Arklių OCD (osteochondritis dissecans) kulno sąnario rentgeninių pakitimų analizė

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Emilija Džiaugytė

Arklių OCD (osteochondritis dissecans) kulno sąnario rentgeninių pakitimų analizė

The analysis of OCD (osteochondritis dissecans) hock joint x – ray abnormalities in equine

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: Lekt. Kęstutis Maslauskas

KAUNAS 2014

2 DARBAS ATLIKTAS NEUŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Arklų OCD (osteochondritis dissecans) kulno sąnario rentgeninių pakitimų analizė“

1. Yra atliktas mano paties/pačios;

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE/KLINIKOJE

(aprobacijos data) (katedros/klinikos vedėjo/jos vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS

(gynimo komisijos sekretorės (-riaus) parašas)

3 TURINYS

SUMMARY ... 4  

SUTRUMPINIMAI ... 5  

ĮVADAS, DARBO UŽDAVINIAI IR TIKSLAI ... 6  

1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 7  

1.1 Kulno sąnario anatomija ... 7  

1.2 Arklio šlubavimas ... 8  

1.3 Klinikinis tyrimas... 10  

1.4 Rentgeno tyrimas ... 12  

1.5 Ortopedinės žirgų ligos, kurias galima nustatyti rentgenogramomis ... 15  

1.6 OCD kulno sąnaryje ... 17  

1.7 Prognozė ... 17  

1.8 Chirurginis gydymas artroskopu (ang. – surgical treatment of arthroscopy) ... 18  

2. TYRIMO MEDŽIAGOS IR METODAI ... 19  

3. TYRIMŲ REZULTATAI ... 21  

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 29  

IŠVADOS ... 31  

LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 32  

PRIEDAI ... 34  

4 SUMMARY

The study was conducted in Lithuanian University of Health Sciences, Veterinary Academy, Large Animal Clinic. The selected object of research was lame horse hock joint; method - initial clinical examination and radiographic analysis. The exploratory group of equines consisted of horses which were selected incidentally: various breeds, genders and age.

Horse hock joint is one of the apparatus of locomotion which is a complex mechanism. It is composed of a compound of several bones to form a one-axis composite joint (screw/composite). It consists of combination of tibia, hock and foot bones. This complex locomotor mechanism is often affected by the pathology of Osteochondritis dissecans which causes painful feeling of discomfort for horses and consequently, they respond to this irritant by lameness.

Horse Osteochondritis dissecans most often is diagnosed for racing and sports horses (56.53

percent) due to inadequate exploitation of animal strength, rapid growth of foal and improper diet. It

was also found that OCD was diagnosed in stallions/geldings (75 percent) more than in mares (25

percent). The study revealed that OCD lesions localized to both stallions/geldings and mares, mostly

on the left hock joint (58.33 percent), while the lesions of hock joint of the right leg were detected by a

percentage less (33.33 percent).

5 SUTRUMPINIMAI

OCD – osteochondritis dissecans;

OA – osteoarthritis;

OC – osteochondrosis;

X-Ray – (ang. X-spinduliai) rentgeno spinduliai;

i.m. – į raumenis;

t.y. – tai yra;

KWPN – Olandų šiltakraujis;

PR – Prancūzų ristūnai.

6 ĮVADAS, DARBO UŽDAVINIAI IR TIKSLAI

Iš visų naminių gyvūnų, kuriuos žmogus naudoja ūkio darbams, yra arklys. Arklio organizmas išnaudojamas didžiausiu fiziniu pajėgumu, todėl sąnarių sistema patiria ypač didelį krūvį. Arkliai intensyviai naudojami sportinėms varžyboms, jodinėjimo pramogoms, taip pat atlieka sunkius ūkio darbus.

Didelės įtakos arklių galūnių ligų pasireiškimui turi mityba, amžius, augimo faktorius, eksploatacijos trukmė, įgimti ar įgyti genetiniai sutrikimai, persirgtos ligos bei užtikrinta gyvūnų gerovė. (Ross, Dyson, 2011).

Žirgai naudojami sportinėms varžyboms, atliekant įvairius manevrus, šuolius bei kliūčių ruožus, ypač stipriai veikiami galūnių sąnariai visu arklio svoriu, taip pat raiteliu. Arklio kūno masės svoris pasiskirsto apie 60 – 65 proc. priekinėse kojose, galinėms tenka 35 – 40 proc. Dėl šio fizinio krūvio dažnas atsakas galūnių traumomis, degeneratyvinėmis sąnarių ligomis, kurių pirminis klinikinis požymis yra arklio šlubavimas. Keletas šlubavimą predisponuojančių ligų:

• Osteoartritas (Osteoarthritis) – OA

• Osteochondrozė (Osteochondrosis) – OC

• Disekuojantis osteochondritas (Osteochondritis dissecans) – OCD

• Špatas

• Varlės kaulo pakitimai

• Periostitas

• Kaulų lūžiai (Stashak, 2002).

Arklių normalų judėjimą pakeitęs šlubavimas diagnozuojamas klinikiniu tyrimu, tačiau tai nėra veiksmingas būdas nustatyti galutinę diagnozę. Atliekant klinikinį tyrimą, galima diagnozuoti tik patologinių pakitimų lokalizaciją, skausmingumą, temperatūrą bei šlubavimo laipsnį. Patologinių pokyčių nustatymui naudojamos vaizdinės diagnostikos priemonės, kurios gaunamos atliekant rengenografiją, tomografiją, scintigrafiją, ultragarsą. (Ross, Dyson, 2011).

Darbo tikslas:

Nustatyti arklių OCD kulno sąnario pakitimus rentgeno nuotraukose, sužinoti galimus pakitimų variantus, taip pat tokių pakitimų atpažinimo ir gydymo metodikas.

Darbo uždaviniai:

• Atlikti klinikinio tyrimo apžvalgą pasireiškus kulno sąnario srities pakitimams;

• Atlikti OCD apžvalgą remiantis rentgeno nuotraukomis;

• Parinkti tinkamą gydymo metodą.

7 1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Kulno sąnario anatomija

Arklio kulno sąnarys (Articulatio tarsi) sudarytas iš vienaašio sudėtinio sąnario, pagal formą vadinamo sraigtiniu/skridininiu. Sudaro blauzdikaulis, kulnies ir pėdos kaulų jungtys. Visas šis junginys sudarytas iš keturių pagrindinių sąnarių:

1. Blauzdinis kulno sąnarys – articulatio tarsocruralis

2. Proksimalinis tarpeilinis sąnarys – articulatio intertarsea proximalis 3. Distalinis tarpeilinis sąnarys – articulatio intertarsea distalis

4. Kulno pėdos sąnarys – articulatio tarsometatarsea (Köning, Liebich, 2009).

3. Talus – šokikaulis;

7. Trochlea tali – šokikaulio skridinys;

11. Tuberculum tali – šokikaulio gumburas;

14. Calcaneus – kulnakaulis;

15. Tuber calcanei – kulnakaulio gumburas;

17. Sustentaculum tali – šokikaulio atrama;

18. Sulcus tendinis m. flex. digital. lateralis –

pirštų lateralinio lenkiamojo raumens sausgyslės griovelis;

20. Sinus tarsi – kulninis antis (sinusas);

22. Facies articular cuboidea – kubinis sąnarinis paviršius;

24. Os tarsi central – centrinis kulno kaulas;

27. Os tarsale III – III (trečiasis) kulno kaulas;

28. Os tarsale IV – IV (ketvirtasis) kulno kaulas;

30. Os tarsale I et II – I ir II (pirmasis ir antrasis) kulno kaulas;

33. Canalis tarsi – kulno kanalas.

1 pav. Arklio kulno kaulai (plantarinis paviršius) (Daugnora, 2007).

Kulno sąnarys, sudėtinis sąnarys (Articulatio composita) sudarytas iš daugiau nei dviejų kaulų

ir tai yra intensyvaus judėjimo sąnarys. Viena labiausiai judančių kulno sąnarį sudarančių kaulų

8 jungčių yra blauzdinio kaulo sąnario jungtis. Jungimosi vieta – blauzdikaulis su šokikaulio kaulinio sąnario paviršiumi. Ši jungtis „stovi” 12 – 15º kampu dorsolateraliai žemyn, sagitalinėje plokštumoje.

(Stashak, 2002).

Blauzdikaulis

Blauzdikaulis Kulnakaulio

Kulnakaulio gumburas gumb.

Kulnakaulis

Vidurinis

Snapinė atauga plaktukėlis

Šokikaulis Šokikaulis

Šokikaulio atrama

Centrinis kulno kaulas Centrinis kulno

IV kulno kaulas kaulas

III kulno kaulas I ir II kulno

kaulas

III pėdos kaulas III pėdos kaulas

IV pėdos kaulas

2 pav. Arklio kulno sąnario lateromedialinė ir mediolateralinė rentgenografija.

(Köning, Liebich, 2009).

1.2 Arklio šlubavimas

Šlubavimas – nėra normalus judėjimas, tai pirmas išduodantis vizualinis požymis, jog organizme vyksta patologiniai procesai, sukeliantys kojos funkcijos sutrikimą ir judesių diskoordinaciją. Šlubavimo požymius sukeliančios judamojo ir atraminio aparato ligos: raumenų ligos ir plyšimai, sausgyslių, sąnarių, sausgyslių movų, bursų traumos ir uždegimai, nervų ir kraujagyslių ligos, odos ir raiščių bei kitos ligos. Šios ligos dažnai palieka įvairios kilmės padarinius. Taip pat šlubavimą sąlygoja eksterjero defektai, įgimtas polinkis, netinkamos laikymo sąlygos, neadekvatus krūvis, sportinės ir transportavimo traumos, netinkamai atlikti pasagų kaustymai, virškinimo organų, užkrečiamos ir invazinės ligos. (Ross, Dyson, 2011).

Šlubavimas skirstomas į dvi pagrindines formas:

• šlubavimas atsiremiant koja;

• šlubavimas perkeliant koją.

9 Be pagrindinių šlubavimo formų, yra ir keletas kitų formų:

• mišrus, kuomet šlubuoja remiant ir perkeliant koją;

• nepastovus (intermisinis) šlubavimas.

Taip pat yra dvi žingsnio stadijos:

• atsirėmimo, kai koja liečia žemę ir ant jos perkelia kūno masę;

• kojos perkėlimo – koją laiko sulenktą, neatsiremdamas į žemę.

Tokiu būdu atlikdami klinikinį tyrimą, galime nustatyti, ar tai statinio (atraminio) aparato patologija (fascijos, raiščiai, kaulai), tai yra žingsnio atsirėmimo stadija. Motoriniam (judamajam) aparatui priklauso sausgyslės, raumenys bei nervai, šią patologiją diagnozuojame klinikinio tyrimo metu, kai arklys atlieka kojos perkėlimo žingsnį. (Ross, Dyson, 2011).

Šlubuojantys arkliai yra vertinami pagal Amerikos asociacijos arklių praktikos gydytojų sudarytą šlubavimo laipsnių sistemą, kuri vertinama taškais:

• 0 – šlubavimo požymių nėra;

• 1 – šlubavimo laipsnis sunkiai pastebimas, netgi atliekant įvairius manevrus (pvz. arklio vedimas ratu, nuokalne ar kietu pagrindu);

• 2 – šlubavimo laipsnis, kai sunku pastebėti arklį vedant žingine, tiesia linija, tačiau nuolat

„išlenda” tam tikromis aplinkybėmis (pvz. kūno masės perkėlimu ant priekinių galūnių ir ant galinių, risčiuojant, sukant ratu, vedant kietu ar minkštu pagrindu);

• 3 – šlubavimo laipsnis pastebimas bet kokiomis aplinkybėmis, kuomet arklys risčiuoja;

• 4 – šlubavimo laipsnis akivaizdžiai pastebimas netgi einant žingine;

• 5 – šlubavimo laipsnis, kuomet arklys minimaliai arba visiškai negali statyti kojos esant patologijai.

Šlubavimo forma bei laipsnis nustatoma stebint arklio judesius. Risčiuojant asfaltu, girdimas silpnesnis skaudamos kojos sukeliamas garsas. Vedant ratu galima pamatyti išryškėjusį vidinės pusės kojos šlubavimą atsiremiant koja, o išorinės pusės šlubavimas – perkeliant koją. Vedant arklį minkštu pagrindu, skaudama koja atsilieka ilgesnį laiką ir palieka gilesnį pėdsaką.

(http://www.equisearch.com/horses_care/health/lameness/the-equine-lameness-exam/. Prieiga per

internetą 2013 m. lapkričio 20 d.).

10

a) b)

3 pav. a) Vet. gydytojas atlieka visų galūnių apžiūrą, apčiuopą, temperatūros bei pakitusių galūnių nustatymą. b) Atliekamas testas risčiuojant asfaltu, klausomasi skaudamos kojos silpnesnįjį garsą. (http://www.equisearch.com/horses_care/health/lameness/the-equine-lameness- exam/. Prieiga per internetą 2013 m. lapkričio 20 d.).

1.3 Klinikinis tyrimas

Norint kuo tiksliau ir rezultatyviau nustatyti šlubuojančio arklio diagnozę, reikia atlikti pirminį klinikinį tyrimą, kuris pradedamas surenkant kuo tikslesnę arklio anamnezės informaciją. Kitas etapas, kuomet tiriamas pats gyvulys, apžiūrint stovintį ramybės būsenoje, apčiuopiant, palpuojant. Palpacijos būdu galima įvertinti, kuri koja skaudama, tačiau tai priklausys nuo patologijos laipsnio. Taip pat nustatoma, ar koja, esanti su patologija, karščiuoja. Atlikus šiuos tyrimus, galima pradėti testuoti arklį einant žingine, vaikant risčia, atliekant nervų ir sąnarių blokadą (sulenkta koja laikoma nuo 30 sek. iki 3 min.), šiais testais galima priartėti prie diagnozės. (Stashak, 2002).

Taip pat labai svarbus vienas iš klinikinių tyrimų – regioninė analgezija. Teigiamo rezultato nebuvimas po analgezijos, atlikus Churchill testo tyrimus, neturėtų klaidinti veterinarijos gydytojo, nes pranykus regioniniam skausmui, tai yra požymis, kad patologija yra. Ir tai yra įrodymas, jog tai nėra apsigimimas. (Ross, Dyson, 2011).

Šiame amžiuje turime modernių prietaisų, kurių pagalba galime lengvai diagnozuoti patologijas:

• Ultragarsas – naudojamas kūno ultragarsiniam nuskaitymui. Kaulai, riebalai ir raumenys

skirtingai atspindi ultragarso bangas. Bangos atspindi ir paverčiamos į elektros impulsus, kurie

11 suformuoja vaizdą ekrane. Tokiu būdu galima stebėti esamas patologijas, nepažeidžiant organų chirurginiu būdu. (Stashak, Robert, 2002).

• Kompiuterinė tomografija – tai yra vaizdinis viso organizmo tyrimas, kurio metu jonizuojančios spinduliuotės pagalba (X – spinduliais) yra atliekamas skersinis kūno pjūvio vaizdas nuotraukoje. (Ross, Dyson, 2011).

• Echoskopas – ultragarsinis daviklis sudarytas iš bario titanato ar kitų pjezokristalų, kurie veikiami elektros srove ir tokiu būdu spinduliuoja ultragarso bangas. 1 sekundė – 300–1000 sukuriamų impulsų ir ultragarso bangų energija nukreipiama į audinį. Bangos, atspindėdamos audinius ar skysčius, grįžta į bangų daviklį, perverčiamos į elektroninius impulsus ir taip perduodami ekrane. (Baxter, 2011).

• Scintigrafija – arba radionuklidinis tyrimas, tai tyrimo metodas, kuomet panaudojama maža radioaktyvių medžiagų dozė ir tokiu būdu sukuriamas organų vaizdas. Šį tyrimą galima naudoti norint diagnozuoti ligas anksčiau nei jos pasireiškia. Taip pat šiuo metu labai svarbus tyrimo metodas nustatant kaulų lūžius, metastazes, organų funkcijas, medžiagų apykaitą. (Ross, 2006).

• Magnetinis rezonansas – šio mechanizmo pagalba galime ypač tiksliai ir detaliai matyti vidaus organų vaizdą, kaulų, kraujagyslių, minkštųjų audinių, sausgyslių, raiščių pakitimus, kai kitais tyrimo metodais yra sunku nustatyti. (Ross, Dyson, 2011).

• Rentgenas – (ang. X-Ray). X spindulių veikimas pagrįstas generavimu. Vakuuminiame vamzdelyje sudaryta aukšta įtampa pagreitina iš kaitinamo ar šalto katodo sklindančius elektronus. Jie įgauna didelį greitį ir atsitrenkę į anodą, savo judėjimo pertekliaus nedidelę dalį (0,1 – 5 proc.) išspinduliuoja rentgeno spinduliuote. Rentgeno pluoštas nukreipiamas į tiriamąjį kūną ir dalis rentgeno spindulių prasiskverbia per švitinamą objektą. Šiuo metu gaunamas šešėlinis vaizdas, kuris fiksuojamas fotokasetėje, stiprintuvuose ar fotojuostose. Tokiu būdu gaunamos rentgeno nuotraukos. (Baxter, 2011).

a) b)

12

c) d)

e) f)

4 pav. a) Ultragarso aparatas. b) Kompiuterinė tomografija arkliui. c) Mobilus echoskopas.

d) Scintigrafija/radionuklidinis tyrimas arklio kulno sąnarių: A. lateromedialinis;

B. mediolateralinis; C. dorsoplantarinis vaizdai. e) Magnetinis rezonansas arkliui. f) Arklio kulno sąnario rentgenograma.

(http://flickrhivemind.net/Tags/hock,horse/Interesting. Prieiga per internetą 2013 m. lapkričio 25d.;

http://www.ed.ac.uk/polopoly_fs/1.23110!/fileManager/bone_spavin.pdf. Prieiga per internetą 2013 m. lapkričio 26 d.).

1.4 Rentgeno tyrimas

Norint patvirtinti diagnozę šlubavimo požymius turinčiam arkliui, dėl kulno sąnaryje esančios

patologijos, atliekamas rentgeno tyrimas. (Taylor et al., 2010). Taip pat norint įvertinti kuo tiksliau,

arklį privalu sutramdyti, jog stovėtų ramiai ir nejudintų kojų atliekant rentgenologinį tyrimą, jei arklys

sunkiai suvaldomas, galima seduoti. Sedacija atliekama i. v. detomidino hidrochlorido 10 mg/ml

preparatu, sedacijos poveikio trukmė 0,5 – 1 val., arba galima naudoti gelio preparatą per burną,

domosedan gel per os po liežuviu, pradeda veikti per 30 min. ir veikimo trukmė 0,5 – 1 val. Jei arkliui

sunku laikyti koją vertikalioje pozicijoje dėl sukeliamo patologinio skausmo, galima atlikti vietinį

13 nuskausminimą. (Baxter 2011). Taip pat patariama daryti kuo daugiau įvairių X-ray pozicijų.

Daugiausia taikomos 4 – rių pozicijų rentgenogramos: (Taylor et al., 2010).

1. Lateromedialinė pozicija – atliekant šį tyrimą, arklys privalo remtis visomis keturiomis galūnėmis į grindinį taip, kad kaulai būtų vertikalioje zonoje. Rentgeno aparatas laikomas lateraliai nukreiptas per kulno sąnario centrą 3 – 5º žemyn, o kasetė priglaudžiama iš medialinės arklio kulno sąnario pusės, išskyrus tai, jog kasetė negali liestis su gyvulio koja.

(Baxter 2011).

2. Dorsoplantarinė pozicija – ši pozicija atliekama dviem projekcijom, t. y. horizontalioji projekcija ir 10 – 15º kampu. Dorsolpantarinė pozicija daroma norint pamatyti centrinį ir ketvirtąjį kulno kaulus. Arklio koja turi remtis pilnai visa kanopa į grindinį, rentgeno aparato spindulys turi eiti iš dorsalinės pusės ir šiek tiek pasuktas lateraliau, spindulio kryžiaus susikirtimo taškas nukreipiamas į kulno sąnario centrą horizontaliai arba pakeliamas 10º kampu. Tai priklauso nuo norimo pamatyti vaizdo. Horizontalinė projekcija atiekama, kai norime pamatyti medialinę sąnarių pusę, o atlikus 10º kampu – lateralinę sąnarių pusę. (Taylor et al., 2010).

3. Dorsomedialinė-plantolateralinė įstriža pozicija (130º) – atliekama arkliui stovint normalioje stovėsenoje, kad remtųsi tiriamoji koja pilnai į grindinį, taip pat rekomenduojama pakelti tos pusės priekinę koją, kurios galinė bus tiriama. Rentgeno aparatas laikomas iš lateroplantarinės pusės priešais kulno sąnarį, o jo X – spindulys nukreipiamas 3 – 5º į sąnario viršų. (Taylor et al., 2010). Atliekant šią rentgenogramą, galima matyti lateralinį šokikaulio skridinio kraštą ir šokikaulio atramą bei antrojo pėdos kaulo proksimalinį fragmentą ir kartu jo sąnario dalį. Taip pat gerai įžvelgti galima ir antrą, trečią bei centrinį kulno kaulus. (Baxter 2011).

4. Dorsolateralinė-plantomedialinė įstriža pozicija (70º) – atliekama arkliui stovint normalioje

pozicijoje, kad remtųsi tiriamoji koja pilnai į grindinį. Rentgeno aparatas laikomas iš

dorsomedialinės kulno pusės ir spindulys kreipiamas į medioplantarinę kulno pusę, kasetė taip

pat laikoma iš šios pusės, į kurią kreipiamas X – spindulys. (Taylor et al., 2010). Ši pozicija

naudojama todėl, jog gerai matosi dorsomedialinė kulno dalis ir proksimalinė ketvirtojo pėdos

kaulo dalis, taip pat šokikaulio skridinio kraštas, blauzdikaulio distalinis kraštas ir jo sinovinė

14 duobutė, centrinis ir trečiojo kulno kaulų dorsomedialinis fragmentas, proksimalinis ketvirtojo kulno kaulo fragmentas ir proksimalinis kulno kaulo paviršius. (Baxter 2011).

5. Lateromedialinė sulenkta kulno sąnario pozicija – koja pakeliama ir sulenkiama per kulno sąnarį 30º kampu. (Taylor et al., 2010). Tuo momentu, kai atliekama rentgenograma, labai svarbu, jog nebūtų judinama koja, nes atliekama ši projekcija būtent todėl, kad norima pamatyti blauzdos kaulo sąnarį, šokikaulio skridinio proksimalinį fragmentą ir kulno kaulo dorsalinę dalį. (Stashak 2002). X – spindulys eina iš lateralinės – kranialinės pusės, lygiagrečiai grindinio paviršiumi, kasetė priglaudžiama su nedideliu tarpeliu, kad nesiliestų prie gyvulio kojos, iš medialinės pusės. (Taylor et al., 2010).

6. Dorsoplantarinė-distoplantarinė sulento kulno sąnario pozicija – koja pakeliama ir kuo labiau sulenkiama per kulno sąnarį, kad pėdos kaulai būtų horizontalioje padėtyje. Dorsoplantarinėje- distoplantarinėje sulenkto kulno sąnario pozicijoje puikiai matosi kulno kaulas ir šokikaulio atrama. (Stashak 2002). Rentgeno aparatas laikomas vertikaliai ir kranialiau virš kulno sąnario ir X – spindulys kreipiamas į kasetę, kuri laikoma iš plantarinės kulno pusės. (Taylor et al., 2010).

7. Stresinė pozicija – ši pozicija atliekama, kuomet norima įvertinti, ar nėra patempti, įtrūkę, plyšę raiščiai. Norint šį tyrimą atlikti, reikia gyvulį seduoti arba atlikti kojos analgeziją. Šių priemonių reikia imtis, kadangi kojos rentgenogramos atlikimui koja bus statoma į tokią poziciją, kuri nėra būdinga normaliai gyvulio fiziologinei būklei. (Baxter 2011).

a)

b)

15 5 pav. a) Dešinės galinės kojos dorsoplantarinė pozicija. b) Dešinės kojos lateromedialinė pozicija. (Baxter 2011).

a) b)

6 pav. a) 130º kampu atliekama kairės kojos rentgenograma. b) 70º kampu atliekama rentgenograma (kairė koja). (LSMU VA Stambiųjų gyvulių klinikos archyvas).

1.5 Ortopedinės žirgų ligos, kurias galima nustatyti rentgenogramomis

Žirgų ortopedines ligas predisponuoja įgimti ir įgyti ligų faktoriai, tokie kaip spartus jauno kumeliuko augimas, įtakojantis lenkimo deformacijas. Esant senatviniams požymiams atsiradusios sąnarių ligos, taip pat pastoviai ir neadekvačiai išnaudojant arklio darbinę galią. Svarbu atsižvelgti ir į tai, jog dažnai nesubalansuojamas pašaras. Patologiją sudaro nesubalansuotos mineralų, ypač kalcio ir fosforo, proporcijos. Kitais atvejais pašaro disbalansas yra susijęs su proteinų, cinko ir vitaminų A ir D trūkumu ar nesuderintomis proporcijomis (vario nepakankamumu, mangano trūkumu). Taip pat dažnai daroma šėrikų klaida, jog per daug su pašaru gauna energijos ir proteinų (kai šeriama granuliuotu pašaru), prie šių proporcijų reikia lygiagrečiai papildyti pašarą tinkamu mineralinių medžiagų kiekiu.

(Bergero, 2004).

• Osteochondrozė (Osteochondrosis) – OC, sąnario kremzlės pažeidimas, pasireiškiantis sąnario kremzlės hipertrofija. Esant šiai hipertrofijai, dalis, kur kremzlė jungiasi su kaulu, tampa nepakankama ir būna nebeaprūpinama krauju. Šį atitrūkusį audinį pakankamai neaprūpinant maisto medžiagomis, susidaro palankios sąlygos išsivystyti nekrozei. (Kane, 2012).

• Osteoartritas ( Osteoarthritis ) – OA, atsiradus šiai patologijai, padidėja ir pastorėja sąnarinis

paviršius. Taip nutinka dėl osteofitų – kaulinių išaugų, kurių atsiranda ties sąnario kraštais.

16 Sumažėja sąnario judesių amplitudė, dažnai uždėjus plaštaką ant sąnario juntama, kartais net girdima šiurkšti krepitacija. (Ramey, 2010).

• Disekuojantis osteochondritas ( Osteochondritis dissecans ) – OCD, t. y. patologija, kuomet sutrinka kaulo kraujotaka, esanti po sąnario paviršiumi. Tuomet spontaniškai atskyla subchondritinio kaulo fragmentas ir virš jo esanti sąnario kremzlė, šie atitrūkę fragmentai tampa laisvais kūnais sąnaryje ir kelia skausmą, pasireiškia sąnario patinimas, pradeda šlubuoti.

(Wilderjans, 2011).

• Špatas – ši liga gali išsivystyti, kai yra silpnai išvystytas kulno sąnarys jauniems žirgams, netaisyklinga kojų padėtis, tai predisponuoja antkaulio susidarymą vidinėje kulno sąnario pusėje. Koją, kuri turi patologiją – špatą, arklys kelia trūkčiojant ir aukščiau nei sveikąją.

(Parker, 2013).

• Kanopos pleišto (varlės kaulo) pakitimai – varlės kaulo pakitimų yra gan įvairių: kanopos pleišto (varlės) puvinys (Pododermatitis superficialis purulenta chronica cunei unguleae) – tai lėtinis paviršinis pūlingas varlės gyvuonies uždegimas, dėl kurio degeneruoja, nekrozuoja ir suyra raginė varlė. Pūlingas varlės gyvuonies uždegimas (Pododermatitis purulenta cunei) – pažeidus varlės gyvuonį ir patekus užkratui, vystosi jo pūlingas uždegimas. Varlės kaulo lūžis (Fractura ossis sesamoideae distalis) – lūžiai gali būti pasekmė varlės kaulo ir viso bloko ligos – padotrochleito arba brutalaus kanopos traumavimo. (Noreika, 2008).

• Lenkimo deformacijos – būna įgimtos arba įgytos. Įgimtos lenkimo deformacijos priežastys:

neteisinga vaisiaus padėtis kumelės gimdoje, motinos infekcija ar intoksikacija kumelingumo laikotarpiu, taip pat predisponuojantys genetiniai faktoriai. Įgytos ligos gali pasitaikyti, kuomet dar žindantiems kumeliukams arba jauniems žirgams neteisingai vystosi motorinio aparato kaulai, sausgyslės ir raščiai. (Parker, 2013).

• Kaulų lūžiai (Fractura) – kaulinio audinio vientisumo suardymas, kai jį paveikia fizinė jėga.

Taip pat kaulo lūžimą gali predisponuoti ligos (pvz. osteoporozė) arba tam tikros vėžio formos.

Mediciniškai kaulų lūžiai klasifikuojami į uždaruosius ir atviruosius bei paprastus arba lūžus

keliose vietose. (Parker, 2013).

17 1.6 OCD kulno sąnaryje

Kulno sąnario OCD dažniausiai paveikia blauzdikaulio sąnario skridinio kraštą ir dažniau pasitaiko lateralinės pusės nei medialinės pusės OCD. Taip pat paveikiamas medialinis plaktukėlis.

Rentgenogramose pažeidimai pagal dažnumą pasireiškia ant distalinio blauzdikaulio tarpinio sąnario briaunos, po jo seka lateralinė šokikaulio skridinio briauna. Pažeidimai rentgenogramoje gali būti identifikuojami tiesiog kaip defektas arba defektas kartu su fragmentacija. Rentgenogramos pagalba galime nepakankamai įvertinti padarytą žalą, kuri geriausiai matoma operacijos metu. Ypač sunku įvertinti lateralinio skridinio briaunų patologijos lygį iš rentgenogramų. Kulno sąnaryje tokie pažeidimai vadinami „tyliaisiais pažeidimais” (tai pažeidimai, kurie atrandami tik operacijos metu, nes rentgenogramose prieš tai nepavyko pamatyti), pasireiškia daug dažniau nei kituose sąnariuose. Tai priklauso nuo fizinės apkrovos, todėl klinikinių tyrimų metu sunku nustatyti. Klinika – gali pasireikšti šlubavimas, tačiau pirminis klinikinis kulno sąnario OCD ženklas – efuzija. Esant efuzijai, neverta tikėtis, kad ji susiskaidys ir išnyks. Norint išspręsti efuzijos problemą, privaloma pašalini atsiradusią patologiją. Tačiau ne visiems arkliams reikalinga operacija. Arkliams su nedideliu pažeidimu, minimaliomis efuzijomis ir nešlubuojantiems, kurie laikomi dėl malonumo ir laisvalaikio (kuris nebus naudojamas didelėms fizinėms apkrovoms), – galima išvengti operacijos. Tačiau būtinas konservatyvus gydymas. (Baxter, 2011).

Nuoseklios, per pirmuosius penkis gyvenimo mėnesius, darytos Olandų šiltakraujų veislės kumeliukams kulno sąnarių rentgenogramos parodė distalinio blauzdikaulio vidurinės dalies ir lateralinio kulnikaulio skridinio pažeidimų vystymąsi (ir dažnais atvejais, sveikimą). Operacija turėtų būti apsvarstyta kuo ankstesnėje ligos stadijoje (tik ne jaunesniems kaip 5 mėn.) tam, kad sąnario kapsulė nebūtų netinkamai ištempta, todėl tikimybė, kad efuzija susiskaidys ir dings – sumažėja.

Rekomenduojama artroskopinė operacija, kurios metu chirurginiu būdu turi būti pašalinti visi OCD fragmentai ir kiti negyvi audiniai. (Baxter, 2011).

1.7 Prognozė

Pasak autoriaus Gary M. Baxter atlikto tyrimo, kuriame dalyvavo 183 arkliai, galima teigti, kad

76 proc. arklių po operacijos toliau sėkmingai lenktyniavo arba galėjo sėkmingai atlikti visas jiems

skirtas fizines užduotis. Tik 11 proc. arklių vis tik nepavyko visiškai pasveikti dėl atsinaujinančių

kulno sąnario problemų. Jeigu degeneraciniai pokyčiai operacijos metu buvo pastebėti kremzlėje,

atokiau nuo OCD pažeidimo (nusidėvėjimo linijos ant medialinio kulnikaulio skridinio), tuomet

prognozės buvo mažiau palankios. Efuzijos prasčiau skaidėsi vietose, kur pažeidimai palietė lateralinį

18 blauzdikaulio skridinį ir medialinį blauzdikaulio plaktukėlį, lyginant su pažeidimais, kurie palietė blauzdikaulio vidurinę dalį. Nepaisant to, tai visiškai neįtakojo arklių veiksnumo, darbingumo (bet gali būti kosmetinė problema savininkams, kurių arklys dalyvauja parodose). Tolesni tyrimai patvirtino artroskopinės chirurgijos sėkmingų operacijų rodiklį. (Baxter, 2011).

1.8 Chirurginis gydymas artroskopu (ang. – surgical treatment of arthroscopy)

Artroskopija – tai yra ortopedijos-traumatologijos chirurgijos kryptis, kuomet operacijos atliekamos mini invaziniu būdu, t.y. mažais pjūviais („rakto skylutės” dydžio pjūviu). Dabar tai jau tapo įprasta procedūra medicinoje. Metodai ir įranga sparčiai pažengusi per pastaruosius 25-erius metus ir artroskopija šiuo metu atliekama taip pat dažnai ir žirgų praktikoje. Ji yra svarbi gydant įvairius peties, čiurnos, riešo, alkūnės, klubo, kulno sąnario pažeidimus, tokius kaip: sausgyslių, raiščių plyšimus, kremzlės pažeidimai (Osteochondritis dissecans) ir kt. (Macllwraith et al., 2005).

Šiai operacijai atlikti naudojama daug įvairių prietaisų ir instrumentų. Pieštuko storio videokamera, per kurią matome vaizdą monitoriuje, ši kamera įvedama į sąnarį, kad galėtume matyti vaizdą; į videokamerą paduodamas stiprus šviesos srautas per šviesolaidį. Sąnario ertmės išplėtimui, pastoviai leidžiamas sterilus izotoninis NaCl tirpalas. Tokiu būdu matant vaizdą ekrane, pirmiausia apžiūrimas sąnarys, po to nustatoma patologija. Tolimesni veiksmai priklauso nuo konkrečios ligos;

instrumentų pagalba audiniai yra kerpami, siuvami, prideginami, prisiuvami prie kaulo ir kt.

Artroskopinė operacija vidutiniškai trunka apie 90 minučių, todėl yra sudėtinga ir varginanti.

Operacijos darbai atliekami per pjūvį, kuris yra mažesnis nei 1 cm skersmens ir tai tik videokameros ir mikro dydžio instrumentų pagalba. Ši operacija techniškai yra sudėtinga, todėl reikalauja daug įgūdžių.

Tačiau pagrindinis artroskopijos principas tas, jog būtų kuo mažiau pažeidžiamas sąnarys, lyginant

chirurginę operaciją atviruoju būdu, taip pat sumažinamas pooperacinio laiko gijimas. (Macllwraith et

al., 2005).

19 2. TYRIMO MEDŽIAGOS IR METODAI

Tyrimas atliktas 2012 – 2013 metais Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Veterinarijos akademijos, Stambiųjų gyvulių klinikoje, taip pat tyrimas buvo vykdomas ambulatoriškai, vykstant į Lietuvos žirgynus. Tyrimui pasirinkti arkliai, kurie šlubavo galinėmis kojomis. Buvo atliekamos rentgenogramos kulno sąnario diagnostikos tikslais, taip pat kontrolinės, prieš perkant – parduodant žirgą. Tiriamoji grupė sudaryta iš 92 žirgų.

Lietuvos žirgynuose, į kuriuos vykome ambulatoriškai, žirgai laikomi dvejopai: vidaus ir lauko sąlygomis. Žirgynuose laikomi žirgai nepririšti, garduose atskirai po vieną ar po kelis žirgelius (gardų matmenys 3 x 3,5 m (10,5 m

); 4 x 4 m (16 m

)). Lauke žirgai laikomi aptvaruose ir ganyklose, kur žirgai poilsiauja, turi galimybę pabūti su kitais žirgais (žirgai yra bandos gyvūnai), taip pat vyksta intensyvios treniruotės. Žirgų šėrimas yra taip pat labai svarbi fiziologinė sąlyga, kad gyvūnas būtų sveikas ilgus metus, pajėgus ir darbingas, todėl kiekviename žirgyne yra adekvačiai atsižvelgiama į žirgo fiziologinę būklę, žirgas jaunas ar senas, naudojamas sportui ar laisvalaikiui, turintis virškinimo trakto sutrikimų ar sveikas. Taigi, sudaromi atskiri racionai kiekvienam žirgui pagal jų poreikius.

LSMU VA Stambiųjų gyvulių klinika nuo 2002 metų bendradarbiauja su Vokietijos Hanoverio veterinarinės medicinos mokykla bei privačiais veterinarijos gydytojais. Mūsų stambiųjų gyvulių klinikoje įkurta veterinarinė ambulatorija, kuri naudojasi moderniomis diagnostinėmis įrangomis.

Skaitmeniniu rentgeno aparatu kartu su skenavimo mašina, endoskopu, gastroskopu bei ultragarso aparatu.

Įtarus kulno sąnario OCD, buvo daromas rentgeno tyrimas skaitmeniniu rentgeno aparatu su greitąja nuotraukų skenavimo mašina. Darytos pagrindinės keturios rentgeno nuotraukų projekcijos, t.

y. dvi projekcijos 70º kampu ir dvi 130º kampu. Iškilus neaiškumams, atlikus šias pagrindines projekcijas, taip pat buvo daromos papildomos rentgenogramos, kuomet atlikta įstrižu kampu, ši projekcija skiriasi labai nedideliu laipsniu, tačiau tai galėjo padėti geriau įvertinti esamą žalą kulno sąnaryje, fragmento lokalizaciją, dydį ar net jo formą.

Diagnozavus kulno sąnario OCD, LSMU VA Stambiųjų gyvulių klinikoje buvo atliekamos

chirurginės-artroskopinės kulno sąnario operacijos. Operacijas atliko Vokietijos veterinarijos

gydytojas Dr. Michael Köhler.

20 7 pav. Vokietijos veterinarijos gydytojas Dr. Michael Köhler.

(http://www.tierklinik-wusterhausen.de/Betreiber/Dr__Michael_Kohler/dr__michael_kohler.html Prieiga per internetą 2013 m. lapkričio 26 d.)

a) b)

c) d)

e) f)

8 pav. a), b), c) ir d) paveiksluose vyksta pasiruošimas operacijai su artroskopu. e) vaizda per

videokamerą. f) paveiksle subchondritinis fragmentas (LSMU VA Stambiųjų gyvulių klinikos

archyvas).

21 3. TYRIMŲ REZULTATAI

Tiriamoji grupė sudaryta dvejų metų laikotarpiu, Lietuvos ribose, iš 92 žirgų, kurie šlubavo galinėmis kojomis ir klinikiniu būdu bei rentgenogramų pagalba buvo nustatyta, kad problema kulno sąnaryje. Todėl bandėme atsekti žirgų veislę ir kulno sąnario patologijų pasireiškimą. Taigi, siejome darytų kulno sąnario rentgenogramų skaičių kiekvienai veislei, kad galėtume daryti prielaidą, jog veislė gali įtakoti kulno sąnario patologijas. Žirgų veislės ir rentgenogramų skaičius pateikiamas 1 lentelėje.

1 lentelė. Tirtų žirgų rentgenogramų skaičiaus pasiskirstymas pagal veislę.

Vnt. Veislės Rentgenogramų vnt.

1 Lietuvos jojamasis 19

2 Prancūzų ristūns 17

3 Trakėnas 12

4 Amerikos ristūnas 9

5 Žemaitukas 8

6 Hanoveris 5

7 Holšteinas 4

8 Baltijos hanoveris 3

9 Latvijos jojamasis 3

10 Lenkijos jojamasis 3

11 Arabų ristūnas 2

12 KWPN 2

13 Anglų grynakraujis 1

14 Estų jojamasis 1

15 Frederiksborgas 1

16 Oldenburgas 1

17 Stambintas žemaitukas 1

VISO 92

Šioje lentelėje galime matyti, jog Lietuvos jojamiesiems žirgams buvo atlikta daugiausiai kulno sąnario rentgenogramų, todėl jie užima didžiausią skaičių (19) kulno sąnario patologijų pasireiškimui.

O Anglų grynakraujams, Estų jojamiesiems, Frederiksborgams, Oldenburbams ir Stambintiems

žemaitukams kulno sąnario patologijų pasireiškimo dažnumas sumažinamas 18 kartų, lyginant su

Lietuvos jojamaisiais žirgais.

22 Ø Iš ištirtų rentgenogramomis 92-jų žirgų, suskirstėme atskirai pagal lytį ir jų amžių. 9 paveiksle pateikiami duomenys, kiek metų buvo eržilams/kastratams, ir pagal jų amžių atlikta rentgenogramų skaičių.

9 pav. Atliktų rentgenologinių tyrimų skaičius eržilams/kastratams pagal jų amžių.

Šiame paveiksle (9 pav.) galime matyti, jog iš 92-jų žirgų yra tirti 66 eržilai/kastratai (71,74 proc.). Kulno sąnario patologijos dažniausiai pasireškiančios tarp 9 – 2 metų eržilų/kastratų ir jaunų kumeliukų.

Ø 10-tame paveiksle, analogiškai 9-tajam, pateikiami duomenys apie kumeles, kiek buvo kumelių (kaip vienetų) tirta rentgenologiškai būtent kiekvieno amžiaus.

10 pav. Atliktų rentgenologinių tyrimų skaičius kumelėms pagal jų amžių.

1   1   2   0   0   3  

1   9  

5  

7   7   5  

4   10  

9  

1   1   0  

2   4   6   8   10   12  

16   15   14   13   12   11   10   9   8   7   6   5   4   3   2   1   1  

Er ži lų /k ast ra tų  sk č.  

Amžius  metais  

1   0   2  

0   0   1  

2   2   5  

1   3  

2   5  

2   0  

1   2   3   4   5   6  

15   14   13   12   11   10   9   8   7   6   5   4   3   2  

K u m el ių  sk č.  

Amžius  metais  

23 Pastebime, jog kumelių skaičius t.y. 26 vnt. (28,26 proc.) ženkliai mažesnis nei eržilų/kastratų.

Taip pat nagrinėjant šiuos duomenis galima teigti, jog kulno sąnario patologijos dažnesnės 7 ir 3 metų kumelėms.

Ø 11 paveiksle pateikti išanalizuoti duomenys apie visą rentgenologiškai tirtą grupę ir kiek buvo diagnozuota būtent kulno sąnario OCD abiem lytims ir kiek atskirai žirgams/kastratams ir kumelėms.

11 pav. Kulno sąnario OCD pasireiškimo santykis iš visos tiriamosios žirgų grupės pagal lytį.

Remiantis duomenimis, pateiktais 11 pav., galime teigti, jog iš 92 žirgų kulno sąnario OCD diagnozuota 12 žirgų, t. y. 13,04 proc. visų tirtųjų rentgenologiškai. O iš diagnozuotųjų kulno sąnario OCD didesnė dalis serga eržilai/kastratai nei kumelės. Eržilai/kastratai serga 75 proc. dažniau nei kumelės, kumelėms kulno sąnario OCD diagnozuojama tik 25 proc.

Ø Atlikti rentgelologiniai kulno sąnario tyrimai ir diagnozuoti OCD šioms vyriškos lyties žirgų veislėms, kurios nurodytos žemiau pateiktame 12 paveiksle.

92  

9  

3   12  

VISO  arklių  

OCD  kulno  sąnario  

Eržilai/kastratai  

Kumelės  

24

12 pav. Kulno sąnario OCD pasireškimas eržilams/kastratams pagal veilsę.

Atlikta analizė, kiek buvo daryta kulno sąnario rentgenogramų ir kiek buvo diagnozuota OCD, išskirti arkliai, turintys kulno sąnario OCD pagal veislę ir kiek esančių vienetų veislėse su šia liga.

Diagnozuoti kulno sąnario OCD iš 17 visų tirtų skirtingų žirgų veislių, eržilams/kastratams buvo tik 5- ioms skirtingoms veislėms.

Ø Diagnozuoti kulno sąnario OCD šioms moteriškos lyties žirgų veislėms, kurios nurodytos žemiau pateiktame 13 paveiksle.

13 pav. Diagnozuotas kulno sąnario OCD pasireiškimas kumelėms pagal jų veislę.

1   1   1  

0   1   2   3  

Baltijos  hanoveris   PR   Estų  ristūnas  

O CD  k u ln o   są n ar io  sk č.  

Kumelių  veislės   2  

1  

2   2   2  

0   0.5   1   1.5   2   2.5  

Trakėnai   PR   Amerikos  

ristūnai   LV  jojamieji   LT  jojamieji  

O CD  k u ln o   są n ar io  sk č.  

Eržilų/kastratų  veislės  

25 Taip pat buvo atlikta analizė ir su kumelėmis. Pasireiškus kulno sąnario OCD iš 17 visų tirtų skirtingų žirgų veislių, diagnozuotos kumelės buvo tik 3 su skirtingomis veislėmis. Baltijos hanoverio veislės kumelė, Prancūzų ristūnų ir Estų ristūnų kumelės.

Ø Buvo atlikti rentgeno tyrimai, suskirstyti žirgai pagal lytį ir pagal tai, kurioje kojoje diagnozuota kulno sąnario OCD. 14 paveiksle pateikti duomenys apie eržilus/kastratus.

14 pav. Diagnozės pasiskirstymas dešinės ir kairės kojos pusėse.

Įvertintos eržilų/kastratų atliktos rentgeno nuotraukos, konstatuota, kad kulno sąnario OCD problemą dažniausiai turi vyriškosios lyties arkliai, taip pat nustatyta, jog ši patologija paveikia galinę kairiąją kolą (GK), t.y. tik galinės kairės kojos OCD 55,55 procentai, o 11,11 procentų ir kairės ir dešinės galinės kojos patologija. Todėl 33,33 procentai tenka dėl kulno sąnario OCD, galinei dešinei kojai.

Ø 15 paveiksle pateikiami duomenys, kurie rodo, kiek iš turinčių kulno sąnario OCD yra eržilų ir kiek kastratų.

3  

5  

1  

GD  

GK  

GD/GK  

26

9  

5  

4  

0   1   2   3   4   5   6   7   8   9   10  

VISO     Eržilai   Kastratai  

15 pav. Kulno sąnario OCD pasireiškimas eržilų ir kastratų tarpe.

Šie duomenys leidžia daryti prielaidą, jog eržilų kastravimas įtakos nedaro. Tiesiog rentgeniniai tyrimai, pasireiškus šlubavimui, dažniau atliekami eržilams negu kastratams.

Ø Kulno sąnario OCD pakitimai, kurie predisponavo šlubavimą, rasti 3 kumelėms. Tai sudaro 11,53 procentus iš tirtų kumelių pacienčių. Informacija apie patologijos lokalizaciją galinių kojų pusių skaičių pateikta 16 paveiksle.

16 pav. Diagnozės pasiskirstymas kumelėms dešinės ir kairės kojų pusės.

Tyrimo metu buvo atlikta šlubuojančioms kumelėms rentgenogramos, kurios parodė problemą esančią sąnaryje/-uose. Iš ištirtųjų 3 kumelių su galinėmis kairėmis kulno sąnario OCD patologijomis

1  

2  

0  

GD  

GK  

GD/GK  

27 yra 2 (66,66 proc.) kumelės, o turinčios patologiją galinės dešinės kulno sąnario kojos – 1 (33,33 proc.). Diagnozuota ir kairės ir dešinės galinės kulno sąnario OCD patologijos, buvo lygi 0.

Ø Kulno sąnario OCD (Osteochondritis dissecans) pažeidžia sąnarines kremzles bei pokremzlinį kaulą. Paveikti sąnariai šios ligos – OCD, atitrūkę fragmentai matomi rentgeno nuotraukose, kurios pateiktos žemiau esančiuose paveiksluose (17, 18, 19 ir 20), tai pacientas iš tirtosios žirgų grupės. Šis pacientas buvo gydytas LSMU VA Stambiųjų gyvulių klinikoje, operuojant artroskopiniu būdu. Kulno sąnario OCD, pacientui (Formatas), buvo diagnozuota abiejuose kulno sąnariuose.

17 pav. Rentgeno nuotrauka 130º kampu, dešinė 18 pav. Rentgeno nuotrauka 130º kampu,

kulno sąnario pusė. (LSMU VA Stambiųjų gyvulių kairė kulno sąnario pusė. (LSMU VA

klinikos archyvas) Stambiųjų gyvulių klinikos archyvas)

28

19 pav. Rentgeno nuotrauka 70º kampu, dešinė 20 pav. Rentgeno nuotrauka 70º kampu,

kulno sąnario pusė. (LSMU VA Stambiųjų gyvulių kairė kulno sąnario pusė. (LSMU VA

klinikos archyvas) Stambiųjų gyvulių klinikos archyvas)

29 4. REZULTATŲ APTARIMAS

Arklių galūnių ortopedijoje didžiąją dalį diagnozavimo užima rentgenologinis tyrimas, nors esant tokiai pažangiai visuomenei ir technologinei įrangai, diagnozavimo prietaisų yra keletas. Tačiau arklių galūnių ligų nustatymui Lietuvoje naudojamas rentgeno aparatas. Tai priklauso dėl patogių mobilumo sąlygų, taip pat dėl žmogiškųjų resursų sumažinimo.

Lietuvos jojamiesiems žirgams buvo atlikta daugiausiai kulno sąnario rentgenogramų (20,65 proc.) lyginant su kitomis veislėmis iš tirtųjų, tačiau negalime teigti, jog šiai arklių veislei yra daugiausiai ir dažniausiai atliekama rentgenograminių tyrimų dėl OCD. Negalime teigti todėl, kad ši veislė (Lietuvos jojamasis) už Lietuvos ribų gali nebūti taip plačiai paplitusi kaip mūsų šalyje.

Lyginant sportinius bei darbinius arklius, galūnių patologinės ligos dažnumas pasireiškė nevienodai. Iš tiriamosios 92-jų arklių grupės apylygę dalį sudarė sportiniai žirgai (56,53 proc.), nedidele dalimi nusileido OCD kulno sąnario patologijai, laisvalaikiui skirti arkliai (42,39 proc.) ir tik vienas arklys buvo iš darbinių klasės (1,08 proc.), šiam arkliui nebuvo diagnozuotas kulno sąnario OCD, buvo nustatyta diagnozė – kulno sąnario OA.

Atlikus tyrimą dėl kulno sąnario Osteochondritis dissecans patologijos, nustatyta, jog pacientams ši liga daugiausiai lokalizavosi kairės pusės kulno sąnaryje. Tai yra iš 92 – jų (100 proc.) arklių-pacientų 12 (13,04 proc.) pacientų su OCD diagnoze, 7 (58,33 proc.) iš jų turėjo šią ligą kairės pusės kulno sąnaryje, o dešinės pusės – 4 (33,33 proc.) ir tik 1 (8,33 proc.) pacientas turėjo kulno sąnario OCD abiejose kojose (kairės ir dešinės pusės). Šie duomenys apskaičiuoti neišskiriant lyčių.

LSMU VA Stambiųjų gyvulių kliniką, dėl asmeninių interesų, kulno sąnario rentgeno tyrimo

atliekamo skaičiaus, duomenų palyginimui, pasirinkau vieną iš užsienio klinikų, Danijos Horsholm

Hestepraksis kliniką. Mūsų LSMU VA Stambiųjų gyvulių klinikoje ir su iškvietimais į LT žirgynus,

dvejų metų laikotarpiu buvo atlikta būtent kulno sąnario rentgeno tyrimų 92 arkliams. Horsholm

Hestepraksis klinikoje trijų mėnesių laikotarpiu (01 liepa – 01 spalis), buvo atlikta kulno sąnario

rentgeno tyrimų 223 arkliams. Mūsų klinikoje iš 92 tiriamųjų arklių diagnozuota kulno sąnario OCD

12 arklių, iš jų 5 arkliams atlikta artroskopinės operacijos. Tuo tarpu Horsholm Hestepraksis klinikoje

buvo atlikta tik 2 artroskopinės operacijos. Tačiau šie užsienio klinikos duomenys yra tik trijų

mėnesių. Antroje lentelėje pateikta išvesta rentgenogramų apytikslis palyginamasis 1 metų laikotarpio

vidurkis.

30 2 lentelė. Lietuvos ir Danijos klinikų arklių kulno sąnario rentgenogramų 1 metų vidurkai.

Šie duomenys nėra visiškai tikslūs, nes nėra vienodai pasiskirstęs tyrimo atliekamas laikotarpis tarp šių klinikų.

Klinika Rentgenogramų skč./1

metus LSMU VA Stambiųjų gyvulių

klinika

46

Horsholm Hestepraksis 892

31 IŠVADOS

Ø LSMU VA Stambiųjų gyvulių klinikoje ir ambulatorinių išvykų metu surinkti rentgelologiškai tirtų arklių duomenys ir, palyginus patologijos pasireiškimo dažnumą dėl kulno sąnario OCD, nustatyta, jog arkliams ši patologija pasireiškė 13,04 proc.

Ø Išanalizavus ir susisteminus surinktus duomenis, nustatyta, kad jaunesni arkliai turi didesnį rizikos faktorių kulno sąnario OCD pasireiškimui. Ypač jauni kumeliukai dėl greito augimo ir jauni žirgai, kurie naudojami sportui.

Ø Diagnozuoti pacientai, turintys kulno sąnario OCD, įvertinta, kad didžiausias šios patologijos pasireiškimas būtent galinėje kairėje kojoje, patologija vyrauja tiek eržilų/kastratų, tiek kumelių lyčių tarpe.

Ø Pateikiant išsamią diagnozę, buvo vykdomas klinikinis tyrimas, taip pat neapseita be rentgenologinio tyrimo, kurio rezultatais remiantis diagnozuoti kulno sąnario OCD fragmentų atsiradimai (lokalizacija, dydis, forma).

Ø Iš 12 diagnozuotų kulno sąnario OCD pacientų 5-iems pacientams (41,66 proc.) buvo

taikytinas chirurginis gydymas su artroskopu LSMU VA Stambiųjų gyvulių klinikoje.

32 LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. A. Noreika. Arklio piršto ligos. LVA Spaudos ir leidybos skyrius 2008. Psl. 73, 95, 108.

2. C. Wayne Macllwraith, Alan J. Nixon, Ian M. Wright, Dr. K. Josef Boening. Diagnostic and surgical arthroscopy in the horse. Third edition. Mosby Elsevier 2005. Psl. 344, 397 – 402.

3. C. Wayne Macllwraith, Bernard E. Rollin. Equine Welfare. First published. Wiley-Blackwell 2011. Psl. 84.

4. C. Wayne Macllwraith, Gayle W. Troter. W. B. Saunders company 1996. Psl. 369 – 374.

5. David Ramey. Osteoarthritis. 2010. http://www.doctorramey.com/osteoarthritis/. Prieiga per internetą 2013 spalio 14 d.

6. Domenico Bergero. New insights related to the nutritional of endurance horses. 2004.

http://www.ivis.org/proceedings/eenhc/2004/bergero.pdf?LA=1. Prieiga per internetą 2013 m.

spalio 14 d.

7. Ed Kane. Risk factors of equine Osteochondrosis. 2012.

http://veterinarynews.dvm360.com/dvm/Veterinary+Equine/Risk-factors-for-equine-

osteochondrosis/ArticleStandard/Article/detail/781647. Prieiga per internetą 2013 m. spalio 13 d.

8. Frank G. R. Taylor, Tim J. Brazil, Mark H. Hillyer. Diagnostic techniques in equine medicine.

Second edition. Saunders Elsevier 2010. Psl. 256 – 276.

9. Gary M. Baxter. Adams and Stashak’s lameness in horses. Sixth edition. Wiley – Blackwell 2011. Psl. 1159 – 1162.

10. Hans Wilderjans. OCD in warmblood horses, a radiographic overview and their clinical importance. 2011. http://www.ivis.org/proceedings/weva/2011/12.pdf?LA=1. Prieiga per internetą 2013 spalio 14 d.

11. Hinchliff K. W., Kaneps A. J., Geor R. J. Equine sports medicine and surgery. Basic and clinical sciences of the equine athlete. W. B. Saunders company 2004. Psl. 162, 368, 385 – 408.

12. James R. Rooney, John L. Robertson. Equine Pathology. First edition. Iowa State University Press 1996. Psl. 230.

13. Jeremy Houghton Brown, Sarah Pilliner, Zoe Davies. Horse and Stable Management. Fourth edition. Blackwell Publishing 2003. Psl. 88 – 95, 115.

14. L. Daugnora, A. Pabaiga, A. Vitkus, M. Paunksnienė, A. Daugėla, V. Babrauskienė, I.

Alionienė, G. Liutkevičius. Veterinarinės anatomijos, histologijos ir embriologijos terminai.

Kaunas 1998. Psl. 22.

33 15. L. Daugnora. Gyvulių anatomijos paveikslai. Osteologija. LVA Spaudos ir leidybos skyrius

2007. Psl. 88.

16. Mike W. Ross. Scintigraphic Solutions: Autentic Sources of Upper Limb Lameness. 2006.

http://www.ivis.org/proceedings/navc/2006/LA/079.asp?LA=1. Prieiga per internetą 2013 m.

spalio 26 d.

17. Mike W. Ross, Sue J. Dyson. Lameness in the horse. Second edition. Saunders Elsevier 2011.

Psl. 510 – 517.

18. Rick Parker, Ph. D. Equine Science. Fourth edition. Delmar Cengage Learning. 2013. Psl. 93, 152, 160.

19. R. Micikevičienė, A. Sederevičius. Iliustruotas veterinarijos anglų – lietuvių kalbų žodynas.

Tierra Publica 2008.

20. Siobhan B. McAuliffe, Nathan M. Slovis. Color Atlas of Diseases and Disorders of the Foal.

First puplished. Saunders Elsevier 2008. Psl. 263, 271 – 272.

21. Stephens M. Reed, Warwich M. Bayly, Debra C. Sellon. Equine internal medicine. Thired edition. Saunders Elsevier 2010. Psl. 545 – 546.

22. Ted S. Stashak, Ora Robert. Adams’ Lameness in Horses. Fifth edition. Williams & Wilkins 2002. Psl. 773, 776 – 777, 1002 – 1007.

23. Ted S. Stashak. Adams’ Lameness in Horse. Fifth edition. Lippincott Williams & Wilkins 2002. Psl. 414, 415, 1005, 1063, 1064.

24. http://www.equisearch.com/horses_care/health/lameness/the-equine-lameness-exam/. Prieiga per internetą 2013 m. lapkričio 20 d.

25. http://flickrhivemind.net/Tags/hock,horse/Interesting. Prieiga per internetą 2013 m. lapkričio 25d.

26. http://www.ed.ac.uk/polopoly_fs/1.23110!/fileManager/bone_spavin.pdf. Prieiga per internetą 2013 m. lapkričio 26 d.

27. http://www.tierklinikwusterhausen.de/Betreiber/Dr__Michael_Kohler/dr__michael_kohler.htm

l Prieiga per internetą 2013 m. lapkričio 26 d.

34 PRIEDAI

• Pridedu gyvulio (vardas – Formatas) priėmimo kortelę; ligos istoriją; kraujo biocheminius rodiklius ir

operacijos eigos istoriją.