LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Toma Rapševičiūtė
Roplių laikymas, priežiūra, parazitinės ligos ir jų
prevencija
Keeping and care of reptiles, parasitic diseases and
their prevention
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: prof. Judita Žymantienė
2 DARBAS ATLIKTAS ANATOMIJOS IR FIZIOLOGIJOS KATEDROJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Roplių laikymas, priežiūra, parazitinės ligos ir jų prevencija“.
1. yra atliktas mano paties (pačios).
2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą. Toma Rapševičiūtė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE DARBO LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ Patvirtinu, kad darbo lietuvių kalba taisyklinga.
Marija Lizdenytė
(data) (redaktoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
Patvirtinu, kad darbas atitinka reikalavimus ir yra parengtas gynimui 2020-12-18
(data)
Judita Žymantienė
(darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas) MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
2020-12-11 Rasa Želvytė
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
Asist., vet. gyd. Sergej Voitenko
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
TURINYS
SANTRAUKA ... 5 SUMMARY... 6 SANTRUMPOS ... 8 ĮVADAS ... 9 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 111.1. Roplių biologija ir anatomija ... 11
1.1.1. Vėžlių biologija ir anatomija ... 11
1.1.1 Driežų biologija ir anatomija ... 11
1.1.2 Gyvačių anatomija ir biologija ... 11
1.2. Roplių laikymo sąlygos ... 12
1.2.1. Terariumo dydis ir įrengimas ... 12
1.2.2. Temperatūra ... 14 1.2.3. Drėgmė ... 15 1.2.4. Substratas ... 16 1.2.5. Apšvietimas ir UV spinduliuotė ... 17 1.2.6. Ventiliacija ... 17 1.3. Roplių mityba ... 17 1.4. Roplių parazitai ... 19
1.4.1. Roplių virškinimo trakto nematodai ... 19
1.4.1.1. Kalicephalus spp. ... 19
1.4.1.2. Oxyuridae spp. ... 20
1.4.1.3. Rhabditoidea spp. ... 21
1.4.2. Roplių virškinimo trakto pirmuonys ... 22
1.4.2.1. Kokcidijos ... 22
1.5. Pseudoparazitai ... 23
1.6. Laikymo sąlygų įtaka nelaisvėje laikomų roplių parazitozių plitimui ... 23
1.7. Šėrimo įtaka parazitozių plitimui nelaisvėje laikomų roplių tarpe ... 24
1.8. Roplių užsikrėtimas skirtingais virškinimo trakto parazitais ... 25
2. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODIKA ... 27
2.1. Tyrimo vieta ir objektai ... 27
2.2. Roplių laikymo sąlygų vertinimas ... 27
2.3. Roplių klinikinė apžiūra ... 28
4
2.5. Parazitologiniai tyrimo metodai ... 29
2.6. Statistinė duomenų analizė ... 30
3. TYRIMO REZULTATAI ... 31
3.1. Laikymo sąlygų vertinimo rezultatai ... 31
3.2. Roplių klinikinės apžiūros rezultatai ... 32
3.3. Parazitologinių tyrimų rezultatai ... 35
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 46
IŠVADOS ... 49
REKOMENDACIJOS ... 50
5
SANTRAUKA
ROPLIŲ LAIKYMAS, PRIEŽIŪRA, PARAZITINĖS LIGOS IR JŲ PREVENCIJA
Toma Rapševičiūtė Magistro baigiamasis darbas
Šio darbo tikslas yra ištirti roplių laikymo ir priežiūros ypatumus, atlikti klinikinę apžiūrą ir koprologinius tyrimus, analizuoti parazitų sukeltas ligas ir palyginti koprologinių metodų efektyvumą.
Darbo uždaviniai: įvertinti roplių laikymo sąlygas objekte „X“, remiantis literatūroje pateiktomis rekomendacijomis; atlikti objekte „X“ laikomų tiriamųjų klinikinę apžiūrą ir įvertinti jų sveikatos būklę; objektuose „X“ ir „Y“ laikomiems ropliams atlikti koprologinius tyrimus ir diferencijuoti rastus parazitus; palyginti du koprologinius metodus – natyvinio tepinėlio bei flotacijos – ir nustatyti, kuris iš jų efektyvesnis roplių parazitų nustatymui.
Nors ropliai vis dažniau apsigyvena žmonių namuose kaip augintiniai, neretas savininkas neturi tinkamų žinių apie šių gyvūnų mitybą ir laikymą. Dėl netinkamo šėrimo ir aplinkos sąlygų ropliai ne tik serga įvairiomis ligomis, bet gali ir nugaišti. Be to, netinkamos laikymo sąlygos skatina parazitų dauginimąsi ir plitimą.
Tyrimas atliktas septynių mėnesių laikotarpiu, 2020–ųjų metų gegužės – spalio mėnesiais. Objekte „X“ vertintos roplių (n=18) laikymo sąlygos ir sveikatos būklė, o objektuose „X“ ir „Y“ rinkti ir, taikant du koprologinius metodus, tirti roplių (n=21) išmatų mėginiai. Vertinant laikymo sąlygas, nepastebėta didelių pažeidimų, visi tiriamieji buvo kliniškai sveiki, tačiau aštuonių roplių (38,1 proc.) išmatose aptikti parazitiniai elementai. Penkiems ropliams (23,8 proc.) nustatyti šie endoparazitai: Oxyuridae, Coccidia spp., Rhabditoidea spp./Kalicephalus sp. Dažniausiai aptikti
Oxyuridae šeimos nematodai (14,3 proc.). Coccidia spp. oocistos nustatytos dviejų roplių (9,5 proc.)
išmatose, o Rhabditoidea spp./Kalicephalus sp. – vieno (4,8 proc.). Penkių roplių (23,8 proc.) išmatose aptikti pseudoparazitai: trims tiriamiesiems (14,3 proc.) rastos Acarus genties erkės ir jų kiaušinėliai, dviems ropliams (9,5 proc.) – oksiurijų, parazituojančių pelių organizme, kiaušinėliai. Vienam ropliui (4,8 proc.) aptikti dviejų rūšių endoparazitai. Dviems tiriamiesiems (9,5 proc.) aptikti ir roplių endoparazitai, ir pseudoparazitai. Parazitai aptikti įvairaus amžiaus ropliams. Vėžlių būrio atstovams (n=6) nerasti jokie parazitiniai elementai. Gyvačių pobūryje (n=10) trims rūšims (30,0 proc.) rasti parazitiniai elementai, driežų pobūryje (n=5) parazitiniai elementai rasti trims tiriamiesiems (60,0 proc.).
6
SUMMARY
KEEPING AND CARE OF REPTILES, PARASITIC DISEASES AND THEIR PREVENTION
Toma Rapševičiūtė Master‘s Thesis
The aim of this work is to investigate the peculiarities of reptile husbandry, to perform clinical and coprological examination, to analyze parasitic diseases and compare the effectiveness of coprological methods.
The tasks of this work are to evaluate the conditions reptiles are kept in in object “X”, based on the recommendations provided in the literature; to perform a clinical examination of the reptiles kept in object "X" and to assess their state of health; to perform coprological examination on reptiles housed in objects “X” and “Y” and to differentiate the found parasites; to compare two coprological methods – native smear and flotation – and to determine which one of them is more effective for the detection of reptile parasites.
Although a growing number of reptiles are kept as pets, the owner often does not have adequate knowledge about the nutrition and housing of these animals. Due to improper feeding and environmental conditions, reptiles not only suffer from various diseases, but can also die. In addition, inadequate husbandry encourages the multiplication and spread of parasites.
The study was conducted over a seven month period, from May to October 2020. At object “X”, the housing conditions and health status of reptiles (n=18) were assessed, and at objects “X” and “Y”, faecal samples of reptiles (n=21) were collected and analyzed using two coprological methods. No significant violations were observed while examining the keeping conditions, all subjects were clinically healthy, but parasitic elements were detected in the faeces of eight reptiles (38.1 %). The following endoparasites were detected in five reptiles (23.8 %): Oxyuridae, Coccidia spp., Rhabditoidea spp./Kalicephalus sp. Nematodes belonging to the Oxyuridae family were most frequently observed (14.3 %). Coccidia spp. oocysts were detected in the faeces of two reptiles (9.5 %) and Rhabditoidea spp./Kalicephalus sp. – in one (4.8 %). Pseudoparasites were detected in the faeces of five reptiles (23.8 %) – in three subjects (14.3 %) mites belonging to Acarus sp. genus and their eggs were observed, in two subjects (9.5 %) – eggs of oxyurids, which are frequently observed in mice. Two types of endoparasites were detected in one reptile (4.8 %). In two subjects (9.5 %) both reptile endoparasites and pseudoparasites were detected. Parasites were detected in reptiles of
7 different ages. No parasitic elements were found in the turtle group (n=6). In the snake group (n=10) parasitic elements were found in three species (30.0%), in the lizard group (n=5) parasitic elements were observed in three subjects (60.0%).
8
SANTRUMPOS
mln. – milijonai ES – Europos Sąjunga pav. – paveikslas proc. – procentai °C – laipsniai CelsijausPOTZ – pageidaujama optimali temperatūros zona cm – centimetras μm – mikrometras mėn. – mėnesis m. – metai val. – valanda g – gramai kg – kilogramai vnt. – vienetai kv. m – kvadratinis metras lot. – lotyniškai angl. – angliškai UV – ultravioletiniai spinduliai UVB – ultravioletiniai B spinduliai sp. – genties rūšis
spp. – genties atskiros rūšys t. y. – tai yra
9
ĮVADAS
Ropliai vis dažniau laikomi žmonių namuose kaip augintiniai (1). 2019–ųjų metų Europos Sąjungos statistika rodo, jog Prancūzijoje laikoma maždaug 2,20 milijonai roplių augintinių, Italijoje – maždaug 1,36 mln., o Ispanijoje – apie 1,24 mln. roplių augintinių (2). Nors kelios rūšys, parduodamos kaip augintiniai, yra veisiamos nelaisvėje, dauguma roplių gaudomi iš laukinės gamtos arba yra laisvėje gyvenusių roplių palikuonys (1). 2004–2014 m. laikotarpiu ES valstybės oficialiai pranešė apie beveik 21 mln. gyvų roplių importą (3). Blogi gaudymo būdai ir netinkamas gabenimas gali nugaišinti daugybę roplių dar jiems nepasiekus naminių gyvūnėlių parduotuvių. Apie 90 proc. roplių gaišta pirmaisiais gyvenimo nelaisvėje metais, dėl traumų, patirtų prieš pirkimą arba dėl netinkamos priežiūros, kai savininkai negali patenkinti jų sudėtingų mitybos bei laikymo sąlygų reikalavimų (1).
Ropliai yra vieni dažniausių žmonių augintinių, kenčiančių nehumanišką elgesį, kadangi jie turi specialius dietos ir laikymo sąlygų poreikius (1; 4). Daugeliui rūšių pagrindiniai mitybos ir apgyvendinimo reikalavimai nėra žinomi, todėl ropliai dažnai kenčia nuo medžiagų apykaitos ligų (1). Roplių augintojai turi etinį įsipareigojimą užtikrinti nelaisvėje laikomų gyvūnų gerovę, kadangi jie visiškai kontroliuoja aplinką, kurioje roplys laikomas (5). Tačiau neretas egzotinių gyvūnų laikytojas nesupranta, kiek pastangų reikia įdėti, norint užtikrinti optimalias laikymo sąlygas ir gerą roplio sveikatos būklę. Ne visi augintojai turi reikiamų žinių ar noro pasidomėti laikomo roplio poreikiais, be to, informacija, randama įvairiuose šaltiniuose, neretai būna prieštaringa.
Nelaisvėje laikomų roplių sveikatos būklei didelį pavojų kelia ir parazitai (6). Jais užsikrėtę ropliai trumpiau gyvena, yra imlesni kitoms ligoms, sumažėja jų vaisingumas bei augimo greitis, padidėja jauniklių gaištamumas (7). Tirti koprologinius mėginius bei gydyti užsikrėtusius roplius svarbu ne tik norint užtikrinti gyvūnų sveikatą bei gero gyvenimo kokybę, tačiau ir norint užkirsti kelią zoonotinių parazitų plitimui. Ropliai gali nešioti Cryptosporidium muris, C. serpentis, C.
varanii, Giardia bei Entamoeba invadens parazitus, kuriais gali užsikrėsti ir žmogus (8).
Užsikrėtimo zoonotiniais parazitais rizika atsiranda kontaktuojant su užkrėstais gyvūnais bei jų išmatomis (9).
Siekiant įvertinti ryšį tarp laikymo sąlygų ir parazitozių pasireiškimo roplių tarpe, objekte „X” vertintos 18 roplių laikymo sąlygos ir sveikatos būklė. Taip pat dviejuose objektuose „X“ ir „Y“ surinkti 21 roplio išmatų mėginiai ir atlikti koprologiniai tyrimai.
10 Darbo tikslas: ištirti roplių laikymo ir priežiūros ypatumus, atlikti klinikinę apžiūrą ir koprologinius tyrimus, analizuoti parazitų sukeltas ligas ir palyginti koprologinių metodų efektyvumą.
Darbo uždaviniai:
1. Įvertinti roplių laikymo sąlygas objekte „X“, remiantis literatūroje pateiktomis rekomendacijomis.
2. Atlikti objekte „X“ laikomų roplių klinikinę apžiūrą ir įvertinti jų sveikatos būklę.
3. Objektuose „X“ ir „Y“ laikomiems ropliams atlikti koprologinius tyrimus ir diferencijuoti rastus parazitus.
4. Palyginti du koprologinius metodus – natyvinio tepinėlio bei flotacijos – ir nustatyti, kuris iš jų efektyvesnis roplių parazitų nustatymui.
11
1.
LITERATŪROS APŽVALGA
1.1.
Roplių biologija ir anatomija
2020–ųjų metų rugpjūčio mėnesio duomenimis, roplių klasę sudaro keturi būriai, kuriuose yra maždaug 11341 rūšys (10). Būriai – vėžliai (Testudines), žvynaropliai (Squamata), snapagalviai (Rhynchocephalia) ir krokodilai (Crocodylia). Žvynaroplių būrys skirstomas į pobūrius – driežų (Lacertilia), gyvačių (Serpentes) ir amfisbenų (Amphisbaenia) (5; 11; 12).
1.1.1. Vėžlių biologija ir anatomija
Vėžlių būrys sudarytas iš 13 šeimų ir daugiau nei 360 rūšių (10; 12). Filogenetiškai, tai yra seniausias ir primityviausias gyvų roplių būrys (13; 14). Visus vėžlius vienija dvi savybės – kaulinis šarvas ir kiaušinių dėjimas (12; 13). Šarvas gaubia kūną iš viršaus ir apačios, į jį ropliai gali pilnai arba dalinai įtraukti galvą, kaklą, galūnes ir uodegą. Viršutinė šarvo dalis vadinama karapaksu, o apatinė – plastronu. Šarvo forma atspindi morfologinę įvairovę (13). Vėžliai skirstomi į jūrinius, gėlavandenius ir sausumos. Dauguma vėžlių yra vandeniniai arba pusiau vandeniniai, kai kurios jūrinės rūšys sugeba panerti į daugiau kaip kilometro gylį, o dykumose gyvenantys vėžliai išgyvena buveinėse, kuriose iškrenta mažiau nei 10 centimetrų kritulių per metus (12; 13). Visi sausumos vėžliai yra šeimoje Testudinidae, jų anatominiai ir fiziologiniai ypatumai pritaikyti išgyvenimui sausose ar pusiau sausose aplinkose. Pavyzdžiui, sausumos vėžliai turi didžiausią šlapimo pūslę iš visų vėžlių, kurioje kaupiamas vanduo bei jonai, koncentruojami sausros periodais. Jūrinių vėžlių šlapimo pūslė yra mažesnė ir jos sienelė storesnė (12).
1.1.1 Driežų biologija ir anatomija
Driežų pobūris sudarytas iš 16 šeimų ir daugiau nei 6905 rūšių (10; 12). Šis būrys pasižymi didžiausia morfologine įvairove roplių šeimoje. Dauguma rūšių turi ryškiai išvystytus žvynus, kurie dengia kūno paviršių, tačiau kai kurioms rūšims žvynuotumas yra mažiau išreikštas. Daugelis driežų yra tetrapodai, tačiau kai kurios rūšys kojų visiškai neturi. Helodermatidae šeimoje yra dvi rūšys – Heloderma horridum ir Heloderma suspectum – kurioms evoliucijos eigoje apatiniame žandikaulyje išsivystė nuodų liaukos. Nuodų liaukas turi ir Komodo varanai (Varanidae) bei agamidai (Pagona barbata). Dauguma driežų deda kiaušinius, tačiau kai kurioms rūšims išsivystė placentacija ir jos geba vesti gyvus jauniklius (12).
1.1.2 Gyvačių anatomija ir biologija
Gyvačių pobūris sudarytas iš 14 arba 17 šeimų, atsižvelgiant į naudojamą klasifikavimo sistemą, ir daugiau nei 3848 rūšių (10; 12). Gyvatės neturi galūnių, būgninės membranos ir vidurinės ausies ertmių. Jų liežuvis ilgas, šakėtas ir turi neįprastą funkciją – su juo gyvatės surenka
12 ore esančias daleles ir pateikia jas vemoronasaliniui organui, dažniau vadinamam Jakobsono organu, kuris randamas kietajame gomuryje. Gyvačių kūnas pailgas, daugumai rūšių stuburas sudarytas iš daugiau nei kelių šimtų slankstelių. Kūnas padengtas žvynais, dorsaliai ir lateraliai dengia mažesni, o kūno apačią dengia viena eilė didelių, pailgų žvynų (12; 15). Kūno apačią dengiantys žvynai padeda atskirti gyvates nuo bekojų driežų – driežai niekada neturi tik vienos eilės žvynų kūno apačioje (15). Kaip ir kūnas, taip ir vidaus organai yra pailgi, išdėstyti linijiškai. Išskirtinis gyvačių bruožas – jos neturi šlapimo pūslės, inkstuose susidaręs šlapimas transportuojamas šlapimtakiais tiesiai į kloaką, tuomet grįžta į gaubtinę žarną, kur vanduo reabsorbuojamas, o uratai kondensuojasi į pusiau kietą masę, kuri pašalinama tuštinimosi metu. Gyvatės, kaip ir driežai, deda kiaušinius, tačiau kai kurioms rūšims išsivystė primityvi placentacija ir jos veda gyvus jauniklius. Kai kurios rūšys yra nuodingos (12). Viperidae ir Elapidae šeimų nuodingoms gyvatėms būdingi burnos priekyje esantys geluonys, o Colubridae šeimai būdingi burnos kaudalinėje dalyje išsidėstę geluonys (12; 15).
1.2.
Roplių laikymo sąlygos
Tinkamos roplių bei kitų egzotinių gyvūnų laikymo sąlygos yra geriausias būdas užtikrinti gerą jų sveikatos būklę (16). Tačiau žinomi ne visų rūšių tikslūs poreikiai (1; 17). Roplius parduodantys asmenys neretai negali suteikti pirkėjui informacijos apie teisingą šių gyvūnų laikymą, o internete randama informacija būna prieštaringa (17).
Roplių gerovę nelaisvėje nulemia daugybę veiksnių, kuriuos galima skirstyti į pirminius ir antrinius. Pirminiams priklauso terariumo konstrukcija, šviesa, šiluma, pašaras, vanduo ir gyvūnų grupavimas. Antriniams priklauso dienos režimas, kaitinimo elementų išdėstymas, pašaro tipas ir sudėtis, vandens kokybė ir laisvė nuo streso. Svarbūs ir šie veiksniai – ventiliacija, santykinė oro drėgmė, slėptuvės, dekoracijos ir higiena (18).
1.2.1. Terariumo dydis ir įrengimas
Idealus terariumas turi būti tvirtas, ilgaamžis, lengvai valomas ir pagamintas iš nekenksmingų medžiagų (19). Terariumas taip pat turi būti sandarus, kad roplys negalėtų iš jo pabėgti (19; 20). Terariumų gamybai dažnai naudojamas stiklas ar stiklo pluoštas, plastikas, apdorota mediena (19). Nerekomenduojama naudoti neapdorotos medienos, kadangi ši medžiaga pūva nuo kontakto su drėgnomis organinėmis medžiagomis, yra sunkiai valoma bei sudaro puikias sąlygas vystytis ektoparazitams, bakterijoms ir grybeliams (19; 21). Terariumai turi būti valomi bent kartą per savaitę ir dezinfekuojami kartą per mėnesį (19).
Driežų, gyvačių ir vėžlių terariumai turi būti tokio dydžio, kad gyvūnas galėtų išsitiesti per visą kūno, įskaitant ir uodegą, ilgį ir pilnai apsisukti neliesdamas terariumo sienų (21; 22). Taip pat terariumas turi būti pakankamai didelis, kad jame būtų galima sukurti skirtingų temperatūrų
13 gradientą, reikalingą roplių termoreguliacijai (19; 20). Per maži terariumai neleidžia ropliui pakankamai judėti ir skatina nutukimą, taip pat trukdo išreikšti normalų elgesį ir kelia stresą (19).
Terariume, kuriame laikomos vandeninės ar pusiau vandeninės rūšys, turi būti pakankamas kiekis vandens, kad jos galėtų jame plaukioti (20). Turi būti ir sausumos zona, kurioje roplys galėtų kaitintis. Vandens kokybė turi būti užtikrinta naudojant povandeninius filtrus, be to, jei terariume laikoma rūšis natūraliomis sąlygomis gyvena šiltuose kraštuose, vanduo turi būti šildomas (20; 21). Visos gyvatės terariume turi turėti indą vandens, kuriame galėtų pilnai pasinerti, kadangi dauguma gyvačių vandenį geria mirkdamos, o ne gurkšnodamos (21).
Natūraliomis sąlygomis medžiuose gyvenantiems ropliams reikia įrengti įvairias dekoracijas, kuriomis jie galėtų laipioti, pavyzdžiui, medžio šakas, dirbtinius ar tikrus augalus, akmenis (20; 21). Visos dekoracijos turėtų būti išdėstytos skirtingais lygiais, paliekant patogų priėjimą prie kaitinimosi zonos (21). Jei terariumo dekoracijos gaunamos iš laukinės gamtos, prieš padedant į terariumą, reikia jas dezinfekuoti (19; 20). Dezinfekuoti reikia ir dekoracijas, perkeliamas iš vieno terariumo į kitą (20). Tą padaryti galima jas pašildžius orkaitėje arba palaikius verdančiame vandenyje (19). Visiems ropliams reikalinga ir vieta pasislėpti. Ją įrengus, sumažėja stresas ir su juo siejamos problemos, be to, priklausomai nuo rūšies, gali sumažėti ir gynybinės ar agresyvios reakcijos (21).
Skirtingos roplių rūšys neturėtų būti laikomos viename terariume. Laikant kelias rūšis, gali pasireikšti konkurencija dėl kaitinimosi zonų, pašaro ir slėptuvių. Dauguma gyvačių rekomenduojama laikyti solitariai, kadangi joms būdinga agresija kitų gyvūnų atžvilgiu. Driežų patinams būdinga ginti savo teritoriją nuo kitų patinų. Jei terariumas didelis, jame gali sugyventi ir kelių rūšių individai, tačiau manoma, jog vienas terariume laikomas roplys visada bus sveikiausias (23). 1 lentelėje nurodomi terariumo dydžio reikalavimai įvairioms roplių rūšims.
1 lentelė. Terariumo dydžio reikalavimai įvairioms roplių rūšims (19)
Būris/Pobūris Gyvenimo būdas Dydžio reikalavimai
Vėžliai
Sausumos Plotas: 5 kartus didesnis už vėžlio ilgį, pakelta kvadratu.
Pusiau vandeniniai
Ilgis: 5 kartus didesnis už gyvūno ilgį; Plotis: 3 kartus didesnis už gyvūno ilgį;
Aukštis: pakankamai aukštas, kad roplys negalėtų pabėgti.
14
1 lentelės tęsinys. Terariumo dydžio reikalavimai įvairioms roplių rūšims (19)
Būris/Pobūris Gyvenimo būdas Dydžio reikalavimai
Driežai
Sausumos
Ilgis: 3 kartus didesnis už gyvūno ilgį; Plotis: 2 kartus didesnis už gyvūno ilgį;
Aukštis: pakankamai aukštas, kad roplys negalėtų pabėgti.
Arborealinis (gyvena medžiuose)
Ilgis: 3 kartus didesnis už gyvūno ilgį; Plotis: 2 kartus didesnis už gyvūno ilgį; Aukštis: 2 – 3 kartus didesnis už gyvūno ilgį. Besirausiantis, kasantis
olas
Ilgis: 3 kartus didesnis už gyvūno ilgį; Plotis: 2 kartus didesnis už gyvūno ilgį; Aukštis: pusė kūno ilgio virš substrato.
Gyvatės
Sausumos
Ilgis: ¾ kūno ilgio; Plotis: 1/3 kūno ilgio; Aukštis: ½ kūno ilgio. Arborealinis (gyvena
medžiuose)
Ilgis: ¾ kūno ilgio; Plotis: 1/3 kūno ilgio;
Aukštis: identiškas kūno ilgiui. Besirausiantis, kasantis
olas
Ilgis: ¾ kūno ilgio; Plotis: 1/3 kūno ilgio;
Aukštis: ½ kūno ilgio virš substrato. 1.2.2. Temperatūra
Ropliai yra ektoterminiai gyvūnai, taigi normalią jų kūno temperatūrą palaiko išoriniai šilumos šaltiniai (19; 20). Visiems ropliams turi būti parenkamas tinkamas temperatūros gradientas, kad būtų optimaliai virškinimas pašaras, užtikrinama imuninės sistemos veikla ir jie galėtų atlikti kasdienes funkcijas (19–21). Visi ropliai turi skirtingą Pageidaujamą Optimalią Temperatūros Zoną (POTZ), pagal kurią turi būti parenkamas temperatūros gradientas – vienoje terariumo pusėje temperatūra turi būti žemesnė nei nustatyta minimali riba, o kitoje pusėje aukštesnė arba lygi
15 nustatytai maksimaliai ribai. Norint įsitikinti, jog įvairiose terariumo vietose palaikoma reikiama temperatūra, ant terariumo sienų turi būti įrengti keli termometrai (19; 20). POTZ turi būti palaikoma ir naktį, tačiau temperatūra turi būti žemesnė nei dieną (19).
Yra įvairių būdų šilumos palaikymui. Vandeniniams ropliams reikia povandeninio vandens šildytuvo, o medžiuose gyvenantiems ropliams naudojamos šildymo lempos, kurios sukuria kaitinimosi vietą tarp šakų. Sausumoje, ant žemės gyvenantiems ropliams gali būti naudojamos įvairios lempos, šildymo kilimėliai (19). Nerekomenduojama naudoti šildymo akmenų, kadangi jų stiprumo neįmanoma reguliuoti, be to, jie gali sugesti ir nešildyti arba šildyti per smarkiai (19; 21). Gamtoje ropliai kaitinasi saulės spinduliuose, kurie kūną šildo iš dorsalinės pusės, todėl ropliai nėra prisitaikę pajausti šilumos perteklių iš ventralinės kūno pusės (21). Rekomenduojama terariume įrengti vieną pagrindinį šilumos šaltinį, kuris palaikytų reikiamą temperatūrą, ir antrinius šilumos šaltinius, kurie sukurtų šilumos gradientą (19).
Šildomieji šviestuvai turėtų būti statomi už terariumo ribų arba aptverti, kad ropliai negalėtų ant jų užlipti, kadangi nuo jų taip pat įmanoma nusideginti (19; 20; 21). Jei naktį išjungus lempą temperatūra nukrenta per žemai, reikia įrengti papildomus šilumos šaltinius, pavyzdžiui, raudonas kaitrines lemputes arba šildymo kilimėlius, dedamus po terariumo dugnu (21). Kilimėliai turėtų padengti tik 33–50 proc. grindų pločio, kad būtų išlaikomas temperatūros gradientas (19).
1.2.3. Drėgmė
Aplinkos drėgmė daro įtaką roplio ėdimui, nėrimuisi ir defekacijai (20; 21). Žema aplinkos drėgmė žaliosioms iguanoms (lot. Iguana iguana) sukelia lėtinį inkstų nepakankamumą. Per didelis drėgmės lygis gyvatėms ir driežams gali sukelti bakterinį arba grybelinį dermatitą (19). Kai kurioms rūšims per didelė aplinkos santykinė drėgmė gali sukelti kvėpavimo takų infekcijas (20). Dauguma roplių rūšių gali sėkmingai išgyventi aplinkoje, kurios santykinis oro drėgnumas yra nuo 50 iki 70 proc. (20).
Tropinėms driežų rūšims reikia 80 proc. drėgmės, o dykumos rūšims reikia tik apie 30–40 proc. Kasdien purškiant narvą vandeniu, galima užtikrinti tinkamą aplinkos drėgmę. Ją palaikyti galima ir pridėjus komercinių oro drėkintuvų, specialių krioklių ir gyvų augalų (21). Galima pastatyti vandens dubenėlį vietoje, kurioje po terariumu padėtas šildymo kilimėlis. Tačiau renkantis tikrus augalus bei vandens dubenėlio padėjimą virš šildomojo kilimėlio, reikia stebėti, kad drėgmės nesikauptų per daug. Nuolatinis kontaktas su drėgnais paviršiais gali būti infekcijos priežastimi (20). Siekiant įsitikinti, jog palaikomas tinkamas drėgmės lygis, reiktų naudoti higrometrus (19). 2 lentelėje nurodomi dažnai namuose laikomų roplių rūšių temperatūros ir drėgmės reikalavimai.
16
2 lentelė. Dažnai namuose laikomų roplių rūšių temperatūros ir drėgmės reikalavimai (24)
Eil.
Nr. Gyvūno rūšis
POTZ, oC Santykinė oro
drėgmė, proc.
Dieną Naktį Žiemą
1. Kukurūzinis žaltys (lot.
Elaphe guttata rosacaea) 25–29 19–24 13–16 30–70
2. Žaliasis baziliskas (lot.
Basiliskus plumifrons) 28–31 24–25 20–21 60–80
3. Leopardinis gekonas (lot.
Eublepharis macularius) 25–29 18–24 – 30–40
4. Paprastasis smauglys (lot.
Boa constrictor) 28–30 21–27 16–21 50–80
5. Žiurkinis žaltys (lot. Elaphe
obsoleta lindheimeri) 25–29 19–24 13–16 36–60
1.2.4. Substratas
Substratai – tai medžiagos, kuriomis padengiamos terariumų grindys. Jie turėtų imituoti natūralią aplinką (19; 21). Substratų naudojimas padeda palaikyti ir terariumo, ir roplio švarą, jei naudojami sausi, skysčius absorbuojantys substratai (20). Renkantis substratą, reikia atsižvelgti į natūralų gyvūno elgesį, taip pat jie turi būti netoksiški, lengvai valomi ir nedirginantys (19). Yra daugybė komercinių substratų, paruoštų atsižvelgiant į konkrečios rūšies poreikius, jie gali būti virškinami ir/ar papildomi kalciu (21). Natūralūs substratai, tokie kaip smėlis, lapų kraikas ar medžio žievės gali padėti ropliams išreikšti daugiau elgesio formų. Tačiau smėlį reikia rinktis atsakingai – smulkus dykumų smėlis linkęs kauptis apie roplio akis ir burną, dėl to gali kilti infekcija (20). Be to, smėlyje gali susidaryti puikios sąlygos bakterijų, nematodų lervų ir kiaušinėlių bei pirmuonių vystymuisi (18). Rydami pašarą, ropliai neretai praryja ir smulkų substratą – tai gali sukelti virškinamojo trakto užsikimšimą (18; 20; 21). Reikia vengti pjuvenų, silicio dioksido smėlio, kukurūzų burbuolių, maltų graikinių riešutų ir molio. Sausumos vėžliams kaip substratą galima naudoti šieną, patiestą ant guminio kilimėlio. Pusiau vandeniniams vėžliams tinka samanos, komercinis roplių dirvožemis ar kipariso mulčas. Gyvatėms rekomenduojami substratai – laikraščiai, speciali ropliams skirta kiliminė danga ar roplių kraikas (21). Skirtingų substratų naudojimas vienu metu padeda palaikyti aplinkos drėgmę (19). Kai substratas suteršiamas išmatomis, jis arba jo dalis turi būti pakeisti kaip įmanoma greičiau (20).
17 1.2.5. Apšvietimas ir UV spinduliuotė
Teisingas apšvietimas yra labai svarbus roplių sveikatai palaikyti. Ultravioletinė šviesa padeda įsisavinti vitaminą D3, kuris yra būtinas kalio absorbcijai (19–21; 23). Be to, šviesa suaktyvina roplių kankorėžinę liauką, o melatoninas, kurį ši liauka gamina, daro įtaką termoreguliacijai ir kitiems fiziologiniams procesams (18). Natūrali saulės šviesa yra geriausias UV spindulių šaltinis, tačiau nelaisvėje laikomiems ropliams dažniausiai neprieinamas (21). Roplių terariumas neturėtų stovėti vietoje, kurią apšviečia natūralūs saulės spinduliai – tai gali smarkiai pakelti aplinkos temperatūrą iki roplio gyvybei pavojingos ribos (20; 21). Terariume šviesą tiekti turėtų specialiai tam sukurtos lemputės. UV lempos turi būti keičiamos kas 6–8 mėnesius, arba pagal gamintojo instrukcijas (20; 21). Visos dieninės roplių rūšys privalo terariume turėti priėjimą prie UV lempos. Jei naudojamas dirbtinis UV spindulių šaltinis, jis turi būti įjungtas bent 6 valandas per dieną (20). Šviesa terariume turėtų veikti vasaros mėnesiais 13–15 valandų per parą, o žiemos mėnesiais – 9–12 valandų. Taip mėgdžiojamas fotoperiodas (21). Per stipri šviesa arba per ilgai trunkantys šviesos periodai gali sutrikdyti įprastus miego įpročius ir gyvenimo eigoje sukelti sveikatos problemas (20).
1.2.6. Ventiliacija
Tinkamą ventiliaciją terariume užtikrinti galima reguliuojant ventiliacijos angų, esančių terariumo viršuje arba šonuose, dydį. Didesniems terariumams galima naudoti aktyvią ventiliacijos sistemą, kurią sudaro švaraus oro patekimo anga, nešvaraus oro išmetimo anga ir oro judėjimą skatinantis ventiliatorius (19). Terariumai turi būti tinkamai vėdinami, nesukeliant per didelio skersvėjo (20). Ventiliacija glaudžiai siejama su drėgme ir temperatūra – pakeitus vieną rodiklį, paveikiami ir kiti (19; 20). Esant gerai ventiliacijai, sunkiau palaikyti tinkamą drėgmę ir temperatūrą, kadangi judantis oras turi šaldomąjį efektą ir skatina suspenduotų vandens dalelių judėjimą. Dėl to labai svarbu nuolat stebėti, ar temperatūra ir drėgmė yra normos ribose (19).
1.3.
Roplių mityba
Norint užtikrinti gerą roplio sveikatą, reikia ne tik palaikyti geras laikymo sąlygas, bet ir subalansuotai juos šerti (25). Nesugebėjimas roplio tinkamai šerti yra viena dažniausiai pasitaikančių problemų, susijusių su roplių priežiūra (26).
Gyvačių mityba. Gyvatės ėda įvairų grobį, pavyzdžiui, žinduolius, mažesnius roplius, varliagyvius, kiaušinius, žuvis, paukščius, vabzdžius ir kirmėles (21). Nelaisvėje laikomos gyvatės dažniausiai šeriamos graužikais, tokiais kaip žiurkės ir pelės (21; 23; 26). Pašaras pasirenkamas atsižvelgiant į gyvūno dydį – grobis neturi būti didesnis už storiausią gyvatės kūno vietą (23). Nors dažniausiai šėrimui pasirenkami graužikai, yra ir kitų bestuburių ir stuburinių gyvūnų, kuriais galima šerti gyvates. Tinkamiausią grobį reiktų parinkti atsižvelgiant į tai, ką rūšis ėda gyvendama
18 natūralioje buveinėje (26). Nerekomenduojama kaip pašaro naudoti vienadienių viščiukų, kadangi jų maistinė vertė yra maža. Gyvatės šeriamos retai – suaugusioms gyvatėms pašarą galima duoti vieną kartą kas 3–4 savaites (23). Gyvačių šėrimas gyvu grobiu stimuliuoja gyvūną, imituoja natūralų maistinių medžiagų gavimą, tačiau šis šėrimo būdas taikomas retai. Nepatyrusią gyvatę gyvas grobis gali sužeisti, o dėl aukai sukeliamų kančių kyla gyvūnų gerovės klausimų. Rekomenduojama gyvates šerti prieš tai nužudytu grobiu (21; 25).
Driežų mityba. Žolėdžių driežų racione pagrindinę vietą turi užimti šviežios lapinės daržovės. Tačiau reiktų vengti špinatų ir „Iceberg” salotų. Špinatai jungiasi su kalciu ir blokuoja jo absorbciją, o „Iceberg” salotos yra menkavertės ir gali sukelti vidurių išputimą. Žolėdžius roplius galima šerti lapiniais kopūstais, morkomis, brokoliais, moliūgais, šparaginėmis pupelėmis. Daržoves reikia tinkamai susmulkinti ir sumaišyti, kad būtų išvengta išrankumo pašarui (21). Vabzdžiaėdžiai ropliai šeriami svirpliais, milčiais, zoofobusais, skėriais, sliekais, vaisinėmis muselėmis ir pan. Bestuburiai paprastai turi kalcio trūkumą bei netinkamą kalcio ir fosforo santykį. Todėl prieš sušeriant juos ropliams, rekomenduojama vabzdžius apibarstyti specialiais milteliais, turinčiais didelį kalcio ir fosforo santykį. Kadangi maistinė grobio vertė pakyla tik trumpam laikui, svarbu tai atlikti prieš pat šėrimą. Vabzdžiaėdžiai ropliai gali būti šeriami kartą per dieną ar kartą per savaitę, atsižvelgus į jų rūšį, amžių ir sezoninę veiklą (23). Visaėdžiams driežams kartą per savaitę turėtų būti sušerta pelė (21).
Vėžlių mityba. Sausumos vėžliams reikalinga dieta, kurioje būtų daug kalcio ir mažai baltymų bei riebalų. Šie vėžliai turėtų būti šeriami kasdien (21). Žolėdžiai ropliai turi būti šeriami daržovių ir vaisių mišiniu, kuriame būtų tinkamas kalcio ir fosforo santykis. Pašarą reiktų smulkinti jauniems ropliams, o vyresniems galima pjaustyti stambiais gabalais arba šerti pilnus vaisius/daržoves (23). Vėžlius galima šerti lapinėmis daržovėmis, moliūgais, morkomis, šparaginėmis pupelėmis, žirniais, šienu, kiaulpienėmis (21). Žolėdžiams ropliams taip pat rekomenduojama duoti maisto papildą, turintį aukštą kalcio ir fosforo santykį (23). Dauguma gėlavandenių vėžlių yra oportunistiniai mėsėdžiai ar visaėdžiai gyvūnai, laukinėje gamtoje ėdantys ir bestuburius, ir mažus stuburinius gyvūnus bei vandens augmeniją. Nelaisvėje laikomų vėžlių mityba turi būti kuo panašesnė į įvairius maisto išteklius, prieinamus jiems natūralioje aplinkoje. Juos galima šerti vabzdžiais ir jų lervomis, žuvimi, graužikais, paukščiais ir vandens augalais. Pagrindinę raciono dalį turi sudaryti žuvis, o šeriant vabzdžiais ar kirmėlėmis, svarbu kartu skirti ir papildų, kadangi vabzdžių Ca:P santykis yra mažesnis nei optimalus (2:1), be to, daugumoje jų yra nedidelis vitamino A ir D3 kiekis (27).
19 Visų roplių terariumuose turi būti dubenėlis švaraus vandens, kuriame gyvūnai galėtų pilnai panerti (23). Vandens ir pašaro indai turi būti reguliariai valomi ir dezinfekuojami, kadangi užterštas vanduo gali būti ir parazitų, ir patogeninių bakterijų šaltinis (28).
1.4. Ropli
ų parazitai
Ropliai gali būti plataus spektro parazitų šeimininkai, įskaitant pirmuonis, nematodus, cestodus, pentastomidus, akantocefalus ir trematodus (9; 29–31). Tačiau cestodai, trematodai ir akantocefalai retai randami nelaisvėje laikomų roplių organizme, kadangi jų vystymuisi reikalingi tarpiniai šeimininkai (7; 8; 11; 32). Šie parazitai gali būti randami roplių, kurie buvo paimti iš gamtos, organizme (29).
Visiems ropliams, tiek tiems, kurie į kliniką buvo atvežti dėl įprastinio sveikatos patikrinimo, tiek tiems, kurie atvežti dėl pastebėtų sveikatos sutrikimų, turėtų būti atliekamas koprologinis tyrimas (8; 31; 33). Koprologinio tyrimo metu nustačius užsikrėtimą parazitais, rekomenduojama iš pradžių gerinti laikymo sąlygas bei laikytis higienos – tai suteikia daugiau laiko parazitų identifikavimui bei idealiausio gydymo parinkimui ir stabilizuoja gyvūno būklę. Europos šalyse būdinga smulkiems gyvūnams reguliariai profilaktiškai naudoti antihelmintinius vaistus, tuo tarpu Jungtinėse Amerikos Valstijose prieš antihelmintikų naudojimą atliekami koprologiniai tyrimai, norint įsitikinti, jog gydymas yra tikslingas. Dažnas antihelmintikų naudojimas gali sukelti atsparumą vaistams, pavyzdžiui, fenbendazolo naudojimas jau sukėlė nerimą dėl galimo toksinio poveikio, atsparumo atsiradimo bei radiomimetinio poveikio triušiams, paukščiams, ropliams ir ūkiniams gyvūnams (8).
1.4.1. Roplių virškinimo trakto nematodai
1.4.1.1. Kalicephalus spp.
Kalicephalus genties nematodai yra tipiški gyvačių virškinimo trakto nematodai, rečiau
randami driežuose. Tai kraują siurbiantys parazitai, priklausantys Nematoda tipui ir
Diaphanocephalidae šeimai, turintys mažą šeimininkų specifiškumą – šios genties parazitai
užfiksuoti visame pasaulyje (Šiaurės Amerikoje, Pietų Korėjoje, Centrinėje Afrikoje, Azijoje, Europoje, Australijoje) ir gali būti perduodami įvairiems potencialiems šeimininkams (11; 34–38).
Kalicephalus gentyje užfiksuota 50 rūšių (11; 34; 36; 38). K. viperae, randama ir Europoje
(Bulgarijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Lenkijoje, Italijoje), dažnai aptinkama gyvačių Vipera,
Elaphe ir Coluber gentyse. Kadangi šio parazito vystymasis tiesioginis, trunkantis 2–4 mėnesius,
nelaisvėje auginamų gyvačių tarpe pasitaiko autoinfekcija ir superinfekcija (11; 34).
Šios apvaliosios kirmėlės parazituoja gyvačių bei driežų stemplėje, skrandyje ir žarnyne (36; 39; 40). Sukelia enteritą (36). Suaugusios kirmėlės yra 1–5 cm ilgio. Užsikrėtimas Kalicephalus
20 spp. gali pasireikšti nuovargiu, apatija, regurgitacija, anoreksija, viduriavimu (11; 40). Išmatos gali būti su kraujo ar gleivių priemaiša (40). Lervos gali nukeliauti iki plaučių ir sukelti kvėpavimo sistemos ligas (11). Jei parazitozė komplikuojasi antrine bakterine infekcija, užkrėstas gyvūnas gali nugaišti (36–38). Gyvatės užsikrečia prarijusios užterštą maistą ar vandenį, taip pat parazitas gali patekti per odą (11; 35).
Ši parazitozė diagnozuojama koprologinio tyrimo metu išmatose radus kiaušinėlių arba lervų, taip pat galima mikroskopuoti burnos, stemplės gleives ar trachėjos nuoplovas. Kiaušinėlių dydis – maždaug 70–100 x 40–50 μm (11; 19). Kiaušinėliai ovalūs, turi ploną sienelę, viduje matomas segmentuotas trynys (19; 36). Atlikus skrodimą, suaugusios kirmėlės gali būti randamos stemplėje, skrandyje, žarnose (11; 36). Kirmėlės mažos, maždaug 1–1,5 cm ilgio (19). Stebimos gleivinės opos, stemplė gali užsikimšti dėl besikaupiančių nekrozinių dalelių (11).
Gydymas dažnai būna nesėkmingas, tačiau dažniausiai taikomas fenbendazolas (50–100 mg/kg) arba oksfendazolas (60 mg/kg) (11; 35). Nustatyta, jog poodinė ivermektino injekcija (200 μg/kg) taip pat veiksminga, tačiau kai kurioms roplių rūšims jį reikia vartoti atsargiai. Atsigavimas gali ilgai trukti. Ligos kontrolei svarbu taisyklingas gyvūno laikymas pagal konkrečius rūšies reikalavimus (11).
1.4.1.2. Oxyuridae spp.
Oksiurijos (angl. Pinworms) – vieni dažniausių roplių tarpe aptinkamų nematodų (8; 11; 14; 19; 29; 34; 35; 41; 42). Priklauso Oxyuridoidea šeimai, bent 12 skirtingų genčių aptinkamos gyvatėse, driežuose ir vėžliuose (11). Šie parazitai turi tiesioginį vystymosi ciklą (41). Dauguma rūšių deda kiaušinėlius, tačiau kai kurios veda gyvus jauniklius (11). Jei šie parazitai aptinkami, dažniausiai randamas didelis jų kiekis (8). Oksiurijų kiaušinėliai retai aptinkami gyvačių išmatose (33; 34). Šiais parazitais gali užsikrėsti įvairaus amžiaus ropliai: 2015–2016 m. Vokietijoje atlikto tyrimo metu oksiurijų kiaušinėliai aptikti ir pas 2 mėnesių, ir pas 15 metų amžiaus agamidų genties driežus (43). Oksiurijos parazituoja storojoje žarnoje, specifiškiau – gaubtinėje bei tiesiosiose žarnose (11; 19; 41). Oksiurijos retai laikomos patogeninėmis (7; 29; 34; 43; 44). Dažnai šie parazitai nesukelia klinikinių simptomų (33; 41). Tačiau esant dideliam parazitų skaičiui organizme, gali pasireikšti sunki malabsorbcija, chroniškas svorio kritimas ar net staigi mirtis. Klinikinė oksiurozė gali ypač stipriai paveikti jaunus sausumos vėžlius, kadangi šių parazitų vystymosi ciklas trunka tik 40 dienų (29). Manoma, jog sausumos vėžlių storojoje žarnoje aptinkamos oksiurijos padeda skaidyti išmatas, taip mažėja vidurių užkietėjimo pasireiškimo tikimybė (19; 29; 41). Tačiau užsikrėtimas dideliu parazitų skaičiumi gali sukelti anoreksiją vėžliams, bundantiems iš hibernacijos, kadangi oksiurijos sugeba išgyventi vėžlių žiemos miego laikotarpį (7; 33; 41).
21 Anoreksija galimai pasireiškia dėl maisto medžiagų trūkumo (41). Taip pat nustatyta pozityvi koreliacija tarp užsikrėtimo oksiurijomis bei salmoneliozės vėžlių tarpe (33).
Diagnozė – išmatose ieškoma būdingų kiaušinėlių arba suaugusių kirmėlių (11). Kiaušinėlių išvaizda įvairi, tačiau paprastai jie turi ploną sienelę, būna ovalūs arba asimetriškos, D raidės formos, apie 130 x 40 μm dydžio. Suaugę kirminai būna mažo ar vidutinio dydžio, ilgis – apie 1,5– 7 mm. Diagnostikos tikslais galima atlikti skrodimą (19). Norint tiksliai identifikuoti šiuos kiaušinėlius, reikia izoliuoti suaugusį kirminą ar atlikti tolimesnius molekulinius tyrimus (33).
Gydymas, nustačius užsikrėtimą oksiurijomis, dažniausiai parenkamas atsižvelgus į laikymo būdą, klinikinius požymius ir parazitų kiekį (8). Gali būti naudojami įvairūs antihelmintikai, pavyzdžiui, levamizolis, fenbendazolas, piperazinas, ivermektinas, pirantelis ir milbemicinas (8; 43). Ivermektiną naudoti reiktų atsargiai – vėžliams, indigo gyvatėms bei scinkams pasireiškia toksiškumas šiam preparatui. Milbemicinas turi molekulinį panašumą į ivermektiną, todėl jį taip pat reiktų naudoti atsargiai (8). Gerų rezultatų davė ir emodepsido bei prazikvantelio derinys (8; 41). Vienu saugiausių preparatų laikomas benzimidazolių grupės atstovas fenbendazolas, kuris slopina gliukozės absorbciją nematoduose. Kadangi šis procesas lėtas, reikia nuosekliai schemą taikyti kelias dienas iš eilės, norint pasiekti pageidaujamą efektą. Klasikinė gydymo schema yra 25–50 mg/kg p.o. per parą, 3–5 dienas, pakartojant gydymą po 10 dienų. Sudavus fenbendazolo per burną, jis beveik nemetabolizuojamas ir išsiskiria nepakitęs, tačiau skiriant preparatą per tiesiąją žarną, jis paveikia tik kloakos srityje esančius nematodus (32). Po gydymo kurso rekomenduojama atlikti dar vieną koprologinį tyrimą (8).
Prevencija – svarbu apriboti parazitų kaupimąsi uždaroje aplinkoje. Tą padaryti galima laiku pašalinus išmatas bei išnaras, tokiu būdu sumažinamas gyvūno kontaktas su potencialiai užkrėstais objektais. Kadangi vienas dažniausių užsikrėtimo šaltinių yra graužikai, būtina jiems atlikti koprologinius tyrimus ir reguliariai profilaktiškai skirti antihelmintikų (32).
1.4.1.3. Rhabditoidea spp.
Šiai šeimai priklauso Strongyloides spp. ir Rhabdias spp. (11). Strongyloides gentyje yra 50 rūšių stuburinių virškinimo trakte parazituojančių nematodų. Jie infekuoja žinduolius, paukščius, roplius ir varliagyvius. Dauguma rūšių turi daugiau nei vieną šeimininką (45). Tik suaugusios patelės pasiekia parazitinę stadiją (11; 45). Šie nematodai parazituoja plonojoje žarnoje (19; 45). Jie į organizmą patenka perkutaniniu ar peroraliniu būdu. Infekcijos pradžioje lervos migruoja į plaučius, kuriuose vystosi, po to keliauja į trachėją, o iš jos – į plonąją žarną (19).
Šviežiose išmatose gyvūnų, kurie užsikrėtę Strongyloides spp., galima pamatyti kiaušinėlius arba L1 stadijos lervas (45). Kiaušinėliai yra elipsės formos, apie 60 x 35 μm dydžio (19). Sienelė
22 plona, kiaušinėlio viduje matoma lerva (11; 19; 31; 45). Lervos pereina keturias stadijas, kol pasiekia galutinę, laisvai gyvenančią suaugėlio stadiją (11). Parazitų rūšis nustatoma pagal L3 stadijos lervų morfologiją. Diagnozuoti strongiloidozę galima ir mikroskopuojant plonąją žarną, tačiau tai padaryti galima tik gyvūnui nugaišus. Lervų patelės dažniausiai randamos priekiniame plonosios žarnos trečdalyje, mikroskopuojant matomi tamsūs kiaušinėliai arba 2 mm ilgio lervos.
Strongyloides lervas nuo kitų nematodų išskiria šakota uodega (45).
Užsikrėtusiems ropliams strongiloidozė pasireiškia anoreksija, svorio kritimu, viduriavimu ir dehidratacija (11; 31). Ligos baigtis gali būti gaišimas. Sergantys ropliai gydomi fenbendazolu (11).
Rhabdias gentyje yra apie 94 helmintų rūšys, jos randamos įvairiose pasaulio šalyse (46). Šių
nematodų gyvenimo ciklas gali susidėti iš skirtingų lyčių individų, gyvenančių aplinkoje, ir hermafroditinės formos, kuri parazituoja varliagyvių ir roplių plaučiuose (46; 47). Į varliagyvių organizmą helmintai patenka per odą, o į roplių – per burną. Gyvačių tarpe aptinkama rūšis
Rhabdias fuscovenosa, kuri turi platų geografinį pasiskirstymą, o Afrikoje chameleonams rastos
šios rūšys – R. chamaeleonis, R. jarki ir R. gemellipara (47). Rhabdias spp. rūšis sunku diferencijuoti dėl jų panašių morfologinių savybių, pavyzdžiui, vulvos vietos ir uodegos formos. Todėl šių helmintų diferenciacijai naudojami molekulinės biologijos metodai bei skenuojanti elektroninė mikroskopija (46). Šie nematodai dažniau parazituoja kvėpavimo takuose, tačiau gali sukelti ir enteritą (11). Gydymui naudojami benzimidazolai, pavyzdžiui, fenbendazolas. Įprastose dozavimo schemose vartojama viena didelė dozė (100 mg/kg), kuri gali būti kartojama po 14 dienų, arba mažesnė dozė (25 mg/kg), kartojama 3–5 dienas iš eilės. Teigiama, jog mažesnė dozė efektyvesnė. Po 14 dienų rekomenduojama pakartoti koprologinius tyrimus prieš skiriant antrą dozę (19).
1.4.2. Roplių virškinimo trakto pirmuonys
1.4.2.1. Kokcidijos
Roplių tarpe užfiksuotos kelios kokcidijų (Eimeriidae) gentys, tokios kaip Eimeria, Isospora,
Caryospora, Cyclospora, Hoarella, Octosporella, Pythonella, Weyonella, Dorisiella ir Tyzzeria (7;
11; 48). Šios gentys išskiriamos pagal sporuliuotų oocistų struktūrą, sporocistų kiekį, esantį oocistoje ir jų gyvenimo ciklus (11; 19; 49). Eimeria rūšyse paprastai yra keturios sporocistos,
Isospora ir Sarcocystis – dvi, Isospora amphiboluri ir Caryospora – viena (19). Eimerijos,
izosporos ir kariosporos yra dažniausiai stebimos gentys tarp roplių, ypač driežų ir gyvačių (7; 11; 48). Eimerijos randamos tulžies pūslėje, tulžies latakuose bei žarnyno epitelyje, o izosporos apsiriboja žarnyne (7; 19; 44; 48; 49). Roplių tarpe užfiksuota daugiau nei 120 eimerijų rūšių, tačiau tik kelios iš jų asocijuojamos su ligomis. Į roplių organizmą kokcidijos gali patekti per burną, prarijus užterštas išmatas, pašarą, vandenį ar gruntą (31).
23 Mažas kokcidijų kiekis gali gyventi žarnyne, nesukeldamas klinikinių simptomų. Tačiau esant netinkamai aplinkos higienai, dideliam gyvūnų kiekiui per mažame terariume bei gretutinėms ligoms, kokcidijų skaičius gali sparčiai didėti (19; 31; 44). Tokiu atveju pasireiškia šie klinikiniai simptomai – anoreksija, letargija, svorio kritimas, viduriavimas, kloakos prolapsas. Netaikant gydymo, roplys gali nugaišti (19).
Gydymui nuo kokcidiozės ropliams naudojamas toltrazurilis (15 mg/kg) ar ponazurilis (30 mg/kg). Šie preparatai sumaišomi su pašaru ir suduodami per burną. Duodamas 2–3 kartus, kas 48 val. Kokcidiozei gydyti taip pat naudojami trimetoprimas ir sulfonamidai. Paprastai jie suduodami per burną (25 mg/kg), 3–5 dienas iš eilės (19).
1.5. Pseudoparazitai
Svarbu užtikrinti, jog po koprologinio tyrimo nustatyta diagnozė būtų tiksli. Pašaro likučiai, žiedadulkės, išmatų gabaliukai gali imituoti parazitus, be to, išmatose galima rasti iš grobio gautų parazitų kiaušinėlių (8; 11; 19).
Neretai gyvačių išmatose randama graužikų oksiurijų, kurios nėra patogeniškos ropliams ir laikomos pseudoparazitais (34). Šie parazitai priklauso Oxyuridae šeimai ir yra dažniausiai randami parazitai naminių ir laboratorinių graužikų tarpe. Dėl trumpo vystymosi ciklo, oksiurijos greitai plinta tarp graužikų, kurie laikomi viename narve. Šie parazitai gali turėti neigiamą įtaką užkrėstų gyvūnų sveikatai, be to, Oxyuridae šeimos rūšims Syphacia muris ir S. obvelata patvirtintas zoonotinis potencialas. Užkrėstų graužikų gydymui galima naudoti ivermektiną, fenbendazolą ir piperaziną (50). Pelių oksiurijų kiaušinėliai yra pailgi ir didesni už roplių tarpe parazituojančių oksiurijų kiaušinėlius (32).
Acarus siro yra labiausiai paplitusi erkių rūšis maisto produktuose. Tai yra miltinė erkė,
užteršianti grūdus ir miltus alergenais ir perduodanti patogeninius mikroorganizmus (51). Miltinės ar grūdinės erkutės yra blyškios, perlamutrinės arba pilkai baltos spalvos. Kojos būna šviesiai gelsvos ar rausvai rudos, jų gale yra vienas nagas. Patinų kūno ilgis yra 0,30–0,43 mm, o patelių – nuo 0,35 iki 0,40 mm. Suaugėliai turi aštuonias kojas, o lervinė stadija – šešias. Žmonės gali būti alergiški šioms erkėms (52). Erkių kiaušinėliai panašūs į nematodų, tačiau paprastai erkių kiaušinėliai būna didesni, ovalios formos (4).
1.6.
Laikymo sąlygų įtaka nelaisvėje laikomų roplių parazitozių plitimui
Laisvėje gyvenantys ropliai būna užsikrėtę įvairiais parazitais (11; 28). Visgi jie retai gaišta nuo parazitozių, kadangi jie tinkamai maitinasi, gyvena natūraliomis sąlygomis, prie kurių yra prisitaikę, patiria mažiau streso (11). Be to, laisvėje gyvenantys ropliai retai kontaktuoja su savo išmatomis ar maisto atliekomis, o nelaisvėje laikomi ropliai gali nuolat kontaktuoti su savo ar kitų24 terariume laikomų roplių išmatomis, taip didėja užsikrėtimo tikimybė (1). Kelių roplių laikymas viename terariume bei skirtingų rūšių buvimas mažame gyvenamajame plote taip pat skatina parazitų vystymąsi, dauginimąsi ir plitimą (1; 4; 14; 33). Esant net mažam užsikrėtimo laipsniui, yra didelė tikimybė, jog parazitai su tiesioginiu vystymosi ciklu sparčiai dauginsis, o tai sukels pakartotinį užsikrėtimą arba superinfekciją (29; 32). Šie procesai gali būti kontroliuojami arba pašalinami nustatant tikslią diagnozę bei imantis tinkamų higienos priemonių (32).
Nelaisvėje laikomų roplių gyvenimo sąlygos dažnai neatitinka šių gyvūnų poreikių (1; 9). Ne visoms rūšims yra konkrečių nurodymų, kuo jas reikėtų šerti, kaip tinkamai įrengti terariumą, užtikrinti optimalią aplinkos temperatūrą (1). Nors tikėtina, jog tik laisvėje gyvenantys ropliai gali užsikrėsti parazitais, kurių vystymuisi reikia vieno ar kelių tarpinių šeimininkų, tačiau parazitinių infekcijų simptomai dažniau pastebimi nelaisvėje laikomiems ropliams (11). Pastariesiems taip pat neretai diagnozuojami medžiagų apykaitos sutrikimai, be to, stresas, netinkama mityba, blogos laikymo sąlygos ir higienos nesilaikymas slopina roplių imuninę sistemą, todėl mažėja jų atsparumas virusų, bakterijų, pirmuonių ir grybelių sukeliamoms ligoms (1; 4; 29).
1.7.
Šėrimo įtaka parazitozių plitimui nelaisvėje laikomų roplių tarpe
Gyvūnai, kurie naudojami plėšrių roplių šėrimui, gali būti tarpiniais parazitų šeimininkais ir perduoti užkratą grobį suėdusiam ropliui. Kad grobis netaptų infekcijos šaltiniu, reikia imtis kontrolinių priemonių (35):1. Pašaro užšaldymas – žuvis, varles, peles, žiurkes, paukščius, driežus ir kitus gyvūnus, kurie naudojami roplių šėrimui, galima užšaldyti. Kadangi parazitų kiaušinėliai, oocistos ir lervos yra gana gležni ir negali ilgai išgyventi, esant netinkamoms aplinkos sąlygoms, užšaldymas gali sėkmingai sunaikinti potencialiai pavojingus parazitus. Norint išnaikinti kaip įmanoma daugiau parazitų, pašarą rekomenduojama užšaldyti bent 30 dienų (35). 2. Kito grobio kvėpinimas – roplį galima šerti gyvūnu, kurio užsikrėtimas pavojingais
parazitais yra mažiau tikėtinas. Jei gyvūnas nėra ropliui įprastas grobis, rekomenduojama jį iškvėpinti įprasto grobio kvapu. Šis metodas dažniausiai taikomas gyvatėms, kurios įprastai ėda driežus – kadangi pastarieji gali būti užsikrėtę parazitais, pavojingais ir gyvatėms, jos šeriamos negyvomis, nuplautomis pelėmis, kurioms prieš šėrimą aplikuotas driežų odos kvapas (35).
3. Graužikų kolonijų gydymas – rekomenduojama pelių kolonijose atlikti kombinuotą koprologinį tyrimą ir išnaikinti nematodus taikant antihelmintikus, pavyzdžiui, ivermektiną. Antihelmintikai skiriami du kartus, 10–14 dienų intervalu. Kad ivermektino
25 negautų ropliai, šėrimas gydytais graužikais galimas ne anksčiau kaip po dviejų savaičių nuo jų gydymo (35).
4. Nešerti nesuėsto grobio – jei vienas roplys nesuėdė jam skirto grobio, nerekomenduojama pašarą bandyti sušerti kitam ropliui. Pašaro perrūšiavimas yra vienas pagrindinių sveikatos problemų perdavimo būdų (35).
1.8.
Roplių užsikrėtimas skirtingais virškinimo trakto parazitais
Įvairiose Europos šalyse buvo atlikti tyrimai, siekiant išsiaiškinti, kokiais parazitais gali būti užsikrėtę nelaisvėje laikomi ropliai.Lenkijoje 2013–2014 metais atlikto tyrimo metu surinktas 101 išmatų mėginys iš 49 barzdotojų agamų (Pogona viticeps), 21 leopardinio gekono (Eublepharis macularius), 2 kinų vandens drakonų (Physignathus concinus), 15 įvairių rūšių vėžlių, 10 Lampropettis spp. genties gyvačių bei 4 chameleonų (Chamaeleo calyptratus). Iš 101 mėginio, 63 (62,4 proc.) rasta parazitinių elementų, tarp jų – Oxyuridae šeimos kiaušinėlių, Isospora spp. ir Eimeria spp. oocistų,
Strongylus spp. ir Hymenolepis spp. kiaušinėlių. Vienam chameleonui rasta Giardia intestinalis
cistų, šie parazitai pavojingi ir žmonėms. Daugiausiai rasta oksiurijų kiaušinėlių ir eimerijų oocistų (44).
Kito Lenkijoje atlikto tyrimo metu buvo ištirtas 91 roplys, atstovaujantys 30 rūšių. Išmatų mėginiai buvo renkami iš Krokuvos zoologijos sodo, gyvūnų prekių parduotuvių bei privačių laikytojų. Išmatų mėginių tyrimui naudotas McMaster metodas. Nustatyta, jog 59,3 proc. tiriamųjų buvo užkrėsti parazitų kiaušinėliais arba pirmuonių oocistomis. Didžiausias užkrėstų roplių skaičius (61,8 proc.) nustatytas parduotuvėse, o mažiausias – pas privačius laikytojus (43,3 proc.). Kokcidijų oocistos rastos 15,4 proc. mėginių, o nematodų (Pharyngodonidae, Ascarididae, Rhabditoidea) kiaušinėliai – 46,2 proc. Taip pat rasta trematodų bei pseudoparazitų Mesotigmata, Demodecidae ir
Myobiidae (53).
Bulgarijoje atliktas tyrimas, kurio metu išmatų mėginiai buvo surinkti iš 51 namuose auginamos gyvatės. Devyniuose ištirtuose mėginiuose rasta oksiurijų kiaušinėlių. Šie kiaušinėliai savo dydžiu ir morfologija buvo tapatūs pelių oksiurozės sukėlėjams, todėl manoma, jog šie parazitai praėjo pro gyvačių virškinamąjį traktą nesukeldami ligos. Užsikrėtimo priklausomybės nuo amžiaus nepastebėta, kadangi teigiamas rezultatas gautas gyvatėms nuo vienų iki devynerių metų amžiaus. Pakartotiniai kontroliniai testai nedavė teigiamo rezultato, t. y. parazitų nebebuvo rasta (32).
Italijoje atliktas tyrimas, siekiant išsiaiškinti nelaisvėje laikomų roplių ekto- ir endoparazitų paplitimą bei klinikinius simptomus, asocijuojamus su šiais parazitais. Šiam tikslui pasiekti ištirti
26 išmatų mėginiai iš 120 nelaisvėje laikomų roplių, atstovaujančių 27 skirtingas rūšis. 87–iems tiriamiesiems (72,5 proc.) rasti parazitai, iš jų 54–iems (45 proc.) nustatyti endoparazitai, o 33–iems (27,5 proc.) – ektoparazitai. Iš endoparazitų rasti pirmuonys (Entamoeba sp., Balantidium sp.,
Isospora jaracimrmani, Caryospora corallae) ir nematodai (askaridės, oksiurijos, strongilidai), o iš
27
2. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODIKA
2.1. Tyrimo vieta ir objektai
Tyrimas atliktas septynių mėnesių laikotarpiu – nuo 2020–ųjų gegužės mėn. iki 2020–ųjų spalio mėn. Tyrimas vykdytas dviejuose objektuose „X“ ir „Y“, kuriuose laikomi nelaisvėje gimę ir augę ropliai. Objekte „X“ tirtos roplių laikymo sąlygos, sveikatos būklė, rinkti ir tirti išmatų mėginiai. Prieš tyrimą roplių augintojams pateikti klausimai apie roplių laikymą, jų šėrimą, naudojamus antihelmintikus bei dehelmintizacijos dažnumą. Objekte „Y“ rinkti ir tirti išmatų mėginiai. Per tiriamąjį laikotarpį „X“ objekte vertintos 18 roplių, atstovaujančių 11 skirtingų rūšių, laikymo sąlygos ir sveikatos būklė. Tirta 10 gyvačių (2 kukurūziniai žalčiai (lot. Elaphe guttata
rosacaea), tinklinis pitonas (lot. Python reticulatus), 2 paprastieji smaugliai (lot. Boa constrictor), 2
žiurkiniai žalčiai (lot. Elaphe obsoleta lindheimeri), pieniškoji sinalojinė gyvatė (lot. Lampropeltis
triangulum sinaloae), karališkas žiurkinis žaltys (lot. Elaphe carinata) ir karališkoji kaliforninė
gyvatė (lot. Lampropeltis getula californiae)), 4 driežai (žaliasis baziliskas (lot. Basiliskus
plumifrons), 2 raganosės iguanos (lot. Cyclura cornuta) ir didysis dieninis Madagaskaro gekonas
(lot. Phelsuma madagascariensis grandis)) ir 4 baliniai vėžliai (lot. Emys orbicularis). Objekte „Y“ iš trijų roplių – leopardinio gekono (lot. Eublepharis macularius) ir 2 pentinuotųjų vėžlių (lot.
Centrochelys sulcata) – imti išmatų mėginiai, tyrimo metu iš viso surinkti 27 išmatų mėginiai: iš 16
gyvūnų imtas vienas išmatų mėginys, iš 4 – du, o iš vieno trys mėginiai. Koprologiniai tyrimai atlikti LSMU VA Anatomijos ir fiziologijos katedroje, taikant natyvinio tepinėlio bei flotacijos metodus. Tyrimas vykdytas pagal schemą (1 pav.).
2.2.
Roplių laikymo sąlygų vertinimas
Roplių laikymo sąlygos vertintos objekte „X“. Apžiūrėta 14 terariumų, kuriuose laikoma 18 tiriamųjų. Tyrimo metu žiūrėta, kaip įrengti terariumai – iš kokių medžiagų pagaminti, kokio jie dydžio, ar yra slėptuvės, dekoracijos, leidžiančios išreikšti įvairias elgesio formas, vandens ir/ar pašaro indai, UV lempos, šildomieji kilimėliai, koks substratas naudojamas, kokia ventiliacijos sistema, kiek ir kokių roplių laikomi viename terariume. Roplių augintojų klausta, iš kur gaunamos dekoracijos ir kaip jos apdirbamos, kaip dažnai keičiamos UV lempos, ar palaikomas temperatūros gradientas, kaip palaikoma santykinė oro drėgmė. Laikymo sąlygų tinkamumas vertintas remiantis mokslinėje literatūroje nurodytomis rekomendacijomis (19–21; 24). Taip pat remtasi Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakymo Nr. B1–866 „Dėl mokslo ir mokymo tikslais naudojamų gyvūnų laikymo, priežiūros ir naudojimo reikalavimų patvirtinimo“ 4 priede, 10 skyriuje esančiomis 33 ir 34 lentelėmis.
28
1 pav. Tyrimo schema
2.3.
Roplių klinikinė apžiūra
Prieš atliekant roplių klinikinę apžiūrą ir renkant išmatų mėginius objektuose, kuriuose buvo tiriami ropliai, vykdyta apklausa apie jų mitybą, koprologinių tyrimų atlikimo dažnumą ir dehelmintizaciją. Atliktas klinikinis tyrimas, kurio metu tiriamieji apžiūrėti, palpuoti, matuotas vėžlių ir gyvačių kūno ilgis nuo snukio priekio iki uodegos galo. Gyvūnų svorio ir amžiaus duomenys gauti iš roplių laikytojų.
Objekte „X” apžiūra pradėta nuo roplio galvos, apžiūrimos akys – ar nėra užsilaikiusių išnaros gabaliukų, ar akys neįdubusios, skaidrios, nepatinusios, ar nesimato išskyrų ar diskoloracijos. Taip pat apžiūrėtos šnervės – ar jos švarios, be išskyrų, ar nėra užsilaikiusių išnaros gabaliukų, pažeidimų. Driežams ir vėžliams apžiūrėta timpaninė membrana – ar nėra patinimo, žaizdų, skysčio. Burnos ertmėje apžiūrėti dantys, gleivinė, ieškota žaizdų, patinimų, išskyrų. Apžiūrėtas žvynų vientisumas ant galvos ir viso kūno, ieškota ektoparazitų, žaizdų, nubrozdinimų,
29 nudegimų. Kūnas ir uodega palpuoti, ieškant patinimų. Apžiūrėti vėžlių šarvai (karapaksas ir plastronas), vertinta jų forma, vientisumas, kietumas, diskoloracija. Taip pat apžiūrėtos ir palpuotos driežų bei vėžlių kojos, nagai. Vertinant galūnes, stebėtas roplio judėjimas, ieškota pažeidimų, minkštųjų audinių patinimų ar masių prie sąnarių. Vertinant nagus, žiūrėta, ar jie nesuskilę, nenulūžę.
2.4.
Išmatų mėginių ėmimas ir laikymas
23 išmatų mėginiai paimti nuo terariumo grindų, 4 mėginiai imti iš kloakos, naudojant vatos tamponėlius. Mėginiai iš gyvūnų imti laikantis Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo (priimtas 2012–10–03; dokumento Nr.: XI–2271). Mėginiai imti į atskirus plastikinius vienkartinius indelius ir polietileninius maišelius, paėmus mėginį juos užrišant kuo arčiau išmatų, kad jų sąlytis su oru būtų mažesnis. Mėginiai paženklinti individualiu numeriu, į atskirą žurnalą surašyti tiriamųjų duomenys ir jiems priskirtas numeris. Mėginiai iki tyrimo laikyti šaldytuve, +4oC temperatūroje ir ištirti per septynias dienas nuo paėmimo. Taikyti du koprologinio tyrimo metodai – natyvinio tepinėlio ir flotacijos.
2.5. Parazitologiniai tyrimo metodai
Natyvinio tepinėlio metodas. Šis metodas yra mažo specifiškumo, kadangi tiriamas mažas išmatų kiekis. Natyvinio tepinėlio metodas naudojamas pirmuonių nustatymui.
Tyrimo eiga:
1. Ant objektinio stiklelio uždedamas vandens arba flotacinio tirpalo lašelis; 2. Dedamas nedidelis gabalėlis išmatų, sumaišomas su skysčio lašeliu; 3. Kietos ar stambios dalelės pašalinamos, kad praeitų šviesa;
4. Uždedamas dengiamasis stiklelis, mikroskopuojama 40–100 kartų padidinimu. Metodas su vienu išmatų mėginiu, esant pakankamam jų kiekiui, darytas 2–4 kartus, siekiant gauti tikslesnius rezultatus.
Flotacijos metodas. Šis metodas naudojamas nematodų, cestodų kiaušinėlių bei kokcidijų oocistų nustatymui. Tyrimui pasigamintas flotacinis tirpalas, 400 gramų NaCl ištirpinus 1 litre karšto vandens.
Tyrimo eiga:
1. Į mėgintuvėlį dedamas apie 1 g dydžio išmatų gabaliukas. Ant jo užpilama flotacinio tirpalo, iš pradžių iki pusės mėgintuvėlio. Išmatos sumaišomos su tirpalu, tuomet flotacinis tirpalas pilamas iki mėgintuvėlio viršaus, kad susidarytų meniskas;
30 2. Jei mėginyje lieka daug atliekų, išmatų ir flotacinio tirpalo mišinys perkošiamas per viengubą marlės sluoksnį. Marlėje likusios išmatos išmetamos, o filtratas pilamas į mėgintuvėlį taip, kad susidarytų meniskas;
3. Ant mėgintuvėlio dedamas dengiamasis stiklelis ir paliekamas stovėti 20 min. (2 pav.);
4. Dengiamasis stiklelis nukeliamas nuo mėgintuvėlio ir atsargiai perkeliamas ant objektinio stiklelio. Mėginys mikroskopuojamas 40–100 kartų padidinimu.
Naudotas mikroskopas OLYMPUS OPTICAL CO 11 Model CH20 IMF 200 CF (Japonija).
2 pav. Flotacinio metodo taikymas. Autorės nuotrauka, 2020 m.
2.6
. Statistinė duomenų analizė
Gauti duomenys išanalizuoti naudojant programą „Microsoft Office Excel 2010”. Apskaičiuotos minimalios ir maksimalios reikšmės, vidurkiai, vidutinis kvadratinis nuokrypis, pasikliautinas intervalas (CI 95%), vertintas T kriterijus ir koreliacijos koeficientas. Tiriamieji grupuoti pagal rūšį ir amžių. Rezultatų patikimumas išreikštas p reikšme, kai p≤0,05 – rezultatai laikyti statistiškai patikimais.
31
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1. Laikymo sąlygų vertinimo rezultatai
Objekte „X“ terariumai pagaminti iš apdirbto medžio, stiklo ir betono. Daugumos tiriamųjų terariumo grindų plotas buvo apie 1,0 kv. m, tinklinio pitono – 7,0 kv. m, raganosių iguanų – 6,0 kv. m, karališkojo žiurkinio žalčio – 1,5 kv. m, paprastųjų smauglių – 2,5 kv. m. Gyvačių ir driežų terariumai įrengti taip, kad kuo tiksliau imituotų natūralias sąlygas, būdingas konkrečiai rūšiai. Baliniai vėžliai tyrimo metu buvo laikomi laikiname terariume. Visuose terariumuose palaikomas temperatūros gradientas – viena pusė vėsesnė, kita šiltesnė, kad roplys galėtų pasirinkti norimą temperatūrą. Nakties metu temperatūra būna žemesnė. Ant visų terariumų sienelių kabo termometrai, ant didesnių terariumų kabo keli. Temperatūra iš jų fiksuojama du kartus per dieną – ryte ir vakare. Ryte fiksuojama temperatūra, buvusi terariume nakties metu, o vakare – dienos metu vyravusi temperatūra. Temperatūra palaikoma naudojant šildymo kilimėlius, šildomąsias lempas ir akmenis. Šildomieji kilimėliai dengia tik dalį terariumo dugno, kad išliktų temperatūros gradientas. Visų roplių terariumuose įrengtos kaitinimosi zonos su taškinėmis UVB lempomis „Natural Light Exo Terra“. Jos keičiamos atsižvelgiant į gamintojo rekomendacijas. Naudojamos įvairaus stiprumo UVB lempos, atsižvelgiant į konkrečios rūšies poreikius. Santykinė drėgmė žaliųjų baziliskų bei raganosių iguanų terariumuose palaikoma krioklių ir baseinų pagalba, be to, terariumai kelis kartus per dieną papurškiami vandeniu. Pas kitus tiriamuosius drėgmę palaiko įrengti baseinėliai, kelis kartus per dieną terariumai purškiami vandeniu. Keliuose terariumuose viename kampe yra samanų, kurios gausiai papurškiamos vandeniu ir taip pat puikiai sulaiko drėgmę (3 pav.). Ant terariumų sienų kabo higrometrai, jų duomenys nėra fiksuojami, tačiau periodiškai tikrinama, ar santykinė oro drėgmė tinkama rūšiai. Ventiliacijos sistema savaeigė – sienelėse skirtinguose aukščiuose yra ventiliacinės angos. Visų roplių terariumuose substratas toks pats – žvyras, sumaišytas su durpėmis. Substratas imamas iš laukinės gamtos. Taip pat, siekiant suteikti ropliams progą išreikšti daugiau elgesio formų, į terariumus dedama samanų, medžio drožlių, sausų lapų ar šieno.
