LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS Medicinos akademija
Visuomenės sveikatos fakultetas Profilaktinės medicinos katedra
Sandra Gudaitienė
MOTERŲ SUTRIKUSIO VALGYMO ELGESIO SĄSAJOS SU
POŽIŪRIU Į SAVO KŪNĄ IR SUVOKIAMA SOCIALINE
PARAMA
Antrosios pakopos studijų baigiamasis darbas (Gyvensenos medicina)
Studentas Mokslinis vadovas
Sandra Gudaitienė lekt. Ingrida Pilkionienė
2020 – 01 – 03 2020 – 01 – 03
2 SANTRAUKA
Gyvensenos medicina
MOTERŲ SUTRIKUSIO VALGYMO ELGESIO SĄSAJOS SU POŽIŪRIU Į SAVO KŪNĄ IR SUVOKIAMA SOCIALINE PARAMA
Sandra Gudaitienė
Mokslinė vadovė lekt. Ingrida Pilkionienė
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakultetas, Kaunas; 2019. 78 p.
Darbo tikslas. Ištirti moterų sutrikusio valgymo elgesio sąsajas su požiūriu į savo kūną ir suvokiama socialine parama.
Darbo uždaviniai. 1. Atskleisti moterų valgymo elgesio ypatumus, atsižvelgiant į socialinius ir demografinius veiksnius; 2. Įvertinti sutrikusio valgymo elgesį atsižvelgiant į gyvensenos veiksnius; 3. Nustatyti moterų sutrikusio valgymo elgesio sąsajas su požiūriu į savo kūną; 4. Nustatyti moterų sutrikusio valgymo elgesio sąsajas su suvokiama socialine parama.
Metodika. Kiekybinis tyrimas atliktas 2019 m. kovo mėn. – 2019 m. birželio mėn. Tyrimo dalyvės moterys, dirbančios Druskininkų sveikatinimo įstaigose. Dalyvavo 249 moterys (atsako dažnis 83 proc.). Tiriamosios apklaustos naudojant anoniminį anketavimo būdą. Tyrimo anketoje naudoti: Valgymo elgesio klausimynas (angl. Eating attitude test – 26); Požiūrio į savo kūną klausimynas (angl. The Multidimensional Body – Self Relations Questionnaire – Appearance Scales); Suvoktos socialinės paramos skalė (angl. Multidimensional Scale of Perceived Social Support).Taip pat anketoje pateikti socialiniai – demografiniai ir gyvensenos klausimai. Tyrimo duomenims sisteminti ir apdoroti naudojama statistinių duomenų apdorojimo programa SPSS Statistics v. 22.
Rezultatai. Nustatyta, jog jaunesnio amžiaus moterų dietinio elgesio ir bulimiško elgesio rizika yra aukštesnė, nei vyresnio amžiaus moterų (p<0,05). Jaunesnio amžiaus moterų sutrikusio valgymo elgesio vertinimų vidurkis yra didesnis nei vyresnio amžiaus moterų (p<0,05). Didesnį KMI turinčios moterys pasižymi aukštesne valgymų sutrikimų rizika nei moterys turinčios mažesnį KMI. Nustatyta, kad aukštesnį išsilavinimą turinčioms moterims didėja bulimiško elgesio rizika. Ištyrus moterų valgymo elgesio sutrikimus gyvensenos veiksnių atžvilgiu nustatyta, kad dietinis elgesys ir valgymo kontrolė yra susiję su miego kokybe (p<0,05). Rūkančios elektronines cigaretes moterys pasižymi didesne dietinio elgesio ir sutrikusio valgymo elgesio rizika nei nerūkančios moterys (p<0,05). Mažiau fiziškai aktyvios moterys pasižymi aukštesne valgymo sutrikimų rizika. Moterų, kurių požiūris į savo kūną yra labiau teigiamas, dietinio elgesio, bulimiško elgesio, valgymo kontrolės ir sutrikusio valgymo elgesio rizika yra didesnė nei tų moterų, kurių požiūris į savo kūną yra mažiau teigiamas (p<0,05). Taip pat nustatyta, kad nuo moterų orientacijos į savo išvaizdą priklauso jų valgymo kontrolės rizika (p<0,05). Moterų, kurios labiau susirūpinusios per dideliu savo kūno svoriu, dietinio elgesio, bulimiško elgesio, valgymo kontrolės ir sutrikusio valgymo elgesio rizika yra didesnė nei tų moterų, kurios yra mažiau susirūpinusios per dideliu savo kūno svoriu. Šių vertinimų vidurkių skirtumai, išskyrus valgymo kontrolės vertinimų vidurkių skirtumą, yra statiškai reikšmingi (p<0,05). Nustatyta, kad moterų, kurių socialinis palaikymas mažesnis, dietinio elgesio, bulimiško elgesio, valgymo kontrolės ir sutrikusio valgymo elgesio rizika yra didesnė nei tų moterų, kurių socialinis palaikymas didesnis, tačiau šis ryšys nėra statistiškai reikšmingas (p>0,05). Moterų, kurios artimos aplinkos palaikymą vertina blogiau, dietinio elgesio, bulimiško elgesio, valgymo kontrolės ir sutrikusio valgymo elgesio rizika yra mažesnė nei tų moterų, kurios artimos aplinkos palaikymą vertina geriau (p<0,05). Moterų, kurių šeimos palaikymas mažesnis, dietinio elgesio, bulimiško elgesio, valgymo kontrolės ir sutrikusio valgymo elgesio rizika yra didesnė nei tų moterų, kurių šeimos palaikymas didesnis, tačiau šių vidurkių skirtumai nėra statiškai reikšmingi (p>0,05).
Išvados. Jaunesnio amžiaus moterų sutrikusio valgymo elgesio vertinimų vidurkis yra didesnis nei vyresnio amžiaus moterų. Didesnį KMI turinčios moterys pasižymi aukštesne valgymų sutrikimų rizika nei moterys turinčios mažesnį KMI. Nustatyta, kad aukštesnį išsilavinimą turinčioms moterims didėja bulimiško elgesio rizika. Ištyrus moterų sutrikusio valgymo elgesio sąsajas su gyvensenos veiksniais atžvilgiu nustatytos sąsajos su blogesne miego kokybe, elektroninių cigarečių rūkymu ir mažesniu fiziniu aktyvumu. Moterų, kurių požiūris į savo kūną yra labiau teigiamas ir kurios labiau
3 susirūpinusios per dideliu savo kūno svoriu sutrikusio valgymo elgesio rizika yra didesnė. Vertinant moterų sutrikusio valgymo elgesio sąsajas su suvokiamu socialiniu palaikymu statistiškai reikšmingų skirtumų nenustatyta, išskyrus moterų, kurios artimos aplinkos palaikymą vertino blogiau.
Raktiniai žodžiai. Moterys; sutrikęs valgymo elgesys; gyvensenos veiksniai; požiūris į savo kūną; socialinė parama.
4 SUMMARY
Lifestyle Medicine
RELATIONSHIP BETWEEN WOMEN’S EATING DISORDERS WITH THEIR ATTITUDES TOWARDS THEIR BODIES AND PERCEIVED SOCIAL SUPPORT
Sandra Gudaitienė
Scientific supervisor, lecturer Ingrida Pilkionienė
Faculty of Public Health, Medical Academy, Lithuanian University of Health Sciences, Kaunas; 2019. 78 p.
Aim of the Study. To examine the relationship between women’s eating disorders and their attitudes towards their bodies and perceived social support.
Tasks of the Study. 1. To reveal the peculiarities of women’s eating disorders, taking into account socio-demographic factors; 2. To assess eating disorders with regard to lifestyle factors; 3. To identify the relationship between women’s eating disorders and attitudes towards their bodies; 4. To identify relationship between women’s eating disorders and perceived social support.
Methodology. The quantitative study was conducted in March – June 2019. A total of 249 women (83 % response rate) working in Druskininku health institutions were interviewed anonymously using different surveys: Eating attitude test – 26, Multidimensional Body – Self Relations questionnaire – Appearance Scales and Multidimensional Scale of Perceived Social Support. The survey also included socio-demographic and lifestyle questions. For organising and processing survey data statistical data processing program SPSS Statistics v. 22 was used.
Results. It was established that younger women were found to have a higher risk of diet and bulimic behaviour than older women (p <0.05). The mean scores for eating disorders in younger women are higher than in older women (p <0.05). Women with higher BMI have a higher risk of eating disorders than women with lower BMI. Women with higher education degree have been found to have an increased risk of bulimic behaviour. Studying women's eating behaviour disorders with regards to lifestyle factors it was found that dietary behaviour and eating control are related with sleep quality (p <0.05). Women who smoke e-cigarettes have a higher risk of diet and eating disorder than non-smokers (p <0.05). Fewer physically active women have a higher risk of eating disorders. Women with a more positive attitude towards their body have a higher risk of dietetic, bulimia, eating control and eating disorders than women with a less positive attitude towards their body (p <0.05). It was also found that women's risk of eating control is influenced by their orientation towards their appearance (p <0.05). Women who are more concerned about being overweight are at greater risk of diet, bulimic behaviour, eating control, and eating disorders than women who are less concerned about being overweight. The differences in the mean of these estimates, excluding the difference in the mean of the eating control ratings, are statistically significant (p <0.05). Women with lower levels of social support were found to be at higher risk for diet, bulimic behaviour, eating control, and eating disorders than those with higher levels of social support, but this relationship was not statistically significant (p> 0.05). Women who rated social environment worse had a lower risk of diet, bulimic behaviour, eating control, and eating disorders than women who rated social environment better (p <0.05). Women with lower family support have a higher risk of diet, bulimic behaviour, eating control, and eating disorders than women with higher family support, but the differences between means are not statistically significant (p> 0.05).
Conclusions. Younger women have higher mean scores on eating disorder behaviours than older women. Women with a higher BMI have a higher risk of eating disorders than women with a lower BMI. Women with higher education degree have been found to have an increased risk of bulimic behaviour. Relationships between eating disorder and lifestyle factors in women have been found to be associated with poorer sleep quality, e-cigarette smoking and reduced physical activity. Women who have a more positive attitude towards their bodies and who are more concerned about their excess weight gain are at greater risk of eating disorders. There were no statistically significant differences in the association between women's eating disorder behaviour and perceived social support, except for women who rated social environment worse.
5
TURINYS
SANTRUMPOS ... 7 PAGRINDINĖS SĄVOKOS ... 8 ĮVADAS ... 9DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 11
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 12
1.1. Valgymo sutrikimų samprata ir ypatumai ... 12
1.2. Pagrindiniai veiksniai, lemiantys valgymo sutrikimų riziką ir jų sąsajos su ligomis ... 14
1.3. Valgymo sutrikimų sąsajos su kūno vaizdu ir formavimosi ypatumais ... 17
1.4. Nepasitenkinimo savo kūnu ryšys su sutrikusiu valgymo elgesiu ... 19
1.5. Feministinės teorijos požiūris į moters kūną ir valgymo sutrikimus ... 21
1.6. Socialinė parama, jos reikšmė valgymo sutrikimams ir gyvensenai ... 23
1.7. Gyvensenos veiksniai ir jų įtaka sveikatai ... 25
1.7.1. Fizinio aktyvumo rekomendacijos ir nauda sveikatai ... 25
1.7.2. Sveikos mitybos rekomendacijos ... 28
1.7.3. Žalingi įpročiai ir jų įtaka sveikatai... 31
1.7.4. Miego įtaka sveikatai ... 33
2. TYRIMO METODIKA ... 34
2.1. Tyrimo metodai ... 34
2.2. Tyrimo organizavimas ... 34
2.3. Tyrimo imtis ir imties sudarymo metodai ... 35
2.4. Tyrimo dalyvių charakteristika ... 35
2.5. Tyrimo instrumentai ir duomenų šaltiniai ... 36
2.6. Skalių patikimumo vertinimas ... 39
2.7. Tyrimo eiga ... 39
2.8. Tyrimo duomenų analizės metodai ... 40
2.9. Tyrimo etika ... 40
3. REZULTATAI ... 41
3.1. Moterų sutrikusio valgymo elgesio ir socialinių – demografinių veiksnių sąsajos ... 41
3.2. Moterų sutrikusio valgymo elgesio ir gyvensenos veiksnių sąsajos ... 47
3.3. Moterų sutrikusio valgymo elgesio ir požiūrio į savo kūną sąsajos ... 52
3.4. Moterų sutrikusio valgymo elgesio ir suvokiamos socialinės paramos sąsajos ... 57
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 62
6 PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 67 LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 68 PRIEDAI ... 78
7
SANTRUMPOS
CD – cukrinis diabetas EU – Europa
FA – fizinis aktyvumas KMI – kūno masės indeksas LNL – lėtinės neinfekcinės ligos PRR – polinesočiosios riebalų rūgštys PSO – pasaulinė sveikatos organizacija RR – riebalų rūgštys
SAV – standartinis alkoholio vienetas SRR – sočiosios riebalų rūgštys ŠK – širdies kraujagyslės ŠKL – širdies kraujagyslių ligos ŽIV – žmogaus imunodeficito virusas
8
PAGRINDINĖS SĄVOKOS
Sutrikęs valgymo elgesys – tai probleminis valgymo elgesys, panašus į valgymo sutrikimams būdingą elgesį, tačiau nepakankamai išreikštas, kad būtų galima nustatyti diagnozę [1].
Anoreksija – sutrikimas, kuriam būdingas nuolatinis lieknumo siekimas, pastangos išlaikyti svorį, bijant jo priaugti, maisto vengimas, laisvinamųjų vaistų vartojimas [2].
Bulimija – tai nuolatinis susirūpinimas maistu, pasikartojantys persivalgymo epizodai, suvalgoma didesnis maisto kiekis, nei dauguma žmonių suvalgytų tokiomis pačiomis aplinkybėmis, taip pat valgoma net ir tada kai jaučiamas sotumo jausmas [2].
Persivalgymo sutrikimas – šiam sutrikimui kaip nervinei bulimijai būdingas per didelio maisto kiekio suvartojimas dėl kontrolės stokos ar streso, tačiau nebūdingas skrandžio ir žarnyno turinio valymas dirbtiniu būdu [2].
Kūno vaizdas – asmens savo kūno suvokimas, požiūris į savo kūną, bei su kūnu ir jo išvaizda susijusi patirtis, mintys, įsitikinimai ir elgesys [3].
Nepasitenkinimas savo kūnu – neigiamų jausmų ir minčių kylančių dėl savo kūno išgyvenimas [4]. Socialinė parama – bendra parama ir/arba specialus palaikomasis elgesys iš kitų žmonių, kurie sustiprina asmens funkcionavimą ir/arba gali apsaugoti jį nuo nepalankių aplinkybių [5].
9
ĮVADAS
Nuolat modernėjančioje visuomenėje vis daugiau dėmesio skiriama tobulo kūno vaizdui, kuris sietinas su grožio idealais, stereotipiniais įvaizdžiais, kuriuos daugiausia formuoja socialinė ir kultūrinė aplinka [6]. Tai yra pagrindiniai veiksniai, diktuojantys žmogaus kūno ir grožio etalonus, kuriuos visuomenė internalizuoja ir stengiasi jų siekti [7]. Itin sparčiai augantis grožio, mados bei žiniasklaidos propaguojamas tobulo kūno kultas iškreipė supratimą tarp sveikos gyvensenos ir patologijos. Dabartiniame amžiuje turėti antsvorio dažniausiai reiškia būti apsileidusiu, silpnu ar stokojančiu asmeninės drausmės. Bet perdėtas siekimas turėti tobulas kūno formas ir atitikti socialinius išvaizdos standartus labai dažnai atveda į sveikatai rizikingą elgseną. Su tokiu požiūriu žmonės save nuveda prie sutrikusio valgymo elgesio atsiradimo, kuris pasireiškia probleminiu valgymu, netinkamu požiūriu į mitybą, savo kūną, kelia daug emocinių, psichologinių problemų ir palaipsniui veda prie valgymo sutrikimų [8].
Literatūroje aptariami du sutrikusio valgymo elgesio tipai: pirmasis, kai nepakankamai išreikštas sutrikęs valgymo elgesys, jog būtų galima nustatyti klinikinę diagnozę ir antrasis, kai simptomai tiek išreikšti, kad galima nustatyti klinikinę diagnozę [9]. Pirmasis sutrikusio valgymo elgesio tipas – probleminis valgymo elgesys, pasireiškiantis valgymo sutrikimams būdingais simptomais, bet nepakankamai išreikštas [1, 9]. Antruoju atveju kalbama apie valgymo sutrikimus – tai kompleksinis susirgimas, kuris pasižymi fiziniu, psichologiniu ir socialiniu poveikiu žmogui: sutrinka širdies ir kraujagyslių veikla, virškinimo, nervų, endokrininių sistemų veikla taip pat atmintis, ribojami socialiniai kontaktai [9, 10]. Medicinos praktikoje perdėtas susirūpinimas mityba bei kūno svoriu, pereinantis į valgymo sutrikimus, priskiriamas prie psichikos sutrikimų [11].
Valgymo sutrikimai dažniausiai vystosi pagal tipišką modelį, kurį galima apibendrinti šiomis pasikartojančiomis charakteristikomis: sutrikęs valgymo elgesys, nepasitenkinimas savo kūnu, siekis kontroliuoti savo kūno svorį [12]. O nepasitenkinimas savo kūnu vaidina svarbų vaidmenį žmogaus sveikatai ir gyvensenos įpročiams [13]. Išanalizuotoje literatūroje matome, kad sutrikęs valgymo elgesys, valgymo sutrikimai, kūno vaizdo problemos daugiausia paliečia moteris, remiantis tyrimais mergaitės labiau nei berniukai siekia būti lieknos ir jau nuo paauglystės linkusios laikytis dietos [14]. Yra tyrimų kurie teigia, kad net tėvų auklėjimo stilius gali būti susijęs su sutrikusiu valgymo elgesiu. Tyrėjai teigia, kad socialinės paramos nebuvimas ar per didelė tėvų kontrolė vaiko atžvilgiu, turi įtakos sutrikusiam valgymo elgesiui atsirasti. Taip pat yra nuomonė, kad galimai pačių tėvų sutrikęs valgymo elgesys, turi įtakos vaikų probleminiam maitinimuisi [15].
Apibendrinant galima teigti, kad daugelis žmonių yra susirūpinę savo išorine išvaizda ir labai dažnai nepatenkinti ja, o nepasitenkinimas verčia imtis įvairiausių priemonių: skatina laikytis dietų, perdėtai sportuoti arba sportuoti tik dėl gražesnių kūno linijų ar net gi apriboti socialinius ryšius dėl
10 savo kūno išvaizdos. O neigiami socialiniai santykiai ar jų trūkumas sietinas su didesne valgymo sutrikimų rizika [16].
Temos aktualumas. Europoje su valgymo sutrikimais susiduria 2 – 3 proc. moterų ir 0, 3 –
0, 7 proc. vyrų [17]. 2001 metų duomenimis valgymo sutrikimų paplitimas tarp Vengrijos universiteto studentų vyrų buvo – iki 0, 8 proc., moterų – 1 – 1, 3 proc. 1994 metų duomenimis valgymo sutrikimų paplitimas buvo mažesnis tarp Vengrijos studentų: vyrų – 0 proc., moterų – 0, 3 proc. Norvegijoje ištyrus 19 067 psichiatrinius ambulatorinius pacientus nustatyta, kad nervinės anoreksijos paplitimas tarp vyrų buvo – 0, 8 proc., moterų – 5, 7 proc., o nervinės bulimijos paplitimas tarp vyrų siekė – 0, 7 proc., moterų – 7, 3 proc. [2]. Lietuvoje atliktų epidemiologinių tyrimų atrasti nepavyko. Remiantis tyrimų duomenimis atrodytų, kad valgymo sutrikimai ganėtinai reti sutrikimai, tačiau yra manoma, kad tyrimai iki galo neatskliedžia jų paplitimo rodiklio, kadangi statistiniai duomenys yra renkami tik iš gydymo įstaigų, kur atvyksta labai sudėtingi pacientai [18]. Tikėtina, kad yra dalis neidentifikuotų pacientų, kurie yra linkę slėpti valgymo sutrikimus. Gyvensenos medicinos specialistai taip pat galėtų prisidėti atskleidžiant ir identifikuojant šią problemą dar ankstyvoje stadijoje, todėl gyvensenos medicinos specialistams būtų naudinga platesnė šios temos analizė.
Temos naujumas. Nors yra nemažai atlikta tyrimų valgymo sutrikimų tema, tačiau dauguma
jų analizuoja valgymo sutrikimus paauglystėje ir ankstyvoje jaunystėje, tačiau literatūra teigia, kad valgymo sutrikimų simptomai pasireiškia visais vystymosi etapais: maždaug 11 proc. suaugusiems nuo 42 – 55 metų ir 4 proc. 60 – 70 metų [19]. Todėl šiame darbe bus ieškoma sutrikusio valgymo elgesio sąsajų tarp vyresnių nei 18 metų amžiaus moterų.
Darbo praktinė reikšmė. Šiame magistro darbe atliktos mokslinės literatūros analizės ir
tyrimo rezultatais galės remtis visi sveikatos priežiūros specialistai. Šio tyrimo rezultatai gali būti pritaikyti siekiant gerinti moterų fizinę ir psichinę sveikatą.
11
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas ‒ ištirti moterų sutrikusio valgymo elgesio sąsajas su požiūriu į savo kūną ir suvokiama socialina parama.
Darbo uždaviniai:
1. Atskleisti moterų valgymo elgesio ypatumus, atsižvelgiant į socialinius ir demografinius veiksnius;
2. Įvertinti sutrikusio valgymo elgesį atsižvelgiant į gyvensenos veiksnius; 3. Nustatyti moterų sutrikusio valgymo elgesio sąsajas su požiūriu į savo kūną;
12
1.
LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Valgymo sutrikimų samprata ir ypatumai
Dar visai neseniai buvo manyta, kad valgymo problemos buvo būdingos daugiau Vakarų kultūros šalims, tačiau dėl globalėjančios kultūros jos dabar matomos visame pasaulyje visuose socialinuose ir kultūriniuose kontekstuose [20]. Valgymo elgesys yra neatsiejamas nuo savo kūno vaizdo suvokimo. Nuo to kaip mes save vertiname veidrodyje ir kokie jausmai kyla į jį žiūrint priklauso mūsų valgymo elgesys. Kai sutrinka savęs vaizdo suvokimas arba atsiranda nepasitenkinimas savo kūnu, keičiasi ir valgymo elgesys [1].
Sutrikusio valgymo elgesio terminas pirmą kartą medicinoje paminėtas XX amžiaus antroje pusėje 1970 metais [21]. Sutrikęs valgymo elgesys atitinka persivalgymo, nervinės anoreksijos ir nerinės bulimijos požymius, tokius kaip vėmimas, valgymų praleidimas, tam tikrų maisto produktų vengimas ar savo kūno apžiūrinėjimas, tačiau tai neatitinka valgymo sutrikimo sąvokos [22]. Valgymo sutrikimai yra rimtos psichinės sveikatos problemos atitinkančios visus apibrėžtus kriterijus ir kurias diagnozuoja gydytojas psichiatras. O sutrikęs valgymo elgesys – tai probleminis valgymo elgesys, panašus į valgymo sutrikimams būdingą elgesį, tačiau nepakankamai išreikštas, kad būtų galima nustatyti diagnozę [1]. Galima teigti, kad žmogus turintis sutrikusį valgymo elgesį gali šiek tiek kontroliuoti šį sutrikimą, o valgymo sutrikimų atveju – žmogus vienas nepajėgus sukontroliuoti ydingo valgymo. Tačiau neišspręstos sutrikusio valgymo problemos laikui bėgant gali paskatinti valgymo sutrikimų išsivystymą [23].
Labiausiai paplitę valgymo sutrikimai: nervinė anoreksija, nervinė bulimija ir persivalgymo sutrikimas [17].
Nervinė anoreksija – sutrikimas, kuriam būdingas nuolatinis lieknumo siekimas, pastangos išlaikyti svorį, bijant jo priaugti, maisto vengimas, laisvinamųjų vaistų vartojimas, vėmimas [2]. Sergančiųjų nervine anoreksija KMI būna mažesnis nei 17, 5, taip pat jie pasižymi sutrikusiu kūno vaizdu, depresiškumu, nerimo sutrikimais, perfekcionizmu ir socialine izoliacija [24]. Jie nusistato žemą kūno svorio slenkstį, kuomet galvoja, kad yra „per stori“, nors akivaizdžiai jiems trūksta svorio, asmenys paniškai bijo priaugti svorio. Sergančioms nervine anoreksija merginoms sutrinka menstruacijų ciklas arba jos išnyksta visai [25]. Nervinė anoreksija dažniausiai diagnozuojama paauglėms mergaitėms arba jaunoms moterims, bet gali pasireikšti ir moterims iki menopauzės [2]. Sergantieji nervine anoreksija sudaro 1 – 4 proc. Europos populiacijos [17]. Mirtingumas dėl valgymo sutrikimų, ypač nervinės anoreksijos, yra vienas didžiausių tarp psichinių sutrikimų. Nacionalinio pacientų registro ir mirties priežasčių registro paskelbtoje bendroje ataskaitoje teigiama, kad
13 Norvegijoje, laikotarpyje nuo 1994 – 2000 metų buvo užregistruota 66 mirtys, kurių priežastis buvo nervinė anoreksija [25].
Pagrindiniai požymiai, kuriuos reikia įvertinti norint nustatyti nervinės anoreksijos diagnozę [26]:
1. Esamas kūno svoris ir ūgis; 2. Požiūris į svorio prieaugį;
3. Esamo svorio / kūno riebalų kiekio suvokimas ir vertinimas; 4. Menstruacijų ciklo schema;
5. Valgymo epizodų buvimas ir dažnis;
6. Svorio kontrolei vartojami diuretikai, savaiminis vėmimas, vidurius laisvinantys vaistai, insulino praleidimas jei serga CD;
7. Netinkamas receptinių ar nereceptinių vaistų vartojimas siekiant numesti svorio. Įskaitant svorio mažinimo tabletes, augalinius preparatus, stimuliatorius ar vaistus, kurie stimuliuoja skydliaukės veiklą.
8. Svorio kontrolė badaujant, intensyviai makštinantis.
Nervinė bulimija – tai nuolatinis susirūpinimas maistu, pasikartojantys persivalgymo epizodai, suvalgoma didesnis maisto kiekis, nei dauguma žmonių suvalgytų tokiomis pačiomis aplinkybėmis, taip pat valgoma net ir tada kai jaučiamas sotumo jausmas [2]. Sergantieji nervine bulimija asmenys praranda kontrolės jausmą valgant, o siekiant užkirsti kelią svorio augimui imasi sveikatai žalingo elgesio: maistą šalina iš organizmo vemiant, vartojant diuretikus, laisvinamuosius, neilgą laiką badaujant ar intensyviai sportuojant [25]. Nervine bulimija sergančių asmenų kūno svoris dažniausiai būna normalus arba mažesnis nei normalus, o šalia šio sutrikimo dažnai pasireiškia ir kitos patalogijos, tokios kaip depresija, asmenybės sutrikimai ar piktnaudžiavimas narkotinėmis medžiagomis [24]. Su nervinės bulimijos diagnoze susiduria 1 – 2 proc. Europos žmonių, iš jų 80 proc. sergančiųjų sudaro moterys [17].
Nervinės bulimijos diagnostiniai kriterijai [26]:
1. Pasikartojantys persivalgymo epizodai turi atitikti abu šiuos požymius:
1. Suvalgoma maisto per tam tikrą laiko tarpą (pvz., per bet kurias 2 valandas), kurio yra tikrai daugiau nei dauguma žmonių suvalgytų per panašų laiko tarpą ir panašiomis aplinkybėmis;
2. Jausmas, kad neįmanoma nustoti valgyti ir kontroliuoti, ką ir kiek suvalgoma;
2. Pasikartojantis netinkamas kompensacinis elgesys siekiant užkirsti kelią svorio augimui, pvz., savaiminis vėmimas; netinkamas vidurius laisvinančių, diuretikų, klizmos ar kitų vaistų vartojimas, badavimas ar per didelis fizinis krūvis.
14 3. Persivalgymas ir netinkamas kompensacinis elgesys vidutiniškai pasireiškia mažiausiai
du kartus per savaitę per 3 mėnesius.
4. Savęs vertinimui nepagrįstai įtaką daro kūno forma ir svoris.
Persivalgymo sutrikimas – šiam sutrikimui kaip nervinei bulimijai būdingas per didelio maisto kiekio suvartojimas dėl kontrolės stokos ar streso, tačiau nebūdingas skrandžio ir žarnyno turinio valymas dirbtiniu būdu [2]. O praėjus persivalgymo epizodui jaučiama kaltė ir gėda, depresinės nuotaikos [24]. Šis sutrikimas dažniau diagnozuojamas suaugusiems asmenims [25]. Nuo persivalgymo sutrikimo kenčia 1 – 4 proc. europiečių [17].
Persivalgymo sutrikimo diagnostiniai kriterijai. Persivalgymo epizodai turi būti susiję su trimis ar daugiau šių požymių [26]:
1. Valgoma daug greičiau nei įprastai;
2. Valgoma, kol jaučiamas nemalonus sotumas; 3. Valgoma nesant alkiui;
4. Valgoma pasislėpus, jaučiant gėdos jausmą dėl suvalgyto maisto kiekio; 5. Pasibjaurėjimo, depresijos ar kaltės jausmas;
6. Persivalgymo epizodai vidutiniškai turi pasireikšti 2 dienas per savaitę 6 mėnesių laikotarpiu.
Pagrindinis skirtumas tarp valgymo sutrikimų ir sutrikusio valgymo elgesio yra tai, kad valgymo sutrikimai yra psichikos sutrikimai, o sutrikęs valgymo elgesys, tai laikotarpio būsena, kuri turi įtakos gyvenimo kokybei, tačiau taip labai neveikia žmogaus sveikatos, kaip valgymo sutrikimų patalogija [9].
Apibendrinus galime teigti, kad valgymo sutrikimai yra psichinės sveikatos problemos, kurios turi diagnozę, o sutrikęs valgymo elgesys, tai rizikos veiksnys, kuris nekontroliuojamas gali paskatinti valgymo sutrikimų išsivystymą. Dažniausiai sutrikęs valgymas pasireiškia moterims, o labiausiai paplitę valgymo sutrikimai yra nervinė anoreksija, nervinė bulimija ir persivalgymo sutrikimas.
1.2. Pagrindiniai veiksniai, lemiantys valgymo sutrikimų riziką ir jų sąsajos su ligomis
Valgymo sutrikimai neatsiranda netikėtai, visa tai farmuojasi palaipsniui. Daugiau nei 70 proc. valgymo sutrikimų turinčių asmenų nurodo gretutinius sutrikimus: nerimas (50 proc.), nuotaikos sutrikimai (40 proc.), savęs žalojimas (20 proc.), narkotinių medžiagų vartojimas (10 proc.) [17]. Apie 30 proc. pacientų sergančių valgymo sutrikimais, buvo seksualiai išnaudojami vaikystėje, dažniausiai jie kenčia nuo nervinės bulimijos ir persivalgymo sidromo [2].
15 Mokslininkai pateikia šiuos rizikos veiksnius, kurie turi įtakos valgymo sutrikimams atsirasti ir juos suskirstė į šias grupes: šeimos (tėvų nutukimas ir jų psichinės sveikatos sutrikimai, auklėjimo stilius, pernatalinis motinos stresas); raidos (paauglystės amžius, ankstyvas lytinis brendimas, antsvoris vaikystėje, valgymo įpročiai ir virškinamojo trakto sutrikimai); socialiniai (lytis, rasė, socialinė ir profesinė aplinka, imigracija ir imigranto statusas); neigiami gyvenimo įvykiai (fizinė, seksualinė, psichologinė prievarta ir kiti neigiami gyvenimo įvykiai); elgesio ir psichologiniai (dietos, nepilnavertė mityba, didelis fizinis aktyvumas, nepasitenkinimas savo kūnu, žema savivertė, nerimas, depresija, alkoholizmas); biologiniai (genetiniai, endokrininiai ir medžiagų apykaitos sutrikimai, alkio ir sotumo reguliavimo sutrikimai [2, 9, 17, 25].
Mokslininkų teigimu vieno rizikos veiksnio įtaka dažniausiai nėra pakankama išsivystyti valgymo sutrikimams, tačiau palaipsniui, vienas po kito, išvardinti veiksniai ar kelių veiksnių sąveika veda link sutrikusio valgymo elgesio, o galiausiai – valgymo sutrikimų [9].
Yra manoma, kad valgymo patologijoms turi įtakos ir genetinis polinkis. Atlikti tyrimai, kurie nustatė, jog yra ryšys tarp motinos ir dukros sutrikusio valgymo elgesio. Motinoms, kurių dukros turėjo klinikinę valgymo sutrikimų diagnozę, buvo nustatytas sutrikęs valgymo elgesys. Mamos, namuose sukuria tokią aplinką, kur daug dėmesio skiriama kūno svoriui, formai, išvaizdai, taip pat komentuojama dukros svoris ar figūra, skatinama laikytis dietos arba dukra stebi ir kopijuoja motinos netinkamą valgymo elgsenos modelį. Rizika išauga valgymo sutrikimas atsirasti, kai yra ir genetinis, ir aplinkos poveikis, todėl yra svarbu nekurti aplinkos, kurioje būtų išaukštinamas kūno kultas [27, 28, 29].
Valgymo sutrikimai yra gana reti sutrikimai, tačiau į kuriuos dažnai neatkreipiamas tinkamas dėmėsys, nors valgymo sutrikimai yra susiję su dauguma gretutinių ligų ir turi įtakos rimtoms sveikatos pasekmėms [17].
Sergantiems nervine anoreksija asmenims pasireiškia šie sveikatos sutrikimai [25]: • dehidratacija, hipotermija, kacheksija;
• Širdies kraujagyslių sistemos ligos – bradikardija, ortostatinė hipotenzija, akrozianozė;
• Centrinės nervų sistemos – depresija, nerimas, prislėgta, dirgli nuotaika, traukuliai, periferinė neuropatija;
• Virškinamojo trakto – meteorizmas, kariesas ir dantenų uždegimas, vitaminų trūkumas, stomatitas, viduriavimas;
• Hematolinis – kraujosrūvos, retais atvejais kraujo krešumo sutrikimai;
• Imuninės sistemos – atstatant svorį gali išsivystyti virusinės infekcijos, sumažėjęs febrilinis atsakas į bakterinę infekciją;
16 • Raumeninio audinio nykimas, sunkiais atvejais ir kvėpavimo raumenų nykimas; • Reprodukciniai – menstruacijų ciklos sutrikimai, amenorėja (menstruacijų išnykimas),
vaisingumo problemos, nėštumo komplikacijos; • Skeleto – sustojęs augimas.
Sergantiems nervine bulimija asmenims pasireiškia šie sveikatos sutrikimai [25]: • Širdies kraujagyslių sistemos ligos – aritmija;
• Centrinės nervų sistemos – nerimastinga, prislėgta nuotaika, gėdos, kaltės jausmas, sunkiais atvejais ir pažintinės funkcijos sutrikimai;
• Virškinamojo trakto – dantų ėduonis, emalio erozija, gomūrio įbrėžimai, padidėjusios seilių liaukos, kraujingas vėmimas, gastritas, virškinamojo trakto erozijos, stemplės ir skrandžio uždegimas, pankreatitas, refliuksas, lėtinis viduriavimas;
• Metabolinis – blogas odos turgoras (elastingumas), edema, Chvosteko ir Trousseau ženklai;
• Raumenų silpnumas, periferinė miopatija;
• Reprotukciniai – oligomenorėja (labai negausios, retos menstruacijos) kartais amenorėja;
Sutrikęs valgymo elgesys yra svarbi sveikatos problema ir tarp jaunų žmonių sergančių I tipo cukriniu diabetu (toliau CD). Asmenims, sergantiems I tipo CD gali būti didesnė rizika sutrikusio valgymo elgesio atsiradimui, kadangi norint kontroliuoti CD yra pabrėžiamas mitybos rėžimas. Nustatyta, kad paaugliai sergantys I tipo CD 2,4 karto dažniau turi sutrikusį valgymo elgesį, nei sveiki paaugliai [30]. Sergantieji tyčia praleidžia arba riboja insulino vartojimą, nes taip lengviau kontroliuoti kūno svorį [31]. Tarp jaunų moterų, sergančių CD nuo 12 iki 21 metų amžiaus, 10,3 proc. pranešė, kad praleidžia insulino vartojimą, o 7,4 proc. – vartojo mažiau insulino, specialiai svorio reguliavimui, palyginti su 1,4 proc. vyrų, kurie prisipažino apie bet kurį elgesį, o toki poelgiai gali prisidėti prie blogos glikemijos kontrolės ir komplikacijų rizikos [32].
Apibendrinant galima teigti, kad sutrikusiam valgymo elgesiui, o vėliau ir valgymo sutrikimams išsivystyti, reikalingi keli faktoriai, kurie tarpusavyje sąveikaudami gali paskatinti valgymo sutrikimų atsiradimą. Valgymo sutrikimais sergantys asmenys turi ir kitų sveikatai pavojingų sutrikimų. Kai kurios ligos, kuriose pabrėžiama mitybos svarba, pavyzdžiui, CD gali turėti įtakos sutrikusiam valgymo elgesiui atsirasti.
17 1.3. Valgymo sutrikimų sąsajos su kūno vaizdu ir formavimosi ypatumais
Kūno vaizdas, svarbi sąvoka analizuojant sutrikusį valgymo elgesį, kadangi kaip žmogus suvokia savo kūno vaizdą, priklauso kaip jis vertina savo kūną, kokios mintys ir jausmai jam siejasi su kūno vaizdu ir kaip žmogus su juo elgiasi. Kūno vaizdas apibrėžiamas kaip – asmens savo kūno suvokimas, požiūris į savo kūną, bei su kūnu ir jo išvaizda susijusi patirtis, mintys, įsitikinimai ir elgesys [3].
Mūsų gyvenimuose išvaizda užima labai svarbią vietą, nes pats pirmas dalykas, kurį pastebi kiti mumyse ar net ir mes patys, tai mūsų išorė: kūno sudėjimas, plaukų spalva ar veido forma. Nepraleidžiame galimybės apžiūrėti save net parduotuvių vitrinų atspindžiuose ar netgi mobiliųjų telefonų ekranuose. Kiekvienas iš mūsų stengiamės atrodyti kuo geriau, jei kas nepatinka ar neatitinka susikurto vaizdo, tuoj pat stengiamės koreguoti savo išvaizdą, kad atitikti sau iškeltus reikalavimus: laikomės dietų, dėvime tik figurai tinkančius drabužius, keičiame šukuoseną ar plaukų spalvą. Mūsų pokyčiai vyksta visuomenės iškeltų reikalavimų kontekste, kur ypač paskutiniu metu vyrauja išvaizdos svarba [33].
Demonstruojamas tobulos išvaizdos akcentavimas žurnaluose, reklamose, filmuose ir televizijoje. Žiniasklaida perdėtai propaguoja sveiką gyvenseną (demonstruojami liekni, raumeningi kūnai, aktyvus laisvalaikis, sveikos mitybos receptai ir pan.), reklamuojami įvairūs būdai, kaip sulieknėti (tabletės, dietos, treniruokliai ir pan.) tyrėjai teigia, kad žiniasklaida gali reikšmingai paveikti kūno įvaizdžio problemas ir skatinti valgymo sutrikimus [34].
18 1.3.1. pav. Veiksnių įtaka valgymo sutrikimams [34].
Jau nuo pirmųjų gyvenimo metų pradedami kurti socialinio grožio standartai. Ką tik gimusiam kūdikui, pvz., mergaitei, kambarys įrengiamas „mergaitiškomis spalvomis“, perkami tik rožiniai rūbai, kaspinai ar lėlės. Populiariausios lėlės mergaitėms, tai lėlė Barbė, kurios kūnas neatitinka realaus kūno vaizdo.
Adelaidėje buvo atliktas tyrimas, kuriuo buvo siekiama ištirti lėlės Barbės poveikį jaunoms mergaitėms. Tyrime dalyvavo 160 mergaičių (5 – 8 metų), joms visoms buvo išdalintos Barbės arba kontrolinis žaislas. Tyrėjai pateikė tokias išvadas: žaidimas su Barbe, gali paskatinti mergaites susikurti liekno kūno įvaizdį, bet tai neturėjo teigiamo poveikio kūno įvaizdžiui [35].
Panašų tyrimą vykdė ir kita mokslininkų grupė, kuri tyrė požiūrį į kūno formą ir dydį jaunų mergaičių imtyje. Tyrime dalyvavo 84 mergaitės 3 – 10 metų amžiaus, kurių buvo paprašyta įvertinti teigiamus ir neigiamus lėlės Barbės bruožus, kurios skyrėsi savo dydžiu ir forma. Taip pat atsakė į klausimus apie lėlių pasirinkimą ir kūno nepasitenkinimą. Tyrimui panaudota Barbių linija „Mattel“, kurios yra skirtingų formų: originalios, aukštos, smulkios ir netaisyklingos formos. Rezultatai parodė didesnį neigiamą požiūrį į netaisyklingų formų lėlę Barbę ir pozityvesnį požiūrį į lėles, kurių kūno dydis ir forma yra liesesni, t.y. originalios, aukštos, smulkios lėlės. Mergaitės, netaisyklingų formų
Individualūs pažeidžiamumo veiksniai: • Žema savigarba; • Depresija; • Didelė išvaizdos reikšmė savivertei; • Perfekcionizmas . Socialinė žiniasklaida • Facebook; • Instagram; • „Blogai“ ar dienoraščiai. Tarpinis procesas • Socialiniai palyginimai; • Internetiniai normatyvai. Socialinės žiniasklaidos poveikis: • Padidėjęs nepasitenkinimas kūnu; • Neigiamas poveikis. Valgymo sutrikimai
19 Barbę įvardijo, kaip lėlę su kuria mažiausiai norėjo žaisti. Be to, mergaitės, turinčios aukštesnį kūno nepasitenkinimą, mažiau demonstravo neigiamą požiūrį į originalią lėlę. Apskritai rezultatai rodo, kad mergaitės, labiau linkusios rinktis plonus kūnus. Taip pat tyrėjai, pateikia išvadas, kad įprastų/įvairių kūno sudėjimo lėlių prieinamumas gali būti nepakankamai galinga intervencija, norint įveikti žalingą požiūrį į kūno linijas. Mokslininkai pabrėžia nuolatinių pastangų svarbą pripažinti ir priimti įvairius kūno pavidalus ir dydžius [36].
Apibendrinant, galima teigti, jog kūno vaizdas yra opi problema jau ir labai jauname amžiuje. Todėl labai svarbu keisti visuomenės požiūrį į išvaizdą, mokyti pripažinti ir priimti įvairias kūno linijas. Tėvai turėtų ypač atsakingai elgtis su savo vaikais, nes sveikos ir saugios gyvensenos pagrindai formuojasi būtent ankstyvoje vaikystėje [37].
1.4. Nepasitenkinimo savo kūnu ryšys su sutrikusiu valgymo elgesiu
Kūno vaizdas sudarytas iš 2 komponentų: percepcinio ir požiūrio. Percepcinis – savo kūno apimčių įvertinimas, asmens savo kūno formos, dydžio bei svorio vertinimo tikslumas, palyginus su realiomis asmens kūno formomis (pvz., valgymo sutrikimų atveju yra pervertinamos apimtys). Požiūrio – sudaro nepasitenkinimas savo kūno apimtimi ir forma [33].
Kadangi šiame darbe tiriama ne klinikinė imtis, todėl literatūroje bus apžvelgiamas požiūrio komponentas, tiksliau – nepasitenkinimas savo kūnu.
Nepasitenkinimas savo kūnu dažniausiai apibūdinamas kaip – neigiamų jausmų ir minčių kylančių dėl savo kūno išgyvenimas [4]. Nepasitenkinimas savo kūnu yra susijęs su nukreiptais neigiamais jausmais į save ir literatūroje laikomas vienu iš pagrindinių veiksnių turinčių įtakos sutrikusiam valgymo elgesiui išsivystyti. Analizuotoje literatūroje matome, kad asmenys, kurie yra nepatenkinti savo kūnu, dažniausiai imasi įvairiausių būdų ar priemonių tam pakeisti, kaip pavyzdžiui: laikosi dietų, perdėtai sportuoja, vartoja papildus ar liekninamąsias tabletes ir pan. [33]. Dietos laikymasis yra tipinis sutrikusio valgymo elgesio, pasireiškiančio maisto apribojimu pavyzdys. Jis dažniausiai pasireiškia kalorijų apribojimu ir jų skaičiavimu, per dažnu svėrimusi. Dėl dietų laikymosi atsiranda nuovargis, tampa sunku susikaupti, kankina nuotaikų kaita ar irzlumas, taip pat lėtėja medžiagų apykaita ir didėja tikimybė persivalgyti [21]. Taip pat dietos laikymąsi provokuoja socialiniai veiksniai, bendraamžių raginimas kartu laikytis dietos ar patyčios. Dėl dietų laikymosi didėja emocinis nestabilumas: prislėgtumo jausmas, padidėjęs nerimas ir depresiškumas [33].
Nepasitenkinimas savo išvaizda dažniausiai siejamas su neigiamu kūno vaizdu. Neigiamas kūno vaizdas yra sudarytas iš šių elementų: išvaizdos pervertinimo, suvokimo, kad kūnas nėra panašus į grožio idealus, iškreiptas įsitikinimas ir neigiami jausmai, susiję su savo kūno išvaizda, taip pat liguistas, netgi pavojingas sveikatai elgesys dėl nepasitenkinimo savo kūno išvaizda [33].
20 Nors kūno vaizdas formuojasi nuo pat vaikystės, tačiau paauglystėje pasiekiamas aukščiausias taškas, kai kūno vaizdas yra labiausiai pažeidžiamas ir yra tikimybė, kad bus performuotas iš naujo [38].
Paaugliams jų išvaizda yra vienas svarbiausių kriterijų įvertinant tiek save, tiek draugus, todėl atitikti standartus jiems ypač svarbu. Lietuva, viena iš labiausiai su patyčių problema susidurančių Europos šalių. 32 proc. mokinių berniukų ir 26 proc. mergaičių buvo nukentėję nuo patyčių, 33 proc. mokinių berniukų ir 15 proc. mergaičių tyčiojosi iš kitų [39]. Patyčios – labiausiai paplitusios tarp paauglių, kurios daro didelę įtaką psichologinei gerovei. Patyčių padariniai gali būti įvairūs, tačiau jos stipriai koreliuoja su paauglio savęs vertinimu ir nepasitenkinimu savo kūnu. Lietuvoje atliktame tyrime, ieškota sąsajų tarp paauglių patiriamų patyčių, dalyvavimo jose, tiriamųjų lyties, kūno masės indekso (toliau KMI) ir savo išvaizdos vertinimo. Tyrime dalyvavo 101 mokinys (48,5 proc. mergaičių, 51, 5 proc. berniukų). Rezultatai atskleidė, kad patyčiose dalyvauja beveik pusė tiriamųjų. Mergaičių, patiriančių patyčias, beveik dvigubai daugiau nei berniukų. Mergaitės išvaizdai dėmesio skiria daugiau nei berniukai ir jos kur kas dažniau yra nepatenkintos per dideliu kūno svoriu. Didesnio KMI mokiniai labiau linkę stebėti savo kūno pokyčius, laikytis dietos ar kitaip vengti svorio padidėjimo. Didesnio KMI mokiniai dažniau tampa patyčių aukomis, nei mažesnio KMI draugai. Taip pat duomenų analizė parodė, kad patiriantys patyčias mokiniai savo išvaizdą vertina prasčiau ir skiria jai daugiau dėmesio nei patyčiose nedalyvaujantieji. Savo išvaizdą vertina prasčiau ir tie, kurie klasėje turi mažai draugų, ar visai jų neturi [40].
2015 metais Lietuvoje lygių galimybių kontrolieriaus užsakytas socialinis tyrimas, kuriame atsitiktiniu būdu buvo apklausta 1064 moksleiviai. Iš pateiktų tyrimo rezultatų, matome, kad daugiau nei pusė respondentų (50,75 proc.) pastebėjo, kad yra tyčiojamasi iš kitų moksleivių dėl jų išvaizdos. Tyrimo rodikliai parodo, kad daugiausiai yra tyčiojamasi iš merginų (dėl išvaizdos kiti tyčiojosi 34,6 proc., o dėl to, kad yra suprantamos, kaip negražios 32,2). Apklausos dalyvių nuomone iš vaikinų yra tyčiojamasi dvigubai rečiau (dėl to, kad atrodo negražūs 17,8 proc., o dėl išvaizdos, - 16,9 proc.). Tyrėjai aiškinti tuo, kad Lietuvoje paauglės merginos (dalinai ir vaikinai) išvaizdą laiko sėkmė lemiančiu veiksniu, o nuo to priklauso jų savivertė ir pasitenkinimas savimi [41].
Suomijoje atliktame sutrikusio valgymo elgesio ir kūno nepasitenkinimo tyrime, kuriame dalyvavo 10 526 mokinių. Tyrėjai nustatytė, kad nemaža dalis mokinių išreiškė nepasitenkinimą savo kūnu: 30 proc. norėjo būti liesesni, o 9,3 proc. – stambesni. 2,2 proc. turėjo sutrikusio valgymo elgesio simptomų. Tie mokiniai, kurie reiškė didesnį nepasitenkinimą savo kūnu, turėjo didesnę sutrikusio valgymo elgesio simptomų riziką, palyginus su tais kurie savo kūną vertino teigiamai. Mokinių kurie norėjo liesesnio kūno sudėjimo, nepasitenkinimas kūnu buvo labiau išreikštas mergaičių, nei berniukų grupėje. Tyrėjai daro išvadas, kad nepasitenkinimas savo kūnu yra susijęs su sutrikusio valgymo elgesiu, ypač tarp mergaičių, kurios yra netgi nepakankamo ar normalaus svorio [23].
21 Lietuvoje atliktų tyrimų duomenimis, merginos labiau nei vaikinai susirūpinę savo kūno išvaizda [33, 40, 41]. Merginos, nepatenkintos savo kūno išvaizda yra labiau sutrikusio valgymo elgesio, jos dažniau laikosi dietų [1]. Tačiau pastaruoju metu daugiau dėmesio skiriama ir vyrų kūno vaizdui analizuoti. Lyginant moteris su vyrais pastebimi šie skirtumai, kaip, moterų nepasitenkinimas savo kūnu priklauso nuo kūno svorio, t.y. kai didėja kūno svoris, auga ir nepasitenkinimas savo kūnu, o vyrai nepasitenkinimą savo kūnu išreiškia kai jų kūno svoris yra per mažas arba per didelis. Vyrų atveju kūno nepasitenkinimas yra susijęs su noru priaugti daugiau raumeninės masės ir kartu prarasti riebalinės masės, o didžiausią nepasitenkinimą stiprioji lytis išreiškia dėl savo pečių, krūtinės ir pilvo sričių. Jauni vyrai linkę daugiau vertinti ir investuoti į savo išorinę išvaizdą, o vidutinio ir vyresnio amžiaus vyrai daugiau dėmesio skiria kūno funkcionalumui [42, 43].
Prieštaravimas tarp asmens kūno suvokimo ir idealaus kūno sampratos sukelia žmogaus nepasitenkinimą ir susirūpinimą pradeda keistis asmenybės elgesys: dietų laikymasis, perdėtas sportavimas, vartojamos rezultatus pagerinančios medžiagos. Didelė dalis sporto ir sveikatingumo klubų lankytojų sportuoja dėl to, kad išlaikytų estetinį kūno vaizdą. Dažniausiai pagrindinis tikslas tampa svorio metimas, raumeninės masės didinimas, kūno formų tobulinimas [44].
Požiūrį į savo kūną ir pasitenkinimą juo galima keisti pasirinkus reguliarią individualizuotą fizinę veiklą. Tyrėjai atlikę gyvenimo kokybės tyrimą su vidutinio amžiaus moterimis, kurios lankė šokio užsiėmimus, padarė išvadas, kad dalyvavimas šiose treniruotėse pagerino visus su gyvenimo kokybe susijusius komponentus: kūno išvaizdą, savigarbą, laimės jausmą ir malonų laisvalaikio praleidimo būdą [45].
Apžvalginiame tyrime buvo ieškota sąveikų tarp jogos užsiėmimų ir kūno išvaizdos. Tyrėjai atliko literatūros apžvalgą, kur išnagrinėjo 19 2008 – 2018 metų mokslinių straipsnių. Ši literatūros analizė atskleidė, jog eksperimentiniuose tyrimuose jogos užsiėmimai buvo susiję su geresniu kūno išvaizdos vertinimu ir jogos pratybų lankymas gali pagerinti asmens pasitenkinimą kūnu [46].
Apibendrinant galima teigti, kad nepasitenkinimas savo kūnu yra vienas iš pagrindinių veiksnių turinčių įtakos sutrikusiam valgymo elgesiui atsirasti. Konfliktas tarp realios ir idealios išvaizdos paliečia tiek paauglius, tiek suaugusius. Patyčios, erzinimai ir nuolatinė kritika dėl išvaizdos ilgainiui gali paveikti kūno sampratos vystymąsi. Tačiau individualizuota fizinė veikla gali pagerinti asmens pasitenkinimą savo išvaizda.
1.5. Feministinės teorijos požiūris į moters kūną ir valgymo sutrikimus
Feministinė teorija teigia, kad visuomenė kūnui priskiria tam tikrą prasmę. Vakarų kultūroje moterys siejamos su išoriniu kūno grožiu, kadangi jam priskiriama reprodukcinė funkcija, o vyrai – protu. Brandžios moters kūnas, dažnai laikomas nepatraukliu, kadangi jam būdingos riebalų
22 sankaupos ant šlaunų, klubų ar pilvo. O toks moterų tapatinimas su kūnu skatina požiūrį į moterį kaip į objektą, kurį galima sulyginti su visuomenėje nustatytais stereotipais [33].
Iš šios feministinės teorijos atsirado dar viena sąvoka, tai sudaiktintas kūno suvokimas. Sudaiktintą kūno suvokimą sudaro kūno stebėjimas, kūno gėdijimasis ir išvaizdos kontrolė [47]. Kūno stebėjimas – tai lyg savęs stebėjimas iš kitų stebėtojų pozicijos. Moterims svarbu kaip jas mato ir vertina kiti asmenys, todėl jos stengiasi atitikti išvaizdai keliamus reikalavimus. Kadangi dažniausiai kultūriniai standartai būna sunkiai įgyvendinami, todėl dažniausiai moterys išgyvena gėdos jausmą dėl jų neatitikimo. Tokį gėdos jausmą išgyvena tos asmenybės, kurios dažnai save lygina su kitais ir kurioms yra svarbi aplinkinių žmonių nuomonė. Išvaizdos kontrolė parodo, kiek asmenybė tiki, jog geba kontroliuoti kūno išvaizdą, o tai sušvelnina reakciją į kitus sudaiktinto kūno suvokimo elementus [33, 47].
Vienas iš pagrindinių grožio komponentų šiandieninėje visuomenėje yra kūno liesumas. Kūno liesumas tapatinamas su moteriškumu, sėkme, išsilavinimu ir valia. Liesumo reikšmingumas atsirado kartu su vizualiniais kūno vaizdais televizijoje, medijoje, reklamose ar filmuose [48]. Nuolatinis nepasitenkinimas savo kūnu priverčia mąstyti apie dietas, kūno formavimo procedūras, o tai sukuria riziką valgymo sutrikimams vystytis [47].
Valgymo sutrikimų apibrėžtumas lyties aspektu leidžia į šią problemą pažvelgti feministiniu požiūriu. Pasak šios teorijos, valgymo sutrikimai įvardijami kaip elgesys išsivystęs dėl moterų priespaudos visuomenėje. Dietų laikymasis, mitybos sutrikimai, nepasitenkinimas savo kūnu yra suprantamas kaip atsakas į visuomenės spaudimą būti liesa, o ne psichopatologijos požymis. Kai kurios moterys tarsi praranda kontrolę, o jų kūno svoris tampa vieninteliu lengvai kontroliuojamu veiksniu. Liesumas, suprantamas kaip moters grožio idealas, kuris sietinas su kontrole, paklusnumu ir savęs pavergimu. Intensyvus informacijos srautas viešojoje erdvėje, apie moters liesumą, dietas, aukštinamus grožio standartus netiesiogiai moterims sako, kad jų kūnas yra objektas, kuris visada turi būti kontroliuojamas ir tobulinamas. Dietos moterims tarsi drausminė programa, kurios tikslas yra pasiekti tobulą kūno vaizdą. Moterims galioja aukštesni liekno kūno standartai, drabužių ir kosmetikos pramonė paverčia jas aukomis, o jų kūnai tampa komercinio vartojimo prekėmis [48].
2013 metais Lietuvoje atliktame empyriniame naratyviniame tyrime visos šiame tyrime dalyvavusios moterys valgymo sutrikimus įvardijo kaip moterų problemą. Jos savo pasakojimuose įvardijo aplinkos ir pačių moterų reikalavimus joms būti lieknoms, gražioms, tačiau moterys pasigedo, kad į jas žvelgtų kaip į asmenybes, kurios kažkuo domisi, siekia karjeros. Respondentės savo liesumą įsivaizdavo, kaip vienintelį būdą būti populiarioms, mylimoms ir pastebėtoms. Tiriamųjų pasakojimuose, „gijimo“ procese pasireiškė kritinis požiūris į moteriškumą ir idealus kritikuojant socialinius konstruktus bei socialinius procesus, kurie vyksta žiniasklaidoje ir yra nulemti vartotojiškumo, galios bei statuso. Aprašydamos savo savijautą, po to, kai įveikė valgymo sutrikimus,
23 moterys save vis dažniau pradėjo pristatyti kaip aktyvų asmenį, galintį atrasti naujų įdomių socialinių veiklų. Taigi jos vis mažiau save vertino ir pristatė kaip tik grožėjimosi objektą ir vis dažniau, kaip asmenį, kuris turi pomėgių ir talentų [48].
Apibendrinant, feministinė teorija, teigia, jog moterys visuomenėje siejamos su išoriniu kūno grožiu. Taip pat ši teorija teigia, kad nepasitenkinimas savo kūnu ir valgymo sutrikimai yra ne psichopatologijos požymis, o atsakas į visuomenės spaudimą. Moterys norėdamos atitikti visuomenės sukurtus grožio standartus imasi sveikatai žalingo elgesio.
1.6. Socialinė parama, jos reikšmė valgymo sutrikimams ir gyvensenai
Asmens psichinė sveikata priklauso nuo individualių savybių, tokių kaip paveldėjimas, amžius, lytis, tačiau psichikos sveikatos stiprinimo veikla neišvengiamai siejasi su socialiniais aplinkos veiksniais [49]. Socialinė parama, tai yra bendra parama ir/arba specialus palaikomasis elgesys iš kitų žmonių, kurie sustiprina asmens funkcionavimą ir/arba gali apsaugoti jį nuo nepalankių aplinkybių [5]. Pirminė socialinė parama ateina iš tėvų, šeimos narių, mokytojų, bendramokslių, artimų draugų ar kaimynų [50]. Socialinė parama skirstoma į suvokiamą ir gaunamą [51].
Socialinė parama atlieka apsauginę funkciją mažinant nuolatinės įtampos sukeliamus psichologinius ir fizinius sutrikimus. Taip pat socialinis palaikymas sumažina stresinių situacijų intensyvumą, padeda asmeniui geriau susitvarkyti su neigiamomis pasekmėmis. Jis susijęs su pozityvumu ir teigiamomis emocijomis. Tuo tarpu neigiama socialinė parama gali lemti neigiamą socialinę patirtį ir skatinti vengti pagalbos. Tarpasmeniniai santykiai yra vienas iš pagrindinių veiksnių, darančių įtaką asmens psichologinei gerovei. Teigiamą socialinio palaikymo įtaką galima suprasti kaip teigiamą emocijų išgyvenimą. Didesnį socialinį palaikymą turintys žmonės įprastai labiau jaučia kitų paramą ir linkę pozityviau žvelgti į ateitį. Tokie asmenys labiau pasitiki savimi, jaučia, kad geba kontroliuoti savo gyvenimą, ir tiki, jog sugebės įgyvendinti tai, ką planuoja. Pasitikintys savimi asmenys geba į viską žvelgti pozityviau ir tokioms asmenybėms yra lengviau įveikti net ir savo nesėkmes [52].
Atliktame socialinės paramos tyrime, kur duomenys surinkti iš 1688 mokinių, tyrimo rezultatai rodo, kad skirtingų rasių, lyčių, amžiaus grupių ir negalią turintys mokiniai socialinės paramos svarbą suvokia skirtingai. Lyginant socialinės paramos svarbą tarp lyčių reikšmingesnė – mergaitėms, amžiaus grupių – pradiniame mokyme, rasių – afroamerikiečiams ir moksleiviams su negalia [53]. Socialinės paramos svarba didėja su amžiumi [51]. O vyresniame amžiuje vyrai ir moterys daugiausia socialinės paramos sulaukia iš savo sutuoktinių [54].
24 Markauskienės ir Mažeikienės (2015) atliktame tyrime paaiškėjo, kad valgymo sutrikimai buvo kaip atsakas į paauglystėje patirtus sudėtingus tarpusavio santykius šeimoje, visuomenės (bendraamžių, žiniasklaidos) patiriamą spaudimą [48]. Literatūra teigia, kad 69, 5 proc. asmenų sergančių valgymo sutrikimais patiria tarpasmeninius santykių pablogėjimus, 60, 7 proc. – santykių pablogėjimą šeimoje, 53, 3 proc. – finansinį pablogėjimą, 49, 6 proc. asmenų – darbingumo pablogėjimą [24].
Asmenims, kurie serga nervine anoreksija, šeimos parama ir palaikymas atlieka svarbų vaidmenį ir geriausiai padeda sveikti. Vaikams ir paaugliams, sergantiems nervine anoreksija ypatingai reikalingas šeimos dalyvavimas gydyme. Šeimos terapija yra labiausiai vertinama, gydant paauglius pacientus, ši terapija reikalauja, kad tėvai įsitrauktų į gydymo procesą. Buvo lyginama šeimos terapija su individualia terapija, kur gydymas truko vienus metus, šeimos terapija buvo reikšmingai efektyvesnė, nei individuali, tiek po gydymo, tiek penkerių metų stebėjime. Vyresnio amžiaus pacientams, sergantiems nervine anoreksija, naudingas šeimos, taip pat sutuoktinių ar partnerių palaikymas ir įsitraukimas į gydymą [24].
Valgymo sutrikimais sergantiems asmenims sutrinka socialinis funkcionavimas, jie jaučia mažesnę socialinę ir emocinę paramą [2]. Šiuos teiginius galėtų įrodyti mokslininko Maj su bendraautoriais aprašyti tyrimai, kurie atskleidė, visuomenės požiūrį į asmenis, kurie serga valgymo sutrikimais. Tyrimų rezultatai parodė, kad asmenys nesergantys valgymo sutrikimais yra įsitikinę, kad jiems būtų per sunku susitikinėti ir užmegsti ilgalaikius santykius su asmenimis sergančiais valgymo sutrikimais. Respondentai manė, kad jie jaustųsi nepatogiai. Tyrimuose dalyvavę vyrai atsakė, kad jie mieliau užmegstų santykius su moterimis, kurios turi antsvorį, nei valgymo sutrikimus [24].
Socialinė parama svarbi ir asmens gyvensenai. Lietuvoje 2015 metais, Kaune atliktame vyresnių klasių mokinių tyrime, kur buvo siekta įvertinti sąsajas tarp paauglių sveikatai palankaus elgesio ir socialinės paramos bei savęs vertinimo, kur buvo apklausta 282 mokiniai: 154 vaikinai ir 128 merginos. Rezultatai atskleidė, jog vaikinai daugiausia paramos sulaukė iš tėvo (66 proc.) ir brolio/sesers (51,5 proc.), merginos – iš vaikino (64,0 proc.) ir geriausio draugo/draugės (62,9 proc.). Du trečdaliai tiriamųjų (65,9 proc.) save vertino gerai. Mamos parama siejosi su daržovių valgymu; tėvo ir bendraamžių parama – su paauglių fiziniu aktyvumu, pozityviu mąstymu, gebėjimu įveikti stresą, kreiptis pagalbos į kitus iškilus sunkumams; tėvų ir geriausio draugo/draugės parama siejosi su burnos ir kūno higiena; vaikino/merginos parama – su saugos diržo užsisegimu ir vaisių valgymu. Paauglių savęs vertinimas buvo susijęs su gebėjimu įveikti stresą/įtampą, pozityviu mąstymu, kreipimusi pagalbos į kitus iškilus sunkumams, laiko su draugais praleidimu. Pateiktos išvados teigia, jog daugiausia paramos tiriamieji sulaukė iš tėvo; vaikinai iš šeimos; merginos – iš bendraamžių. Du
25 trečdaliai tiriamųjų save vertino gerai, savęs vertinimas nepriklausė nuo lyties. Tėvų, ypač mamos, ir bendraamžių parama siejosi su paauglių sveikatai palankesniu elgesiu [55].
Kitame Lietuvoje atliktame tyrime analizuota, kaip gyventojai, gyvenantys ir dirbantys rizikos aplinkoje, vertina savo sveikatą atsižvelgiant į šias socialinių santykių sritis: asmeniniai santykiai ir praktinė socialinė parama. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad 42,6 proc. asmenų, gyvenančių ir dirbančių rizikos aplinkoje, savo sveikatą vertina kaip „nei gerą, nei blogą“, 39,7 proc. – kaip „gerą“, 11,4 proc. – kaip „blogą“, 5,5 proc. – „labai gerą“ ir 0,7 proc. – „labai blogą“. Moterys savo sveikatą įvertino blogiau nei vyrai. Geriausiai savo sveikatą įvertino tiriamieji iki 20 metų amžiaus bei nevedusieji, o aukštesnio išsilavinimo respondentai savo sveikatą įvertino geriau nei žemesnio išsilavinimo. Geriau savo sveikatą vertino tie respondentai, kurie gauna aplinkinių paramą ir gali pasikliauti savo draugais, taip pat jie ir mažiau jautėsi vieniši [56].
Sveikata ir socialiniai veiksniai yra neatsiejami. Atlikta empyrinės litaratūros apžvalga rado teigiamą ryšį su socialinia parama ir lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis, tokiomis kaip: astma, širdies ligos, epilepsija, o ypač didelis ryšys su diabetu, nes socialinė aplinka gali neigiamai įtakoti diabetu sergančių asmenų maitinimosi rėžimą [57].
Taigi apibendrinant galima teigti, jog pirminė socialinė parama ateina iš šeimos ir artimos aplinkos, ji yra svarbi asmens tiek psichinei, tiek fizinei sveikatai. Socialinė parama, tai lyg apsauginė funkcija, kuri padeda lengviau išgyventi patiriamą įtampą ir stresą, ji pagerina asmens gyvenimo kokybę. Asmenys sergantys valgymo sutrikimais jaučia mažesnę socialinę paramą, o ji ypač reikalinga, kadangi padeda įveikti valgymo sutrikimus, tik reikia laiku pastebėti ir pabandyti suteikti reikiamą pagalbą. Šeimos, artimos aplinkos ir draugų palaikymas siejasi su geresniais gyvensenos rodikliais.
1.7. Gyvensenos veiksniai ir jų įtaka sveikatai
1.7.1. Fizinio aktyvumo rekomendacijos ir nauda sveikatai
Sąvoka „Fizinis aktyvumas“ (toliau FA) skirtingiems žmonėms gali reikšti skirtingus dalykus. Sveikatos specialistui – tai sveikatą stiprintantis veiksnys; kitiems, tai gali reikšti frazę, kuri plačiai apibendrina sportavimą, laisvalaikį ar aktyvias keliones. Tačiau neverta pamiršti, kad FA arba žmogaus judėjimas iš tikrųjų yra viena pagrindinių žmogaus funkcijų. Žmogaus kūnas sutvertas judėti, o mūsų fiziologinės sistemos nuolat dirba, jos balansuoja tarp energijos, kurią sunaudojame per fizinę veiklą, su energija, kurią gauname su maistu. Prieš šimtmetį nutukimas buvo retas atvejis, nes žmonės dirbdami išeikvodavo daug daugiau energijos, o maistas buvo ne taip lengvai prieinamas kaip šiuo metu. Tačiau per dvidešimt pirmąjį amžių žmonių gyvenimo būdas pasikeitė, jame taip
26 sumažėjo FA, kad pagaliau privertė suprasti, koks tai svarbus veiksnys žmonių sveikatai ir gerovei. FA išlieka žmonių sveikatos pagrindu visą gyvenimą. Vaikystėje fizinis aktyvumas suteikia galimybių lavinti pagrindinius motorinius įgūdžius, kurie yra būtini sveikam ir aktyviam gyvenimui, o senstant, FA tampa svarbia sveiko, laimingo ir savarankiško gyvenimo dalimi [58].
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2002 metais Lietuvoje gyveno 500 399 asmenys vyresni nei 65 metai, o 2019 metų pradžioje 552 373 gyventojai vyresni nei 65 metai [59]. Senėjimas tampa vis svarbesne tema, nes senyvo amžiaus žmonių skaičius vis didėja, taigi didėja ir įvairių ligų ir būklių skaičius [60]. Senstančio žmogaus organizme vyksta įvairūs fiziologoiniai ir pataloginiai pokyčiai, kurie gali bloginti gyvenimo kokybę. Padėtį sunkina įvairios senyvo amžiaus žmonių problemos, viena iš jų yra griuvimai [61]. Pagrindiniai griuvimų rizikos veiksniai – vyresnis amžius, moteriška lytis, griuvimai anamnezėje, sutrikusi pusiausvyra, raumenų atrofija bei nepritaikyta aplinka. 75,2 proc. griuvimų baigiasi sužeidimais, iš jų 7,2 proc. griuvimų baigiasi sunkiais sužeidimais. Griuvimų prevencijoje sarbų vaidmenį atlieka FA, ypač svarbus pusiausvyros ugdymas, raumenų stiprinimas, griuvimų riziką didinančių būklių šalinimas [62].
PSO vyresniems nei 65 metų asmenims, norint pagerinti širdies ir kvėpavimo sistemos raumenų būklę, kaulų ir funkcinę sveikatą bei sumažinti lėtinių neifekcinių ligų, depresijos ir pažinimo sutrikimų rizikas, rekomenduojama [63]:
1. Atlikti bent 150 minučių per savaitę vidutinio intensyvumo aerobinį krūvį arba 75 minučių per savaitę intensyvios aerobinės veiklos krūvį;
2. Aerobinė veikla turėtų trukti mažiausiai 10 minučių;
3. Norėdami gauti papildomos naudos sveikatai, turėtų padidinti savo vidutinio intensyvumo aerobinį fizinį aktyvumą iki 300 minučių per savaitę arba užsiimti 150 minučių per savaitę intensyvia aerobinia veikla arba lygiaverčiu vidutiniu ir intesyviu fizinio aktyvumo deriniu;
4. Senjorai turintys ribotą lankstumą, turėtų užsiimti fizine veikla, kad pagerintų pusiausvyrą ir išvengtų kritimų 3 ar daugiau dienų per savaitę;
5. Raumenis stiprinančią veiklą reikėtų atlikti apimant pagrindines didžiasias raumenų grupes 2 ar daugiau dienų per savaitę;
6. Kai senjorai dėl ribotos sveikatos negali atlikti rekomenduojamo fizinio aktyvumo, jie turėtų būti fiziškai aktyvūs, tiek kiek leidžia jų galimybės ir sąlygos.
18 – 64 metų suaugusiesiems rekomenduojamas FA turėtų trukti bent 150 minučių per savaitę vidutinio intensyvumo aerobinė veikla arba 75 minutės per savaitę didelio intensyvumo aerobinė veikla, kuri vieno užsiėmimo metu turėtų trukti ne trumpiau kaip 10 minučių. Norėdami gauti
27 papildomos naudos sveikatai, suaugusieji turėtų padidinti savo vidutinio intensyvumo aerobinę veiklą iki 300 minučių per savaitę arba atlikite 150 minučių didelio intensyvumo aerobinį fizinį krūvį. Raumenis stiprinanti veikla turėtų apimti pagrindines didžiąsias raumenų grupes 2 ar daugiau dienų per savaitę [63].
Visame pasaulyje 1 iš 4 suaugusiųjų t.y. apie 23 proc. ir 3 iš 4 paauglių t.y. apie 81proc. neatitinka bendrųjų FA rekomendacijų. Ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse neaktyvumo lygis gali siekti 70 proc. populiacijos [64]. Paskutiniame 2012 metais Lietuvoje atliktame Lietuvos gyventojų fizinio aktyvumo vertinimo tyrime, tyrėjai pateikia tokius rezultatus, kad aukšto fizinio aktyvumo grupei galima priskirti 53,8 proc. Lietuvos gyventojų, vidutinio – 22,1 proc. ir žemo – 24,1 proc. Nustatyta, kad respondentai fizinei veiklai vidutiniškai skiria 223 minutes per parą (vyrai − 238 minutes, moterys 207 minutes). Beveik pusės (49,8 proc.) respondentų darbas / kasdieninė veikla nesusijusi su didelio ar vidutinio intensyvumo fizine veikla. Fizinis aktyvumas darbinėje veikloje mažiau būdingas miesto gyventojams (52,5 proc.), moterims (54,0 proc.) bei įgijusiems aukštąjį išsilavinimą asmenims (64,5 proc.). Tik kas dešimtas respondentas (9,1 proc.) laisvalaikį leidžia užsiimdamas didelio intensyvumo ir penktadalis (20,6 proc.) vidutinio intensyvumo fizine veikla, o 74,8 proc. visų tiriamųjų laisvalaikiu neužsiima jokia fizine veikla. Laisvalaikį pasyviau leidžia vyresnio amžiaus (45– 74 metų) žmonės (85,3–87,5 proc.), moterys (80,1 proc.) ir žemesnį nei aukštasis išsilavinimą turintys respondentai (78,1 proc.). Laisvalaikiu fiziškai aktyvūs asmenys fiziniam aktyvumui skiria 52 minutes, vyrai (54 minutes) daugiau nei moterys (48 minutes). Lietuvos gyventojai apie 5 valandas (299 minutes) per parą sėdi. Daugiausiai laiko sėdėdami praleidžia jauniausi (15–25 metų – 348 minutes), aukštesnį išsilavinimą turintys (352 minutes) respondentai [65].
PSO 5 – 17 metų vaikams ir jaunimui rekomenduoja vidutinio intensyvo ir didelio intensyvumo areobinę veiklą, kuri turi trukti 60 minučių kasdien. Taip pat tris kartus per savaitę skirti skeleto raumenų lavinimo pratimams. Viršijantis 60 minučių FA suteikia papildomos naudos sveikatai [63]. Mokslininkai teigia, kad yra stiprus ryšys tarp tėvų FA ir paauglių fizinio aktyvumo. Mokslininkai atliko tyrimą, kurio tikslas buvo nustatyti ar tėvų FA susijęs su paauglių FA. Tiriamąją imtį sudarė 1231 paauglys, taip pat buvo apklausta 1 202 motinos ir 871 tėčiai. Rezultatai parodė, kad dabartinė tėvų FA praktika buvo susijusi su paauglių FA (p <0,001). FA buvo didesnis ir tų paauglių, kurių tėvai buvo FA vaikystėje ar paauglystėje. Paaugliai, kurių tėvai tiek anksčiau, tiek dabartyje buvo fiziškai aktyvūs, buvo šešis kartus aktyvesni palyginti su paaugliais, kurių tėvai nebuvo FA [66].
28 Pasaulyje didėjanti technologijų pažanga sąlygojo nepakankamą judėjimą ir sumažėjusį žmonijos fizinį aktyvumą [67]. O reguliarus FA, moksliniais įrodymais pagrįstas „vaistas“ gydant 26 skirtingas ligas [68]:
1. Psichinės ligos (depresija, nerimas, stresas, šizofrenija);
2. Neurologinės ligos (demencija, Parkinsono liga, išsetinė sklerozė);
3. Medžiagų apykaitos ligos (nutukimas, hiperlipidemija, metabolinis sindromas, policistinių kiaušidžių sindromas, 2 tipo diabetas, 1 tipo diabetas);
4. Širdies ir kraujagyslių ligos (hipertenzija, vainikinė širdies liga, širdies nepakankamumas, smegenų apopleksija);
5. Plaučių ligos (lėtinė obstrukcinė plaučių liga, astma, cistinė fibrozė);
6. Raumenų ir skeleto sutrikimai (osteoartritas, osteoporozė, nugaros skausmas, reumatoidinis artritas);
7. Vėžys.
FA didina išeikvojamos energijos kiekį, todėl yra vienas iš pagrindinių svorio kontrolės elementų [63].
Apibendrinant galima teigti, kad FA pripažintas kaip vienas iš pagrindinių veiksnių gerinančių žmonių tiek fizinę, tiek psichinę sveikatą. Lietuvos gyventojų fizinis aktyvumas yra nepakankamas, ypač jauniausio ir vyriausio amžiaus suaugusiųjų, moterų ir aukštąjį išsilavinimą turinčių asmenų grupėse. Todėl FA skatinimas turėtų būti vienas pagrindinių komponentų visuomenės sveikatos stiprinimui.
1.7.2. Sveikos mitybos rekomendacijos
Vienas pagrindinių sveikos gyvensenos elementų, kuris saugo sveikatą yra mityba. Įvairi ir subalansuota mityba, kuri susideda iš sveikatai vertingų produktų ne tik pagerina gyvenimo kokybę, bet ją ir prailgina. Šiais laikais galima įsigyti įvairiausių sveiko maisto produktų, tačiau daugelio žmonių mitybos racionas tebėra skurdus - vis dar per daug vartojame riebalų, druskos, alkoholio ir mažai skaidulomis gausių produktų. Gausus sočiųjų riebalų rūgščių (toliau SRR) vartojimas gali būti vienas iš kraujotakos sistemos ligų rizikos veiksnių, tačiau mityba, atitinkanti rekomenduojamas paros maistinių medžiagų ir energijos normas, kaip ir sveikų bei palankių sveikatai maisto produktų vartojimas, gali padėti išvengti su mityba susijusių lėtinių neinfekcinių ligų (toliau LNL) [69]. Europos regione atlikti tyrimai rodo, kad žmonių mityba blogėja, o to pasekoja didėja nutukimo, CD, ŠKL ir onkologinių ligų paplitimas [70].
29 PSO remdamiesi atliktais moksliniais tyrimais 2003 metais parengė pagrindines sveikos mitybos rekomendacijas [71]. 2011 metais Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Lietuvos sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras, Vilniaus universitetas parengė ir patvirtino sveikos mitybos rekomendacijas, kurios galioja iki šiol.
Pagrindinės sveikos mitybos rekomendacijos [69]:
1. Valgyti maistingą kuo įvairesnį maistą, dažniau augalinės nei gyvūninės kilmės. Daugiausia per parą rekomenduojama suvartoti grūdinių produktų, daržovių ir vaisių. Mėsos, kiaušinių, žuvies rekomenduojama 2 – 3 porcijos (porcija 70 g. mėsos, 100 g. žuvies) [69]. Pieną ir pieno produktus rekomenduojama rinktis liesus [71]. Pagal SAM mitybos piramidės rekomendacijas mažiausiai energijos turime gauti iš gyvūninės kilmės SRR ir saldumynų, rafinuoto cukrus ir druskos [69].
2. Į savo mitybos raciona kelis kartus per dieną įtraukti grūdinius produktus. Grūdinėse kultūrose ypač gausu maistinių skaidulų, kurių per parą suaugusiam asmeniui reikėtų gauti 20 – 30 g., bet nemažiau kaip 12 g. [69].
3. Kelis kartus per dieną valgyti šviežius vaisius ir daržoves. Rekomenduojama bent 5 kartus per dieną suvalgyti daržovių ir vaisių, t.y. 3 – 5 porcijos daržovių ir 2 – 4 porcijos vaisių [71]. Didesnis suvalgomų daržovių ir vaisių kiekis siejamas su mažesniu kraujotakos ligų ir piktybinių navikų paplitimu. Daržovės ir vaisiai gausūs maistinėmis skaidulomis, mineralais, vitaminais ir fitocheminėmis medžiagomis veikia kaip antioksidantai, mažina cholesterolio kiekį kraujyje [69].
4. Mažinti suvartojamų riebalų kiekį. Suvartojamų riebalų kiekis neturėtų būti didesnis kaip 30 proc. per parą suvartojamų kalorijų kiekio. SRR – ne daugiau kaip 10 proc. kalorijų kiekio, o PRR apie 6 – 10 proc. energijos. Likusį energijos kiekį turi sudaryti mononesočiosios RR [69].
5. Į savo mitybos racioną įtraukti ankštines daržoves, liesą mėsą, paukštieną, žuvį ir jomis pakeisti riebią mėsą. Riebią mėsą rekomenduojama valgyti saikingai, t.y. iki 80 g. per dieną. Riebią mėsą keisti ankštinėmis daržovėmis, taip pat kaip raudonos mėsos alternatyva turėtų būti žuvis, ją rekomenduotina valgyti 2 – 3 kartus per savaitę, kadangi žuvis gausi ne tik baltymais, bet ir PRR [69].
6. Riebų pieną ir pieno produktus keisti į liesus. Rekomenduojama rinktis liesus pieno produktus. Liesuose pieno produktuose yra pakankamas ir kalcio, ir baltymų kiekis [69]. 7. Riboti saldumynų ir saldžių gėrimų suvartojimą. PSO rekomendacija – cukrus neturi
sudaryti daugiau kaip 10 proc. gaunamų kalorijų kiekio [71].
