KINEZITERAPEUTŲ POŽIŪRIS Į DARBO SĄLYGAS IR JŲ ĮTAKA PASITENKINIMUI DARBU LIETUVOS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS SISTEMOJE

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS

SPORTO INSTITUTAS

URTĖ URBONAITĖ

KINEZITERAPEUTŲ POŽIŪRIS Į DARBO SĄLYGAS IR JŲ

ĮTAKA PASITENKINIMUI DARBU LIETUVOS SVEIKATOS

PRIEŽIŪROS SISTEMOJE

Magistrantūros studijų programos „ Fizinė medicina ir reabilitacija” baigiamasis darbas

Darbo vadovas

lekt. dr. Brigita Zachovajevienė

2 LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS SPORTO INSTITUTAS

TVIRTINU Slaugos fakulteto dekanas Jūratė Macijauskienė

Data 2016 – 05 – 23

KINEZITERAPEUTŲ POŽIŪRIS Į DARBO SĄLYGAS IR JŲ

ĮTAKA PASITENKINIMUI DARBU LIETUVOS SVEIKATOS

PRIEŽIŪROS SISTEMOJE

Magistrantūros studijų programos „ Fizinė medicina ir reabilitacija” baigiamasis darbas

valst. kodas 621B30002

Darbo vadovas

Brigita Zachovajevienė 2016 – 05 - 23

Recenzentas Darbą atliko Vilma Mauricienė Magistrantas (-ė)

Urtė Urbonaitė

3 KAUNAS, 2016

TURINYS

2.1. Sveiko ir aktyvus gyvenimas nauda ...12

2.2. Plėtoti reabilitaciją – ekomomiškai naudinga ...13

2.3. Kineziterapijos sąvoka ...14

2.4. Kineziterapija ...15

2.5. Kineziterapijos studijos ...16

2.6. Privačios veiklos teisiniai aspektai ...18

2.7. Reabilitacijos ir kineziterapijos paslaugų apmokėjimas ...20

2.8. Pasitenkinimas darbu ...20

2.9. Lietuvoje ir užsienyje atlikti kineziterapeutų darbo tyrimai ...23

3. TYRIMO METODIKA ... 28

4. REZULTATAI ... 30

4.1. Demografiniai ir socio-ekonominiai duomenys ...30

4.2. Darbo specifika ...34

4.3. Darbo sąlygų vertinimas ...37

4.4. Pasitenkinimo darbu veiksnių įtakos vertinimas ...39

4.5. Pasitenkinimo darbu efektai ...41

4.6. Bendras pasitenkinimas darbu ...44

4.7. Papildomas darbas ...45

4.8. Darbo paieška ...46

4.9. Lietuvos kineziterapeutų vertinimas ir emigracijos poreikis ...47

4.10. Lietuvos kineziterapeutų draugijos narystė ir jos vertinimas ...49

5. REZULTATŲ APTARIMAS ... 51

4

SANTRAUKA

Urbonaitė U. Kineziterapeutų požiūris, į darbo sąlygasir jų įtaka pasitenkinimui darbu Lietuvos sveikatos priežiūros sistemoje, magistro baigiamasis darbas / mokslinė vadovė lekt. dr. B. Zachovajevienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Sporto institutas. – Kaunas, 2016, - 64 p.

Darbo tikslas: Įvertinti kineziterapeutų požiūrį, į darbo sąlygas ir jų įtaką pasitenkinimui darbu

Lietuvos sveikatos priežiūros sistemoje.

Uždaviniai: 1. Įvertinti veiksnius susijusius su kineziterapeutų pasitenkinimu darbu. 2. Įvertinti

veiksnių įtaką, susijusių su kineziterapeutų pasitenkinimu darbu. 3. Įvertinti darbuotojų pasitenkinimą darbu demografinių ir socio-ekonominių rodiklių atžvilgiu.

Tyrimo metodai. Tyrimui naudota anketinė anoniminė apklausa. Anketa sudaryta atsižvelgiant

į kineziterapeutų darbo specifiką. Apklausa buvo vykdoma Lietuvos kineziterapeutų draugijos konferencijos metu ir internetu.

Tyrimo dalyviai. Tyrimo imtį sudarė 125 kineziterapeutai (iš jų 104 – moterys ir 21 vyras)

dirbantys įvairiose Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigose.

Rezultatai. Jei galėtų rinktis specialybę iš naujo, 73,6 proc. respondentų jos nekeistų. Pagal

apklaustųjų atskirų darbo sąlygų vertinimo balais vidurkius, labiausiai respondentai patenkinti santykiais su bendradarbiais (ẋ–3,90b), darbo įdomumu (ẋ–3,84b), galimybe nuspręsti kokias kineziterapijos procedūras taikyti pacientams (ẋ–3,75), o labiausiai nepatenkinti darbo užmokesčiu (ẋ–1,98b) ir jo augimo galimybėmis (ẋ–2,09b), karjeros galimybėmis (ẋ–2,66b) ir darbo apimtimi (ẋ–2,84b). Pagal apklaustųjų kineziterapeutų atskirus pasitenkinimo darbu veiksnių įtakos balų vidurkius, didžiausią įtaką darbui turi darbo užmokestis (ẋ–4,51b), galimybė mokytis ir tobulėti (ẋ–4,46b), panaudoti savo gebėjimus (ẋ–4,41b), darbo įdomumas (ẋ–4,33b), o mažiausią – popierizmo kiekis (ẋ–3,17b). Gautais duomenimis, vertinant bendrą pasitenkinimą darbu, 69,6% apklaustųjų teigia esantys patenkinti savo darbu, tačiau pusė visų respondentų svarsto arba jau yra suplanavę emigruoti.

Išvados. 1.Labiausiai respondentai nepatenkinti darbo užmokesčiu ir jo augimo galimybėmis,

karjeros galimybėmis, o labiausiai jie patenkinti santykiais su bendradarbiais, darbo įdomumu, galimybe nuspręsti kokias kineziterapijos procedūras taikyti pacientams, taip pat vadovų kompetencija. 2.Kineziterapeutų nuomone mažiausiai įtakos darbui turi popierizmo kiekis, o daugiausiai – galimybė mokytis ir tobulėti, panaudoti savo gebėjimus bei darbo užmokestis. 3.Nėra statistiškai reikšmingo skirtumo (p>0,05), lyginant bendrą kineziterapeutų pasitenkinimą darbu pagal amžiaus grupes, lytį, šeimyninę padėtį, išsilavinimą, darbovietės miestą, darboviečių skaičių ar atlyginimą.

5

ABSTRACT

Urbonaitė U. Physical therapists approach to working conditions and their impact on job satisfaction at Lithuanian health care system, master’s thesis / supervisor lector d. B. Zachovajevienė; Lithuanian University of Health Sciences; Faculty of Nursing, Sports institute. – Kaunas, 2016 – s. 64.

Aim of study: To evaluate the physical therapists approach to working conditions and their

impact on job satisfaction at Lithuanian health care system.Study tasks: 1. To evaluate factors associated with physical therapists job satisfaction. 2. To evaluate the influence of factors related to physical therapists job satisfaction. 3. Assess job satisfaction relation to demographic and socio-economic indicators

Study methods. The study used an anonymous questionnaire survey.Was made considering to physical therapists work specifics. The survey was conducted during the Lithuanian Society of the physiotherapist conference and in the Internet.

The study participants. The study sample consisted of 125 physiotherapists (104 women and

21 men), who works in various Lithuanian health care institutions.

Results. If they could choose a profession again, 73.6 percent. respondents would not change it. According to individual working conditions, scoring averages, most respondents are satisfied with relations with colleagues (X-3,90b), interesting work (X-3,84b), the opportunity to decide what procedures to apply for patients (X-3.75), and the most dissatisfied with salaries (X-1,98b), its growth opportunities (x-2,09b), career opportunities (X-2,66b) and the volume of work (x-2,84b). According to individual job satisfaction factors influence scores averages, the greatest impact on the work does salaries 4,51b), the opportunity to learn and develop 4,46b), opportunity to use their skills (X-4,41b), interesting work (X-4,33b) and least - paperwork count (per-3,17b). According to the obtained data evaluating overall job satisfaction, 69,9% of the respondents expressed satisfaction about their work, but half of all surveyed is considering to emigrate.

Conclusions. 1.Most respondents are dissatisfied with the job salaries and its growth

opportunities, career opportunities, while most of them are satisfied with relationships with colleagues, interesting working, the ability to decide what physical therapy procedures to apply for patients, as well as the executive’s competence. 2.The lowest impact on job satisfaction has paperwork quantity, maximum - the opportunity to learn and develop, opportunity to use their skills and wages. 3.There is no statistically significant difference (p> 0.05) compared overall physical therapists job satisfaction by age, gender, family status, education, workplace city, the number of workplaces or remuneration.

6

Padėka

Norėčiau padėkoti darbo vadovei B. Zachovajevienei už pagalbą rašant baigiamąjį magistro darbą.

Taip pat dėkinga Lietuvos kineziterapeutų draugijos pirmininkei Inesai Rimdeikienei už nuoširdžius patarimus, šiltą sutikimą, o draugijos nariams už malonų sutikimą užpildyti anketas ir sugaištą laiką.

7

SANTRUMPOS

€ - euras.

LKTD – Lietuvos kineziterapeutų draugija. LRS – Lietuvos Respublikos Seimas. LR – Lietuvos Respublika. m – metai. n – respondentų skaičius. p – pasikliovimo lygmuo. pav. – paveikslas. proc. – procentai.

PSDF – privalomasis sveikatos draudimo fondas. VLK -

žr. – žiūrėti.

8

1. ĮVADAS

Kineziterapijos procedūros yra vienos svarbiausių, siekiant atstatyti ar bent palaikyti kuo geresnę asmens sveikatą, sergant įvairiomis ligomis ar po sužeidimų. Kineziterapeutai gali dirbti savarankiškai arba sveikatos priežiūros komandose, visose asmens sveikatos priežiūros įstaigose, vykdančiose įvairaus amžiaus grupių asmenų, neįgaliųjų, šeimų, bendruomenės sveikatos priežiūrą.

Kineziterapeutai gali studijuoti magistrantūroje ir doktorantūroje, tačiau dėl nepakankamo finansavimo baigusiems studijas specialistams, sudėtinga susirasti darbą sveikatos priežiūros sektoriuje. Tuo tarpu kaimyninėje Švedijoje, kurioje 9,1 mln. gyventojų tenka apie 16000 kineziterapeutų, įsidarbinti kineziterapeutu galima tik baigus studijas ir užsiregistravus Nacionalinėje sveikatos ir socialinio aprūpinimo tarnyboje [45].

Įstatymai, kurie reglamentuoja kineziterapeutų pareigas, atsakomybes, darbo pobūdį ir vietą, buvo priimti vos 2004 metais[16]. 2016m vasario 5 dieną atnaujinta kineziterapeuto norma [17].

Anot Kriščiūno, reabilitacija, tai viena iš ekonomiškai efektyviausių sričių. Ekonomiškai naudinga tai, kad yra išvengiama sunkių ligos komplikacijų, mažėja būtinosios slaugos apimtis, didesnė dalis ligonių sėkmingai pratęsia savo profesinę veiklą. Būtent todėl, visuose sveikatos priežiūros lygiuose, tikrai nepaskutinį vaidmenį vaidina kineziterapeutai [31].

Medicininė reabilitacija, o ypač ambulatorinė reabilitacija, minima kaip prioritetas Lietuvos Respublikos (LRS) Sveikatos Ministro įstatymo pakeitime 2003 – 2020 metams. Įsakyme teigiama, kad būtina optimizuoti stacionarinės reabilitacijos paslaugas bei plėtoti ambulatorinės reabilitacijos paslaugas, teikti prioritetą nepriklausomų rangovų privačiai veiklai, vadovautis principu - poreikio stacionarinei medicinos pagalbai mažėjimas, o ambulatorinių sveikatos priežiūros paslaugų apimčių, asortimento ir diversifikacijos teritoriniu požiūriu didėjimas [24].

Nuo 2005 metų Lietuvoje pradėjo formuotis ir privatus reabilitacijos sektorius, teikiantis paslaugas. Būtent 2005 metais, kineziterapeutas Linas Valentukevičius, Vilniuje įsteigė pirmąjį privačios kineziterapijos centrą, turintį asmens sveikatos priežiūros įstaigos licenciją teikti kineziterapijos paslaugas [38]. Jei iki 2005 metų dirbo tik tradicinėse darbo vietose, tokiose kaip poliklinika, ligoninė ar sanatorija, tai dabar vis dažniau užsiima ir individualia kineziterapeuto veikla [35,38,41]. Kaip bebūtų, kineziterapeutai pirmiausiai suprantami kaip reabilitacijos komandos nariai, o norintys licencijuotai verstis individualia kineziterapeuto veikla, neretai susiduria su teisinėmis problemomis, kylančiomis dėl nepakankamai aiškaus šios srities reglamentavimo, nepakankamos teisinės bazės. Dar viena iš pagrindinių problemų yra tai, jog daugeliu atvejų tiesiogiai kreiptis į kineziterapeutą, užsiimantį privačia kineziterapeuto veikla ir gauti apmokėjimą iš privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF), pacientai neturi galimybės [45].

9

Siekiant gerinti sveikatos priežiūros įstaigų veiklą ir jose teikiamų paslaugų kokybę bei efektyvumą – būtina nepamiršti darbuotojų darbo motyvacijos ir pasitenkinimo darbu. Atliktais tyrimais įrodyta, jog personalas ,sveikatos priežiūros įstaigose, yra ypatingai svarbus, dėl priklausomybės tarp darbuotojo pasitenkinimo darbu ir kliento pasitenkinimo gauta paslauga [3].

Norint nustatyti darbo organizavimo trūkumus, atsakomybę už savo veiklą bei bendrą darbuotojų požiūrį į darbą, itin svarbūs yra pasitenkinimo darbu tyrimai. [37]. Šie tyrimai gali padėti sėkmingai pakeisti planavimą ir valdymą. Deja darbų nagrinėjančių Lietuvos kineziterapeutų darbo sąlygas rasta vos keletas, todėl siekiama išsiaiškinti dabartinę situaciją. Atliekamas tyrimas galimai aktualiausias sveikatos priežiūros įstaigų vadovams, taip pat svarstantiems studijuoti kineziterapijos specialybę.

Šiuo darbu siekiama įvertinti kineziterapeutų požiūrį, į darbo sąlygas ir jų įtaką pasitenkinimui darbu Lietuvoje.

10

Darbo tikslas

Darbo tikslas - įvertinti kineziterapeutų požiūrį į darbo sąlygas ir jų įtaka pasitenkinimui darbu Lietuvos sveikatos priežiūros sistemoje.

11

Darbo uždaviniai

Uždaviniai:

1. Įvertinti veiksnius susijusius su kineziterapeutų pasitenkinimu darbu.

2. Įvertinti veiksnių įtaką, susijusių su kineziterapeutų pasitenkinimu darbu.

3. Įvertinti darbuotojų pasitenkinimą darbu demografinių ir socio-ekonominių rodiklių atžvilgiu.

12

2. LITERATŪROS APŽVALGA

2.1. Sveiko ir aktyvus gyvenimas nauda

Tokie faktoriai, kaip darbingumas, darbo efektyvumas, konkurencingumas, sugebėjimas prisitaikyti prie besikeičiančių gyvenimo sąlygų, atsparumas stresui iš dalies priklauso nuo sveikatos būklės [2,10]. Akivaizdu, jog sveikata laikui bėgant neprižiūrima prastėja. Būtent sveikatos problemos sąlygoja nėjimą į darbą ir ankstyvą išėjimą į pensiją [25]. Pastaraisiais dešimtmečiais Europos Sąjungoje sparčiai ilgėja vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė, tačiau žymiai lėčiau didėja sveikų gyvenimo metų skaičiaus vidurkis [10,26,58]. Remiantis Lietuvos statistikos departamento 2014 metų duomenimis, vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė Lietuvoje – 74,5 metai (1 pav.) [48,49]. Nors vidutinė tikėtina lietuvių gyvenimo trukmė ilgėja, tačiau sveiki gyvenimo metai Lietuvoje vis dar yra nepakankami. Šalies gyventojų kaita daro tiesioginę įtaką šalies ekonomikai [25].

Progresuojantis šalies gyventojų senėjimo procesas yra dar vienas Lietuvai ir Europos Sąjungos šalims aktualus klausimas. Vis mažėja santykis tarp darbingo amžiaus ir vyresnio amžiaus žmonių. 2015 metų Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 0-14 metų amžiaus grupė sudarė 23 proc. gyventojų, 15-64 metų amžiaus grupė 63,8 proc. ir 65 metų bei vyresnių žmonių amžiaus grupė sudarė 13,2 proc. gyventojų [49]. Pagal Eurostat (Europos Sąjungos statistikos tarnyba) prognozes, Lietuvai ir toliau numatomas spartus gyventojų senėjimas. Statistikų duomenimis 2050 metų pradžioje Lietuvoje beveik 34 procentai moterų ir 23 proc. vyrų, bus pagyvenę žmonės (2 pav.) [49].

2 pav. Moterų ir vyrų pasiskirstymas pagal pagrindines amžiaus grupes [49]

Vienas iš prioritetinių Europos Sąjungos sveikatos politikos tikslų, atsispindinčių Europa 2020 dokumente, yra siekis skatinti sveikatingumą bei prailginti aktyvius ir sveikus gyvenimo metus [65,72]. Siekiama, ne tik 20-64 metų amžiaus gyventojų užimtumo lygį padidinti iki 75 proc. bet ir sumažinti ankstyvo išėjimo dėl ligų į pensiją atvejų skaičių [24]. Išlaikant vyresnio nei 65 m amžiaus žmones sveikais ir aktyviais, galima pasiekti teigiamų pokyčių tokių žmonių darbingumui, taip pat sutaupyti

13

sveikatos priežiūros biudžetui reikšmingas sumas pinigų [10,25]. Taigi vienas pagrindinių Lietuvos sveikatos politikos tikslų, atsižvelgiant į Europos Sąjungos sveikatos politiką, turėtų būti sveiko senėjimo rėmimas.

Efektyviai spręsti šiuolaikines sveikatos problemas bei prisidėti prie sveiko ir aktyvaus senėjimo skatinimo gali padėti kineziterapija. Šios reabilitacijos priemonės universalumas pasireiškia tuo jog specialistai savo praktikoje dirba su visų amžiaus grupių žmonėmis, o jų veikla apima ne tik gydymą, reabilitaciją bet ir sveikatos stiprinimą ir prevenciją [6,35,45]. Anot A. Kriščiūno, paskata investuoti į prevenciją, sveikatingumo programas, reabilitaciją turėtų atsirasti savaime, kadangi užsigrūdinęs, sveikas ir aktyvus žmogus daug lengviau prisitaiko prie kintančių ekonominių ir socialinių sąlygų [30].

Apibendrinant galima teigti, jog didėjant pensinio amžiaus žmonių skaičiui, dėl ilgėjančios gyvenimo trukmės, o darbingo amžiaus žmonių skaičiui mažėjant arba jiems tampant neaktyviais darbo rinkoje, dėl atsiradusių sveikatos problemų, būtina ieškoti sprendimų, kurie užtikrintų jog šių žmonių sveikatos kapitalas nuvertėtų kiek įmanoma lėčiau. Sveikatos priežiūros Sistema prioritetiškai turėtų skatinti sveiką bei aktyvų senėjimą, netik dėl ekonominės šalies naudos, bet ir siekiant pagerinti žmonių gyvenimo kokybę.

2.2.

Plėtoti reabilitaciją – ekomomiškai naudinga

Reabilitacijos poreikis vis didėja, tai sąlygoja dėl gyvenimo būdo atsirandančių sveikatos sutrikimų paplitimas, išgyvenamumas po sunkių ligų ar traumų, didėjantis ligotumas ir sergamumas bei lėtinių ligų paplitimas [1].

LRS nutarime pažymima jog sveikatos sistema turi atsižvelgti į kintančius individualius pacientų ir bendrus visuomenės sveikatinimo poreikius. Taip pat nutarime minimi būtini pokyčiai: sveikatos priežiūros paslaugų spektro optimizavimas, ambulatorinių paslaugų plėtros skatinimas, perteklinių ir nepagrįstų stacionarinių sveikatos priežiūros paslaugų atsisakymas, bei sveikatos priežiūros įstaigų modernizavimas, kurio pasėkoje būtų galima dalį stacionarinių sveikatos priežiūros paslaugų pakeisti ambulatorinėmis [21].

Svarbiausia sveikatos priežiūros sistemos dalis yra būtent sveikatos priežiūros specialistų ištekliai, pavyzdžiui gydytojai, slaugytojos, kieziterapeutai, ergoterapeutai ir kiti specialistai. [19,49, 55]. Norint prognozuoti reikalingą sveikatos priežiūros specialistų skaičių, būtina iš anksto įvertinti paslaugų poreikį prognozuojamu laikotarpiu atsižvelgiant į gyventojų amžių ir lyties grupes [37].

Daugiausia finansinių išteklių prarandama dėl trumpalaikio nedarbingumo ligos ar negalios atveju, arba ilgalaikio trunkančio iki pensinio amžiaus, o ne dėl išlaidų skirtų asmens sveikatos priežiūrai [1]. Būtent reabilitacija, kaip alternatyvios sveikatos priežiūros paslaugų organizavimo forma, gali

14

padėti išvengti tolimesnių komplikacijų ir kuo anksčiau grąžinti asmenį į darbą, tuo pačiu netik sumažindama slaugos ar kitų sveikatos priežiūros paslaugų poreikį bet taupydama laiką, kurio metu dėl nedarbingumo negaunama jokia ekonominė nauda [37].

Kadangi naudingų sričių visada yra daug daugiau nei išteklių joms finansuoti, todėl labai svarbu išskirti prioritetus ir rinktis ekonomiškai efektyviausias sveikatos priežiūros sritis [7]. 2014m. LR Sveikatos apsaugos ministro įsakyme Nr. V-50 pateiktos galiojančios reabilitacijos bei sveikatos grąžinimo bazinės kainos [22]. Reabilitacijos proceso metu atsirandančios išlaidos yra įtrauktos į bendrąsias kainas pateiktas lentelėje, tad iškyla klausimas, kokią šių išlaidų dalį sudaro kineziterapijos procedūroms skirtos lėšos.

2013 metais atlikto tyrimo metu, buvo pateiktas užklausimas Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, siekiant išsiaiškini kokią dalį bazinių kainų patvirtintų Sveikatos apsaugos ministro įsakymu V-50 tenka kineziterapijos paslaugai. Gautas atsakymas, jog atskirai kineziterapijos kaina nėra skaičiuojama, tačiau į paslaugos reabilitacija III bazinę kainą buvo įtraukta 1,5 val. kineziterapijos paslaugų. Apie kineziterapijos kainos dalį kitų (ambulatorinė reabilitacija I, ambulatorinė reabilitacija II ir t.t.) reabilitacijos paslaugų įkainiuose duomenų negauta [37].

Suteiktų paslaugų skaičius ne visada parodo tikrąjį jų poreikį, nes sveikatos paslaugų kiekis yra ribotas [8]. Nors Lietuvoje sveikatos politika plėtojama pagal ES standartus ir PSO rekomendacijas, akcentuojant ligų profilaktikos, prevencijos, aktyvaus bei sveiko senėjimo svarbą, pripažįstant ne tik reabilitacijos efektyvumą bet ir ekonominę naudą, tačiau lėšų ir dėmesio vis dar skiriama nepakankamai.

2.3.

Kineziterapijos sąvoka

Lietuvos medicinos normoje MN124:2016 „Kineziterapeutas. Teisės, pareigos ir atsakomybė“ kineziterapeutas įvardijamas kaip asmuo, įgijęs kineziterapeuto kvalifikaciją. Kineziterapija apibūdinama kaip gydymas, kuris turi apibrėžtą teorinį ir praktinį pagrindą bei platų klinikinį pritaikymą, ligų ir traumų prevencija, sveikos gyvensenos skatinimas ir mokymas, siekiant vystyti, palaikyti ir (ar) atkurti optimalias judėjimo ar kitas funkcines galimybes, kai šios yra pažeistos dėl amžiaus, traumos, ligos ar aplinkos veiksnių [17].

Skirtingos institucijos šiek tiek skirtingai apibūdina kas yra kineziterapeutas, pavyzdžiui Pasaulinė kineziterapeutų konfederacija kineziterapeutą apibrėžia kaip specialistą, palaikantį ir atkuriantį žmogaus gebėjimą judėti ir savarankiškai funkcionuoti, kuris gali padėti bet kuriuo gyvenimo etapu, kuomet judėjimas ir funkcijos yra sąlygojamos tokių veiksnių kaip senėjimas, traumos, ligos,

15

sutrikimai ar aplinka. Kineziterapeutai padeda žmonėms pagerinti savo gyvenimo kokybę, atsižvelgdami į fizinės, psichologinės, emocinės ir socialinės gerovės siekį [74].

Kineziterapeutų rengimo standarte yra tiksliai nurodomas kineziterapeuto tikslas – teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas gydant, reabilituojant, palaikant bei stiprinant sveikatą judesiu bei fiziniais veiksniais [47].

Lietuvos kineziterapeutų draugija (LKTD) buvo įregistruota 1996 metais Teisingumo ministerijoje. LKTD steigimo tikslas buvo sukurti kineziterapeuto normas, teises ir pareigas, padėti keltis kvalifikaciją, siekti profesionalumo, dalytis žiniomis ir patirtimis. Japonijoje vykusio Generaliniame Pasaulio kineziterapeutų konfederacijos susitikimo metu, 1995 m. LKTD oficialiai priimta į Pasaulio kineziterapeutų konfederacijos narius [38].

2.4. Kineziterapija

Asmenys įgiję kineziterapeuto profesiją, pagal ankščiau minėta kineziterapeuto rengimo standartą įgyja teisę savarankiškai atlikti asmeninės kompetencijos reikalaujantį darbą. Toks kineziterapeutas gali ištirti ir įvertinti asmens funkcinę būklę ir fizinį pajėgumą, sudaryti ir vykdyti individualias kineziterapijos programas, savarankiškai atlikti kineziterapijos procedūras, dirbti komandoje, konsultuoti kitus medicinos sričių specialistus, mokinti pacientus ir jų artimuosius prevencinės veiklos, užtikrinti teikiamų paslaugų kokybę bei saugumą [47].

Lietuvoje pagrindinis dokumentas kuris juridiškai apibrėžia kineziterapeutų veiklą - „Kineziterapeutas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“. Jis patvirtintas Lietuvos Respublikos (LR) Sveikatos apsaugos ministro įsakymu [17]. Dėl sparčiai tobulėjančio medicinos mokslo, minėtose normose, pareigų skyriuje, pažymima, jog kineziterapeutas privalo, teisės aktų numatyta tvarka, tobulinti savo profesinę kvalifikaciją, tačiau šis tobulinimas nėra aiškiai reglamentuojamas, ko pasėkoje iškyla neaiškumai [17,45].

Pagal Lietuvoje galiojančią normą kineziterapeuto profesinę kompetenciją sudaro žinios, gebėjimai ir įgūdžiai, kuriuos jis įgijo kvalifikaciją suteikiančių studijų metu ir nuolat tobulindamasis, ką nulemia nuolatinė kineziterapijos mokslo ir praktikos pažanga [17].

2016 kineziterapeuto normoje atsiranda nauja skiltis, ką procedūros metu pagal kompetenciją kineziterapeutai turi gebėti atlikti ir taikyti, ko nebuvo įvardijama ankstesnėje kineziterapetų normoje [17].

Normoje pažymima ir kineziterapeuto atsakomybė. Už padarytas klaidas, aplaidumą, netinkamą kineziterapeutui paskirtų funkcijų vykdymą ar bioetikos reikalavimų pažeidimą, taip pat už kompetencijos viršijimą kineziterapeutas atsako LR teisės aktų nustatyta tvarka [17].

16

Kineziterapeutas gali dirbti licencijuotoje asmens sveikatos įstaigoje. Licencijuojamos įstaigos teikiančios kineziterapijos paslaugas, tačiau šią paslaugą teikiantys kineziterapeutai nelicencijuojami. Neseniai pradėtas vykdyti šių specialistų registravimas ir spaudo numerio išdavimas [38,45].

Nors Lietuvoje kineziterapeutų veiklai licencijos nereikia, tačiau jiems yra suteikiami spaudo numeriai [45,50]. Šio pasiekimo iniciatoriai - Lietuvos kineziterapeutų draugija, siekė jog kineziterapija taptų registruojama profesija [38]. Tokiu būdu visuomenė apsaugoma nuo nekvalifikuotų specialistų. Norint gauti minimą spaudo numerį reikia pateikti dokumentus, liudijančius apie įgytą kvalifikaciją. Šis numeris išduodamas nepriklausomai nuo išsilavinimo lygmens, profesinės kvalifikacijos ar darbo patirties [45].

Lietuvos kineziterapeutų konferencijos, vykusios 2016 m. kovo 18d., metu, buvo pasiūlytas kineziterapeutų etikos kodeksas. LKTD nariams nubalsavus, nutarta šį kodeksą išsiųsti Europoje atsakingoms institucijoms prašant jį patvirtinti.

Kiekvienas profesionalus kineziterapeutas turi būti kompetentingas, atsakyti už savo sprendimus ir veiksmus vadovaudamasis kineziterapeuto norma. Tik laikantis visų normų ir etikos reikalavimų galima pasiekti maksimalių rezultatų dirbant su kineziterapeuto pagalbos laukiančiu žmogumi ir tapti specialybės autoritetu.

Jau senei plačiai analizuojamas kineziterapijos paslaugų prieinamumas ir paslaugų kokybė, bet vis dažniau stengiamasi išsiaiškinti ar darbuotojai patenkinti savo darbu, koks jų požiūris į specialybę, su kokiomis problemomis susiduriama dirbant ir kokios specialybės perspektyvos. Tokiais tyrimais bandoma parodyti ko trūksta ir ką reikia tobulinti šioje sveikatinimo sistemos dalyje, norint pasiekti abipusį pasitenkinimą, tiek specialistams dirbant, tiek pacientams gaunant paslaugą.

2.5. Kineziterapijos studijos

Tolimųjų rytų šalyse, suprantant judėjimo reikšmę organizmui, masažas ir kvėpavimo pratimai buvo pradėti jau prieš 3000 metų. Garsūs Romos gydytojai, tokie kaip Celsas (I a. per. Kr.) ir Galenas (131 – 201m.), siekdami kūno grožio ir harmonijos siūlė taikyti netik masažus bet ir aktyvius, pasyvius pratimus, darbo terapiją ir vaikščiojimus [44].

Pirmuosius gydomosios kūno kultūros specialistus 1962 metais Lietuvoje pradėjo rengti tuometinis Lietuvos kūno kultūros institutas. 1992 – 1994 metais Lietuvos kūno kultūros institute pradėti rengti specialistai pagal 6 naujas studijų programos, viena iš jų – kineziterapija. Institute buvo galima studijuoti ir šios specialybės magistro studijas. Nuo 2001m. kineziterapeutai pradėti rengti Kauno medicinos ir Vilniaus universitetuose [31,38].

17

Lietuvoje kasmet nemažas studentų būrys studijuoja kineziterapijos studijų programą, tačiau atsižvelgus į darbo rinkos pasiūlymus ir darbo vietos siekiančius specialistus iškyla klausimas ar aukštosios mokyklos atsižvelgia į LR Sveikatos apsaugos ministro įsakymą, kuriame rengiant studentus nurodoma atsižvelgti į specialistų įsidarbinimo tyrimų duomenis bei Lietuvos ir Europos darbo rinkos tendencijas [24].

Aukštųjų mokyklų studijų programų rengimą reglamentuoja LR švietimo ir mokslo bei socialinės apsaugos ir darbo ministerijų priimtas „Kineziterapeutų rengimo standartas“ [44,47]. Šis standartas sukurtas tam, kad būtų užtikrintas kvalifikuotas kineziterapeutų darbas, nepriklausomai nuo darbo įstaigos [47].

Studentai pabaigę kineziterapijos bakalauro studijas ir turintys noro studijuoti toliau gali mokytis magistrantūros bei doktorantūros studijų programose.

Atviros informavimo ir konsultavimo orientavimosi sistemos (AIKOS) duomenimis kineziterapeuto specialybę galima įgyti aukštojo mokslo įstaigose. Aukštųjų mokyklų sąrašas ir 2014 metų rudenį pirmos ir antros pakopos studijas studijavusių studentų skaičius [46]:

 Lietuvos sporto universitetas – 389 bakalauro ir 96 – magistro studijų studentai;

 Lietuvos sveikatos mokslų universitetas – 183 bakalauro studijų studentai, o magistro studijų studentų skaičius nenurodomas;

 Vilniaus universitetas – 172 bakalaurostudijų studentai, o magistro studijų studentų skaičius nenurodomas;

 Klaipėdos ir Šiaulių universitetai – 443 bakalauro studijų studentai;

 Vilniaus kolegija - 122profesinio bakalauro studentai;

 Kauno kolegija – 100 profesinio bakalauro studentų;

 Klaipėdos valstybinė kolegija - 209profesinio bakalauro studentai;

 Šiaulių valstybinė kolegija – 148 profesinio bakalauro studentai;

 Panevėžio kolegija – 122 profesinio bakalauro studentai;

 Utenos kolegija – 103 profesinio bakalauro studentai;

Iš viso 2014 – 2015 metais Lietuvoje kineziterapijos bakalauro studijų programą studijavo 1991 studentas. Magistro studijų studentų skaičius nėra aiškus, nes kaip jau ankščiau minėta nepateikti dviejų universitetų duomenys. Kaip bebūtų bendras žinomas bakalauro ir magistro studentų skaičius – 2087, yra dvigubai didesnis palyginus su 2008 - 2009 mokslo metais pirmos ir antros kineziterapijos studijų pakopos studentų skaičiumi – 1081 [44].

18

2.6.

Privačios veiklos teisiniai aspektai

Kasmet po truputį vis mažėja vienam Lietuvos kineziterapeutui tenkančių gyventojų skaičius, tačiau daugumoje Europos šalių kineziterapeutams tenka ženkliai mažesnis pacientų skaičius, kai kuriose šalyse mažesnis net dešimt kartų [45].

Lietuvos sveikatos sistemos 2011-2020 metų plėtros nutarime išreiškiamas siekis skatinti sveikatos priežiūros paslaugų rinkos plėtrą sąžiningos konkurencijos sąlygomis. Taip pat nutarime siūloma tobulinti sveikatos priežiūros vadybą ir finansavimą, sudarant lygias galimybes ir vienodas sąlygas, tiek valstybiniams, tiek privatiems sveikatos paslaugų teikėjams teikti sveikatos priežiūros paslaugas [21]. Nors skelbiama kad privačios sveikatos priežiūros įstaigos turi galimybę sudaryti sutartis su Teritorinėmis ligonių kasomis, dėl pirminės, specializuotos ambulatorinės ir dienos sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo, tačiau sąlygos optimaliai reabilitacijos specialistų veiklai yra nepakankamos [21,30,38,44].

Kineziterapija yra LR reglamentuojamų profesijų sąraše, vadinasi pagal LR Sveikatos sistemos įstatymo 50 str., kai asmens sveikatos priežiūros specialybė yra įtraukta į reglamentuojamų specialybių sąrašą, specialistai gali praktikuotis tik gavę licenciją [34].

Nors kineziterapijos paslaugos yra licencijuojamu asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąraše, ir gali dirbti tik tokioms paslaugoms licenciją turinčioje įstaigoje, tačiau šie specialistai nėra licencijuojami [18,45]. Atsižvelgiant į 2016 m. LR Sveikatos apsaugos ministro įsakymą, nuo 2020 m kineziterapeuto praktika galės verstis tik asmuo turintis LR teisės aktų tvarką išduotą ir galiojančią licenciją verstis kineziterapeuto praktika pagal kineziterapeuto profesinę kvalifikaciją [17].

Kineziterapeutų normoje pažymima, jog kineziterapeutas dirba savarankiškai, reabilitacijos specialistų komandoje, bendradarbiaudamas su kitais asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiais specialistais. Jis, kineziterapeuto praktika, gali verstis tik įstaigose, turinčiose įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją, leidžiančią teikti kineziterapijos paslaugas ir (ar) kitas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurias pagal teisės aktų reikalavimus kartu su kitais sveikatos priežiūros specialistais turi teikti ir kineziterapeutas [17]. Vadinasi pagrindinė sąlyga tokiai veiklai teikti yra asmens sveikatos priežiūros įstaigos licencija, tačiau, pagal Lietuvos įstatymus, ją gali gauti tik juridiniai asmenys [12].

Steigiant juridinį asmenį dokumentuose neprivaloma tiksliai nurodyti veiklos rūšies. Pagal Statistikos departamento prie LR Vyriausybės įsakymą, juridinio asmens teikiančio kineziterapijos paslaugas, veiklos rūšis priskiriama ne prie reabilitacijos ligoninių veiklos, o prie kitos žmonių sveikatos priežiūros veiklos [13,37]. Dokumentus reikalingus juridinio asmens steigimui įtvirtina notaras, teisės aktų nustatyta tvarka [23].

LR įsteigtas juridinis asmuo gali teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas tik gavęs licenciją asmens sveikatos priežiūros veiklai, o įstaigos ar įmonės veikla neturint jos laikoma neteisėta [33].

19

Norint gauti (perregistruoti) licenciją reikia kreiptis į Valstybinę akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybą prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Ši gali ne tik išduoti licencijas (perregistruoti), bet ir atsisakyti jas išduoti (perregistruoti), sustabdyti licencijų galiojimą, atnaujina ar net jas panaikinti. [32]. Tačiau neužtenka vien įsigyti licenciją, juridiniams asmenims yra papildomų kvalifikacinių reikalavimų, tokių kaip atsitinkama patirtis, įgūdžiai, finansiniai ir nematerialiniai ištekliai. Tam kad nekiltų neaiškumų turi būti aiškiai reglamentuojama licencijų išdavimo tvarka [6]. Jei nesilaikoma licencijavimo taisyklių Nors pagal įstatymą licencijos išduodamos neribotam laikui, kaip ankščiau minėta jos laikas gali būti sustabdytas, arba galiojimas panaikintas [32].

LR Sveikatos apsaugos ministro licencijuojamų ambulatorinių ir stacionarinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašo medicinos grupei priskiriama fizinė medicina ir reabilitacija, reflekso terapija ir manualinė terapija, o kineziterapija, ergoterapija, ambulatorinė reabilitacija bei masažas priskiriami kitų paslaugų grupei, tačiau licencija joms irgi privaloma [14].

Asmens sveikatos priežiūros įstaigai išduotoje licencijoje yra užrašoma išdavimo data, licencijos numeris bei kokią asmens sveikatos priežiūros veiklą leidžiama vykdyti. Pavyzdžiui leidžiamos vykdyti kineziterapiją arba kineziterapiją ir gydomąjį masažą. Paslaugų, kurios nėra nurodytos licencijoje teikimas yra laikomas neteisėtu [37].

Kuriant naują asmens sveikatos priežiūros įstaigą reikia netik licencijų, bet ir įvairių leidimų, sertifikatų, pažymėjimų [6].

Asmens sveikatos priežiūros įstaigų įrengimo sveikatos apsaugos reikalavimus nustato Lietuvos Higienos Norma [15,20]. Tai yra pagrindinis teisės aktas, kuriuo reikia vadovautis siekiant įsteigti juridinį asmenį, teiksiantį licencijuotas asmens sveikatos priežiūros paslaugas [15]. Gavęs Nacionalinio Visuomenės Sveikatos centro išduotą leidimą – higienos pasą, jo turėtojas įgyja teisę verstis dokumente nurodyta veikla [19]. Atsakingoms institucijoms suteikiama teisė patikrinti ir įvertinti ar vykdoma veikla atitinka higienos normos ir teisės aktų numatytus reikalavimus. Jei randami neatitikimai ir jie nepašalinami, atsakingoji institucija turi teisę sustabdyti arba panaikinti išduoto higienos paso galiojimą [15,19]. Nors privaloma pateikti medicininių prietaisų, atitinkančių Metrologijos įstatymo nuostatas, kurie bus naudojami veiklos metu sąrašą, ir specialių reikalavimų skirtų KT procedūrų naudojamiems prietaisams nerasta, tačiau kiekvieno įsigyto medicininio prietaiso pasas turi būti saugomas, jei prireiktų parodyti atitinkamoms institucijoms [21,37,40].

Norint įsteigti kineziterapijos ar kitų reabilitacijos paslaugų, asmens sveikatos priežiūros įstaigą, kuri atitiktų nustatytas normas, reikia įvykdyti daug reikalavimų skirtų visoms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms. Reikėtų nepamiršti, įvertinti kokios teisės ir pareigos atsiras įsteigus naują juridinį asmenį, kuris teiktų reabilitacijos, kineziterapijos, masažo ar kitas asmens sveikatos priežiūros paslaugas.

20

2.7.

Reabilitacijos ir kineziterapijos paslaugų apmokėjimas

Pagal Lietuvos įstatymus piliečiai kurie moka įmokas į PSDF, įgyja teisę laisvai pasirinkti, kokioje asmens sveikatos įstaigoje ir pas kokį gydytoją gydytis. Lėšos šiam gydymui skirstomos pagal įstaigų sutartis su Valstybine ligonių kasa (VLK) [14,37,67]. Jei privačios įstaigos nėra sudariusios šių sutarčių jos išsilaiko iš pacientų įmokų, tuo tarpu valstybinėse gydymo įstaigose beveik visos paslaugos yra apmokamos iš PSDF [53]. Vadinasi jei pacientas nori gauti paslaugą būtent iš įstaigos, kuri nėra sudariusi sutarties su VLK, pacientas pats turi apmokėti gydymo išlaidas. Tik maža dalis privačių juridinių asmenų kurie teikia reabilitacijos paslaugas turi galimybę sudaryti sutartis su Valstybine ligonių kasa, todėl siekdamos gauti paslaugų apmokėjimą privačios gydymo įstaigos dažnai stengiasi sudaryti sutartis su draudimo kompanijomis [37,53,59].

Lietuvoje kaip ir kai kuriose Europos šalyse kineziterapeutai negali be gydytojo (šeimos gydytojo, gydytojo specialisto ar fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojo) siuntimo priimti paciento, tuo tarpu Jungtinėse Amerikos Valstijose į kineziterapautą pacientas gali kreiptis tiesiogiai, o jo konsultacija apmokama kaip bet kurio kito specialisto [20,45].

Privačios klinikos negalinčios išsilaikyti vien iš pacientų įmokų gali sudaryti sutartis su VLK arba draudimo kompanijomis. Tvarka kuri reglamentuoja paciento galimybę tiesiogiai kreiptis į kineziterapeutą nėra aiški.

2.8. Pasitenkinimas darbu

Daugumai žmonių darbas yra svarbiausias veiksnys, kuris apibūdina gyvenimo kokybę, gerovė ir tenkina beveik visus jo poreikius: fiziologinius saugumo, socialinius ir saviraiškos. Žmonės dirba ne tik tam kad užsidirbę galėtų patenkinti savo kasdienes reikmes, bet ir tam kad turėtų galimybę įgyti pripažinimą ar galią, galimybę panaudoti savo gabumus bei talentus, ir pasitarnauti kitiems. Galiausiai pats darbo procesas žmogui teikia pasitenkinimą [29].

Pasitenkinimas darbu apibūdinamas kaip emocinis atsakas į tam tikras charakteristikas, tokias kaip emocinės ir fizinės darbo sąlygas, atlyginimą, santykius su bendradarbiais ir vadovais, karjeros galimybę ir kt. [76].

Pasitenkinimas darbu yra labai svarbus netik darbuotojui asmeniškai bet ir organizacijai ir visuomenei. Teigiamą psichologinę būseną ir pasitenkinimą darbu individas gali suformuoti gebėdamas adaptuotis darbo aplinkoje, atlikdamas tiek įdomias tiek neįdomias užduotis pagal turimą kompetenciją.

21

Būdamas patenkintas savo darbu darbuotojas, pasižymi didesniu produktyvumu kas skatina organizacijos sėkmingumą [67].

Tiek organizacija tiek darbo ieškantis žmogus turi savo poreikių ir lūkesčių, jei jie tarpusavyje sutampa galima pasiekti gerų rezultatų. Jeigu naujai įsidarbinusio darbuotojo lūkesčiai išsipildo jis jaučia pasitenkinimą darbu, stengiasi dirbti geriau ir daugiau, tuo tarpu jei organizacija patenkinta savo darbuotojais ir jų darbu ji skatina žmones skirdama paaukštinimą pareigose, didindama atlyginimą, suteikdama galimybę tobulintis ir t.t. [29]. Tokiu būdu gali susidaryti užburtas ratas, kai tiek darbuotojas tiek darbdavys savo veiksmais vienas kitą skatina.

Reikėtų nepamiršti kad darbuotojo pasitenkinimas darbu keičiantis aplinkybėms gali kisti, tad būtų naudinga jei darbdavys stebėtų darbuotojo pasitenkinimą darbu pokyčius ir laiku imtųsi veiksmų [29,43].

Diagnostiniai pasitenkinimo darbu tyrimai gali padėti išsiaiškinti darbuotojų motyvaciją ir nuostatas darbo atžvilgiu, identifikuoti veiksnius lemiančius pasitenkinimą arba nepasitenkinimą darbu, o svarbiausia padėtų laiku ir tinkamai koreguoti esamą padėtį [4]. Ar darbuotojai bus atsiavę, gal tiesiog vykdys užduotis, o gal net išeis iš darbo gali lemti būtent pasitenkinimas darbu [51].

Svarbu kad darbuotojas būtų patenkintas darbu ne vien dėl to kad gerai jaustųsi, bet ir todėl kad tai nulemia organizacines pasekmes [71]. Jau sukurtos motyvacijos teorijos bando išsiaiškinti kaip užtikrinti ir palaikyti kuo geresnius darbuotojų darbo rezultatus ir norimą jų elgesį [5]. Kaip bebūtų remiantis tyrimais, nustatyta jog negalima pasitenkinimą darbu paaiškinti bendra priežasties ir pasekmės paradigma[4].

Pagal pasitenkinimo darbu, kaip emocinės individo reakcijos į tam tikras darbo charakteristikas, ir motyvacijos, kaip elgesio skatinimo sistemos, probleminę esmę šios dvi sąvokos yra neatsiejamos. Pasitenkinimas darbu, kaip vienas iš motyvacijos veiksnių gali palaikyti, nukreipti ar net sukelti žmogaus elgesį [11].

Pasitenkinimas darbu gali nulemti didžiavimąsi juo, skatinti intelektualinį ir profesinį augimą bei savirealizaciją ir įsitvirtinimą [27,63].

Dažniausiai remiamasi A. Maslow motyvacijos teoriją. Jo teigimu žmogaus veiksmus skatina įvairūs poreikiai, kurie suskirstyti lygmenimis: fiziologiniai, saugumo, socialiniai, pagarbos ir saviraiškos. Vadinasi visų pirma reikia patenkinti žemesnio lygio poreikį tam kad pasiektume aukštesnio lygmens poreikį. Kol poreikis nėra patenkintas tol jis yra individo motyvacijos šaltinis [36].

A. Maslow teoriją toliau vystė F. Herzberg, kuris pateikė vieną populiariausių dviejų veiksnių teoriją dar 1968m. Jo teigimu veiksniai, darantys įtaką pasitenkinimui arba nepasitenkinimui darbu skirstomi į dvi grupes – išorinius ir vidinius. Išoriniai, kitaip dar vadinami higienos veiksniai, yra susiję su darbo aplinka ir turi įtakos darbuotojų nepasitenkinimui darbu, pavyzdžiui vadovavimas, tarpusavio santykiai, organizacijos politika, darbo sąlygos, statusas, saugumas ir atlyginimas. Tuo tarpu vidiniai,

22

dar vadinami motyvaciniais veiksniais, atvirkščiai nei išoriniai, daro įtaką pasitenkinimui darbu, pavyzdys būtų asmeniniai pasiekimai, asmeninio tobulėjimo ir karjeros galimybės, atsakomybės laipsnis ir pripažinimas [62]. Stipriai veikiant išoriniams veiksniams, darbuotojo teigiamas požiūris į darbo turinį gali pakisti į neigiamą pusę, todėl darbdaviai turėtų stengtis netik užtikrinti motyvuojančius veiksnius bet ir atsakingai rūpintis darbuotojų darbine aplinka [29].

F. Herzberg į tokias pačias grupes išskyrė ir pačią motyvaciją. Jo teigimu motyvaciniai veiksniai iššaukia vidinę motyvaciją, o higieniniai – išorinę motyvaciją. Išorinė motyvacija dar skirstoma į du pogrupius: teigiama (skatinama moraliai ir materialiai), neigiama (kritika, nuobaudos). Pasak F. Herzberg nors pašalinus nepasitenkinimo darbu priežastis darbo efektyvumo augimas nebus paskatintas, tačiau kolektyvo psichologinis klimatas pagerės ir padės išlaikyti keletą vertingų darbuotojų [62].

Yra ir kitoks požiūris pagal kurį darbuotojų pasitenkinimą darbu nulemia darbo charakteristikos ir asmeninių žmogaus lūkesčių tarpusavio atitikimas [53].

Nustatytas išorinių ir vidinių motyvacijos faktorių poveikis. Išoriniai faktoriai turi stipresnį, bet trumpalaikį efektą, o vidinių motyvacijos faktorių poveikis yra labiau ilgalaikis [76].

Remiantis įvairiomis teorijomis dažniausiai pasitenkinimas darbu skirstomas į smulkesnius darbo aspektus, tokius kaip santykiai su bendradarbiais ir vadovu, paaukštinimo galimybes, pasitenkinimą atlyginimu ir panašiai [40].

Jau apie 1970-uosius metus E. A. Locke (1976) suskaičiavo daugiau kaip 3000 publikacijų apie pasitenkinimą darbu [77]. Pagal Locke teoriją, pasitenkinimas darbu yra nagrinėjamas kaip: 1. Tam tikrų veiksnių rezultatas (atlyginimas, darbo sąlygos, vadovavimas); 2. Tam tikrų aspektų priežastis (tokios pasekmės kaip darbo atlikimas, pravaikštos ir pasitenkinimas gyvenimu) [40].

J. Adams sukūrė teisingumo teoriją kuri teigia, kad individas tikisi teisingos pusiausvyros tarp jo daromo darbo, pastangų ir atlygio kurį jis gauna iš darbdavio. Deja, bet neretai ši teorija suprantama subjektyviai, nes dažniausiai darbuotojas esamą situaciją lygina su kitų darbuotojų gaunamu atlygiu, arba su kita situacija.

Patvirtinta teorinė prielaida, jog darbo motyvacijos lygis yra tiesiogiai priklausomas nuo darbuotojų pasitenkinimo darbu [29].

Darbuotojas gali jaustis laimingas tik tada kai darbe yra patenkinami bent minimalūs jo poreikiai. Žinoma pasitekinimas darbu sąlyginai priklauso ir nuo paties žmogaus. Kiekvienas darbdavys turėtų dėti visas pastangas sukurti tokią darbo aplinką, jog tiek darbuotojas tiek pati organizacija gautų maksimalią naudą [29].

Pagal A. Furnham pasitenkinimui darbu turi būti reikšmingi ir individualūs skirtumai, vadinasi žmonės net ir dirbdami tą patį darbą gali būti nevienodai patenkinti juo arba skirtingomis to darbo charakteristikomis. Yra ir kitas variantas - pakankamai skirtingus darbus dirbantys žmonės gali būti

23

vienodai patenkinti tuo darbu. Neaišku kuris iš trijų aspektų – darbo charakteristikos, individualūs asmenybiniai veiksniai ar jų sąveika, turi reikšmingesnę įtaką pasitenkinimui darbu [59]:

 Galėtume teigti jog svarbiausias yra asmenybės faktorius, tik tuo atveju jei būtų įrodyta, jog nepaisant darbo pobūdžio kai kurie asmenybės tipai yra labiau linkę į pasitenkinimą darbu.

 Galėtume teigti jog kalbant apie bendrą pasitenkinimą darbu svarbiausios yra darbo charakteristikos tik tuo atveju jei būtų įrodyta kad nepaisant asmenybinių skirtumų, tam tikro pobūdžio darbą dirbantys žmonės yra labiau patenkinti darbu.

 Galėtume teigti jog asmens ir darbo atitikimas yra svarbiausias pasitenkinimo darbu veiksnys tik tada jei būtų įrodyta, kad tam tikras darbo charakteristikų ir asmenybinių savybių atitikimas lemia didesnį pasitenkinimą darbu.

Žmogaus psichologijos tyrėjų manymu pasitenkinimą savo darbu lemia žmogaus charakterio savybės , saviraiškos galimybės, darbo įvertinimas. Psichologai E. P. Spector klausimyno pagalba nustatė reikšmingą teigiamą ryšį tarp pasitenkinimo darbu ir kūrybiškumo, žinių, narsumo, drąsos ir išminties. Taip pat reikšmingą teigiamą ryšį su pasitenkinimu darbu turi autonomiškumas, įgūdžių įvairovė, užduoties reikšmingumas, grįžtamojo ryšio rodiklių įvertinimai [9].

Profesinės elgsenos pokyčiams reikšmės turi teikianti pasitenkinimą darbinė veikla, su ja susijusios teigiamos emocijos bei noras tobulėti [28].

Viena iš pasitenkinimo darbu pasekmių – darbuotojų kaita. Tai ypač aktuali problema organizacijoms, kurios patiria nuostolius paruošdamos naujus darbuotojus ir keldamos jų kvalifikaciją, taip pat nuostolius kai vertingas darbuotojas įsidarbina konkuruojančioje organizacijoje.

Motyvacijos teorijų ir metodų žinojimas naudingas vadovams individualizuojant motyvavimą, tačiau visų pirma tam reikia tirti ir žinoti darbuotojų požiūrį į darbą, todėl ir yra atliekami pasitenkinimo darbu tyrimai. Pats pasitenkinimo darbu tyrimas gali būti naudingas ir didinti pasitenkinimą darbu, nes tokių tyrimų atlikimas parodo vadovų domėjimąsi darbuotojų nuomone, poreikiais ir problemomis.

2.9.

Lietuvoje ir užsienyje atlikti kineziterapeutų darbo tyrimai

Kai kurie autoriai nurodė jog pasitenkinimas darbu yra susijęs su darbuotojų amžiumi, tačiau skirtingi autoriai pateikia skirtingas ar net priešingas išvadas. Lietuvoje atliko tyrimo metu nustatyta jog jaunesni darbuotojai labiau patenkinti darbu nei vyresnieji [39]. Tuo tarpu kiti užsienio autoriai teigia jog labiau patenkinti yra jaunesni ir vyresni, nei vidutinio amžiaus darbuotojai [61]. Yra ir trečia nuomonė jog labiau patenkinti yra vyresnio amžiaus darbuotojai [60]. Tiriant konkrečiai kineziterapeutus nerasta jokių reikšmingų skirtumų lyginant pasitenkinimą darbu priklausomai nuo lyties [57].

24

Analizuojant pasitenkinimo darbu ryšį su lytimi rezultatai taip pat nevienareikšmiški. Dauguma tyrimų nenustato ryšio tarp šių rodiklių [40,57]. Kai kurie autoriai teigia jog aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių lyčiu skirtumus galima nustatyti tik atsižvelgiantį į tai, kokiame sektoriuje dirba [54]. Tuo tarpu 2008 m. Lietuvoje atlikto tyrimo metu nustatyta jog labiau darbu patenkinti yra vyrai [9].

Kuo ilgiau darbuotojas dirba tam tikroje organizacijoje, tuo didesnė tikimybė jog jis nusivils darbdavio teikiamomis sąlygomis, kas paskatintų pasitenkinimo darbu mažėjimą [40]. Lietuvoje 2008m. atliktame tyrime nustatyta jog mažesnį darbo stažą turintys darbuotojai yra labiau patenkinti savo darbu [39].

Vertinant pasitenkinimo darbu priklausomybę nuo išsilavinimo taip pat gauti prieštaringi rezultatai. Vieni autoriai teigia kad aukštesnį išsilavinimą turintys yra labiau patenkinti, kiti teigia priešingai, o tretieji iš vis nenustato jokio ryšio tarp šių rodiklių [40].

Panaši situacija ir lyginant pasitenkinimą darbu pagal šeimyninę padėtį. Vieni teigia jog labiau patenkinti yra vieniši, kiti jog gyvenantys poroje darbuotojai, tretieji nenustato šių rodiklių tarpusavio ryšio, tačiau pažymi jog pasitenkinimas darbu priklauso nuo to kiek vaikų ar globojamų asmenų darbuotojas turi. Tai grindžiama fakto jog didėjant išlaikomų asmenų skaičiui mažėja kiekvienam šeimos nariui tenkančių pajamų kiekis [40].

Apibendrinant galime teigti jog nėra vieningos nuomonės vertinant pasitenkinimo darbu priklausomybę nuo lyties, amžiaus, darbo stažo, išsilavinimo ar šeimyninės padėties, todėl šiuo darbu bus tiekiama išsiaiškinti situaciją Lietuvoje.

Lietuvoje pirmąjį paviešinta kineziterapeutų pasitenkinimą darbu atliktą tyrimą atliko S. Štombergienė 2006m. Pagal tyrimo rezultatus net 77,6 proc. buvo patenkinti savo darbų, o dar didesnė dalis respondentų (83,2 proc.) jei galėtų rinktis iš naujo specialybės nekeistų. Nustatyta jo kineziterapeutai labiausiai buvo patenkinti darbo įdomumu, santykiais su bendradarbiais ir jų kompetetingumu, o mažiausiai – darbo užmokestis, jo augimo galimybės, popierizmo kiekis darbe ir gydytojų požiūris į kineziterapiją [42].

D. Plečkaitienė 2009m. atlikusi dar vieną panašų tyrimą nustatė jog vos 65 proc. apklaustųjų buvo patenkinti savo darbu. Labiausiai respondentų nepatenkinti darbo užmokesčiu ir dideliu fiziniu krūviu darbe. Dažniausiai apklaustiesiems trūko darbo užmokesčio augimo ir karjeros galimybių, bei gydytojų požiūrio į kineziterapiją keitimo. Kaip didžiausia kliūtis privačiai kineziterapijai įvardijami nelankstūs įstatymai [38].

A. Urbonienė 2008m. atliko reabilitacijos komandos pasitenkinimo darbu tyrimą ir nustatė jog 85,7 proc. respondentų buvo patenkinti turimu darbu. Remiantis rezultatais, respondentams didžiausią reikšmę pasitenkinimui darbu turėjo galimybė padėti kitiems žmonėms, taip pat santykiai su bendradarbiais ir pati darbo esmė. Kaip ir ankstesnių tyrimų metu respondentai labiausiai nepatenkinti buvo darbo užmokesčiu, bei užtikrintumu dėl ateities ir aukščiausios vadovybės skatinimu [43].

25

E. Žemaitienės 2010m. atlikto tiriamojo darbo metu paaiškėjo kad net 86,4 proc. tuometinių kineziterapijos studijų studentų pasitaikius progai būtų sutikę pakeisti savo specialybę. Daugiau nei trečdalis respondentų ketino darbo ieškotis užsienyje, tai pagrįsdami nuomone jog ten kineziterapeutai labiau vertinami, mokamas didesnis darbo užmokestis ir suteikiamos geresnės darbo sąlygos [44].

Norėdama išsiaiškinti privačios kineziterapauto veiklos poreikį ir galimybes M. Matiukaitė 2013 m. atliko mokslo tiriamąjį darbą. Pagal gautus rezultatus net 87 proc. tiriamų norėtų asmeniškai užsiimti privačia kineziterapeuto veikla. Labiausiai tokios veiklos plėtrai trukdantys veiksniai: nesudarytos sąlygos tiesiogiai kreiptis į kineziterapeutą; nepakankamas teisinis reglamentavimas; kineziterapeutų licencijavimo nebuvimas; nepakankamas finansavimas; teisinės bazės privačiai kineziterapijos veiklai ir reikalavimų kineziterapijos kabinetui stoka; ribotos galimybės pacientui pasirinkti kineziterapijos paslaugas privačioje kineziterapijos klinikoje/kabinete ir gauti apmokėjimą iš PSDF; nepakankamas kineziterapijos vertinimas gydytojų tarpe; sunkios darbo sąlygos ir menki kineziterapeutų atlyginimai [37].

Kineziterapeutai ir kineziterapeuto padėjėjai apklausti dar 1992 metais pranešė esantys patenkinti savo profesijai ir ją pasirinkę dėl poveikio žmonėms. Darbe suteikiamos laisvės ir įgūdžių plėtros galimybės buvo dažniausiai minimi pasitenkinimą darbu lemiantys faktoriai. Labiausiai susilaikoma buvo atlyginimo ir išmokų klausimu [66].

H. G. Speakman ir bendraautoriai 1996m JAV atliko tyrimą, pagal kurio anketą buvo parengta dalis šio magistrinio tyrimo anketos. To tyrimo rezultatai parodė, kad tiriamieji manė, jog jų darbas buvo sudėtingas teigiama prasme: jie turėjo galimybę panaudoti savo sugebėjimus; darbas buvo įdomus. Respondentai taip pat manė, kad jiems suteikiama pakankamai galimybių savarankiškai priimant sprendimus, mokytis ir gerinti savo darbą ir jiems buvo suteikta didelė autonomiją. Labiausiai netenkinantis jų darbo aspektas buvo dokumentacijos diekis. Be to, rezultatai rodo, kad kai kurie kineziterapeutai galimai jautėsi per daug apkrauti darbu, ir mano, kad jų darbas gali būti per didelio fizinio krūvio bei psichiškai įtemptas [70].

Turkijoje 2003 metais buvo atliktas tyrimas, kuris parodė jog tik 45,5proc. kineziterapeutų buvo patenkinti savo darbu. Nerasta jokių reikšmingų skirtumų lyginant pasitenkinimą darbu priklausomai nuo lyties ar amžiaus grupės. Konkretūs pasitenkinimo darbu aspektai rodo, kad aukščiausi nepasitenkinimo lygiai pasitaiko darbo užmokesčio ir karjeros srityje, o žemiausi - vadovavimo, tarpasmeninių santykių srityse [57].

Vokietijoje 2012m tyrimo duomenimis, net 88proc. apklaustųjų bendrai buvo patenkinti savo darbu. Tam didelę įtaką turi pertraukos darbo metu, darbo įdomumas, praktinio taikymo įgūdžiai ir profesinės žinios, tai jog jų profesija labai vertinama, ir yra gera atmosfera darbe. Išskyrus neigiamu poveikiu pasižymi reglamentuojančios įstatyminės nuostatos ir socialinės išmokos už nelaimingus atsitikimus darbe ir ligas, kurios numatytos pagal Vokietijos sveikatos apsaugos sistemos [55].

26

G. Ketelis ir bendraautoriai 2008m. Vokietijoje pradėjo šiek tiek kitokį tyrimą. Jie nevertino darbo aplinkos sąlygų ar pasitenkinimo darbu o savo tyrimu bandė išsiaiškinti ką kineziterapeutai ir ergoterapeutai mano apie jų profesijų ateitį. Tiriamieji išreiškė susirūpinimą dėl savo specialybių ateities plėtojimo. Jų nuomone pokyčiai reikalingi netik dėl darbo užmokesčio klausimu, bet ir dėl profesijų akademinių disciplinų vystymo, pradmenų ir bendradarbiavimo [75].

Lenkijoje atlikto tyrimo metu buvo siekiama išsiaiškinti karjeros sėkmės faktorius atsižvelgiant į lytį. Tiek vyrai, tiek moterys pasirinko tokius rodiklius, kaip etiška praktika, pacientų sveikatos gerinimas, ir patenkinimo jausmas gaunant dideles pajamas ar statusas, kuris apibūdina karjeros sėkmę. Visi respondentai sutiko, kad klinikinė kompetencija ir motyvacija yra pagrindiniai veiksniai, susiję su siekiamos karjeros sėkme. Šeimos klausimai, užimtumo visą darbo laiką, ir lankstumas praktikos sąlygomis iškilo kaip pirminiai lyčių skirtumais. Lyčių skirtumai apibūdinimai ir veiksniai, darantys įtaką karjeros pasiekimams pirmiausia yra susiję su šeimos klausimais. Karjeros sėkmė moterims priklauso nuo gebėjimo vykdyti šeimos įsipareigojimus kartu su įsidarbinimo galimybėmis [69].

Kitos Lenkijoje 2012 – 2013m. vykdytos kineziterapeutų apklausos metu nustatyta jog respondentai turintys daugiau nei 15 metų darbo stažą yra labiau patenkinti darbu nei tie kurių darbo stažas iki 5 metų arba nuo 5 iki 15 metų. Turintys 5 - 15 metų darbo stažą kineziterapeutai, labiau patenkinti savo darbu ir šeimyniniu gyvenimu gali išvengti „darbuotojų perdegimo“ [64].

Vengrijoje 2014m. atlikto tyrimo tikslas buvo išsiaiškinti kokie veiksniai turi įtakos kineziterapeutų migracijai ir karjerai. Rezultatai rodo, kad amžius ir darbovietės patirtis didinant finansavimą labai paveikia migracijos minčių atsiradimą. Yra 55 kartus didesnė tikimybė jog kineziterapeutai, kurie nesijaučia finansiškai vertinami, ieškoti darbo už šalies ribų. Dažniausios migracijos priežastys, kad yra nepalankus finansinis ir moralinis pripažinimas. Siekiant užkirsti kelią emigracijai ar profesijos pakeitimui autoriai rekomenduoja sutelkti sveikatos apsaugos institucijų dėmesį didinant finansavimą ir moralinį pripažinimą [68].

Saudo Arabijoje 2015m. atlikto tyrimo metu nustatytas bendras pasitenkinimas darbu 37proc. Kineziterapeutai labiausiai patenkinti profesiniu tobulėjimu ir komandiniu darbu, o mažiausiai santykiais su vadovais ir darbo aplinka . Pasitenkinimą darbu prognozavo lytis, amžius, santykiai su

vadovais, darbo aplinka ir profesinio tobulėjimo galimybės. Kitaip tariant pasitenkinimas darbu priklauso nuo šių aspektų [52].

Amerikoje 2009m nustatyta jog kineziterapeutų požiūriu į jų darbo aplinką (įskaitant vidutinio sunkumo lygių poreikius ir aukšto lygio kontrolę) buvo teigiamas. Lyginant su nacionalinių vidurkių, kineziterapeutai išreiškė vidutinius darbo poreikius ir aukštą darbo kontrolę. Kineziterapeutai kurie turi aukšto lygio poreikius ir žemo lygio kontrolę, pasižymėjo padidėjusia rizika keisti darbą ir patirti su darbu susijusį skausmą. Manoma jog esant aukštiems reikalavimams kartu su didele kontrole (aktyvius darbas) ir mažiems poreikiams kartu su maža kontrole (pasyvus darbas), yra mažiau problemų. Apie

27

16% šio tyrimo respondentų pranešė siekiantys keisti darbą. Tyrimo rezultatais keisti darbą sąlygoja tokie rizikos veiksniai kaip dideli darbo reikalavimai, maža darbo kontrolė, įtampa darbe, moteriška lytis ir jaunesnis amžius. Daugiau nei pusė kineziterapeutų darbą sieja su skausmu, kuris sąlygojamas mažos darbo kontrolės ir įtampos darbe. Rinkdamiesi darbą kineziterapeutai kartu su kitais veiksniais turėtų apsvarstyti ir psichosocialinę darbo aplinką [56].

pav. Poreikių ir kontrolės modelis [56].

D.S. Randolph atliko tyrimą norėdamas išsiaiškinti kokie išoriniai ir vidiniai pasitenkinimo darbu veiksniai prognozuoja reabilitacijos komandos narių (kineziterapeutų, ergoterapeutų, logopedų) pasitenkinimą karjera ir norą likti toje pačioje organizacijoje. Remiantis rezultatais nustatyta jog, remiantis asmeniniais vertybėmis, vidiniai veiksniai, tokie kaip profesinis tobulėjimas, darbo aplinka yra svarbesni prognozuojant pasitenkinimą karjera ir norą likti toje pačioje įstaigoje nei išoriniai veiksniai, tokie kaip darbo atlygis ar tęstinis mokymasis. Stengiantis motyvuoti reabilitacijos specialistą, be išorinių veiksnių privalumų, tokių kaip darbo užmokestis, sveikatos priežiūros vadovams reikia sutelkti dėmesį tokiems veiksniams, kaip profesinio augimo galimybės, pasiekimų pripažinimas [73].

Apibendrinant galime teigti jog nėra vieningos išvados vertinant socio-demografinių rodiklių įtaką pasitenkinimo darbu. Dauguma Lietuvos ir pasaulio kineziterapeutų teigė esantys patenkinti savo darbu. Labiausiai Lietuvos kineziterapeutai buvo nepatenkinti darbo užmokesčiu.

28

3. TYRIMO METODIKA

 Literatūrinės medžiagos paieška ir analizė;

 Anketinės apklausos sudarymas;

 Bioetikos leidimo gavimas;

 Apklausos vykdymas;

 Duomenų analizė.

Sudarant literatūros apžvalgą analizuoti skirtingi šaltiniai: 1. Mokslinė literatūra

2. LRS įstatymai, įsakymai, nutarimai.

3. Analizuotos kineziterapeuto ir higienos normos

4. Lietuvos ir Europos sąjungos statistikos departamentų ir tarnybų ataskaitos 5. Išsiųsta užklausa Lietuvos statistikos departamentui ir Higienos institutui.

Siekiant įvertinti kineziterapeutų darbo sąlygas ir jų pasitenkinimą darbu, remiantis Lietuvoje atliktais panašiais moksliniais tyrimais buvo sudaryta anoniminė anketa atspindinti kineziterapeutų darbo specifiką. Anketa sudaryta pagal S. Štombergienės (autorė rėmėsi H. G. Speakman ir kitų 1996 metais atlikto Teksaso valstijos (JAV) kineziterapeutų pasitenkinimo darbu tyrimo anketa [71] bei Minesotos pasitenkinimo darbu klausimyne [33] pateiktais teiginiais) ir D. Plečkaitienės tyrimuose naudotas anketas.

Anketą sudaro tiek atviro tiek uždaro tipo klausimai. Jais siekiama išsiaiškinti:

1. Demografinius ir socio-ekonominius duomenis (lytį, amžių, šeimyninę padėtį, išsilavinimą, specialybės pasirinkimo priežastį, darbo stažą, darbovietės miestą, darbo užmokestį);

2. Darbo specifiką (darbovietę, pacientų profilį, procedūrų metu dažniausiai taikomas veiklas, etatinį krūvį, priimamų pacientų per dieną skaičių);

3. Darbo aplinkos veiksnių vertinimą (penkiabalėje sistemoje vertinami 19 teiginių, tokių kaip dokumentacijos kiekis darbe, galimybė siekti karjeros, fizinis krūvis darbe, bendradarbių kompetentingumas ir t.t.);

4. Darbo aplinkos veiksnių įtaką (penkiabalėje sistemoje vertinami 16 teiginių, kuriais siekiama išsiaiškinti kokią įtaką pasitenkinimui darbu turi galimybė darbe panaudoti visus sugebėjimus, galimybė savarankiškai nuspręsti, kokias kineziterapijos procedūras taikyti pacientams, darbo įdomumas, santykiai su vadovu, -e, darbo užmokestis ir t.t.);

29

5. Respondentų darbo įsivertinimą ( penkiabalėje sistemoje vertinami 6 pateikti teiginiai: nemėgstu šio darbo ir dirbu tiek, kiek reikia; dirbu šioje įstaigoje, nes nerandu geriau; dažnai galvoju keisti profesiją; darbe atlieku tai, kas būtina; visas jėgas skiriu darbui; dirbu taip, kad geriau dirbti neįmanoma);

6. Bendrą pasitenkinimą darbu (vertinama penkių balų sistemoje);

7. Papildomo darbo pobūdį ir privačios veiklos sunkumus (siekiama išsiaiškinti ar turi papildomą darbą, papildomo darbo pobūdį, kiek laiko dirba papildomame darbe, privačios praktikos vietą, sunkumus su kuriais susiduria privačioje praktikoje);

8. Darbo paieškos būdus;

9. Lietuvos kineziterapeutų trūkumų vertinimą ir emigracijos poreikį (respondentų klausiama ko jų manymu trūksta Lietuvos kineziterapeutams, ar jie galvoja emigruoti, ar emigruotų darbui pagal specialybę ir ar yra susipažinę ir vadovaujasi Kineziterapeuto norma);

10. Lietuvos kineziterapeutų draugijos vertinimą (norima išsiaiškinti kiek respondentų yra LKTD nariai ir kaip visi apklaustieji vertina draugijos veiklą).

Pateikus prašymą anketinį tyrimą atlikti LKTD organizuojamos konferencijos metu, gautas draugijos pirmininkės sutikimas. Vėliau gautas ir bioetikos leidimas atlikti mokslinį tiriamąjį darbą naudojant anoniminę anketą tema – „Kineziterapeutų ir ergoterapeutų požiūris, į darbo sąlygas, bei specialybės perspektyvas, Lietuvos sveikatos priežiūros sistemoje“, tačiau dėl mažo ergoterapijos specialistų atsakytų anketų kiekio, tyrime nagrinėjami tik kineziterapeutų duomenys (žr. PRIEDAS

Nr.1) .

Lietuvos statistikos departamentui ir Higienos institutui, išsiųsta užklausa kiek Lietuvoje yra dirbančių pagal kineziterapeuto specialybę, tačiau duomenų negauta.

Apklausa vykdyta 2016m kovo mėnesį Lietuvos kineziterapeutų draugijos konferencijos metu ir internetu. Konferencijos metu išdalintos 73 anketos (žr. PRIEDAS Nr.2), pagal specialybę dirbantiems kineziterapeutams, 16 iš jų buvo sugadintos, nepilnai užpildžius arba negražintos. Internetu užpildytos 69 anketos, viena iš jų atmesta kaip galimai nepatikima. Viso analizuotos 125 anketos.

Pagal gautus rezultatus atlikta aprašomoji ir statistinė duomenų analizės. Statistinė analizė atlikta naudojant programos SPSS 22 for Windows paketą. Kiekybiniai duomenys pateikti kaip aritmetiniai vidurkiai ± standartinė paklaida, taip pat pateikti procentine išraiška.

Duomenims analizuoti skaičiuotos aprašomosios statistikos. Požymių nepriklausomumui vertinti naudotas neparametrinis ² kriterijus. Hipotezė apie dviejų nepriklausomų imčių vidurkių lygybę tikrinta naudojant Stjudento (t) kriterijumi. Rodiklių skirtumai laikyti statistiškai reikšmingais kai p<0,05.

30

4. REZULTATAI

4.1. Demografiniai ir socio-ekonominiai duomenys

Tyrimo imtį sudarė 125 kineziterapeutai (iš jų 104 – moterys ir 21 vyras). Kineziterapeutų amžius svyravo nuo 22 iki 66 metų. Amžiaus vidurkis – 32,74 ± 11,3 (standartinis nuokrypis). Respondentai suskirstyti į keturias amžiaus grupes: 22 – 30m, 31 – 40m, 41 – 50m, 51m ir daugiau (1 pav.).

1pav. Respondentų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes

Beveik pusė respondentų nurodė esantys vedę, ištekėjusios ar gyvenantys kartu (n = 61), taip pat didelė dalis – nevedę, netekėjusios (n = 55), vos keletas esantys išsituokę (n = 7), ar našliai (n = 2). Dėl nedidelio skaičiaus išsituokusių ir našlių jie priskirti prie vienišų respondentų grupės. Apibendrinant tiriamieji perskirstyti į dvi grupes: gyvenančius poroje ir vienišus.

Net 60,8 proc. apklaustųjų neturi vaikų (n = 76). Vaikų turėjo 39,2 proc. apklaustųjų (n = 49). Dauguma jų turi vieną (n = 22) arba du (n = 24) vaikus, ir vos keletas turi tris (n = 2) ar net keturis vaikus (n = 1).

Apklausti respondentai nurodė net 24 skirtingus Lietuvos miestus, kuriuose dirba. Miestai suskirstyti į grupes pagal gyventojų skaičių: Vilnius; didieji Lietuvos miestai (Kaunas, Klaipėda, Panevėžys, Šiauliai); vidutiniai ir kurortiniai miestai (Druskininkai, Kėdainiai, Marijampolė, Mažeikiai, Palanga, Plungė, Radviliškis, Tauragė); mažesni miestai (Birštonas, Kaišiadorys, Kupiškis, Skuodas, Šakiai, Šalčininkai, Šilalė, Varėna, Venta) (1 lentelė).

Pastebima tendencija jog vyresnio amžiaus žmonės labiau linkę dirbti didžiuosiuose miestuose. Neatsirado nei vieno respondento vyresnio nei 36m kuris dirbtų vidutiniame arba kurortiniame mieste.

59% 19% 11% 11% 22 - 30m. 31-40m. 41-50m. 51m ir daugiau

31 1 lentelė. Respondentų skaičius atitinkamoje miestų grupėje

Miestas, kuriame dirba Amžius Viso:

22-30m 31-40m 41-50m 51-66m

Vilnius 19 7 3 1 30

Didieji Lietuvos miestai 28 12 9 12 61

Vidutiniai ir kurortiniai miestai 20 4 0 0 24

Mažesni miestai 7 1 1 1 10

Viso: 74 24 13 14 125

Dauguma – 72 proc. apklaustųjų dirba sostinėje ir didžiuosiuose Lietuvos miestuose, 19,2 proc. - vidutiniuose ir kurortiniuose miestuose, o mažesniuose miesteliuose – 8,8 proc. (2 pav.). Lyginant sostinės ir visus kitus miestus pagal gaunamą atlyginimą, statistiškai reikšmingo skirtumo nerasta.

2pav. Respondentų pasiskirstymas pagal darbovietės miestą

Aukštąjį universitetinį išsilavinimą turėjo 106, neuniversitetinį aukštąjį – 19 respondentų. Nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp tiriamųjų išsilavinimo ir darbovietės miesto, bei tarp tiriamųjų išsilavinimo ir priklausymo LKTD (p<0,05) (2 lentelė).

Mažuose miestuose neuniversitetinį išsilavinimą turi net 30 proc. apklaustųjų, tuo tarpu didžiuosiuose Lietuvos miestuose (Kaunas, Klaipėda, Panevėžys, Šiauliai) vos 4,92 proc. respondentų. Tarp LKTD narystę turinčiu respondentų vos 5,36proc. turi neuniversitetinį išsilavinimą, o tarp narystės neturinčių – 26,09 proc.

25% 47% 19% 9% Vilnius Didieji miestai Vidutiniai ir kurortiniai miestai Mažesni miestai

32 2 lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal išsilavinimą ir miestą

Miesto grupė Išsilavinimas Aukštasis universitetinis Aukštasis neuniversitetinis Vilnius 22 8

Didieji Lietuvos miestai 58 3

Vidutiniai ir kurortiniai miestai 17 7

Mažesni miestai 7 3 LKTD narystė Aukštasis universitetinis Aukštasis neuniversitetinis Narys 53 3 Nėra narys 51 18

Vertinant darbuotojų pasitenkinimą darbu, svarbu išsiaiškinti profesijos pasirinkimo motyvus. Didžioji dalis apklaustųjų paklausti kodėl pasirinko studijuoti šią specialybę nurodė norą padėti kitiems (n = 89), mažiau respondentų atsakė jog jokia kita specialybė nedomino (n = 43), tikėjo, kad bus lengva susirasti darbą ir siekti karjeros (n = 21), patarė šeima, draugai (n = 19), nepavyko įstoti mokytis kitur (n = 9), ar dėl kitų priežasčių (n = 8) (3 pav.). Kaip kita priežastis nurodomas specialybinis dinamiškumas, asmeninės priežastys, noras išmokti masažo.

3 pav. Specialybės pasirinkimo priežastys (proc.)

0% 20% 40% 60% 80% 100% Dėl noro padėti kitiems žmonėms

Tikėjo, kad bus lengva susirasti darbą ir siekti karjeros Patarė kiti (šeima, draugai) Jokia kita specialybė nedomino Nepavyko įstoti mokytis kitur Kita Procentinis pasiskirstymas P rie ža sty s Pažymėjo Nepažymėjo