebėjimą palaikyti ryšį su kitais žmonėmis, įveikti sunkumus. Socialinei sveikatai galima priskirti savo vietos
visuomenėje atradimą, savęs įtvirtinimą, tarpasmeninių santykių formavimą, gerų santykių puoselėjimą šeimoje, bendruomenėje, darbo/mokymosi vietoje.
Nuo apvaisinimo iki mirties, tiek sveikatą žalojantys, tiek sveikatą stiprinantys veiksniai veikia žmogaus gyvenimą, o asmens elgesys daro daug didesnę įtaką sveikatai, negu paveldimumas (Kalėdienė ir kt., 1999). Su sveikata susijęs elgesys skirstomas į sveikatą stiprinančią arba palaikančią elgseną ir sveikatą žalojančią arba rizikingą elgseną (Kalėdienė ir kt., 1999). Sveikatai palankaus elgesio sąvoka Medicinos žodyne (Medical Dictionary, 2009) įvardinama kaip asmens daromi veiksmai, kuriais siekiama išlaikyti, įgyti arba atgauti gerą sveikatą ir išvengti ligų. Kalėdienė ir kt. (1999) išsamiau išreikšdami šią mintį teigia, kad sveikatai palankus elgesys suprantamas kaip sveikatą palaikanti bei sveikatą stiprinanti elgsena biopsichosocialiniu požiūriu, anot kurio, sveikatai įtakos turi biologiniai procesai, psichologiniai mechanizmai ir aplinkos – socialiniai veiksniai. Lee (2012) pratęsia šią mintį sukonkretindamas veiksmus nulemiančius sveikatai palankų elgesį, ir įvardina juos kaip socialinius procesus, sociokultūrinį kontekstą, socialinį tinklą, individualius veiksmus bei su liga susijusią patirtį.
Remiantis autoriais (Kalėdienė ir kt., 1999; Lee, 2012) galima teigti, kad sveikatai palankiam elgesiui ypatingai didelę reikšmę turi socialiniai - psichologiniai veiksniai. Socialiniai – psichologiniai veiksniai yra neatsiejami nuo kontakto su kitais individais. Bendraudamas asmuo mokosi, keičiasi informacija, perima vertybes. Tai veikia ir formuoja asmens psichologinius mechanizmus ir socializaciją. Logiška, kad ir požiūris į savo sveikatą taip pat veikiamas ir formuojamas per psichologinius ir socialinius veiksnius. Nuo šių veiksnių priklauso kaip asmuo rūpinsis savo sveikata bei kokias priemones naudos savo sveikatos labui. McEachan ir kt. (2011) įvardina tokius asmens sveikatai palankaus elgesio rodiklius:
fizinis aktyvumas;
profilaktinis sveikatos patikrinimas;
tinkama mityba;
higiena;
saugūs lytiniai santykiai;
psichotropinių medžiagų vartojimo vengimas
Be aukščiau išvardintų sveikatai palankaus elgesio veiksmų, Kasl ir Cobb dar 1966 m. įvardino ir šiuos:
saugos diržų naudojimas;
netinkamo vaistų vartojimo vengimas
Žinoma, galima būtų patiems pratęsti šį sveikatai palankaus elgesio veiksmų sąrašą, kadangi yra begalė veiksmų ir būdų, kurie gali turėti teigiamą poveikį sveikatai, pvz. pozityvus požiūris į gyvenimą, tinkamas darbo ir poilsio režimas, aktyvus laisvalaikis ir daugelis kitų konkrečių veiksmų.
Galima pastebėti, kad aukščiau išvardinti McEachan ir kt. (2011) Kasl ir Cobb (1966) sveikatai palankaus elgesio rodikliai yra kaip tik tie sveikatą lemiantys veiksniai, kuriuos visuomenei stengiasi įdiegti visuomenės sveikatos centrai ir biurai. Būtent dėl šių sveikatą lemiančių veiksnių svarbos yra kuriamos sveikatos ugdymo programos, organizuojami renginiai, leidžiami leidiniai t.y. šviečiama visuomenė ir propaguojamas sveikatingumas. Odonell (2004) sveikatai palankaus elgesio praktikavimą taip ir įvardino – sveikatingumu. Šis autorius teigia, kad sveikatingumas - tai menas ir mokslas, padedantis žmonėms keisti jų gyvenimą, judėti link visapusiškos sveikatos. Visapusiška sveikata įvardinama kaip fizinės, emocinės, socialinės, dvasinės ir intelektualinės sveikatos pusiausvyra.
Šiame darbe dėmesys yra akcentuojamas į sveikatai palankų elgesį. Apibendrinimui, galima pasinaudoti Lee (2012) išsireiškimu, kuris sveikatai palankų elgesį susieja su asmens elgesiu, kuris turi teigiamos įtakos sveikatai, arba kitaip tariant, elgesys susijęs su asmens atliktais veiksmais, kurie turi teigiamos įtakos jo sveikatos būklei (Lee, 2012). Šiame darbe sveikatai palankiu elgesiu ir bus laikomi asmens daromi veiksmai, kuriais siekiama išlaikyti, įgyti arba atgauti gerą sveikatą, išvengti ligų, apsaugoti save. Tokius veiksmus apims fizinis aktyvumas, tinkama mityba, higiena, poilsio režimas ir sauga.
1.3. Paauglių elgesys ir sveikata
Paauglystės amžiaus tarpsnis yra ypatingas periodas, kurio metu įvairiausi veiksniai, tiek biologiniai, tiek psichologiniai, tiek socialiniai, formuoja paauglio asmenybę, jo elgesį, požiūrį į save ir aplinkinius. Paauglio pasaulio pažinimas glaudžiai susijęs su bendravimu su kitais žmonėmis, kadangi kontaktuojant su aplinka paaugliui atsiveria daugybė naujovių ir pasaulio pažinimas. Dėl dar nesusiformavusio tapatumo, paaugliai yra atviresni naujovėms, komunikacijai bei nepažintiems patyrimams, tarp kurių ir sveikatai žalingo elgesio formos.
Kultūriškai susiformavusios ir įsišaknijusios žalingo sveikatai elgesio formos yra panašios daugelyje pasaulio šalių (DiClemente ir kt., 2009). Paauglių sveikatai žalinga
elgsena, dažniausiai pasireiškia rūkymu bei alkoholinių gėrimų vartojimu (Širvytė, Zaborskis, 2011). Umbrasienė ir Narkauskaitė (2010) teigia, kad sveikatai žalingas elgesys tapo viena svarbiausių problemų sveikatos apsaugos sistemoje, socialiniame ir ekonominiame gyvenime. Šiuo atveju jos mini alkoholio, tabako ir narkotinių medžiagų vartojimą bei ankstyvus lytinius santykius.
Žagminas ir kt. (2009) sveikatai žalingą elgesį apibrėžia kaip elgesį, kuris kelia didelę grėsmę sveikatai. Sveikatai žalingas elgesys, tai elgesys, kuris gali neigiamai veikti asmenybės vystymąsi ir gerovę, arba neleisti siekti ateities sėkmės ir augimo. Tai apima elgesį dėl kurio gali atsirasti neigiamas poveikis sveikatai, normalaus vystymosi sutrikdymas, neigiamas poveikis kasdieninei veiklai.
Wakefield ir kt. (2010) išskyrė svarbiausius vaikų ir paauglių rizikos veiksnius sveikatai. Skiriami šie rizikos veiksniai:
alkoholio ir kitų narkotinių medžiagų vartojimas;
tabako produktų vartojimas;
nesaugūs lytinis elgesys;
smurtas;
stresas;
mažas fizinis aktyvumas;
netinkama mityba;
nepakankami saugos įgūdžiai.
Paauglių žalingas elgesys veikia ne tik jų pačių, bet ir juos supančių aplinkinių sveikatą. Be to, dažniausiai paaugliams būdinga ne viena sveikatai žalingo elgesio forma, o keletas jų, kadangi jų atsiradimą lemia panašios aplinkybės ir disfunkciniai būdai tikslui pasiekti (Žagminas ir kt., 2009). Pavyzdžiui, alkoholio, narkotikų vartojimas ar rūkymas gali pastūmėti paauglius į delinkventinio elgesio bendraamžių grupes ir jie gali pradėti smurtauti (Malinauskienė D, 2011). Leliūgienė (2003) šias grupes įvardija „neformaliomis“. Šios grupės paprastai daro įtaką kitų paauglių elgesiui, ypač tiems, kurie turi problemų namuose ar mokykloje. „Neformaliose“ grupėse nepilnamečiai paprastai jaučiasi laisvesni, turi galimybę daryti tai, ką namie draudžia tėvai. Paprastai, maištaujantis ar agresyvus elgesys būdingas paaugliams, kurie nepakankamai pasitiki savimi, nepakankamai gerai save vertina, siekia įvertinimo, pripažinimo, įsitvirtinimo. Kai nepripažįstamas ,,Aš“ tapatumas, sveikatai žalingas elgesys tampa savotišku protestu (Jusienė, 2007).
Kartu su paauglių žalingu sveikatai elgesiu gali reikštis probleminis elgesys, teisių pažeidimas ir kt. Umbrasienė ir Narkauskaitė (2010) sieja tai su nepalankiomis gyvenimo sąlygomis susijusiomis su tėvais: tik vieno iš tėvų turėjimu, gyvenimu atskirai nuo biologinių tėvų, žemu tėvų išsilavinimu, prasta tėvų profesine padėtimi. Alkoholio ir narkotikų vartojimą gali skatinti: šeimos aplinka: vaikų vaišinimas alkoholiu švenčių proga (šeimos rate), konfliktai šeimoje ir asocialus elgesys šeimoje bei palankesnės tėvų nuostatos dėl psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo; bendraamžių aplinka: didesnis draugų, vartojančių psichoaktyviųjų medžiagų skaičius; lytis: vyriška lytis; paauglystės amžiaus tarpsnio ypatybė: paauglio aštrių pojūčių siekimas (Gintalaitė ir kt., 2013). Dažnai jauni žmonės gyvena fizine ir psichine prasme užterštoje aplinkoje, kur vartojamas alkoholis, narkotikai, kur vyksta seksualinė revoliucija ir nuolat susiduriama su situacijomis, kurios nepasiruošusiems, neturintiems tvirtų nuostatų jaunuoliams gali būti pražūtingos. Dėl šios priežasties yra svarbus sveikatos įvertinimas ir jos stiprinimas (Proškuvienė, 2004).
Kaip matome, paaugliai, kaip besiformuojančios asmenybės gali pažinti pasaulį kontaktuodami su aplinka, kuri, deja, ne visada būna pozityvi ir palanki jo sveikatai bei psichikai. Būtent paauglystėje yra išbandomi ir patiriami nauji dalykai, tiek geri, tiek blogi, todėl šiuo laikotarpiu yra ypatinga rizika susijusi su paauglio tabako vartojimu, alkoholio ir narkotikų vartojimu, netinkama mityba, nepakankama sauga ir t.t. Kaip jau minėta, šeimos aplinka ir santykiai su tėvais, o taip pat santykiai su draugais ir bendravimas su jais, labai veikia paauglio įpročius, pasirinkimus, sprendimo priėmimus ir pan. Paskutiniu metu vis dažniau galima išgirsti pasakymus, kad dabar jauni žmonės yra labiau ligoti ir mažiau pasiruošę užimti savo vietą visuomenėje, negu buvo jų tėvai. Neišmanymas, nesirūpinimas savo sveikata, žemas savęs vertinimas, polinkis rizikuoti vis labiau pastebimas mokykloje ir visuomenėje. Todėl greta paauglių sveikatai žalingo elgesio, svarbu tyrinėti ir sveikatai palankų elgesį. Nemažai žinoma, ką paaugliai daro blogai, tačiau taip pat svarbu žinoti ką jie daro gerai ir tyrinėti, kokie veiksniai skatina juos elgtis sveikatai palankiu būdu bei kas sudaro palankias sąlygas sveikatai palankiam elgesiui reikštis.
1.4. Socialinės paramos samprata
Kaip jau minėta, daugelis veiksnių sąlygoja, kokį elgesį pasirinks paauglys tam tikroje situacijoje: sveikatai palankų, ar sveikata žalingą elgesį. Vienas iš tokių veiksnių, priskiriamų psichosocialinei sričiai ir nagrinėjamų šiame darbe yra paauglių socialinė parama.
Dėl psichologinių, socialinių bei fiziologinių pokyčių, paauglystėje yra didesnė tikimybė patirti emocinius ir elgesio sunkumus. Manoma, kad 15–16 metų paaugliai pasiekia emocinių ir elgesio sunkumų aukščiausią lygį. Tyrimai rodo, kad nuo ankstyvosios iki viduriniosios paauglystės emociniai ir elgesio sunkumai didėja, paskui iki jaunystės stabilizuojasi (Malinauskienė O, Žukauskienė, 2007). Artimoji aplinka (šeima) yra pagrindinė terpė kurioje pasireiškia emocijos ir psichologinės asmens ypatybės. Puiku, jei per emocinių sunkumų piką paauglys jaučia palaikymą ir neabejingumo išraišką, t.y. socialinę paramą.
Kai kam sąvoka „socialinė parama“ gali asocijuotis su valstybės teikiama laikina materialine parama asmenims, turintiems finansinių sunkumų. Tačiau šiame darbe tyrinėjama socialinė parama neturi nieko bendro su valstybės teikiama materialine pagalba. Kalbėdami apie socialinę paramą, kai kurie autoriai ją įvardina kaip „socialinę paramą“, kiti – kaip „socialinį palaikymą“. Iš esmės, šios sąvokos reiškia tą pačią daugiamatę koncepciją, kuri apima gautą paramą iš draugų, šeimos, svetimų žmonių ir net gyvūnų, arba kitaip tariant, šeimos, bendraamžių ir bendruomenės narių globos, nukreipimo ir neabejingumo išraiška, jų potencialiai naudinga veikla asmens labui, teigiamas požiūris į jo pastangas (Rimkus, 2010; Dollete ir kt. 2006; Dumont, Provost, 1999; Jovaiša, 1993, p. 220). Ši potencialiai naudinga veikla siejama su teigiamu poveikiu asmeniui, kuriam teikiama parama. Teigiamas poveikis gali būti reiškiamas asmens sveikatai, emocinei gerovei, elgesiui ir t.t. Paaugliui tai gali būti pvz., tėvų ir pedagogų reiškiamas pasitikėjimas moksleivio jėgomis, kuris palaiko jo veiklos pastangas bei reikalingą įtampą, artimųjų veiksmai, kuriais keliamas pasitikėjimas savo jėgomis, įveikiant sunkumus ir nesėkmes (Rimkus, 2010).
Vaičekauskaitė (2012) skiria dvi socialinės paramos rūšis: emocinį ir materialų palaikymą. Emociniu palaikymu galime laikyti šiuos veiksmus: meilę, pagarbą, paguodą, dėmesį, rūpestį, bendradarbiavimą, pritarimą, padrąsinimą, išklausymą, priėmimą, pasitikėjimą, motyvavimą, užuojautą, atvirumą ir daugelį kitų. Materialus palaikymas – tai konkreti, tam tikrą fizinę išraišką turinti pagalba ar paslauga kitam asmeniui.
Svarbi socialinės paramos ypatybė yra ta, kad socialinio tinklo paramą suteikia bendravimas su esamais ar naujai įgytais aplinkos nariais. Mokymai ar paslaugos, kurias teikia profesionalūs specialistai nėra laikomi socialine parama (Rimkus, 2010). Todėl socialine parama reikėtų laikyti paramą, kuri teikiama iš šeimos, bendraamžių, draugų, bendradarbių ir pan.
Šeimos aplinka kurioje paauglys auga yra vieta, kuri pirmiau už kitas socialines aplinkas veikia paauglio asmenybės formavimąsi. Psichologiškai ir socialiai saugi šeimos aplinka yra asmens raidos pagrindas. Bendravimas su tėvais, broliais ar seserimis, šių
tarpasmeninių santykių intensyvumas ir gilumas, vaiko ir paauglio jausmai, patiriami ir išgyvenami šeimoje, paprastai laikomi ir vienu svarbiausiu asmenybės vystymosi veiksniu (South ir kt., 2008). Be eilinių paauglystės tarpsnio sunkumų, kai kuriems paaugliams tenka išgyventi ir kitokių išgyvenimų, pvz. senelių netektį, gyvenimą tik su vienu iš tėvų arba tėvų skyrybas. Gerai, jei šiuo laikotarpiu, tėvai suvokia, kad paaugliai jau nebe vaikai, nors dar ir nesuaugę ir atranda tinkamą bendravimo būdą. Paauglystės laikotarpiu tėvai ir paaugliai balansuoja tarp prieraišumo ir nutolimo, priklausomybės ir savarankiškumo (Žemaitienė, Jaruševičienė, 2000).
Tėvų įtaka turi reikšmę daugeliui gyvenimo aspektų, o taip pat renkantis laisvalaikio užsiėmimus (Shannon, 2006). Kartu praleistas laisvalaikis – tai puiki galimybė suartėti ir kartu patirti teigiamas emocijas. Turintys gerą humoro jausmą, paklusnūs ir užjaučiantys paaugliai neretai geriau sutaria su tėvais, jaučia daugiau emocinės šilumos ir yra labiau linkę patirti teigiamų emocijų šeimos aplinkoje (Žukauskiene, Malinauskiene O, 2008). Be to, paaugliai kurie mano, jog tėvai paremia ir palaiko juos, turi labiau išreikštą polinkį nuoširdžiai bendrauti, yra labiau atkaklūs, siekiantys užsibrėžto tikslo (Jonynienė, Šinkariova, 2010). Taigi, matome, kad paauglio suvokiama šeimos socialinė parama yra svarbi ir sudaro geras sąlygas reikštis teigiamoms emocijoms, nuoširdžiam bendravimui, laimingumo jausmui. Teigiamas socialinės paramos, kuri apima šeimos ir bendraamžių paramą, poveikis turi didelę reikšmę (Tam ir kt., 2011). Adekvatus rūpestis, šiluma, supratimas ir palaikymas šeimoje turi teigiamos įtakos paauglio pasitikėjimui savimi ir savivertei (Yu ir kt., 2007). Neturėdami emocinio ryšio su šeima, paaugliai nesugeba šio stygiaus kompensuoti ir klasėje: susirasti draugų, bendrauti. Be to, tokie paaugliai dažnai patiria verbalinę agresiją – pravardžiavimą, negatyvius komentarus, izoliaciją, pažeminimą, ignoravimą, gąsdinimą (Malinauskienė D, 2011). Tai paaugliui teikia ne tik trumpalaikį emocinį skausmą, tačiau turi poveikį jo tolesniam psichosocialiniam funkcionavimui. Kai paauglystėje dominuoja tėvų atstūmimo, svetimumo ar emocinės šilumos trūkumo jausmas, daug labiau tikėtina, kad vystysis neadaptyvios asmenybės savybės (Jonynienė, Šinkariova, 2010).
Daugelis dalykų gyvenime atneša sėkmę ir naudą tada, kai jų atžvilgiu būna pasirinktas aukso viduriukas. Panašiai yra ir su socialine parama. Nors geras socialinis tinklas teikia daug naudos, kai kurie autoriai teigia, kad pernelyg didelė tėvų kontrolė ar globa siejami su labiau išreikštu baimingumu, ryškesniais nuotaikos svyravimais, priešiškumu, mažesniu atsparumu stresui; pernelyg globojami vaikai pasižymi aukštesniais agresyvumo, depresiškumo rodikliais, dažniau susiduria su emocijų kontrolės sunkumais (Žukauskienė, Malinauskienė O, 2008; Yu ir kt., 2007).
Kaip žinia, socialinės paramos šaltinis kinta priklausomai nuo paramos gavėjo amžiaus, tačiau nėra iki galo aišku, koks šaltinis tampa pačiu svarbiausiu pereinant iš paauglystės į suaugusiojo amžių. Kita vertus, daugelis autorių (Skerytė - Kazlauskienė ir kt., 2012; Shanon, 2006; Segrin, 2003; Furman, Buhrmester, 1992) laikosi nuomonės, kad kuo labiau yra artėjama prie vėlyvosios paauglystės, tuo didesnę svarbą paaugliui turi bendraamžių parama, o tėvų paramos reikšmė tampa ne tokia svarbi, kaip buvo ankstyvojoje paauglystėje. Nors nuo paauglystės laikotarpio vis svarbesnė tampa bendraamžių parama, tėvų parama pereinamuoju laikotarpiu į suaugusiųjų amžių taip pat išlieka svarbi (Segrin, 2003; Furman, Buhrmester, 1992).
Pasak psichologų, paaugliai praleidžia dukart daugiau laiko bendraamžių kompanijoje negu su tėvais. Šiuo laikotarpiu santykiai su bendraamžiais tampa vis svarbesni, dažnai jie būna paauglio esmine gyvenimo dalimi, turinčia sąsajų su paauglių prisitaikymu, psichosocialiniu funkcionavimu, socialine veikla, siekimu socializuotis visuomenėje (Skerytė - Kazlauskienė ir kt., 2012; Šatūnienė, 2009; Shanon, 2006). Šiuo laikotarpiu bendravimas su bendraamžiais iš tiesų atveria daug nepažintų savęs ir aplinkos atradimų. Juk bendraamžių pasaulis turi savo specifines vertybes ir elgesio normas, struktūrą bei tradicijas, kurias reikia perprasti, kuriomis reikia sekti, jeigu nori būti socialinės grupės dalimi (Petrulytė, 2003). Čia santykiai yra demokratiškesni nei santykiai tarp suaugusių ir vaikų, santykiai nesiremia privaloma priklausomybe; čia vyksta „naujo“ suaugusiojo žmogaus, tapatumo paieškos (Šatūnienė, 2009).
Tyrimai rodo, kad šeimos ir bendraamžių socialinė parama gali sumažinti paauglių neigiamą elgesio pasireiškimą: smurtą, patyčias, nusikalstamą elgesį, o taip pat psichologinius išgyvenimus (Gedutienė ir kt., 2012; Tam ir kt., 2011; Segrin, 2003) Taigi, geras socialinės paramos tinklas teigiamai veikią psichinę sveikatą ir daro teigiamą poveikį bendrai sveikatai (Tam ir kt., 2011; Segrin, 2003).
Iš pateiktos medžiagos matome, kad, nors paauglys siekia būti nepriklausomas ir savarankiškas, jam emociškai yra reikalinga tam tikra priklausomybė nuo kitų. Šią priklausomybę galima susieti su suvokimu, jog tu rūpi kitiems žmonėms (tėvams, draugams ir t.t.), jog gali sulaukti jų palaikymo ir padrąsinimo, esi ne vienas ir reikalui esant – turėsi kuo pasikliauti. Remiantis aukščiau pateikta informacija, galima teigti, kad socialinė parama yra tiek palaikymas arba išklausymas, tiek informacijos suteikimas ar konkreti pagalba sprendžiant problemą – daug kas priklauso tiek nuo asmens lūkesčių, tiek nuo aplinkinių galimybių. Šiame darbe socialine parama/palaikymu vadinama suvokiama asmens parama, kaip asmens sveikatai įtakos turintis sunkumų ir streso įveikos būdas, kuomet iškilusioms
problemoms spręsti asmuo pasitelkia jam svarbių žmonių pagalbą. Tyrinėjami yra šie komponentai: šeimos parama (mamos, tėvo, brolio/sesers) ir bendraamžių parama (geriausio draugo/draugės, vaikino/merginos ir bendraklasių).
1.5. Savęs vertinimo samprata
Paaugliai – tai besiformuojančios asmenybės. Bendraujant su kitais žmonėmis, išgyvenant naujus pojūčius ir sąveikaujant su aplinka formuojasi jų unikali ir savotiška asmenybė. Tuomet pasireiškia paauglio asmeninis požiūris, nuomonė ir siekiai, išryškėja bendravimo ir elgesio stilius. Nuo daugelio veiksnių: fizinių, psichologinių, socialinių - ekonominių ir dvasinių priklauso paauglio elgsena (Granich ir kt., 2010). Tiek sveikatai žalinga, tiek sveikatai palanki elgsena yra veikiama šiame darbe nagrinėjamo psichologinio veiksnio - savęs vertinimo.
Manoma, kad savęs vertinimas paauglystėje yra vienas svarbiausių naujadarų, kuri ankstyvojoje paauglystėje pasižymi nepastovumu, priklausomybe nuo aplinkinių vertinimų, situacijų, o vėlyvojoje paauglystėje stabilizuojasi, apima įvairias gyvenimo sferas, darosi realesnis, autonomiškesnis (Kepalaitė, 2011). Savęs vertinimas tampa centriniu paauglio asmenybės dariniu, lemiančiu jo socialinę adaptaciją, reguliuojančiu elgesį ir veiklą (Kepalaitė, 2011; Legkauskas, 2009).
Lietuvoje paauglių savęs vertinimą tyrinėjo Skerytė - Kazlauskienė (2012), Kepalaitė (2011), Beresnevičienė (2004), Ramanauskienė ir kt. (2003) Žukauskienė (2002) ir kt. Užsienyje vienas iškiliausių savęs vertinimo tyrinėtojų yra Rosenberg (1965). Iki šių dienų daugelyje savęs vertinimo tyrimų yra naudojama Rosenbergo sukurta dešimties klausimų savęs vertinimo skalė. Rosenbergo skalė buvo naudojama ir šiame darbe.
Gali atrodyti, kad savęs vertinimo sąvoka yra aiški ir apibrėžta, tačiau pabandžius ją apibrėžti ir nustatyti jos ribas pasirodo daug neaiškumų. Be to, kalbėdami apie savęs vertinimą įvairūs autoriai naudoja skirtingas sąvokas: „savęs vertinimas“, „savigarba“, „savivertė“, „Aš vaizdas“ (Žukauskienė, 2002; Harter, 1999; Rosenberg, 1965). Žukauskienė (1996, p. 206) terminą „savęs vertinimas“ pakeičia sinonimu „savigarba“ motyvuodama tuo, kad savigarba yra gero psichologinio prisitaikymo, asmeninės laimės ir efektyvaus funkcionavimo vaikystėje ir suaugus sąlyga, todėl jį rekomenduoja vartoti išreikšti vaiko nuomonei apie save ir savo nuostatas. Pasak Sturlienės (2007) savęs vertinimas – tai asmens santykis su turimu „Aš“ vaizdu. Tai asmens savęs paties, savo savybių, galimybių ir vietos tarp žmonių vertinimas. Nuo turimo „Aš“ vaizdo priklauso žmogaus santykiai su kitais, jo
savikritiškumas, reiklumas sau, pasiekimai, požiūris į savo laimėjimus ir nesėkmes, jo savijauta ir elgesys.
Kadangi savęs vertinimas turi įvairiapusę prasmę, iki šiol nėra suformuluota universalaus, visiems priimtino savęs vertinimo apibrėžimo. Tačiau kurią sąvoka autoriai nesinaudotų, visus juos vienija tai, kad kalbant apie savęs vertinimą pagrindinis dėmesys skiriamas žmogaus jausmams, įvardinant ką žmogus jaučia ir išgyvena savo paties atžvilgiu (Lyubomirsky, 2006; Ramanauskienė ir kt., 2003; Freshbach ir Weiner, 1991).
Literatūroje savęs vertinimas skiriamas į gerą ir blogą savęs vertinimą, arba, kaip išsireiškia autoriai (Freshbach ir Weiner, 1991; Rosenbergas, 1965), į teigiamą ir neigiamą asmens nuomonę apie save. Gerai save vertinančiam žmogui būdingas pasididžiavimas savimi, savosios vertės jausmas, asmuo sau patinka, priima ir gerbia save kaip asmenybę (Ramanauskienė ir kt., 2003; Harter, 1999). Blogai save vertinantis asmuo išgyvena nepasitenkinimą savimi ir menkavertiškumo jausmą (Ramanauskienė ir kt., 2003).
Autoriai (Lyubomirsky, 2006; Ramanauskienė ir kt., 2003; Freshbach ir Weiner, 1991; Harter 1999) skiria du teorinius požiūrius į save: 1) asmens sėkmės suvokimą, atsižvelgiant į sėkmės svarbą konkrečioje srityje; ir 2) asmens savęs suvokimas kylantis iš jo asmeninės sampratos. Asmens sėkmės suvokimas, atsižvelgiant į sėkmės svarbą konkrečioje srityje gali būti siejamas su sėkme mokykloje, sporto veikloje, asmeniniuose santykiuose, arba dar siauresnėje konkrečioje užduotyje, kurią reikia atlikti. Lyubomirsky (2006) tokį savęs vertinimo suvokimą susieja su žmogaus turimu tikslu, kažkokiu poreikiu ir jo patenkinimu. Tada atsiranda meistriškumo jausmas, dėl kurio žmogus vertina save geriau. Asmens savęs suvokimas kylantis iš jo asmeninės sampratos grindžiama asmeninėmis savybėmis. Jis gali būti išreiškiamas savo gabumų ir valios įsivertinimu, gebėjimu kontroliuoti savo gyvenimą, patikimumu kitų žmoniu atžvilgiu, pagarba sau ir pagarbos sukėlimu kitiems.
Galima pastebėti, kad abu aukščiau įvardinti teoriniai požiūriai į save, yra vienaip ar kitaip susiję su kontaktu su aplinka, kitais asmenimis, bendravimu, įsitraukimu į visuomenės veiklą, asmens požiūriu į save bei atvirkščiai - kitų žmonių požiūriu į asmenį. Iš to galima teigti, kad asmens savęs vertinimas ypatingai priklauso nuo santykių su kitais žmonėmis, jų kokybės, tikrumo, atvirumo, aplinkinių nuomonės. Spivakovskaja (cit. Leliūgienė I., 2002, p. 221) išsakė šią mintį teigimu, kad savęs vertinimas pirmiausiai priklauso nuo aplinkinių žmonių požiūrio į asmenį. Kiekvienam žmogui yra svarbu ne tik kaip jis vertina pats save, bet ir kaip jį vertina kiti žmonės. Be to, vertinant save yra lyginamas tikrasis Aš (koks esu iš tikrųjų) su idealiuoju Aš (koks norėčiau būti), t. y. kokį tikslą, kaip
siekiamybę pats sau formuoja asmuo. Kuo mažiau šie dydžiai skiriasi, tuo didesnis vidinis pasitenkinimas ir harmonija vyrauja savimonėje. Savęs vertinimas taip pat priklauso ir nuo to, kokiai socialinei grupei žmogus save priskiria. Tą patvirtina ir autoriai, kurie taip pat teigia, jog savęs vertinimas yra veikiamas santykių su aplinkiniais, o paaugliams ypatingai svarbi bendraamžių nuomonė apie juos. Paauglys nuolat save lygina su kitais, iš to nusprendžia kaip jis turi elgtis su kitais bei tarp kitų (Kepalaitė, 2011; Krueqer, Tacket, 2003; Ramanauskienė ir kt., 2003).
Remiantis aukščiau pateikta medžiaga, galima daryti išvadą, kad savęs vertinimas yra svarbus paauglio asmenybės formavimosi komponentas, kuris yra stipriai veikiamas asmens gyvenimo aplinkos veiksnių, ypač psichosocialinių, ir kuris tam tikra prasme veikia tų aplinkos veiksnių būvimą, pasireiškimą ir pan. Apibendrinus minėtų autorių nuomonę, galima teigti, kad savęs vertinimas – tai asmenybės savęs įvertinimas, kuris priklauso ne tik nuo pateis individo, bet ir nuo aplinkinių žmonių vertinimo ir veikia asmenybės vystymosi brandą, pusiausvyrą ir efektyvumą. Šiuo apibrėžimu šiame darbe ir remiasi savęs vertinimo sąvoka.
1.6. Su sveikata susijusio elgesio ir socialinės paramos sąsajos
Kalbant apie paauglių socialinę paramą ir elgesį, dažniausiai literatūroje nagrinėjamos sveikatai žalingo elgesio ir socialinės paramos sąsajos, o ne sveikatai palankaus elgesio ir socialinės paramos sąsajos. Daugiausia literatūroje yra nagrinėjamos elgesio sąsajos su šeimos ir bendraamžių parama.
Pasak Umbrasienės ir Narkauskaitės (2010), paauglių sveikatai žalingas elgesys dažniausiai pasireiškia dėl socialinio deficito. Daugelis autorių (Gintalaitė, 2013; Shanon, 2006; Ramanauskienė, 2003; Žukauskienė, 2002) teigia, kad būtent bendraamžiai turi didelį poveikį visam paauglio socialiniam gyvenimui. Kadangi paaugliai mokosi vieni iš kitų ir per tarpusavio bendravimą pažįsta bei perima daugelį dalykų, bendraamžiai gali juos įtraukti į socialiai nepriimtinas arba sveikatai žalingas veiklos formas (Shannon, 2006). Nepakankama socialinė parama veikia paauglių santykius su bendraamžiais ir paauglių sveikatą. Autoriai sieja paramos trūkumą su konfliktiniais santykiais tarp bendraamžių ir bloga psichikos sveikata (pvz., nepakankama pykčio kontrole) bei teigia, kad socialinės paramos buvimas iš esmės prisideda prie daugeriopos paauglių gerovės (Arslan, 2009; Siyez, 2008; Yarcheski A ir kt., 2001; Rigby, 2000).
Nemažiau svarbi paaugliui yra jo šeima. Šeima yra vaiko asmenybės raidos ir socializacijos pagrindas. Sukaupta nemažai duomenų, rodančių psichologinio šeimos mikroklimato, nusakomo tėvų ir vaikų tarpasmeninio bendravimo pobūdžiu, susijusi su jaunų žmonių psichine bei fizine sveikata, elgsena ir gyvensena (Širvytė, Zaborskis, 2011). Socialinė parama ir rūpestingi santykiai šeimoje, kaip manoma, padeda apsaugoti paauglius nuo sveikatai žalingo elgesio ir padeda kontroliuoti nusikalstamą elgesį (Širvytė, Zaborskis, 2011; Siyez, 2008; Moradi, Funderbunk, 2006; McNeely, Falci, 2004).
Geri ir nuoširdūs santykiai su tėvais, kai paauglys jaučiasi įdomus tėvams bei jaučia jų paramą, gali sumažinti stresą ir depresiją, paskatinti paauglius labiau atsižvelgti į tėvų nuomonę ir tokiu būdu elgtis palankiau sveikatai (Somers, 2011; Mazzaferro ir kt., 2006). Buvo nustatyta, kad paauglės, kurios buvo labiausiai patenkintos savo santykiais su motina ir suvokė savo motinų nepritarimą nesantuokiniams lytiniams santykiams, buvo mažiau linkusios pradėti lytinius santykius ir pastoti (Somers, 2011). Iš tiesų, tėvų pavyzdinis elgesys, moralinių vertybių ir normų ugdymas, glaudus emocinis ryšys šeimoje, nuoseklus auklėjimas, aiškių taisyklių ir ribų nustatymas, nepalankių šeimos sąlygų mažinimas gali stabdyti vaikų nusikalstamo elgesio formavimąsi ir kartu sveikatai palankų elgesį (Umbrasienė, Narkauskaitė, 2010).
Apibendrinant pateiktą medžiagą, galima teigti, kad paaugliams yra svarbi tiek šeimos, tiek bendraamžių parama. Pakankama socialinė parama teigiamai veikia paauglio asmenybės raidą, gali apsaugoti nuo sveikatai žalingų įpročių bei sveikatai nepalankaus elgesio ir teigiamai veikia psichinę sveikatą.
1.7. Su sveikata susijusio elgesio ir savęs vertinimo sąsajos
Fizinė, psichinė ir socialinė gerovė apima Pasaulio sveikatos organizacijos sveikatos sampratą (Constitution of the WHO, 2005). Savęs vertinimą galima būtų priskirti prie psichinės sveikatos. Kaip minėta ankstesniuose skyriuose, savęs vertinimas yra ypatingai veikiamas veiksnių, kuriuos galima būtų priskirti socialinei sveikatai, t.y. santykių su šeima, bendraamžiais, klasės draugais ir kt. Iki viduriniosios paauglystės savęs vertinimas neturi stipraus ryšio su paauglio elgsena, tačiau vyresnėse klasėse, t.y. vėlyvojoje paauglystėje yra pastebimas ryšys tarp neigiamo savęs vertinimo ir probleminio elgesio (Skerytė - Kazlauskienė ir kt., 2012; Šeibokaitė, 2008; Siyez, 2008; Shanon, 2006).
Dažniausiai literatūroje savęs vertinimas siejamas su sveikatai žalingu elgesiu ir jo sunkumais, mat daugelis paauglių linkę menkavertiškumo jausmą išreikšti probleminiu
elgesiu (Moradi, Funderbunk, 2006). Žemas savęs vertinimas gali pasireikšti per agresyvumą, žalingus įpročius, prieštaraujantį neklusnumą, taisyklių laužymą, ankstyvus lytinius santykius, rizikingą partnerių pasirinkimą ir pan. (Žardeckaitė – Matulaitienė, 2007; Ethier, 2006; Donellan ir kt., 2005).
Žemas savęs vertinimas iš esmės susijęs su probleminiu elgesiu (Šeibokaitė, 2008). Daugelis autorių nepakankamą savęs vertinimą sieja su žalingų įpročių pradžia paauglystėje. Jeigu paauglys turi žalingų įpročių, galima įtarti, kad jo savęs vertinimas gali būti nepakankamas. Žardeckaitė – Matulaitienė, (2007), Kim (2005) ištyrė, kad nerūkantieji paaugliai paprastai turi geresnį savęs vertinimą nei rūkantieji, pabandę rūkyti vertina save prasčiau už nebandžiusius rūkyti. Paprastai autoriai randa tam tikrų veiksnių sąsajas tik su vienu ar dviem žalingais įpročiais, pvz., populiacijoje gali būti nerastos savęs vertinimo sąsajos su rūkymu, tačiau rastos sąsajos tarp savęs vertinimo ir alkoholio bei narkotikų vartojimo (Kavas, 2009; Žardeckaitė – Matulaitienė, 2007).
Iš literatūros galima spręsti, kad įvairūs psichologiniai ir socialiniai veiksniai siejasi su paauglių elgesiu (Skerytė - Kazlauskienė ir kt. 2012; Umbrasienė, Narkauskaitė, 2010; Yarcheski TJ ir kt., 2003; Torres ir kt., 1995). Pasak Umbrasienės ir Narkauskaitės (2010), paauglių sveikatai žalingas elgesys dažniausiai pasireiškia dėl socialinio deficito. Tokie psichologiniai veiksniai kaip depresiškumas, nesutarimai su tėvais, neprisitaikymas mokykloje, žemas savęs vertinimas ir kt. susiję su žalingų įpročių pradžia paauglystėje (Umbrasienė ir Narkauskaitė, 2010; Žardeckaitė – Matulaitienė, 2007). Skerytė - Kazlauskienė ir kt. (2012) teigia, kad dalyvavimas užklasinėje ir laisvalaikio veikloje, gali padėti ugdyti paauglių socialinius įgūdžius ir kurti pozityvius tarpusavio ryšius, kurie padėtų ugdyti, o kartu palaikytų savęs vertinimą. Teigiamas savęs vertinimas gali būti kaip sveikatai palankų elgesį skatinantis veiksnys (Tam ir kt., 2011; Yarcheski TJ ir kt., 2003; Torres ir kt., 1995).
Svarbu tai, kad savęs ir aplinkinio pasaulio suvokimas ir vertinimas paauglystėje turi reikšmės paauglio asmenybės formavimuisi ir ateityje. Trzesniewski ir kt. (2006) kohortinis tyrimas parodė, kad suaugusieji su žemu savęs vertinimu paauglystėje, buvo prastesnės psichinės ir fizinės sveikatos, turėjo žemesnes ekonomines perspektyvas, polinkį į nusikalstamą elgseną, lyginant su suaugusiais, puikiai save vertinusiais paauglystėje. Tyrimas atskleidė, kad žema savigarba paauglystėje yra susijusi su realiomis neigiamomis pasekmėmis suaugusiame amžiuje. Šio tyrimo rezultatai patvirtina jau minėtą informaciją apie paauglystės amžiaus tarpsnio asmenybės formavimosi reikšmę ir svarbą.
Sturlienė (2007) teigia, kad vaikai gyvenimo mokosi, kai jie skatinami, pastiprinami, saugūs, o taip pat, kai jiems leidžiama suklysti. Be atviro ir nuoširdaus bendravimo sunkiai įmanomas paskatinimas, pastiprinimas, o tuo labiau turėtų būti sunku geranoriškai suteikti galimybę paaugliui pačiam priimti sprendimą bei suklysti. Juk dažniausiai suaugę suvokia turintys daugiau patirties, žinantys daugiau ir galintys apsaugoti, pasakyti geriausią situacijos sprendimo būdą. Tačiau taip besielgiant galima atimti iš paauglio galimybę pačiam pažinti pasaulį.
Remiantis aukščiau pateikta informacija, apibendrindami galime teigti, kad savęs vertinimas paauglystėje turi reikšmės asmens gyvenimui suaugusiame amžiuje. Pakankamas savęs vertinimas yra vienas iš veiksnių, skatinančių sveikatai palankų elgesį ir apsaugančių paauglių psichiką, o žalingi įpročiai ar probleminis elgesys gali atspindėti paauglių nepakankamą savęs vertinimą. Sveikatai žalingas elgesys taip pat gali pasireikšti dėl socialinio deficito ir nepakankamos socialinės paramos, kuri siejama su blogais tarpusavio santykiais, bloga psichikos sveikata bei sveikatai žalingu elgesiu. Nustatyta, kad paauglių sveikatai palankų elgesį gali skatinti tiek šeimos, tiek bendraamžių socialinė parama.
2.
TYRIMO METODIKA
2.1. Tyrimo dalyviai
Tyrime dalyvavo Kauno rajono gimnazijų moksleiviai. Bendrojo lavinimo mokyklų ir gimnazijų mokinių mokymosi krūvis ir ypatybės skiriasi. Gimnazijos moksleiviai patiria didesnį mokymosi krūvį, jiems keliama kiek daugiau reikalavimų nei mokyklos moksleiviams. Gimnazijos ir mokyklos moksleivių žinios, veikiančios jų elgesį, požiūrį į save ir santykius, gali skirtis. Todėl buvo siekiama, kad visi tiriamieji būtų iš mokyklų, turinčių tą patį statusą.
Iš viso Kauno rajone yra 7 gimnazijos. Gimnazijų direktoriams buvo skambinama ir klausiama apie galimybę atlikti tyrimą jų vadovaujamose įstaigose. Kai kurie direktoriai iškart atsisakė dalyvauti tyrime. Dėl tyrimo pavyko susitarti su Akademijos Ugnės Karvelis ir Garliavos Juozo Lukšos gimnazijų direktoriais. Taigi tyrimo dalyviai – Akademijos Ugnės Karvelis ir Garliavos Juozo Lukšos gimnazijų 11 ir 12 klasių moksleiviai (n=282). Tiriamųjų amžiaus vidurkis buvo 17,2 metų.
Demografiniai duomenys apie tiriamuosius pateikiami 1 lentelėje. Tyrime dalyvavo 55 proc. vaikinų ir 45 proc. merginų. Didžiąją dalį sudarė vienuoliktokai (70 proc.). Beveik visi tiriamieji (97 proc.) gyveno su tėvais, arba globėjais, 1 proc. gyveno valstybinėje įstaigoje, o 2 proc. nurodė, jog gyveno nei su tėvais/globėjais, nei valstybinėje įstaigoje.
1 lentelė. Tiriamųjų demografinės charakteristikos
Lytis Klasė Gyvena
Vaikinai n (proc.) Merginos n (proc.) 11 n (proc.) 12 n (proc.) Su tėvais/globėjais n (proc.) Valst. įstaigoje n (proc.) Kita n (proc.) 154 (55) 128 (45) 198 (70) 84 (30) 274 (97) 3 (1) 5 (2)
2.2. Tyrimo metodai ir instrumentai
Atliktas vienmomentinis anoniminės anketinės apklausos tyrimas.
Tyrime buvo naudojamas Sveikatai palankaus elgesio klausimynas, Suvoktos socialinės paramos įvertinimui skirtas klausimynas ir Rosenbergo savęs vertinimo skalė (The Rosenberg Self - Esteem Scale (RSE), 1965).
Sveikatai palankaus elgesio klausimynas
Sveikatai palankaus elgesio klausimynas yra sukurtas lenkų mokslininkės Woynarowska-Soldan. Klausimyną sudaro 30 klausimų ir trys papildomi klausimai: 1) „Kaip tu rūpiniesi savo sveikata?“ 2) „Ar per paskutinius 12 mėn. darei ką nors, kad labiau rūpintis savo sveikata?“ ir 3) klausimas apie paauglių žalingus įpročius. Minėtą klausimyną sudaro teiginiai apie 1) mitybą (valgymo įpročius, vaisių ir daržovių vartojimą ir t.t), 2) higieną (dantų valymą, prausimąsi), 3) miego/poilsio režimą, 4) psichosocialinius veiksnius (streso/įtampos įveikimą, pozityvų mąstymą, kreipimąsi į kitus iškilus sunkumams, laiko su draugais praleidimą), saugą (atsarga mezgant kontaktus su žmonėmis, saugos diržo užsisegimu ir t.t.) ir fizinį aktyvumą. Tiriamieji galėjo įvertinti teiginius panaudodami vieną iš keturių galimų atsakymo variantų: „visada, arba beveik visada“, „dažnai“, „kartais“, „niekada, arba beveik niekada“. Atsakymo variantams buvo priskirti balai nuo 0 iki 3. Atsakymai „visada, arba beveik visada“ ir „dažnai“ buvo grupuojami ir atspindėjo sveikatai palankų elgesį, o atsakymai „kartais“, „niekada, arba beveik niekada“ taip pat buvo grupuojami ir atspindėjo nepalankų sveikatai elgesį. Kronbacho alfos koeficientas šioje skalėje buvo 0,598. Tai nėra itin aukštas patikimumas, tačiau pasak Vaitkevičiaus ir Saudargienės (2006), tokio patikimumo pakanka statistinei analizei grupėje atlikti.
Rosenbergo savęs vertinimo skalė
Tai tiriamojo savistaba besiremianti skalė, kurią sudaro 10 teiginių, iš kurių kiekvienam teiginiui skirti 4 atsakymo variantai: „visiškai sutinku“, „sutinku“, „nesutinku“, „visiškai nesutinku“. Atsakymų variantai buvo koduojami nuo 1 iki 4. Bendras įvertis rėmėsi sumine balų suma. Atsižvelgiant į tiriamųjų surinktų balų pasiskirstymą ir medianą, buvo nustatytos aukšto ir žemo savęs vertinimo ribos. Pagal jas buvo sudarytos dvi tiriamųjų grupės, iš kurių viena atspindėjo aukštą savęs vertinimą, o kita – žemą savęs vertinimą. Kronbacho alfos koeficientas šioje skalėje buvo 0,847.
Suvoktos socialinės paramos įvertinimui skirta skalė
Suvokta socialinė parama vertinta, naudojantis Ugnės Kabelkaitės (2008) sukurta skale. Socialinė parama Kabelkaitės skalėje apibrėžiama kaip į problemą arba į emocijas
nukreipta įveika. Problemų įveika vertinta teiginiais, apibrėžiančiais patarimą, pagalbą, informacijos suteikimą ir bendrą dėmesį nukreiptą į problemas. Emocijų įveika vertinta teiginiais, apibrėžiančiais užuojautą, supratimą, bendrą dėmesį jausmams ir pagarbą bei priėmimą. Socialinės paramos šaltiniais buvo pasirinkti šie asmenys: tėvas, motina, brolis/sesuo (šeimos narių parama), geriausias draugas/draugė, mergina/vaikinas, bendraklasiai (bendraamžių parama). Viso klausimyną sudarė 48 teiginiai (kiekvienam paramos šaltiniui skiriant po 8 teiginius, iš jų 4 teiginiai skirti į problemą nukreiptai socialinei paramai, 4 – į emocijas nukreiptai socialinei paramai), kurių kiekvienas vertinamas balais nuo 1 iki 5, kur 1 reiškia „Visiškai nesutinku”, 5 – „Visiškai sutinku”. Atsižvelgiant į tiriamųjų surinktų balų pasiskirstymą ir medianą buvo nustatytos sąlyginai didelės ir sąlyginai mažos socialinės paramos ribos kiekvienam socialinės paramos šaltiniui. Pagal jas buvo sudarytos dvi atsakymų grupės, iš kurių viena atspindėjo didelę paramą, o kita – mažą paramą. Viso klausimyno Kronbacho alfos koeficientas šioje skalėje buvo 0,647.
2.3. Tyrimo eiga
Atliktas vienmomentinis kiekybinis tyrimas, dėl kurio iš anksto buvo sutarta su Akademijos Ugnės Karvelis ir Garliavos Juozo Lukšos gimnazijų direktoriais ir administracija. Gavus LSMU bioetikos komiteto leidimą tyrimui vykdyti, su įstaigų administracija buvo sutartas moksleivių apklausos vykdymo laikas ir data. Tyrimas buvo vykdomas 2014 m. vasario mėnesį pamokų metu.
Tiriamieji buvo supažindinti su tyrimo tikslu bei rezultatų panaudojimu. Visi tiriamieji buvo informuoti apie galimybę atsisakyti ir nedalyvauti tyrime.
2.4. Matematinė – statistinė duomenų analizė
Tyrimo duomenys buvo apdoroti naudojantis statistine programa „IMB SPSS Statistics 20“. Skalių vidinis suderinamumas tikrintas skaičiuojant Kronbacho alfos koeficientą. Kokybinių ryšių vertinimui buvo naudojamas Chi kvadratu kriterijus. Skaičiuotas kokybinių požymių procentinis pasiskirstymas. Taip pat buvo skaičiuojamas vidurkis, galimybių santykis (GS) ir jo pasikliautinasis intervalas (PI). Skirtumų patikimumas laikytas reikšmingu, kai p<0,05.
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3.1. Sveikatai palankus elgesys
Prieš pradedant nagrinėti sąsajas tarp sveikatai palankaus elgesio, socialinės paramos ir savęs vertinimo, šie trys veiksniai buvo nagrinėjami atskirai. Analizuojant sveikatai palankų elgesį, pradžioje paaugliai buvo paklausti, kaip jie rūpinasi savo sveikata. 2 lentelėje pateikti paauglių atsakymų apie rūpinimąsi savo sveikata rezultatai.
Kas penktas (21,3 proc.) iš tiriamųjų nurodė, jog labai rūpinasi savo sveikata. Du trečdaliai (67 proc.) visų paauglių atsakė, jog labai rūpinasi arba dažniausiai rūpinasi savo sveikata, didesnė dalis merginų (75 proc.) negu vaikinų (60,4 proc.), tačiau skirtumai nebuvo statistiškai reikšmingi.
Tyrimo rezultatai parodė, kad beveik kas ketvirta mergina (22,7 proc.) ir kas trečias vaikinas (32,5) nei rūpinosi, nei nesirūpino savo sveikata. Sveikatai neskiriančių dėmesio ir nesirūpinančių savo sveikata vaikinų buvo 3 kartus daugiau nei merginų (atitinkamai 7,1 proc. ir 2,4 proc.).
Iš tyrimo rezultatų matyti, kad merginos labiau rūpinosi savo sveikata nei vaikinai, tačiau šie skirtumai tarp lyčių statistiškai reikšmingai nesiskyrė.
2 lentelė. Paauglių pasiskirstymas pagal rūpinimąsi savo sveikata (proc.)
Lytis rūpinuosi Labai Dažniausiai rūpinuosi nei nesirūpinu Nei rūpinuosi, Dažniausiai nesirūpinu nesirūpinu Visai
Vaikinai 20,1 40,3 32,5 4,5 2,6
Merginos 22,7 52,3 22,7 1,6 0,8
Iš viso 21,3 45,7 28,0 3,2 1,8
χ2=8,092; lls=4; p=0,088
Analizuojant sveikatai palankų elgesį, tiriamųjų buvo klausta, ar per paskutinius 12 mėn. jie darė ką nors, kad labiau rūpintųsi savo sveikata. Iš 2 pav. matyti, kad beveik du trečdaliai paauglių (59,6 proc.) aktyviai rūpinosi savo sveikata, iš jų buvo didesnė dalis merginų (64,8 proc.) negu vaikinų (55,2 proc.), tačiau skirtumai tarp lyčių nebuvo statistiškai reikšmingi.
