1
LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS
GYVULININKYSTĖS KATEDRA
Jurga Kaminskienė
MINERALINIŲ MEDŽIAGŲ PANAUDOJIMAS DĖSLIŲJŲ
VIŠTŲ IR VIŠČIUKŲ BROILERIŲ MITYBOJE
Magistro darbas
Darbo vadovas:
Lektorė Asta Racevičiūtė-Stupelienė
2
Magistro darbas atliktas 2006 09 01 – 2008 03 15 metais Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės katedroje, LVA Paukščių lesalų ir paukštininkystės produktų laboratorijoje, bei AB „VILNIAUS PAUKŠTYNAS”.
Magistro darbą paruošė: Jurga Kaminskienė
parašas
Magistro darbo vadovas: Asta Racevičiūtė-Stupelienė
(LVA Gyvulininkystės katedra) parašas
Recenzentas:
3
TURINYS
ĮVADAS ...4 1. LITERTŪROS APŽVALGA. ...5 1.1 Mineralinės medžiagos. ...5 1.1.1 Makroelementai. ...51.1.1.1 Kalcio ir fosforo panaudojimas paukščių mityboje. ...5
1.1.1.2 Kalcio ir fosforo funkcijos...6
1.1.1.3 Kalcio ir fosforo pasisavinimą sąlygojantys faktoriai. ...8
1.1.2 Mikroelementai...18
1.1.3 Paukščių mityboje naudojami mineraliniai pašarai ...23
2.TYRIMŲ METODAI IR SĄLYGOS ...26
2.1 Tyrimo su viščiukais broileriais metodika...26
2.2 Tyrimo su vištomis dedeklėmis metodika ...28
3. TYRIMO REZULTATAI ...30
3.1 Tyrimo rezultatai su viščiukais broileriais...30
3.2 Tyrimo rezultatai su vištomis dedeklėmis ...33
4. IŠVADOS...38
4.1 Atlikto tyrimo su viščiukais broileriais išvados...38
4.2 Atlikto tyrimo su vištomis dedeklėmis išvados ...38
PADĖKA...40
5. SUMMARY ...41
6. LITERATŪROS SĄRAŠAS...43
4
ĮVADAS
Per pastaruosius 20 metų daug pasiekta auginant viščiukus broilerius – ženkliai padidėjo viščiukų augimo greitis ir maisto pasisavinimo efektyvumas. Šiuolaikiniai komerciniai hibridai greitai vystosi ir jiems reikia daug energijos turinčių lesalų, kurie leidžia maksimaliai išnaudoti jų genetines galimybes (Williams et al., 2000; McKay et al., 2000). Daugiau pasiekta ir vištų dedeklių lesinime balansuojant lesalus skirtingais dėslumo etapais, ypač ankstyvojo dėjimo periodu. Pastaruoju metu paukščių lesinime didelis dėmesys skiriamas optimaliam kalcio, fosforo, natrio, kalio ir chloro subalansavimui. Parinkus netinkamas kalcį ir fosforą nešančias medžiagas, taip pat nesubalansavus natrio, kalio ir chloro tarpusavio santykio, t.y. anijonų katijonų balanso, padidėja vandens suvartojimas, sutrinka virškinimo trakto mikrobiologinė pusiausvyra, blogėja kraiko kokybė ir mikroklimato parametrai, susidaro sąlygos paukščiams susirgti ascitais, padaugėja paukščių staigių gaišimo atvejų. Vitaminai ir mineralai yra svarbi sudedamoji paukščių raciono dalis. Šios medžiagos įtraukiamos į racioną kaip priedai atitinkamais kiekiais, kad būtų patenkintas jų poreikis sveikiems produkciją duodantiems paukščiams. Mineralų ir vitaminų trūkumas gali būti kritiškas tam tikrais organizmo vystymosi etapais, todėl kai kurie autoriai teigia, kad net ir trumpas vitaminų bei mineralų apribojimas augimo fazės metu gali turėti neigiamų pasekmių (Teeter, Deyhim, 1994; Turner, 2000), (Bandzaitė, 2007).
Magistrinio darbo tikslas – nustatyti mineralinių medžiagų įtaką dėsliųjų vištų ir viščiukų broilerių produktyvumui, fiziologiniai būklei bei produkcijos kokybei.
Siekiant šio tikslo reikėjo įgyvendinti šiuos uždavinius:
● atlikti lesinimo bandymą su viščiukais broileriais, jų lesaluose natrio bikarbonatą tiriamojoje grupėje pakeičiant natrio sulfatu ir išlaikant optimalų elektrolitų balansą;
● ištirti skirtingų natrio šaltinių įtaką viščiukų broilerių fiziologinei būklei bei mineralizacijos laipsniui;
● ištirti skirtingų pasisavinamo fosforo lygių įtaką dėsliųjų vištų produktyvumui, kiaušinių kokybei bei išsaugojimui.
5
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Mineralinės medžiagos
Mineralinės medžiagoa yra augalų ir gyvūnų neorganiniai elementai, kurie yra nustatomi sudeginus organinę medžiagą ir pasvėrus likučius, kurie ir vadinami pelenais.
Gyvūnų kūne yra nedidelis kiekis – tik 2 - 3% mineralinių medžiagų, bet jos labai svarbios gyvūnų mityboje. Mineralinės medžiagos yra kaulų struktūrinis pagrindas, minkštų audinių, kraujo, kūno skysčių sudedamoji dalis ir reguliuoja daugelį gyvūno organizmo gyvybinių procesų. Mineralinės medžiagos suskirstytos į dvi grupes:
Makroelementai – jų reikia nuo kelių dešimtųjų gramo iki keletos ar dešimčių gramų per dieną.
Mikroelementai – jų reikia labai mažai – mikrogramais arba miligramais per dieną (Jeroch, 2004).
1.1.1 Makroelementai
Makroelementai yra kalcis, fosforas, magnis, natris, kalis, chloras ir siera. Visi jie yra nepakeičiami, t.y. gyvūnai juos turi gauti su pašaru. Vidutinis makroelementų kiekis organizme svyruoja nuo 0,4 iki 20 g/kg kūno masės, o poreikis yra nuo 1 iki 40 g/kg pašaro sausosios medžiagos. Pašarinėse žaliavose makroelementai yra neorganinės (kalcis, magnis, natris, kalis, chloras, 20 – 50% fosforo augalinėse pašarinėse žaliavose) ir organinės (siera, 50 – 80% fosforo augalinėse pašarinėse žaliavose) kilmės. Makroelementai organizme atlieka daug įvairių funkcijų: yra skeleto, kiaušinio lukšto struktūrinė (statybinė) medžiaga, aktyvina fermentus, dalyvauja biocheminėse reakcijose, reguliuoja elektrolitų ir vandens balansą, yra buferinių sistemų sudedamoji dalis (Jatkauskas, 2002).
1.1.1.1 Kalcio ir fosforo panaudojimas paukščių mityboje
Mineralai sudaro apie 4% viso organizmo, o kalcis ir fosforas – daugiau kaip 70% viso mineralų turinio (Cromwell, 1991; Singh, Panda, 1996). Kalcis ir fosforas yra vieni svarbiausių neorganinių medžiagų, dalyvaujančių daugelyje gyvo organizmo fiziologinių funkcijų (Elaroussi et al., 1994; Hurwitz et al., 1995; Waldroup, 1995). Šie elementai
6
dalyvauja ląstelių vystymesi ir daugelyje biocheminių funkcijų (Whitehead, 1995). Broilerių racionuose turi būti tam tikri kalcio ir fosforo kiekiai (NRC, 1994). Daugelis šių elementų šaltinių yra neorganinės kilmės ir turi aukštą gebėjimą surišti rūgštis, ypatingai kalcis, kuris stipriai veikia žarnyno pH. Paukščių žarnos yra daugiau rūgštinės, negu šarminės, to pasėkoje dideli kalcio kiekiai gali padidinti žarnų pH, maisto virškinimą ir maistingųjų medžiagų absorbciją. Kalcio ir fosforo pašalinimas iš raciono gali paveikti broilerių vystymąsi (Skinner et al., 1992; Kheiri, Rahmani, 2006). Kalcio įsisavinimas priklauso nuo paukščio veislės ir amžiaus, kalcio šaltinio, gebėjimo pasisavinti iš maisto pakankamai kalcio, taip pat nuo mikrofloros turinio žarnose (Underwood, Suttle, 2001).
1.1.1.2 Kalcio ir fosforo funkcijos
Kalcis yra gausiausias mineralas organizme, kurio 99% yra skelete ir reikalingas didesniais kiekiais, negu bet koks kitas mineralas (Siebrits, 1993; Klasing, 1998). Jis vaidina svarbų vaidmenį daugelyje svarbiausių medžiagų apykaitos funkcijų (Elaroussi et al., 1994; Young, Heath, 2000), kurių svarbiausia yra kaulų formavimas (Calnek et al., 1991; Siebrits, 1993; Mateos, de Blas, 1998). Augantiems viščiukams didelis kalcio kiekis reikalingas skeleto vystymuisi, o vištoms dedeklėms daugiausia kalcio naudojama kiaušinio lukšto formavimui (Klassing, 1998). Apie 60 – 65% kalcio kiaušinio lukšto formavimui gaunama iš lesalo, likę 25 – 40% – iš meduliarinių kaulų (Sugiyama, Kasuhara, 2001). Suaugusio paukščio organizme kalcis sudaro daugiau negu trečdalį viso mineralų kiekio (Klasing, 1998) ir apie 1,5% paukščio svorio (Underwood, 1981; Larbier, Leclercq, 1994). Pavyzdžiui, paukščio skeletą sudaro 98–99% kalcio, kuris daugiausia yra hidroksiapatitų formoje (Ca10(PO4)6(OH)2 (Siebrits, 1993; Dudek, 1997; Weaver, 2001; Rath et al., 2000). Likęs 1% kalcio randamas plazmoje ir kituose organizmo skysčiuose. Nors kalcio koncentracija ląstelėje ir tarpląsteliniuose skysčiuose yra žema, jis būtinas daugeliui ląstelės funkcijų. Kalcis svarbus tarpininkaujant kraujagyslių atpalaidavime ir suspaudime (vazokonstrikcija ir vazodilatacija), kraujo krešėjime, nervinio impulso perdavime, enzimų aktyvacijoje (Langemann, 1984; McDonald et al., 1995; Heaney, 1997). Kalcis taip pat svarbus ląstelių membranų pralaidumui – palengvina maisto medžiagų praėjimą per ląstelės sienelę į ląstelės vidų ir išorę (Dudek, 1997; McWatters, 1997). Kalcis dažnai susijęs su plazmos proteinais (kalcį surišantis proteinas) ar viduląsteliniais proteinais (kalmodulinas). Kalcį surišančio proteino vaidmuo yra kalcio jonų (Ca2+) slopinimas, kurie įeina į ląstelę, taigi šių jonų
7
koncentracija citoplazmoje yra išlaikoma fiziologinėse ribose, nepaisant didelio kalcio srauto per žarnų ląsteles (Taylor, Dacke, 1984). Kalcio absorbcijos greitis yra tiesiogiai proporcingas kalcį surišančio proteino kiekiui žarnų ląstelėse. Kalcis svarbus nervų ir raumenų jaudrumo kontrolei (Perry, 1984). Pagal Weaver (2001), jaudrios ląstelės, tokios kaip skeleto raumenų ir nervų, savo membranoje turi nuo įtampos priklausančius kalcio kanalus, kurie sudaro sąlygas greitam kalcio koncentracijos kitimui. Pavyzdžiui, kai raumens skaidula gauna nervinį impulsą, kuris stimuliuoja jo susitraukimą, kalcio kanalai ląstelių membranoje atsidaro, įleisdami keletą kalcio jonų į raumens ląstelę. Šie kalcio jonai suriša proteinų aktyvatorius ląstelės viduje, kas iš saugojimo vezikulių į ląstelės vidų atpalaiduoja didelį kiekį kalcio jonų. Kalcio surišimas su proteinu, troponinu-c, inicijuoja eilę žingsnių, kas įtakoja raumenų susitraukimą. Kalcio surišimas su proteinu, kalmodulinu, aktyvuoja enzimus, kurie išardo raumenų glikogeną, kad aprūpintų energija raumenų susitraukimą (Weaver, 2001). Kalcio lygio sumažėjimas įtakoja padidintą jaudrumą, tuo tarpu aukšti lygiai baigiasi apgaulingu raminančiu veikimu. Ypač žemi kalcio lygiai gali sukelti tetaniją, kas gali baigtis mirtimi (Perry, 1984). Trūkstant kalcio lesaluose, sutrinka kaulų kalcifikacija, jauni paukščiai suserga rachitu, vyresni – osteomaliacija, blogai lesa ir auga, iškrypsta krūtinkaulis ir šonkauliai (Hybro Breeders, 2001), kiaušiniai greičiau dūžta, sutrinka virškinamojo trakto funkcinė veikla, vištos nusilpsta, nustoja judėti, atsiranda spazmai, konvulsijos, labai skystos išmatos. Esant per dideliam kalcio kiekiui, paukščiai palaipsniui pradeda liesėti, sumažėja dėslumas, anksčiau pradeda šertis. Kalcis ypač svarbus rūgščių – šarmų balansui, jis palaiko pH nuo 7,4 iki 7,6 (Cullinson, 1975; Mateos, de Blas, 1998). Kalcis taip pat atsakingas už neuromuskulines funkcijas, kiaušinių formavimąsi, imuninę sistemą (Gillespie, 1987; Banerjee, 1992; McWatters, 1997). Kalcis gali būti fermentų aktyvatorius ar stabilizatorius ir turi įtakos jų sekrecijai (Coon et al., 2001). Jis taip pat padeda fermentui protrombinui sudaryti trombiną, kuris veikdamas su fibrinogenu formuoja kraujo krešulius (Underwood, 1981). Esant kalcio trūkumui, kraujas nekreša. Be to, kalcis svarbus hormonų sekrecijai (Coon et al., 2001). Kartu su natriu ir kaliu, kalcis reikalingas širdies ritmo reguliavimui (Banerjee, 1992). Jis taip pat svarbus riebalų ir angliavandenių apykaitai (Singh, Panda, 1996). Nors dauguma organizmo kalcio randama skelete, kur jis sudaro apie trečdalį kaulų sausos masės, jo taip pat yra ir organizmo skysčiuose. Kraujyje kalcis randamas serume, bet ne ląstelėse. Apytikriai puse kraujo kalcio surišta su proteinais, kita dalis yra joninėje formoje (Perry, 1984). Žinduolių plazmoje paprastai yra nuo 80 iki 120 mg/l kalcio, o pas vištas dedekles yra nuo 300 iki 400 mg/l (McDonald et al., 1995).
8
Fosforas yra sekantis po kalcio pagal gausumą aptinkamas organizme mineralas, kurio 80% yra skelete, likęs plačiai pasiskirstęs organizme (Cromwell, 1991). Jis iš esmės apima visas medžiagų apykaitos reakcijas organizme ir laikomas universaliausiu mineralu. Fosforas yra visų audinių struktūrinis elementas, reikalingas normaliai ląstelių ir tarpląstelinei medžiagų apykaitai, taip pat baltymų, riebalų ir angliavandenių apykaitai. Fosforas reikalingas normaliam raumenų augimui, kiaušinio formavimuisi, yra genetinio kodo nukleino rūgštyse, fosfolipidų sudėtinė dalis ir taip pat daugelio fermentų sistemų komponentas ar aktyvatorius. Fosforas padeda palaikyti osmotinį slėgį ir rūgščių – šarmų balansą, yra energijos apykaitos (ATF), amino rūgščių apykaitos ir baltymų sintezės faktorius. Fosforas svarbus kaulų augimui, todėl fosforo trūkumui labai jautrūs augantys organizmai. Net ir nežymus fosforo kiekio sumažėjimas gali įtakoti rachito, ascito išsivystymą, taip pat raišumą (Turner, 2000).
1.1.1.3 Kalcio ir fosforo pasisavinimą sąlygojantys faktoriai
Kalcio ir fosforo apykaitą bei absorbciją organizme veikia daug faktorių. Keletas svarbiausių – kalcio absorbcijos vieta, vitamino D3 kiekis, kalcio ir fosforo santykis lesaluose, naudojamų papildų biologinis naudingumas, lesaluose esantis riebalų, kalcio, fosforo, druskos, mikotoksinų, fitatų, oksalatų kiekis, paukščio amžius bei fiziologinė būklė (Touchburn et al., 1999). Jauni paukščiai pasisavina mineralus geriau nei vyresni, dedančios kiaušinius vištos panaudoja mineralus efektyviau nei nededančios.
Kalcio druskos labiau tirpsta rūgštiniuose tirpaluose, taigi absorbcija daugiausia vyksta dvylikapirštėje žarnoje (Ensminger et al., 1990). Absorbcija šiek tiek vyksta ir kitose plonosiose žarnose (Perry, 1984; Underwood, Suttle, 1999). Kai lesale yra žemas kalcio kiekis, kalcis yra absorbuojamas aktyvaus transporto būdu, kurį įtakoja vitaminas D. Pasyvi absorbcija tuščiojoje ir klubinėje žarnoje yra labai svarbus absorbuojamasis procesas, kai kalcio suvartojimas yra pakankamas ar aukštas (Klasing, 1998; Bronner, Pansu, 1999). Kalcis, kuris pasiekia storąsias žarnas, absorbuojamas ir aktyvaus, kuris reikalauja energijos, ir pasyvaus proceso metu (Bronner, Pansu, 1999). Fosforas daugiausiai absorbuojamas dvylikapirštės žarnos srityje. Kuo didesnis maistinių medžiagų poreikis, tuo efektyvesnė jų absorbcija. Žarnose absorbuotas fosforas cirkuliuoja organizme ir greitai paimamas iš kraujo kaulinio audinio atnaujinimui. Taip pat jis gali būti paimamas iš kaulų, kad būtų palaikomas
9
normalus jo kiekis plazmoje. Sumažinus kalcio ir fosforo kiekį lesaluose ir sudarius žarnų gleivinėje rūgštines sąlygas, kalcio ir fosforo absorbcija padidėja.
Kalcis yra vienas aktyviausių medžiagų apykaitos mineralų, jo apykaita yra griežtai reguliuojama (Klasing, 1998). Už pastovų kalcio koncentracijos palaikymą yra atsakingi trys kalcitropiniai hormonai – parathormonas (PTH), kalcitoninas (CT) ir vitaminas D (Frase, 1988). PTH neleidžia išsivystyti hipokalcemijai paimdamas kalcį iš kaulų, o CT stabdo kaulų rezorbciją. Kalcio kiekiui kraujyje sumažėjus, prieskydinių liaukų hormonas parathormonas pradeda pernešti kalcį ir fosforą iš skeleto į kraują, tuo pačiu inkstuose pradeda gamintis vitaminas D3, kuris, veikdamas plonąsias žarnas, didina kalcio absorbciją. Kalcio kiekiui kraujyje padidėjus, išsiskiria hormonas kalcitoninas, kuris mažina kalcio koncentraciją kraujyje. Vitaminas D, kuris yra vitamino D3 pirmtakas yra svarbus kalcio pasisavinimui, kalcio homeostazės palaikymui ir medžiagų apykaitos funkcijoms paukščio organizme palaikyti (Fraser, 1988; Lopez, 2000). Normalių jaunų viščiukų organizme apie 70% kalcio absorbcijos priklauso nuo vitamino D (Hurwitz, 1992). Vitaminas D skatina kalcio absorbciją žarnose, ypač dvylikapirštėje (Roche, 2000). Gamtoje vitaminas D egzistuoja dviejose formose: ergokalciferolio (D2) ir cholekalciferolio (D3). Vitaminas D3 (1,25(OH)2D3) sustiprina kalcio ir fosforo absorbciją žarnose ir veikia inkstus, kad stimuliuotų kalcio ir fosforo absorbciją iš inkstų ir kaulų. PTH ir vitaminas D3 kontroliuoja absorbcijos efektyvumą. Aukšti PTH ir vitamino D3 kiekiai atsiranda tada, kai Ca2+ kiekis kraujyje yra žemas. Jie skatina kalbindino sintezę, kuris suriša kalcį ir palengvina transportą per žarnų epitelio ląsteles. Pakankamas vitamino D3 kiekis racione yra būtinas vištų organizme užtikrinti kalcio absorbciją (Klasing, 1998). Thompson ir Fowler (1990) nuomone, kalcio absorbcija daugiausiai reguliuojama pagal gyvūnų poreikį ir priešingai susieta su suvartojimu. Pagal Fischer (1983), vidutinis kalcio absorbcijos greitis iš virškinimo trakto yra 83 mg per valandą, o trumpalaikis kalcifikacijos poreikis iš dalies patenkinamas iš meduliarinių kaulų labilių atsargų.
Didelis kiekis arba kalcio, arba fosforo trukdo vienas kito absorbcijai (Mainard et al., 1979), todėl augančių paukščių lesaluose ypač svarbu išlaikyti kalcio ir įsisavinamojo fosforo santykį (Schwartz, 1996). Startiniame lesinimo periode 1 kg lesalo rekomenduojama 10 g kalcio ir 4,5 g įsisavinamojo fosforo, t.y. kalcio ir fosforo santykis turi būti 2:1. Esant santykiui nuo 2,5 iki 3,5:1 dažnai išsivysto rachitas. Pagal Singh ir Panda (1996), viščiukai gali toleruoti Ca ir P santykį 2,5:1 be neigiamų padarinių, o santykis 3,3:1 jau yra kenksmingas. Roche (2000) augantiems paukščiams rekomenduoja Ca ir P santykį 1,4:1. Aukštas kalcio molinės masės santykis su fitatais gali paskatinti formavimąsi ypač netirpios
10
kalcio – fitatų molekulės, kuri yra neprieinama fitazei. Silpnai įsisavinamas fosforas ir/ar netinkamas santykis gali taip pat įtakoti inkubacijos kokybę (Kornegay, 2000). Kalcio perteklius pašalinamas kaip kalcio – fosforo kompleksas, o tai gali įtakoti fosforo nepakankamumą (Korver, 1999). Didelio kiekio Ca – P komplekso pašalinimas gali susilpninti kaulo šerdinės ir žievinės dalių formavimąsi. Lesaluose esantis kalcio perteklius taip pat gali prisidėti prie sumažėjusio maisto pasisavinimo (Hubbard Feeds Inc., 2000). Fosforo perteklius lesaluose sudaro netirpų kalcio fosfatą, kuris paverčia kalcį neįsisavinamu; o organizmas toliau absorbuoja fosforą, kas baigiasi hipokalcemija ir metaboline kaulų liga (Kaplan, 1995; Henry, 1999). Augančius paukščius lesinant lesalais, turinčiais apie 1,4% kalcio perteklių, jaunesniems negu 21 savaitės amžiaus gaidžiukams išsivysto kreivų pirštų liga bei podagra (Avian Farms, 1996). Nefrozė ir visceralinė podagra augantiems paukščiams išsivysto, kai lesaluose esantis kalcio kiekis viršija 2,5% (Singh, Panda, 1996). Kalcio ir fosforo virškinamumas yra slopinamas esant pertekliui kurio nors vieno (Ca ar P) elemento, bet dažniausiai pasitaiko esant kalcio pertekliui (Touchburn et al., 1999). Kalcio ir įsisavinamojo fosforo santykis lesaluose yra pagrindinis veiksnys norint pasiekti broilerių optimalų svorį startinio auginimo periodo metu (Hulan et al., 1985; 1986). Kai bendras kalcis ir fosforas ir kalcio/fosforo santykis padidėja lesaluose, sumažėja biologiniai parametrai, t.y. kūno svorio augimas, galutinis gyvo kūno svoris, maisto įsisavinimas (Hulan et al., 1986). Sumažėjęs normalaus genotipo broilerių blauzdikaulio tvirtumas priklauso nuo kalcio ir įsisavinamojo fosforo santykio startiniame ir galutiniame lesinimo periode. Žemaūgiams genotipams aukštesnis kalcio ir įsisavinamojo fosforo kiekis blauzdikaulio tvirtumą sumažina tik galutiniame lesinimo periode.
Nedideli riebalų kiekiai didina tranzito per virškinimo traktą laiką, todėl daugiau laiko lieka mineralų absorbcijai. Skrandžio sulčių rūgštingumas, ypač druskos rūgšties, kuri išsiskiria skrandyje, sumažina virškinimo trakto turinio pH plonosiose žarnose ir palaiko skilimą, taigi ir absorbciją. Kita vertus, lesaluose esantis didelis riebalų kiekis gali paskatinti gamintis riebiąsias rūgštis žarnose, kuris yra sunkiai pasisavinamas (Kaplan, 1995). Maynard ir kt. (1979) nuomone, tam tikras riebalų kiekis naudingas kalcio absorbcijai. Netinkamas riebalų kiekis gali neigiamai paveikti vitamino D apykaitą (Kaplan, 1995; Dudek, 1997), kas įtakoja mažesnį kalcio įsisavinimą.
Fosforo absorbcija yra optimali, kai pH yra 6, o kai pH yra didesnis negu 6,5, absorbcija žymiai sumažėja. Aukštas kalcio ar fosforo lygis žarnose sumažina ir kalcio, ir fosforo absorbciją (Anon, 2001). Didelis fosforo kiekis lesale įtakoja didesnį vandens ir lesalo suvartojimą ir didesnę ekskreciją. Lesinimas daug fosforo turinčiais lesalais veda prie
11
kiaušinių produkcijos sumažėjimo. Aukšti fosforo kiekiai lesale turi neigiamą poveikį lukšto kokybei, taip pat prisideda prie rūgščių – šarmų balanso kitimo. Lesinimas žemu fosforo kiekiu stimuliuoja 1,25(OH)2D3, o taip pat ir jonizuoto bei bendro kalcio padidėjimą (Frost et al., 1991). Padidėjęs kalcio kiekis lesale sumažina maisto įsisavinimą, bet neturi efekto ekskreto drėgnumui ir kasdieniam vandens suvartojimui (Keshavarz, 2001). Kita vertus, žemas kalcio kiekis lesale prisideda prie padidėjusio vandens ir maisto suvartojimo, palyginus su gaunančiais normalų kalcio kiekį (Damron, Flunker, 1995). Perry (1984) tvirtina, kad lesale esantis kalcio kiekis priešingai proporcingas kalcio absorbavimui per plonųjų žarnų sieneles. Žemas kalcio kiekis lesale stimuliuoja PTH sekreciją, tuo tarpu žemas fosforo kiekis lesale veda prie jonizuoto kalcio padidėjimo plazmoje, kas slopina PTH sekreciją.
Dideli druskos (NaCl) kiekiai lesale gali trukdyti kalcio apykaitai. Kiaušinio lukšto susiformavimui būtinas CaCO3, o esant dideliems NaCl kiekiams, natrio jonai išstumia iš lukšto kalcį (Korver, 1999). Didelis natrio kiekis taip pat padidina kalcio išsiskyrimą su šlapimu dėl to iš kaulų pašalinamas kalcis (Chan, Swaminathan, 1998).
Kai kurie mikotoksinai, ypač aflatoksinas ir ochratoksinas trukdo vitamino D absorbcijai, vitamino D metabolitų gamybai ir vitamino D paveiktai kalcio absorbcijai, kas veda prie rachito išsivystymo, nepaisant tinkamo kalcio/fosforo santykio ir pakankamo vitamino D kiekio (Swick, 1995; Roche, 2000). Labai aflatoksinais užterštas lesalas, paplitęs šiltuose kraštuose, įtakoja dažnas kojų ligas (Annison, 1995).
Kalcio absorbcijai trukdo ir tokie junginiai kaip fitatai (fitino rūgšties druskos) ir oksalatai (oksalo rūgštys). Natrio fitatai įtakoja sumažintą kalcio absorbciją, formuodami kompleksą su kalciu, tokiu būdu padarydami jį neįsisavinamą paukščiams. Netirpus junginys taip pat yra formuojamas, kai kalcis yra sujungtas su oksalo rūgštimi (Dudek, 1997; Klasing, 1998), kuri yra veiksmingesnis kalcio absorbcijos inhibitorius ir dideliais kiekiais randama špinatuose bei rabarbaruose ir mažesniais kiekiais – šviežiose bulvėse ir džiovintose pupelėse (Weaver, 2001). Organizmas negali absorbuoti šio junginio per žarnų sieneles, šis praslenka per virškinimo sistemą ir yra pašalinamas.
Kalcio pasisavinimas paukščių organizme yra gana žemas. Jis siekia nuo 29 iki 75%. Fosforo pasisavinimas, lyginant su kalciu, yra geresnis. Šiuolaikinėse lesalų receptūrose fosforo trūkumas pastebimas gana retai (Mitybos normos galvijams, kiaulėms ir paukščiams, 2002). Dabartinis fosforo nustatymas diferencijuotas į fitatinį fosforą ir nefitatinį fosforą, tariant, kad fitatinio fosforo paukščiai beveik nepasisavina, o nefitatinio fosforo efektyvumas – apie 70%, nepriklausomai nuo nefitatinio fosforo šaltinio (GfE, 1999). Ši paprasta nuo cheminės analizės priklausanti diferenciacija nėra tiksli, nes žymi dalis fitatinio fosforo gali
12
būti įsisavinama viščiukų, nes kai kurios maisto sudedamosios dalys turi būdingą fitazės aktyvumą (Oloffs et al., 2000). ES uždraudus mėsos ir kaulų miltus, padidėjo neorganinių fosfatų poreikis (Rodehutscord et al., 2002). Lesalų kaina ir griežti reikalavimai ekologijai rodo, kad reikia ieškoti dar tinkamesnių fosforo panaudojimo paukščių mityboje kelių.
Daugiau kaip 85% fosforo randama augalinės kilmės lesaluose, ypač grūduose, jų produktuose, aliejinėse išspaudose fitino rūgšties formoje. Fitatinis fosforas yra blogai paukščių įsisavinamas, todėl pašalinamas su išmatomis. Todėl fosforo poreikis paukščiams turi būti patenkinamas įvedant priedus su neorganinio fosforo šaltiniais, tokiais kaip defloruotas fosfatas ar dikalcio fosfatas (Waldroup, 1996). Sunkiai virškinama sudedamoji dalis fitatinio fosforo veikia kaip antimitybinis faktorius pašaruose, kurie turi savybių, žymiai susilpninančių bionaudingumą keleto daugiavalenčių katijonų (daugiausia Ca2+, Mn2+, Zn2+, Fe2+ ir Fe3+ netirpios formos fitatinių metalų) kompleksų. Be to, fitatai taip pat mažina proteinų virškinamumą per sunkiai virškinamą proteinų – fitatų komplekso susidarymą ir stipriai suvaržo amilazės aktyvumą. Daugiausia augalinės kilmės pašaro sudedamųjų dalių turi 55 – 85% bendro fosforo fitatų forma. Grūdų produktai, tokie kaip kviečių ir ryžių sėlenos, aliejinių augalų sėklų išspaudos, paprastai turi didesnį kiekį bendro fosforo negu sveiki grūdai ir didesniu santykiu susijusį su fitatais. Paukščių racionai daugiausia sudaryti iš augalinių aliejų išspaudų, miltų, grūdų ir jų produktų. Fosforo bioaktyvumas iš tokių medžiagų yra tik apie 30%. Fitatinio fosforo hidrolizė ir absorbcija yra sudėtingas procesas, kuris yra veikiamas tam tikrų faktorių, būtent – kalcio ir neorganinio fosforo (ar pasisavinamojo fosforo), esančių pašare, kiekio, vitamino D3, paukščio amžiaus ir rūšies (genotipo), maisto sudedamųjų dalių tipo, skaidulų šaltinio pašare, lesalų apdirbimo ir t.t. Literatūroje aprašytos pavienio lesalo ar mišinio vertės yra kintamos. Augalinės kilmės lesale fosforas pasitaiko susijungęs su fitatais ir jo tinkamumo pokyčiai gali būti įtakoti endogeninės fitazės, kuri hidrolizuoja fitatus ir veikia fosforo tinkamumą. Dideli kalcio kiekiai lesale turi šiek tiek neigiamą efektą fitatinio fosforo įsisavinimui vištaitėms ir vištoms dedeklėms. Viščiukų gebėjimas išlaikyti fitatinį fosforą auga, kai lesale yra reikalavimų neatitinkantis nefitatinio fosforo kiekis, lyginant su normaliu fosforo kiekiu. Senesni paukščiai hidrolizuoja fitatinį fosforą didesniu mastu nei viščiukai, todėl kad pas juos yra didesnis fitazės aktyvumas virškinimo trakte. Fitatinio fosforo įsisavinimą gali lemti ir rūšies bei veislės skirtumai. Skirtingų genotipų viščiukai skiriasi savo gebėjimu įsisavinti fitatinį fosforą. Dėl tokio nepageidaujamo fitino rūgšties poveikio norima arba pašalinti, arba sumažinti jos kiekį paukščių lesaluose ar sudedamosiose dalyse. Bandymai buvo daryti skirtingose laboratorijose norint arba sumažinti, arba pašalinti fitino rūgšties kiekį cheminiais metodais, autolize ar
13
fitazės enzimų panaudojimu pašaruose. Mikrobinės fitazės priedai atrodo daug žadantys. Nelson T.S. ir kt. (1971) rašė, kad grybelinė fitazė iš Aspergillus ficuum žymiai pagerina fitatinio fosforo įsisavinimą ir kaulų mineralizaciją. Tačiau aukšta kaina lėmė, kad buvo naudojamas dikalcio fosfatas ar defloruotas fosfatas. Tačiau dabar, kai gamtosaugininkai ėmė atsižvelgti į didelį nepanaudoto fosforo išsiskyrimą į aplinką, vėl buvo atnaujinti fitazės enzimų tyrimai. Aspergillus atmaina, sugebanti gaminti fitazės enzimą, teikia daug vilčių mitybos specialistams. Dabar daromi tyrimai, norint fitazės geną perduoti laukinei Aspergillus atmainai, kad būtų pasiekti geresni rezultatai. Mikrobinės fitazės priedai, 250 – 500 vnt/kg lesalo padidina viščiukų broilerių kūno masę ir lesalo įsisavinimą. Nors keletas autorių skelbė, kad mikrobų priedai neturi pastebimo efekto lesalo įsisavinimo greičiui broilerių organizme. Fitazės priedai lesale susiję su žymiai padidėjusia plazmos neorganinio fosforo koncentracija, blauzdikaulio pelenų santykiu, padidėjusia absorbcija ir sumažėjusia fosforo ekskrecija. Priešingai šiems pranešimams, fitazės priedas į kviečių – sojos lesalus turi mažiau fosforo negu rekomenduojama, nepadidina nei kūno masės, nei lesalo įsisavinimo, bet padidina kojos piršto ir blauzdikaulio pelenų kiekius ir plazmos neorganinio fosforo kiekius. Skirtingi rezultatai gali būti iš dalies priskiriami gamtos faktoriams, kurie turi įtakos fitazės bioaktyvumui ir fitatinio fosforo įsisavinimui. Nepaisant to, fitazės priedai standartiniuose broilerių pašaruose gali leisti sumažinti įprastą neorganinio fosforo priedą lesale ir taip pat sumažinti fosforo ekskreciją į aplinką. Dedeklių vištų lesinimas skiriasi nuo broilerių daugeliu atžvilgių, lesinant vištas lesalais papildytais fitazės priedu, didesnis Ca kiekis gali stabdyti fitazės veikimą (kalcio kiekis lesale 3,5%). Fitaze papildytos dedeklių dietos 250 – 300 vnt/kg lesalo pagerina vištų dedeklių augimą, blauzdos kaulų pelenų kiekį ir fosforo absorbciją. Paukščių lesalus papildžius fitaze žymiai sumažėja fosforo ekskrecija. Fitazė ne tik pagerina mineralų ir mikroelementų panaudojimą, bet gali taip pat padidinti proteinų virškinamumą ir energijos panaudojimą. Mikrobinės fitazės panaudojimo paukščių lesaluose nauda mineralų ir mikroelementų panaudojimui yra nenuginčijama.
Kalcį ir fosforą paukščiai gali gauti iš daugelio šaltinių, dalį gauna iš augalinių žaliavų. Didelė dalis augaliniuose lesaluose esančio fosforo yra fitatinio fosforo formoje, kuris nėra gerai įsisavinamas. Kadangi, augalinių lesalų komponentai paukščių racione paprastai neužtikrina pakankamo šių mineralų kiekio, tai racionus reikalingą papildyti koncentruotais kalcio ir fosforo šaltiniais (1 lentelė).
14
1 lentelė. Įprasti kalcio ir fosforo šaltiniai (Waldroup, 1996)
Šaltinis Ca, % P, %
I. Kalcio fosfatai
A. Natūralus ar neperdirbtas, turintis mažai fluoro uolų fosfatas
Kiurasao fosfatas (guanas)
Koloidinis fosfatas (minkštas fosfatas) B. Chemiškai apdoroti
1. Dikalcio fosfatai
Di/mono kalcio fosfatas Mono/dikalcio fosfatas Nusodintas dikalcio fosfatas 2. Defloruotas fosfatas 32–35 36 18–20 15–23 15–18 24–26 30–36 12–15 13–15 9–10 18–23 20–21 18–22 14–18 II. Natrio fosfatai
Mononatrio fosfatas Dinatrio fosfatas Natrio trepelio fosfatas
– –
25 21 25 III. Amonio fosfatai
Monoamonio fosfatas Diamonio fosfatas – – 24 20
Makroelementų poreikis vištoms priklauso nuo jų masės ir sudėtų kiaušinių kiekio per dieną (2 lentelė).
2 lentelė. Makroelementų poreikio rekomendacijos vištoms, g/dieną (GfE, 1999)
Vištos masė, kg Kiaušinio masė, g/dieną Ca Nefitino fosforas Mg Na Cl K 1,4 35 2,400 0,270 0,033 0,080 0,090 0,110 45 3,000 0,300 0,039 0,100 0,110 0,130 55 3,600 0,320 0,046 0,110 0,120 0,140 1,6 45 3,050 0,320 0,040 0,100 0,110 0,130 55 3,650 0,350 0,047 0,110 0,130 0,150
15 Vištos masė, kg Kiaušinio masė, g/dieną Ca Nefitino fosforas Mg Na Cl K 65 4,250 0,370 0,054 0,130 0,150 0,160 1,8 45 3,050 0,320 0,040 0,100 0,110 0,130 55 3,650 0,350 0,047 0,110 0,130 0,150 65 4,250 0,370 0,053 0,130 0,140 0,160 2,0 45 3,050 0,350 0,041 0,100 0,110 0,140 55 3,650 0,370 0,048 0,120 0,130 0,150 65 4,250 0,400 0,054 0,130 0,150 0,170 2,2 45 3,100 0,370 0,042 0,100 0,120 0,140 55 3,700 0,390 0,049 0,120 0,130 0,160 65 4,400 0,420 0,055 0,130 0,150 0,170 2,4 45 3,150 0,390 0,043 0,110 0,120 0,140 55 3,750 0,420 0,050 0,120 0,140 0,160 65 4,350 0,440 0,057 0,140 0,150 0,170
Vištoms dedeklėms, su lesalu gaunančioms 3,56% kalcio, lukšto formavimuisi kalcis gaunamas absorbuojant jį iš žarnų, o lesinant vištas lesalais su 2% kalcio, 30 – 40% kalcio paimama iš kaulų. Pagal Fischer (1983), pilnai susiformavęs lukštas sveria apie 5 g ir yra 300 – 340 µm storio. Kalcio kiekiai turi būti subalansuoti priklausomai nuo numatomo lesalų suvartojimo, taip, kad vištos gautų 3,5 g per dieną.
Vištoms bręstant jų organizme vyksta kalcio apykaitos pokyčiai, todėl prieš joms pradedant dėti kiaušinius, dažnai naudojamas kalcis. Kiaušinių dėjimo metu paukščiai panaudoja savo meduliarinius kaulų rezervus iš ilgųjų kojų kaulų, kad papildytų kalcio kiekį lukšto formavimosi metu. Pirmojo kiaušinio formavimasis labai veikia paukščio medžiagų apykaitą, nes staigiai netenkama 2 g organizmo kalcio. Dalis šio kalcio gaunama iš meduliarinių kaulų rezervų, taigi prieš pradedant dėti kiaušinius, reikia tuos rezervus papildyti, t.y. prieš kiaušinių dėjimą racioną papildyti didesniais kalcio kiekiais. Naudojant 1 proc. kalcio dietą, daugiau sveriančios pulko vištaitės bręsta anksčiau, ir šiems paukščiams kalcio nebepakaks. Jei tokie paukščiai gaus 1% kalcio dietą, tuo metu, kai pradės dėti
16
kiaušinius, kalcio rezervų pakaks 2 – 3 kiaušiniams. Tuo metu jie greičiausiai nustos dėti, arba dės rečiau. Po pirmojo kiaušinio padėjimo, ši 1% kalcio dieta neturi būti naudojama. 2% kalcio dieta yra nepakankama palaikyti kiaušinių produkcijai, ir neturi būti naudojama po 1% dietos. Didelį kiekį turinčios kalcio dietos leidžia palaikyti produkciją net anksti bręstantiems paukščiams. Dideliu kalcio kiekiu lesinami nesubrendę paukščiai leidžia sumažinti santykinį kalcio išsaugojimą, nors absoliutus kalcio išsaugojimas silpnai didėja.
Prieš pirmojo kiaušinio padėjimą dedeklių lesinimas lesalais, kuriuose yra 3,5% kalcio, kalcio susikaupimas nežymiai padidėja (apie 0,16 g/d), palyginus su paukščiais, lesinamais 0,9% kalcio turinčiais lesalais. Vis dėlto per 10 dienų šis susikaupimas atitinka 1 kiaušinio produkciją. Išankstinis kalcio įvedimas į dedeklių racionus vis dėlto yra naudingas optimizuojant kalcio balansą organizme. Tačiau kalcio perteklius gali paveikti paukščio inkstus. Paukščių lesinimas mažai kalcio turinčiais lesalais nerekomenduojamas. Rekomenduojama 2% kalcio dieta tol, kol vištos padeda 1% kiaušinių.
Viščiukų broilerių lesinime maistinių medžiagų pasisavinimas priklauso nuo jų amžiaus ir jų augimo greičio tam tikrais augimo etapais. Todėl skirtingais augimo etapais yra skirtingas maisto medžiagų poreikis (Kalinowski et al., 2003). Mitybos specialistai sudaro racionus, kad būtų patenkintos paukščių mitybos reikmės. Broilerių auginime naudojamos 3– 5 fazių lesinimo programos. Trijų fazių programa susideda iš startinio, auginimo vidurio ir auginimo pabaigos periodų. Sudarant broileriams skirtingus racionus skirtingais auginimo periodais, pasiekiamas geresnis viščiukų broilerių vystymasis. Pirmosios 10 dienų yra svarbiausios viščiukų broilerių vystymesi. Viščiukai pereina keletą fiziologinių vystymosi etapų. Daugiausia pokyčių vyksta virškinamajame trakte. Pirmosios gyvenimo savaitės pabaigoje virškinimo traktas būna penkis kartus ilgesnis už kūną. Visiška funkcinė branda pasiekiama 20 – 30 amžiaus dieną.
Rekomenduojamos makroelementų normos viščiukams broileriams, auginamiems iki tam tikro amžiaus ir skirtingais auginimo periodais pateiktos (3, 4 ir 5 lentelėse).
3 lentelė. Rekomenduojamos makroelementų normos broileriams, auginamiems iki 1,6 - 1,8 kg (auginamiems apie 35 dienas) (Ross Broilers Management guide, 2002)
Makroelementai Startinis ir auginimo pradžios periodas (0 – 10 d.) Auginimo vidurio periodas (11 – 24 d.) Auginimo pabaigos periodas (25d. – iki skerdimo) Kalcis, % 1,00 0,9 0,85
17 Makroelementai Startinis ir auginimo pradžios periodas (0 – 10 d.) Auginimo vidurio periodas (11 – 24 d.) Auginimo pabaigos periodas (25d. – iki skerdimo) Fosforas, % 0,50 0,45 0,42 Natris, % 0,16 0,16 0,16 Kalis, % 0,40 0,40 0,40 Chloras, % 0,16-0,22 0,16-0,22 0,16-0,22
4 lentelė. Rekomenduojamos makroelementų normos broileriams, auginamiems iki 2,3 – 2,5 kg (auginamiems apie 42 – 45 dienas) (Ross Broilers Management guide, 2002)
Makroelementai Startinis ir auginimo pradžios periodas (0 – 10 d.) Auginimo vidurio periodas (11 – 28 d.) Auginimo pabaigos periodas (29d. – iki skerdimo) Kalcis, % 1,00 0,90 0,85 Fosforas, % 0,50 0,45 0,42 Natris, % 0,16 0,16 0,16 Kalis, % 0,40 0,40 0,40 Chloras, % 0,16-0,22 0,16-0,22 0,16-0,22
5 lentelė. Rekomenduojamos makroelementų normos broileriams, auginamiems iki 3 kg (auginamiems apie 56 – 59 dienas) (Ross Broilers Management guide, 2002)
Makro elementai Startinis ir auginimo pradžios periodas (0–10 d.) Auginimo vidurio periodas (11 – 28 d.) Auginimo pabaigos I per. (29 – 42 d.) Auginimo pab. II periodas (43d. – iki skerdimo) Kalcis, % 1,00 0,90 0, 90 0,85 Fosforas, % 0,50 0,45 0,45 0,42 Natris, % 0,16 0,16 0,16 0,16 Kalis, % 0,40 0,40 0,40 0,40 Chloras, % 0,16-0,22 0,16-0,22 0,16-0,22 0,16-0,22
18
Vokietijos Mitybos fiziologijos draugija viščiukams broileriams, priklausomai nuo jų masės, rekomenduoja tokias makroelementų normas, kaip nurodyta (6 lentelėje).
6 lentelė. Rekomenduojamos makroelementų normos viščiukams broileriams, g/dieną (GfE, 1999)
Amžius sav. Paukščių masė 1) savaitės pab., kg Ca P 2) Mg Na Cl K 1 0,16 0,24 0,14 0,010 0,03 0,03 0,07 2 0,38 0,44 0,27 0,020 0,06 0,06 0,12 3 0,72 0,70 0,43 0,030 0,09 0,09 0,20 4 1,17 0,95 0,59 0,040 0,12 0,12 0,27 5 1,67 1,11 0,70 0,050 0,14 0,14 0,31 6 2,17 1,17 0,76 0,050 0,15 0,15 0,33 7 2,63 1,15 0,77 0,050 0,15 0,15 0,32 8 3,05 1,14 0,78 0,050 0,15 0,15 0,32
1) Vidutinis vištaičių ir gaidžiukų svoris 2) Fosforas, nesujungtas su fitino rūgštimi
1.1.2 Mikroelementai
Auginant paukščius gamybinėmis sąlygomis, ypač reikia kreipti dėmesį į nepakeičiamuosius mikroelementus geležį, kobaltą, varį, manganą, cinką, jodą ir seleną. Kitų nepakeičiamųjų mikroelemtų natūraliai pakanka įprastiniuose racionuose ir pašarų mišiniuose. Kai kurie elementai (arsenas, švinas, kadmis ir kt.) gali būti žalingi dėl toksinių savybių.
Nepakeičiamieji mikroelementai gyvūno organizme aktyvina fermentus ir yra fermentų, baltymų bei hormonų sudedamoji dalis (Jatkauskas, 2002).
Paukščio organizme cinkas (Zn) sudaro 20 - 30 mg/kg paukščio svorio,o lesaluose, priklausomai nuo auginimo vietos, mažai cinko (20 - 40 mg/kg SM) yra sausuosiuose ir sultinguosiuose pašaruose, taip pat javuose. Daug cinko yra aliejinių augalų sėklų rupiniuose, mielėse, alaus žlaugtuose(Gružauskas,2005). Cinkas yra svarbus elementas. Įvairios cinko formos įeina į proteinų sudėtį, ir taip įtakoja DNR transkripcijos reguliavimą (Luscombe et al., 2000), kuris kontroliuoja daug skirtingų ląstelių tipų, įskaitant ir T – limfocitus (Staal et al., 2001) ir meloidų pirmtakų ląsteles (Shivdasani, 2001). Cinkas, taip pat įtakoja paukščių
19
embrionų vystymąsi. Cinkas įeina į šimtus fermentų sudėtį. Tai yra bendra daugeliui mineralų, kaip metalo enzimų (fermentų) sudedamoji dalis (Underwood and Suttle, 2001). Ši funkcinė ypatybė prasideda nuo oksidacijos poveikio apsaugojant peroksidų radikalus, kurie palengvina ląstelių migraciją virškinimo metu pagrindinėmis membranomis (Goodsell, 2000). Cinkas taip pat reikalingas dviejų proteinų sintezei: kolageno ir keratino (Underwood and Suttle, 2001). Svarbus šių dviejų proteinų vaidmuo paukščio organizme yra: keratinas yra plunksnų, odos, snapo ir nagų struktūrinis proteinas, o kolagenas svarbus vidiniams audiniams, įskaitant kremzles ir kaulus. Pagrindiniai simptomai trūkstant cinko yra susiję su būtent tais dviem struktūriniais proteinais, ant odos atsiranda žvynai ir labai prastos plunksnos (Leeson and Summers, 2001). Kita funkcija kurią atlieka šis elementas yra apetitas. Trūkumas ar perteklius susijęs su anoreksija (Lees and Summers, 2001).
Mineralų kiekis vištoms dedeklėms įtakoja produkciją ir kiaušinių apvaisinimą. Atlikti eksperimentai parodė, kad vištas dedekles lesinant organinės kilmės lesalu su cinku, pastebėta, kad paukščiai geriau vystosi ir geresnis ląstelių imuninis atsakas po išperinimo (Kidd et al., 1993). Per inkubacijos periodą nenaudojant kalakutams mineralų lesale, pastebime, kad vario sumažėja 6 – 8 dienas prieš inkubaciją ir cinko 1 – 2 po inkubacijos (Richards, 1997). Kai kurie mineralai pasilieka iki inkubacijos pabaigos ir randami jaunų paukščių kepenyse, trynio maišelio membranoje ir trynio liekanose. Didelis mineralų suvartojimas ir cinko trūkumas gali būti susijęs su trynio maišelio svorio sumažėjimu (Cui et al., 2003).
Cinko reikia augimui ir skirtingų audinių vystymuisi. Trūkumas paveikia imuninę sistemą, ypač ląstelės atsaką. Imuninė sistema jautriai reaguoja į mineralinių medžiagų formas, su organiniais cinko šaltiniais. Ir tai yra susijusi su ankstyvu imuninių ląstelių vystymusi, taip pat atsaku i vakcinaciją, pagerinant gyvybingumą, augimą ir kaulų minaralizaciją apsaugant prieš ligas.
Paukščio organizme geležis (Fe) sudaro 60 - 70 mg/kg paukščio svorio. Dauguma lesalų yra praturtinti geležimi (>100 mg/kg SM), išskyrus kaupiamąsias kultūras (25 - 75 mg/kg SM) bei pieną (1 mg/kg). Grūdų perdirbimo atliekose ir aliejinių augalų sėklose geležis sudaro fitatą, sunkiai pasisavinamą paukščio organizme. Naudojami neorganiniai (sulfatai, oksidai, karbonatai) bei organiniai (citratai, fumaratai) geležies junginiai.
Tarpinėje medžiagų apykaitoje geležis atlieka svarbią funkciją. Esanti hemoglobino ir mioglobino sudėtyje geležis dalyvauja transportuojant deguonį. Be to, geležis yra įvairių citochromų (oksidoreduktazių) kofermentas, taip pat svarbių fermentų bei baltymų sudedamoji dalis. Feritinas dalyvauja reguliuojant geležies pasisavinimą per žarnų sienelę, o
20
baltymas transferinas atlieka transporterio funkciją. Geležiai pasisavinti iš virškinamojo trakto didelę reikšmę turi raciono sudėtis, (Fe šaltiniai) geležies kiekis lesaluose, paukščio poreikis. Geležies perteklius nėra pavojingas. Esant geležies trūkumui, dingsta apetitas, išsivysto anemija, sumažėja atsparumas ligoms (Gružauskas, 2005).
Paukščio organizme varis (Cu) sudaro 1,5 - 2,5 mg/kg paukščio svorio (pagrindinis kaupimo organas – kepenys). Mažai vario yra runkeliuose, javuose ir pieno produktuose, vidutiniškai jo yra žaliuose pašaruose (šiene ir silose), žuvies ir gyvulių miltuose. Daug vario randama alaus mielėse, aliejaus pramonės rupiniuose, išspaudose, salyklo daiguose. Panaudojimas lesaluose: sulfato, chlorido, oksido, karbonato ar organinių junginių formose. Varis organizme vyrauja junginiuose su baltymais. Tai katalizuoja dvivalentės geležies oksidaciją ir pagerina hemoglobino sintezę.
Molibdenas, sulfatas, kalcis, kadmis, siera, cinkas, geležis ir fosforas gali turėti įtakos Cu panaudojimui. Ypač dideli molibdeno, sulfato ir/ar kalcio kiekiai lesaluose, esant normaliam vario kiekiui, gali sukelti vario trūkumo simptomus (Gružauskas, 2005). Vištoms dedeklėms trūkstant šio mineralo pastebimi kiaušinio lukšto defektai, sumažėja kiaušinių produkcija ir paukščių vada. Viščiukams pastebima hemoragija, anemija, kaulų anomalijos ir sutrikęs vystymasis. Varis įtakoja daug biologinių sistemų, veiksmingai veikia kolageną ir elastiną. Enzimas (fermentas) lyzil oksidazė yra vario metalo fermentas, kuris sumažina vario trūkumą. Kaulai tampa trapūs ir lengvai lūžta (Opsahl et al., 1982). Vario trūkumas paveikia nervų sistemą, kuris gali įtakoti embriono vystymąsi (Leeson and Summers, 2001). Tai gali sumažinti citochromo aktyvumą vykstant oksidacijai, varis įtakoja fermentų elektronų transportavimą grandine (Chao et al., 1994). Varis reikalingas norint, kad vystitųsi stipri ir elastinga oda. Šis elementas veikia odos pigmentaciją, kadangi fermentas polyphenoloksidazė, kuri katalizuoja melanino gamybą, yra vario turintis fermentas. Melaninas yra svarbus komponentas, kuris apsaugo odą nuo ultra violetinių spindulių pažeidimo.
Paukščio organizme manganas (Mn) sudaro 0,2 – 0,3 mg/kg kūno masės. Mažai mangano yra gyvulinės kilmės pašaruose, daug–aliejaus pramonės rupiniuose ir išspaudose, žolėse, ankštiniuose augaluose. Manganas panaudojamas lesaluose oksido ir sulfato, rečiau karbonato ar organinių junginių formomis. Manganas yra sudėtinė medžiagų apykaitos fermentų dalis; dalyvauja atgaminant hemoglobiną, kaulų vystymosi ir lytinės funkcijos procesuose. Mangano pasisavinimas sumažėja dėl per didelio Ca ir P kiekio pašare. Šarminės dirvos sukaupia redukuotą Mn, o tai sunkina augaluose vykstančią jo absorbciją. Dideli Mn kiekiai pašare sumažina Fe ir P absorbciją ir Mg kiekį kraujo plazmoje.
21
Trūkumo požymiai: nenormalus skeleto vystymasis, sumažėjęs vislumas, spermos susidarymo sutrikimai. Nepakankamas paukščių dėslumas ir blogesnis viščiukų išsiskyrimas (Gružauskas, 2005).
Paukščio organizme molibdenas (Mo) sudaro 1,5mg/kg paukščio svorio. Daugiausia kaupiasi kepenyse ir inkstuose; kiekiai priklauso nuo aprūpinimo elementu. Daug molibdeno yra aliejaus pramonės rupiniuose ir išspaudose, javuose.
Panaudojimas lesaluose: įprastai amonio molibdenas ir natrio molibdatas. Molibdenas yra sudėtinė medžiagų apykaitos fermentų dalis, kuri yra svarbi gaminant šlapimo rūgštį ir skaidant nitratus. Molibdenas yra antagonistiškai sujungtas su variu ir siera; t.y. padidintas jo kiekis indukuoja Cu sumažėjimą dėl apriboto Cu pasisavinimo žarnose ir dėl sumažėjusio Cu kaupimo kūne.
Trūkumo požymiai: anemija, viduriavimas ir paralyžius. Požymiai yra panašūs kaip ir trūkstant Cu (Gružauskas, 2005).
Paukščio organizme jodas (J) sudaro 0,3 - 0,4 mg/kg paukščio svorio. Daugiausia skydliaukėje 2 - 5 mg/kg SM. Mažai jodo yra javų grūduose, daug - cukrinių runkelių griežiniuose ir gyvulinės kilmės pašaruose, išskyrus pieno produktus. Tinkamas yra stabilus, oksidacijos nepaveiktas kalcio jodatas. Kalio jodidas dėl nepakankamo stabilumo kaip pašarinis priedas yra nerekomenduotinas.
Jodas yra sudėtinė skydliaukės hormono tiroksino dalis, kuri reguliuoja visą medžiagų apykaitą. Jodo pasisavinimą neigiamai veikia padidinti kalcio, fluoro ir arseno kiekiai pašare. Jodo poreikis priklauso nuo produkcijos šilumos ir kūno svorio. Garstyčių aliejus iš gliukozinolatais turtingų kryžmažiedžių (rapsų, garstyčių, pupelių, runkelių) sumažina skydliaukės funkciją, todėl gali pritrūkti J. Perdozavimas gali suintensyvinti medžiagų apykaitą ir organų funkcijas. Skydliaukės funkcijos sumažėjimas, padidejęs liaukos audinys, o taip pat ir skydliaukė.
Trūkumo požymiai: pablogėja spermos kokybė ir padidėja vaisiaus mirtingumas (Gružauskas, 2005).
Selenas (Se) kaupiasi visuose kūno audiniuose, ypač kepenyse, inkstuose ir raumenyse (koncentruojasi eritrocituose ir trombocituose). Mažai seleno yra javuose, ypač kukurūzų grūduose, žolės ir kukurūzų silose, daug- kukurūzų pramonės atliekose, kviečių ir rugių sėlenuose, sojos išspaudose ir žuvies miltuose. Se kiekis pašaruose kinta priklausomai nuo dirvos rūšies, tręšimo ir pramonės teršalų išskyrimo į aplinką. Panaudojimas lesaluose: natrio selenito arba organinių junginių forma.
22
Sudėtinė dalis glutationperoksidazės, kuri saugoja ląsteles nuo oksidacijos ir dėl to susidarančių peroksidų neigiamo poveikio. Tuo papildo ir vitamino E funkciją. Se dalyvauja medžiagų apykaitoje kartu su vitaminu E ir sieros turinčiomis aminorūgštimis (metioninu, cistinu, cisteinu). Se pasisavinimą mažina padidinti kadmio ir gyvsidabrio kiekiai.
Trūkumo požymiai: augimo sutrikimai, imunosupresije ir vislumo sutrikimai; sumažėjęs plunksnų augimas, raumenų nesivystymas. Se su vitaminu E: skeleto ir širdies raumenų degeneracija, ypač jauniems gyvuliams, kiaulių kepenų nekrozė ir viščiukų kraujagyslių sienelių pakitimai (Gružauskas, 2005).
Kobaltas (Co). Paukščio organizme: 0,1 - 0,3 mg Co/kg kepenų bei inkstų SM. Natūralūs kiekiai labai kinta. Mažai kobalto yra kukurūzų silose ir pieno produktuose, daug- mielėse, cukrinių runkelių griežiniuose, melasoje. Panaudojimas lesaluose: sulfato, chlorido, oksido arba organinių junginių forma. Kaip sudėtinė vitamino B12 (4% Co) dalis kobaltas yra būtinas hemoglobinui atgaminti. Co gyvybiškai būtinas visiems gyvūnams. Esant dideliam Co kiekiui, padidėja jodo išskyrimas su šlapimu. Esant Co trūkumui, kūne susikaupia geležis.
Trūkumo požymiai: Progresuojantis blogas augimas, didelis apetito sumažėjimas, virškinimo sutrikimai, svorio sumažėjimas, anemija (Gružauskas, 2005).
Naudojant mikroelementus premiksų gamyboje labai svarbu žinoti veikliosios medžiagos koncentraciją. Pagal tai, galima tiksliai apskaičiuoti kiekvieno naudojamo mikroelemento įterpimo normą į premiksus ar lesalus.
Tačiau naudojami mikroelementų junginiai yra skirtingo biologinio aktyvumo (1 priedas). Netinkamai parinkus mikroelementų biologinį aktyvumą, paukščiai gali negauti jų reikiamo kiekio ir dėl to gali sumažėti jų produktyvumas arba pablogėti fiziologinis stovis.
Sudarinėjant premiksus, būtina laikytis rekomenduojamų normų mikroelementams įterpti (7 lentelė).
7 lentelė. Leistini maksimalūs mikroelementų junginiai ir kiekiai kombinuotuosiuose lesaluose (mg/kg, 88% SM)
Geležis (Fe)
(-karbonatas, -chloridas, -citratas, -fumaratas, -laktatas, -oksidas, -sulfatas) 750 Jodas (J)
(kalcio jodatas, kalio jodidas, natrio jodidas) 40 Kobaltas (Co)
(-acetatas, -karbonatas, -chloridas, -nitratas, -sulfatas) 2 Varis (Cu)
(acetatas, karbonatas, chloridas, metionatas, oksidas, pentahidratas, -sulfatas)
23 Manganas (Mn)
(-karbonatas, -chloridas, -oksidas, -fosfatas, -sulfatas) 150 Molibdenas (Mo)
(amonio-, natrio molibdatas) 2,5
Selenas (Se)
(natrio selenitas, natrio selenatas) 0,5
Cinkas (Zn)
(-acetatas, -hidratas, -karbonatas, -chloridas, -oksidas, -sulfatas) 150 Į paukščių lesalus, priklausomai nuo aminorūgščių koncentracijos pašarinėse žaliavose, gali būti terpiamos sintetinės aminorūgštys: metionino hidroksianalogas, DL – metioninas, L-lizinas HCl, L - treoninas.
Į lesalus paukščiams su premiksais terpiami mikroelementai, nes jie teigiamai veikia jų produktyvumą ir fiziologinę būklę (Gružauskas, 2005).
1.1.3 Paukščių mityboje naudojami mineraliniai pašarai
Kalcio ir fosforo poreikiui patenkinti paukščių mityboje yra naudojami neorganinės kilmės mineraliniai pašarai. Sudarant lesalų receptus, reikia žinoti bendrojo kalcio ir fosforo, surišto su fitino rūgštimi, kiekius. Grūdinėse kultūrose, tokiose kaip kvietrugiai ir kviečiai, yra didžiausias fosforo kiekis, surištas su fitino rūgštimi. Tačiau šiuose komponentuose yra didžiausias ir natyvinės fitazės aktyvumas. Sojos ir saulėgrąžų rupiniuose yra mažesnis natyvinės fitazės aktyvumas, lyginant su javais. Grūdinėse kultūrose, kurios yra didžiausia paukščių kombinuotųjų lesalų sudėtinė dalis, apie du trečdalius (kviečiuose apie 75%) viso esančio fosforo yra sujungta į fitino fosforą. Didžiosios dalies tokios formos fosforo paukščiai nepasisavina, nes jų virškinamajame trakte nėra pakankamai fermento fitazės, katalizuojančios fitatų skilimą. Todėl didelė dalis fosforo junginių išskiriama su ekskrementais ir teršia aplinką. Kad paukščiai gautų organizmui būtiną fosforo kiekį, lesalus reikia papildyti fosforo turinčiais mineralais. Fitatuose gali būti papildomai prijungtų mineralinių medžiagų – kalcio, cinko, geležies, magnio, vario, dėl kurių pablogėja šių medžiagų pasisavinimas; fitino rūgštis gali sujungti baltymus ir todėl sumažėja jų pasisavinimas. Didėjant susirūpinimui aplinka, keliamas uždavinys mažinti fosforo ekskreciją. Todėl reikia tiksliai subalansuoti racioną pagal paukščių poreikius, kad nebūtų fosforo pertekliaus, kas įtakotų padidintą fosforo ekskreciją (Sauvant et al., 2002). Paukščių lesalai fosforu paprastai papildomi pridedant į juos dikalcio fosfato. Dikalcio fosfatas yra
24
plačiausiai naudojamas fosforo priedas paukščių lesaluose. Tai saugus fosforo šaltinis, todėl dažnai naudojamas kaip standartinis produktas nagrinėjant fosforo įsisavinimą su skirtingais lesalų priedais. Kalcio ir fosforo pasisavinimas priklauso nuo naudojamų junginių, kurių cheminės formulės nurodomos 8 lentelėje.
8 lentelė. Fosforo kiekis ir virškinamumas įvairiose žaliavose (Knap, 1995) Pbendrasg/kg 88 %
SM Viršk., %
Pvirš.g/kg 88% SM
Dikalcio fosfatasx0H2O iš H3PO4 170 65 110,5
Dikalcio fosfatasx0H2O iš H3PO4 180 65 117,0
Dikalcio fosfatasx0H2O iš H3PO4 200 65 130,0
Dikalcio fosfatasx0H
2O iš HCl 180 72 129,6
Defluorinuotas fosforas 180 65 117,0
Dinatrio fosfatas 170 87 147,9
Monoamonio fosfatas 260 90 234,0
Monokalcio fosfatas iš H3PO4 225 85 191,3
Monokalcio fosfatas iš HCl 227 90 204,3
Monodikalcio fosfatas iš H3PO4 210 75 157,5
Monodikalcio fosfatas iš H3PO4 210 75 157,5
Monodikalcio fosfatas iš H3PO4 218 80 174,4
Monodikalcio fosfatas iš HCl 218 80 174,4
Mononatrio fosfatas 240 87 208,8
Uolienų fosfatas 130 20 26,0
Trikalcio fosfatas 180 50 90,0
Kalcio ir fosforo kiekiai turi būti pakankamai tiksliai subalansuoti – nuo minimumo iki maksimumo (Tabeidian, Sadeghi, 2006). Didžiausi kalcio šaltiniai – kalkakmenis, austrių kiautai, kalcio karbonatas. Neorganinis fosforas, su nedidelėmis išimtimis, gali būti pasisavinamas beveik 100%. Viena iš tokių išimčių – uolų fosfatas, kurį paukščiai įsisavina tik 60 – 65%. Bevandenis dikalcio fosfatas įsisavinamas 10% mažiau nei jo hidruota forma (McNab, Boorman, 2002).
25
9 lentelė. Kalcio, fosforo ir natrio šaltiniai (Leeson, Summers, 1997)
Šaltinis Kalcis, % Fosforas, %
Kalkakmenis 38,0 – Austrių kiautai 38,0 – Kalcio karbonatas 40,0 – Monokalcio fosfatas 17,0 25,0 Dikalcio fosfatas 23,0 20,0 Trikalcio fosfatas 21,0 19,0
Defloruotas uolų fosfatas 34,0 19,0
Fosforo rūgštis (75%) – 25,0
Paprasta druska 39,0 60,0
Joduota druska 39,0 60,0 (I, 70 mg/kg)
Kobalto joduota druska 39,0 60,0 (I, 70 mg/kg; Co, 40
Natrio bikarbonatas 27,0 mg/kg)
Norint užtikrinti minimalų chloro kiekį, dažniausiai pašaruose naudojamas natrio chloridas. Tačiau, naudojant vien tik NaCl, dažnai pasitaiko chloro perteklius. Kad užtikrinti natrio poreikį ir optimizuoti elektrolitų balansą, būtina naudoti natrio druskas be chloro, tokias kaip natrio sulfatas (Na2SO4), natrio bikarbonatas (NaHCO3) ir kt. Natrio sulfato pagalba galima efektyviai subalansuoti Na poreikį be chloro, taip palaikant optimalų elektrolitų balansą. Natrio sulfatas yra vienas ekonomiškiausių natrio be chloro šaltinių, pagerinančių maisto įsisavinimą, taip pat jis turi teigiamą poveikį mažinant amoniako kiekį kraike. Naudojant natrio bikarbonatą, greičiau didėja svoris, maisto įsisavinimas, kraiko kokybė, skerdenos išeiga, krūtinėlės išeiga, mažėja mirtingumas. Kitos komercinės elektrolitų druskos, dažnai naudojamos broilerių mityboje, kurios yra efektyvios ir gana nebrangios, yra amonio chloridas (NH4Cl), kalcio chloridas (CaCl2), kalio chloridas (KCl), kalio karbonatas (K2CO3) (Teeter et al., 1985; Branton et al., 1986; Ahmad et al., 2005). Esant skirtingoms aplinkos sąlygoms šios elektrolitų druskos naudojamos tam tikrais kiekiais ir tam tikru santykiu, kad būtų gautas tinkamas broilerių vystymuisi elektrolitų balansas (Ahmad, Sarwar, 2006). Kalio karbonatas kaip kalio šaltinis daugiau naudojamas šilumos streso sąlygomis, bet jis kartais slopina vystymąsi.
26
2. TYRIMŲ METODAI IR SĄLYGOS
2.1 Tyrimo su viščiukais broileriais metodika
Norint ištirti mineralinių medžiagų įtaką viščiukų broilerių augimo intensyvumui, lesalų sąnaudoms 1 kg priesvorio gauti bei paukščių išsaugojimui AB „Vilniaus paukštynas“ atliktas lesinimo bandymas.
Bandymas atliktas su 1 – 35 dienų amžiaus ROSS 308 linijų derinio 400 vnt. viščiukais broileriais (gaidžiukais). Jo metu paukščiai suskirstyti į 2 grupes. Kiekvienoje grupėje buvo po 200 paukščių. Viščiukai broileriai buvo laikomi ant gilaus kraiko, girdomi iš stacionarių girdytuvių.
10 lentelė. Grupių suskirstymas
Grupės Rodikliai
kontrolinė tiriamoji
Paukščių sk. Grupėje
Kombinuotieji lesalai + NaHCO3 + – 200
Kombinuotieji lesalai + Na2SO4 – + 200
NaHCO3 dozavimas 1–8 amžiaus dieną yra 2,1 kg/t lesalų, 9–35 amžiaus dieną yra 2,3 kg/t lesalų;
Na2SO4 dozavimas 1–8 amžiaus dieną yra 1,8 kg/t lesalų, 9–35 amžiaus dieną yra 1,9 kg/t lesalų.
Paukščiai buvo lesinami iki soties (ad libitum). Kontrolinės grupės viščiukai per visą augimo laikotarpį buvo lesinami kombinuotaisiais lesalais su natrio bikarbonatu (NaHCO3), o tiriamosios grupės viščiukų lesaluose natrio bikarbonatas buvo pakeistas natrio sulfatu. Lesalų kokybiniai parametrai atitiko viščiukų broilerių auginimo rekomendacijas.
Kombinuotųjų lesalų sudėtis pateikta 2 priede.
Bandyme naudojamo natrio sulfato charakteristika. Natrio sulfatas (Na2SO4) – cheminis produktas, gaunamas metionino apdirbimo proceso metu. Tai šviesiai geltonos spalvos, nedaug sieros turintys milteliai.
27 11 lentelė. Natrio sulfato kokybiniai rodikliai
Drėgmė 0,3 %
Tikroji masė tūryje 1,2–1,7 g/cm3
Sampilo kampas < 50° Dalelių dydis > 1000 µm = 0,2 % > 630 µm = 2,8 % > 100 µm = 71 % < 100 µm = 26 % Sunkieji metalai
Remiantis standartais apie nepageidaujamas medžiagas
t.y. Pb < 10 mg/kg
Bandymo metu tirti šie parametrai:
• individualaus viščiuko kūno svoris 1, 8, 2l ir 35 amžiaus dieną;
• lesalų sunaudojimas kiekvienai grupei per periodą 1 – 8, 9 – 21 ir 22 – 35 amžiaus dieną;
• lesalų sąnaudos 1 kg priesvorio gauti kiekvienam pogrupiui per 1 – 8, 9 – 21 ir 22 – 35 amžiaus dieną;
• paukščių išsaugojimas per visą bandymo periodą.
Prieš viščiukų skerdimą, iš posparninės venos paimti kraujo mėginiai, naudojant 0,8 mm x 25 mm 22G Venflon kateterius, kuriais kraujas supilamas į 7 mm mėgintuvėlius, padengtus ličio heparinu. Mėgintuvėliai nedelsiant 5 minutes centrifuguoti 3000 aps/min greičiu. Atskirtas kraujo serumas dozatoriumi pipete nusiurbtas į Eppendorfo (Eppendorf AG, Vokietija) mėgintuvėlius su dangteliu. Analizės atliktos tą pačią dieną klinikiniu analizatoriumi „Eos-Bravo“ (Hospitex Diagnostics, Italija), pagal gamintojų nurodytas rekomendacijas. Analizatoriumi nustatyti makroelementai kalcis, magnis, fosforas, natris, kalis, chloras bei šarminė fosfatazė.
Kraujo pH nustatytas prietaisu inoLab pH 730.
Bandymo pabaigoje, paskerdus paukščius, nustatytas mineralizacijos laipsnis kaule tibia pagal Huyghebaert G. „The response of broiler chicks to phase feeding for P, Ca and phytase“ (1996) pateiktus nurodymus.
28
2.2 Tyrimo su vištomis dedeklėmis metodika
Analizuojant vištų dedeklių medžiagų apykaitą, atliktas lesinimo testas (LVA paukštidė) su 30 savaičių amžiaus 30 dėsliųjų linijų derinio Lohmann LSL vištų. Jo metu paukščiai suskirstyti į 3 grupes. Kiekvienoje grupėje buvo po 10 vištų. Bandymo schema pateikta 23 lentelėje.
Kontrolinės grupės vištos lesintos kombinuotaisiais lesalais (12 lentelė), kurių įsisavinamojo fosforo kiekis atitiko vištų dedeklių auginimo rekomendacijas (NRC, 1994) ir sudarė 0,40%, o II ir III (tiriamųjų) grupių vištos lesintos tos pačios sudėties lesalais, kaip ir kontrolinės grupės, tačiau lesaluose įsisavinamojo fosforo kiekis sumažintas nuo 0,30 iki 0,20%. Kalcis visų grupių lesaluose sudarė 3,60%.
Lesinimo testo metu paukščiai laikyti individualiuose narveliuose su stacionaria girdytuve ir lesaline, vienodomis lesinimo ir laikymo sąlygomis. Paukščiai lesinti granuliuotu trupiniuotu kombinuotuoju lesalu. Lesinimo ir priežiūros sąlygos visose vištų grupėse buvo vienodos ir atitiko Lohmann LSL kroso vištoms Lohmann Tierzucht GmbH kompanijos (Vokietija) nurodytus zootechninius reikalavimus bei rekomendacijas (Lohman LSL).
12 lentelė. Lesinimo testo schema
Fosforo kiekis kombinuotuosiuose lesaluose, proc. Grupė
bendrojo įsisavinamojo
I (kontrolinė) 0,84 0,40
II 0,69 0,30
III 0,53 0,20
Šio testo metu tirti šie parametrai:
• stebimas vištų fiziologinis stovis, aiškinamos paukščių kritimo priežastys;
• kasdien suskaičiuojamas ir sveriamas kiekvienas kiaušinis, paskaičiuojamas grupės kiaušinių svoris;
• kas 14 dienų sveriami lesalų likučiai ir apskaičiuojamos lesalų sąnaudos 1 kg kiaušinių masei pagaminti;
• kas 28 dienos sveriamas kiaušinio lukštas, matuojamas lukšto storis ir tamprioji deformacija.
29
Kiaušinių kokybė buvo nustatoma morfologinės, fizikinės ir cheminės analizės būdu pagal A. Sergejevos ir P. Carenkos metodikas (Сергейева, 1984; Царенко, 1988).
Tyrimų duomenys įvertinti biometrijos metodais, naudojant kompiuterinę programą “StatSoft Inc. Tulsa OK: Statistica for WindowsTM (version 5.0).1995“. Skaičiuoti statistinių duomenų aritmetiniai vidurkiai (M), vidutinė aritmetinė paklaida (±m), skirtumų patikimumo laipsnis. (P). Rezultatai buvo laikomi patikimais, kai p<0,05.
30
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1 Tyrimo rezultatai su viščiukais broileriais
Kad užtikrinti natrio poreikį, be natrio chlorido būtina naudoti ir neturinčias chloro druskas, tokias kaip natrio bikarbonatas (NaHCO3) ar natrio sulfatas (Na2SO4). Šių druskų pagalba galima efektyviai subalansuoti Na poreikį, taip palaikant optimalų elektrolitų balansą. Kadangi natrio sulfatas yra vienas ekonomiškiausių natrio šaltinių, pagerinančių maisto įsisavinimą, tiriamosios grupės lesaluose natrio bikarbonatą pakeitėme natrio sulfatu.
Pagal bandymo su viščiukais broileriais tirtus parametrus (individualaus viščiuko kūno masę 1, 8, 21, ir 35 amžiaus dienomis; lesalų sunaudojimą kiekvienam pogrupiui per periodą 1 – 8, 9 – 21, 22 – 35 ir 1 – 35 amžiaus dieną) apskaičiuoti vidutiniai bandymų rezultatai, kurie pateikti 13, 14 ir 15 lentelėse.
13 lentelė. Viščiukų broilerių svorio ir lesalų sąnaudų dinamika
Kontrolinė grupė Tiriamoji grupė
Viščiukų amžius dienomis Broilerių svoris, g
1 42,92±0,25 100 42,93±0,20 100 8 181,68±1,57 100 191,46±1,75* 105 21 724,08±10,00 100 730,44±9,31* 101 35 2042,87±25,24 100 2091,03±48,79 102 Lesalų sąnaudos 1 kg priesvorio kg/kg
1–8 1,55±0,03 100 1,51±0,05 97 9–21 1,82±0,03 100 1,81±0,02 99 22–35 1,90±0,05 100 1,79±0,11 94 1–35 1,85±0,03 100 1,77±0,07 96
31 Mirtingumas, % 1–8 0,5 0,5 9–21 3 2 22–35 4 3 1–35 7,5 5,5
*Duomenys statistiškai patikimi (p<0,05)
Lesinimo bandymo metu 8 dienų amžiaus viščiukų kūno masė tiriamojoje grupėje buvo 5% didesnė, lyginant su kontroline grupe, lesalų sąnaudos 1 kg priesvorio gauti 1 – 8 amžiaus dienų – 3% mažesnės. 21 dienos amžiaus viščiukų kūno masė tiriamojoje grupėje buvo 1% didesnė, lesalų sąnaudos – 1% mažesnės. 35 dienų amžiaus tiriamosios grupės viščiukų kūno masė buvo 2% didesnė, o lesalų sąnaudos – 6% mažesnės. Lesalų sąnaudos 1 kg priesvorio gauti per visą bandymo laikotarpį 4% mažesnės, lyginant su kontroline grupe.
Analizuojant viščiukų broilerių išsaugojimo duomenis, pastebėta, kad tiriamojoje grupėje, kurioje natrio bikarbonatas buvo pakeistas natrio sulfatu, viščiukų broilerių išsaugojimas buvo 2% didesnis.
Mineralizacijos laipsnio tyrimai parodė, kad fosforo kiekis tiriamosios grupės viščiukų broilerių kaule tibia buvo 0,75% didesnis negu kontrolinės grupės, tačiau patikimai statistiškai nesiskyrė (p>0,05).
14 lentelė. Mineralizacijos laipsnis kaule tibia
Grupės Kontrolinė Tiriamoji
Mineralizacijos laipsnis, % 37,75±0,98 38,50±1,20
Apie geresnį fosforo pasisavinimą viščiukų broilerių organizme taip pat galima spręsti iš fosforo kiekio kraujo plazmoje. Fosforo koncentracija kraujyje svyruoja priklausomai nuo fosforo kiekio lesaluose – kuo daugiau fosforo yra racione, tuo daugiau jo absorbuojama į kraują. Kraujo serume sumažėjus fosforo koncentracijai, jis mobilizuojamas iš kaulų, o padidėjus – deponuojamas į juos.
Skirtingai nuo fosforo, kurio koncentracija organizme kinta priklausomai nuo lesaluose esančio fosforo kiekio, kalcio koncentracija kraujo serume yra labai pastovi. Vykstant kalcio apykaitai tarp audinių, dalis jo kaupiasi kraujo plazmoje ir kauliniame audinyje, iš kurio
32
rezervų, trūkstant lesaluose kalcio, jis yra panaudojamas. Iš kalcio kiekio viščiukų broilerių kraujo plazmoje bei kauliniame audinyje padidėjimo galima spręsti apie intensyvesnį kalcio pasisavinimą.
Kadangi kalcio, fosforo ir magnio apykaitos procesai tampriai susiję, dėl to juos reikia tirti kartu. Kraujo plazmoje vyrauja tarpusavio priklausomybė tarp kalcio, fosforo ir magnio. Šie makroelementai yra svarbus organizmo buferinės sistemos komponentas ir reikšmingas faktorius, lemiantis organizmo pH (Philips, 1998).
Kalcio jonai reguliuoja ląstelių membranų pralaidumą natrio ir kalio jonams. Padidėjus kalcio koncentracijai laidumas mažėja, o sumažėjus – didėja (Reuss, 2000). Kalcis kartu su kaliu, natriu ir chloru palaiko optimalų rūgščių balansą organizme, kuris yra labai svarbus organizmo vystymuisi ir optimaliam kraujo pH, todėl šio bandymo metu buvo tirtas kraujo pH, fosforo, kalcio, magnio, natrio, kalio bei chloro kiekis kraujo plazmoje. Kraujo tyrimai atlikti bandymo pabaigoje.
Tirti kraujo parametrai viščiukų broilerių kraujo serume (pH, makroelementai – Ca, P, Mg, Na, K, Cl) atitiko sveikų viščiukų fiziologinius parametrus. Tačiau tiriamosios grupės viščiukų broilerių kraujo serume buvo statistiškai patikimai didesni kalcio ir natrio kiekiai, lyginant su kontroline grupe. Kiti kraujo parametrai (P, Mg, Cl, pH), nors ir tiriamosios grupės viščiukų kraujyje buvo didesni, tačiau patikimo skirtumo nebuvo (p>0,05).
Taip pat buvo ištirtas ir fermento šarminės fosfatazės aktyvumas kraujo plazmoje. Tiriamosios grupės viščiukų broilerių kraujo serume šarminės fosfatazės aktyvumas (3220,38±955,02) buvo didesnis nei kontrolinės grupės (2768,13±1280,67), tačiau statistiškai patikimo skirtumo nebuvo (p>0,05).
15 lentelė. Viščiukų broilerių kraujo serumo tyrimai
Kraujo parametrai Kontrolinė grupė Tiriamoji grupė
Ca, mmol/l 2,89±0,060 3,18±0,079* P, mmol/l 2,28±0,128 2,45±0,127 Mg, mmol/l 0,77±0,018 0,89±0,057 Na, mmol/l 148,50±1,210 153,38±1,88* K, mmol/l 5,36±0,191 5,36±0,262 Cl, mmol/l 110,66±1,225 115,91±3,191 Šarminė fosfatazė, TV 2768,13±1280,67 3220,38±955,02 pH 7,63±0,019 7,65±0,021
33
3.2 Tyrimo rezultatai su vištomis dedeklėmis
Lesinimo testo pradžioje dėsliųjų vištų vidutinė kūno masė (kontr. – 1621 g, II – 1603 g, III –1637 g) atitiko Lohmann LSL auginimo rekomendacijas (1632–1768 g) (Lohman LSL, 2001).
Pagal testo metu tirtus parametrus apskaičiuoti vidutiniai tyrimų rezultatai, kurie pateikti 16, 17, 18, 19, 20 lentelėse.
Analizuojant kiaušinių skaičių (16 lentelė), pastebima, kad tiriamosiose grupėse palyginti su kontroline grupe šis rodiklis pablogėjo tik paskutiniuose tyrimo perioduose, t. y. nuo 39 amžiaus savaitės, kai kiaušinių skaičius buvo 1 vnt. mažesnis. Apskaičiavus kiaušinių skaičių per visą tyrimo periodą (31 – 42 amž. sav.) pastebima, kad II ir III tiriamosiose grupėse, kuriose įsisavinamojo fosforo kiekis sudarė atitinkamai 0,20 ir 0,30%, kiaušinių skaičius buvo 1% mažesnis lyginant su kontroline grupe (p>0,05).
16 lentelė. Kiaušinių skaičius vištai per periodą (vnt.) • Grupės
Vištų amžius (sav.)
I (kontr.) II III 31–32 13 ± 0,25 13 ± 0,34 13 ± 0,29 33–34 13 ± 0,29 13 ± 0,51 13 ± 0,29 35–36 13 ± 0,25 13 ± 0,89 13 ± 0,39 37–38 13 ± 0,26 13 ± 0,31 13 ± 0,28 39–40 13 ± 0,38 13 ± 0,49 12 ± 0,43 41–42 13 ± 0,53 12 ± 0,48 13 ± 0,68 31–42 78 ± 0,11 100 77 ± 0,15 99 77 ± 0,10 99
Dėjimo intensyvumo duomenys parodė (17 lentelė), kad II tiriamojoje grupėje šis rodiklis pablogėjo nuo 35 vištų amžiaus savaitės ir iki tyrimo pabaigos buvo nuo 1 iki 3% mažesnis, lyginant su kontroline grupe (p>0,05). III tiriamojoje grupėje vištų dėjimo intensyvumas buvo 3% mažesnis tik 37 – 38 vištų amžiaus savaitę. Per visą bandomąjį laikotarpį II ir III grupių dėjimo intensyvumas, palyginus su kontroline grupe, buvo 0,5 ir 0,1% mažesnis (p>0,05).
