JAUNESNIŲJŲ PAAUGLIŲ GYVENSENOS SĄSAJOS SU ŠEIMOS PSICHOLOGINIAIS IR SOCIALINIAIS VEIKSNIAIS

KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS

Asta Garmienė

JAUNESNIŲJŲ PAAUGLIŲ GYVENSENOS

SĄSAJOS SU ŠEIMOS PSICHOLOGINIAIS

IR SOCIALINIAIS VEIKSNIAIS

Daktaro disertacija

Biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata (10 B)

Disertacija rengta 2002–2007 metais Kauno medicinos universitete.

Mokslinis vadovas

doc. dr. Nida Ţemaitienė (Kauno medicinos universitetas, biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata – 10 B)

Konsultantas

prof. habil. dr. Apolinaras Zaborskis (Kauno medicinos universitetas, biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata – 10 B)

TURINYS

SANTRUMPOS ... 5

PAGRINDINIAI TERMINAI IR SĄVOKOS ... 6

1. ĮVADAS ... 8

2. DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI ... 11

3. LITERATŪROS APŢVALGA ... 12

3.1. Jaunesniųjų paauglių psichosocialinė raida ... 12

3.2. Paauglių gyvensenos ypatumai ... 16

3.2.1. Pagrindiniai sveikatos rizikos veiksniai paauglystėje ... 18

3.3. Šeimos įtaka jaunesniojo paauglio sveikatos raidai ... 22

3.3.1. Socialiniai ir ekonominiai šeimos veiksniai ... 22

3.3.2. Tėvų elgesio modeliavimas ... 24

3.3.3. Tėvų auklėjimo stilius ... 25

3.3.4. Emociniai tėvų ir vaikų ryšiai ... 28

4. TIRIAMIEJI IR TYRIMO METODIKA ... 31

4.1. Tiriamųjų atranka ir ištirto kontingento apibūdinimas ... 31

4.2. Tyrimo procedūra ... 32

4.3. Tyrimo anketų apibūdinimas ... 33

4.3.1. Mokinio apklausos anketa ... 34

4.3.2. Abiejų tėvų apklausos anketa ... 35

4.3.3. Motinos ir tėvo apklausos anketos ... 36

4.4. Išvestiniai poţymiai ... 37

4.5. Statistinis duomenų vertinimas ... 37

4.6. Tyrimo rezultatų pateikimas ... 38

5. REZULTATAI ... 39

5.1. Vaikų ir jo tėvų gyvensenos ypatumai ... 39

5.1.1. Mityba ... 39

5.1.2. Fizinis aktyvumas ... 42

5.1.3. Rūkymas ... 44

5.1.4. Alkoholinių gėrimų vartojimas ... 46

5.1.5. Asmens higiena ir dienos reţimas ... 48

5.2. Šeimos socialinių veiksnių sąsajos su jaunesniųjų paauglių gyvensena ... 48

5.2.1. Šeimos sudėtis ... 48

5.2.2. Tėvų išsilavinimas ... 50

5.2.3. Šeimos materialinės gerovės rodikliai ... 52

5.3. Tėvų auklėjimo stilius ir vaikų gyvensena bei rizikinga elgsena ... 53

5.3.1. Tėvų auklėjimo stilius ... 53

5.3.2. Vaikų ir tėvų kartu praleidţiamas laikas ... 59

5.3.3. Tėvų ir vaikų konfliktai ... 62

5.3.5. Tėvų ir vaikų bendravimo kokybė ... 67

5.4. Pasitenkinimo gyvenimu sąsajos su vaikų gyvensena ir rizikinga elgsena ... 70

6. REZULTATŲ APTARIMAS ... 77

7. IŠVADOS ... 91

8. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 92

9. PUBLIKACIJOS DARBO TEMA ... 96

10. LITERATŪRA ... 97

SANTRUMPOS

proc. procentai

lls laisvės laipsnių skaičius SD standartinis nuokrypis n atvejų skaičius grupėje P statistinis patikimumas ns statistiškai nepatikima

r Pirsono koreliacijos koeficientas ρ Spirmeno koreliacijos koeficientas t Stjudento kriterijus

χ2

Chi kvadrato kriterijus PI pasikliautinasis intervalas GS galimybių santykis

KMO Kaizerio-Mejerio-Olkino kriterijus PSO Pasaulio sveikatos organizacija

PAGRINDINIAI TERMINAI IR SĄVOKOS

Paauglystė – pereinamasis laikotarpis nuo vaikystės į suaugusiojo amţių, trunkantis nuo

lytinio subrendimo iki savarankiško gyvenimo (Myers, 2000). Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja paaugliais laikyti asmenis nuo 10 iki 19 metų amţiaus (A picture of health, 1995; What is adolescence?, 1997). Sąlygiškai paauglystę galima suskirstyti į stadijas: ankstyvąją, viduriniąją ir vėlyvąją paauglystę (Ţukauskienė, 1996; Rice, 2001; Klimavičius, 2001).

Ankstyvoji paauglystė – tai amţiaus tarpsnis tarp 10 ir 15 metų amţiaus (Urdan, Klein,

1998), kuriam būdingi dideli fiziniai, kognityviniai ir socialiniai pokyčiai (Petrulytė, 2003; Ţukauskienė, 1996).

Šeima – maţiausias visuomenės regeneracijos kolektyvas, kurį sieja ekonominės ir dvasinės

veiklos bendrumas (Jovaiša, 1993). Šeima – maţoji socialinė grupė; susideda iš drauge gyvenančių tėvų ir vaikų, kartais ir kitų giminaičių; pagrįsta santuoka arba kraujo ryšiais; jos nariai tvarko bendrą ūkį, tarpusavio santykius daugiausia grindţia dorovinė atsakomybė, savitarpio supratimu ir pagalba (Leonavičius, 1993).

Vaikas – kiekviena ţmogiška būtybė, neturinti 18 metų, jei pagal taikomą įstatymą jo

pilnametystė nepripaţįstama anksčiau (Vaiko teisių konvencija, 1996). Vaikai tėvams sūnūs ar dukros; ir tėvai ir vaikai turi tam tikras teises ir pareigas vieni kitų atţvilgiu (Leonavičius, 1993).

Tėvai – tėvas ir motina; įvairių šalių įstatymai nustato asmenines (neturtines) ir turtines tėvų

teises ir pareigas, materialinio aprūpinimo, jų teisių, interesų apsaugos (Leonavičius, 1993).

Gyvensena – įpročių ir papročių visuma, susidariusi veikiant ir stiprinant socializacijos

procesui per visą ţmogaus gyvenimą (Kalėdienė ir kt., 1999); apima darbą, visuomeninę ir politinę veiklą, materialinių ir dvasinių poreikių tenkinimą, buitį, laisvalaikio naudojimą, taip pat elgesio normas ir taisykles (Leonavičius, 1993).

Sveika gyvensena – individo ar socialinės grupės gyvensenos forma, padedanti išsaugoti ir

stiprinti sveikatą. Svarbiausi sveikos gyvensenos elementai yra: higienos, sanitarijos ir saugos reikalavimų vykdymas; racionali mityba; nuolatinis fizinis aktyvumas, grūdinimasis, tinkamas poilsis; sveikatai ţalingų įpročių atsisakymas, savitvarka, ramus dvasinis pasaulis (Šveikauskas, 1997).

Psichosocialinė aplinka – ţmogaus aplinkos psichologinių ir socialinių veiksnių, darančių

įtaką jo sveikatai, visuma; visuomeninės (materialinės ir dvasinės) ţmonių gyvenimo, jų vystimosi, elgsenos, kūrybinės veiklos sąlygos (Leonavičius, 1993).

Socialinė aplinka – aplink ţmogų esantis socialinis pasaulis – šeima, darţelis, mokykla,

įstaiga; visuomeninės (materialinės ir dvasinės) ţmonių gyvenimo, jų vystimosi ir veiklos sąlygos (Leonavičius, 1993).

Bendravimas – tarpusavio sąveika, sudėtingi, įvairialypiai ţmonių kontaktai, atsirandantys iš

bendros veiklos poreikių. Apima keitimąsi informacija, bendros sąveikos strategijos parengimą, kito ţmogaus suvokimą ir supratimą (Psichologijos ţodynas, 1993). Ţmonių socialinės būties forma, pasireiškianti kontaktų tarp ţmonių uţmezgimu ir palaikymu. Tai – specifinis ţmogaus poreikis. Skaudţiai išgyvenama, kai šis poreikis nepatenkinamas. Esant bendravimo trūkumui, susvetimėja mokiniai ir mokytojai, silpnėja mokymosi motyvacija. Tik realizavus bendravimo funkcijas (paţintines, emocines, reguliacines), galima įveikti šiuos trūkumus. Bendravimas ne tik sėkmingo ugdymo įstaiga, bet ir viso pedagoginio proceso šerdis (Jovaiša, 1993).

Konfliktas – priešingų, nesuderinamų tendencijų susidūrimas, sukeliantis stiprius nemalonius

išgyvenimus (Psichologijos ţodynas, 1993).

Auklėjimas – tikslingas ţmogaus ugdymas, jo rengimas visuomenės gyvenimui; sąmoningo,

sistemingo ir kryptingo asmenybės formavimo procesas, vykdomas įvairių visuomeninių institutų (šeimos, mokymo ir auklėjimo, kultūros įstaigų, visuomeninių organizacijų, masinės informacijos priemonių ir kt.) (Leonavičius, 1993).

Auklėjimo stilius – auklėjamųjų priemonių visuma (Schiefelu ir kt., 1981). Auklėjimo stilius

yra sudėtinė veikla, pasireiškianti specifiniu elgesiu ir daranti įtaką vaikų ugdymui (Sniečkutė, 2002).

Rizikinga elgsena – tai specifinės elgesio formos, kurios yra susijusios su padidėjusiu

polinkiu į tam tikrą sveikatos ţalojimą ar blogą savijautą. Rizikinga elgsena apima šias elgsenos formas: piktnaudţiavimą alkoholiu, rūkymą, narkotikų vartojimą, nesaugią lytinę elgseną, nusikalstamumą, prievartą ir kt. (Jessor, 1991).

Profilaktika – priemonių, padedančių saugoti, stiprinti ir atkurti sveikatą bei išvengti ligų,

visuma (Pagrindinės epidemiologijos sąvokos, 2001).

Sveikatos stiprinimas – procesas, kurio metu asmuo ir visuomenė gali geriau kontroliuoti

sveikatą lemiančius veiksnius; šitaip gerinama jų sveikata (Sveikata 21, 2000).

Sveikatos ugdymas – kryptingos ir sąmoningos pastangos gilinti ţinias apie sveikatos

saugojimo ir stiprinimo būdus, įtvirtinti teigiamą poţiūrį į sveikatą ir ją stiprinančius veiksnius, formuoti sveiko elgesio įgūdţius (Petrauskienė, Zaborskis, 2000).

1. ĮVADAS

Šeimos sveikatos aktualumą išryškina daugelyje politinių dokumentų šeimos institucijai skiriamas dėmesys. 2005 metais Pasaulio sveikatos organizacija pasiūlė daugiau dėmesio skirti motinos ir vaiko sveikatos problemoms (Lietuvos sveikatos programa, 1998; Nacionalinės sveikatos tarybos metinis pranešimas 2005, 2006). Pasaulio sveikatos organizacijos strategijoje „Sveikata visiems – 21 amţiuje“ nubrėţtas svarbus uţdavinys – rūpintis sveika gyvenimo pradţia (Sveikata 21, 2000), 2005 metų Nacionalinės sveikatos tarybos metinis pranešimas skirtas šeimos sveikatai (Nacionalinės sveikatos tarybos metinis pranešimas 2005, 2006).

Šeima, kaip ir visa visuomenė Lietuvoje šiandien išgyvena kaitos periodą (Imbrasienė, 2005). Reiškiniai, lydintys sparčias permainos šalies ekonomikoje, socialinėje sferoje ir ţmonių gyvenime ne visada dţiuginantys. Statistiniai duomenys rodo, kad daugiau vaikų ir jaunuolių tampa socialinių blogybių aukomis: kelia nerimą aukšti jaunimo nusikalstamumo, saviţudybių, abortų rodikliai, didėjantis priklausomų nuo alkoholio bei narkotikų jaunų ţmonių skaičius, blogėjanti sveikata (Grabauskas ir kt., 2004; Garmienė ir kt., 2004; Zaborskis ir kt., 2005). Kitose Europos šalyse taip pat konstatuojami blogėjantys jaunimo sveikatos rodikliai. PSO duomenimis, paaugliai – vienintelė išsivysčiusių šalių visuomenių amţiaus grupė, kurios mirtingumo ir sergamumo rodikliai negerėja, nepaisant didelio progreso sveikatos prieţiūros sistemoje (WHO, 1998). Pasaulio sveikatos organizacijos dokumente „Sveikata – sveikata visiems 21 amţiuje“ paţymėti svarbūs paauglių sveikatos aspektai: vaikai ir paaugliai turi įgyti sveikos gyvensenos įgūdţius; turi būti sumaţintas jaunų ţmonių, vartojančių narkotikus, tabaką, alkoholį, skaičius; paauglių nėštumų skaičius turėtų būti sumaţintas bent trečdaliu (Sveikata 21, 2000). Sėkmingai šiuos uţdavinius išspręsti galima įvairiapusiškai paţinus veiksnius, turinčius įtakos vaiko ir paauglio gyvensenos formavimuisi ir jo sveikatos raidai.

Šeima – svarbiausia institucija vaiko asmenybės bei sveikatos raidoje. Būtent šeimoje formuojasi vaiko poţiūris į įvairius gyvenimo reiškinius, taip pat ir į sveikatą. Tačiau šiandien dar labai maţai galime pasakyti apie tai, kaip šeimos psichologiniai ir socialiniai veiksniai siejasi su vaiko gyvensena ir sveikata. Todėl jaunesniojo paauglio sveikatos raidos poţiūriu svarbu kuo išsamiau įvertinti šeimos sąveiką su paauglio gyvensena. Išanalizavus sveikatą lemiančio elgesio motyvus ir prieţastis būtų galima efektyviau planuoti sveikatos stiprinimo bei rizikingos elgsenos prevencijos programas tarp paauglių. Minėtų tyrimų stoka apsunkina paauglių gyvensenos ir rizikingos elgsenos problemų sprendimą. Šiame darbe vertinama šeimos psichologinių ir socialinių veiksnių sąsajos su jaunesniųjų paauglių gyvensena bei rizikinga elgsena.

Mokslinis naujumas. Nepaisant to, kad šeimos svarba paauglių gyvensenai pagrįsta daugeliu

sąveika tebėra maţai paţinta. Šeimos ir vaiko gyvensenos paţinimas neįmanomas be unikalaus šalies sociokultūrinio konteksto, todėl nustatyti dėsningumai turi būti patikrinami kiekvienoje šalyje. Lietuvoje jaunesniųjų paauglių gyvensenos ypatumai atsiţvelgiant į šeimos psichologinius ir socialinius veiksnius dar maţai tyrinėti. Šioje srityje atliekamuose tyrimuose daug dėmesio skiriama paauglių gyvensenos ypatumų, rūkymo, alkoholinių gėrimų, narkotinių medţiagų vartojimo paplitimo vertinimui, tačiau stokojama išsamesnės tokio elgesio prielaidų ir prieţasčių analizės. Gilesnis vaiko gyvensenos bei sveikatos raidos paţinimas neįmanomas be šeimos psichologinių ir socialinių veiksnių įvertinimo.

Atliktas tyrimas – pirmasis tokio pobūdţio tyrimų Lietuvoje. Jis atliktas įgyvendinant ketvirtąjį ilgalaikės epidemiologinės studijos, pradėtos 1999 metais, etapą. Ilgalaikė studija suteikia galimybę įvertinti vaikų gyvensenos dinamiką ir ją įtakojančius veiksnius iki vaikų paauglystės pabaigos. Tyrimo pjūviai buvo atliekami atsiţvelgiant į pagrindinius vaiko socialinės raidos etapus: darţelyje, pradinėje bei vidurinėje mokyklose. Kiekviename tyrimo etape buvo analizuojami skirtingi vaiko sveikatos raidos aspektai. Ketvirtajame ilgalaikės epidemiologinės studijos etape buvo vertinami šeimos psichologiniai ir socialiniai veiksniai, galintys turėti įtakos jaunesniojo paauglio gyvensenos formavimuisi

Teoriškai šis darbas svarbus tuo, kad išryškino šeimos psichologinių ir socialinių veiksnių įtaką jaunesniųjų paauglių gyvensenos ir rizikingos elgsenos formavimuisi, padėjo nustatyti tėvų šviečiamosios veiklos poreikius. Mokinių gyvensenos ir ją įtakojančių veiksnių vertinimas buvo atliekamas iš trijų pozicijų – analizuojant tėvo, motinos ir vaiko apklausos anketų duomenis. Visapusiška tėvo, motinos ir vaiko poţiūrių analizė suteikė galimybę išsamiau įvertinti veiksnius, susijusius su vaiko gyvensenos ir rizikingos elgsenos formavimuisi.

Praktinė reikšmė. Šis mokslinis tyrimas suteikė galimybę išsamiai išanalizuoti šeimos

veiksnių reikšmę vaikų sveikos gyvensenos ugdymui, kuo remiantis buvo parengtos rekomendacijos tėvų įgalinimui aktyviai dalyvauti paauglių sveikos gyvensenos ugdyme ir rizikingos elgsenos prevencijoje. Tyrimo rezultatai buvo paskelbti mokslinėse publikacijose, mokslinėse praktinėse konferencijose bei pristatyti visuomenei. Gauti duomenys gali būti naudingi planuojant ir įgyvendinant veiksmingesnes paauglių sveikatos stiprinimo ir rizikingos elgsenos prevencijos programas.

Remiantis tyrimo metu nustatytais tėvų šviečiamosios veiklos poreikiais apibrėţtos pagrindinės tėvų švietimo kryptys, pagal kurias buvo parengta ir 2006 – 2007 m. įgyvendinta tėvystės įgūdţių tobulinimo programa „Sveika paauglystė – laiminga vaikystė“. Programa buvo įgyvendinama daugiau nei pusė metų, o jos įvertinimas parodė, kad tokia, tyrimais pagrįsta prevencinė šeimos įgalinimo priemonės yra veiksminga ir gali būti vienas iš gerosios praktikos tėvų švietimo pavyzdţių.

Siekiant sustiprinti tėvų vaidmenį paauglių rizikingos elgsenos prevencijoje, 2006 m. dešimtyje atsitiktinai pasirinktų Kauno rajono mokyklinio ugdymo įstaigų, buvo įgyvendinta programa „Priklausomybių prevenciją Kauno rajono mokyklose vykdykime kartu“. Programoje dalyvavo 1–7 klasių mokiniai, jų tėvai bei mokyklinio ugdymo įstaigų darbuotojai. Įgyvendinus programą bei atlikus vertinimą, nustatytas programos tęstinumo bei panašių programų poreikis.

Tikimės, kad atlikto tyrimo rezultatai ir praktinio jų pritaikymo pavyzdţiai paskatins politikus bei sveikatos, švietimo ir kitų sektorių darbuotojus imtis aktyvesnių veiksmų stiprinant ir puoselėjant vaikų ir jaunimo sveikatą, stiprinant šeimos instituciją.

Asmeninis indėlis. Disertacijos autorė, konsultuodamasi su moksliniu vadovu bei konsultantu

sudarė disertacijos darbo planą, paruošė tyrimo anketas ir atliko jaunesniųjų paauglių gyvensenos ir šeimos psichologinių ir socialinių veiksnių sąsajų tyrimą: anketinės apklausos būdu apklausė tyrime dalyvavusius vaikus, išdalino ir surinko tėvų apklausos anketas. Autorė parengė tyrimų duomenų bazę, įsisavino statistinės analizės metodus, atliko statistinę tyrimų duomenų analizę.

2. DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI

Tikslas:

Įvertinti jaunesniųjų paauglių gyvensenos sąsajas su šeimos psichologiniais ir socialiniais veiksniais.

Uţdaviniai:

1. Išanalizuoti šeimos gyvensenos ypatumus ir nustatyti tėvų ir vaikų gyvensenos tarpusavio priklausomybę.

2. Ištirti jaunesniųjų paauglių mitybos, fizinio aktyvumo ir ţalingų įpročių formavimosi sąsajas su šeimos socialiniais veiksniais.

3. Įvertinti šeimos auklėjimo stiliaus reikšmę vaikų gyvensenos bei rizikingos elgsenos formavimuisi.

4. Išanalizuoti tėvų ir vaikų pasitenkinimą gyvenimu ir įvertinti jo reikšmę jaunesniųjų paauglių rizikingai elgsenai.

5. Parengti praktines rekomendacijas tėvų įgalinimui aktyviai dalyvauti paauglių sveikos gyvensenos ugdyme ir rizikingos elgsenos prevencijoje.

Iškeltos pagrindinės hipotezės:

1. Sveikiau gyvenančių tėvų vaikų gyvensena yra sveikesnė.

2. Gyvenimas pilnoje šeimoje ir aukštesnis tėvų išsilavinimas yra reikšmingi sveikesnės vaikų gyvensenos veiksniai.

3. Demokratiškas poţiūris į auklėjimą suteikia palankiausias sąlygas vaikų sveikos gyvensenos ugdymui.

3. LITERATŪROS APŢVALGA

3.1. Jaunesniųjų paauglių psichosocialinė raida

Šeima yra pirmoji ir pati svarbiausia vaiko socializacijos grandis, kuri padeda pamatą sėkmingai vaiko asmenybės ir sveikatos raidai. Šeima yra ta artimiausia aplinka, kurioje prasideda vaiko gyvybė, kurioje jis gimsta ir auga. Ir tiktai vėliau vaikas patenka į kitą socialinę aplinką, galinčią turėti įtakos jo sveikatos raidai (1 pav.).

1 pav. Šeimos ir visuomenės vaidmuo vaiko sveikatos raidoje

(Modifikuota pagal Petrauskienę, Zaborskį, 2000)

Per paskutinius 21 amţiaus dešimtmečius įvyko gana ryškių šeimos kaip socialinės struktūros pokyčių, tačiau nepaisant to, šeimos pagrindinės funkcijos išliko nepakitusios: rūpintis fiziniais ir dvasiniais šeimos narių, ypač vaikų, poreikiais (Field ir kt., 2002; Steinberg, 1990; Bajoriūnas, 1997; Rupšienė, 2000).

Šeimos sistema yra mobili ir skirtinguose vaiko amţiaus tarpsniuose turi prisitaikyti prie skirtingų aplinkybių. Šeimos sistema ypatingai pasikeičia vaikui pereinant iš vaikystės į paauglystę (Currie ir kt., 2000). Paauglystė- prieštaringas ir sudėtingas amţiaus tarpsnis asmenybės raidoje. Šiuo laikotarpiu prasideda didelės socialinės ir psichologinės permainos, kurios paprastai sutampa su audringu fiziologiniu vystimusi. Tai yra laikotarpis, kai asmenys jau nebėra vaikai, bet dar nelaikomi suaugusiais. Mokslinėje literatūroje, skirtoje šio amţiaus tarpsnio analizei, taip pat gausu skirtingų poţiūrių ir prieštaravimų.

Tiek Lietuvoje tiek visame Pasaulyje daţnai nesutariama dėl paauglystės chronologinių ribų. Autoriai, tyrinėję šį amţiaus tarpsnį, skirtingai apibrėţia paauglystės pradţią ir pabaigą

Vaikas kas Šeima Ugdymo įstaiga Bendraamţiai Socialinės paramos sistema Medicinos tarnybos Visuomenės informavimo priemonės Sveikatos rodikliai Socioekonominiai šeimos veiksniai Psichologinė aplinka Tėvų gyvensena Įsitikinimai, vertybės, ţinios ir kt. Auklėjimas

(Klimavičius, 2001; Jovaiša, 1997; Ţukauskienė, 1996; Ţelvys, 1994; Urdan, Klein, 1998, 1999; Eccles, 1999; Nelson ir kt., 1996). Daugelyje menkai išsivysčiusių šalių vaikai palyginti staiga pereina į suaugusiųjų pasaulį, išsivysčiusiose šalyse priešingai – paauglystė yra gerai ţinomas, palyginti ilgas laiko tarpas (A picture of health, 1995; Mead, 1961). Ankstesnis, lyginant su berniukais, mergaičių brendimas taip pat kliudo nustatyti vienodas paauglystės amţiaus tarpsnio ribas (Navaitis, 2001). Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja paaugliais laikyti asmenis nuo 10 iki 19 metų amţiaus (A picture of health, 1995; What is adolescence?, 1997). Tačiau asmenybės raidos poţiūriu šis laiko tarpas taip pat nėra vienalytis. Sąlygiškai paauglystę galima suskirstyti į stadijas: ankstyvąją, viduriniąją ir vėlyvąją paauglystę (Ţukauskienė, 1996; Rice, 2001; Klimavičius; 2001). Literatūroje, skirtoje paauglystės amţiaus tarpsnio analizei, ankstyvoji paauglystė paprastai sutapatinama su fizinio brendimo pradţia. Ankstyvąją paauglystę galima apibūdinti kaip amţiaus tarpsnį nuo 10 iki 15 metų amţiaus (Urdan, Klein, 1998, 1999), kuriam būdingi dideli fiziniai, kognityviniai ir socialiniai pokyčiai (Petrulytė, 2003; Ţukauskienė, 1996; Myers, 2000). Tai pasireiškia stipriu nepriklausomumo nuo suaugusiųjų ir autonomijos poreikiu, padidėjusia bendraamţių grupės įtaka. Gana daţnai jaunesniųjų paauglių amţiaus tarpsnis vadinamas sunkiu, pereinamuoju, problemišku, konfliktišku audrų ir stresų laikotarpiu (Ţukauskienė, 1996; Petrulytė, 2003; Myers, 2000, Navaitis, 2001; Rice, 2001).

Nevienodas paauglystės chronologinių ribų apibrėţimas apsunkina šio amţiaus tarpsnio analizę. Sudėtinga įvertinti, kokie paauglių psichosocialinės raidos ypatumai būdingi skirtingoms paauglystės amţiaus tarpsnio stadijoms.

Dauguma ankstyvąją paauglystę tyrinėjusių autorių pripaţįsta, kad šeimos vaidmuo šiame amţiaus tarpsnyje yra ypatingai svarbus. Atsiţvelgiant į galimas individualias variacijas, literatūroje išskiriami šie universalūs jaunesniųjų paauglių vystimosi uţdaviniai:

1. atsiskyrimas ir autonomija;

2. pastovaus tapatumo susiformavimas;

3. vertybių perkainavimas, pritapimas prie bendraamţių grupės; 4. fizinis brendimas.

Atsiskyrimas ir autonomija

Autoriai, tyrinėję jaunesniųjų paauglių atsiskyrimą ir autonomijos siekimą akcentuoja tėvų dalyvavimo reikšmę šio uţdavinio sprendime. Šiame amţiaus tarpsnyje kiekvienas paauglys siekia būti pripaţintas savarankišku suaugusiu (Fasick, 1994). Šis siekis gali būti įgyvendintas atsiskyrimo-individualizacijos proceso metu keičiantis tėvų ir paauglio ryšiams. Didėjant paauglio pastangoms savarankiškai kontroliuoti savo gyvenimą, tėvams santykiuose su savo vaiku svarbu išlaikyti pusiausvyrą (Eccles, 1999). Dauguma autorių, tyrinėjusių paauglio atsiskyrimą, šį procesą

vadina skausmingu. Tėvai daţnai paauglio atsiskyrimą išgyvena kaip praradimą ir siekia jį atitolinti: sustiprina savo pagalbą vaikams. Tokios pastangos išlaikyti buvusius santykius gali slopinti paauglio nepriklausomybės vystimąsi (Rice, 2001). Paprastai paauglių atsiskyrimo procesas vyksta per ribų, pasekmių ir atsakomybės nustatymą. Darydami sprendimus, tėvai balansuoja tarp noro palaikyti paauglio nepriklausomybės siekimą bei uţtikrinti jo saugumą (Rice, 2001).

Paauglys atsiskyrimo proceso metu atsiskiria nuo tėvų bei tuo pačiu metu su jais suartėja. Jis siekia su tėvais tolimesnės draugystės, bendravimo, meilės bei pasitikėjimo (Quintana, Lapsley., 1990). Tačiau dauguma paauglių kovoja kiek gali uţ suaugusiųjų teises ir laisvę. Jie nori jaustis galintys savarankiškai daryti sprendimus ir gyventi savo gyvenimą be tėvų nuolatinių nurodymų (Pardeck, 1990). Tačiau vienas iš daţniausių paauglių nusiskundimų tėvais yra tai, kad tėvai juos moko kaip vaikus (Kobak ir kt., 1993).

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad aktyvus tėvų dalyvavimas vaiko gyvenime yra svarbus veiksnys siekiant išvengti paauglių rizikingos elgsenos, polinkio į nusikalstamumą išsivystymo (Barnes ir kt., 1994; Weatherburn, Lind, 1998). Vienas iš svarbiausių tėvų uţdavinių paauglių atsiskyrimo laikotarpio metu yra suteikti savo vaikams savarankiškumo palaipsniui, tokiu greičiu kaip jie išmoksta atsakomybės (Dornbush ir kt., 1990; Gavazzi ir kt., 1993; Gavazzi, Sabateli, 1990). Per anksti suteikus paaugliui per daug laisvės iškyla grėsmė, kad paauglys nesugebės jos panaudoti ir pasirinks asmenybės raidai ir sveikatai ţalingą gyvenimo būdą.

Pastovaus tapatumo susiformavimas

Įvairių psichologinių teorijų šalininkai skirtingai aiškina paauglio asmenybės raidos prieţastis ir esmę, tačiau daugelis jų sutinka, kad paauglys ieško savojo tapatumo. E. Eriksonas (1968) vienu svarbiausiu paauglio psichosocialiniu uţdaviniu įvardijo savo tapatumo kūrimą – lyties, tautybės, gebėjimų, karjeros, ideologijos ir pasaulėţiūros, tikėjimo ir vertybių sistemos (Ţukauskienė, 1996; Myers, 2000; Navaitis, 2001; Rice, 2001).

Ankstyvoje paauglystėje prasidėjus fizinės paauglio išvaizdos pokyčiams, besikeičiant socialiniam statusui ir psichologinėms galimybėms, paaugliui svarbu suvokti savo asmenines savybes. Mokslinėje literatūroje akcentuojamas reikšmingas tėvų vaidmuo paauglio tapatumo raidoje (Ţukauskienė, 1996; Myers, 2000). Eriksonas (cit pagal Myers, 2000) įsitikinęs, kad kai kurie paaugliai anksti suranda savo tapatybę, paprasčiausiai perimdami tėvų vertybes bei lūkesčius, tokiu būdu neišmėgindami savo unikalaus asmeninio tapatumo. Kiti paaugliai patiria tapatumo difuziją. Jie sau kelia skirtingus tikslus bei vertybes ir todėl asmeninio tapatumo raida apsunkinama. Tokiems paaugliams sunku vykdyti jiems keliamus reikalavimus, atlikti mokyklines uţduotis, susirasti draugų arba mąstyti apie savo ateitį. Trečias galimas neigiamas identiškumo krizės sprendimo variantas – paaugliai, kurie renkasi negatyvų tapatumą. Jie negali atlikti vaidmenų, kurių

iš jų tikisi tėvai ir visuomenė, todėl elgiasi priešingai negu yra reikalaujama (Ţukauskienė, 1996; Pilkauskaitė, 1999). Šiuo atveju padidėja grėsmė, kad paaugliai gali pasirinkti tėvams nepriimtiną nesveiką gyvenimo būdą.

Vertybių perkainavimas, pritapimas prie bendraamţių grupės

Paaugliams siekiant įgyti daugiau autonomijos ir nepriklausomybės nuo tėvų, vis didesnę reikšmę įgyja bendraamţių grupė (Urdan, Klein, 1998, 1999; Ţelvys, 1994; Ţukauskienė, 1996). Mokslininkai, tyrinėję vaikų psichosocialinį vystimąsi, nustatė, kad didţiausias konformiškumo su bendraamţiais lygis stebimas ankstyvoje paauglystėje (Eccles, 1999). Kaip nurodo Navaitis, 34-46 proc. į psichologinę konsultaciją besikreipiančių paauglių skundţiasi problemomis, kilusiomis dėl bendravimo su bendraamţiais ir draugais sunkumų (Navaitis, 2001). Bendraamţiai labai paveikia visą paauglio socialinį gyvenimą, todėl kai kurie autoriai yra linkę kalbėti apie paaugliams būdingą atskirą visuomenę, savitą kultūrą (Ţelvys, 1994; Ţukauskienė, 1996; Urdan, Klein, 1998, 1999). Būdami tarp bendraamţių paaugliai mokosi to, ko jiems negali duoti suaugę: santykių su savo draugais, taip pat ir su lyderiais, reakcijų į agresyvumo ir prievartos pasireiškimus (Ţelvys, 1994). Paaugliai abejoja senosiomis vertybėmis ir atradinėja naujas. Tai daţnai erzina ir gąsdina suaugusiuosius. Tačiau tokios paieškos yra prasmingos ir būtinos. Čia ir iškyla pavojus, kad paaugliai netinkamai pasirinks vertybes. Jeigu grupės tikslai ir vertybės siejasi su rizikinga elgsena, atsiranda pavojus, kad grupės dalyviai lengviau įsitrauks į sveikatai nepalankų elgesį (rūkymą, alkoholio, narkotikų vartojimą ir pan.).

Nepaisant didėjančios bendraamţių įtakos, tėvų vaidmuo jaunesniojo paauglio socializacijos procese išlieka gana didelis. Tačiau tėvų ir bendraamţių įtaka įvairiose paauglio gyvenimo sferose nevienoda: bendraamţiai turi daugiau įtakos paaugliui tokiuose dalykuose kaip mada, stilius, popamokinė veikla, tėvai išlieka svarbūs kuriant mokymosi planus, renkantis profesiją (Urdan, Klein, 1998, 1999), formuojant poţiūrį į politiką, religiją (Eccles, 1999). Sukaupta nemaţai įrodymų, jog netinkamas auklėjimas turi daugiau įtakos paaugliui renkantis „netinkamus draugus“ nei bendraamţiai, kurie įtraukia „gerą“ vaiką į netinkamą elgesį (Brown, 1990). Bendraamţių grupės įtaka gali būti ypač stipri tada, kai paauglys nesulaukia pakankamai dėmesio iš tėvų (Ţelvys, 1994).

Fizinis brendimas

Ankstyvoji paauglystė prasideda sparčiu augimu ir lytiniu subrendimu. Dauguma vystimosi problemas nagrinėjusių psichologų paţymi, kad fizinė akceleracija sukelia įvairių psichologinių rūpesčių. Jaunesniesiems paaugliams paprastai sunku susitaikyti su spartesniu ar lėtesniu nei bendraamţių kūno augimu, o tai stabdo asmeninio tapatumo paieškas (Navaitis, 2001). Kai kurie paaugliai dėl to drovisi savo kūno, stengiasi trūkumus slėpti, kartais dėmesį nuo savo kūno bando atitraukti apsimestiniu šiurkštumu (Pilkauskaitė, 1999). Moksliniai tyrimai rodo, kad augimo tempas turi įtakos socialiniam ir emociniam paauglių prisitaikymui (Brodzinsky ir kt., 1986).

Vaikinai, kurių akceleracija prasideda anksti, tampa pranašesni uţ savo bendraamţius. Suaugusieji ir bendraamţiai į juos ţiūri kaip į nepriklausomus, pasitikinčius savimi ir fiziškai patrauklius. Tie paaugliai, kurie sparčiai augti pradeda vėlai, daţnai vertinami kaip nemėgstami, nerimastingi ir siekiantys dėmesio. Panašiuose tyrimuose, atliktuose su merginomis, pateikiami priešingi rezultatai (Pilkauskaitė, 1999). Anksti pradėjusios augti ir bręsti merginos neturėjo jokių socialinių pranašumų. Lėtai pradedančios augti ir bręsti merginos buvo laikomos graţiomis ir socialiomis. Nustatyta, kad minėti skirtumai turi įtakos paauglystėje intensyviai besiformuojančiam savo įvaizdţiui bei savęs vertinimui. Yra tyrimo duomenų, rodančių, kad suaugusieji, atkreipdami dėmesį į spartesnį paauglių lytinį brendimą, stengiasi grieţčiau kontroliuoti paauglį ir kliudo šiam eksperimentuoti autonomija ir atsakomybe (Navaitis, 2001).

Apibendrinimas

Mokslinės literatūros apie jaunesniųjų paauglių psichosocialinę raidą apţvalga parodė, kad paauglystės pradţioje vyksta itin reikšmingi psichologiniai pokyčiai. Nors jauni paaugliai įdėmiai stebi savo išvaizdą, kūno pokyčius, jiems aktualiausi asmeniniai išgyvenimai. Tačiau šis tarpsnis nebūtinai turi būti lydimas krizių ir sumaišties. Didesnė paauglių dalis sėkmingai įveikia šio amţiaus tarpsnio uţdavinius ir tinkamai pasirengia suaugusiųjų gyvenimui. Vis tik, nemaţa dalis paauglių nepajėgia sėkmingai susidoroti su iškylančiais sunkumais, sutrinka jų psichosocialinė raida, gyvensenoje įsitvirtina rizikingos elgsenos apraiškos. Dėl to, kad paauglystėje ţmogus imasi didesnės atsakomybės uţ savo gyvenimą ir sprendimus, šis amţiaus tarpsnis vertinamas kaip vienas reikšmingiausių asmenybės gyvensenos ir sveikatos raidoje. Tačiau vieningo supratimo apie tai, kokie psichologiniai ir socialiniai veiksniai šiame procese yra svarbiausi, mokslinėje literatūroje iki šiol nėra. Nepakanka duomenų apie tėvų vaidmenį jaunesniojo paauglio psichosocialinėje raidoje. Jaunesniųjų paauglių psichosocialinės raidos analizę apsunkina ir skirtingai apibrėţiamos paauglystės amţiaus tarpsnio ribos.

3.2. Paauglių gyvensenos ypatumai

Dauguma autorių, tyrinėjusių vaiko sveikatos raidą, sutaria, kad vaiko sveikatos raida neatsiejama nuo šeimos gyvenimo ypatybių, santykių ir vertybių bei tėvų elgsenos ir poţiūrio į auklėjimą. Šeimoje formuojasi poţiūris į įvairius gyvenimo reiškinius, padedami sveikos gyvensenos pagrindai. Ţingsnis po ţingsnio, diena po dienos vaikas įgyja vis daugiau ţinių apie mitybą, fizinį aktyvumą, grūdinimąsi, asmens higieną. Jis ne tik įgyja ţinių, bet ir išmoksta saugoti sveikatą, supranta sveikatą silpninančių veiksnių ţalą, suvokia, kaip teisingai elgtis (Adaškevičienė, 1993). Tačiau tyrimai rodo, jog šeima, natūraliai turinti tapti vaikui atsparos ir stiprybės šaltiniu,

šiandien daţnai nebepajėgia šių funkcijų atlikti – vis daugiau vaikų pasirenka nesveiką gyvenimo būdą (Zaborskis ir kt., 2006).

Vaikų ir paauglių gyvensenos formavimuisi turi įtakos bendravimas su artimaisiais, draugais, aplinkiniais, kontaktavimas su kultūros vertybėmis. Gyvensenos formavimąsi įtakoja ir masinės informavimo priemonės: spauda, radijas ir televizija, mokykla – kaip socialinė aplinka ir informacijos šaltinis. Vadinasi, gyvensena nėra fiksuota, o kintanti kaip ir ją veikianti socialinė aplinka. Panaudojant gyvensenos sąvokos reikšmę, galima paaiškinti terminą “sveika gyvensena”. Į sąvokos “sveika gyvensena” turinį įeina terminas “gyvensena”, kuris vartojamas nusakyti gyvenimo ypatumams, kurie priklauso nuo gyvenimo sąlygų ir individualios elgsenos, socialinių, ekonominių, kultūrinių veiksnių bei paties individo charakterio savybių (Šveikauskas, 1997). A.Last gyvenseną įvardija kaip įpročių ir papročių visumą, susidariusią, veikiant ir stiprinant socializacijos procesui per visą ţmogaus gyvenimą (Kalėdienė ir kt., 1999).

Sveika gyvensena yra individo ar socialinės grupės gyvensenos forma, padedanti išsaugoti ir stiprinti sveikatą. Svarbiausi sveikos gyvensenos elementai yra:

higienos, sanitarijos ir saugos reikalavimų vykdymas; racionali mityba;

nuolatinis fizinis aktyvumas, grūdinimasis, tinkamas poilsis;

sveikatai ţalingų įpročių atsisakymas, savitvarda, ramus dvasinis pasaulis (Šveikauskas, 1997).

A. Stepaitienė sveiką gyvenseną įvardija kaip individo ar socialinės grupės elgseną, padedančią palaikyti, ugdyti ir stiprinti sveikatą (Stepaitienė, 1999).

Sukaupta daug mokslinių duomenų, įrodančių gyvensenos įtaką ţmogaus sveikatai (Klumbienė, Petkevičienė, 2001). Nustatyta, kad pakankamas fizinis aktyvumas (Fauklner ir kt., 2001; Louie ir kt., 2003), sveika mityba (Miles, Eid, 1997; Smoak ir kt., 1999) maţina riziką susirgti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis. Tačiau literatūroje išskiriami ir pagrindiniai lėtinių neinfekcinių ligų rizikos veiksniai: rūkymas, alkoholinių gėrimų vartojimas, netinkama mityba, nepakankamas fizinis aktyvumas (WHO, 2002; Prescot ir kt., 1998; Poikolainen, 1995). Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad tiek paauglių tiek suaugusiųjų gyvensena nėra palanki sveikatai (Grabauskas ir kt., 2004). Tikėtina, kad neigiamos gyvensenos kitimo tendencijos gali didinti Lietuvos gyventojų riziką sirgti lėtinėmis ligomis vyresniame amţiuje.

Pradėję formuotis vaikystėje paauglystėje tęsiasi ir galutinai susiformuoja daugelis gyvensenos bruoţų (Zaborskis, Makari, 2001). Būtent šiame amţiaus tarpsnyje jau yra nustatomi pirmieji sveikatos rizikos veiksniai. Svarbiausieji iš tokių veiksnių yra nepakankamas fizinis aktyvumas, rūkymas, alkoholinių gėrimų vartojimas, nesveika mityba (Petkevičius ir kt., 1985).

3.2.1. Pagrindiniai sveikatos rizikos veiksniai paauglystėje Rūkymas

Pasaulinė Sveikatos Organizacija jau kuris laikas su nerimu skelbia, kad vis daugiau jaunimo rūko (Nakajima, 1997; Grabauskas ir kt., 2004; Health 21, 1999). Daţniausiai rūkyti pradedama paauglystėje. Tam yra nemaţai prieţasčių: patraukli tabako reklama, įmantrios mados ir vertybės. Vieni rūko, norėdami išsiskirti iš draugų, antri – geisdami sumaţinti įtampą, treti – sekdami tėvų pavyzdţiu (Zaborskis, Stankevičienė, 2001).

Moksleivių sveikatos ir gyvensenos tyrimo duomenimis, per 1994–2002 m. nors kartą per pastarąjį mėnesį rūkančių 11–15 metų berniukų skaičius Lietuvoje išaugo nuo 11,3 iki 23,6 proc.; mergaičių nuo 3,6 iki 14,6 proc. Ypač spartus rūkymo daţnio augimas nustatytas penkiolikmečių grupėje: berniukų – nuo 23,0 iki 46,8 proc., mergaičių – nuo 7,7 iki 30,3 proc. (Grabauskas ir kt., 2004). Kas šeštas 15–17 metų Lietuvoje gyvenantis paauglys nors kartą gyvenime rūkė (Narkotikų kontrolės departamentas, 2005). Lyginant rūkymo paplitimą tarp paauglių Lietuvoje ir kitose šalyse, 1998 m. Lietuva pagal berniukų rūkymo daţnį uţėmė viduriniąją tarp 29 Moksleivių sveikatos ir gyvensenos tyrime dalyvavusių šalių, o 2002 m. buvo tarp dešimties šalių, kuriose berniukų rūkymas buvo paplitęs labiausiai (Currie ir kt., 2004). Kauno visuomenės sveikatos centro 2005 m. Kauno apskrityje atlikto tyrimo duomenimis reguliariai rūkė apie 2 proc. šeštų, apie 5 proc. aštuntų klasių mokinių. Tyrimo duomenys rodo, kad daugiau nei pusė (55,6 proc.) apklaustų 13 metų Kauno miesto mokinių jau yra bandę rūkyti (Garmienė, 2002). Remiantis A. Verygos 2001 m. Kaune atliktų tyrimų duomenimis, reguliariai rūkė 5,1 proc. 13 metų berniukų ir 1,3 proc. mergaičių. Sulaukę 18 metų jau rūko 52,9 proc. vaikinų ir 22,9 proc. merginų. Tai verčia susirūpinti, nes tokio amţiaus vaikinai jau praktiškai susilygina su rūkančių suaugusių Lietuvos vyrų skaičiumi, o merginos net gerokai pralenkia rūkančias suaugusias Lietuvos moteris (Veryga, 2001).

Visi Lietuvoje atliekami paauglių rūkymo paplitimo tyrimai patvirtina, jog kiekvienais metais auga rūkančių mokinių procentas. Ypač nerimą kelia didėjantis rūkymo paplitimas tarp mergaičių.

Alkoholinių gėrimų vartojimas

Kita aktuali visuomenės sveikatos problema yra alkoholinių gėrimų vartojimas tarp paauglių. Įvairių autorių tyrimų duomenys rodo, kad vartoti svaigalus pradeda jaunesni nei vienuolikos metų paaugliai. Moksleivių sveikatos ir gyvensenos tyrimo duomenimis per 1994-2002 m. 11-15 metų mokinių, reguliariai (bent kartą per savaitę) vartojančių alkoholinius gėrimus skaičius Lietuvoje išaugo nuo 9,4 iki 13,4 proc.; mergaičių nuo 4,2 iki 6,5 proc. (Grabauskas ir kt., 2004). Vyresni mokiniai alkoholinius gėrimus vartoja daţniau nei jaunesni. Kiti Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad 54-70 proc. trylikamečių ir jaunesnių mokinių yra gėrę alaus ir vyno, daugiau kaip 30 proc.- stiprių alkoholinių gėrimų (Nacionalinės sveikatos tarybos metinis pranešimas 1999, 2000). ESPAD

tyrimo duomenimis 81,2 proc. 15-16 metų Lietuvos berniukų ir 65,5 proc. mergaičių buvo bent kartą apgirtę (ESPAD, 1999; Davidavičienė, 1999).

1998 m. Moksleivių sveikatos ir gyvensenos tyrimo (HBSC), kuriame dalyvavo 29 šalys, duomenimis Lietuvos mergaites galima priskirti prie šalių, kur paaugliai rečiau linkę vartoti alkoholinius gėrimus, o berniukus – kur paaugliai linkę vidutiniškai daţnai vartoti alkoholinius gėrimus (Stankevičienė, Zaborskis, 2000). Alkoholinių gėrimų vartojimo daţnis tarp Lietuvos mokinių per 1994-2002 m. kito panašiai kaip ir rūkymo daţnis (Grabauskas ir kt., 2004). Remiantis 2001 m. Kauno bendrojo lavinimo ugdymo įstaigose atliktų tyrimų duomenimis galima konstatuoti liūdną faktą, kad kai kuriose amţiaus grupėse alkoholio vartojimui jau nebėra kur augti. Tyrimo duomenys rodo, kad 96,2 proc. trylikamečių berniukų ir 75,3 proc. mergaičių jau yra ragavę alkoholinių gėrimų. Aštuoniolikos metų sulaukę Kauno moksleiviai jau beveik šimtu procentų būna išbandę alkoholinius gėrimus (Veryga, 2001).

Fizinis aktyvumas

Fizinis aktyvumas vienas iš reikšmingiausių harmoningo mokinių vystimosi ir sveikatos veiksnių. Tai patvirtina įvairiose pasaulio vietose atliktos mokslinės studijos, pateikiančių daugybę įrodymų, jog fizinis aktyvumas yra vienas svarbiausių sveikos gyvensenos elementų (Blair ir kt., 1989; Sallis, Owen, 1999; Physical activity task force, 2003), nes reguliari fizinė veikla gerina vaikų fizinę, psichinę ir socialinę sveikatą (Sallis, Faucette, 1992; Biddle ir kt., 1998; Faulkner, Biddle, 2001; Louie ir kt., 2003). Nuo maţų dienų praktikuojamas fizinis aktyvumas, gerina medţiagų apykaitą, reguliuoja arterinį kraujospūdį ir tokiu būdu padeda išvengti lėtinių neinfekcinių ligų rizikos veiksnių (antsvorio, padidėjusio kraujospūdţio, hipercholesterinemijos ir kt.), todėl vyresniame amţiuje maţėja lėtinių neinfekcinių ligų, išsivystymo tikimybė (Blair ir kt., 1989; Biddle ir kt., 1998; WHO, 2002; Prentice, Jebb, 1995). Tyrimais įrodyta, kad asmenys, kurie vaikystėje buvo fiziškai aktyvūs, suaugę taip pat daţniau būna linkę būti fiziškai aktyviais (Malina, 1996).

Fizinis aktyvumas palankiai veikia ir emocinę paauglių būklę. Nepakankamai fiziškai aktyvūs paaugliai du kartus daţniau nei aktyvūs jų bendraamţiai yra linkę į saviţudybę (Brown, Blanton, 2002). Daugiau fiziškai aktyvūs vaikai turi didesnę savivertę (Gruber, 1986; Strauss ir kt., 2001; Hagger ir kt., 2001; Kirkcaldy ir kt., 2002), jų mokymosi paţangumas yra geresnis (Symons ir kt., 1997; Wang ir kt., 2002). Fizinis aktyvumas ir sportas turi didelę reikšmę spartesnei paauglių socializacijai (Yang ir kt., 1999).

Įvairūs moksliniai tyrimai rodo, kad Lietuvos mokinių fizinis aktyvumas yra nepakankamas. Moksleivių sveikatos ir gyvensenos tyrimo duomenimis, nuo 1994 iki 2002 m. 11–15 metų mokinių fizinis aktyvumas laisvalaikiu nepakito. Berniukai buvo aktyvesni uţ mergaitės: aktyviai mankštinosi arba sportavo bent du kartus per savaitę apie 70 proc. berniukų ir 45 proc. mergaičių.

2002 metų duomenimis nepakankamai mankštinosi ir sportavo 31,1 proc. vienuolikmečių, 28,7 proc. trylikamečių ir 26,2 proc. penkiolikamečių (Grabauskas ir kt., 2004). 1998 m. Moksleivių sveikatos ir gyvensenos tyrimo duomenimis Lietuvos mokinių fizinis aktyvumas, palyginti su kitų šalių mokiniais, gana menkas. Išrikiavus šalis pagal nepakankamai fiziškai aktyvių mokinių procento didėjimą, Lietuva uţėmė vieną paskutiniųjų vietų (berniukai pateko į šalių, kuriose nustatytas didţiausias fiziškai neaktyvių mokinių procentas, penketuką, mergaitės tokioje eilėje buvo priešpaskutinės) (WHO, 2002). 2001 m. Kaune atlikto tyrimo duomenimis nepakankamai daţnai (1 kartą per savaitę ir rečiau) mankštinosi ir sportavo 34,8 proc. trylikamečių mokinių: apie ketvirtadalis (21,2 proc.) berniukų ir beveik pusė (44,6 proc.) mergaičių (Garmienė, 2002).

Mityba

Tyrimais įrodyta, kad sveika mityba vaikystėje ir paauglystėje prisideda prie tolimesnio augimo, fizinio ir protinio vystimosi (Centers for Disease Control and Prevention, 1997). Mityba ne tik tiesiogiai įtakoja vaiko sveikatą ir raidą, nuo mitybos priklauso ir vaiko sveikata jam uţaugus (Williams ir kt., 1995). Sveika mityba vaikystėje padeda išvengti tam tikrų sveikatos problemų išsivystymo: geleţies trūkumo, maţakraujystės, nutukimo, mitybos sutrikimų, dantų karieso bei sumaţina riziką susirgti širdies kraujagyslių ligomis, vėţiu, insultu, hipertenzija bei osteoporoze vyresniame amţiuje (Centers for Disease Control and prevention, 1997; Williams ir kt., 1995; Miles, Eid, 1997; Smoak ir kt., 1999).

Sveika mityba įvardijama kaip kasdieninis maisto produktų vartojimas atitinkamomis maistingų medţiagų proporcijomis tam, kad uţtikrinti tinkamą organizmo vystimąsi ir palaikyti sveikatą (Currie ir kt., 2001). Nustatyta, kad norint uţtikrinti tinkamą ţmogaus augimą ir vystimąsi reikia vartoti maţiausiai 45 maisto medţiagų (Wardlaw ir kt., 1994). Daugelyje šalių šiuo metu laikomasi PSO mitybos rekomendacijų: valgyti įvairų maistą, valgyti daugiau darţovių ir vaisių, valgyti liesesnius mėsos ir pieno produktus, maţiau vartoti sūraus, saldaus bei kofeino turinčio maisto (Hamilton ir kt., 1988). Vertinant paauglių mitybą didelis dėmesys skiriamas vaisių ir darţovių vartojimui, kurių sudėtyje yra daug skaidulų ir kitų maistinių medţiagų. Grūdiniai maisto produktai (ypač rupaus malimo miltai, kruopos) taip pat yra maistinių skaidulų ir kai kurių vitaminų bei mineralinių medţiagų šaltinis (Barzda ir kt., 2006). Valgymas daug skaidulų turinčio maisto maţina riziką susirgti vėţiu, širdies ir kraujagyslių ligomis, diabetu (veikdamas netiesiogiai, nes sumaţėja nutukimo rizika, reguliuoja gliukozės kiekį ir cholesterolio kiekį kraujyje) (Williams, 1995; Barzda ir kt., 2006; Smoak ir kt., 1999; Neumark, Story, 1997). Pakankamas kalcio turinčių maisto produktų vartojimas paauglių intensyvaus ir vystimosi laikotarpiu gali uţtikrinti pakankamą kaulų tankio susiformavimą, kas gali sumaţinti osteoporozės išsivystymo riziką vyresniame amţiuje (Matkovic, 1992; Matkovic, Llich, 1993; Bronner, 1994; Barr, McKay, 1998). Literatūros

duomenys rodo, kad tiek augalinis aliejus, tiek ţuvys yra svarbūs omega-3 polinesočiųjų riebalų rūgščių šaltiniai, mėsoje yra visaverčių baltymų ir kai kurių vitaminų (Barzda ir kt., 2006).

Vaiko ir paauglio mityba labiausiai priklauso nuo to, koks maistas ruošiamas šeimoje. Tačiau augantis paauglys įgyja vis daugiau galimybių pats nusipirkti ar būti pavaišintas draugų įvairiu maistu: saldumynais, gaiviaisiais gėrimais, kava, bulvių traškučiais ir kt. Vietoj to, kad paaugliai rinktųsi sveiką maistą, jie daţnai renkasi įvairius uţkandţius (Anderson ir kt.,1993; Drummond ir kt., 1996). Daţnas uţkandţiavimas apsunkina paauglių galimybę sveikai maitintis, nes uţkandţių sudėtyje yra daug cukraus arba riebalų (Bull, 1992). Nustatyta, kad daţnai uţkandţiaujant daug cukraus ir riebalų turinčiu maistu padidėja nutukimo galimybė, kas lemia didesnę riziką susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis vyresniame amţiuje (Smoak ir kt., 1999; Neumark, Story, 1997). Nutukę vaikai daţnai patiria psichologinį stresą, nes juos daţnai atstumia bendraamţiai bei diskriminuoja suaugusieji, jie prastai vertina savo išvaizdą, jų savivertė paprastai būna ţema (Centers for disease control and prevention, 1997).

Daţnai gyventojų mityba vertinama pagal atskirų maisto produktų vartojimo daţnį. Lietuvos gyventojų mityba vis dar nėra palanki sveikatai: nepakankamai vartojama vaisių ir darţovių, ţuvų ir jų produktų, per daug riebalų ir cukraus turinčių produktų (Grabauskas ir kt., 2004). Atlikti tyrimai rodo, kad tiek Lietuvoje, tiek ir kitose šalyse gyvenančių paauglių mityba yra nepakankamai sveika ir turi tendenciją blogėti (Currie ir kt., 2001). Paaugliai vartoja per maţai vaisių ir švieţių darţovių, pieno produktų, per daţnai valgo saldumynus, geria saldţius gazuotus gėrimus (Nacionalinės sveikatos tarybos metinis pranešimas 1999, 2000; Zaborskis, Makari, 2001). Moksleivių sveikatos ir gyvensenos tyrimo (HBSC) duomenimis nuo 1998 iki 2002 m. Lietuvoje sumaţėjo 11 – 15 metų amţiaus mokinių, vartojančių vaisus, skaičius. Kai 1998 m. vaisus kasdien valgė apie 60 proc. mokinių, tai 2002 m. – 33,3 proc. berniukų ir 37,3 proc. mergaičių. Per tiriamąjį laikotarpį kasdien vartojančių darţoves mokinių dalis nepakito (Grabauskas ir kt., 2004).

Apibendrinimas

Literatūros apie paauglių gyvenseną apţvalga parodė, kad Lietuvos paauglių gyvensena yra nepakankamai sveika, nustatyta negatyvių gyvensenos pokyčių tendencijų. Sparčiai didėja rūkančių ir alkoholinius gėrimus vartojančių paauglių procentas, daug mokinių, ypač mergaitės, yra nepakankamai fiziškai aktyvūs, jų mityba yra nepakankamai sveika. Vertinant paauglių gyvenseną mokslinėje literatūroje ypatingai daug dėmesio skiriama rūkymo, alkoholinių gėrimų, narkotinių medţiagų vartojimo paplitimo analizei, mitybos, fizinio aktyvumo pokyčių vertinimui, tačiau stokojama sveikatai naudingo ar ţalingo elgesio motyvų tyrimų ir gilesnės minėto elgesio prieţasčių analizės. Literatūroje daţniau aprašomi vyresniųjų paauglių gyvensenos ypatumai. Jaunesniųjų paauglių gyvensenai skiriama nepakankamai dėmesio. Atliktuose tyrimuose

naudojamos skirtingos gyvensenos vertinimo metodologijos taip pat apsunkina paauglių gyvensenos palyginamąją analizę.

3.3. Šeimos įtaka jaunesniojo paauglio sveikatos raidai

Pastaruosius kelis dešimtmečius moksliniuose darbuose intensyviai nagrinėjama jauno ţmogaus sveikatos raida atsiţvelgiant į psichosocialinius šeimos aplinkos veiksnius. Tokius tyrimus paskatino duomenys, parodę, kad psichosocialinė šeimos aplinka vaiko vystimuisi turi ypatingai daug įtakos (Palacios, Rodrigo, 1998; Sweeting ir kt., 1998): vaiko ir paauglio emocijos ir elgesys siejasi su šeimos gyvenimo problemomis (Helsen ir kt., 2000; Harter, Whitesel, 1996) bei sveikatai rizikingo elgesio vystymusi (Engels, 1998).

Lietuvoje vyksta esminės permainos – sparčiai pereinama nuo vieno gyvenimo būdo prie kito, akivaizdţiai kinta tarpasmeniniai santykiai, galintys turėti įtakos paauglio sveikatos raidai (Petrikaitienė, 1999). Todėl jaunesniojo paauglio sveikatos raidos poţiūriu svarbu kuo išsamiau įvertinti šeimos sąveiką su paauglio gyvensena. Išanalizavus sveikatą lemiančio elgesio motyvus ir prieţastis būtų galima efektyviau planuoti sveikatos stiprinimo bei rizikingos elgsenos prevencijos programas tarp paauglių. Todėl išsamiau aptarsime pagrindinius šeimos veiksnius, kurie įvairių mokslininkų įvardijami turinčiais įtakos jaunesniojo paauglio sveikatos raidai: tai socialiniai ir ekonominiai šeimos veiksniai, tėvų elgesio modeliavimas, tėvų auklėjimo stilius, emociniai tėvų ir vaikų ryšiai.

3.3.1. Socialiniai ir ekonominiai šeimos veiksniai

Tyrimais įrodyta, kad vaikų sveikata ir gyvenimo kokybė yra glaudţiai susijusi su socialiniais ir ekonominiais šeimos veiksniais. Daţniausiai socialinė ekonominė šeimos padėtis apibrėţiama šeimos sudėtimi, išsilavinimu, pajamomis, profesija ir uţimtumu, tautybe, religija, gyvenimo sąlygomis (Kaveckaitė, 2004).

Pastarojo laikmečio tyrimai parodė, kad šeima nėra nekintantis reiškinys. Jį sąlygoja laikas, politinė visuomeninė santvarka, materialinė ir dvasinė aplinka (Imbrasienė, 2005). Ne visi reiškiniai, lydintys sparčias permainas šalies ekonomikoje, socialinėje sferoje ir ţmonių gyvenime, dţiugina. Statistiniai duomenys rodo, kad tradicinė šeima išgyvena krizę (Demografijos metraštis, 2005). Statistikos departamento duomenimis Lietuvoje daugėja asmenų, kuriančių šeimas, skaičius: 2001 m. tūkstančiui Lietuvos gyventojų teko 4,5 santuokos, o 2005 m. – 5,8 (Demografijos metraštis, 2005). Nepaisant per pastaruosius penkerius metus išaugusio santuokų skaičiaus, ištuokų skaičius nemaţėja. Jis paskutinį dešimtmetį svyruoja tarp 50-70 procentų visų šalyje sudaromų santuokų (Lietuvos statistikos metraštis, 2004). Lietuvoje 2002 m. po ištuokų su vienu iš tėvų liko gyventi 10,4 tūkstančių vaikų (Lietuvos vaikai, 2003). Moksleivių sveikatos ir gyvensenos tyrimo 2002 m. duomenimis 77,7 proc.

apklaustų penktų – devintų klasių mokinių gyveno su abiem biologiniais tėvais, 12,8 proc. – tik su motina, 2,8 proc. – tik su tėvu, 6,1 proc. – su motina ir patėviu, 0,6 proc. su tėvu ir pamote (Garmienė ir kt., 2004).

Mokslininkai, tyrinėję pokyčius šeimos sistemoje, nustatė, kad tai neigiamai atsispindi emocinėje, socialinėje ir paţintinėje vaiko raidoje. Skyrybos, pakartotinos tėvų vedybos, palieka ilgalaikes neigiamas pasekmes vaikų sveikatai ir savijautai, įskaitant prisitaikymo sunkumus (Hetherington, Clingempeel, 1992), psichikos sveikatos problemas (Timms, 1991; 1992; Silburn ir kt., 1996; Rutter, 1995), ypač depresiją (Richards, 1991). Nepilnose šeimose augantys vaikai laiko save ne tokiais laimingais, blogiau vertina savo sveikatą ir gyvenimo kokybę (Zaborskis ir kt., 1996). Yra duomenų, kad gyvenimas nepilnoje šeimoje siejasi su didesne paauglių rizikingos elgsenos tikimybe: ankstyva lytine elgsena (Oman ir kt., 2005; Jaruševičienė, 2000); rūkymu (Resnick ir kt., 1998), alkoholio vartojimu (Shucksmith ir kt., 1997), narkotinių medţiagų vartojimu (McArdle ir kt., 2002; Selnow, 1987), didesniu nepilnamečių polinkiu į nusikalstamumą (Sniečkutė, 2006). Šių problemų išsivystymą kai kurie mokslininkai aiškina tuo, kad gyvenantys nepilnose šeimose vaikai yra maţiau priţiūrimi, nes vienas iš tėvų turi daug dirbti tam, kad išlaikytų šeimą (Gregory, Hunter, 1995). Tyrimais nustatyta, kad menkas tėvų išsilavinimas, maţos pajamos lemia prastesnį vaikų sveikatos potencialą ir gyvenimo įgūdţius (SAM, 2006; Kaveckaitė, 2004; Dičkutė ir kt., 2004; Kalėdienė ir kt., 1999; Ţemaitienė, 2000; Zaborskis, Makari 2000). Aukštesnę socialinę padėtį uţimančių tėvų vaikai miršta rečiau, serga maţiau nei ţemo išsimokslinimo, maţas pajamas turinčių šeimų vaikai (Kalėdienė ir kt., 1999). Moksleivių sveikatos ir gyvensenos tyrimo duomenys rodo, kad turtingesnių tėvų vaikai jaučiasi sveikesni ir laimingesni, jie daţniau sulaukia tėvų pagalbos, atviriau bendrauja su tėvais. Tačiau tarp turtingesnių tėvų vaikų laibiau paplitęs rūkymas, alkoholio vartojimas, jie daugiau linkę vartoti saldumynus, gerti kokakolą. Ekonominė šeimos būklė lemia ir mokinių laisvalaikio uţimtumą: turtingų šeimų vaikai, palyginti su neturtingų šeimų vaikais, laisvalaikiu daţniau mankštinasi ir sportuoja, daţniau įtraukiami į sveikatą stiprinančią veiklą (Zaborskis, Makari., 2001). Nustatyta, kad vaikai, gyvenantys skurstančiose, nedarniose šeimose, daţniau patiria smurtą (Mikalajūnaitė, 1999). Kai kurių tyrimų duomenys rodo, kad socialinės ir ekonominės sąlygos gali būti vaikų elgesio ir emocinių problemų prieţastimi (Larsson, Frisk, 1999; Pastavkaitė, 2005).

Mokslinėje literatūroje paskelbti darbai rodo nevienareikšmišką ryšį tarp socialinių ir ekonominių šeimos veiksnių bei paauglių gyvensenos. Atlikta literatūros apţvalga parodė, kad daţniausiai tyrinėjamos sąsajos tarp šeimos socialinių ir ekonominių veiksnių bei vaikų bei paauglių rizikingos elgsenos. Ryšiai tarp šeimos socialinių ir ekonominių veiksnių bei kitų gyvensenos elementų dar maţai tyrinėti.

3.3.2. Tėvų elgesio modeliavimas

Tėvų, kaip elgesio modelių reikšmė vaikų elgesiui pakankamai pagrįsta ir įrodyta moksliniais tyrimais ir eksperimentais (Bandura, 1977; Mantgomery, 2002; Wright, Fitzpatric, 2004; Li, 2002; Zhang ir kt., 1997). Vaikai ne tik ţino, ką tėvai įprastai veikia (rūko, vartoja alkoholinius gėrimus), bet ir pastebi maţiausias jų elgesio smulkmenas. Visa tai fiksuojama ne tik sąmonėje, bet ir pasąmonėje. Vaikai nesąmoningai modeliuoja savo elgesį pagal tėvų elgseną, nepaisydami teigiama ji ar neigiama (Mantgomery, 2002; Wright, Fitzpatric, 2004). Tėvų elgesio modeliavimą pirmasis plačiai aprašė A.Bandura, sukūręs socialinio išmokimo teoriją. Bandura eksperimentiniais tyrimais įrodė, kad didelė elgsenos dalis išmokstama stebint kitų ţmonių elgesį (Bandura, 1977). Tam, kad mokymosi stebint procese kiltų modeliavimo efektas, turi sutapti bent keletas modelio ir stebėtojo ypatumų. Modeliavimas yra funkcija:

modelio ypatumų (kuo panašesni modelis ir stebėtojas pagal amţių ir lytį, tuo didesnė

pamėgdţiojimo galimybė; taip pat svarbus modelio socialinis statusas, kompetencija ir jėga);

stebėtojo ypatumų (savigarbos lygio, polinkio būti priklausomam, anksčiau gautų

paskatinimų uţ konformistišką elgesį, motyvacijos);

matomų modelio veiksmų padarinių (jei, pavyzdţiui, tėvų rūkymas arba alkoholinių

gėrimų vartojimas sukelia, stebėtojo poţiūriu, pageidaujamą aplinkinių reakciją, tai gali skatinti imitaciją, ir atvirkščiai) (Gailienė ir kt., 1999).

Tėvai yra pirmi ir svarbiausi elgesio modeliai vaikui. Šio pirmo socialinio ryšio kokybė turi įtakos vaiko gerbūviui ir rizikingos elgsenos, emocinių problemų atsiradimui (Garniefski, Diekstra, 1996; Harter, Whitesell, 1996). Yra duomenų, jog tėvų rūkymas yra susijęs su vaikų rūkymu (Glover ir kt., 2006; Tingen ir kt., 2006; Bricker ir kt., 2006; McGee ir kt., 2006; Chassin ir kt., 1998; Engels ir kt., 1999; Hover, 1988; Brenner, Scharrer, 1996; Herlitz, Wertholm,1996), vartojančių alkoholinius gėrimus tėvų vaikai yra daugiau linkę į alkoholio vartojimą (Alati ir kt., 2005), tėvų narkotikų vartojimas susijęs su didesniu vaikų polinkiu į narkotinių medţiagų vartojimą (Bloor, 2006), nustatytas ryšys tarp tėvų ir vaikų mitybos (Hanson ir kt., 2005), tarp tėvų ir vaikų fizinio aktyvumo (Moore et al., 1991; Davidson et al., 2003, 2005).

Atlikta literatūros analizė parodė, kad tyrėjai, analizuodami tėvų elgesio modeliavimą, daugiausiai dėmesio skiria rūkymo modeliuojamo efekto analizei. Kitų tėvų gyvensenos elementų sąveikos su vaikų elgesiu mechanizmas nėra pakankamai ištirtas. Nepavyko rasti pakankamai duomenų apie sąsajas tarp tėvų ir vaikų fizinio aktyvumo, mitybos, narkotikų, alkoholinių gėrimų vartojimo.

3.3.3. Tėvų auklėjimo stilius

Literatūroje, skirtoje auklėjimo stilių analizei, gausu įvairių auklėjimo stiliaus apibrėţimų. Dauguma tyrėjų, apibūdindami auklėjimo stilių, iškelia auklėtojų vaidmenį. Pavyzdţiui, pedagoginės psichologijos terminų ţodyne auklėjimo stilius įvardijamas kaip auklėjamųjų priemonių visuma (Schiefelu ir kt., 1981). Pagal Sniečkutę (2002) auklėjimo stilius yra sudėtinė veikla, pasireiškianti specifiniu elgesiu ir daranti įtaką vaikų ugdymui (Sniečkutė, 2002). Nors dauguma auklėjimo stiliaus apibūdinimų iškelia auklėtojo elgesį, kiti tyrėjai nurodo emocinių santykių ir išgyvenimų svarbą šiame procese. Pagal R. Weinert auklėjimo stilius yra struktūrinis visų auklėtojo elgesio ir išgyvenimo būdų kompleksas, tiesiogiai ar netiesiogiai, sąmoningai ar nesąmoningai, tikslingai ar netikslingai, tarpiškai ar netarpiškai veikiantis auklėtinius – vaikus ir jaunuolius (cit. pagal Weber, 1986).

Tėvų auklėjimo stiliui daug įtakos turi kultūrinė aplinka. Auklėjimo stilius kinta ir priklausomai nuo laikmečio. Kai prieš 50 metų Vakarų šalyse tėvai pabrėţė paklusnumą, pagarbą bei jautrumą kitiems, šiuo metu akcentuojamas vaikų savarankiškumas, atsakomybė uţ savo mintis ir veiksmus, saviraiškos (Myers, 2000). Vietovių kultūra taip pat įtakoja tėvų auklėjimo stilių. Kitaip negu dauguma vakariečių, kurie stengiasi ugdyti savarankiškus vaikus, daugelyje Afrikos bei Azijos kultūrų daugiau vertinamas emocinis artumas (Myers, 2000). Auklėjimo stiliui turi reikšmės tėvų lytis, nevienodas tėvų auklėjimo stilius nustatomas auklėjant skirtingos lyties vaikus (Tam ir kt., 2003). Kultūriniai lyginamieji tyrimai byloja apie nevienodą visuomenės poţiūrį šiuo klausimu. Literatūroje yra prieštaringų duomenų apie sąsajas tarp auklėjimo stilių ir šeimos socioekonominės padėties. Vieni autoriai teigia, kad šeimos socioekonominė padėtis neturi įtakos tėvų auklėjimo stiliui ir jog geras bei nuoseklus auklėjimas būdingas įvairaus socioekonominio statuso šeimoms (Willms ir kt., 1998). Kiti autoriai nurodo, kad auklėjimas yra glaudţiai susijęs su šeimos ekonomine padėtimi (Bajoriūnas, 1997; Petrauskienė, 2002). Yra duomenų, rodančių, kad tėvų asmenybės savybės taip pat turi reikšmės auklėjimo stiliui (Liepuonius, 1999; Krevelen, 1982).

Analizuodami auklėjimo stilius mokslininkai pateikia pačių įvairiausių auklėjimo stilių klasifikacijų. Tačiau visi neabejotinai išskiria du pagrindinius auklėjimo elementus: tėvų jautrumą (dar vadinamas tėvų šiltumu ir palaikymu) ir kontrolę (tėvų reiklumas, vaikų drausmingumas, įskaitant derybas tarp tėvų ir vaikų, tėvų lūkesčių aiškinimą, bausmes). Tėvų jautrumas formuoja vaiko asmenybės savireguliaciją, savigyną. Reiklumu tėvai (sietiniu su elgesio kontrole) siekia vaikus integruoti į visą šeimą, keldami jiems suaugusiųjų reikalavimus, moko disciplinos (Rice, 2001).

Auklėjimo stilius galima sugrupuoti atsiţvelgiant į skirtingas tėvų kontrolės ir jautrumo variacijas (2 pav.).

2 pav. Auklėjimo aspektai: Savarankiškumas palyginti su kontrole ir meilė palyginti su šaltais santykiais (pagal Rice, 2001)

Apjungę šiuos du auklėjimo elementus, Maccoby ir Martin (1983) išskyrė 4 vaikų auklėjimo stilius šeimoje (1 lentelė).

1 lentelė. Auklėjimo stiliai šeimoje (pagal Maccoby ir Martin, 1983)

Didelis tėvų jautrumas Maţas tėvų jautrumas Didelė tėvų kontrolė Autoritetiškas auklėjimas Autoritariškas auklėjimas

Maţa tėvų kontrolė Liberalus auklėjimas (nereiklus, _{pataikaujantis, nuolaidţiaujantis)} Indiferentiškas auklėjimas (atstumiantis, _abejingas)

Tėvai, kuriems būdingas liberalus auklėjimo stilius yra jautresni nei keliantys reikalavimus. Jie yra netradiciniai, atlaidūs, švelnūs, nereikalauja iš savo vaikų, kad elgtųsi kaip suaugę, linkę kartu su vaikais apsvarstyti iškilusias problemas, vengia konfrontacijos.

Tėvai, kuriems būdingas autokratiškas auklėjimo stilius yra labai reiklūs ir valdingi, bet neatsakingi. Jiems yra svarbu paklusnumas, nuolankumas, uţimama socialinė padėtis. Jie tikisi, kad jų įsakymai bus vykdomi be paaiškinimų. Šie tėvai moka sukurti gerai organizuotą, su aiškiomis taisyklėmis aplinką.

Autoritetiški tėvai yra ir jautrūs, ir reiklūs. Jų vadovavimas ir nurodymai vaikams aiškūs. Jie yra tvirti, bet negniuţdantys ir nevarţantys. Jų disciplinos metodai yra labiau palaikantys nei baudţiantys. Šie tėvai siekia, kad jų vaikai būtų savarankiški bei visuomeniškai atsakingi ir bendradarbiaujantys.

Tėvai, kuriems būdingas indiferentiškas auklėjimo stilius yra ir maţiau jautrūs, ir maţiau atsakingi. Kraštutiniais atvejais šis auklėjimo būdas pastebimas apsileidusių ir asocialių tėvų šeimose.

Mokslinėje literatūroje pateikiamos skirtingos auklėjimų stilių vertinimo metodologijos apsunkina auklėjimo stilių palyginamąją analizę. Sudėtinga palyginti tėvų auklėjimo stilių apraiškas skirtingose šalyse. Nepaisant auklėjimo stilių vertinimo metodologinių skirtumų, klasifikuojant tėvų auklėjimo stilius daţniausiai remiamasi Maccoby ir Martin (1983) pateikta auklėjimo stilių klasifikacija.

Skirtingose šalyse atlikti tyrimai rodo nevienodą auklėjimo stilių paplitimą tarp tėvų. Kanadoje atlikto tyrimo duomenimis, apie trečdaliui tėvų buvo būdingas autoritetiškas, ketvirtadaliui – autoritariškas, ketvirtadaliui – liberalus ir likusiems 15 proc. – indiferentiškas auklėjimo stilius (Willms ir kt., 1998). Kinijoje atlikto tyrimo duomenimis rečiausiai nustatytas liberalus tėvų auklėjimo stilius, kiti trys auklėjimo stiliai (autoritetiškas, autoritariškas ir indiferentiškas) buvo pasiskirstę vienodai (Tam ir kt., 2003). Tėvų auklėjimo stiliui turi reikšmės jų išsilavinimas. Aukštesnį išsilavinimą turintiems tėvams daţniau nustatomas autoritetiškas, ţemesnį – autoritariškas auklėjimo stilius (Aunola ir kt., 1999).

Mokslinėje literatūroje gausu duomenų apie auklėjimo stilių sąsajas su vaiko sveikata ir gyvensena. Nustatyta, kad auklėjimo stiliai yra susiję su vaiko savijauta, socialine adaptacija (Steinberg et al., 1994), psichikos sveikata (Pettit ir kt., 2001; Juang, Silbereisen, 1999), moksliniais pasiekimais (Glasgow ir kt., 1997; Field ir kt., 2002; Aunola ir kt., 2000), priklausomybę sukeliančių medţiagų vartojimu (Darling, Nancy, 1999; O„Byrne ir kt., 2002; Patock-Peckham ir kt., 2001), mityba (Kremers ir kt., 2003; Lytle ir kt., 2003) nusikalstamumu (Manion, Wilson, 1995; Statistics Canada, 1998; Ross ir kt., 1998; Ma ir kt., 2000), ankstyva lytine elgsena (Huebner, Howell, 2003). Auklėjimo stilių analizei skirtoje literatūroje autoritetiškas auklėjimo stilius daţniausiai įvardijamas kaip svarbus veiksnys, turintis daugiausiai teigiamos įtakos vaiko sveikatos raidai: jis apsaugo vaikus nuo rūkymo (O„Byrne ir kt., 2002; Simons-Morton ir kt., 2001), alkoholio vartojimo (Cohen, Rice, 1997; Simons-Morton ir kt., 2001), narkotinių medţiagų vartojimo (Radziszewska ir kt., 1996; Jackson, 2002; Field ir kt., 2002; Weiss, Schwarz, 1996; Steinberg ir kt., 1994). Daţniausiai nurodoma, kad autoritetiškų tėvų vaikų akademiniai pasiekimai yra geresni (Statistics Canada, 1998; Radziszewska ir kt., 1996; Field ir kt., 2002; Aunola ir kt., 2000; McBride-Chang, Chang, 1998; Weiss, Schwarz, 1996; Steinberg ir kt., 1994). Kitiems auklėjimo stiliams literatūroje skiriama maţiau dėmesio. Analizuojant sąsajas tarp kitų auklėjimo stilių ir vaiko sveikatos bei gyvensenos, autoritariškas ir indiferentiškas auklėjimo stiliai daţniausiai įvardijami kaip turintys daugiausiai neigiamos įtakos vaiko sveikatos raidai ir gyvensenos formavimuisi. Vieni tyrimai rodo, kad autoritariškų tėvų vaikams (Statistics Canada, 1998; McBride-Chang, McBride-Chang, 1998), kiti, kad tėvų, kurių auklėjimo stilius yra indiferentiškas (Lytle ir kt., 2003; Aunola ir kt., 2000), vaikams būdingi ţemesni akademiniai pasiekimai. Yra duomenų, kad autokratiškų

tėvų vaikai rečiau vartoja vaisius ir darţoves (Kremers ir kt., 2003; Lytle ir kt., 2003), yra labiau linkę į rizikingą elgseną (O„Byrne ir kt., 2002; Simons-Morton ir kt., 2001; Cohen ir kt., 1997; Radziszewska ir kt., 1996; Jackson, 2002; Field ir kt., 2002).

Auklėjimo stilius yra ryškus auklėjimo indikatorius, turintis įtakos vaiko gyvensenos formavimuisi ir sveikatos raidai. Tiek tėvų jautrumas, tiek reiklumas yra svarbios gero auklėjimo sudedamosios dalys. Autoritetiškas auklėjimas, leidţiantis išlaikyti pusiausvyrą tarp aiškių aukštų tėvų reikalavimų, emocinio atsakingumo bei vaiko autonomijos pripaţinimo, yra vienas iš svarbiausių šeimos kompetencijos bruoţų, turinčių įtakos vaiko raidai nuo ankstyvos vaikystės iki paauglystės. Nepaisant auklėjimo stiliaus tyrinėjimų, daugelis dalykų lieka neištirti, neišspręsti. Mokslinėje literatūroje pateikiamos skirtingos auklėjimų stilių vertinimo metodologijos apsunkina auklėjimo stilių palyginamąją analizę. Vertinant sąsajas tarp tėvų auklėjimo stilių ir vaikų gyvensenos, daugiausiai dėmesio skiriama mokslinių pasiekimų bei priklausomybę sukeliančių medţiagų vartojimo analizei. Ryšys tarp tėvų auklėjimo stiliaus ir mitybos, fizinio aktyvumo bei asmens higienos yra maţai tyrinėtas.

3.3.4. Emociniai tėvų ir vaikų ryšiai

Daugelis asmenybės socialinę raidą nagrinėjusių autorių paţymi, kad vienas svarbiausių paauglių socialinės raidos poţymių yra santykių su tėvais ir autoritetų pasikeitimas. Būtent tėvų santykiai su vaikais sudaro prielaidas sėkmingai arba nesėkmingai paauglio socialinei raidai (Ţukauskienė, 1996; Ţelvys, 1994; Petrulytė, 2003). Vienas iš šeimos narių tarpusavio ryšių rodiklių yra atviras bendravimas, galimybė būti suprastam ir išklausytam (Field, 1995; Garmienė ir kt., 2004). Nuoširdus tėvų ir vaikų bendravimas, galimybė aptarti su tėvais rūpimus klausimus siejasi su geresniu savo sveikatos ir laimingumo vertinimu, pozityvesniu elgesiu (Zaborskis, Makari, 2001), aukštesniais akademiniais pasiekimais, didesne saviverte (Ryan, 1994). Vaikui augant santykiai tarp vaiko ir tėvų pamaţu įgauna partnerystės pobūdį. Deja, paauglystės laikotarpiu tėvų ir vaikų bendravimas ne visada būna sėkmingas (Zaborskis ir kt., 2005). Šiuo laikotarpiu tėvai būna itin susirūpinę vaikų mokymusi ir saugumu, todėl stengiasi išsaugoti visapusišką kontrolę, įpiršti savo nuomonę. Paaugliui svarbu atrasti ir įsisąmoninti savo tapatybę, išbandyti save ir suvokti savo ateitį (Ţukauskienė, 1996). Taigi paaugliai, priešingai nei jų tėvai, linkę manyti, kad jie yra pakankamai suaugę ir turi teisę būti savarankiški bei pasinaudoti laisve (Ţelvys, 1994). Nustatyta, kad nedarnus, stokojantis atvirumo paauglio bendravimas su tėvais didina rizikingo elgesio, prastesnės sveikatos ir savijautos, prastesnių mokymosi rezultatų galimybę (Zaborskis ir kt., 2005).

Paauglystėje susiformuoja daug prielaidų tėvų ir vaikų konfliktams. Literatūroje yra duomenų, patvirtinančių, kad konfliktai yra būtinas ir neišvengiamas tėvų-vaikų santykių komponentas (Sweeting, West, 1995; Riesch ir kt., 2003). Konfliktų tarp tėvų ir vaikų padaugėja ir jie pasiekia aukščiausią tašką ankstyvoje paauglystėje (Bear, 1999; Laursen ir kt., 1998;