LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS GYVULININKYSTöS KATEDRA

1

LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA

GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS

GYVULININKYSTöS KATEDRA

Inga Mickevičien÷

REPRODUKCINIŲ SAVYBIŲ INDEKSO KITIMAS

PRIKLAUSOMAI NUO PARŠAVEDŽIŲ AMŽIAUS

Magistro darbas

Darbo vadov÷:

e. doc. p., dr. Nijol÷ Kvietkut÷

2 Magistro darbas atliktas 2005 – 2009 metais Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkyst÷s katedroje ir Kauno rajono kiaulininkyst÷s įmon÷je.

Magistro darbą paruoš÷: Inga Mickevičien÷ ____________ (parašas)

Magistro darbo vadov÷: e. doc. p., dr. Nijol÷ Kvietkut÷ ____________ ( LVA Gyvulininkyst÷s katedra) (parašas)

Recenzentas: _____________ (parašas)

TURINYS

TEKSTE VARTOJAMŲ SUTRUMPINIMŲ PAAIŠKINIMAS

4

ĮVADAS

5

1. LITERATŪROS APŽVALGA

6

1.1 KIAULININKYSTöS BŪKLö LIETUVOJE

6

1.2 REPRODUKCINIŲ SAVYBIŲ VERTINIMO SVARBA KIAULIŲ

SELEKCIJOJE

8

1.3 FAKTORIAI, TURINTYS ĮTAKOS PARŠAVEDŽIŲ REPRODUKCINöMS

SAVYBöMS

9

1.3.1 Genetiniai faktoriai

9

1.3.2 Technologiniai faktoriai

14

1.4 REPRODUKCINIŲ SAVYBIŲ INDEKSAS

22

2. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA

23

3. TYRIMŲ REZULTATAI

24

4. IŠVADOS (PASIŪLYMAI)

27

5. SUMMARY

28

TEKSTE VARTOJAMŲ SUTRUMPINIMŲ PAAIŠKINIMAS

LNPAIR -laikotarpis nuo paršelių atjunkymo iki rujos požymių pasireiškimo

m² - kvadratiniai metrai

m- metai

proc.- procentai

R - reprodukcijos indeksas

ĮVADAS

Geros kiaulių reprodukcin÷s, pen÷jimosi ir m÷sin÷s savyb÷s – tokie pagrindiniai reikalavimai šiuolaikinei kiaulininkystei. Tai įmanoma pasiekti tik suderinus visų rentabilios kiaulininkyst÷s grandžių darbą – pilnavertį įvairių kiaulių grupių š÷rimą, laikymą optimaliose mikroklimato sąlygose ir pastovią, nuoseklią gyvulių selekciją pasirinktąja kryptimi (Saikevičius, 2001; Stakauskas, 2001).

Vienas iš svarbiausių ekonominių požymių kiaulininkyst÷je yra iš paršaved÷s nujunkomų paršelių skaičius. Paršelių produkcijos kaina išauga, kai paršaved÷s nerujoja ir neapsivaisina, kai nesugeba išauginti palikuonių. Paršavedžių veisl÷s turi pasižym÷ti geromis reprodukcin÷mis savyb÷mis. Tačiau tyrimais nustatyta, kad kiaulių selekcijos m÷sos kokyb÷s gerinimo kryptimi pasekoje pablog÷ja reprodukcin÷s savyb÷s ir gyvybingumas (Stakauskas, 2001).

Paršavedžių produktyviųjų savybių gerinimas tur÷tų būti nukreiptas atvedamų paršelių skaičiaus didinimo kryptimi, tačiau jų skaičiaus vadoje did÷jimas susijęs su paršelių svorio maž÷jimu ir kritimo did÷jimu (Klimas, 2003).

Šiuolaikin÷s kiaulininkyst÷s rinkos sąlygos iš augintojų reikalauja ne tik milžiniškų valios ir fizinių j÷gų pastangų, bet ir labai gerų teorinių žinių apie įvairių veislių kiaulių biologinių savybių specifiką (Mikel÷nas A., ir kt., 2000).

Darbo tikslas: įvertinti paršavedžių reprodukcinių savybių indekso (R) kitimą did÷jant paršavedžių amžiui.

Darbo uždaviniai:

1) įvertinti tiriamųjų paršavedžių reprodukcinių savybių rodiklių kitimą nuo pirmo iki paskutinio apsiparšiavimo;

2) paskaičiuoti reprodukcinių savybių indeksus (R) kiekvienai paršavedei, atskirai kiekvienam apsiparšiavimui;

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 KIAULININKYSTöS BŪKLö LIETUVOJE

Kiaulininkyst÷s įmon÷se ir fermose ypatingas d÷mesys kreipiamas bandos reprodukcijai. 2007 m. Lietuvoje buvo veisiamos Lietuvos baltosios (24,01%), landrasai (39,37%), jorkšyrai (14,69%), didžiosios baltosios (18,56%), Lietuvos vietin÷s (0,39%), Lietuvos baltosios senojo genotipo (0,57%), Pjetrenai (1,88%), Diurokai (0,52%)

(Kiaulių veislininkyst÷ 2007metais, 2008).

Veislynuose kiaulių selekcija nukreipta jų vislumo ir pieningumo didinimo, pen÷jimosi ir m÷sinių savybių gerinimo kryptimi. Vertinant BLUP metodu, veislei turi būti paliekamos tos

kiaul÷s, kurių bioekonominis indeksas yra ne mažesnis kaip 100

(http://www.manoukis.lt/index.php?m=1&s=1013&z=50;

http://www.kiaules.lt/users_files/docs/selekcijos_programa_2007_2012.pdf).

Lietuvoje auginama labai daug skirtingų pasaulio šalių selekcijų kiaulių veislių. Siekiant įvertinti šias populiacijas, nustatyti jų efektyvumą ir konkurencingumą vykdomas veislininkyst÷s darbas. Kiaulių veislininkyst÷s darbą koordinuoja Valstybin÷ kiaulių veislininkyst÷s stotis. Nuoseklaus ir kruopštus darbo d÷ka galima gauti gyvulius su geresniu genetiniu potencialu, mažesne produkcijos savikaina bei geresnę produktų kokybę. Veislinių kiaulių registravimas ir identifikavimas, kilm÷s duomenų apskaita, produktyvumo kontrol÷, veislinių - genetinių savybių vertinimas, informacijos apie kiaulių veislinę vertę kaupimas ir naudojimas, atranka ir paranka yra kiaulių selekcijos

gerinimo pagrindas (http://www.vkvs.lt/).

Valstybin÷ kiaulių veislininkyst÷s stoties informacin÷je sistemoje kaupiami visų veislynuose laikomų kuilių ir paršavedžių produktyvumo duomenys. Veislinių kiaulių produktyvumo kontrol÷s tikslas – registruoti paršelio geneologiją, vystymąsi nuo gimimo iki suaugusio ir sekti tolesnį panaudojimą. Šis vykdomas darbas yra pagrindas kiaulininkyst÷s apskaitoje, o taip pat pirminis

gerinimo rodiklis veislininkyst÷s sistemoje (http://www.vkvs.lt/).

Sekantis produktyvumo vertinimo etapas yra kompiuterinių programų pagalba laikomų bandoje gyvulių įvertinimas pagal atskirus selekcionuojamus požymius, linijas, šeimas ir bandas. Valstybin÷s kiaulių veislininkyst÷s stoties kontrolinio pen÷jimo tvartuose vykdomas kuilių ir

paršavedžių vertinimas pagal palikuonių pen÷jimosi ir m÷sines savybes. Tik vykdant kuilių ir paršavedžių atranką pagal palikuonis, ger÷s veislynuose laikomų kiaulių veislių m÷sin÷s ir pen÷jimosi savyb÷s. Tas yra labai svarbu , konkuruojant rinkoje, realizuojant veislinį prieauglį, nes pirk÷jui yra gana svarbu prieauglio kokyb÷- brendimo greitis, augimo sparta, pašarų sąnaudos priesvorio priaugimui, skerdenos kokyb÷ – raumenų kiekis skerdenoje.

Stotyje vykdomas kiaulių genetinių savybių vertinimas BLUP metodu. Šio metodo naudojimas veislininkyst÷je suteikia galimybę objektyviai įvertinti ir atrinkti veisimui labiausiai tinkamus gyvulius ankstyvame amžiuje bei efektyviausiai panaudoti genetinį potencialą. Šiam metodui reikalingi kiaulių veislininkyst÷s apskaitos duomenys kaupiami ir analizuojami klientin÷se programose Valstybin÷je kiaulių veislininkyst÷s stotyje Baisogaloje bei jos padaliniuose Kaune ir Vilniuje, kuriose yra sukaupta nemažai gyvulių kilm÷s, reprodukcinių, pen÷jimosi ir m÷sinių savybių duomenų, atliekama login÷ duomenų kontrol÷. Kiaulių centrin÷s duomenų baz÷s struktūra yra suderinta su kitų šalių duomenų baz÷mis, tod÷l galima palyginti kiaulininkyst÷s ir informacinių

sistemų vystymo kryptis mūsų šalyje ir kitose valstyb÷se

(http://www.manoukis.lt/index.php?m=1&s=1013&z=50).

Intensyvios kiaulininkyst÷s sąlygomis, vykstant prekybai veisline medžiaga tarp veislynų bei tarp šalių, svarbu atkreipti d÷mesį į kiaulių adaptacines galimybes ir jų ryšį su produktyvumu. Nepriklausomai nuo produktyviųjų savybių, gyvulys naujoje aplinkoje pirmiausia siekia išgyventi. Manoma, kad kiaulių reprodukcin÷s, pen÷jimosi ir m÷sin÷s savyb÷s (fenotipas) net iki 60 proc. priklauso nuo aplinkos sąlygų ir tik 40 proc. – nuo genotipo (Verstegen, Close, 1994; Hoste, 2003). Pasikeitus aplinkos sąlygoms daugeliu atvejų pirmiausia pablog÷ja importuotų kiaulių reprodukcin÷s savyb÷s (vislumas, pieningumas, nujunkomų paršelių mas÷), kurios v÷liau pager÷ja ir antroje, trečioje kartoje atsistato (Klimien÷ ir kt., 2008).

Išvystytose kiaulininkyst÷s šalyse paršelių auginimo įmon÷se ypatingas d÷mesys kreipiamas ir į biologinius bei ekonominius rodiklius. Siekiant, kad ES šalių rinkoje gamyba būtų konkurencinga, iš kiekvienos paršaved÷s ir pirmaparš÷s reikia per metus gauti po 24 atjunkytus paršelius. Jei paršeliai nujunkomi keturių savaičių, tai kiekviena paršaved÷ per metus tur÷tų paršiuotis 2,35 karto, o kiekviename atjunkomame lizde būtų ne mažiau kaip dešimt paršelių. Norint pasiekti tokių reprodukcijos rodiklių būtina tinkamai auginti bei šerti ir veislines kaiulaites ir paršavedes (Černiauskien÷, 2008) .

1.2 REPRODUKCINIŲ SAVYBIŲ VERTINIMO SVARBA KIAULIŲ

SELEKCIJOJE

Gyvulių selekcijos esm÷ atrinkti geriausius gyvulius, nesvarbu kuriems požymiams būtų vykdoma selekcija. Siekiant išsiaiškinti šiuos požymius, jų tinkamumą veisimo sistemose, kontroliuoti šių požymių perdavimą sekančioms kartoms yra vykdoma gyvulių atranka (Kiaulių veislininkyst÷ 2007 metais, 2008).

Atrankos procese atskirų populiacijų, linijų, bandų kiaulių produktyviųjų savybių įvertinime yra naudojami selekciniai genetiniai parametrai. Parametras – tai rodiklis, charakterizuojantis populiacijos genetinę struktūrą, pagal genotipinius ir fenotipinius atrankos požymius nurodantis masin÷s selekcijos efektyvumą. Požymiai, apibūdinantys reprodukcines savybes yra: vislumas, paršelių stambumas, paršelių lizdo vienodumas, paršavedžių pieningumas, nujunkomo lizdo mas÷, vidutinio nujunkomo paršelio mas÷, apsiparšiavimų skaičius per metus, atsivestų ir išaugintų paršelių skaičius per metus. Svarbiausi kiaulių selekcionuojami požymiai yra kiekybiniai. Juos įtakoja genotipas ir aplinkos sąlygos (Miceikien÷ ir kt., 2007).

Veislininkyst÷s ūkiuose, kuriuose kiaul÷s veisiamos grynuoju veisimu, selekcinio darbo tikslas – gerinti esamas ir kurti naujas linijas, šeimas, veislinius tipus ir labai produktyvias bandas, iš kurių galima gauti geros veislin÷s vert÷s prieauglį.

Motininę veislę veisiančiuose veislininkyst÷s ūkiuose selekcija iš esm÷s nukreipta į geresnes reprodukcines savybes – didesnį vislumą, pieningumą ir gausesnį lizdą nujunkymo metu. T÷vinę veislę veisiančiuose veislininkyst÷s ūkiuose pagrindinis d÷mesys skiriamas pašarų sąnaudų mažinimui ir skerdenos kokyb÷s gerinimui (Kerzien÷ ir kt., 2002).

Motinin÷ veisl÷ turi pasižym÷ti geromis reprodukcin÷mis savyb÷mis. Tačiau tyrimais nustatyta, kad kiaulių selekcijos m÷sos kokyb÷s gerinimo kryptimi pasekoje pablog÷ja reprodukcin÷s savyb÷s ir kiaulių gyvybingumas (Klimas, 2003).

Viena iš efektyviausių genetinio gerinimo priemonių, kuri naudojama kiaulininkyst÷je yra vertinimas BLUP metodu. Šio metodo naudojimas veislininkyst÷je suteikia galimybę objektyviai įvertinti ir atrinkti veisimui labiausiai tinkamus gyvulius ankstyvame amžiuje, bei efektyviausiai panaudoti genetinį potencialą gerinant kiaulių veilines ir produktyviąsias savybes. Pagrindinis BLUP metodo privalumas, nustatant veislinę vertę tas, kad panaikinamos aplinkos sąlygos, turinčios įtakos kiaulių produktyvumui ir pan. Be to, šiuo metodu nustatoma gyvulio genetin÷ vert÷ yra tuo tikslesn÷, kuo daugiau panaudojama giminaičių duomenų. BLUP metodas šiuo metu yra

objektyviausias teoriškai ir praktiškai pagrįstas gyvulių genetinio įvertinimo matematinis metodas, kuris leidzia pagreitinti selekcinį progresą, genetiškai gerinti kiaulių populiacijas (http://www.manoukis.lt/index.php?m=1&s=1013&z=50;

http://www.kiaules.lt/users_files/docs/selekcijos_programa_2007_2012.pdf ).

1.3

FAKTORIAI, TURINTYS ĮTAKOS PARŠAVEDŽIŲ

REPRODUKCINöMS SAVYBöMS

1.3.1 GENETINIAI FAKTORIAI

Kiaulių reprodukcijai turi įtakos daugelis veiksnių (paršavedžių vaisingumui bei paršelių skaičiui) tokių kaip pati paršaved÷, jos amžius, kūno sud÷jimas, sveikatos būkl÷, lytin÷s sistemos išsivystymas, įmitimas, pirmojo s÷klinimo laikas ir s÷klinimų skaičius, optimalus s÷klinimo laikas, taip pat aplinkos veiksniai, genetin÷ atranka, metų laikas, temperatūra, gamtin÷s klimatin÷s sąlygos, racionas, aplinka, stresas, adaptacija, šviesos r÷žimas bei paveldimumo faktoriai (Rozenboom et. al., 2000; Wilson et. al., 2004; Jančien÷, 2005; Oravainen et. Al., 2006; Shukken et al., 1994). Veisl÷. Labai svarbus veiksnys yra paršaved÷s ir kuilio veisl÷ (Tantasuparuk et al., 2000; Tummaruk et al., 2000). Nuo kiaulių veisl÷s priklauso tokie reprodukciniai rodikliai, kaip paršelių skaičius lizde, paršingumo laikotarpio trukm÷ ir paršaved÷s panaudojimo reprodukcijai laikas (Tummaruk, 2001; Holm et al., 2004).

S. Kerzien÷ ir kiti autoriai (2002) nustat÷, kad paršingumo trukm÷, paršavedžių vislumas, paršelių skaičius vadoje ir vidutinis 21 dienos paršelių svoris paršaved÷s veisl÷s buvo įtakojami nuo 3,7 iki 13,2 proc.

Vertinant kiaules pagal reprodukcines savybes, dažniausiai įvertinamas jų vislumas, kuris parodo, kiek per visą gyvenimą ar per metus kiaul÷ atsived÷ palikuonių arba vidutiniškai atsivestų palikuonių skaičių vadoje (Kerzien÷, 2005). Tačiau norint geriau įvertinti reprodukcines kiaulių savybes, atsižvelgiama į daugelį rodiklių: vados dydį, pakankamai greitą kartų kaitą, intensyvų augimą, apsivaisinimo procentą, abortus ir t.t. Tyrimais įrodyta, kad Landrasų ir Jorkšyrų veisl÷s kiaul÷s atsiveda stambesnius palikuonis negu Diurokų ar Hemšyrų veisl÷s paršaved÷s.

Tantasuparuk (2000) įrod÷ daugelio reprodukcinių rodiklių skirtumus tarp Landrasų ir Jorkšyrų veislių kiaulių. Pavyzdžiui Landrasų veisl÷s kiaulių lizdas buvo didesnis negu Jorkšyrų, kai tuo tarpu Jorkšyrų veils÷s paršavedžių laikotarpis nuo paršelių atjunkymo iki rujos požymių pasireiškimo buvo 0,3 dienos trumpesnis nei Landrasų.

Reprodukcinis produktyvumas, kuriuo apibendrinamas motininių gyvulių vislumas ir sugeb÷jimas išauginti prieauglį, yra svarbus rentabilaus kiaulių auginimo veiksnys. Iš reprodukcinių savybių rodiklių, kontroliuojami yra gimusių paršelių skaičius, taip pat keturių savaičių lizdo svoris ir paršelių skaičius. Veisiant kiaules, ypač svarbus bendrasis produktyvumas, kurį paršaved÷ pasiekia per visus apsiparšiavimus. Šiuo atžvilgiu ypatingas d÷mesys kreiptinas į paršiavimosi dažnumą, t. y. į laiką tarp atskirų apsiparšiavimų, bei daugiavaisiškumą (Klimas, 2003; Holm et al., 2004).

Gimusių paršelių normaliam vystymuisi didžiausią reikšmę turi paršaved÷s motinin÷s savyb÷s ir pieningumas. Lygiagrečiai didelį vaidmenį vaidina paršelių gyvybingumas: tik sveiki ir žvalūs paršeliai sugeba sukelti gausią paršaved÷s pieno sekreciją. Kadangi paršaved÷s pieningumas itin priklauso nuo paveldimumo, tai normalių kondicijų paršaved÷, t. y. turinti prielaidas dideliam pieningumui, sugeb÷s išauginti didelį sveikų paršelių lizdą. Priešingu atveju, net ir labai gerai šeriant, auginimo rezultatai ne visuomet bus geri (Holm et al., 2004).

Žinoma, kad paršelių lizdo dydis ir išgyvenimas priklauso nuo paršaved÷s genotipo (Galvin et al., 1993; Short et al., 1997; Rens et al., 2000). Daugeliu atvejų grynaveisl÷s paršaved÷s atsiveda smulkesnius, ir mažiau paršelių negu mišrūn÷s kiaul÷s (Tantasuparuk, 2000). Paršelių lizdo dydį įtakoja ir aplinkos veiksniai. Paršingumų skaičius, s÷klinimo būdas, laktacijos trukm÷, raciono sud÷tis, pašarų ir aplinkos higiena, paršavedžių brokavimo tvarka, reprodukcin÷s sistemos ligos (Tummaruk, 2001).

1 pav. Paršaved÷ su gausiu lizdu

(http://mail.google.com/mail/?ui=2&ik=42773753c0&view=att&th=11f2193d07c1c7ad&attid=0.1&disp=inline&zw)

Kuilio veisl÷ turi mažiausiai įtakos paršavedžių apsivaisinimui: jei kuilio sperma yra geros kokyb÷s, t. y. morfologiškai ir biochemiškai normalūs spermatozoidai, be chromosominių defektų, tai gaunami ir geri paršavedžių apvaisinimo rezultatai (Kertenis ir kt., 2007).

Kiaulių lytinį ciklą veikiantys faktoriai. Lytinio ciklo metu kiaulių organizme vykstantys morfologiniai ir fiziologiniai pokyčiai susiję su lytiniais hormonais, kuriuos į kraują išskiria vidaus sekrecijos liaukos – pogumburis, hipofiz÷, s÷klid÷s ir kiaušid÷s. Šių vidaus organų veikla glaudžiai susijusi su visomis organizmo funkcijomis, tod÷l bet koks sutrikimas kiaul÷s organizme keičia lytinius hormonus gaminančių liaukų veiklą, o kartu ir lytinių hormonų pusiausvyrą. Ryškiausi lytinio ciklo nukrypimai nuo fiziologin÷s normos būna d÷l nepilnaverčio kiaulių š÷rimo, stresų, netinkamo reprodukcinio darbo organizavimo ir lytinių organų ligų ir jų gydymo (Juškien÷ ir kt., 2003).

Taip pat nustatyta, kad patel÷s rujos metu s÷klinamos du ar daugiau kartų 15 proc. geriau apsivaisina. Pasteb÷ta, kad apsivaisinimas būna geresnis, kai s÷klinama ne vieno kuilio sperma (Drickamer, 1997).

Kiaul÷, kuri buvo s÷klinta du ir daugiau kartų geros kokyb÷s sperma, bet neapsivaisino, yra brokuojama, nors jos kiaušidžių funkcija ir n÷ra sutrikusi. Tokius paršavedžių reprodukcijos

sutrikimus sukelia ne kiaušidžių pažeidimai, bet egzogeninių veiksnių ir prastos vadybos sukeltas hormoninis disbalansas paršaved÷s organizme.

Kraujyje cirkuliuojantys hormonai, išskiriami hipofiz÷s ir lytinių liaukų, kontroliuoja kiaušidžių ir gimdos ciklus, ir taip užtikrina kiaulių organizme normalias reprodukcines

funkcijas. Jei neuroendokrinin÷ koordinacija sutrinka, pakinta normalus reprodukcinis ciklas (Chung et al., 2002).

Manoma, kad paršavedžių apvaisinimo, vislumo ir netgi paršelių stambumo rodikliai tiesiogiai priklauso nuo kuilio spermos kokyb÷s (Jančien÷, 2005), taip pat didžiausią įtaką paršavedžių apsivaisinimui ir paršelių skaičiui vadoje sudaro ūkis ir sezonas (Kertenis ir kt., 2007).

Sutrikusi paršavedžių reprodukcija – viena iš pagrindinių brokavimo priežasčių. Brokavimo priežastys skirtingose fermose esti skirtingos: per v÷lai po paršelių atjunkymo pasireiškianti ruja, rujos pasikartojimai, mažos ir nedidelio svorio paršelių vados. Kiaulių reprodukciją koreguoti, reguliuoti reprodukcines organizmo funkcijas bei užtikrinti apsivaisinimo s÷kmę padeda rujos, ovuliacijos bei apsiparšiavimo sinchronizacija, nauji ir tikslūs hormonų bei jų santykio nustatymo metodai, tinkama vadyba. Nepaisant vis naujų kiaulių lytinių funkcijų sutrikimų reguliavimo ir diagnostikos metodų, paršavedžių reprodukcijos sutrikimai lieka viena opiausių problemų kiaulių fermose, nes paršaved÷s lytinių organų būklę kliniškai sunku ištirti gamybos sąlygomis gyvuliui esant gyvam. Tod÷l poskerdiminis kiaulių lytinių organų įvertinimas yra vienas iš būdų, leidžiantis nustatyti reprodukcijos sutrikimų priežastis (Karvelien÷ ir kt., 2006).

Svarbią reikšmę kiaulių reprodukcijos sutrikimui (ir d÷l to – išbrokavimui) turi folikulin÷s kiaušidžių cistos (Castaagna et al., 2004). Tikroji folikulinių kiaušidžių cistų kilm÷ iki šiol neišaiškinta. Manoma, kad sutrinka organizmo neurohumoralin÷ veikla ir d÷l to pažeidžiamas fiziologinis ryšys tarp kiaušidžių, hipofiz÷s, epifiz÷s ir nervų sistemos (Левин, 1990). Cistos susidaro esant anovuliaciniam lytiniam ciklui, d÷l blogo š÷rimo, eksploatacijos, stresų ir kt. (Castaagna et al., 2004).

Rujos pasireiškimas po paršelių atjunkymo priklauso nuo organizmo funkcijų homeostaz÷s ir neuroendokrininio balanso. 95 proc. paršavedžių ruja pasireiškia per 3–8 dienas po paršelių atjunkymo (Knox and Rodriguez, 2001). Tačiau ne visos kiaul÷s pra÷jus šiam laikotarpiui pradeda rujoti. Per dvi savaites nuo paršelių atjunkymo nepasireiškus rujai teigiama, kad kiaul÷ yra anoestrus būkl÷s, o tokios kiaul÷s dažniausiai brokuojamos (Bishop, 2003).

Neigiami veiksniai sutrikdo neurohumoralinę organizmo reguliaciją, tod÷l dalis paršavedžių lieka anoestrus būkl÷s. Vidutiniškai 10–30 proc. paršavedžių po paršelių nujunkymo visai nerujoja, o nemaža dalis s÷klintų kiaulių d÷l nevisavert÷s ovuliacijos ar s÷klinimo klaidų lieka neparšingos. Pasteb÷ta, kad paršaved÷s reprodukcines savybes lemia laikotarpis nuo paršelių atjunkymo iki rujos

požymių pasireiškimo, o jam užsitęsus ilgiau nei 3–8 dienas, nukenčia reprodukciniai rodikliai (Knox et al., 2001) .

Laikotarpio nuo paršelių atjunkymo iki rujos trukm÷ ir jo reikšm÷ kiaulių reprodukciniams rodikliams. Laikotarpis nuo paršelių atjunkymo iki rujos požymių pasireiškimo kartais dar vadinamas servis periodu. Manoma, kad optimalus kiaulių apsivaisinimo laikotarpis yra 3–5 dienos po paršelių atjunkymo.

Pirmaparš÷s kiaul÷s turi ilgesnį LNPAIR negu daugiaparš÷s kiaul÷s ir tik 45–60 proc. pirmaparšių ruja prasideda per 7–10 dienų po paršelių atjunkymo (Vesseur, 1994).

Įrodyta, kad pailg÷jęs LNPAIR neigiamai veikia paršaved÷s lizdo dydį ir apsiparšiavimų per metus skaičių, nes užsitęsęs laikotarpis nuo paršelių atjunkymo iki rujos požymių pasireiškimo smarkiai įtakoja tolimesnę paršaved÷s reprodukcinę būklę (Marois et al., 2000). Dažnai užsitęsęs LNPAIR yra siejamas su anoestrus būkle, kurios metu kiaušid÷se nevyksta jokie fiziologiniai pokyčiai: neauga folikulai, nebręsta kaiušialąst÷s, nevyksta ovuliacija ir nesusidaro nauji geltonieji kūneliai. Tai rodo, kad patel÷s organizme sutriko lytinių hormonų sintez÷ ir išsiskyrimas, sutriko lytinis ciklas. (Vesseur, 1994; Marois et al., 2000)

Neigiama užsitęsusio laikotarpio nuo paršelių atjunkymo iki rujos požymių pasireiškimo įtaka kiaulių reprodukciniams rodikliams rodo, kad kaip svarbu, kad rujos požymiai po paršelių atjunkymo pasireikštų laiku ir būtų tinkamai nustatyti, pašalintos priežastys nulemiančios LNPAIR pailg÷jimą.(Tsuma, 1995).

Norint, kad kiaul÷ apsiparšiuotų du kartus per metus, paršaved÷ tuojau po nujunkymo turi būti sukergta. Jei kiaul÷ žindymo metu per daug nesulies÷ja, ji paprastai surujoja pirmą savaitę po nujunkymo (Juškien÷ ir kt.,2003).

Netinkamas reprodukcinio darbo organizavimas. Kiaulait÷s lytiškai subręsta gana anksti, maždaug 5–6 m÷nesių amžiaus. Tačiau apvaisinti tokio amžiaus kiaules netikslinga, nes labai sumaž÷ja apsivaisinimas ir vislumas. Reikia s÷klinti 7–9 m÷nesių amžiaus kiaulaites, kai jos būna pasiekusios 65–70 proc. suaugusios kiaul÷s mas÷s. Tokių kiaulių dubens kaulai ir lytiniai organai jau yra susiformavę.

Organizuojant kiaulių s÷klinimą, vienas iš svarbesnių veiksnių yra paršelių atjunkymas. Atjunkant paršelius, būtina nuo paršaved÷s vienu metu atskirti visą lizdą, nes to nepadarius, paršaved÷s rujos požymiai tampa neryškūs ir d÷l to labai sunku parinkti s÷klinimo laiką.

Nustatant kiaulių rują, geriausi rezultatai gaunami, kai kiaul÷s stebimos du kartus per dieną: ryte ir vakare po š÷rimo.

Lytinių organų susirgimai taip pat atneša didelių nuostolių kiaulių reprodukcijoje. Tod÷l paršavedes po apsiparšiavimo reikia atidžiai steb÷ti. Nepasišalinus placentai, esant pūlingoms

išskyroms iš gimdos ar kitiems sutrikimams, tokias paršavedes būtina gydyti. Laiku nesuteikus veterinarin÷s pagalbos, kiaul÷s lieka bergždžios (Juškien÷ ir kt., 2003 ).

1.3.2 TECHNOLOGINIAI FAKTORIAI

Didel÷se specializuotose įmon÷se kinta tradicin÷ kiaulių mityba, laikymo ir priežiūros sąlygos, ribojamas gyvūno jud÷jimas, trūksta natūralios saul÷s šviesos, didel÷ gyvulių koncentracija, triukšmas ir kiti stresai slopina apsaugines organizmo funkcijas ir organizmo geb÷jimą prisitaikyti, trikdo fiziologines funkcijas. Tai ypač neigiamai veikia kiaulių reprodukcijos procesus (Diehl et al., 2003).

Š÷rimas. Kad nesutriktų lytinis ciklas ir padid÷tų produktyvumas, kiaulait÷s nuo 95 kg ir iki pirmojo s÷klinimo, kai jų mažiausias svoris 130 kg, turi su÷sti 3 kg pašaro per parą (Černiauskien÷, 2008).

2 pav. Veislin÷s kiaulait÷s prieš pirmąjį kergimą

Paršaved÷s šeriamos, atsižvelgiant į jų produktyvumą. Anksčiau atvestų paršelių vada sverdavo apie 11,7 kg (gimusio paršelio mas÷ 1,3 kg x 9 paršelių), o dabartin÷s – beveik 50 proc. sunkesn÷s, t. y. 19,2 kg (gimusio paršelio mas÷ 1,6 kg x 11 paršelių). Taigi ir paršavedžių pašare turi būti daugiau baltymų, aminorūgščių, mineralinių medžiagų ir vitaminų. Praktikoje pasiteisino diferencijuotas paršavedžių š÷rimas.

Paršaved÷s antruoju paršingumo tarpsniu šeriamos saikingai. Dažnai kylančių problemų d÷l per didelio svorio, likus 3–4 savait÷ms iki paršiavimosi, negalima spręsti mažinant pašarų kiekį, nes pašarų sumažinimas gali tur÷ti neigiamų pasekmių (Černiauskien÷, 2008).

Be energijos poreikio gyvybiniams procesams, paršingos kiaul÷s turi jos poreikį ir produkcijai gaminti- n÷štumo metu vaisiaus išauginimui ir kūno mas÷s augimui bei kūno mas÷s nuostoliams, atsiradusiems pra÷jusios laktacijos metu, kompensuoti. Bendras paršavedžių energijos poreikis laktacijos metu yra gyvybinių procesų ir pieno sintez÷s poreikių suma (Jeroch ir kt, 2004).

Skirtingais augimo tarpsniais kiaulaičių kombinuotųjų pašarų sud÷tis turi būti skirtinga. Visaverčiam š÷rimui užtikrinti būtini priedai, turintys skirtingą mineralų ir aminorūgščių kiekį. Tinkamai šeriant veislines kiaulaites, tvirt÷ja jų kaulai, formuojasi reprodukcijos organai (gimda, kiaušintakiai, kiaušid÷s). Ypač svarbu sudaromo raciono vitaminų, mikro ir makroelementų kiekis, nes ir jų trūkumas, bei perteklius mažina kiaulaičių produktyvumą. Paprastai normose nurodoma daugiau negu būtina vitaminų (Černiauskien÷, 2008).

Norint, kad kiaul÷ paršiuotųsi du kartus per metus, paršaved÷ tuojau po nujunkymo turi būti sukergta. Prieš kergimą paršaved÷s turi būti veislin÷s kondicijos, per daug nenupen÷tos. 14 dienų prieš numatomą kergimą š÷rimo normos padidinamos 15–20 proc. Pirmuosius tris paršingumo m÷nesius embrionai auga ir vystosi labai l÷tai, tod÷l maisto medžiagų poreikis yra nedidelis, tačiau paspart÷ja paskutinįjį paršingumo m÷nesį iki 15–20 proc. (Šveistys ir kt., 2005; Lietuvos gyvulininkyst÷s institutas, 1996).

Jaunų, augančių paršavedžių pašare turi būti daugiau ląstelienos negu tokio pat amžiaus penimų kiaulių racione. Tačiau pašarai turi būti dar higieniškesni, pvz., turi absoliučiai nebūti pel÷sinių grybų toksinų, tokių kaip zaralenonas, kuris veikia panašiai kaip ir lytinis estrogenas. Jaunos, augančios paršaved÷s, maždaug nuo 80–90 kg svorio iki pat apvaisinimo šeriamos saikingiau. Šių, dar augančių paršingų kiaulių kūno mas÷ per pirmąjį paršingumą turi padid÷ti apie 50 kg, t.y. per pirmąjį apsiparšiavimą jos turi sverti apie 170 kg , iš jų apie 20 kg tenka vaisiui. Per mažas prieaugis dažnai būna perdaug didelio paršaved÷s išlies÷jimo per pirmąją laktaciją bei sutrikusios rujos ir pablog÷jusios kondicijos pasekm÷. Suaugusių paršavedžių, apvaisinimo metu sveriančių apie 160 kg, paršingumo laikotarpiu kūno mas÷ padid÷ja maždaug 35 kg, nors kartais, esant gausiai vadai šis prieaugis būna didesnis. Normaliomis sąlygomis iš vienos paršaved÷s per metus turi būti išauginama po 20–21 paršelį. Jaunų paršavedžių vados paprastai būna 1–1,5 paršelio mažesn÷s, negu suaugusių. Po ketvirtos vados atvedamų paršelių skaičius v÷l maž÷ja (Leikus ir kt., 2006; Drochner ir kt., 2000).

Individualus paršaved÷s svoris turi atitikti būdingus tai veislei, tipui ir amžiui rodiklius. Esant ryškesniems kūno mas÷s ar būkl÷s nukrypimams būtina įvertinti mitybos sąlygas ir būklę.

Paršavedžių svorio skirtumai idealios mas÷s atžvilgiu tur÷tų būti išlyginti reguliuojant š÷rimą per pirmąsias 60 paršingumo dienų. Šeriant per gausiai ir kaloringais pašarais, paršaved÷s sparčiai tunka, nes paršingumo metu yra linkusios į rajumą. Nutukimas joms gresia ir žindymo periodu, ypač esant mažai paršelių vadai ir pašaro pertekliui. Per riebi paršaved÷ vis d÷lto yra retesnis reiškinys negu per liesa. Nuolat jaučiančios alkį paršingos kiaul÷s, jas šeriant iki soties, suvartoja tiek AE, kiek jos suvartoja žindydamos paršelius. Tod÷l paršingoms kiaul÷ms, ypač pirmoje paršingumo pus÷je, būtina duoti gana daug ląstelienos (apie 12 proc.) turintį pašarą. Tam labai tinka aukštos kokyb÷s s÷lenos, žol÷s miltai (Čepinskis ,1996; Drochner ir kt., 2000).

Pastaraisiais metais fiziologams, nagrin÷jant mitybos klausimus, pavyko patelių organizme nustatyti glaudų riebalų sankaupų ir reprodukcinių funkcijų ryšį. Šį ryšį lemia riebalinio audinio funkcijos: riebalai saugo nuo nepageidaujamo aplinkos poveikio ir užtikrina svarbių hormonų sankaupą. Riebalai pirmaparšių organizme reikalingi kaip atsarga energijos apykaitai palaikyti, kai to tinkamai neatlieka suvartojamo pašaro kiekis.. Tai dažniausiai atsitinka vasarą ir pirmos laktacijos pradžioje. Riebalų ląstel÷s gamina hormoną leptiną. Leptinas skatina dauginimosi hormonų sekreciją, kurie veikia lytinę brandą ir reguliuoja paršavedžių lytinį ciklą. D÷l riebalų trūkumo lytin÷s funkcijos gali iš viso išnykti (Černiauskien÷, 2008).

Nepilnavertis š÷rimas neigiamai veikia lytinių hormonų išsiskyrimą iš pogumburio, hipofiz÷s ir kiaušidžių. Lytinių hormonų kiekio sumaž÷jimas kiaulių kraujyje pastebimas organizme trūkstant cinko ir fosforo. Sutrikus medžiagų apykaitai, kiaulių lytinis ciklas tampa nereguliarus. Rujos metu subrendę folikulai ovuliuoja v÷liau, vyksta kiaušialąsčių degeneracija, o liuteinizuojančio hormono pikas būna labai mažas arba jo iš vis nebūna. Sutrikus medžiagų apykaitai d÷l prasto š÷rimo, kiaulių apsivaisinimas vidutiniškai siekia 50 proc. Tokių kiaulių pagrindin÷s nevaisingumo priežastys yra kiaušialąsčių degeneracija ir ankstyvasis embrionų mirtingumas, kuris kliniškai nepastebimas ir dažnai laikomas s÷klinimo klaida. Taip pat daug keblumų sukelia kombinuotuose pašaruose esantis Fusarium genties grybų gaminamo mikotoksino zearalenono, kuris tiesiogiai veikia gyvulių reprodukciją ir padaro ypač daug nuostolių kaiulininkyst÷je, nes šios genties grybai Lietuvoje labai paplitę. Zearalenonas pasižymi estrogeniniu veikimu, sukelia netikras rujas, vulvovaginitus, kiaušidžių atreziją, nevaisingumą, d÷l to sumaž÷ja vados, gimsta negyvybingi jaunikliai.

Laikymo sąlygos. Paršaved÷s gali būti laikomos individualiai ir grup÷mis. Laikant po vieną, galima individualiai šerti, geresn÷ veterinarin÷ priežiūra, patogu s÷klinti, gyvuliai mažiau traumuojami ir d÷l to mažiau atveda negyvų paršelių, lengviau mechanizuoti m÷šlo valymą. Individualiai paršaved÷s gali būti laikomos uždaruose boksuose arba pririštos. Boksų ilgis įskaitant lovį – 230 cm, aukštis – 110–120cm, plotis – 65–70cm. Kad būtų išvengta galūnių traumų, tarpas tarp apatin÷s pertvaros krašto ir grindų turi būti apie 15cm. Laikant paršavedes pririštas, užtenka ir

80cm ilgio pertvarų. Tačiau pasteb÷ta, kad individualiai laikomos paršaved÷s nutunka, d÷l to pablog÷ja jų reprodukcija, sunkiau pastebima ruja. D÷l adinamijos sutrinka virškinimas. Kadangi sunku sudaryti geras laikymo sąlygas, atsisakoma individualaus adinamiško laikymo būdo (Lietuvos gyvulininkyst÷s institutas,1996).

Laikant grup÷mis, viename garde nereik÷tų laikyti daugiau kaip dešimt paršavedžių. Rujos metu paršaved÷s būna neramios, joms reikia ramyb÷s. Tod÷l tuoj po sukergimo jas reik÷tų 3–4 paras laikyti individualiai, po to v÷l grąžinti grupinį gardą. Jei boksų yra daugiau, individualiuose boksuose po sukergimo kiaul÷s gali būti laikomos 25–30 dienų, t.y. tol, kol nustatomas jų paršingumas, ir tada grąžinamos į grupinius gardus. Iš nesurujojusių kiaulių sudaromos naujos grup÷s. Sukergtos arba aps÷klintos paršaved÷s v÷l varomos į boksus ( Lietuvos gyvulininkyst÷s institutas,1996).

3 pav. Sukergtų paršavedžių boksai

(http://mail.google.com/mail/?ui=2&ik=42773753c0&view=att&th=11f2193d07c1c7ad&attid=0.2&disp=inline&zw)

Žindamos paršaved÷s su paršeliais laikomos labai įvairiai. Veislin÷se fermose žindamų paršavedžių gardai turi būti 9m², o prekin÷se – 7,5 m². Jei nujunkomi jaunesnio amžiaus paršeliai, gardo plotas gali būti sumažintas iki 5m². Žindamų paršavedžių garduose paršeliams gul÷ti ir papildomai šerti turi būti atskirtas gardelis, į kurį paršaved÷ negal÷tų patekti. Gardelio dydis – apie 2–2,5 m².

Technologiniu požiūriu žindamų paršavedžių gardai skirstomi į tris grupes: paprastus, kombinuotus ir specializuotus. Paprastuose garduose paršaved÷ su paršeliais laikoma iki nujunkymo, nekeičiant gardo vidaus suplanavimo.

4 pav. Paršaved÷ paprastame apsiparšiavimo garde

(http://mail.google.com/mail/?ui=2&ik=42773753c0&view=att&th=11f2193d07c1c7ad&attid=0.2&disp=inline&zw)

Kiaul÷s judesiai tokiuose garduose neribojami, tod÷l sunku išvengti paršelių nugulimo. Kombinuotuose garduose, kaip ir paprastuose, paršaved÷ su paršeliais laikoma iki nujunkymo. Tokių gardų vidaus suplanavimą lengva keisti. Pirmomis dienomis paršaved÷ fiksuojama, o paršeliams paaugus, paršavedei leidžiama garde laisvai jud÷ti. Specializuoti gardai pritaikyti tik vienam procesui – paršiavimuisi.

Juose paršaved÷ laikoma 2–3 dienas prieš paršiavimąsi ir 10–12 dienų po apsiparšiavimo. Paršaved÷ fiksuojama bokse, kurio ilgis reguliuojamas durel÷mis. Visame garde įrengtos šiltos grindys. Specializuotus paršiavimosi gardus galima įrengti nedidel÷je izoliuotoje patalpoje, kurioje lengva sudaryti ir palaikyti gerą mikroklimatą.

5 pav. Specializuoti apsiparšiavimo gardai

(http://mail.google.com/mail/?ui=2&ik=42773753c0&view=att&th=11f2193d07c1c7ad&attid=0.2&disp=inline&zw)

Iš šių gardų paršaved÷s perkeliamos į auginimo gardus. Tuo būdu prisideda vienas gyvulių perk÷limas į kitas patalpas arba faz÷, o žinome, kad kiekvienas pervarymas sukelia stresą, ir tai turi įtaką paršelių auginimui ir atsparumui (Lietuvos gyvulininkyst÷s institutas, 1996; Šveistys ir kt., 2005).

Stresas yra vienas iš neigiamų veiksnių, stipriai veikiančių kiaulių lytines funkcijas. Daugiausia stresų patiria blogai prižiūrimos kiaul÷s kompleksuose ir didesn÷se fermose. D÷l streso kiaulių kraujyje padid÷ja adrenalino kiekis, o tai blokuoja lytinių hormonų išsiskyrimą. D÷l to kiaul÷s blogiau apsivaisina ir veda mažiau paršelių (Juškien÷ ir kt.,2003).

Veislininkyst÷s darbe būtina reprodukcijai naudojamų gyvulių atranka pagal jautrumą stresams ( http://www.vetinfo.lt/77/Parsavede/ ).

Kiaulių jautrumas stresui turi įtakos jų adaptacin÷ms galimyb÷ms, o tai ypač svarbu dabartin÷s kiaulininkyst÷s sąlygomis, kada veisliniai gyvuliai patenka iš vienų sąlygų į kitas, o jos dažniausiai n÷ra tokios pačios. Jautrių stresui kiaulių adaptacin÷s galimyb÷s yra blogesn÷s, jų produktyvumas mažesnis. Tyrimais nustatyta, kad įvežtų veislių kiaulių reprodukcin÷ms savyb÷ms įtakos turi adaptacija prie naujų aplinkos sąlygų, nes kiaul÷s nevienodai joms jautrios (Ribikauskien÷ ir kt. 2003).

Streso faktoriai būna:

1. Fiziniai (aukšta arba žema temperatūra, didel÷ ar per maža santykin÷ oro dr÷gm÷, intensyvūs triukšmai ir kt.);

2. Cheminiai (amoniako, sieros vandenilio, anglies dvideginio koncentracijos padid÷jimas, įvairūs farmakologiniai preparatai);

3. Trauminiai (kastracija, injekcijos, ženklinimas, kaulų lūžiai); 4. Š÷rimo (staigus raciono ar š÷rimo lygio pakeitimas);

5. Technologiniai (pergrupavimas, pervarymas, didel÷ gyvulių koncentracija; 6. Transportavimo;

7. Biologiniai (vakcinacija, įvairių susirgimų gydymas);

8. Eksperimentiniai (gyvulių dirginimas elektros srove, vibracija); 9. Ranginiai (formuojant grupes kova d÷l lyderio statuso grup÷je).

Kiaulių reprodukcin÷s funkcijos tampriai sąveikauja su įvairiais streso faktoriais. Pvz., kiaul÷ms pastovių triukšmų ribinis stiprumas yra 60–90 dB, šios normos viršijimas iššaukia stresą ir

prasideda produktyvumo maž÷jimas.

Siekiant išvengti kiaulių stresų fermose būtina joms sudaryti reikiamas sąlygas: teisingai ir laiku atlikti grupių formavimą, nujunkyti ir pervaryti paršelius, veterinarinį aptarnavimą, sv÷rimus, transportavimą, sudaryti tinkamą mikroklimatą, šviesos režimą, pašarų pakeitimus ir kt. Vasaros metu ventiliuoti ir atv÷sinti patalpas, o žiemą – užtikrinti reikiamą šilumos režimą

(http://www.vetinfo.lt/77/Parsavede/).

Laikant kuilius– reproduktorius 33 °C ir 50 proc. santykinio dr÷gnumo patalpose per 3 paras pasireiškia ejakuliato kiekio, spermos koncentracijos ir spermatozoidų judrumo sumaž÷jimas. Šio reiškinio pasekm÷s atsistato tik po 44 parų.

Temperatūrinis stresas neigiamai veikia paršavedžių reprodukcines funkcijas: maž÷ja lytinis aktyvumas, sutrinka lytinis cikliškumas, v÷luoja folikulų subrendimas, o taip pat ir ovuliacija, ženkliai blog÷ja paršavedžių apsivaisinimas ir did÷ja embrionų mirtingumas (karščių metu – 15–20 proc.).

Oro temperatūra yra vienas iš svarbiausių aplinkos faktorių. Ji veikia organizmo termoreguliacijos procesą, turi įtakos medžiagų apykaitai, šilumos gamybai, pašarų sunaudojimui. Temperatūra, kuriai esant gyvuliai nenaudoja papildomos energijos termoreguliacijai, vadinama optimalia (termoneutralia). Optimalios temperatūros riba, žemiau kurios kiaul÷s kūno temperatūrai palaikyti pradeda pereikvoti pašarus, vadinama kritine temperatūra, ko pasekoje neigiamai veikiamos kiaulių reprodukcin÷s savyb÷s (Juškien÷ ir kt., 2003; Kertenis ir kt., 2007).

Oro dr÷gnumas taip pat svarbus aplinkos faktorius, turintis įtakos kiaulių reprodukciniams rodikliams. Patalpoje, kur labai dr÷gnas oras (daugiau nei 85 proc.), gyvuliai praranda labai daug šilumos. Dr÷gno oro laidumas šilumai yra dešimt kartų didesnis negu sauso. Ypač pavojinga, kai gyvuliai laikomi dr÷gnose patalpose. Jiems darosi sunkiau kv÷puoti, pablog÷ja virškinimas, apetitas, gyvuliai gali susirgti įvairiomis ligomis. Tačiau per daug sausas patalpų oras (mažiau nei 40 proc.) yra dar kenksmingesnis negu per dr÷gnas, kuris paprastai dažniausiai pasitaiko kiaulid÷se. Apšvietimas taip pat labai svarbus. Šviesa teigiamai veikia organizmą, aktyvina medžiagų apykaitą, tačiau per didelis apšvietimas (daugiau kaip du šimtai liuksų) dirgina gyvulius. Per mažas apšvietimas slopina veislinių gyvulių reprodukcines savybes (Juškien÷ ir kt., 2003).

Sezonas. Paršaved÷s, atjunkytos liepos – rugs÷jo m÷nesiais, sunkiau rujoja ir palyginti su kitu metų laiku atjunkytomis paršaved÷mis, jų anoestrus būkl÷ yra ilgesn÷.

Vasaros laikotarpiu sumaž÷ja atvedamų paršelių skaičius ir svoris (Tantasuparuk, 2000), apsivaisinimo procentas, padid÷ja išbrokuojamų paršavedžių skaičius (Belstra, 2003).

Neigiamą sezono efektą kiaulių organizmui sukelia kintantis dienos ilgis. Saul÷s šviesa yra natūralus paros ir sezonin÷s melatonino lygio kaitos moduliatorius. Pailg÷jęs šviesusis paros tarpsnis mažina melatonino gamybą kankor÷žin÷je liaukoje, o kintantis melatonino kiekis neigiamai veikia organizmo imuninę sistemą. Manoma, kad melatoninas – tai hormonas, stabdantis lytinių liaukų vystymąsi ir funkciją. Jis taip pat l÷tina estrogeno gamybą kiaušid÷se (Bassett et al., 2001). Tast A. (2001) ir kitų tyr÷jų atliktas eksperimentas parod÷, kad pasikartojantis melatonino koncentracijos kitimas tur÷jo neigiamos įtakos Jorkšyrų ir Landrasų veisl÷s mišrūnių paršavedžių reprodukcijai.

Keičiantis metų laikams atsirandantys aplinkos temperatūros svyravimai taip pat neigiamai veikia kiaulių organizmą ir reprodukcijos funkcijas, d÷l to sutrinka jų lytinis ciklas. Atlikti tyrimai parod÷, kad aukšta aplinkos temperatūra vasaros laikotarpiu pirmaparšes kiaules neigiamai veikia labiau negu daugiaparšes (Tummaruk et al., 2000).

Aukšta aplinkos temperatūra sumažina kiaulių įsisavinimo pašaro kiekį laktacijos metu, tod÷l periodas nuo paršelių atjunkymo iki rujos požymių pasireiškimo liepos – rugs÷jo m÷nesiais pailg÷ja iki 10 ir daugiau dienų (Tummaruk et al., 2000). Nustatyta, kad sezonas ir nevisavertis racionas, ypač laktacijos laikotarpiu, turi neigiamos įtakos rujos požymių pasireiškimo greičiui po paršelių atjunkymo ir ovuliacijos kokybei (Vesseur ,1994). Atjunkius paršelius pavasario laikotarpiu pasteb÷ta, kad paršavedžių išoriniai rujos požymiai pasireiškia silpniau palyginti su kitais sezonais. Aukšta temperatūra, saul÷s šviesos stygius, bloga ventiliacija veikia ne tik paršavedes, bet ir kuilių spermatogenezę, d÷l ko išskiriama blogesn÷s morfologin÷s sud÷ties ir gyvybingumo sperma. Nors patel÷s lytinis ciklas ir n÷ra sutrikęs, s÷klinant paršavedes tokia sperma sumaž÷ja kiaulių

apsivaisinimas. Tačiau esant žemai aplinkos temperatūrai, kiaulių apsivaisinimo ir vislumo sumaž÷jimo nepasteb÷ta (Elberts, 1996).

2006 metais B. Karvelien÷s ir V. Riškevičien÷s atlikto eksperimento metu buvo nustatyta, jog kiaul÷s vasarą patiria stiprų temperatūros stresą, kurio padariniai išryšk÷ja rudens sezono metu. Kiaušidžių funkcijos, susilpn÷jusios vasarą, taip greitai nesp÷ja atsistatyti ir sąlygoja lytinio ciklo sutrikimus, mažą gimdą ir kiaul÷ms būdingą sezoninį nevaisingumą, nes tai, kad šis laikotarpis pasižymi kiaulių reprodukcinių savybių nestabilumu įrod÷ ir kiti tyr÷jai (Peltoniemi et al., 1999). Taigi patalpose susidarantis mikroklimatas kompleksiškai veikia gyvulius. Vieni mikroklimato parametrai tam tikromis sąlygomis būna pagrindiniai – į juos gyvulio organizmas reaguoja, o kiti sustiprina ar susilpnina jų veikimą. Tik sudarius tinkamą mikroklimatą galima tik÷tis išauginti sveikus gyvulius, kurių produktyvumas būtų maksimalus (Juškien÷ ir kt., 2003).

1.4 REPRODUKCINIŲ SAVYBIŲ INDEKSAS

Paršavedžių atrankai palengvinti, kiaulininkyst÷je gali būti skaičiuojamas reprodukcinių savybių indeksas (R). Jis skaitmenine išraiška apibendrina pagrindinius reprodukcinių savybių rodiklius ir pagal jo vertę galima lengviau įvertinti paršavedžių reprodukcinį produktyvumą ir išskirti geriausias paršavedes.

Reprodukcinių savybių indekso paskaičiavimui naudojama formul÷:

R = n0 + n21 + n45 + 10 21 w + 30 45 w

Gero paršavedžių produktyvumo indeksas yra apie 45. Indekso vert÷s maž÷jimas rodo reprodukcinių savybių blog÷jimą ir priešingai, kuo indekso vert÷ didesn÷ – tuo reprodukcin÷s savyb÷s geresn÷s.

Reprodukciją galima vertinti visa eile rodiklių, kurie selekciniu požiūriu n÷ra lygiaverčiai. Turint grupę vertinamų rodiklių bei grupę pagal juos vertintų gyvulių, yra sud÷tinga vykdyti jų atranką, t.y. išskirti produktyviausius bei mažiau produktyvius. Reprodukcijos indeksas kompleksą rodiklių išreiškia viena skaitmenine išraiška, pagal kurią lengva grupuoti paršavedes. Didesni reikalavimai keliami veislynų reprodukcin÷ms bandoms ir jų kokybei pagal R ir šiek tiek mažesni prekinių fermų bandoms (Кабанов, 2005; Кабанов, 2001).

2. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA

Darbas atliktas Kauno rajono kiaulininkyst÷s įmon÷je, 2008 metais.

Buvo sudaryta 14 landrasų veisl÷s paršavedžių grup÷. Tiriamosios paršaved÷s buvo nuo pirmo iki septinto apsiparšiavimo. Reprodukcijos analiz÷ bei reprodukcijos indekso skaičiavimai atlikti kiekvienam apsiparšiavimui (nuo 1 iki 7).

Produktyvumo ir reprodukcijos indekso įvertinimui analizuoti šie rodikliai:

1. Paršavedžių vislumas vnt.;

2. Paršelių skaičius 21 amžiaus dieną vnt.;

3. Paršelių lizdo mas÷ 21 amžiaus dieną kg;

4. Paršelių skaičius nujunkant vnt.;

5. Paršelių lizdo mas÷ nujunkant kg.

Kiekvienam apsiparšiavimui paskaičiuotas reprodukcinių savybių indeksas (R): R = n0 + n21 + n45 + 10 21 w + 30 45 w kur: R – reprodukcijos indeksas;

n0 – gimusių paršelių skaičius (vislumas) vnt.; n21 – paršelių skaičius 21 amžiaus dieną vnt.;

n45 – paršelių skaičius 45 amžiaus dieną (nujunkant) vnt.; W21 – paršelių lizdo mas÷ 21 amžiaus dieną kg;

W45 – paršelių lizdo mas÷ 45 amžiaus dieną (nujunkant) kg; 10 ir 30 – koeficientai.

Statistinis duomenų apdorojimas atliktas Windows sistemoje Exel programa. Paskaičiuotas aritmetinis vidurkis (X), aritmetinio vidurkio paklaida (m), aritmetinio vidurkio įvairavimo koeficientas (Cv). Patikimumo laipsnis (p) buvo nustatytas pagal Stjudentą. Duomenys buvo laikomo statistiškai patikimais, kai p< 0,05, o statistiškai nepatikimi, kai p> 0,05.

3. TYRIMŲ REZULTATAI

Pirmoje lentel÷je pateikiama pagrindinių reprodukcinių savybių rodiklių, įeinančių į reprodukcijos indekso skaičiavimą, dinamika (1 lentel÷).

1 lentel÷. Reprodukcinių rodiklių kitimas

Apsiparšiavimas Vislumas vnt. Paršelių skaičius vnt. 21 d. Lizdo svoris kg 21 d. Paršelių skaičius vnt. nujunkant Lizdo svoris kg nujunkant I 9,93 ±0,57 8,86 ± 0,45 54,71 ± 2,53 8,79 ± 0,42 77,86 ± 3,11 II 10,14 ± 0,54 8,36 ± 0,54 52,64 ± 3,42 8,21 ± 0,52 74,93 ± 5,16 III 10,54 ± 0,56 9,08 ± 0,48 53,54 ± 2,92 9,08 ± 0,48 82,00 ± 4,28 IV 10,63 ± 0,4 9,25 ± 0,52 51,63 ± 3,24 9,25 ± 0,52 80,63 ± 5,46 V 10,57 ± 0,88 9,00 ± 0,53 51,14 ± 1,26 8,86 ± 0,64 75,14 ± 5,35 VI 10,50 ± 0,33 9,00 ± 0,67 48,00 ± 3,13 9,00 ± 0,67 76,25 ± 4,77 VII 10,33 ± 0,41 7,33 ± 1,78 39,33 ± 7,79 7,33 ± 1,78 66,33 ± 12,89

Išanalizavus paršavedžių vislumo kitimą priklausomai nuo apsiparšiavimų skaičiaus nustatyta, kad vislumas nuo pirmo apsiparšiavimo did÷jo. Mažiausias vislumas buvo pirmaparšių – 9,93 paršelio, didžiausias vislumas nustatytas ketvirto apsiparšiavimo metu – 10,63 vnt. arba 0,70 paršelio daugiau nei pirmo apsiparšiavimo. Nuo ketvirto apsiparšiavimo nustatyta vislumo maž÷jimo tendencija, t.y. penkto apsiparšiavimo vislumas buvo 0,06 vnt.; šešto – 0,13 vnt. ir septinto – 0,30 vnt. mažesnis nei ketvirto apsiparšiavimo (duomenys nepatikimi).

Paršelių skaičius 21 amžiaus dieną bei nujunkant, ketvirto apsiparšiavimo metu taip pat buvo didžiausi – atitinkamai po 9,25 paršelio. Šie rodikliai nuo pirmo apsiparšiavimo tur÷jo tendenciją did÷ti, o nuo ketvirto – maž÷ti. Prasčiausi rezultatai buvo septinto apsiparšiavimo metu, t.y. paršelių skaičius 21 dieną ir nujunkant buvo po 7,33 paršelio, arba 1,92 paršelio mažiau, nei ketvirto apsiparšiavimo metu (duomenys nepatikimi).

Išanalizavus paršavedžių pieningumo (lizdo svoris 21d.) kitimą priklausomai nuo apsiparšiavimo, nustatyta, kad pieningiausios buvo pirmaparš÷s paršaved÷s – 54,71 kg. Iki trečio apsiparšiavimo, paršavedžių pieningumas buvo panašiame lygyje, o nuo ketvirto apsiparšiavimo nustatyta ryški maž÷jimo tendencija. Mažiausias pieningumas buvo septinto apsiparšiavimo paršavedžių – 39,33 kg, arba 14,21 kg mažesnis nei trečio apsiparšiavimo ir 15,38 kg (p< 0,05) mažesnis nei pirmo.

Nujunkomo lizdo svoris didžiausias nustatytas trečio apsiparšiavimo paršavedžių – 82,00 kg, arba 4,14 kg daugiau nei pirmaparšių. Nuo trečio apsiparšiavimo nujunkomo lizdo svoris taip pat tur÷jo tendenciją maž÷ti. Mažiausias nujunkomo lizdo svoris buvo septinto apsiparšiavimo paršavedžių – 66,33 kg arba 15,67 kg mažiau nei trečio apsiparšiavimo (duomenys nepatikimi). Remiantis vidutiniais kiekvieno apsiparšiavimo duomenimis, buvo apskaičiuotas reprodukcinių savybių indeksas (R). Gauti skaičiavimų rezultatai pateikiami 2 lentel÷je.

2 lentel÷. Reprodukcijos indekso kitimas

Apsiparšiavimas I II III IV V VI VII

Reprodukcijos indeksas 35,63 ± 1,61 34,47 ±1,92 36,78 ±1,58 36,99 ± 1,95 36,04 ± 1,30 35,83 ±1,96 31,17 ± 5,13

Gauti rezultatai parod÷, kad vertinamų paršavedžių grup÷s reprodukcijos indeksas visų apsiparšiavimų metu buvo vidutinio lygio.

Nuo pirmo iki ketvirto apsiparšiavimo (išskyrus antrą), reprodukcijos indeksas did÷jo. Ketvirto apsiparšiavimo reprodukcijos indeksas buvo didžiausias – 36,99, arba 1,36 vieneto didesnis už pirmo apsiparšiavimo.

Nuo ketvirto apsiparšiavimo reprodukcijos indeksas maž÷jo. Septinto apsiparšiavimo jis buvo pats mažiausias – 31,17, arba 5,82 vieneto mažesnis nei ketvirto apsiparšiavimo ir 4,46 vieneto mažiau nei pirmo apsiparšiavimo.

Reprodukcijos indekso vert÷ tolygiai atspind÷jo kiekvieno apsiparšiavimo rodiklių kitimą: daugiausiai geriausių požymių verčių tur÷ję apsiparšiavimai buvo įvertinti ir geriausiu reprodukcijos indeksu.

Remiantis gautais rezultatais galima teigti, kad reprodukcijos indekso kitimas priklauso nuo paršavedžių amžiaus. Kaip ir pagrindinių reprodukcinių savybių rodiklių, reprodukcijos indeksas šiuo atveju did÷jo iki ketvirto apsiparšiavimo, o po to prad÷jo maž÷ti.

Veislynų reprodukcin÷se bandose reprodukcijos indeksas yra apie 45 – 50. Tai yra laikoma aukštu rodikliu, atspindinčiu gerą paršavedžių produktyvumą. Konkrečiu mūsų atveju, gamybin÷je kiaulininkyst÷s įmon÷je įvertinus paršavedžių reprodukciją matyti, kad jų lygis buvo mažesnis, nei yra vidutiniai veislynų duomenys. Gamybin÷je smulkioje kiaulių fermoje toks paršavedžių produktyvumas leidžiamas, kadangi galutin÷ produkcija yra penimos kiaul÷s. Bet, tai nereiškia, kad įmonei nesvarbu jos paršavedžių produktyvumas. Nuo to priklauso įmon÷s veiklos rentabilumas ir vienos paršaved÷s išlaikymas, t.y. kokiu produkcijos kiekiu (skerdena) yra metų b÷gyje padengiamas paršaved÷s išlaikymas.

4. IŠVADOS (PASIŪLYMAI)

Tyrimais nustatyta, kad paršavedžių amžius tur÷jo įtakos reprodukcin÷ms savyb÷ms ir reprodukcijos indekso kitimui:

1. Ketvirto apsiparšiavimo paršavedžių vislumas, paršelių skaičius 21d. ir nujunkant buvo didžiausi: atitinkamai 0,70; 0,39 ir 0,46 paršelio daugiau nei pirmo apsiparšiavimo metu. 2. Nujunkomo lizdo svoris didžiausias nustatytas trečio apsiparšiavimo paršavedžių – 82,00

kg, arba 4,14 kg daugiau nei pirmaparšių.

3. Reprodukcijos indekso vert÷ tolygiai atspind÷jo kiekvieno apsiparšiavimo rodiklių kitimą: daugiausiai geriausių požymių verčių tur÷ję apsiparšiavimai buvo įvertinti ir

geriausiu reprodukcijos indeksu – 36,99 ketvirto apsiparšiavimo paršavedžių.

4. Reprodukcijos indeksas, kaip ir pagrindiniai reprodukcinių savybių rodikliai, did÷jo iki ketvirto apsiparšiavimo, o po to prad÷jo tolygiai maž÷ti.

Pasiūlymai:

1. Remiantis reprodukcinių savybių rodiklių kitimo d÷sningumais, esant ryškiam jų lygio maž÷jimui nuo penkto apsiparšiavimo, patartina kiaulininkyst÷s įmon÷se, reprodukciniame sektoriuje paršavedes laikyti iki penkto apsiparšiavimo.

2. Daugiau nei penkių apsiparšiavimų paršavedes bandoje laikyti tik griežtai atsižvelgiant į jų produktyvumą bei sveikatos būklę.

5. SUMMARY

Change of an index of reproductive characteristics of a sow depending on age

Inga Mickevičien÷, Lithuanian Veterinary Academy, Faculty of animal husbandry technology, Department of Animal husbandry.

The head of work: dr. Nijol÷ Kvietkut÷.

The work is written in the Lithuanian, volume of 35 pages. In work are presented 2 tables and 5 pictures.

Work goal: the analysis of change of an index of reproductive characteristics of a sow depending on age. For achievement of this goal, raise the following objektives:

1) to estimate change of reproductive characteristics of investigated sows from the first to the last farrows;

2) to calculate indexes (R) reproductive characteristics for each sow, separately on everyone farrow;

3) to estimate index change (R) reproductive characteristics at number increase farrow.

The work has been executed in 2008 in the enterprise of pigs of the Kaunas area. It was made 14 groups of sows of breed landrace. Test sows were from first to seventh farrows. The analysis of a reproduction and calculations of an index of a reproduction are executed on everyone farrow (from 1 to 7).

For an estimation of efficiency and a reproduction index were analyzed the following indicators:

1. Fertility of sows, in units;

2. Quantity of piglets 21 days old, in units; 3. Weight of nest of piglets 21 days old, in kilo; 4. Quantity of piglets at weaning, in units; 5. Weight of nest of piglets at weaning, in kilo.

On everyone farrow it was calculated the index (R) of reproductive characteristics: R = n0 + n21 + n45 + 10 21 w + 30 45 w where:

R – the index of reproductive;

n0 – quantity of the born piglets (fertility), in units; n21 –quantity of piglets 21 days old, in units;

n45 – quantity of piglets 45 days old (at weaning), in units; W21 – weight of nest of piglets 21 days old, in kilo;

W45 – weight of nest of piglets 21 days old (at weaning), in kilo; 10 ir 30 –coefficients.

The analysis of the sows fertility changes, depending on the quantity of farrows, found that the fertility increased from the first farrow. The lowest fertility was at first pigs sow – 9.93 piglets, the highest fertility was found during the fourth farrow – 10.63 units or 0.70 piglets more that the first farrow. From the fourth farrow was found the tendency of reduction of fertility, i.e. fertility of the fifth farrow was 0.06 units, sixth – 0.13 units and seventh – 0.30 inits lower than the fourth farrow.

Quantity of piglets 21 days old and at weaning, the fourth farrows were also the largest - accordingly on 9.25 piglets. These indicators had a tendency to increase from the first farrow, and from the fourth - to decrease. Worst results were during at the seventh farrows time, i.e. quantity of piglets 21 days old and at weaning was on 7.33 piglets, or 1.92 piglets less that the fourth farrow.

The analysis of the sows milkiness (weight of nest of piglets 21 days old) changes, depending on farrows, found that more milkiness was a first pig sows – 54.71 kilo. By the third farrow, sow milkiness was similar level, while the fourth farrows found a marked reduction tendency. The lowest milkiness was the seventh farrow sows – 39.33 kilo, or 14.21 kilo (p< 0,05) less that the third farrow and 15.38 kilo (p< 0,05) less that the first.

The largest weight of weaning nest was found of the third farrow sows – 82.00 kilo, or 4.14 kilo more that the first pig sow. From the third farrow the weight of weaning nest also had a tendency to reduction. The lowest weight of weaning nest was found of the seventh farrow sows – 66.33 kilo or 15.67 kilo less that the third farrow.

On the basis of the average data of each farrow, it was calculated the index (R) of reproductive characteristics. From the first to the fourth farrow (except the second) the reproduction index increased. The index of reproduction of the fourth farrow was the highest 36.99, or 1.36 units more that the first farrow.

From the fourth farrow the reproduction index decreased. By the seventh farrow, it was lowest – 31.17, or 5.82 units less that the fourth farrow and 4.46 units less that the first farrow.

1. Fertility of sows of the fourth farrow, quantity of piglets 21 days old and at weaning was the highest: accordingly 0.70; 0.39 and 0.46 piglets more that the first farrow. 2. The largest weight of weaning nest was found of the third farrow sows – 82.00 kilo,

or 4.14 kilo more that the first pig sow.

3. Value of an index of reproductive in regular intervals reflected changes of indicators of each farrow: more the best signs of value having farrows have been estimated by the best index of a reproduction – 36.99 of the fourth farrow sows.

4. The index of reproductive, as the main of reproductive characteristics rates, increased until the fourth farrow, and then began to steady decreased.

Also it is possible to present such offers:

1. Based on the regularity of change of indications of reproductive characteristics, in a prominent decrease in the level of the fifth farrow, advisable in the pig enterprises, in the reproductive sector sows kept up to the fifth farrow.

2. More than five farrow sows in a herd to keep only considering of their productivity and health status.

6. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Basset J. M., Bray C. J. and Sharpe C. E. Reproductive seansonality in domestic sows kept outdoors without boars. reproduct., 2001. Vol. 121. P. 613-629.

2. Belstra B.A., Flowers, W. L.,See, M. T., Croom, W. J. Characterization of collagen degradation marker excretion during postpartum uterine involution in sows. J. Anim. Sci., 2003. Vol. 81. P. 14.

3. Bishop D. K. Reproductive management: A scientist in production clothing. Advances in Pork Production, 2003. Vol.14. P. 263 - 268.

4. Castagna C. D., Peixoto C. H., Bortolozzo F. P., Wentz I., Neto G. B., Ruschel F. Ovarian cysts and their consequences on the reproductive performance of swine herds.

Anim. Reprod. Sci., 2004. No. 81 (1 - 2). P. 115 - 123.

5. Chung W. B., Cheng W. F., Wu L. S., Yang P. C. The use of plasma progesterone profiles to predict the reproductive status of anestrous gilts and sows. Theriogenology, 2002. Vol. 1. No. 58 (6). P. 1165 – 1174.

6. Čepinskis J., „Kiaulių auginimas“, Vilnius 1996.

7. Černiauskien÷ J., Kiaulių š÷rimas pagal reprodukcijos tarpsnius. // Mano ūkis. 2008/kovas. P. 38-48.

8. Diehl G. N., Costi G., Vargas A. J., Richter J. B., Lecznieski L. F., Bortolozzo F. P., Bernardi M. L., Wentz I. Ovarian monitorament at slaughter of gilts culled by anoestrus or atypic oestrus. Archives of Veterinary Science, 2003. Vol. 8. No. 1. P. 121 - 125.

9. Drickamer L. C. , Arthur R. D., Rosenthal T. L. Conception failure in swine: Importance of the sex ratio of a females birth litter and test of other factors. Journal of animal science. 1997. N. 75. P. 2192–2196.

10.Drochner W., Mikulionien÷ S., Kulpys J., „Kiaulių š÷rimas“, Kaunas 2000. P. 42-47.

11.Elberts A. R. W., Vernooy J. C. M., Van den Broek J.& Verheijden J. H. M. Risk of Recurrence of repeat breeding in sows with a repeat breeding in the first parity. J. Anim. Sci., 1996. No. 74. P. 2327-2330.

12.Galvin J. M., Wilmut I, Day B. N., Ritchie M., Thomson M., Haley C. S. Reproductive performance in relation to uterine and embryonic traits during early gestation in Meishan, large white and crossbred sows. J. Reprod Fertil., 1993. Vol. 98 (2). P. 377-384.

13.Holm B., Bakken M., Klemetsdal G. and Vangen O. Genetic correlations between reproduction and production traits in swine.. J. Anim. Sci., 2004. Vol. 82. P. 3458-3464. 14.Hoste S., Genotype environment interactions. Perspectives in Pig Science. Nottingham

Univ. Press, 2003. P. 25-39.

15.Jeroch H., Šeškevičien÷ J., Kulpys J., “ Žem÷s ūkio gyvulių ir paukščių mitybos FIZIOLOGINöS REIKMöS”, Kaunas 2004. P. 113-127.

16.Johnson L.A. Fertility results using frozen boar semen : 1970- 1985. In : Johnson L. A., Larsson K. Deep freezing of boar semen. Uppsala, 1985. P. 199-222.

17.Jukna Č., Kvietkut÷ N., Girskien÷ B., Genotipo įtaka m÷sos kokybei technologinio apdorojimo metu. Vet. ir Zoo., 2003. T. 24. Nr. 46. P. 78-83.

18.Juškien÷ V., Razmait÷ V., Šiukštus A., Juška R., „Kiaulių auginimas“ Vet info LVA Lietuvos gyvulininkyst÷s institutas 2003 Nr. 8/19, P.17- 28, 47-49.

19.Karvelien÷ B., Riškevičien÷ V., Paršavedžių reprodukcinių organų kitimas lytinio ciklo metu. Vet. ir Zoo., 2006. T. 34. (56). P. 11-16.

20.Kertenis D., Žilinskas H., Januškauskas A., Kai kurių veiksnių įtakos paršavedžių apsivaisinimo rodikliams įvertinimas. Vet. ir Zoo., 2007. T. 37 (59). P. 34-39

21.Kerzien÷ S., Juozaitien÷ V., Lietuvos baltųjų veisl÷s kiaulių reprodukcinių savybių selekciniai- genetiniai parametrai. Vet. ir Zoo., 2002. T. 17. (39). P. 78-82.

22.Kerzien÷ S. Kiaulių reprodukcinių savybių genetin÷ analiz÷ ir ryšys su produktyvumo požymiais. Daktaro disertacija, 2005 . P. 27-36.

23.Kiaulių veislininkyst÷ 2007 metais. Valstybin÷ kiaulių veislininkyst÷s stotis. Baisogala, 2008. 220p.

24.Klimas R., Klimien÷ A. Phenotipic correlation of pig productivity traits. Biologija. Vilnius, 2000. T. 3. P. 46-48.

25.Klimas R., Kiaulių veisl÷s ir jų mišrinimo deriniai// Mano ūkis. 2003/kovas. P. 38-48. 26.Klimien÷ A., Klimas R., Landrasų, diuroko ir pjetreno veislių kiaulių adaptacija Lietuvoje.

Vet. ir Zoo., 2008. T. 41 (63). P. 70-74.

27.Knox R. V. and Rodriguez- Zas. Factors influencing estrus and ovulation in weaned sows as determined by transrectal ultrasound. J. Anim. Sci., 2001. Vol. 79. P. 2957 - 2963.

28.Knox R. V., Rodriguez- Zas S. L., Miller G. M., Willenburg K. L. and Robb J. A. Administration of P.G. 600 to sows at weaning and the time of ovulation as determined by transrectal ultrasound. J. Anim. Sci., 2001. Vol 79. P. 796-802.

29.Leikus R., Norvilien÷ J. „Kiaulių š÷rimo technologijos“, 2006. P. 43-49.

30.Lietuvos gyvulininkyst÷s institutas. Lietuvos žem÷s ūkio konsultavimo tarnyba „Parankin÷ knyga kiaulių augintojams“, Dotnuva-Akademija 1996. P. 62-103.

31.LRŽŪM Valstybin÷ gyvulių veislininkyst÷s priežiūros tarnyba prie Ž.Ū.M., Valstybin÷ kiaulių veislininkyst÷s stotis, Baisogala -2006

32.Marois D. , Brisbane J. R., and Laforest J. P. Accounting for lactation length and weaning-to-conception interval in genetic evaluations for litter size in swine. J. Anim. Sci., 2000. Vol. 78.P.1796-1810.

33.Miceikien÷ I., Kriauzien÷ J., Pečiulaitien÷ N., Baltr÷nait÷ L., “ Kiaulių veisimas ir genetika”, 2007. P.25-30.

34.Mikel÷nas A., Štuopyt÷ N., Kiaulių skerdienos kokyb÷s ir ūkiškai naudingų požymių koreliacija. Vet. ir Zoo., 2000. T. 11.(33). P.53-55.

35.Oravainen J., Heinonen M., Seppä- Lassila L., Orro T., Tast A., Virolainen J. V. and Peltoniemi O. A. T. “Factors affecting fertility in loosely haused rows and gilts: vulvar discharge syndrome, enviromment and aciete-phase proteins”. Reprod. Dom. Anim., 2006. Vol. 41. P. 549-554.

36.Peltoniemi O. A. T., Love R. J., Heinonen M., Tuovinen V., Saloniemi H. Seasonal and management effects on fertility of the sow: a descriptive study. Anim. Reprod. Sci., 1999. No. 55. P. 47 - 61.

37. Rekštys V. „Kuilių, paršavedžių, prieauglio atrinkimo, įvertinimo pagal produktyvumą, raumeningumą, veislines savybes, vertinimo BLUP metodu apyskaita 2006. Baisogala: Valstybin÷ kiaulių veislininkyst÷s stotis, 2006, P. 58

38.Rens B. T.m Hazeleger W., van der Lende T. Periovulatory hormone profiles and components of litter size in gilts whith different estrogen receptor (ESR) genotypes. Theriogen., 2000. Vol. 1. No. 53 (6). P. 1375-1387.

39.Ribikauskien÷ D., Povilauskas I. Grynaveislių Lietuvos baltųjų ir įvairių veislių mišrūnų jautrumo stresams fenotipinis vertinimas. Vet. ir Zoo., 2003. Nr.22. P. 82-85.

40.Rozenboom K. J., Troedsson M. H. T., Hodson H. H., Shurson G. C. and Crabo B. G. “The importance of seminal plasma on the fertility of subsequent artificial insemination in swine”. J. Anim. Sci., 2000. Vol. 78. P. 443-448.

41.Saikevičius K. Gyvulių veislininkyst÷s strategija.Gyvulininkyst÷s tvarkymas: laikmečio aktualijos. Baisogala, 2001. P. 7-17.

42.Short T. H., Rothschild O. I., Southwood D. G., McLaren A., de Vries H., van der Steen G. R., Eckardt C. K., Tuggle J., Helm D. A., Vaske A. J. Mileham, and G.S. Plastow. Effect of the estrogen receptor locus on reproduction and production traits in four commercial pig lines. J. Anim, Sci., 1997. Vol. 75. P. 3138-3142.

43.Shukken Y. H., Buurman J., Huirne R. B. M., Willemse A. H., Vernooy J. C. M., Broek J., Verheijden J. H. M. Evaluation of optimal age at first conception in gilts from data collected in commercial swine herds. Journal of animal science. 1994. N. 72. P. 1387– 1392.

44.Stakauskas A. Kiaulių veislininkyst÷s būkl÷ ir selekcijos kryptys. Kiaulių veislininkyst÷s aktualijos. Baisogala, 2001. P. 5-8.

45. Šveistys J., Razmait÷ V., Juškien÷ V., Juška R., „Kiaulių auginimas“ ,Vilnius 2005. P. 35-39, 44- 47.

46.Tantasuparuk W., Lundeheim N., Dalin A. M., Kunavongkrit A., Einarsson S. Reproductive performance of purebred Ladrace and Yorkshire sows in Thailand with special reference to seansonal influence and parity number. Theriogen., 2000. Vol. 54 (3). P. 481-496.

47.Tast A., Love R. J., Evans G., Telsfer S., Giles R., Nicholls P., Voultsios A. Kennaway D. J. the pattern of melatonin secretion is rhythmic in the domestic pig and responds rapidly to changes in daylength. J. Pineal Res., 2001. Vol. 31. P. P. 294-300.

48.Tsuma T. Clinical and endocrine studies in primiparous sows. Doctoral thesis. Uppsala, 1995. P. 9-47.

49.Tummaruk P., Lundeheim N. Einarrson S. and Dalin A. M. Reproductive performance of purebred Swedish Ladrace and Swedish Yorkshire sows: I. Seasonal variation and parity influence. Acta Agric. Scand., Sect. A, Animal Sci., 2000. Vol. 50. P. 205-216.

50.Tummaruk P., Lundeheim N. Einarrson S. and Dalin A. M. Reproductive performance of purebred Swedish Ladrace and Swedish Yorkshire sows: II.Effect of mating type, weaning-to-first service interval and lactation length. Acta Agric. Scand., Sect. A. Animal sci., 2000. vol. 50.P. 217-224.

51.Tummaruk P., Lundeheim N. Einarrson S. and Dalin A. M. Factor’s influencing age at first mating in purebred Swedish Landrace and Swedish Yorkshire gilts,. Anim. Reprod. sci., 2000. Vol. 63. P. 241-253.

52.Tummaruk P., Lundeheim N. Einarrson S. and Dalin A. M. Repeat breeding and subsequent reproductive performance in Swedish Landrace and Swedish Yorkshire sows. Anim. Reprod. Sci., 2001. Vol. 67 (3-4). P. 267-280.

53.Verstegen M. W. A. ,Close W. H. The environment and the growing pig. Principles of Pig Science. Nottingham Univ. Press, 1994. P. 333-353.

54.Vesseur P.C., Kemp B., den Harog, L. A. Factors affecting the weaning- to-estrus interval in the sow. J. Anim. Physio. Anim. Nutr., 1994. Vol. 72. P. 225-233.

55.Wilson M. E., Rozenboom K. J. and Crensh aw T. D. Boar “Nutrition for Optimum Sperm Production. Advances in Pork Production”, 2004. Vol. 15. P. 295- 306.

56.Кабанов В.Д. Практикум по свиноводству. Москва, 2005. 335 с. 57. Кабанов В.Д. Свиноводство. Москва, 2001. 431 с. 58.Левин К. Л. Физиология и патология воспроизводства свиней. Москва: Росагропромиздат, 1990. С. 4 - 164. 59.http://www.vetinfo.lt/77/Parsavede/ 60.http://193.219.133.6/aaa/Tipk/tipk/2_santraukos/4s.pdf 61.http://www.manoukis.lt/index.php?m=1&s=1013&z=50 62.http://www.vkvs.lt/ 63.http://www.kiaules.lt/users_files/docs/selekcijos_programa_2007_2012.pdf 64.http://mail.google.com/mail/?ui=2&ik=42773753c0&view=att&th=11f2193d07c1c7ad&atti d=0.1&disp=inline&zw 65.http://mail.google.com/mail/?ui=2&ik=42773753c0&view=att&th=11f2193d07c1c7ad&atti d=0.2&disp=inline&zw