LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS
GYVŪNINIŲ IŠTEKLIŲ VALDYMO PROGRAMA
GYVŪNŲ VEISIMO KATEDRA
EGLĖ ŠILEIKYTĖ
LIETUVOJE AUGINAMOS ARKLIŲ VEISLĖS IR JŲ
PAPLITIMO ANALIZĖ
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovė: Prof. Dr. Vida Juozaitienė
2
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas:LIETUVOJE VEISIAMOS ARKLIŲ VEISLĖS IR JŲ PAPLITIMO ANALIZĖ
1. Yra atliktas mano paties/pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
2013-05-17 Eglė Šileikytė
(data) (parašas) (autoriaus vardas, pavardė)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
2013-05-17 Eglė Šileikytė
(data) (parašas) (autoriaus vardas, pavardė)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
2013-05-17 Vida Juozaitienė
(data) (parašas) (autoriaus vardas, pavardė)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE 2013 m. gegužė 16 d. Vida Juozaitienė
(aprobacijos data) (parašas) (Gynimo komisijos sekretorės/riaus vardas, pavardė)
Magistro baigiamasis darbas yra patalpintas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretorės/riaus parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (gynimo komisijos sekretorės/riaus parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
TURINYS
TURINYS ... 3 SUMMARY... 4 ĮVADAS ... 6 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 81.2 LIETUVOJE AUGINAMOS ARKLIŲ VEISLĖS ... 8
1.2 ARKLIŲ VEISLININKYSTĖ ... 15
1.2.1 Arklių veislininkystės raida Lietuvoje ... 15
1.2.2 Arklių veislių gerintojų asociacijos ... 17
1.2.3 Veislinių arklių ūkiai ir jų vertinimo reikalavimai ... 21
3. DARBO METODIKA ... 25
4. TYRIMO REZULTATAI IR APTARIMAS ... 26
4.1 BENDRO ARKLIŲ SKAIČIAUS KITIMO TYRIMAI ... 26
4.2 ARKLIŲ VEISLININKYSTĖS INFORMACINĖS SISTEMOS TYRIMAI ... 27
4.3 SKIRTINGŲ VEISLIŲ ARKLIŲ ĮRAŠYMO Į KILMĖS KNYGAS ANALIZĖ ... 35
4.4 ARKLIŲ VEISLYNŲ VERTINIMO REZULTATŲ ANALIZĖ ... 34
4.5 VEISLINIŲ ARKLIŲ SKAIČIAUS KITIMO ANALIZĖ ... 38
4.6 ARKLIŲ PAPLITIMO EKOLOGINIUOSE ŪKIUOSE ANALIZĖ ... 40
IŠVADOS ... 43
PADĖKA ... 44
4
SUMMARY
Eglė Šileikytė
In Lithuania grown breeds of horses and their disrtibution analysis
Master thesis
Work instructor: Prof. Dr. Vida Juozaitienė Lithuanian Veterinary Academy
Faculty of Animal Husbandry Technology Department of Animal Breeding
Kaunas, 2013
The coverage of the work 50 pages, 5 pictures, 7 tables.
Horse - a lot of care and the labor-intensive sector of economy and in our country, it is not widespread and is one of the weakest agricultural fields in Lithuania, the focus on Lithuania developed animal breeds and sports - recreational equestrian development.
According to statistics, in 2012 in Lithuania is considered 36400 horses.
Horse breeding institutions unites 492 associate members - farmers who breed and raise horses for breeding 6622, while in 2010. breeding of horses was the 4929th.
Aim: To perform grown horse breeds in Lithuania incidence analysis. The goals: 1.. To Perform horse breeding information systems analysis.
2. To perform horse breeding valuation analysis 3. To perform horses which are in stud books analysis. 4. To perform breeding horses number variation studies. 5. To perform horses growing in organic farms analysis.
Today horse numbers in Lithuania lag behind the EU average (1,000 citizens - 16.2 horses). Comparing the horse situation in Lithuania and in the European Union, Lithuania don‘t have an effective information system to fully assess the situation .. Decline in the total number of horses in the country and continue to decline after 1.97 thousand horses a year (R2 = 0,88). Lithuania decline in draft horses, but the increasing number of sport horses. The number of breeding horses have a tendency to increase 255 by the year (R2 = 0,92). Horse growing to start popular in organic farms (number of horses have a tendency to increase each year by an average of 30 horses R2 = 0.6962).
Keeping animals in the registry database, a total of 62 different breeds of horses. Horses entered in the register number of varieties each year varies. In 2009. Lituvoje recorded 20 different breeds of horses in 2012. - Even in the 43rd
5 Equine keepers analysis of the considered breeds of horses, found that farmers prefer to Lithuanian provide old varieties. The analysis of distribution of horse breeds (keeping animals registry data), set in 2012. mainly grown in heavy Lithuania (32.2 percent)., Lithuania saddle (25.0 percent.) and the Trakehner (18.1 percent.), and the lowest - thoroughbred saddle horses (0.5 per cent)..
Lithuania has 60 registered breeders, producing Arabic, Baltic Hanoverians, Lithuania saddle, Lithuanian heavy, trotting, large Žemaitukai, Trakehner and Žemaitukai horses. The largest breeding herd of horses completed UAB „Lithuania Stud“, which is considered 44 percent. country of breeding horses.
6
ĮVADAS
Arkliai nuo senų laikų buvo ir tebėra auginami įvairiems tikslams. Jie prijaukinti 4-5 tūkstantmetyje prieš mūsų erą Mongolijoje, Lietuvoje prieš 2-3 tūkstančius metų (Гуревич Д.Я., Рогалев Г.Т). Pasaulyje arklininkystė ilgą laiką buvo viena iš svarbiausių gyvulininkystės šakų. Iš arklininkystės būklės buvo sprendžiama apie žemės ūkio kultūrą, šalies ekonominę bei gynybinę galią.
Arkliai auginami visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Maisto ir žemės ūkio organizacijos statistikos duomenų bazės (FAOSTAT) duomenimis 2006 metais pasaulyje buvo 633 arklių veislės (63 tarptautinės ir 570 vietinių arklių veislių), kurių bendras skaičius sudarė virš 58 mln. arklių. Dešimtyje šalių arklių populiacija yra didesnė nei milijonas: Kinijoje virš 7.4 mln., Meksikoje - 6.26 mln., Brazilijoje - 5.79 mln., Argentinoje - 3.66, Kolumbijoje - 2.53 mln., Mongolijoje - 2.03 mln., Etiopijoje - 1.66 mln. ir Kazachstane - 1.16 mln. Mažiausiai arklių laikoma Guamo teritorijoje - tik 20 ir Grenadoje – 30. Dviejose šalyse, Ruandoje ir Elenos saloje arkliai išvis neauginami. Europoje daugiausia arklių yra Rusijoje – virš 1,3 mln., Rumunijoje - 834 tūkst., Ukrainoje - 585 tūkst., Vokietijoje - 500,4 tūkst., Prancūzijoje - 423 tūkst., Jungtinėje Karalystėje - 185 tūkst.
Iki XX amžiaus pradžios ekonomiškai ir kariškai stipriose valstybėse arklininkystė buvo viena iš intensyviausiai vystomų gyvulininkystės šakų. Tai lėmė labai platu s arklių panaudojimo spektras to laikotarpio visuomenėje. Apie šalies gynybinį, ekonominį ir kultūrinį potencialą buvo galima spręsti iš tos šalies veislinės ir ūkinės arklininkystės būklės. Žirgininkystė nors ir neteko savo karinės, energetinės bei transportinės reikšmės, tačiau išsaugojo maistinę, kultūrinę, sportinę ir pramoginę misijas.
Šiuo metu apie vienos ar kitos šalies ekonominę gerovę taip pat galima spręsti iš tos šalies arklių veislių struktūros. Visose išsivysčiusiose šalyse vyrauja žirginiam sportui, žirgų lenktynėms, vaikų sportui bei rekreacijai ir hipoterapijai skirtos žirgų veislės. Darbinių veislių arkliai sudaro tik nedidelę dalį bendro arklių skaičiaus. Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos (VGVPT) duomenimis arklių skaičiumi 1 tūkst. gyventojų Lietuva neatsilieka nuo Europos Sąjungos šalių vidurkio (1000 gyventojų - 16,2 arklio). Vis dėlto kitose šalyse darbinių arklių veislė sudaro tik apie 5 proc., o Lietuvoje - 93,8 proc. visų laikomų arklių skaičiaus.
Arklininkystė – daug priežiūros ir darbo reikalaujanti ūkio šaka, todėl mūsų šalyje ji nėra plačiai paplitusi ir yra viena silpniausių Lietuvos žemės ūkio krypčių Didžiausias dėmesys šiuo metu skiriamas Lietuvoje sukurtų arklių veislių išsaugojimui bei sportinės – rekreacinės žirgininkystės vystymui. Pastaruoju metu vis labiau populiarėja įvairios žirginio sporto rungtys, žirgai naudojami
7 kaimo turizmui, vaikų laisvalaikiui, raitajai policijai, jojimo terapijai. Technikos pažanga lėmė žmogaus laisvalaikio atsiradimą, kurio viena iš praleidimo formų tampa jodinėjimas.
Pagal statistinius duomenis, 2012 m. Lietuvoje laikoma 36400 arklių. Tuo tarpu 1932 m. jų buvo laikoma daugiausiai - 574930, 1992 m. – 82600, 2002 m. – 64500, 2010 m. – 49000 arklių. Kasmet užregistruojama apie 700-800 gimusių veislinių kumeliukų. Arklių skaičius Lietuvoje kasmet mažėja darbinių veislių arklių sąskaita. Veislinių ir sportinių žirgų skaičius nežymiai, bet turi tendenciją didėti. Skirtingai nuo kitų ES šalių, kur į veislininkystės apskaitą įtrauktų arklių skaičius sudaro apie 95 proc., Lietuvoje iš 36400 laikomų arklių registre tėra 14400, arba 39,6 proc. Arklių veislininkystės institucijos vienija 492 asocijuotų narių – augintojų, kurie veisia ir augina 6622 veislinius arklius, kai tuo tarpu 2010 m. veislinių arklių buvo 4929.
Lietuvoje pastebima sportinių žirgų skaičiaus augimo tendencija, gerų sportinių žirgų turi ūkininkai, kuriasi naujos sportinių žirgų veislinės fermos. Toks arklininkystės krypties pasikeitimas rodo, kad žirgų auginimas tampa prestižo reikalu.
Darbo tikslas: Atlikti Lietuvoje auginamų arklių veislių paplitimo analizę. Darbo uždaviniai:
1 Atlikti arklių veislininkystės informacinės sistemos tyrimus 2 Atlikti arklių veislynų vertinimo rezultatų tyrimus
3 Atlikti arklių įrašymo į kilmės knygas tyrimus 4 Atlikti veislinių arklių skaičiaus kitimo tyrimus 5 Atlikti arklių auginimo ekologiniuose ūkiuose tyrimus.
8
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.2 LIETUVOJE AUGINAMOS ARKLIŲ VEISLĖS
Kiekviena šalis turi savo arklių veisles. Arklių veislės, prisitaikiusios gyventi savo gimtosiose vietose ir turinčios specifinį panaudojimą, yra vadinamos vietinėmis arklių veislėmis. Lietuvoje buvo sukurtos trys vietinių arklių veislės. Seniausia iš jų yra senojo tipo žemaitukai, žinomi jau nuo VI – VII a. Tačiau ne mažiau įdomios ir vertingos yra ir XX amžiuje sukurtos arklių veislės, tokios kaip stambieji žemaitukai ir Lietuvos sunkieji arkliai. Visos trys vietinių arklių veislės yra unikalios savo savybėmis ir turi tam tikrą genetinį potencialą, kuriuo ir skiriasi nuo kitose šalyse sukurtų veislių (Šveistienė, 2002).
Žemaitukai
Žemaitukai – viena seniausių arklių veislių Europoje, žinoma jau nuo VI–VII a. (Gleβ, 1989) Spėjama, kad žemaitukai yra kilę iš rytų stepių tarpanų, į Lietuvos teritoriją patekusių kartu su indoeuropiečiais maždaug prieš 5 tūkstančius metų, ir formavosi kartu su lietuvių tauta. Iki XIX a. žemaitukai buvo vienintelė Lietuvos arklių veislė, garsi visame pasaulyje. Manoma, kad pavadinimas atsirado vėliau už pačią veislę ir yra kilęs nuo Žemaitijos vietovardžio (Macijauskienė, 2008). Lietuvoje pirmą kartą žemaitukas (equus Samogitarius) minimas J. Lasickio (Lasickis, 1969). Ypač žemaitukus išgarsino XIII–XIV a. lietuvių kovos su kryžiuočiais. Viduramžiais žemaitukai pasaulyje garsėjo kaip manevringų, ištvermingų kovos žirgų veislė (Garbačauskaitė, 1998) Nuo XIX a. pradžios žemaitukai pradėti naudoti darbui žemės ūkyje, transportui, eksportui. XIX-XXI a. laikotarpiu žemaitukų veislė net keturis kartus buvo atsidūrusi ties išnykimo riba. Dabar ši veislė pripažinta saugotina tarptautiniu mastu. Jų ūgis ties gogu yra nuo 128 iki 142 cm, svoris - 360–420 kg, krūtinės apimtis – nuo 154 iki 187 cm, įstrižas liemens ilgi 136–148 cm, plaštakos apimtis – 17-19 cm. Vyrauja bėra, juoda, juodbėra ir tamsiai sarta spalvos. Jie yra gana masyvaus kūno, tačiau plonos, tvirtos kojos, energingas temperamentas suteikia šiam žirgui manevringumo, judrumo (Macijauskienė, 2008).
Žemaitukai yra universalūs ponių (mažųjų arklių) klasės žirgai. XXI a. vis labiau populiarėja turizmo, žirginių pramogų verslas, gydomasis jojimas, vaikų žirginis sportas, todėl universaliems, elegantiškiems ir tvirtiems žemaitukams atsiveria plačios perspektyvos tiek Lietuvoje, tiek užsienyje (Macijauskienė, 2004). Žemaitukai gali būti naudojami daugelyje perspektyvių šiuolaikinio gyvenimo sričių: vaikų, paauglių laisvalaikio ir sporto klubuose, turizmo, pramogų versle, ekologiniuose ir šeimos ūkiuose, hipoterapijoje, konkūrų, lenktynių, maratonų ir
9 kitų žirginio sporto rungčių varžybose (Macijauskienė, 2006). Jie pasižymi gyvu temperamentu, veržlumu, neišsenkančia energija, ištverme, atsparumu, nereiklumu ir protingu, linksmu, maloniu charakteriu. Žemaitukai yra ne vien mūsų tautos istorijos ir kultūros reliktas, bet ir neįkainojamas arklininkystės genetinis fondas. Žemaitukų veislė davė pradžią trakėnų ir Lietuvos sunkiųjų arklių veislėms bei stambiajam žemaitukui (Zootechniko žinynas, 2007).
Stambieji žemaitukai
Lietuvos vietinių arklių veislinė grupė. Išvesta XIX a. pabaigoje, šiaurės rytų Lietuvos dalyje žemaitukus kryžminant su ristūnų (daugiausia Orlovo veislės) eržilais, o pietryčių Lietuvoje žemaitukai kryžminti su šiaurės švedų (gudbranzdalių tipo) eržilais arba šių veislių eržilais mišrūnais. Taip kryžminant, o vėliau veisiant savyje buvo sukurtas stambesnis ir daug pajėgesnis vietinis arklys, kuris nuo 1941 metų kartu su senojo tipo žemaitukais vadinamas vietiniu arkliu.
Vėliau, apie 1946 metus, šio tipo arkliai buvo atskirti nuo žemaitukų ir pavadinti Rytų Lietuvos važiuojamaisiais arkliais (Šveistienė, 2005).
1949 m. gavo bendrą žemaičių veislės pavadinimą, išskiriant senąjį ir sustambintą tipus. Nuo 1985 m. jie vadinami ne žemaičių veislės arkliais, o stambiaisiais žemaitukais. Į kilmės knygas įrašomi nuo 1948 m. Stambieji žemaitukai yra tinkamiausi važiuojamieji, darbiniai arkliai, lengvai valdomi, nebaikštūs, ištvermingi darbe ir įveikiant ilgas distancijas. Atsparūs ligoms ir nereiklūs pašarams. Spalvos įvairuoja nuo gelsvos, bulanos su tamsia juosta nugaroje, iki tamsiai bėros, juodos. Daugumai stambiųjų žemaitukų būdingos baltos žymės – žilutės, žvaigždutės ar neplatus brūkšnys galvoje ir baltas tarpšnervis, o nebūdingas didelis platus laukas ir balta galva. Eržilų vidutinis aukštis ties gogu 152,5 cm, kūno ilgis – 159,2 cm, krūtinės apimtis – 187,9 cm, plaštakos apimtis – 20,5 cm, svoris – 561kg.Atitinkamai kumelių vidutinis aukštis ties gogu – 148 cm, kūno ilgis – 155 cm, krūtinės apimtis – 181 cm, plaštakos apimtis – 19,3 cm, svoris – 509 kg. Nuo 1990 m. populiacija ženkliai mažėjo. Šiuo metu pripažinta saugotina tarptautiniu mastu (zootechniko žinynas, 2007).
Remiantis kūno matų, eksterjero ir darbingumo savybių tyrimais, numatytos šios stambiųjų žemaitukų panaudojimo sritys: veislei (populiacijos viduje); šeimos ūkyje kaip universalus arklys; turizmo bazėse; karietiniam važiavimui; maratonuose; voltižiruotei; nacionaliniuose parkuose, muziejuose, mokyklose (Šveistienė, 2004).
10
Lietuvos sunkieji arkliai
Lietuvos sunkiųjų arklių veislė pradėta kurti XIX a. pabaigoje. Veislės kūrimu 1894 m. užsiėmė “Darbui ir važiuoti arklių veisimo draugija”, ji ėmė įvežti daugiau brabansonų, peršeronų, ardėnų ir kitų sunkiųjų veislių eržilų. Su šiais eržilais buvo kryžminamos vietinės kumelės (Šveistienė, 2008). Veisliniu arklininkystės darbu Lietuvoje pradėta rūpintis tik 1925 metais. Tais metais įsisteigė "Ardėnų veislės arkliams auginti Lietuvoje" draugija, kurios tikslas buvo veisti Lietuvoje gerą darbo arklį. Po karo pirmoji Lietuvos sunkiųjų (Lietuvos ardėnų) arklių kilmės knyga išleista 1948 m. Lietuvos sunkieji kaip atskira veislė patvirtinta Žemės ūkio ministerijos 1963 m. gruodžio 7 d.(Zootechniko žinynas, 2007). Ji turėjo 12 linijų. Lietuvos sunkiųjų veislės arkliai yra ištvermingi, turi gerai išvystytus raumenis, yra tvirtos konstitucijos, judrūs, gero charakterio, vislūs ir ilgaamžiai. Dabartiniai sunkieji arkliai yra aukštesni – vidutinis eržilų aukštis ties gogu 163 cm, krūtinės apimtis – 210 cm, plaštakos apimtis – 24,3 cm. Suaugę eržilai sveria 700 kg, kumelės – 645 kg.
Lietuvos sunkiųjų arklių spalvos įvairuoja nuo šviesiai sartos iki juodos. Dėl vertingų veislinių savybių ir geros aklimatizacijos Lietuvos sunkieji arkliai buvo naudojami kaip kitų veislių gerintojai įvairiose Rusijos Federacijos srityse, Ukrainoje, Baltarusijoje, Kazachijoje. Ši veislė pripažinta saugotina. Lietuvos sunkieji arkliai naudojami: veislei, šeimos ūkyje, miško darbams, mėsai, pienui, nacionaliniuose parkuose, muziejuose ir t.t. (Šveistienė, 2008).
Trakėnai
Trakėnai yra viena seniausių arklių veislių pasaulyje, išvesta XVIII a. Trakėnuose (dabar - Jasnaja poliana, Kaliningrado sritis). Šių jojamųjų arklių veisimas pradėtas 1731 m., kai karaliaus Fridricho Vilhelmo I paliepimu buvo įsteigtas Trakėnų karališkasis žirgynas (von Stenglin, 1994). 1733 m. žirgyne jau buvo 1200 arklių, tarp kurių 513 kumelių, kurių dalis buvo iš Tauragės apylinkės dvarų. Kilmės knyga pradėta vesti 1878 metais, įtraukiant arabų ir grynakraujų veislių žirgus, naudojamus trakėnų veislės gerinimui.1932 m. buvo įsakyta surinkti veislinius arklius iš visų Prūsijos valstybinių žirgynų. Nuo 1932 metų trakėnų arklių veisimas vyko daugiausia populiacijos viduje. Dabar su Trakėnų veislininkystės asociacijos sutikimu veislė yra gerinama įliejant grynakraujų, arabų, Shagya – arabų ir anglų – arabų kraujo (Trakehner Verband, 2006). Po antrojo pasaulinio karo dalis žirgų nukeliavo į Vokietiją, kiti - su visa apskaita ir kilmės knygomis atsidūrė Tarybų Sąjungoje - Rostovo srityje Kirovo žirgyne. Trakėnų asociacija įkurta 1947 metais Vokietijoje, jos tikslas buvo atgaivinti šią veislę. .Nuo 1947 iki 1989 metų Trakėnų veislininkystės asociacija buvo suskirstyta į devynias vietines draugijas. Centrinė Trakėnų veislininkystės
11 asociacija įsikūrusi Neumunster, Vokietijoje (R.Teegen, C.Edel ir G.Thaller, 2008). Kad lengviau būtų galima atskirti trakėnų grynaveislius žirgus nuo kitų veislių arklių ir nuo negrynaveislių, nuo 1787 metų Trakėnų žirgyne išauginti žirgai turėdavo dešinėje šlaunyje įdegintą ženklą (įdagą) – stilizuotą briedžio ragą su septyniomis šakomis.
Lietuvoje trakėnai vėl pradėti auginti tik 1967 metais ir jų skaičius dar mažas, tačiau jie vertinami visame pasaulyje. Trakėnų žirgų auginimo lopšiu laikomas Nemuno žirgynas (Svetlauskas, 2008). Šiuo metu trakėnai auginami Nemuno ir Vilniaus žirgynuose bei privačiose veislinėse bandose. Dažniausiai būna juodbėri, bėri, sarti. Aukštis ties gogu – 160-170 cm. Trakėnai tinka visoms klasikinio sporto šakoms: konkūrams, trikovei, dailiajam jojimui ir važiavimui kinkiniais. 1993m.įkurta Lietuvos trakėnų žirgų mėgėjų draugija, jos nariais tapo ūkininkai, raiteliai, treneriai, žmonės, besidomintys trakėnų žirgų veislininkyste, žirginio sporto propagavimu. 2000 m. įkurta Lietuvos trakėnų žirgų augintojų asociacija, kuri yra Vokietijos trakėnų sąjungos narė (Zootechniko žinynas, 2007).
Lietuvos jojamieji
Lietuvos jojamieji žirgai (LJŽ) – tai įvairių sportinių veislių grynaveisliai žirgai ir jų mišrūnai. Lietuvos jojamųjų žirgų populiacija pradėta formuoti 1999 m., atrinkus turimus eržilus reproduktorius ir vietines kumeles. Šios grupės žirgai yra veisiami kaip atvira populiacija, naudojant atviro genetinio branduolio struktūrą palaikantį sportinių žirgų veisimą. 2000 m. paruoštas pirmasis, 2005 – antrasis kilmės knygos tomai. Pagal veisliškumą Lietuvos jojamųjų populiacijoje išskiriamos šešios pagrindinės giminingos grupės, t.y. hanoverių – 38,7 proc. , trakėnų – 27,4 proc., holšteinų – 7,3 proc., anglų grynakraujų – 5,4 proc., Budiono – 11,9 proc., arabų – 3,2proc. Apibendrinus kilmės knygos duomenis galima teigti, kad iš 86 į kilmės knygą įtrauktų eržilų veisimui naudoti 73,2 proc. Veisimui buvo naudota 48,3 proc. Lietuvoje gimusių ir 51,7proc. importuotų eržilų. Pagal pagrindinius kūno matmenų rodiklius eržilai ir kumelės labai įvairuoja, eržilų aukštis ties gogu svyruoja nuo 151 iki 171 cm, kumelių – 148– 194 cm. Plaštakos apimtis svyruoja nuo 17,5 iki 20,7 cm (eržilų) ir 16–23,5 cm (kumelių). Vidutinė eržilų plaštakos apimtis 20,7 cm, kumelių – 20,5 cm. Kūno masė - 400 - 450 kg. Dažniausiai širmi, rečiau sarti ar bėri. Šio tipo žirgai pasižymi tauria, elegantiška išvaizda, harmoningomis linijomis, nepriekaištingu eksterjeru, stambiu kalibru, taisyklingais, energingais, elastingais judesiais, energingu temperamentu, taikiu charakteriu, aukštu darbingumu, puikiomis jojimo bei sportinėmis savybėmis (Šveistienė, 2007).
12 Lietuvos jojamųjų žirgų populiacija yra įtraukta į veislininkystės programą. Žirgai registruojami pagal valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos nustatytus reikalavimus. Šių žirgų veisimu rūpinasi Lietuvos arklių augintojų asociacija. LJŽ veisimo tikslas – gauti sportinį žirgą, tinkamą konkūrams, išjodinėjimui ir trikovei, o šiek tiek stambesnis tiktų ir klasikinėms kinkinių sporto rungtims. Tos pačios veislės žirgai gali būti veisiami visiškai skirtingomis kryptimis, todėl gali skirtis ne tik genotipinėmis, bet ir žirgų fenotipinėmis savybėmis (P.Zechner, 2001). Nuo 2006 m. Lietuvos jojamieji žirgai yra atrenkami veisimui dviem kryptimis – konkūriniai žirgai ir žirgai, skirti išjodinėjimui. Kilmės analizė yra vienas iš būdų įvertinti populiacijos genetinę struktūrą (ŽŪM, 2012).
Arabų veislės arkliai
Arabų arklių veislė yra viena seniausių veislių pasaulyje. Bet jų kilmė ne visai aiški. Senoviniuose piešiniuose, pieštuose 2000-3000 pr. m. e., pavaizduoti arkliai, panašūs į arabų veislės žirgus. Manoma, kad arabų veislės žirgų protėviais gali būti laukiniai Šiaurės Sirijos, Pietų Turkijos, galbūt ir kitų Rytų valstybių žemėse gyvenę arkliai. Arabų veislė unikali tuo, kad per ilgus šimtmečius išlaikytas ir išsaugotas jos grynumas. Vargu ar rastume gyvūnijos pasaulyje kitą tokį gyvulį, kuris elegantiškumu ir judesių grakštumu, kūno grožiu ir proporcijomis, ištverme ir prieraišumu prie žmogaus prilygtų arabų grynaveisliam žirgui. Praėjo šimtmečiai, kol arabų selekcininkai savais metodais, prisiderindami prie atšiauraus klimato, sukūrė tokį žirgą. Skiriami trys pagrindiniai veislės tipai: kuchailan, siglavi ir muniki. Iš jų vėliau kilo 11 genčių ir daugiau kaip 200 šeimų.
Įdomu tai, kad arabų veislės arkliai kūno sudėjimu skiriasi nuo kitų arklių. Visi arkliai turi 18 porų šonkaulių, o arabų – 17. Vietoje 6 juosmens slankstelių jie turi 5, o vietoje 18 uodegos slankstelių – tik 16 (Draper, 1997). Arabų veislės arkliai yra neaukšti. Eržilų gogo aukštis – 150– 152 cm, kumelių – 1–2 cm mažesnis. Įstrižas liemens ilgis vidutiniškai atitinka aukštį. Krūtinės apimtis: eržilų – 175–180 cm, kumelių – 170–173 cm. Plaštakos apimtis: eržilų – 19–19,3 cm, kumelių – 18–18,5 cm. Arabų veislės žirgai išsiskiria nedidele galva, tiesiu ar įlenktu profiliu, lengvomis, dailiomis kūno formomis, išskirtine judesių elegancija, grakštumu, ištverme, lengvai valdomu švelniu charakteriu, prieraišumu. Jiems būdingos spalvos: sarta, širma, bėra, juoda. Ant galvos ir kojų dažniausiai būna baltos žymės. Temperamentas labai karštas, bet būdas geranoriškas. Judesiai laisvi, lengvi. Arabų veislės arkliai vėlai bręsta, bet ilgai gyvena, jie greiti ir energingi
13 Arabų veislės žirgai jau nuo XIII a. ėmė plisti pasaulyje. Grynakraujai arabų veislės žirgai veisiami daugumoje pasaulio šalių. Ji naudojami dėl savo aukštos veislinės vertės ir gerų darbinių savybių, naudojami išvedant kitas kultūrines arklių veisles ir kaip kitų arklių veislių gerintojai. Šiandieną arabų grynaveislių žirgų yra Europoje, Azijoje, Australijoje, JAV ir Pietų Afrikos šalyse. Jie veisiami tik grynuoju veisimu ir gerina kitas veisles. Dabar pasaulyje nerastumėme nė vienos kultūrinės arklių veislės, kurių protėvių gyslomis netekėtų arabų veislės arklių kraujo. Šių žirgų veislininkystė griežtai reglamentuota Pasaulinės arabų arklių organizacijos (PAAO, angl. WAHO). 1994m. rugsėjo 4 – 8d. Maroke vykusios Pasaulio arabų arklių organizacijos konferencijos metu Lietuvos arklių augintojų asociacija su arabų veislės žirgais buvo priimta į šią organizaciją. 2008 m. Lietuvos arabų arklių augintojų asociacija (LAAAA) buvo pripažinta kaip savarankiška veislininkystės institucija (Svetlauskas, 2011).
Hanoveriai
Ši veislė išvesta Hanoverio (Vokietija) provincijoje, Žemutinėje Saksonijoje, XVIII a. pirmoje pusėje, sukryžminus vietines kumeles su grynakraujų jojamųjų, holšteino ir trakėnų veislės eržilais. Buvo siekiama išauginti universalius – jojimui ir įvairiems darbams – tinkamus arklius. Yra du šios veislės tipai: stambesni, masyvesni, tinkami kinkymui ir lengvesni – sportui (www.VIC.lt).
Hanoverio veislės arkliai didelio ūgio, masyvūs, vieni iš stambiausių jojamųjų arklių. Jų įspūdinga galva, paprastas, išraiškingas snukis. Nugara ir kaklas ilgi ir raumeningi. Arklys stiprių kojų ir kaulų, mažų kanopų. Uodega išaugusi aukštai ir laikoma pakelta. Vyraujančios spalvos: kaštoninė, su baltomis snukio ir kojų žymėmis, taip pat bėra, juodbėra, juoda, o kartais ir širma. Hanoverio arklių aukštis ties gogu 160 – 175 cm, krūtinės apimtis 185 – 210 cm, svoris 550 – 700 kg, plaštakos apimtis 20,5 — 23,5 cm. Hanoverio arkliai yra dažniausiai gero būdo ir ramūs. Jų žingsnis platus, risčia energinga, o šuoliai spyruokliuojantys. Dabar hanoverio veislės žirgai auginami sportui. Ypač juos pamėgo dailųjį jojimą kultivuojantys sportininkai ir konkūrininkai, nes šios veislės žirgai lengvai apmokomi ir treniruojami, ramaus, paklusnaus charakterio, pajėgūs, atletiški. . Šios veislės arkliai yra vieni tinkamiausių mokymui ir šokinėjimui, idealiai tinka jodinėjimui bei varžyboms ir gali būti naudojami visose žirgų sporto rūšyse. Lietuvoje šiuo metu tai gana populiari veislė (Zootechniko žinynas, 2007).
Grynakraujai jojamieji
Veislė išvesta Anglijoje XVII a. pab. – XVIII a. pr. Jos pradininkai buvo trys arabų veislės eržilai – turkų Baerlis, arabų Darlis ir arabų Godolfinas. Išvedant ir toliau tobulinant veislę didelę reikšmę turėjo sistemingas prieauglio treniravimas, lenktynių organizavimas ir atranka pagal
14 lenktynėse išvystytą greitį. Greitai šie žirgai tapo populiaresni net už arabų veislės žirgus. Vidutiniai grynakraujų jojamųjų žirgų kūno matmenys: aukštis ties gogu – 160 - 172 cm; krūtinės apimtis – 184-185 cm; plaštakos apimtis – 19,4-20,1 cm. Vidutinis svoris apie 500 kg. Atskirų veislės linijų aukštis ir sudėjimas gali skirtis. Jojimui skirti arkliai lengvesni, o lenktynėms – raumeningi. Galva kilnių formų, tiesaus profilio, kaklas lenktas, ryškus gogas. Užpakalinė dalis raumeninga, tvirtos kojos, plonas kailis. Grynakraujai jojamieji žirgai aukšti, trumpais liemenimis, labai energingi, drąsūs, ištvermingi, tačiau lepūs, juos reikia gerai šerti ir prižiūrėti. Grynakraujai jojamieji žirgai dažniausiai būna bėri ir sarti, nors pasitaiko ir kitų spalvų, leistinos baltos žymės (Hermsen, 2002).
Šie žirgai auginami lenktynėms ir olimpinėms sporto šakoms. Jų žingsnis platus, risčia lygi, o šuoliuoti gali didesniu kaip 60 km/h greičiu. Jie naudojami kitoms veislėms pagerinti bei išvesti naujas. Grynakraujų jojamųjų žirgų įtakoje atsirado Amerikos ristūnai, hanoverio, trakėnų, budiono, kustanajaus ir kt. arklių veislės. Kryžminant sunkiųjų veislių kumeles su grynakraujų veislės eržilais gaunami medžioklei tinkami arkliai (hunteriai). Į Lietuvą grynakraujai jojamieji įvežti daugiau kaip prieš 100 metų (Zootechniko žinynas, 2007).
Poniai
Poniams priskiriami arkliai, kurių aukštis ties gogu neviršija 147 cm. Ankščiau tai buvo kalnuotų vietovių bei salų vietinės arklių veislės, naudojamos valstiečių ūkiuose ir šachtose krovinių pervežimui. Dabar mažųjų arklių veislės populiarios visame pasaulyje. Jų panaudojimas smarkiai plečiasi. Poniai laikomi zoologijos soduose, parkuose, kaimo turizmo sodybose, cirke. Jais galima jodinėti, pasivažinėti, praleisti laisvalaikį, surengti įvairias pramogas, varžybas. Poni klasės žirgai populiarūs vaikų ir jaunimo laisvalaikio klubuose, jojimo mokyklose, reabilitacijos centruose. Ponių biologinės savybės tokios pat, kaip ir kitų veislių arklių, bet jie skiriasi kūno sandara. Ponių kojos trumpesnės, ūgis nedidelis, tačiau santykinai didelė jėga ir ištvermė. Jie atsparūs, atkaklūs, kantrūs, tvirti, nereiklūs. Dažniausiai poniai būna kerši, bėri, juodbėri, sarti. Žinomiausios ponių klasės žirgų veislės yra: Šetlendo (aukštis ties gogu – 86-107 cm), Haflingo (135-145 cm), Fiordo (132-142 cm), Islandijos (125-135 cm), Niūforesto (135-145 cm), Gotlando (125- 135), Konemaros (130-144), Eksmūro (iki 124 cm), Dartmūro (iki 125 cm) ir kt. Nesenai į Lietuvą įvežta nauja ponių veislė – klasikiniai vokiški poniai, išvesti vos prieš penkerius metus iš šoklių iš šoklių darbinių Šetlendo ponių. Šių žirgelių aukštis ties gogu ne didesnis kaip 107 cm (Zootechniko žinynas, 2007).
15
1.2 ARKLIŲ VEISLININKYSTĖ
1.2.1 Arklių veislininkystės raida Lietuvoje
Gyvulių veislininkystė – tai organizacinių, ūkinių, mokslo, selekcinių–zootechninių
priemonių visuma, padedanti gauti aukštos veislinės vertės produktyvius veislinius gyvulius. Svarbiausi gyvulių veislininkystės elementai: geriausių pagal požymius ir kilmę gyvulių atranka, produktyvumo apskaita, tinkamas gyvulių porų parinkimas, gauto prieauglio specialus išauginimas. Veislininkystė – darbui imlus ir patrauklus verslas, reikia daug kantraus darbo, tačiau jo rezultatai naudingi ir gyvulių augintojui, ir perdirbėjui, ir vartotojui. Veislininkystė yra viena iš prioritetinių Lietuvos gyvulininkystės šakų.
Vykdoma privaloma valstybinė veislininkystės priežiūra sudarė prielaidas sėkmingam gyvulių selekcijos darbui. Kasmet didėja gyvulių produktyvumo ir gyvulininkystės produkcijos kokybės rodikliai, gerėja arklių darbingumo ir sportinių arklių savybės, mažėja darbo ir pašarų sąnaudos gyvuliams išauginti.
1998 m. lapkričio 24 d. priėmus Lietuvos Respublikos gyvulių veislininkystės įstatymo naująją redakciją buvo įkurta Valstybinė gyvulių veislininkystės priežiūros tarnyba, reglamentuotas gyvulių veislių genofondo saugojimas, produktyvumo ir veislinių savybių gerinimas, gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos veikla, privaloma valstybinė gyvulių veislininkystės priežiūra, o jo 20 straipsnyje numatyta, kad veislinė gyvulininkystė yra prioritetinė žemės ūkio šaka.
Vykdant Lietuvos Respublikos gyvulių veislininkystės įstatymo reikalavimus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. spalio 5 d. nutarimu Nr. 1113 nuo 2000 m. sausio 1 d. įsteigta Valstybinė gyvulių veislininkystės priežiūros tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, kuri yra Lietuvos Respublikos vykdomosios valdžios institucija ir pagal savo kompetenciją įgyvendina valstybės politiką gyvulių veislininkystės srityje.
Privalomą valstybinę gyvulių veislininkystės priežiūrą atlieka Tarnybos administracija ir 20 nesavarankiškų struktūrinių padalinių regionuose. Pagrindinės funkcijos - Lietuvos Respublikos gyvulių veislininkystės įstatymo ir kitų su veislininkyste susijusių teisės norminių aktų vykdymas, veislininkystės programų vykdymo kontrolė, veislininkystės duomenų kaupimo bei saugojimo, veislinių gyvulių registravimo kilmės knygose, veislininkystės apyskaitų, katalogų ir kitų leidinių susijusių su gyvulių veislininkyste kontrolė, veislinių reproduktorių įvertinimo organizavimas. (VALSTYBINĖ GYVULIŲ VEISLININKYSTĖS PRIEŽIŪROS TARNYBA
16 PRIE ŽEMĖS ŪKIO MINISTERIJOS 2012 M. TARNYBOS DARBO VEIKLOS ATASKAITA 2013 m. sausio 24 d. Nr. 3R-1 Vilnius)
Lietuvos arklininkystės istoriją galima suskirstyti į tris etapus: Lietuvos nepriklausomybės laikotarpis, okupacijos metai ir arklininkystė Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Ypač sėkmingai arklininkystė plėtota nepriklausomybės metais. Arklius augino ir veisles tobulino privatūs savininkai ir pavieniai žirgynai. Gruzdžių valstybinis žirgynas augino ir veisė žemaitukus, Kėdainių valstybinis žirgynas – grynakraujus jojamuosius žirgus. Daugiausia arklių (617 tūkstančių) buvo 1927 metais, jie sudarė 98 proc. energetinio pajėgumo. Nepriklausomybės laikotarpiu veikė arklių gerinimo draugijos. Žemaitukų auginimo draugija įkurta 1879 metais. 1928 metais susibūrė Lietuvos vietinių arklių gerinimo draugija. Jojamųjų arklių auginimu rūpinosi Lengvųjų arklių auginimo draugija, įsteigta 1926 metais. O nuo 1937 metų visos draugijos sujungtos į vieną Lietuvos arklių auginimo ir gerinimo draugiją.
Visų draugijų ir valstybinių žirgynų tikslas buvo sukurti stambesnį, pajėgesnį arklį, tinkamą mechanizuotam žemės ūkiui, eksportui, kavalerijai ir žirgų sportui. Iki Pirmojo pasaulinio karo Lietuva kasmet eksportuodavo per 30 tūkstančių arklių.
XX amžiaus pradžioje į mūsų šalį buvo įvežta šešiolikos veislių žirgų, kad būtų pagerintos vietinio arklio savybės. Tai buvo anglonormanų, chakne, grynakraujų ir mišriakraujų jojamųjų, ristūnų, arabų, arabų, Oldenburgo, Hanoverio, Trakėnų, Danijos ir Suomijos veislių arkliai. Tačiau veislių parinkimas ir veislinių arklių įvežimas buvo neplaningas, todėl didesnės įtakos mūsų šalies arklininkystei neturėjo.
Per Antrąjį pasaulinį karą traukdamiesi vokiečiai išsivarė geriausius darbo arklius, sportinius ir veislinius žirgus. Arklių skaičius sumažėjo 223 tūkstančiais, arba 39,7 proc. Neliko Kėdainių jojamųjų arklių valstybinio žirgyno ir Gruzdžių valstybinio žemaičių žirgyno.
Atkuriant karo nuniokotą Lietuvos žemės ūkį pirmiausia reikėjo atkurti arklininkystę. 1945 metais užregistruoti 10338 veisliniai arkliai, iš jų 708 trakėnai, 148 vietiniai ristūnai, 50 rusų ristūnų, 77 Hanoverio arkliai, 19 anglų grynakraujų ir 4 Vengrijos noniusai.
1946 metais eržilai pagal tipus suskirstyti taip: sunkieji – 50 proc., vietiniai – 39 proc. ir jojamieji – 11 proc. Dėl nuoseklaus darbo atkurtas prieškarinis arklininkystės lygis, išvesta Lietuvos sunkiųjų arklių veislė, atkurta žemaitukų veislė, išvestas stambiųjų žemaitukų arklių tipas. Taigi veislininkystės darbas nuolat gerėjo. 1948 metais įvesti arklių pasai, sutvarkyta darbinių ir veislinių arklių apskaita, jiems priskirti darbai, kumelingos kumelės atleistos nuo sunkių darbų. Išeistas Valstybinės arklių kilmės knygos I tomas.
1951 – 1956 metais įkurti Kėdainių, Utenos ir Tauragės arklių veislynai, tačiau jų buvo per mažai. Todėl nuo 1958 metų kiekviename administraciniame rajone įkurtos
17 veislininkystės ir sėklinimo stotys. Tai sudarė palankias sąlygas plėtoti veislininkystę, tačiau stotyse daugiau dėmesio buvo skiriama galvijams veisti. Šalyje sparčiai pradėjo mažėti arklių – jų vietą užėmė savaeigė žemės dirbimo technika.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę pasikeitė ir žirgų augintojų bei žirgų sporto specialistų tikslai. Atsiradus galimybei bendrauti su Vakarų Europos šalimis, išsiplėtė žirgų rinka, daug gerai paruoštų žirgų buvo parduoti. Arklių paklausa ir už juos mokami pinigai Lietuvos žirgų augintojams tarsi suteikė antrąjį kvėpavimą. Buvo įsteigta daug didesnių ir mažesnių privačių žirgynų, kurie sudarė rimtą konkurenciją buvusiems valstybiniams žirgynams auginant ir ruošiant varžyboms žirgus (Svetlauskas, 2008).
1981 m. Lietuvoje buvo 5 valstybiniai žirgynai:
„Nemuno“ (Šilutės raj., įkurtas 1945 m.), Vilniaus (Riešėje, įkurtas 1949 m.),
Sūduvos (Marijampolės raj., įkurtas 1950 m.), Žagarės (įkurtas 1952 m.),
Dusetų (įkurtas 1967 m.). (Šleiva, 1975).
Permainos Lietuvos arklių veislininkystėje ypač paspartėjo Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą. Teisė plėtoti arklių veislininkystę, tvarkyti veislinių arklių apskaitą, rengti ir vykdyti selekcines programas, žirgų varžybas-išbandymus bei vertinimus, vesti kilmės knygas, saugoti nacionalinių veislių genofondą suteikta pripažintoms arklių veislininkystės institucijoms, kuriomis Žemės ūkio ministro įsakymais tapo: Lietuvos arklių augintojų asociacija, Žemaitukų arklių augintojų asociacija, Lietuvos trakėnų žirgų augintojų asociacija, Lietuvos sunkiųjų arklių veislės augintojų asociacija, Lietuvos arabų arklių augintojų asociacija, Baltijos hanoverių žirgų augintojų asociacija, Nacionalinė ristūnų sporto asociacija, Nacionalinis žirgų lenktynių klubas. Asociacijų veiklą kontroliuoja Valstybinė gyvulių veislininkystės priežiūros tarnyba prie LR Žemės ūkio ministerijos.
1.2.2 Arklių veislių gerintojų asociacijos
Nuo 2001 metų arklių veislininkystę pradėjo koordinuoti savivaldos organizacijos – aštuonios asociacijos.
18
1. Lietuvos trakėnų žirgų augintojų asociacija
2000 m. buvo pasirašyta Lietuvos trakėnų žirgų augintojų bendradarbiavimo sutartis su Vokietijos trakėnų sąjunga. Lietuvos trakėnų augintojai įgavo tarptautinį pripažinimą. Draugija, UAB „Nemuno žirgynas“ ir keli privatūs trakėnų žirgų augintojai įkūrė Lietuvos trakėnų žirgų augintojų asociaciją.
2001 m. žemės ūkio ministro įsakymu Lietuvos trakėnų žirgų augintojų asociacija pripažinta savarankiška arklių veislininkystės institucija, kuriai suteikta teisė vykdyti trakėnų veislininkystės programą, tvarkyti žirgų kilmės knygą. Šiuo metu asociacijoje registruoti 42 eržilai, beveik 350 kumelių. Iš viso asociacijos nariai turi daugiau kaip 700 trakėnų veislės žirgų. Lietuvos trakėnų augintojai didžiuojasi savo augintiniais, iškeliavusiais į užsienį ir ten puikiai startuojančiais įvairiose varžybose (http://www.trakenuaugintojai.lt).
2. Žemaitukų arklių augintojų asociacija
Žemaitukų arklių augintojų asociacija yra savanoriška, savarankiška, ne pelno
organizacija, apjungianti fizinius ir juridinius asmenis, auginančius Žemaitukų veislės arklius, bei šios srities specialistus. Asociacija įkurta 1997 metais balandžio 17 dieną Lietuvos gyvulininkystės institute. Ji užsiima Žemaitukų veislės arklių išsaugojimu, veisimu, populiarinimu. 2004 04 05 Žemės ūkio ministro įsakymu Nr.100 asociacija yra pripažinta veislininkystės institucija, t.y. veda Žemaitukų arklių registrą ir kilmės knygą, tvarko veislinių arklių apskaitą, išduoda kilmės sertifikatus, rekomendacijas, rengia veislės išsaugojimo, selekcines programas, vykdo arklių vertinimus, darbinių savybių išbandymus-varžybas, populiarina veislę įvairiuose leidiniuose ir organizacinėmis priemonėmis koordinuoja veislinių Žemaitukų augintojų darbą, teikia pasiūlymus valstybinėms institucijoms dėl Žemaitukų arklių genofondo saugojimo, informuoja visuomenę apie Žemaitukų išsaugojimo reikšmę.
Žemaitukų arklių augintojų asociacija dirba tam, kad Žemaitukas vėl taptų lietuvio ir jo šeimos draugu bei visos tautos pasididžiavimu (http://www.zemaitukas.lt).
3. Lietuvos sunkiųjų arklių veislės augintojų asociacija
Ši asociacija yra savarankiška, ne pelno organizacija, vienijanti Lietuvos Respublikos sunkiųjų arklių veislės augintojus, mokslininkus ir kitus asmenis, bendriems narių poreikiams ir tikslams tenkinti bei įgyvendinti. Asociacija oficialiai pripažinta 2003 metais. Lietuvos sunkiųjų
19 arklių veislės augintojų asociacija (LSAVAA) vienija Lietuvos sunkiųjų veislės arklių ir Stambiųjų žemaitukų arklių augintojus (http://www.horses.lt/lsavaa).
4. Lietuvos arklių augintojų asociacija
Lietuvos arklių augintojų asociacija (LAAA) įkurta 1993 metais. LAAA yra fizinių ir juridinių asmenų, auginančių įvairių veislių žirgus savanoriškas susivienijimas. LAAA yra ne pelno siekiantis juridinis asmuo. Lietuvos ŽŪM ministro įsakymu LAAA suteiktas veislininkystės institucijos statusas. Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos (VGVPT) prie ŽŪM pavedimu LAAA kuruoja kuriamos Lietuvos jojamųjų žirgų (LJŽ) veislės populiacijos, Lietuvoje veisiamų poni ir kitų arklinių šeimos gyvūnų, nepatekusių į kitas veisles kuruojančių asociacijų globą, veislininkystę.
Šiuo metu LAAA turi 108 narius, kurie laiko apie 3000 veislinių žirgų. LJŽ veislės kūrime dalyvauja daugiau kaip 60 Lietuvos žirgų augintojų. Sukurta veislės kūrimo ir veisimo programa. Paruoštos Lietuvos jojamųjų žirgų vertinimo taisyklės LJŽ veislės populiacijos branduolį sudaro apie 600 veisimui atrinktų veislinių kumelių ir licenzijuoti kergimui 68 eržilai. Beto LAAA narių susirinkime, įvykusiame 2002 03 28 dieną, nutarta pripažinti tinkamais LJŽ veislės kūrimui kitose arklių augintojų asociacijose ir užsienio šalyse licenzijuotus jojamųjų žirgų veislių eržilus, atitinkančius klasikinį jojamųjų žirgų tipą. Tuo būdu garantuotas didelis genofondas, leidžiantis išvengti giminingo veisimo.
LAAA teikia savo nariams ir neasocijuotiems žirgų augintojams, bei žirgų laikytojams veislininkystės, bei žirgų identifikavimo paslaugas (http://www.horses-laaa.lt).
5. Baltijos hanoverių veislės žirgų augintojų asociacija
Baltijos hanoverių veislės žirgų augintojų asociacija (BHVŽAA) įkurta 2000 metais pono Detlefo Christiano Saulio iniciatyva. Šiuo metu aktyviai besiplečianti asociacija vienija per 40 narių. Pilnateisiu asociacijos nariu gali tapti Lietuvos bei kitų valstybių juridiniai bei fiziniai asmenys, kurie pripažįsta asociacijos įstatus ir jų laikosi. Pagrindiniai asociacijos tikslai ir siekiai: rengti sportinės žirgininkystės programas, organizuoti sporto žirgų augintojų ir sportininkų kvalifikacijos kėlimą, plėsti tarptautinius ryšius ir siekti narystės bei pilnateisio dalyvavimo analogiškų užsienio organizacijų veikloje, tvarkyti Baltijos Hanoverių veislės žirgų kilmės knygą pagal Pasaulinės sportinių žirgų augintojų federacijos taisykles (http://www.horseaudruvis.lt/bhvzaa_lt.html).
20
6. Lietuvos ristūnų sporto asociacija
Lietuvos Ristūnų sporto asociacija (LRSA) įsteigta 2005 metais. Vienas iš svarbiausių Asociacijos užsibrėžtų tikslų yra plėsti ristūnų žirgų veisimą ir auginimą, organizuoti ristūnų varžybas, mokymo ir tobulinimo kursus, seminarus ristūnų sporto entuziastams.
Asociacijos tikslai ir sritys: 1. Asociacija puoselėja, vysto, skatina ir tobulina ristūnų lenktynių sporto šaką. 2. Asociacija organizuoja ristūnų lenktynes ir kitas varžybas, mokymo ir tobulinimo kursus, seminarus ir kitus su ristūnų sportu susijusius renginius; ruošia metodinius nurodymus ir informacinius biuletenius bei kitus leidinius Asociacijos ir jos narių veiklos klausimais. 3. Gavusi atitinkamus leidimus (jei jie yra reikalingi), Asociacija koordinuoja ir sankcionuoja oficialių ristūnų sporto varžybų organizavimą Lietuvoje. 4. Padeda asmenims ar jų susivienijimams, įmonėms bei organizacijoms, suinteresuotiems asmenims įsigyti, veisti ir treniruoti ristūnus. 5. Teikia pagalbą veislinių ristūnų selekciniame veisimo darbe. 6. Gavusi atitinkamus leidimus (jei jie yra reikalingi), Asociacija tvarko sportui ir veislei skirtų ristūnų kilmės registrą. 7. Organizuoja ir skatina su žirgų sportu susijusių paslaugų plėtrą. Organizuoja renginius ir akcijas skirtus ristūnų sportui ugdyti ir populiarinti. 8. Teikia informaciją, konsultacijas ir paslaugas visais ristūnų sporto klausimais. 9. Rengia paskaitas, seminarus, diskusijas, kursus bei praktinius užsiėmimus ristūnų sporto ir su juo susijusiomis temomis. 10. Remia, plečia ir organizuoja Asociacijos tarpusavio ryšius, bendradarbiavimą, taip pat tarptautinį bendradarbiavimą (http://www.ristunai.lt, www.nrsa.lt).
7. Nacionalinis žirgų lenktynių klubas
Nacionalinis žirgų lenktynių klubas pagrindinis klubas organizuojantis ir skatinantis žirgų lenktynes Lietuvoje. Lietuvos grynakraujų jojamųjų veislės žirgų kilmės knyga yra registracijos knyga, kurią veda Nacionalinio žirgų lenktynių klubo valdybos nutarimu paskirtas registratorius, atstovaujantis visus Grynakraujų jojamųjų veislės žirgus, gimusius Lietuvoje bei visus Grynakraujų jojamųjų veislės žirgus, įvežtus į Lietuvą iš šalių, kurios turi Tarptautinio kilmės knygos komiteto pripažintą kilmės knygą. Klubas oficialiai pripažintas 2007 metais (http://www.horseracing.lt).
8. Lietuvos arabų arklių augintojų asociacija
Lietuvos arabų arklių augintojų asociacija (LAAAA) kaip savarankiška veislininkystės institucija buvo pripažinta 2008 metais. Asociacijos tikslas – koordinuoti jos narių veiklą, atstovauti
21 narių interesams ir juos ginti Lietuvoje ir kitose šalyse bei Pasaulinėje arabų arklių organizacijoje (WAHO), tenkinti kitus viešuosius interesus.
LAAAA veda veislei ir sportui skirtų arabų arklių kilmės knygą. Kilmės knyga kas 4 metai ir kas 2 metai jos papildymai rengiami pagal WAHO reikalavimus, spausdinama lietuvių ir anglų kalbomis, po to siunčiama visoms WAHO šalims – narėms, kurių yra per 60. Asociacija padeda suinteresuotiems asmenims, įmonėms bei organizacijoms įsigyti ir treniruoti arabų veislės žirgus, teikia pagalbą veislinių arabų veislės arklių selekciniame veisimo darbe. Kartu su žirginio sporto asociacija jau 10 metų organizuoja ištvermės jojimo varžybas. LAAAA skatina, organizuoja, arabų veislės arklių įvairias varžybas – bandymus, konkursus, mokymo ir tobulinimo kursus, seminarus ir kitus su arabų arklių veisimu ir sportu susijusius renginius; ruošia metodinius nurodymus ir informacinius biuletenius bei kitus leidinius.
Asociacijos pagrindinis metų renginys – Arabų arklių veislės nacionalinis šou vertinimas – konkursas, kuris vyksta rudenį UAB „Vilniaus žirgynas“ manieže.
1994 metų rugsėjo 4 – 8 dienomis Afrikoje, Maroko sostinėje Rabate, vyko Pasaulinės arabų veislės žirgų organizacijos (World Arabian Horse Organization – WAHO) konferencija. Pirmąją konferencijos dieną po pranešimo ir po raporto WAHO vykdomojo komiteto posėdyje LAAA buvo priimta į pasaulio arabų veislės žirgų augintojų gretas. Antrą dieną oficialiai iškilmingoje aplinkoje buvo paskelbta, kad Lietuva priimta į pasaulinę arabų veislės žirgų organizaciją WAHO (http://www.arabuzirgai.lt).
1.2.3 Veislinių arklių ūkiai ir jų vertinimo reikalavimai
Veislinių arklių augintojų ūkiai skirstomi į šias grupes: žirgynus – specialios paskirties bendroves, kurių veiklai būtinas specialus režimas ir nustatomos privalomos užduotys; arklių veislynus; veislines bandas (reikalavimai šiems ūkiams periodiškai peržiūrimi).
Žirgynų ir arklių veislynų vertinimui taikomi specialūs reikalavimai .
I. BENDRIEJI REIKALAVIMAI
1. Veislinių arklių augintojų ūkiai skirstomi į šias grupes:
1.1. žirgynai – kurių veiklą kontroliuoja ir užduotis nustato Žemės ūkio ministerija; 1.2. A, B ir C kategorijos arklių veislynai.
22 2. Arklių veislynai vertinami 100 balų sistema. A kategorijos veislynai vertinant turi surinkti ne mažiau kaip 80 balų, B kategorijos – ne mažiau kaip 60 balų, C kategorijos – ne mažiau kaip 50 balų. Arklių veislynai tvirtinami, jeigu:
2.1. veislinių arklių augintojų ūkis užregistruotas Žemės ūkio ir kaimo verslo registre;
2.2. visi veisliniai arkliai suženklinti arba aprašyti taip, kad galima būtų nustatyti jų tapatumą ir įtraukti į VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenų bazę;
2.3. visi veisliniai, registruoti arkliai, gimę po 2004 m. gegužės 1 d. (prieauglis nuo 6 mėn. amžiaus) privalo turėti arklio pasą;
2.4. visi arkliai yra įvertinti, apskaitomi vadovaujantis galiojančia tvarka, turi nustatyto pavyzdžio kilmės sertifikatą įtraukti į atitinkamos asociacijos vedamą kilmės knygą ir pareiškėjo ūkyje naudojami veisimui (išskyrus prieauglį) ne mažiau kaip dvejus metus;
2.5. pareiškėjas laiko arklius veterinarines-zoohigienines normas atitinkančioje arklidėje; 2.6. yra sudarytos sąlygos arklių mocionui ir treniravimui;
2.7. užtikrintos sąlygos pašarų kaupimui ir sandėliavimui; 2.8. sudarytos sąlygos mėšlo kaupimui ir pašalinimui.
3. Kai abejojama dėl arklio kilmės, Tarnyba turi teisę pareikalauti iš laikytojo patikslinti arklio kilmę imunologiniu arba DNR testo metodu.
II. REIKALAVIMAI ŽIRGYNAMS
4. Veisliniai eržilai – reproduktoriai, kurie naudojami žirgyne veislinių kumelių kergimui arba sėklinimui, turi būti įvertinti ir licencijuoti, įtraukti į veisimo-selekcinės programos kergimo planą atitikti elito klasės reikalavimus. Žirgyne turi būti veisimui naudojami ne mažiau kaip keturių genealoginių linijų eržilai.
5. Ne mažiau kaip 90 proc. kumelių turi atitikti elito klasės reikalavimus bei priklausyti ne mažiau kaip keturioms kumelių šeimoms, likusieji 10 proc. kumelių gali atitikti ir I klasės reikalavimus.
6. Iš laikomų kumelių turi būti gaunama ne mažiau kaip 60 proc. kumeliukų per metus.
7. Ne mažiau kaip 60 proc. realizuojamo ir pakaitinio prieauglio turi atitikti elito klasės reikalavimus.
III. REIKALAVIMAI A KATEGORIJOS ARKLIŲ VEISLYNAMS
8. Veisliniai eržilai — reproduktoriai, kurie naudojami A kategorijos veislyne veislinių kumelių kergimui arba sėklinimui, turi būti įvertinti ir licencijuoti, įtraukti į veisimo-selekcinės
23 programos kergimo planą atitikti elito klasės reikalavimus. Veislyne turi būti veisimui naudojami ne mažiau kaip dviejų genealoginių linijų eržilai.
9. Lietuvos nacionalinių žirgų veislių (žemaitukų, stambiųjų žemaitukų ir Lietuvos sunkiųjų) A kategorijos veislyne turi būti laikoma ne mažiau kaip 10 tos pačios veislės tipingų, įvertintų kumelių. Ne mažiau kaip 90 proc. veislinių kumelių turi atitikti elito klasės reikalavimus, likusieji 10 proc. kumelių gali atitikti ir I klasės reikalavimus. Ne mažiau kaip 90 proc. veislinių kumelių turi atitikti elito klasės reikalavimus, likusieji 10 proc. kumelių gali atitikti ir I klasės reikalavimus.
10. Lietuvoje auginamų tradicinių veislių (trakėnų, arabų, gr. jojamųjų, ristūnų) A kategorijos veislyne turi būti laikoma ne mažiau kaip 15 įvertintų į veisimo-selekcines programas įtrauktų tos pačios arklių veislės kumelių. Ne mažiau kaip 90 proc. veislinių kumelių turi atitikti elito klasės reikalavimus, likusieji 10 proc. kumelių gali atitikti ir I klasės reikalavimus.
11. Lietuvoje kuriamų veislių (Lietuvos jojamųjų ir Baltijos hanoverių formuojamos populiacijos) A kategorijos veislyne turi būti laikoma ne mažiau kaip 15 tipingų, įvertintų veislinių kumelių ir įtrauktų į veisimo-selekcines programas. Ne mažiau kaip 90 proc. veislinių kumelių turi atitikti elito klasės reikalavimus, likusieji 10 proc. kumelių gali atitikti ir I klasės reikalavimus.
12. Veislinės kumelės turi priklausyti ne mažiau kaip dviem šeimoms.
13. Iš laikomų kumelių turi būti gaunama ne mažiau kaip 60 proc. kumeliukų per metus. 14. Ne mažiau kaip 60 proc. realizuojamo ir pakaitinio prieauglio turi atitikti elito klasės reikalavimus.
IV. REIKALAVIMAI B KATEGORIJOS ARKLIŲ VEISLYNAMS
15. Veisliniai eržilai – reproduktoriai, kurie naudojami B kategorijos veislyne veislinių kumelių kergimui arba sėklinimui, turi būti įvertinti ir licencijuoti, įtraukti į veisimo-selekcines programos kergimo planą, atitikti elito klasės reikalavimus. Veislyne turi būti veisimui naudojami ne mažiau kaip dviejų genealoginių linijų eržilai.
16. Lietuvos nacionalinių žirgų veislių (žemaitukų, stambiųjų žemaitukų ir Lietuvos sunkiųjų) B kategorijos veislyne turi būti laikoma ne mažiau kaip 5 tos pačios veislės tipingos, įvertintos kumelės. Ne mažiau kaip 80 proc. veislinių kumelių turi atitikti elito klasės reikalavimus, likusieji 20 proc. kumelių gali atitikti ir I klasės reikalavimus.
17. Lietuvoje auginamų tradicinių veislių (trakėnų, arabų, gr. jojamųjų, ristūnų) B kategorijos veislyne turi būti laikoma ne mažiau kaip 10 įvertintų į veisimo-selekcines programas įtrauktų tos pačios arklių veislės kumelių. Ne mažiau kaip 80 proc. veislinių kumelių turi atitikti elito klasės reikalavimus, likusieji 20 proc. kumelių gali atitikti ir I klasės reikalavimus.
24 18. Lietuvoje kuriamų veislių (Lietuvos jojamųjų ir Baltijos hanoverių formuojamos populiacijos) B kategorijos veislyne turi būti laikoma ne mažiau kaip 10 tipingų, įvertintų veislinių kumelių ir įtrauktų į veisimo-selekcines programas. Ne mažiau kaip 80 proc. veislinių kumelių turi atitikti elito klasės reikalavimus, likusieji 20 proc. kumelių gali atitikti ir I klasės reikalavimus.
19. Per metus iš B kategorijos veislynuose laikomų veislinių kumelių turi būti gaunama ne mažiau kaip 60 proc. kumeliukų.
20. Ne mažiau kaip 60 proc. realizuojamo ir pakaitinio prieauglio turi atitikti elito klasės reikalavimus.
V. REIKALAVIMAI C KATEGORIJOS ARKLIŲ VEISLYNAMS
21. Veisliniai eržilai – reproduktoriai, kurie naudojami C kategorijos veislyne veislinių kumelių kergimui arba sėklinimui, turi būti įvertinti ir licencijuoti, įtraukti į veisimo-selekcines programos kergimo planą, atitikti elito klasės reikalavimus.
22. Lietuvos nacionalinių žirgų veislių (žemaitukų, stambiųjų žemaitukų ir Lietuvos sunkiųjų) C kategorijos veislynuose turi būti laikoma ne mažiau kaip 2 tos pačios veislės tipingos elito klase įvertintos kumelės.
23. Lietuvoje auginamų tradicinių veislių (trakėnų, arabų, gr. jojamųjų, ristūnų) C kategorijos veislynuose turi būti laikoma ne mažiau kaip 3 įvertintos į veisimo-selekcines programas įtrauktos tos pačios arklių veislės kumelės ir turi atitikti elito klasės reikalavimus.
24. Lietuvoje kuriamų veislių (Lietuvos jojamųjų ir Baltijos hanoverių formuojamos populiacijos) C kategorijos veislyne turi būti laikoma ne mažiau kaip 3 tipingos, įvertintos, įtrauktos į veisimo-selekcines programas veislinės kumelės ir turi atitikti elito klasės reikalavimus.
25. Per metus iš C kategorijos veislynuose laikomų veislinių kumelių turi būti gaunama ne mažiau kaip 50 proc. kumeliukų.
26. Ne mažiau kaip 50 proc. realizuojamo ir pakaitinio prieauglio turi atitikti elito klasės reikalavimus. (PATVIRTINTA Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos viršininko 2008 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 1A-9)
25
3. DARBO METODIKA
Tiriamasis darbas buvo atliktas 20012 – 2013 metais
VĮ „Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo plėtros centras“,
Lietuvos respublikos žemės ūkio ministerijoje,
Lietuvos Respublikos valstybinėje gyvulių veislininkystės priežiūros tarnyboje prie žemės ūkio ministerijos,
UAB „Lietuvos žirgynas“,
VšĮ „Ekoagros“,
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvūnų veisimo katedros Gyvūnų veislinės vertės tyrimų ir selekcijos laboratorijoje.
Darbe buvo taikyti metodai:
literatūrinis,
analitinis,
statistinis,
Tyrimų duomenys statistikai įvertinti įvertinti naudojant „R“ statistinį paketą ir skaičiuoklę EXCEL.
Arklių skaičiaus kitimą įvertinome tiesinės regresinės analizės metodu. Paskaičiavome regresijos lygtį ir determinacijos koeficientą R2, kuris, mūsų taikyto vieno kintamojo tiesinės
regresijos atveju sutampa su Pirsono koreliacijos koeficiento kvadratu. Visuose atliktuose regresinės analizės tyrimuose R2
didesnis už 0,25, todėl regresiniai modeliai tinkami ir stebėjimai sukoncentruoti apie mažiausių kvadratų metodu gautą regresijos tiesę.
26
4. TYRIMO REZULTATAI IR APTARIMAS
4.1. ARKLIŲ SKAIČIAUS KITIMO TYRIMAI
Šiandien Lietuva arklių skaičiumi neatsilieka nuo Europos Sąjungos šalių vidurkio (1000 piliečių - 16,2 arkliai). Lyginant arklių situaciją Lietuvoje ir Europos Sąjungoje, Lietuvoje nėra efektyvios sistemos, kuri visapusiškai įvertintų arklininkystės ir arklių pardavimo sistemą.
Lietuvos Respublikos valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos prie žemės ūkio ministerijos duomenimis 2012 metais Lietuvoje buvo 36,4 tūkst., o tuo tarpu 2011 dar buvo priskaičiuota 49 tūkst. arklių.
Prognozuojama, kad bendras arklių skaičius ir toliau mažės 1,97 tūkstančių arklių per metus (R2 = 0,88).
Žemės ūkio technikos skaičiaus augimas išstumia tradicinius lietuvių pagalbininkus – arklius, kurių skaičius Lietuvoje mažėja kiekvienais metais. Arklių skaičius mažėja ir todėl, kad jie parduodami ir skerdžiami mėsai, taip pat eksportuojami į Italiją ir Lenkiją.
Žemės ūkio informacijos centro duomenimis, 2011 metais iš Lietuvos į ES buvo išgabenti 1159 arkliai, 2010 metais – 1083.
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) duomenimis, į trečiąsias šalis 2011 metais buvo išvežta 215, o 2010 metais – 118 arklių. VMVT duomenimis, arkliai skersti daugiausia išvežami į Italiją ir Lenkiją. 2011 metais oficialiai į Italiją buvo išgabenti 688 arkliai, 2010 metais – 980. Į Lenkiją 2011 metais buvo išvežti 525 arkliai, o tuo tarpu 2010 metais – 194 arkliai. Po vieną kitą arklį pasiekia Prancūziją ir Belgiją, šiek tiek daugiau – Norvegiją.
Arkliena į trečiąsias šalis neeksportuojama. Į Rusiją vežami tik sportiniai arkliai. 2011 metais į ją buvo išgabenti 137 arkliai, 2010 metais – 56 arkliai.
Lietuvoje mažėja darbinių arklių, tačiau didėja sportinių arklių skaičius. Veislinių arklių skaičius turi tendenciją didėti po 255 kasmet (R2
= 0,92).
27 74,9 68,4 64,5 60,7 63,6 63,6 62,6 60,9 55,9 54,4 49 49 2,3 2,5 2,7 2,8 3 3,1 4,2 4,3 4,4 4,1 4,9 4,9 PROGNOZĖ y = -1,9696x + 73,427 R2 = 0,8773 PROGNOZĖ y = 0,2552x + 1,9409 R2 = 0,9242 0 10 20 30 40 50 60 70 80 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 Metai A rk lių sk ai či us , t ūk st ., Ūkiniai arkliai Veisliniai arkliai Linear (Ūkiniai arkliai ) Linear (Veisliniai arkliai)
1 pav. Arklių skaičiaus kitimo analizė
4.2. ARKLIŲ VEISLININKYSTĖS INFORMACINĖ SISTEMOS TYRIMAI
Viena iš VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro funkcijų yra Arklių
veislininkystės informacinės sistemos (toliau – ARVIS) kūrimas, diegimas bei tobulinimas. 1995
m. pradėta rengti ARVIS programinė įranga, parengta techninė užduotis, sukurta ARVIS kilmės duomenų bazė, kuri naudojama arklių kilmės knygoms pildyti. Iki ARVIS sukūrimo informacija apie visų veislinių arklių kilmę, įskaitant keturias kartas, reprodukcijos, suaugusių arklių judėjimo žinios ir kiti duomenys buvo kaupiami popierinėse formose Žemės ūkio ministerijoje, Lietuvos arklių augintojų asociacijoje, žirgynuose. Sukūrus ARVIS, šie duomenys buvo suvesti į duomenų bazę, saugomi ir naudojami Arklių kilmės knygoms spausdinti. Lietuvos veislinių arklių informacinės sistemos duomenų bazėje kaupiami duomenys apie Lietuvoje veisiamų veislinių arklių kilmę, sėklinimus / kergimus, būklės pasikeitimus bei įvertinimus (www.vic.lt).
2013 m. sausio 1 d. VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro ARVIS duomenų bazėje buvo sukaupti 62 000 arklių įrašai, iš kurių 25 150 veislinių arklių ir 36 850 arklių be veislės duomenys. Ūkinių gyvūnų registro informacinės sistemos bei šių duomenų pagrindu nuo 2007 m. sausio 1 d. yra vykdomas duomenų bazėje registruotų arklių tapatybės nustatymo dokumento – arklio paso blanko spausdinimas ir išdavimas. Iki 2013 m. sausio 1 d. išduoti 22 200 arklių pasų ir 7 160 veislinio arklio kilmės sertifikatų. 2013 m. sausio 1 d. AVIS duomenų bazėje didžiausią visų
28 veislinių arklių dalį sudaro Lietuvos sunkieji 38 proc. Šiek tiek daugiau nei po dešimtadalį visų įregistruotų arklių sudarė trakėnų 12 proc. ir žemaitukų 11 proc. veislės arkliai.
1 lentelė. Arklių įvedimas į ūkinių gyvūnų registrą pagal veisles
Eil. Nr. Kodas Veislė 2009 m. 2010 m. 2011 m. 2012 m. 2013 m. 2009 ir 2012 m. skirtumas 1 0 Vietiniai arkliai 378 8879 4220 4019 725 3641 2 10 Airijos jojamieji 0 1 0 0 0 0 3 11 Lietuvos sunkieji 566 1989 262 258 21 -308 4 12 Švedijos Ardėnai 0 2 0 0 0 0 5 16 Latvijos važiuojamieji 4 20 1 9 4 5 6 17 Lietuvos jojamieji 245 746 170 136 33 -109 7 18 Stambieji žemaitukai 107 498 53 73 2 -34 8 19 Latvijos jojamieji 0 35 4 11 4 11 9 20 Fryzai 0 8 0 4 2 4 10 21 Žemaitukai 200 293 66 72 1 -128 11 23 Estijos kleperiai 0 1 0 0 0 0 12 24 Lenkijos arkliai 0 10 12 4 5 4 13 25 KWPN 1 2 3 5 1 4 14 27 Wielkopolska 0 3 0 1 0 1 15 28 Shire 0 0 0 2 0 2 16 29 Kaspijos arkliai 0 0 0 2 0 2 17 31 Rusų ristūnai 66 477 12 13 1 -53 18 32 Orlovo ristūnai 0 17 5 3 0 3 19 33 Amerikos ristūnai 45 217 28 35 0 -10 20 41 Grynakraujai jojamieji 54 60 18 16 0 -38 21 49 Baltijos hanoveriai 62 285 42 37 10 -25
22 50 Kiti jojamieji arkliai 0 6 3 5 0 5
23 51 Hanoveriai 60 614 10 5 2 -55 24 52 Trakėnai 621 1276 101 105 48 -516 25 53 Budionai 22 65 0 0 1 -22 26 55 Danijos šiltakraujai 0 12 2 3 1 3 27 56 Ukrainos jojamieji 1 15 0 1 0 0 28 57 Prancūzų ristūnai 0 74 6 61 9 61 29 58 Holšteinai 11 113 7 3 9 -8 30 59 Belgijos šiltakraujai 0 1 0 0 1 0 31 60 Norvegijos šaltakraujai 0 4 0 0 0 0 32 61 Arabai 34 172 16 17 0 -17
29 33 63 Vokietijos jojamieji 0 2 0 1 0 1 34 64 Baden-Württemberg 0 1 0 0 0 0 35 65 Suomijos šiltakraujai 0 0 1 0 0 0
36 66 Pura Raza Española 0 1 0 2 0 2
37 71 Vokietijos klasikiniai poniai 0 0 0 3 4 3 38 72 Falabella 0 0 0 1 0 1 39 73 Estijos jojamieji 0 0 0 1 0 1 40 74 Velso poniai 1 0 41 75 Knabstrupper 0 4 0 0 0 0 42 77 Lusitana 1 0 43 76 Amerikos miniatiūriniai 2 0 44 80 Prancūzijos jojamieji 0 0 0 4 0 4 45 81 Rusų jojamieji 0 1 0 1 0 1 46 82 Pinto (vokiečių šiltakraujis) 2 0 47 83 Mažasis vokiečių jojamasis 0 1 1 0 0 0 48 84 Pinto (mažasis vokiečių jojamasis) 0 0 1 0 0 0 49 85 Belgijos jojamieji 0 0 1 3 0 3 50 86 Vietiniai poniai 0 76 61 115 21 115 50 87 Lipizzan 0 1 0 1 0 1 52 88 Brandenburgo 0 1 0 0 0 0 53 89 Zangersheide 0 1 0 0 0 0 54 90 Westphalian 0 4 1 1 2 1 55 91 Šetlendo poniai 7 71 1 35 0 28 56 94 Kabardinai 0 0 1 0 0 0 57 95 Oldenburgo 2 27 2 5 1 3 58 96 Württemberger 1 3 0 1 0 0 59 97 Hesseno 0 2 0 2 0 2
60 98 New Forest Ponny 0 32 1 2 0 2
61 99 Pinto Lewitzer 0 1 0 0 0 0
62 100 Čekų šiltakraujai 0 0 0 1 0 1
Iš viso 2487 16124 5112 5079 914 2592
Kaip matome iš 1 lentelės, daugiausia duomenų į ūkinių gyvūnų registrą suvesta 2010 metais, todėl, kad buvo plečiamos galimybės gyvūnų laikytojams patiems elektroniniu būdu įvesti gyvulio duomenis i centrinę duomenų bazę bei užsisakyti arklių pasus. Iš 2010 metais suvestų į registrą arklių daugiausia buvo Lietuvos vietinių – 8879, taip pat 1989 Lietuvos sunkieji, 1276
30 trakėnai bei 746 Lietuvos jojamieji. Lyginant 2009 ir 2012 metus, daugiausiai padidėjo vietinių arklių skaičius – 90,6 proc. Tačiau dauguma kitų veislių arklių skaičius turėjo tendenciją mažėti. Stambiųjų žemaitukų skaičius sumažėjo 46,6 proc., Lietuvos jojamųjų – 80,1 proc., Lietuvos sunkiųjų – 119,4 proc, žemaitukų – 177,8 proc., o trakėnų net 491,4 proc.
Per 2013 m. pirmą ketvirtį kaip ir kiekvienais metais, daugiausia užregistruota vietinių arklių – 725, antroje vietoje pagal skaitlingumą – trakėnai, jų užregistruota 48, Lietuvos jojamųjų – 33, o Lietuvos sunkiųjų tik 21. Labai įdomu, kad šiemet į registrą jau įvestas ir 21 vietinis ponis.
Analizuojant lentelės duomenis matome, kad Lietuvos gyventojai iš svetur parsiveža po vieną kitą anksčiau mūsų šalyje mažiau įprastos veislės žirgą – KWPN, Danijos šiltakraujį, Norvegijos šaltakraujį, Vokietijos jojamąjį, Suomijos šiltakraujį Pura Raza Española,Vokietijos klasikinį ponį, Falabella, Knabstrupper, Amerikos miniatiūrinį, Lipizzan, Belgijos jojamąjį ir kt. Galima daryti išvadą, kad lietuviai pradeda domėtis arklininkyste ir vis daugiau lietuvių įsigyja po vieną ar kelis arklius savo malonumui ir laisvalaikio praleidmui.
Bendras arklių įvedimas į ūkinių gyvulių registrą padidėjo 51 proc., 2009 metais buvo užregistruoti 2487 įvarių veislių arkliai, o 2012 metais – 5079 arkliai. Matome, kad registruojamų arklių skaičius turi tendenciją didėti.
2 pav. Į ūkinių gyvulių registrą užregistruotų arklių veislių skaičius
Į ūkinių gyvulių registrą įvedamų arklių veislių skaičius kasmet kinta. Iš viso duomenų bazėje užregistruotos 62 skirtingos arklių veislės. Per analizuojamą 4 metų laikotarpį (2
31 paveikslas), daugiausiai skirtingų arklių veislių užregistruota 2010 metais – net 47 veislės. 2009 ir 2011 metais užregistruota atitinkamai po 20 ir 21 veislę. 2012 m. arklių veislių įvairovė vėl padidėjo iki 43 skirtingų veislių.
4.2.1. Arklių pasiskirstymas savivaldybėse
2 lentelė. Arklių pasiskirstymas savivaldybėse
Eil Nr. PAVADINIMAS 1/1/2010 1/1/2011 1/1/2012 1/1/2013 skirtumas Pokytis, proc., 1 Akmenės r. sav. 16 48 37 45 29 64,4 2 Alytaus m. sav. 23 19 17 18 -5 -27,8 3 Alytaus r. sav. 0 171 198 351 351 100,0 4 Anykščių r. sav. 16 243 310 421 405 96,2 5 Birštono sav. 0 41 64 68 68 100,0 6 Biržų r. sav. 63 356 283 300 237 79,0 7 Druskininkų sav. 0 80 73 79 79 100,0 8 Elektrėnų sav. 0 80 124 147 147 100,0 9 Ignalinos r. sav. 1 548 523 465 464 99,8 10 Jonavos r. sav. 0 35 43 69 69 100,0 11 Joniškio r. sav. 159 760 486 320 161 50,3 12 Jurbarko r. sav. 90 274 277 300 210 70,0 13 Kaišiadorių r. sav. 23 83 121 180 157 87,2 14 Kalvarijos sav. 55 114 125 155 100 64,5 15 Kauno m. sav. 0 126 128 119 119 100,0 16 Kauno r. sav. 59 197 233 282 223 79,1
17 Kazlų Rūdos sav. 6 70 109 80 74 92,5
18 Kėdainių r. sav. 124 370 391 435 311 71,5 19 Kelmės r. sav. 8 512 514 474 466 98,3 20 Klaipėdos m. sav. 4 15 35 33 29 87,9 21 Klaipėdos r. sav. 34 327 363 391 357 91,3 22 Kretingos r. sav. 2 22 40 83 81 97,6 23 Kupiškio r. sav. 6 32 70 117 111 94,9 24 Lazdijų r. sav. 116 332 415 479 363 75,8 25 Marijampolės sav. 152 369 375 359 207 57,7 26 Mažeikių r. sav. 7 61 87 143 136 95,1 27 Molėtų r. sav. 2 158 230 316 314 99,4 28 Pagėgių sav. 384 619 509 532 148 27,8 29 Pakruojo r. sav. 33 46 54 60 27 45,0 30 Palangos m. sav. 0 61 67 46 46 100,0 31 Panevėžio m. sav. 0 35 35 38 38 100,0 32 Panevėžio r. sav. 33 214 200 243 210 86,4 33 Pasvalio r. sav. 17 56 69 77 60 77,9 34 Plungės r. sav. 44 231 240 249 205 82,3 35 Prienų r. sav. 13 178 200 365 352 96,4 36 Radviliškio r. sav. 137 221 175 218 81 37,2 37 Raseinių r. sav. 37 116 167 147 110 74,8 38 Rietavo sav. 1 30 39 50 49 98,0
