LIZDŲ PERFORMAVIMAS PO APSIPARŠIAVIMO IR JO ĮTAKA ŽINDUKLIŲ PARŠELIŲ AUGIMO INTENSYVUMUI

(1)

LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA

GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS

GYVULININKYSTöS KATEDRA

Reda Milčiuvien÷

LIZDŲ PERFORMAVIMAS PO APSIPARŠIAVIMO IR JO

ĮTAKA ŽINDUKLIŲ PARŠELIŲ AUGIMO INTENSYVUMUI

Magistro darbas

Darbo vadovas: e.doc.p. dr. Nijol÷ Kvietkut÷

(2)

Magistro darbas atliktas 2007–2010 metais Lietuvos Veterinarijos Akademijos Gyvulininkyst÷s katedroje ir UAB „Dainavos kiaulių veislynas“, Jonavos rajone.

Magistro darbą paruoš÷: Reda Milčiuvien÷

(parašas)

Magistro darbo vadov÷: e.doc.p. dr. Nijol÷ Kvietkut÷ (Gyvulininkyst÷s katedra)

(parašas)

Recenzentas (ai): ...

(3)

TURINYS

ĮVADAS...4

1. LITERATŪROS APŽVALGA...6

1.1 PARŠELIŲ ŽINDUKLIŲ AUGIMĄ ĮTAKOJANTYS VEIKSNIAI...6

1.1.1 Gimusio paršelio svoris ir jo įvairavimas vadoje...7

1.1.2 Vados dydis...8

1.1.3 Paršelių gyvybingumas...10

1.1.4 Įvairių pašarų priedų įtaka žinduklių paršelių sveikatingumui ir augimo intensyvumui...12

1.1.5 Pagrindin÷s paršelių žinduklių ligos...14

1.2 LIZDŲ PERFORMAVIMO STRATEGIJA...17

1.2.1 Lizdų performavimo priežastys...17

1.2.2 Pagrindin÷s lizdų performavimo taisykl÷s...19

1.2.3 Įvairių lizdų performavimo strategijų rezultatai...21

2. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA...23

3. TYRIMŲ REZULTATAI...25

4. IŠVADOS IR PASIŪLYMAI...35

5. SUMMARY...36

(4)

ĮVADAS

Daug÷jant pasaulyje gyventojų ir augant jų pajamoms, vykstant urbanizacijai, keičiantis mitybos įpročiams ir atsiveriant rinkoms, sparčiai did÷ja m÷sos gamyba, prekyba ir vartojimas. Jungtinių Tautų Maisto ir žem÷s ūkio organizacijos ekspertai prognozuoja, kad iki 2015 m. m÷sos vartojimas pasaulyje kasmet augs apie 1,9 proc., kad pereinamosios ekonomikos šalyse, kurioms priskiriama ir Lietuva, m÷sos suvartojimas tur÷tų siekti 53,8 kg, o industrin÷se šalyse – 95,7 kg vienam gyventojui (Mieliauskait÷ – Dapkien÷, 2007). Pagal ES žem÷s ūkio produktų rinkos vystymosi prognozes 2006–2013 m. tikimasi, jog bendras m÷sos suvartojimas ES per artimiausius 6 metus padid÷s iki 89 kg/gyventojui, o didžiąją dalį jo sudarys kiauliena – apie 44,4 kg/gyventojui ( European Commission Direktorate, 2006).

Nujunkytų paršelių skaičius iš paršaved÷s per metus yra ekonomiškai svarbus rodiklis. Jis yra nustatomas skaičiuojant išsivysčiusius ir išgyvenusius iki nujunkymo paršelius, gautus iš paršaved÷s per metus (Tiapuginas, 2008). Taigi, siekiant ekonomin÷s naudos, kiaulininkyst÷je daug pastangų įdedama didinant paršavedžių vislumą, paršelių stambumą ir gyvybingumą. Tačiau vis tiek iki nujunkymo krenta daugiau nei vienas paršelis iš kiekvienos vados (Peadar, 2007). Aukšto produktyvumo paršavedžių vadose, vidutinis gimusių gyvų paršelių skaičius siekia 13,5, kai tuo tarpu vidutinis paršelių skaičius, kuriais gali pasirūpinti paršaved÷, yra 11 – 12, vadinasi paršaved÷s turi pasirūpinti pertekliniais paršeliais, nors tai nevisada atitinka jos galimybes.

Siekiant padidinti paršelių išsaugojimą didel÷se vadose, yra naudojama daug įvarių priemonių ir strategijų (Hauben et al., 2009).

Kaip viena iš priemonių, siekiant užkirsti kelią mirtingumui iki nujunkymo, padidinti nujunkomo paršelio svorį bei lizdų vienodumą, yra naudojamas lizdų performavimas: tai yra kelių vadų paršelių sumaišymas tarpusavyje ir jų paskirstymas tarp paršavedžių, turinčių skirtingus auginimo paj÷gumus. Lizdų performavimo būdai gali skirtis atsižvelgiant į paršelių amžių, augimą, lytį, perkeliamų paršelių svorį, paršaved÷s produktyvumą ir apsiparšiavimų skaičių.

Lizdų performavimo s÷km÷ paprastai yra nustatoma pagal atjunkytų paršelių skaičių, o ne pagal skerdimo amžių pasiekusių paršelių skaičių ( Hauben et al., 2009).

Lizdų performavimas yra naudojamas siekiant: išlyginti vados dydį veislinių paršavedžių grup÷se (Robert, 2001); suvienodinti paršelių kūno svorį (Farmer, 2000); prailginti žindymo laikotarpį mažo svorio paršeliams (Maletínská, 2002); sumažinti paršelių žinduklių mirtingumą;

(5)

padidinti jų augimo tempus (Wattanaphansak et al., 2002); sumažinti infekcijų poveikį (McCaw, 2000).

Daugelis kiaulininkyst÷s ūkių praktikuoja lizdų performavimą ir jo metu, formuojant naujas vadas, vidutiniškai perkelia apie 10% paršelių.

Dažniausiai ekstensyvus lizdų performavimas yra taikomas anksti nujunkomiems paršeliams, siekiant suvienodinti ir padidinti nujunkomų paršelių kūno svorį (Robert, 2001). Tačiau ekstensyvus lizdų performavimas gali duoti ir priešingų rezultatų, tokių kaip paršelių augimo tempų ir kūno svorio nujunkant sumaž÷jimo. Norint išvengti šių pas÷kmių tur÷tų būti taikomas ribotas vadų performavimas 1 – 3 d. (jei tai n÷ra būtina), taip pat užtikrinti silpnų ir mažų paršelių ypatingą globą ir pakankamą krekenų suvartojimą iki lizdų performavimo (Wattanaphansak et al., 2002).

Darbo tikslas:

Nustatyti lizdų performavimo, atsižvelgiant į paršelių išsivystymą, įtaką žinduklių paršelių augimo intensyvumui.

Darbo uždaviniai:

1. Įvertinti smulkių (pagal kūno svorį) lizdų augimo rezultatus. 2. Įvertinti stambių (pagal kūno svorį) lizdų augimo rezultatus. 3. Įvertinti neperformuotų lizdų augimo rezultatus.

(6)

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 PARŠELIŲ ŽINDUKLIŲ AUGIMĄ ĮTAKOJANTYS VEIKSNIAI

Vienas iš paršaved÷s produktyvumą apibūdinančių rodiklių yra atjunkytų paršelių skaičius iš paršaved÷s per metus. Per pastaruosius 15 metų, genetinių atrankos metodų naudojimas leido gerokai padidinti gimusių gyvų paršelių skaičių bei gauti iki 30 atjunkomų paršelių iš paršaved÷s per metus. Tačiau, veisimo programos, atrankos spaudimas suk÷l÷ tam tikrų neigiamų pasekmių

paršelių kokybei, jų gyvybingumui, bei augimo spartai

(http://www.thepigsite.com/articles/2547/hypor-weaning-capacity).

Atliktų eksperimentų duomenimis yra nustatytas glaudus ryšys tarp gimusio paršelio svorio bei m÷sos išeigos ir jos kokyb÷s skerdimo metu (Rehfeldt, 2004; Gondret, 2006; Bee, 2004). Įrodyta, kad gimusio paršelio svoris turi didelį poveikį tolimesniems pen÷jimo ir skerdimo rezultatams. Augimo tempai pen÷jimo metu gaunami mažesni tų gyvulių, kurių svoris gimus buvo gerokai mažesnis (Deak, 2003).

Did÷jant paršelių skaičiui vadoje, maž÷ja jų gyvybingumas, augimo sparta, did÷ja paršelių kritimo procentas, svorio įvairavimas lizde ir galutiniame rezultate galime tur÷ti rezultatus nepateisinančius ekonominių lūkesčių. Siekiant išvengti šio neigiamo efekto tolimesniuose paršelių augimo perioduose, pagrindin÷s priemon÷s turi būti skiriamos naujagimių paršelių gyvybingumui didinti ankstyvajame postnataliniame jų gyvenimo laikotarpyje. Tai suteikia galimybę duoti gerą pradžią paršelių augimui, išsaugoti prieauglį pirmomis gyvenimo valandomis ir dienomis, kas ateityje žymiai pagerins jo panaudojimą kiaulių skaičiaus atkūrimui, ir padidins šalies kiaulininkyst÷s rentabilumą (Tiapuginas, 2008).

Per pastaruosius metus buvo atrasta keletas specifinių polimorfinių genų, taip pat kiekybinių požymių lokusas (QTL), kurie turi įtakos vados dydžiui ir paršelių gyvybingumui. Šių žinių panaudojimas selekcijoje gali pagerinti min÷tus reprodukcinių savybių rodiklius. Tačiau siekiant išvengti netik÷to ir nepageidaujamo šalutinio poveikio, selekcininkai tur÷tų būti atsargūs naudodami nustatytus polimorfinius genus ar atrastąjį kiekybinių požymių lokusą (QTL), ypač, jei detalios informacijos apie daugialypį lokuso poveikį, n÷ra (Johnson, 1999).

(7)

1.1.1 Gimusio paršelio svoris ir jo įvairavimas vadoje

Svarbus rizikos veiksnys, susijęs su paršelių žinduklių išlikimu ir tolimesniu vystymusi bei augimu yra gimusio paršelio svoris ( Roehe, 2000; Tuchscherer et al., 2000).

Gimusio paršelio svoris yra svarbus požymis, kuris įtakoja paršelio kokybę ir išlikimą. Požymiai, kaip pvz. vidutinis gimusio paršelio svoris ir bendras atvestos vados svoris turi aukštą paveldimumą. Dauguma augintojų žino, kad mažo svorio paršeliai (<800 gr.) ir netolygaus svorio vados yra pagrindiniai veiksniai, lemiantys išankstinius nujunkymo nuostolius. Šių veiksnių paveldimumas taip pat yra didelis. Tai rodo, kad yra galimybių šių rodiklių genetiniam tobulinimui (http://www.thepigsite.com/articles/0//2953/environmental-impact-of-improvements-in-genetics-and-nutrition-over-25-years).

Gimusio paršelio svoris tiesiogiai susijęs su paršelių kritimu iki nujunkymo (Roehe, 2000). Quinion ir kt. (2002) teigia, kad paršeliai, kurių svoris gimus yra mažesnis už 1kg turi labai mažus šansus išgyventi iki nujunkymo. Gondret ir kt. (2005) taip pat nustat÷, kad 86% paršelių, kurių svoris gimus buvo mažesnis už 800 g, neišgyveno iki nujunkymo. Gardner ir kt.(1989) išskyrę devynias grupes pagal gimusio paršelio svorį, pradedant nuo mažiau nei 601g iki daugiau nei 2 kg nustat÷, kad did÷jant svoriui, did÷ja paršelių išsaugojimas 7 ir 21 amžiaus dieną.

Paršeliai, kurie tik atsivesti sveria vidutiniškai 1,45 kg, greičiau užauga iki 100 kg negu tie, kurie atsivesti sveria tik 1,20 kg. Mažo kūno svorio paršeliai auga ir formuojasi blogiau tod÷l, kad svarbiausiems gyvybiniams jų organams tenka didžiulis krūvis, kompensuojant sul÷t÷jusios vaisiaus raidos padarinius. Be to, d÷l padid÷jusio svarbiausių gyvybinių organų krūvio sumaž÷ja organizmo atsparumas, ir jis tampa lengvai pažeidžiamas (Mikel÷nas, 2002).

Atlikus tyrumus su grynaveislių Didžiųjų Baltųjų veisl÷s paršeliais, padalinus juos į tris svorio grupes, nustatyta, kad santykiniai kūno svorio skirtumai išliko ir po nujunkymo (Smith, 2006). Rezultatai rodo, kad lengvo svorio kategorijai priklausę paršeliai buvo žymiai vyresni ir lengvesni skerdimo metu, lyginant su didesnio svorio vadų rezultatais. Panašūs rezultatai gauti ir tiriant mišrūnus paršelius, padalinus juos į tris svorio grupes. Gauti rezultatai parod÷, kad mažo

svorio paršeliai nuo gimimo iki skerdimo augo daug l÷čiau

(http://jas.fass.org/cgi/content/abstract/50/5/860). Kiti atlikti tyrimai rodo, kad svoris per 42 d. po nujunkymo, sparčiau auga gimusiems sunkesniems paršeliams. Panašūs rezultatai buvo gauti ir Wolter ir kt.(2002). Autoriai nustat÷, kad mažo kūno svorio paršeliai po nujunkymo augo l÷čiau ir jiems reik÷jo didesnio pen÷jimo dienų skaičiaus, kad pasiektų skerdimo svorį. Šie rezultatai sutampa su kitų autorių (Damgaard et al., 2003; Quinioun et al., 2002) duomenimis, kad gimę mažo svorio paršeliai yra lengvesni visuose augimo etapuose iki skerdimo.Vertinant tiek

(8)

grynaveislius, tiek mišrūnus gyvulius, augimo intensyvumo rezultatai nuo gimimo iki skerdimo buvo labai panašūs.

Gimusio paršelio svoris taip pat priklauso ir nuo placentos aprūpinimo maisto medžiagomis ir jos funkcionavimo. Nustatyta gimusių paršelių svorio priklausomyb÷ nuo placentos dydžio (mas÷s, paviršiaus ploto) ir kraujo cirkuliacijos (Van Rens, 2005).

Keletas pastaruoju metu atliktų tyrimų buvo skirta genetiniams gimusio paršelio svorio įvairavimo ir paveldimumo aspektams. Bandymų metu nustatytas nuo 0,10 iki 0,11 paršelių svorio paveldimumo koeficientas (Högberg, 2000; Hermesch et al., 2001), taip pat nustatyta, teigiama genetin÷ koreliacija tarp gimusio paršelio svorio vadoje ir paršelių išsaugojimo procento žindymo periodu, gimimo svorio vadoje ir gimusių paršelių skaičiaus, gimusio paršelio svorio vadoje ir vidutinio paršelio svorio vadoje.

Kiaulių atranka pagal vidutinį paršelio svorį vadoje pablogina paršavedžių geb÷jimą atvesti tolygaus svorio paršelius (Damgaard, 2003). Vidutinio stiprumo neigiama koreliacija nustatyta tarp paršelių svorio įvairavimo žindymo periodu ir paršelių kritimo per šį laikotarpį. Priešingai vidutinio stiprumo teigiama genetin÷ koreliacija nustatyta tarp vidutinio paršelio svorio gimimo metu ir gimusių negyvų paršelių skaičiaus (Damgaard, 2003).

Kai kurios paršaved÷s yra akivaizdžiai pranašesn÷s užtikrinant savo paršelių augimo vienodumą vadoje. Genetin÷s žinios apie šį bruožą ir jo poveikį paršelių išgyvenimui ir gyvybingumui yra labai nedidel÷s. Nustatytas paveldimumas yra vienodas tiek gimusių paršelių svoriui vadoje, tiek vados dydžiui. Genetin÷ atranka pagal gimusių paršelių svorio įvairavimą vadoje yra įmanoma. Be to, atrenkant paršavedes pagal galimybę atvesti vienodesnius paršelius, galimas teigiamas efektas kitiems ūkiškai naudingiems rodikliams, tokiems kaip paršelių gyvybingumas, augimo sparta, atjunkomų paršelių tolygumas (Damgaard, 2003).

1.1.2 Vados dydis

Per pastarąjį dešimtmetį didinamas paršavedžių vislumas. Vykdoma genetin÷ atranka pagal paršelių vados dydį buvo s÷kminga (Estany, 1995).

Nors vados dydžio paveldimumas yra santykinai žemas, genetin÷s variacijos lygis yra didelis. Selekcijoje, paveldimumas ir genetin÷s variacijos yra svarbios bet kokiam genetiniam progresui, kurio siekiama veisimo programose, tod÷l atranka pagal vados dydį yra galima ir intensyviai vykdoma ta kryptimi (Van der Lende, 2001).

(9)

Per pastaruosius 15 metų gimusių gyvų paršelių skaičius padid÷jo: Šveicarijoje – nuo 10,9 iki 11,8 (Annual Report Suisag, 2005), Prancūzijoje – nuo 10,9 iki 12,2 vnt. (Gondret et al., 2005). 2008 m., Brazilijoje gimusių gyvų paršelių skaičius siek÷ 12,4 vnt., o Olandijoje nuo 2006 m. paršelių skaičius vadoje padid÷jo 0,28 vnt., t.y. 2007 m. siek÷ – 12,75, o 2008 m. – 13,1 vnt. gyvų gimusių paršelių vadoje (Walling, 2009). Tačiau, pagal surinktus statistinius duomenis iš Airijos kiaulininkyst÷s kompleksų matoma, kad esant vidutiniam paršelių skaičiui vadoje 10,8 vnt., atitinkamai paršelių kritimas iki nujunkymo yra 8,8%. Did÷jant vados dydžiui iki 11 paršelių vadoje, kritimo proc. išauga iki 9,4% (Peadar, 2007). Yra užfiksuota, kad paršelių mirtingumas iki nujunkymo nuo 2007m. iki 2008m. padid÷jo 0,5%. 2008m. jis siek÷ 12,3% (http://www.eyesonanimals.com/mortality-piglets-weaning).

Esant didesniam paršelių skaičiui vadoje neišvengiamai yra sulaukiama mažesnio svorio paršelių. Did÷jant vados dydžiui nuo 11 iki 16 vnt., paršelių svoris atitinkamai maž÷ja 35g kiekvienam papildomai gimusiam paršeliui. Analizuojant atliktų tyrimų duomenis yra nustatyta, kad esant paršelių svoriui mažesniam kaip 1kg, 17% jų žūna per pirmas 24 valandas(Quinioun et al., 2002).

Taigi, paršelių mirtingumas iki nujunkymo yra didesnis tų paršavedžių, kurių paršelių skaičius vadoje yra didesnis. Šis mirtingumas padid÷ja ir tod÷l, kad padid÷ja paršelių svorių įvairavimas vadoje ir konkurencija d÷l spenių (Merchant, 2000). Pagal atliktus tyrimus nustatyta, kad gimę mažo svorio paršeliai negausiose vadose, tur÷jo žymų svorio pranašumą 21d. lyginant su gimusiais mažo svorio paršeliais gausiose vadose. Didel÷se vadose gimę didelio ir vidutinio svorio paršeliai, 21 d. buvo stambesni, lyginant su gimusiais smulkiais paršeliais. Nustatyta, kad mažose vadose gimusių smulkių paršelių ir didelio arba vidutinio svorio paršelių vadų elgsenos rodikliai labai nesiskyr÷ (P>0,05). Tačiau didel÷se vadose gimę mažo svorio paršeliai prarado daugiau žindimo laiko ir praleido daugiau laiko kovodami d÷l spenių, nei didelio ar vidutinio svorio paršeliai didel÷se vadose (Deen et al., 2004).

Atlikti tyrimai parod÷, kad paršavedžių produktyvumas pagal atjunkytų paršelių skaičių per metus, priklauso ir nuo paršaved÷s geb÷jimo atvesti gyvybingus paršelius, kurie išliktų iki nujunkymo. Yra nustatyta, kad vados dydis neigiamai koreliuoja su paršelių gyvybingumu, turi neigiamą poveikį paršelių mirtingumui iki nujunkymo ir gimusio paršelio svoriui (Knol, 2001; Lund et al., 2002, Kaufmann et al., 2000). Yra nustatyta, kad paršelių skaičiaus vadoje didinimas tur÷jo neigiamą įtaką paršiavimosi trukmei ir šiek tiek padidino pagalbos paršiavimosi metu poreikį (Holm et al. 2004).

(10)

1.1.3 Paršelių gyvybingumas

Paršelių gyvybingumas yra aktualus siekiant sumažinti paršelių mirtingumą iki nujunkymo. D÷l padid÷jusio vados dydžio ir besikeičiančių reikalavimų, kiaulininkyst÷je yra labai svarbu užtikrinti geras paršavedžių motinines savybes ir gauti stiprius, energingus paršelius. Paršelių gyvybingumas gimimo metu, lemia paršelių kritimą pirmosiomis amžiaus dienomis. Taip pat paršelių gyvybingumas po gimimo, parodo paršiavimosi proceso kokybę (http://www.pigprogress.net/news/piglets-survival-hinges-on-the-farrowing-processid3473.html).

Yra keturios priežastys, kurios tur÷tų sudominti kiaulių selekcininkus ir priversti labiau atkreipti d÷mesį į paršavedžių atranką pagal paršelių gyvybingumą vadoje. Pirmoji – paršelių mirtingumas yra svarbus ekonominis rodiklis kiaulių augintojams. Antra – daug÷ja įrodymų, kad vykdoma intensyvi kiaulių atranka pagal augimo greitį ir raumeningumą turi neigiamą įtaką paršelių gyvybingumui. Trečia – jau prieš tai aptarta genetin÷ atranka pagal vados dydį turi neigiamą įtaką paršelių išsaugojimui. Ketvirta, bet nemažiau svarbi dalis – did÷jant visuomen÷s informavimui apie gyvūnų gerovę, did÷ja susidom÷jimas paršelių išsaugojimo tema. Paskutiniais pagrįstais duomenimis, genetin÷ atranka siekiant padidinti paršelių gyvybingumą yra teigiama (http://jas.fass.org/cgi/reprint/71/10/2645?maxtoshow=&hits=10&hits=10&resultformat=&fullte xt=Effect+of+selection+for+lean+tissue+growth+on+body+composition).

Yra įvairių strategijų, kaip galima vykdyti atranką paršelių gyvybingumui didinti, bet atranka pagal tiesioginį poveikį paršelių gyvybingumui, su ar be svorio korekcijos, yra s÷kminga. Yra visuotinai pripažinta, kad gimusio paršelio svoris įtakoja paršelių gyvybingumą. Tačiau, atranka pagal paršelių gyvybingumą atrodo, netik kad nepadidina gimusio paršelio svorio, bet jį šiek tiek sumažina. Taip pat, ištirtas atrankos pagal gimusio paršelio svorį poveikis, siekiant sumažinti paršelių kritimo procentą, kuris parod÷, kad ši atranka šiek tiek sumažino paršelių gyvybingumą (Knol, 2001).

Paršaved÷s pieningumas yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių tik gimusių paršelių žinduklių augimą (Renaudeau, 2003). Krekenys yra vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių paršelių gyvybingumą. Jos yra būtinos paršelio žinduklio sveikatingumui ir mažam kritimo procentui užtikrinti. Krekenys užtikrina ne tik šių rodiklių išlaikymą, bet taip pat įtakoja penimių sveikatingumą iki skerdimo.

Krekenyse yra daug baltymų, riebalų, vitaminų, laktoz÷s ir labai svarbių antikūnių. Jos gaminasi tik pirmąsias 24 val. po apsiparšiavimo. Paršeliai turi gauti krekenų per pirmąsias 24 val., kadangi imunoglobulinai į organizmą absorbuojami per žarnyno gleivin÷s sienelę, kuri po gimimo pra÷jus 24 val. užsidaro ir apriboja imunoglobulinų absorbciją (Griffith, 2008).

(11)

Žindimo intensyvumas yra pagrindinis veiksnys paršaved÷s pieno išeigai. Vados dydis yra taip pat svarbus veiksnys paršaved÷s faktiniam pieningumui (King, 2000).

1.pav. Veiksniai, įtakojantys krekenų gamybą ir suvartojimą

( Pig progress, Volume 24, No. 5 2008)

Dabartiniai tyrimai parod÷ sąveiką tarp žindimo intensyvumo ir žindymo paj÷gumo (Marshall et al., 2006). Ką tik gimusių paršelių krekenų suvartojimo norma pirmosiomis valandomis po gimimo siekia 5–7% pradinio kūno svorio, v÷liau ši norma maž÷ja. Pirmosiomis paromis po gimimo, paršelio krekenų suvartojimas siekia 450g/1kg kūno svorio. Esant didesnio svorio paršeliams, krekenų suvartojimas padid÷ja 26–37g kiekvienam 100g kūno svorio. Nustatyta, kad atitinkamas kiekis antikūnių rastas paršelių žinduklių kraujyje pra÷jus 12 valandų po gimimo lemia jų gyvybingumą. Paršelių geb÷jimas pakankamai apsirūpinti krekenimis priklauso ir nuo daugyb÷s veiksnių, pavyzdžiui: paršelių tarpusavio konkurencijos, vados dydžio, gimusio paršelio svorio, pri÷jimo prie paršaved÷s, spenių tinkamumo žindymui ir kt.

Taip pat didelę reikšmę žinduklių paršelių gyvybingumui mokslininkai skiria laisvam paršavedžių jud÷jimui (mocionui), kaip vienam iš svarbiausių gyvybingo prieauglio gavimo veiksnių. Buvo nustatyta, kad prieauglis, gautas iš paršavedžių, kurios antroje paršingumo pus÷je reguliariai tur÷jo mociono, yra gyvybingesnis negu prieauglis, gautas iš paršavedžių, kurios antroje paršingumo pus÷je netur÷jo mociono. Tai paaiškinama tuo, kad tų paršingų paršavedžių, kurioms neribojama jud÷jimo laisv÷, žymiai sumaž÷ja paršiavimosi trukm÷, o tai įtakoja gyvybingesnio prieauglio gimimą ir gimusių negyvų paršelių kiekio maž÷jimą (Tiapunovas,

PAGAMINTŲ KREKENŲ KIEKIS SUVARTOTŲ KREKENŲ KIEKIS GYVYBINGUMAS HORMONAI GIMUSIO PARŠELIO SVORIS ANOKSIJA/HIPOKSIJA GIMIMO EILIŠKUMAS VADOS DYDIS AMŽIUS KŪNO SVORIS APLINKA ŠöRIMAS PARŠIAVIMOSI SKATINIMAS APSIPARŠIAVIMŲ SKAIČIUS >3 MAŽO SVORIO VADOS IŠKRYPUSIOS KOJOS ŠALTA APLINKA

(12)

2008). Yra manoma, kad gimimas paskutiniam ar pas sunkiai besiparšiuojančias paršavedes, yra vienodai rizikingas paršeliams žindukliams. Nustatyta, kad paršelių mirtingumas buvo 21,3% pas tas paršavedes, kurių paršiavimosi trukm÷ buvo ilgesn÷ kaip 6 val. Atitinkamai paršelių kritimas buvo 11,8 % paršavedžių, kurių paršiavimosi trukm÷ buvo trumpesn÷ (Carlton, 2007).

1.1.4 Įvairių pašarų priedų įtaka žinduklių paršelių sveikatingumui ir augimo intensyvumui

Kaip efektyvi paršelių išsaugojimo ir jų spartesnio augimo priemon÷ kiaulininkyst÷je ilgai buvo naudojami pašariniai antibiotikai, tačiau pastaruoju metu ypač susirūpinta d÷l neigiamo jų poveikio gyvulių ir žmonių sveikatai.Užsienio specialistų tyrimais nustatyta, kad ilgai vartojant pašarinius antibiotikus gali susiformuoti atsparūs jiems mikroorganizmai. Be to, tik÷tina, kad gyvuliams šeriami antibiotikai kaupiasi jų m÷soje, su kuria gali patekti į žmogaus organizmą. Žmonių, kurie vartoja ilgai antibiotikų gavusių gyvulių ir paukščių produktus, gydymas panašiais ar tais pačiais antibiotikais gali būti neveiksmingas. Europos Tarybos nutarimu, nuo 2006 m. duoti gyvuliams antibiotikų yra uždrausta, tod÷l imta ieškoti alternatyvių paršelių išsaugojimo d÷l virškinimo ligų preparatų, neturinčių neigiamo poveikio m÷sos kokybei ir žmonių sveikatai. Tam gali būti naudojami antibakteriniai preparatai, sudaryti iš organinių rūgščių ir natūralių antioksidantų (eterinių aliejų ir augalinių ekstraktų). Dom÷tis jais prad÷ta tik daugiau kaip prieš du dešimtmečius, kai d÷l nesaikingo antibiotikų vartojimo pablog÷jusi ekologin÷ pad÷tis suk÷l÷ žmonių ir gyvulių organizmo pažeidimų, paplito antibiotikams atsparios bakterijos (Jančien÷, 2005).

Kiaulių pen÷jimo rezultatai ir produkcijos kokyb÷ daugiausia priklauso nuo to, kaip s÷kmingai pavyksta išauginti žinduklius ir nujunkytus paršelius. Kad nujunkymo periodas praeitų be neigiamos įtakos paršelių sveikatai ir augimo intensyvumui, daugelis kiaulių augintojų su žinduklių ir nujunkytų paršelių pašarais prad÷jo naudoti natūralius, saugius pašarinius priedus, kurie teigiamai veikia sveikatą ir didina produktyvumą (Lovatto et al., 2005).

Viena ligų ir gaišimo priežasčių, laikant paršelius stambiomis grup÷mis, yra klasikin÷s mikrobin÷s pusiausvyros pažeidimai, kai antrin÷ (sąlyginai patogenin÷ ir patogenin÷) mikroflora pradeda vyrauti pirmin÷s simbiotin÷s atžvilgiu (Щербаков, 2001). Kritinis, auginant paršelius, laikotarpis yra po paršelių atvedimo, kol skrandyje nesigamina laisva druskos rūgštis, nujunkymo metas ir pergrupavimai. Šiais laikotarpiais paršelių virškinamajame trakte gali atsirasti antrin÷ mikroflora, kuri sukelia įvairius susirgimus. Norint to išvengti, papildomai į paršelių žinduklių pašarus yra dedami pašariniai priedai: probiotikai, prebiotikai, fitobiotikai ir kt.

(13)

Pašarų priedai probiotikai, yra veiksminga priemon÷ žem÷s ūkio gyvulių fiziologin÷ms funkcijoms gerinti, taip pat gyvulių disbakterioz÷s, bei kitų nepalankių veiksnių profilaktikai. Tai kokybiškas, natūralus ir biologiškai aktyvus pašarų priedas, savo sud÷tyje turintis vieną arba keletą mikroorganizmų rūšių ar padermių. Probiotikų veikimo esm÷ yra ta, kad nuo jų žarnyne padaug÷ja naudingųjų bakterijų, kurios neleidžia virškinamajame trakte daugintis patogeniniams mikroorganizmams. Probiotikai pagerina žarnyno mikrofloros sud÷tį, tod÷l pašaro maisto medžiagos geriau virškinamos ir pasisavinamos, gyvulys greičiau auga ir vystosi. Jais galima reguliuoti skrandžio ir žarnyno mikrobiologinius procesus (Pethick et al., 2002).

Probiotikai paršelių žinduklių mityboje yra naudojami siekiant padidinti paros prieaugį, pagerinti vystimasį, bei užtikrinti sveikatingumą. Nustatyta, kad naudojant probiotikus skystoje formoje, paršelių viduriavimo kontrolei (pvz. Probactrix), sumaž÷jo paršelių žinduklių viduriavimo dažnis (6,6% ) bei kritimas d÷l viduriavimo (6,59%). Vidutinis paršelių svoris nujunkant 3,99g ir vidutinis priesvoris per parą 219g buvo didesnis paršelių, gavusių probiotinio preparato negu kontrolin÷s grup÷s (Hadani et al., 2002). Taip pat teigiami rezultatai paršelių priesvoriui ir pašarų sąnaudoms gauti ir Lietuvoje, tiriant probiotiko Levucell įtaką žinduklių ir nujunkytų paršelių augimui. Nustatyta, kad probiotikas padidino paršelių svorį 10%, ir sumažino pašarų sąnaudas 9–18% 1kg priesvorio gauti (Kvietkut÷ ir kt., 2005). Taip pat buvo atlikti tyrimai siekiant nustatyti ilgalaikį probiotikų poveikį t.y. į paršavedžių racioną buvo įvedami probiotikai siekiant išaiškinti jų poveikį žindukliams paršeliams. Šiuo tyrimu buvo nustatyta, kad paršelių žinduklių mirtingumas buvo mažesnis tų paršavedžių, kurioms buvo skiriami probiotikai, taip pat atjunkyti paršeliai viduriavo mažiau (21%) lyginant su paršeliais iš kontrolin÷s grup÷s (38%) (Taras et al., 2006).

Prebiotikais yra vadinami tam tikrų medžiagų dietiniai priedai. R.Gibsonas 1995 metais pirmą kartą suformulavo prebiotikų sampratą. Prebiotikai gyvūno virškinimo trakte neabsorbuojami, bet teigiamai veikia šeimininko organizmą ir aktyvina naudingos mikrofloros metabolizmą. Taigi prebiotikus galima vadinti probiotikų stimuliatoriais. Dažniausiai naudojami prebiotikai yra oligosacharidai, inulinas, laktuloz÷ (Šimkus, 2004). Nustatytas galimas teigiamas dietinio ARG papildo poveikis paršavedžių pieningumui ir paršelių žinduklių svorio prieaugiui. Žinduklių paršelių priesvoris buvo didesnis tų paršavedžių lizdų, į kurių racioną nuo 0–7d. (P < 0,01) bei tarp 0–21d. (P <0,05) laktacijos dienos buvo papildomai įd÷ta ARG papildo, lyginantsu paršeliais iš kontrolin÷s grup÷s paršavedžių, negavusių šio papildo (Mateo et al., 2008).

Fitobiotikams priskiriami augalin÷s kilm÷s preparatai ir jų fitochemin÷s sud÷tin÷s dalys, kurios teigiamai veikia gyvulio žarnyno mikroflorą. Augaliniame pašare esančios fitochemin÷s medžiagos skirstomos į grupes pagal struktūrą ir veikimą organizme: karotinoidus, polifenolius, fitoestrogenus, sulfidus ir tiolius, saponinus ir kt. Šių medžiagų veikimas susijęs su

(14)

regeneratyvinių procesų organizme slopinimu. Tai priklauso nuo antioksidacinių savybių, detoksikacinių fermentų veiklos skatinimo, įtakos ląstelių funkcijoms, kai kurių perteklinių medžiagų sujungimo, įtakos žarnyno mikroflorai. Augaluose esančios medžiagos saponinai geba sujungti cholesterolį, mažina pastarojo rezorbciją ir aktyviai šalina iš organizmo, pasižymi sekretomotorin÷mis ir sekretolitin÷mis savyb÷mis, stiprina gyvūnų imuninę sistemą, naikina patogeninę mikroflorą (Colina et al., 2001; Turner et al., 2002; Wang et al., 2000). Nustatyta, kad L – karnitino papildai mažo svorio paršeliams žindukliams turi teigiamą įtaką, padeda sušvelninti mažo svorio neigiamą įtaką kūno sud÷čiai ir m÷sos kokybei (Lösel et al., 2008).

1.1.5 Pagrindin÷s paršelių žinduklių ligos

Didel÷ kiaulių koncentracija reikalauja idealių laikymo ir š÷rimo sąlygų, nes mažiausios paklaidos turi įtakos užkrečiamųjų ligų ir didelių ekonominių nuostolių atsiradimui. Didel÷ paršavedžių kaita (30–50%) ir netinkama naujai patenkančių į bandą kiaulaičių aklimatizacija lemia skirtingo atsparumo paršavedžių ir paršelių atsiradimą. Banda pasidaro nevienodai atspari įvairiems suk÷l÷jams, t. y. atsiranda daug skirtingos imunologin÷s struktūros individų ir šitaip susidaro sąlygos infekcin÷ms ligoms pasireikšti bei plisti (Sereika, 2006).

Kolibakterioz÷. Iš visų paršelių žinduklių ligų, paršelių viduriavimas, yra dažniausiai sutinkama ir daugiausiai nuostolių atnešanti liga. Šios ligos protrūkiai yra atsakingi už didelį sergamumą, mirtingumą, bei atsilikimą augime.

E.coli, klostridija, kokcidioz÷, enteritas – visi sukelia viduriavimus, bet E.coli yra pavojingiausia paršeliams žindukliams. Dažniausiai yra pastebimi du sergamumo laikotarpiai t.y. iki 5 d. ir tarp 7 – 14 d. Šia liga paršeliai užsikrečia per burną, gerdami nešvarų pieną ar žįsdami nešvarius spenius, taip pat aerogeniniu būdu. Susirgusiam paršeliui pakyla temperatūra, jis apatiškas, neturi apetito. Per 1 – 2 dienas prasideda viduriavimas, gyvuliui pasireiškia dehidratacijos požymiai. Norint išvengti šios ligos, paršelius ir kiaules prieš paršiavimąsi būtina vakcinuoti ( Kiaulių auginimas, 2003).

(15)

2 pav. Paršelis sergantis kolibakterioze

(asmeninis archyvas, UAB ,, Dainavos kiaulių veislynas“ 2008 )

Gerai valdomose bandose, jei mažiau kaip 3% vados paršelių yra bent vieną kartą gydyti, šių paršelių mirtingumas tur÷tų būti mažesnis kaip 0,5%. Sunkiais atvejais mirtingumas gali siekti daugiau nei 7%, o atskirose negydytose vadose mirtingumas gali siekti iki 100% (The Pig Site – Quick Disease Guide, 2009).

Anemija. Daug nuostolių gyvulių augintojai patiria d÷l įvairių ligų. Viena iš jų – alimentin÷ paršelių anemija. Iš daugelio rūšių anemijų mūsų respublikoje ši yra dažniausiai diagnozuojama.

Tai paršelių žinduklių liga, kylanti d÷l geležies trūkumo organizme. Per parą paršeliams reikia apie 7 – 10 mg, o su paršaved÷s pienu jie gauna ne daugiau kaip 1mg. Tod÷l po 3 – 4 sav. paršeliui trūksta apie 200 mg geležies. Sergančio anemija paršelio odos spalva ir gleivin÷ blyški, šeriai neblizga, darosi trapūs, pasišiaušę. Paršeliai silpsta, mažiau juda, neina žįsti. Po 10 – 12 dienų tokie paršeliai užskursta, jie daugiau guli, viduriuoja arba viduriai būna užkiet÷ję (Kiaulių auginimas, 2003).

Šios ligos profilaktikai, ne v÷liau kaip trečią dieną po gimimo, yra leidžiamos Fe injekcijos. Taip pat galimos ir kitos priemon÷s, tokios kaip žiedadulkių panaudojimas anemijos profilaktikai. Žiedadulk÷s aktyvina paršelių žinduklių organizmo oksidacinius procesus ir papildo jį būtiniausiais kraujo gamybai reikalingais mikroelementais. Norint užtikrinti paršelių žinduklių optimalias sveikatingumo sąlygas, nuo 2 iki 28 dienos galima duoti natūralias ir ekologiškai švarias žiedadulkes vietoje šiuo metu naudojamų sintetinių vaistų ar pašarinių priedų. Yra manoma, kad žiedadulk÷s – natūralus biomoduliatorius, ypač ekologiškai švarus junginys, kuris gali būti vartojamas anemijos profilaktikai ne tik medicinoje, bet ir veterinarijoje 2 – 14 dienų paršeliams žindukliams (Žymantien÷ ir kt. 2001).

(16)

Paršelių hipoglikemija. Paršeliai suserga pirmą arba antrą gyvenimo parą d÷l gliukoz÷s sumaž÷jimo kraujyje. Atvesti sveiki, žvalūs ir gerai išsivystę paršeliai staiga nustoja žįsti, pradeda dreb÷ti. Jų oda atšąla, visas kūnas įgyja pilkai melsvą atspalvį. V÷liau paršeliai guli ant šono, daro plaukimo judesius ir nugaišta. Hipoglikemija gydoma gliukoz÷s tirpalu į pilvo ertmę. Kad paršeliai nesirgtų hipoglikemija, temperatūra tvarte turi būti 19 – 20° C, o paršelių guolyje 28 – 32° C (Kiaulių auginimas, 2003).

3 pav. Paršelis sergantis hipoglikemija

(The Pig Site – Quick Disease Guide, 2009)

Hipoglikemija paaiškinama tuo, kad paršeliai nesugeba sukaupti glikogeno atsargų kepenyse ir aprūpinti kraują gliukoze. Tai priklauso nuo energijos kiekio organizme, kuris yra gaunamas su paršaved÷s pienu. Hipoglikemija dažniausiai susergama 12 – 24 valandos po gimimo. Pagrindiniai veiksniai įtakojantys šios ligos atsiradimą: žemas gliukoz÷s kiekis kraujyje; badavimas/nepakankamas krekenų kiekis; sušalimas/žema aplinkos temperatūra; silpni/mažo gyvybingumo paršeliai (The Pig Site – Quick Disease Guid, 2009).

Hipotermija. Pasireiškia tada, kai aplinkos temperatūra yra žema ir paršeliai negali išlaikyti savo kūno temperatūros (38,5 – 39° C). Tai rimta paršelių kritimo priežastis esant jiems 0 – 7 d. amžiaus. Tik gimę paršeliai neturi poodinio riebalinio audinio, kuris pad÷tų išlaikyti kūno šilumą. Palaikyti kūno temperatūrai paršeliai naudoja gliukozę, kuri gaunama iš paršaved÷s pieno. Esant mažam kūno svoriui, žemai aplinkos temperatūrai, dideliam energijos poreikiui ir mažam gliukoz÷s kiekiu kraujyje (nepakankamai žindant), paršeliai pradeda naudoti glikogeno atsargas iš kepenų. To pasekoje, paršelių kūno temperatūra pradeda kristi kaip ir gliukoz÷s kiekis kraujyje, prasideda traukuliai ir paršeliai nugaišta po 24 – 36 val. nuo sutrikimo požymių pradžio (The Pig Site – Quick Disease Guid, 2009).

(17)

Pabrinkimo liga. Paršeliai žindukliai ir ką tik atjunkyti paršeliai pabrinkimo liga (edemlige) suserga staiga ir taip pat netik÷tai bei greitai pasveiksta. Susirgimas pasireiškia nervų sistemos ir virškinimo organų pažeidimais bei audinių patinimais. Dažniausiai paršeliai edemlige suserga šiltuoju metų laiku. Prieauglis gali sirgti kelerius metus iš eil÷s. D÷l pabrinkimo ligos gali kristi visi susirgę gyvuliai, d÷l to kartais patiriama ypač daug nuostolių. Remiantis mokslininkų atliktais tyrimais galima teigti, kad paršeliai suserga edemlige d÷l žarnyno disbakterioz÷s sukeltos intoksikacijos. Žarnyno bakterijų sud÷tis pasikeičia, kai gyvuliai gauna per didelį kiekį vienarūšių ir per daug baltymingų pašarų. Paprastai taip šeriama prieš atjunkant paršelius arba tuoj po atjunkymo. Būtent šiais periodais gyvuliai dažniausiai ir suserga pabrinkimo liga. Paršelių edemlig÷ nustatoma atliekant ligos požymių ir patologinių pokyčių analizę. Labai svarbūs mikroskopiniai tyrimai, kuriais galima nustatyti beta – hemolitines žarnų lazdeles, kad edemlig÷ nebūtų sumaišyta su Aujeskio liga, kuriai būdingi nerviniai sutrikimai (Černiauskas, 2006).

1.2 LIZDŲ PERFORMAVIMO STRATEGIJA

1.2.1 Lizdų performavimo priežastys

Per daug paršelių vadoje. Paršeliai, gimę gausiose vadose, tik÷tina, kad negaus pakankamo kiekio krekenų. Pastaruoju metu kiaul÷s neretai atveda didelį skaičių gyvų paršelių ir norint, kad jie išgyventų, paršelių perteklius yra priskiriamas kitoms paršaved÷ms – aukl÷ms. Tai yra naudinga ir tod÷l, kad yra galimyb÷ atjunkyti 11 paršelių iš vados.

Gimusio paršelio svorio kintamumas. Paršelių žinduklių mirtingumas priklauso nuo gimusio paršelio svorio kintamumo. Kuo didesnis kintamumas, tuo didesnis mažo svorio paršelių mirtingumas. Taigi viena iš lizdų performavimo priežasčių yra išlyginti paršelių dydį vadose, suderinti atskirų paršavedžių paršelių išauginimo paj÷gumus sumažinant žinduklių mirtingumą iki nujunkymo (http://www.colostrumresearch.org/Studys/SO57_). Damgaard (2003) yra tos nuomon÷s, kad vienodas paršelių svoris po gimimo vadoje, padidina jų galimybes išgyventi.

Silni ir mažo gyvybingumo paršeliai. Silpni ir mažo gyvybingumo paršeliai palikti be papildomos priežiūros gali greitai nugaišti. Jų pergrupavimas į lizdus po aštuonis ar dešimt, priskiriant paršavedei su gerais žindimui speniais, yra dalis efektyvaus paršiavimosi organizavimo ir tai padidina šių paršelių išsaugojimą 80%.

Mažesnio svorio paršeliai nei įprastai, net ir gavę pakankamą kiekį krekenų, žūna d÷l energijos stokos, kuri sueikvojama konkuruojant d÷l spenių. Daugelis atliktų tyrimų rodo, kad

(18)

vadų pertvarkymas pirmosiomis dienomis, turi teigiamą poveikį. Mažo gyvybingumo paršeliai paprastai klasifikuojami į: mažus – kurių svoris 800g ir mažesnis, ir optimalaus svorio, bet silpnus ir stokojančius gyvybingumo. Būtina skirti prasto gyvybingumo ir negyvybingus paršelius. Negyvybingais yra laikomi paršeliai, kurie neturi jokių išlikimo galimybių. Jiems nustatyti gali būti taikoma ,,nykščio taisykl÷“. Ji yra labai paprasta – kai kūno temperatūra tampa normali (po gimimo, paršeliui nudžiūvus) kišamas pirštas paršeliui žindukliui į burną, jei n÷ra žindimo reflekso mažai tik÷tina, kad šis paršelis išgyvens. Tod÷l tokiems paršeliams netur÷tų būti eikvojama energija ir laikas (http://www.thepigsite.com/pighealth/article/234/the-stillborn-pig).

Kanibalizmas (psichoz÷ po apsiparšiavimo). Jeigu agresyviai paršavedei po apsiparšiavimo raminančių injekcijos nepadeda, būtina performuoti visą vadą.

Paršaved÷s ÷da jauniklius kai joms pašaruose trūksta baltymų bei mineralinių medžiagų. Kanibalizmas pastebimas ir tais atvejais, kai besiparšiuojančiai paršavedei trūksta vandens, pasikeičia aplinka, veikia erzinantys garsai (Kiaulių auginimas, 2003). Dažniausiai kanibalizmo (apsiparšiavimo psichoz÷) atvejai pastebimi pirmaparš÷ms. Tai gali net 3% padidinti paršelių mirtingumą (http://www.thepigsite.com/diseaseinfo/107/savaging-of-piglets-cannibalism).

Kanibalizmas gali būti susijęs su paršiavimosi aplinkos baime, ypač kai paršaved÷s prieš tai buvo laikomos palaidos. Taip pat įtakos turi ir blogas prižiūr÷tojų elgesys su paršaved÷mis, hormonų pokyčiai, temperamentas, skausmo pojūtis žindant ir kt. (http://www.pigprogress.net/health-diseases/s/savaging-piglets-cannibalism-puerperal-psychosis-25.html).

Prasto išsivystymo paršelių atjunkymas. Paršeliai, kurie nujunkant yra per mažo svorio, dažniausiai yra pergrupuojami ir priskiriami kitoms paršaved÷ms – aukl÷ms. Tai yra daroma atsargiai, saugantis, kad sergantys paršeliai nebūtų sumaišyti su jaunesniais sveikais paršeliais. Paršaved÷ – aukl÷ negali būti pervaroma į paršiavimosi sekcijas, kur bus atvarytos naujai besiparšiuojančios paršaved÷s.

Badaujantys/alkani paršeliai. Jie dažniausiai pastebimi 3 – 5 dieną po gimimo. Tai nutinka d÷l tam tikrų priežasčių, tokių kaip mastitas, agalaktija, metritas, ar šių ligų komplekso (MMA).

MMA – tai simptomų kompleksas, pastebimas pas paršavedes 1 – 3 d. po apsiparšiavimo. Mastitas – pieno liaukų infekcija, dažniausiai apimanti nedidelę dalį tešmens. Metritas – gimdos infekcija. Agalaktija – paršaved÷s pieno sumaž÷jimas ar visiškas jo nebuvimas. Dažniausiai pastebima paršeliams pradedant skursti. Paršeliai būna alkani, nusilpę, laiku nepasteb÷jus paršeliai žūna d÷l išsekimo.

Šioms ligoms kontroliuoti kiaul÷ms leidžiami antibiotikai, stimuliuojama pieno gamyba. Efektyviausia priemon÷ MMA kontrolei yra gera higiena. Paršiavimosi gardai ir paršaved÷s prieš

(19)

paršiuojantis turi būti švarūs ir sausi. Taip pat nutukusios paršaved÷s yra linkusios sirgti MMA, tod÷l rekomenduojama sumažinti pašarų davinį likus porai dienų iki paršiavimosi ir po jo. Nepamiršti, kad MMA padarinys yra padid÷jęs paršelių mirtingumas ir mažesnis svoris nujunkant.

Paršavedei kritus paršiavimosi metu. Kartais taip nutinka, kad paršiavimosi metu iškilus paršiavimosi sunkumams, paršaved÷ krinta ar yra atliekama histerektomija, šiuo atveju atvesti

paršeliai yra priskiriami kiaulei - auklei.

(http://www.thepigsite.com/pighealth/article/233/fostering-piglets).

1.2.2 Pagrindin÷s lizdų performavimo taisykl÷s

Kad lizdų performavimas būtu s÷kmingas yra nustatytos tam tikros taisykl÷s, kurių būtina atidžiai laikytis.

Laikas. Idealus laikas lizdų performavimui yra iškarto po apsiparšiavimo ar šešių valandų b÷gyje. Šis lizdų performavimo būdas yra taikomas tada, kai norima išlyginti paršelių žinduklių skaičių ir svorį vadose. Tai atliekama, kai yra daugiau vienu metu besiparšuojančių paršavedžių.

Antras būdas kai galima performuoti paršelių vadas yra naujų lizdų formavimas esant paršelių pertekliui vadose. Šiuo atveju paršelių negalima paimti iš paršaved÷s, kol nepraeis 6 – 8 val. po apsiparšiavimo. Šis laikotarpis reikalingas norint užtikrinti, kad paršeliai tur÷s ne mažiau kaip 40 min. žindimo periodą. Paršeliai privalo gauti pakankamą kiekį krekenų, kadangi jie bus iškelti pas 4 – 5 d. žindančias paršavedes. Šio paršavedžių amžiaus faktorius yra svarbus siekiant, kad naujų lizdų sudarymas būtų s÷kmingas. Be to, formuojant naujus lizdus, būtina pasirinkti pačius stambiausius perteklinius paršelius.

Atlikimo procedūra:

1. Atrinktus perteklinius paršelius sumaišyti su 5 d. amžiaus, pasirinktos paršaved÷s, vada. Palikti paršelius kartu garde ne mažiau kaip 30 min.

2. Pernešti 5 d. amžiaus paršelius pas 10 d. žindančią paršavedę, sumaišyti su jos vados paršeliais. Palikti paršelius kartu garde ne mažiau kaip 30 min.

3. Pernešti 10 d. amžiaus paršelius pas 15 d. žindančią paršavedę, sumaišyti su jos vados paršeliais. Palikti paršelius kartu garde ne mažiau kaip 30 min.

4. 15 d. amžiaus paršeliai nujunkomi. Naudojant 15 d. laktacijos paršavedę, n÷ra prailginamas jos laktacijos laikas.

5. Lizdų performavimą galima atlikti ir su išlies÷jusiais, nusilpusiais paršeliais, tarp 1 – 7 d. amžiaus paršelių. Svarbu juos pasteb÷ti kuo anksčiau, kadangi jie turi polinkį prarasti žindimo refleksą. Pati technika yra paprasta: pasirenkama 5 – 7 d. žindanti paršaved÷, kuriai

(20)

priskiriami nusilpę paršeliai, jos paršeliai pagal anksčiau aprašytą techniką perduodami kitai paršavedei.

Paršavedžių parinkimas. Lizdų performavimo s÷km÷ priklauso nuo pasirinktos paršaved÷s laktacijos dienų bei priskirtų paršelių ir savų paršelių amžiaus dienomis. Jis netur÷tų būti didesnis kaip 4 – 6 dienos. Pasirenkamos kiaul÷s turi būti ramios, su gerai išvystytais speniais, ypač jei ši paršaved÷ yra parenkama silpniems paršeliams.

Paršaved÷s tešmuo. Labai gerai apžiūr÷ti tešmenį ir pasirinktos paršaved÷s žindomus paršelius. Pvz.: jei pasirinkta paršaved÷ turi 10 gražių paršelių, jai priskiriama 10 paršelių, jei pas paršavedę 8 gražūs paršeliai ir 2 prasčiau atrodantys, jai priskiriami tik 8 paršeliai.

Vanduo. Reikia įsitikinti, kad performuoti paršeliai visada prieis prie vandens, kadangi paršaved÷ gali tam tikrą laiko tarpą nepripažinti paršelių ir jų nežindyti, to pasekoje paršeliai gali dehidratuoti.

Perk÷limas. Performuoti lizdai su paršaved÷mis yra pervaromi į tas sekcijas, kur yra vyresnio amžiaus paršeliai. D÷l ligų kontrol÷s nepatartina jų pervaryti į sekcijas pas paršavedes, su jaunesniais paršeliais.

Išbrokuotos paršaved÷s. Yra naudojamas būdas, kai paršavimosi sekcijoje paliekama keletas tuščių gardų, kuriuose v÷liau, papildomam žindymui, patalpinamos išbrokuotos paršaved÷s su joms naujai priskirtais paršeliais, kurie atrenkami d÷l įvairių priežasčių (http://www.thepigsite.com/pighealth/article/233/fostering-piglets).

4 pav. Performuota paršelių vada pagal kūno svorį

(asmeninis archyvas, A/S Ørstedgård 2006)

Yra labai svarbu teisingai atlikti lizdų performavimą. Kai paršelių lizdai yra performuojami pra÷jus 3 dienoms po atsivedimo, sužlugdoma nusistov÷jusi spenių žindimo tvarka, ko pasekoje sumaž÷ja paršelių svoris ir padid÷ja paršelių kritimas iki nujunkymo. D÷l šių priežasčių yra

(21)

rekomenduojama lizdų performavimą atlikti iki trečios amžiaus dienos. Bet ir šis laikotarpis gali būti per ilgas. Kadangi antikūnių kiekis krekenyse jau po 12 val. būna sumaž÷jęs 50% (Kirkwood R. 2001).

Taip pat reikia vengti nereikalingo paršelių kilnojimo. Nuolatinis vadų performavimas turi neigiamą poveikį paršelių augimui iki nujunkymo (Sraw,1998). Reikia nepamiršti, kad besaikis paršelių perk÷limas ir kaitaliojimas sukelia stresą. Streso įtakoje paršeliai ne tik kad l÷čiau auga, bet ir susilpn÷ja jų imunin÷ sistema (Carlton, 2007). Nustatyta, kad pakartotinas paršelių lizdų performavimas nepadidina kūno svorio nujunkant. Nustatyta, kad pakartotinai performavus lizdus, paršaved÷s gul÷jo 15 – 30% mažiau ir prid÷tų paršelių svoris buvo 13% mažesnis lyginant su kontroline grupe (Robert, Martineau, 2001).

1.2.3 Įvairių lizdų performavimo būdų rezultatai

Mokslinių tyrimų, nagrin÷jančių lizdų performavimo įtaką paršelių žinduklių augimo dinamikai, kritimo procentui, sveikatingumui yra atlikta labai nedaug. Analizuojant lizdų performavimo rezultatus pagal jau atliktus tyrimus yra matoma daug prieštaringų vertinimų. Jų rezultatai skiriasi atsižvelgiant į lizdų performavimo tikslus. Eil÷s bandymų metu nustatyta, kad svorio augimo tempas iki atjunkymo buvo geresnis paršelių, kurių vados nebuvo performuojamos, lyginant su rezultatais gautais iš performuotų lizdų. Tačiau tai yra paaiškinama tuo, kad perkeliami paršeliai žindukliai dažniausiai yra maži ar užskurdę (http://www.thepigsite.com/articles/2767/piglet-birth-weight-affects-future-growth-composition-and-mortality). Kitų tyrimų rezultatai rodo, kad nebuvo teigiamo ar neigiamo efekto naudojant lizdų performavimą. Svorio padid÷jimas nuo trečios dienos iki atjunkymo neįtakojo bendro vados svorio ir paršelių mirtingumo iki nujunkymo (Allen et al., 2001 ). Taip pat tyrimų metu nustatyta, kad paršelių pergrupavimas sutrikdo žindymo procesą pergrupavimo dieną, tačiau sumažina paršelių kovas d÷l spenių (Dybejer, 2001). Allen (2001) nustat÷, kad paršelių vadų performavimas iki nujunkymo, pagerino paršelių produktyvumą ir sveikatingumą ir įrod÷, kad paršelių perk÷limas iki nujunkymo gali būti atliekamas be elgsenos pakitimo.

Daugelis tyrimų rodo, kad lizdų performavimas turi teigiamos įtakos norint padidinti paršelių išsaugojimą (Neal, 2001), ypač gimusių mažesnių paršelių. Pasteb÷ta, kad performuotų lizdų paršeliai tur÷jo pastebimai aukštesnį kritimo procentą 21 d. ir 42 d., nei neperformuotų lizdų paršeliai, tačiau didesniu gyvybingumu 21 d. ir 42 d. pasižym÷jo performuotų lizdų paršeliai

(22)

lyginant su neperformuotais lizdais. Tai paneig÷ nuostatą apie neigiamą lizdų performavimo efektą (Neal, 2001).

Analizuojant intensyvaus tęstinio (vykdomas visą laktacijos laikotarpį) lizdų performavimo, kuris yra taikomas Š. Amerikoje, ir riboto (vienkartinis 1 – 3 d. amžiaus) lizdų performavimo rezultatus, jie vertinami taip pat prieštaringai. Gauti teigiami lizdų performavimo rezultatai siekiant išlyginti vadas pagal paršelių kūno svorį, nuolat juos perkeliant, kai vyresni mažesnio svorio paršeliai pakeičiami su jaunesniais didesnio svorio paršeliais (Cutler et al.,1992). Tačiau kitų tyrimų metu pasteb÷tas neigiamas šio performavimo būdo poveikis (Larriestra, 2006; Robert, 2001; Wattanaphansak et al., 2002). Tyrimų rezultai rodo, kad naudojant intensyvų lizdų performavimo būdą, paršelių vidutinis svoris atjunkant ir vidutinis priesvoris per parą buvo mažesni lyginant su neperformuotų lizdų rezultatais. Taip pat Robert S. (2001) nustat÷, kad sutrinka paršaved÷s elgsena po pakartotinių lizdų performavimų. Jos tampa agresyvios, neramios, trumpiau žindo paršelius.

Apibendrinant analizuotą literatūrą galima daryti išvadas, kad norint pasiekti teigiamų rezultatų naudojant pasirinktą lizdų performavimo būdą svarbu konkrečiai įvardinti siekiamus tikslus, laikytis atitinkamų technologijos reikalavimų, atlikti savalaikius veiksmus, užtikrinančius būsimus rezultatus.

(23)

2. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA

Moksliniai tyrimai atlikti laikantis 1997 11 06 Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo Nr. 8–500 („Valstyb÷s žinios“, 1997 11 28, Nr. 108) bei poįstatyminių aktų – LR valstybin÷s veterinarin÷s tarnybos įsakymų „D÷l laboratorinių gyvūnų veisimo, dauginimo, priežiūros ir transportavimo veterinarinių reikalavimų“ (1998 12 31, Nr. 4– 361) ir „D÷l laboratorinių gyvūnų naudojimo moksliniams bandymams“ (1999 01 18, Nr. 4–16 ). Tyrimai atlikti 2007 – 2010 metais, UAB „Dainavos kiaulių veislynas“ Jonavos raj., ir Lietuvos Veterinarijos Akademijos Gyvulininkyst÷s katedroje.

Tyrimams buvo parinktos grynaveisl÷s Landrasų veisl÷s paršaved÷s, kurios buvo s÷klintos Pjetr÷nų veisl÷s kuilių sperma. Gauti mišrūnai paršeliai buvo naudojami tolimesniam tyrimui.

Tiriamosios paršaved÷s visą jų panaudojimo laiką buvo laikytos vienodomis sąlygomis, bei šertos sausais kombinuotaisiais pašarais. Paršaved÷s girdytos iš automatinių čiulptukinių girdyklų.

Paršavedžių paršiavimosi laikas buvo sinchronizuojamas hormoniniu preparatu Estrofan 0,7 ml kiekvienai paršavedei nuo 111 paršingumo dienos. Tiriamos grup÷s paršavedžių lizdai buvo performuoti atsižvelgiant į gimusių paršelių svorį. Paršelių lizdai buvo performuoti pra÷jus 24 val. po apsiparšiavimo.

Bandymų metu, individualiai paršeliai pirmą kartą sverti iš karto po apsiparšiavimo, antrą kartą – 10 d. amžiaus, trečią – atjunkant, 30 d. amžiaus. Paršaved÷s pieningumo vertinimui vada sverta 21 d.

Su tomis pačiomis paršaved÷mis atlikti du bandymų turai – pavasarį ir rudenį.

Žindančios paršaved÷s buvo laikomos individualiuose, specializuotuose apsiparšiavimų garduose ir fiksuotos boksuose.

Veislyne taikytas ankstyvas paršelių nujunkymas, t.y. 30–31 dienos.

Siekiant nustatyti lizdų performavimo įtaką paršelių žinduklių augimo intensyvumui buvo įvertinti šie rodikliai:

− vidutinis paršelių svorio priaugimas (kg) nuo 1 iki 10 amžiaus dienos; − vidutinis paršelių svorio priaugimas (kg) nuo 10 iki 30 amžiaus dienos;

− vidutinis paršelių svorio priaugimas (kg) per žindymo laikotarpį (nuo 1 iki 30 d.); − vidutinis priaugimas per parą (g) nuo 1 iki 10 amžiaus dienos;

− vidutinis priaugimas per parą (g) nuo 10 iki 30 amžiaus dienos;

− vidutinis priaugimas per parą (g) per žindymo laikotarpį (nuo 1 iki 30 d.); − paršavedžių pieningumas (kg);

(24)

− atjunkomos vados svoris (kg);

− vidutinis paršelio svoris atjunkant (kg); − paršelių išsaugojimas proc.

Statistin÷ duomenų analiz÷ atlikta SPSS (Statistical Package for Social Science) statistiniu paketu. Apskaičiuotas aritmetinis vidurkis (X); aritmetinio vidurkio paklaida (±mx), patikimumas

(25)

3. TYRIMŲ REZULTATAI

Performuotus ir neperformuotus lizdus auginančių paršavedžių reprodukcijos duomenys, rudens ir pavasario sezonų metu, pateikti 1 lentel÷je.

1 lentel÷. Paršavedžių reprodukciniai duomenys

Performuoti lizdai Neperformuoti lizdai ruduo (n=7) pavasaris (n=6) ruduo (n=6) pavasaris (n=6) Rodikliai X ±m X ±m X ±m X ±m

Vidutinis atvestų paršelių skaičius vadoje, vnt.

13,71 0,50 13,17 0,12 13,00 0,82 13,87 0,23

Vidutinis paršavedžių vislumas, vnt.

12,29 0,14 11,17* 0,24 12,33 0,41 12,83* 0,12

Vidutinis lizdo svoris 21d., kg

59,61 0,05 48,32 0,47 57,93 0,08 50,3 0,07

Vidutinis atjunkytų paršelių skaičius, vnt.

10,86 0,47 10,83 0,47 11,33 0,48 10,17 0,68

Pastabos. Rodiklių skirtumų patikimumas: p<0,05*

Palyginus performuotus ir neperformuotus lizdus auginančių paršavedžių reprodukcijos rezultatus matyti, kad rudenį vidutinis atvestų paršelių skaičius ir vidutinis lizdo svoris 21d. atitinkamai 0,71 vnt., arba 5,2 proc. ir 1,68 kg, arba 2,8 proc. buvo didesni paršavedžių, kurių lizdai buvo performuoti, o vidutinis vislumas ir vidutinis atjunkytų paršelių skaičius atitinkamai 0,04 vnt., arba 0,32 proc. ir 0,47 vnt., arba 4,1 proc. buvo didesni paršavedžių su neperformuotais lizdais (p>0,05). Pavasario sezono metu, vidutinis atvestų paršelių skaičius –0,7 vnt., arba 5,0 proc., vidutinis vislumas – 1,66 vnt., arba 12,9 proc.(p<0,05) ir vidutinis lizdo svoris 21d. – 1,98 kg, arba 3,9 proc. buvo didesni neperformuotus lizdus auginančių paršavedžių. Tik vidutinis atjunkytų paršelių skaičius pavasarį iš performuotų vadų buvo 0,66 vnt., arba 6,1 proc. didesnis negu iš neperformuotas vadas auginančių paršavedžių (p>0,05).

Performuotas vadas auginančių paršavedžių reprodukciniai rodikliai rudens sezono metu buvo geresni, lyginant su pavasariu, t.y., atvestų paršelių skaičius – 0,54 vnt., arba 3,9 proc., vislumas – 1,12 vnt., arba 9,1 proc., pieningumas – 11,29 kg, arba 18,9 proc. ir atjunkytų paršelių skaičius – 0,03 vnt., arba 0,3 proc. didesni už pavasario sezono rezultatus. Neperformuotas vadas auginančių paršavedžių tarpe, rudens sezono metu, tik paršavedžių pieningumas – 7,63 kg, arba 13,2 proc. ir vidutinis atjunkytų paršelių skaičius – 1,16 vnt., arba 10,2 proc. buvo didesni negu pavasarį (p>0,05).

(26)

Charakterizuojant paršavedžių motinines savybes, performuotuose ir neperformuotuose lizduose buvo apskaičiuotas paršelių išsaugojimo procentas pavasario ir rudens sezonų metu (1 grafikas) bei per visą bandomąjį laikotarpį (2 grafikas).

Paršelių išsaugojimas rudens bei pavasario sezonų performuotose ir neperformuotose vadose skyr÷si. Rudens sezono metu, paršelių išsaugojimas neperformuotose vadose buvo 4,87 proc. didesnis nei performuotų vadų, o pavasario sezone šis rodiklis pakito performuotų vadų naudai, t.y. jis 16,49 proc. buvo geresnis už neperformuotų vadų.

88,37% 97,01% _93,24% 80,52% 0% 50% 100% Performuoti Neperformuoti ruduo pavasaris

1 grafikas. Paršelių išsaugojimas rudens ir pavasario sezonų metu, proc.

Performuotose vadose didesnis paršelių išsaugojimas gautas pavasario metu – 8,64 proc. daugiau nei rudens sezono metu, o neperformuotose vadose didesniu išsaugojimu pasižym÷jo rudenin÷s vados, t.y. 12,72 proc. daugiau nei pavasario sezono metu.

92,16% 83,44% 0% 50% 100% 2007-2008 performuoti neperformuoti

(27)

Įvertinus paršelių išsaugojimo skirtumus tarp performuotų ir neperformuotų vadų per visą bandomąjį laikotarpį nustatyta, kad paršelių išsaugojimas performuotose vadose 8,72 proc. buvo didesnis negu neperformuotose. Tai rodo, kad lizdų performavimas atsižvelgiant į paršelių išsivystymą, tur÷jo teigiamos įtakos jų išsaugojimo rezultatams ir tokiose išlygintose pagal svorį vadose, paršelių iki nujunkymo buvo išauginama daugiau (2 grafikas).

Bandymų metu buvo įvertinti paršelių netekimo ypatumai performuotose ir neperformuotose vadose, priklausomai nuo paršelių stambumo (3 grafikas). Neišlygintuose pagal paršelių kūno svorį lizduose, sud÷tingiausia išauginti smulkius, silpnus (iki 1 kg) paršelius ir, kaip taisykl÷, jų netekimai yra didžiausi. Tai patvirtino ir mūsų tyrimų rezultatai.

11,76% 36,36% 7,35% 9,30% 0% 25% 50% >1kg 1kg ≤ performuoti neperformuoti

3 grafikas. Paršelių netekimas pagal svorio kategorijas, proc.

Neperformuotuose lizduose, mažesnio nei 1 kg svorio paršelių netekimas buvo net 36,36 proc., kai tuo tarpu performuotose vadose smulkių, mažesnių nei 1 kg svorio paršelių netekimas sudar÷ tik 11,76 proc., t.y. 24,6 proc. mažiau nei neperformuotose. Paršelių, sv÷rusių 1 kg ir daugiau, netekimo procentai performuotose ir neperformuotose vadose skyr÷si kur kas mažiau, bet neperformuotose vadose netekimų vis vien 1,95 proc. buvo daugiau negu performuotose vadose. Performuotose vadose, netekimo skirtumai tarp stambių ir smulkių paršelių nebuvo tokie ryškūs, kaip neperformuotose vadose. Čia, netekome tik 4,41 proc. daugiau smulkių paršelių, lyginant su stambiais. Neperformuotose vadose smulkių paršelių netekome 27,06 proc. daugiau nei stambių.

Kadangi žinduklių paršelių netekimą per žindymo laikotarpį sudar÷ įvairios priežastys, to pasekoje atskirai išanalizavome pagrindinių paršelių netekimo priežasčių procentinį pasiskirstymą performuotuose ir neperformuotuose lizduose (4 grafikas).

(28)

8% 17% 25% 50% 20% 15% 20% 45% 0% 50% 100% Performuoti Neperformuoti nuspausti silpni/maži kojų prob. kita

4 grafikas. Paršelių netekimo priežastys

Didžiąją dalį žinduklių paršelių netekimų performuotuose (50 proc.) ir neperformuotuose (45 proc.) lizduose sudar÷ nugulimai, tik 5 proc. šių atvejų buvo mažiau neperformuotuose lizduose. Panašią procentinę dalį abiejų tipų vadose sudar÷ ir kritimai silpnų, neišsivysčiusių paršelių, bei kritusių d÷l galūnių problemų, kur atitinkamai neperformuotose vadose šių atvejų buvo 5 ir 2 proc. mažiau nei performuotose vadose. Neperformuotose vadose lyginant su performuotomis, net 12 proc. buvo daugiau kritimų d÷l kitų priežasčių, kurias sudar÷ virškinimo ir kv÷pavimo sistemų ligos.

Pagrindinis d÷mesys tyrimų metu buvo skiriamas paršelių žinduklių augimo rezultatams ir skirtumų performuotose ir neperformuotose vadose išryškinimui. Žinduklių augimo dinamikos rezultatai iki nujunkymo pateikti 2 lentel÷je.

2 lentel÷. Paršelių žinduklių augimo dinamika iki nujunkymo

Performuoti lizdai Neperformuoti lizdai Rodikliai

X ±m X ±m

Vidutinis paršelio svoris 1d., kg

1,44 0,03 1,39 0,02

3,17* 0,05 2,96* 0,05

4,97 0,10 4,96 0,09

Vidutinis paršelio svoris 30 d., kg

6,90 0,11 6,67 0,12

Po paršavedžių apsiparšiavimo, suformavus tiriamąsias grupes nustatyta, kad performuotų ir neperformuotų vadų vidutinis 1 dienos paršelio svoris buvo 0,05 kg, arba 3,5 proc. (p>0,05) didesnis paršelių performuotose vadose. Didžiausias procentinis skirtumas, tarp vidutinių paršelių

(29)

svorių tiriamose grup÷se, buvo 10 amžiaus dieną t.y. 0,21 kg, arba 6,6 proc. (p<0,05) didesnis performuotuose lizduose, lyginant su neperformuotų lizdų rezultatais. Atitinkamai performuotuose lizduose didesnis vidutinis paršelių svoris buvo ir kitomis amžiaus dienomis, t.y. 21d.-0,01kg, arba 0,2 proc. ir 30d. – 0,23 kg, arba 3,3 proc. (p>0,05).

5 pav. Paršeliai 30 amžiaus dieną neperformuotame ir performuotame lizduose

(asmeninis archyvas, UAB ,, Dainavos kiaulių veislynas“ 2008)

Priklausomai nuo išsivystymo, išryškinome paršelių žinduklių augimo skirtumus iki nujunkymo performuotose ir neperformuotose vadose. Paršelių žinduklių svorio dinamikos rezultatai pagal svorio kategorijas pateikti 3 lentel÷je.

3 lentel÷. Paršelių žinduklių svorio dinamika pagal svorio kategorijas

Performuoti lizdai Neperformuoti lizdai

< 1kg 1kg ≤ < 1kg 1kg ≤

Rodikliai

X ±m X ±m X ±m X ±m

0,89 0,03 1,51 0,02 0,90 0,03 1,47 0,02

2,39 0,13 3,27* 0,05 2,25 0,11 3,06* 0,05

3,84 0,26 5,10 0,10 3,94 0,21 5,10 0,09

5,91 0,28 7,02 0,11 5,57 0,23 6,80 0,13

Performuotuose lizduose, tiek smulkių (iki 1 kg), tiek ir stambių (1 kg ir didesni) paršelių augimo tempai buvo geresni už neperformuotų.

(30)

Performuotose vadose, 10 dieną smulkūs paršeliai sv÷r÷ 0,14 kg, arba 5,9 proc. (p>0,05), o stambūs – 0,21 kg, arba 6,4 proc. (p<0,05) daugiau, 30 dieną, atitinkamai – 0,34 kg, arba 5,8 proc. ir 0,22 kg, arba 3,1 proc. daugiau nei neperformuotose vadose (p>0,05).

Sezono įtaką paršelių svorio dinamikai performuotose ir neperformuotose vadose galime matyti 4 lentel÷je.

4 lentel÷. Sezono įtaka paršelių žinduklių svorio dinamikai

ruduo pavasaris

ruduo pavasaris Rodikliai

1,40 0,03 1,49 0,05 1,43 0,04 1,35 0,03

3,18 0,06 3,17 0,10 3,06 0,07 2,90 0,09

5,46* 0,11 4,39* 0,13 5,21* 0,12 4,72* 0,13

7,13* 0,14 6,63* 0,17 6,75 0,18 6,57 0,16

Įvertinus paršelių augimo tempus performuotose ir neperformuotose vadose rudens ir pavasario sezonų metu nustatyta, kad performuotų vadų paršelių augimo tempai abiejų sezonų metu buvo geresni negu neperformuotų. Rudens sezono metu, performuotų vadų paršeliai 10 d. sv÷r÷ 0,12 kg, arba 3,8 proc. (p>0,05), 21 d. – 0,25 kg, arba 4,6 proc. (p< 0,05), o 30 d. – 0,38 kg, arba 5,3 proc. (p< 0,05) daugiau negu neperformuotų vadų. Pavasarinio sezono apsiparšiavimų paršeliai performuotose vadose, visais tiriamaisiais laikotarpiais, išskyrus 21 d., buvo stambesni už neperformuotų vadų bendraamžius, pvz. 10 d. – 0,27 kg, arba 8,5 proc. (p>0,05), 30 d. – 0,06 kg, arba 0,9 proc. (p< 0,05) gauti svorių skirtumai.

Rudens sezono metu, tiek performuotose, tiek neperformuotose vadose, steb÷ti didesni paršelių augimo tempai lyginant su pavasariu. Ryškiausi svorių skirtumai nustatyti performuotose vadose tarp rudeninių ir pavasarinių vadų 21 ir 30 dienų paršelių, atitinkamai 1,07 kg ir 0,5 kg, arba 19,6 (p>0,05) ir 7,0 proc.(p< 0,05). Tuo tarpu neperformuotų vadų rudens sezono 21 ir 30 dienų paršeliai buvo 0,49 ir 0,18 kg, arba 9,4 (p< 0,05) ir 2,7 proc. (p>0,05) sunkesni už pavasarinius.

Tyrimų metu buvo įvertintas paršelių vidutinis svorio priaugimas ir priesvoris per parą atitinkamais žindymo periodais (5 lentel÷).

(31)

5 lentel÷. Paršelių vidutinis svorio priaugimas ir priesvoris per parą žindymo metu

Performuoti lizdai Neperformuoti lizdai Rodikliai

X ±m X ±m

Vidutinis paršelio svorio priaugimas 1–10 d., kg

1,72* 0,04 1,58* 0,04

3,73 0,08 3,67 0,08

5,45 0,11 5,25 0,11

Vidutinis paršelio priesvoris per parą 1–10 d., kg

0,17* 0,00 0,16* 0,00

0,19 0,00 0,18 0,00

0,18 0,00 0,17 0,00

Vidutinis paršelio svorio priaugimas ir priesvoris per parą performuotuose lizduose, visais tiriamaisiais periodais, buvo geresnis lyginant su neperformuotais lizdais.

6 pav. Paršelių kūno svorių skirtumai neperformuotame ir performuotame lizduose

(asmeninis archyvas UAB ,, Dainavos kiaulių veislynas“ 2008)

Pirmą amžiaus dešimtadienį (1 – 10 d.), iki papildomo š÷rimo pradžios, performuotų vadų paršelių vidutinis svorio priaugimas buvo 0,14 kg, arba 8,1 proc. (p<0,05), prad÷jus papildomai šerti paršelius (10 – 30 d.) – 0,06 kg, arba 1,6 proc., o per visą žindymo periodą (1 – 30 d.) – 0,2 kg, arba 3,7 proc. didesnis nei paršelių, neperformuotuose lizduose (p>0,05).

Pirmą amžiaus dešimtadienį (1 – 10 d.), kol paršeliai pagrinde minta paršaved÷s pienu ir dar neprasid÷jęs papildomas š÷rimas, performuotų vadų paršelių priesvoris per parą buvo 0,01 kg,

(32)

arba 5,9 proc. (p<0,05), prad÷jus papildomą š÷rimą (10 – 30 d.) – 0,01 kg, arba 5,3 proc., o per visą laikotarpį (1 – 30 d.) – 0,01kg, arba 5,6 proc. didesnis už neperformuotų lizdų (p>0,05).

Vidutinis svorio priaugimas ir priesvoris per parą atitinkamais periodais buvo atskirai įvertintas ir skirtingo išsivystymo paršelių atžvilgiu (6 lentel÷).

6 lentel÷. Paršelių vidutinis svorio priaugimas ir priesvoris per parą pagal svorio kategorijas žindymo metu

< 1kg 1kg ≤ < 1kg 1kg ≤

Rodikliai

Vidutinis paršelio svorio

priaugimas 1–10 d., kg 1,51 0,13 1,74* 0,05 1,39 0,09 1,60* 0,05

priaugimas 10–30 d., kg 3,51 0,17 3,75 0,08 3,25 0,19 3,72 0,09

priaugimas 1–30 d., kg _5,02 _0,28 _5,50 _0,11 _4,64 _0,22 _5,33 _0,12 Vidutinis paršelio priesvoris

per parą 1–10 d., kg _0,15 _0,01 _0,17* _0,00 _0,14 _0,01 _0,16* _0,00 Vidutinis paršelio priesvoris

per parą 10–30d., kg 0,18 0,01 0,19 0,00 0,16 0,01 0,19 0,00

Vidutinis paršelio priesvoris

per parą 1–30 d., kg 0,17 0,01 0,18 0,00 0,15 0,01 0,18 0,00

Lizdų performavimas tur÷jo teigiamos įtakos smulkių paršelių vidutiniam svorio priaugimui ir priesvoriui per parą. Rezultatai parod÷, kad mažo kūno svorio (iki 1 kg) paršelių vidutinis svorio priaugimas performuotuose lizduose buvo: 1 –10 d. – 0,12 kg, arba 7,9 proc., 10 – 30 d. – 0,26 kg, arba 7,4 proc., o 1 – 30 d. – 0,38 kg, arba 7,6 proc. didesnis negu neperformuotų. Smulkių paršelių vidutinis priesvoris per parą performuotose vadose 1 – 10 d. buvo 0,01 kg, arba 6,7 proc., 10 – 30d. – 0,02 kg, arba 11,1 proc. ir 1 – 30 d. – 0,02 kg, arba 11,8 proc. didesnis nei smulkių paršelių, iš neperformuotų vadų (p>0,05).

Didelio kūno svorio (1 kg ir didesni) performuotų lizdų paršelių svorio priaugimas taip pat buvo didesnis: 1 – 10 d. – 0,14 kg, arba 8,0 proc. (p<0,05), 10 – 30 d. – 0,03 kg, arba 0,8 proc. ir 1 – 30 d. – 0,17 kg, arba 3,1 proc. daugiau nei paršelių, iš neperformuotų lizdų (p>0,05). Vidutinis priesvoris per parą stambių paršelių grup÷je performuotose vadose tik 1 – 10 d. buvo 0,01 kg, arba 5,9 proc. (p<0,05) didesnis lyginant su neperformuotų lizdų rezultatais, o v÷lesniais periodais šie rezultatai buvo vienodi.

Sezoniniai vidutinio svorio priaugimo ir priesvorio per parą skirtumai performuotuose ir neperformuotuose lizduose pateikti 7 lentel÷je.