LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Rita Rupšienė
DAŽNIAUSIAI TYRIMO LAIKOTARPIU PASITAIKIUSIOS PARAZITINĖS
AVIŲ ODOS LIGOS, JŲ DIAGNOSTIKA, GYDYMAS IR PREVENCIJA
THE MOST COMMON PARASITIC SKIN DISEASES IN SHEEP,
DIAGNOSTIC, TREATMENT AND PREVENTION DURING PERIOD OF
STUDY
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: vet. gydytoja Jurgita Autukaitė
2 DARBAS ATLIKTAS STAMBIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE PATVIRTINIMAS APIE
ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Dažniausiai tyrimo laikotarpiu pasitaikiusios parazitinės avių odos ligos, jų diagnostika, gydymas ir prevencija“.
1. Yra atliktas mano pačios.
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visa naudotos literatūros sąrašą.
(data) Rita Rupšienė (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) Rita Rupšienė (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
(data) Jurgita Autukaitė (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
(aprobacijos data) Arūnas Rutkauskas (parašas) Magistro baigiamojo darbo recenzentai
1)
2)
(vardas, pavardė) (parašai)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
TURINYS
SANTRAUKA 4 SUMMARY 5 SANTRUMPOS 6 ĮVADAS 7 1. LITERATŪROS APŽVALGA 9 1.1. Avių odos sandara ir ypatybės 9 1.2. Dažniausios parazitinės avių odos ligos 111.2.1. Melofagozė 11
1.2.2. Pedikuliozė 13
1.2.3. Trichodektozė 14
1.2.4. Psoroptozė 16
1.3.Parazitinių avių odos ligų diagnostikos metodai 17
1.4. Parazitinėmis odos ligomis sergančių avių gydymo ir profilaktikos priemonės 19
2. TYRIMO METODIKA 20
3. TYRIMO REZULTATAI 24
3.1. Tyrimo metu nustatytas avių užsikrėtimas ektoparazitais 24
3.2.Tirtų avių pasiskirstymas pagal amžių 25
3.3.Tirtų avių pasiskirstymas pagal lytį 26
3.4.Avių, užsikrėtusių ektoparazitais pasiskirstymas pagal veislę 27
3.5.Avių augintojų apklausos rezultatai 28
4. REZULTATŲ APIBENDRINIMAS 36
IŠVADOS 37
LITERATŪROS SĄRAŠAS 38
4
SANTRAUKA
DAŽNIAUSIAI TYRIMO LAIKOTARPIU PASITAIKIUSIOS PARAZITINĖS AVIŲ ODOS LIGOS, JŲ DIAGNOSTIKA, GYDYMAS IR PREVENCIJA
Rita Rupšienė
Magistro baigiamasis darbas
Tyrimas atliktas 2017–2018 metais siekiant išsiaiškinti dažniausiai pasitaikančias parazitines avių odos ligas Lietuvoje. Tyrimas vyko 2 etapais: 1) avių odos mėginių tyrimas (n = 55) iš 4 avininkystės ūkių ir diagnostika 2) avių augintojų apklausa.
Darbą sudaro: įvadas, literatūros apžvalga, tyrimo metodika, tyrimų rezultatai, rezultatų apibendrinimas, išvados, literatūros sąrašas. Darbo apimtis – 46 puslapiai. Jame yra 21 paveikslas, 5 lentelės, 2 priedai. Panaudota 40 literatūros šaltinių.
Atlikus tyrimą nustatyta, kad ektoparazitais užsikrėtusios buvo 54,5 proc. avių. Iš jų 40 proc. sirgo kraujasiurbių musių (M.ovinus) sukeliama melofagoze. 14,5 proc. buvo užsikrėtusios vilnagraužiais (B.ovis). Avių užsikrėtimas išorės parazitais priklausė nuo veislės (p < 0,05) ir nuo amžiaus (p < 0,05).
Išanalizavus avių augintojų anketos duomenis nustatyta, kad 50,9 proc. apklaustųjų yra susidūrę su ektoparazitų sukeliamomis avių odos problemomis. Respondentų teigimu, daugiausiai ektoparazitų sukeliamų odos pažeidimų jie pastebi žiemą (p < 0,05).
Darbo tikslas- nustatyti ir išanalizuoti dažniausias parazitines avių odos ligas, efektyvius gydymo ir prevencijos metodus.Tinkama ektoparazitų sukeliamų odos susirgimų diagnostika, gydymas ir profilaktika yra svarbi avių sveikatingumui, nes kai kurie ektoparazitai yra vektoriai tokių ligų, kaip: mikoplazmozė, bruceliozė, bartoneliozė, tripanosomozė. Taip pat ektoparazitozės sukelia didelius ekonominius nuostolius, todėl labai svarbu taikyti profilaktikos priemones, pastebėjus užsikrėtusias, jau sergančias avis atlikti diagnostinius tyrimus ir paskirti tinkamą gydymą.
5
SUMMARY
THE MOST COMMON PARASITIC SKIN DISEASES IN SHEEP,
DIAGNOSTIC, TREATMENT AND PREVENTION DURING PERIOD OF
STUDY
Rita Rupšienė Master‘s ThesisThe study was conducted in 2017-2018 to find out the most common parasitic skin diseases of sheep in Lithuania. The study included 2 stages: a) sheep skin tests (n = 55) from 4 sheep farms and diagnostics ; b) sheep farmers survey.
Master thesis structure: introduction, literature review, research methodology, research results, summary of the results, conclusions, references. Master thesis volume 46 pages. It contains 21 pictures, 5 tables, 2 annexes and 40 references have been used.
The study revealed that 54,5 % of the sheep were infected with ectoparasites. 40 % of those were infected with bood-boring colonies (M. ovinus), another 14.5 % were infected with sheep louse (B.ovis). Sheep infection caused by external parasites was dependent on the breed (p < 0.05) and age (p < 0.05).
After sheep farmers survey data has been determindes, we found out that 50.9% of respondents have encountered ectoparasitic sheep skin problems. According to respondents, most of ectoparasitic skin lesions are observed in the winter (p < 0.05).
The aim of the thesis is to diagnose and analyze the most common parasitic skin diseases of the sheep, also to identify effective methods of treatment and prevention. The proper diagnosis, treatment and prevention measures of sheep skin diseases caused by ectoparasites is important for the health of the animal, since some ectoparasites are vectors of diseases such as mycoplasmosis, brucellosis, bartonellosis, and tripanosomose. Also ectoparasitic diseases causes significant economic losses, because of that is very important to apply prevention measures, and after detecting infected or already diseased sheep to perform diagnostic tests, provide appropriate treatment
6
SANTRUMPOS
Apskr.- apskritis Cm2 – kvadratiniai centimetrai D- diena G.- gramaiInj. tirp. – injekcinis tirpalas LJ – Lietuvos juodgalvės M- metai
Mm- milimetrai
Mg/ ml- miligramai mililitre N- imties elementų skaičius Proc- procentai
Pav- paveikslas Sav.- savaitė
Užpil. tirp.- užlašinamasis tirpalas Vnt- vienetai
7
ĮVADAS
Avininkystė- sparčiai auganti gyvulininkystės šaka Lietuvoje. Ūkinių gyvūnų registro duomenimis, kiekvienais metais pastebimas avių skaičiaus sumažėjimas metų pradžioje. Tačiau lyginant duomenis nuo 2014 m. pradžios iki 2018 m. pradžios, avių Lietuvoje padaugėjo 24,4 proc. (n = 33232). [1] Remiantis Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis 2017 m. avių bandų skaičius buvo 1,76 proc. didesnis lyginant su 2016 m. Šie duomenys rodo, jog avių augintojų ir avių skaičius didėja. [2] Didėjant avių skaičiui, didėja rizika įvairių infekcinių ir invazinių ligų plitimui.
Avių išorės parazitų sukeliamos ligos yra viena iš problemų, kuomet ūkis patiria ekonominių nuostolių. Avių ektoparazitai sukelia niežėjimą ir odos pažeidimus. Esant pažeistai odai atsiranda rizika užsikrėsti antrine bakterine infekcija, taip pat prastėja vilnos kokybė. Išorės parazitai gali sukelti alergiją, anemiją, gyvuliai liesėja, mažėja jų priesvoriai. [3,4]
Ektoparazitams priklauso nariuotakojų tipo, voragyvių klasės atstovai- niežų erkės bei vabzdžių klasės atstovai- utelės, vilnagraužiai, kraujasiurbės musės. Kai kurie ektoparazitai yra užkrato nešiotojai, todėl maitindamiesi gyvūnų krauju perduoda ligų sukelėjus. Kraujasiurbės musės perduoda brucelas, riketsijas, tripanosomas ir bartonelas, o utelės L.ovillus yra vektorius pernešantis avims mikoplazmas. [5-7]
Išorės parazitais avys dažniausiai užsikrečia tiesioginio kontakto su užsikrėtusiomis avimis metu. Tai pat parazitus platinti gali ir personalas, kuris turėjo kontaktą su užsikrėtusiomis avimis. Dažniausiai ektoparazitozės plinta šaltuoju metų laiku, rudenį, žiemą ir ankstyvą pavasarį, kai avys laikomos tvarte. Tvartinio periodo metu yra palankios sąlygos ektoparazitų dauginimuisi ir vystymuisi, nes yra šilta ir drėgna. [8]
Norint, kad avininkystė Lietuvoje ir toliau augtų ir avys būtų sveikos, reiktų atkreipti dėmesį į avių odos susirgimų tikslingą diagnozavimą, ektoparazitų kontrolę ir tinkamų gydymui priemonių parinkimą.
Darbo tikslas- nustatyti ir išanalizuoti dažniausias parazitines avių odos ligas, efektyvius gydymo ir prevencijos metodus.
Darbo uždaviniai:
1. Paimti bei ištirti mėginius iš avių, kurioms pasireiškė odos problemos. 2. Nustatyti dažniausiai pasitaikiusias parazitines avių odos ligas.
8 4. Išanalizuoti avių augintojų užpildytos anketos duomenis.
9
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Avių odos sandara ir ypatybės
Oda yra didžiausias ir vienas iš svarbiausių organų avių organizme, palaikantis kūno vientisumą ir atspindintis visų organų sistemų funkcionalumo balansą. [9,10] Oda organizme atlieka daug skirtingų ir svarbių funkcijų, kurios padeda palaikyti organizmo homeostazę. Oda yra apsauginis barjeras nuo fizinio cheminio, biologinio ir mechaninio aplinkos poveikio. Taip pat atlieka termoreguliacijos funkciją, palaiko optimalią kūno temperatūrą. Dėl odoje išsidėsčiusių nervinių galūnėlių užtikrinama jutimo funkcija, nervų receptoriai, esantys odoje, leidžia jausti šilumą, šaltį, spaudimą, skausmą ir niežulį. Taip pat odoje vyksta vitamino D sintezė, kurią skatina saulės spinduliai. Sekrecinę funkciją vykdo odoje esančios prakaito ir riebalinės liaukos. Oda yra vandens, elektrolitų, riebalų, angliavandenių, baltymų ir vitaminų depas. Odoje esantys imuniniai kompleksai apsaugo nuo infekcijų. [9-11]
Odą sudaro trys struktūrinės dalys: epidermis, tikroji oda ir poodis. Kiekvienoje dalyje esančios struktūros atlieka skirtingas funkcijas.
Epidermis yra paviršinis odos sluoksnis, tarsi danga, apsaugantis tikrąją odą nuo kenksmingo aplinkos poveikio. Epidermį sudaro skirtingų tipų ląstelės- keratinocitai, melanocitai, Langerhanso ląstelės ir Merkelio lątelės. Tarpus tarp ląstelių užpildo lipidinės ląstelės. 85-90 proc. epidermio sudaro keratinocitai. Jie gamina odos struktūrą palaikantį baltymą keratiną, taip pat dalyvauja imuninės sistemos procesų reguliavime gaminant citokinus. [9] Melanocitų melanosomose gaminamas pigmentas melaninas, kuris nulemia odos pigmentaciją. Melanocitai išsidėstę ant epidermio pamatinės membranos, plauko folikulo maišelyje, prakaito ir riebalų liaukų latakėliuose. Langerhanso ląstelės atlieka fagocitinę funkciją, perneša antigenus T limfocitams. Merkelio ląstelės yra išsidėsčiusios visuose odos sluoksniuose, jos atlieka mechanoreceptorių funkciją ir yra prisitaikymo prie aplinkos sensorius. Pagal keratinocitų morfologiją epidermis yra skirstomas į penkis sluoksnius: pamatinis (stratum germinativum ), dygliuotasis (stratum spinosum ), grūdėtasis (stratum granulosum ), blizgusis (stratum lucidum ) ir raginis (stratum corneum ) sluoksniai. [12]
Tikroji oda (derma) yra pagrindinis odos struktūrinis elementas, kuris palaiko odos stiprumą ir elastingumą. Derma yra sudaryta iš kolageno skaidulų- lemiančių audinio tvirtumą, elastino skaidulų-
teikiančių elastingumą bei tarpląstelinės medžiagos. Pagrindinės dermos ląstelės yra fibroblastai, dendritinės, putliosios ląstelės, makrofagai ir limfocitai. Šiame sluoksnyje yra daug
10 nervinių galūnėlių ir didelis kapiliarų tinklas. Iš tikrosios odos sluoksnio auga plaukai, čia yra išsidėsčiusios prakaito ir riebalinės liaukos bei plaukų šiaušiamieji raumenys.
Poodis yra giliausias ir storiausias odos sluoksnis. Jis sudarytas iš puraus jungiamojo audinio ir riebalų. Poodis jungia odą su giliau esančiais audiniais, taip pat gyvūno organizmą apsaugo nuo gilesnių fizinių traumų. Jis yra energijos depas, taip pat dalyvauja gaminant ir saugant šilumą. [12]
Avių odos dariniams priklauso vilna, vilnos folikulai, odoje esančios prakaito ir riebalinės liaukos bei nagos. Avių plaukai, vadinami vilna– tai epidermio dariniai, kurie atlieka termoreguliacinę, apsauginę ir lytėjimo funkcijas. Plauko folikulas- tai užuomazginė plauko augimo vieta dermoje. [9] Plauko folikulą sudaro: vidinis ir išorinis šaknies apvalkalas, spenelis ir plauko matrica. [13] Iš jauniklio odoje esančių folikulų 8-12 savaičių bėgyje intensyviai pradeda augti plaukai. [14] Avių odai yra būdingos dvi vilnos folikulų rūšys: pirminiai ir antriniai. [15] Pirminiai folikulai paprastai yra išdėstyti trimis eilėmis, jie gamina tikrąjį vilnos pluoštą ir yra didesni, nei antriniai folikulai, tačiau antrinių folikulų ir jų gaminamų vilnos pluoštų yra daugiau nei pirminių ir iš jų auga plonesnės vilnos pluoštai. Didžiausias skirtumas tarp pirminio ir antrinio folikulų yra tas, kad antriniai folikulai neturi prakaito liaukos ir plauko šiaušiamojo raumens, kuriuos turi tik pirminiai folikulai. (1 pav.) [16]
Prakaito liaukos atsiveria į plauko folikulą. [9] Jos sekretuoja lipnų skystį, kuris, dalyvauja androgenų ir steroidų sintezėje. Šių liaukų sekretas saugo odą ir jos struktūras nuo trinties pažeidimų, didina organizmo atsparumą mikrobams. [15] Avių odoje esančios prakaito liaukos dalyvauja organizmo termoreguliacijoje. [13]
Vilna – tai plaukų sluoksnis dengiantis avių kūną. Penkiasdešimt kilogramų sverianti avis, kasdien priaugina 8−10 g vilnos. [17] Avių vilna ypatinga tuo, kad ji padengta tik avims būdingais riebalais- lanolinu. Avių riebalų liaukos išskiria medžiagas, kurios kaupiasi aplink vilnos plaukelius, ir taip saugo odą bei vilną nuo nuo nepalankių oro sąlygų poveikio. Lanolinas išgaunamas iš nukirptos avies vilnos. Nukirpus avį, vilna plaunama ir gaunami vilnos riebalai. Lanolinas išgaunamas ekstahuojant iš avių vilnos, kurioje jo yra iki 34 proc. Tai ilgagrandžių, dažniausiai šakotosios struktūros riebalų rūgščių ir alifatinių alkoholių esterių, steridų ir triterpenų mišinys. Šiuo metu plačiai naudojamos vandenyje tirpios fiziškai ar chemiškai modifikuotos lanolino rūšys kosmetikos, farmacijos, ploviklių ir tekstilės pramonėje. [18]
11 1 pav. Avies odos struktūros schema
[http://www.infovets.com/books/smrm/A/A965.htm]
1.2.
Dažniausios parazitinės avių odos ligos
Odos pažeidimai yra vieni iš dažniausių avių organizme vykstančių patologinių procesų. Daugiausiai pasitaikantis odos pažeidimas yra dermatitas, kurio priežastys gali būti įvairios kilmės: bakterinės, virusinės, grybinės, metabolinės, alerginės reakcijos bei parazitinės. Ektoparazitų sukeliamos odos problemos yra vienos iš dažniausių pasitaikančių avių bandose. [19]
1.2.1. Melofagozė
Ligą sukelia Hipoboscidae šeimos Melophagus ovinus kraujasiurbiai vabzdžiai. Melofagai parazituoja ant avių odos ir vilnoje, sukelia stiprų niežulį ir dermatitą, todėl avių priesvoris ir vilnos produkcija labai sumažėja. Tai yra vienas iš labiausiai paplitusių ektoparazitų, kuris daugelyje šalių prisideda prie ekonominių nuostolių. [3]
M. ovinus yra obligatiniai parazitai. [20] Visą parazitavimo laikotarpį melofagai būna avių vilnoje. [8, 21] Jie yra besparniai, suaugę 4-7 mm ilgio, raudonai rudos spalvos vabzdžiai. [8, 20] Jų galva nedidelė, trumpa ir plati, snukelis ilgas, smailas, prisitaikęs pradurti odą ir siurbti kraują.
12 Jų kūno paviršius padengtas plaukeliais. Ant krūtinės yra trys poros plačiai išsidėsčiusių kojų, kurios baigiasi aštriais nageliais. Melofagų pilvelis platus, neryškiai segmentuotas. [3, 8]
Apvaisintoms patelėms po 7-9 dienų kiaušintakuose iš kiaušinėlių išsirita lervos, jos ten auga. Lervos išskiriamos iš patelės kiaušintakių į aplinką ir per 4-6 valandas virsta lėliukėmis. Jos prisiklijuoja arčiau odos, ant vilnos. Po 3-4 savaičių iš lėliukių išsiirta melofagai ir po 5-10 dienų jie visiškai subręsta. (2 pav.) [3]
2 pav. Bovicola ovis A. suaugusi patelė, B. suaugęs patinas, C. lėliukė
[https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Melophagus_female_male_puparium.jpg]
Melofagai dažniausiai lokalizuojasi ant avies kaklo ir pilvo šonų. [20] M.ovinus minta siurbdamos avių kraują, todėl gali sukelti anemiją. Avims dažnai sumažėja apetitas ir jos gali netekti daug svorio. Melofagozės klinikiniai požymiai yra stiprus niežulys, kurį sukelia įkandimai, taip oda dirginama, dėl to avys nuolat kasosi, trinasi į užtvarus, ėdžias ir taip žalojasi odą, dėl nusikasymo avys išplinka, vystosi lėtinis dermatitas. [21] Prastėja vilnos kokybė. Melofagų išmatos yra tamsiai rudos spalvos, jos nudažo vilną. [8] Melofagozės sukeliami histologiniai pažeidimai yra paviršinis ir gilus perivaskulinis dermatitas, kuriame vyrauja eozinofilai ir limfocitai. [3]
Avys melofagais užsikrečia kontakto su užsikrėtusiomis avimis metu. Dažniausiai šiais parazitais avys užsikrečia tvartiniu periodu. Užsikrėtimo gausumas didėja pelengva, nes viena patėlė padeda po vieną lervą kas 10-12 dienų. Per parazitavimo laikotarpį, 7-8 mėnesius, suaugusi patelė išskiria 15-20 lervų. Esant bandoje nors vienai melofagais užsikrėtusiai aviai, per 2-3 mėnesius ji gali užkrėsti visa bandą. [21] Didžiausias užsikrėtimas būna vėlyvą rudenį ir žiemą. Melofagų skaičius sumažėja pavasarį ir vasarą. [8] Nukirpus avis M.ovinus vilnoje sumažėja 80-90 proc. Kiti slepiasi kaklo odos raukšlėse, prie ragų ar pažandėse. Suaugę parazitai ar jų lėliukės be šeimininko gali išgyventi labai trumpai. [20]
13 Siurbdami kraują melofagai gali platinti įvarius ligų sukelėjus, tokius kaip: brucelas, riketsijas, tripanosomas (Trypanososma melophagium) ir bartonelas (Bartonella melophagi). [5-7]
1.2.2. Pedikuliozė
Šią ligą sukelia Anoplura pobūrio kraujasiurbiai vabzdžiai- utelės, nuolatiniai žinduolių ektoparazitai. Jiems būdingas specifiškumas, pas kiekvieną gyvūno rūšį parazituoja tam tikra utėlių rūšis. Avims pedikuliozę dažniausiai sukelia Linognathus pedalis ir Linognathus ovillus utelės. (19) Jos nėra labai aktyvios, dažniausiai vilnoje randamos susitelkusios į kolonijas. [23] Dauguma utėlių paprastai randamos odos paviršiuje. [22]
Utelių kūnas segmentuotas, sudarytas iš galvos, krūtinės ir pilvelio. Turi tris poras kojų, kadangi kojos trumpos, juda lėtai. Taip pat turi porą trumpų antenų. Utelės yra dorsoventraliai plokščios ir besparnės. Jų galva siauresnė už krūtinę, pailga ir smaili, taip jos prisitaikiusios pradurti odą ir siurbti kraują. [3]
Utelės yra 2-2,5 mm ilgio. Joms būdingas lytinis dimorfizmas, patinai mažesni už pateles. Patinėlių pilvelis yra smailesnis nei patelės. (3 pav.) [26]
3 pav. Linognatus pedalis. A- patinas, B- patelė
[http://www.padil.gov.au/pests-and-diseases/pest/main/136566/9836]
Apvaisintos patelės deda pailgos formos 1–1,5 mm ilgio kiaušinėlius, kurie vadinami glindomis. Jų kiaušinėlius nesunku pamatyti ant vilnos. Kai utelėms sąlygos yra palankios, patelės padeda po du kiaušinėlius, kas 2-3 dienas. Esant žemesnei nei 37 ͦC ir aukštesnei nei 42,5 ͦC temperatūrai, patelės kiaušinėlių nededa. Iš glindų po 8-9 d. išsirita nesubrendusios utelės, vadinamos nimfomis. Yra trys nimfų nėrimosi etapai, 16-17 d. iš trečios stadijos nimfos išsineria
14 suaugusios utelės. Jų gyvenimo ciklas trunka apie 35 d. Suaugusios patelės paprastai gyvena apie mėnesį. Ganyklose utelės gali išlikti gyvybingos iki savaitės. [23, 25]
Utelės Linognathus pedalis dažniausiai parazituoja ant avies pilvo ir kojų, o Linognathus ovillus- snukio srityje. Tačiau, kai užsikrėtimas gausus, parazitai išplinta ir į kitas kūno vietas. Utėlių įkandimai dėl jų seilėse esančių medžiagų sudirgina odą, sukelia stiprų niežulį, ypač naktį. Avys tampa neramios, nepailsi, sutrinka jų mityba ir mažėja svoris. [4] Kartais, avims gausiai užsikrėtusios utelėmis gali vystytis anemija. [3, 24] L. ovillus yra vektorius, pernešantis avims mikoplazmas (Eperythrozoon ovis).
Avių jautrumas utėlių įkandimams yra individualus ir pasireiškia įvairiai: niežuliu, kai kurioms avims gali sukelti alergines reakcijas, odos suragėjimą, dėl daugybinių įkandimų ir utelių seilių poveikio odai, melanodermija (odos pigmentacija dėl audinių kraujosruvų ir seilių poveikio sukelto uždegimo), kaltūnu (trichoma), susidarančiu esant antrinei infekcijai: nukasius odą, plaukai suklijuojami pūlinių serozinių išskyrų, susivelia, sudarydami kietą, purvinai pilkos spalvos, nemalonaus kvapo darinį, po kuriuo šlapiuoja pūliuojantis odos paviršius. Dėl nukasymo, pažeidžiamas apsauginis odos barjeras, atsiranda rizika antrinei infekcijai: dermatitas, egzema, folikulitas, furunkulas. [4]
Utelių sukeliama pedikulioze avys dažniausiai serga žiemos pabaigoje ir akstyvą pavasarį. Tvartiniu periodu, didžiausias užsikrėtimo lygis, o ganyklinio sezono metu užkrėtimas stipriai sumažėja. [3, 23, 24]
1.2.3. Trichodektozė
Šią parazitozę sukelia Mallophaga pobūrio vabzdžiai- Bovicola ovis. Tai avių odos paviršiuje parazituojantys vilnagraužiai. Jie yra aktyvūs, gausiai užsikrėtusioms avims sukelia odos uždegimą. [27] Pagrindiniai vilnagraužių B. ovis morfologiniai požymiai: kūnas pailgas, suplotas dorsoventraliai, suaugusios utelės yra apie 1,5-2 mm ilgio ir apie 0,6 mm pločio. Jos turi plačią rausvą galvą, kuri yra platesnė už krūtinę ir gelsvai rudą kūną su tamsesnėmis juostomis. 3 poras stiprių kojų, sudarytų iš 5 narelių, taip pat turi pjautuvo pavidalo nagelius. Kūnas ir galūnės apaugusios šereliais. (4 pav.) [28]
15 4 pav. Vilnagraužių (B. ovis ) vystymosi stadijos.
[http://www.liceboss.com.au/Biology_of_sheep_lice_Bovicola_ovis]
Vilnagraužiai turi kramtomąjį burnos aparatą ir maitinasi negyvos odos ląstelėmis, riebalų ir prakaito liaukų sekretu ir iš pažeistos odos išsiskiriančiu eksudatu. Jie kramtydami odos paviršių, ją dirgina, nes vilnagraužių seilėse yra dirginančių medžiagų. Parazituodami vilnagraužiai suerzina odą, sukelia niežėjimą. Besikasydamos avys susižaloja odą ir nusikaso vilną. Dėl to. Bovicola ovis, kaip kenkėjas, sukelia didelius ekonominius nuostolius, nes vilna tampa prastos kokybės. Dažniausiai vilnagraužiais užsikrėtusių avių vilna turi geltoną atspalvį, nes iš pažeistos odos sunkiasi didelis kiekis eksudato, taip pat vilna susivelia. [22, 24, 27]
Nukasytoje odos vietoje arba praskleidus vilną galima pamatyti vilnagraužius. Taip pat galima pamatyti ir balkšvus kiaušinėlius, kurie tvirtai prisitvirtinę prie vilnos. [4] Įprastomis sąlygomis visas vilnagaružių gyvenimo ciklas- nuo kiaušinėlio iki kiaušinėlio- trunka 34-36 dienas. Patelės deda po 1-2 kiaušinėlius, kas tris dienas ir priklijuoja juos prie vilnos. Iš kiaušinėlių išsirita maždaug vienodas patelių ir patinėlų skaičius. Tarp kiaušinėlio ir suaugusio vilnagraužio yra trys nimfos nėrimosi stadijos. [29] B. ovis yra jautrūs šviesai ir greitai juda, kai vilna yra praskiriama. Vilnagaraužiai ir nimfos negali ilgai išgyventi be šeimininko. Parazitų išgyvenamumas esant vilnoje ant tvorų ar kitų vietų yra labai trumpas. Tam įtakos turi maisto stoka, saulės spindulių poveikis dėl kurių jie išdžiūsta, taip pat dienos ir nakties temperatūros svyravimai. [27]
B. ovis plinta kontakto metu, kai avys yra būryje- jas transportuojant, prie ėdžių, girdyklų ar tvartinio periodo metu, kai uždaromos į tvartus žiemoti. Palankiausios sąlygos vilnagraužiams daugintis yra tanki ir ilga vilna, todėl tose kūno vietose, kur vilna tankiausia, pas užsikrėtusias avis galima rasti didžiausią kiekį parazitų, nors jų aptinkama ant visos odos.
16 Vilnagraužiai yra jautrūs drėgmei ir temperatūrai. Vilnoje padidėjus drėgmei iki 90 proc. jie žūna per 5-6 val., o esant + 40 laipsnių temperatūrai jie žūva per 1 val. [4]
1.2.4. Psoroptozė
Šią parazitozę avims sukelia Psoroptidae šeimos niežų erkės Psoroptes ovis. Jos parazituoja avių odos paviršiuje, nerausia urvų. Psoroptes niežų erkės maitinimosi organai yra duriamieji- čiulpiamieji, jos praduria odą ir minta avies audinių skysčiu. Jei yra didelė psoroptes invazija, dėl daugybės įkandimų pažeidžiama oda, todėl avims labai niežti ir jos kasosi. Besikasydamos avys susivelia vilną, taip pat būdinga alopecija. Dėl niežulio avys būna neramios, netenka apetito, todėl jos liesėja, išsenka. [20, 32]
Psoroptes erkės pažeidžia keratino sluoksnį, nors ir nesirausia epidermyje. Anstyvoje užsikrėtimo stadijoje pažeidimo vietoje vystosi uždegimas su mažomis pūslelėmis ir seroziniu eksudatu. Pažeidimams plintant, pažeidimo centre oda išsausėja, pasidengia šašeliais ir pleiskanoja. O pažeidimo kraštuose, kur toliau plinta ir dauginasi erkės, oda būna drėgna. Į pažeistas odos vietas gali patekti mikroorganizmai ir prasidėti antrinė infekcija [4]
Niežų erkės pasižymi lytiniu dimorfizmu. Patelės yra 0,6-0,8 mm dydžio, patinai mažesni- 0,5- 0,65 mm ilgio, ovalios formos, turi keturias poras kojų išsikišusių už kūno ribų ir gerai matomų iš dorsalinės pusės. Kojų galuose yra ilgi stiebeliai. Nimfos turi tris poras kojų. Išskirtinis psoroptes erkės požymis yra smailėjantis snukelis, taip pat apvalios patinėlių abdominalinės išaugos. (5 pav.) [3]
5pav. A. Psoroptes ovis nimfa; B. P. ovis patelė su kiaušinėliu viduje; C. P.ovis patinas [http://atlas.sund.ku.dk/parasiteatlas/ectoparasitic_arthropod/Psoroptes_ovis]
17 Patelė parazituoja 4-6 savaites. Per parazitavimo laiką viena patelė padeda 60-70 kiaušinėlių, kuriuos priklijuoja prie odos. Iš jų per 1-3 dienas išsivysto lervos, vadinamos nimfomis. P.ovis gyvenimo ciklas trunka apie 2 savaites, o niežų erkės gali gyventi ne ilgiau kaip 3 savaites. [4, 30]
Tai greitai plintanti avių liga. Aktyviausia rudens ir žiemos laikotarpu. Daugiausia avių serga žiemą, nes tuo metu yra palankiausios sąlygos psoroptes niežų erkėms daugintis. Tvarte yra šilta ir drėgna. Sunkiau serga blogai prižiūrimos, nusilpusio imuniteto avys. [30] Psoroptoze avys užsikrečia kontakto metu su sergančiomis ar nešiotojomis avimis. Psoroptes ovis bandoje gali platinti ir personalas. [32] Pavasarį, nukirpus avis gali atrodyti, kad liga pranyko, nes nukirpus psoroptes populiacija sumažėja , tačiau niežų erkės tvarte gali būti gyvybingos apie savaitę arba gali būti pasislėpusios odos raukšlėse, ausyse, ant galvos ir gali pradėti sparčiai daugintis rudenį, kai užauga ir tankėja vilna. [31]
1.3.
Parazitinių avių odos ligų diagnostikos metodai
Klinikinių požymių atsiradimas, pirmasis ligos požymis. Pastebėjus, kad avys kasosi, joms krenta vilna, galima įtarti, kad avys gali būti užsikrėtusios ektoparazitais. Kai kuriems būdingos tipinės parazitavimo vietos, todėl parazitą galima įtarti ir pagal pažeistą vietą. Apžiūrėjus avies vilną ir odą galima pastebėti suaugusius ektoparazitus, jų nimfas arba prie vilnos priklijuotus kiaušinėlius ar lėliukes (esant Melophagus ovinus invazijai). Tačiau būtina taikyti specialiuosius diagnostikos metodus parazitų identifikavimui. Tam reikalingas mėginių paėmimas, vertinimas, diferenciacija. Tai atlikti tikslinga, kad būtų paskirtas efektyvus gydymas. [3, 4, 33]
Pagrindiniai parazitinių ligų diagnostikos metodai yra odos skutenų ir lipnios juostos tyrimai. (15) Svarbu tinkamai paimti odos mėginius. Mėginys imamas toje vietoje, kur pažeista oda ribojasi su sveika oda. Toje vietoje yra didžiausia sukelėjų populiacija. Jei yra labai storas vilnos sluoksnis, galima ją šiek tiek patrumpinti švelniai kerpant žirklėmis. [34]
Skutenų tyrimui atlikti reikalinga skalpelio galvutė arba nerūdijančio plieno mentelė, objektinis ir dengiamasis stikleliai, taip pat galima naudoti mineralinį aliejų, o mėginiams tirti reikalingas mikroskopas. Prieš skutant odą reikia sutepti skalpelio galvutę arba ant odos užlašinti lašą mineralinio aliejaus. Skutant odą skalpelio galvutė turi būti laikoma statmena odai, nes laikant ją kitu kampu galima įpjauti gyvūnui. Skalpelio galvutę saugu laikyti tarp nykščio ir viduriniojo piršto, o rodomasis pirštas naudojamas prilaikyti, norint išvengti gyvūno odos įpjovimo, jei jis pajudėtų. [8] Oda skutama iki pirmo kraujo lašo. [33] Vidutiniškai reikia išskusti 6- 8 cm2 plotą.
18 Niežų erkių diagnozavimui svarbu skutenas imti iš paviršinio odos sluoksnio, šašų. Odos įbrėžimo gylis priklausys nuo įtariamos ektoparazito rūšies, kuris galėjo sukelti odos problemą.
Visos skutenos nuo skalpelio galvutės ašmenų yra nubraukiamos ir paskleidžiamos ant objektinio stiklelio, užlašinamas lašas mineralinio aliejaus, uždedamas dengiamasis stiklelis ir mikroskopuojama naudojant 4 arba10 kartų didinantį mikroskopo objektyvą. Mikroskopuojant turėtų būti sistemingai ir atidžiai peržiūrėti visi stiklelio matymo laukai, kad būtų įvertintas visas skutenomis padengtas plotas. Mažas šviesos intensyvumas ir didelis kontrastingumas padidina niežų erkių ir kiaušinėlių aptikimą. [4, 8]
Taip pat skutenų preparatų paruošimui gali būti naudojamas skystas parafinas arba kalio hidroksidas. Geriausiai paėmus mėginį palikti 10-15 min., o prieš pradedant tyrimą jis gali būti švelniai šildomas, nes tai leidžia kalio hidroksidui ištirpdyti keratiną, kad būtų švaresnis matymo laukas. [8]
Siekiant nustatyti utelių, vilnagraužių ar erkių gyvenančių ant odos paviršiaus buvimą galima naudoti lipnios juostos, o ne odos skutenų tyrimą. Švari lipni juosta yra naudojama odos epidermio dalelių surinkimui. Tuo metu gali prilipti ir ant avių odos parazituojančios niežų erkės Psoroptes ovis. Ant objektinio stiklelio užlašinamas lašas mineralinio aliejaus ir lipnios juostos lipni pusė dedama ant stiklelio į aliejų. Taip pat ant juostelės dar gali būti dedamas lašas aliejaus ir dengiamasis stiklelis, kad lipni juosta nesusiraukšlėtų. Mikroskopavimas atliekamas sistemingai, eilėmis. [8, 34]
Dideli, plika akimi matomi, ektoparazitai, tokie kaip kraujasiurbės musės, utelės ar vilnagraužiai surenkami nuo odos paviršiaus pirštais ar pincetu. Svarbu, kad šie nariuotakojai būtų sandariai ir transportuojami į laboratoriją. Galima juos įdėti į 10 proc. formalino ir 90 proc. etilo alkoholio tirpalo mišinį. Reikia surinkti kuo daugiau ir stengtis nepažeisti parazitų, kad laboratorijoje būtų galima tiksliai identifikuoti. Visos talpos su surinktais parazitais turi būti tinkamai paženkintos, kad būtų galima identifikuoti gyvūno laikytoją ir gyvūną, iš kurio buvo paimtas mėginys.
Jeigu avių bandoje diagnozuojamas vienos ar kelių avių užsikrėtimas ektoparazitais, užkrėsta laikoma visa banda ir gydyti reikia visas bandos avis. [8]
19
1.4.
Parazitinėmis odos ligomis sergančių avių gydymo ir profilaktikos
priemonės
Pasireiškus ektoparazitozėms svarbus tikslus diagnozavimas kad būtų galima parinkti tinkamą gydymo būdą. [33]
Melofagais užkrėstoms avims gydyti galima naudoti insekticidinį dustą, juo gydymą reikia kartoti po 25- 30 dienų. Geriausią efektą galima pasiekti, kai prieš gydymą avys yra nukerpamos. Melophagus ovinus ir Psoroptes ovis užsikrėtusioms avims gydyti taip pat galima naudoti injekcinį ivermektiną. Po 14 dienų injekciją reikia pakartoti. [35, 36]
Esant užsikrėtimui utelėmis ir vilnagraužiais gydymui indikuotini fosforo organiniai
junginiai, dažniausiai naudojami išoriškai (pour- on) užpilant and odos, išilgai keteros. Gydymą
rekomenduojama kartoti po dviejų savaičių. Taip pat galima naudoti sintetinius piretroidus- cipermetriną (pour- on) ir deltametriną (spot- on). Jie jungiasi su odos riebalais ir apsaugo avis 8- 14 sav. Injekcinis ivermektinas veikia uteles, tačiau nuo vilnagraužių nėra efektyvus. [37, 38, 40]
Lietuvos veterinarinių vaistų registre avių ektoparazėms gydyti yra įregistruoti- ivermektino, deltametrino ir doramektino preparatai. [39]
Siekiant apsaugoti nuo ektoparazitų reikalingas profilaktikos priemonių taikymas. Svarbu prieš įvežant naujas avis į bandą jas karantinuoti. Karantino metu stebima gyvulių sveikatos būklė, jei nepastebima jokių klinikinių ligos požymių avys suvaromos į bendrą bandą. Tačiau, jeigu pasireiškia klinikiniai ektoparazitų sukeliamų ligų požymiai, galima laiku paskirti gydymą ir gydyti tik tas avis, o ne visa bandą. Profilaktiškai dehelmintizacijai naudojami injekcinio ivermektino preparatai, taip pat profilaktiškai veikia ir nuo kraujasiurbių ektoparazitų, tačiau neveikia vilnagraužių. Profilaktiką reikia atlikti du kartus per metus, pavasarį, prieš išgenant į ganyklas ir rudenį suvarant į tvartus. Pavasarį ir vasarą galima profilaktiškai maudyti insekticidų voniose, dezinfekuoti aplinką. [4, 33, 37]
20
2. TYRIMO METODIKA
Tyrimas buvo atliktas dviem etapais. Tyrimui buvo pasirinkti 4 ūkiai, skirtinguose Lietuvos regionuose. Pirmajame, Kauno rajone esančiame ūkyje, laikoma 56 Sufolkų ir 27 Skudų veislės avys. Antrajame ūkyje, esančiame Tauragės rajone, laikoma 12 Suomijos landrasų veislės ir 63 mišrūnės avys. Trečiajame, Tauragės rajone esančiame ūkyje, laikoma 118 Lietuvos juodgalvių avių. Ketvirtajame ūkyje, esančiame Tauragės rajone, laikoma 42 Romanovų veislės avys.
Tyrimas buvo atliekamas nuo 2017 m. gruodžio iki 2018 m. spalio imtinai. Atlikta bendra bandos apžiūra, vizualiai įvertinta avių odos ir vilnos būklė. Atsižvelgiant į dažniausius parazitinių avių odos ligų klinikinius požymius- niežulys, kasymasis, alopecija, vilnos kritimas, odos paraudimai, šašai, žaizdos- atrinkta imtis, kurią sudarė šiuos požymius turinčios avys. (6 pav.)
6 pav. A. Kraujasiurbėmis musėmis (M.ovinus) užsikrėtusi avis. B. Vilnagraužiais (B.ovis) užsikrėtusi avis [R. Rupšienės asm. nuotr.].
Atlikta išsamesnė apžiūra, praskleidus vilną ieškoma suaugusių ektoparazitų, jų kiaušinėlių, lervų (melofagų) arba nimfų (utelių ir vilnagraužių). (7 pav. )
21 7 pav. Ektoparazitai (M.ovinus) avies vilnoje [R. Rupšienės asm. nuotr.].
Rasti ant odos arba vilnoje parazitai surinkti į plastikinius užspaudžiamus maišelius, maišeliai suženklinti, surašyta informacija. Skutenoms mėginiai paimti iš vietų, kur pažeista oda ribojasi su sveika oda, naudojant skalpelio galvutę ir skutant iki pirmo kraujo lašo. Skutenos taip pat surinktos į plastikinius užspaudžiamus maišelius ir jie suženklinti. Skutenų tyrimas svarbus niežų erkių diagnostikoje.
Mėginiai ištirti LSMU VA Stambiųjų gyvūnų klinikos laboratorijoje. Objektiniai stikleliai sunumeruoti pagal tiriamųjų avių sąrašą. Odos skutenos pincetu uždėtos ant objektinio stiklelio ir užpiltos 30 proc. NaOH tirpalu, uždengtos dengiamuoju stikleliu ir paliktos, kol ištirps vilna ir bus geresnis matymo laukas. Mikroskopavimas atliktas sistemingai, eilėmis, naudojant 4 kartus didinantį mikroskopo objektyvą.
Atidžiai apžiūrėti rasti ektoparazitai, identifikuota parazitų rūšis. Tiksliam ektoparazitų identifikavimui naudoti mokslinėje literatūroje aprašyti būdingi požymiai ir nuotraukos. (8 pav.)
22 8 pav. A. Kraujasiurbė musė (Melofagus ovinus), B-C. M.ovinus vaizdas per mikroskopą (x4)
[R. Rupšienės asm. nuotr.].
Tyrimai atlikti laikantis Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo (Žin. 1997-11-28, Nr. 108-2728), Lietuvos Respublikos veterinarijos įsakymo (Žin. 1992-01-07, Nr. 3- 0).
Tiriant parazitinių avių odos ligų pasireiškimą Lietuvoje, buvo pasirinktas analitinis visuomenės metodas – anoniminė apklausa. Sudarytas klausimynas buvo pateiktas avių augintojams (1 priedas). Apklausa buvo atliekama 2018 m.rugsėjo – 2018 m. spalio mėnesiais.
Respondentams buvo pateikti 23 uždaro tipo klausimai. Anoniminė anketa buvo pateikta elektroniniu paštu ir naudojant socialinius tinklus. Anketa buvo sudaroma naudojant www.manoapklausa.lt internetinę svetainę ir išsiųsta atsitiktinai pasirinktiems 68 respondentams. Iš jų apklausoje sutiko dalyvauti 57 ūkininkai iš skirtingų Lietuvos apskričių.
Duomenys buvo apdoroti taikant statistinę duomenų analizę. Statistiniai duomenų skaičiavimai vykdyti naudojant duomenų apdorojimo programų paketus: „Microsoft Office Excel 2010“ ir IBM Statistics SPSS“. Skaičiuotas statistinis patikimumas- statistiškai patikimų rezultatų reikšmingumo kriterijus turėjo būti mažesnis nei 0,05 (p<0,05). Rodiklių tarpusavio priklausomybei patikrinti naudotas „Chi- kvadrato“ testas. Taip pat skaičiuotas tiriamųjų pasiskirstymas (procentinis ir pagal kiekį). Duomenims grafiškai pateikti naudojama „Microsoft Word 2010“ programą.
23 9 pav. Tyrimo eigos schema
Pirmoji tyrimo
dalis
Avių, turinčių klinikinius požymius atranka (n=55) Avių apžiūra ir mėginių paėmimas Mėginių ištyrimas laboratorijoje Statistinė rezultatų analizė ir pateikimas Rezultatų interpretavimas ir išvadų suformulavimasAntroji tyrimo
dalis
Apklausos klausimyno avių augintojams sudarymas Apklausos išsiuntimas avių augintojams Gautų rezultatų vertinimas Statistinė duomenų analizė ir pateikimas Rezultatų interpretavimas ir išvadų suformulavimas24
3.
TYRIMO REZULTATAI
3.1. Tyrimo metu nustatytas avių užsikrėtimas ektoparazitais
Apžiūros metu atrinktos avys, kurioms pasireiškė ektoparazitų sukeliami būdingi klinikiniai požymiai. Iš viso buvo ištirtos 55 avys. (10 pav.)
10 pav. Tirtų avių pasiskirstymas tiriamuosiuose ūkiuose
Pirmajame ūkyje iš laikomų 83 avių buvo atrinkta 15 avių (18 proc.), antrame ūkyje iš 75 avių bandos- 15 avių (20 proc.), trečiame ūkyje iš 118 avių bandos buvo ištirta 15 avių (12,7 proc), o ketvirtame ūkyje iš 42 avių buvo ištirta 10 avių (23,8 proc).
11 pav. Avių ektoparazitų pasiskirstymas tiriamuosiuose ūkiuose
18 20 12.7 23.8 82 80 87.3 76.2 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100%
1 ūkis 2 ūkis 3 ūkis 4 ūkis
K ie k is , pr oc . Tiriamasis ūkis Netirta Ištirta 40% 14.5% 44.5% Melophagus ovinus Bovicola ovis Nerasta
25 Iš 55 tiriamųjų avių 25 avims (44,5 proc.) ektoparazitų nebuvo aptikta. 40 proc. (n = 22) buvo nustatyta melofagų (M.ovinus) invazija, 14,5 proc. (n = 8) tirtų avių nustatytas užsikrėtimas vilnagraužiais (B. ovis). (11 pav.)
3.2. Tirtų avių pasiskirstymas pagal amžių
Tyrimo metu avių (n = 55) amžius buvo nuo 2 iki 4 metų. (12 pav.)12 pav. Tirtų avių pasiskirstymas pagal amžių (n = 55)
Tyrimo metu nustatyta, kad daugiausia tirtų avių 53 proc. (n = 29) buvo 3 metų amžiaus. 40 proc. (n = 22) tirtų avių buvo 2 metų amžiaus, 7 proc. (n = 4) tirtų avių buvo 4 metų amžiaus. Tirtų avių amžiaus vidurkis buvo 1,8 metai.
Tyrimo metu buvo analizuojama amžiaus įtaka avių užsikrėtimui ektoparazitais. (13 pav.) 22 29 4 0 5 10 15 20 25 30 35 2 3 4 Gyvū n ų s kaičiu s Amžius, metais
26 13 pav. Užsikrėtimo ektoparazitais priklausomybė nuo amžiaus
Tyrimo metu buvo nustatyta, kad 10 dviejų metų avių buvo užsikrėtusios kraujasiurbėmis musėmis (M.ovinus). 11 trejų metų avims buvo nustatyta melofagų (M.ovinus) invazija, 5 avims nustatytas užsikrėtimas vilnagraužiais (B.ovis). 3 ketverių metų avims buvo nustatyta vilnagraužių (B.ovis) invazija, vienai aviai buvo diagnozuota melofagozė.
Įvertinus avių užsikrėtimo ektoparazitais priklausomybę nuo amžiaus nustatytas rezultatų patikimumas (p < 0,05). Avių užsikrėtimas ektoparazitais priklauso nuo amžiaus. Didžiausias kiekis užsikrėtusių avių buvo nustatytas 3 metų amžiaus grupėje.
3.3. Tirtų avių pasiskirstymas pagal lytį
Išanalizavus tyrimo duomenis paaiškėjo, kad į tyrimo imtį pateko 53 (96 proc.) patelės. Patinų skaičius buvo ženkliai mažesnis – 2 (4 proc.).
1 lentelė. Avių užsikrėtimo ektoparazitais priklausomybė nuo lyties Tyrimo rezultatai
Viso: Bovicola ovis Melophagus
ovinus Nerasta Lytis Patelė 7 21 25 53 Patinas 1 1 ̶ 2 Viso: 8 22 25 55 18.2 20 1.8 9.1 5.5 0 5 10 15 20 25 30 2 3 4 K iek is , p roc . Amžius, metais (p < 0,05) Bovicola ovis Melofagus ovinus
27 Įvertinus avių užsikrėtimo ektoparazitais priklausomybę nuo lyties paaiškėjo, kad avių
užsikrėtimas ektoparazitais nepriklauso nuo lyties. (1 lent.)
3.4. Avių, užsikrėtusių ektoparazitais pasiskirstymas pagal veislę
2 lentelė. Ištirtų avių pasiskirstymas pagal veislęVeislė Kiekis, vnt. Kiekis, proc.
LJ 15 27.3 Mišrūnas 11 20.0 Romanovų veislė 10 18.2 Skudų veislė 13 23,6 Sufolkų veislė 2 3.6 Suomijos landrasas 4 7.3 Viso: 55 100.0
Tyrimo metu buvo analizuojami gauti tyrimų rezultatai ir buvo siekiama įvertinti koks yra ektoparazitais užsikrėtusių avių paplitimas Lietuvoje. Buvo analizuojamas užsikrėtimas avių bandose veislės atžvilgiu. Buvo ištirtos 15 Lietuvosjuodgalvės (27,3 proc), 13 Skudų veisės (23,6 proc.), 10 Romanovų veislės (18,2 proc.), 4 Suomijos landrasų (7,3 proc), 2 Sufolkų (3,6 proc.) veislės avys ir 11 mišrūnų (20 proc.) (2 lent.)
14 pav. Užsikrėtimo ektoparazitais priklausomybė nuo veislės 14.5% 5.5% 18.2% 1.8% 7.3% 7.3% 0% 5% 10% 15% 20% Lietuvos Juodgalvės Romanovų veislė
Skudų veislė Sufolkų veislė Suomijos landrasai Mišrūnai K iek is , p roc . Avių veislė p<0,05 Melophagus ovinus Bovicola ovis
28 Iš ištirtų 15 Lietuvos juodgalvių avių 8 buvo nustatyta melofagų(M. ovinus) invazija. Melofagais buvo užsikrėtusios 3 Romanovų, 10 Skudų ir 1 Sufolkų veislės avis. Vilnagraužiais (B. ovis) užsikrėtusios buvo 4 Suomijos landrasų veislės avys ir 4 iš 11 mišrūnės. (14 pav.)
Įvertinus avių užsikrėtimo ektoparazitais priklausomybę nustatytas rezultatų patikimumas. Avių užsikrėtimas ektoparazitais priklauso nuo veislės. Didžiausias užsikrėtimas ektoparazitais nustatytas Skudų veislės avims.
3.5. Avių augintojų apklausos rezultatai
Tyrimo metu buvo apklausti 57 ūkininkai. Jiems pateikti 23 uždaro tipo klausimai, respondentai atsakydami turėjo pasirinkti vieną atsakymo variant. Apklausos analizė pateikiama žemiau, naudojant grafinį duomenų vaizdavimo būdą. Dėl didelio informacijos kiekio, išanalizuoti tik tie anoniminės apklausos klausimai ir atsakymai (1 priedas), kurie tiesiogiai susiję su avių parazitinėmis odos problemomis ir naudoti priklausomų rodiklių tyrimui.
15 pav. Apklausoje dalyvavusių respondentų pasiskirstymas pagal avių auginimo vietą Alytaus apskr. 7% Kauno apskr. 14% Klaipėdos apskr. 7% Marijampolės apskr. 15,8% Panevėžio apskr. 3,5% Šiaulių apskr. 7% Tauragės apskr. 22,8% Telšių apskr. 7% Utenos apskr. 10,5% Vilniaus apskr. 5,3%
29 Daugiausia apklaustųjų avis augino Tauragės (n = 13), Mariampolės (n = 9), Kauno (n = 8) ir Utenos (n = 6) apskrityse. Po 4 respondentus avis augino Alytaus, Klaipėdos, Šiaulių ir Telšių apskrityse. 3 apklausos dalyviai ūkininkavo Vilniaus apskrityje. 2 respondentai avis augino Panevėžio apskrityje. (15 pav.)
16 pav. Apklausoje dalyvavusių ūkininkų pasiskirstymas pagal auginamų avių veislę
Iš 57 apklaustųjų 17 avių augintojų (29,8 proc.) laikė mišrūnus. 21,1 proc. (n = 12) respondentų augino Lietuvos juodgalves avis. Kitų nei apklausoje pateiktų veislių avis augino 14 proc. (n = 8). Romanovo veislės avis augino 12,3 proc. (n = 7) apklaustųjų. Sufolkus laikė 8,8 proc. (n = 5) avių augintojai. Po 3,5 proc. (n = 2) apklausos dalyvių augino Lietuvos vietines šiurkščiavilnes, Vokietijos juodgalves, Vokietijos vietinius merinosus ir Šarolė veislės avis. (16 pav.) 21.1% 3.5% 12.3% 3.5% 8.8% 3.5% 3.5% 29.8% 14% 0% 5% 10% 15% 20% 25% 30% 35% Re sp on d en tų s kaičiu s (p roc .) . Avių veislės
30 17 pav. Apklausoje dalyvavusių ūkininkų pasiskirstymas pagal kitas auginamas gyvūnų rūšis
Iš 57 avių augintojų 37 augina paukščius. 13 apklaustųjų augino tik avis. Galvijus augina 12 apklaustųjų. 10 ūkininkų teigė, kad avis augina kartu su ožkomis. 8 apklausoje dalyvavę ūkininkai augina arklius, 5 augina kiaules. (17 pav.)
Išanalizavus apklausos duomenis, paaiškėjo, kad 35 iš 57 respondentų. (61,4 proc.) įsivežę naujas avis į ūkį neatlieka karantinavimo. Avis karantinuoja 38,6 proc.( n = 22) apklausoje dalyvusių ūkininkų.
Remiantis apklausos rezultatais, 36 iš 57 respondentų (63,2 proc.) profilaktikos prieš ektoparazitus neatlieka. 36,8 proc. (n = 21) apklaustųjų savo ūkyje taiko profilaktines priemones prieš ektoparazitus. 14.1% 43.5% 11.8% 9.4% 5.9% 15.3% 0% 5% 10% 15% 20% 25% 30% 35% 40% 45%
Galvijai Paukščiai Ožkos Arkliai Kiaulės Ne
Res p on d en tų s kai čiu s (p roc. ).
31 18 pav. Apklausoje dalyvavusių ūkininkų pasiskirstymas pagal naudojamas profilaktikos priemones
prieš ektoparazitus
Aplausus 57 avių augintojus, paaiškėjo, jog 36 (63,2 proc.) profilaktikos prieš ektoparazitus neatlieka. 19,3 proc. (n = 11) apklaustųjų profilaktikai naudojo aplikuojamus preparatus ant odos. 5 respondentai (8,8 proc.) profilaktikai atlikti naudojo insekticidinius dustus. 8,8 proc. (n = 5) apklausos dalyviai nežinojo, kaip atliekama profilaktika prieš ektoparazitus, nes tuo rūpinasi ūkį aptarnaujantis veterinarijos gydytojas. (18 pav.)
19 pav. Apklaussoje dalyvavusių respondentų pasiskirstymas pagal avių kirpimo laiką 8.8% 19.3% 8.8% 63.2% 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% insekticidiniai dustai aplikuojami ant odos preparatai
nežino, tuo rūpinasi veterinarijos gydytojas profilaktikos neatlieka Re sp on d en tų s kaičiu s (p roc .)
Profilaktinių priemonių prieš ektoparazitus būdai
50.9% 17.5% 28.1% 3.5% 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% išgenant į ganyklą (pavasarį) pargenant iš ganyklos (rudenį)
pavasarį ir rudenį nekerpa
Re sp on d en tų s kaičiu s (p roc .)
32 Išanalizavus apklausos duomenis paaiškėjo, kad daugiau nei puse respondentų 29 iš 57 (50,9 proc.) avis kerpa pavasarį (prieš išgenant į ganyklą), 16 (28,1 proc.) apklaustųjų avis kerpa pavasarį ir rudenį. 17,5 proc. (n = 10) avių augintojų avis kerpa rudenį, prieš uždarant į tvartus, o 3,5 proc. (n = 2) respondentų avių nekerpa. (19 pav.)
20 pav. Avių, kurioms pasireiškė odos ligos, pasiskirstymas pagal sezoniškumą
Vertinant avių odos ligų pasireiškimą pagal metų laiką, matyti, kad daugiausia sutrikimų pasireiškė žiemą (n = 14). Rudens sezonu avių odos problemų nustatyta 7 apklausoje dalyvavusių respondentų ūkiuose. Pavasario metu odos ligos pasireiškė 6 respondentų ūkiuose. Mažiausiai avims odos problemų nustatyta šiltuoju metų laiku- vasarą (n =2). (20 pav.)
3.5% 10.5% 12.3% 24.6% 0% 5% 10% 15% 20% 25%
vasara pavasaris ruduo žiema
Res p on d en tų s kai čiu s (p roc. ) Sezonas
33 3 lentelė. Parazitinių avių odos ligų pasireiškimo priklausomybė nuo sezono
Melofagozė Pedikuliozė Trichodektozė Psoroptozė Kita
Tyrimai nebuvo atlikti Pavasaris n 1 ̶ ̶ ̶ ̶ 5 Proc. 1,8 ̶ ̶ ̶ ̶ 8,8 Vasara n ̶ ̶ ̶ ̶ ̶ 2 Proc. ̶ ̶ ̶ ̶ ̶ 3,5 Ruduo n 1 ̶ ̶ 1 ̶ 5 Proc. 1,8 ̶ ̶ 1,8 ̶ 8,8 Žiema n 2 1 3 ̶ 2 6 Proc. 3,5 1,8 5,2 ̶ 3,5 10,5 Viso: n 4 1 3 1 2 18 Proc. 7,0 1,8 5,2 1,8 3,5 31,6
Išanalizavus apklausos duomenis, paaiškėjo, kad melofagozė buvo diagnozuota 4 apklausoje dalyvavusių respondentų ūkiuose- pavasarį (n = 1), rudenį (n = 1) ir žiemą (n = 2). Pedikuliozė nustatyta vieno respondento ūkyje žiemą. Trichodektoze žiemą buvo užsikrėtusios 3 ūkininkų avys. Psoroptozė nustatyta vieno apklausoje dalyvavusio ūkininko avių bandoje rudenį. Kitomis, parazitinėmis ligomis žiemą buvo užsikrėtusios dviejų apklaustųjų avys. Apklausoje dalyvavusių ūkininkų avys buvo užsikrėtusios ektoparazitais, tačiau nebuvo atlikti tyrimai ir parazitai nebuvo nustatyti: pavasarį ir rudenį- 5, vasarą- 2, žiemą- 6 ūkiuose. (3 lent.)
Įvertinus apklausoje dalyvavusių respondentų ūkiuose parazitinių avių odos ligų pasireiškimo priklausomybę nuo sezono paaiškėjo, kad šie rezultatai yra patikimi. (p < 0,05). Parazitinių avių odos ligų pasireiškimas priklauso nuo sezono. Didžiausias kiekis parazitinėmis odos ligomis sergančių avių buvo žiemą.
4 lentelė. Apklaustųjų pasiskirstymas pagal avių odos problemų sprendimo būdus Odos problemų sprendimo būdai Kiekis, vnt. Kiekis, proc.
Gydžiau savarankiškai 12 21,1
Gydymą paskyrė veterinarijos gydytojas 6 10,5
Tik nukirpau avis 7 12,3
Negydžiau 4 7,0
34 Avių odos problemos buvo nustatytos 29 iš 57 avių augintojų ūkiuose. Dažniausiai apklausoje dalyvavę ūkininkai, avis, kurios turėjo odos problemų, gydė savarankiškai (21,1 proc.). 7 iš 29 respondentų (12,3 proc.) avis nukirpo. 6 (10,5 proc.) apklausos dalyvių ūkiuose gydymą paskyrė veterinarijos gydytojas, o 4 apklaustieji (7 proc.) avių negydė. (4 lent.)
21 pav. Apklausoje dalyvavusių respondentų pasiskirstymas pagal klinikinius požymius, iš kurių suprato, kad avys turi odos problemų
Iš 29 apklausoje dalyvavusių respondentų, kurių ūkiuose yra nustatyta avių odos problemų 12 apklaustųjų pastebėjo avių išplikimus. 11 respondentų vilnoje rado parazitų. 5 ūkininkai pastebėjo avių kasymąsi. Vienas respondentas ant avies odos pastebėjo žaizdas. (21 pav.)
Iš 29 respondentų, kurių ūkiuose buvo diagnozuotos avių odos problemos 22 (38,6 proc.) teigė, kad tyrimai dėl odos ligų nebuvo atliekami. 7 respondentų (12,3 proc.) avims tyrimai buvo atlikti. 8.8% 21.1% 1.8% 19.3% 0% 5% 10% 15% 20% 25%
kasymasis išplikimai žaizdos ant odos parazitai vilnoje
Re sp on d en tų s kaičiu s (p roc .) Klinikiniai požymiai
35 5 lentelė. Apklaustųjų pasiskirstymas pagal jų ūkyje pasitaikiusias parazitines odos ligas
Parazitinės odos ligos Kiekis, vnt. Kiekis, proc.
Pedikuliozė 1 1,8
Melofagozė 4 7,0
Trichodektozė 3 5,2
Psoroptozė 1 1,8
Kita 2 3,5
Tyrimai nebuvo atlikti ir nebuvo diferencijuoti
parazitai 18 31,6
Parazitinių odos problemų nebuvo 28 49,1
Viso: 57 100,0
Remiantis apklausos duomenimis, 49,1 proc. (n = 28) apklaustųjų teigė, kad jų ūkyje parazitinių avių odos problemų nebuvo. 31,5 proc. (n = 18) respondentų teigė, jog tyrimai nebuvo atlikti ir parazitai nebuvo nustatyti. 7 proc. (n = 4) apklaustųjų avims buvo nustatyta kraujasiurbių musių sukeliama melofagozė. 5,3 proc. (n = 3) avys buvo užsikrėtusios vilnagraužiais. Kitomis parazitinėmis odos ligomis buvo užsikrėtusios dviejų respondentų (3,5 proc.) avys. Vieno apklausoje dalyvavusio ūkininko avims buvo diagnozuota psoroptozė ir vieno (1,8 proc.) – pedikuliozė. (5 lent.)
36
4. REZULTATŲ APIBENDRINIMAS
Atlikus 55 mėginių tyrimus iš skirtingų keturių avių ūkių buvo nustatytas 54,5 proc. užsikrėtimas ektoparazitais. Trijuose ūkiuose buvo diagnozuotas užsikrėtimas kraujasiurbėmis musėmis (M. ovinus), viename- užsikrėtimas vilnagraužiais (B. ovis). Išanalizavus tyrimo duomenis, nustatyta, kad daugiausia tirtų avių buvo 3 metų amžiaus (53 proc.), patelės (96 proc.), Lietuvos juodgalvių avių veislės (27 proc.).
Išanalizavus ir palyginus gautus tyrimo rezultatus, nustatyta, jog avių užsikrėtimas ektoparazitais priklausė nuo amžiaus, daugiausia išorės parazitų turinčių avių buvo 3 metų amžiaus. Avių užsikrėtimas ektoparazitais, taip pat priklausė ir nuo veislės- daugiausia ektoparazitais užsikrėtusios buvo Skudų veislės avys. Avių užsikrėtimas ektoparazitais nepriklausė nuo lyties.
Išanalizavus avių augintojų apklausos rezultatus nustatyta, kad daugiausia respondentų avis augina Tauragės apskrityje (22,8 proc.). Didžioji dalis apklaustųjų augina mišrūnus (29,8 proc.) ir Lietuvos juodgalves avis (21,1 proc.). Daugiausia apklaustų avių augintojų laiko mažas bandas- iki 50 avių (84,2 proc.) Taip pat dauguma apklaustųjų (43,5 proc.) kartu su avimis laiko paukščius.
Daugiausia, tyrimo laikotarpiu, klinikinius odos problemų požymius turinčių avių buvo nustatyta
mažose bandose, kurias sudarė iki 50 avių. Nustatyta, kad daugiausia avių augintojų ūkiuose parazitinės avių odos problemos diagnozuotos žiemos sezonu. Dažniausiai ektoparazitozės
plinta šaltuoju metų laiku, kai avys laikomos tvarte. Tuomet yra palankios sąlygos ektoparazitų dauginimuisi ir vystymuisi, nes yra šilta ir drėgna. [8]
Išanalizavus gautus tyrimo rezultatus paaiškėjo, kad net 63,2 proc. respondentų neatlieka profilaktikos prieš ektoparazitus ir 50,9 proc. apklaustųjų ūkiuose buvo nustatytas avių užsikrėtimas ektoparazitais. Tačiau tik 12,3 proc. respondentų ūkiuose buvo atliekami tyrimai ir net 17,5 proc.ektoparazitais užsikrėtusios avys nebuvo gydomos. Tokie tyrimo rezultatai, įrodo, kad avių augintojai į ektoparazitų sukeliamas odos problemas žiūri aplaidžiai. Reikalingas profilaktikos priemonių taikymas. Ektoparazitai ne tik sutrikdo avių sveikatos būklę, bet ir sukelia didelius ekonominius nuostolius avių augintojams. [3,4]
37
IŠVADOS
1. 54,5 proc. tirtų avių nustatyti ektoparazitai.
2. Tyrimo metu nustatytas avių užsikrėtimas melofagais (M.ovinus)- 40 proc. ir vilnagraužiais (B.ovis)- 14,5 proc.
3. Avių užsikrėtimas ektoparazitais priklauso nuo veislės (p < 0,05). Daugiausia ektoparazitais užsikrėtusios buvo Skudų veislės avys. Avių užsikrėtimas ektoparazitais priklausė nuo amžiaus (p < 0,05). Daugiausia ektoparazitais užsikrėtusių avių buvo nustatyta 3 metų amžiaus.
4. Išanalizavus avių augintojų apklausos duomenis, 50,9 proc. respondentų ūkiuose galimai buvo nustatytas avių užsikrėtimas ektoparazitais. Dažniausiai ektoparazitų sukeliamos avių odos problemos buvo diagnozuotos žiemos sezonu (p < 0,05).
38
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras. Lietuvos žemės ūkis. Faktai ir skaičiai. Vilnius. 2018. p. 40
2. Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras [elektroninis išteklius] [žiūrėta 2018 m. lapkričio 4 d.]. Prieiga per internetą: http://www.vic.lt/statistine-informacija/.
3. Jubb KP. Pathology of Domestic Animals. 6th ed. Maxie MG, editor. Amsterdam: Elsevier; 2016.
4. Taylor MA, Coop RL. Wall, RL. Veterinary parasitology. 4th ed. West Sussex (UK): John Wiley & Sons, 2016. p. 503-511
5. Guptill L, 2010. Bartonellosis. Vet. Microbiol. 140, p. 347-359.
6. Kumsa B, et al. Bartonella melophagi in Melophagus ovinus (sheep ked) collected from sheep in northern Oromia, Ethiopia. Comparative immunology, microbiology and infectious diseases, 2014, 37.1; p. 69-76.
7. Rudolf I, et al. Molecular survey of arthropod-borne pathogens in sheep keds (Melophagus ovinus), Central Europe. Parasitology research, 2016, 115.10: 3679-3682.
8. Hendrix CM, Robinson E. D. Diagnostic Parasitology for Veterinary Technicians, 4th ed. Elsevier Health Sciences, 2016.
9. Montagna W. The structure and function of skin. Elsevier, 2012.
10. Anatomy and physiology of animals the skin [elektroninis išteklius] [žiūrėta 2018 m. spalio
2 d.]. Prieiga per internetą:
https://en.wikibooks.org/wiki/Anatomy_and_Physiology_of_Animals/The_Skin
11. Alzhaxina N, et al. Thickness of the skin and its layers at Degeress sheep of various stripes. In: Research for Rural Development. International Scientific Conference Proceedings (Latvia). Latvia University of Agriculture, 2014.
12. Kennedy CT, Burd, Creamer D. Mechanical and thermal injury. Rook's textbook of dermatology, 2010, 1: 1-94.
13. Abbasi M, Gharzi A, Karimi H, Khosravinia, H (2008). Effects of sex on histological characteristics of various areas of skin in an Iranian native breed of sheep. J. Ani. Vet. Adv., 7: 1503-1505.
14. Wallace H, John T, Donald G. Structure and Function of the Skin. In Toxicology of the Skin.; 2010. p. 12-4.
39 15. Aktas A, Daglıoglu S (2009). Examination of structural features of skin in sheep breeds fetuses
with histological methods. Kafkas University veterinary journal.15: 391-396.
16. Wool biology [elektroninis išteklius] [žiūrėta 2018 m. spalio 2 d.]. Prieiga per internetą: http://www.infovets.com/books/smrm/A/A965.htm
17. Bartkevičiūtė Z, Černauskienė J, Kulpys J. Gyvulių mitybos laboratoriniai ir praktikos darbai. Kaunas. 2009. p. 63−74.
18. Grabauskaitė L, Lukšėnienė J. Restauruojamų audinių apretavimo galimybės. Lietuvos dailės muziejaus metraštis, 2011, 14: 296.
19. Taylor, MA. Emerging parasitic diseases of sheep. Veterinary parasitology, 2012, 2-7.
20. Jerry R. Roberson. Sheep and Goat Medicine. 2nd ed. D.G. Pugh. ANB, editor. Eastbourne: Elsevier Inc; 2012.
21. Wendy J. Laboratory Animal Medicine. 3rd ed. James Fox, editor. Cambridge: Academic Press; 2015.
22. Kumsa B, Geloye M, Beyecha K. Ectoparasites of sheep in three agro-ecological zones in central Oromia, Ethiopia. Onderstepoort Journal of Veterinary Research, 2012.
23. Williams, Ralph E. Veterinary entomology: livestock and companion animals. CRC Press, 2009. 103- 104 p.
24. Heinz S, Elsheikha HM. Diseases Caused by Insects. Essentials of Veterinary Parasitology, 2011, 119-120p.
25. Sheep lice [elektroninis išteklius] [žiūrėta 2018 m. rugsėjo 12 d.]. Prieiga per internetą: http://vetdoctors.yoo.com/t890-topic.
26. Cannon, Sherri M. Size correlations between sucking lice and their hosts including a test of Harrison's rule. 2010.
27. Biology of sheep lice Bovicola ovis [elektroninis išteklius] [žiūrėta 2018 m. rugsėjo 12 d.]. Prieiga per internetą: http://www.liceboss.com.au/Biology_of_sheep_lice_Bovicola_ovis 28. Mapham P H. Louse Infestation In Production Animals. 2012. p. 1-6.
29. Sheep lice spread and detection [elektroninis išteklius] [žiūrėta 2018 m. rugsėjo 17 d.]. Prieiga per internetą: https://www.agric.wa.gov.au/livestock-parasites/sheep-lice-spread-and-detection.
30. Burgess A, Stewart TG, et al. Transcriptomic analysis of the temporal host response to skin infestation with the ectoparasitic mite Psoroptes ovis. BMC genomics, 2010.
40 31. Mcnair CM, et al. Molecular characterization, expression and localization of a peroxiredoxin
from the sheep scab mite, Psoroptes ovis. Parasitology, 2009.
32. Jacobs D, et al. Principles of veterinary parasitology. John Wiley & Sons, 2015.
33. Taylor MA. Parasitological examinations in sheep health management. Small ruminant research, 2010. p. 120-125.
34. Abbas AK, Khudhair I. Diagnostic Study of the Mange mites infestation in sheep in najaf al-ashraf province. Kufa journal for veterinary medical sciences, 2013. p. 134-141.
35. Kaufman P E, Koehler PG, Butler JF. External parasites of sheep and goats. Entomology and Nematology Department, Florida Cooperative Extension Service, Institute of Food and Agricultural Sciences, University of Florida, 2006.
36. Richard Wall L, Shearer D. Veterinary ectoparasites: biology, pathology and control. John Wiley & Sons, 2008.
37. Kutz SJ., et al. The Arctic as a model for anticipating, preventing, and mitigating climate change impacts on host–parasite interactions. Veterinary parasitology, 2009. p. 358-369.
38. Levot G. Unstable pyrethroid resistance in sheep body lice Bovicola ovis and its implications for lice control on sheep. Veterinary Parasitology, 2012. p. 274-278.
39. Veterinarinių vaistų registras [elektroninis išteklius] [žiūrėta 2018 m. rugsėjo 25 d.]. Prieiga per internetą: http://vetlt1.vet.lt/vr/
40. Bisdorff B, Wall R. Control and management of sheep mange and pediculosis in Great Britain. Veterinary parasitology, 2008. p. 120-126.
41
PRIEDAI
1 priedas
Tyrimo rezultatų lentelė
Eil. nr. Įsago nr. Lytis Gimimo data Amžius, m. Veislė Rezultatai1 LT533016 Patelė 2016.04.05 3 Skudų veislė Melophagus ovinus 2 LT699038 Patelė 2016.12.28 2 Skudų veislė Nerasta
3 LT685032 Patelė 2016.06.09 3 Skudų veislė Melophagus ovinus 4 LT685033 Patelė 2016.06.09 3 Skudų veislė Melophagus ovinus 5 LT490899 Patelė 2015.01.21 4 Skudų veislė Melophagus ovinus 6 LT699037 Patelė 2016.12.28 2 Skudų veislė Melophagus ovinus 7 LT711855 Patelė 2017.02.04 2 Sufolkų veislė Nerasta
8 LT685031 Patelė 2016.06.09 3 Skudų veislė Melophagus ovinus 9 LT532911 Patelė 2016.04.03 3 Skudų veislė Melophagus ovinus 10 LT532897 Patelė 2016.04.01 3 Skudų veislė Nerasta
11 LT685029 Patelė 2016.06.08 3 Skudų veislė Melophagus ovinus 12 LT711853 Patelė 2017.02.04 2 Sufolkų veislė Melophagus ovinus 13 LT533015 Patelė 2016.04.05 3 Skudų veislė Melophagus ovinus 14 LT685045 Patelė 2016.06.10 3 Skudų veislė Nerasta
15 LT532912 Patelė 2016.04.03 3 Skudų veislė Melophagus ovinus 16 LT532434 Patelė 2016.01.21 3 Mišrūnas Bovicola ovis 17 LT532782 Patelė 2016.03.30 3 Mišrūnas Nerasta 18 LT532443 Patelė 2016.01.21 3 Mišrūnas Bovicola ovis 19 LT499442 Patinas 2015.02.14 4 Suomijos
landrasas
Bovicola ovis 20 LT532423 Patelė 2016.01.15 3 Mišrūnas Nerasta 21 LT532788 Patelė 2016.03.30 3 Mišrūnas Bovicola ovis 22 LT532781 Patelė 2016.03.30 3 Mišrūnas Nerasta 23 LT532442 Patelė 2016.01.21 3 Mišrūnas Bovicola ovis 24 LT532441 Patelė 2016.01.24 3 Mišrūnas Nerasta 25 LT485448 Patelė 2014.12.22 4 Suomijos
landrasas
Bovicola ovis 26 LT532429 Patelė 2016.01.17 3 Mišrūnas Nerasta 27 LT532460 Patelė 2016.01.26 3 Suomijos landrasas Bovicola ovis 28 LT485451 Patelė 2014.12.22 4 Suomijos landrasas Bovicola ovis 29 LT532445 Patelė 2016.01.21 3 Mišrūnas Nerasta 30 LT532789 Patelė 2016.03.30 3 Mišrūnas Nerasta
42
32 LT532979 Patelė 2016.04.04 3 LJ Nerasta
33 LT694862 Patelė 2016.12.10 2 LJ Nerasta
34 LT532591 Patelė 2016.01.28 3 LJ Melophagus ovinus 35 LT695445 Patelė 2016.12.16 2 LJ Melophagus ovinus
36 LT710893 Patelė 2017.01.06 2 LJ Nerasta
37 LT522672 Patinas 2016.01.30 3 LJ Melophagus ovinus
38 LT714176 Patelė 2017.02.17 2 LJ Nerasta
39 LT714175 Patelė 2017.02.17 2 LJ Nerasta
40 LT694860 Patelė 2016.12.10 2 LJ Melophagus ovinus 41 LT710894 Patelė 2017.01.06 2 LJ Melophagus ovinus 42 LT695443 Patelė 2016.12.16 2 LJ Melophagus ovinus
43 LT712173 Patelė 2017.02.17 2 LJ Nerasta
44 LT522670 Patelė 2016.01.30 3 LJ Nerasta
45 LT711692 Patelė 2017.01.06 2 LJ Melophagus ovinus 46 LT715517 Patelė 2017.03.22 2 Romanovų veislė Nerasta 47 LT698159 Patelė 2016.12.22 2 Romanovų veislė Melophagus ovinus 48 LT711712 Patelė 2017.02.01 2 Romanovų veislė Nerasta 49 LT686842 Patelė 2016.08.02 3 Romanovų veislė Nerasta 50 LT715437 Patelė 2017.03.19 2 Romanovų veislė Nerasta 51 LT698159 Patelė 2016.12.22 2 Romanovų
veislė Melophagus ovinus 52 LT711711 Patelė 2017.02.01 2 Romanovų veislė Nerasta 53 LT685114 Patelė 2016.06.12 3 Romanovų veislė Nerasta 54 LT715436 Patelė 2017.03.19 2 Romanovų veislė Nerasta 55 LT715519 Patelė 2017.03.22 2 Romanovų veislė Melophagus ovinus
