LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS
GYVULININKYSTĖS KATEDRA
Magistrantė: Živilė Šalčiuvienė
PAŠARINIŲ MIELIŲ, IŠAUGINTŲ ANT SPIRITO GAMYBOS
ATLIEKŲ, ĮTAKA VIŠČIUKŲ BROILERIŲ
PRODUKTYVUMUI BEI VIRŠKINIMO PROCESAMS
Magistrantūros studijų baigiamasis darbas
Darbo vadovas: prof. habil. dr. Romas Gružauskas
Magistro darbas atliktas 2004 – 2006 metais Lietuvos vetarinarijos akademijos Gyvulininkystės katedroje, Paukščių lesalų ir paukštininkystės produktų labaratorijoje.
Magistro darbą paruošė: Živilė Šalčiuvienė...(parašas)
Magistro darbo vadovas: prof. habil. dr. Romas Gružauskas...(parašas) (LVA Gyvulininkystės katedra)
Recenzentas: doc. dr. Zita Bartkevičiutė...(parašas) (Gyvulių mitybos katedra)
TURINYS
ĮVADAS...5
1. LITERARŪROS APŽVALGA...7
1.1 Mielės...7
1.1.1 Mielių charakteristika...7
1.1.2 Mielių cheminė sudėtis...9
1.1.3 Mielių pigmentai, vitaminai ir fermentai...10
1.1.4 Mielių kokybės įvertinimas...12
1.2 Mielių panaudojimas paukščių lesinime...12
1.2.1 Mielių kultūrų įterpimas į viščiukų broilerių racionus...12
1.2.2 Mielių kultūrų įterpimas į kalakutų racionus...13
2. DARBO METODIKA...14
2.1 Mielių maistinės vertės nustatymas...14
2. 2 Lesinimo bandymas...14
2.3 Pašarinių mielių tyrimas...17
2.4 Medžiagų apykaitos bandymas...20
2.5 Pašarinių mielių ir kombinuotųjų lesalų cheminės sudėties tyrimai...22
2.6 Viščiukų broilerių mėsos kokybės tyrimai...22
2.6.1 Juslinės kokybės įvertinimas...22
2.6.2 Mėginių paruošimas ir pateikimas vertinimui...23
2.7 Statistinis duomenų įvertinimas...24
3. BANDYMŲ REZULTATAI...25
3.1 Pašarinių mielių maistinės vertės analizė...25
3.2 Lesinimo bandymo su viščiukais broileriais analizė...27
3.3 Medžiagų apykaitos bandymo analizė...28
3.5 Mėsos kokybės tyrimai...31
3.6 Mėsos juslinės analizės rezultatai ...33
3.6.1 Viščiukų krūtinėlių tyrimai ...34
3.6.2 Viščiukų šlaunelių tyrimai...35
3.6.3 Juslinės analizės rezultatų apibendrinimas...36
4. Rezultatų apibendrinimas...36 IŠVADOS...40 PADĖKA...41 SANTRAUKA...42 LITERARŪROS SĄRAŠAS...44 PRIEDAI...47
ĮVADAS
Jau daugiau nei šimtmetį mielės naudojamos gyvūnų šėrimui. Mielės yra mikroskopiniai grybai – vienaląsčiai, dažniausiai 5 – 10 mikronų dydžio organizmai. Jiems suteikti lotyniški pavadinimai nurodo jų gentį ir rūšį (pvz., Saccharomyces cereviasiae, Candida utilis, Torulopsis utilis ir t. t). Rūšys viena nuo kitos skiriasi: vieta, kurioje jos randamos; ląstelių morfologija ar forma; skirtingų substratų metabolizavimu; dauginimosi būdu. Jos gaunamos dvejopai: iš alaus daryklų ir spirito varyklų. Gaminami ir mielių produktai, skirti gyvulių pašarui. Saccharomyces cereviae, žinomos kaip kepimo mielės, dar naudojamos alaus, spirito, vyno gamyboje. Candida utilis jos ypatingos tuo, kad gali utilizuoti/panaudoti pentozės cukrų iš popieriaus gamybai naudojamos perdirbtos medienos masės. Mielės gali išlikti ir augti esant deguoniui, ir tuomet kai jo nėra. Jų dauginimasis yra anaerobinis procesas kur deguonis ir cukrus oksidacinės medžiagų apykaitos pagalba paverčiami anglies dioksidu ir veiksmingam mielių ląstelių augimui reikalinga laisvąja energija. Norint pasiekti geriausią mielių ląstelių augimą reikalingas didelis deguonies kiekis iš oro.
Pramonėje naudojamuose mielių produktuose dominuoja aktyviosios sausos mielės (95% sausos masės). Plačiai naudojamos drėgnos mielių išspaudos (30% grynos masės), ir šiek tiek mažiau geriausios mielių dalys (18-20% grynos masės). Dauguma gyvulių pašarui gaminama naudojant aktyvias sausas mieles. Visos trys gyvų mielių formos gali būti panaudojamos kaip skiepas mielių kultūros gamyboje (Stone, 1998).
Aktyviųjų sausų mielių gamyba užbaigiama naudojant sumaišytų kultūrų bioreaktorius ar raugą. Tikslas - pamaitinti mielių maistingąsias medžiagas (deguonį, azotą, angliavandenius) ir leisti joms daugintis bei formuoti naujas mielių kartas. Pasiekus gerą mielių koncentraciją augimo masė išcentrifuguojama ir suformuojamos geriausios mielių dalys. Perfiltravus per filtro presus, gaunamos mielių išspaudos, suformuojamos į drėgnus mielių lakštinius. Tuomet jie išdžiovinami tokioje temperatūroje kuri nesugadina mielių fermentacinio aktyvumo.
Aktyvios sausos mielės susidaro iš grynų, išdžiovintų mielių ląstelių, kurių gyvybingumas siekia 15-25 bilijonus gyvų ląstelių vienetų viename grame.
Maistingieji mielių produktai susideda iš mielių biomasės ar grynų negyvų ląstelių, kurios maitinamos dėl jų maistingųjų medžiagų. Jie apima bravorų džiovintas mieles, Torula džiovintas mieles ir išrūgų mieles (Stone, 1998).
Pirminės sausosios mielės reiškia, kad mielės (Saccharomyces cerevisiae ar Candida utilis), kurios sąmoningai auginamos ir veisiamos kaip maistingas mielių šaltinis, nėra kitos
pramonės šalutinis produktas. Jos dauginamos anaerobiniuose reaktoriuose ant cukraus substratų, tokių kaip melasa, panašiai kaip kepimo mielės, bet išdžiovinamos aukštoje temperatūroje tam, kad žūtų mielių ląstelės. Jos dominuoja siekiant pašaro praturtinimo.
100 g sausų mielių turi 40g angliavandenių, 2 g riebalų ir 41-52 g baltymų. Jos sužadina apetitą, skatina virškinimą, spartina augimą. Mielių baltymai pasižymi aminorūgščių subalansuotumu, gerai įsisavinami (sausų medžiagų virškinamumas siekia 90%), aukštos kokybės, gali būti naudojami esant mitybos sutrikimams dėl baltymų stokos ar intensyviai augant (Stone 1993).
Mielės – puikus proteinų ir aminorūgščių šaltinis. Turinčios daug proteinų (40-45%), o tai taip pat biologiškai vertingos bei turinčios B vitaminų kompleksą (Reed ir kt., 1991).
Mielių ląstelės sienelės ekstraktas laikomas ypatingu polisacharidu, selektyviai vartojamu gerųjų žarnyno bakterijų. Šios gerosios bakterijos slopina arba naikina blogąsias žarnyno bakterijas, tokias kaip salmoneles.
Išdžiovintos mielės – ypač vertingos lyginant su skystomis: nėra gyvų ląstelių, ilgas galiojimo laikas, o svarbiausia, kad tai – ekologiškas produktas.
Taigi, mielės dėl savo unikalios sudėties yra vertingas mitybos priedas. Su jomis organizmas gauna didesnį pilnaverčio baltymo racioną, atstatoma mineralų, vitaminų pusiausvyra (Stone 1998).
Tačiau kaip jau buvo minėta mielių maistinė vertė priklauso nuo daugelio faktorių, kaip naudojamų mielių kilmės, substrato, skirto mielių auginimui, technologinių parametrų. Mielių panaudojimas paukščių mityboje taip pat gali priklausyti nuo lesalų sudėties, įterpiamo jų kiekio į lesalus.
BANDYMŲ TIKSLAS – ištirti pašarinių mielių priedo poveikį viščiukų broilerių produktyvumui ir lesalų sąnaudoms. Nustatyti jų poveikį viščiukų broilerių virškinamumo procesams.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Mielės
Aukšliagrybių klasėje yra apie 30 000 rūšių. Jai priklauso mielės ir grybai. Aukšliagrybių klasė skirstoma į du poklasius: plikaaukšlių (Protoascomycetidae) ir tikraakšlių (Euascomycetidae). Poklasyje yra dvi eilės: mieliečių (Endomycetales) ir ragangrybiečių (Taphrinales). Mieliečių eilei priklauso dvi labai svarbios šeimos: Saccharomycetaceae ir Endomycetaceae. Saccharomycetaceae šeimos svarbiausia gentis – mieliagrybis (Saccharomyces). Paprastai šios genties grybai vadinami mielėmis. Jos yra apvalios, ovalios arba elipsės formos ląstelės. Mielės – fakultatyviniai anaerobai, nesudaro micelio, tačiau, daugindamosi pumpuravimu ir išskirdamos gleives, gali laikinai sulipti nepatvariomis grandinėlėmis arba kuokšteliais. Šios šeimos mielės specialiuose maišeliuose arba aukšliuose (askuose) gali suformuoti askosporas, kuriomis dauginasi. Jų sporos daugiausia apvalios arba ovalios, tačiau pasitaiko ir kitokios formos. Kultūrinių mielių sugebėjimas sudaryti sporas yra susilpnėjęs, o kai kurios gentys jų nesudaro. Mielių ląstelės supa stora sienelė. Kai kurių rūšių ląstelės išsiskiria gleives, kurios suklijuoja ląsteles į dribsnius, skystose terpėse nusėdančios ant dugno. Ląstelių citoplazmą dengia membrana. Citoplazmoje yra ribosomų, mitochondrijų ir branduolys, diferencijuotas dviguba membrana. Be šių organoidų citoplazmoje randama atsarginių medžiagų: glikogeno, voliutino, riebalų. Mielių ląstelės judėjimo organoidų neturi, todėl yra nejudrios. Jos turi svarbią pramoninę reikšmę, naudojamos etilo alkoholio, alaus, vyno, giros, duonos gamyboje. Kai kurių genčių (Pichia, Hansenula, Debaryomyces) mielės, patekusios į kepimo ar pašarinių mielių, spirito, alaus, vyno fermentatorius, sutrikdo gamybos procesą, mažina pagrindinės produkcijos išeigą ir blogina kokybę (Pečiulis 1983), http://vvv.gvt.lt. Prieiga per internetą 2005 vasario 10 d.
.
1.1.1 Mielių charakteristika
Mielės skirstomos: į aukštutinio rūgimo (top) ir žemutinio (lager). Aukštutinio (top) rūgimo mielės priklauso Sacchoromyces cerevisiae rūšiai. Jos išsiskiria ląstelių mažumu bei silpnu sugebėjimu flokuliuoti.
Žemutinio rūgimo mielės priklauso Saccharomyces carlsbergensis rūšiai. Jos skiriasi nuo aukštutinio rūgimo mielių daug didesniu dydžiu ir geromis flokuliacinėmis savybėmis.
Tokios mielės priklauso šalto rūgimo mielėms ir aktyviai dauginasi ( +5 - +10ºC) temperaturoje. Daugumos žemutinio rūgimo mielių ilgis yra 9-11 mikrono, o plotis 4-7 mikronai. Jaunų mielių ląstelių plona sienelė ir smulkiagrūdė citolpazma.
Apatinio rūgimo mielės trisacharidą rafinozę suskaido į fruktozę ir melibiozę, o ši, veikiama fermento melibiazės, suskyla į gliukozę ir galaktozę (Pečiulis 1983).
Alaus daryklų mielės yra šalutinis alaus pramonės produktas. Po alaus fermentacijos mielės (Saccharomyces cerevisiae) sugrąžinamos iš fermentavimo cisternų, išdžiovinamos aukštoje temperatūroje. Parduodamos sveiko maisto, bei gyvulių pašaro prekybai kaip ypatingas proteinų, vitaminų ir mineralų papildas.
Torula mielės ypatinga mielių rūšis (Candida utilis), kuri dažnai auginama popieriaus pramonėje naudotam vandeny ir vadinamos sulfitų nuoviromis. Nauduotose nuovirose gausu pentozės, o mielių augimas nuovirose mažina biologinį deguonies poreikį, lengvina jo pašalinimą ir tuo pat metu duoda tinkamą parduoti ir gerai perkamą šalutinį produktą.
Išrūgų mielės yra ant išrūgų laktozės auginamos mielės. Jos susideda iš Kluyveromyces marxianus rūšies mielių. Vienu metu pašarų prekyboje buvo daug išrūgų mielių, bet pastaruoju metu jos beveik išnyko. Išrūgų atliekomis ateityje tapus didesne problema, gali būti, kad sulauksime naujo išrūgų mielių kaip sudėtinės pašaro dalies pasirodymo (Stone 1993).
Pašarinėse švitintose mielėse yra vitamino D, kurio aktyvumas 10-12 tūkst. TV 1g ir daug B grupės vitaminų: B1 iki 77mg/kg; B2 20-60mg/kg; B3 50-100mg/kg; B5 50-500mg/kg;
B6 10-38mg/kg; B7 1740μg/kg; B9 11-87mg/kg (Juraitis, Kulpys, 2003).
Mielės ima daugintis ankčiau nei prasideda jų sukeliamas rūgimas. Tačiau dauginimasis užsibaigia per 2-3 paras, o rūgimas trunka 7-10 parų. Mielių dauginimąsi skatina ir terpėje esantis deguonis. Tačiau tokiomis sąlygomis sparčiai besidauginančios mielės naudoja maisto medžiagas ir terpėje susikaupia jų medžiagų apykaitos produktai, prailginantys brendimo laiką. Mielės sparčiausiai dauginasi iki tam tikros temperatūros. Apatinio rūgimo mielės geriausiai dauginasi (25-27ºC) temperatūroje, bet gali daugintis ir 2-3ºC temperatūroje, 60-65ºC temperatūroje mielės žūva.
Dribsnius sudaro stambialąstės apatinio rūgimo ir viršutinio rūgimo mielės. Jų nesudaro tik smulkialąstės mielės (Pečiulis 1983).
1.1.2 Mielių cheminė sudėtis
Mielių maistinė vertė pripažinta labai senai. Tai įvyko atradus B grupės vitaminus. Pirmieji iš mielių išgauti vitaminai buvo: biotinas, niacinas, tiaminas ir pantoteno rūgštis. Jau seniai mielės pripažintos kaip gausus natūralių B vitaminų šaltinis (Stone 1998).
Mielių cheminė sudėtis labai kinta. Ji priklauso nuo mielių rasės, maitinimosi sąlygų ir fiziologinės mielių sudėties. Jos sudarytos iš 75% vandens ir 25% sausųjų medžiagų. Sausųjų medžiagų procentinė sudėtis: 35-65% azotinės medžiagos, 20-63% neazotinės ekstraktinės medžiagos, 2-5% riebalai (lipidai ir lipoidai), 5-11% mineralinės medžiagos. Pagrindinės mielių medžiagos yra: glikogenas, azotinės medžiagos, riebalai, mineralai.
Glikogenas – atsarginė mielių maistinė medžiaga. Mielėse glikogeno kiekis labai svyruoja - nuo 0 iki 40%, tai priklauso nuo mielių maitinimosi. Patekusios į rauginimo terpę, kurioje didelė gliukozės koncentracija, mielės pradeda gaminti glikogeną (glikogenezė), o mieles laikant po vandeniu vyksta atvirkštinis (glikogenolizė) procesas (Mальцев 1964).
Gliukogeno gliukozės molekulės sujungtos α-1→4 ir α-1→6-glikozidinėmis jungtimis. Šakotos glikogeno molekulės susidarymą katalizuoja amilo-1,4→1,6-glikoziltransferazė. Šis fermentas katalizuoja ne atskirų glikolizės vienetų, bet atskirų glikogeno molekulės dalių, sujungtų 1→4-glikozidinėmis jungtinis, pernešimą. Perneštos glikogeno molekulės dalys α-1→6-glikozidinėmis jungtimis prisijungiamos prie tos pačios ar jai analogiškos grandinės. Tiriant glikogeno sintezę radioaktyviu gliukozės-1-fosfatu nustatyta, kad iš pradžių vyksta linijinis šoninių glikogeno molekulės grandinių ilgėjimas, susidarant α-1→4-glikozidinėms jungtims. Kai šoninės glikogeno molekulės susijungia vienuolika gliukozės vienetų, pradeda veikti atsišakojimo fermentas ir susidaro naujos šoninės grandinės. Glikogeno sintezei energija naudojama iš ATF (Holum 1997).
Mielėse daug baltymų - vidutiniškai 45% nuo sausosios masės, kuriose apie 7,2% sudaro azotas. Mielių baltymai turi apie 64% tikrųjų baltymų, apie 10% aminorūgščių ir peptidų, apie 26% fosforo turinčių baltymų. Pagrindiniai du baltymai – tai cerevizinas ir zimokazeinas. Baltymuose yra žymi dalis gliutationo, kuris svarbus oksidacijos-redukcijos procesuose. Riebalų kiekis mielėse kinta ir priklauso nuo amžiaus ir mitybos. Senose mielėse riebalų daugėja ir gali siekti 10-20%.
Iš neorganinių medžiagų pusę sudaro fosforo rūgštis ir trečdalį – kalis. 30-50% fosforo rūgšties mielėse yra sujungta su organinėmis medžiagomis, įeina į tokių junginių sudėtį, kaip lecitinas, nukleoproteidai, nukleotidai, ribonukleininės rūgštys (Mальцев 1964).
Mielių dalys (mielių ekstraktai, mielių ląstelių sienelių ekstraktai) pramonėje plačiai naudojami skonio pagerinimui, kaip mikrobiniai augimo stimuliatoriai ir naudojami pramoninėse bei farmacinėse fermentacijose(Stone 1998).
1.1.3 Mielių pigmentai, vitaminai ir fermentai
Mielėse yra daug medžiagų, turinčių didelę fiziologinę reikšmę. Iš šių medžiagų reikėtų išskirti pigmentus: citochromą ir geltonąjį pigmentą. Citochromo veikla mielių ląstelėse labai panaši į hemoglobino veiklą kraujyje. Citochromo hemo struktūros geležies atomas, atlikdamas biologinį vaidmenį, keičia valentingumą (nuo Fe++iki Fe+++ ir atvirkščiai). Kvėpavimo grandinėje citochromai yra tarp dehidrogenazių ir galinio elektronų akceptoriaus.
Geltonasis fermentas susideda iš bespalvio baltymo (apofermento) ir geltonojo fermento, vadinamo flavonu. Flavono pagrindą sudaro riboflavinas (vitaminas B2), surištas su
fosforo rūgštimi ir adenozinnukleotidu. Jungdamasis su baltymine medžiaga, flovonas sudaro fermentinę sistemą, kuri vadinama geltonuoju fermentu. Flavoproteinas sutinkamas oksiduotos formos, geltonos spalvos ir neoksiduotos formos-bespalvis. Flavoproteinų funkcijos oksidaciniai ir redukciniai procesai. Flavoproteinas dalyvauja vykstant ne tik kvėpavimo, bet ir rūgimo procesams.
Taip pat svarbūs cisteinas ir gliutationas. Glutationas yra tripeptidas, γ-gliutaminilciseinilglicinas, dalyvauja oksidacinėse-redukcinėse reakcijose. Cisteinas – baltymų amino rūgštis, γ-amino-β-tiopropiono rūgštis. Nuo sulfitinių grupių priklauso kai kurių baltymų, hormonų ir fermentų biologinis aktyvumas (Mальцев 1964).
Žemutinio rūgimo mielėms normaliai augti ir daugintis reikalingi vitaminai. Mielės labai blogai auga mineralinėse, sintetinėse terpėse, neturinčiose vitamino B6. Mielėse yra
vitamino B kompleksas, nikotino rūgšties, pantoteninės rūgšties, inozito, biotino, vitamino E ir kt.
Mielėse vitamino B yra dešimt kartų daugiau nei kepimo mielėse. Kai kurie vitaminai įeina į fermentinių sistemų sudėtį ir dalyvauja vykstant rūgimo bei kvėpavimo procesams. Vitaminas B1 yra fermento piruvatdekarboksilazės sudėtinė dalis, ardantis pirovynuoginę
rūgštį vykstant alkoholiniam rūgimui, o vitaminas B2 – vienas iš kvėpavimo fermentų.
Mielėse yra ir vitamino B6, kuris labai svarbus biokatalizatorius. Vitaminas C dalyvauja
oksidaciniuose procesams.
http://www.vgtu.lt/leidiniai/elektroniniai/Bioinzinerija/ivadas_tur.htm. Prieiga per internetą 2005 m. kovo 23 d.
Mielės turi įvairiausių fermentų, kurie priskiriami dviem endofermentų grupėms: hidrolazėms ir desmolazėms. Hidrolazės katalizuoja substrato molekulės skaldymą dalyvaujant vandenui. Veikiant desmolazėms, gaunama laisvoji energija. Hidrolitiniams fermentams priskiriami:
• karbohidrolazės (skaldo angliavandenius): amilazės, gliukogenazės, melibiazės ir kiti; • amidazės (skaldo asparaginą ir gliutaminą): asparaginazė ir gliutaminazė;
• proteazės (skaldo arba sintetina baltymus): peptidazės ir proteinazės; • lipazės (katalizuoja riebalų skaldymo ir sintetinės reakcijas).
Vienas iš svarbiausių fermentų yra maltozidazė (α-gliukozidazė). Ji skaldo disacharidą maltozę ir susidaro dvi gliukozės molekulės: C12H22O11 + H2O = 2C6H12O6. Šio fermento
mielėse labai daug, bet kiekis priklauso nuo mielių rasės.
Fermentas invertazė (sacharozidazė) suskaldo sacharozę ir susidaro gliukozė bei fruktozė: C12H22O11 + H2O = C6H12O6 + C6H12O6. Šio fermento mielėse tai pat daug, jis
stabilesnis nei maltozidazė.
Melibizidazė (α-gliukozidazė) disacharidą melibiozę skaldo į gliukozę ir galaktozę. Melibizidazė randama žemutinio rūgimo mielėse. Aukštutinio rūgimo mielės dažnai jos neturi. Mielėse randama daug kitokių fermentų, kurie disacharidus dažniausiai skaldo į monosacharidus.
Aspariginas suskaldomas vykstant asparaginazei. Gaunamas amoniakas ir asparagino rūgštis: NH2 · CO · CH2 ·CHNH2 · COOH + HOH ↔ NH3 + HOOC · CH2 · CHNH2 · COOH.
Gliutaminas suskaldomas veikiant gliutaminazei. Gaunamas amoniakas ir gliutamino rūgštis: NH2 · CO · CH2 · CH2 ·CHNH2 · COOH + HOH ↔ NH3 + HOOC · CH2 · CH2 ·
CHNH2 · COOH.
Desmolazės – grupė fermentų, dalyvaujančių kvėpavimo ir rūgimo procesuose. Šie fermentai vykdo organinių junginių skaldymo procesą (desminiozę). Desmiliozės procesas suprantamas kaip angliavandenių skilimas. Veikiant desmolazėms, vyksta jungčių tarp dviejų anglies atomų skilimas arba organinės molekulės struktūros pakitimas. Desmolazės desmolizės metu paruošia, vykdo ir užbaigia anglies atomų grandinės skilimą (Mальцев 1964).
1.1.4 Mielių kokybės įvertinimas
Svarbiausi mielių kokybės rodikliai yra biologinis grynumas, morfologinės (ląstelių forma, dydis ) ir fiziologinės (sugebėjimas rauginti, sudaryti dribsnius, daugintis ir t.t.) savybės.
Mielių grynumas nustatomas stebint mikroskopu ir sėjant mitybines terpes, o ląstelių forma bei dydis – stebint mikroskopu.
Apie mielių gebėjimą gerai rauginti cukrų sprendžiama iš glikogeno buvimo jų ląstelėse. Apie 70-75% ląstelėje turėtų būti glikogeno.
Mielių fiziologinis aktyvumas nustatomas iš cukraus surauginimo laipsnio, rūgimo energijos, gebėjimo daugintis, sudaryti dribsnius ir nusėsti. Cukraus surauginimo laipsnis nustatomas iš sausųjų medžiagų likučio po dviejų parų rauginimo 20-25ºC temperatūroje. Mielių rūgimo energija apskaičiuojama pagal susidariusio anglies dioksido arba alkoholio kiekio ir misos tūrio santykį. Gebėjimas daugintis nustatomas pagal ląstelių pumpuravimą, dauginimosi greitį ir koeficientą. Jaunose mielėse turi būti 40-70% pumpuruojančių ląstelių. Mielių dauginimosi greitis ir koeficientas nustatomas skaičiuojant ląsteles per tam tikrą laiko tarpą standartinėje terpėje. Ląstelių dauginimosi koeficientas – tai kiekio santykis su pradiniu kiekiu. Mielių sugebėjimas sudaryti dribsnius ir nusėsti dažniausiai nutatomas vizualiai (Pečiulis 1983).
1.2 Mielių panaudojimas paukščių lesinime
1.2.1 Mielių kultūrų įterpimas į viščiukų broilerių racionus
Saccharomyces cerevisiae tai biologiškai vertingos mielės, turinčios daug proteinų bei B grupės vitaminų. Mielės turi daug lizino ir puikiai papildo grūdus, kurių baltymuose paprastai būna nedaug lizino (Reed ir kt. 1991)
Mokslininkai Kemal ir kt. (2001) atliko bandymą su 1 – 37 dienų amžiaus viščiukais broileriais, kurie kontrolinėje grupė buvo lesinti kombinuotais lesalais be mielių, o tiriamose grupėse į lesalus buvo įterpta 2% mielių.
Tirtas mielių Saccharomyces cerevisiae poveikis viščiukų broilerių augimo procesui. Lesinimo bandymo metu gauti rezultatai parodė kad, ryškus kūno masės padidėjimas 6% pastebėtas tiriamoje grupėje 37 dienų amžiaus. Lesalų sąnaudos 1 kg priesvoriui gauti buvo 5% mažesnės tiriamoje grupėje, lyginant su kontroline grupe (p<0,005).
Kiti mokslininkai atlikę bandymus su viščiukais broileriais gavo panašius rezultatus. Jie teigia kad mielių įterpimas į viščiukų broilerių kombinuotuosius lesalus padidino kūno masę, ir sumažimo lesalų sąnaudas 1 kg priesvorio gauti (Celik ir kt. 1997; Raju ir kt. 1996; Burket ir kt. 1977; Santin ir kt. 2001).
1.2.2 Mielių kultūrų įterpimas į kalakutų racionus
Mielių kultūrų įterpimas į paukščių lesalus ir gauti rezultatai pateikia prieštaringas išvadas. Brewer, (1983) teigė, kad mielių kultūrų įterpimas į kalakutų kombinuotuosius lesalus paukščių augimui įtakos neturėjo. Nebuvo pastebėtas ir mielių kultūrų poveikis mėsinių kalakutų patelių ir jų palikuonių augimui. Tačiau kitų mokslininkų atlikti tyrimai parodė, kad į lesalus terpiant mielių kultūras, gautas teigiamas poveikis atskiroms kalakutų patelių veislėms (Bradley ir Savage 1993; Hayat ir kt. 1993).
Mokslininkai Gary ir kt. (1995) atliko bandymą su 1-28 amžiaus dienų kalakučiukais, kurie lesinti kukurūzų – sojų kombinuotaisiais lesalais, papildytomis 10g/kg neapdorotomis ir autoklavuotomis (1210C, 0,8kg/cm2, 35 min.) mielių kultūromis. Tirtas jų poveikis kalakutų produktyvumui. Tarp 21 ir 28 amžiaus dienos atliktas virškinamumo bandymas ir ištirti apykaitos energijos, makro- (Ca, P, K, Mg) ir mikroelementų (B, Cu, Fe, Mn, Zn) kiekiai ekskrementuose ir lesaluose. Lesinimo bandymo rezultatai parodė, kad nei neapdorotų, nei autoklavuotų mielių kultūros neturėjo įtakos jaunų kalakutų priesvoriams bei lesalų sąnaudoms. Lesalų virškinamumo bandymo rezultatai parodė, kad kalakučiukus lesinant lesalais su neapdorotomis mielių kultūromis, pagerėjo apykaitos energijos, Ca, P, B, K, Mg ir Mn pasisavinimas jų organizme, lyginant su kontroline ir tiriamąja grupe, lesinta lesalais su autoklavuotomis mielių kultūromis. Tačiau abiejų tipų mielių įterpimas į lesalus neturėjo įtakos Cu, Fe ir Zn pasisavinimo pagerėjimui. Šiuo bandymu buvo įrodyta, kad mielių biologinis aktyvumas sumažėja terminio apdorojimo metu, kai inaktyvuojama mielėse esanti fitazė, padedanti geriau pasisavinti augalinėse žaliavose esančius fitatus.
Kitų užsienio mokslininkų atlikti bandymai taip pat patvirtina, kad apykaitos energija, mikro- ir makroelementų pasisavinimas gali pagerėti, kalakutus lesinant mielių priedu (Tonkinson ir kt., 1965; Savage ir kt. 1985; Scott ir kt., 1982; Erdmann, 1989). Tačiau padidėjus kai kurių mineralinių medžiagų retencijai kalakutų organizme galėjo atsirasti apykaitos disbalansas, dėl kurio negautas produktyvumo rodiklių pagerėjimas (Gary ir kt, 1995).
2. DARBO METODIKA
2.1 Mielių maistinės vertes nustatymas
Nustatytas baltymų, riebalų, kalcio, fosforo, organinių medžiagų ir riebalų rūgščių kiekis bandymo metu naudotose pašarinėse mielėse (Pašarų tyrimo metodai, 2003). Prieš riebalų rūgščių nustatymą mielėse atliktas riebalų ekstrahavimas pagal Folčio metodą (Folch ir kt., 1957) ir riebalų metilinimas atliktas pagal Christopherson ir Glass (Christopherson ir kt., 1969). Riebalų rūgščių atskyrimas, identifikavimas ir kiekio nustatymas atlikti dujų chromatografu GC-2010 Shimadzu su vandenilio liepsnos detektoriumi. Kolonėlė ATTM -FAME, ilgis 30 m., vidinis skersmuo 0,25 mm, chromatografavimo sąlygos: įleidimo kameros temperatūra 250°C, detektoriaus temperatūra 300°C, kolonėlės temperatūros keitimo programa nuo 50°C iki 100°C, nešančios dujos – azotas, debitas – 63,0ml/min. Chromatografiniai duomenys apdoroti ir rūgščių kiekiai apskaičiuoti taikant chromatografo duomenų apdorojimo, saugojimo ir kaupimo programą.
2.2 Lesinimo bandymas
Atlikimo laikas 2004 11 10 – 2004 12 15
Atlikimo vieta Bandymas atliktas 2004 m. AB “Vilniaus paukštynas“, Lietuvos Veterinarijos Akademijos Paukščių lesalų ir paukštininkystės produktų labaratorijoje. Tirta pašarinių mielių įtaka viščiukų broilerių produktyvumui, lesalų sąnaudoms.
Bandymo schema. Lesinimo bandymas buvo atliekamas su 1 – 35 d. amžiaus 600 vnt. linijų derinio ROSS 308 viščiukais broileriais. Jo metu paukščiai buvo suskirstyti į 2 grupes. Kiekvieną grupę sudarė 3 pogrupiai po 100 paukščių, t.y. viso po 300 vnt. kiekvienoje grupėje. Viščiukai broileriai buvo laikomi ant gilaus kraiko, girdomi iš stacionarių girdytuvių.
Lesinimas. Paukščiai buvo lesinami iki soties. Kontrolinės grupės viščiukai per visą augimo laikotarpį lesinti lesalais be pašarinių mielių priedo (1 lentelė). Į tiriamosios grupės viščiukų lesalus, kaip nurodyta 2 lentelėje, buvo įterptas pašarinių mielių priedas.
Lesinimo bandymų metu tirti šie parametrai:
• individualaus viščiuko kūno svoris 1, 8, 21 ir 35 amžiaus dieną;
• lesalų sunaudojimas kiekvienam pogrupiui 1 – 8, 9 – 21 ir 22 – 35 amžiaus dienomis; • lesalų sąnaudos 1 kg priesvorio gauti kiekvienam pogrupiui per 1 – 8, 9 - 21 ir 22 – 35
amžiaus dieną;
• paukščių išsaugojimas per visą periodą.
1 lentelė. Kontrolinės grupės lesalų sudėtis ir maistingumas, % Lesalų sudėtis, % Komponentų pavadinimas Startinis
1 – 8 amž. d. Augimo 9 – 21 amž. d. Pabaigos 22 – 35 amž. d. Kviečiai 29,48 32,40 32,90 Kvietiniai miltai 7,00 8,00 8,50 Sojų rupiniai 30,50 31,50 31,00 Kukurūzai 22,93 9,06 8,55 Miežiai - 3,02 3,02 Kvietrugiai - 7,00 6,90 Rapso aliejus 3,50 5,00 5,00 Druska 0,18 0,19 0,19 Pašarinis kalkakmenis 1,39 1,33 1,44 Monokalcio fosfatas 1,20 1,50 1,50 Premiksas 0,50 0,60 0,60
Organinių rūgščių mišinys 0,20 0,20 0,20
Rovabio Exel LC 0,02 - - Salmonil 0,10 0,10 0,10 Lizinas - 0,05 0,05 Metioninas - 0,05 0,05 Apskaičiuotos vertės, % Apykaitos energija (MJ/kg) 12,31 12,41 12,40 Baltymingumas 23,40 22,41 22,26 Žali riebalai 5,54 6,56 6,56 Žali pelenai 3,21 2,83 2,80 Žalia ląsteliena 2,67 2,85 2,84
Cukrus 4,10 4,62 4,61 Krakmolas 41,21 39,53 39,67 Metioninas+ cistinas 0,75 0,74 0,74 Metioninas 0,37 0,37 0,37 Cistinas 0,37 0,37 0,36 Lizinas 1,24 1,17 1,15 Treoninas 0,85 0,79 0,78 Triptofanas 0,27 0,27 0,27 Kalcis 1,02 0,86 0,90 Fosforas 0,74 0,75 0,74 Įsisav. fosforas 0,46 0,46 0,46 Natris 0,15 0,11 0,11
2 lentelė. Tiriamosios grupės kombinuotojo lesalų sudėtis ir maistingumas, % Lesalų sudėtis, %
Komponentų pavadinimas Startinis 1 – 8 amž. d. Augimo 9 – 21 amž. d. Pabaigos 22 – 35 amž. d. Kviečiai 29,48 32,40 32,90 Kvietiniai miltai 7,00 8,00 8,50 Sojų rupiniai 24,50 22,50 22,00 Kukurūzai 22,93 9,06 8,55 Žuvų miltai 3,00 - - Miežiai - 3,02 3,02 Kvietrugiai - 7,00 6,90 Rapso aliejus 3,50 5,00 5,00 Druska 0,180 0,190 0,190 Pašarinis kalkakmenis 1,39 1,33 1,44 Monokalcio fosfatas 1,20 1,50 1,50 Premiksas 0,50 0,60 0,60 Pašarinės mielės 6,00 9,00 9,00
Organinių rūgščių mišinys 0,20 0,20 0,20
Salmonil 0,10 0,10 0,10 Lizinas - 0,05 0,05 Metioninas - 0,05 0,05 Apskaičiuotos vertės, % Apykaitos energija (MJ/kg) 12,31 12,41 12,40 Baltymingumas 23,22 22,14 21,99 Žali riebalai 5,64 6,70 6,69 Žali pelenai 3,27 2,91 2,88 Žalia ląsteliena 2,97 2,85 2,84 Cukrus 4,10 4,62 4,61 Krakmolas 41,01 39,23 39,37 Metioninas+ cistinas 0,74 0,72 0,72 Metioninas 0,37 0,37 0,37 Cistinas 0,35 0,35 0,35 Lizinas 1,25 1,19 1,18 Treoninas 0,87 0,82 0,81 Triptofanas 0,27 0,27 0,26 Kalcis 1,01 0,86 0,89 Fosforas 0,71 0,70 0,69 Įsisav. fosforas 0,46 0,46 0,46 Natris 0,15 0,11 0,11
2.3 Pašarinių mielių tyrimas
Atlikus lesinimo bandymą buvo pradėta analizuoti nepakankamo broilerių augimo priežastys. Ištyrėme aminorūgščių kiekius pašarinėse mielėse. Tyrimai atlikti Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės instituto Chemijos laboratorijoje.
3 lentelė. Aminorūgščių kiekis pašarinėse mielėse, %
Amino rūgštys Pašarinės mielės
Asparagininė r. 1,14 - 1,27
Serinas 0,71 - 0,87 Glutaminimė r. 6,65 - 7,56 Glicinas 0,65 - 0,81 Alaninas 0,83 - 0,95 Valinas 0,96 - 1,02 Metioninas 0,49 - 0,55 Izoleicinas 0,71 - 0,79 Leucinas 1,52 - 1,72 Tirozinas 0,65 - 0,71 Fenilalaninas 1,01 - 1,14 Histidinas 0,46 - 0,50 Lizinas 0,22 - 0,27 Argininas 0,87 - 0,97
Pagrindinių limituojančių aminorūgščių kiekiai sudarė: lizino – 0,22 – 0,27%; metionino – 0,49 – 0,55%; treonino – 0,56 – 0,62%. Ištirtų mielių aminorūgščių sudėtis yra pakankamai skurdi, todėl buvo nutarta atlikti pakartotiną aminorūgščių tyrimą Vokietijos Hohenheimo universiteto Gyvulių mitybos institute. Šių tyrimų atveju aminorūgščių kiekis buvo toks: lizino – 0,93 – 1,1%, metionino – 0,77 – 0,91% ir treonino 1,60 – 1,89%.
4 lentelė. Aminorūgščių kiekis pašarinėse mielėse, %
Aminorūgštys Pašarinės mielės
Sausos medžiagos, % 90,68 - 92,24 Proteinai (%SM) 46,01 – 51,6 Aminorūgštys Cistinas* 1,17 - 1,33 Asparaginimė r 2,68 - 3,14 Metioninas** 0,77 - 0,91 Treoninas 1,6 - 1,89 Serinas 2,72 - 3,14 Gliutamininė r 15,5 - 17,8 Prolaninas 4,76 - 5,68 Glicinas 2,15 - 2,49
Alaninas 1,98 - 2,33 Valinas 2,49 - 2,8 Izoleicinas 1,72 - 1,92 Leucinas 3,55 - 4,11 Tirozinas 1,43 - 1,67 Felaninas 2,38 - 2,78 Histidinas 1,07 - 1,24 Lizinas 0,93 - 1,10 Argininas 2,22 - 2,54
* Cistinas nustatytas kaip cicteino rūgštis
** Metioninas nustatytas kaip metionino sultonas
Hohenheimo universitete tirti aminorūgščių kiekiai buvo šiek tiek didesni, nei ištirtų Lietuvoje. Mokslinės literatūros duomenys (5 lentelė) nurodo tokius aminorūgščių kiekius: lizino 2,7 - 3,8 %, metionino 0,53 – 0,80%, treonino – 1,96 – 2,64%. Palyginus literatūros ir savų tyrimų duomenis, nustatyta ženkliai mažesnis lizino kiekis, kitų aminorūgščių kiekiai skiriasi nedaug.
5 lentelė. Aminorūgščių kiekiai įvairiuose mielių rūšyse (Raw material compendium,1996).
Aminorūgštys (%) Alaus
mielės Pašarinės mielės Spirito mielės Išrūgų mielės Melasos mielės Lizinas 2,72-3,58 2,70-3,80 2,89-3,15 3,70 1,75-3,05 Metioninas 0,35-1,00 0,53-0,80 0,54-0,65 0,66 0,42-0,62 Cistinas 0,45-0,57 0,30-0,61 0,42-0,46 0,50 0,05-0,45 Metioninas + Cistinas 0,84-1,50 0,87-1,40 1,11-0,96 1,16 0,62-1,07 Treoninas 1,68-2,56 1,96-2,64 2,04-1,93 2,99 1,46-2,41 Triptofanas 0,47-0,80 0,50-0,55 0,46 0,55 0,49-0,89 Izoleucinas 1,95-2,49 2,05-2,90 1,80-2,09 2,28 1,75-2,09 Leucinas 2,73-3,35 3,15-3,52 2,52-2,85 3,80 2,94-3,19 Valinas 2,05-2,73 2,26-2,96 2,05-2,47 2,68 1,81-2,19 Histidinas 0,82-1,30 0,90-1,40 0,90-1,05 0,96 0,66-0,86
Argininas 1,71-2,80 2,14-2,64 2,00-2,27 2,43 1,95-2,32 Glicinas 1,70-2,08 1,91-2,70 1,68 2,07 1,47-1,99 Serinas 1,78-2,18 1,91-2,76 1,76 2,73 1,77-2,33 Glicinas + Serinas 3,50-4,26 3,93-5,42 3,44-3,55 4,80 3,24-4,22 Fenilalaninas 1,56-2,17 1,87-3,00 1,26 1,92 1,99-2,59 Tirozinas 1,29-1,76 1,45-2,00 1,38 1,82 1,36-1,88 Fenilalaninas + Tirozinas 2,93-3,93 3,37-4,85 2,64-3,11 3,74 3,35-4,47 Asparagino rūgštis 3,74-4,12 3,54-3,83 3,02 4,61 3,25-4,00 Gliutamino rūgštis 5,66-7,24 6,31-6,42 4,57 7,50 5,40-6,82 Prolinas 1,45-2,09 1,51-1,61 1,68 2,12 2,10 Alaninas 2,75-3,07 1,82-2,46 2,31 2,83 2,16-2,63
2.4 Medžiagų apykaitos bandymas
Atlikimo data 2004 12 01 - 2004 12 14
Bandymo schema. Bandymas pradėtas su 21 dienos amžiaus, apytikriai vienodo svorio viščiukais broileriais, suskirstytais į 5 grupes po 5 paukščius (6 lentelė). Nustatytas pašarinių mielių poveikis maisto medžiagų virškinamumui bei virškinimo procesams broilerių
organizme.
6 lentelė. Medžiagų apykaitos bandymo schema Grupės Rodikliai І ІІ ІІІ ІV V Paukščių skaičius grupėje, vnt. Pagrindinis lesalas, % 100 97 94 91 88
Bandyme išskiriami šie periodai:
• adaptacijos, 21 – 23 dienų amžiaus (trukmė 3 d.); • paruošiamasis, 24 – 28 dienų amžiaus (trukmė 5 d.); • tiriamasis, 29 – 33 dienų amžiaus (trukmė 5 d.).
Lesinimas. I kontrolinės grupės paukščiai lesinti kombinuotaisiais lesalais, kaip ir lesinimo bandymo metu (1 lentelė). Į ІІ, ІІІ, ІV ir V tiriamųjų grupių pagrindinį lesalą buvo įterpta mielių priedo 3, 6, 9, 12 %, mažinant sojos rupinių kiekį. Paruošiamojo periodo metu nustatytas suvartojamo lesalo kiekis. Tiriamojo periodo metu paukščiai lesinami 95% paruošiamojo periodo metu nustatyto lesalo kiekiu. Paukščiai lesinami du kartus per dieną.
Laikymas. Šio bandymo metu paukščius laikėme atskiruose vielos tinklo narveliuose, po kurių grotelinėmis grindimis įrengtos plokštelės, savo dydžiu atitinkančios grindų plotą ir surenkančios visas išskyras. Tiriamojo periodo eigoje du kartus per dieną ekskrementai, distiliuoto vandens pagalba buvo pilnai surenkami į individualias dėžutes kiekvienam paukščiui. Dėžutės su ekskrementais buvo giliai užšaldomos ir saugomos iki bandymo pabaigos, o pasibaigus bandymui, 12 valandų palaikius kambario temperatūroje, pasvertos ir nustatytas kiekvieno paukščio per bandymo pagrindinį periodą išskirtų ekskrementų kiekis. Lesalų ir ekskrementų analizė atlikta pagal Wenderio sistemą, o baltymų virškinamumas nustatytas pagal T. Pahle metodą (Pahle ir kt., 1983).
Bandymo metu tirti šie parametrai:
• kiekvieno paukščio sulestas lesalų kiekis per tiriamąjį laikotarpį; • kiekvieno paukščio išskirtų ekskrementų kiekis per tiriamąjį laikotarpį; • lesalų maisto medžiagų kiekiai kiekvienos grupės lesaluose;
• lesalų maisto medžiagų kiekiai kiekvieno paukščio ekskrementuose.
Maisto medžiagų virškinamumo koeficientai apskaičiuoti pagal formulę: 100 (%) x LMK EMK LMK VK = −
kur: VK – maisto medžiagų virškinamumo koeficientas; LMK – lesaluose esantis maisto medžiagų kiekis;
Gautų rezultatų statistinis apdorojimas atliktas naudojant statistinį paketą „Statistica for Windows“ (StatSoft Inc., 1995).
2.5 Pašarinių mielių ir kombinuotųjų lesalų cheminės sudėties tyrimai
Lietuvos veterinarijos akademijos, Gyvulininkystės instituto Chemijos laboratorijoje (Baisogala), nustatyti pašarinių mielių aminorūgščių kiekiai. Taip pat aminorūgščių kiekiai buvo nustatyti kombinuotuosiuose lesaluose. Tyrimai atlikti pagal metodikas, pateiktas normatyvinių aktų rinkinyje „Pašarų tyrimo metodai“, išleistą 2003 metais Lietuvos žemės ūkio ministerijos užsakymu. Pakartotinas aminorūgščių tyrimas atliktas Hohenheimo universiteto Gyvulių mitybos institute (Vokietija).
2.6 Viščiukų broilerių mėsos kokybės tyrimai
Pasibaigus lesalų maisto medžiagų virškinamumo bandymui, paskerdus paukščius atlikti krūtinės ir kojų raumenų cheminiai tyrimai, kuriu metu nustatyta sausų medžiagų, organinių medžiagų bei riebalų kiekiai. Mėsos analizė atlikta pagal Wenderio sistemą.
KTU Maisto instituto Juslinės analizės laboratorijoje buvo atlikti krūtinės ir kojų raumenų juslinės analizės tyrimai.
2.6.1 Juslinės kokybės įvertinimas
Tikslui pasiekti taikytas vienas iš juslinės analizės metodų - vertinimo balais testas, pagal LST ISO 4121:2004 Juslinė analizė. Kiekybinių atsakų skalių taikymo nurodymai (tpt ISO 4121:2003). Jo esmę sudaro tai, kad apmokyta vertintojų grupė analizuoja mėginius ir kiekvieno produkto kiekvienos savybės intensyvumas (stiprumas) vertinamas tam tikru balų skaičiumi. Iš šių duomenų, taikant matematinės statistikos metodus, kiekvienam produktui suskaičiuojama vidutinė vertinimo balais vertė bei nustatoma, kurie produktai tarpusavyje skiriasi pagal vertintoms savybėms suteiktų balų vertę. Remiantis gautais rezultatais galima palyginti produktus pagal atskiras savybes bei jų intensyvumą, nustatyti ryšį tarp produktų juslinės kokybės skirtumų ir atskirųjų savybių ir pan.
Vertinimo balais teste dalyvavo 8 vertintojų grupė. Vertintojai buvo atrinkti ir apmokyti dirbti pagal LST ISO 8586-1. Vertinimas buvo uždaras, atliekamas pagal LST ISO 8589 reikalavimus įrengtos instituto juslinės analizės laboratorijos kabinose.
2.6.2 Mėginių paruošimas ir pateikimas vertinimui
Viščiuko skerdenėlė dedama į virimui skirtą maišelį ir dedama į verdantį vandenį. 1 1 vandens dedama 1 arbatinis šaukštelis druskos. Kai vanduo vėl užverda, bandinys verdamas 20 min., po to išimamas iš maišelio ir pjaustomas į 4–5 lygias dalis (šlaunelė – 4, krūtinėlė – 5). Tuomet mėginys dedamas į plastikinius indelius, uždengiamus dangteliais, koduotais trijų skaitmenų kodais. Paruošti mėginiai iš karto pateikiami vertintojų grupei.
Neutralizavimo medžiagos
Vertintojų skonio receptorių atstatymui naudotas beskonis, bekvapis šiltas vanduo bei šilta silpna nesaldinta arbata.
Mėginių pateikimo vertintojams tvarka
Vertinant balais, taikytas mėginių pateikimo planas, kai vienu metu visa grupė vertina tokį patį mėginį. Kiekvienoje sesijoje buvo pateikiama 10 mėginių, po to vertintojų grupė darė 15 min. pertrauką ir po jos vėl buvo vertinami 10 mėginių. Kiekvienas mėginys gavo 24 vertinimus.
Mėginių vertinimas
Kiekviena savybė vertinta taikant 7 balų skalę: 1 - savybė nejaučiama;
2 - labai silpnai išreikšta; 3 - mažai išreikšta; 4 - vidutiniškai išreikšta; 5 - pakankamai išreikšta; 6 - stipriai išreikšta
7 - labai stipriai išreikšta.
2.7 Statistinis duomenų įvertinimas
Atliekant rezultatų statistinę analizę, vertintojų pajaustam ir suvoktam juslinės savybės intensyvumui, įvertintam balais, priskiriama santykinė skaitinė išraiška. Ši skaitinė išraiška toliau naudojama rezultatų analizei.
Apdorojant rezultatus statistiškai, pradžioje atliekama dvifaktorinė dispersinė analizė, kurios tikslas - nustatyti ar skiriasi produkto juslinės savybės intensyvumo (stiprumo) vertinimo balais vidurkiai. Tikrinama produkto, vertintojo, bei produkto - vertintojo tarpusavio sąveikos įtaka kiekvienos savybės vertinimui. Atlikus analizę, gaunamas atsakymas, ar tiriamųjų produktų grupėje pagal atskirą savybę yra ne mažiau kaip du statistiškai reikšmingai besiskiriantys vidurkiai.
Jei nustatoma, kad vidurkiai statistiškai reikšmingai skiriasi, taikomas daugkartinio lyginimo Dunkano kriterijus. Jis leidžia nustatyti, kurių konkrečių produktų vienos ar kitos savybės intensyvumų vidurkiai tarpusavyje statistiškai reikšmingai skiriasi. Taikant šį metodą, yra 5 % tikimybė priimti, kad vidurkiai statistiškai reikšmingai skiriasi, kai iš tiesų skirtumo tarp jų nėra.
3. BANDYMŲ REZULTATAI
3.1 Pašarinių mielių maistinės vertės analizė
Siekiant ištirti pašarinių mielių maistinę vertę buvo atlikta jų cheminė analizė. Tyrimo rezultatai pateikti 7 lentelėje.
7 lentelė. Pašarinių mielių cheminė sudėtis, %
Rodikliai Pašarinės mielės
Sausos medžiagos,% 89,93 - 93,18 Žali pelenai, % 7,93 – 9,50 Žali baltymai, % 42,44 – 46,79 Žali riebalai,% 5,30 - 6,50 Ca, % 2,11 - 2,24 P, % 0,80 - 0,88
Mielės pasižymi pakankamai dideliu baltymingumu, kuris analizuotame pavyzdy sudarė 42,44 – 46,79%. Juose nustatytas riebalų kiekis kito nuo 5,30 iki 6,50 %. Kaip matosi iš literatūros duomenų, mūsų gauti tyrimai atitiko literatūroje pateiktiems duomenims (Raw material compendium,1996).
8 lentelė. Apykaitos energijos ir pagrindinių maistinių medžiagų kokybės parametrai (Raw material compendium,1996)
Rodikliai Alaus mielės Pašarinės mielės Spirito mielės Išrūgų mielės Melasos mielės Azotu koreguota apykaitos energija (Kcal) 1994,0-2745,00 1855,00-2536,00 - - - Tikroji apykaitos energija (Kcal/kg) 2943,00 2872,00 - - - Apykaitos energija broileriams (Kcal/kg) 2480,00 - - - - Apykaitos energija paukščiams 2935,00 2006,0- 2078,00-2425,00 2228,00-2270,00 2511,00 -
(Kcal/kg) Baltymingumas (%) 43,10- 52,00 43,90- 50,50 41,80- 46,50 50,70 40,90- 46,42 Žali riebalai (%) 0,40- 4,20 1,60- 5,60 0,40- 5,60 6,20 0,70- 5,17 Žali pelenai (%) 5,90- 7,90 7,31- 9,30 6,80- 8,20 7,80 5,40- 8,50 Žalia ląsteliena (%) 1,50- 5,00 1,10- 2,80 0,60- 3,00 - 0,00- 0,90 Atlikta mineralinių medžiagų analizė (7 lentelė) parodė, kad Ca juose sudarė 2,11 – 2,24%, tačiau literatūros duomenys rodo, kad priklausomai nuo mielių kilmės Ca kinta 0,04 – 1,00 %, o bendro fosforo kiekis - 0,60 – 1,80 %. Mūsų tyrimo atveju bendras fosforas sudarė – 0,80 – 0,88 % (Raw material compendium,1996).
9 lentelė. Makroelementų kiekiai įvairiuose mielių rūšyse (Raw material compendium,1996) Makroele-mentai (%) Alaus mielės Pašarinės mielės Spirito mielės Išrūgų mielės Melasos mielės Kalcis 0,04-0,26 0,20-1,00 0,35-0,50 0,23 0,30-0,37 Fosforas 1,15-1,51 0,91-1,67 0,84-1,50 1,60-1,80 0,60-0,91 Fosforas (įsisavinamasis) 0,91-1,13 1,00 1,00 1,20 - Chloras 0,07-0,15 0,02-0,30 0,18 0,22 0,04 Magnis 0,17-0,25 0,12-0,31 0,11-0,20 0,14 0,29-0,33 Kalis 1,41-2,14 1,60-2,43 1,70-1,80 2,20 1,34-2,15 Natris 0,04-0,22 0,01-0,27 0,07 0,12 0,05 Siera 0,41-0,53 0,40-0,68 0,45-0,58 0,51 -
Atlikus riebalų rūgščių analizę nustatyta (10 lentelė), kad linolo rūgštis sudarė 60,32 – 60,81 %, o linoleno rūgštis sudarė 3,80 – 4,17 %. Tai rodo, kad riebalų rūgščių sudėtis yra fiziologiškai pilnavertė.
10 lentelė. Riebalų rūgščių kiekis % nuo viso riebalų rūgščių kiekio
C16:0 C18:0 C18:1ω9 C18: 2ω6 C18:3ω3 C20:0 Mėginio
pavadinimas Palmitino Stearino Oleino Linolo Linoleno Arachido
Pašarinės mielės 18,58– 18,59 0,91– 0,98 15,32– 15,37 60,32-60,81 3,80– 4,17 0,57
3.2 Lesinimo bandymo su viščiukais broileriais analizė
Pagal lesinimo bandymo su viščiukais broileriais tirtus parametrus (individualaus viščiuko kūno masę 1, 8, 21 ir 35 dienų amžiaus; lesalų sunaudojimą kiekvienam pogrupiui per periodą 1 – 8, 9 – 21, 22 – 35 ir 1 – 35 dienų amžiaus apskaičiuoti vidutiniai bandymo rezultatai, kurie pateikti 11 lentelėje.
11 lentelė. Lesinimo bandymo viščiukų broilerių svorio ir lesalų sąnaudų dinamika
Grupės Kontrolinė grupė Tiriamoji grupė
Viščiukų amžius dienomis Broilerių svoris, g
1 45,75±0,22 100 45,75±0,21 100 8 155,8±1,5 100 158,9±1,3 102 21 728,1±6,4 100 621,5±6,2* 85 35 1879,30±13,39 100 1658,38±13,51* 88 Lesalų sąnaudos 1kg priesvorio, kg/kg
1 - 8 1,672±0,15 100 1,64±0,06 98 9 - 21 1,66±0,03 100 2,33±0,11* 140 22 - 35 2,12±0,20 100 2,56±0,05* 121 1 - 35 1,94±0,01 100 2,39±0,05 123 Mirtingumas %
1 - 8 0,67 0
9 - 21 1,01 0,33
22 - 35 0 0,33
1 - 35 1,67 0,67
* Duomenys statistiškai patikimi (p<0,05) ** Pašarinės mielės įmaišytos lesaluose
Pašarinių mielių priedo poveikyje 8 dienų amžiaus viščiukų kūno masė tiriamojoje grupėje buvo atitinkamai 2% didesnė, o lesalų sąnaudos 1 kg priesvorio gauti 1 – 8 dienų – 2 % mažesnės lyginant su kontroline grupe. 21 dienos amžiaus viščiukų kūno masė tiriamojoje grupėje buvo 15% mažesnė lyginant su kontroline grupe, o 35 dienų amžiaus - 12% mažesnė, lyginant su kontroline grupe. Lesalų sąnaudos 9 – 21 dienų amžiaus ir 22 – 35 dienų amžiaus buvo atitinkamai 40% ir 21% didesnės, nei kontrolinėje grupėje. Per visą lesinimo periodą 1 – 35 dienų amžiaus lesalų sąnaudos 23% buvo didesnės tiriamojoje grupėje nei kontrolinėje grupėje.
Analizuojant broilerių išsaugojimo duomenis pastebima, kad pašarinių mielių padidinimas lesaluose šiam rodikliui neigiamos įtakos neturėjo. Lesinimo bandymo metu viščiukų broilerių išsaugojimas tiriamosiose grupėse buvo atitinkamai didesnis 1,0% ir 0,32% palyginus su kontroline grupe. Tai galima paaiškinti tuo, kad mielių sienelių ląstelėse esantys polisacharidai gerina paukščių imunines savybes. (Kimura et al. 2002; Gružauskas et al. 2004).
3.3 Medžiagų apykaitos bandymo analizė
Medžiagų apykaitos bandymo metu nustatyti lesalų maistinių medžiagų virškinamumo rodikliai parodė, kad didėjant mielių įterpimo kiekiui lesaluose kito baltymų virškinamumas.
12 lentelė. Lesalų maisto medžiagų virškinamumo koeficientai, % Grupė
Maisto
medžiagos I (kontr.) II III IV V
Žali baltymai 84,26 ± 1,18 84,32 ± 1,01* 81,12 ± 0,67* 79,90 ± 1,46* 78,21 ± 2,10* Žali riebalai 80,30 ± 70,19 ± 75,90 ± 78,36 ± 70,38 ± 5,16
6,68 2,60 3,56 7,06 Organinės medžiagos 71,26± 2,73 72,89 ± 2,09 71,92 ± 1,38 73,21 ± 1,47 71,53 ± 1,44 *- duomenų skirtumai statistiškai patikimi, p < 0,05.
Lesalų baltymų virškinamumas, esant mielių įterpimui daugiau 6%, pradėjo mažėti. Šis parametras tiriamosiose grupėse buvo vidutiniškai 3,14-6,05% mažesnis, palyginus su kontroline grupe. Analogiška situacija gauta analizuojant lesalo riebalų virškinamumą. Didėjant mielių įterpimo normai, nustatytas menkesnis lesalų riebalų virškinamumas. Mielių įterpimo kiekio didinimas lesalų organinių medžiagų virškinamumui neturėjo.
3.4 Aminorūgščių kiekiai kombinuotame lesale
Atlikta kombinuotųjų lesalų aminorūgščių analizė parodė, kad juose buvo nepakankamas limituojančių aminorūgščių kiekis t.y. metioninas sudarė 0,35 – 0,32%, lizinas – 0,91 – 0,64%, treoninas - 0,55 – 0,53% (13 lentelė).
13 lentelė. Aminorūgščių kiekis kombinuotuosiuose lesaluose, % Aminorūgštys Kombinuotieji lesalai, %
І grupė Kombinuotieji lesalai, % ІІ grupė Asparagininė r. 1,83 1,67 Treoninas 0,56 0,53 Serinas 0,75 0,65 Glutaminimė r. 4,48 4,76 Glicinas 0,53 0,49 Alaninas 0,82 0,77 Valinas 0,75 0,75 Metioninas 0,35 0,32 Izoleicinas 0,65 0,64 Leucinas 1,34 1,32 Tirozinas 0,57 0,55 Fenilalaninas 0,82 0,81
Histidinas 0,48 0,46
Lizinas 0,91 0,64
Argininas 1,04 1,01
Tuo tarpu Ross broilerių auginimo rekomendacijose (Ross Breeders, 1999) metioninas priklausomai nuo broilerių auginimo periodo turi sudaryti 0,48 – 0,40%, lizinas 1,38 – 1,50%, treoninas 0,85 – 0,69%, todėl manome, kad pagrindinė broilerių nepakankamo augimo priežastis yra nepakankama limituojančių aminorūgščių koncentracija.
3.5 Mėsos kokybės tyrimai
14 lentelė. Viščiukų broilerių krūtinėlių ir šlaunelių cheminė sudėtis
Krūtinėlės Šlaunelės Rodiklis
I grupė II grupė III grupė IV grupė V grupė I grupė II grupė III grupė IV grupė V grupė
SM kiekis, % 30,84 ± 0,19 29,63 ± 0,37 30,08 ± 0,60 27,21 ± 0,45 27,62 ± 0,45 27,34 ± 0,60 27,20 ± 0,73 28,50 ± 0,48 28,11 ± 0,35 26,10 ± 1,13 Žali pelenai, % 2,98 ± 0,18 2,87 ± 0,27 2,13 ± 0,31 1,65 ± 0,17 2,02 ± 0,21 1,76 ± 0,10 2,35 ± 0,24* 3,50 ±0,16* 2,63 ± 0,36* 1,78 ± 0,05 Žali riebalai, % 2,32 ± 0,34 2,71 ± 0,31 3,13 ± 0,43 2,04 ± 0,71 2,60 ± 0,25 5,04 ± 0,24 4,35 ± 0,33 5,08 ± 0,50 5,13 ± 0,35 4,82 ± 0,43 Žali baltymai, % 25,54 ± 0,37 24,05 ± 0,71 24,82 ± 0,32 23,53 ± 1,14 23,00 ± 0,62* 20,54 ± 0,42 20,50 ± 0,66 19,92 ± 0,40 20,35 ± 0,43 19,50 ± 0,38 *- duomenų skirtumai statistiškai patikimi (p<0,05)
Analizuojant viščiukų broilerių krūtinės ir šlaunelių cheminę sudėtį nustatyta , kad esminių skirtumų tarp kontrolinės ir tiriamosios grupės nenustatyta.
15 lentelė. Viščiukų broilerių mėsos fizikinės ir cheminės savybės, %
Grupė Rodiklis
I (kontr.) II III IV V
pH kitimas mėsos brendimo metu Krūtinėlių 24 val. po skerdimo 5,77 ± 0,03 5,72 ± 0,03 5,67 ± 0,04 5,79 ± 0,02 5,79 ± 0,02 48 val. po skerdimo 5,73 ± 0,04 5,76 ± 0,02 5,68 ± 0,04 5,79 ± 0,03 5,80 ± 0,03 72 val. po skerdimo 5,78 ± 0,02 5,79 ± 0,01 5,72 ± 0,05 5,86 ± 0,03 5,86 ± 0,04 Šlaunelių 24 val. po skerdimo 6,22 ± 0,04 6,09 ± 0,03 6,18 ± 0,10 6,35 ± 0,03 6,29 ± 0,09 48 val. po skerdimo 6,24 ± 0,02 6,14 ± 0,04 6,11 ± 0,05 6,38 ± 0,02 6,37 ± 0,05 72 val. po skerdimo 6,42 ± 0,13 6,19 ± 0,06 6,21 ± 0,08 6,54 ± 0,04 6,54 ± 0,05
*- duomenų skirtumai statistiškai patikimi (p < 0,05).
Viščiukų broilerių krūtinės raumenų pH mažesnis lyginant su šlaunelių vandenilio jonų koncentracijos kitimu. Viščiukų krūtinės ir šlaunų raumenys po 24 val. buvo pilnai subrendę ir vykstantys kitimai mėsoje buvo nežymūs
3.6 Mėsos juslinės analizės rezultatai
Pradiniame tyrimų etape atrinktos pagrindinės savybės, kuriomis remiantis analizuoti ir tarpusavyje lyginti mėginiai. 16 lentelėje pateiktos pagrindinės savybės bei jų aprašymai.
16 lentelė. Mėginių juslinės savybės bei jų aprašymai
Savybė Aprašymas
Bendras kvapo intensyvumas
Bendro kvapo intensyvumas
Virto viščiuko kvapo intensyvumas
Kvapo, būdingo virtai be prieskonių vištienai, intensyvumas
Kito kvapo intensyvumas Netipiško, pašalinio ir t.t. kvapo intensyvumas
Spalvos intensyvumas Vertinamas spalvos intensyvumas, 1 - blyški, 7 - ryški
Kietumas
Savybė, apibūdinanti jėgą, reikalingą atkasti produkto kąsnį ir pajuntama, spaudžiant produktą tarp krūminių dantų. Burnoje pajuntama, spaudžiant produktą tarp dantų ar tarp liežuvio ir gomurio.
Susikramtymas Sukandimų skaičius ir/ar trukmė, reikalingi sukramtyti kąsnį iki tinkamo nuryti
Sultingumas (drėgnumas) Vertinama produkto sugebėjimas išskirti sultis jį kramtant Pluoštiškumas Vertinamas atskirų plaušų (skaidulų), pajaučiamų
mėginį kramtant, kiekis
Pojūtis burnoje Vertinamas bendras pojūtis, juntamas burnos vidumi, įskaitant liežuvį, dantenas ir dantis.
Virto viščiuko skonis Vištienai, virtai be prieskonių, būdingo skonio intensyvumas Kito skonio intensyvumas Netipiško, pašalinio ir t.t. skonio intensyvumas
Liekamojo skonio intensyvumas
Skonio, panašaus į tą, kuris buvo jaučiamas, kai produktas buvo burnoje ir kuris išlieka tam tikrą laiką (5 sek.),
Tyrimų eigoje, aptariant atrinktas juslines savybes ir jas apibudinančias sąvokas, nustatyta tokia savybių pajautimo ir suvokimo seka: 1 kvapą apibūdinančios savybės; 2 -spalvą apibūdinančios savybės; 3 - konsistenciją pajaučiamą burnoje apibūdinančios
savybės; 4 - skonį ir 5 - savybės, apibūdinančios liekamąjį skonį, jaučiamą burnoje tam tikrą laiką, jau nurijus mėginį.
3.6.1 Viščiukų krūtinėlių tyrimai
Mėginio kiekvienos savybės intensyvumas vertintas, priskiriant jam atitinkamą balų skaičių. Šių savybių intensyvumų vidurkių skaitinės reikšmės pateiktos 17 lentelėje (grafinė išraiška pateikta priedo 1 paveiksle).
17 lentelė. Viščiukų krūtinėlių juslinių savybių intensyvumų vidutinės reikšmės Grupės
Savybė
I II III IV V
Bendras kvapo intensyvumas 5,75 a b 5,87 a b 6,17 b 5,47 a 5,72 a b Virto viščiuko kvapo intensyvumas 5,75 a 5,62 a 5,67 a 5,47 a 5,67 a Netipiško kvapo intensyvumas 1,18 a 1,53 a 1,83 a 1,52 a 1,55 a Kreminės spalvos intensyvumas 2,25 a 2,31 a 1,89 a 2,28 a 2,27 a
Kietumas 4,06 a 4,12 a 4,64 a 3,88 a 4,22 a
Susikramtymas 4,37 a 4,43 a 5,27 a 4,42 a 4,72 a
Sultingumas 4,75 a 4,75 a 5,42 a 5,19 a 4,81 a
Pluoštiškumas 4,25 a b 4,31 a b 5,27 b 3,95 a 4,55 a b Pojūtis burnoje 2,98 a 3,31 a 3,50 a 3,29 a 2,83 a Virto viščiuko skonis 5,37 a 5,56 a 5,05 a 5,52 a 5,22 a Netipiško skonio intensyvumas 1,43 a b 1,37 a b 2,00 b 1,15 a 1,77 a b Rūgštus skonis 2,25 a 2,00 a 3,17 b 2,23 a 2,17 a Liekamojo skonio intensyvumas 2,87 a b 2,43 a 3,67 b 3,00 a b 2,94 a b
Lyginant tarpusavyje pateiktų 5 krūtinėlių mėginių kvapą, galima pastebėti, kad bendras visų mėginių kvapas buvo gana intensyvus (silpniausias įvertintas 5,40, stipriausias -6,17). Visiems mėginiams būdingas intensyvus tipiškas virtos vištienos kvapas (5,40 - 5,70). Tuo tarpu intensyvaus netipiško ar nebūdingo kvapo neaptikta. Tiktai III grupės mėginys pasižymėjo intensyviausiu netipišku kvapu (1,83), lyginant su kitais (1,10 – 1,80), tačiau pagal šią savybę tarp mėginių nenustatytas reikšmingas skirtumas (p>0,05).
Vertinant mėginių tekstūrą, mėginiai nesiskyrė savo kietumu, susikramtymu, sultingumu, pojūčiu burnoje (p>0,05). Tačiau kiekvienu atveju matyti, kad III grupės mėginio kiekvienos iš minėtų savybių intensyvumo skaitinė vertė buvo didžiausia (nors reikšmingas skirtumas ir nenustatytas).
Tuo tarpu, vertinant pluoštiškumą, tarp mėginių nustatyti tik nežymūs skirtumai. III grupės mėginys skyrėsi tik nuo IV grupės mėginio, tuo tarpu likę mėginiai nesiskyrė nuo jų abiejų. Manome, kad atsiradusį skirtumą reikėtų aiškinti ne kaip galimą mielių įtaką, nors šis dėsningumas taip pat išlieka vertinant šlauneles.
Lyginant visų mėginių netipišką skonį, matyti tas pats dėsningumas – III grupės mėginys skyrėsi tik nuo IV grupės mėginio, tuo tarpu likę mėginiai nesiskyrė nei nuo III grupės, nei nuo IV grupės mėginių. Todėl manome , kad atsiradusį skirtumą reikėtų paaiškinti ne kaip galimą mielių įtaką.
III grupės mėginys nuo visų likusių skyrėsi (p=0,002) ir intensyviausiu rūgščiu skoniu (vidutinė vertė 3,17, kai kitų svyravo tarp 2,00-2,25).
3.6.2 Viščiukų šlaunelių tyrimai
Mėginių kiekvienos savybės vertinimo vidutinės skaitinės vertės pateiktos 18 lentelėje (grafinė išraiška- priedo 2 paveiksle).
18 lentelė. Viščiukų šlaunelių juslinių savybių tyrimai Grupės Savybė
I II III IV V
Bendras kvapo intensyvumas 5,77 a 5,78 a 6,25 a 5,72 a 5,69 a Virto viščiuko kvapo intensyvumas 5,50 a 5,47 a 5,75 a 5,44 a 5,69 a Kito kvapo intensyvumas 1,39 a 1,61 a 1,62 a 1,22 a 1,23 a Kreminės spalvos intensyvumas 4,17 a 3,73 a 3,75 a 4,00 a 3,92 a
Kietumas 3,64 a 3,72 a 4,19 a 3,41 a 3,46 a
Susikramtymas 4,27 a b 4,84 a b 5,06 b 3,93 a 4,15 a b
Sultingumas 5,17 a 5,63 a 5,06 a 5,27 a 5,16 a
Pluoštiškumas 3,05 a 3,36 a 3,81 a 3,00 a 3,07 a
Pojūtis burnoje 3,25 a 3,52 a 3,93 a 3,06 a 3,03 a Virto viščiuko skonis 5,44 a 5,73 a 6,19 a 5,72 a 5,75 a Kito skonio intensyvumas 1,33 a 1,36 a 1,25 a 1,44 a 1,31 a Rūgštus skonis 1,72 a 1,42 a 1,93 a 1,72 a 1,38 a Liekamojo skonio intensyvumas 3,11 a 3,21 a 3,56 a 3,38 a 3,07 a
Lyginant tarpusavyje šlaunelių 5 mėginių kvapą, galima pastebėti, kad bendras visų mėginių kvapas buvo gana intensyvus (silpniausias įvertintas 5,70). Visiems mėginiams būdingas intensyvus tipiškas virtos vištienos kvapas (5,40 - 5,70). Tuo tarpu, netipiško ar nebūdingo kvapo beveik neaptikta. Tiriamieji mėginiai (154-157) nesiskyrė nuo kontrolinio I grupės mėginio nei pagal vienais vertintų kvapų (p>0,05).
Vertinant mėginių tekstūrą, mėginiai nesiskyrė savo kietumu, sultingumu, pluoštiškumu (p>0,05).
Tuo tarpu vertinant susikramtymą. tarp mėginių nustatyti tik nežymūs skirtumai. (p=0,001). III grupės mėginys skyrėsi tik nuo IV grupės mėginio, tuo tarpu likę mėginiai nesiskyrė nei nuo III, nei nuo IV grupės mėginių. Todėl manome, kad atsiradusį skirtumą reikėtų paaiškinti ne kaip galimą mielių įtaką, o surasti kitą priežastį.
Lyginant visų mėginių skonį nenustatyta, kad būtų pasireiškęs pašalinis ar rūgštus skonis, visiems mėginiams buvo būdingas tik gana intensyvus tipiškas virtos vištienos skonis. Liekamasis skonis taip pat nebuvo labai išreikštas.
Apibendrinant galima teigti, kad nenustatyta reikšminė pašarų įtaka viščiukų šlaunelių juslinėms savybėms.
3.6.3 Juslinės analizės rezultatų apibendrinimas
Vertinant viščiukų krūtinėlių mėginius, nenustatytas reikšmingas skirtumas tarp mėginių pagal šias savybes: virto viščiuko kvapo intensyvumas, netipiško kvapo intensyvumas, kreminės spalvos intensyvumas, kietumas, susikramtymas, sultingumas, pojūtis burnoje, virto viščiuko skonis.
Vertinant viščiukų šlaunelių mėginius, nenustatytas reikšmingas skirtumas tarp mėginių pagal visas tirtas savybes, išskyrus susikramtymą.
III grupės mėginiai, vertinant šlauneles ir krūtinėles, skyrėsi nuo likusių grupių mėginių. Krūtinėlėse buvo labiausiai išreikštas rūgštus skonis. Peržiūrint kitas savybes matyti, kad daugelis jų buvo įvertintos didesniu balų skaičiumi, nors skirtumo, lyginant su kitomis grupėmis nenustatyta.
Paveikslai pateikti priede.
4. Rezultatų apibendrinimas
Apibendrinant gautus tyrimų rezultatus, galima teigti, kad mielės yra baltymingas pašarinis komponentas. Tačiau didelę baltymų dalį sudaro nukleino rūgštys, t.y apie 20% (Stone, 1998).
Mielėse riebalai sudaro 5,30 – 6,50%, nepakeičiamos riebalų rūgštys, linolio ir linoleno sudarė atitinkamai 60,32 - 60,81 bei 3,80 – 4,17% nuo visų riebalų rūgščių kiekio. Kaip
žinoma nepakeičiamos riebalų rūgštys stimuliuoja paukščių imuninę sistemą. Dalis linolio rūgšties prieš įsijungiant į ląstelės membraną, suskyla iki arachidono rūgšties. Ji yra prostaglandinų, tromboksanų ir leukotrienų pirmtakas. Tą procesą reguliuoja 3 – ios klasės riebalų rūgštys. 3 – ios ir 6 – os klasės riebalų rūgščių santykis reguliuoja prostaglandinų, tromboksanų ir leukotrienų produkciją leukocituose bei kitose ląstelėse, o tai turi įtaką reguliuojant imuninį atsaką. Lesalų riebalai veikia makrofagų rūgštis sustiprina ląstelinį imunitetą ir makrofagų fagocitozę.
Mielių ląstelių sienelės pasižymi unikalia savybe – virškinamajame trakte absorbuoti ir surišti toksinus, anti-vitaminus, virusus, patogenines bakterijas ir apsaugoti nuo jų neigiamo poveikio žarnyno viduje. Mielių ląstelių sienelių mananų frakcija taip pat yra specialūs polisacharidai, kurie selektyviai skatina gerosios bakterijos vystymąsi žarnyne. Jie slopina arba nužudo tokias kenksmingas bakterijas, kaip Salmonella arba E. colli. (Stone, 1998)
Atlikta aminorūgščių analizė parodė, kad šiose mielėse yra menka lizino koncentracija. Tiriamuose pavyzdžiuose lizinas sudarė tik 0,93-1,10 %, tuo tarpu mokslininkų pateikti duomenys lizino koncentraciją mielėse nurodo 2,89- 3,15%.
Tyrimų rezultatai parodė, kad broilerių augimo intensyvumas, lesalų sąnaudos pirmosiomis auginimo dienomis atitiko Vilniaus paukštyne gaunamus rodiklius. Be to broilerių išsaugojimas, naudojant ir didesnį mielių kiekį buvo geresnis nei tų grupių paukščių, kurių lesaluose nebuvo įterpta mielių.
Didelis mielių kiekis lesaluose esminės įtakos mėsos kokybiniams parametrams neturėjo.
Analizuojant kitus kokybinius mielių parametrus matosi, kad juose yra nemažai vertingų maistinių medžiagų. Kaip nurodo literatūros duomenys, mielėse yra daug mikroelementų ir vitaminų.
19 lentelė. Mikroelementų ir vitaminų sudėtis įvairiose mielių rūšyse (Raw material compendium,1996)
Mikroelemen-tai (mg) Alaus mielės
Pašarinės mielės Spirito mielės Išrūgų mielės Melasos mielės Kobaltas 0,18- 0,49 0,03- 1,60 0,10 0,50 - Varis 17,00- 56,96 13,00- 27,60 65,00-152,00 8,00 19,70-42,72
Jodas 0,01- 0,36 0,32- 2,51 0,01 - - Geležis 109,00- 498,40 100,00- 520,00 250,00-1660,00 45,00 146,40 Manganas 5,00- 52,51 8,00- 65,00 20,00- 40,00 - 16,91-29,30 Selenas 0,10- 1,25 0,05- 1,00 0,10- 0,20 - - Cinkas 30,20- 81,88 71,00- 112,14 10,00- 84,00 48,00 41,90 Ultramikroelementai (mg) Nikelis 4,80 1,60 - - - Fluoras 1,91- 2,50 6,08- 7,00 - - - Vitaminai (mg) Vitaminas E 2,00- 3,40 - - 3,35 - Biotinas 0,50- 1,60 1,10- 1,45 0,04- 0,27 - - Cholinas 2800,00-4800,00 2860,00-3005,00 3400,00 - - Folio rūgštis 9,00- 31,70 1,31- 25,59 11,00- 11,20 - 10,75-11,09 Niacinas 440,00- 479,00 470,00- 507,80 269,00-300,00 - 245,43-253,00 Pantoteno rūgštis B3 72,10- 114,00 67,80- 104,12 36,10- 85,00 - 34,74-35,80 Riboflavinas – B2 33,96- 45,00 44,40- 63,80 27,30- 35,00 47,50 26,03-26,90 Tiaminas – B1 85,00- 120,00 6,20- 15,00 40,00- 66,70 15,50 73,65-76,00 Piridoksinas – B6 30,00- 44,10 34,43- 36,30 - - -
Norint tinkamai mieles panaudoti paukščių mityboje, reikalinga pastoviai atlikti aminorūgščių analizę. Tirti mielių pavyzdžiai rodo, kad aminorūgščių koncentracija ir lizino kiekis nuolat kinta. Naudojant sintetines aminorūgštis galima optimaliai subalansuoti lesalų kokybinius parametrus ir gauti optimalų broilerių augimo intensyvumą, bei lesalų sunaudojimą.
IŠVADOS
1. Pašarinės mielės pasižymi aukšta maistine verte, dideliu baltymingumu 42,44 – 46,76%, bei didele nepakeičiamų aminorūgščių koncentracija: metioninas 0,49 – 0,55% ir treoninas 0,56 – 0,62%.
2. Tiriamose mielėse lizino kiekis nustatytas 0,22 – 0,27%, literarūros duomenys nurodo, kad ši aminorūgštis turi sudaryti 2,7 – 3,8%.
3. Mielėse vyrauja nepakeičiamos riebalų rūgštys. Linolio bei linoleno rūgštys atitinkamai sudarė 60,81 – 4,17%.
4. Tiriamoje grupėje 1 – 8 dienų amžiaus viščiukų kūno masė buvo 2% didesnė, lyginant su kontroline grupe, tačiau 35 dienų amžiaus viščiukų kūno masė buvo 12 – 15% mažesnė, lyginant su kontroline (p<0,001). Viena iš broilerių nepakankamo augimo priežasčių – maža lizino koncentracija.
5. Per visą broilerių augimo periodą lesalų sąnaudos 1 kg priesvorio gauti buvo 21% didesnės, palyginus su kontroline grupe.
6. Lesaluose padidinus mielių kiekį daugiau kaip 6% baltymų ir riebalų virškinamumas mažėjo atitinkamai 3,14 – 6,05% ir 1,94 – 10,11%.
7. Viščiukų broilerių krūtinės ir kojų raumenų brendimas bei cheminė sudėtis, didėjant mielių įterpimo kiekiui, nekito.
8. Juslinės analizės duomenys rodo, kad esant mielių kiekiui daugiau kaip 6%, krūtinės raumenyse buvo išreikštas rūgštus skonis. Vertinant kitus parametrus esminio skirtumo, lyginant su kontroline grupe, nenustatyta.
REKOMENDACIJA
Sudarant lesalų receptūras viščiukams broileriams, mielių įterpimas rekomenduojamas 5%.
PADĖKA
Labai nuoširdžiai dėkoju savo magistrinio darbo vadovui prof. habil. dr. Romui Gružauskui už suteiktas žinias ir pagalbą ruošiant magistro darbą. Paukščių lesalų ir paukštininkystės produktų labaratorijos jaunesniosioms mokslo darbuotojoms Astai Racevičiutei Stupelienei ir Vilmai Šašytei už pagalbą įsisavinant ir atliekant tyrimų metodus.
Didelę padėką noriu pareikšti JSC „Legatina“ už suteikta finansinę paramą.
Dėkoju, KTU Maisto instituto juslinės analizės labaratorijos vedėjai dr. Aldonai Mieželienei ir dr. Gitanai Alenčikienei už atliktus viščiukų broilerių mėsos juslinių savybių tyrimus.
Esu dėkinga Vokietijos Hohenheimo universiteto Gyvulių mitybos institutui už atliktą aminorūgščių tyrimą.
EFFECT OF DISTILLER’S YEAST FOR PRODUCTIVITY AND DIGESTION PROCESSES OF CHICKEN BROILERS
Sumarry
Yeast is considered to be a valuable raw protein, having high nutritional value. However, data about yeast use in poultry feeding are inconsistent and depend on a number of factors, such as yeast origin, substrates and technological parameters.
The purpose of the study was to define nutritional yeast value, analyze the influence of yeast addition to diet on broiler chicken productivity and feed consumption, determine the effect of feeding yeast on broiler chicken digestibility and meat quality.
While achieving the purpose of the study nutritional value of the yeast was established (quantity of protein, fat, calcium, phosphorus, organic substance, fat acids). The data of the study show that yeast has a relatively high protein level from 42,44 to 46,79%. Quantity of crude fat varied from 5,30 to 6,50%. Analysis of mineral materials indicated calcium amount of 2,11-2,24% and phosphorus amount of 0,80-0,88%. Linoleic acid and linolenic acid made 60,32-60,81% and 3,80-4,17% respectively, of all fat acids. The main amino acids compiled 0,22-0,27% of lyzine, 0,49-0,55% of metionine, 0,56-0,62% of treonine.
The trial was performed with ROSS 308 strain chicken broilers of 1 to 35 days of age. Broilers were divided into 2 groups. Birds were given food which corresponded to ROSS 308 strain feeding and growing recommendations. During the feeding trial body weight of experimental group birds of 1-8 days of age was 2% higher, compared to controls, though body weight of birds of 35 days of age was 12-15% lower, compared to controls (p<0,001). Feed consumption for 1kg of weight gain in experimental group was 21% higher than in control group.
In order to determine the effect of feeding yeast on food digestibility and digestion processes in broilers a metabolic experiment has been performed. Birds of 21 day of age and aproximately of similar weight were divided into 5 groups of 5 broilers in each group. Control group I was fed mixed diet with no feeding yeast. Groups II, III, IV and V had mixed diet added with feeding yeast 3, 6, 9 and 12%, respectively. The metabolic experiment defined indices of metabolic digestibility which demonstrate that diet added with more than 6% of yeast lowered protein and fat digestibility in experimental groups by 3,14-6,05% and
1,94-10,11% respectively, compared to controls. It was found, that a greater quantity of yeast added to the diet had no effect on digestibility of organic materials.
After experiments on meat quality, muscle maturation and chemical composition have been performed and chicken broilers’ breasts and thighs anlysed it was estimated that these indices did not vary to a higher quantity of yeast addition. Data of the sensory evaluation show that in presence of more than 6% of yeast, broiler breast muscles were of a sour taste. While assessing other parameters (overall odour intensity, boiled chicken odour, non typical odour, tenderness, chewiness, juiciness, fibriness, mouthfeel, boiled chicken taste, non typical taste, aftertaste) no significant differences between the experimental and control groups were found.
