Arvydas Raskilas Kauno regiono mokinių laisvalaikio fizinis aktyvumas ir susiję veiksniai

Visuomenės sveikatos fakultetas Profilaktinės medicinos katedra

Arvydas Raskilas

Kauno regiono mokinių laisvalaikio fizinis aktyvumas ir susiję veiksniai

(Visuomenės sveikata)

Mokslinis vadovas

prof. habil. dr. Apolinaras Zaborskis

Santrauka

KAUNO REGIONO MOKINIŲ LAISVALAIKIO FIZINIS AKTYVUMAS IR SUSIJĘ VEIKSNIAI

Arvydas Raskilas

Mokslinis vadovas prof. habil. dr. Apolinaras Zaborskis.

Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Profilaktinės medicinos katedra. Kaunas; 2011. 64.

Darbo tikslas. Ištirti Kauno regiono mokinių laisvalaikio fizinį aktyvumą susijusius

veiksnius.

Uţdaviniai. 1. Įvertinti mokinių fizinį aktyvumą priklausomai nuo lyties, amţiaus ir

gyvenamosios vietos; 2. Išanalizuoti mokinių fizinio aktyvumo sąsajas su individo ir socialiniais veiksniais; 3. Išanalizuoti mokinių fizinio aktyvumo sąsajas su mokyklos aplinkos veiksniai.

Tyrimo metodika. Tyrimo populiacija – Kauno regiono 11-15 metų mokiniai. Tyrimas buvo

atliktas 2010 m. kovo – geguţės mėn. dalyvaujant PSO tarptautiniame HBSC (angl. Health

Behavior in School – Aged Children) tyrime. Mokinių ir direktorių apklausai naudota

anoniminė anketos, sudarytos vadovaujantis tarptautiniu tyrimo protokolu. Atsitiktinės atrankos būdu iš viso tyrimas buvo atliktas 21-oje atsitiktinai pasirinktoje mokykloje. Mokyklose apklausta mokiniai ir mokyklų direktoriai. Iš viso buvo apklausta 1074 mokiniai (atsako daţnis 95 proc.). Statistinė duomenų analizė atlikta taikant programų paketą SPSS 13.0 for Windows ir programą

Rezultatai. Fiziškai aktyvių mokinių dalis tarp berniukų buvo 36,0 proc, tarp mergaičių –

16,3 proc. Berniukų fizinis aktyvumas su amţiumi didėja. Mergaičių fizinis aktyvumas priklausomai nuo amţiaus ir gyvenamosios vietos nesiskyrė. Pilnose šeimose gyvenantys berniukai daţniau būna fiziškai aktyvūs, lyginant su nepilnose šeimose gyvenančiais (atitinkamai – 39,3 proc. ir 31,4 proc.)(p>0,05). Daugiau fiziškai aktyvių buvo tarp mokinių, kurie sportuodavo su savo šeima, lyginant su nesportuojančiais. (atitinkamai 38,5 proc. ir 22,7 proc.) (p<0,001). Fiziškai aktyviais buvo 19,7 proc. neturtingų ir 43,6 proc. turtingų šeimų mokinių. Gerai mokykloje vertinamiems berniukams galimybė būti laisvalaikiu fiziškai aktyviais buvo 1,29 karto didesnė. Mokyklose, kurių sporto salės buvo įvertintos blogai fiziškai aktyviais buvo 23,0 proc., o mokyklose, kurių salės įvertintos gerai – 28,1 proc.

(p>0,05). Mokyklose, kuriose fiziškai aktyvi veikla organizuojama 1-2 kartus per savaitę ir 3-4 kartus, atitinkamai 30,7 proc. 23,9 proc. mokinių.

Išvada Daugumos Kauno regiono mokinių laisvalaikio fizinis aktyvumas yra nepakankamas

ir glaudţiai susijęs su demografiniais, individo, šeimos ir mokyklos veiksniais. Norint padidinti pakankamai fiziškai aktyvių mokinių dalį būtina didinti teigiamą šeimos ir mokyklos įtaką.

Summary

PHYSICAL ACTIVITY OF CHILDREN IN KAUNAS REGION AND RELATED FACTORS

Arvydas Raskilas

Supervisor prof. habil. Dr. Apolinaras Zaborskis

Department of Preventive Medicine of Public Heatlh, Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy. – Kaunas, 2011. – 64

Aim of the study. To investigate physical activity of children in Kaunas region and factors

that are related

Objectives. 1) To evaluate students’ physical activities depending on gender, age and place of

residence; 2) To analyze physical activities relations to individual and social factors; 3) To analyze physical activities relations to school environmental factors.

Methods. The population of the study was students from Kaunas region between 11 and 15

years old. The research was performed 2010 from march to may, when participating in international HBSC research, together with WHO. For the survey to perform for principles and students an anonymous questionnaire was created according to international survey protocol. Random selection was used when choosing schools to perform the survey – 21 schools were chosen randomly. Principles and students were questioned at schools. 1074 students participaded in the survey (frequence of response – 95 percent). Statistical data analysis was performed using SPSS 13.0 for Windows.

Results. The percent of physically active students was 36,0 percent among boys and 16,3

percent of the girls. The physical activity of boys is tend to increase with age. The physical activity of girls had no difference depending on age and place of residence. Boys, living in nuclear families are more physically active, comparing to boys, living divorces or one-parent families (respectively 39,3 percent and 31,4 percent). (p>0,05). Children, that used to sport with their families were more physically active, comparing to those who did not (respectively 38,5 percent and 22,7 percent) (p<0,001). 19,7 percent of children from poor families and 43,6 percent of children from rich families were physically active. The opportunity to be physically active was 1,29 times bigger for well regarded boys at school. At schools, where gyms were evaluated as ―bad‖, 23,0 percent of children were physically active and at schools, where gyms were evaluated ―good‖, 28,1 percent of children were physically active (p>0,05).

At schools, where physical activities are organized 1-2 times a week and 3-4 times a week the percent of physically active students are 30,7 percent and 23,9 percent respectively.

Conclusions. Most of Kaunas region school children physical activity is insufficient and is

closely associated with the demographic, individual, family and school factors. In order to raise enough physical activity of students is necessary to increase the positive impact on family and school.

TURINYS

ĮVADAS ... 7

DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI ... 8

1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 9

1.1 Fizinis aktyvumas jo samprata ir reikšmė sveikatai ... 9

1.2 Fizinio aktyvumo paplitimas ir tendencijos ... 11

1.3 Pagrindiniai veiksniai įtakojantys mokinių fizinį aktyvumą ... 14

1.4 Mokinių fizinio aktyvumo skatinimo būdai ... 15

2. TYRIMO METODIKA ... 20

2.1 Tyrimo atlikimas ... 20

2.2 Tiriamųjų skirstymas į grupes ... 20

2.3 Statistinės analizės metodai ... 24

3. REZULTATAI ... 25

3.1 Respondentų charakteristika ... 25

3.2 Mokinių laisvalaikio fizinis aktyvumas priklausomai nuo lyties, amţiaus ir gyvenamosios vietos ... 29

3.3 Mokinių laisvalaikio fizinio aktyvumo sąsajos su individo ir socialiniais veiksniais ... 30

3.3.1 Sveikatos ir laimės vertinimo sąsajos su laisvalaikio fiziniu aktyvumu ... 30

3.3.2 Laisvalaikio fizinio aktyvumo ir pasyvaus laisvalaikio sąsajos ... 33

3.3.3 Laisvalaikio fizinio aktyvumo ir draugų skaičiaus bei bendravimo sąsajos ... 34

3.4 Mokinių laivalaikio fizinio aktyvumo sąsajos su šeimos veiksniais ... 35

3.4.1 Laisvalaikio fizinio aktyvumo ir šeimos struktūros ryšiai ... 35

3.4.2 Laisvalaikios fizinio aktyvumo ir šeimos tarpusavio santykių sąsajos ... 36

3.4.3 Laisvalaikio fizinio aktyvumo ir šeimos turtingumo sąsajos ... 37

3.5 Laisvalaikio fizinio aktyvumo sąsajos su mokyklos veiksniais ... 38

3.5.1 Laisvalaikio fizinio aktyvumo ir mokymosi vertinimo ryšiai ... 38

3.5.2 Laisvalaikio fizinio aktyvumo ir mokyklos vertinimo ryšiai ... 39

3.5.3 Laisvalaikio fizinio aktyvumo ir techninių mokyklos sąlygų ryšiai ... 40

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 42

IŠVADOS ... 46

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 47

LITERATŪRA ... 48

ĮVADAS

Pasaulyje ir Lietuvoje vis daţniau kalbama apie fizinio aktyvumo naudą sveikatai, tačiau fiziškai aktyvių mokinių dalis palaipsniui maţėja. Tyrimais nustatyta, kad fiziškai aktyviais yra maţiau negu pusė (45,2 proc.) 11-15 metų berniukų ir penktadalis (20,2 proc.) mergaičių [1]. Taip pat pastebima fizinio aktyvumo netolygumų tarp miesto bei kaimo mokinių.

Pasaulio sveikatos organizacija mokiniams rekomenduoja būti fiziškai aktyviais ne maţiau kaip 60 min. kiekvieną dieną [2]. Tokia fizinė veikla teigiamai veikia tiek fizinę, tiek psichinę mokinių sveikatą. Tyrimai nurodo, kad nepakankamai fiziškai aktyvūs mokiniai daţniau turi antsvorio, laikysenos sutrikimų, taip pat daţniau serga depresija.

Mokykla – vieta, kur mokiniai praleidţia didelę dienos dalį. Atliktų tyrimų duomenimis, nustatyta, kad mokyklų sporto salių, stadionų bei inventoriaus būklė turi įtakos mokinių fiziniam aktyvumui [3;4]. Mokyklose, kuriose yra gerai sutvarkyta sporto salė mokiniams yra sudaromos geresnės sąlygos uţsiimti fiziškai aktyvia veikla ne tik pamokų metu. Fiziniam aktyvumui reikšmės turi ir uţklasinės fiziškai aktyvios veiklos organizavimas mokyklose. Vis daugiau mokyklų įsitraukia į sveikatą stiprinančių mokyklų tinklą bei kitas programas, kurių pagalba siekiama didinti mokinių fizinį aktyvumą.

Svarbu paminėti, kad mokiniai daţnai mano, jog jų fizinis aktyvumas yra geresnis negu yra iš tiesų ir net daugiau negu pusė (57,0 proc.) mokinių net neţino, kokios yra fizinio aktyvumo rekomendacijos [5]. Todėl fizinio aktyvumo programos darosi vis aktualesnės. Nustačius, kokios įtakos mokinių fiziniam aktyvumui turi individo, šeimos, socialiniai ir mokyklos veiksniai, bus galima efektyviau kurti ir įgyvendinti mokiniams skirtas fizinio aktyvumo skatinimo programas.

Pasaulyje atlikta tyrimų, kurie nagrinėja fizinio aktyvumo ir įvairių veiksnių sąsajas. Iki šiol nėra duomenų kaip visi mokinį supantys veiksniai yra susiję su jo fiziniu aktyvumu.

Tyrimui pasirinktas Kauno regionas, nes jis yra Lietuvos geografiniame viduryje ir objektyviausiai atspindi visą Lietuvą. Kaunas yra antras pagal dydį šalies miestas, kuriame didţioji dalis gyventojų – lietuviai, o kiti tirti aplinkiniai miestai, puikiai atspindi maţesnių Lietuvos rajonų situaciją.

DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI

Tikslas: Ištirti Kauno regiono mokinių laisvalaikio fizinį aktyvumą ir su juo susijusius

veiksnius.

Uţdaviniai:

1. Įvertinti mokinių fizinį aktyvumą priklausomai nuo lyties, amţiaus ir gyvenamosios vietos.

2. Išanalizuoti mokinių fizinio aktyvumo sąsajas su individo ir socialiniais veiksniais. 3. Išanalizuoti mokinių fizinio aktyvumo sąsajas su šeimos veiksniais.

1. LITERATŪROS APŢVALGA

1.1 Fizinis aktyvumas jo samprata ir reikšmė sveikatai

Fizinis aktyvumas tai kūno judesiai, kurių rezultatas yra didesnis nei ramybės lygmens energijos sunaudojimas [6;7]. Jis gali būti klasifikuojamas skirtingais būdais, atsiţvelgiant į: fizinio aktyvumo intensyvumą, fizinio aktyvumo įtaką sveikatai ir veiklos vykdymo laiką (veiklos pobūdį) [8].

Pagal įtaką sveikatai, išskiriamas sveikatą stiprinantis fizinis aktyvumas, (t.y. sveikatai nerizikinga ir sveikatą, bei funkcinį pajėgumą gerinanti fizinio aktyvumo forma)[7]. Toks fizinis aktyvumas dar vadinamas sveikatą palaikančiu fiziniu aktyvumu (angl. health-enhancing physical activity). Jis, lyginant su kiekvieno ţmogaus maksimaliu ir minimaliu fizinio krūvio lygiu yra vidutinio sunkumo [9;10]. Tokio intensyvumo fizinis aktyvumas turi trukti kiekvieną dieną bent 1 valandą, tam kad būtų pakankama organizmo adaptacija ir, teigiamas poveikis ţmogaus organizmui [2].

Sveikatai ţalingas fizinis aktyvumas – tai fizinis aktyvumas, kai krūvis ir jo trukmė yra per didelio intensyvumo. Pratimai atliekami netinkamai, nepakankamai susiformavus kūnui, kai lavinami tik vienos grupės raumenys [11]. Sveikatai ţalingas ir fizinis pasyvumas.

Pagal PSO norit palaikyti pakankamą vaikų fizinį aktyvumą, jiems rekomenduojama kiekvieną dieną būti fiziškai aktyviais ne trumpiau kaip 60 min. [2;12]. Pakankamas krūvis – jeigu be pertraukos fiziškai aktyvia veikla uţsiimama bent 10 minučių. Konkrečios fizinės veiklos rūšys turi būti pasirenkamos atsiţvelgiant į amţiaus tarpsnio poreikius

Fizinis aktyvumas gali būti apskaičiuojamas pagal tai, kiek ţmogus sunaudoja energijos vienai ar kitai veiklai. Fizinio aktyvumo vienetas – METAS. Jis apskaičiuojamas vieną kilokaloriją padauginus iš kūno svorio kilogramais ir padauginus iš vienos valandos (1kcal x kg(kūno svoris) x 1h.)[13]. Vienetui yra prilyginama energija, kurią ţmogus išeikvoja sąlyginės ramybės būsenoje (gulint, sėdint ir pan.). Minimalus fizinis aktyvumas prilyginamas 1–3 metams, pvz. lėtas ėjimas vieną valandą,– 2 metams. Tokio krūvio metu organizmo adaptacija yra maţa arba jos visai nėra. Optimalus fizinis aktyvumas 4–5 metai, pvz., greitas ėjimas. Šis fizinis krūvis didina organizmo adaptaciją, vyksta pozityvūs organizmo pokyčiai: greitėja širdies ritmas, gilėja ir greitėja kvėpavimas, padidėja prakaitavimas, maţėja kūno svoris, ugdoma ištvermė, didėja raumenų jėga, lavėja ţmogaus koordinacija ir vikrumas. Maksimalus fizinis aktyvumas – 6 ir daugiau metų pvz., bėgimas [11]. Tokio krūvio metu

patiriama didţiausia organizmo adaptacija. Dėl maksimalaus poveikio – negatyvi reakcija: raumenų skausmas, pertempimas, organizmo išsekimas, elektrolitų disbalansas.

Paskutiniais metais atlikta nemaţai tyrimų, kuriuose analizuojama fizinio pasyvumo įtaka sveikatai. Tyrėjai nurodo, kad fizinis pasyvumas yra susijęs su daugeliu sveikatos problemų, ne tik senatvėje bet ir paauglystėje. Pakankamas fizinis aktyvumas padeda vystytis organizmo sistemoms, gerina organizmo funkcijas, padeda lengviau prisitaikyti prie pokyčių – todėl jis ypač reikalingas vaikams ir paaugliams. Organizmas, nuolatos veikiamas krūvio, tampa tvirtesnis, retesnės traumos, įvairių kūno dalių patempimai. Pastebima, kad fiziškai aktyvių moksleivių laikysena yra taisyklingesnė [14]. Fizinio aktyvumo metu stiprinami ne tik raumenys, bet ir kaulų sistema. Tinkami suformuoti fizinio aktyvumo įpročiai jaunystėje, ateityje gali padėti palaikyti sveikatą ir išvengti daugelio lėtinių neinfekcinių ligų[15;16].

Lietuvoje, kas ketvirtam mokiniui diagnozuota ydinga laikysena. Vis daţniau moksleiviams nustatomos ir širdies kraujagyslių sistemos ligos, hipertenzija, cukrinis diabetas bei viršsvoris [13;14;17]. Visi šie negalavimai mokslininkų nuomone turi būti siejami ir su nepakankamu fiziniu aktyvumu.

Pastarąjį dešimtmetį pasaulyje stebimas sparčiai augantis vaikų antsvorio ir nutukimo paplitimas. PSO duomenimis Europos Regione 7–11 metų per dideliį svorį turi 9–40 proc. berniukų ir 11–39 proc. mergaičių. Vaikų antsvoris ir nutukimas didţiausias pietų Europos valstybėse (Maltoje, Graikijoje, Portugalijoje, Ispanijoje ir Italijoje) taip pat Anglijoje. Vidurio Europos šalyse (Olandijoje, Danijoje, Vokietijoje) bei Slovakijoje ir Lenkijoje antsvorio paplitimas maţesnis [18].

Tarp 14–17 metų paauglių, lyginant 19 Europos valstybių duomenis, antsvorio ir nutukimo paplitimas svyruoja tarp 8–30 proc. berniukų tarpe, ir tarp 4–26 proc. mergaičių tarpe. Anglijoje daugiau negu ketvirtadalis 14–17 metų paauglių turi antsvorio. Nutukusių mergaičių taip pat daugiausiai Anglijoje (11 proc.), o berniukų – Maltoje, Ispanijoje ir Anglijoje. Tarp mergaičių maţiausiai antsvorio ir nutukimo turi Latvijos ir Estijos paauglės, o berniukų – Olandijos ir Latvijos [18]. Daugelyje šalių (pvz. Maltoje, Ispanijoje, Italijoje), kuriose antsvorio ir nutukimo paplitimas yra didelis, fiziškai pasyvių paauglių dalis taip pat yra didelė [19]. Zaborskio A. ir kt. atliktos 2001/02 metų HBSC tyrimo analizės duomenimis vidutinis 13 metų berniukų ir mergaičių KMI buvo 18,5 kg/m2

, o 15 metų mokinių tarpe atitinkamai 19,9 kg/m2. ir 19,7 kg/m2 [20]. Vidutinis šalies mokinių KMI yra normos ribose, tačiau pastebima, kad jis palaipsniui didėja.

Vis daţniau akcentuojama fizinio aktyvumo nauda psichikos sveikatai. Nustatyta, kad fizinis aktyvumas padeda susikaupti, sėkmingiau mokytis, maţina stresą, depresijos riziką,

taip pat didina pasitikėjimą savimi ir savigarbą. Kirkcaldy BD ir kt. tyrimo duomenimis fiziškai aktyviems mokiniams nustatyti ţemesni depresijos balai [21]. Fiziškai aktyvesni paaugliai daţnai yra laimingesni, rečiau jaučia nuovargį, geriau vertina savo gyvenimo kokybę, save ir savo sveikatą, taip pat jie labiau pasitiki savimi [14;22;23].

Mūsų šalies paaugliai daţnai įvardija save nelaimingais (29,3 proc. tirtųjų). Daugiau negu 10 proc. tirtų vyresnių klasių mokinių nurodo, kad daţnai patiria pyktį, agresiją. Jiems būdinga nuotaikos kaita, liūdesys, neviltis. Apie pusė 11-12 klasių mokinių nors kartą galvojo apie saviţudybę, vartoja įvairius (pvz. raminamuosius, migdomuosius) vaistus [13]. Tai gali būti siejama su dideliu mokymosi krūviu ir maţu fiziniu aktyvumu.

Apibendrinant galima sakyti, kad norit pagerinti mokinių sveikatos būklę, būtina skatinti juos būti fiziškai aktyviais, bent po vieną valandą per dieną.

1.2 Fizinio aktyvumo paplitimas ir tendencijos

Nors vis daţniau akcentuojama fizinio aktyvumo nauda augančiam organizmui, tačiau fizinis aktyvumas tarp mokinių palaipsniui maţėja. 1994–2002 metų HBSC tyrimų duomenimis, Lietuvoje 11–15 metų mokinių tarpe fiziškai aktyvūs yra beveik pusė berniukų (45,2 proc.) ir tik penktadalis (20,2 proc.) mergaičių. 1994 metais bent 2 kartus per savaitę mankštinosi ir sportavo 70,8 proc. tiriamo amţiaus berniukų ir 45,0 proc. mergaičių. 1998 metais šiek tiek padidėjusi fiziškai aktyvių mokinių dalis, 2002 metais pradėjo maţėti. Daugiausiai pakankamai fiziškai aktyvių berniukų buvo 1998 metais (49,8 proc.), maţiausiai – 2006 (39,5 proc.) [1]. Mergaičių fizinis aktyvumas maţėjo ne taip stipriai. 1998 metais pakankamai fiziškai aktyviomis buvo 21,0 proc., o 2006 metais – 17,5 proc. mergaičių [1;24;25]

Poteliūnienės ir kt. tyrimo duomenimis nepakankamai fiziškai aktyviais buvo trečdalis 11–15 metų mokinių. Kartą per savaitę ir rečiau sportuodavo kas antra mergaitė ir kas trečias tirto amţiaus berniukas [26]. Lietuvos didţiųjų miestų vidurinių mokyklų mokinių fizinio aktyvumo tyrimo duomenimis 2005 metais nepakankamai aktyvūs buvo trys ketvirtadaliai 5– 11 klasių mokinių [5;24;27].

Pastarojo tyrimo duomenimis daugumos tirtų klasių moksleivių (90,0 proc. mergaičių ir 80,0 proc. berniukų) kasdieninio fizinio aktyvumo intensyvumas, daţnis ir trukmė neatitiko PSO nustatytų rekomendacijų. Didelį fizinį intensyvumą (DFA), t.y didelio intensyvumo fizinį aktyvumą, (kuris vienu kartu truktų ilgiau nei 10 min. per dieną) kasdien vykdė vos 8

proc. berniukų ir 3 proc. mergaičių. 2–3 dienas per savaitę – 38,0 proc. berniukų ir 43,0 proc. mergaičių. Rečiau negu 2 dienas per savaitę – 30,0 proc. ir 22,0 proc. mokinių. Vidutinio intensyvumo fizinį aktyvumą, kuris truktų ilgiau negu 10 min. per dieną, kasdien vykdė 18,0 proc. berniukų ir 9 proc. mergaičių. 2–3 dienas per savaitę – atitinkamai 37,0 proc. ir 42,0 proc. mokinių. Tokio intensyvumo fizinio krūvio nepasiekė 4 proc. respondentų[24]. Daugelis pasaulyje atliktų tyrimų taip pat nurodo, kad fiziniškai aktyvių mergaičių dalis yra maţesnė [25;28; 29;30].

Mokinių fizinio aktyvumo paplitimas, priklausomai nuo šalies skiriasi. Tarp 37 šalių, kurios 2005/2006 metais dalyvavo HBSC tyrime, Lietuvos mokiniai nepateko į pirmąjį pakankamai fiziškai aktyvių mokinių dešimtuką. Fiziškai aktyviomis buvo tik 21,0 proc. šalies mergaičių, o tai reiškia, kad fiziškai pasyvesnėmis buvo tik Ispanijos, Makedonijos ir Turkijos moksleivės (atitinkamai 19,3 proc., 19,2 proc. ir 17,5 proc.). Berniukai uţėmė dešimtą vietą pagal nepakankamą fizinį aktyvumą (56,2 proc.)[25].

Tarp Baltijos šalių mūsų šalies mokiniai fiziškai pasyviausi. Estijoje pakankamai fiziškai aktyviais buvo 33,8 proc. mergaičių ir 46,0 proc. berniukų. Latvijoje atitinkamai 34,0 proc. ir 48 proc. Europoje, Olandijos mokiniai yra fiziškai aktyviausi (54,8 proc. mergaičių ir 70,8 proc. berniukų), o pasyviausi – Maltos berniukai (67,5 proc.) ir Turkijos mergaitės (82,5 proc.) [18;31].

Lyginant, skirtingų šalių mokinių fizinį aktyvumą, įvairiose amţiaus grupėse pastebėti skirtingi pasiskirstymai. Daugelyje šalių mokinių fizinis aktyvumas su amţiumi didėja. Berniukų fizinis aktyvumas su amţiumi maţėjo tik: Estijoje, Grenlandijoje, JAV, Lenkijoje, Liuksemburge ir Norvegijoje. Mergaičių fizinis aktyvumas su amţiumi maţėjo tik Norvegijoje [25].

Lietuvoje mergaičių DFA vidutinė trukmė per dieną su amţiumi ilgėja. 5-oje klasėje vidutinė DFA trukmė tarp mergaičių buvo 1 val., o 11-oje klasėje jau 1,4 val. Tarp 5–7-os ir 8–11-os klasė berniukų DFA vidutinės laiko trukmės reikšmingai skiriasi (5-oje klasėje 1,2 val., 8-oje–1,5 val.). Reikšmingų skirtumų tarp vidutinio intensyvumo fizinio aktyvumo ir amţiaus nenustatyta[24]. Kanados mokinių vidutinio sunkumo fizinis aktyvumas berniukų ir mergaičių tarpe su amţiumi maţėjo. Vidutinio sunkumo fiziniu aktyvumu 11–14 metų berniukai buvo uţimti vidutiniškai 59 min./d., o 15-19 metų grupės – 53 min./d. Mergaitės – 47 min./d. ir 39 min./d. [30]

V. Volbekienės ir kt. 2005 metais atlikto 5–11 klasių moksleivių sveikatą stiprinančio fizinio aktyvumo (SSFA) tyrimo duomenimis SSFA patiria maţiau negu 15,0 proc. mokinių (14,2 proc.). Berniukų, kurių fizinis aktyvumas priskiriamas sveikatą stiprinančiam, dalis

buvo beveik 2 kartus didesnė, lyginant su mergaitėmis (atitinkamai 18,6 proc. ir 9,8 proc.). Tarp mergaičių, SSFA palaikančių, dalis su amţiumi maţėjo. Berniukų reikšmingai nekito. 5 klasės mergaičių tarpe SSFA palaikė 11,0 proc., o 11-oje klasėje tik 4,0 proc. Tarp berniukų atitinkamai 20,0 proc. ir 21,0 proc. Daugiausiai SSFA palaikančių berniukų buvo 6-oje klasėje, o mergaičių –10-oje[5]. Patiriant nepakankamą SSFA, didėja rizika turėti sveikatos sutrikimų.

Tyrimai nurodo, kad daugelyje šalių berniukai yra fiziškai aktyvesni lyginant su mergaitėmis. Lietuvos mokinių fizinio aktyvumo tyrimo duomenimis 2005 metais fiziškai pasyviais buvo 73,4 proc. mergaičių ir 36,6 proc. berniukų [27;43;44]. Didţiausi skirtumai tarp lyčių nustatomi 6–17 metų amţiaus grupėje.

Vertinant fizinį aktyvumą, svarbus kriterijus yra laikas, kurį mokiniai praleidţia eidami. Lietuvos mokinių fizinio aktyvumo tyrimo duomenimis mergaitės vaikšto daugiau negu berniukai. Berniukų tarpe rasti reikšmingi skirtumai tarp vidutinio ėjimo laiko trukmės, (7 klasėje maţiausia (1,1 val.), o 8 klasėje didţiausia – 1,7 val.). Tarp mergaičių skirtumų nenustatyta [24].

Vienas iš vertinimo parametrų yra sėdėjimo laikas per dieną. Ketvirtadalis Lietuvos mokinių sėdi 8–9 val. per dieną (25,0 proc. mergaičių ir 24,0 proc. berniukų). Panaši mokinių dalis sėdi 10–12 val. per dieną (23,0 proc. mergaičių ir 22,0 proc. berniukų)[24]. Tai rodo, kad fiziškai aktyviam laisvalaikiui mokiniams laiko beveik nelieka.

Kanados mokiniai taip pat daug laiko praleidţia pasyviai. 11-14 metų amţiaus grupėje berniukai vidutiniškai pasyviai praleisdavo 524 min./d., o mergaitės 527 min./d. 15-19 metų mokiniai atitinkamai 554 min./d. ir 582 min./d[30].

Svarbu paminėti, kad vaikai daţnai mano, jog jų fizinis aktyvumas yra geresnis, nei yra iš tiesų. Volbekienės V ir kt. tyrimo duomenimis, mokinių ţinios apie fizinį aktyvumą yra menkos. Daugiau negu pusė mokinių (57,0 proc.) net neţino kokios yra fizinio aktyvumo rekomendacijos. Padidėja tikimybė, jog jie bus nepakankamai fiziškai aktyvūs[5].

Apibendrinant galima pasakyti, kad pasaulyje ir Lietuvoje pakankamai fiziškai aktyvių mokinių dalis yra nedidelė. Berniukai fiziškai aktyvesni lyginant su mergaitėmis, tačiau ir jų aktyvumas palaipsniui maţėja. Taip pat pastebima, kad su amţiumi berniukai tampa fiziškai aktyvesniais, o mergaitės fiziškai pasyvesnėmis.

1.3 Pagrindiniai veiksniai įtakojantys mokinių fizinį aktyvumą

Paauglystė – kritinis amţius vaikų gyvenime. Tai tarpsnis, kurio metu vaikų organizme įvyksta daugybė pokyčių: pasikeičia paauglių mąstymas, vertybės ir pats kūnas. Fiziškai bręstant greitai augama, išryškėja kūno formos, raumenys, kinta hormonų aktyvumas. Paauglių organizme greičiau gaminasi hormonai estrogenai ir androgenai. Šiuo periodu paaugliai bando suprasti, išsiaiškinti, kas jie yra ir koks turėtų būti jų vaidmuo visuomenėje. Vaikinai daţniau pradeda domėtis fizine veikla, laimėjimais, kai tuo tarpu merginos – tarpasmeniniais santykiai. Paauglių gyvenime svarbus vaidmuo skiriamas draugams. Perimamos jų vertybės, rizikinga elgsena ir socialinė veikla[14]. Labai svarbu, kad paauglystėje, paieškų ir dvejonių laikotarpiu, vaikai suprastų, kad fizinė veikla turi būti neatsiejama jo gyvenimo dalimi.

Formuojant fizinio aktyvumo įpročius, svarbus vaidmuo tenka šeimos nariams. Tyrimais patvirtinta, kad tėvų skiriamas dėmesys fizinio aktyvumo mokymui ir vaikų įtraukimas į fizinę veiklą yra labai svarbus, formuojant vaikų aktyvią gyvenseną[32]. Mokiniai yra aktyvesni šeimose, kuriose tėvai palaiko ir skatina vaikus uţsiimti fiziškai aktyvia veikla, bei patys rodo jiems pavyzdį [33,34;9;10].

Tėvų socialinė padėtis, pajamos ir išsilavinimas, kai kurių autorių nuomone yra vieni iš svarbiausių vaikų fizinį aktyvumą lemiančių veiksnių[27;25]. Didesnės galimybės būti fiziškai aktyviais yra mokiniams, kurie gyvena turtingose šeimose ir kurių tėvai turi darbą. HBSC tyrimo duomenimis, net 74,0 proc. mokinių, kurie nurodė, kad gyvena neturtingose šeimose buvo nepakankamai fiziškai aktyvūs. Turtingose šeimose nepakankamai fiziškai aktyviais buvo 20,2 proc., o maţiau turtingose šeimose - 39,8 proc. berniukų [25]. Maţas pajamas turintys, ţemo išsilavinimo namiškiai daţnai paskatina vaikus būti fiziškai pasyviais, nes patys ne retai uţsiima fiziškai pasyvia veikla. Tokių šeimų vaikai namuose daţnai uţsiima pasyvia veikla: daug laiko praleidţia sėdėdami, ţiūrėdami televizijos programas ar ţaisdami kompiuterinius ţaidimus. Tyrimai nurodo, kad tėvų pasyvus gyvenimo būdas yra stipriai susijęs su vaikų fiziniu pasyvumu. [32;33;25]. Šeimos socialinis ekonominis statusas įtakoja mokinių galimybes lankyti papildomo ugdymo būrelius, tarp jų ir sportinius uţsiėmimus.

Mokslinė literatūra nurodo, kad vaikai, kurių tėvų išsilavinimas yra aukštesnis, daţniau būna fiziškai aktyvesni, lyginant su vaikais, kurių tėvų išsilavinimas ţemesnis[35; 27;25]. HBSC tyrimo duomenimis 2005/2006 metais tarp paauglių, kurių motinos neturėjo aukštojo išsilavinimo, nepakankamai fiziškai aktyvūs buvo 69,5 proc., o tarp tų, kurių motinų išsilavinimas buvo aukštasis – 64,0 proc. mokinių. Reikšmingi skirtumai rasti ir tarp tėvų

išsilavinimo ir fizinio aktyvumo. Šeimose kuriose tėvai turėjo aukštąjį išsilavinimą pakankamai fiziškai aktyvūs buvo 39,7 proc., o tarp ţemesnį išsilavinimą turinčių – 32,3 proc. mokinių [25]. Aukštąjį išsilavinimą turinčių tėvų vaikai daţniau lankė ir įvairius būrelius. Daugiau negu pusė (59,5 proc.) aukštąjį išsilavinimą turinčių tėvų vaikų lankė sporto ar šokių būrelius, tarp ţemesnį išsilavinimą turinčių tokių buvo tik 38,6 proc.[27]. Tėvai, turintys aukštesnį išslavinimą, daţniau skatina vaikų fizinį aktyvumą, nes supranta jo teigiamą naudą sveikatai.

Šeimose, kur tėvai (mama arba tėtis) turi darbą, vaikai taip pat būna fiziškai aktyvesni. 2005/2006 metų HBSC tyrimo duomenimis, šeimose, kur motina turėjo darbą fiziškai pasyviais buvo 66,0 proc. paauglių, o šeimose, kuriose motinos nedirbo - 70,5 proc. Šeimose kuriose tėvai dirbo ir nedirbo fiziškai pasyviais atitinkamai buvo 66,0 proc. ir 71,0 proc.[25].

Mokslinėje literatūroje analizuojama ir fizinio aktyvumo bei ţalingų veiksnių ryšiai. Fiziškai pasyvūs paaugliai daţniau vartoja alkoholinius gėrimus ar rūko, taip pat jie blogiau vertina save, labiau linkę į depresiją, lyginant su fiziškai aktyviais paaugliais[21;36;37]. Tačiau dar nėra aiškiai ţinoma, kurio krūvio ir intensyvumo fizinis aktyvumas gali padėti apsaugoti mokinius nuo ţalingų įpročių.

Didelės reikšmės didėjančiam mokinių fiziniam pasyvumui turi ir fizinė aplinka: socialinė, mokyklos aplinka, transporto sistemos plėtra bei miestų urbanizacija. Didėjant mokymosi krūviui, maţėja dėmesys fiziniam aktyvumui. Daugelyje mokyklų mokiniai didţiąją laisvalaikio dalį praleidţia patalpose ir yra fiziškai neaktyvūs[14]. Mokyklose retai ţaidţiami nestruktūriniai ţaidimai, maţėja ir fizinių pratimų atlikimo daţnis kūno kultūros pamokose. Vis daţniau pastebimas tinkamos fiziniam aktyvumui lavinti įrangos trūkumas, kas skatina mokinių fizinį pasyvumą[37; 39]. Grįţę iš mokyklos mokiniai toliau uţsiima fiziškai pasyvia veikla: ţaidţia kompiuterinius ţaidimus ar ţiūri televizijos programas.

Apibendrinant galima pasakyti, kad fizinis aktyvumas yra įtakojamas daugelio veiksnių. Kaip pagrindiniai, literatūroje daţniausiai nurodomi amţius, šeimos socialinė ekonominė padėtis, tėvų išsilavinimas.

1.4 Mokinių fizinio aktyvumo skatinimo būdai

Kaip jau buvo minėta ankščiau, fizinis aktyvumas padeda palaikyti sveikatą ir išvengti daugelio ligų. Suformuoti fizinio aktyvumo įpročiai išlieka ir vėlesniame amţiuje. Tai tik keletas iš prieţasčių, skatinančių šalių vadovus, kurti mokinių fizinį aktyvumą skatinančias

programas. Tyrimai nurodo, kad norint pasiekti, kad fizinio aktyvumo programos būtų efektyvios: 1) reikia: sukurti sąlygas mokiniams dalyvauti mėgiamoje fizinėje veikloje ir be didelių sunkumų uţsiimti ja visą gyvenimą; 2) pasiūlyti keletą fizinio aktyvumo formų pritaikytų skirtingam amţiui ir galimybėms; 3) suteikti jauniems ţmonėms įgūdţių ir pasitikėjimo, kad jie gali būti fiziškai aktyviais 4) Skatinti mokinių fizinį aktyvumą, koordinuojant mokyklų sveikatos programas ir mokyklų ir bendruomenių fizinio aktyvumo skatinimo programas[38].

Mokinių fizinio aktyvumo skatinimo programų efektyvumui gerinti teikiama 10 pagrindinių rekomendacijų:

1) Politika. Reikia sukurti įstatymus, kurie skatintų uţsiimti mėgiamu fiziniu aktyvumo visą gyvenimą. Mokyklos bendruomenė turėtų reikalauti galimybės kasdien vesti fizinio ugdymo ir visapusiško sveikatos mokymo uţsiėmimus visoms klasėms. Bendruomeninės organizacijos kartu su mokyklų administracija turėtų teikti atitinkamą finansavimą ir įrangą programoms, kurios atitiktų mokinių poreikius ir interesus.

2) Aplinka. Reikia rūpintis fizine ir socialine aplinka, kuri leistų ir skatintų mokinius uţsiimti saugia ir mėgiama fizine veikla. Kurti bei leisti naudotis saugia aplinka ir priemonėmis, bei įgyvendinti įvairias profilaktines priemones, kad būtų sumaţinta traumų ir ligų rizika. Mokyklų atostogų metu organizuoti fizinio aktyvumo uţsiėmimus. Nerekomenduojama fizinį aktyvumą naudoti bausmėms. Sveikatos skatinimo programas rekomenduojama vykdyti ir mokyklų bendruomenei.

3) Kūno kultūros mokymas. Būtina gerinti visų klasių kūno kultūros pamokų programas ir instrukcijas. Pamokų metu skatinti mokinius uţsiimti mėgiamomis fizinio aktyvumo formomis (vaikščiojimas ar šokimas). Mokiniams reikalinga suteikti kuo daugiau ţinių, skirtingų poţiūrį ir įgūdţius, kurių jiems reikia norint propaguoti fiziškai aktyvų gyvenimo būdą. Sekti nacionalinius fizinio mokymo standartus ir stengtis išlaikyti mokinius aktyviais didţiąją pamokos dalį.

4) Sveikatos mokymas. Rekomenduojama gerinti sveikatos mokymo programas ir instrukcijas. Naudoti aktyvias mokymo strategijas ir sekti nacionalinius sveikatos mokymo standartus. Padėti mokiniams plėtoti savo ţinias, poţiūrį ir įgūdţius, kurių jiems reikia norint propaguoti sveiką gyvenimo būdą.

5) Po pamokinė veikla. Pateikti popamokinės fizinio aktyvumo programas, iš kurių mokiniai galėtų pasirinkti jiems labiausiai patinkančias. Fiziškai aktyvią veiklą organizuoti varţybų ir ne tik principu.

6) Šeimos įtraukimas. Skatinti tėvus ir namiškius palaikyti vaikų dalyvavimą fizinėje veikloje. Rodyti pavyzdį, būnant fiziškai aktyviais. Į šeimos veiklą įtraukti fizinį aktyvumą.

7) Mokymai. Organizuoti mokymus mokytojams, treneriams, sveikatos prieţiūros darbuotojams ir kitam mokyklos personalui, kaip skatinti mokinius uţsiimti mėgiama fizine veikla ir visą gyvenimą trunkančiu fiziniu aktyvumu.

8) Sveikatos priežiūros paslaugos. Įvertinti fizinio aktyvumo modelius jaunimui, nukreipti juos į atitinkamas fizinės veiklos programas. Perţiūrėti fizinio aktyvumo instrukcijas ir programas, skirtas jauniems ţmonėms.

9) Bendruomenės programos. Plėsti bendruomenių sporto ir rekreacijos programas, kurios būtų patrauklios mokiniams.

10) Vertinimas. Reguliariai vertinti fizinio aktyvumo instrukcijas, programas[38]. Mokykla yra svarbi institucija jauno ţmogaus gyvenime, todėl jos indėlis, formuojant fiziškai aktyvią gyvenseną, yra labai svarbus. Ugdymo įstaigoms reikia sukurti įstatymus, kurie leistų organizuoti fiziškai aktyvią veiklą bei ţaidimus nemokamai. Informuoti mokinių tėvus apie fizinio aktyvumo naudą, įtraukti juos ir kitas aktyvias bendruomenės dalis į mokyklos organizuojamus, fizinį aktyvumą skatinančius, renginius. Svarbu skatinti ne tik mokinius, bet ir personalą būti fiziškai aktyviais. Mokiniams jie turi būti sektinu pavyzdţiu.

Skatinant mokinių fizinį aktyvumą, mokyklos siekia įtraukti mokinius į fizinės veiklos programą. Kiekviena programos dalis prisideda prie mokinių fiziškai aktyvaus gyvenimo būdo įgūdţių formavimo. Toliau trumpai bus aptarta fizinės veiklos skatinimo programa: 1)

kokybiškas fizinio aktyvumo mokymas. Mokykloje suteikiamos ţinios ir įgūdţiais, kaip visą

gyvenimą būti fiziškai aktyviu. Mokoma judėjimo įgūdţių. Naudojamos priemonės, kurios pritaikytos mokinių amţui ir įgūdţių lygui, pritraukiami visi mokiniai. 2)pertraukos. Pertraukų metu mokiniai skatinami uţsiimti fiziškai aktyvia veikla ir praktikoje įgyvendinti tai ką išmoko per pamokas. Mokiniams padedama išmokti ţaidţiant, išspręsti konfliktus. Pertraukos padeda pagerinti dėmesio sutelkimą ir koncentraciją pamokoje. (rekomenduojama bent 20 min. pertrauką per dieną papildomai kūno kultūros pamokai). 3) Fiziškai aktyvios

pertraukos. Fizinis aktyvumas įtraukiamas į pamokas, didinamas su gyvensena susijusių

uţduočių kiekis. (rekomenduojama išeiti pasivaikščioti per gamtos pamokas, veiksmais parodyti ţodţius, kurie susiję su fiziniu aktyvumu ir kt.). 4) Varžybų sportas. Mokiniams siūloma mokykloje uţsiimti fiziškai aktyvia veikla prieš, per ir po pamokų. Jie skatinami pasirinkti mėgiamas fiziškai aktyvias veiklas: vaikščioti, bėgioti, dalyvauti ţygiuose, plaukioti, ţaisti tenisą, šokti ar vaţinėti dviračiu. Svarbu sudaryti galimybes mokiniams dalyvauti savo lygio fizinėje veikloje. 5) Bendra fizinė veikla. Padedama mokiniams dirbti

kartu ir organizuoti draugiškas varţybas. Fizinio aktyvumo dėka pagerinti protinę sveikatą ir sumaţinti ţalingų įpročių atsiradimą pauglių tarpe 6) Į mokyklą pėsčiomis arba dviračiu. Mokykla, prisideda prie mokinių fizinio aktyvumo skatinimo. Gerinamas bendradarbiavimas tarp mokinių, tėvų ir bendruomenės organizacijų narių. Mokykla bendradarbiaudama su kitomis institucijomis rūpinasi, kad būtų saugu vaikščioti ir vaţinėti dviračiu netoli[36].

Keletą iš pasaulyje vykdomų fizinio aktyvumo skatinimo programų, nukreiptų į mokinių aktyvią veiklą aptarsiu plačiau.

Programa skirta planuoti aktyvų mokinių, mokytojų ir tėvų, gyvenimo būdą. Programos tikslas – įvertinti ar mokinių rengiamos pamokos gali padėti jiems, jų tėvams ir mokytojams būti fiziškai aktyvesniais. Dauguma mokinių entuziastingai dalyvauja šioje programoje, jos jiems atrodo įdomios ir svarbios. Jaunesni mokiniai programai yra imlesni. Mokyklose, organizuojant šią programą, svarbu išsiaiškinti ir pasirinkti tas temas, kurios būtų įdomios mokiniams, jiems labiausiai artimos. Programos metu, mokiniams yra uţduodami namų darbai, kaip ir kitose disciplinose. Tikimasi įpratinti mokinius būti reguliariai fiziškai aktyviais, pamėgti fizinį aktyvumą ir uţsiimti juo ne tik mokykloje bet ir po pamokų. Į programą taip pat įtraukiami ir tėvai, kadangi manoma, jog tėvų fizinis aktyvumas laisvalaikiu stipriai įtakoja mokinių aktyvų laisvalaikį [37].

Programa skirta skatinti mokinius į mokyklą eiti pėsčiomis arba vaţiuoti dviračiu. Tai programa, kurioje bendradarbiauja mokykla ir įvairios bendruomenės organizacijos. Programa sudaro galimybes mokiniams į mokyklą eiti grupėmis, kurias lydėtų suaugusieji. Į programos vykdymą įsitraukia ne tik mokyklos nariai, bet ir kitos organizacijos, kurios padeda sukurti aplinką, kuri būtų pritaikyta į mokyklą eiti pėsčiomis ar vaţiuoti dviračiu. Kuriant aktyvius ir saugius kelius į mokyklą, tikimasi, kad tai mokiniams taps įpročiu. Šia programa siekiama skatinti mokinius į ir iš mokyklos eiti pėsčiomis arba vaţiuoti dviračiu. Didinti mokinių supratimą apie fizinio aktyvumo svarbą bei padidinti pėsčiųjų saugumą, kurti sveiką aplinką. Suburti bendruomenes bendram darbui, kuriant saugius kelius į mokyklą. Įgyvendinant programą turėtų padidėti: mokinių fizinio aktyvumo lygis, mokinių ir suaugusiųjų dalis, kurie trumpus atstumus eis pėsčiomis arba vaţiuos dviračiu. Pagerės saugumas, sumaţės mašinų srautai šalia mokyklų, nes maţiau vaikų bus atveţami ir pasiimami iš mokyklos automobiliais. Pagerės tarpusavio santykiai, bus daugiau bendraujama, nes daţniau vieni kitus matys kelyje[38].

Programa skirta kūnui ir protui. Viena iš programos dalių skirta didinti fizinį aktyvumą 9–13 metų mokiniams. Kūnas ir protas programa suteikia mokiniams informacijos, kuri reikalinga renkantis sveiką gyvenimo būdą. Mokiniams siūloma susikurti savo aktyvumo

kalendorių, kuriame prašoma suplanuoti savaitės fizinį aktyvumą, nusistatyti tikslus ir jų laikytis. Iš pradţių rekomenduojama pasirinkti fizinio aktyvumo formą, kuria mokinys jau uţsiima, tik ja uţsiimti daţniau. Rekomenduojama pradėti būti fiziškai aktyviu bent 60 min. per dieną, tikrinti savo pasiekimus ir skatinti save, jei atliekama visa suplanuota veikla. Rekomenduojama programą pradėti su ne daug tikslų, o palaipsniui veiklas keisti. Pasirinkti pratimus, kuriem atlikti reikėtų skirtingų kūno dalių darbo, derintis prie sezono.

Programa pateikia fiziškai aktyvių veiklų aprašymus, paaiškinimus kaip jas atlikti. Jeigu mokinys nori uţsiimti kokia nors veikla, bet jaučiasi maţai apie ją ţinantis gali susipaţinti plačiau. Programoje pateikiamas animuotas klausimynas. Atsakant į klausimus, susijusius su fiziniu aktyvumu, teisingai – artėji prie finišo. Mokiniams, kurie turi papildomų klausimų, tinklalapyje vykdomos diskusijos. Į iškilusius klausimus atsakinėja profesionalai[39].

Tai tik keletas iš pasaulyje vykdomų fizinio aktyvumo programų. Nors jų sukurta ir nemaţai, tačiau mokinių fizinis aktyvumas vis dar maţėja. Norint padidinti mokinių fizinį aktyvumą reikalinga kurti programas atsiţvelgiant į lytį, finansinę mokinių padėtį ir jų poreikius.

2. TYRIMO METODIKA

Tyrimui atlikti buvo gautas Kauno regiono biomedicininių tyrimų komiteto bioetikos leidimas (priedas Nr. 1), sutikimas iš švietimo ir mokslo ministerijos (priedas Nr 2) ir savivaldybių švietimo skyrių leidimai. Tyrimas buvo atliktas 2010 m. kovo – geguţės mėn. dalyvaujant PSO tarptautiniame HBSC (angl. Health Behavior in School – Aged Children) tyrime. Mokinių ir direktorių apklausai naudotos anoniminė anketos, sudarytos vadovaujantis tarptautiniu tyrimo protokolu. Anketa pritaikyta Lietuvos moksleiviams (dvigubas vertimas). Atsitiktinės atrankos būdu iš viso Kauno regiono buvo pasirinkti 4 rajonai: Kauno, Kaišiadorių, Kėdainių ir Prienų. Šiuose rajonuose tyrimas buvo atliktas 21-oje atsitiktinai parinktoje mokykloje. Mokyklose apklausti mokiniai (po vieną penktą, septintą ir devintą klasę) ir mokyklų direktoriai ar jų įgalioti asmenys.

Mokiniams pamokos pradţioje buvo išdalinamos anketos, kuriose prašoma atsakyti į pateiktus klausimus. Mokinių anketą sudarė klausimai apie gyvenseną, sveikatą, fizinį aktyvumą, pasitenkinimą gyvenimu, rizikingą elgseną, šeimą, mokyklą, draugus, patyčias, laisvalaikį, nelaimingus atsitikimus ir suicidinę veiklą. Iš viso 101 klausimas. Uţpildytus klausimynus respondentai sudėjo į vokus. Analizei tinkamomis pripaţintos 1074 anketos, atsako daţnis 95 proc., duomenų kokybė patikrinta tarptautiniame duomenų centre.

Direktorių klausimynas buvo siunčiamas elektroniniu paštu. Laiške buvo trumpai apibūdintas tyrimas ir paaiškinta, kad anketų duomenys bus anoniminiai, nes visos anketos bus uţkoduotos. Uţpildytos anketos buvo siunčiamos atgal elektroniniu paštu, tyrimą atliekančiam asmeniui. Anketas uţpildė visų mokyklų, kurios dalyvavo tyrime, direktoriai.

2.2 Tiriamųjų skirstymas į grupes

Fizinio aktyvumo grupės. Mokinių fizinis aktyvumas vertintas pagal Petronytės G.

metodiką (2.2.1 lentelė)[25]. Mokiniai suskirstyti į fiziškai aktyvius ir pasyvius. Ar mokinys pakankamai fiziškai aktyvus ar pasyvus nustatyta pagal tai kaip atsakė į su fiziniu aktyvumu susijusius klausimus: „Ar dažnai ne pamokų metu, laisvalaikiu, mankštiniesi ir sportuoji taip,

kad suprakaituotum, padažnėtų kvėpavimas― ir „Kiek valandų per savaitę ne pamokų metu mankštiniesi ir sportuoji taip, kad suprakaituotum, padažnėtų kvėpavimas?―.

Pakankamai fiziškai aktyvūs buvo tie tiriamieji, kurie mankštinosi ar sportavo daugiau kaip 4 kartus per savaitę bent po 1 valandą ir tie respondentai, kurie per savaitę sportavo 2–3 kartus, tačiau ne maţiau kaip 4–6 valandas per savaitę. Kiti respondentai buvo priskirti nepakankamai fiziškai aktyvių grupei.

3.2 lentelė. Tiriamųjų suskirstymas į pakankamai ir nepakankamai fiziškai aktyvių grupes.

Daţnumas Trumė (valandos)

7 > 4 – 6 2 – 3 1 0,5 0 Kiekvieną dieną

4–6 kartus per savaitę 2–3 kartus per savaitę Kartą per savaitę Kartą per mėnesį

Rečiau nei kartą per mėnesį Niekada

Grupės pagal demografinius veiksnius. Tiriamieji buvo skirstomi pagal amţių (11, 13

ir 15 metų), lytį (berniukai, mergaitės), gyvenamą vietą (miestas, kaimas). Mieste gyvenančių grupei buvo priskirti tie mokiniai, kurie į klausimą „Kur tu gyveni?― atsakė, kad gyvena „dideliame mieste― arba „mieste―, kiti respondentai priskirti kaime gyvenančių mokinių grupei. Grupės tarpusavyje statistiškai reikšmingai nesiskyrė.

Suskirstymas į grupes pagal individo veiksnius

 Mokinių pasitenkinimas gyvenimu. Siekiant įvertinti mokinių pasitenkinimą gyvenimu

du anketoje pateikti klausimai. Mokiniai, kurie atsakydami „Kaip tu jautiesi galvodamas

apie savo dabartinį gyvenimą?― į klausimą nurodė, kad „jaučiuosi labai laimingas― ir

„jaučiuosi pakankamai laimingas― buvo priskirti laimingai besijaučiančių mokinių grupei. Nelaimingų mokinių grupei priskirti mokiniai, kurie nurodė, kad „nesijaučiu laimingas― ir „esu visiškai nelaimingas―. Antrame klausime dešimtbalėje sistemoje vaikai buvo prašomi atsakyti, kurioje vietoje pagal pasitenkinimą gyvenimu jie dabar yra (0 balų - maţiausiai patenkintas gyvenimu, 10 – labiausiai patenkintas gyvenimu).

 Ţalingi įpročiai. Šiame darbe iš ţalingų įpročių analizuoti buvo rūkymo ir alkoholio

priskirti rūkančių grupei, o tie, kurie rūkė rečiau nei kartą per savaitę arba visai nerūkė – nerūkančių grupei. Mokiniai, kurie nurodė, kad per visą savo gyvenimą buvo apsvaigę daugiau negu 2 kartus buvo priskirti alkoholį vartojantiems, o tie, kurie buvo apsvaigę maţiau negu 2 kartus – alkoholio nevartojančių grupei.

 Subjektyvi mokinių sveikatos būklė.. Mokiniai, kurie atsakydami į klausimą „Kaip vertini savo sveikatą?― nurodė, kad jų sveikata „puiki― arba „gera― buvo priskirti gerai

sveikatą vertinančių grupei, o likusieji – blogai sveikatą vertinusių grupei. Suskirstymas į grupes pagal šeimos veiksnius

 Šeimos struktūra. Pagal šeimų struktūrą respondentai buvo suskirstyti į dvi grupes:

pilnos šeimos grupei priskirti tie respondentai, kurie gyveno su abiem biologiniais tėvais. Nepilnoms šeimoms priskirti likę atsakymų variantai („tėvai išsiskyrę―, „vienas iš tėvų miręs―, „vienas iš mano tėvų gyvena kitoje vietoje―, „gyvenu pas globėjus―).

 Santykiai su tėvais buvo vertinami pagal subjektyvią savitarpio santykių šeimoje skalę

(0 balų – labai blogi tarpusavio santykiai, 10 – labai geri tarpusavio santykiai).

 Šeimos turtingumas. Norint įvertinti mokinių šeimų turtingumą buvo naudojami du kriterijai. Pirmasis – subjektyvus šeimos turtingumo vertinimas kuriam nustatyti buvo naudojamas klausimas: „Kaip tu manai ar Tavo šeima turtinga?―. Turtingose šeimose gyvenančiais buvo laikyti mokiniai, kurie atsakė kad jų šeimos yra „labai turtingos― arba „pakankamai turtingos―. Vidutiniškai turtingomis laikytos tų vaikų šeimos, kurie paţymėjo, kad jų šeima „vidutiniškai turtinga―. Neturtingai šeimų grupei priskirti likusieji respondentai. Antrasis naudotas kriterijus buvo išvestinis – šeimos socialinis ekonominis statusas, kurį nustatant buvo naudojami 4 klausimai, kuriais siekta nustatyti kokį materialinį gerbuvį turi mokinio šeima: „Ar tavo šeima turi automobilį?; Ar tavo

šeima turi kompiuterį?; Kiek kartų per paskutiniuosius 12 mėnesių Tu kartu su visa šeima iškylavai arba vykai į keliones? ir Ar Tu turi savo kambarį?“. Naudojant atsakymus į

šiuos klausimus šeimos suskirstytos į tris grupes: turtingas, vidutiniškai turtingas ir neturtingas. Turtingomis laikytos šeimos, kurių balų suma >5, vidutiniškai turtingomis – 3–4 balai, o tos šeimos, kurios surinko 2 ar maţiau balų laikytos neturtingomis.

 Sportavimas su tėvais. Vaikai kurie į klausimą .„Kaip dažnai kartu su savo šeima jie sportuoja?― atsakė, kad su savo šeima sportuoja kasdien arba daugumą dienų, buvo

priskirti sportuojančių šeimų grupei. Likusieji mokiniai – su šeima nesportuojančių grupei.

Suskirstymas į grupes pagal bendravimo su bendraamţiais veiksnius

 Draugų skaičius. Norint išsiaiškinti kiek vaikai turi draugų, buvo naudojamas klausimas:

„Kiek šiuo metu artimų draugų ir draugių tu turi?―. Mokiniai turėjo paţymėti kiek draugų berniukų ir mergaičių turi. Iš šių dviejų atsakymų skaičuota benras draugų skaičiaus.

 Laisvalaikis su draugais. Norint išsiaiškinti kiek laiko vaikai praleidţia su draugais, jų buvo prašoma paţymėti, kiek dienų per savaitę iš karto po pamokų jie praleidţia laiką su draugais ir kiek vakarų per savaitę jie praleidţia ne namuose, bet su savo draugais.

Suskirstymas į grupes pagal mokyklos veiksnius

 Mokyklos vertinimas. Pagal mokinių atsakymus į klausimą „Kaip tu dabartiniu metu

vertini savo mokyklą― buvo suskirstyti į dvi grupes: mokyklą vertinančių gerai (nurodė,

kad mokykla „labai patinka― arba „patinka šiek tiek―) ir mokyklą vertinančių blogai („ji man nelabai patinka― arba „ji man visai nepatinka―).

 Mokymosi vertinimas. Mokinių buvo prašoma nurodyti, kaip klasės auklėtojas vertina jų mokymąsi lyginant su bendraklasiais. Mokiniai, kurie nurodė, kad juos vertina „vidutiniškai― arba „blogiau negu vidutiniškai― buvo priskirti vidutiniškai besimokinančių mokinių grupei. „Labai gerai― ir „gerai― vertinami vaikai – gerai besimokinančių grupei.

 Mokyklos sąlygos. Vertinant mokyklos sąlygas buvo analizuojami direktorių atsakymai į

klausimus apie mokyklos sporto salės ir stadiono būklę. Turinčių geras sportines sąlygas grupei buvo priskirtos mokyklos, kuriose sporto salės, stadionai buvo „geros― ir „labai geros― būklės. Kitus atsakymo variantus pasirinkusių direktorių mokyklos priskirtos turinčioms blogas sportines sąlygas grupei.

 Fizinio aktyvumo veiklos organizavimas. Mokinių galimybės uţsiimti fiziškai aktyvia veikla ne pamokų metu buvo analizuojamos naudojant direktorių atsakymus į klausimą „Ar įprastomis dienomis Jūsų mokykloje organizuojamas fizinis aktyvumas?―. Tos mokyklos, kuriose po pamokų ar kitu metu kasdien arba 3–4 dienas per savaitę organizavo fiziškai aktyvią veiklą buvo priskirtos palankių fiziniam aktyvumui mokyklų grupei, likusios mokyklos priskirtos nepakankamai vykdančių fiziškai aktyvią veiklą grupei.

2.3 Statistinės analizės metodai

Statistinė duomenų analizė atlikta naudojantis statistiniu paketu SPSS for Windows, 15.0 versija. Duomenų aprašymui naudota standartinė Microsoft Office programa. Kokybiniams dydţiams tirti, poţymių homogeniškumui grupėse tikrinti, naudotas chi kvadrato testas. Pagal jį buvo tikrinamos hipotezės apie poţymių ryšio tikimybę (p). Ryšys tarp poţymių buvo laikomas statistiškai reikšmingu, kai p<0,05.

Lyginant kiekybinių rodiklių vidurkių skirtumus buvo taikytas Stjudento t testas ir vienfaktorinė dispersinė analizė ANOVA.

Ryšys tarp fizinio aktyvumo ir kito veiksnio buvo vertintas naudojant galimybių santykio (odds ratio) principą. Galimybių santykio pasikliautinasis intervalas PI apskaičiuotas su pasikliautinąja tikimybe 0,95 t. y., 95 proc. PI.

3. REZULTATAI

3.1 Respondentų charakteristika

Tyrime dalyvavo 1074 respondentai. Daugiausei respondentų buvo ištirta Kauno mieste ir rajone 425 (39,4 proc.), Kaišiadorių rajone – 189 (17,5 proc.) mokinių, Kėdainių rajone – 252 (23,4 proc.), o Prienų rajone – l213 (19,7 proc.) mokinių. Mieste gyveno 573 (53,1 proc.), o kaime – 501 (46,9 proc.) mokinys. Fiziškai aktyvūs buvo 286 (26,5 proc.), o fiziškai pasyvūs – 793 (73,5 proc.) tyrime dalyvavę mokiniai.

3.1.1 lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal lytį, amţių ir gyvenamą vietą Berniukai Mergaites Iš viso

n=559 n=520 n=1074

n proc. n proc. n proc. Gyvenamoji vieta Miestas 300 53,8 273 52,9 558 53,4 Kaimas 259 46,2 243 47,1 516 46,6 Amţius 11 192 34,3 175 33,7 367 34,0 13 176 31,5 174 33,5 350 32,4 15 191 34,2 171 32,9 362 33,6

Tyrime dalyvavo 365 (34,0 proc.) vienuolikos, 347 (32,3 proc.) trylikos ir 362 (33,7 proc.) penkiolikos metų mokiniai. Pagal lytį respondentai pasiskirstė į panašias grupes: 559 (51,8 proc.) berniukai ir 520 (48,2 proc.) mergaičių (3.1.1 lentelė). Berniukai ir mergaitės pagal gyvenamą vietą ir amţiaus grupes tarpusavyje statistiškai reikšmingai nesiskyrė.

Dauguma mokinių (86,0 proc.) jautėsi laimingi. Savo sveikatą vertino „gerai“ 85,5 proc. mokinių. Berniukai gerai sveikatą vertino reikšmingai daţniau, lyginat su mergaitėmis (atitinkamai 91,0 proc. ir 79,6 proc.) (p<0,001). Berniukams galimybė gerai vertinti savo sveikatą yra 2,59 karto didesnė nei mergaitėms (PI 1,8–3,71). Nustatyta, kad berniukai buvo reikšmingai daţniau laimingi negu mergaitės. (atitinkamai 89,9 proc. ir 81,9 proc.) (p<0,001) (4.1.2 lentelė). Berniukams galimybė jaustis laimingiems yra 1,97 karto diesnė negu mergaitėms (PI 1,37–2,81).

3.1.2 lentelė. Berniukų ir mergaičių subjektyvus sveikatos ir gyvenimo vertinimo skirstiniai. Berniukai Mergaitės n=556 n=520 n proc. n proc. Subjektyvus sveikatos vertinimas Gera sveikata 506 91,0 414 79,6 Bloga sveikata 50 9,0 106 20,4 χ2 =28,13, lls=1, p<0,001, GS=2,59 PI 1,80–3,71 Subjektyvus gyvenimo vertinimas Laimingi 490 89,9 425 81,9 Nelaimingi 55 10,1 94 18,1 χ2 =14,19, lls=1, p<0,001, GS=1,97 PI 1,37–2,81

Taip pat nustatyta, kad sveikatą gerai vertinančių mokinių tarpe daugiau mokinių buvo laimingi, negu nelaimingi (atitinkamai 88,6 proc. ir 66,9 proc.) (p<0,001).

Mūsų tyrimo metu nustatyta, kad reguliariai rūkė 13,5 proc. mokinių. Nagrinėjant individų ţalingus įpročius statistiškai reikšmingi skirtumai nustatyti tik priklausomai nuo lyties. Berniukai reikšmingai daţniau nurodė, kad rūko kiekvieną dieną arba bent kartą per savaitę (atitinkamai 17,3 proc. ir 9,7 proc.) (p<0,001) Priklausomai nuo gyvenamosios vietos rūkymo daţnis reikšmingai nesiskyrė.

Reikšmingai daugiau kartų nuo alkoholio buvo apsvaigę berniukai, lyginant su mergaitėmis (atitinkamai 30,1 proc. ir 21,6 proc.) (p<0,05). Bent du kartus ir daugiau nuo alkoholio buvo apsvaigę 55,3 proc. berniukų ir 44,7 proc. mergaičių (p<0,05). (3.1.3 lentelė) Taip pat nustatyta, kad reikšmingai daugiau kartų apsvaigę nuo alkoholinių gėrimų buvo kaime gyvenantys mokiniai, lyginant su mieste gyvenančiais (atitinkamai 50,0 proc. ir 39,6 proc.) (p<0,001).

3.1.3 Rūkymo ir alkoholio vartojimo skirstiniai pagal lytį

Berniukai Mergaitės n=556 n=520 n proc. n proc. Rūkymas Rūko 96 65,8 50 34,2 Nerūko 459 49,5 468 50,5 χ2 =13,3, lls=1, p<0,001, GS=1,47 PI 1,16–1,86 Alkoholio vartojimas

Buvo apsvaigę nuo alkoholio ne

daugiau 1 kartą 293 49,2 303 50,8

Buvo apsvaigę nuo alkoholio

bent 2 kartus 261 55,3 211 44,7

χ2

Berniukams rūkyti buvo 1,47 karto didesnė tikimybė negu mergaitėms. Tuo tarpu alkoholio vartojimo rizika tarp lyčių taip ţymiai nesiskyrė. Tikimybė daţniau berniukams vartoti alkoholį buvo 1,13 karto didesnė negu mergaitėms.

Įvertinus šeimų turtingumą, nustatyta, kad daugiausiai mokinių gyveno vidutiniškai turtingose šeimose (77,9 proc.). Šiek tiek daugiau mokinių iš neturtingų šeimų gyveno kaime, negu mieste, tačiau reikšmingų skirtumų nenustatyta (atitinkamai 19,1 proc. ir 18,1 proc.) (p>0,05). Suskirsčius šeimas pagal jų socialinį ekonominį statusą pastebėta, kad beveik pusė (46,1 proc.) mokinių buvo priskirti vidutiniškai turtingų šeimų grupei. Turtingose šeimose gyvenančių mokinių dalis mieste ir kaime buvo panaši (atitinkamai 33,8 proc. ir 32,2 proc.) (p>0,05). Neturtingų šeimų, kaime buvo šiek tiek daugiau, (atitinkamai 18,2 proc. ir 23,9 proc. (p>0,05) (3.1.4 lentelė).

3.1.4 lentelė. Mokinių skirstiniai pagal subjektyvaus šeimos turtingumo vertinimą

ir šeimos socialinį ekonominį statusą priklausomai nuo gyvenamosios vietos Miestas Kaimas Iš viso

n=573 n=501 n=1074

n proc. n proc. n proc. Subjektyvus šeimos turtingumo vertinimas Turtingi 18 3,2 20 4,1 38 3,6 Vidutiniškai turtingi 448 78,7 379 76,9 827 77,9 Neturtingi 103 18,1 94 19,1 197 18,5 χ2 =0,83, lls=2, p=0,657 Socialinis ekonominis statusas Turtingi 189 33,8 152 32,2 341 33,1 Vidutiniškai turtingi 268 47,9 207 43,9 480 46,1 Neturtingi 102 18,2 113 23,9 215 20,9 χ2 =5,10, lls=2, p=0,07

Analizuojant turimų draugų skaičių, tarp berniukų ir mergaičių reikšmingų skirtumų nenustatyta. Vidutiniškai berniukai ir mergaitės turėjo po 4,7±0,05 draugus. Tačiau, berniukai, daţniau turi daugiau draugų berniukų lyginant su mergaitėmis (3.1.5 lentelė). 2 ir daugiau draugus turėjo daugiau negu pusė (57,7 proc.) berniukų ir 42,3 proc. mergaičių (p<0,001). Mergaitės turėjo daugiau draugių mergaičių lyginant su berniukas (atitinkamai 55,0 proc. ir 45,0 proc.) (p<0,001).

3.1.5 lentelė. Draugų berniukų ir draugių mergaičių skirstiniai priklausomai nuo lyties. Berniukai Mergaitės n=556 n=520 n proc. n proc. Draugai berniukai Ne daugiau kaip 1 draugas 39 21,3 144 78,7 2 ir daugiau draugų 501 57,7 367 42,3 χ2 =80,1, lls=1, p<0,001, GS=1,86 PI 1,67–2,07 Draugės mergaitės Ne daugiau kaip 1 draugė 141 75,0 47 25,0 2 ir daugiau draugių 385 45,0 470 55,0 χ2 =55,3, lls=1, p<0,001, GS=3,66 PI 2,56–5,23

Buvo analizuojami skirtumai tarp miesto ir kaimo sporto salių ir stadionų būklės, bei tarp fizinio aktyvumo mokyklose organizavimo. Reikšmingų skirtumų tarp analizuojamų poţymių nenustatyta, tačiau pastebima, kad šiek tiek geresnė patalpų būklė yra mieste. Gera sporto salių būklė buvo 64,3 proc. miesto ir 35,7 proc. kaimo mokyklose, gera stadionų būklė – atitinkamai 70,0 proc. ir 30,0 proc. mokyklų (p>0,05) (3.1.6 lentele)

3.1.6 lentelė Gerų ir blogų sporto salių, stadionų ir fizinio aktyvumo laisvalaikio organizavimo skirstiniai priklausomai nuo mokyklų demografinės vietos.

Miestas Kaimas

n=13 n=8

n proc. n proc. Sporto salė būklė Gera 9 64,3 5 35,7

Bloga 4 57,1 3 42,9 Stadiono būklė Gera 7 70,0 3 30,0 Bloga 6 54,5 5 45,5 Fizinio aktyvumo laisvalaikio organizavimas 1 -2 kart./ sav. 6 75,0 2 25,0 3 ir daugiau kart./sav. 6 50,0 6 50,0

Miesto mokyklose organizuojama šiek tiek daugiau fizinį aktyvumą skatinančių būrelių, tačiau reikšmingų skirtumų tarp miesto ir kaimo nenustatyta (p>0,05) (4.1.5 lentele).

3.2 Mokinių laisvalaikio fizinis aktyvumas priklausomai nuo

lyties, amţiaus ir gyvenamosios vietos

Tyrimo metu nustatyta, kad fiziškai aktyvių mokinių mieste buvo 29,0 proc., kaime šiek tiek maţiau – 24,0 proc. Nustatyta, kad berniukai buvo reikšmingai fiziškai aktyvesni nei mergaitės (atitinkamai 36,0 proc. ir 16,3 proc.) (p<0,05). Gyvenantys mieste berniukai buvo statistiškai reikšmingai fiziškai aktyvesni lyginant su gyvenančiais kaime (atitinkamai 39,7 proc. ir 31,8 proc.) (p<0,05) (3.2.1 lentelė). Tarp mergaičių reikšmingų skirtumų pagal gyvenamą vietą nenustatyta.

3.2.1 lentelė. Aktyvių ir pasyvių mokinių skirstinys priklausomai nuo lyties ir gyvenamosios vietos Berniukai Mergaitės Miestas n=300 Kaimas n=258 Miestas n=273 Kaimas n=243

n proc. n. proc. N proc. N proc.

Aktyvūs 119 39,7 176 31,8 47 17,2 38 15,6 Pasyvūs 181 60,3 82 68,2 226 82,8 205 84,4 χ2 = 3,74;lls-1; p=0,052; GS=1,2; PI 0,95–1,51 χ2 =0,23; lls=1; p=0,62 GS=1,1 PI 0,74–1,62

Nagrinėjant fiziniškai aktyvių mokinių dalį skirtingose amţiaus grupėse, nustatyta, kad mieste gyvenančių pakankamai fiziškai aktyvių berniukų dalis su amţiumi maţėjo, o kaime – didėjo. Tyrimo duomenimis, fiziškai aktyviausi buvo penkiolikmečiai, o pasyviausi – 11 metų berniukai (atitinkamai 37,8 proc. ir 31,1 proc.) (3.2.1 pav.). Mergaičių tarpe reikšmingų skirtumų nei pagal amţių, nei pagal gyvenamąją vietą nenustatyta. Aktyviausios – vyriausio amţiaus mokinės, o pasyviausios – 13 metų mergaitės (atitinkamai 17,5 proc. ir 15,5 proc.).

3.2.1 pav. Fizškai aktyvių mokinių pasiskirstymas pagal amţių ir lytį

* lyginant su 11 metų berniukais χ2

– 3,40; lls=1; p=0,06 GS= 1,48 PI 0,97–2,25

Berniukams galimybė būti pakankamai fiziškai aktyviems yra 1,8 (PI 1,52–2,23) karto didesnė, nei mergaitės. Mieste gyvenantys berniukai turi 1,2 (PI 0,95–1,51) karto didesnę galimybę būti pakankamai fizikai aktyviais nei kaimo berniukai. Mergaičių fizinis aktyvumas visose amţiaus grupėse yra panašus ir reikšmingų skirtumų priklausomai nuo amţiaus ir gyvenamos vietos nenustatėme.

3.3 Mokinių laisvalaikio fizinio aktyvumo sąsajos su

individo ir socialiniais veiksniais

3.3.1 Sveikatos ir laimės vertinimo sąsajos su laisvalaikio fiziniu aktyvumu

Tyrimo metu rasti reikšmingi skirtumai tarp pakankamai ir nepakankamai fiziškai aktyvių mokinių bei jų sveikatos vertinimo. Rezultatai parodė, kad savo sveikatą gerai vertinę respondentai buvo fiziškai aktyvesni. Pakankami fiziškai aktyvių gerai sveikata vertinančių mokinių buvo reikšmingai daugiau tarp, nei ją vertinusiais blogai (atitinkamai 27,8 proc. ir 19,2 proc.) (p<0,05). (3.3.1.1 pav.)

3.3.1.1 pav. Fiziškai aktyvių mokinių dalis priklausomai nuo sveikatos vertinimo ir lyties

* χ2=5,05 lls=1 p=0,02 GS 1,5 PI 1,04-2,21

Fiziškai aktyvių berniukų dalis tarp savo sveikatą gerai įvertinusių buvo 36,8 proc., o tarp įvertinusių blogai – 30,0 proc. Mergaičių atitinkamai 16,9 proc. ir 14,2 proc. Fiziškai aktyvių mokinių dalis pagal sveikatos vertinimą priklausomai nuo gyvenamosios vietos ir amţiaus reikšmingai nesiskyrė.

Vertinant mokinių laimingumą skirtingose amţiaus grupėse, statistiškai reikšmingi skirtumai rasti tik tarp mergaičių. Daugiausiai nelaimingų mergaičių buvo 13 metų amţiaus grupėje (23,6 proc.), o maţiausiai – 11 metų (11,5 proc.) (p<0,05). Berniukai pagal laimingumą amţiaus grupėse pasiskirstė tolygiai

Tyrimo metu nenustatyti statistiškai reikšmingų ryšių tarp subjektyvaus mokinių laimės vertinimo ir fizinio aktyvumo. Reikšmingų skirtumų nenustatyta ir pagal lytį, tarp fiziškai aktyvių berniukų save laimingais laikė 91,0 proc., tarp mergaičių – 81,2 proc. Fiziškai pasyvių mokinių grupėje atitinkamai 89,3 proc. ir 82,0 proc. mokinių (3.3.1.1 lentelė).

3.3.1.1 Lentelė Aktyvių ir pasyvių mokinių skirstinys priklausomai nuo pasitenkinimu gyvenimu ir lyties Berniukai Mergaitės Laimingi n=490 Nelaimingi n=55 Laimingi n=425 Nelaimingi n=94

n proc. n. proc. n proc. n proc.

Aktyvūs 181 91,0 18 9,0 69 81,2 16 18,8

Pasyvūs 309 89,3 37 10,3 356 82,0 78 18,0 χ2_{–0,37;lls-1; p=0,53. χ}2_{– 0,03; lls=1; p=0,85}

Analizuojant mokinių pasitenkinimo gyvenimu skalę, nustatyta, kad vidutiniškai savo laimingumą respondentai įvertino 7,53±0,06 balo. Berniukų balų vidurkis buvo statistiškai reikšmingai didesnis lyginant su mergaitėmis (atitinkamai 7,75±0,08 ir 7,30±0,09) (p<0,05). Reikšmingi skirtumai nustatyti ir priklausomai nuo amţiaus. Aukščiausi pasitenkinimo gyvenimu balo vidurkiai buvo jauniausioje amţiaus grupėje (7,88±0,11), o ţemiausi 13 metų (7,28±0,12). Skirtingose amţiaus grupėse pasitenkinimo gyvenimu balų vidurkiai tarp berniukų nesiskyrė. Tarp mergaičių statistiškai reikšmingai didesni vidurkiai buvo 11 metų amţiaus grupėje (11 metų – 7,81±0,16, 13 metų – 6,94±0,18, 15 metų – 7,15±0,14 (p<0,05) (3.3.1.2 pav.).

3.3.1.2 pav. Mokinių pasitenkinimo gyvenimu balų vidurkiai priklausomai nuo amţiaus ir lyties

Apibendrinant galima pasakyti, kad berniukai yra laimingesni ir labiau patenkinti gyvenimu, lyginant su mergaitėmis. Taip pat, kad laimingų mokinių su amţiumi maţėja. Tačiau statistiškai reikšmingų ryšių tarp fizinio aktyvumo ir pasitenkinimas gyvenimo nenustatyta.

3.3.2 Laisvalaikio fizinio aktyvumo ir pasyvaus laisvalaikio sąsajos Analizuojant mokinių pasyvų laisvalaikį, nustatyta, kad televizijos programas mokiniai vidutiniškai per savaitę ţiūrėdavo 19,2±0,3 val. Reikšmingų skirtumų tarp fizinio aktyvumo ir prie televizoriaus praleidţiamo laiko nenustatyta. Fiziškai aktyvūs mokiniai televizijos programas per savaitę vidutiniškai ţiūrėjo 19,3±0,42 val., pasyvūs – 18,9±0,68 val. Reikšmingų skirtumų pagal lytį taip pat nenustatyta.

Prie kompiuterio mokiniai vidutiniškai praleisdavo 14,05±0,37 val. per savaitę. Priklausomai nuo lyties nustatyti statistiškai reikšmingi skirtumai. Berniukai kompiuteriu ţaisdavo vidutiniškai 18,8±0,5 val. per savaitę, o mergaitės - 9,8±0,44 val. (p<0,05). Taip pat nustatyti ir reikšmingi skirtumai tarp fizinio aktyvumo ir prie kompiuterio praleidţiamo laiko. Fiziškai aktyvūs mokiniai ţaisdami kompiuteriu vidutiniškai praliesdavo 15,9±0,72 val., o pasyvūs – 13,34±0,42 val. (p<0,05)( 3.3.2.1 lentelė)

3.3.2.1 lentelė Televizoriaus ţiūrėjimo ir ţaidimo kompiuteriu vidurkiai priklausomai nuo fizinio aktyvumo berniukų ir mergaičių grupėse

Berniukai Mergaitės TV ţiūrėjimo vidurkiai Ţaidimo kompiuteriu vidurkiai TV ţiūrėjimo vidurkiai Ţaidimo kompiuteriu vidurkiai Aktyvūs 19,03±0,80 18,65±0,84 18,85±1,33 9,64±1,12* Pasyvūs 19,30±0,68 17,8±0,67 19,29±0,53 9,84±0,48* * p<0,05 lyginant su berniukais

Fiziškai pasyviais laisvalaikiu mokiniai vidutiniškai būdavo 45,7±0,82 val. per savaitę. Pasyviam laisvalaikiui fiziškai aktyvūs mokiniai skyrė šiek tiek daugiau laiko, negu fiziškai pasyvūs mokiniai, tačiau reikšmingų skirtumų nenustatyta.

Nors mokinių fizinis aktyvumas ir pasyvus laisvalaikis nebuvo reikšmingai susiję, tačiau pastebima tendencija, kad bendras pasyvus laisvalaikis (TV ţiūrėjimas ir ţaidimas kompiuteriu) yra neigiamai susijęs su mokinių fiziniu aktyvumu.

Ryšys tarp fizinio aktyvumo ir ţalingų įpročių buvo statistiškai nereikšmingas. Tarp rūkančių fiziškai aktyviais buvo 30,8 proc., o tarp nerūkančių – 26,0 proc. (p>0,05). Mokinių, kurie buvo apsvaigę nuo alkoholio ne daugiau negu 1 kartą, grupėje fiziškai aktyviais buvo – 25,3 proc., o tarp tų, kurie buvo apsvaigę du ir daugiau kartų – 30,9 proc. (p>0,05).