Pagrindinės avių šlubavimo priežastys ir nagų ligos, jų gydymas ir prevencijos priemonės

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Viktorija Umbrasaitė

Pagrindinės avių šlubavimo priežastys ir nagų ligos, jų

gydymas ir prevencijos priemonės

The main causes of sheep lameness and diseases of hoof, treatment

and prevention measures

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: doc. dr. Algis Noreika

2

DARBAS ATLIKTAS STAMBIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Pagrindinės avių šlubavimo priežastys ir nagų ligos, jų gydymas ir prevencijos priemonės“.

1. Yra atliktas mano pačios.

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

(data) Viktorija Umbrasaitė (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) Viktorija Umbrasaitė (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

(data) Algis Noreika (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

(aprobacijos data) Arūnas Rutkauskas (parašas) Magistro baigiamojo darbo recenzentai

1)

2)

(vardas, pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

3

TURINYS

ĮVADAS ... 8

1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 10

1.1. Neinfekcinės kilmės avių nagų pažeidimai ... 10

1.3. Bakterinės kilmės avių nagų ligos ... 11

1.3.1. Nagų puvinys... 11

1.3.2.Naujagimių poliartritas ... 12

1.3.3. Užkrečiamasis avių pirštų dermatitas ... 12

1.3.4. Tarpupirščio audinio hiperplazija ... 13

1.3.5. Osteomielitas ... 13

1.3.6. Podezinfekcinis laminitas ... 14

1.3.7. Baltosios linijos abscesas ... 14

1.3.8. Tarpupirščio dermatitas ... 14

1.4. Avių šlubavimo diagnostikos metodai ... 15

1.4.1. Universalieji tyrimo metodai ... 15

1.4.2. Specifiniai tyrimo metodai ... 15

1.5. Šlubuojančių avių gydymo metodai ir profilaktikos priemonės ... 17

1.5.1. Šlubuojančių avių gydymas... 17

1.5.2. Avių šlubavimo profilaktika ... 18

2. TYRIMO METODIKA ... 19

3. TYRIMO REZULTATAI ... 21

3.1. Pirmoji tyrimo dalis ... 21

3.1.1. Šlubuojančių avių tyrimo rezultatai ... 21

3.1.2. Avių patologijų priklausomybės nuo amžiaus analizė ... 24

3.1.3. Avių patologijų priklausomybės nuo lyties analizė ... 24

3.2. Avių augintojų anoniminė apklausa ... 25

3.2.1. Avių augintojų apklausos rezultatai ... 25

3.2.2. Avių nagų ir šlubavimo problemų pasireiškimo priklausomybė nuo bandos dydžio ... 32

4

3.2.4. Tiriamų rodiklių priklausomybė nuo ūkyje laikomų kitų rūšių gyvūnų ... 36

3.3. Veterinarijos gydytojų apklausa ... 38

3.3.1. Veterinarijos gydytojų rezultatų analizė ... 38

3.3.2. Tyrimo rezultatų priklausomybė nuo apskrities ... 41

3.3.3. Apklausos rodiklių priklausomybė nuo aptarnaujamų avių ūkių skaičiaus ... 42

3.3.4. Apklausos rodiklių priklausomybė nuo avių šlubavimo sezoniškumo ... 42

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 44

IŠVADOS ... 46

LITERATŪROS ŠALTINIAI ... 47

1 Priedas ... 51

5

SANTRUMPOS

GD – galinė dešinė koja, GK – galinė kairė koja, IL – interleukinai, k. – kartai;

kt. – kiti,

NP – nagų puvinys,

NVNU – nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, PD – priekinė dešinė koja,

PGR – polimerazės grandinės reakcija, PK – priekinė kairė koja,

proc. –procentai,

TLR – (anglų kalboje Toll-like receptors) imuninės sistemos receptoriai, TP – tarpupirščių dermatitas,

UAPD – užkrečiamas avių pirštų dermatitas, Vnt. – vienetai.

6

SANTRAUKA

Pagrindinės avių šlubavimo priežastys ir nagų ligos, jų gydymas ir prevencijos priemonės

Viktorija Umbrasaitė Magistro baigiamasis darbas

Tyrimas atliktas 2015–2016 metais siekiant išsiaiškinti pagrindines avių šlubavimo priežastis, nagų ligas ir jų paplitimą skirtingose Lietuvos apskrityse. Tyrimas apėmė 3 etapus: a) 284 avių ūkio avių ortopedinį tyrimą, diagnozių nustatymą, b) avių augintojų apklausą ir c) veterinarine praktika užsiimančių veterinarijos gydytojų, teikiančių veterinarines paslaugas avininkystės ūkiams, apklausą.

Nustatėme, jog tirtame avių ūkyje dėl nagų srities traumavimo šlubavo 16,2 proc. bandos avių, o avių augintojai teigia, jog avys šlubuoja dviejuose trečdaliuose apklausoje dalyvavusių ūkių, dažniau rudenį (p=0,033<0,05) ir laikant daugiau nei 400 avių (p=0,037<0,05).

Veterinarijos gydytojai teigia, jog bakterinės kilmės šlubavimo pasireiškimui įtakos turi metų laikas (p=0,047<0,05), o pagrindinė avių šlubavimo prevencijos priemonė – dažnas avių nagų karpymas (p=0,0029<0,05).

Nustatėme, kad bakterinis ir trauminis veiksniai daro didžiausią įtaką rastis avių šlubavimui. Jo pasireiškimo dažnumui įtakos turi metų laikas, higienos sąlygos ir prevencinių priemonių taikymas.

7

SUMMARY

The main causes of sheep lameness and diseases of hoof, treatment and prevention measures Viktorija Umbrasaitė

Master‘s Thesis

The study was conducted in 2015-2016 to ascertain the main causes of lameness in sheep, hoof diseases and their prevalence in different regions of Lithuania. The study included 3 phases: a) 284 of sheep herd orthopedic examination and diagnosis, b) the survey of sheep farmers, and c) survey of veterinary practicing veterinarians providing veterinary services to sheep farms.

We found that in the investigated sheep farm limped 16,2 % herd of sheep due to injury in hoof, sheep farmers argue that lame sheep on the two – thirds of the surveyed farms, more often in fall (p = 0.033 <0.05) and in the farms, there were holding more than 400 sheep (p = 0.037 <0.05).

Veterinarians say that the bacterial origin of lameness manifestation is influenced by the time of year (p = 0.047 <0.05), and the main measure to prevent sheep lameness are frequent hoof clipping (p = 0.0029 <0.05).

We found that bacterial and traumatic factors have the greatest impact on the emergence of sheep lameness. Its occurrence frequency is influenced by the time of the year, conditions of hygiene and preventive measures.

8

ĮVADAS

Pastaraisiais metais Lietuvoje populiarėja avininkystė. Remiantis 1 lentele, avių skaičius nuo 2010 metų iki 2016 m. pirmo pusmečio padidėjo 2,8 karto t.y. nuo 52 tūkst. iki 147 tūkst. gyvūnų. Dauguma avių augintojų laiko ne daugiau kaip 50 avių, tačiau daugėja ūkininkų, kurie kuria didelius avių ūkius. Tokiuose ūkiuose laikomų avių tankumas išauga ir sąlygoja didesnę užsikrėtimo riziką infekcinėmis ligomis.

1 lentelė. Avių skaičius Lietuvos Respublikos teritorijoje 2010–2016 m m. Lietuvos statistikos departamento informacija [1].

Metai 2010 2011 2012 2013 2014 2015 2016

Avių sk. tūkst. vnt.

52,46 58,54 60,4 82,75 99,64 123,9 147,04

Mokslinėje literatūroje minimos šios šlubavimo priežastys: fiziniai sužalojimai, sisteminės ligos (pavyzdžiui: sąnarių liga, tetanija, baltoji raumenų liga, enzootinė ataksija, poliartritas, snukio ir nagų liga, mėlynojo liežuvio liga, dermatofiliozė, laminitas, mastitas, epididimitas, mineralinių medžiagų trūkumas). Tačiau avių augintojai pabrėžia, kad pagrindinės šlubavimo priežastys yra susijusios su nagų pažeidimais (tarpupirščio dermatitu, nagų puviniu, užkrečiamuoju avių nagų dermatitu, nagų abscesu, baltosios linijos liga, piršto granulioma bei kt.) [2]. Dažniausiai pasitaikančiomis įvardijamos tarpupirščio dermatitas ir nagų puvinys.

Avių šlubavimas yra aktuali avių sveikatos problema. Didžiojoje Britanijoje šlubavimo pasireiškimas avių populiacijoje sudarė apie 10 proc. visų susirgimų, nustatomų šiems gyvūnams [3]. Atlikus panašią analizę 2011 metais, šlubavimo pasireiškimas avių ūkiuose sumažėjo iki 5 proc. [4]. Šlubuojančios avys sukelia įvairių problemų avių augintojams. Atlikus tyrimą Didžiosios Britanijos avių pienininkystės ūkyje, paaiškėjo, kad šlubuojančių avių duodamo pieno kiekis sumažėjo 35,8 proc. per dieną, o 210 d. laktacijos periode sumažėjo 19,3 proc. lyginant su sveikomis tos pačios veislės ir amžiaus laktuojančiomis ėriavedėmis [5]. Taip pat, moksliniai tyrimai leidžia spręsti apie tai, kad svorio dinamikai avių bandoje akivaizdžios reikšmės turi ir šlubavimas. Kitame Didžiojoje Britanijoje atliktame tyrime, nustatyta, kad šlubuojančios avys praranda 0,5–2,5 kg gyvo svorio [6]. Nustatyta, kad avių vilnos kiekio sumažėjimas susijęs su avių šlubavimu [2]. Sergančios, šlubuojančios avys vilnos užaugina truputį mažiau, lyginant su sveikomis tos pačios veislės avimis. Ėringų avių šlubavimas neigiamai paveikia ėriukų skaičių ir jų dydį bei tolimesnį vystymąsi [7].

9 Taigi, remdamasi Lietuvoje pateikiamos informacijos apie avis, jų kojų/nagų sveikatos būklę, trūkumu, pasirinkau šią temą. Perspektyviai žvelgiant į ateitį, jeigu ir toliau didės Lietuvoje auginamų avių skaičius bei stambės avininkystės ūkiai, atsiras didesnis informacijos poreikis apie šias patologijas. Atlikdama ūkininkų anketos analizę, pastebėjau, kad avių augintojai teikia mažai dėmesio avių kojų/nagų problemoms, turbūt todėl, kad jie turi per mažai informacijos. Avių šlubavimo diagnozavimas bei tinkamo gydymo parinkimas galėtų padėti avių augintojams padidinti apyvartą bei sumažinti nuostolius.

Darbo tikslas

Išanalizuoti avių šlubavimo priežastis, nustatyti efektyvius gydymo bei prevencijos metodus.

Darbo uždaviniai

1. Ištirti avių kojų ir nagų būklę X ūkyje.

2. Išanalizuoti avių augintojų gyvūnų priežiūros metodus ir jų įtaką nagų sveikatingumui. 3. Ištirti veterinarijos gydytojų, turinčių patirties gydant avis, informaciją apie avių šlubavimo

priežastis.

10

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Neinfekcinės kilmės avių nagų pažeidimai

Šlubavimas yra svarbus sveikatos sutrikimo požymis, sukeliantis ne tik diskomforto jausmą gyvūnams, bet ir finansinius nuostolius avių augintojams. Avių šlubavimo etiologija yra įvairi: infekcinės nagų, sąnarių arba sisteminės ligos, trauminės kilmės kojų ir nagų pažeidimai bei neigiamas aplinkos poveikis.

Avys apie 6–8 mėnesius laikomos ganyklose. Būtent šioje vietoje tyko įvairūs pavojai. Visų pirma, avis puola vilkai. Lietuvoje pastaraisiais metais valstybiniu lygmeniu vykdomas vilkų populiacijos reguliavimo planas, kurio dėka vilkų populiacija išaugo [8]. Augant vilkų skaičiui, kartu mažėjant jų medžioklės plotams, šie plėšrūnai vis dažniau susiduria su avimis. Taip pat, rudenį, vilkai mokydami savo jauniklius, keliauja į ūkius ir pjauna avis. Ne visada medžioklė pavyksta ir avys lieka gyvos. Sužeistiems gyvūnams dėl žaizdų kojose, ar antrinės infekcijos pasireiškia uždegiminiai reiškiniai, kurie sukelia šlubavimą. Dar viena priežastis yra kraštovaizdžio poveikis. Gyvūnai, būdami bendruomeniniais, bandos gyvuliais, stengiasi laikytis kartu. Todėl, puolant plėšrūnams, bėgant avys gali susižaloti kojas, nagas ar net susilaužyti kaulus. Sausringose žemėse ganomoms avims dažniau buvo pažeidžiamos ar joms lūždavo nagos. Rūgštinė dirvožemio pH neigiamai veikia avių nagas ir turi įtakos avių nagų pažeidimų atsiradimui [9]. Mokslinių šaltinių duomenimis, sausa aplinka, kietas paviršius sumažina avių problemas [10]. Avims, kurios buvo ganomos minkšto dirvožemio pievose, užaugdavo ganėtinai ilgos žirklių ar kamščiatraukio formos nagos, ir taip apsunkindavo šių gyvūnų judėjimą. Tačiau, jeigu nagas kerpant pažeidžiamas gyvuonis, tai gali sukelti uždegiminius procesus nagose. Nagos perkirpimas ir nagos pažeidimai sudaro 19 proc. visų patologijų, sukeliančių šlubavimą [11]. Taip pat avių nagų pakitusi struktūra lemia didesnį jautrumą infekcinėms nagų ligoms. Ji gali atsirasti negydant puvinio. Didesnį jautrumą turėjo patelės, kurių abu jaunikliai ar vienas jų šlubuoja [12].

Dirvožemio užstrigimas tarpupirštyje yra ganėtinai dažna patologija, kurią lengva diagnozuoti. Purvo ir dirvožemio susikaupimas tarpupiršyje sukelia skausmą ir negydomas turi įtakos tarpupirščio dermatitui [13]. Šių patologijų gydymo metodas yra reguliarus nagų karpymas.

Senstant avys pradeda šlubuoti. Osteoartritas pažeidžia vieną ar daugiau kojų. Priekinėse kojose dažniau pažeidžiamas alkūnės sąnarys. Palpuojant jaučiamas sąnario apimties padidėjimas.

11 Dažnai būna abiejų kojų pažeidimai. Stebint kliniką nustatyti požymiai: suvaržyti judesiai, kojų ilsinimas stovint. Galinėse kojose pažeidžiamas kryžminis juosmens sąnarys ir klubo sąnarys. Tai sukelia nekorodinuotus judesius. Susirgusius gyvūnus patariama skersti [10].

1.3. Bakterinės kilmės avių nagų ligos

Tai infekcinis avių nagų pažeidimas. Ši liga yra didelė problema avių augintojams visame pasaulyje. Didžiojoje Britanijoje daugiau nei 95 proc. avių ūkių nustatytas nagų puvinys [3]. Anearobiniai mikroorganizmai Dichelobacter nodosus ir Fusobacterium necrophorum yra pagrindiniai patogenai, sąlygojantys nagų puvinį [14]. Mokslinių tyrimų metu nustatyta, kad F.

necrophorum vaidina antrą rolę nagų puvinio patogenezėje [15]. D. nodosus pasireiškė dažniau

tarpupirščių dermatito ir sunkaus nagų puvinio, F. necrophorum – sunkaus nagų puvinio atvejais, lyginant su sveikomis nagomis [12]. Infekcijos vieta – tarpupirščio oda. Ilgai laikant šlapiai, pradeda kauptis bakterijos. F. Necrophorum pašalinamas su išmatomis ir normaliai aptinkamas gamtoje, o D. nodosus aptinkamas dažniau nagų puvinio pažeistose nagose. Peraugusios nagos ir nagų traumos yra svarbūs predisponuojantys faktoriai [10]. Kito mokslinio tyrimo duomenimis, avis ganant buvo mažiau nustatyta nagų puvinio atvejų, nei laikant jas uždarose patalpose [16]. D.

Nodosus yra Gram neigiama, porų nesudaranti bakterija. Dažnai avių bandos užkrečiamos šiomis

bakterijomis, kai atvežama avis iš kito ūkio. Kartu ganant avis ir ožkas, galima kryžminė infekcija [10].

Flourescuojančio in situ hibridizacijos metodo rezultatai leidžia spręsti apie tai, kad D.

Nodusus and F. Necrophorum yra aptinkami tiek ant sveikų avių nagų epidermio, tiek ant sergančių

tarpupirčio dermatitu ar sunkiu nagų puviniu nagų. Bakterija D. nodosus nustatyta 4 iš 9 avių bandų, nepasireiškus klinikiniams ligos ženklams [17]. Galimas kryžminis užsikrėtimas tarp atskirų rūšių. Klinikinių tyrimų rezultatai parodė, kad kartu besiganačios avys ir galvijai turėjo tas pačias serogrupes ir galėjo perduoti D. nodusus infekciją [14, 19].

Tarpupirščio dermatitas ir nagų puvinys komplikuojasi į progresuojantį lėtinį aktyvų pododermatitą. D. nodosus gali išlikti dirvožemyje gana ilgai ir tai priklauso nuo aplinkos temperatūros. 5° temp. išlieka gyvybingos 24 d. [20]. Išlikimas dirvožemyje priklauso nuo temperatūros ir dirvožemio tipo. Tyrimų rezultatai parodė, kad gali išgyventi 40 d. tarp 5° ir 25° C. Tačiau geriau išlieka mažesnėje temperatūroje (5° C). Molingame dirvožemyje (ne mažiau nei 44 proc.) sudaromos palankesnės sąlygos šiai bakterijai išlikti [20].

12 Avių nagų puvinio klinikiniai požymiai priklauso nuo bakterijos padermės virulentiškumo. Nevirulentinėms padermėms būdingas pasireiškimas, tačiau tik 1–2 proc. atvejų pasibaigia užpenčių ar pado atsidalinimu. Virulentinės bakterijų padermės sukelia protrūkį, vidutinę uždegiminę reakciją arba raginės kapsulės atsidalinimą užpenčių ir pado srityje. Nors šios padermės pasireiškimas didelis, tačiau užsikrečia tik nedidelė dalis gyvūnų arba jiems pasireiškia silpnesni požymiai.

1.3.2.Naujagimių poliartritas

Šios ligos etiologija asocijuojama su Streptococcus dysgalactiae ir Erysipelothrix

rhusiopathiae. Gali paveikti didelę grupę ėriukų [10]. Pažeidžia kelis sąnarius daugiau nei vienoje

kojoje, tačiau retai pastebimas simetriškumas. Alkūnės ir kelio sąnariai dažniau būna pažeidžiami. Kiti galimi sukėlėjai: Staphylococcus spp. koliformai, Corynebacterium pyogenes; Fusobacterium

necrophorum, E. Rhusiophatiae. Kliniškai vertinant neįmanoma atskirti, būtina atlikti

mikrobiologinius tyrimus. Drėgnasis periodas didina užsikrėtimą, dirvožemio bei pastogių užteršimą šiais mikroorganizmais. Gydymas neefektyvus, nebent anksti diagnozavus ir anksti pradėjus gydymą, žala nedidelė; gydoma plataus spektro antibiotikais, steroidais, sąnarį atveriant ir jo ertmę plaunant [10].

Prevencija – ėriavimo patalpų, pačio proceso gera higiena, taip pat kastruojant ir kerpant uodegas. Reiktų laikytis higienos sąlygų ir reguliariai valyti ėriavimosi bei ėriukų laikymo patalpas. Jodo tirpalu tepti virkštelės nupjovimo vietą, kol užgyja žaizda. Aseptizuoti spenius, jei maitinama iš buteliukų, išvalyti drėgmę bambagyslės žaizdoje [10]. Pasireiškus ligos protrūkiui, visiems naujagimiams taikyti antimikrobinę terapiją, kol užtikrinamos puikios higieninės sąlygos.

1.3.3. Užkrečiamasis avių pirštų dermatitas

Pirmą kartą aprašytas 1997 metais. Sunkus šlubavimas susijęs su inicuojančiu uždegimu apynagėje, progresuojantis nagos raginės kapsulės atsiskyrimas nuo vidinių audinių. Tiriant mikrobiologiškai, rasta Treponema spp. bakterija. Taip pat rasta Dichelobacter nodosus ir

Fusobacterium necrophorum, tačiau jų vaidmuo šios ligos patogenezėje neaiškus. Didžiojoje

Britanijoje atliktame tyrime nustatyta, kad Dichelobacter nodosus pasireiškimas yra 74 proc. lyginant su 31 proc. sveikose nagose [15].Tiriant avių pirštų dermatito atvejus [21] nustatyta, kad 7 iš 10 susirgimų susiję su Treponema spp. gentimi: išskirtos dvi kultūros panašios į Treponema

phagedenis ir Treponema medium/Treponema vincentii, o kitos priklausė kultūrų mišiniui Treponema medium/Treponema vincentii, Treponema phagedenis, Treponema denticola/Treponema putidum. Šios genties bakterijas yra sudėtinga identifikuoti, nes jos yra

13 Remiantis moksline literatūra, 2013 m. UAPD buvo nustatytas 58 proc. ūkių Didžiojoje Britanijoje. Kitų šaltinių duomenimis vidutinis šios ligos pasireiškimas yra 2,3 proc. [21]. Faktoriai, didinantys šios ligos pasireiškimą yra avies pirkimas jos neapžiūrint, nekarantinuojant, kerpant dažniau nei 2 kartus į metus. Dėl šių priežasčių UAPD pernešamas iš vieno ūkio į kitą. Kituose moksliniuose šaltiniuose minimos kitos priežastys, sąlygojančios UAPD pasireiškimą: didesnės avių bandos, ganymas vešliose, minkštose žemumų ganyklose bei nagų puvinio infekcijų plitimas. Ankstyvas gydymas antibiotikais, gali padėti sumažinti plitimą. Parenterinis ilgai veikiančio amoksicilino naudojimas yra veiksminga gydymo priemonė [23]. Užkrečiamojo avių pirštų dermatito prevencijai turėtų būti naudojamas karantinavimas, sergančių avių atskyrimas, avių ūkio valdymo programos ir tinkamos higienos sąlygos.

1.3.4. Tarpupirščio audinio hiperplazija

Ši patologija pasireiškia visiems atrajotojams, tačiau galvijams nustatoma dažniau. Išanalizavus 2015 m. tyrimo duomenis paaiškėjo, kad tarpupirščio hiperplazija sudarė 1 proc. šlubavimo atvejų. Velso mokslininkų rezultatuose minima, kad hiperplazija pasireiškia 94,4 proc. vyresnėms nei 1 m. avims ir dažniau pažeidžiamos galinės kojos – 90,1 proc. [24]. Tarpupirščio odos hiperplazija nesukelia šlubavimo, kol nepasiekia tokio dydžio, kad trukdytų laisvai judėti arba gyvūnui nustatoma antrinė infekcija. Mokslininkai, remdamiesi tyrimų duomenimis, teigia, kad tarpupirščio hiperplaziją sąlygoja gyvūnų antsvoris, nagų puvinys, nagų deformacija. Galimi gydymo būdai: amputacija, krioterapija, kauterio naudojimas. Gydant svarbu palaikyti žaizdą švarią, koją aprišti ir apriboti judėjimą [10].

1.3.5. Osteomielitas

Kaulų infekcijos prasideda dviem būdais. Į organizmo sistemą patekus patogenui (septicemija) arba traumos metu pažeidus kaulinį audinį arba minkštuosius audinius, dengiančius kaulą. Sukėlėjai: Corynebacterium spp., A pyogenes, R. equi, E. coli. Pagrindiniai klinikiniai požymiai: šlubavimas, skausmas palpuojant, karšti sąnariai. Pradžioje diagnozuojant radiodiagnostika nėra naudinga, nes rentgeno nuotraukose nepastebimi pirmi kaulinio audinio pažeidimai. Vėliau, po 10– 14 d., nustatoma kaulo lizė ir proliferacija. Taip pat galima stebėti kaulinio audinio atsidalinimą. Jeigu osteomielitas susijęs su chirurgine intervencija, tai žaizdos vietoje pastebimi uždegimo požymiai. Jeigu tik trauma, stebimi uždegimo požymiai be kaulinio audinio degeneracijos. Prognozė atsargi, antimikrobinė terapija mažai efektyvi, tačiau galimas pažeistų audinių pašalinimas ir vėliau nudojama sisteminė antibiotikų terapija kelias savaites [10].

14 1.3.6. Podezinfekcinis laminitas

E. rhusiopathiae infekcija, pasireiškianti tose vietose, kur netinkamai naudojamos

dezinfekcinės vonelės kojoms. Požymiai: užkrečiamos pavienės avys, karščiuoja, stiprus šlubavimas, apynagės bei tarpupirščio oda rausva, hiperemiška. Retais atvejais sukelia bakteremiją ir poliartritą. Užsikrėtimo šaltinis – fekalijomis užkrėstas dezinfekavimo skystis, užsikrečia avys 2– 5 kartus per savaitę dezinfekuojant jų nagas. Remiantis mokslininkų tyrimų duomenimis, galima teigti, kad dezinfekcinį skystį reiktų keisti per vonelę praėjus 40–60 karvių arba 60–80 avių [25]. Gydymui naudojamas penicilinas G. Tačiau reiktų vengti dezinfekcijos vonelių užkrėtimo, jas reguliariai valyti po kiekvienos dienos [10].

1.3.7. Baltosios linijos abscesas

Pažeistoje nagoje pasireiškia uždegiminės reakcijos – karštis ir skausmas. Avys gali negausiai prakaituoti. Apžiūrint padą, palei baltąją liniją pastebimas raginės kapsulės atsiskyrimas nuo nagos priekinės sienos. Šioje dalyje pūliai formuojasi paviršiuje, kylantys išorine nagos siena. Drenuojant pūlius, lieka kišenė, kurią galima sumažinti, tinkamai apkirpus. 2015 m. atliktame tyrime nustatyta, kad baltosios linijos abscesas sukelia 36,7 proc. visų šlubavimo atvejų [10, 25]. Gydymas: nukirpti atsidalinusią nagos sienos dalį, reiktų stengtis išvengti hemoragijų, kurių pasekoje atsiranda ilgai neužgyjančios granuliomos. Jei pūlių susikaupimo vietos nerandama, arba raginė kapsulė per daug kieta, parai uždedamas drėgnas tvarstis, kuris suminkština raginę kapsulę. Norint išvengti šios infekcijos, rekomenduojama karpyti nagas [26].

1.3.8. Tarpupirščio dermatitas

Tai užkrečiama avių liga, kurios pasireiškimas įvairuoja nuo 10 proc. iki 13,3 proc. [10, 25]. Jungtinėje karalystėje atliktame tyrime nustatyta, kad 39 tarpupirščio dermatito atvejai priskiriami 100 avių per metus. Pagrindinis šios ligos sukėlėjas yra D. nodosus – anaerobinis, gramneigiamas mikroorganizmas. Būtent ši bakterija aptinkama ir kitų infekcinių avių nagų ligų atveju. Dėl D.

nodosus bakterijos savybių bei virulentiškumo padermių, tarpupirščio dermatitas ir nagų puvinys

yra glaudžiai susijusios patologijos, kurios dažnai pasireiškia kartu [27]. Kaip ir nagų puvinio atveju, atliekami tokie patys diagnostikos bei gydymo metodai. Taikant prevencijos priemones reiktų atsižvelgti į D. nodosus savybes, patogeniškumą bei veiksnius, sąlygojančius šios infekcijos pasireiškimą avių bandoje.

15

1.4. Avių šlubavimo diagnostikos metodai

1.4.1. Universalieji tyrimo metodai

Avių šlubavimo diagnostika prasideda bandos apžiūra. Vertinami visi ūkyje esantys gyvūnai, kol atskiriami šlubuojantys gyvūnai. Tuomet prasideda individualus gyvūnų vertinimas. Šiame etape galima sergančias avis atskirti nuo sveikų individų, taip pagerinant stebėjimo procesą. Avių stebėjimui taikomos įvairios tehnikos. Pavyzdžiui, Kaler 2009 metais aprašyta metodika, kaip nustatyti šlubavimo sunkumą ir įvertinti avių susirgimo laipsnį [28]. Taip pat vertinant, galima naudotis ir kitomis metodikomis: įvertinti kuri kojos dalis yra pažeista. Pasireiškus pažeidimams viršutinėje dalyje pastebima kojos raumenų atrofija, jeigu šlubavimas tęsiasi ilgesnį laiką. Hipertermija sąnarių srityse gali signalizuoti apie poliartritą arba osteoatritą vyresniems gyvūnams [26]. Jeigu jaučiama paviršiaus temperatūros dinamika kitose kojos dalyse galima įtarti abscesą, hematomą ar traumą, kurios metu pažeidžiami gilieji audiniai. Išoriniai sužalojimai gali reikšti žaizdas, atvirus kaulų lūžius. Identifikavus atskiras šlubuojančias avis, apžiūrimos nagos, esant reikalui jos nuvalomos ir nukarpomos. Nagų pažeidimai yra specifiški ir lokalizuoti priklausomai nuo tam tikrų patologijų. Trauminės kilmės pažeidimai nustatomi įvertinus neigiamą aplinkos poveikį. Infekcinės kilmės šlubavimas nustatomas remiantis įvairių tyrimų metodika ir yra labiau specifiškesnis atskiriems susirgimams.

1.4.2. Specifiniai tyrimo metodai

Nagų puvinys diagnozuojamas pritaikius Parsonson ir kitų mokslininkų balų sistemą ir klasifikuojant nagų puvinio atvejus į keturias kategorijas: kliniškai sveiki, vidutinis tarpupirščio dermatitas (lengvas tarpupirščio dermatitas su arba be kvapo, mažiau nei 5 proc. bandos užkrėsta); stiprus tarpupirščio dermatitas (stiprus tarpupirščio dermatitas su nemaloniu kvapu, užkrėsta daugiau nei 5 proc. bandos) ir nagų puvinys (aiškūs klinikiniai požymiai, atsidalinimas užpenčių ar pado nuo likusio piršto) [29]. Avių uždegiminis atsakas susijęs su tarpupirščio dermatitu ir nagų puviniu, padidina priešuždegiminių citokinų IL-1 ekspresiją. Įdomu tai, kad TLR2, TLR 4 ir IL -1 citokinų ekspresija priklauso nuo ligos pažengimo laipsnio. Galimi ir specialieji laboratoriniai tyrimai nagų puviniui bei tarpupirščio dermatitui nustatyti: kultūros išskyrimo, ELISA ir PGR metodai. Tačiau jie pakankamai brangūs ir avių augintojų nuomone, turintys mažai apčiuopiamos naudos, norint apsaugoti avių bandas nuo šių infekcinių ligų.

Avių kojų patologijas, kurios pažeidžia sąnarius ir kaulinį audinį, nustatyti ortopedinio tyrimo metu yra sudėtinga. Naujagimių poliatrito atveju, galima apčiuopos būdu tirti sąnarius, įvertinti kiek 6 savaičių – 8 mėnesių ėriukų susirgo ir pagal klinikinius požymius pateikti diagnozę. Taip pat, iš

16 uždegiminių procesų aptiktų atskiruose sąnariuose galima paimti sąnario skysčio laboratoriniams tyrimams, kad būtų ištirtas ligos sukėlėjas [10, 25]. Kitas nustatymo metodas yra pomirtinė ekspertizė, kurios metu įvertinamas sąnarių pažeidimo lygmuo [26]. Avių osteomielitą nustatyti taip pat yra sudėtinga. Radiodiagnostika taikoma tik praėjus ūmiai infekcijos klinikai (po 10–14 d.) rentgeno nuotraukose stebimi kaulinio audinio retėjimas, degeneracija bei kaulinio audinio vientisumo pažeidimas.

Avių baltosios linijos abscesas ir užkrečiamas avių nagų dermatitas yra diagnozuojami ortopedinio tyrimo metu, įvertinus nagų pažeidimo vietą ir stiprumą. Galimas sukėlėjo išskyrimas ir mikroorganizmų kultūrų auginimas, tačiau šias infekcines nagų ligas sukeliančios bakterijos, kaip ir daugelis kitų, yra auginamos specifiškose sąlygose ir retai pavyksta jas išauginti ir diferencijuoti. Papildomai reiktų atlikti sukėlėjo serologinius arba genetinės medžiagos tyrimus (PGR).

Taigi, aptarus visus tyrimo metodus, galima formuluoti išvadą, kad ortopedinis avių nagų tyrimas, remiantis klinikiniais požymiais ir atskirų gyvūnų grupių jautrumu infekcijai, yra paprasčiausias ir pigiausias tyrimas, kuriuo remiasi daugelis avių augintojų.

17

1.5. Šlubuojančių avių gydymo metodai ir profilaktikos priemonės

1.5.1. Šlubuojančių avių gydymas

Šlubuojančių avių gydymo, kaip ir diagnostikos, metodai yra priklausomi nuo šlubavimo priežasties. Trauminės kilmės šlubavimą dažniausiai sukelia traumos (žaizdos, lūžiai) ir dirvožemio patekimas į tarpupirštį. Infekcinės kilmės šlubavimo gydymas priklauso nuo patogeninio mikroorganizmo savybių ir atsparumo antimikrobinėms medžiagoms. Taip pat dažnai šlubuojančios avys būna negydomos, o brokuojamos.

Trauminiai pažeidimai gydomi vietiškai: žaizdos susiūnamos, lūžių atveju kaulai atstatomi į normalią anatominę padėtį ir fiksuojami iki sugijimo, svetimkūnių patekimas į tarpupirštį gydomas išimant tą darinį, nuvalant nagas ir esant reikalui apkerpant. Taip pat galima naudoti priešuždegimiškai veikiančius tepalus. Mokslinių tyrimų duomenimis, avių osteoartritas gali būti gydomas stazonoliu, kuris leidžiamas į sąnario ertmę. Šio preparato veikimas pasižymi osteofitų formavimosi slopinimu ir sąnario kremzlės atstatymu [30]. Šie gydymo metodai turi vieną bendrą savybę, jais siekiama atkurti avių kojų ir nagų sveikatingumą bei sumažinti infekcijos tikimybę.

Bakterinės kilmės avių nagų pažeidimai gydomi parentaliai ir vietiškai naudojamais antibiotikais. Remiantis mokslinių tyrimų rezultatais, šių medžiagų ir kojų dezinfekcijos vonelių kombinuotas naudojimas efektyviau gydė šlubuojančias avis, nei šie metodai, taikomi atskirai [10, 25]. Vienas iš pagrindinių antibiotikų, veikiančių D. nodosus, yra gamitromicinas [31, 32]. Kitų autorių nuomone, nagų puviniui gydyti tinkami ir oksitetraciklinas bei enrofloksacinas [33]. Jungtinėje karalystėje atliktame tyrime nustatyta, kad parenteliai naudojami antibiotikai padidino gyjimo atvejus iki 3,8 karto [34]. Nors antibiotikai atlieka pagrindinį vaidmenį gydant bakterinės kilmės infekcijas, tačiau papildomos neantimikrobinės medžiagos gali pagreitinti avių nagų gijimo procesą. Remiantis mokslinio tyrimo rezultatu, seleno kiekio padidinimas nagų puviniu sergančių avių pašare pagerino nagų sveikatos būklę [35].

Avių kojų ir nagų pažeidimų gydymui naudojamos įvarios priemonės, kurių pasirinkimas priklauso nuo pažeidimų etiologijos. Avys, kurioms pasireiškė neinfekcinės kilmės patologijos, gydomos vietiškai: siūnant žaizdas, valant nagas. Avių, sergančių bakterinės kilmės infekcijomis, gydymui naudojami antibiotikai bei pagalbinės priemonės (pavyzdžiui: selenas). Taigi, avių augintojai ir ūkininkai, norėdami pasirinkti tinkamą gydymą, turėtų atsižvelgti į avių pažeidimų laipsnį bei etiologiją.

18 1.5.2. Avių šlubavimo profilaktika

Avių šlubavimas yra opi problema, kurio diagnozavimas ir ligotų avių gydymas yra brangūs, todėl avių augintojai siekia apsaugoti savo ūkius nuo šlubavimo pasireiškimo. Atskiruose avių bandose taikomos prevencijos priemonės, kurios padeda išvengti infekcinės arba trauminės kilmės avių kojų ir nagų pažeidimų.

Avių augintojai stengiasi apsaugoti savo bandą ar bandas nuo įvairių traumų. Žaizdos ar lūžiai pasireiškia tuomet, kai yra akmenuotas, kietas dirvožemis, daugybė krūmų bei tuomet, kai ganyklos ribojasi su mišku ir avims tenka susidurti su plėšrūnais (pavyzdžiui, vilkais). Ūkininkai kreipiasi į valdžios institucijas bei vietinius medžotojų būrelius, siekdami sumažinti vilkų skaičių jų ūkininkavimo rajone.

Vertinant nagų infekcinių ligų prevencijos priemones, taikomi keli skirtingi metodai: vakcinacija, prevencinė antibiotikų terapija, avių nagų piežiūra. Šiuo metu kuriamos ir išbandomos naujos vakcinos, skirtos D. nodosus prevencijai [36, 37]. Tačiau ši priemonė kol kas neduoda teigiamo poveikio [25]. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad antimikrobinių medžiagų naudojimas yra efektyvi priemonė bakterinės kilmės nagų pažeidimų plitimui mažinti. Amoksicilino injekcijos veikė prevenciškai ir sumažino sergančių avių skaičių nuo 1 proc. naudojant tik kojų voneles, iki 2,5 proc. naudojant kartu ir amoksiciliną [25]. Kita galima avių šlubavimo prevencijos priemonė yra rutininis nagų karpymas. Tačiau ši priemonė yra diskutuotina, nes mokslininkų atlikti tyrimai yra gana prieštaringi. Vieno tyrimo metu nustatyta, kad nagų karpymas gali sumažinti šlubuojančių avių skaičių. Kito tyrimo metu nustatyta, kad rutinins nagų kirpimas 1 ar daugiau kartų į metus, lyginant su nagų priežiūros atsisakymu, padidina šlubavimo pasireiškimą [22, 28]. To paties tyrimo metu pastebėta, kad ganyklose atskyrus šlubuojančias avis nuo sveikų, sumažėjo naujų šlubavimo atvejų pasireiškimas. Taip pat infekcinių nagų pažeidimų pasireiškimui turi įtakos nagų žirklių dezinfekcija. Vieno tyrimo metu nustatyta, kad jeigu nagų kirpimo įrankiai nedezinfekuojami, patogeninių bakterijų buvo aptikta daugiau nei ant pusės įrankių [38]. Taip pat, moksliniais tyrimais nustatyta kryžminė reakcija tarp avių ir galvijų [15, 18], todėl siūloma laikyti atskirai ne tik skirtingas gyvūnų rūšis, tačiau ir sergančias bei sveikas avis [26]. Taigi, taikydami skirtingas avių šlubavimo prevencijos priemones, ūkininkai turėtų atsižvelgti į jų veiksmingumą ir pasirinkti optimalų variantą.

19

2. TYRIMO METODIKA

Pasirinktas tyrimas susideda iš trijų dalių. Pirmoje dalyje pateikiamas vieno mėsinės avininkystės ūkio šlubuojančių avių tyrimas. Antroji ir trečioji dalis susideda iš avių augintojų ir veterinarijos gydytojų, užsiimančių avių gydymo praktika, apklausos duomenų analizės.

Pirmosios tyrimo dalies metodika

Tiriamajame avininkystės ūkyje laikoma 284 Vokietijos baltagalvių avių, mišrintų su Suomijos landrasų veislės avimis. Tyrimo metu avys ganėsi ganykloje, o vėliau jos buvo suvarytos į tvartą apžiūrai.

Pirmiausia buvo atlikta bendra bandos apžiūra, vizualiai įvertintos šlubuojančios avys. Šlubavimo laispniui nustatyti pasirinkta J. Kaler šešių balų sistema [39]: 0 – svorį paskirsto vienodai, šlubavimo požymių nėra; 1 – netolygi eisena, gali būti ir nežymiai sutrumpėjęs žingsnis; 2 – trumpesnis žingsnis viena koja, kartu stebimas ir galvos lingavimas; 3 – stipriau judinama galva trumpinant žingsnį, stovint gyvūnas nesiremia pažeista koja; 4 – suvaržytas judėjimas, judant nesiremiama pažeista koja; 5 – sudėtingas atsistojimas, pažeista daugiau nei viena koja, priverstinis judėjimas iš vietos; 6 – gyvūnas negali atsistoti ar judėti. Avys buvo stebimos bėgančios ir ramiai žingsniuojančios. Atskirtos šlubuojančios avys nugintos tolimesniam tyrimui.

Suvedus avis į tvartą, šlubuojančioms avims buvo atliktas ortopedinis tyrimas. Apžiūrėtos visos kojos, įvertinta nagų būklė, pažeidimo sunkumas (1–5 balų skalėje) [26]. Šioje sistemoje 1 žymi, jog naga yra nepažeista; 2 – uždegiminiai procesai piršto ar tarpupirščio odoje, galimas natūralaus kvapo pasikeitimas; 3 – specifinis kvapas, nagos raginės kapsulės atsiskyrimas arba jos vientisumo pažeidimas, šlubavimas; 4 – raginės kapsulės pažeidimas, būdingas stiprus kvapas, pažeistos kelios kojos; 5 – lėtiniai uždegiminiai procesai, didelė infekcijos perdavimo tikimybė. Gremžtuko pagalba nuvalomi nešvarumai, dirvožemio dalelės, kad būtų galima atidžiau apžiūrėti nagas. Vėliau apčiuopos būdu ištirti sąnariai: jų paslankumas, skausmingumas, temperatūros pakitimas sąnario srityje.

Tyrimai atlikti prisilaikant 2012-10-03 „Lietuvos Respublikos Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įsakymo“ Nr. XI-2271 ir kitų aktų.

Gauti rezultatai buvo apdoroti panaudojus statistinį paketą „IBM Statistics SPSS 24.0“. Duomenys pateikti grafiškai diagramose ir lentelėse pasitelkiant „Microsoft Offise Word 2007“,

20 apskaičiuotas patikimumo kriterijus. Statistiškai patikimų rezultatų reikšmingumo kriterijus turėjo būti mažesnis nei 0,05 (p<0,05).

Antrosios ir trečiosios tyrimo dalies metodika

Tiriant avių kojų ir nagų ligų pasireiškimą Lietuvoje, buvo pasirinktas analitinis visuomenės metodas – anoniminė apklausa. Sudaryti du klausimynai buvo pateikti avių augintojams (1 priedas) ir veterinarijos gydytojams (2 priedas). Apklausa buvo atliekama 2016 m. spalio – 2016 m. lapkričio mėnesiais.

Pirmajai respondentų grupei (avių augintojams) buvo pateikti 22 uždaro tipo klausimai: 3 bendri ir 19 specifinių klausimų, susijusių su avių kojų ir nagų sveikatingumu. Anoniminė anketa buvo pateikta elektroniniu paštu ir tefonu 67 atsitiktinai pasirinktiems respondentams. Iš jų apklausoje sutiko dalyvauti 39 ūkininkai iš skirtingų Lietuvos apskričių. Šis administracinis vienetas buvo pasirinktas dėl to, kad apima didesnę teritorijos dalį negu rajonas. Surinkti duomenys pateikti statistinei analizei.

Antrąją respondentų dalį sudarė veterinarijos gydytojai, gavę VMVT licenziją verstis gydomąja praktika ir turintys patirties avių gydymo srityje. Apklausos imtis buvo 7 veterinarijos gydytojo kvalifikaciją įgyję asmenys. Respondentams buvo pateikta 19 klausimų: 1 bendro pobūdžio ir 18 specifinių klausimų, susijusių su avių kojų ir nagų sveikatos būkle. Surinkti anoniminės anketos duomenys buvo apdoroti ir pateikti statistinei analizei.

Gauti rezultatai buvo apdoroti panaudojus statistinį paketą „IBM Statistics SPSS 24.0“. Duomenys pateikti grafiškai paveiksluose ir lentelėse. Statistiškai patikimi rezultatų reikšmingumo kriterijus turėjo būti mažesnis nei 0,05 (p<0,05).

21

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1. Pirmoji tyrimo dalis

3.1.1. Šlubuojančių avių tyrimo rezultatai

Apžiūros metu buvo atskirtos 46 avys (16,2 proc.), iš 284 gyvūnų bandos. Šlubuojančios avys buvo vidutinio sudėjimo, jų kūno kondiciją įvertinta 3–3,5 balo [40], nes keterinės stuburo slankstelių ataugos ir šonkauliai apčiuopiami tik smarkiau įspaudus avies odą tiriamoje srityje.

Tiriamų avių pasiskirstymas pagal amžių, pateiktas 1 paveiksle. Didžiausias avių skaičius – 27 (59 proc.) – nustatytas 4 metų amžiaus grupėje. 37 proc. (n – 17) tirtų avių buvo priskiriamos 5 metų amžiaus grupei. Dviejų gyvūnų (4 proc.) amžius siekė 2 metus. Tirtų avių amžiaus vidurkis buvo 4,3 metai.

1 pav. Tiriamųjų gyvūnų pasiskirstymas pagal amžių, procentinė išraiška.

Išanalizavus tyrimo duomenis paaiškėjo, kad į tyrimo imtį pateko 44 (96 proc.) patelės. Patinų skaičius buvo ženkliai mažesnis – 2 vienetai (4 proc.). (2 pav.).

22 2 pav. Šlubuojančių avių pasiskirstymas pagal lytį, procentinė išraiška.

Tyrimui atrinktoms avims, remiantis Kaler ir kitų mokslininkų [57] sukurta 6 balų sistema šlubavimo stiprumui įvertinti, buvo nustatytas trijų skirtingo laipsnio šlubavimas (3 pav.). Lengviausias šlubavimas (1 laipsnio) nustatytas 67,4 proc. (n–29) visų tirtų avių. 2 laipsnio šlubavimas nustatytas 30,4 proc. (n–14) tiriamųjų gyvūnų. Ir sunkiausias, 3 laipsnio, šlubavimas pasireiškė 2,2 proc. (n–1) visos tyrimo imties.

3 pav. Avių pasiskirstymas pagal šlubavimo sunkumą, išreikštą laipsniais, procentinė išraiška.

Tiriant avių šlubavimą bandoje, apžiūrint avis ganykloje, o vėliau atlikus ir ortopedinį tyrimą pasirinktoms avims, ištirta, kuriose kojose buvo pažeidimai. Didžiosiomis raidėmis žymima koja: PK – priekinė kairė, PD – priekinė dešinė, GK – galinė kairė ir GD – galinė dešinė koja. Remiantis 4 paveikslu galima teigti, kad tyrimo metu galinių avių kojų pažeidimas buvo apie 40 proc.: GD –

23 47,9 proc. (n–21) ir GK 41,3 proc (n–19). Avių priekinių kojų pažeidimai žymiai mažesni: PK – 4,3 poc. (n–2), o PD – 3 avims arba 6,5 proc. tirtų gyvūnų (4 pav.).

4 pav. Tiriamųjų gyvūnų pasiskirstymas pagal pažeidimo vietą, procentinė išraiška.

Tyrimo metu buvo vertinamas šlubuojančių avių nagų sveikatingumas (5 pav.). Paveiksle užfiksuota pažeistų kojų nagų būklė, išreikšta balais nuo 1 iki 3. 85 proc. (n–39) avių nagos priskiriamos 2 balų pažeidimui. 9 proc. (n–4) tyrime dalyvavusių gyvūnų nagos buvo pažeistos mažiausiai (1 balas). 6 proc. (n–3) avių nagų buvo pažeistos smarkiau ir priskiriamos 3 balų pažeidimui.

24 3.1.2. Avių patologijų priklausomybės nuo amžiaus analizė

Įvertinus avių šlubavimo laipsnio reikšmė=0,106>0,05) ir pažeistos kojos (p-reikšmė=0,376>0,05) priklausomybę nuo amžiaus paaiškėjo, kad šie rezultatai yra nepatikimi.

Nustatėme, kad 2 metų amžiaus grupei priskiriamų avių nagų pažeidimo intensyvumas buvo 1 balas (100 proc.). 92,6 proc. avių (n–25) 4 metų amžiaus grupėje nustatytas 2 balų nagų pažeidimas, o tai pačiai amžiaus grupei priklausančioms avims (7,4 proc.; n–2) diagnozuotas 1 balo nagos pažeidimas. 5 metų amžiaus grupėje nustatytos nagų patologijos priskiriamos 2 (82,4 proc; n–14) ir 3 balų (17,6 proc.; n–3) nagų pažeidimui. Nagų pažeidimo intensyvumas priklauso nuo amžiaus (p-reikšmė=0,01<0,05). Stipresni nagų pažeidimai buvo nustatomi vyresnio amžiaus avimis (6 pav.).

6 pav. Avių pasiskirstymas pagal nagų pažeidimo intensyvumo priklausomybę nuo amžiaus (proc.)

3.1.3. Avių patologijų priklausomybės nuo lyties analizė

Įvertinus avių šlubavimo laipsnio reikšmė=0,053>0,05) ir pažeistos kojos (p-reikšmė=0,221>0,05) priklausomybę nuo lyties paaiškėjo, kad šie rezultatai yra statistiškai nepriklausomi nuo minėto rodiklio.

Išanalizavus tyrimo duomenis nustatėme, kad šlubuojantiems avinams nagų pažeidimai buvo 1 balo (100 proc. n–2). Patelių nagų pažeidimai priskirti 1 (4,5 proc. arba n–2); 2 (88,7 proc. arba n–39) ir 3 balų (6,8 proc. arba n–3) patologijų intensyvumui. Nustatyta nagų pažeidimo intensyvumo priklausomybė nuo lyties (p-reikšmė=0,014<0,05). 1 balo nagų pažeidimai diagnozuoti 100 proc. patinų ir 4,5 proc. patelių, o 2 balų nagų pažeidimas pasireiškė 88,7 proc. avių patelių (7 pav.).

25 7 pav. Avių nagų pažeidimo intensyvumo priklausomybė nuo lyties (procentinė išraiška).

3.2. Avių augintojų anoniminė apklausa

Tyrimo metu buvo apklausti 39 ūkininkai. Jiems pateikti 22 uždaro tipo klausimai, o respondentai galėjo rinktis vienintelį atsakymo variantą, kuris labiausiai atitiko jų turimą informaciją arba nuomonę. Apklausos analizė pateikiama žemiau, naudojant grafinį duomenų vaizdavimo būdą. Dėl didelio informacijos kiekio, išanalizuoti tik tie anoniminės apklausos klausimai ir atsakymai į juos (1 priedas), kurie tiesiogiai susiję su avių šlubavimu ir naudoti priklausomų rodiklių tyrimui. Šiame skirsnyje pateikiami 1, 2, 3, 4, 6, 11, 12, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 22 klausimų rezultatai.

Remiantis anoniminės anketos rezultatais, pavaizduotais 8 pav., daugiausia apklausta tyrimo dalyvių, ūkininkaujančių Utenos (18,9 proc.; n–7), Kauno (16,2 proc. n–6) ir Vilniaus (16,2 proc.; n–6) apskrityse. Apie dešimtadalį respondentų augino avis Alytaus, Klaipėdos ir Panevėžio (10,8 proc.; n–4) apskrityse. 8,1 proc. (n–3) tyrimo dalyvių buvo kilę iš Telšių apskrities. Mažiausią dalį, po 2,7 proc. arba n–1, sudarė Marijampolės, Šiaulių ir Tauragės apskrityje gyvenantys ir ūkine veikla užsiimantys respondentai (8 pav.).

26 8 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal avių auginimo vietą atskirose apskrityse (proc.)

Remiantis apklausos duomenimis, 54,1 proc. (n–21) avių augintojų turėjo skirtingų nei pateiktų veislių avis arba jų mišrūnes. Lietuvos juodgalves avis augino 16,2 proc. (n–6) apklaustųjų. 8,1 proc. (n–4) tyrimo dalyvių savo ūkiuose laikė mėsinių Merinosų ir Sufolkų veislių avis. Vokietijos juodgalves avis augino 5,4 proc. (n–3) respondentų. 2,7 proc. (n–1) apklaustųjų laikė Romanovo, vietinių šiurkšiavilnių ir Šarolė veislės avis (9 pav.).

27 Nustatėme, kad 70,3 proc. (n–27) respondentų avių bandos dydis svyruoja nuo 1 iki 200 avių. 10,8 proc. (n–4) avių augintojų ūkio dydis siekė nuo 201 iki 400 avių. Toks pats respondentų skaičius (n–4) teigė, kad jų ūkyje laikoma daugiau nei 1000 avių. Ištyrus duomenis nustatyta, kad vidutinį avių ūkį, 401–600 individų, turėjo 5,4 proc. apklaustųjų (n–2), o didelę avių bandą (601– 800 individų) turėjo 2,7 proc. (n–1) tyrimo dalyvių. Nė vienas iš respondentų savo ūkyje nelaikė 801–1000 avių bandos (10 pav.).

10 pav. Avių augintojų pasiskirstymas pagal avių bandos dydį (proc.).

Remiantis apklausos rezultatais, 32,4 proc. (n–13) respondentų savo ūkyje augino tik avis. Galvijus ir paukščius laikė 24,3 proc. (n–9) apklaustųjų. 8,1 proc. anketiniame tyrime dalyvavusių ūkininkų teigė, kad be avininkystės užsiima arklininkyste bei gyvulininkyste. Vienas respondentas (2,7 proc.) tvirtino, jog laiko visas išvardintas gyvūnų rūšis ūkyje kartu su avimis (11 pav.).

11 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal atsakymo į klausimą „ar auginate kitų rūšių gyvūnus savo ūkyje?“ pasirinkimą (proc.)

28 Remiantis 12 paveiksle pateiktais duomenimis, 70,3 proc. (n–27) tyrimo dalyvių augino mėsines avis. 18,9 proc. (n–7) tirtuose ūkiuose laikomų avių buvo mišrios produkcijos. Dešimtadalis (10,8 proc.; n–4) apklausos dalyvių augino pienines avis. Nė vienas iš apklaustųjų neaugino avių dėl vilnos (12 pav.).

12 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal laikomų avių produkcijos kryptį (proc.). Išanalizavus duomenis, pateiktus 13 pav., galima teigti, kad dauguma avių augintojų tvartiniu laikotarpiu kreikia šiaudais – 56,8 proc. (n–22). 40,5 proc. (n–16) tyrimo dalyvių teigė, kad naudojo pjuvenas kaip kraiką tvartiniu periodu. Vienas respondentas (2,7 proc.) tvirtino, kad naudojo medžio drožles kraikui (13 pav.).

29 Išanalizavus anoniminės anketos duomenis, paaiškėjo, kad 40,5 proc. (n–16) respondentų avims apkirpo nagas. Trečdalis apklaustųjų (35,1 proc.; n–14) tvirtino, kad jie savo ūkiuose nagas apkirpo ir išvalė. 2,7 proc. (n–1) tyrimo dalyvių avių nagas tik išvalė. Avių nagų priežiūros metodų netaikė 21,6 proc. (n–8) avių augintojų (14 pav.).

14 pav. Apklausos dalyvių pasiskirstymas pagal avių nagų priežiūros metodų taikymą (proc.).

Atlikus anoniminės apklausos rezultatų analizę nustatyta, kad daugiau nei trečdalis (32,4 proc.; n–13) respondentų avis kirpo pavasarį ir rudenį. 29,7 proc. (n–12) tyrimo dalyvių avių nagas kirpo pavasarį. Penktadalis (21,6 proc.; n–8) avių augintojų avims nekirpo nagų. Rudenį nagas kirpo 16,2 proc. (n–6) apklaustų ūkininkų (15 pav.).

30 Remiantis anoniminės anketos rezultatais, 45,9 proc. (n–18) respondentų susidūrė su šlubavimo ir nagų problemomis augindami avis. Trečdalis (32,4 proc.; n–13) apklaustųjų teigė, kad jiems teko susidurti su avių šlubavimo atvejais. Su šiomis problemomis nesusidūrė 18,9 proc. tyrimo dalyvių (n–7). Vienas respondentas (2,7 proc.) teigė, kad jo ūkyje pasitaikė nagų pažeidimų (16 pav.).

16 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal avių šlubavimo ir nagų problemų pasireiškimą ūkyje.

Paaiškėjo, kad 64,9 proc. (n–25) tyrimo dalyvių ūkių avys šlubavo. 35,1 proc. (n–14) respondentų teigė, kad jų ūkiuose tiriamuoju laiku šlubuojančių avių neaptikta (17 pav.).

17 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal atsakymo į klausimą „ar šiuo metu Jūsų ūkyje yra šlubuojančių avių?“ pasirinkimą (proc.).

31 Remiantis anoniminės anketos analize nustatėme, kad 40,5 proc. (n–16) tyrimo dalyvių ūkiuose šlubavo nuo 11 iki 20 avių. Trečdalyje (35,1 proc.; n–14) tirtų ūkių nebuvo nustatyta šlubuojančių avių. 7 (19 proc.) avininkystės ūkiuose šlubavo nuo 1 iki 10 avių. Daugiau kaip 20 šlubuojančių avių buvo aptikta dviejuose ūkiuose (po 2,7 proc.) (18 pav.).

18 pav. Avių augintojų pasiskirstymas pagal šlubuojančių avių skaičių ūkyje (proc.).

Nustatėme, kad 40,5 proc. (n–16) respondentų dažniausiai teko susidurti su trauminės kilmės avių kojų ir nagų pažeidimais. 18,9 proc. (n–7) tyrimo dalyvių teigė, kad dažniausiai susiduria su nagų puviniu (NP). Tarpupirščių dermatitas pasireiškė 16,2 proc. (n–6) apklausoje dalyvavusių ūkių. 13,5 proc. (n–5) apklaustųjų neteko susidurti nagų patologijomis. Tarpupirščio hiperplazija (TH) dažniau pasireiškė 4 (10,8 proc.) apklausoje dalyvavusiuose ūkiuose (19 pav.).

32 Nustatėme, kad 73 proc. (n–28) apklausos dalyvių neturi į ūkį reguliariai atvažiuojančio veterinarijos gydytojo ir patys bando taikyti gydymo priemones. Trečdalis apklaustųjų (27 proc.; n– 11) teigė, pas juos nuolatos lankosi veterinarijos gydytojas (20 pav.).

20 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal atsakymo į klausimą „ar turite veterinarijos gydytoją, kuris reguliariai lankytų Jūsų avių ūkį“ pasirinkimą (proc.).

3.2.2. Avių nagų ir šlubavimo problemų pasireiškimo priklausomybė nuo bandos dydžio Nustatėme, kad šlubavimas ir nagų problemos pasireiškia 100 proc. avių bandose, kurių dydis svyruoja nuo 401 (n–2) iki 800 (n–1) avių. Du trečdaliai (75 proc.; n–3) avių augintojų, kurie laiko labai dideles avių bandas (virš 1000 gyvūnų), teigė, kad jie susidūrė su šlubavimu ir nagų problemomis. Tuo tarpu, vienas (25 proc.) ūkininkas, laikantis daugiau nei 1000 avių, tvirtino, kad pagrindinė avių bandos problema buvo šlubavimas. Pusė (50 proc.; n–2) respondentų, laikančių 201–400 avių, tvirtino, kad jiems teko susidurti su nagų problemomis ir šlubavimu savo ūkyje. 25 proc. (n–1) tyrimo dalyvių, laikančių 201–400 avių, įvardijo šlubavimą, kaip pagrindinę problemą, su kuria teko susidurti auginant avis. Toks pats respondentų skaičius (25 proc.; n–1) tvirtino, kad jiems neteko susidurti su nagų problemomis ir šlubavimu. Avių augintojai, kurių bandos dydis svyruoja nuo 1 iki 200 gyvūnų, teigė, kad susidūrė su nagų problemomis (3,8 proc.; n–1), šlubavimu (38,5 proc.; n–10) bei avių nagų problemomis ir šlubavimu (30,8 proc.; n–7). 26,9 proc. apklausos dalyvių, auginančių iki 200 avių, tvirtino, kad jiems neteko susidurti su nagų problemomis ar šlubavimu savo ūkyje (21 pav.).

Avių nagų problemų ir šlubavimo pasireiškimas ūkyje priklauso nuo bandos dydžio (p=0,037<0,05). Didėjant avių skaičiui, didėja ir nagų problemų bei šlubavimo atvejų skaičius bandoje.

33 22 pav. Avių nagų problemų ir šlubavimo pasireiškimo priklausomybė nuo bandos dydžio, (proc.).

Nustatėme, 100 proc. respondentų, kurių bandos dydis svyruoja nuo 601 (n–1) iki 1000 ir daugiau (n–4); atsakė teigiamai į klausimą apie šlubavimo pasireiškimą apklaustųjų ūkiuose tyrimo laikotarpiu. Avių augintojų, laikančių nuo 401 iki 600 gyvūnų, apklausos rezultatai išsiskyrė: 66,7 proc. (n–2) atsakė teigiamai, o 33,3 proc. (n–1) atsakė neigiamai į klausimą apie šlubavimo pasireiškimą tyrimo metu. 75 proc. (n–3) ūkininkų, kurie augino nuo 200 iki 400 avių, tvirtino, kad jų ūkiuose tyrimo laikotarpiu buvo šlubuojančių gyvūnų. Tuo tarpu, 25 proc. respondentų, auginačių panašų avių skaičių, teigė, kad ūkyje nebuvo šlubuojančių gyvūnų. 84,6 proc. (n–23) mažiausią avių skaičių auginantys tyrimo dalyviai teigė, kad jų ūkiuose šlubuojančių gyvūnų tiriamuoju laikotarpiu nebuvo. Likusi dalis respondentų, laikančių nuo 1 iki 200 avių, (15,4 proc.; n–4) tvirtino, kad jų ūkiuose buvo nustatyti avių šlubavimo atvejai. Avių šlubavimo pasireiškimas (p=0,001<0,05) avininkystės ūkiuose priklausė nuo bandos dydžio (23 pav.).

34 100 proc. respondentų, kurių bandos dydis svyruoja nuo 201 iki 400 (n – 4) ir nuo 601 iki 800 (n–1); tvirtino, kad jų ūkiuose šlubuoja nuo 11 iki 20 avių. Tyrimo dalyvių, laikančių nuo 401 iki 600 gyvūnų, apklausos rezultatai išsiskyrė: 66,7 proc. (n–2) ūkių šlubavo nuo 1 iki 10 avių, o 33,3 proc. (n–1) ūkių – nuo 11 iki 20 gyvūnų. 50 proc. (n–2) respondentų, auginančių daugiau nei 1000 avių teigė, kad jų ūkiuose šlubuoja nuo 11 iki 20 avių. Labai dideles avių bandas (daugiau nei 1000 gyvūnų) auginantys ūkininkai tvirtino, kad viename ūkyje (25 proc.) šlubavo nuo 21 iki 30 avių, o kitame (25 proc.) – daugiau nei 30 gyvūnų. Mažiausias šlubuojančių avių skaičius nustatytas ūkiuose, kur laikoma nuo 1 iki 200 avių: 46,9 proc. (n–12) – nebuvo šlubavimo atvejų; 34,6 proc. (n–11) – šlubavo nuo 1 iki 11 avių; 18,5 proc. (n–5) – šlubavo nuo 11 iki 20 avių. Šlubuojančių avių skaičius (p=0,002<0,05) avininkystės ūkiuose priklausė nuo bandos dydžio (24 pav.).

24 pav. Šlubuojančių avių skaičiaus priklausomybė nuo bandos dydžio (proc.).

Ištyrus ir palyginus anoniminės apklausos duomenis nustatyta, kad 44,4 proc. (n–12) respondentų, auginančių nuo 1 iki 200 avių, trauminės kilmės pažeidimus įvardijo kaip pagrindinę patologiją, su kuria teko jiems susidurti. 18,5 proc. (n–5) apklaustųjų, laikančių nuo 1 iki 200 gyvūnų, pasirinko atsakymą „neteko susidurti“. 14,9 proc. (n–4) tyrimo dalyvių, auginančių labai mažas avių bandas, teigė, kad tarpupirščių dermatitas dažniausiai nustatoma tiriamuose ūkiuose. Nagų puvinį ir tarpupirščių hiperplaziją pasirinko 11,1 proc. (n–3) respondentų, auginančių nuo 1 iki 200 avių. Ūkininkų, laikančių nuo 201 iki 400 avių, atsakymai buvo skirtingi: 50 proc. (n–2) pasirinko trauminės kilmės pažeidimus, 25 proc. (n–1) tarpupirščių dermatitą, o likę 25 proc. (n–1)

35 – tarpupirščio hiperplaziją. Tyrimo dalyviai, laikantys nuo 401 iki 600 avių, įvardijo nagų puvinį (33,3 proc.; n–1) ir trauminės kilmės pažeidimus (66,7 proc.; n–2), kaip pagrindines patologijas. 100 proc. (n–1) apklaustųjų, auginančių 601–800 avių, tvirtino, kad jiems dažnai teko susidurti su nagų puviniu. Respondentai, laikantys 1000 ir daugiau avių tvirtino, kad pagrindinės avių nagų patologijos buvo nagų puvinys (75 proc.; n–3) ir tarpupirščių dermatitas (25 proc.; n–1). Avių kojų ir nagų patologijų pasireiškimas atskiruose ūkiuose priklausė nuo bandos dydžio (p=0,03<0,05): didesnėse bandose vyravo infekcinės kilmės nagų pažeidimai, o mažesnėse – trauminės kilmės pažeidimai (25 pav.).

25 pav. Avių kojų ir nagų patologijos pasireiškimo priklausomybė nuo bandos dydžio (proc.).

3.2.3. Tiriamų rodiklių priklausomybė nuo avių produkcijos krypties

Remiantis anoniminės anketos rezultatais, 71,4 proc. (n–5) respondentų, auginančių mišrios produkcijos avis, tvirtino, kad tiriamuoju laikotarpiu jų ūkiuose nustatytas avių šlubavimas. Tuo tarpu, 28,6 proc. (n–2) apklaustųjų, auginančių mišrios produkcijos avis, teigė, kad šlubuojančių avių nebuvo aptikta. Pusėje (50 proc.; n–2) pieninių avių ūkių tyrimo laikotarpiu buvo nustatytas šlubavimas avims, o kitai pusei (50 proc.; n–2) neaptikta šlubuojančių avių. 76,9 proc. mėsinės avininkystės ūkių avių šlubavimo nebuvo nustatyta. 23,1 proc. ūkininkų teigė, kad jų mėsinių avių bandoje buvo šlubuojančių gyvūnų. Avių šlubavimo pasireiškimas (p=0,014<0,05) priklausė nuo avių produkcijos krypties (26 pav.).

36 26 pav. Avių šlubavimo patologijų pasireiškimmo priklausomybė nuo avių produkcijos krypties.

3.2.4. Tiriamų rodiklių priklausomybė nuo ūkyje laikomų kitų rūšių gyvūnų

Nustatėme, kad ūkiuose, kuriuose buvo auginami arkliai (100 proc.; n–3), šlubuojančių avių neužfiksuota. Tyrimo dalyviai, auginę visų išvardintų rūšių gyvūnus, tvirtino, kad jų ūkiuose šlubuojančių avių skaičius (100 proc.; n–1) buvo intervale nuo 1 iki 10. Ūkiuose, kuriuose buvo auginamos avys ir galvijai, nustatytas 11–20 (77,8 proc.; n–7) ir 1–10 (11,1 proc.; n–1) šlubuojančių avių skaičius. Tik viename (11,1 proc.) iš ūkių nebuvo nustatyta šlubavimo atvejų. Ūkiuose, kuriuose buvo auginamos avys ir kiaulės, užfiksuotas 11–20 (33,3 proc.; n–1) ir 1–10 (66,7 proc.; n–2) šlubuojančių avių. Avių augintojai, laikantys ir paukščius, tvirtino, kad jų ūkiuose šlubuojančių avių skaičius buvo nuo 1 iki 10 (11,2 proc.; n–1) ir nuo 11 iki 20 (44,4 proc.; n–4). 44,4 proc. (n–4) avių ūkių, kuriuose laikomi ir paukščiai, nebuvo nustatyta šlubavimo atvejų. Ūkiuose, kuriuose laikomos tik avys, gyvūnų šlubavimo skaičius buvo nuo 1 iki 10 (16,7 proc.; n– 2), nuo 11 iki 20 (66,7 proc. n–9), nuo 21 iki 30 (8,3 proc.; n–1) bei 30 ir daugiau (8,3 proc.; n–1). Taigi, šlubuojančių avių skaičius priklausė nuo ūkyje laikomų kitų gyvūnų rūšių (p=0,03<0,05). Daugiau šlubuojančių avių nustatyta ūkiuose, kuriuose be šių gyvūnų laikomi ir galvijai bei kiaulės (27 pav.).

37 27 pav. Šlubuojančių avių skaičiaus priklausomybė nuo kitų ūkyje laikomų gyvūnų rūšių, (proc.).

38

3.3. Veterinarijos gydytojų apklausa

3.3.1. Veterinarijos gydytojų rezultatų analizė

Tyrimo metu buvo apklausti 7 veterinarijos gydytojai, turintys licenziją verstis gydomąja praktika ir užsiimantys avių gydymu. Jiems pateikti 19 uždaro tipo klausimų, o respondentai galėjo rinktis vienintelį atsakymo variantą, kuris labiausiai atitiko jų turimą informaciją. Apklausos analizė pateikiama žemiau, naudojant grafinį duomenų vaizdavimo būdą. Dėl didelio informacijos kiekio, išanalizuoti tik tie anoniminės apklausos klausimai ir atsakymai į juos (2 priedas), kurie tiesiogiai susiję su avių šlubavimu ir naudoti priklausomų rodiklių tyrimui. Šiame skirsnyje pateikiami 1, 2, 3, 4, 8, 9, 10, 12, 18, 19, klausimų rezultatai.

Remiantis tyrimo duomenimis, beveik trečdalis (29 proc.; n–2) apklausoje dalyvavusių veterinarijos gydytojų dirbo Utenos apskrityje. Alytaus, Kauno, Tauragės, Telšių ir Vilniaus apskrityse dirbo po 14 proc. (n–1) respondentų (28 pav.).

28 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal apskritį, kurioje dirba veterinarijos gydytoju (proc.).

Remiantis veterinarijos gydytojų apklausos duomenimis, 1 ar 2 avių ūkius aptarnavo 43 proc. (n–3) respondentų. Toks pats skaičius apklaustųjų reguliariai lankėsi 3 ar 4 avininkystės ūkiuose (43 proc.; n–3). Vienas respondentas (14 proc.) prižiūrėjo daugiau nei 6 avių ūkius (29 pav.).

39 29 pav. Apklausos dalyvių pasiskirstymas pagal prižiūrimų avių ūkių skaičių (proc.)

Nustatėme, kad 57,1 proc. (n–4) respondentų prižiūrimų bandų dydis svyruoja nuo 1 iki 200 avių. 28,6 proc. (n–2) tyrimo dalyvių teigė, kad jų prižiūrimuose ūkiuose avių skaičius siekė nuo 200 iki 400 individų. Vienas veterinarijos gydytojas tvirtino, kad jo prižiūrimuose ūkiuose buvo daugiau nei 1000 avių (30 pav.).

30 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal prižiūrimų ūkių avių skaičių atskirose bandose (proc.). Remiantis anoniminės apklausos duomenimis, 14,3 proc. (n–1) respondentų tvirtino, avys šlubuoja dažniau ganykliniu laikotarpiu. 28,6 proc. (n–2) apklaustųjų teigė, kad avių šlubavimas pasireiškia tvartiniu laikotarpiu. Didžioji tyrimo dayvių dalis (57,1 proc.; n–4) tvirtino, kad šlubavimas vienodai pasireiškia avis laikant ganyklose ir tvartuose (31 pav.).

40 31 pav. Tyrimo dalyvių pasiskirstymas pagal laikymo sezoniškumo įtaką avių šlubavimui.

Ištyrus apklausos duomenis paaiškėjo, kad 42,8 proc. (n–3) respondentų naudojo antimikrobines medžiagas šlubuojančioms avims. 14,3 proc. (n–1) tyrimo dalyvių naudojo nesteroidinius vaistus nuo uždegimo (NVNU). Tiek pat apklaustųjų (14,3 proc.; n–1) tvirtino, naudojantys steroidinius vaistus uždegimui slopinti. 28,6 proc. (n–2) veterinarijos gydytojų naudoja visas vaistų grupes, atsižvelgdami į šlubavimo priežastį (32 pav.).

32 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal naudojamas vaistines medžiagas šluboms avims gydyti

Remiantis anketinio tyrimo duomenimis, didžioji dalis respondentų (28,6 proc.; n–2) rekomendavo akstyvą šlubuojančių avių gydymą ir visų išvardintų metodų taikymą. Šlubuojančių avių atskyrimas (14,3 proc.; n–1), įrankių dezinfekcija (14,3 proc.; n–1) bei nagų karpymas 2–3 k. per metus (14,3 proc.; n–1), irgi efektyvios šlubavimo prevencijos priemonės (33 pav.).

41 33 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal rekomenduojamų prevencijos priemonių taikymą (proc.)

3.3.2. Tyrimo rezultatų priklausomybė nuo apskrities

Išanalizavus anoniminės anketos duomenis nustatyta, kad avių šlubavimo sezoniškumas priklauso nuo apskrities (p=0,033<0,05). Tauragės (100 proc.; n–1), Telšių (100 proc.; n–1), Vilniaus (100 proc.; n–1) apskrityse avių šlubavimas dažniau pasireiškė rudenį. Kauno apskrityje (100 proc.; n–1) šlubavimas pasireiškė pavasarį ir rudenį. 50 proc. (n–1) respondentų, gyvenančių Utenos apskrityje teigė, kad šlubavimas pasireškia pavasarį, o kita pusė tyrimo dalyvių (50 proc.; n– 1) tvirtino, kad – rudenį. Alytaus apskrities veterinarijos gydytojas (100 proc.; n–1) tvirtino, kad metų laikas neturi įtakos (34 pav.).

42 3.3.3. Apklausos rodiklių priklausomybė nuo aptarnaujamų avių ūkių skaičiaus

Remiantis anketinio tyrimo duomenų analize, veterinarijos gydytojo taikomas gydymo metodas priklauso nuo aptarnaujamų avių ūkių skaičiaus (p=0,029<0,05). Respondentai, apžiūrintys daugiau nei 6 ūkius, rekomendavo dažną nagų kapymą (100 proc.; n–1). 66,7 proc. (n–2) tyrimo dalyvių, apžiūrinčių 1 ar 2 avių ūkius, tvirtino, kad visi metodai yra efektyvūs. 33,3 proc. (n–1) apklaustųjų, apžiūrinčių 1 ar 2 avių ūkius, teigė, kad ankstyvas šlubuojančių avių gydymas padėtų sumažinti naujų šlubavimo atvejų pasireiškimo riziką. Veterinarijos gydytojai, apžiūrintys 3 ar 4 ūkius tvirtino, kad efektyvios prevencijos priemonės yra šlubuojančių avių atskyrimas nuo sveikų (33,3 proc.; n–1),ankstyvas gydymas (33,3 proc.; n–1) ir įrankių dezinfekcija (33,3 proc.; n–1) kerpant nagas (35 pav.).

35 pav. Prevencijos metodo pasirinkimo priklausomybė nuo aptarnaujamų ūkių skaičiaus (proc.).

3.3.4. Apklausos rodiklių priklausomybė nuo avių šlubavimo sezoniškumo

Nustatėme, kad trauminės kilmės pažeidimai pasireiškia ganykliniu (50 proc.; n–1) bei ganykliniu ir tvartiniu laikotarpiais (50 proc.; n–1). Tarpupirščių dermatitas pasireiškė dažniau tvartiniu laikotarpiu (100 proc.; n–2), o nagų puvinys – ganykliniu ir tvartiniu (100 proc.; n–3) laikotarpiais. Tyrimo metu nustatyta avių nagų pažeidimų priklausomybė (p=0,047<0,05) nuo avių šlubavimo sezoniškumo (36 pav.).

43 36 pav. Avių nagų pažeidimų priklausomybė nuo šlubavimo sezoniškumo (proc.).

44

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Tiriant avių šlubavimo pasireiškimą 284 avių ūkyje, buvo nustatyti pažeidimai 16,2 proc. bandos individų. Tai 6 proc. didesnis nei vidutinis šlubavimo pasireiškimas Jungtinėje Karalystėje [39]. Šį rezultatą galima paaiškinti taip: pasirinktame ūkyje nebuvo taikomos profilaktikos priemonės nagų ligoms užkirsti, daug įtakos turėjo jaurinio dirvožemio tipo ganykla su į paviršių išplautais smulkiais, aštriais akmenimis, kurie galėjo pažeisti avių raginę nagos kapsulę.

Vertinant šlubavimo pasireiškimo laipsnį tirtoje bandoje, pastebima, jog didžiąją dalį sudarė nežymiai šlubuojančios avys – 1 balas pagal J. Kaler [39]. Nedidelis nagų pažeidimas užfiksuotas 2 balų sunkumo, kuriam būdingas odos uždegimas tarpupirščio srityje. Šie pažeidimai paaiškintini ganyklos teritorijos savitumais – apaugusi krūmynais ir nusėta akmenimis. Taip pat, stipresniems pažeidimams susiformuoti ar infekcinėms nagų ligoms plisti trukdė aplinka: ruduo buvo sausas ir tuo metu vyravo žemesnė nei 10°C temperatūra.

Tyrimo metu nustatėme žymiai dažnesnius pažeidimus galinėse kojose: kairėje – 19, o dešinėje – 22 avims. Priekinėse kojose pažeidimus, sukėlusius šlubavimą nustatėme penkioms avims. Tokia tendencija nurodoma ir užsienio tyrėjų skelbiamuose straipsniuose [41]. Šios tendencijos paaiškinimas yra susijęs su avių judėjimo fiziologija: galinės kojos atlieka atraminę funkciją, todėl joms tenka didesnė kūno masės dalis, taip pat, greičiau pastebimi pažeidimai šiose galūnėse [42]. Tyrimo metu nustatyta, kad stipresni nagų pažeidimai buvo aptinkami patelėms nei patinams. Viename moksliniame tyrime [43] buvo ištirta, kad patelės dažniau pradeda šlubuoti nei patinai. Išanalizavę surinktus duomenis pastebėjome, kad vyresnėms avims nagų pažeidimai buvo stipresni.

Antroje tyrimo dalyje nustatėme, kad didžoji dalis ūkininkų, kurie augino daugiau nei 400 avių buvo susidūrę su avių šlubavimu bei nagų pažeidimais. Taip pat ištyrėme, kad dauguma avių augintojų, laikančių daugiau nei 400 avių, tyrimo laikotarpiu savo ūkyje nustatė avių šlubavimo atvejus. Jungtinėje karalystėje buvo atliktas tyrimas apie šlubavimo pasireiškimą skatinančius veiksnius. Šio tyrimo metu nustatyta, kas didesnis nei 8 avių/ha tankumas lemia didesnį šlubavimo pasireiškimą [28]. Nors mūsų atliktame tyrime nėra analizuojamas tankumas, tačiau avių skaičius ir tankis yra glaudžiai susiję. Analizuojant ūkininkų anoniminės apklausos duomenis paaiškėjo, kad daugiau avių šlubavimo atvejų nustatyta didesniuose nei 600 avių ūkiuose. Bandos dydis taip pat turėjo įtakos bakterinės kilmės pažeidimų atsiradimui. Ūkininkai, auginantys daugiau kaip 400 avių, teigė, kad jiems dažniau teko susidurti su nagų puviniu ir tarpupirščio dermatitu, lyginant su avių

45 augintojais, kurie laiko mažiau avių. Tačiau mokslinėje literatūroje nepavyko surasti panašių tyrimų, kuriuos galima būtų palyginti.

Išanalizavome avių augintojų apklausos rezultatus ir nustatėme, kad daugiau mišrios ir pieninės krypties avių ūkiuose buvo šlubuojančių avių, lyginant su mėsinių avių bandomis. Moksliniuose šaltiniuose nebuvo pateikta panašių rezultatų, tačiau šio tyrimo duomenims įtakos galėjo turėti tai, kad į didesnės šlubavimo rizikos (pieninės ir mišrios produkcijos) ūkiuose buvo auginamos didesnės avių bandos. Remiantis aukščiau pateiktais rezultatais, didesnis avių skaičius gali sąlygoti didesnį avių šlubavimą.

Šio tyrimo metu ištyrėme ryšį tarp avių šlubavimo ir kitų rūšių gyvūnų, auginamų kartu su avimis. Ūkininkai, kurie be avių augino galvijus ir kiaules, dažniau nustatė avių šlubavimo atvejus. Šiuos mūsų tyrimo rezultatus patvirtina ir kiti moksliniai tyrimai, kurių metu nustatyta kryžminė reakcija ir infekcinės kilmės sukėlėjo perdavimas iš avių galvijams ir atvirkščiai [15, 18]. Kitame šaltinyje buvo teigiama, kad ėriukai laikomi kartu su kiaulėmis, gali užsikrėsti kontakto keliu ir susirgti infekciniu naujagimių poliartritu [25]. Taigi, avių laikymas atskirai nuo kitų rūšių gyvūnų, gali padėti sumažinti infekcinių ligų pasireiškimo riziką.

Trečio tyrimo metu pateiktus rezultatus buvo sudėtinga palyginti su kitais moksliniais tyrimais, nes veterinarijos gydytojų apklausų šia tema nebuvo surasta, todėl buvo sudėtinga vertinti ir palyginti mūsų gautus rezultatus. Dėl šios priežasties nepateikiamas išsamesnis trečios dalies rezultatų palyginimas.