DAILĖS TERAPIJOS POVEIKIS XII KLASĖS MOKINIŲ PSICHOEMOCINĖS BŪKLĖS KAITAI

SLAUGOS FAKULTETAS

REABILITACIJOS KLINIKA

VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJOS KAUNO FAKULTETO

HUMANITARINIŲ MOKSLŲ KATEDRA

VAIDA VIRBALAITĖ-ŠABLEVIČIENĖ

DAILĖS TERAPIJOS POVEIKIS XII KLASĖS MOKINIŲ

PSICHOEMOCINĖS BŪKLĖS KAITAI

Jungtinės magistrantūros studijų programos „Dailės terapija“ valstybinis kodas – 628B90001 baigiamasis darbas

Darbo vadovė

Dr. Jovita Varkulevičienė

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS

REABILITACIJOS KLINIKA

VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJOS KAUNO FAKULTETO

HUMANITARINIŲ MOKSLŲ KATEDRA

TVIRTINU

Slaugos fakulteto dekanė

Prof. dr. Jūratė Macijauskienė... 2020 m. ... mėn. ... d.

DAILĖS TERAPIJOS POVEIKIS XII KLASĖS MOKINIŲ

PSICHOEMOCINĖS BŪKLĖS KAITAI

Jungtinės magistrantūros studijų programos „Dailės terapija“ valstybinis kodas - 628B90001

baigiamasis darbas Darbo vadovė Dr. Jovita Varkulevičienė ... 2021 m. ... mėn. ... d. Konsultantės Dr. Jolita Rapolienė... 2021 m. ... mėn. ... d. Lekt. Aušra Sebeikaitė

2021 m. ... mėn. ... d

Recenzentas Darbą atliko

Magistrantė

Vaida Virbalaitė-Šablevičienė 2021 m. ... mėn. ... d. 2021 m. ... mėn. ... d.

TURINYS

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI/ KLAUSIMAI ... 12

1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 13

1.1. Artėjanti abitūra: stresą kelianti situacija ... 13

1.2. XII klasės mokinių psichoemocinė būklė ... 14

1.2.1. XII klasės mokinių psichoemocinė būklė ugdymo kontekste... 16

1.2.2. Nerimas dėl egzaminų, mokyklos baimė ... 17

1.2.3. Paauglystė ... 21

1.2.4. Savivertė ... 24

1.2.5. Elgesio ir emocijų sunkumai ... 26

1.2.5.1. Emocijų sunkumai ... 28

1.2.5.2. Elgesio sunkumai ... 31

1.3. Dailės terapija ... 34

1.3.1. Dailės terapija vyresniesiems paaugliams ... 39

1.3.2. Vyresniųjų paauglių piešinių ypatumai ... 41

2. TYRIMO METODIKA IR METODAI ... 43

2.1. Tyrimo idėja ... 43 2.2. Tyrimo planavimas ... 43 2.3. Bioetika ... 45 2.4. Tyrimo objektas... 45 2.5. Tiriamųjų atranka ... 45 2.6. Tyrimo metodai ... 46

2.6.1. Testų keliamo nerimo poveikio kognityvinėms funkcijoms skalė ... 47

2.6.2. Rosenbergo savivertės skalė ... 48

2.6.3. Jaunuolio savęs vertinimo klausimynas ASEBA YSR11/18 ... 49

2.6.5. Medžio, Namo, Gyvūno piešiniai ... 51

2.6.6. Dailės terapijos programa ... 53

2.6.7. Formaliųjų elementų analizė ... 55

2.6.8. Ikonografinė analizė... 56

2.6.9. Atvejų analizė ... 57

2.7. Duomenų analizės metodai ... 57

3. REZULTATAI IR JŲ ANALIZĖ ... 59

3.1. Testų keliamo nerimo poveikio kognityvinėms funkcijoms skalės rezultatai ... 59

3.2. Rosenbergo savivertės skalės rezultatai ... 60

3.3. Jaunuolio savęs vertinimo klausimyno ASEBA YSR 11/18 rezultatai... 61

3.4. Žmogaus piešinių analizė ir duomenų rezultatai ... 65

3.5. Medžio, Namo, Gyvūno piešinių analizė ir duomenų rezultatai ... 71

3.5.1. Formaliųjų elementų kaitos rezultatai ... 71

3.5.2. Psichoemocinės būklės požymių piešiniuose kaitos rezultatai ... 75

3.6. Atvejų analizė ... 78

3.6.1. T2 atvejis. Jaunuolis, 18 m. ... 79

3.6.2. T3 atvejis. Mergina, 18 m. ... 92

4. REZULTATŲ APTARIMAS... 104

4.1. Tyrimo rezultatai kitų tyrimų kontekste ... 104

4.2. Tyrimo ribotumas ... 107

IŠVADOS ... 108

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 109

PARENGTŲ PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 110

PARODOS ... 110

LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 111

SANTRUMPOS

ADS – aktyvumo ir dėmesio sutrikimai DT – dailės terapija

EI – emocinis intelektas

LMA BPO – Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacija bendrajam priėmimui organizuoti MNG – Medžio, Namo, Gyvūno piešiniai

NMVA – nacionalinė mokyklų vertinimo agentūra PSO – Pasaulio sveikatos organizacija

PTSS – potrauminio streso sindromas VBE – valstybiniai brandos egzaminai

SANTRAUKA

Virbalaitė-Šablevičienė V. Dailės terapijos poveikis XII klasės mokinių psichoemocinei būklei, magistro baigiamasis darbas / mokslinė vadovė Dr. J. Varkulevičienė, konsultantės: Dr. J. Rapolienė, lekt. A. Sebeikaitė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Reabilitacijos klinika, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetas, Kaunas, 2021: 122 p.

Tyrimo tikslas — įvertinti dailės terapijos poveikį XII klasės mokinių psichoemocinės

būklės kaitai.

Tyrimo uždaviniai ir klausimai. Uždaviniai: 1) Įvertinti XII klasės mokinių dėl egzaminų

patiriamo nerimo pokytį taikant dailės terapiją. 2) Įvertinti XII klasės mokinių savivertės pokytį taikant dailės terapiją. 3) Įvertinti XII klasės mokinių elgesio ir emocinių sunkumų pokytį taikant dailės terapiją. 4) Įvertinti XII klasės mokinių psichoemocinės būklės sunkumus indikuojančių Žmogaus, Medžio, Namo ir Gyvūno piešinių turinio požymių kaitą taikant dailės terapiją. Klausimas: Kaip XII klasės mokinių vizualinės raiškos formalieji elementai kinta dailės terapijos eigoje?

Tyrimo metodai. Mišrus tyrimas, naudojant Testų keliamo nerimo poveikio kognityvinėms

funkcijoms skalę, Rosenbergo savivertės skalę, Jaunuolio savęs vertinimo klausimyną ASEBA YSR 11/18, nagrinėjant Žmogaus, Medžio, Namo ir Gyvūno piešinių, sukurtų prieš ir po dailės terapijos formaliuosius ir turinio elementus; 2 atvejų analizės pristatymas.

Tyrimo dalyviai. 6 motyvuoti XII klasės moksleiviai, brandos egzaminus laikę 2019 m. Tyrimo rezultatai. 1) Taikant dailės terapiją, dėl egzaminų patiriamas nerimas tendencingai mažėjo, tačiau statistinis pokyčio reikšmingumas nenustatytas; 2) Dailės terapija turėjo teigiamą ir statistiškai reikšmingą poveikį savivertės lygio augimui; 3) Dailės terapija turėjo statistiškai reikšmingą poveikį visų tirtų elgesio ir emocijų sunkumų mažėjimui; 4) Žmogaus, Medžio, Namo ir Gyvūno piešiniuose psichoemocinius sunkumus indikuojantys turinio požymiai reikšmingai kito ir atskleidė tiriamųjų savivertės augimo bei emocinių ir elgesio sunkumų mažėjimo tendenciją; 5) Formalieji elementai reikšmingai kito: nuo grafinių iki tapybinių sprendimų; nuo asimetriškos iki centrinės kompozicijos; nuo kontūrinio iki spalva užpildyto piešinio; nuo skurdžios iki plačios spalvinės gamos; nuo menkos iki gana didelės kūrybinės energijos.

Išvados. Statistiniai duomenys atskleidė reikšmingą XII klasės mokinių savivertės augimo

bei elgesio ir emocinių sunkumų mažėjimo tendenciją taikant dailės terapiją. Be to, paaiškėjo, kad dailės terapija veiksminga nerimo dėl egzaminų kontrolei. Skirtingais metodais gauti piešinių analizės rezultatai atskleidė pozityvius XII klasės mokinių psichoemocinės būklės pokyčius. Taigi dailės terapija pagerina XII klasės mokinių psichoemocinę būklę.

Rekomendacijos. Taikyti dailės terapiją XII klasės mokinių ugdymo procese savižinos ir

SUMMARY

Virbalaitė-Šablevičienė V. The Effect of Art Therapy on the Change of Psychoemotional State of High School Seniors, Master thesis/ Supervisor PhD. J. Varkulevičienė, Consultants: PhD. J. Rapolienė, lect. A. Sebeikaitė; Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Nursing, Clinic of Rehabilitation, Vilnius Art Academy, Faculty of Kaunas, Kaunas, 2021: 122 p.

Objective — to evaluate the effect of art therapy on the change of psychoemotional state of

high school seniors.

Key tasks and question. Tasks: For high school seniors: 1) To evaluate the change in

exam-related anxiety as a result of art therapy application. 2) To evaluate the change in self-esteem as a result of art therapy application. 3) To evaluate the change in behavioral and emotional challenge indicators as a result of applying art therapy. 4) To evaluate the change in psychoemotional challange indicators in the contents of Human, Tree, House and Animal drawings by applying art therapy.

Question: How do formal elements of visual expression change as a result of the art therapy process? Methodology. Mixed research using Cognitive Test Anxiety Scale; Rosenberg Self-Esteem

Scale; Youth Questionnaire ASEBA YSR 11/18; analysis of the formal and content elements of Human, Tree, House, Animal drawings; 2 analytical case studies.

Research participants. 6 volunteer high school seniors.

Research results. 1) During art therapy, exam-related anxiety of high school seniors tended

to decrease, but the findings are not statistically significant; 2) Art therapy led to a statistically significant improvement of high school seniors` self-esteem levels; 3) Art therapy decreased high school seniors` behavioral and emotional challenges in a statistically significant fashion; 4) Indicators of high school seniors` psychoemotional state in the contents of Human, Tree, House and Animal drawings changed during the art therapy process and revealed the tendency of self-esteem improvement as well as a decrease of emotional and behavioral challenge; 5) Formal elements of visual expression significantly changed: from graphic to painted solutions; from an asymmetrical to a central composition; from contour to color-filled drawing; from low to relatively high creative energy.

Conclusion. Art therapy improves the psychoemotional state of high school seniors. Data

analysis revealed a statistically significant improvement in students’ self-esteem as well as behavioral and emotional challenges. In addition, art therapy was effective in controlling exam anxiety. Analysis of drawings showed an improvement in the psychoemotional state of high school seniors.

Recommendations. Apply art therapy in high school seniors formal or informual training to

PADĖKA

Dėkoju darbo vadovei dr. J. Varkulevičienei ir konsultantėms dr. J. Rapolienei bei A. Sebeikaitei už patarimus ir visapusišką pagalbą; programos dėstytojams — už žinias bei neįkainojamą praktiką; Panevėžio atviro jaunimo centro vadovei D. Juodelienei — už palaikymą ir galimybę sklandžiai įgyvendinti tyrimą; šeimai — už kantrybę.

ŽODYNĖLIS

Abitūrà — baigiamieji vidurinės mokyklos, gimnazijos egzaminai [26].

Abiturieñtas — kas baigia ar neseniai yra baigęs vidurinę mokyklą, gimnaziją [26]. AŠ vaizdas (savivaizdis, autokoncepcija) – žmogaus nuostata savo paties atžvilgiu [126].

Autentiškumas — savo natūralumo ir unikalumo pozicionavimas santykyje su kitais [50, p. 30]. Dailės terapija — viena iš psichoterapinio veikimo krypčių, kur dalyvis, vadovaujamas dailės

terapeuto, įvairiomis dailės raiškos priemonėmis išreiškia savo vidinį pasaulį [27].

Dailės terapijos produktas – kūrinys, meninės raiškos priemonėmis sukurtas dailės terapijos metu. Egzaminas — žinių, įgūdžių bei mokėjimų tikrinimo pagal nustatytą mokymo programą metodas,

kuriam yra ruošiamasi [8].

Egzaminų baimė — mokyklos baimės reiškinio sudedamoji dalis, funkcionuojanti ir kaip procesas, ir

kaip būsena, siejama su edukacinių, psichologinių, vadybinių funkcijų raiška [10].

Eksternalūs sunkumai, eksternalumas — „elgesio iškrovos“; agresyvus arba griaunamojo pobūdžio

elgesys, nukreiptas į išorę [36].

Formalieji dailės terapijos produkto elementai — formaliosios dailės kūrinio konstrukcinės

savybės (erdvė, kompozicija, spalvos, linijos, potėpiai bei kt.), leidžiančios formaliai perskaityti vaizdinį [74]

Internalūs sunkumai — emociniai sunkumai, į save nukreiptas elgesys; nerimas, baimė, atsiribojimas

ir kiti asmens nuotaikų arba vidinių būsenų požymiai [36].

Kompetencija — gebėjimas atlikti tam tikrą veiklą, remiantis įgytų žinių, mokėjimų, įgūdžių,

vertybinių nuostatų visuma [61].

Motyvacija — vidinių ir išorinių faktorių visuma, kuri teikia energiją ir sukelia, išlaiko, nukreipia

žmogaus elgesį tam tikro tikslo siekimui [71].

Savęs pažinimas, savižina — „nuolatinis darbo ir gyvenimo tyrinėjimas, gebėjimas pasinaudoti žmonių

pagalba“ [50, p. 31].

Savistaba — savo paties psichinių reiškinių bei veiksmų, minčių, jausmų, emocijų, norų, ketinimų

stebėjimas [4, p. 35].

Savivertė — „savęs paties, savo galimybių, savybių ir vietos tarp kitų žmonių vertinimas“ [256, p.43]. Tapatumas (identitetas) — „subjektyvus savęs, kaip individo, derinančio įvairius socialinius

vaidmenis, supratimas“ [4, p. 53].

Vaizdinys — psichologiniame kontekste: vaizdas sąmonėje [26], susiformavęs patirtų įspūdžių metu,

jų atitikmuo; šio tyrimo kontekste: vaizdas dailės terapijos produkte, sukurtas dailės terapijos metu [74].

ĮVADAS

Šis tyrimas atliktas norint sužinoti, ar dailės terapijos metodų taikymas gali pagerinti XII klasės mokinių psichoemocinę būseną: sumažinti nerimą dėl egzaminų, padidinti savivertę, sumažinti emocinius bei elgesio sunkumus. Temos pasirinkimą lėmė asmeninė abitūros patirtis bei kasmetės valstybiniu mastu susirūpinimą keliančios abitūros laikotarpio diskusijos apie neigiamą XII klasės mokinių psichoemocinę būklę.

XII klasės mokinys — jaunas žmogus, kuris rengiasi mokyklos baigimui, brandos egzaminų laikymui, gyvenimui po mokyklos. Šis ribinis, stresą keliantis gyvenimo etapas reikalauja brandžių sprendimų ir veiksmų. Tyrimų duomenimis, paskutinėje klasėje maždaug 50 proc. būsimų abiturientų Lietuvoje mokosi daugiau, nei rekomenduoja Lietuvos higienos normos, per pamokas jaučia didelę įtampą, nerimą, patiria artėjančių egzaminų baimę, irzlumą, liūdesį, blogą nuotaiką, nervinę įtampą, skundžiasi nekokybišku miegu, nuovargiu, galvos ir pilvo skausmais, todėl jų psichoemocinė savijauta yra nepatenkinama [34, 88].Be procesų, susijusių su abitūra, šie jaunuoliai išgyvena stiprias fizines ir emocines natūralios raidos transformacijas, kai dėl emocinio intelekto bei savižinos kompetencijų trūkumo atsiranda emocinių bei elgesio sunkumų rizika, psichinių susirgimų bei savižudybių pavojus [34, 90]. XII klasės mokinių faktinis amžius (18–19 metų) raidos psichologijoje apibrėžimas kaip vėlyvoji paauglystė, kai asmenybė vis dar formuojasi ir yra jautri stresą keliančioms patirtims [168, 126], jos sklandžiai raidai būtinos savižinos ir savikontrolės kompetencijos.

Dailės terapija šiame kontekste gali padėti atpažinti ir tinkamai valdyti emocijas, įveikti emocinius, elgesio bei socialinius sunkumus, stiprinti savivoką, savivertę, vertybių sistemą, padėti atrasti resursų streso įveikai, adaptacijai bei sklandžiam identiteto procesui [50]. Saugioje dailės terapijos erdvėje žmogus gilina savižiną, patiria harmonizuojantį tobulėjimą, asmeninį augimą, tobulina emocijų pažinimo kompetencijas [56]. Šiame tyrime dailės terapija yra dėmesio centre kaip tarpdisciplininis metodas, jungiantis meną, psichologiją, psichoterapiją, pedagogiką, kaip „savarankiška teorinių žinių ir praktinio darbo sritis, turinti savo mokslinę kalbą“ [56, p 9], kurios teigiamą poveikį siekiama įrodyti.

Šis tyrimas mišrus. Jame pateikiami statistiniai psichoemocinės būsenos parametrų pokyčių duomenys, aprašyta dailės terapijos metu sukurtų kūrinių turinio bei formaliųjų elementų kaita, pateikta dviejų tiriamųjų stebėsenos analizė.

Temos aktualumas ir naujumas. Būsimų abiturientų psichoemocinė būklė moksliniuose

tyrimuose aptariama, tačiau analizės, ar dailės terapija paveiki XII klasės mokinių psichoemocinei būklei, Lietuvoje nėra atlikta, o užsienyje tokių tyrimų maža. Lietuvoje atliktuose tyrimuose

nagrinėjama baigiamųjų klasių mokinių sveikata [44], psichologinė bei emocinė savijauta bei ryšys su ugdymo proceso veiksniais [43, 88, 109], moksleivių sveikatos bei patyčių mokykloje sąsajos [123] mokymosi krūvio ypatumai ir sąsajos su sveikata [34], abiturientų protinis nuovargis [21]. Palyginti plačiai tyrinėjama brandos egzaminų baimė [45, 8], mokyklinis nerimas [49], abiturientų baimės ir pažangumo, perfekcionizmo sąryšis [76, 102, 111], nagrinėjama elgesio ir emocinių sunkumų turinčių vyresniųjų paauglių asmenybės savybės [5], analizuojamas jaunimo emocinis intelektas [57]. Užsienio tyrėjų darbuose taip pat yra analizuojama egzaminų, testų, atsiskaitymų baimė ir nerimas [131, 147]. Tiek Lietuvos, tiek užsienio tyrėjų darbuose galima rasti dailės terapijos efektyvaus poveikio įrodymų su paauglių, turinčių elgesio ir emocinių sunkumų — imtimis [17, 149, 167, 156, 164, 132]. Užsienyje

atlikta tyrimų, pagrindžiančių dailės terapijos integracijos į mokymo įstaigas naudą [144, 136].

Praktinė reikšmė. Šio tyrimo rezultatų informacija aktuali tarpinstituciniu lygmeniu:

bendradarbiaujant su baigiamųjų klasių moksleivių pedagogais, neformaliais ugdytojais, tėvais, socialiniais pedagogais, galima padėti jiems suformuoti efektyvesnes mokinių praktinio palydėjimo iki brandos egzaminų gaires. Tyrimo metu paaiškėjo, kad nuoseklus dalyvavimas dailės terapijoje suformuoja nerimo dėl egzaminų mažėjimo tendenciją, stiprina savivertę bei elgesio ir emocinių sunkumų įveikos kompetencijas, tuo pat metu gilina savižiną bei skatina brandos procesus. Tyrinėti vizualinės raiškos produktai bei formalieji elementai atskleidė teigiamą dailės terapijos poveikį abiturientų savižinai, emocinei kontrolei, savivertei, efektyvesniam adaptyvumui, identiteto konstravimui. Šie rezultatai bei įžvalgos gali paskatinti formaliame ar neformaliame ugdyme diegti dailės terapija grįstą emocinio intelekto kompetencijų stiprinimo programą.

Tyrimo tikslas — įvertinti dailės terapijos poveikį XII klasės mokinių psichoemocinės būklės

kaitai.

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI/ KLAUSIMAI

Tyrimo ašis — nepatenkinama XII klasės mokinių psichoemocinė būklė ir dailės terapija kaip galima priemonė šiai būklei pagerinti. Nepatenkinamos psichoemocinės būklės priežastys siejamos tiek su vyresniųjų paauglių raidos aspektais, tiek su ugdymo kontekstu.

Tyrimo atlikimas mišrus. Abiturientų psichoemocinės būklės pokyčiai apskaičiuoti kiekybiškai, naudojant pasirinktas skales ir klausimyną. Šiems duomenims papildyti analizuota dailės terapijos produktų formaliųjų ir turinio elementų kaita. Pristatoma dviejų tiriamųjų atvejų analizė.

Tyrimo eiga struktūriška: temos suformulavimas, tiriamųjų paieška, tiesioginis tyrimo atlikimas: Testų keliamo nerimo poveikio kognityvinėms funkcijoms skalės, Rosenbergo savivertės skalės bei Jaunuolio savęs vertinimo klausimyno ASEBA YSR 11/18 pildymas, dailės terapijos taikymas — 13 individualių susitikimų, tiriamųjų stebėjimas, kūrinių analizė, išvardytų skalių ir klausimyno pakartojimas antrąsyk pokyčiams užfiksuoti. Galiausiai — kiekybinių rezultatų analizė, iki bei po dailės terapijos sukurtų Žmogaus, Medžio, Namo ir Gyvūno piešinių formaliųjų bei turinio elementų analizė, dviejų atvejų analizė, išvadų, įžvalgų bei rekomendacijų pateikimas.

Tyrimo tikslas

Įvertinti dailės terapijos poveikį XII klasės mokinių psichoemocinės būklės kaitai.

Tyrimo uždaviniai

1. Įvertinti XII klasės mokinių dėl egzaminų patiriamo nerimo pokytį taikant dailės terapiją. 2. Įvertinti XII klasės mokinių savivertės pokytį taikant dailės terapiją.

3. Įvertinti XII klasės mokinių elgesio ir emocinių sunkumų pokytį taikant dailės terapiją. 4. Įvertinti XII klasės mokinių psichoemocinės būklės sunkumus indikuojančių Žmogaus, Medžio, Namo ir Gyvūno piešinių turinio požymių kaitą taikant dailės terapiją.

Tyrimo klausimas

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1.

Artėjanti abitūra: stresą kelianti situacija

XII klasėje jaunuoliai rengiasi brandos egzaminams, planuoja savarankiško gyvenimo strategiją, prisiima daugiau atsakomybių, susiduria su naujais visuomeninės aplinkos lūkesčiais ir tuo pat metu pereina į kitą psichologinės raidos etapą — patiria tapsmą suaugusiuoju [126]. Paskutiniais mokslo metais mokykla, mokymasis, veikla mokyklos erdvėje — vienas svarbiausių žmogų formuojančių veiksnių. Siekiant aukštesnės ugdymo kokybės, 2015 m. patvirtinta „Geros mokyklos koncepcija“ [59], tačiau mokyklose vykstantys procesai vis dar neužtikrina stabiliai geros paskutinių klasių mokinių psichoemocinės būsenos [43].

NMVA 2018 m. metiniame pranešime mokyklos ugdymo rezultatai akcentuojami kaip svarbiausias mokyklos veiklos kokybės požymis: „vertinant mokyklos veiklos rezultatus, analizuojami asmenybės brandos (tapsmo) ir mokinio bei mokyklos pasiekimų ir pažangos rodikliai“ [80, p. 32]. Asmenybės tapsmas vertinamas „pagal mokinių savivoką ir savivertę, socialumą ir gebėjimą planuoti savo gyvenimą. Vertinant mokinio pasiekimus ir pažangą, atsižvelgiama į tai, kiek jie atitinka mokinio amžių ir individualias galias, ar tobulėjama visose ugdymo srityse, ar pažanga pastovi“ [80, p. 32]. Ir nors asmenybės branda ir pasiekimai bei pažangumas pristatomi kaip lygiaverčiai mokyklų veiklos kokybės parametrai, mokinių pasiekimai ir pažanga vis dar yra prioritetinė dėmesio kryptis [80]. NMVA duomenimis, ugdymo įstaigose mokymasis yra labiau orientuotas į rezultatus, o ne į asmeninius mokinio pasiekimus: „Mokyklose susitelkiama į kiekybinę (statistinių) duomenų analizę, nedažnai analizuojami kokybę lemiantys priežasties ir pasekmės ryšiai, vis dar svarbesniais laikomi rezultatai nei jų pasiekimo būdai, per mažai remiamasi mokinių mokymosi pasiekimus lemiančiais veiksniais“ [79, p.16].

Lietuvoje paskutinių vidurinės mokyklos ar gimnazijos klasių mokinių mokslo metų finišas — Lietuvos švietimo sistemoje reglamentuoti brandos egzaminai, „mokymosi pagal vidurinio ugdymo programas pasiekimų patikrinimas“ [62]. Jis vertinamas galutiniais, visą ugdymo programą reziumuojančiais įverčiais. Taip pat yra svarbūs metiniai pagrindinių mokomųjų dalykų įverčiai. Kartu su brandos egzaminų įverčiais jie atlieka diagnostinę ir atrakinę funkciją.

Vadovaujantis LR švietimo įstatymo 11 str. 5 dalimi, tik „baigus vidurinio ugdymo programą ir sėkmingai išlaikius brandos egzaminus“, įgyjamas vidurinis išsilavinimas, o LR švietimo įstatymo 13 str. 2 dalyje pažymėta, jog aukštojo mokslo studijos „teikiamos asmeniui, įgijusiam ne žemesnį nei vidurinį išsilavinimą, <...>“ [61]. Taigi, tik išlaikius brandos egzaminus ir gavus brandos atestatą, galimos aukštesnės tolimesnės studijos.

LMA BPO duomenimis, įgijus vidurinį išsilavinimą, beveik 65 proc. abiturientų tais pačiais metais tęsia mokslus kolegijose bei aukštosiose mokyklose [64]. 2019 m. abiturientai, apsisprendę toliau mokytis universitetuose ar kolegijose ir pretenduojantys į valstybės finansuojamas vietas, turėjo išlaikyti 3 brandos egzaminus: lietuvių kalbos ir literatūros, užsienio kalbos bei matematikos; nustatytas minimalus šių trijų privalomųjų valstybinių brandos egzaminų įvertinimų bendras aritmetinis vidurkis bei atsižvelgiama į bendrą mokomųjų dalykų metinių įvertinimų vidurkį. Į aukštųjų mokyklų pirmosios pakopos vientisųjų studijų vietas pretenduoja tik tie, kurių penkių privalomų mokytis dalykų įvertinimų vidurkis bus ne mažesnis negu 7, į kolegijas – ne mažesnis nei 6 [64]. Akivaizdu, kad Lietuvos švietimo sistemoje pasiekimų įvertinimas brandos egzaminų metu turi lemiamą reikšmę tolimesniems jaunuolių pasirinkimams, todėl abitūrą galima laikyti reikšmingu, naują gyvenimo etapą reikšmingai lemiančiu laikotarpiu.

Pasak A. Bagdono (2009), egzaminų situacija laikytina kritine, kelianti streso, depresijos, agresijos, polinkio į savižudybę riziką [8]. Psichiatrų T. Holmes bei R. Rahe (1967) sukurtoje kritinių gyvenimo įvykių skalėje [146], mokyklos baigimas bei naujų studijų pradžia vertinama 26 streso stiprumą žyminčiais balais iš 100. Pagal šią skalę galima apskaičiuoti, ar dėl kritinių gyvenimo pokyčių patiriamas stresas kelia pavojų sveikatai. Jei bendra patiriamų stresą keliančių faktorių balų suma viršija 150 balų, galima sveikatos sutrikimų rizika. Skalėje išskirtas 41 rizikos faktorius, kurių streso įvertis balais svyruoja nuo 11 iki 100. Kai kurie faktoriai būdingi mokyklą baigiantiems paaugliams.

Apibendrinant galima teigti, kad paskutiniai mokslo metai mokykloje bei artėjanti abitūra 18– 19 metų jaunuoliams kelia naujų iššūkių, atsiranda streso bei sveikatos sutrikimų rizika.

1.2.

XII klasės mokinių psichoemocinė būklė

Pasaulio sveikatos organizacija sveikatą apibrėžia kaip fizinės, dvasinės ir socialinės gerovės visumą, o ne ligos nebuvimą (PSO, 1948) — sveikas žmogus turi būti suvokiamas holistiškai: sveikas kūnas, stabili psichoemocinė būklė bei visavertis socialinis aktyvumas. Todėl turi būti užtikrinti socialiniai, ekonominiai bei dvasiniai visuomenės gerovės aspektai [77].

Psichoemocinė būklė arba psichikos sveikata laikoma sveikatos dalimi, psichinio normalumo būsena, optimaliu emocinis ir dvasiniu atsparumu, lemiančiu gyvenimo pilnatvę bei adekvačias emocines reakcijas [98]. Gera psichoemocinė būklė — ne tik psichikos sveikatos sutrikimų nebuvimas, bet gyvenimo kokybę liudijantys aspektai: gebėjimas įveikti sunkumus, daryti sprendimus bei prisiimti už juos atsakomybę, sveikų tarpasmeninių santykių, saviraiškos puoselėjimas. Ji priklauso

ir nuo asmeninių žmogaus savybių, ir nuo įvairių patirčių tiek artimų santykių ribose, tiek platesnėje socialinėje erdvėje [58]. A. Dumčienės ir A. Vaicekausko (2013) teigimu, psichoemocinę sveikatą kaip kompleksinę struktūrą sudaro šie komponentai: psichikos sveikatos lygmuo, darnos pojūtis, savikontrolė ir streso lygis [31]. Anot L. Rapolienės (2017), šių komponentų nuokrypio nuo normos ignoravimas (pavyzdžiui, streso, nerimo, depresinių simptomų, miego režimo pokyčio ar kt.) ilgainiui tampa somatinius sutrikimus sukeliančia psichoneurologine liga [98].

Rūpinantis mokinių sveikata, svarbi tampa ne tik fizinė sveikata bei sveikos gyvensenos įpročiai, bet ir psichinė sveikata bei socialinis kontekstas [85]. V. Lamanauskas, J. Armonienė (2012) išskiria šiuos moksleivių sveiką gyvenimo būdą atspindinčius veiksnius: pastovų fizinį aktyvumą, subalansuotą mitybą, miego ir poilsio režimą, žalingų įpročių vengimą, dvasinį augimą, streso valdymą, saugų elgesį, dalyvavimą palaikančiame socialiniame tinkle [52]. Mokslininkai pažymi, kad moksleivių sveikos gyvensenos samprata dažniausiai suprantama kaip sveika, racionali mityba, fizinis aktyvumas bei grūdinimasis, tuo tarpu tokie sveikos gyvensenos sampratos elementai kaip psichoemocinis stabilumas, tinkamas darbo ir poilsio režimas, asmens higiena moksleivių populiacijoje akcentuojami rečiau [52]. Daugiau nei pusės mokyklą baigiančių moksleivių nuomone, pamokose sveikos gyvensenos temos neliečiamos, nesidomima moksleivių darbo ir poilsio režimu, tad netinkamai formuojamos namų darbų apimtys [85].

A. Petrauskienės ir D. Matulevičiūtės (2007) teigimu, abiturientų psichoemocinė būklė yra nepatenkinama [88]. Pasak mokslininkų Š. Klizo, I. Klizienės ir D. Talačkos (2013), „gera moksleivio psichoemocinė savijauta yra viena iš svarbiausių jo normalios raidos ir sėkmingo mokymosi prielaidų“ [48, p. 54]. Šie mokslininkai konstatuoja, kad moksleivių psichoemocinė būklė mokymosi aplinkoje blogėja pereinant į aukštesnes klases, o jos priežastis — mokyklos baimė ir nerimas [48]. Pastarųjų faktorių kontrolei bei įveikai rekomenduojama jaunuolių savivertės, mokymosi, konfliktų sprendimo kompetencijų stiprinimas, drąsa klysti bei nekaltinti savęs, gebėjimo adekvačiai prisiimti atsakomybes ugdymas [8].

Apibendrinant galima sakyti, kad abiturientų geros psichoemocinės būklės užtikrinimas svarbus sklandžiai jų integracijai bei adaptacijai suaugusiųjų pasaulyje. Psichoemocinės būklės blogėjimas kelia nuolatinį susirūpinimą, tiriamos jo priežastys, racionalizuojami gerinimo būdai. Tačiau problematika kompleksinė, jai vertinti reikia plataus spektro kritinio žvilgsnio.

1.2.1. XII klasės mokinių psichoemocinė būklė ugdymo kontekste

Iš abiturientų mokymosi krūvio ir savijautos tyrimų [88, 34] paaiškėjo, kad beveik dviejų trečdalių moksleivių mokymosi krūvis yra per didelis: viršija rekomenduotinas 48 valandas per savaitę [65] ir svyruoja nuo 35 iki 92 valandų per savaitę ir kelia didelę riziką psichoemocinei būklei. Įrodyta, kad mokiniai, laikantys mokymosi krūvį per didelį ir neišpildantys mokyklos reikalavimų, pasižymi didesniu nerimastingumo lygiu, jiems būdingesni somatinio nerimastingumo požymiai, žemas savęs vertinimas, padidėjęs susirūpinimas mokykla, nerimas dėl patikrinamųjų darbų [48, 20].

Anot V. Juškelienės, R. Proškuvienės, M. Černiauskienės, V. Zlatkuvienės (2003), mokyklą baigiančių jaunuolių psichoemocinė situacija kelia susirūpinimą: 18,1 proc. nuolat jaučia nerimą ir įtampą; 38 proc. nesijaučia laimingi, 24 proc. patiria vienatvės jausmą, 10,8 proc. turi suicidinių ketinimų, 23 proc. mokinių patiria pykčio ir agresijos emocijas, 9 proc. turi sunkumų dėl mokyklos taisyklių laikymosi [43]. Jų pateiktuose rezultatuose statistiškai patvirtinta, kad per didelis ugdymo krūvis tiesiogiai susijęs su mokykloje patiriamu nerimu bei įtampa, silpnu laimės pojūčiu. O kaip esminės nerimo ir įtampos priežastys išskiriama: egzaminų ir mokytojų baimė, sudėtinga egzaminų tvarka, gausūs namų darbai, nesuprantamai išdėstoma medžiaga vadovėliuose ir pamokų metu, informacijos įsisavinimo sunkumai. V. Juškelienė ir S. Ustilaitė (2010) teigia, kad 44 proc. vyresniųjų klasių moksleivių pamokų metu patiria įtampą dėl egzaminų ir mokytojų baimės, neaiškios egzaminų tvarkos, per didelio kiekio informacijos, skundžiasi įvairiais psichosomatiniais negalavimais: nugaros, skrandžio, pilvo ar galvos skausmais, galvos svaigimu. Apie 40 proc. abiturientų jaučia irzulį, blogą nuotaiką, nervinę įtampą, dirglumą, greitą nuovargį ir silpnumą, nemigą, pastebi pakitusį apetitą [45]. Šiuos negalavimus lemiantys veiksniai — ne tik itin didelis ugdymo krūvis, bet ir netinkamas dienos režimas bei sveikos gyvensenos kompetencijų trūkumas [34].

Abiturientų nuovargio tyrimo [106] rezultatų duomenimis, 18 proc. dvyliktokų jaučiasi labai pavargę, 48,5 proc. — įvardijo patiriantys vidutinišką nuovargį; o diferencijuojant nuovargio pobūdį, labiausiai abiturientai skundžiasi protiniu nuovargiu (52 proc.). Aukštesnio pažangumo, daugiau besimokantys gimnazistai, ypač merginos, patiria didesnį bendrąjį nuovargį [30]. Nustatyta, kad semestro pabaigoje, kai daugėja atsiskaitymų, abiturientų protinis nuovargis didėja [21]. Jį lemia kontrolinių darbų kiekio didėjimas, ilgesnė namų ruoša, miego trūkumas. Per didelis nuovargis tampa virškinimo trakto sutrikimų, miego sutrikimų, nugaros skausmo, padidėjusio jautrumo ir dirglumo, nerimo bei įtampos atsiradimo priežastimi.

Psichinės sveikatos blogėjimą patvirtina ir VPSC duomenys [118]. Ne Lietuvoje atliktuose tyrimuos taip pat rasta įrodymų, kad vyresniųjų klasių mokinių patiriamas stresas, nuolatinė įtampa ir nuovargis lemia somatinius ir psichinius sutrikimus [147].

Apibendrinant galima teigti, mokymosi, mokyklos kontekste abiturientai nuolat patiria psichoemocinės bei fizinės būklės blogėjimo riziką.

1.2.2. Nerimas dėl egzaminų, mokyklos baimė

Bendrąja prasme nerimas apibrėžiamas kaip negatyvi emocinio sujaudinimo būsena, nukreipta į susirūpinimą dėl ateities [159]. Jam būdingas grėsmės jausmas dėl galimo realaus ar įsivaizduojamo pavojaus [29, 142]. Tai — dažniausias paauglystei būdingas psichologinis sutrikimas [152]. Nerimas laikytinas patologišku, kai tampa sunkiai kontroliuojamas ir ima trukdyti kasdienei veiklai, pasireikšdamas galvos, kaulų ir raumenų skausmu, pykinimu, virškinimo sutrikimais, padidėjusiu širdies plakimu, prakaitavimu [152, 45]. Tiesa, lengvas nerimas turi teigiamą, mobilizuojantį poveikį, tačiau stipri jo išraiška neigiamai veikia ketinimų, veiklos rezultatus [45]. TLK-10 ligų klasifikatoriuje nerimas kaip simptomas siejamas su neuroziniais sutrikimais: fobiniais nerimo, panikos, obsesiniu kompulsiniu, generalizuotu nerimo, disociaciniais sutrikimais; nuotaikos sutrikimais: distimija, depresija; kai kuriais elgesio sindromais, susijusiais su fiziologiniais sutrikimais ir somatiniais veiksniais: valgymo, miego sutrikimais [29, 112]. I. Garcia, J. O’Neil (2020) paauglių patiriamam nerimui, vadovaudamiesi DSM-5 ligų klasifikatoriumi, būdingus vardija ir socialinį bei atsiskyrimo nerimą, agorafobiją, mutizmą, potrauminio streso sutrikimą. Šios tendencijos gali lemti socialinio mokymosi kompetencijų stoką, daryti neigiamą įtaką asmeninių santykių, akademinių pasiekimų kokybei [142].

Baimė — bijojimas dabarties momente vykstančių konkretaus turinio dalykų [29], pavyzdžiui, egzaminų, atsiskaitymų. Tai — reakcija į grėsmę ir pavojų saugumui sukeliančią priežastį, kurios raiška gali paliesti fiziologinius, kognityvinius, elgesio ir emocinius, socialinius aspektus [8]. Baimės išraiškas taip pat galima skirstyti į: 1) fiziologines (padažnėjęs širdies ritmas, prakaitavimas, silpnumas, nemiga, virškinimo trakto sutrikimai, rankų drebėjimas; 2) emocines (užvaldo nesaugumo, bejėgiškumo, pažeidžiamumo jausmai, liūdesys; 3) kognityvinės (mąstymo, dėmesio, atminties sutrikimai) [29].

Mokyklinė baimė — mokymosi, mokytojų, egzaminų, pasiekimų vertinimų, bendramokslių, konkurencijos, karjeros temų baimė ar nerimavimas dėl visų šių elementų kartu, o nerimas dėl egzaminų ar egzaminų baimė — mokyklinės baimės dalis [10, 8]. Egzaminų baimė — pagrindinė moksleivių mokyklinio nerimo ir įtampos priežastis [Kretschmann, 2000—cit. iš 8; 44] dėl jų sureikšminimo, laikymo esminiu mokyklinio gyvenimo tikslu, o aukštus įverčius — vienintele ir lemiama sėkmės visuomenėje galimybe [8]. Stipri egzaminų baimė gali stipriai susilpninti

kognityvinius įgūdžius — gebėjimą įsisavinti ir valdyti informaciją, gali sutrikti verbalinė, loginė, prasminė funkcija [107, 33]. A. Bagdonas (2009) mokyklos baimės analizėje išskiria edukacinius, psichologinius ir socialinius šios baimės indikatorius [8]. Edukaciniai — tai mokymosi motyvacijos ir kompetencijos stoka, blogi įverčiai, pamokų nelankymas, mokyklos neigimas, konfliktavimas ugdymo aplinkoje; psichologiniai — savivertės žemėjimas, savo asmenybės ir gebėjimų nuvertinimas, neigiamas požiūris į save, nuolatinis nuovargis ir įtampa; socialiniai — socialinių ryšių, bendravimo ir bendradarbiavimo kompetencijų mažėjimas, asocialus elgesys. Akivaizdu, kad baimės kontrolės kompetencijos stoka visybiškai paliečia asmenybės gyvenimo kokybę, lemia daugelio psichoemocinės būklės parametrų neigiamą dinamiką, apsunkina kelią į savęs atradimą. Anot minėto mokslininko, mokyklos baimė, įskaitant nerimą dėl egzaminų, provokuoja tokius nepageidautinus savijautos požymius: fiziologinius (didesnis širdies plakimas, prakaitavimas, silpnumo pojūtis, skrandžio skausmai); psichologinius kognityvinius (suvaržymas, dėmesio sunkumai, išsiblaškymas, atminties sutrikimai); edukacinius (minčių raiškos, loginio mąstymo sunkumai, savo klaidų neatpažinimas, užduočių nesupratimas); savivertės problemas (pesimistinė nuotaika, prislėgtumas, nepilnavertiškumas, vienatvė, noras verkti, sunkumai realiai vertinti ir spręsti situacijas) [8]. Analogiškos įžvalgos aptinkamos ir J.C.Cassady ir R.E. Johnson (2002) moksliniuose darbuose [135].

Nustatyta, kad artėjant egzaminams šie mokyklos baimės raiškos požymiai bei abiturientų abejonės egzaminų baimės įveikos strategijomis gali tendencingai didėti [8].

Stebima, jog valstybiniai brandos egzaminai (VBE), kaip socialinis, baimę ir nerimą keliantis reiškinys, turi reikšmingus neigiamus padarinius mokinių sveikatai. V. Juškelienė ir S. Ustilaitė (2010) nustatė, kad brandos egzaminų bijo 71,7 proc. (nuolat didėjantis rodiklis) moksleivių [45]. Nustatyta, kad dėl egzaminų nerimaujantiems moksleiviams labiau nei kitiems būdingi psichosomatiniai negalavimai, vaistų nuo galvos skausmo, įtampos bei nemigos vartojimas. Moksleivių teigimu, svarbiausios mokyklinio nerimo ir egzaminų baimės priežastys: informacijos valdymo, laiko planavimo kompetencijų stoka, kognityviniai mokymosi sunkumai, aukšti reikalavimai. Nustatyta, kad labiausiai mokyklos baimės būdingos ypač gerai besimokančioms, į aukštus tėvų lūkesčius orientuotoms abiturientėms [9]. Egzaminų baimę gali lemti tėvų elgesys — tiek jų reiklumas, tiek visiškas nesidomėjimas mokymusi bei pasiekimais [105].

A. Bagdono ir G. Merkio (2005) egzaminų baimės kokybiniame tyrime išskiriami 4 egzaminų baimės fenomeno dėmenys: 1) pasiruošimo egzaminams baimė; 2) egzaminų situacijos baimė; 3) egzaminų nesėkmės baimė; 4) egzaminų pasekmių arba ateities baimė [10, p. 98]. Šių tyrėjų teigimu, egzaminai, kaip neapibrėžta, į išbandymus orientuota situacija, apima „vertinimų, mokytojų, nežinomybės, nesėkmės, bejėgiškumo, grėsmės savivertei baimę“ [10, p. 98]. Moksleiviams daugiausia nerimo sukelia nežinomybė, ateities baimė, rizika nesulaukti paramos bei palankumo,

rizika patirti netikėtas situacijas ir sulaukti netikėtų užduočių egzaminų metu. Daugumai yra būdinga atsiskaitymo, patikros baimė, todėl egzaminus suvokia kaip nesaugumą bei atskirtį, o egzaminų sėkmę sieja su norimos ateities perspektyvomis [10, p. 99]. Šio tyrimo rezultatų duomenimis, 41 proc. moksleivių būdinga stipri egzaminų baimė, 33 proc. tiriamųjų baimė kyla tik pagalvojus apie egzaminus, 34 proc. moksleivių tiksi blogiausios egzaminų baigties, 31 proc. — prisipažino neįveikiantys egzaminų baimės.

S. Sugaudžio (2007) abiturientų baimės ir pažangumo ypatumų sąryšio tyrime [107] išskiriami mokyklos baimę provokuojantys veiksniai: 1) aplinkybės, kuriose moksleiviai abejoja savo mokymosi arba socialiniais įgūdžiais; 2) tikras ar tariamas moksleivių intelektinių kompetencijų deficitas; 3) grėsmę savivertei keliančios socialinio aspekto situacijos. Tyrimo autorius teigia, kad egzaminų baimė gali reikšti ir atsakomybės už savo nesėkmę ar apskritai mokyklinių situacijų vengimą; tuo tarpu silpna baimės kontrolė padeda siekti gailesčio ir paramos, o vidiniai baimės įtvirtinimo mechanizmai silpnina moksleivio savivertę [107]. Čia, aptariant pasiekimų baimę, akcentuojamos ne tik su mokymosi turiniu bei mokyklos aplinka susiję priežastys, bet ir tokios, kaip santykiai tarp bendraamžių (konkurencija, patyčios) ar nesaugaus prieraišumo nulemtas tėvų elgesys (emocinis šaltumas ir abejingumas) [107, 119]. A. Bagdono (2009) teigimu, „netinkamas auklėjimas yra pirminė mokyklos baimės atsiradimo priežastis“ [8, p.25], ir ją gali lemti pagrindinių vaiko poreikių nepatenkinimas, ugdymo stilius, kai nėra nustatytų taisyklių, vaikų lepinimas arba atvirkščiai — labai griežtas, žeminantis auklėjimo stilius, į pasiekimus nukreiptas auklėjimo stilius, perfekcionistinis auklėjimas, itin aukšti tėvų lūkesčiai, kontroliavimas, vaiko savarankiškumo atėmimas, paramos trūkumas [8].

A. Pocienė (2020) egzaminų streso, paauglių tapatumo ir nerimo sąsajų tyrime [93] daro išvadas, kad kuo vyresni mokiniai, tuo labiau egzaminų situaciją vertina ir reaguoja kaip į grėsmę savo ateičiai, tačiau pažangesni mokiniai dėl egzaminų patiria mažesnį stresą, o asmens tapatumo branda lemia adaptyvesnę streso įveiką [93]. Mokslininkės teigimu, egzaminų, akademinės srities nerimas yra susiję ir ilgainiui perauga į bendrą nerimą, kuris trukdo asmens tapatumo raidai. Todėl paaugliai, neprisiimantys atsakomybės už savo vertybių ir tikslų puoselėjimą, yra linkę formuoti neigiamas nuostatas, ir tai siejama su žemesne saviverte, neefektyviu saviveiksmingumu, neefektyviomis streso įveikos strategijomis, dažnomis emocinėmis iškrovomis ir gynybiška laikysena. Tai sietina ir su kitų tyrėjų įžvalgomis [44], išryškinančiomis kitas svarbias abiturientams būdingas problemas: nepakankamus gyvenimo įgūdžius, problemų ir konfliktų sprendimo kompetencijų ribotumą.

V. Čigrin (2014) teigimu, kompetencija pažinti ir valdyti emocijas — asmenybės bruožų priežastis bei pasekmes — padeda įveikti egzaminų baimę ir mokyklos nerimą apskritai, lemia

aukštesnius pasiekimus [23]. Šis autorius teigia, kad patiriant egzaminų nerimą svarbu nukreipti dėmesį į pozityvius asmenybinius aspektus, akcentuoti pozityvius resursus.

Psichologas R. S. Lazarus (1993) akcentuoja kognityvinį stresinės situacijos nustatymą, kurio metu vertinama, koks gali būti stresinio įvykio poveikis bei koks streso įveikos modelis labiausiai tiktų tam stresui neutralizuoti [153]. Netinkami streso raiškos modeliai pasireiškia pykčiu, agresija, agresyviu elgesiu, užsisklendimu, žalingų įpročių praktika. Egzaminų nerimas, baimė, gali pasireikšti destrukciniu elgesiu, agresija, priešiškumu, giliu kaltės jausmu [93]. Mokslininkas išskiria du streso įveikos būdus: sutelkiant dėmesį į problemą bei sutelkiant dėmesį į emocijas [153]:

1) Būdas, kai streso įveika orientuota į problemą, vadinamas adaptyviu; būdingas tiems, kurie stresinę situaciją priima kaip keistiną ar kontroliuojamą. Šiuo būdu stresas įveikiamas įsisąmoninant problemą, sukuriant ir taikant optimalią strategiją pakeisti pakeičiamus dalykus aplinkoje, vidines nuostatas arba ir vieną, ir kitą.

2) Į emocijas nukreiptas streso įveikos būdas būdingas tiems, kurie stresinę situaciją laiko nekeičiama. Čia pasireiškia toks elgesys, kaip socialinio palaikymo paieška, atsiribojimas nuo situacijos, kaltinimas, situacijos reikšmės sumažinimas, gausi emocijų raiška, meditavimas. Tiesa, bandant išgyventi stresinę situaciją šis būdas turi tendenciją virsti neadaptyviu ir reikštis problemos pervertinimu arba ignoravimu, daugiau laiko skirti miegui, piktnaudžiauti alkoholiu ar psichotropinėmis medžiagomis. Teigiama, kad šis būdas sietinas su prastesne emocine sveikata, nusivylimo jausmu, gali lemti depresiškumą, išprovokuoti valgymo sutrikimus.

I. Stonienė (2009) streso įveikimo strategijų, mokykloje patiriamos įtampos bei emocinės savijautos sąsajų tyrime [105] teigia, jog moksleivių, kuriems būdingos mažiau adaptyvios streso įveikimo strategijos, akademiniai pasiekimai prastesni. Stebima raiški mokyklinio nerimo tendencija tiesiogiai siejama su nepakankamomis streso įveikos kompetencijos ir gali būti laikoma prastos socialinės integracijos rodikliu. Neįveiktos su mokykla susietos baimės vėliau tampa netinkamų elgesio modelių, žemos savivertės pagrindu, turi įtakos tolimesnei asmens veiklos, santykių kokybei [8]. Efektyvi baimių įveika galima tik plečiant kognityvines (pažintines) funkcijas: pastovus bendravimo ir bendradarbiavimo mokymasis, tiesi akistata su baimę keliančiomis situacijomis, jų analizė [Kretschmann, 2000—cit. iš 8], pasitelkiant šeimos palaikymą, socedukacines priemones, psichologinę pagalbą ar medicininę intervenciją [Klippert, 2006, Singer 2005—cit. iš 8].

Apibendrinant galima teigti, kad nerimas dėl egzaminų ar egzaminų baimė negali būti vertinami vienpusiškai: šį fenomeną lemia ne tik ugdymo kontekstui, socialinei aplinkai būdingi, bet ir mokinių asmeniniai, paauglystei svarbūs raidos bei tapatumo reiškiniai, ugdymo šeimoje modeliai [93, 10]. Mokyklos baimės veiksniai reiškiasi mokykloje, šeimoje, socialinėje aplinkoje, siejami „su visiais žmogaus gyvenimo etapais bei amžiaus tarpsniais, mokymosi ir veiklos aplinkomis, bendravimu ir

karjeros pasirinkimu“ [8, p. 139]. Situacinio streso — nerimo dėl egzaminų valdymo kompetencijos trūkumas ne tik daro stiprią įtaką XII klasės mokinių psichoemocinę būklei, bet gali tapti lemiamu sunkumu priimant svarbius sprendimus gyvenimo kokybės konstravimui.

1.2.3. Paauglystė

XII klasės mokinių psichoemocinė būklė neatsiejama nuo vėlyvajai paauglystei būdingų reiškinių. Raidos psichologijos ekspertai teigia, kad tik sulaukus 21–27 metų galutinai susiformuoja daugelis asmenybės savybių, taigi 18–19 metų jaunuolis dar nėra suaugusysis [126]. Šis amžius (~18 m.) pagal socialinę periodizaciją dar priskiriamas paauglystės amžiui, pagal biologinę – brendimo baigmės etapui, kai vienu metu realizuojamos ir vaiko, ir suaugusiojo žmogaus programos [75], keliančios fiziologinius bei psichologinius iššūkius. Anot V. Juškelienės, S. Ustilaitės, R. Proškuvienės, J. Kalibato ir S. Naudžiūtės (2006), socialinėje aplinkoje jaunuoliui tenka susidurti ir su ugdymo proceso sunkumais, ir su profesinio, moralinio, religinio, lytinio pasirinkimo iššūkiais [44]. Tokiame kontekste jaunuolis, kuris stokoja gerų mokymosi, bendravimo, laiko planavimo, dienotvarkės organizavimo, informacijos valdymo, sveikos gyvensenos įgūdžių, rizikuoja patirti daugiau ir fizinės, ir psichikos sveikatos problemų [44]. Dėl to ryškėja emocinis nestabilumas, destruktyvus elgesys, nemokėjimas atsispirti žalingiems įpročiams, suicidinės tendencijos.

Paauglystės raidos metu vykstančių pokyčių psichologinių modelių priežastis aiškina įvairios teorijos: biogenetinė, psichoanalizės, analitinė, kognityvinė, kultūrinė antropologinė ir kt.

Remiantis kognityvine J. Piaget raidos teorija, jei paauglys iki 18 metų turi įveikti fizinio ir emocinio brendimo, integracijos į bendraamžių grupes, draugystės su priešinga lytimi formavimo iššūkius, tai nuo 18 metų jaunuoliui iššūkiu tampa autonomiškumo, lyties, profesinio identiteto, vertybinės sistemos įtvirtinimo temos, kokybiškai išsprendžiamos pritaikant kognityvinių gebėjimų kompetencijas [126]. Esmine raidos ašimi tampa identiteto arba individualios tapatybės, socialinių vaidmenų paieška.

Paauglystės procesai reikšmingai nagrinėti klasikinės psichoanalizės paradigmoje, kur gausiausias — psichoanalitikų S. ir A. Freud bei E. Erikson indėlis [46, 115]. S. Freud kaip esminę paauglystės užduotį įvardija ID, Ego ir Superego asmenybės dalių balansą. A. Freud teorijoje paauglystėje vykstančių sudėtingų psichinių procesų vyksmas aiškinamas ganėtinai stipraus Id bei silpno Ego konfliktu [Freud, 1966—cit. iš 46]. E. Erikson teorijoje paauglystės reiškiniai aiškinami tapatumo krizės kontekste. Šioje teorijoje paauglio abejonės ir nepasitikėjimas savo įgūdžiais, savivertės svyravimai, autonomiškumas, nerimas dėl išvaizdos, abejonės dėl ateities — poreikio

suformuoti integruotą savęs vaizdą veiksniai [46, 126]. E. Erikson apibrėžiamas identitetas arba tapatumas siejamas su individo poreikiu išlikti savimi [115]. 18–19 metų jaunuoliai iš visų iki šiol sukauptų patirčių bei žinių formuoja savo identitetą, mokosi suvokti save kaip asmenybę, jos vaizdą, vietą ir santykį su aplinka, formuoja vertybių sistemą. Šiais prieštaringos informaci jos laikais ryškėja tendencija identiteto paieškos sunkumams — galimybių pasiūlos gausoje bei greitėjančiuose technologijų bei socialinių įpročių procesuose paauglio identifikacija bei apsisprendimas dėl pasirinkimų tampa iššūkiu ir virsta identiteto krize, kuri gali pasireikšti nesugebėjimu suprasti savo norus, apsispręsti dėl tolimesnės veiklos, netinkamu elgesiu bei priklausomybėmis [87]. Identiteto neformuojantis paauglys nepasitiki savimi, jam būdinga vaidmenų difuzija, asmeninė sumaištis, vienpusiškos veiklos pasirinkimas, savidestrukcija, suicidiniai polinkiai. Sėkmingu atveju jaunuolis, kuris suvokia savo tapatumą, jaučia saugumą dėl ateities, pasitiki savimi, išvengia elgesio bei emocinių sunkumų [126]. Tapatumas suformuojamas tik asmeninėmis, aiškiomis vertybėmis pagrįstomis paauglio jėgomis. Sėkmingam tapatybės formavimuisi būtinas nuolatinis jaunuolio pasiekimų pripažinimas, savarankiškumo įtvirtinimas, savo ideologijos kūrimas [126].

Ego psichologijoje reikšminga ir psichoanalitiko P. Blos teorija, akcentuojanti paauglio atsiskyrimą nuo tėvų bei savo tapatumo, atsakymo į klausimą „Koks aš esu?“ paieškas [46]. Paauglystės pabaigoje tikimasi visų psichikos darinių stabilizacijos, sąlygojančios socialinę integraciją, emocinį stabilumą, veiksmų pagrįstumą, optimalią savigarbą. Šiuo metu patiriama krizė gali sutrikdyti paauglio integracines funkcijas, išprovokuoti adaptacijos sunkumus, gynybinių mechanizmų formavimąsi, psichinius sutrikimus [Blos, 1962, cit. iš 46]. V. Kalpokienė (2005) paauglių raidos ego psichologijos požiūriu apžvalgoje išskiria, kad kuo brandesnis Ego lygmuo, tuo mažiau naudojami gynybiniai mechanizmai, kurie įprastai gali reikštis elgesio ir emociniais sunkumais [46]. Anot V. Kalpokienės (2005) ir A. Vaičiulienės (2004), tapatumo raidą, brandą, savivertės lygį lemia tėvų savybės, santykių su bendraamžiais kokybė, prieraišumo tipas [46, 114]. Įrodyta, kad

darniose šeimose, lyginant su socialinės rizikos šeimomis, paaugliai efektyviau formuoja identitetą, ateities tikslus, aiškiau suvokia save, pasižymi stipresne vertybių sistema, suformuota gyvenimo krypties koncepcija [18]. Nuo tinkamai suformuoto identiteto tiesiogiai priklauso paauglio psichikos sveikata. Brandus tapatumas siejamas su mažesniu paauglių psichosomatinių ir neurotinių simptomų išreikštumu, mažesniais nerimastingumo, polinkio į nerimastingumą, depresiją ir savižudybę požymiais, didesne psichologine gerove, aukštesniu savęs vertinimu, geresniu emociniu prisitaikymu bei didesniu emociniu stabilumu“, o taip pat jis lemia kokybiškesnius santykius su tėvais ir bendraamžiais [49, 168]. Anot A. Vaičiulienės (1999), tai, kaip jaunuolis save vertina, suvokia savo reikšmingumą ir unikalumą, ilgainiui nulemia jo ateities kokybę [115].

Identiteto formavimosi raidą paaiškina raidos psichologo J. E. Marcia modelis, išskiriantis 4 tapatumo raidos vystymosi kategorijas: 1) Tapatumo sumaištis, pasireiškianti menkomis sprendimų, tikslų išsikėlimo, motyvacijos kompetencijomis; 2) Išankstinio sprendimo būsena, kuriai būdingas polinkis prisitaikyti, įtikti, atsakomybės vengimas, ribotas lankstumas priimant sprendimus ir keliant tikslus; 3) Moratoriumas, kurio metu paauglys esmiškai patiria tapatumo krizę, bet yra atviras naujoms patirtims, ieško atsakymų į prieštaringus asmenybės formavimosi klausimus; 4) Pasiekto tapatumo būsena, kai jaunuolis jaučiasi apsisprendęs įvairiose gyvenimo srityse, geba prisiimti atsakomybę, vadovaujasi susiformavusia vertybių sistema, kontroliuoja emocijas bei elgesį [126, 93].

18–19 metų jaunuolis keliauja ar baigia keliauti per moratoriumo etapą ir, atlikdamas reikšmingus pasirinkimus bei įgyvendindamas pasirinktus tikslus bei vertybes, pereina į pasiekto tapatumo būseną. Aukštesnė tapatumo būsena siejama su nepriklausomybe, aktyvumu, orientacija į save, smalsumu savižinai, savigarba, saviraiška, laiko kompetencija, gebėjimu adekvačiai rizikuoti, artimai bendrauti. Anot Vaičiulienės, brandesnės tapatumo būsenos jaunuoliai pasižymi savikontrole, autonomiškumu, mažiau brandūs turi išreikštesnį poreikį kontrolei iš išorės [115]. Kokybiška paauglystės pabaiga — „tam tikros moralės, orientuotos į altruizmą ir į sąžinę, įgijimas“ [91, p. 93].

Fenomenologinės krypties psichologas C. Rogers (2005) žmogaus raidą vertino kaip veiklios, įsigalinančios asmenybės tapsmo procesą. Jis akcentavo individualaus tapatumo jausmą, kuris leidžia maksimaliai patirti save, tapti veikiančia asmenybe, ir išskyrė šias esmines asmenybės struktūras: 1) asmenybė kaip patyrimų erdvė; 2) asmenybė kaip organizmas; 3) asmenybė kaip įsisąmonintas AŠ [99]. Šis savęs tapsmo ir įsigalinimo procesas aktualus identifikacinio vaidmens suaugusiųjų pasaulyje ieškančiam paaugliui [104]. Jo sėkmė priklauso nuo paauglio asmeninės motyvacijos būti atviram patirčiai, unikalios vertybių sistemos susiformavimo, savęs suvokimo kaip proceso, o ne statiško tarpsmo, pasitikėjimo savo jėgomis, gebėjimo prisiimti atsakomybę [99, 126]. C. Rogers koncepcijoje savęs aktualizacija — asmenybės raidos varomoji jėga. Žmogus bręsta, kai yra atviras pojūčių, jausmų ir proto patirtims, kai į šias patirtis geba integruoti savąjį AŠ [91]. Savęs aktualizavimo kontekste formuojasi poreikių sistema, kurioje akcentuojami pozityvaus įvertinimo, pagarbos ir teigiamos savivertės, savigarbos poreikiai [126].

Apibendrinant galima teigti, kad abiturientai susiduria su vyresniųjų paauglių raidos etapui būdingu tapatumo formavimo bei identifikacijos proceso užbaigimo būtinumu. Jei iki šio etapo jaunuolis atėjo lydimas psichoemocinių kompetencijų stokos, palaikymo trūkumo, socialinių, auklėjimo sunkumų, šio raidos etapo įveika tampa problemiška, kelia grėsmę psichoemocinei jaunuolio brandai, savivokai, sveikatai, atsiranda kasdienių situacijų įveikos, atsakomybės reikalaujančių sprendimų priėmimo sunkumų rizika. Sklandžią paauglių adaptaciją į suaugusiųjų pasaulį lemia savižinos, savimotyvacijos, vertybių formavimo, įsigalinimo gebėjimų ugdymas.

1.2.4. Savivertė

Savivertė, savęs vertinimas — „tai savęs paties, savo galimybių, savybių ir vietos tarp kitų žmonių vertinimas“ [4, p. 43]. Nuomonė ir jausmai apie save, savo paties savivaizdžio suvokimas ir vertinimas — būtinas asmens tapatumo formavimosi aspektas. Savivertė tiesiogiai siejama su savigarba — pagarbos pačiam sau, pasitikėjimo savimi jausmu [4].

G. Valicko (1991) teigimu, savigarbą atitinka terminas „Aš vaizdas“, o savęs vertinimas — „Aš vaizdo“ funkciją. Savęs vertinimo proceso metu vyksta savianalizė, lyginimasis su tam tikrais etalonais, normomis, idealais, tikrinamas elgesio bei mąstymo modelių tikslumas [117]. Savivertė formuojasi nuo gimimo, glūdi limbinėje sistemoje nuostatų ar įsitikinimų apie save pavidalu [117]. Savivertės formavimuisi lemiamą įtaką daro tėvų vertinimas vaikui augant ir tarpusavio santykių modeliai, šeimoje puoselėjamų vertybių samprata, aplinkinių pritarimas, teigiamas atgalinis ryšys. Savęs vertinimas suprantamas kaip savo bruožų arba savo būsenų vertinimas [4]. Tai — kintantis parametras, ir jo vientisumas priklauso nuo savęs pažinimo, identiteto brandos: vertinant save skirtingose konkrečiose situacijose savivertės amplitudė gali svyruoti, tačiau daug svarbiau, kad asmenybės vertinimas vyktų holistiškai, kad kritiniu metu žmogus gebėtų susitelkti ties savo stipriosiomis kompetencijomis, teigiamomis AŠ vaizdo savybėmis [4]. V.Valatkaitė (2007) nustatė reikšmingas sąsajas tarp tapatumo ir savęs vertinimo: kuo tapatumas brandesnis, tuo jaunuolio savivertė aukštesnė, ir atvirkščiai — kuo savęs vertinimas žemesnis, tuo paaugliams labiau būdingos difuzijos bei išankstinio sprendimo būsenos [116].

Anot J. Almonaitienės, D. Antinienės, R. Lekavičienės ir kitų mokslininkų (2005), aukšta savivertė tiesiogiai siejama su geresniu savęs pažinimu [4]. G. Valickas (1991) savęs vertinimą skiria į: 1) adekvatų, 2) neadekvatų: neadekvačiai aukštą arba žemą [117]. Adekvačiai save vertinantys jaunuoliai adaptyvesni, labiau pasitiki savimi ir savo sprendimais, yra atsparūs kritikai, spaudimui ir manipuliacijoms, efektyviau susidoroja su iššūkiais. Jie vertina savo pasiekimus, nemenkina savęs nesėkmės atveju, yra atviri, empatiški, geba prisiimti atsakomybę, pasimokyti iš savo klaidų, dažniau patiria laimės jausmą, geba palaikyti kokybiškus tarpusavio santykius, kritinėse situacijose rasti resursų asmeniniam tobulėjimui. Save pervertinantys pasižymi pretenzingumu, maksimalizmu, stokoja savikritikos, sunkiai pasiekia pasitenkinimo būseną, nesuvokia savo klaidų, jiems būdingas aplinkinių kaltinimas. Žemai save vertinantys menkai pažįsta save, abejoja savimi, patiria rizikos, kritikos ir nepritarimo baimę, bendravimo sunkumus, pažeidžiamumą, bejėgiškumą, izoliaciją, jiems būdingas gynybiškumas, pesimizmas, nepasitikėjimas aplinkiniais, motyvacijos trūkumas. Žema savivertė gali tapti alkoholizmo, narkomanijos, prostitucijos, nusikalstamumo, dažnų gyvenimo sunkumų priežastimi [4, 57, 75, 117]. R. Žukauskienė (2012) teigia, kad žema savivertė būdingesnė į depresiją bei suicidinį

elgesį linkusiems paaugliams [126]. Neadekvatus savęs vertinimas siejamas su per mažu savęs pažinimu ir komplikuoja asmenybės brandos raidą, gali lemti darbinės veiklos rezultatus [117], taigi ir akademinius pasiekimus bei VBE įverčius.

Paauglystės laikotarpiu kinta psichologinių poreikių dinamika. Šalia A. Maslow (2009) įvardijamų bazinių fiziologinių ir saugumo poreikių, stiprėja meilės ir priklausomybės, savigarbos ir pagarbos poreikiai. Jei poreikiai nepatenkinami, asmenybė raida trinka [71]. Šiems naujai augantiems poreikiams užtikrinti ir formuoti kokybiškas gairės aukštesniems savirealizacijos poreikiams, mokymosi aplinkoje turi būti sudarytos emociškai saugios aplinkos sąlygos, paauglys turi patirti kokybišką bendravimą ir bendradarbiavimą tiek su šeimos nariais, tiek su mokytojais ir bendraamžiais, turi jaustis priimamas, palaikomas, svarbus, gerbiamas ir pakankamas toks, koks yra. Žema saviverte pasižymi tie asmenys, kurių šeimoms būdingi konfliktai, agresija, bausmių taikymas [8].

R. Lekavičienės ir D. Antinienės (2015) Lietuvoje atlikto tyrimo jaunimo imtyje duomenimis, nustatytas statistiškai reikšmingas ryšys tarp savivertės ir EI gebėjimų: tarpasmeninių, adaptacinių, streso įveikos, emocijų kontrolės kompetencijos [57]. Mokslininkės konstatuoja, kad teigiamai save vertinantys asmenys „sudėtingas, su emocijomis susijusias situacijas sprendžia geriau ir, atvirkščiai, prasčiau save vertinantys asmenys šias situacijas sprendžia blogiau“ [57, p. 188]. A. Palujanskienės (2003) tyrime nustatyta, kad vyresniųjų mokinių savijauta susijusi su saviverte, o savęs vertinimas priklauso nuo lyties: vaikinai linkę vertinti save geriau nei merginos — vaikinai linkę save pervertinti, o merginos — nuvertinti; adekvačiai save vertina 32,6 proc. vaikinų ir 45,7 proc. merginų. Neadekvatų savęs vertinimą lemia suformuotos vertybių sistemos kokybė ir tapatumo branda [82]. D. Bočkienė (2008) savo tyrime įrodė, kad esant geresniam savęs vertinimui, mažėja nerimastingumas, o tokią dinamiką gali lemti terapinio poveikio intervencija [16]. Š. Kaušylaitės (2009) tyrimo duomenimis, žemą savęs vertinimą lemia deformuoti ar nepakankami socialiniai ryšiai, o teigiamas savęs vertinimas stiprina pasitikėjimą savimi, atlieka lemiamą vaidmenį formuojantis visavertei brandai ir saviraiškai [47]. I. Rubikienės (2009) abiturientų emocinės savijautos sąsajų su socialiniu palaikymu bei savęs vertinimu tyrime nustatyta, jog aukštesnis socialinis palaikymas statistiškai reikšmingai lemia aukštesnę abiturientų savivertę, mažesnį nerimastingumo, depresiškumo ir streso lygį [100].

Panašūs rezultatai dėl savivertės skirtumo skirtingų lyčių paauglių imtyje matyti M. Minev, B. Petrovos, K. Minevos, M. Petkovos, R. Strebkovos (2018) tyrime [160]: įrodyta, kad vaikinai save vertina geriau nei merginos. V. R. Wilburn, D. E. Smith (2005) tyrime minima neigiama koreliacija tarp abiturientų aukštos savivertės, bei lėtinio streso, suicidinių minčių: kuo savivertė aukštesnė, tuo streso patyrimas bei jam būdingų suicidinių minčių mažiau [174]. M. Masselnik, E. Van Roekel, A. Oldehinkel (2018) tyrimas patvirtino žemos savivertės ryšį su depresyvumo simptomų, depresijos rizika bei išskyrė terapiją, kaip efektyvią intervenciją tai rizikai sumažinti [158]. A. Fathi-Ashtiani, J.

Ejei, M. K. Khodapanahi ir H. Tarkhorani (2007) tyrime įrodyta, kad geresnis paauglių savęs pažinimas ir suvokimas sietinas su geresniu savęs vertinimu bei aukštesniais akademiniais pasiekimais; ir atvirkščiai — kuo mažesnė savivoka ir savivertė, tuo paaugliams būdingesnė depresijos rizika bei žemesni akademiniai pasiekimai [138]. G. K. Tiwari (2011) tyrime įrodytas savivokos, akademinės savivertės ir akademinių pasiekimų ryšys bei psichologinės – socialinės paramos svarba šių parametrų vertei [170].

Apibendrinant savivertės lygmuo yra reikšmingas XII klasės mokinių psichoemocinei būklei abitūros laikotarpio metu, nerimo dėl egzaminų, mokyklos ir mokymosi baimės įveikos sėkmei, gali lemti VBE rezultatus. Adekvati savivertė formuojasi raidos procese ir gali būti laikoma brandos, gilios savižinos, geros psichoemocinės būklės indikatoriumi.

1.2.5. Elgesio ir emocijų sunkumai

Elgesio ir emocijų sunkumai — „sutrikimo lygio nesiekiantys elgesio ar emocijų požymiai, trukdantys asmens socializacijai ir saviraiškai“ [15, p.2]. Jie pastebimi tik tam tikrose situacijose, būna laikini, juos galima įveikti teikiant kokybišką pagalbą. Elgesio sunkumų išraiška — agresyvus, įžūlus, provokuojamas, netinkamas elgesys; emocijų sunkumai gali reikštis staigiais emocijų pokyčiais, žema saviverte, nerimu, susirūpinimu, baimėmis. Elgesio ir emocijų sunkumai skiriasi nuo elgesio ir emocijų sutrikimų reakcija į poveikį. Sutrikimai reiškiasi nuolatos, nepasiduoda korekcijai. Elgesio ir emocijų sunkumai dažniausiai yra laikina, tikėtina reakcija į stresinę situaciją. Elgesio ir emocijų sunkumu lemia šie veiksniai: 1) biologiniai sutrikimai ar ligos; 2) probleminiai santykiai šeimoje, kai vaikas nuolat patiria frustraciją dėl artimo ryšio, dėmesio stokos, smurto, kintančių reikalavimų, nesaugumo; 3) neigiamos patirtys mokykloje — patyčios, neadekvačių reikalavimų, taisyklių patirtis, priėmimo, pripažinimo, jautrumo asmenybei stoka, nuvertinimas, netinkami elgesio modeliai; 4) neigiama kultūrinė ar socialinė įtaka — silpnas atsparumas toksiškai informacijai, nepriteklius, smurtą bei žalingus įpročius toleruojanti aplinka [15].

Elgesio ir emocijų sunkumai neatsiejami nuo integruoto požiūrio apie jų raidą ir priežastis, todėl kai kuriuose į ugdymą ir poreikius orientuotuose šaltiniuose terminas „sunkumai“ diferencijuojamas į negalę, sutrikimus ir sunkumus [12]. Šio tyrimo žvilgsnis nukreiptas į sunkumus, kuriuos sukelia ne medicininės priežastys ar raidos sutrikimai, o nepatogūs, stresą keliantys aplinkybių iššūkiai, laikinos krizės, kultūriniai, socialiniai ar ekonominiai faktoriai. Kai kurie sunkumų išreikštumo požymiai sutampa su sutrikimų požymiais, juos aptarsiu bendrai, turint omenyje, kad sunkumai gali būti koreguojami, o sutrikimai priskiriami psichopatologijai.

Pastebint, kad paaugliui nesiseka konstruoti savo identiteto, racionaliai projektuoti savo ateities, kurti kokybiškų socialinių ryšių, konstruktyviai įveikti stresą keliančias situacijas, galima kelti prielaidą apie patiriamus elgesio ir emocinius sunkumus ar net sutrikimus.

Elgesio ir emocijų sunkumai skirstomi į: 1) aktyvumo ir dėmesio (ADS); 2) elgesio (opozicinį neklusnumą bei asocialų elgesį); 3) emocijų (nerimo ir nuotaikos spektro) [12].

ADS sunkumai trikdo kasdienį, akademinį, socialinį funkcionavimą [Kerig, Ludlow, Wenar, 2012—cit. iš 12] ir pasireiškia padidėjusiu aktyvumu, impulsyvumu, nedėmesingumu. ADS pagal išreikšto požymius skirstomi į dominuojančio nedėmesingumo tipą, hiperaktyvumo — impulsyvumo tipą bei mišrų tipą [12, 112]. Paaugliams būdingiausias išryškėjęs nedėmesingumas (40–50 proc. visų ADS atvejų), apimantis dėmesio sutelktumo sunkumus, atrankinio dėmesio stoką, užmaršumą, išsiblaškymą, atsiribojimą, apatiją, pasyvumą, motyvacijos trūkumą. Dėl jo ilgainiui atsiranda ilgalaikių akademinių, emocinių ir socialinių bei adaptacijos sunkumų, menksta savivertė ir pasitenkinimas gyvenimu, ryškėja nerimastingumo ir depresiškumo rizika [12].

Emociniai sunkumai, apimantys nerimastingumą, depresiškumą, uždarumą, atsiribojimą bei juos lydinčius somatinius skundus apibendrinami kaip internalumas, į save nukreipti sunkumai; eksternalumo terminas naudojamas elgesio sunkumams apibrėžti, turint omenyje agresyvų ar destruktyvų į išorę nukreiptą elgesį [36, 127]. Bendriesiems psichoemociniams sunkumams priskirtini socialiniai, dėmesio bei mąstymo sunkumai [127]. Tarp jų stebimas glaudus ryšys [67, 70, 127]. O.Malinauskienės ir R. Žukauskienės tyrimo duomenimis, paauglių elgesio ir emociniai sunkumai — nerimastingumas, depresiškumas, somatiniai skundai, užsisklendimas bei probleminis elgesys — tarpusavyje susiję: „kuo paauglys depresiškesnis, tuo labiau užsisklendęs, tuo daugiau turi somatinių skundų ir tuo labiau pasižymi agresyviu ir delinkventiniu elgesiu“ [67, p. 28].

Remiantis A. H. Maslow teorija (2009), psichologinė sveikata tiesiogiai susijusi su pamatinių poreikių patenkinimu. Psichologo teigimu, „blogo nuojauta, baimė, nerimas, įtampa, nervingumas, nerimastavimas — tai vis apvilto saugumo poreikio padariniai“ [71, p. 99]; poreikių frustracija lemia psichopatologiją, o jų patenkinimas, atvirkščiai, — sklandžią asmenybės raidą, kokybišką identiteto, tapatumo formavimąsi [71]. Tyrinėjant paauglių elgesį, nustatyta, kad konfliktiškumas, kaip elgesio sunkumas, taip pat yra nulemtas saugumo poreikio frustracijos. Teigiama, kad vis tik dažniausia paauglių agresyvaus elgesio raiškos priežastis — tėvų elgesys, neišpildantis paauglių pripažinimo, saugumo, afiliacijos poreikių. Nustatyta, kad dažnas paauglys jaučiasi nesuprantamas suaugusiųjų, pasigenda empatijos, jautrumo, emocinio palaikymo, norų ir siekių paisymo [24, 33].

1.2.5.1. Emocijų sunkumai

Mokymosi aplinkoje emocijų sunkumai stebimi kaip nerimas dėl savo elgesio, mokslų, namų darbų, egzaminų, ateities; įprastos veiklos vengimas, liūdesys, nelaimingumas, irzlumas, jautrumas, ankstesnio susidomėjimo praradimas, nuovargis ir įtampa. Dažna jų raiška trikdo mokymosi veiklą, socialines kompetencijas [60]. Emocinius sunkumus patiriantieji pasižymi socialiniu suvaržymu, drovumu, nerimastingumu. Funkciniu aspektu emociniai sunkumai gali būti skirstomi pagal tokius požymius: 1) kokybiškų santykių formavimo ir palaikymo kompetencijos stoka; 2) neadekvati emocinė raiška įprastose situacijose; 3) pastovus nelaimingumas ir depresiškumas; 4) dažni somatiniai skundai ir baimės dėl asmeninių ar mokymosi iššūkių [12]. Emocinių sunkumus dažniausia lemia genetiniai veiksniai, prieraišumo modelių ypatybės, vaikystės traumos, stresas, neigiama motinos jautrumo charakteristika, vaiko drovumas, negatyvus emocionalumas, baimingumas [12].

Emocijų sunkumai skiriami į nerimo spektro ir nuotaikos spektro sunkumus bei sutrikimus [60]. Pastebėta, kad nerimo sunkumai būdingi vaikystės ir ankstyvos paauglystės periodui, o nuotaikos — vėlyvajai paauglystei bei jos baigmės etapui [11]. Nerimastingumas ir depresiškumas gali apsunkinti tapatumo formavimosi procesą [Crocetti at al, 2009—cit. iš 125].

Nerimo spektro sunkumams būdingas susirūpinimas, nerimas, intensyvios baimės, įtakojantys veiklą mokykloje bei mokymąsi. Stiprėjant ir dažnėjant būdingiems požymiams, nerimo spektro sunkumai gali psichopatologiniais, TLK-10 apibrėžtais sutrikimais [60]. Nerimo sunkumų turinčių paauglių žemesni akademiniai pasiekimai, siauresnis draugų ir užklasinės veiklos ratas, būdingas pamokų vengimas bet atsakinėjimas jų metu, polinkis priklausyti nuo kitų [12].

Nuotaikos spektro sunkumams būdingi emocijų pokyčiai, liūdesys, žemas savęs vertinimas ir mąstymo klampumas, motyvacijos stoka ankstesnėmis veiklomis ir mokymuisi. Šiam sunkumų pogrupiui yra rizika peraugti į depresijos ir distimijos sutrikimus [60]. Depresiškumo fone pastebimi ir somatiniai nusiskundimai, miego, mitybos, tuštinimo sutrikimai [12].

Nustatyta, kad paauglių depresijos simptomai bei savivertė priklauso nuo lyties: merginų imtyje depresijos simptomų parametrai aukštesni, o savivertės — žemesni. Taip pat įrodyta, kad paauglių depresijos simptomai neigiamai koreliuoja su saviverte, kuri, patiriant tėvų atstūmimą, gali lemti depresijos simptomatiką [67, 66]. Nerimastingumas, depresiškumas bei juos lydintys somatiniai skundai paauglystės raidoje turi tendenciją stiprėti, jų fone padidėja savižalos, savižudiško elgesio tikimybė [12].

Tiriant jaunimą amžiaus grupėje iki 20 metų, 5,9 proc. besimokančiųjų būdingi ryškūs depresijos požymiai, polinkis į depresija būdingas 47,4 proc. jaunuolių; ryškus nerimas būdingas 33,5