KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
VILMA KRIAUČIONIENĖ
Lietuvos gyventojų mitybos ir jos pokyčių
vertinimas, atsižvelgiant į socialinius
veiksnius
Daktaro disertacija
Biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata (10 B)
Disertacija rengta Kauno medicinos universiteto Biomedicininių tyrimų instituto Profilaktinės medicinos laboratorijoje 2001-2005 m.
Mokslinis vadovas
doc. dr. Janina Petkevičienė (Kauno medicinos universitetas, biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata – 10 B)
SANTRUMPOS
CD cukrinis diabetas
DTL didelio tankio lipoproteinas IŠL išeminė širdies liga
KMU Kauno medicinos universitetas LNL lėtinės neinfekcinės ligos MTL mažo tankio lipoproteinas PI pasikliautinieji intervalai PSO Pasaulinė sveikatos organizacija ŠKL širdies ir kraujagyslių ligos ŠS šansų santykis
TURINYS
ĮVADAS ………... 1
1. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ………... 3
2. LITERATŪROS APŽVALGA ………... 5
2.1. Mitybos poveikis sveikatai ... 5
2.2. Gyventojų mitybos pokyčiai ... 7
2.3. Mitybos įpročių priklausomybė nuo socialinių veiksnių ... 9
2.3.1. Vyrų ir moterų mitybos įpročių skirtumai ... 11
2.3.2. Amžiaus poveikis mitybos įpročiams ... 13
2.3.3. Išsimokslinimas ir mitybos įpročiai ... 15
2.3.4. Kaimo ir miesto gyventojų mitybos įpročiai ... 18
2.3.5. Šeimyninės padėties ir mitybos ryšiai ... 19
2.4. Mitybos ryšiai su kitais gyvensenos veiksniais ... 21
3. DARBO APIMTIS IR METODAI ………... 23
3.1. Tiriamasis kontingentas ...………..…….... 23
3.2. Tyrimo metodai...………... 25
3.2.1. Mitybos įpročių tyrimo metodai ... 25
3.2.2. Subjektyvios sveikatos ir gyvensenos veiksnių tyrimo metodai ... 26
3.3. Statistinis duomenų vertinimas ... 27
4. REZULTATAI ………... 29
4.1. Lietuvos gyventojų mitybos pokyčiai 1994-2004 metais ... 29
4.2. Socialiniai Lietuvos gyventojų mitybos skirtumai ... 40
4.2.1. Mitybos įpročių skirtumai atsižvelgiant į lytį ir amžių ... 40
4.2.2. Mitybos įpročių sąsajos su išsimokslinimu ... 48
4.2.3. Kaimo, rajonų centrų ir miesto gyventojų mitybos įpročių palyginimas .... 52
4.2.4. Mitybos įpročių priklausomybė nuo šeimyninės padėties ... 56
4.3. Mitybos įpročių, subjektyvios sveikatos ir gyvensenos veiksnių sąsajos ... 58
4.4. Sveikatos priežiūros specialistų dalyvavimas ugdant sveikos mitybos įpročius ir gyventojų nuomonė apie mitybos pokyčius ... 70
5. REZULTATŲ APTARIMAS... 76
6. IŠVADOS ... 92
7. SUMMARY ... 94
8. REKOMENDACIJOS ... 98
9. LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 99
ĮVADAS
Mitybos ir sveikatos ryšys pagrįstas daugybe mokslinių tyrimų. Tinkama mityba aprūpina žmogų energija ir gyvybinei organizmo veiklai reikalingomis maistinėmis medžiagomis bei užtikrina normalų vystymąsi. Dėl nesveikos mitybos atsiranda išeminė širdies liga, arterinė hipertenzija, piktybiniai navikai, nuo insulino nepriklausomas cukrinis diabetas, nutukimas, osteoporozė, anemija, jodo trūkumo sukelti sveikatos sutrikimai ir kitos ligos [147, 258, 100]. Keičiantis gyventojų mitybai, kinta ir tų ligų paplitimas. Lėtinių ligų epidemija XX amžiaus antrojoje pusėje siejama su sparčiais mitybos pokyčiais, kuriuos skatino ekonomikos vystymasis, industrializacija, urbanizacija, rinkos globalizacija [305, 226]. Nors žmonių pragyvenimo lygis kilo, didėjo maisto produktų prieinamumas ir plėtėsi jų asortimentas, tačiau kai kurie mitybos pokyčiai turėjo neigiamų pasekmių visuomenės sveikatai [48]. Padaugėjo abejotinos kokybės ir menkaverčių maisto produktų, kurių vartojimą skatino agresyvi reklama. Maisto rinkos globalizacija mažino vietinių tradicinių produktų paklausą. Nauji mitybos įpročiai greitai plito iš vienos šalies į kitą, iš vieno visuomenės sluoksnio į kitą. Pradėta daugiau vartoti didelės energinės vertės maisto produktų, turinčių daug gyvulinių riebalų, cukraus, mažai maistinių skaidulų; buvo nepakankamai vartojama daržovių, vaisių, grūdinių produktų [188, 287, 225, 243]. Mitybos pokyčiai skatino nutukimo, arterinės hipertenzijos, hipercholesterolemijos, hiperglikemijos ir kitų lėtinių ligų rizikos veiksnių atsiradimą. Lėtinės neinfekcinės ligos (LNL) tapo svarbiausia pasaulio gyventojų sveikatos problema [305]. Daugelyje šalių buvo pradėtos profilaktinės programos, siekiant pakeisti žmonių gyvenseną ir apsaugoti nuo lėtinių ligų. Ypač veiksmingos šios programos buvo Suomijoje, kur sumažėjus riebaus pieno ir sviesto, o padidėjus augalinių aliejų ir daržovių bei vaisių vartojimui, mirtingumas nuo išeminės širdies ligos per 25 metus sumažėjo net 75 proc. [237].
Pirmojo dešimtmečio po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo politiniai, socialiniai ir ekonominiai pokyčiai veikė žmonių gyvenseną ir mitybą. Pereita prie rinkos ekonomikos, dėl globalizacijos procesų išaugo tiek sveikatai naudingų, tiek ir žalingų maisto produktų pasiūla, stiprėjo reklamos poveikis, keitėsi gyventojų perkamoji galia. Tarp Lietuvos visuomenės sluoksnių didėjo socialiniai ir ekonominiai skirtumai. Mirtingumo analizė parodė, kad aukštojo išsimokslinimo ir miesto gyventojai gyvena ilgiau negu žemo išsimokslinimo ir kaimo gyventojai [123, 239]. Kitose šalyse atliktų mokslinių tyrimų duomenimis, geresnę socialinę padėtį užimantys gyventojai maitinasi sveikiau, negu tie, kurių socialinė padėtis blogesnė [262, 53, 62, 211]. Jie valgo daugiau daržovių ir vaisių, vartoja mažiau gyvulinių riebalų. Turtingesnės socialinės grupės dažniau renkasi naujus maisto produktus, o blogiau aprūpinti gyventojai laikosi tradicinių mitybos įpročių [105, 113, 78]. Todėl, siekiant sumažinti gyventojų sveikatos skirtumus, svarbu gerinti visų socialinių visuomenės grupių mitybą.
Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO), Jungtinių tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos, Europos Sąjungos dokumentai akcentuoja maisto saugos ir gyventojų mitybos gerinimo programų svarbą visuomenės sveikatai. 2000 m. PSO Europos regioninis biuras pasiūlė Maisto ir mitybos politikos veiksmų planą 2000-2005 metams [307]. Veiksmų plano tikslas – parengti ir įgyvendinti tokią maisto ir mitybos politiką, kuri stiprintų visuomenės sveikatą. 2000 m. rugsėjo 15 d. vykusiame PSO Europos regiono komiteto posėdyje šiam veiksmų planui pritarė 51 šalies, priklausančios PSO Europos regionui, tarp jų ir Lietuvos, Sveikatos apsaugos ministrai. Posėdžio rezoliucijoje rekomenduojama visoms regiono valstybėms parengti Nacionalinį maisto ir mitybos politikos įgyvendinimo veiksmų planą, atsižvelgiant į skirtingas socialines, kultūrines, teisines ir ekonomines sąlygas. Lietuvoje buvo parengta Valstybinė maisto ir mitybos strategija bei jos įgyvendinimo priemonių 2003-2010 metams planas, kurį 2003 spalio 23 d. patvirtino Lietuvos Respublikos Vyriausybė [158]. Ši strategija numato gerinti visų Lietuvos gyventojų grupių mitybą, siekiant išvengti ligų, susijusių su mityba, tarp jų ir LNL, parengti mitybos rekomendacijas ir sveikos mitybos ugdymo priemones visoms gyventojų grupėms ir gerinti visų gyventojų grupių, pirmiausiai socialiai remtinų, aprūpinimą sveikais maisto produktais. Planuojant sveikos mitybos ugdymo priemones, būtina žinoti įvairių Lietuvos gyventojų socialinių grupių mitybos ypatumus ir mitybos pokyčių tendencijas.
Nuo 1994 m. Lietuva kartu su Suomija, Estija ir Latvija dalyvauja tarptautiniame sveikatą veikiančios gyvensenos tyrime (FINBALT HEALTH MONITOR). Greta kitų gyvensenos veiksnių tiriami ir gyventojų mitybos įpročiai. Mūsų atliktas darbas yra sudedamoji minėto tarptautinio projekto dalis.
1. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas
Įvertinti suaugusių Lietuvos gyventojų mitybą ir jos pokyčius per paskutinįjį dešimtmetį, atsižvelgiant į socialinius veiksnius.
Uždaviniai :
1. Įvertinti Lietuvos gyventojų mitybos pokyčius per dešimtmetį (1994-2004 m.).
2. Nustatyti mitybos įpročių priklausomybę nuo socialinių veiksnių: lyties, amžiaus, išsimokslinimo, gyvenamosios vietos ir šeiminės padėties.
3. Įvertinti gyventojų mitybos įpročių ryšį su subjektyvia sveikata ir gyvensenos veiksniais: rūkymu, alkoholinių gėrimų vartojimu, fiziniu aktyvumu.
4. Nustatyti sveikatos priežiūros specialistų aktyvumą ugdant sveiką mitybą ir įvertinti gyventojų nuomonę apie mitybos pokyčius.
Darbo mokslinis naujumas
Šiame darbe pirmą kartą įvertinti suaugusių Lietuvos gyventojų mitybos įpročių pokyčiai per dešimtmetį, taikant tarptautinę standartinę mitybos stebėsenos metodiką. Nustatytos teigiamos ir neigiamos mitybos pokyčių tendencijos, atsižvelgiant į sveikos mitybos rekomendacijas. Išanalizuoti socialiniai Lietuvos gyventojų mitybos įpročių skirtumai ir nustatytos gyventojų grupės, turinčios daugiausia mitybos problemų. Įvertintos mitybos įpročių sąsajos su kitais gyvensenos veiksniais ir konstatuota, kad nesveiki mitybos įpročiai dažnai būna susiję su žalingais įpročiais ir mažu fiziniu aktyvumu. Nustatytas nepakankamas sveikatos priežiūros specialistų aktyvumas ugdant sveikos mitybos įpročius. Įvertinta gyventojų nuomonė apie priežastis, lėmusias jų mitybos pokyčius. Naudodami tarptautinį standartinį klausimyną, galėjome palyginti Lietuvos gyventojų mitybos įpročius su kitų šalių duomenimis.
Darbo praktinė reikšmė
Darbo rezultatai pagrindė sveikos mitybos ir sveikos gyvensenos ugdymo programų poreikį Lietuvoje. Nustatyta, kad rengiant sveikos mitybos ugdymo priemones būtina atsižvelgti į socialinius veiksnius (lytį, amžių, išsimokslinimą, gyvenamąją vietą, šeiminę padėtį). Išskirtos gyventojų grupės, kurioms turėtų būti skiriamas ypatingas dėmesys. Darbo rezultatai bus vertingi rengiant mitybos rekomendacijas įvairioms gyventojų grupėms. Kadangi nesveikai besimaitinantys žmonės turi ir kitų nesveikos gyvensenos įpročių, parodyta, jog tikslinga rengti kompleksines sveikatos stiprinimo ir LNL profilaktikos programas, stiprinant tarpžinybinį bendradarbiavimą. Taip pat būtina įtraukti sveikatos priežiūros specialistus į sveikos mitybos ugdymą.
Šio darbo rezultatai gali būti taikomi esamai būklei apibūdinti, vertinant Valstybinės maisto ir mitybos strategijos įgyvendinimo efektyvumą.
Sukaupti duomenys gali būti panaudoti studentų, visuomenės sveikatos specialistų, bendrosios praktikos gydytojų mokymui ir tobulinimui. Darbo rezultatai buvo skelbti moksliniuose straipsniuose, pristatyti Lietuvos ir tarptautinėse konferencijose.
Autorės indėlis
Autorė padėjo organizuoti 2002 ir 2004 m. gyvensenos tyrimą, ruošti anketas, suvesti duomenis į elektronines laikmenas, taisyti klaidas. Įsisavino matematinės statistikos metodus, atliko dalį statistinės analizės.
2. LITERATŪROS APŽVALGA
2.1. Mitybos poveikis sveikatai
Gyventojų sveikatos netolygumai būdingi daugumai Europos valstybių [172]. Todėl sveikatos skirtumų mažinimas - vienas svarbiausių Europos sveikatos politikos tikslų [307]. Norint rasti efektyvius strateginius sprendimus, būtina žinoti sveikatos netolygumų priežastis. Nustatyta, kad sveikatos skirtumai priklauso nuo ekonominių, kultūrinių, psichosocialinių, aplinkos ir gyvensenos veiksnių. Didelė reikšmė skiriama mitybai [268, 113].
Nustatyta, kad nesveika mityba skatina širdies ir kraujagyslių ligų, piktybinių navikų, nutukimo, antro tipo cukrinio diabeto, osteoporozės ir kitų lėtinių ligų atsiradimą bei didina mirtingumą nuo minėtų ligų [147, 258]. Maistas, kuriame yra daug sočiųjų riebalų rūgščių, trans mononesočiųjų riebalų rūgščių, cholesterolio, didina mažo tankio lipoproteinų (MTL) cholesterolio koncentraciją kraujyje ir skatina išeminės širdies ligos (IŠL) atsiradimą [99, 189, 146, 108, 202, 275]. Augaliniuose aliejuose esančios polinesočiosios ir mononesočiosios riebalų rūgštys mažina cholesterolio koncentraciją kraujyje. Rūgštys, esančios jūros žuvų taukuose, taip pat alfalinoleno rūgštis, įeinanti į rapso ir sojos aliejaus sudėtį, stabdo aterosklerozę, nes didina DTL cholesterolio koncentraciją, mažina padidėjusią trigliceridų koncentraciją ir kraujo krešumo sistemos aktyvumą, slopina uždegimo reakcijas. Be to, jos mažina miokardo jautrumą, apsaugodamos nuo širdies ritmo sutrikimų ir staigių mirčių [98, 99]. Pakankamas daržovių ir vaisių vartojimas (bent 400 g per dieną) gali net 30 proc. sumažinti širdies ir kraujagyslių ligų (ŠKL) riziką. Daržovėse ir vaisiuose yra daugybė antioksidaciniu ir kitokiu profilaktiniu poveikiu pasižyminčių medžiagų: vitaminų C, E, beta karotino, flavonoidų, izotiocianatų, fenolių, terpenų, fitoestrogenų, augalinių sterolių, maistinių skaidulų ir kt. [164, 112]. Korėjos respublikos gyventojai turi geras gausaus vaisių ir daržovių vartojimo tradicijas. Nenuostabu, kad šioje šalyje sutinkamas mažesnis ŠKL, nutukimo paplitimas nei kitose panašiai ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse [133]. Maistinės skaidulos, esančios vaisiuose ir daržovėse, avižų, miežių, kviečių grūduose, mažina bendrojo ir MTL cholesterolio koncentraciją. Daržovės ir vaisiai – vienas iš folio rūgšties šaltinių. Jos trūkstant, kraujyje padidėja homocisteino koncentracija. Šios rūgšties perteklius laikomas aterosklerozės rizikos veiksniu.
Arterinis kraujospūdis dažniau padidėja nutukusiems žmonėms. Hipertenzijos riziką didina didelis valgomosios druskos kiekis maiste. Kalis, gaunamas su daržovėmis ir vaisias, apsaugo nuo kraujospūdžio padidėjimo [251, 76, 16].
Teigiama, kad net 30 proc. piktybinių navikų atsiranda dėl nesveikos mitybos [184]. Nutukimas didina moterų gimdos gleivinės, taip pat krūties vėžio pomenopauzės laikotarpiu, riziką. Nutukusiems žmonėms dažniau būna storosios žarnos, stemplės ir inkstų vėžys [10, 279, 69].
Epidemiologiniai tyrimai nustatė ryšį tarp raudonosios mėsos (jautienos, kiaulienos, avienos) vartojimo ir storosios žarnos vėžio [200, 20]. Sūdytas, rūkytas, konservuotas maistas yra skrandžio vėžio rizikos veiksnys. Daržovėse ir vaisiuose rasta daug medžiagų, apsaugančių nuo vėžio atsiradimo. Gausiai valgant daržovių ir vaisių galima išvengti įvairių lokalizacijų, visų pirma virškinamojo trakto (burnos, stemplės, skrandžio, storosios ir tiesiosios žarnos), vėžio [34, 184, 279, 280].
Nutukimas tampa vis svarbesne visų šalių visuomenės sveikatos problema, nes jo paplitimas nuolat didėja [315]. Nutunkama, kai su maistu gaunama daugiau energijos nei jos išeikvojama. Fizinio aktyvumo trūkumas taip pat skatina nutukimą. Nutukę žmonės gyvena trumpiau nei turintys normalų svorį [176, 64, 26, 68]. Nutukusiems žmonėms didesnė tikimybė susirgti IŠL, nes jiems didėja MTL bei mažėja DTL cholesterolio koncentracija, didėja trigliceridų koncentracija [266, 31, 50]. Nutukusiems dažniau padidėja kraujospūdis, vystosi vėžys. Nutukimas yra pagrindinė susirgimo diabetu, nepriklausomu nuo insulino, priežastis. Nutukus padidėja rezistentiškumas insulinui, mažėja insulino sekrecija. Nutukusiems žmonėms dažniau susidaro akmenų tulžies pūslėje, skauda sąnarius, jie dažniau suserga osteoartritais, artrozėmis, podagra. Žmonių, turinčių antsvorį, psichinė savijauta taip pat būna blogesnė.
Osteoporozės atsiradimas priklauso nuo kalcio kiekio maiste. Žmonių, gaunančių su maistu pakankamą kalcio kiekį, kaulų tankis būna didesnis ir osteoporozės rizika mažesnė [195, 201, 306].
Tyrimai atlikti Suomijos, Italijos ir Olandijos populiacijoje parodė, kad žmonės, kurių mitybos įpročiai buvo sveikiausi, turėjo 18 proc. mažesnę riziką numirti nuo ŠKL bei 15 proc. nuo vėžinių susirgimų. Jų bendras mirtingumas buvo 15 proc. mažesnis nei žmonių su nesveikais mitybos įpročiais [100].
Sėkmingas Šiaurės Karelijos projektas, kurio metu (1970-1995 m.) labai sumažėjo mirčių nuo ŠKL, yra geras pavyzdys, kaip keičiant mitybos įpročius galima kontroliuoti LNL [235]. Ilgai laikantis sveikos mitybos rekomendacijų galima sėkmingai sumažinti arterinį kraujo spaudimą bei bendrą cholesterolio kiekį kraujo plazmoje, tuo pačiu ir IŠL paplitimą [7].
PSO, apibendrinusi epidemiologinių tyrimų apie mitybos ir sveikatos ryšius duomenis bei profilaktinių programų pasiekimus, parengė Pasaulio mitybos, fizinio aktyvumo ir sveikatos strategiją, kuriai 2004 m. pritarė Pasaulio sveikatos asamblėja [308]. Ši strategija numato, kuria linkme turėtų keistis pasaulio šalių gyventojų mityba, kad sumažėtų LNL grėsmė. Rekomenduojama padidinti daržovių, vaisių ir rupaus malimo grūdinių produktų vartojimą; mažiau vartoti riebalų, gyvulinius riebalus keičiant augaliniais aliejais; dažniau rinktis žuvį, liesą mėsą ir liesus pieno produktus; mažiau vartoti cukraus ir druskos. Gyventojai turėtų gauti pakankamai
2.2. Gyventojų mitybos pokyčiai
Keičiantis gyventojų mitybai, kinta ir žmonių sveikata. Lėtinių ligų epidemija XX amžiaus antrojoje pusėje siejama su išaugusiu didelės energinės vertės maisto produktų, turinčių daug gyvulinių riebalų, cukraus, mažai maistinių skaidulų vartojimu; daržovių, vaisių, grūdinių produktų vartojimo sumažėjimu [48, 57].
Literatūroje pateikta nemažai duomenų apie mitybos pokyčius per paskutiniuosius dešimtmečius. Prancūzijos gyventojų mityba per paskutinįjį dešimtmetį (lyginant 1985-1987 m. ir 1995-1997 m.) keitėsi teigiama linkme. Sumažėjo riebaus maisto bei padažnėjo mažai riebalų turinčio maisto vartojimas. Tiek vyrai, tiek moterys mažiau valgė riebios mėsos bei mėsos patiekalų, kiaušinių, sviesto, fermentinio sūrio, gėrė riebaus pieno. Kiaušinių ir riebaus pieno vartojamas sumažėjo du kartus [214]. Tirtieji dažniau rinkosi paukštieną, žuvį, liesą pieną bei pusfabrikačius. Paruoštas vartoti maistas, pusfabrikačiai populiarėja daugelyje šalių, nes jų pasirinkimą diktuoja pagreitėjęs gyvenimo tempas. Italijoje šios rūšies maistą, kaip pagrindinį patiekalą, rinkosi 48,6 proc. gyventojų, o kaip užkandį – 7,4 proc. gyventojų [295]. Vyko ir teigiamų pokyčių: mažiau pradėta vartoti riebių produktų, daugiau daržovių [295]. Danijos gyventojų mitybos įpročiai kinta taip pat teigiama linkme [206, 209]. Jų mityboje sumažėjo gyvulinių ir augalinių riebalų, kiaušinių, baltos duonos, bulvių, padaugėjo mažo riebumo margarino, rupios duonos, avižų, ryžių, šviežių vaisių ir daržovių, taip pat įvairių saldumynų. Per 10 m. laikotarpį (nuo 1982-1984 iki 1992-1994 m.) energijos, gaunamos iš riebalų, sumažėjo nuo 41 iki 38 proc., o žmonių, pradėjusių laikytis sveikos mitybos rekomendacijų, padaugėjo nuo 21 iki 31 proc. [209]. Šie duomenys panašūs į Vokietijos bei Didžiosios Britanijos mokslininkų gautus rezultatus, kurie taip pat nurodo, kad mitybos įpročiai tapo sveikesni [311, 188]. Lyginant su ankstesniais tyrimais, daugumos šalių gyventojai riebalais turtingą dietą pakeitė mažiau riebalų turinčia dieta, nors riebalų sudėtis nepakito. Sočiųjų riebiųjų rūgščių vis dar vartojama daugiau nei rekomenduojama. Pagrindiniais sočiųjų riebiųjų rūgščių šaltiniai išlieka riebalai (sviestas, margarinas, aliejus), kurie sudaro 40 proc. visų su maistu gaunamų riebalų, mėsa (18 proc.) ir pieno produktai (21 proc.) [90].
Nors akivaizdūs teigiami mitybos įpročių pokyčiai, vokiečiai vis dar vartoja daug mėsos, mėsos produktų, alaus [311]. Didžiosios Britanijos gyventojai garsėja savo tradicine mityba, kurios pagrindiniai komponentai yra duona, pienas, mėsa, bulvės ir labai negausus daržovių ir vaisių kiekis [188]. Šalia teigiamų pokyčių, pvz., sumažėjusio raudonos mėsos ir padidėjusio paukštienos bei žuvies vartojimo, padidėjusio grūdinių produktų, makaronų vartojimo, stebimi ir neigiami pokyčiai, pvz., sumažėjęs bulvių, šakniagumbių, šviežių daržovių bei vaisių vartojimas, padidėjęs kavos bei greito maisto pasirinkimas [188, 287]. Be to, šviežios bulvės vis dažniau keičiamos šaldytomis
apdorotomis bulvėmis, o žalių daržovių sumažėjęs vartojimas kompensuojamas grybais, salierais, kukurūzais, cukinija, baklažanais bei moliūgais [287].
Nacionalinio JAV tyrimo, vykusio 1987 ir 1992 m. duomenimis, gyventojų, vartojančių riebalais turtingų produktų, (pvz., keptos žuvies, viščiukų ir kiaulienos, kiaušinių, riebaus pieno bei sviesto), dalis per tiriamą laikotarpį sumažėjo [214]. Tačiau riebalų dalis, gaunama iš greito maisto, per tirtą laikotarpį padidėjo nuo 1 iki 11 proc. [225]. Padidėjo riebalų kiekis, gaunamas iš grūdinių patiekalų, greitų užkandžių, riebaluose keptų bulvyčių. Tie riebalai dalinai pakeitė sumažėjusį riebalų kiekį, gaunamą iš pieno produktų, raudonos mėsos, pridedamų riebalų [225].
Daugelyje šalių buvo pradėtos profilaktinės programos, siekiant pakeisti žmonių gyvenseną ir apsaugoti nuo lėtinių ligų. Šios programos buvo ypač sėkmingos Suomijoje, kur sumažėjus riebaus pieno ir sviesto bei padidėjus augalinių aliejų ir daržovių bei vaisių vartojimui, mirtingumas nuo išeminės širdies ligos per 25 metus tarp vidutinio amžiaus vyrų sumažėjo net 75 proc. [207, 205, 188].
Mitybos pokyčių skirtumai susiję su lytimi, socialine padėtimi, gyvenamąja vieta. Literatūros šaltiniuose teigiama, jog visų pirma mitybos pokyčiai prasideda tarp aukštesnę socialinę padėtį užimančių bei mieste gyvenančių žmonių ir palaipsniui plinta žemesnę socialinę padėtį užimančių gyventojų grupėse [116, 243].
Pirmojo dešimtmečio po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo politiniai, socialiniai ir ekonominiai pokyčiai veikė žmonių mitybą. 2.2.1 lentelėje pateikti Lietuvos statistikos departamento duomenys apie kai kurių maisto produktų vartojimo pokyčius nuo 1996 m.
2.2.1 lentelė. Pagrindinių maisto produktų suvartojimas skaičiuojant vienam gyventojui kilogramais per metus (Lietuvos statistikos metraštis 2002 m.)
Maisto produktai 1996 1997 1998 1999 2000 2001
Duona ir grūdų produktai 146 153 153 142 137 131
Bulvės 137 129 133 132 135 130
Daržovės, arbūzai, melionai 73 73 81 87 88 85
Vaisiai ir uogos 64 62 63 68 63 62
Mėsa ir mėsos produktai 53 51 53 54 50 44
Pienas ir pieno produktai 220 203 190 208 272 281
Kiaušiniai, vnt. 172 187 187 180 175 204
Cukrus 21,7 28 30,6 27,1 27,9 32,4
Aliejus ir margarinas 13,2 13,3 13,4 13,1 16,6 16,8 Žuvis ir jos produktai 11,7 11,8 13 13,2 13,9 14,4
Duomenys perskaičiuoti, remiantis 2001 metų gyventojų surašymo duomenimis
Šie duomenys nėra labai tikslūs, nes vertinama ne faktinė mityba, bet gyventojų aprūpinimas tam tikrais maisto produktais, skaičiuojant vidutiniškai vienam gyventojui per metus. Todėl
Rengiant sveikos mitybos ugdymo programas, būtina žinoti įvairių socialinių Lietuvos gyventojų grupių mitybos ypatumus ir jų pokyčių tendencijas. Tokia informacija taip pat gali būti svarbi vertinant Valstybinės maisto ir mitybos strategijos įgyvendinimo efektyvumą.
2.3. Mitybos
įpročių priklausomybė nuo socialinių veiksnių
Vertinant socialinius sveikatos skirtumus, atsižvelgiama į skirtingus socialinius veiksnius. 2.3.1 pav. pateikta socialinių veiksnių, turinčių įtakos mitybos įpročiams, schema.
2.3.1 pav. Pagrindiniai socialiniai veiksniai, turintys įtakos mitybos įpročiams (pagal Axelson ML,1986)
Socialinę-ekonominę padėtį geriausiai apibūdina išsimokslinimas, profesija ar darbo pobūdis ir pajamos [148]. Atsižvelgiant į kultūrines tradicijas Europos šalyse dažniausiai kreipiamas dėmesys į išsimokslinimą ir darbo pobūdį, tuo tarpu JAV – į pajamas ir išsimokslinimą [74, 19]. Su pajamomis susiję mitybos pokyčiai priklauso nuo socialinio aprūpinimo ir mokesčių sistemos pokyčių, tuo tarpu su išsimokslinimu siejami mitybos pokyčiai labiau priklauso nuo profilaktinių programų efektyvumo [293]. Išsimokslinimą galima objektyviai įvertinti, jis mažiausiai kinta, yra susijęs su darbine veikla ir pajamomis, todėl jis dažnai naudojamas epidemiologiniuose tyrimuose, vertinant socialinius sveikatos skirtumus [248, 133]. Danijos tyrėjų nuomone, nors išsilavinimas yra vienas svarbiausių socialinių veiksnių, galinčių paaiškinti mitybos įpročių skirtumus, tačiau nepakankamas siekiant įvertinti moterų mitybą. Tiriant moteris, turėtų būti įtraukti papildomi kintamieji, tokie kaip amžius, pajamos bei šeiminė sudėtis [87].
LYTIS SOCIALINĖ-EKONOMINĖ BŪKLĖ * išsimokslinimas * darbo pobūdis * pajamos ŠEIMINĖ PADĖTIS
* tiriamojo šeiminė padėtis
Literatūroje pateikta daug duomenų, įrodančių socialinės ir ekonominės padėties įtaką LNL vystymuisi. Didesnis mirtingumas nuo IŠL, aterosklerozės, cukrinio diabeto ir kai kurių vėžio formų būdingesnis tarp blogesnę socialinę padėtį užimančių gyventojų [291, 269, 4, 154].
Daugumoje Vakarų Europos šalių standartizuotas mirtingumas ir mirštamumas atvirkščiai susijęs su socialine ir ekonomine padėtimi [101]. Vokietijos mokslininkų duomenimis, pradinį išsimokslinimą turintys žmonės miršta vidutiniškai 3,5 m. anksčiau ir jų sveiko gyvenimo trukmė yra beveik 12 m. trumpesnė nei aukštojo išsimokslinimo žmonių [172]. Lietuvoje atlikta mirtingumo priklausomybės nuo išsimokslinimo analizė parodė, kad didėjant išsimokslinimui, mirtingumas mažėja [122, 120, 79, 185]. Tyrėjų duomenimis, standartizuotas pradinio išsimokslinimo žmonių bendrasis mirtingumas buvo 1,5 karto didesnis negu aukštojo išsimokslinimo žmonių. Pradinio išsimokslinimo vyrų vidutinė būsimo gyvenimo trukmė buvo 11,7 metų trumpesnė, o moterų - 4,3 metų trumpesnė negu aukštojo išsimokslinimo vyrų ir moterų [120]. Danų tyrėjų duomenimis, tėvo socialinė-ekonominė padėtis turėjo įtakos vaikų mirtingumui. Kuo aukštesnei socialinei-ekonominei klasei priklausė tėvas, tuo jo vaikai sulaukė ilgesnio amžiaus suaugę [207].
Daugumoje išsivysčiusių šalių vyresnių žmonių mirties priežasčių struktūroje vyrauja ŠKL. PSO duomenimis, 2020 m. LNL sudarys tris ketvirtadalius visų mirčių; 71 proc. iš jų atiteks mirtims nuo IŠL [284, 283]. Lietuvoje ŠKL yra 45 proc. vyrų mirčių ir 65 proc. moterų mirčių priežastimi [110, 271]. Tyrimai atlikti Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Anglijoje, parodė, kad mirtingumas nuo ŠKL greičiau mažėja tarp geresnę socialinę padėtį užimančių gyventojų. Didėjant išsimokslinimui, vyrų mirtingumas nuo IŠL mažėja, tuo tarpu tarp moterų šis ryšys ne toks ryškus [87]. Žemesnę socialinę padėtį užimantys gyventojai dažniau miršta nuo plaučių, krūties vėžio, kvėpavimo bei virškinimo sistemos ligų [171].
Suaugusių žmonių mitybos įpročiai susiformuoja dar vaikystėje, tačiau keičiantis socialinei-ekonominei padėčiai mitybos įpročiai taip pat kinta. Pereinant iš žemesnės socialinės-ekonominės padėties vaikystėje į aukštesnę ekonominę padėtį suaugus, mitybos įpročiai tampa sveikesni, lyginant su tais, kurių socialinė-ekonominė padėtis nekito. Žmonės, kurių ekonominė padėtis pagerėjo, valgė daugiau maisto produktų, sudarančių sveikos mitybos piramidės pagrindą (vaisių, rupios duonos, pusryčiams daug skaidulų turinčių dribsnių) [283, 284, 191].
2.3.1. Vyrų ir moterų mitybos įpročių skirtumai
Mokslinių tyrimų duomenimis, vyrų ir moterų gyvensena, taip pat ir mitybos įpročiai, skiriasi [248, 116, 72, 4, 13, 35, 51, 46]. Mitybos įpročių skirtumus lemia socialiniai ir kultūriniai veiksniai. Vyrų gyvenseną apsprendžia jų socialinė-ekonominė padėtis ir darbo pobūdis. Nuo šių veiksnių priklauso ir moterų gyvensena, tačiau joms ne mažesnę įtaką daro ir šeiminiai santykiai. Tai ypač svarbu ištekėjusioms moterims, kurių dauguma tradiciškai vis dar rūpinasi namų ruošos darbais bei vaikų priežiūra. Šeiminiai santykiai kartu su socialine-ekonomine padėtimi lemia moterų gyvenimo sąlygas ir turi įtakos jų gyvensenai ir sveikatai [248].
Darbo rinkoje egzistuoja lyčių nelygybė. Švedijoje moterys, užimančios tas pačias pareigas bei būdamos vienodo išsimokslinimo su vyrais, uždirba 10-20 proc. mažiau [303]. Kiti autoriai taip pat pritaria profesinėje struktūroje egzistuojančiai lyčių nelygybei. Moterys dažniau užima žemesnes pareigas, joms keliami didesni reikalavimai, be to, jos dažnai dirba ne visą darbo dieną [303, 248]. Vakarų šalyse daugėja šeimų, kur mama viena augina vaikus [303]. Šie socialiniai skirtumai skatina moteris perimti vis daugiau „vyriškų“ bruožų, dėl to daugėja rūkančių ir stiprius alkoholinius gėrimus vartojančių moterų [13].
Kultūriniai veiksniai taip pat svarbūs formuojantis mitybos įpročiams. Daugelyje kultūrų mėsos valgymas ir alkoholio vartojimas siejamas su „vyriškumu“, tuo tarpu vaisiai, daržovės bei saldumynai simbolizuoja moteriškumą [249]. Tyrimai, atlikti įvairiose šalyse, patvirtina, kad dauguma vyrų pirmenybę teikia mėsai [249, 97, 114]. Mėsa simbolizuoja stiprumą, agresyvumą, smurtą – bruožus, taip pat priskirtus vyriškumui. Suomijoje atlikta apklausa parodė, kad žemesnės socialinės klasės vyrai manė, jog maistas turi stiprinti jų kūną. Žuvis jiems atrodė „per lengvas“ maistas. Jų nuomone, vyras privalo turėti gerą, net nepasotinamą apetitą [249]. Aukštesnės socialinės klasės vyrai palankiau žiūrėjo į daržoves, fizinį aktyvumą ir labiau rūpinosi savo sveikata. Didžiosios Britanijos mokslininkų duomenimis, 45,7 proc. moterų manė, kad mėsą valgyti yra amoralu. Tam pritariančių vyrų buvo tik 27,7 proc. [17]. Kitų autorių duomenimis, skubantys, aktyvūs žmonės, ypač vyrai, daugiau vartojo kiaulienos, avienos, keptos mėsos patiekalų. Aktyvios moterys dažniau vartojo alkoholinius gėrimus, norėdamos pademonstruoti savo „vyriškumą“ [14].
Kultūriniai veiksniai svarbūs ne tik formuojant mitybos įpročius, bet ir kūno įvaizdžio suvokimui. Vyrų ir moterų supratimas apie idealų kūną labai skiriasi [17, 252]. Esant panašiam nutukimo dažniui tarp vyrų ir moterų, daugiau buvo moterų, labiau nepatenkintų savo kūno svoriu ir siekiančių jį sumažinti, ribojant maisto vartojimą, palyginti su vyrais [17]. Moterys siekė būti plonesnės, o vyrų nuomonės išsiskyrė: vieni norėjo būti plonesni, kiti – storesni. Vyrų ir moterų, save priskyrusių „storųjų“ grupei, skaičius nelabai skyrėsi (atitinkamai 52,5 proc. vyrų ir 56,6 proc.
moterų), tačiau svorį mažinančias dietas moterys pasirinko dvigubai dažniau nei vyrai (7,9 proc. vyrų ir 16,8 proc. moterų) [17].
Literatūros duomenimis, moterys maitinasi sveikiau nei vyrai. Jos reguliariau valgo, dažniau laikosi sveikos mitybos rekomendacijų [217, 248, 276, 299, 145, 17]. Vyrai dažniau orientuojasi į tradicinę mitybą, moterys labiau linkusios išbandyti naujus maisto produktus, labiau domisi nauja informacija apie maisto produktus ir jų ruošimo būdus, lengviau keičia mitybos įpročius.
Austrijos mokslininkų duomenimis, moterys dažniau užkandžiavo tarp pagrindinių valgių nei vyrai, bet jų pasirenkama užkanda buvo sveikesnė. Moterys dažniau rinkosi vaisius, pieną, jogurtą, tuo tarpu vyrai dažniau valgė sūrius užkandžius, dešrainius ar mėsos produktus [133].
Vyrų maisto davinio energinė vertė dažniausiai būna didesnė nei moterų [249, 117]. Pagrindinis jų riebalų šaltinis yra mėsa ir gyvuliniai riebalai, tuo tarpu moterys dažniau vartoja augalinius riebalus [206]. Kitų tyrėjų duomenimis, vyrai dažniau rinkosi mėsą ir mėsos produktus, kiaušinius, bulves, duoną, daug cukraus turinčių produktų, dažniau vartojo alkoholį, rečiau valgė vaisius, daržoves, fermentinį sūrį, vištieną, žuvį bei saldumynus [72, 248]. Tuo tarpu mažai riebalų turinti dieta, liesi pieno produktai, šviežios daržovės ir vaisiai buvo populiaresni tarp moterų [312, 72, 117]
Priešingai nei daugelyje šalių, Italijoje sūris buvo labiau mėgiamas vyrų, moterys dažniau rinkosi jogurtą [295]. Italų vyrai, palyginti su moterimis, išsiskyrė ir gausesniu žuvies, jūros gėrybių bei ankštinių produktų vartojimu [295]. Didžiosios Britanijos gyventojų mityboje gausu riebalais turtingų maisto produktų, tokių kaip kepto maisto, mėsos dešrelių, mėsainių, sūdytos jautienos, traškučių, picos. Šiuos produktus 1-3 kartus per savaitę valgė 53,7 proc. vyrų ir 30,7 proc. moterų. Net 23,4 proc. moterų nurodė, kad niekada nevalgo šių produktų [17].
Tarptautinio Norbagreen tyrimo duomenimis, Baltijos valstybių gyventojai rečiau valgė šviežias daržoves nei Šiaurės šalių. Skyrėsi ir populiariausios daržovės: lietuviai dažniausiai vartojo svogūnines daržoves ir morkas, o Šiaurės valstybių gyventojai – agurkus ir pomidorus. Svogūnai ir morkos paprastai vartojami kaip sudėtinė patiekalų dalis, todėl jų suvalgoma nedaug [ 282].
Žmonių, valgančių paruoštą vartojimui maistą, skaičius vis didėja. Tarp JAV gyventojų beveik pusė vyrų ir 35 proc. moterų tris kartus per savaitę ir dažniau maitinosi ne namie [101].
Sveikų maisto produktų pasirinkimą lemia žinių kiekis bei sugebėjimas jas pritaikyti kasdieniniame gyvenime. Literatūros duomenimis, moterų žinios apie sveiką mitybą yra geresnės nei vyrų. Anglų tyrėjų duomenimis, 24 proc. vyrų ir 7 proc. moterų nesugeba ruošti maisto arba neturi pakankamai žinių [33, 236]. Nesugebėjimas paruošti sveiko maisto gali skatinti pusfabrikačių bei kito nepilnaverčio maisto vartojimą. Moterys dažniau ruošia maistą namie. Kas dieną valgį
maistą išmokino mamos. Dar 17,6 proc. vyrų maisto ruošimo pamokas gavo iš žmonų ar draugių [33].
Ruošiant maistą ir renkantis vyrai dažniau vadovaujasi skoniu, o moterys - sveikos mitybos rekomendacijomis [212]. Didžiojoje Britanijoje teiginiui „Man nerūpi, ką valgau, svarbu, kad man patiktų“ - pritarė 46,3 proc. vyrų ir 27,5 proc. moterų [17].
Mažėjant tradicinių šeimų skaičiui, kai vyras išlaiko šeimą, o moteris rūpinasi namų ūkiu, ir daugėjant vienišų, vyrams ypač svarbu įgyti daugiau žinių apie sveiką mitybą bei įvairius maisto ruošimo būdus. Tyrimų rezultatai rodo, jog viengungių vyrų mityba yra pati nesveikiausia [179, 72, 264].
Taigi moterys labiau domisi sveika mityba ir turi daugiau įgūdžių pagaminti sveiką maistą, todėl daugumos autorių duomenimis, jų mitybos įpročiai yra sveikesni negu vyrų.
2.3.2. Amžiaus poveikis mitybos įpročiams
Maisto produktų pasirinkimas, sveikos mitybos rekomendacijų laikymasis kinta priklausomai nuo žmogaus amžiaus. Literatūros šaltinių duomenimis, jaunos moterys, norėdamos reguliuoti kūno svorį domėjosi nauja informacija apie maisto produktus [114]. Tuo tarpu vyresnių nei 50 m. moterų motyvaciją sveikai maitintis skatino pablogėjusi sveikata ar savijauta [114]. Anglų ir danų tyrėjų duomenimis, vidutinio (35-64 m.) amžiaus žmonių žinios apie sveiką mitybą buvo geriausios [212, 206]. Šio amžiaus žmonės jau turi pakankamai žinių apie įvairias ligas, nesveikos mitybos sąlygotas ligas, nes dalis jų bendraamžių jau susidūrė su kai kuriomis iš jų. Sveika mityba tampa vis svarbesnė jų gyvensenos dalis. Šiuos pokyčius gali skatinti ir vaikų gimimas bei rūpestis, kad vaikų mityba būtų visavertė. Tuo tarpu jauniems žmonėms dar trūksta motyvacijos, įgūdžių bei laiko laikytis sveikos mitybos rekomendacijų. Vyriausiajai žmonių grupei (>65 m.) gana sunku keisti mitybos įpročius ir nusistovėjusį požiūrį į senas mitybos taisykles [212]. Be to, nemaža dalis tokio amžiaus žmonių gyvena po vieną, todėl ruošti maistą vienam asmeniui kartais pritrūksta ir noro, ir motyvacijos [114]. JAV mokslininkų duomenimis, 55 m. amžiaus ir vyresni žmonės du karus dažniau nei jaunesni nurodė, kad mityba yra labai svarbus sveikos gyvensenos veiksnys [24]. Nors geros žinios yra labai svarbus veiksnys, lemiantis sveiką mitybą, tačiau vien žinių nepakanka. Įvairių tyrimų rezultatai rodo, jog vyresni žmonės (65-75 m.) 2,3 karto dažniau vartojo riebalus ir mėsą, rečiau valgė daržoves ir vaisius bei gėrė pieną nei 45-54 m. amžiaus [211]. Priklausomai nuo amžiaus skyrėsi gaunamų riebalų šaltiniai. Jaunesni (18-29 m.) gyventojai daug riebalų gavo iš bulvių produktų (prancūziškų bulvyčių, bulvių traškučių), įvairių užkandžių, sūrio, picų, mėsainių, dešrainių, greito maisto. Jaunimas iš šių produktų gavo 10,8 proc. riebalų, tuo tarpu vyresni gyventojai iš tų pačių produktų gavo 3,6 proc. riebalų. Vyresnių žmonių pagrindiniai riebalų
šaltiniai buvo riebūs desertai, margarinas, pienas [225, 264]. Palyginti su jaunesnio amžiaus gyventojais, vyresni Anglijos gyventojai (>40 m.) rečiau valgė menkavertį maistą - bulvių traškučius, kukurūzų spragėsius, keptą maistą, dešreles, gėrė vaisvandenius [289].
Vaisių ir daržovių vartojimo įpročiai skyrėsi priklausomai nuo amžiaus. Daugumos tyrėjų duomenimis, didėjant amžiui didėjo vaisių bei daržovių vartojimas. Norvegijoje švieži vaisiai, daržovės, daug skaidulų turintis maistas, bulvės buvo labiau mėgiamos vidutinio ir vyresnio amžiaus gyventojų negu jaunų [95, 96]. Obuoliai ir kriaušės buvo populiariausi norvegų vyrų vaisiai. Vyriausiojo amžiaus moterys labiausiai mėgo apelsinus. Iš daržovių dažniausiai buvo valgomos mišrios salotos. Jaunos moterys jas valgė tris kartus dažniau nei vyresnės [95]. Vyresni nei 40 m. anglai, palyginti su jaunesniais, dažniau valgė bulves, šakniagumbius, ankštinius, žalias daržoves [289]. Švedų tyrėjų duomenimis, didėjant amžiui, tiek vyrai, tiek moterys daugiau vartojo šviežių daržovių ir sulčių, tuo tarpu vaisių vartojimas turėjo tendenciją mažėti [161]. Suomijos ir Baltijos šalių jauni gyventojai kas dieną valgė daržoves dažniau, palyginus su vyresnio amžiaus gyventojais [221, 56]. Tuo tarpu Prancūzų tyrėjų duomenimis, rečiausiai daržoves ir vaisius valgė jauni žmonės [301]. Šių tyrėjų nuomone, nepakankamas vaisių ir daržovių vartojimas yra jaunos kartos bruožas [301]. Jauni žmonės nemėgsta ruošti salotų, nes tai reikalauja laiko. Jie pirmenybę teikia vaisiams ir daržovėms, kuriems nereikia specialaus paruošimo, pvz., pomidorams, mandarinams, bananams. Autorių nuomone, žmonės, kurie neišsiugdė salotų ruošimo įpročių iki 30 metų, nelinkę keisti šių įpročių ir vėliau [301]. Todėl dabartinės jaunosios kartos mitybos įpročiai gali labiau neatitikti sveikos mitybos rekomendacijų nei ankstesnių kartų.
Didėjant gyventojų amžiui, energijos kiekis, gaunamas su maistu, proporcingai mažėjo [222]. Tačiau vyresnio amžiaus žmonės dažniau vartojo riebalus. Norvegijos 60 m. ir vyresni gyventojai du kartus dažniau vartojo riebų pieną ir sviestą, nei 16-29 m. amžiaus žmonės [116]. Panašius duomenis gavo ir Lietuvos tyrėjai (56). Kitų tyrėjų duomenimis, išgeriamas pieno kiekis tarp įvairaus amžiaus grupių nesiskyrė, skyrėsi tik pasirinkto pieno rūšis. Jaunesnio amžiaus žmonės dažniau rinkosi liesą pieną, vyresnio - riebų [95]. Australijoje, atvirkščiai, riebaus pieno vartojimas mažėjo su amžiumi. Vyresni žmonės vis dažniau rinkosi liesą pieną [28].
Jaunesni gyventojai dažniau vartojo mėsą, kiaušinius, tuo tarpu vyresni pirmenybę teikė baltai mėsai, žuviai [95, 209, 211, 289]. Vyresni gyventojai žuvį dažniau valgė ir kaip pagrindinį patiekalą, ir ant sumuštinių [49]. Anglijos tyrėjų duomenimis, vyresni gyventojai dažniau rinkosi raudoną mėsą, žuvį, valgė sriubas, dribsnius, gėrė arbatą. Jaunimas daugiau vartojo paukštienos, žuvies produktų, ankštinių, kiautuotų vėžiagyvių (austrių, krabų), grūdinių produktų, riešutų, vegetariško maisto, gėrė kavą bei alkoholį (72).
tuo tarpu jaunimas dažiau rinkosi makaronus, saldumynus, rečiau valgė bulves. Danijoje vyresni gyventojai daugiau valgė ruginės ir baltos duonos, mažiau ryžių, makaronų, palyginus su jaunais. [209]. Vyresnės moterys dažniau smaguriavo pyragais, jaunesnės - šokoladu [95]. Vyresni Anglijos gyventojai dažniau valgė pyragus, desertą, saldainius nei jauni [212].
Apibendrinant literatūros duomenis galima teigti, kad vidutinio amžiaus žmonių mitybos įpročiai buvo sveikiausi. Jie dažniausiai laikėsi sveikos mitybos rekomendacijų. Vidutinio amžiaus žmonės rečiau valgė gyvulinius riebalus, mėsą ir mėsos produktus, kiaušinius, riebų pieną, dažniau rinkosi rupią duoną, grūdinius produktus, ryžius, makaronus, šviežias daržoves ir vaisius, palyginus su kitomis amžiaus grupėmis. Vyresnio amžiaus gyventojai suprato mitybos svarbą sveikatai, tačiau labai sunkiai keitė nesveikus mitybos įpročius. Jie vis dar per daug vartojo gyvulinių riebalų, gėrė riebaus pieno, piktnaudžiavo saldumynais. Jauno amžiaus gyventojų mityba paskutiniuoju metu keičiasi. Jaunimas, taupydamas laiką ir nesuvokdamas nesveikos mitybos pasekmių sveikatai, vis dažniau renkasi greitą maistą, daug riebalų turinčius užkandžius, pvz., picą, dešrainius, mėsainius, keptas bulvytes, bulvių traškučius, saldumynus, geria pamėgtus vaisvandenius. Jauni žmonės vis rečiau namuose valgo daržovių patiekalus, kuriems paruošti reikia daugiau laiko ir pastangų.
2.3.3. Išsimokslinimas ir mitybos įpročiai
Daugumos tyrimų duomenimis, ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse geresnę socialinę padėtį užimančių gyventojų mitybos įpročiai sveikesni nei blogesnės socialinės padėties žmonių [167, 74, 186, 187, 250, 242, 227, 247]. Aukštesnio išsimokslinimo žmonės dažniau renkasi naujus maisto produktus, tuo tarpu žemesnio išsimokslinimo žmonės ilgiau laikosi tradicinių mitybos įpročių ir jų mitybos pokyčiai vėluoja 5-10 metų [250].
Šveicarijos gyventojai, užimantys aukštesnę socialinę-ekonominę padėtį, daugiau vartojo daržovių ir bulvių, palyginti su žemesnės ekonominės padėties gyventojais [74]. Amerikos tyrėjų duomenimis, studijuojantys valgė daugiau vaisių, daržovių bei skaidulomis turtingo maisto negu nestudijuojantys [75]. Aukštesnio išsimokslinimo Australijos gyventojai rinkosi įvairesnių rūšių vaisius bei daržoves ir juos vartojo reguliariau nei žemesnio išsimokslinimo gyventojai [291]. Panašūs duomenys, rodantys tiesinę priklausomybę tarp socialinės ekonominės padėties ir vaisių bei daržovių vartojimo, buvo gauti ir danų, suomių, olandų, bulgarų, norvegų, anglų bei kitų mokslininkų [95, 101, 250, 72, 209, 296].
Metaanalizė, atlikta devyniose Europos šalyse, parodė, kad žemesnę socialinę ir ekonominę padėtį užimantys žmonės vartoja daugiau riebalų nei užimantys aukštesnę padėtį [167]. Be to, aukštesnio ir žemesnio išsimokslinimo žmonės riebalus gauna iš skirtingų maisto produktų.
Anglijos mokslininkų duomenimis, aukštesnį išsimokslinimą turintys žmonės dažniau vartojo sočiuosius riebalus, tepamus ant duonos, bet rečiau juos rinkosi ruošdami maistą [72].
Suomijos gyventojai, turintys aukštesnį išsimokslinimą, rečiau vartojo sviestą ir riebų pieną, tačiau dažniau valgė fermentinį sūrį negu žemesnio išsimokslinimo [250]. Todėl riebalų dalis visų išsimokslinimo grupių gyventojų maisto davinyje buvo panaši. Olandijos gyventojai, užimantys aukštesnę socialinę-ekonominę padėtį, vartojo mažiau mėsos ir pieno bei riebalų, tačiau daugiau fermentinio sūrio negu žemesnės ekonominės padėties gyventojai [101]. Aukštesnio išsimokslinimo amerikiečiai dažniau rinkosi vištieną ir liesą pieną, palyginti su žemesnio išsimokslinimo [75]. Panašūs duomenys gauti lyginant sviesto ir sūrio vartojimą dešimtyje Europos valstybių [230]. Daugumoje šalių aukštesnio išsimokslinimo gyventojai vartojo daugiau sūrio negu žemesnio išsimokslinimo. Šiaurės Europos valstybėse aukštesnį išsimokslinimą turintys gyventojai vartojo mažiau sviesto, o Didžiojoje Britanijoje, Belgijoje ir Lenkijoje - daugiau negu turintieji žemesnį išsimokslinimą. Visose šalyse žemesnio išsimokslinimo žmonės vartojo daugiau gyvulinių riebalų.
Aukštesnio išsimokslinimo žmonės dažniau laikėsi sveikos mitybos rekomendacijų, reguliariau valgė, dažniau pusryčiavo negu žemesnio išsimokslinimo [242, 131, 204, 206, 75, 102]. Aukštesnę socialinę-ekonominę padėtį užimančių žmonių valgiaraštyje buvo daugiau vaisių bei daržovių, grūdinių produktų, skaidulomis praturtinto maisto ir žuvies, mažiau riebalų, mėsos, greito maisto. Jie taip pat dažniau rinkosi grūdinius produktus: makaronus, ryžius bei picą – atspindinčius kosmopolitinį pasirinkimą [72]. Aukštesnio išsimokslinimo moterys rečiau valgė traškučius, prieskonius bei saldumynus [105].
Tačiau aukštesnis išsimokslinimas ne visada lėmė sveikesnius mitybos įpročius, nes aukštojo išsimokslinimo žmonės dažniau valgė fermentinį sūrį, ant duonos tepė sviestą, rečiau rinkosi „tradicinį” maistą, pvz., bulves bei duoną [250, 230, 101, 104]. Aukštesnio išsimokslinimo Anglijos gyventojai 20 proc. dažniau gėrė kavą (ypač moterys) bei alkoholį, tuo tarpu žemesnio išsimokslinimo gyventojai 20 proc. dažniau valgė perdirbtą mėsą, pyragėlius su mėsa, daug cukraus turinčių produktų [72].
JAV mokslininkų duomenimis, asmenys, kurie mokinosi 12 ar daugiau metų, dažniau rinkosi paruoštą vartojimui maistą, palyginti su žemesnio išsimokslinimo žmonėmis. Be to, amerikiečių porcijos, lyginant 1977 ir 1998 metus, vis didėja, valgant tiek namie, tiek maitinimo įstaigose [197]. Labiausiai padidėjo mėsainių, dešrainių, bandelių su sūriu, prancūziškų kepinių, sūrių užkandžių, vaisvandenių ir meksikietiško maisto porcijos greitojo maisto įstaigose [197].
Prancūzijos, Anglijos, JAV ir kitų šalių mokslininkai patvirtino, kad žinių lygis apie sveiką mitybą gali turėti įtakos maisto produktų pasirinkimui [43, 72, 160]. Prancūzijos gyventojai, kurių
tie, kurių žinios buvo įvertintos kaip „nepakankamos“ [72]. Daugiau žinių turintys gyventojai gavo mažiau riebalų iš gyvulinės kilmės produktų, palyginti su mažiau žinių turinčiais gyventojais [72].
Žinių lygis susijęs su sveikesniais mitybos įpročiais. Žmonių, turinčių aukštesnį išsimokslinimą ir didesnes pajamas, žinių lygis apie sveiką mitybą buvo geresnis [72, 91, 212]. Jie geriau suvokia mitybos įtaką įvairių ligų išsivystymui.
Šiuo metu laikraščiuose, žurnaluose, televizijos laidose, lankstinukuose pateikiama gana daug sveikos mitybos rekomendacijų bei informacijos apie sveikus produktus. Tačiau žemesnio išsimokslinimo žmonėms gali būti sunkiau iš gausybės informacijos atsirinkti esminius dalykus, juos įvertinti ir pritaikyti naujas žinias keičiant savo mitybą.
Žinios nėra vienintelis veiksnys, lemiantis mitybos įpročius. Maisto kokybė, sauga, skonis, kaina, šeimos tradicijos taip pat įtakoja mitybos įpročius [212]. Daugiau aukštojo negu žemesnio išsimokslinimo žmonių nurodo, kad jie renkasi maistą atsižvelgdami į sveikatą, maisto kokybę, o ne į kainą [118]. Pagal Bourdieu teoriją, žemesnės socialinės-ekonominės padėties žmonės labiau vertina tuos maisto produktus, kurie anksčiau jiems buvo sunkiau prieinami: baltą duoną, mėsą, saldumynus, užkandžius. Aukštesnės socialinės padėties žmonės pirmenybę teikia sveikiems maisto produktams [107, 104].
Aukštesnio išsimokslinimo motinos dažniau riboja nesveikus maisto produktus savo vaikams, taip formuodamos sveikus mitybos įpročius nuo vaikystės [107, 106, 153]. Žemesnio išsimokslinimo motinos rečiau kontroliavo vaikus dėl maisto produktų pasirinkimo, dažniau leido patiems pasirinkti patiekalus, rečiau stengėsi įtikinti vaikus valgyti tai, kas vertingiau [107]. Anglų mokslininkų duomenimis, 76 proc. moterų ir 58 proc. vyrų pagrindines maisto ruošimo žinias gauna iš mamos [33]. Aukštojo išsimokslinimo moterys dažniausiai maisto produktus renkasi savo nuožiūra, tuo tarpu žemo išsimokslinimo pirmiausia atsižvelgia į vyro norus [107, 193]. Moterys, turinčios aukštąjį išsimokslinimą, daugiau dėmesio skiria berniukų maisto ruošimo įgūdžiams formuoti, tuo tarpu žemo išsimokslinimo moterys mano, kad to reikia mokyti mergaites [33].
Pinigų stygius, dažnesnis tarp žemesnio išsimokslinimo žmonių, gali riboti sveikų maisto produktų vartojimą [45, 259]. Tai patvirtina ir kitų mokslininkų atlikti darbai, kuriose teigiama, jog mažas pajamas gaunantys žmonės dažniau nurodo pinigų stygių, kaip kliūtį sveikai maitintis, lyginant su vidutines ir dideles pajamas gaunančiais žmonėmis [45, 165, 240].
Epidemiologinių tyrimų duomenimis, žemesnę socialinę-ekonominę padėtį užimantys asmenys maistui išleidžia mažiau pinigų negu aukštesnės socialinės padėties gyventojai. Tačiau profilaktinių programų autoriai su tuo nesutinka [27, 30, 45, 58, 238]. Jų nuomone, sveikai maitintis galima ir nedidinant išlaidų. Londono mokslininkai, tyrę žemesnės socialinės-ekonominės padėties gyventojų mitybą, nustatė, kad panašias pajamas turinčių žmonių mityba gali labai skirtis. Vieniems šių pajamų
užtenka pilnavertei mitybai, kiti nesugeba sudaryti tinkamo valgiaraščio [287, 212]. Tik trečdalis apklaustų amerikiečių atsakė, kad kaina lemia vaisių vartojimą [144].
2.3.4. Kaimo ir miesto gyventojų mitybos įpročiai
Literatūros šaltinių apie kaimo ir miesto gyventojų mitybos įpročių skirtumus yra nedaug. Tarptautinio FINBALT tyrimo duomenimis, miesto gyventojai maisto ruošimui dažniau vartojo augalinį aliejų, rečiau gėrė riebų pieną, kavą, valgė mėsą bei mėsos produktus, dažniau rinkosi šviežias daržoves [94, 79, 126, 233, 234]. Suomijos miestuose gyvenantys vyrai ir moterys rečiau vartojo sviestą sumuštiniams tepti, tuo tarpu Latvijos ir Lietuvos miesto gyventojai dažniau rinkosi šią riebalų rūšį [94, 233; 80]. Kinijos tyrėjų duomenimis, miestiečiai dažniau vartojo riebalus, gyvulinius produktus ir vaisius [313]. Šis dėsningumas būdingas besivystančiom šalims, kur didesnes pajamas gaunantys žmonės dažniau renkasi brangesnius, bet ne visada sveikesnius maisto produktus. Norvegių, gyvenančių mieste, maisto energijos dalis, gaunama iš riebalų, buvo mažesnė nei gyvenančių kaime [117]. Lietuvos tyrėjų duomenimis, miestiečiai rečiau gėrė nenugriebtą karvės pieną, dažniau valgė šviežius vaisius ir daržoves [139]. Suomijos miestų gyventojai 2 kartus, Estijos – 3, Latvijos – 10 kartų rečiau gėrė riebų karvės pieną, lyginant su kaimo gyventojais [94, 126, 233]. Mažesni skirtumai tarp Suomijos miesto ir kaimo gyventojų riebalų vartojimo įpročių, lyginant su Baltijos valstybėmis, yra Suomijos šalyje aktyviai vykdomų sveikatinimo programų rezultatas. Žinomas Šiaurės Karelijos projektas, vykdytas daugiau nei du dešimtmečius, parodė, kad keičiant mitybos įpročius galima pasiekti teigiamų rezultatų [235].
Norvegijos mokslininkų duomenimis, mieste gyvenantys vyrai ir moterys dažniau valgė šviežių vaisių ir daržovių nei gyvenantys kaimo vietovėse [117]. Šviežių daržovių ir vaisių vartojimo dažniai tarp Suomijos miesto ir kaimo gyventojų buvo panašūs. Tuo tarpu Baltijos šalių miesto gyventojai dažniau valgė šviežius vaisius ir daržoves, lyginant su kaimo [126; 233; 79]. Lietuvos tyrėjų duomenimis, kaimo gyventojai daržoves valgė rečiau nei miestiečiai, nors jie turėjo daugiau galimybių patys užsiauginti žalumynus [56]. Miestiečiai dažniau laikėsi sveikos mitybos rekomendacijų, dažniau domėjosi naujais maisto produktais, juos ragavo, dažniau buvo linkę keisti senus mitybos įpročius [215, 39, 56]. Šie pavyzdžiai rodo, kad kaimo gyventojams trūksta žinių ir informacijos apie sveiką mitybą, taigi ir motyvacijos keisti nesveikus mitybos įpročius.
Mėsos ir mėsos produktų vartojimo dažnis taip pat buvo susiję su gyvenamąja vieta. Daugiau Suomijos miesto gyventojų nei kaimo valgė mėsą bent tris dienas per savaitę [94]. Panašūs rezultatai buvo gauti Estijos, Latvijos ir Lietuvos tyrėjų [126, 233, 79]. Tuo tarpu juoda duona buvo populiaresnė tarp Estijos ir Suomijos kaimo gyventojų, lyginant su kitomis Baltijos šalimis. Lietuvių ir latvių juodos
Mieste gyvenančios Suomijos ir Latvijos moterys bei vyrai dažniau gėrė kavą nei gyvenantys kaime [94, 233]. Kaimo gyventojai į kavą ir arbatą dėjo daugiau cukraus nei miestiečiai. Miestietės moterys dažniausiai dėjo po vieną šaukštelį cukraus, kaimo gyventojos – po du ir daugiau [56].
Mitybos įpročių skirtumus tarp miesto ir kaimo gyventojų lemia skirtingos ekonominės bei gyvenimo sąlygos. Kaimo gyventojai gauna mažiau informacijos apie sveiką mitybą, naujus maisto produktus. Jiems sunkiau nuvykti į didesnius prekybos centrus, kur yra didesnė maisto produktų įvairovė. Kaimo gyventojai dažniausiai vartoja pačių užaugintą produkciją, kuri turtinga riebalais (natūralus karvės pienas ir iš jo gaminami pieno produktai, riebi mėsa, kiaušiniai). Todėl nenuostabu, kad kaimo gyventojai turi daugiau mitybos ir su ja susijusių sveikatos problemų.
2.3.5. Šeiminės padėties ir mitybos ryšiai
Atlikta nemažai tyrimų, siekiant įvertinti šeiminės padėties įtaką žmonių sveikatai bei mitybos įpročiams. Vedusiųjų mirtingumo rizika buvo mažesnė nei viengungių [250]. Šeiminė padėtis turėjo įtakos ir mitybos įpročiams. Susituokus ar gyvenant katu, padidėja socialinis bendravimas [250]. Pagal Durkheimo teoriją, šeimos narių tarpusavio santykiai sukuria socialinę aplinką, kurioje yra svarbus įsipareigojimas siekiant bendrų tikslų [297]. Šeima veikia psichologinę gerovę ir sveikatos įpročius, formuodama socialinę aplinką ir gyvenseną [250]. Šeiminė padėtis nulemia skirtingą vyrų ir moterų vaidmenį šeimoje [255]. Moterys rūpinasi šeimos narių sveikata ir stengiasi kontroliuoti visą maisto ruošimo procesą [32, 250, 89]. Jos dažniau atsakingos už maisto produktų pirkimą ir valgio ruošimą, netgi tada, kai dirba tiek pat ar daugiau už vyrus [255, 129]. Amerikiečių tyrėjų duomenimis, 84 proc. moterų ruošė maistą visai šeimai, iš jų 89 proc. buvo ištekėjusios [89]. Moterys nurodė, kad yra atsakingos už pietų ar vakarienės pagrindinio valgio ruošimą. Jaunos, išsimokslinusios, siekiančios karjeros moterys dažniau dalinosi valgio ruošimo pareigomis su vyrais. Jų partneriai dažniausiai buvo tos pačios ar žemesnės socialinės-ekonominės padėties [129]. Kitų tyrėjų duomenimis, mažiau nei 40 proc. vyrų, kurių moterys dirbo visą darbo dieną, dalinosi maisto ruošimo pareigomis. Tik kas trečias vyras sutiko padėti virtuvėje, kai moterys dirbo pusę dienos ar visai nedirbo [89]. Moterys, dažniau pirkdamos ir ruošdamos maistą, veikia šeimos mitybos įpročius. Ypač tai pasakytina apie aukštesnio išsimokslinimo moteris, kurios dažniau nei žemesnio išsimokslinimo renkasi maisto produktus, atsižvelgdamos į sveikos mitybos rekomendacijas, o ne į skonį [104, 192].
Dažnai moterys susiduria su prieštaravimais, norėdamos paruošti skanų bei sveiką valgį. Paskutiniaisiais dešimtmečiais išsivysčiusiose šalyse sąvokos „sveikas maistas“ ir „skanus maistas“ išsiskyrė [104]. Moterys nori paruošti patiekalus, kuriuos mėgsta vaikai ir vyras. Tuo pat metu jos nori, kad šie patiekalai būtų „sveiki“. Pagal Prancūzijoje, Britanijoje ir Olandijoje atliktą mamų apklausą, „sveikas maistas“, pvz., žalios daržovės, ir „nesveikas maistas“, pvz., įvairūs saldumynai, užkandžiai, dažnai sukelia konfliktus tarp tėvų ir vaikų [104]. Paauglių mitybos įpročiams didelę įtaka daro
bendraamžių pavyzdys. Paauglių menkaverčio maisto vartojimo įpročiai labiau priklausė nuo draugų mitybos įpročių, lyginant su šeimos mitybos įpročiais [66]. Kai kurie paaugliai, maištaudami prieš tėvų taisykles, specialiai rinkosi kitokį maistą nei buvo valgoma šeimoje, nors jie mielai būtų valgę tą patį maistą su kitais šeimos nariais.
Londono tyrėjų duomenimis, finansinė padėtis taip pat turėjo įtakos maisto pasirinkimui. Moterys iš pasiturinčių šeimų rinkosi produktus ir ruošė maistą, pasikliaudamos savo skoniu, tuo tarpu moterys iš vargingiau gyvenančių šeimų pirmiausia atsižvelgė į šeimos narių norus [106].
Kaip buvo minėta ankstesniuose skyriuose, moterys laikėsi sveikos mitybos rekomendacijų dažniau nei vyrai. Suomių tyrėjų duomenimis, santuokoje ar kartu gyvenantys žmonės dažniau laikėsi sveikos mitybos rekomendacijų nei nevedę ar anksčiau buvę susituokę [104, 264]. Vedusių ar nesusituokus gyvenančių vyrų mityba buvo sveikesnė nei nevedusių. Jų valgiaraštyje buvo mažiau mėsos ir dešrelių, daugiau žuvies, mažiau baltos ir daugiau juodos duonos, mažiau riebaus pieno, sviesto, saldumynų, daugiau vaisių ir daržovių, lyginant su nevedusiais vyrais [179]. Anglų tyrėjai gavo priešingus rezultatus. Jų duomenimis, vedę žmonės daugiau valgė raudonos mėsos, paukštienos, pyragų, daugiau vartojo įvairių prieskonių [72].
Vieniši žmonės dažniau vartojo greitą maistą, taip pat daugiau sriubų, riešutų [49]. Suomių tyrėjų duomenimis, per paskutiniuosius du dešimtmečius tiek gyvenančių šeimoje, tiek ir vienišų žmonių mitybos įpročiai tapo sveikesni, tačiau šeimoje gyvenančių žmonių mityba vis dar išlieka sveikesnė [274].
Kiekviena šeima turi savas tradicijas bei taisykles, kurios taip pat veikia mitybos įpročius (pvz., šeima vakarieniauja, kai tėvas grįžta po darbo, valgydami nežiūri televizoriaus, traškučius valgo tik savaitgaliais ir pan.). Šios taisyklės kinta priklausomai nuo vaikų amžiaus. Kol vaikai maži, mitybos taisyklės būna griežtesnės [66]. Kaip ir kiti sveikatos įpročiai, mitybos įpročiai yra išugdomi vaikystėje ir išlieka sulaukus pilnametystės, todėl tėvų, ypač mamos, įtaka labai svarbi formuojant vaikų sveikos mitybos įpročius [170, 107].
Kai kurių tyrimų metu buvo nustatytas didesnis mitybos įpročių panašumas tarp sutuoktinių nei tarp tėvų ir vaikų [66]. Tačiau vokiečių tyrėjų duomenimis, dukrų mitybos įpročiai išliko panašūs į motinų, net nebegyvenant kartu [270, 66].
Apibendrinant galima teigti, kad šeiminė padėtis susijusi su mitybos įpročiais. Santuoka turėjo didesnės teigiamos įtakos vyrų mitybos įpročiams, palyginti su moterų. Skyrybos labiau veikė vyrų mitybos įpročius negu moterų. Šeima atlieka svarbų vaidmenį formuojant būsimų kartų sveikos mitybos įgūdžius.
223, 175, 152]. Literatūroje pateikiama daug duomenų apie rūkymo ir mitybos įpročių priklausomybę. Danijos mokslininkų duomenimis, nerūkantys vyrai ir moterys dažniau vartojo šviežių vaisių, virtų daržovių, šviežių daržovių salotų, alyvų aliejų, skaldytų grūdų duoną [204]. Daugelyje Vakarų Europos valstybių nustatyta, kad rūkantieji mažiau valgo daržovių [260, 21]. Per kelis paskutiniuosius dešimtmečius rūkymo paplitimas Vakarų šalyse tarp vyrų mažėjo, tačiau rūkančiųjų mitybos įpročiai išlieka mažiau sveiki, palyginti su nerūkančiais [208, 65]. Norvegijos mokslininkų duomenimis, rūkaliai rečiau valgė žuvį, daržoves, gėrė liesą pieną, dažniau vartojo riebalus kepimui, dažniau gėrė kavą, alkoholinius gėrimus negu nerūkantys [149]. Metaanalizė, apibendrinusi 15 šalių atliktus tyrimus, parodė panašius rezultatus. Rūkantys vartojo daugiau riebalų (3,5 proc.), alkoholio (77,5 proc.), dėl to buvo gaunamas didesnis energijos kiekis (4,9 proc.) [44]. Vokietijos tyrėjai nustatė, kad nerūkantys gyventojai, pasirinkę rūkantį partnerį, linkę perimti nesveikus mitybos įpročius, būdingus rūkaliams [290]. Švedų ir Šveicarų tyrėjų duomenimis, nerūkiusių moterų, gyvenusių su rūkiusiais ir nerūkiusiais vyrais, mitybos įpročiai skyrėsi [241]. Moterys, gyvenusios su rūkančiais vyrais, rečiau vartojo daržoves, pieno produktus, turtingą skaidulomis maistą, dažniau gėrė alkoholinių gėrimų ir kavos nei gyvenusios su nerūkančiais vyrais [241]. Nustatyta, kad rūkymas yra susijęs su alkoholio vartojimu. Graikų tyrėjų duomenimis, 35 proc. rūkančių vyrų ir 34,7 proc. moterų dažnai vartojo alkoholį [174]. Tarp piktnaudžiaujančių alkoholiniais gėrimais asmenų buvo 4 kartus daugiau rūkančiųjų negu tarp nevartojančių alkoholio [132]. Alkoholio vartojimas savo ruožtu buvo susijęs su nesveikesniais mitybos įpročiais [132, 42]. Prancūzų tyrėjų duomenimis, vartojantieji alkoholinius gėrimus dažniau valgė mėsą, fermentinį sūrį, kiaušinius, bulves, aliejų, duoną, dribsnius pusryčiams, rečiau valgė šviežias daržoves, vaisius ir pieno produktus negu nevartojantys alkoholinių gėrimų [132]. Kiti tyrėjai gavo panašius mėsos, sūrio, kiaušinių, dribsnių, vaisių, pieno vartojimo rezultatus tarp vartojusių alkoholinius gėrimus gyventojų, tačiau jų duomenimis, piktnaudžiaujantys alkoholiu vartojo daugiau daržovių ir mažiau kavos nei nevartojantys alkoholinių gėrimų [175]. Buvo atlikta tyrimų, lyginusių skirtingų alkoholio rūšių vartojimo įtaką mitybos įpročiams. Autoriai nurodo, jog geriantys vyną maitinosi sveikiau nei geriantys kitos rūšies alkoholinius gėrimus. Vyno mėgėjai dažniau rinkosi vaisius, žuvį, daržoves, įvairias salotas, kepimui naudojo alyvų aliejų [288].
Prancūzijos tyrėjų duomenimis, 61,5 proc. visų vartojusių alkoholį žmonių rinkosi vyną [132]. Yra duomenų, kad saikingai vartojantieji alkoholinius gėrimus rečiau miršta nuo ŠKL, negu nevartojantys alkoholinių gėrimų [277]. Švedų tyrėjų nuomone, gyventojai, vartojantys vidutinį alkoholio kiekį ir patenkantys į mažesnės ŠKL rizikos grupę, gali daugiau valgyti daržovių ir vaisių. Kadangi daržovių ir vaisių vartojimas mažina ŠKL riziką, išvada apie apsauginį alkoholinių gėrimų vartojimo poveikį ŠKL gali būti neteisinga [302].
Fizinis aktyvumas mažina riziką susirgti ŠKL, bendrą mirtingumą [261, 156]. Rekomenduojama kasdien bent 30 - 60 min. skirti vidutinio intensyvumo fiziniams pratimams: greitam ėjimui,
važiavimui dviračiu ar panašiai [199]. Daugumoje pasaulio valstybių gyventojų fizinis aktyvumas mažėja. Šis procesas laikomas viena iš pagrindinių nutukimo plitimo priežasčių [224, 261]. Fizinis aktyvumas susijęs su mitybos įpročiais [234, 229, 125]. Norvegų tyrėjai nurodė, kad fiziškai aktyvesni gyventojai dažniau maitinosi pagal sveikos mitybos rekomendacijas [95]. Fiziškai aktyvios moterys valgė daugiau šviežių vaisių, daržovių ir bulvių [95, 224]. Fiziškai aktyvūs žmonės nutunka rečiau nei fiziškai pasyvūs [6, 261].
Apibendrinant galima teigti, jog žmonės, besirūpinantys savo sveikata, sveikiau maitinasi, yra fiziškai aktyvesni ir vengia žalingų įpročių. Antra vertus, yra daug žmonių, kurių gyvensena yra nesveika, tai yra jie ne tik nesilaiko sveikos mitybos rekomendacijų, bet ir rūko, vartoja alkoholinis gėrimus ar mažai juda. Todėl tokiems žmonėms rizika susirgti LNL yra labai didelė.
Rengiant LNL profilaktikos programas, būtina turėti pakankamai informacijos apie gyventojų mitybos įpročius, svarbiausias jų mitybos problemas. Lietuvoje atlikta nedaug gyventojų mitybos tyrimų. Ypač trūksta duomenų apie mitybos pokyčių tendencijas, skirtingų socialinių gyventojų grupių mitybos ypatumus, mitybos įpročių ryšius su kitais gyvensenos veiksniais. Tie klausimai nagrinėjami šiame moksliniame darbe .
3. DARBO APIMTIS IR METODAI
Darbas atliktas dalyvaujant tarptautiniame Sveikatą veikiančios gyvensenos tyrime FINBALT HEALTH MONITOR, kurio iniciatorius yra Suomijos visuomenės sveikatos institutas. 1978 m. Suomijoje pradėta sveikatą veikiančios gyvensenos stebėsena. Tyrimo patirtis parodė, kad taikant gana nesudėtingą ir nebrangią metodiką galima greitai įvertinti pokyčius ir juos susieti su profilaktine veikla, vykdoma sveikatos priežiūros pertvarka ir kitomis reformomis [231]. 1990 m. gyvensenos stebėsenos sistema įdiegta Estijoje, 1994 m. – Lietuvoje, 1998 m. – Latvijoje. FINBALT HEALTH MONITOR tyrimas vykdomas pagal bendrą protokolą, naudojant suderintą anketą. Duomenys
3.1.
Tiriamasis kontingentas
Tiriamąjį kontingentą sudarė 20-64 m. amžiaus Lietuvos gyventojai. Kiekvienam tyrimui iš Lietuvos gyventojų registro sąrašų buvo sudaroma trijų tūkstančių minėto amžiaus žmonių atsitiktinė imtis. Atrinktiems žmonėms paštu buvo išsiųstas klausimynas ir prašyta atsiųsti atsakymus per dvi savaites. Kiekvieno tyrimo metu klausimynas buvo siunčiamas balandžio mėnesį, siekiant išvengti sezoninių mitybos ir kitų veiksnių pokyčių. Žmonėms, iš kurių negauta atsakymo, gegužės mėnesį buvo išsiųstas antras laiškas. Per dešimties metų laikotarpį klausimyną užpildė 11659 žmonės (5146 vyrai ir 6513 moterys). Tirtųjų skaičiai kiekvieno tyrimo metu pateikti 3.1.1 lentelėje.
3.1.1 lentelė. Tirtųjų Lietuvos gyventojų skaičius ir atsako dažnis 1994-2004 m. Tirtųjų skaičius
Vyrai Moterys Iš viso
Atsako dažnis Metai
N Proc. N Proc. N Proc. Proc.
1994 787 42,2 1077 57,8 1864 100 64,3 1996 920 45,5 1101 54,5 2021 100 68,9 1998 823 43,9 1051 56,1 1874 100 63,8 2000 996 45,4 1199 54,6 2195 100 74,4 2002 836 44,4 1047 55,6 1883 100 63,6 2004 784 43,0 1037 57,0 1822 100 61,7 Iš viso 5146 44,1 6513 55,9 11659 100
Atsako dažnis sudarė 61,7 - 74,4 proc. Skaičiuojant atsako dažnį buvo atmestos sąrašų klaidos: mirę, nurodytu adresu negyvenantys arba ilgam išvykę žmonės. Pakeisti atsisakiusį užpildyti klausimyną ar negalėjusį dalyvauti tyrime žmogų buvo neleidžiama.
Į klausimyną buvo įtraukti klausimai apie tirtųjų gimimo datą, išsimokslinimą, gyvenamąją vietą ir šeiminę padėtį. Gyventojų skirstymas, atsižvelgiant į šiuos socialinius veiksnius, pateiktas 3.1.2 ir 3.1.3 lentelėse. Amžius skaičiuotas iš gimimo datos atimant tyrimo datą. Klausimas apie gyventojų išsimokslinimą turėjo penkis galimų atsakymų variantus, iš kurių reikėjo pasirinkti vieną: „pradinis“, „nebaigtas vidurinis“, „vidurinis“, „specialusis vidurinis” ir „aukštasis“. Pagal išsimokslinimą tirtieji buvo suskirstyti į nebaigto vidurinio (pradinis ar nebaigtas vidurinis), vidurinio (vidurinis ar specialusis vidurinis) ir aukštojo išsimokslinimo grupes. Gyvenamoji vieta priskirta miestui, rajono centrui ar kaimui pagal Lietuvos Statistikos departamento teritorijos administracinio skirstymo taisykles. Šeiminės padėties apibūdinimui buvo skirti keturi atsakymų variantai: „vedęs/ištekėjusi arba gyvena nesusituokę”, „nevedęs/netekėjusi”, „išsiskyręs”, „našlys”. Pagal šeiminę padėtį tirtieji buvo suskirstyti į vedusius (vedę arba gyvenantys nesusituokę) ir nevedusius (nevedę, išsiskyrę ar našliai).
Palyginus su Statistikos departamento pateiktais demografiniais duomenimis nustatyta, kad atsakiusieji pagal lyties, amžiaus, miesto ir kaimo gyventojų santykį nesiskyrė nuo visos Lietuvos suaugusių žmonių populiacijos.
3.1.2 lentelė. Vyrų skirstymas pagal amžių, išsimokslinimą, gyvenamąją vietą ir šeiminę padėtį (proc.) Tyrimo metai Požymiai 1994 1996 1998 2000 2002 2004 Amžiaus grupės: 20-34 m. 35-49 m. 50-64 m. 36,4 32,4 31,2 33,0 36,0 31,0 37,8 35,6 26,6 35,0 38,0 27,0 32,4 40,8 26,8 29,9 39,4 30,7 Išsimokslinimas: Nebaigtas vidurinis Vidurinis Aukštasis 25,9 59,8 14,3 24,7 59,3 16,0 21,3 62,8 15,9 20,6 64,9 14,4 11,0 62,1 26,9 15,9 66,2 17,9 Gyvenamoji vieta: Miestas Rajono centras Kaimas 42,8 21,9 35,3 40,3 24,7 35,0 41,5 23,9 34,6 40,2 26,6 33,2 53,1 30,5 16,4 36,4 32,9 30,7 Šeiminė padėtis: Vedęs Nevedęs 78,3 21,7 78,8 21,2 75,0 25,0 72,1 27,9 75,9 24,1 69,7 30,3
3.1.3. lentelė. Moterų skirstymas pagal amžių, išsimokslinimą, gyvenamąją vietą ir šeiminę padėtį (proc.) Tyrimo metai Požymiai 1994 1996 1998 2000 2002 2004 Amžiaus grupės: 20-34 m. 35-49 m. 50-64 m. 30,8 32,0 37,2 31,2 35,5 33,3 35,6 37,0 27,4 32,3 38,3 29,4 33,1 43,6 23,2 32,1 37,0 30,9 Išsimokslinimas: Nebaigtas vidurinis Vidurinis Aukštasis 22,9 58,4 18,7 22,8 58,7 18,5 15,8 62,9 21,3 12,6 67,9 19,5 8,5 62,6 28,9 11,1 60,8 28,1 Gyvenamoji vieta: Miestas Rajono centras Kaimas 46,4 21,0 32,6 45,4 25,5 29,1 47,2 27,7 25,1 44,5 28,9 26,6 56,1 31,9 12,0 41,5 33,9 24,6 Šeimyninė padėtis: Ištekėjusi Netekėjusi 75,2 24,8 71,7 28,3 67,7 32,3 69,4 30,6 62,3 37,7 64,8 35,2
3.2.
Tyrimo metodai
Vadovaujantis Suomijos tyrimo patirtimi buvo sukurtas bendras klausimynas. Du vertėjai nepriklausomai vienas nuo kito išvertė jį į lietuvių kalbą. Jei buvo nesutapimų, juos derino trečias asmuo. Vėliau vertėjas, kuris nebuvo matęs angliško klausimyno varianto, išvertė klausimyną iš lietuvių kalbos į anglų. Rasti neatitikimai buvo aptarti su Suomijos mokslininkais. 1992 m. buvo atlikta Lietuvos gyventojų bandomoji apklausa, kuri parodė, kad klausimynas tinkamas naudoti Lietuvoje.
Klausimyną sudarė klausimai apie tirtųjų socialinius ir demografinius duomenis, sveikatos būklę, mitybą, rūkymą, alkoholio vartojimą, fizinį aktyvumą, patarimus keisti nesveikus gyvensenos įpročius ir kita (1 priedas).
3.2.1. Mitybos įpročių tyrimo metodai
Tirtųjų buvo klausiama apie pusryčiavimo įpročius, dažniausiai vartojamų ruošiant maistą ir tepamų ant duonos riebalų rūšį, geriamo pieno rūšį (1 priedas). Buvo prašoma nurodyti per dieną išgeriamo pieno ir kefyro kiekį stiklinėmis, kavos ir arbatos kiekį puodeliais, cukraus kiekį, dedamą į vieną puodelį kavos ar arbatos, šaukšteliais. Tirtųjų buvo prašoma parašyti, kokią duoną jie renkasi ir kiek riekelių paprastai suvalgo per dieną.
Dvidešimties maisto produktų (bulvių, ryžių, makaronų, košių, sūrio, žuvies, vištienos, mėsos, kiaušinių, šviežių vaisių ir daržovių, saldumynų ir kt.) vartojimas buvo tiriamas taikant dažnuminį mitybos tyrimo metodą. Tiriamųjų buvo klausiama apie tų maisto produktų vartojimo per praėjusią savaitę dažnį. Galimi atsakymai: „nė karto“, „1-2 dienas”, „3-5 dienas”, „6-7 dienas” (1 priedas).
Siekiant įvertinti sveikatos priežiūros specialistų ir visuomenės dalyvavimą ugdant sveikos mitybos įpročius, buvo klausiama: „Ar per praėjusius 12 mėn. kas nors iš išvardintų asmenų patarė pakeisti mitybą dėl sveikatos?“ Galimi atsakymų variantai: „gydytojas“, „kiti sveikatos priežiūros specialistai“, „šeimos nariai“ ir „kiti“. Taip pat buvo klausiama, ar per praėjusius 12 mėn. tiriamieji pakeitė mitybą, ir buvo prašoma nurodyti, ką pakeitė. Galimi atsakymai: „vartojau mažiau riebalų“, „pakeičiau riebalų rūšį“, „vartojau daugiau daržovių“, „vartojau mažiau cukraus“, „vartojau mažiau druskos”. Tiriamųjų, per praėjusius metus pakeitusių savo mitybos įpročius, buvo prašoma nurodyti tų pokyčių priežastis.
Dauguma klausimų išliko nekeisti nuo 1994 m., kad būtų galima lyginti apklausų rezultatus ir vertinti pokyčius. Klausimų apie šviežių daržovių, vaisių ir uogų vartojimą 1994 m. klausimyne nebuvo. Todėl šių maisto produktų vartojimo pokyčiai vertinti tik nuo 1996m. Klausimai apie tam tikrų maisto produktų vartojimo per paskutiniąją savaitę dažnį įtraukti į klausimyną tik nuo 1998 m. Nuo 2000 m. papildomai buvo klausiama, ar sveikatos priežiūros darbuotojai bei kiti asmenys patarė keisti nesveikus gyvensenos įpročius.
