KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
Raimundas Razukevičius
LYTIŠKAI PLINTANČIOS INFEKCIJOS TARP
STUDENTŲ IR SĄSAJOS SU JŲ LYTINE ELGSENA
Daktaro disertacija
Disertacija rengta 2004 – 2008 metais Kauno medicinos universitete.
Mokslinis vadovas
prof. habil. dr. Alvydas Pranas Laiškonis (Kauno medicinos universitetas, biomedicinos mokslai, medicina – 07 B)
Konsultantas
prof. habil. dr. Irena Misevičienė (Kauno medicinos universitetas, biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata – 10 B)
TURINYS
Santrumpos ir simboliai………..5
1. Darbo tikslas ir uţdaviniai…...…..………...7
2. Temos aktualumas ir darbo mokslinis naujumas……….8
3. Literatūros apţvalga………...10
Ţalingi įpročiai ir jų paplitimas………...10
Chlamydia trachomatis infekcija: paplitimas ir rizikos veiksniai.………..14
B hepatito epidemiologinė padėtis, uţsikrėtimo keliai ir rizikos veiksniai………….19
C hepatito epidemiologinė padėtis, uţsikrėtimo keliai ir rizikos veiksniai...23
ŢIV infekcija: paplitimas ir uţsikrėtimo keliai...24
4. Tiriamųjų kontingentas ir tyrimo metodika...27
Tiriamųjų kontingentas...27
Tyrimo metodika...30
Laboratoriniai tyrimai...31
Klausimyno atsakymų ir laboratorinių tyrimų rezultatų vertinimo kriterijai...32
Statistinė duomenų analizė...33
5. Tyrimo rezultatai...35
Tiriamųjų socialinės aplinkos veiksniai ir ţalingi įpročiai bei jų tarpusavio sąsajos tarp skirtingų studijų sričių studentų...35
Tiriamųjų sociodemografiniai duomenys ir socialinės aplinkos veiksniai...35
Ţalingi įpročiai ir jų daţniai tarp skirtingų studijų sričių universitetų studen- tų...36
Tiriamųjų rūkymo, alkoholinių gėrimų ir narkotinių medţiagų vartojimo są- sajos su socialinės aplinkos veiksniais...47
Lytinių takų Chlamydia trachomatis infekcijos paplitimas ir jo sąsajos su lytiškai aktyvių tiriamųjų vyrų lytine elgsena bei jų ţalingais įpročiais...50
Tiriamųjų lytinės elgsenos ypatumai...50
C. trachomatis infekcijos paplitimas tarp tiriamųjų 18 – 23 metų studentų vyrų...51
Lytiškai aktyvių tiriamųjų socialinės aplinkos veiksnių ir ţalingų įpročių są- sajos su C. trachomatis infekcijos paplitimu...52
Lytiškai aktyvių tiriamųjų lytinės elgsenos ypatumai tarp atskirų studijų sri- čių studentų bei jų sąsajos su C. trachomatis infekcijos paplitimu...53 Lytiškai aktyvių tiriamųjų ţalingų įpročių ir lytinės elgsenos veiksniai, susi-
Hepatito B viruso infekcijos paplitimas tarp tiriamųjų ir su šia infekcija susiję rizi-
kos veiksniai...68
Hepatito C viruso infekcijos paplitimas tarp tiriamųjų ir su šia infekcija susiję rizi- kos veiksniai...71
5.5. Tiriamųjų ţinios apie lytiškai plintančias infekcijas...73
6. Rezultatų aptarimas...75
7. Išvados...88
8. Praktinės rekomendacijos...90
9. Literatūros sąrašas...91
10. Disertacijos tema spausdintų publikacijų sąrašas...105
11. Priedai...106
priedas...106
priedas...107
SANTRUMPOS IR SIMBOLIAI
AIDS - įgyto imunodeficito sindromasAnti-HBs - antikūnai prieš B hepatito viruso paviršinį antigeną Anti-HBc - antikūnai prieš B hepatito viruso šerdinį antigeną
Anti-HBc IgM - imunoglobulinų M antikūnai prieš B hepatito viruso šerdinį antigeną Anti-HCV - antikūnai prieš C hepatito virusą
Anti-ŢIV 1,2 - antikūnai prieš ţmogaus imunodeficito viruso tipus β - beta regresijos koeficientas
C. trachomatis, CT - Chlamydia trachomatis
d. - diena
DNR - dezoksiribonukleininė rūgštis HBV - hepatito B virusas
HCV - hepatito C virusas
HBsAg - B hepatito viruso paviršinis antigenas JAV - Jungtinės Amerikos Valstijos
KMU - Kauno medicinos universitetas
KMUK - Kaumo medicinos universiteto klinikos KTU - Kauno technologijos universitetas LVA - Lietuvos veterinarijos akademija LKKA - Lietuvos kūno kultūros akademija LŢŪU - Lietuvos ţemės ūkio universitetas MRU - Mykolo Romerio universitetas n - tiriamųjų skaičius
NRAAT - nukleorūgščių amplifikacijos tyrimai LGR - ligazės grandininė reakcija
LPI - lytiškai plintančios infekcijos m. - metai
ml - mililitrai
p - reikšmingumo lygmuo PI - pasikliautinasis intervalas PGR - polimerazės grandininė reakcija proc. - procentai
SAV - standartiniai alkoholio vienetai SE - standartinė paklaida
ŠS - šansų santykis
VDU - Vytauto Didţiojo universitetas
VU KHF - Vilniaus universiteto Kauno Humanitarinis fakultetas ŢIV - ţmogaus imunodeficito virusas
1. DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI
Darbo tikslas:
Įvertinti lytiškai plintančias infekcijas tarp Kauno aukštųjų mokyklų pirmo kurso studentų vyrų ir sąsajas su jų lytine elgsena.
Darbo uţdaviniai:
1. Išanalizuoti Kauno aukštųjų mokyklų pirmo kurso studentų vyrų gyvensenos bei lytinės elgsenos ypatumus.
2. Palyginti įvairių studijų sričių studentų gyvensenos ir lytinės elgsenos ypatumus.
3. Nustatyti Chlamydia trachomatis, B ir C hepatitų bei ŢIV infekcijų paplitimą tarp studentų. 4. Įvertinti studentų riziką sirgti Chlamydia trachomatis, B ir C hepatitu bei ŢIV infekcijomis.
2. TEMOS AKTUALUMAS IR DARBO MOKSLINIS NAUJUMAS
Studentai sudaro didelę dalį jaunų ţmonių populiacijos nuo 18 iki 24 metų. Tai yra palyginti sveika populiacijos dalis, tačiau juos, kaip ir visą visuomenę, vargina įvairūs sveikatos sutrikimai ir paplitę ţalingi įpročiai [146]. Jauni ţmonės yra labiau imlūs įvairioms naujovėms, kurios gali teigiamai arba neigiamai paveikti jų sveikatą, todėl jie yra labiau paţeidţiami. Remiantis Lietuvoje atliktų studijų duomenimis, tarp studentų gana plačiai paplitę rūkymas, alkoholinių gėrimų ir narkotinių medţiagų vartojimas [21, 41, 60, 112, 174].
Lytiškai plintančios infekcijos – tai uţkrečiamosios ligos, kurios turi ryškų neigiamą poveikį asmens sveikatai bei yra susijusios su dideliais socialiniais ir ekonominiais nuostoliais. Daugelis lytiškai plintančių infekcijų sukelia rimtas komplikacijas ir įvairias vėlyvąsias pasekmes ţmogaus sveikatai [166]. Tiek skirtingose pasaulio šalyse, tiek Lietuvoje atlikti tyrimai tarp jaunų ţmonių rodo, kad jaunimo lytinė elgsena yra nesaugi: ankstyva lytinio gyvenimo pradţia, jaunuoliai daţnai keičia lytinius partnerius, atsitiktinių lytinių santykių metu retai vartoja barjerines kontracepcijos priemones (prezervatyvus), maţai ţino apie galimus lytiškai plintančių infekcijų uţsikrėtimo kelius bei apsisaugojimo būdus [112, 56].
Suaugusiųjų šlapimo takų ir lytinių organų Chlamydia trachomatis (C. trachomatis) infekcija yra daţniausia lytiniu keliu plintanti bakterinė liga Europoje ir JAV [7, 46]. Ja daţniau serga paaugliai ir jauni ţmonės nuo 15 iki 24 m. amţiaus [13]. Daugiau nei 60 proc. C. trachomatis uţsikrėtusių vyrų neturi jokių nusiskundimų [91], negydoma chlamidiozė vyrams gali sukelti uretritą, prostatitą, nevaisingumą ar Reiterio sindromą [176]. Lytinis hepatito B viruso (HBV) perdavimo būdas yra daţniausias būdas tarp suaugusiųjų vidutinio ir ţemo HBV infekcijos paplitimo šalyse, kuriai priklauso ir Lietuva. Rizika uţsikrėsti šia infekcija lytiniu būdu nuo B hepatito nešiotojų svyruoja nuo 16 iki 40 proc. [4, 94]. Galimybė per lytinius santykius uţsikrėsti C hepatito viruso (HCV) infekcija yra maţa, tačiau asmenims, uţsikrėtusiems HBV ar HCV infekcija, ilgainiui gali tapti reikšminga kepenų vėţio ar kepenų cirozės išsivystymo prieţastimi [4]. Be to, Lietuvoje pastaraisiais metais daugėja asmenų, uţsikrėtusių ţmogaus imunodeficito virusu (ŢIV) lytinių santykių metu. Tyrimai parodė, kad ŢIV uţsikrėtimo pavojus nuo 2 iki 5 kartų padidėja tarp kitomis lytiškai plintančiomis infekcijomis sergančių asmenų [22]. Šių infekcijų, ypač
C. trachomatis, ištyrimas šiuolaikiniais laboratorinės diagnostikos metodais yra brangus ir ne
visiems prieinamas. Todėl lytiškai aktyvūs vyrai gali tapti slaptu lytiškai plintančių infekcijų rezervuaru, ir patys to neţinodami, toliau platinti šias infekcijas.
Remiantis Lietuvos uţkrečiamų ligų kontrolės ir profilaktikos centro duomenimis, pastaraisiais metais sergamumas C. trachomatis, HBV ir HCV infekcijomis sumaţėjo, tačiau
manoma, kad statistiniai duomenys nepilnai atspindi realią epidemiologinę situaciją, todėl šių infekcijų nešiotojų gali būti daugiau [4].
Iki šiol Lietuvoje daugelis chlamidinės infekcijos patikros tyrimų buvo atliekama tarp moterų, o šios infekcijos paplitimui tarp vyrų nustatyti atlikti tik keli tyrimai. Jų metu 1999 – 2001 m. atliktose studijose tarp moksleivių, kariuomenės šauktinių ir dermatovenerologijos klinikos pacientų vyrų C. trachomatis infekcijos paplitimas svyravo nuo 2,5 iki 12,0 proc. [77, 164], tuo tarpu maţai ţinoma apie HBV, HCV ir ŢIV infekcijų paplitimą bei rizikos veiksnius tarp jaunų ţmonių. Paţymėtina, kad įvairiose Lietuvoje atliktose studijose analizuoti atskirose aukštosiose mokyklose besimokančių studentų ţalingi įpročiai, tačiau nedaug atlikta kompleksinių tyrimų, į kuriuos būtų įtraukti įvairių aukštųjų mokyklų studentai [41, 60].
Šiame tyrime pirmą kartą Lietuvoje ištirta C. trachomatis, HBV, HCV ir ŢIV infekcijų epidemiologinė situacija tarp aukštųjų mokyklų studentų vyrų ir sąsajos su jų lytine elgsena, nustatyti veiksniai, turėję įtakos uţsikrėsti minėtomis infekcijomis ir išanalizuoti studentų socialinės aplinkos veiksniai bei ţalingi įpročiai. Tyrimui pasirinkti visų Kauno aukštųjų mokyklų vieno fakulteto pirmakursiai vyrai, tiriamųjų amţius svyravo tarp 18 ir 23 metų.
Tikimasi, kad gauti tyrimų rezultatai bus naudingi skatinant sveiką gyvenseną, planuojant profilaktines lytiškai plintančių infekcijų programas, rengiant naujas studentų mokymo bei specialistų tobulinimo programas.
3. LITERATŪROS APŢVALGA
3.1. Ţalingi įpročiai ir jų paplitimasNesveika gyvensena – rūkymas, nesaikingas alkoholinių gėrimų vartojimas, nepakankamas fizinis aktyvumas didina lėtinių neinfekcinių ligų riziką [120, 152]. Ištyrus Lietuvos paauglių ir suaugusiųjų ţmonių gyvensenos pokyčius nustatyta, kad paauglių ir suaugusių ţmonių gyvensena nėra palanki sveikatai [63].
Studentai yra palyginti sveika populiacijos dalis, tačiau juos, kaip ir visą visuomenę, vargina įvairūs sveikatos sutrikimai ir paplitę ţalingi įpročiai [146]. Studentai – tai asmenys, studijuojantys aukštojoje mokykloje pagal nuosekliųjų studijų programą [85]. Jie sudaro didelę dalį jaunų ţmonių populiacijos nuo 18 iki 24 metų amţiaus. Jauni ţmonės yra labiau imlūs įvairioms naujovėms, kurios gali teigiamai arba neigiamai paveikti jų sveikatą, todėl jie yra labiau paţeidţiami ir gali greičiau tapti reguliariais tabako, alkoholinių gėrimų ir narkotinių medţiagų vartotojais. Moksliniai tyrimai rodo, kad rūkymas, narkotinių medţiagų ir alkoholinių gėrimų vartojimas susijęs su jaunimo sveikatai pavojingomis būklėmis, tokiomis, kaip depresija, smurtavimas, nesaugi seksualinė elgsena ir didina lėtinių ligų atsiradimo riziką vyresniame amţiuje [52].
Nepaisant studentų jauno amţiaus, Lietuvoje ir įvairiose pasaulio šalyse atlikti tyrimai rodo, kad tarp studentų gana plačiai paplitę ţalingi įpročiai [1, 2, 21, 41, 45, 60, 87, 88, 110, 112, 124, 173, 174]. Jie didina priklausomybę tabakui, alkoholiui bei narkotinėms medţiagoms ir gali sumaţinti studentų darbingumą ir bloginti studijų kokybę. Tabako vartojimas kartu su AIDS yra viena iš didţiausių išvengiamų priešlaikinių mirčių prieţasčių pasaulyje, taip pat tabako vartojimas yra svarbiausias širdies ir kraujagyslių ligų, piktybinių navikų ir kvėpavimo sistemos ligų rizikos veiksnys [174]. Tabako rūkymas yra labiausiai paplitusi priklausomybės liga, sąlygojanti daugiau sveikatos problemų ir priešlaikinių mirčių nei visos kitos legalios ir nelegalios narkotinės medţiagos [36]. Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) su didėjančiu nerimu skelbia, kad vis daugiau jaunų ţmonių rūko [151]. Moksliniai tyrimai rodo, kad kuo jaunesni ţmonės pradeda rūkyti, tuo stipresnė būna priklausomybė nuo tabako [99]. Ši priklausomybė yra vienas pagrindinių veiksnių, lemiančių reguliarų rūkymą. Bandymai mesti rūkyti sukelia abstinencijos simptomus [173]. Ilgalaikių tyrimų rezultatai teigia, kad vienas iš dviejų nuo jaunystės rūkiusių ir nemetusių rūkyti ţmonių miršta nuo tabako sukeltų ligų [42, 153].
2006 m. atlikto suaugusių Lietuvos ţmonių gyvensenos tyrimo duomenimis, bendroje vyrų populiacijoje Lietuvoje rūkymo paplitimas didėjo nuo1994 m. iki 2000 m., vėliau ėmė maţėti, tokiu būdu 2006 m. kasdien rūkė 43,4 proc. vyrų. Per tiriamąjį laikotarpį reguliaraus rūkymo paplitimas tarp aukštojo išsilavinimo vyrų sumaţėjo nuo 32 proc. iki 22 proc. Tyrimo rezultatai parodė, kad 2006 m. 2,5 karto daugiau buvo rūkančių tarp nebaigto vidurinio ir vidurinio išsilavinimo vyrų, nei tarp turinčiųjų aukštąjį išsilavinimą [62].
Lietuvoje atlikta nedaug tyrimų tarp studentų, tačiau jie parodė, kad ţalingi įpročiai paplitę šioje bendruomenėje. Tiriant trijų Lietuvos aukštųjų mokyklų trečio kurso studentus, nustatyta 39,7 proc. kasdien (beveik kiekvieną dieną maţiausiai metus, o vidutiniškai trejus metus) rūkančių vaikinų [45]. Apklausus Lietuvos ţemės ūkio universiteto penkių fakultetų keturių kursų studentus, išaiškinta 36,0 proc. kasdien rūkančių vaikinų, kurie surūko vidutiniškai po dvylika cigarečių per dieną. 51,6 proc. vaikinų teigė nerūkantys [60].
Lietuvoje 2001 – 2002 m. atliktos profilaktinės patikros duomenimis, išsimokslinimas turi įtakos vyrų rūkymo įpročiams, o moterų rūkymo įpročiams įtakos neturi. Lyginant rūkymo įpročius pagal išsimokslinimą, nustatyta, kad vyrų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, rūkyti metė daugiau bei jie rūko reguliariai maţiau nei vyrai, turintys pradinį išsimokslinimą. Taip pat didėjant išsimokslinimui, didėjo niekada nerūkiusių vyrų skaičius [20].
Įvairius rūkymo paplitimo duomenis skelbia uţsienio šalių mokslininkai, tyrę studentų gyvensenos įpročius. I. O. Mammas su bendr. teigia, kad rūkymo paplitimas tarp medicinos studentų vyrų įvairiose šalyse svyruoja nuo 0 iki 57 proc. [88]. JAV mokslininkai M. B. Reed ir bendr. skelbia, kad nuo 1990 metų rūkymo paplitimas tarp aukštųjų mokyklų studentų padidėjo beveik trečdaliu (30 proc.). Ištyrus 18 – 24 m. amţiaus JAV universitetų studentus, nustatyta 19,4 proc. reguliariai rūkančių vaikinų [124]. Kanados mokslininkų atliktų tyrimų duomenimis tarp 16 universitetų studentų, reguliariai rūkė 17,1 proc., nereguliariai – 10,4 proc. studentų. Nustatyta daugiau rūkančių studentų tarp tų, kurie gyveno atskirai nuo tėvų [1].
Italijoje tarp Sardinijos aukštųjų mokyklų studentų išaiškinta 22,3 proc. ir 18,8 proc. atitinkamai reguliariai ir nereguliariai rūkančių vaikinų. Penktadalis kasdien rūkančiųjų (21,4 proc.) surūkydavo po penkiolika ir daugiau cigarečių per dieną. Tyrimo metu nustatyti ir su studentų rūkymu susiję veiksniai: ţemas tėvo išsilavinimas, maţiausiai vienas rūkantis draugas (sugyventinis) ir alkoholinių gėrimų vartojimas [87]. Pakistane tarp 15 – 30 m. amţiaus koledţų studentų vyrų iš viso rūkė 24 proc. studentų [128].
Pasaulinė sveikatos organizacija su nerimu skelbia apie didţiulę alkoholio grėsmę sveikatai [180, 185]. Jo pasekmės, įvertintos per prarastus gyvenimo metus, prilygsta visų mirčių nuo tymų ir maliarijos kainai ir yra nepalyginamai sunkesnės negu rūkymo ir nelegalių narkotikų vartojimo [12]. Todėl šios problemos pirmaeilio sprendimo būtinybė sulaukė visuotinio pripaţinimo Europos ir viso pasaulio šalyse [5, 57].
Lietuvoje ir kitose Europos šalyse alkoholis daţniausiai pradedamas vartoti paauglystėje [190]. Alkoholinių gėrimų vartojimą mokslininkai vertina kaip vieną iš būdų įsilieti į suaugusiųjų gyvenimą [134]. Noras atsipalaiduoti ar patirti apsvaigimo būklę, smalsumas, draugų įtaka skatina jaunų ţmonių alkoholinių gėrimų vartojimą. Be to, visuomenėje plačiai prigijo ydingos nuostatos,
Uţmirštama, kad jaunų ţmonių, tapusių priklausomais nuo alkoholio, sveikata greitai blogėja, kartu stebima ir asmenybės degradacija.
Lietuvos sveikatos programoje ir Valstybės alkoholio kontrolės programoje buvo numatytas tikslas – iki 2010 metų sumaţinti bendrą alkoholio suvartojimą 25 proc. [83, 170]. Tačiau Lietuvos ir daugelio Europos šalių skelbiami duomenys rodo, kad bendras grynojo alkoholio kiekis, tenkantis vienam gyventojui, viršija 10 litrų per metus [5, 181]. Nors akivaizdţios informacijos apie alkoholinių gėrimų keliamą ţalą ţmonių sveikatai ir šalies ūkiui nestinga, vis labiau akivaizdu, kad alkoholinių gėrimų vartojimas tarp jaunų Lietuvos ţmonių nuolat auga [190].
Tarptautinio alkoholio ir kitų narkotikų vartojimo Europos mokyklose projekto (ESPAD 03), atlikto 2003 metais, duomenimis, vaikų ir paauglių alkoholio vartojimas Lietuvoje pasiekė grėsmingą mastą. Tyrimo metu nustatyta 12,8 proc. 15 – 16 metų amţiaus vaikinų, kurie dešimt ir daugiau kartų vartojo alkoholinius gėrimus per pastarąjį mėnesį, tik 1,8 proc. šių vaikinų buvo abstinentai [40].
Lietuvos ţmonių gyvensenos tyrimo duomenimis, 2006 m. bendroje vyrų populiacijoje bet kokius alkoholinius gėrimus reguliariai, bent kartą per savaitę vartojo 40,3 proc. vyrų, o 2-3 kartus per mėnesį – 24,8 proc. vyrų [62].
Lietuvos mokslininkų atlikto tyrimo duomenimis, išgėrinėjimas ir svaiginimasis alkoholiu tarp Lietuvos moksleivių sparčiai plinta, be to vis daţniau alkoholinius gėrimus pradeda vartoti jaunesni moksleiviai. Paaugliai nurodė ne tik daţniau vartojantys alkoholinius gėrimus, bet ir prisipaţino, kad daţniau geria iki apsvaigimo. Tarp 15 metų berniukų reguliariai vartojančių alkoholinius gėrimus skaičius nuo 1994 m. iki 2006 m. padidėjo dvigubai: nuo 13,6 proc. iki 25,0 proc. Pastaraisiais metais Lietuvos moksleiviai, palyginus su kitų šalių bendraamţiais, yra tarp daţniausiai piktnaudţiaujančių alkoholiniais gėrimais [190]. Moksliniai tyrimai patvirtino, kad kuo anksčiau pradedami vartoti alkoholiniai gėrimai, tuo didesnė rizika, kad atsiras priklausomybė nuo alkoholio [189].
Tarp Lietuvos universitetų studentų atlikti tyrimai patvirtino, kad alkoholinių gėrimų vartojimas tarp studentų didėja. Trečdalis trijų Lietuvos aukštųjų mokyklų trečio kurso studentų vartojo alkoholinius gėrimus bent kartą per savaitę. 26,5 proc. vaikinų du tris kartus per mėnesį vartojo vyną, o alų kartą per savaitę gėrė 20,4 proc. vaikinų [45].
Ištyrus Lietuvos ţemės ūkio universiteto penkių fakultetų keturių kursų studentus, rasta 45,7 proc. bent kartą per savaitę ar daţniau vartojantys alkoholinius gėrimus vaikinai, 38,3 proc. studentų alkoholinius gėrimus vartojo kartą ar kelis kartus per mėnesį. Visai negėrė alkoholinių gėrimų tik 5,2 proc. vaikinų. Alkoholinių gėrimų vartojimas tarp pirmakursių ir ketvirtakursių vaikinų buvo panašus [60].
Narkotinių medţiagų vartojimas kelia didelį susirūpinimą Europos piliečiams ir didelę grėsmę tiek Lietuvos, tiek ir visos Europos visuomenės saugumui ir sveikatai. 2004 m. gruodţio mėn. Europos Vadovų Taryba vienbalsiai patvirtino 2005 – 2012 m. ES kovos su narkotikais strategiją, kurios tikslas – pasiekti didelį apsaugos, gerovės ir socialinės sanglaudos lygį vykdant narkotikų vartojimo prevenciją ir maţinant jį [31]. Joje planuojama gerokai sumaţinti gyventojų narkotikų vartojimą ir sumaţinti socialinę ţalą bei ţalą sveikatai, kurią kelia nelegalių narkotikų vartojimas ir prekyba jais. Remiantis šios programos duomenimis, palyginti su kitomis pasaulio šalimis, kanapių, kokaino ir amfetaminų vartojimas ES yra gerokai maţesnis nei, pavyzdţiui JAV, tačiau narkotikų vartojimas ES išlieka didelis. Apskaičiuotas didelis ES ţmonių, vartojančių narkotikus arba vartojusių juos kurį laiką (nors kartą gyvenime bandţiusių arba vartojusių) skaičius: apie 70 mln. ţmonių vartoja kanapes, 12 mln. – kokainą, 9,5 mln. – ekstazį ir 11 mln. vartoja amfetaminus, taip pat ţinoma, kad apie pusę milijono ţmonių gauna pakaitinį gydymą nuo tokių narkotikų kaip heroinas [31]. JAV bent kartą per gyvenimą ar daţniau marihuaną ir kokainą naudojo atitinkamai 41,6 proc. ir 7,8 proc. 10 – 24 m. amţiaus paauglių ir suaugusių vyrų [47]. Apytiksliai pusė asmenų, kurie pradeda gydymą dėl marihuanos naudojimo, yra jauni iki 25 m. amţiaus ţmonės [18].
Jungtinių Tautų narkotikų ir nusikalstamumo biuras (UNODC) 2008 m. ataskaitoje nurodo, kad neteisėtai narkotines ir psichotropines medţiagas vartojusių asmenų proporcija 15 – 64 metų amţiaus grupėje pasauliniu mastu, ketvirtus metus iš eilės išlieka stabili. Išskyrus amfetamino tipo stimuliatorius, narkotinių ir psichotropinių medţiagų paklausa išaugo, tačiau jų vartojimo paplitimo rodikliai išaugo neţymiai. Bent kartą per pastaruosius 12 mėnesių narkotines ir psichotropines medţiagas vartojo 4,9 proc. pasaulio gyventojų [159].
Narkotikų kontrolės departamento duomenimis, 2004 m. Lietuvoje atlikto reprezentatyvaus 15 – 64 metų amţiaus šalies gyventojų tyrimo rezultatai parodė, kad narkotikų bent kartą gyvenime yra bandę 8,2 proc. Lietuvos gyventojų, tarp vyrų buvo 13,1 proc. vartojusių narkotikus [191]. Šie tyrimų rezultatai parodė, kad Lietuvoje labiausiai paplitęs narkotikas yra kanapės (marihuana ir hašišas). Bent kartą gyvenime šį narkotiką yra vartoję 7,6 proc. Lietuvos gyventojų (vyrų – 13,1 proc.), šis rodiklis nėra aukštas lyginant su dvidešimt penkių Europos šalių vidurkiu – 15,5 proc., tačiau Europoje didţiausi kanapių vartojimo rodikliai stebimi tarp jaunų, 15 – 34 m. amţiaus vartotojų. Kitų narkotikų vartojimas Lietuvoje nustatytas ţenkliai maţesnis: nors kartą gyvenime amfetaminą vartojo 1,1 proc., o ekstazi – 1,0 proc. šalies gyventojų. Minėto tyrimo rezultatai parodė, kad didţiausias narkotikų paplitimas yra tarp 15 – 24 metų amţiaus gyventojų. Šioje amţiaus grupėje kanapių vartojimo paplitimas nors kartą gyvenime siekia 15,7 proc., per pastaruosius metus – 7,0 proc. ir per pastarąjį mėnesį – 2,0 proc. Tiek kanapių, tiek ekstazio, tiek
amfetamino ir kokaino vartojimo paplitimas tarp 15 – 24 metų respondentų, du – tris kartus viršija bendrą narkotikų vartojimo paplitimą šalyje [101].
Nacionalinėje narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos 2004 – 2008 m. programoje kaip viena iš prioritetinių narkomanijos prevencijos ir narkotikų kontrolės krypčių buvo numatyta pirminė narkomanijos prevencija tarp vaikų ir jaunimo [100]. Tačiau tarp moksleivių atlikti tyrimai rodo, kad narkotikai aktyviai pradedami vartoti jau mokykloje. 2007 m. Lietuvoje atlikto ESPAD tyrimo (Alkoholio ir kitų narkotikų vartojimo Europos mokyklose tyrimas) rezultatai rodo, kad 2007 metais kanapes (marihuaną) bent kartą gyvenime nurodė bandę 18,4 proc, heroiną – 1,3 proc., amfetaminus – 3,1 proc. ir ekstazi – 3,6 proc. 15 – 16 metų moksleivių. Šis neteisėto narkotinių ir psichotropinių medţiagų vartojimo lygis per paskutinius keturis metus išliko panašus [101].
2001 m. tarp trijų Lietuvos aukštųjų mokyklų trečiakursių 24,8 proc. vaikinų teigė bandę vartoti narkotikus. Kaip populiariausią narkotikų įsigijimo vietą jie nurodė diskoteką [45]. Apklausus Lietuvos ţemės ūkio universiteto keturių kursų studentus, nustatyta 34,9 proc. vaikinų, bent vieną kartą ar daţniau vartojusių narkotines medţiagas. Tarp pirmakursių, vartojusių narkotines medţiagas, buvo 33,2 proc. vaikinų [60].
Apklausus 16 – 19 metų Klaipėdos šešių profesinio ugdymo mokyklų pirmakursius, nustatyta 15,6 proc. reguliarių marihuanos vartotojų vaikinų. Gauti duomenys patvirtino, jog reguliarus marihuanos vartojimas skatina ir kitų narkotikų vartojimą [72].
R. Vivancos ir bendraautorių Didţiojoje Britanijoje atlikto tyrimo duomenimis, kokaino naudojimas tarp studentų vyrų buvo reikšmingai susijęs su lytiškai plintančiomis infekcijomis [175]. Brazilijoje, tiriant koledţų studentus nustatyta, kad daugiau cigaretes ir marihuaną rūkančių studentų buvo tarp atskirai nuo tėvų gyvenančių tiriamųjų [9].
3.2. Chlamydia trachomatis infekcija: paplitimas ir rizikos veiksniai
Chlamydia trachomatis – smulki gramneigiama lazdelė, viduląstelinis prokariotas,
priklausantis Chlamydiaceae šeimai, Chlamydia genčiai [79]. Ši bakterija (B, D-K serovarai) paţeidţia šlapimo ir lytinių organų stulpinį epitelį. Humoralinis ir ląstelinis atsakas į chlamidijas yra labai stiprus, todėl kai kurie autoriai daro pagrįstą prielaidą, kad chlamidijų sukeltos komplikacijos gali būti vertinamos kaip hiperjautrumo arba imunopatologinis procesas [166].
Lytinių takų C. trachomatis infekcija yra daţniausia lytiniu keliu plintanti bakterinė liga Europos šalyse [7, 55, 89] ir JAV [46, 96, 132]. Pasaulinė Sveikatos Organizacija (PSO) skelbia, kad kasmet pasaulyje diagnozuojama 92 mln. naujų C. trachomatis atvejų [183]. Ja daţniau serga paaugliai ir jauni ţmonės nuo 15 iki 24 metų amţiaus [13]. JAV ligų kontrolės ir prevencijos centro
duomenimis, 2007 m. daugiausia chlamidiozės atvejų registruota tarp 15 – 19 ir 20 – 24 m. moterų bei 20 – 24 m. vyrų [28].
Nuo 50 iki 90 proc. visų C. trachomatis infekcija uţsikrėtusių vyrų nejaučia jokių nemalonių pojūčių šlapimo kanale ar šlapinimosi sutrikimų [35, 90, 91, 107, 141], o virš 70 proc. šia infekcija uţsikrėtusių moterų yra asimptominės C. trachomatis infekcijos nešiotojos [81]. Nediagnozuota ir negydoma infekcija moterims gali sukelti sunkias pasekmes: dubens uţdegiminę ligą, negimdinį nėštumą, nevaisingumą ar lėtinius dubens skausmus [26, 133], vyrams - uretritą, epididimitą, prostatitą, nevaisingumą ar Reiterio sindromą [89, 176]. C. trachomatis infekcija gali būti randama nuo 30 proc. iki 50 proc. vyrų, sergančių negonokokiniu uretritu [48].
Kadangi dauguma C. trachomatis uţsikrėtusiųjų yra asimptominiai infekcijos nešiotojai, siekiant kontroliuoti šią infekciją ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse vykdomos C. trachomatis infekcijos patikros programos [8, 84]. Pasaulio Sveikatos Organizacija skelbia, kad profilaktinių patikros programų objektas yra moterys [35]. Daugelis patikros programų skirta jaunoms, lytiškai aktyvioms moterims, tarp kurių C. trachomatis infekcija yra daţnesnė ir ligos pasekmės sunkesnės, nei vyrams. Šios infekcijos paplitimas tarp vyrų yra maţiau ištirtas [133]. Vyrai sudaro rezervuarą moterims naujai ar pakartotinai uţsikrėsti C. trachomatis infekcija, todėl vyrų populiaciją galima vertinti kaip patikros objektą, ypač jei šie vyrai neturi jokių nusiskundimų [58, 132]. JAV ligų kontrolės ir prevencijos centras vyrams, skirtingai nei moterims, nėra patvirtinęs rekomendacijų patikrai dėl chlamidinės infekcijos, tačiau neseniai pateikė patarimus, tarp kokių vyrų tikslinių grupių ar vietų galėtų būti atliekama patikra. Tai kariškiai, įkalinti vyrai iki 30 m. amţiaus, lytiškai plintančių ligų klinikų lankytojai, ţmogaus imunodeficito sindromo klinikų lankytojai, jaunimo mokyklų vaikinai, jei tarp jų šios infekcijos paplitimas viršija 2 proc., taip pat aukštųjų mokyklų, paauglių klinikų lankytojai vyrai, jei toje bendruomenėje yra aukštas chlamidinės infekcijos paplitimas [27].
Daugelį metų šlapimo kanalo tepinėliai vyrams buvo vienintelis diagnostinis mėginys, kuris sudarydavo kliūtis atlikti vyrų patikrą dėl C. trachomatis infekcijos [58]. Ląstelių kultūros pasėlis ilgus metus buvo laikomas šios infekcijos nustatymo auksiniu standartu, tačiau jo jautrumas svyravo nuo 60 proc. iki 85 proc. [58]. Maţas šio tyrimo metodo jautrumas, grieţtos mėginių transportavimo sąlygos, būtini aukštos kvalifikacijos tyrėjai ir ilgas laikas iki tyrimų rezultatų gavimo taip pat yra svarbūs šio metodo trūkumai. Atsiradę nukleorūgščių amplifikacijos tyrimai (NRAAT), kurie leidţia ištirti vyrus neinvaziniu (neskvarbiuoju) būdu paimant šlapimo mėginius
C. trachomatis infekcijai nustatyti, ţenkliai padidino galimybes tirti vyrus dėl šios infekcijos [91].
Šiuo metodu nustatytas chlamidinės infekcijos atvejų skaičius gali būti iki 80 proc. didesnis, palyginus su senais šios infekcijos nustatymo metodais [58, 144]. Todėl vyrų chlamidinės
tyrimas (NRAAT), o pirmo pasirinkimo mėginys yra šlapimas (pirmoji šlapimo porcija) [27, 58]. Šio tyrimo metodo (NRAAT) jautrumas siekia 90 – 97 proc., o specifiškumas - 99 proc. [58].
Nuo 1990 metų pabaigos daugelyje industrinių šalių buvo pastebėtas C. trachomatis infekcijos padidėjimas [16]. JAV sergamumas šia infekcija padidėjo nuo 35,2 atvejų 1986 m. iki 332,5 atvejų 2005 m. 100 tūkstančių gyventojų. Tarp moterų 2005 m. C. trachomatis infekcijos atvejų buvo registruota tris kartus daugiau, nei tarp vyrų. Tiriant neinvaziniu būdu surinktus šlapimo mėginius nukleorūgščių amplifikacijos tyrimų metodais, atsirado galimybė daugiau ištirti ir daţniau nustatyti jokių nusiskundimų neturinčių C. trachomatis infekcija uţsikrėtusių vyrų. Nuo 2001 m. iki 2005 m. net 43,5 proc. padidėjo diagnozuotų uţsikrėtusių šia infekcija vyrų skaičius – atitinkamai nuo 112,3 atvejų iki 161,1 atvejų 100 tūkstančių vyrų. 2005 m. didţiausias sergamumas šia infekcija buvo registruotas tarp 20 – 24 m. amţiaus vyrų – 804,7 atvejai 100 tūkstančių vyrų. Tuo tarpu tuo pačiu laikotarpiu tarp moterų chlamidiozės atvejų padaugėjo tik 15,6 proc.: nuo 429,6 atvejų iki 496,5 atvejų 100 tūkstančių moterų [6]. Apytikriai apskaičiuota, kad JAV C. trachomatis infekcija kiekvienais metais uţsikrečia iki 4 milijonai asmenų, tarp jų 74 proc. uţsikrėtusiųjų sudaro 15 – 24 m. amţiaus ţmonės [59].
Vakarų Europos, Europos Sąjungos šalyse, kaip ir JAV, panašiu laikotarpiu taip pat stebėtas
C. trachomatis infekcijos sergamumo didėjimas. 2005 m. sergamumas chlamidine infekcija
vidutiniškai siekė 99,39 atvejų 100 tūkstančių gyventojų. Didţiausiassergamumas buvo Islandijoje ir Danijoje – atitinkamai 552,45 ir 441,29 atvejų 100 tūkstančių gyventojų, tarp 15 – 24 m. amţiaus asmenų sudarė 510,6 atvejų 100 tūkstančių gyventojų. Vyrų ir moterų santykis buvo 1,5:1 [51].
Nuo 1990 m. Rytų Europos šalyse pradėtas registruoti sergamumas chlamidine infekcija [43], pastarųjų metų duomenimis daugelyje Rytų Europos šalių jis yra maţesnis, nei Vakarų Europos šalyse [51].
Uţkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės centro duomenimis Lietuvoje 2008 m. iš viso buvo uţregistruoti 403 C. trachomatis infekcijos susirgimo atvejai, tarp jų vyrai sudarė 44 proc., daugiausia sergančiųjų buvo 25 – 34 m. amţiaus. Bendras C. trachomatis sergamumas siekė 11,9 atvejų 100 tūkstančių gyventojų [163]. Manoma, kad oficialiai registruojami C. trachomatis infekcijos atvejai neatspindi realios situacijos šalyje, nes atliekama maţai šios infekcijos nustatymo tyrimų. Apskaičiuota, kad Lietuvoje dėl chlamidiozės atliekama 16 – 18 kartų maţiau tyrimų, nei dėl kitų lytiškai plintančių infekcijų. Tai reiškia, kad tik kas 16 – 18 pacientas, kreipęsis į sveikatos prieţiūros specialistą, dirbantį LPI srityje, būna ištirtas dėl šios infekcijos [165].
Neturintys jokių nusiskundimų vyrai gali būti svarbūs chlamidinės infekcijos nešiojimo šaltiniai [132, 156], todėl C. trachomatis infekcijos paplitimo tarp šių vyrų nustatymas turi didelę reikšmę tolesniam šios infekcijos paplitimo maţinimui tarp moterų. Pastangas ištirti neturinčius jokių nusiskundimų vyrus sunkina nedidelis tiriamųjų skaičius, vyrų nenoras dalyvauti tyrimuose,
baimė, stigma, motyvacijos trūkumas ar nesutikimas atlikti tyrimus C. trachomatis infekcijai nustatyti.
C. trachomatis paplitimas tarp vyrų priklauso nuo šalies, kurioje atliekamas tyrimas, nuo
laboratorinių metodų naudojimo, tiriamųjų amţiaus, rasės, tyrimo atrankos kriterijų. C.A. Rietmeijer su bendraautoriais apţvelgė 1995 – 2007 m. 54 JAV atliktas studijas, kuriose C.
trachomatis infekcija buvo tiriama tarp jokių nusiskundimų neturinčių vyrų ir į jas nebuvo įtraukti
lytiškai plintančių infekcijų klinikų pacientai. Rezultatai parodė, kad C. trachomatis paplitimo mediana svyravo nuo 1,7 proc. iki 7,9 proc., o bendra šios infekcijos mediana siekė 5,1 proc. Tarp jaunesnių nei 15 m., 15 – 19 m., 20 – 24 m., 25 – 29 m. ir 30 – 34 m. amţiaus vyrų chlamidinės infekcijos paplitimo mediana buvo 2,3 proc., 6,1 proc., 6,5 proc., 3,0 proc. ir 3,4 proc. [126].
Kitoje JAV atliktoje studijoje, ištyrus daugiau nei 12000 tiriamųjų šlapimo mėginius, tarp 18 – 26 m. amţiaus ţmonių rastas bendras 4,19 proc. C. trachomatis paplitimas, tarp moterų ir vyrų ši infekcija sudarė atitinkamai 4,7 proc. ir 3,7 proc. [96]. T. L. Sutton skelbia, kad JAV tarp vyrų chlamidinės infekcijos paplitimas svyruoja nuo 2,1 proc. iki 11,3 proc. [148].
Australijoje C.M. Vajdic ir kiti įvertino 40 studijų, atliktų Australijoje 1997 – 2004 m. rezultatus, kuriose ištyrimui dėl chlamidinės infekcijos buvo taikomi nukleorūgščių amplifikacijos metodai. Remiantis tyrėjų duomenimis, tarp aborigenų vyrų ir ne aborigenų vyrų C. trachomatis infekcijos paplitimas buvo atitinkamai 7,5 proc. ir 1,5 proc., o tarp vyrų, turėjusių lytinius santykius su vyrais, ši infekcija siekė 1,5 proc. [168].
Didţiojoje Britanijoje dėl chlamidinės infekcijos tirti lytiškai aktyvūs 18 – 44 m. vyrai, tiriant šlapimo mėginius ligazės grandininės reakcijos (LGR) metodu. C. trachomatis infekcija nustatyta 2,2 proc. tirtųjų vyrų, tarp 18 – 24 m. ir 25 – 34 m. vyrų rasta atitinkamai 2,7 proc. ir 3,0 proc. uţsikrėtusiųjų šia infekcija [54]. Kitame tyrime Londone tarp 18 – 35 m. vyrų, ištyrus šlapimo mėginius LGR metodu, nustatyta 1,9 proc. uţsikrėtusiųjų chlamidine infekcija [115]. S. Sripada ir bendr. teigia, kad, remiantis įvairių studijų duomenimis, Jungtinėje Karalystėje tarp vyrų bendroje populiacijoje C. trachomatis paplitimas svyruoja nuo 1,0 proc. iki 5,0 proc., o tarp bendrosios praktikos, šeimos planavimo, ortopedinių ir lytiškai plintančių infekcijų klinikų lankytojų – nuo 1,0 proc. iki 16,0 proc. [143]. Makedonijoje tarp lytiškai aktyvių studentų vaikinų ir merginų nustatyta 4,4 proc. C. trachomatis infekcijos paplitimas [142].
Lietuvoje daugelis chlamidinės infekcijos patikros tyrimų atlikti tarp moterų. Jų metu C. trachomatis infekcijos paplitimas nustatytas nuo 5 iki 19,2 proc. moterų, priklausomai nuo tiriamųjų amţiaus, atrankos, tyrimų metodikos ir regiono [78]. Tuo tarpu tarp vyrų atlikti tik keli šios infekcijos paplitimo tyrimai. Viename iš jų, 2000 – 2001 metais ištyrus 282 lytiškai aktyvius 14 – 21 metų amţiaus Kauno miesto vidurinių ir profesinių mokyklų moksleivius, rastas 2,5 proc.
kariuomenės šauktinius (amţiaus vidurkis 19,6 m.) ir 250 dermatovenerologijos klinikos pacientus vyrus (amţiaus vidurkis 30,6 m.), nustatyta atitinkamai 5,7 proc. ir 12,0 proc. C. trachomatis paplitimas [164].
Išsivysčiusiose šalyse paaugliai ir jauni suaugusieji (15 – 24 m.) sudaro tik 25 proc. lytiškai aktyvių ţmonių populiacijos, tačiau tarp visų naujai uţsikrėtusių lytiškai plintančiomis infekcijomis ţmonių jie sudaro apie 50 proc. Tarp lytiškai plintančių ligų klinikų lankytojų 2005 m. jauni vyrai sudarė 20,5 proc. asmenų [37].
Tiesioginiai ir netiesioginiai rizikos veiksniai įtakoja galimybę uţsikrėsti C. trachomatis infekcija. Tarp netiesioginių rizikos veiksnių daţniausiai minimi amţius, lytis, rasė, tautybė, ţalingi įpročiai, rečiau – socialinės aplinkos veiksniai, profesija, išsilavinimas. Pirmieji lytiniai santykiai jauname amţiuje, didelis lytinių partnerių skaičius per gyvenimą ir per tam tikrą laiko tarpą, barjerinės kontracepcijos (prezervatyvo) nenaudojimas ar nepastovus naudojimas, kitos lytiškai plintančios infekcijos – daţniausi lytinės elgsenos veiksniai, turintys įtakos C. trachomatis infekcijos paplitimui [56, 89].
D. L. Bell nustatė, kad 68 proc. 17 – 19 m. vyrų yra turėję lytinius santykius, dviejų iš trijų 15 – 19 m. vyrų pirmoji lytinė partnerė buvo jų amţiaus arba metais vyresnė ar jaunesnė, o vieno iš penkių vyrų – dviem ar daugiau metais vyresnė [10]. Kongo studentai lytinį gyvenimą pradeda dar anksčiau: 88 proc. tirtųjų 14 – 25 m. studentų pirmus lytinius santykius turėjo iki 15 m. amţiaus [34]. Jaunesnis amţius yra susijęs su didesne rizika uţsikrėsti chlamidine infekcija tarp lytiškai aktyvių ţmonių populiacijos [102], todėl daţniausiai ši infekcija nustatoma vyrams iki 24 m. Tačiau kai kurių autorių tyrimų rezultatai rodo, kad kartais daugiau uţsikrėtusiųjų C. trachomatis infekcija nustatytoma ir tarp vyresnių nei 24 m. amţiaus vyrų. W. L. Parish su bendr. didţiausią, 3,9 proc. chlamidinės infekcijos paplitimą nustatė tarp 25 – 34 m. vyrų [108].
Ţmonių rasė taip pat gali turėti reikšmės lytinei elgsenai. Tamsiaodţių, neispaniškos kilmės vyrų lytiniai santykiai yra daţnesni, nei ispanų ar baltaodţių neispaniškos kilmės vyrų [10]. JAV tarp 18 – 32 m. kariuomenės karo mokyklos auklėtinių vyrų chlamidine infekcija uţsikrėtusiųjų buvo 3 kartus daugiau tarp tamsiaodţių, nei tarp baltaodţių, atitinkamai – 5,9 proc. ir 1,6 proc. [148].
Nesaugi lytinė elgsena išlieka didţiausiu rizikos veiksniu, didinančiu galimybę uţsikrėsti C.
3.3. B hepatito epidemiologinė padėtis, uţsikrėtimo keliai ir rizikos veiksniai
Hepatito B viruso (HBV) infekcija yra viena aktualiausių visuomenės sveikatos problemų pasaulyje. Ji yra svarbiausia kepenų cirozės ir pirminio kepenų vėţio prieţastis [4]. Šios infekcijos sukėlėjas - B hepatito virusas, priklausantis Hepadnaviridae šeimai, viruso genomą sudaro dvi ţiedo formos DNR spiralės. Hepatito B infekcijos šaltinis yra ţmogus, sergantis besimptome ar kliniškai ryškia ūmine bei lėtine HBV infekcija. Virusas perduodamas parenteraliniu, lytiniu arba transplacentiniu būdu [79].
Pasaulinė Sveikatos Organizacija skelbia, kad du milijardai ţmonių pasaulyje turi praeityje buvusios ar esamos HBV infekcijos seruminius ţymenis ir 360 milijonų ţmonių yra lėtiniai HBV infekcijos nešiotojai. Kasmet pasaulyje nuo HBV infekcijos ar jos padarinių miršta nuo 500 iki 700 tūkstančių ţmonių [138, 186, 187].
Uţsikrėtus šia infekcija, inkubacinis laikotarpis gali tęstis nuo 6 savaičių iki 6 mėnesių [136], po jų uţsikrėtę ţmonės gali pasveikti savaime arba HBV infekcija tampa lėtine. Virš 90 proc. perinataliniu keliu uţsikrėtusių kūdikių neturi jokių simptomų, tuo tarpu ūminio hepatito poţymiai stebimi 5-15 proc. ką tik uţsikrėtusių maţų vaikų (1-5 metų amţiaus) ir 33-50 proc. vyresniems vaikams, paaugliams ir suaugusiems [138]. Lėtinės HBV infekcijos išsivystymo rizika susijusi su amţiumi, kuomet buvo uţsikrėsta šia infekcija: 90 proc. uţsikrėtusių kūdikių, 30 proc. vaikų, uţsikrėtus iki 5 metų amţiaus ir 2-6 proc. uţsikrėtusiųjų suaugusių suserga lėtine HBV infekcija [136]. Esant B hepatito paviršiaus antigenui (HBsAg) kraujyje daugiau kaip 6 mėnesius, nustačius B hepatito DNR serume >10 kopijų/ml bei persistuojantį padidėjusį serumo aminotransferazių kiekį, galima diagnozuoti lėtinę HBV infekciją. Ši infekcija detaliau skirstoma į HBeAg-teigiamą ir HBeAg-neigiamą lėtinę HBV infekciją [135]. Rizika lėtiniams HBV infekcijos nešiotojams susirgti kepenų ciroze ar kepenų vėţiu siekia 15-25 proc. [136].
Lėtinės HBV infekcijos paplitimas įvairiose pasaulio šalyse skiriasi, todėl pagal teigiamus HBsAg seruminius ţymenis pasaulio šalys ir regionai suskirstyti į aukšto, vidutinio ir ţemo HBV infekcijos paplitimo zonas [93]. Apie 60 proc. pasaulio ţmonių populiacijos gyvena aukšto HBV paplitimo zonose. Tai Pietryčių Azijos, Centrinės ir Pietų Afrikos šalys, tame tarpe Kinija, Indonezija, Nigerija, jose daţniausiai uţsikrečiama perinataliniu (iš motinos kūdikiui) ir horizontaliu (ne lytiniu būdu namiškiams) keliu [117, 138]. Šiose šalyse iki 70 - 95 proc. ţmonių populiacijos randami prasirgtos ar esamos HBV infekcijos ţymenys, o daugiau kaip 8 proc. gyventojų yra lėtiniai HBV infekcijos nešiotojai, taip pat stebimas didelis sergančiųjų kepenų vėţiu skaičius [67].
proc. ir 10 – 60 proc. jose gyvenančių ţmonių turi infekcijos ţymenis [67]. Šiose šalyse HBV infekcija uţsikrečiama perinataliniu, lytiniu keliu, per medicinines procedūras ar kitais HBV infekcijos perdavimo būdais [138]. Rumunijoje registruojama 6 proc., Bulgarijoje – 4 proc., Graikijoje – 2 proc. HBV infekcijos nešiotojų [122].
Tokios šalys ir regionai kaip Šiaurės Amerika, Šiaurinė ir Vakarų Europa, Australija, priskiriama ţemo HBV paplitimo zonoms – jose randama iki 2 proc. lėtinių HBV infekcijos nešiotojų ir 5 – 7 proc. gyventojų turi HBV infekcijos ţymenis. Šiose šalyse daţniausiai HBV infekcija uţsikrečia padidintos rizikos grupėms priklausantys paaugliai ir jauni suaugusieji: intraveninių narkotikų vartotojai, vyrai, turintys lytinius santykius su vyrais, medicinos srities darbuotojai, taip pat pacientai, kuriems reguliariai atliekamos kraujo perpylimo ar hemodializės procedūros [67]. Slovakijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Belgijoje, Italijoje, Vokietijoje HbsAg seruminius ţymenis turi 0,5 – 1,5 proc. gyventojų, Vengrijoje, Slovėnijoje ir Norvegijoje – iki 0,5 proc. gyventojų [50, 122]. Šiuos paplitimo duomenis lyginti yra sudėtinga, kadangi pateikiami skirtingų metų ir populiacijų duomenys.
1992 metais Pasaulinė Sveikatos Organizacija rekomendavo įtraukti hepatito B vakcinaciją į nacionalines imunizacijos programas, pradedant jas įgyvendinti nuo 1995 metų aukšto HBV infekcijos paplitimo šalyse ir nuo 1997 metų visose likusiose šalyse. 2004 m. 78 proc. šalių, priklausančių Pasaulinei Sveikatos Organizacijai, jau turėjo visuotines kūdikių hepatito B vakcinavimo programas [184]. Daugelyje pasaulio šalių įdiegtos skiepijimo programos davė teigiamus rezultatus, todėl HBV infekcijos paplitimas pasaulyje turi tendenciją maţėti [67]. JAV ligų kontrolės ir prevencijos centro duomenimis, JAV sergamumas ūmia HBV infekcija sumaţėjo nuo 11,5 atvejo 1985 m. iki 1,6 atvejo 2006 m. 100 tūkstančių gyventojų sumaţėjo sergamumas ūmia HBV infekcija [179]. 2005 m. JAV didţiausias sergamumas ūmia HBV infekcija buvo tarp 25 - 45 m. suaugusiųjų, apie 79 proc. naujų HBV infekcijos atvejų susiję su padidintos rizikos lytine elgsena ir intraveninių narkotikų vartojimu [94]. Choi ir bendr. teigia, kad HBV infekcija JAV yra labiau paplitusi tarp šioje šalyje gyvenančių azijiečių ir Ramiojo vandenyno šalių gyventojų, kurie yra gimę Azijoje [30].
Europos ligų kontrolės ir prevencijos centras skelbia, kad Europos Sąjungos šalyse taip pat stebimas ţymus ūmios HBV infekcijos sergamumo maţėjimas: nuo registruotų 6,7 atvejų 1995 m. iki 1,5 atvejo 2005 m. 100 tūkstančių gyventojų [122]. Išsivysčiusiose Europos šalyse 2005 m. didţiausias sergamumas stebėtas 25 – 44 m. amţiaus gyventojų grupėje. Vyrai sirgo 2,3 karto daţniau, nei moterys [51]. Daugelyje Europos šalių tarp emigrantų iš aukšto HBV paplitimo regionų randama nuo 5 iki 90 kartų daugiau uţsikrėtusių asmenų, nei bendroje populiacijoje [122]. Streetons ir kiti nurodo, kad 1995 – 2000 m. Anglijoje 12 proc. HBV infekcijos atvejų uţregistruota tarp keliautojų, buvusių aukšto ar vidutinio HBV paplitimo regionuose [147].
Lietuva yra maţo – vidutinio HBV infekcijos paplitimo šalis. Kaip ir daugelyje Europos Sąjungos šalių, per pastarajį dešimtmetį sergamumas ūmia HBV infekcija sumaţėjo nuo 12,69 atvejų 1998 m. iki 2,47 atvejo 2007 m. 100 tūkstančių gyventojų [39]. Uţkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės centro duomenimis 2008 m. Lietuvoje uţregistruota tik 90 ūmių HBV infekcijos atvejų, daugiausia 18 – 24 m. amţiaus grupėje [163]. Tačiau manoma, kad faktiškai susirgimų gali būti ţenkliai daugiau. Lietuvoje per metus HBV infekcija gali uţsikrėsti apie 1500 ţmonių, o apie 42 – 52 tūkstančiai asmenų yra HBV nešiotojai [4]. K. Ţagmino ir bendr. Lietuvoje atliktas atvejo ir kontrolės tyrimas parodė, kad reikšmingiausi rizikos veiksniai, susiję su ūmine HBV infekcija, buvo heteroseksualūs lytiniai santykiai, nauji lytiniai partneriai ir intraveninių narkotikų vartojimas [4]. V. Mačionienė, 2001 m. tirdama besimptomės HBV infekcijos paplitimą tarp įvairių medicinos įstaigų darbuotojų, nustatė 16,3 proc. siekiantį šios infekcijos paplitimą [86]. Ţinoma, kad HBV infekcija patenka per paţeistą odą ar gleivines kontaktuojant su uţsikrėtusiojo krauju ar kitais organizmo skysčiais. Uţsikrėtus B hepatitu, didţiausia viruso koncentracija nustatoma kraujyje, maţesnė – seilėse, spermoje, makšties išskyrose, ţaizdų eksudate, išmatose ir kituose organizmo skysčiuose [169].
Lytinis HBV perdavimo būdas yra daţniausias tarp suaugusiųjų vidutinio ir maţo paplitimo šalyse. Manoma, kad rizika uţsikrėsti B hepatitu per lytinius santykius su HBV turėtojais siekia 16 – 40 proc. [4, 94]. Lytinis šios infekcijos perdavimo būdas galimas heteroseksualių ir homoseksualių lytinių santykių metu ir yra susijęs su lytinių santykių trukme, daţnu partnerių keitimu, analiniu seksu, nenaudojant apsaugos priemonių, oraliniu seksu [169] bei persirgtomis lytiškai plintančiomis infekcijomis [4]. JAV mokslininkai teigia, kad HBV perdavimas tarp vyrų, turinčių lytinius santykius su vyrais, sudaro 24 proc., o 25 – 59 proc. sutuoktinių, turinčių heteroseksualius lytinius santykius su lėtiniu HBV nešiotoju, buvo nustatyta HBV infekcija [94]. M. J. Alter teigia, kad 70 proc. vyrų, turinčių lytinius santykius su vyrais, B hepatitu uţsikrečia per 5 metus [3]. Kinijoje ištyrus 541 vyrą, turintį lytinius santykius su vyrais, HBsAg seruminiai ţymenys rasti 6,5 proc. jų, vidutinis lytinių partnerių skaičius per gyvenimą siekė 10 [129].
Lytiškai santykiaujant oraliniu būdu taip pat galima uţsikrėsti HBV infekcija, nors seilės daţniausiai tampa pavojingos, kai į jas patenka kraujo.
Ţinoma, kad parenteraliniu būdu HBV infekcija daţniausiai uţsikrečia intraveninių narkotikų vartotojai, besidalinantys adatomis bei švirkštais, taip pat galima uţsikrėsti kraujo perpylimo, dializės, akupunktūros metu, atliekant tatuiruotes, medicinos įstaigų darbuotojams atsitiktinai įsidūrus adata ar kitų procedūrų metu įvykus kontaktui su sergančiojo B hepatitu krauju [67, 94]. Skirtingų autorių duomenimis, JAV ir Vakarų Europoje rizika uţsikrėsti HBV infekcija vartojant intraveninius narkotikus, siekia iki 16 – 23 proc. [67, 94]. A. Neaigus ir bendr. teigia, kad tarp
uţsikrėsti ŢIV infekcija [103]. Gruzijoje E. Shapatava ir kiti tyrė 18 – 46 m. amţiaus intraveninių narkotikų vartotojus vyrus ir 55,2 proc. jų nustatė HBV infekcijos seruminius ţymenis (HBsAg arba anti-HBcor), o 77,4 proc. tyrime dalyvavusių vyrų teigė per pastaruosius 6 mėnesius bent kartą dalijęsi adatomis su kitais asmenimis, vartojančiais narkotikus intraveniniu būdu [137].
Kinijoje tarp skirtingų regionų intraveninių narkotikų vartotojų HbsAg seruminis ţymuo rastas 6,6 – 22,4 proc. tiriamųjų [177]. JAV A. Neaigus ir bendr. tarp 18 – 30 m. intraveninius narkotikus vartojančių vyrų nustatė 24,1 proc. HBV infekcijos turėtojus, o šios infekcijos paplitimas buvo susijęs su komercinio sekso darbuotojais vyrais [103]. Estijos mokslininkai tyrė švirkštų keitimo programoje dalyvavusius intraveninių narkotikų vartotojus ir nustatė, kad HBV infekcijos paplitimas (tirtas HBsAg) tarp jų siekė 21,3 proc. [162].
Perinatalinis HBV infekcijos perdavimo būdas iš uţsikrėtusios motinos vaikui yra vyraujantis didelio HBV paplitimo šalyse, ypač Kinijoje ir Pietryčių Azijoje. Šio infekcijos perdavimo būdo tikimybė padidėja, jei motinai nustatomi teigiami abu HBsAg ir HBeAg seruminiai ţymenys [67].
Naudojantis bendros paskirties asmens higienos ar kitais daiktais, galinčiais paţeisti odą ar gleivinę, taip pat gresia HBV infekcijos perdavimo rizika, nes hepatito B virusas gali išlikti gyvybingas 7 ir daugiau dienų [4, 138].
Praeityje atliekant kraujo perpylimo procedūras buvo stebima nemaţai naujų HBV infekcijos atvejų. Mokslininkai įrodė, kad pastaruoju metu atliekant šiuolaikinę kraujo donorų patikrą dėl HBV, galimybė uţsikrėsti HBV infekcija kraujo perpylimo metu Europoje gali būti nuo 1 iki 10 atvejų vienam milijonui transfuzijų [122].
Kol nebuvo vakcinos prieš B hepatitą, medicinos prieţiūros įstaigų darbuotojai turėjo didelę riziką uţsikrėsti šia infekcija atsitiktinai įsidūrus adata, įsipjovus, atliekant chirurgines procedūras ar kitu būdu kontaktuojant su HBV infekciją turinčio asmens organizmo krauju. Hepatito B virusas yra apie 100 kartų uţkrečiamesnis nei ŢIV. Rizika uţsikrėsti HBV vienos injekcinės adatos dūrio metu, priklausomai nuo kontakto rūšies, siekia 18 – 30 proc. [121]. Tačiau skirtingi autoriai, atlikę studijas Danijoje, Turkijoje, Albanijoje teigia, kad HBsAg seruminio ţymens nustatymas tarp sveikatos prieţiūros įstaigų darbuotojų buvo toks pat, kaip ir bendroje šalių populiacijoje [122].
Pavieniai infekcijos perdavimo atvejai nustatomi asmenims, nepriklausantiems rizikos grupėms: daţniausiai įstaigose, kuriose gyvena ţmonės, turintys protinę negalią, taip pat vaikams, gyvenantiems aukšto hepatito B paplitimo regionuose. Šiais atvejais perdavimo būdas lieka neaiškus [169].
3.4. C hepatito epidemiologinė padėtis, uţsikrėtimo keliai ir rizikos veiksniai
Hepatito C infekcija (HCV) išlieka svarbia kepenų vėţio ir kepenų cirozės išsivystymo prieţastimi [188]. Šios infekcijos sukėlėjas – C hepatito virusas priklauso Flaviviridae šeimai. Viruso genomą sudaro vienos vijos RNR. Hepatito C infekcijos šaltiniai yra ţmonės, sergantieji besimptomėmis ar kliniškai ryškiomis ūminėmis ir lėtinėmis HCV infekcijos formomis [79].
Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, apie 3 proc. pasaulio gyventojų - 170 milijonų ţmonių – yra uţsikrėtę hepatito C infekcija ir kasmet nustatoma 3 – 4 milijonai naujų šios infekcijos atvejų. Uţsikrėtus ūmia HCV infekcija, 60 – 70 proc. asmenų nejaučia jokių simptomų, o vėliau 80 proc. ţmonių tampa lėtiniais HCV infekcijos nešiotojais. Per 20 – 30 metų po uţsikrėtimo apie 10 – 20 proc. asmenų, turinčių HCV infekcijos seruminius ţymenis, suserga kepenų ciroze, o 1 – 5 proc. – suserga pirminiu kepenų vėţiu [188].
Didţiausias HCV infekcijos paplitimas stebimas Šiaurės Afrikoje ir Vidurinių Rytų regionuose (>3 proc.), kituose Afrikos regionuose (3 proc.), maţiau - Kinijoje ir kitose Azijos šalyse (2,1 proc.) bei Rytų Europoje (2,2 proc.) [11]. Apie 3,3 milijonai [11] arba 1,8 proc. JAV gyventojų yra HCV infekcijos nešiotojai, daugiau HCV paplitęs tarp vyrų nei moterų [130]. Prognozuojama, kad 2015 m. JAV, palyginus su 1990 m., 4 kartus padidės sergančiųjų lėtiniu hepatitu C [4].
Europoje 1995 – 2005 m. buvo registruojama nuolat didėjantis HCV infekcijos atvejų skaičius [122]. Europos ligų kontrolės ir prevencijos centro duomenimis, Europos Sąjungos šalyse 2005 m. didţiausias sergamumas HCV infekcija buvo 25 - 44 m. amţiaus grupėje, sergančių vyrų buvo 2 kartus daugiau, nei moterų [51]. Maţiausias HCV paplitimas stebimas Šiaurės Europoje – 0,1 – 1,0 proc., Centrinėje Europoje siekia nuo 0,2 proc. Olandijoje iki 1,2 proc. Prancūzijoje. Tuo tarpu Pietų Europos šalyse, tokiose kaip Ispanija, Italija, Graikija, bendras HCV paplitimas svyruoja nuo 2,5 proc. iki 3,5 proc. [49]. Bendras HCV paplitimas Europoje sudaro apie 1 proc. [149].
Lietuvoje 2007 m. sergamumas ūmia HCV infekcija buvo 1,35 atvejo 100 tūkstančių gyventojų [38]. Uţkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės centro duomenimis 2008 m. mūsų šalyje uţregistruota tik 43 ūmios HCV infekcijos atvejai [163]. Tačiau manoma, kad Lietuvoje yra 50 – 70 tūkstančių gyventojų, uţsikrėtusių HCV infekcija. 2001 m. atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad 0,5 proc. tirtų vaikų ir 1,7 proc. suaugusiųjų turėjo C hepatito viruso antikūnų (anti-HCV) [4].
Pagrindinis HCV infekcijos uţsikrėtimo būdas yra parenteralinis - naudojant intraveninius narkotikus. Taip pat šia infekcija galima uţsikrėsti perpilant kraują ar jo produktus, lytiniu keliu, per adatas ar švirkštus, atliekant dializės procedūras, kartu su uţsikrėtusiu asmeniu naudojantis
skutimosi priemonėmis, atliekant tatuiruotes ar auskarų įvėrimo procedūras [122, 123, 169]. Retai, iki 5 proc. atvejų galimas vertikalus infekcijos perdavimas iš motinos naujagimiui [169].
M. Rantala ir bendr. teigia, kad daugumoje Europos šalių nuo 30 proc. iki 59 proc. HCV atvejų uţsikrečiama vartojant intraveninius narkotikus [122]. J. I. Esteban ir kitų teigimu, šiuo būdu rizika uţsikrėsti HCV sudaro nuo 60 proc. iki 90 proc., o intraveninių narkotikų vartotojams per 5 metus tikimybė uţsikrėsti HCV siekia net 50 – 90 proc. [49]. Mokslininkai apskaičiavo, kad jauniems intraveninių narkotikų vartotojams rizika uţsikrėsti HCV infekcija siekia nuo 11 iki 42 atvejų šimtui asmenų per metus [49].
Po 1991 m., kada pradėti tikrinti donorai dėl HCV, tikimybė uţsikrėsti HCV kraujo perpylimo metu tapo labai reta. Manoma, kad Europoje rizika uţsikrėsti HCV kraujo perpylimo metu gali būti nuo 1 iki 40 atvejų 10 milijonui transfuzijų [122]. Medicinos srities darbuotojams rizika uţsikrėsti HCV įvykus mikrotraumai, atsitiktinai įsidūrus adata, yra 10 kartų maţesnė, nei uţsikrėsti HBV infekcija [4], ir siekia 1 – 3 proc. [182].
Kadangi hepatito C virusas daţniausiai plinta per kraują, atliekant įvairias kosmetines procedūras, tokias kaip tatuiruotės ar auskarų įverimas, išlieka rizika uţsikrėsti šia infekcija [65].
Lytinių santykių metu HCV infekcija uţsikrečiama retai, tačiau šios infekcijos perdavimas lytiniu keliu vertinamas nevienareikšmiškai. Ištyrus lėtinių HCV infekcijos nešiotojų sutuoktinius, nesant kitų rizikos veiksnių, nustatyta 1,5 proc. HCV paplitimas [136]. Rizika uţsikrėsti HCV per lytinius santykius gali siekti 0,2 – 2,0 proc. per metus [169]. Ţinoma, kad šios infekcijos lytinio perdavimo rizika padidėja esant HCV infekcijai kartu su ŢIV, sergant lytiškai plintančiomis infekcijomis, analinių lytinių santykių metu [4, 169]. Didesnis HCV paplitimas taip pat randamas tarp kalinių ar komercinio sekso darbuotojų. JAV atliktose studijose tarp rizikingos lytinės elgsenos asmenų HCV vidurkis siekė 6 proc. tarp komercinio sekso darbuotojų, 4 proc. tarp vyrų, turinčių lytinius santykius su vyrais, ir 4 proc. tarp lytiškai plintančių infekcijų klinikų lankytojų. Šiose studijose buvo įtraukti asmenys, vartoję intraveninius narkotikus, o HCV paplitimas ţymiai stipriau buvo susijęs su narkotikų vartojimu, nei su rizikingos lytinės elgsenos veiksniais [150]. Estijoje A. Uuskula ir kiti 2006 m. tarp komercinio sekso darbuotojų moterų nustatė 7,9 proc. HCV infekcijos nešiotojų, o 2,7 proc. šių moterų buvo uţsikrėtusios dviem infekcijomis – ŢIV ir HCV [160].
Tiksliai nustatyti rizikos veiksnį, dėl kurio asmuo uţsikrėtė HCV infekcija yra sudėtinga, todėl nuo 10 iki 54 proc. ligos atvejų uţsikrėtimo rizikos veiksnys lieka neţinomas [122].
3.5. ŢIV infekcija: paplitimas ir uţsikrėtimo keliai
ŢIV (ţmogaus imunodeficito viruso) infekciją sukelia ŢIV, priklausantis retrovirusų
ţmogaus ţmogui lytiniu keliu, per kraują ir juo suterštus ţmogaus biologinius skysčius bei iš motinos vaikui [79]. ŢIV infekcijai būdingas progresuojantis imuninės sistemos paţeidimas, kai išsivysto AIDS (įgytas imunodeficito sindromas).
Nuo 1981 metų pradėjusi plisti ŢIV epidemija palietė kiekvieną pasaulio regioną. Manoma, kad 65 milijonai ţmonių visame pasaulyje uţsikrėtė ŢIV, o 25 milijonai ţmonių jau mirė nuo AIDS [53]. Remiantis Jungtinių Tautų AIDS programos 2008 m. metinio pranešimo duomenimis, 2007 m. pasaulyje gyveno apytiksliai 33 milijonai ţmonių, infekuotų ŢIV. Kasmet naujai uţsikrėtusių ŢIV asmenų sumaţėjo nuo 3 milijonų 2001 metais iki 2,7 milijono 2007 metais. Apie 2 milijonai ţmonių 2007 m. mirė nuo AIDS. Naujų ŢIV infekcijos atvejų skaičius keliose šalyse sumaţėjo, tačiau pasauliniu mastu šias palankias tendencijas atsveria naujų ŢIV infekcijos atvejų pagausėjimas kitose šalyse. Jauni 15 – 24 m ţmonės sudaro 45 proc. visų naujų ŢIV infekcijos atvejų pasaulyje [158].
Moterys sudaro pusę visų ŢIV infekuotų ţmonių populiacijos pasaulyje ir apie 60 proc. pietinėse Afrikos šalyse. Palyginus su 2000 m. keturiolikoje iš septyniolikos Afrikos šalių sumaţėjo jaunų, nėščių 15 – 24 m. amţiaus moterų, kurios yra infekuotos ŢIV. Nors per pastaruosius 10 metų ŢIV infekuotų moterų dalis tarp visų ŢIV uţsikrėtusių asmenų bendrai pasaulyje išlieka panaši, tačiau kai kuriuose regionuose didėja [158].
Naujų ŢIV infekcijos atvejų grėsmingai didėja tarp vaikų. 2007 m. pasaulyje 370 tūkstančių vaikų iki 15 m. amţiaus uţsikrėtė ŢIV, ir tokio amţiaus ŢIV infekuotų vaikų pasaulyje padaugėjo nuo 1,6 milijono 2001 metais iki 2 milijonų 2007 metais [158]. Dėl to, kad vienas ar abu iš tėvų mirė nuo AIDS, pasaulyje našlaičiais tapo 14 milijonų vaikų [22].
Lytinis ŢIV infekcijos perdavimo kelias lieka svarbiausias šios infekcijos uţsikrėtimo būdas. Manoma, kad 85 proc. atvejų ŢIV infekcija uţsikrečiama įvairių lytinių santykių metu (heteroseksualinių lytinių santykių metu ar vyrų lytinių santykių metu su vyrais). Įvairių studijų rezultatai rodo, kad ŢIV infekcijos perdavimo rizika lytinių santykių metu yra didesnė iš vyro moteriai nei iš moters vyrui [74].
Labiausiai ŢIV infekcija paplitusi pietinėje Afrikos dalyje, kur gyvena du trečdaliai viso pasaulio ŢIV infekuotų asmenų [157], tarp jų ŢIV infekuotų moterų ir vyrų santykis sudaro 3:2. Daţniausiai šiame regione ŢIV uţsikrečiama heteroseksualinių lytinių santykių metu [74]. 2007 m tarp nuo AIDS mirusių ţmonių 75 proc. jų buvo pietinės Arikos gyventojai [158].
Šiaurės Amerikoje, Vakarų Europoje ir Centrinėje Europoje ŢIV paplitimas siekia ţemiau 1 proc. Taikant šiuolaikinį antivirusinį gydymą ir efektyvias prevencijos priemones, mirtingumas nuo AIDS šiuose regionuose sumaţėjo. Nesaugūs lytiniai santykiai tarp vyrų ir intraveninių narkotikų vartojimas yra pagrindiniai ŢIV uţsikrėtimo keliai minėtuose regionuose, tačiau paskutiniais metais
pabaigoje gyveno 8,3 milijonai ŢIV infekuotų ţmonių, tarp jų 63 proc. sudarė Indijos gyventojai [74].
Rytų Europoje ir Centrinėje Azijoje ŢIV epidemija taip pat plinta, šiuose regionuose 2005 m. gyveno 1,5 milijono ţmonių, uţsikrėtusių ŢIV, daugiausia jų buvo Rusijos Federacijoje ir Ukrainoje. Pastarosiose šalyse daţniausiai uţsikrečiama vartojant intraveninius narkotikus, taip pat daugėja uţsikrėtusių ŢIV lytiniu keliu [74]. Rusijos Federacijoje daugiau nei trys ketvirtadaliai naujų ŢIV atvejų diagnozuojama tarp 15 – 29 m. amţiaus ţmonių [139], o virš 8 proc. vyrų iki 30 m. amţiaus yra vartoję intraveninius narkotikus [97]. Spartesnius ŢIV infekcijos plitimo tempus Rytų Europos regione sąlygojo dideli narkomanijos plitimo ir spartūs prostitucijos augimo tempai, lytiškai plintančių infekcijų gausėjimas ir neadekvati prieţiūra, nepakankamas ŢIV infekcijos gydymo prieinamumas, maţas gydymo programų prieinamumas laisvės atėmimo vietose bei kalinamųjų reintegracijos į visuomenę stoka [22].
Pirmasis ŢIV infekcijos atvejis Lietuvoje uţregistruotas 1988 metais. Iki 1997 m metų infekcija Lietuvoje daugiausia plito lytiniu būdu, vėliau – per kraują, vartojant intraveninius narkotikus [22]. Didţiausias ŢIV infekcijos protrūkis Lietuvoje registruotas 2003 m. pradţioje, kuomet dėl narkotikų prieinamumo bei nesaugaus nelegalių intraveninių narkotikų vartojimo vienoje iš laisvės atėmimo vietų nustatyta 300 ŢIV atvejų [23].
Lietuvoje iki 2009 m. balandţio 1 d. buvo uţregistruota 1465 ŢIV uţsikrėtęs ţmogus: 1227 vyrai ir 238 moterys. Trys ketvirtadaliai jų uţsikrėtė vartodami intraveninius narkotikus, AIDS diagnozuota 213 asmenims [192]. Tačiau manoma, kad ŢIV infekuotų ţmonių Lietuvoje gali būti didesnis skaičius, nes aplinkinėse šalyse ŢIV infekcijos atvejų nustatoma daugiau. Todėl, norint ţinoti bei vertinti ŢIV infekcijos epidemiologinę situaciją Lietuvoje, greta pagrindinių ŢIV infekcijos rizikos grupių tyrimų, tikslinga įtraukti į studijas ir bendrosios populiacijos asmenis, ypač jaunus ţmones.
4. TIRIAMŲJŲ KONTINGENTAS IR TYRIMO METODIKA
4.1. Tiriamųjų kontingentasTyrimas atliktas 2007 m. nuo kovo 1 d. iki geguţės 30 d. visose Kauno aukštosiose mokyklose (n=8). Kauno regioninis biomedicininių tyrimų Etikos komitetas aprobavo darbo metodiką ir suteikė leidimą atlikti biomedicininį tyrimą (protokolo Nr. BE-2-51/2006.12.07).
Tiriamųjų atrankos vienetu (fakultetu) pasirinkta kiekvienos Kauno aukštosios mokyklos atsitiktinai atrinkto vieno fakulteto pirmo kurso studentai vyrai: Kauno medicinos universiteto Medicinos fakulteto (KMU), Lietuvos veterinarijos akademijos Veterinarijos fakulteto (LVA), Lietuvos ţemės ūkio universiteto Ţemės ūkio inţinerijos fakulteto (LŢŪU), Kauno technologijos universiteto Mechanikos ir mechatronikos fakulteto (KTU), Vilniaus universiteto Kauno Humanitarinio fakulteto (VU KHF), Vytauto Didţiojo universiteto Informatikos fakulteto (VDU), Lietuvos kūno kultūros akademijos Sporto Edukologijos fakulteto (LKKA) bei Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo fakulteto (MRU). Tyrimo metu atrinktų fakultetų pirmame kurse mokėsi 760 studentų vyrų (4.1.1. pav.). Pasirinktas pasikliovimo lygmuo – 0,05, priimtina prognozės paklaida – 0,03; prognozuojamas procentas – 0,5. Remiantis šiais statistiniais kriterijais, apskaičiuota minimali imtis (baigtinė populiacija) sudarė 445 atvejus.
516 244 18 18 79 37 42 28 47 26 94 46 133 72 32 10 71 7 0% 20% 40% 60% 80% 100% KMU VA KTU LŽŪU VDU VU KHF LKKA MRU VISO Dalyvavo Nedalyvavo Biomedicinos mokslų Socialinių ir humanitarinių mokslų Technologijos ir fizinių mokslų
Aukštųjų mokyklų vadovai davė rašytinius sutikimus atlikti tyrimus jų vadovaujamose aukštosiose mokyklose. Atrinktų fakultetų dekanai ar kiti jų įgalioti asmenys pateikė pirmo kurso studentų praktinių uţsiėmimų tvarkaraščius ir tyrimo metu fakultete besimokančių studentų vyrų skaičių.
Suderinus su praktinių darbų dėstytojais, tyrėjas ir tyrime dalyvavusi bendrosios praktikos slaugytoja vykdavo į kiekvieną atrinkto fakulteto pirmo kurso grupę. Kai kuriuose universitetuose praktiniai uţsiėmimai vykdavo apjungiant kelias grupes. Auditorijose pasilikus tik vaikinams, tyrėjas informuodavo studentus apie atliekamą tyrimą, jo tikslus, naudą tiriamiesiems, kokiu būdu bus paimami mėginiai. Išsamiai buvo paaiškinta, kad tyrimas atliekamas anonimiškai, be jokių vardų ir pavardţių, asmeniniai tyrimų rezultatai bus konfidencialūs. Studentams buvo pateiktos ‚,Asmens informavimo forma„„ ir ,,Informuoto asmens sutikimo forma„„. Laisvanoriškai sutikę dalyvauti tyrime studentai pasirašė ,,Informuoto asmens sutikimo formą„„, jiems buvo išdalinti klausimynai.
Uţpildţius klausimyną, kiekvienam tiriamajam buvo suteikti anoniminiai kodai iš 3 skaičių, išdalinti sterilūs indeliai šlapimo mėginiui paimti ir bendrosios praktikos slaugytoja paėmė kraujo mėginius iš venos. Pridavus tyrimus, studentams raštiškai buvo duotas interneto svetainės adresas, kurioje pagal savo anoniminį kodą kievienas studentas galėtų pasitikrinti tyrimų rezultatus (http://www.studentai.minifilmai.lt/).
,,Informuoto asmens sutikimo formoje„„ buvo pateikti tyrėjo ir Kauno regioninio biomedicininių tyrimų Etikos komiteto kontaktiniai telefono numeriai, kuriais, esant neaiškumams, tiriamieji galėjo kreiptis.
Tyrimo metu iš 760 atrinktuose fakultetuose besimokančių studentų praktiniuose uţsiėmimuose buvo 544 studentai. Tarp jų 516 studentų raštiškai sutiko dalyvauti tyrime, o 28 atsisakė dalyvauti. Atsako daţnumas - 67,9 proc. Tiriamuosius pagal mokslo sričių klasifikatorių suskirstėme į tris grupes: studijuojančius biomedicinos mokslus (KMU, LVA, n=103), technologijos ir fizinius mokslus (KTU, LŢŪU, VDU, n=274) bei socialinius ir humanitarinius mokslus (VU KHF, LKKA, MRU, n=139).Tiriamųjų amţius svyravo nuo 18 iki 23 metų, vidurkis - 19,6 ± 0,35 metų, mediana - 19,0. Klausimyną uţpildė, pridavė kraujo ir šlapimo mėginius 501 tiriamasis. Tarp jų 399 studentai teigė turėję lytinius santykius (4.1.2. pav.)
4.1.2. pav. Tiriamųjų dalyvavimo tyrime etapai
N = 544
(Tyrimo metu atėjo į uţsiėmimus, t.y. dalyva-
vo praktikos darbuose)
N = 28
(Atsisakė dalyvauti tyrime)N = 760
(Pagal universitetų oficialius sąrašus)N = 501
Anketos, kraujo ir šlapimo mėginiai Anketos: socialinės aplinkos veiksniai, ţalingi įpročiai, ţinios apie LPI 516(Raštiškai sutiko daly- vauti tyrime, atsakas 67,9 proc. HBV HCV ŢIV tyrimai 399 lytiškai aktyvūs, Chlamydia trachomatis tyrimai
N = 516
(Raštiškai sutiko daly- vauti tyrime, tyrimo atsakas - 67,9 proc.
