LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS
GYVULININKYSTöS KATEDRA
Sonata Šidlauskien÷
PARŠAVEDŽIŲ AMŽIAUS ĮTAKA REPRODUKCINöMS
SAVYBöMS
Magistro darbas
Darbo vadovas: e.doc.p. dr. Nijol÷ Kvietkut÷
Magistro darbas atliktas 2007 – 2009 metais Lietuvos Veterinarijos Akademijos Gyvulininkyst÷s katedroje ir UAB „Dainavos“ kiaulių veislyne.
Magistro darbą paruoš÷: Sonata Šidlauskien÷
(parašas)
Magistro darbo vadov÷: e.doc.p. dr. Nijol÷ Kvietkut÷ (Gyvulininkyst÷s katedra)
(parašas)
Recenzentas (ai): ...
TURINYS
ĮVADAS...4
1. LITERATŪROS APŽVALGA...6
1.1 PARŠAVEDŽIŲ PRODUKTYVUMO VERTINIMO SVARBA SELEKCIJOJE...6
1.2 TARPVEISLINIAI PARŠAVEDŽIŲ REPRODUKCINIŲ SAVYBIŲ SKIRTUMAI ...8
1.3 KIAULIŲ LYTINĮ CIKLĄ VEIKIANTYS VEIKSNIAI...9
1.3.1 ŠöRIMO ĮTAKA KIAULIŲ REPRODUKCINöMS SAVYBöMS...11
1.3.2 STRESO IR ADAPTACIJOS ĮTAKA REPRODUKCINöMS SAVYBöMS...14
1.3.3 ĮVAIRIŲ VEIKSNIŲ ĮTAKA PARŠAVEDŽIŲ APVAISINIMUI...15
1.3.4 AMŽIAUS ĮTAKA PARŠAVEDŽIŲ REPRODUKCINöMS SAVYBöMS...17
1.3.5 LIGOS, VEIKIANČIOS KIAULIŲ REPRODUKCIJĄ...19
2. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA...21
3. TYRIMŲ REZULTATAI...22
4. IŠVADOS IR PASIŪLYMAI...28
5. SUMMARY...29
ĮVADAS
Kiaulininkyst÷ yra viena iš pagrindinių gyvulininkyst÷s šakų Lietuvoje. Kiauliena sudaro apie 50 proc. bendro m÷sos gamybos balanso. Lietuvoje kiaul÷s prad÷tos auginti jau prieš 3000 metų (Lietuviškoji tarybin÷ enciklopedija, 1979). Mūsų šalyje 2008 m. buvo 923,2 tūkst. kiaulių, veislines kiaules veis÷ 11 A kategorijos, 15 B kategorijos ir 4 C kategorijos veislynai, kuilių sperma ir kiaulių s÷klinimo priemon÷mis prekiavo 6 įmon÷s. Lietuvoje veisiamos Lietuvos baltosios (21,20 proc.), didžiosios baltosios (19,68 proc.), didžiosios baltosios t÷vin÷s linijos (0,42 proc.), jorkšyrai (13,71 proc.), landrasai (39,46 proc.), landrasai t÷vin÷s linijos (0,14 proc.), diurokai (1,28 proc.), pjetr÷nai (3,02 proc.), pjetr÷nai sintetin÷s linijos (0,12 proc.), Lietuvos baltosios senojo genotipo (0,50 proc.) ir Lietuvos vietin÷s (0,47 proc.) kiaul÷s (Kiaulių veislininkyst÷ 2008 metais, 2009).
Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos valstybių, vis didesni reikalavimai keliami gyvulių produktyviosioms savyb÷ms bei jų produkcijos kokybei. Siekiant lygiaverčiai konkuruoti ES rinkose, pagaminta produkcija turi būti kokybiška ir saugi žmonių sveikatai.
Kiaulienos gamybos efektyvumas ir konkurencingumas daugiausia priklauso nuo išaugintų kiaulių kokyb÷s. Pagrindiniai reikalavimai, keliami šiuolaikinei kiaulininkystei yra didelis kiaulių produktyvumas: geros pen÷jimosi, m÷sin÷s ir reprodukcin÷s savyb÷s.
Kiaul÷ yra vienintel÷ iš stambiųjų žem÷s ūkio gyvulių, atvedanti daug palikuonių vienoje vadoje (Chung et ai., 2002). Paršavedžių reprodukciniam produktyvumui turi įtakos daugelis veiksnių: paršavedžių lytin÷s sistemos išsivystymas, ovuliacijos lygis, kiaušidžių hipofunkcijos, paveldimi faktoriai, metų laikas, gamtin÷s klimatin÷s sąlygos, adaptacija, šviesos režimas, netinkamas darbo organizavimas ūkiuose, nesubalansuotas kiaulių š÷rimas, stresas, užkrečiamos ligos. Apvaisinimo rodikliams didelę reikšmę turi naudojamos spermos kokyb÷ (Kertenis ir kt., 2007). Paršavedžių reprodukcijos sutrikimus dažniausiai sukelia tiesioginiai kiaušidžių ar kitų lytinių organų pažeidimai bei hormonin÷s reguliacijos sutrikimai. Kraujyje cirkuliuojantys hipofiz÷s ir kitų endokrininių liaukų išskiriami hormonai kontroliuoja kiaušidžių bei gimdos ciklus, taip kiaulių organizme užtikrindami normalias reprodukcines funkcijas.
Reprodukcijos procesas yra labai sud÷tingas, ir itin priklausomas nuo endokrinin÷s ir kitų organizmo sistemų veiklos. Kiaulių lytinis ciklas skiriasi nuo kitų gyvulių. Jei neuroendokrinin÷ koordinacija sutrinka, pakinta normalus fiziologinis reprodukcinis ciklas (Chung et ai., 2002).
Įgyvendinant šiuos reikalavimus reikia siekti, kad kiaul÷s būtų šeriamos visaverčiais subalansuotais racionais, parenkami ir taikomi tinkami veisimo metodai, atliekama nuosekli, kryptinga selekcija produktyvumo ir produkcijos kokyb÷s gerinimo kryptimi, sudaromos optimalios laikymo sąlygos (Yu et. Al., 2004; Knap et. Al., 2001; Malkowski, Zawadska, 2000).
Darbo tikslas: Nustatyti amžiaus įtaką paršavedžių reprodukcin÷ms savyb÷ms.
Darbo uždaviniai:
1. Įvertinti kiaulaičių amžiaus, pirmojo kergimo metu, įtaką pirmo apsiparšiavimo rezultatams.
2. Įvertinti reprodukcinių savybių rodiklių kitimą, did÷jant paršavedžių amžiui. 3. Paskaičiuoti paršavedžių reprodukcinių savybių indeksus.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 PARŠAVEDŽIŲ PRODUKTYVUMO VERTINIMO SVARBA SELEKCIJOJE
Vykdant kiaulių selekciją, produktyvumo vertinimui naudojami fenotipiniai ir genetiniai vertinimo metodai. Registruojamas kiekvieno gimusio (nustatoma pra÷jus ne daugiau kaip 24 valandoms po gimimo) ir nujunkyto paršelio svoris, 21 dienos amžiaus vados svoris (įvertinant paršavedę, 21 dieną po apsiparšiavimo sveriami visi paršeliai – taip sužinomas paršavedžių pieningumas).
Pagrindiniai selekcionuojami kiaulių reprodukcinio produktyvumo rodikliai yra: paršavedžių – gimusių gyvų paršelių skaičius; 21 dienos amžiaus vados svoris; atjunkytų paršelių skaičius;
kuilių – su kuiliu sukergtų paršavedžių gimusių gyvų paršelių skaičius (reprodukcin÷s savyb÷s); spermos kokyb÷.
Veislinių kiaulių produktyvumo duomenys surenkami ūkiuose ir kaupiami kompiuterin÷se informacijos sistemose. Registruojami visi kuilių ir paršavedžių kergimų, apsiparšiavimų bei produktyvumo duomenys (Kiaulių veislininkyst÷ 2008 metais, 2009).
Kiaulių selekcijai svarbus jų vertinimas BLUP metodu, kurio naudojimas veislininkyst÷je suteikia galimybę objektyviai įvertinti ir atrinkti veisimui didžiausio produktyvumo ir geriausių veislinių savybių kiaules, bei efektyviai panaudoti genetinį potencialą, pastoviai gerinti kiaulininkyst÷s produkcijos kokybinius rodiklius. BLUP metodo pagalba pagreitinamas selekcinis progresas genetiškai gerinant kiaulių populiacijas. Šiuo metodu kiaulių veislin÷ vert÷ apskaičiuojama naudojantis kilm÷s, reprodukcinių, pen÷jimosi ir
m÷sinių savybių duomenimis
(http://www.vspn.org/library/wwwdirectory/reproduction_genetics.htm).
Šiuolaikinis kiaulių auginimas pagrįstas neriebios m÷sos gamyba, kurios poreikį diktuoja m÷sos rinka. Šioje situacijoje ypač svarbu sekti, kad nenukent÷tų kiaulių reprodukcija. M÷sinių genotipų kiaul÷ms reikia daugiau priežiūros laktacijos periodu, kadangi reikia skirti d÷mesį pašaro įsisavinimui. Tai gali būti pasiekta minimalizuojant riebalų praradimą laktacijos metu ir palaikant riebalų atsargų atstatymą paršingumo metu. Karščio, streso ir kūno svorio praradimo kombinacija ypač aktuali liesesnio sud÷jimo patel÷ms ir reikalauja geresnio bei kruopštesnio reprodukcijos valdymo, lyginant su geresnio įmitimo bei geresnį apetitą turinčiomis paršaved÷mis (http://jas.fass.org/cgi/).
Vienašališka, kryptinga selekcija raumeningumo didinimo kryptimi gali atvirkščiai įtakoti reprodukcines savybes (mažesnis palikuonių skaičius; padid÷jęs jų mirtingumas; mažesnis paršelių svoris gimimo bei nujunkymo metu).
Vykdant kiaulių atranką pagal reprodukcines savybes, svarbu nusistatyti pagrindinius požymius ir žinoti jų reikšmę reprodukcinių savybių gerinimui.
1 pav. Pagrindinių požymių įtaka reprodukcinių savybių gerinimui (Kiaulių veislininkyst÷ 2008 metais, 2009)
Vienas iš svarbių faktorių, turinčių įtakos bandos kokybei, yra gyvulių ilgaamžiškumas. Siekiant optimalaus paršavedžių ilgaamžiškumo reikia atkreipti d÷mesį į kelis pagrindinius faktorius:
1. Reprodukcijos pablog÷jimas (nepasireiškia ruja, neapsivaisina, pasikartojantys kergimai);
2. Blogi reprodukcijos rezultatai (smulkios vados, mažas pieningumas);
3. Galūnių problemos, kurios sukelia paršavedžių gerbūvio ir priežiūros rūpesčių. Pasireiškiant šiems požymiams, paršavedes rekomenduojama brokuoti, nes tai gali sukelti ne tik selekcinius, bet ir ekonominius nuostolius.
Svarbus aspektas, kuris sukelia daug svarstymų yra bandos atnaujinimas – pirkti genetinę medžiagą ar atrinkti iš savo bandos? Bandos atnaujinimas savo ūkyje išaugintais gyvuliais gali būti s÷kmingas didel÷se bandose, kur identifikuota didel÷ genetinių požymių
variacija. Tačiau tai gali sumažinti bandos kokybę ir ūkiui padaryti daugiau nuostolių, nei duoti naudos.
Perkant naujausių genotipų gyvulius gaunama:
Heteroz÷s efektas: didesnis vislumas, geresnis išsaugojimo procentas, spartesnis augimas, didesnis atsparumas;
Didesn÷ ekonomin÷ nauda, susijusi su didesniu vislumu bei intensyvesniu augimu (Kiaulių veislininkyst÷ 2008 metais, 2009).
1.2 TARPVEISLINIAI PARŠAVEDŽIŲ REPRODUKCINIŲ SAVYBIŲ SKIRTUMAI
Pagal m÷sos suvartojimą kiauliena užima antrą vietą pasaulyje (Drochner ir kt., 2000). Tai vertingas, kaloringas gyvulin÷s kilm÷s baltymų šaltinis, kuriame gausu nepakeičiamų riebalų rūgščių, vitaminų ir mikroelementų. Apsirūpinimas kiauliena priklauso ne tik nuo pasirinktų veislių ar jų derinių, pažangių veisimo metodų taikymo, bet ir nuo tinkamo bandos reprodukcijos organizavimo ir paršavedžių reprodukcinio produktyvumo. Kuo daugiau palikuonių gauname iš paršaved÷s vieno apsiparšiavimo metu, kuo intensyviau panaudojame paršavedes, tuo yra rentabilesn÷ įmon÷s veikla ir per metus pagaminamas didesnis kiaulienos kiekis (Klimas, 2003; Jukna ir kt., 2003).
Reprodukciją sąlygoja tinkamas gyvulių laikymas bei pilnavertis š÷rimas, tinkamas porų parinkimas atsižvelgiant į veisl÷s ypatybes, individualios gyvulio savyb÷s, metų laikas, amžius.
Svarbu žinoti, kaip išoriniais ir vidiniais organizmo pakitimais pasireiškiantys biologiniai dauginimosi ypatumai, priklauso nuo gyvulio veisl÷s (Banys., 2002).
Pagal produktyvumo kryptį ir panaudojimą selekcijoje kiaulių veisl÷s skirstomos į motinines, t÷vines ir tarpines. Motinin÷s veisl÷s (Lietuvos vietin÷s, Lietuvos baltosios, didžiosios baltosios, jorkšyrai) pasižymi geromis reprodukcin÷mis savyb÷mis, stipria konstitucija bei geru prisitaikymu prie ūkinių ir klimatinių sąlygų. T÷vin÷s veisl÷s (diurokai, pjetrenai, hempšyrai) pasižymi geru pašarų panaudojimu bei geromis m÷sin÷mis savyb÷mis. Kadangi diurokai, pjetrenai ir hempšyrai naudojami pramoninio mišrinimo deriniuose tik kaip t÷vin÷ forma, šių veislių paršaved÷ms aukšti vislumo reikalavimai nekeliami. Tarpin÷s veisl÷s (landrasai) pasižymi geromis reprodukcin÷mis savyb÷mis ir selekciniame darbe gali būti naudojamos ir kaip motinin÷s, ir kaip t÷vin÷s veisl÷s (Stakauskas A., 2001; Kiaulių veislininkyst÷ 2008 metais, 2009).
Šalies veislynuose laikomų motininių veislių paršavedžių vidutinis vislumas 2008 metais vidutiniškai buvo 10,9, tarpinių – 12,4 ir t÷vinių – 10,3 paršelio (Kiaulių veislininkyst÷ 2008 metais, 2009).
2 pav. Ką tik atvesti paršeliai (http:///imgres?imgurl=http://farm/ sows)
1.3 KIAULIŲ LYTINĮ CIKLĄ VEIKIANTYS VEIKSNIAI
Kiaulininkyst÷s įmon÷se ir veislynuose ypatingas d÷mesys kreipiamas bandos reprodukcijai. Didel÷se specializuotose įmon÷se kinta tradicin÷ kiaulių mityba, laikymo ir priežiūros sąlygos, ribojamas gyvūno jud÷jimas, trūksta natūralios saul÷s šviesos, didel÷ gyvulių koncentracija, triukšmas ir kiti stresai slopina apsaugines organizmo funkcijas ir organizmo geb÷jimą prisitaikyti, trikdo fiziologines funkcijas. Tas ypač neigiamai veikia kiaulių reprodukcijos procesus (Diehl et al., 2003).
Paršavedžių ruja darosi nepastebima „tyli“, ją sunku nustatyti. Visa tai sąlygoja rujos kartojimąsi po s÷klinimo arba nevaisingumą. Kiaul÷, kuri buvo s÷klinta du ir daugiau kartų geros kokyb÷s sperma, bet neapsivaisino, yra brokuojama, nors jos kiaušidžių funkcija ir n÷ra sutrikusi. Tokius paršavedžių reprodukcijos sutrikimus sukelia ne kiaušidžių pažeidimai, bet egzogeninių veiksnių ir prastos vadybos sukeltas hormoninis disbalansas paršaved÷s organizme. Kraujyje cirkuliuojantys hormonai, išskiriami hipofiz÷s ir lytinių liaukų, kontroliuoja kiaušidžių ir gimdos ciklus, ir taip užtikrina kiaulių organizme normalias reprodukcines funkcijas. Jei neuroendokrinin÷ koordinacija sutrinka, pakinta normalus reprodukcinis ciklas (Chung et al., 2002).
Sutrikusi paršavedžių reprodukcija – viena iš pagrindinių brokavimo priežasčių. Brokavimo priežastys skirtingose fermose esti skirtingos: per v÷lai po paršelių atjunkymo pasireiškianti ruja, rujos pasikartojimai, mažos ir nedidelio svorio paršelių vados. Kiaulių reprodukciją koreguoti, reguliuoti reprodukcines organizmo funkcijas bei užtikrinti
apsivaisinimo s÷kmę padeda rujos, ovuliacijos bei apsiparšiavimo sinchronizacija, nauji ir tikslūs hormonų bei jų santykio nustatymo metodai, tinkama vadyba. Nepaisant vis naujų kiaulių lytinių funkcijų sutrikimų reguliavimo ir diagnostikos metodų, paršavedžių reprodukcijos sutrikimai lieka viena opiausių problemų kiaulių fermose, nes paršaved÷s lytinių organų būklę kliniškai sunku ištirti gamybos sąlygomis gyvuliui esant gyvam. Tod÷l poskerdiminis kiaulių lytinių organų įvertinimas yra vienas iš būdų, leidžiantis nustatyti reprodukcijos sutrikimų priežastis (Heinoen et al., 1998).
Vertinant atskirų veislių didžiųjų baltųjų ir landrasų bei jų mišrūnių kiaulaičių lytinių organų išsivystymą buvo nustatyta, kad visų veislių kiaulaičių lytiniai organai vyst÷si panašiu tempu, o mišrūnių šiek tiek greičiau. Vidutin÷ kiaušidžių mas÷ brendimo laikotarpiu did÷jo proporcingai kūno masei (Мостак, 1993). Mišrūn÷s kiaulait÷s greičiau subręsta, geriau apsivaisina, jų ovuliacija būna pilnavert÷, o jas paskerdus, aptinkama daugiau embrionų, be to, jos atveda daugiau ir gyvybingesnių paršelių. Mišrinant Švedijos jorkšyrus su didžiosiomis baltosiomis, mišrūnių lytinių organų mas÷ būna žymiai didesn÷ (Tummaruk, Lundeheim, 2000). Kiti atlikti tyrimai išryškino diurokų veisl÷s kiaulaičių lytinio ciklo bei lytinių organų vystymosi skirtumus. Paskerdus dešimties m÷nesių amžiaus kiaulaites pra÷jus 24–28 valandoms po rujos nustatyta, kad greičiausiai lytiškai subręsta didžiųjų baltųjų veisl÷s kiaulait÷s. Iki 10 m÷nesių amžiaus ruja joms pasireiškia statistiškai dažniau nei kitoms kiaulait÷ms, intervalas tarp lytinių ciklų buvo mažesnis. Didžiųjų baltųjų veisl÷s kiaulaičių gimdos ragų ilgis, bei visų lytinių organų mas÷ buvo statistiškai patikimai didesn÷ nei diurokų ir jorkšyrų veislių kiaulaičių (Lee A. Edgerton, Michael, 2000). Kiaulait÷s, kurioms iki pirmos tikros rujos pasireišk÷ 1–2 lytiniai ciklai, pasižymi geresn÷mis reprodukcin÷mis savyb÷mis, jų ankstesnis lytinis subrendimas sąlygoja greitesnį lytinių organų vystymąsi, ypač gimdos ragų išsivystymą (Левин, 1990).
Pagrindin÷s lytinių organų neišsivystymo priežastys, anestrus ir kiti lytinio ciklo sutrikimai yra santykinis hormonų kiekio kitimas, sutrikus normaliam jų išsiskyrimui ar tarpusavio ryšiui bei reguliacijai (Tummaruk P., Lundeheim N. 2000).
Kiaul÷s brokuojamos d÷l lytinio ciklo sutrikimų (anestrus) ar laiku nepasireiškusios rujos, d÷l pasikartojančios rujos, eksterjero trūkumų, mechaninių traumų, mažo atsivestų paršelių skaičiaus, mažų, silpnų paršelių, medžiagų apykaitos ir ginekologinių ligų (Dalin et al., 1997). 95 proc. paršavedžių ruja pasireiškia per 3–8 dienas po paršelių atjunkymo (Knox and Rodriguez, 2001). Tačiau ne visos kiaul÷s pra÷jus šiam laikotarpiui pradeda rujoti. Per dvi savaites nuo paršelių atjunkymo nepasireiškus rujai teigiama, kad kiaul÷ yra anestrus būkl÷s ir tokios kiaul÷s dažniausiai brokuojamos (Bishop, 2003).
Rujos pasireiškimą veikia daug faktorių: sezonas, aplinkos temperatūra, fotoperiodas, nesubalansuotas racionas, stresas, laktacijos trukm÷, vadyba. D÷l neigiamų veiksnių sutrinka endokrinin÷s sistemos veikla, d÷l to organizme sutrikdomas reprodukcinių hormonų balansas ir kiaul÷ms pasireiškia anestrus būkl÷. (Bishop, 2003). Kiaulių reprodukcinių organų svoris kinta nuo gimimo iki brandos, o pasiekus lytinę brandą ypač padid÷ja (Heinoen et al., 1998). Tarp pagumburio, hipofiz÷s ir lytinių liaukų veikia savireguliacijos sistema, kuri sąlygoja kiaulių lytinį vystimąsi, brendimą, ciklą, paršingumą, laktaciją ir kitus reiškinius (Dalin et al., 1997). Paršavedžių reprodukciją kontroliuojančių hormonų sekreciją bei išskyrimą veikia daugyb÷ faktorių: amžius, ligos, šviesa, kuilys, karštis, racionas, įmitimas, stresas, aplinka. D÷l šių veiksnių organizme gali pasireikšti hormoninis disbalansas (Bishop, 2003). Dažna kiaušidžių hipofunkcijos priežastis yra nesubalansuotas š÷rimas (amino rūgščių stygius), mociono stoka, ligos. D÷l šių neigiamų veiksnių kiaušid÷se neauga, nebręsta folikulai arba laiku neįvyksta ovuliacija. (Yang et al., 2002). Kiaulių apsivaisinimo kokybiniams rodikliams taip pat turi įtakos sezonas, s÷klinimo būdas (metodas), kiaul÷s amžius, įmitimas, s÷klinimų skaičius (Drickamer et al., 1997).
Neigiamos įtakos kiaulių nevaisingumui gali tur÷ti stresas (Madej et al., 2005) ir neteisinga vadyba (Tummaruk et al., 2001). Kiaulių apsivaisinimo kokybiniams rodikliams taip pat turi įtakos sezonas, s÷klinimo būdas (metodas), kiaul÷s amžius, įmitimas, s÷klinimų skaičius (Soede et al.,1995). Svarbią reikšmę kiaulių reprodukcijos sutrikimui (ir d÷l to – išbrokavimui) turi folikulin÷s kiaušidžių cistos (Castagna et al., 2004). Tikroji folikulinių kiaušidžių cistų kilm÷ iki šiol neišaiškinta. Manoma, kad sutrinka organizmo neurohumoralin÷ veikla ir d÷l to pažeidžiamas fiziologinis ryšys tarp kiaušidžių, hipofiz÷s, epifiz÷s ir nervų sistemos (Левин, 1990).
1.3.1 ŠöRIMO ĮTAKA KIAULIŲ REPRODUKCINöMS SAVYBöMS
Pastaraisiais metais fiziologams, nagrin÷jantiems mitybos klausimus, pavyko patelių organizme nustatyti glaudų riebalų sankaupų ir reprodukcinių funkcijų ryšį. Šį ryšį lemia riebalinio audinio funkcijos: riebalai saugo nuo nepageidaujamo aplinkos poveikio ir užtikrina svarbių hormonų sankaupą. Riebalai pirmaparšių organizme reikalingi kaip atsarga apykaitai palaikyti, kai to tinkamai neatlieka suvartojamo pašaro kiekis. Tai dažniausiai atsitinka vasarą ir pirmosios laktacijos pradžioje.
Riebalų ląstel÷s (adipocitai) gamina hormoną leptiną. Leptinas skatina dauginimosi hormonų sekreciją, kurie veikia lytinę brandą ir reguliuoja paršavedžių lytinį ciklą (rujos
pradžią, jos trukmę ir reguliarų rujos kartojimąsi). Nepakankamos riebalų atsargos kiaulaičių organizme sutrikdo riebalinių ląstelių, gaminančių hormoną leptiną, veiklą. Kraujyje sumaž÷ja leptino kiekis, o tai neigiamai veikia kiaulių reprodukciją (lytinę brandą, rują, paršingumą, paršiavimąsi). D÷l riebalų trūkumo lytin÷s funkcijos gali iš viso išnykti.
Kad nesutriktų lytinis ciklas ir padid÷tų produktyvumas, kiaulait÷s nuo 95 kg ir iki pirmojo s÷klinimo, kai jų mažiausias svoris 130 kg, turi su÷sti 3 kg pašaro per parą.
Skirtingais augimo tarpsniais kiaulaičių kombinuotųjų pašarų sud÷tis turi būti skirtinga. Visaverčiam š÷rimui užtikrinti būtini specialūs priedai, turintys skirtingą mineralų ir amino rūgščių kiekį. Tinkamai šeriant veislines kiaulaites, tvirt÷ja jų kaulai, formuojasi reprodukcijos organai (gimda, kiaušintakiai, kiaušid÷s). Ypač svarbu sudaromo raciono vitaminų, makro- ir mikroelementų kiekis, nes ir jų trūkumas, ir perteklius mažina kiaulaičių produktyvumą. Paprastai normose nurodoma daugiau negu būtina vitaminų.
Mažiausias vitamino A kiekis 1 kg pašaro yra tik 2 000 TV. Dešimteriopai, palyginti su norma, padidinus vitamino A, sumaž÷ja vitamino E pasisavinimas, sutrinka embrionų augimas, kiaul÷s šlubuoja, pažeidžiamos jų kepenys.
Gyvybiškai svarbios mineralin÷s medžiagos – kalcis ir fosforas, taip pat cinkas, manganas ir varis – būtinos kiaulaičių griaučiams formuotis, jos apsaugo nuo kojų pažeidimų (Černauskien÷, 2008).
Yra dvi šios problemos pus÷s, susijusios su reprodukcija: nekokybiški, mikotoksinais užteršti pašarai arba netinkamai subalansuoti racionai. Netinkamas maistinių medžiagų balansas racionuose, sąlygojantis energinių medžiagų pereikvojimą arba kaupimą (Foxcroft, 1999) svarbių amino rūgščių, antioksidantų bei vitaminų trūkumas labai veikia kiaulių reprodukciją: padid÷ja embrionų mirtingumas, sumaž÷ja vados, sutrinka lytinis ciklas (Pusateri et al., 1996). Vaisingumą šiuo atveju labiausiai sąlygoja netinkamas baltymų ir riebalų santykis gyvulio organizme, taip pat d÷l antioksidantų trūkumo susidariusių toksinų poveikis (Jindal et al., 1996).
Neigiamas mikotoksinų poveikis priklauso nuo jų koncentracijos pašaruose bei nuo pašarų naudojimo trukm÷s. D÷l mikotoksinų sutrinka kiaulių apsivaisinimas, padid÷ja embrioninis mirtingumas, d÷l to dažniau pasikartoja ruja, sumaž÷ja vados (Diekman et al., 1992).
Mineralin÷s medžiagos turi įtakos paršavedžių reprodukcijai. Kai kurios paršaved÷s, nors ir tinkamai s÷klinamos, neapsivaisina. Mineralų stygius sukelia ankstyvą embrionų žūtį arba vaisiaus rezorbciją. Be to, kai kurių mineralų trūkumas racione silpnina paršavedžių imuninę sistemą ir blogina sveikatą (Černauskien÷, 2008).
Nepilnavertis š÷rimas neigiamai veikia lytinių hormonų išsiskyrimą iš pogumburio, hipofiz÷s ir kiaušidžių. Lytinių hormonų kiekio sumaž÷jimas kiaulių kraujyje pastebimas, kai organizme yra mažas cinko ir fosforo kiekis arba netinkamas kalcio ir fosforo santykis. Sutrikus medžiagų apykaitai, kiaulių lytinis ciklas tampa nereguliarus. Rujos metu subrendę folikulai v÷liau ovuliuoja, vyksta kiaušialąsčių degeneracija, o LH (luteinizuojantį hormoną) pikas būna labai mažas arba iš viso jo nebūna.
D÷l prasto š÷rimo sutrikus medžiagų apykaitai, kiaulių apvaisinimas siekia vidutiniškai 50 proc. Pagrindin÷s tokių kiaulių nevaisingumo priežastys yra kiaušialąsčių degeneracija ir ankstyvas embrioninis mirtingumas, kuris yra kliniškai nepastebimas ir dažnai laikomas s÷klinimo klaida.
Daug diskutuojama d÷l kombinuotuosiuose pašaruose esančio Fusarium genties grybų gaminamo mikotoksino zearalenono, kuris tiesiogiai veikia gyvulių reprodukciją ir padaro ypač didelių nuostolių kiaulininkyst÷je, nes šios genties grybai Lietuvoje labai paplitę. Zearalenonas gana dažnai randamas kombinuotųjų pašarų, naudojamų kiaul÷ms ir kuiliams šerti sud÷tyje. Iš visų žem÷s ūkio yvulių kiaul÷s yra jautriausios šiam toksinui. Zearalenonas pasižymi estrogeniniu veikimu, sukeliančiu netikras rujas, vulvovaginitus, kiaušidžių atreziją, nevaisingumą. D÷l jų poveikio sumaž÷ja vados, gimsta negyvybingi jaunikliai. Pastebimas sumaž÷jęs kuilių lytinis aktyvumas, išskiriamos spermos tūris, spermatozoidų judrumas (Šiukščius ir kt., 2004).
Nuo paršavedžių š÷rimo prieš kergimą, paršingumo ir žindymo laikotarpiu priklauso jų:
∗ Vislumas;
∗ Pieningumas;
∗ Paršelių stambumas;
∗ Gyvybingumas ir augimas.
3 pav. Veislin÷s kondicijos paršaved÷ (http://hl=t&um=1&q=sows&sa=N&start=252&ndsp=18)
Tuo laikotarpiu jos šeriamos pagal antrosios paršingumo pus÷s normas. Maždaug 14 dienų prieš kergimą pašarų davinys padidinamas 15-20%.
Šeriant kergiamas ir paršingas kiaules labai svarbu, kas jos nenutuktų. Paršaved÷s turi būti vidutinio įmitimo,nes riebios sunkiai paršiuojasi, be to, dažnai būna nepieningos, mažiau vislios. Liesas ir jaunas (iki 2 m.) paršavedes reikia šerti gausiai (Bendikas ir kt., 1998).
1.3.2 STRESO IR ADAPTACIJOS ĮTAKA REPRODUKCINöMS SAVYBöMS
Kiaulių produktyviąsias savybes veikia tiek fenotipiniai, tiek genetiniai veiksniai. Kiaulių autosomose atrasti genai arba genų grup÷s, lemiantys vislumą, pen÷jimosi spartą, raumeningumą, m÷sos kokybę, rezistentiškumą ligoms (Fiedler et al., 1999). Vienas iš tokių yra 6–oje kiaulių chromosomoje atrastas recesyvinis Halotano genas (Brenig, Brem, 1992). Jis paveldimas autosominiu būdu, t. y. jei genas homozigotin÷s būsenos (PP), kiaul÷s jautrios stresams, jei heterozigotin÷s (NP) – tokios kiaul÷s yra šio geno nešiotojos (Gahne, Juneja, 1985). Stresams jautrios kiaul÷s mažiau rezistentiškos, prastesn÷s jų reprodukcin÷s savyb÷s.
Įvairių veislių kiaul÷s į stresus reaguoja skirtingai. Labai produktyvių veislių gyvuliai yra jautresni. Tokių gyvulių organizme vykstantys intensyvūs metabolizmo procesai skatina mas÷s augimą, o adaptacin÷s savyb÷s prast÷ja. Jautriausi stresams yra pjetrenai ir įvairios selekcijos landrasai. (Jokubka, Miceikien÷, 2001). Stresas yra vienas iš veiksnių, turinčių neigiamą įtaką kiaulių lytin÷ms funkcijoms. D÷l streso padid÷ja adrenalino kraujyje, blokuojamas lytinių hormonų skyrimasis, tod÷l kiaul÷s blogiau apsivaisina (Šiukčius, 2004). Kiaulių s÷klinimo analiz÷ parod÷, kad po pirmo s÷klinimo stresui atsparių paršavedžių apsivaisinimas 1,1% didesnis už streso geno nešiotojų. Stresams atsparios paršaved÷s geriau
apsivaisina ir antro s÷klinimo metu, tuo tarpu net 18,2% streso geno nešiotojų s÷klinamos trečią ir ketvirtą kartą. Siekiant didesnio paršavedžių produktyvumo, labai svarbu, kad atjunkytos jos v÷l prad÷tų greitai rujoti. Nustatyta, kad paršaved÷s, kurių atjunkymo – s÷klinimo intervalas trumpas, veda didesnes vadas, geriau apsivaisina po pirmo s÷klinimo, per metus atsiveda daugiau paršelių. Paršavedžių, s÷klinamų 7–10 dieną po atjunkymo, rezultatai prastesni. Tyrimų duomenimis, 5–ą dieną nujunkius paršelius buvo s÷klinta 40,9% stresams atsparių ir tik 25% streso geno nešiotojų paršavedžių, 6–ą dieną s÷klinta 31,8% stresams atsparių ir 25% streso geno nešiotojų paršavedžių. Iki 7–os dienos nuo atjunkymo surujojo 77,2% stresams atsparių ir 62,5% streso geną turinčių paršavedžių. 25% streso geną turinčių paršavedžių atjunkymo – s÷klinimo intervalas buvo ilgesnis nei 10 dienų. Stresams jautrios paršaved÷s veda mažiau paršelių, kurie nujunkymo metu yra mažesnio svorio (Klimas, 2002).
Stresas apibūdinamas pagal kilmę ir stiprumą bei trukmę. Gali būti ūminiai bei l÷tiniai stresai. Ūminiai pasireiškia staiga. L÷tiniai išryšk÷ja pamažu ir dažniausiai kyla d÷l pasikeitusių klimato sąlygų, pašaruose trūkstant tam tikrų elementų, sumaž÷jus laikymo plotui, apribojus jud÷jimą (Juknevičius, 1994).
Gyvulys, patekęs į naujas sąlygas pirmiausia siekia išgyventi. Manoma, kad kiaulių reprodukcin÷s, pen÷jimosi ir m÷sin÷s savyb÷s (fenotipas) net iki 60 proc. priklauso nuo aplinkos sąlygų ir tik iki 40 proc. – nuo genotipo (Hoste, 2003). Adaptacija, kaip ir dauginimasis, yra nukreiptas į išlikimą. Jei sąlygos tinkamos, tai visi procesai vyksta net ger÷jimo kryptimi, o jei prisieina daugiau energijos atiduoti išlikimui, tai gyvulio produktyvumas labai suprast÷ja. Pirmiausia nukenčia labai produktyvūs gyvuliai. Adaptacijos eiga priklauso nuo gyvulių nervų sistemos tipo (Почерняев, Бурда, 1990), atsparumo stresams (Божанов, Комлацкий, 1989), amžiaus, veisl÷s (Kriauzien÷ ir kt., 2005). Stresams jautresni gyvuliai sunkiau prisitaiko prie naujų sąlygų, o suaugę sunkiau adaptuojasi negu jauni.
Pasikeitus aplinkos sąlygoms daugeliu atvejų pirmiausia pablog÷ja importuotų kiaulių reprodukcin÷s savyb÷s (vislumas, pieningumas, nujunkomų paršelių svoris), kurios v÷liau pager÷ja ir antroje, trečioje kartoje atsistato (Мейснер, 1991).
1.3.3 ĮVAIRIŲ VEIKSNIŲ ĮTAKA PARŠAVEDŽIŲ APVAISINIMUI
Kiaulininkyst÷s ūkiai d÷l apsivaisinimo problemų patiria didelius nuostolius. Dažniausiai stebimi sutrikusio apsivaisinimo požymiai yra: pasikartojanti ruja po s÷klinimo, ne laiku pasikartojanti ruja, ruja su neryškiais požymiais, mažos paršelių vados. Dažniausiai
reprodukcin÷s problemos kyla d÷l neįvykusio ar nevisaverčio apsivaisinimo ir d÷l ankstyvos embrionų žūties. Apsivaisinimą gali veikti metų laikas, netinkamas darbo organizavimas ūkiuose, nesubalansuotas kiaulių š÷rimas, s÷klinimui naudojama negyvybinga ar nekokybiška sperma, užkrečiamosios ligos (Drickamer et al., 1997). Apsivaisinimo rodikliams didelę reikšmę turi naudojamos spermos kokyb÷. Didžiausią įtaką paršavedžių apsivaisinimui ir paršelių skaičiui vadoje daro ūkis ir sezonas. Vertinant ūkio reikšmę gal÷tume išskirti kelias vadybos bei darbo organizavimo ūkiuose problemas.
1. Paršavedžių atranka. Paršavedžių vaisingumui bei paršelių skaičiui turi reikšm÷s paršaved÷s kūno sud÷jimas (Shukken et al., 1994) genetin÷ atranka, pirmojo s÷klinimo laikas ir paršaved÷s amžius (Coffey et al., 1999; Holm et al., 2005).
2. Paršavedžių pergrupavimas prieš s÷klinant ir aps÷klinus. Pergrupavimo metu patiriamas stresas ir traumos sąlygoja ankstyvą embrioninį mirtingumą, abortus, d÷l kurių padid÷ja rujos pasikartojimo procentas, sumaž÷ja vadų dydis (Sinclairet al., 2001).
3. Atjunkymo laikas. Žindymo metu paršavedžių kiaušid÷s yra anestrus būkl÷s, tuo metu vyksta ir gimdos involiucija. Skubotas atjunkymas gali sukelti nepilnavertę rują, d÷l nesibaigusios gimdos involiucijos suprast÷ja embrionų implantacijos sąlygos (See, 2006).
4. Rujos stimuliavimas. Ruja gali būti stimuliuojama su kuilio pagalba arba hormoniniais preparatais. Stimuliuojamasis poveikis pasireiškia geresne ruja ir vados dydžiu, ypač kiaulait÷ms (Bates et al., 1991) tačiau hormoniniai preparatai veiksmingi tik tuomet, kai paršaved÷s yra ginekologiškai sveikos ir tinkamai prižiūrimos (Merks et al., 2000).
5. Ne mažiau svarbios s÷klinimo klaidos, darančios įtaką paršavedžių apsivaisinimui ir vados dydžiui: s÷klinamos nerodančios ryškių rujos požymių kiaul÷s, s÷klinimas nestimuliuojant kuiliu ar jo kvapu (Willenburg et al., 2003), neteisingas kateterio įkišimas, per greitas spermos sušvirkštimas, per greitas kateterio ištraukimas, grubus elgesys su paršavede, higienos nesilaikymas, ginekologin÷mis ligomis sergančių paršavedžių s÷klinimas (Kirkwood, 2003) ne laiku atliktas ar pakartotas s÷klinimas (Drickamer, 1997; Evans, 2002; Mezalira et al., 2005), netinkamos spermos laikymo ar transportavimo sąlygos. Pažeidus rekomenduojamą temperatūros režimą arba d÷l dažno staigaus temperatūros svyravimo sumaž÷ja spermatozoidų apvaisinamoji galia (Rozeboom, 2000).
6. Didelę įtaką paršavedžių reprodukcijai turi bandos sveikatingumas bei sezoninis nevaisingumas. Kiaulių vaisingumą veikia užkrečiamosios, reprodukcinę sistemą pažeidžiančios ligos (Bouma, 2000) ir bendra ūkio sveikatingumo būkl÷ (See, 2006). Sezoninį nevaisingumą sąlygoja aukšta tvartų temperatūra vasarą, sutrump÷jęs šviesusis paros laikas rudenį ir žiemą, pasikeitusi pašarų sud÷tis bei kokyb÷ vasaros pabaigoje ir rudenį. Šviesos
trūkumas paršaved÷ms pasireiškia nereguliaria ruja, necikliškais rujos pasikartojimais, rujomis be ryškių požymių, sumaž÷jusiomis vadomis, padid÷jusiu mikroabortų skaičiumi (Almond, 1992). Vadinamasis rudens nevaisingumo sindromas pasireiškia rudens ir žiemos pradžios m÷nesiais, kai sutrump÷ja šviesusis paros laikas, ir d÷l šviesos trūkumo kinta melatonino gamyba kankor÷žin÷je liaukoje (Tast et al., 2001). Kiaul÷s n÷ra prisitaikiusios prie staigių temperatūros svyravimų, d÷l to sunaudoja daugiau maisto medžiagų, patiria stresą. Visa tai daro įtaką vaisingumui. Temperatūra svyruoja nesandariuose, neapšiltintuose tvartuose ankstyvą pavasarį ar rudenį (Almond, 1992). Karštą vasarą, ypač prastai v÷dinamuose tvartuose, temperatūra gali pakilti iki 30°C ar aukščiau. Tada padid÷ja embrioninis mirtingumas, sutrump÷ja spermatozoidų išgyvenimo laikas paršaved÷s lytiniuose takuose. Esant aukštai temperatūrai padaug÷ja anestrinių paršavedžių, d÷l to ne laiku pasireiškia iškreipto ciklo, pav÷luotos, be ryškių požymių rujos. D÷l šių priežasčių sutrinka ar neįvyksta ovuliacija, suprast÷ja apsivaisinimo galimyb÷s, apvaisinama mažiau kiaušialąsčių (Firkins, 1999). D÷l padid÷jusio embrioninio mirtingumo sumaž÷ja vadų dydis, ruja pasikartoja po s÷klinimo pra÷jus 27–35 dienoms (Rozeboom et al., 2000). Reprodukcinę sistemą labiausiai, o kartais ir negrįžtamai paveikia ilgalaik÷ aukšta temperatūra. Šiuos simptomus lydi apatija, raumenų dreb÷jimas, sumaž÷jęs apetitas ir agalaktija. Tokių simptomų kompleksas vadinamas vasaros nevaisingumo sindromu (See, 2006). Aukšta aplinkos temperatūra, sutrump÷jęs fotoperiodas neigiamai veikia kuilių s÷klidžių histologinę struktūrą, kartu – ir spermatogenezę (Šernien÷ ir kt., 2005). Nustatyta, kad sezonas statistiškai patikimai veikia kuilių spermatozoidų judrumą bei patologinių spermatozoidų skaičių (Jankevičiūt÷, Žilinskas, 2002) Daugiausia patologinių spermatozoidų šie tyr÷jai nustat÷ vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje. Skirtingų kuilių spermos kokyb÷ gali skirtis, be to, kai kurios spermos patologijos turi įtakos apsivaisinimui bei vadų dydžiui (Rozeboom et al., 2000). Veisl÷s įtaką paršelių skaičiui būtų galima paaiškinti skirtinga įvairių veislių kuilių spermos kokybe (Sutkevičien÷, Žilinskas, 2004).
1.3.4 AMŽIAUS ĮTAKA PARŠAVEDŽIŲ REPRODUKCINöS SAVYBöMS
Kiaulių bandose būtina nuolat atnaujinti paršavedes. Išbrokuotos paršaved÷s keičiamos sveikomis ir produktyviomis kiaulait÷mis. Kiaulait÷s pirmą kartą s÷klinamos arba kergiamos 240 dienų. Tokio amžiaus kiaulait÷s turi sverti 130–145 kg, o vidutinis jų nugaros lašinių storis turi būti 15–18 mm ir jos jau turi būti rujojusios 2–3 kartus. Kad nurodyto amžiaus veislin÷s kiaulait÷s pasiektų tokį svorį, reikia jas tinkamai šerti.
Kiaulaičių augimo tarpsniu nuo 28 iki 95–100 kg svorio ypač svarbu optimalus priesvoris ir sveikos kojos. Pereinamuoju šešių savaičių laikotarpiu ruošiamų kergti paršavedžių vidutinis paros priesvoris turi būti 700 g. Jos turi tur÷ti riebalų atsargų ir turi būti pasiekusios lytinę brandą.
Vyrauja nuomon÷, kad geriausi reprodukcijos rezultatai yra antro – penkto apsiparšiavimo paršavedžių. Pirmaparš÷s net 25% atveda mažiau paršelių, 37% mažesnis jų pieningumas, 24% mažesnis nujunkomo paršelio svoris (Riškevičien÷, 1995).
Tyrimai su 87 jorkšyrų x landrasų mišrūn÷mis kiaulait÷mis parod÷, kad didesnis kiaulaičių amžius pirmojo kergimo metu tur÷jo nežymią teigiamą įtaką gimusio paršelio svoriui (p < 0,001) pirmo apsiparšiavimo metu ir vidutiniam nujunkomo paršelio svoriui(p < 0,001) pirmo ir kitų apsiparšiavimų metu. Paršaved÷s, kurios buvo vyresn÷s ir didesnio svorio pirmo kergimo metu, buvo didesnio svorio per visą tiriamąjį laikotarpį (p < 0,01) (http://jas.fass.org/cgi/content/abstract/74/1/138).
Veislei taip pat rekomenduojama atrinkti paršelius iš antro – penkto apsiparšiavimo paršavedžių vadų. Vyresnių kaip 5 apsiparšiavimų kiaulių reprodukciniai rodikliai blog÷ja, nes jų organizme sumaž÷ja riebalų ir baltymų, pablog÷ja apvaisinimas, labai dažnai jos išbrokuojamos d÷l galūnių ligų (Earter, 1989).
Y. Koketsu ir kiti autoriai (1999) nustat÷, kad didesnis kiaulaičių amžius pirmą kartą s÷klinant, yra teigiamai susijęs su gimusių gyvų paršelių skaičiumi lizde bei turi įtakos bendrai paršaved÷s reprodukcijos būklei.
Vertinant paršavedžių amžiaus įtaką pirmo apsiparšiavimo metu bandos reprodukcijos rezultatams Prancūzijoje atlikti bandymai su didžiųjų baltųjų x landrasų mišrūn÷mis paršaved÷mis. Grup÷, pagal amžių pirmo apsiparšiavimo metu, suskirstyta į „anksti“ (337 d.), „įprastai“ (356 d.) ir „v÷lai“ (371 d.) apsiparšiavusias. Vidutinis gimusių gyvų paršelių ir nujunkomų paršelių skaičius did÷jo priklausomai nuo paršavedžių amžiaus pirmo apsiparšiavimo metu (p < 0,001). Viso atvestų paršelių skaičius iš vienos paršaved÷s per jos panaudojimo laikotarpį ir bendras apsiparšiavimų skaičius maž÷jo priklausomai nuo didesnio amžiaus pirmo apssiparšiavimo metu. Geriausi reprodukcijos rezultatai gauti „įprastai“ amžiaus grup÷je, esant 356 dienų amžiui pirmo apsiparšiavimo metu. Vyresn÷ms paršaved÷ms pirmo apsiparšiavimo metu, nustatytas mažesnis bendras produktyvumas, o „anksti“ (337 d.) pirmą kartą apsiparšiavusios paršaved÷s pasižym÷jo tik pavieniais geresniais produktyvumo rezultatais. Šie tyrimai parod÷, kad paršavedžių amžius pirmo apsiparšiavimo
metu yra glaudžiai susijęs su ūkio ir paršavedžių bandos vadybos lygiu
Didel÷ dalis mokslinių publikacijų teigia, kad kiaulait÷s sezoninio nevaisingumo laikotarpiu subręsta v÷liau. Tai savo ruožtu padidina kiaulaičių apsiparšiavimo amžių (Willenburg et al., 2003). Duomenys, surinkti Suomijoje, parod÷, kad kiaulait÷s, gimusios gruodžio – balandžio m÷nesiais ir subrendusios rugpjūčio – gruodžio m÷nesiais, pirmojo apsiparšiavimo metu buvo vyresn÷s (> 5 dienos) negu gimusios kitais m÷nesiais. Nors v÷luojantį kiaulaičių brendimą buvo bandoma aiškinti stebimų kiaulaičių pakartotina ruja po apvaisinimo, tačiau šiuo metu gerai žinoma metų laiko įtaka v÷luojančiam brendimui. V÷luojantis brendimas daro nemažai ekonomin÷s žalos kiaulių fermoms, pirmiausiai d÷l to, kad dažniausiai stebimas kartu su sumaž÷jusiu paršiavimosi lygiu ir padid÷jusiu laiko intervalu nuo atjunkymo iki rujos (Virolainen, 2005; Willis et al., 2003).
Normalus intervalas nuo atjunkymo iki rujos tur÷tų būti mažesnis negu 10 dienų. Dažniausiai 90 – 95% pagrindinių, bei 85 – 90% pirmaparšių paršavedžių ruja pasireiškia po 7 dienų nuo atjunkymo. Nors daugeliui kiaulių ruja pasireiškia būtent per šį laikotarpį, yra nemažai faktų, kad šis intervalas gali pailg÷ti vasaros – rudens laikotarpiu šilto klimato šalyse (Tast, 2003).
1.3.5 LIGOS VEIKIANČIOS KIAULIŲ REPRODUKCIJĄ
Pastaraisiais metais viena iš svarbiausių kiaulių užkrečiamųjų ligų pasaulyje yra kiaulių reprodukcinis ir kv÷pavimo sindromas (KRKS). Lietuvoje pirmieji kiaulių reprodukcinio ir kv÷pavimo sindromo klinikiniai simptomai pasteb÷ti 1997 m. pradžioje (Janut÷nait÷ et al., 2000). Viruso sukelta infekcija pasireiškia kiaulaičių ir paršavedžių reprodukcijos sutrikimais, abortais, nujunkytų paršelių kv÷pavimo sistemos patologija. D÷l KRKS kiaulininkyst÷s ūkiai patiria didelių ekonominių nuostolių. Ūmūs šios ligos protrūkiai 5–20 proc. sumažina kiaulių bandos produktyvumą, nes netenkama vidutiniškai nuo 1 iki 3,8 kiekvienos paršaved÷s paršelio, o kartais net 50 proc. visos vados (Кукушкин, 2000). Gali nugaišti 75,6 proc. tik ką atvestų paršelių, dalis jų gaišta nujunkomi, kitiems pasireiškia kv÷pavimo sistemos patologija. Po 16 savaičių ūmin÷ eiga pereina į l÷tinę (Pejsak et al., 1997).
Kiaulių reprodukciniam produktyvumui daug neigiamos įtakos turi chlamidioz÷, kuriai būdingi: abortai, negyvų ar negyvybingų paršelių atsivedimas, gemalinių dangalų ir jungin÷s pažeidimai.
Užsikr÷tusios paršingos kiaul÷s organizme chlamidijos dauginasi placentos audiniuose, sukeldamos vaisiaus parenchiminių organų degeneraciją. Pakitusi placenta trikdo
vaisiaus mitybą, d÷l to paršaved÷s dažniausiai abortuojasi. Dažniausiai serga paršeliai, paršingos kiaul÷s. Chlamidijomis sveikas kiaules galima užkr÷sti atliekant dirbtinį aps÷klinimą. Kuiliams chlamidijos sukelia l÷tinį šlapl÷s uždegimą, keratitą, balanopostitą. Daug ekonominių nuostolių susidaro d÷l abortų ir paršelių netekimo, paršavedžių ir kuilių išbrokavimo, priverstinio gyvulių skerdimo (Gerulis, 2001).
Svarbią reikšmę kiaulių reprodukcijos sutrikimui (ir d÷l to – išbrokavimui) turi folikulin÷s kiaušidžių cistos (Castaagna et al., 2004; McEntee, 1990). Tikroji folikulinių kiaušidžių cistų kilm÷ iki šiol neišaiškinta. Manoma, kad sutrinka organizmo neurohumoralin÷ veikla ir d÷l to pažeidžiamas fiziologinis ryšys tarp kiaušidžių, hipofiz÷s, epifiz÷s ir nervų sistemos (Левин, 1990).
Cistos susidaro esant anovuliaciniam lytiniam ciklui, d÷l blogo š÷rimo, eksploatacijos, stresų ir kt. (Dalin et al., 1997).
Taip pat paršavedžių tarpe gana dažnai pasitaikantis susirgimas – MMA (mastitas, metritas, agalaktija) sindromas. Tai yra sud÷tinga liga, pasitaikanti neseniai apsiparšiavusioms paršaved÷ms. Mastitą gali sukelti dvi priežastys: tiesiogin÷ bakterin÷ infekcija per spenio kanalą (d÷l prastos higienos); bakterijoms patekus į kraujotaką iš kitų lokalizuotų bakterin÷s infekcijos židinių. Serganti paršaved÷ dažniausiai guli ant pilvo ir neprisileidžia žindyti paršelių.
Metrito atveju bakterijos į reprodukcinius takus gali patekti apsiparšiavimo metu esant prastai higienai, suteikiant pagalbą paršiuojantis (nuo rankų), nuo likusios placentos.
Agalaktija – tai dalinis ar visiškas pieno nebuvimas. Šis susirgimas dažnai pasitaiko su viena iš anksčiau min÷tų ligų (mastitas, metritas). Už s÷kmingą paršavedžių laktaciją atsakingi du hormonai – prolaktinas ir oksitocinas. Jų išskyrimą ir veikimą gali sutrikdyti toksinai, patenkantys į kraują mastito ar metrito metu. D÷l MMA sindromo gali būti
prarandamos ištisos vados bei išbrokuojama daug paršavedžių
2. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA
Moksliniai tyrimai atlikti laikantis 1997 11 06 Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo Nr. 8–500 („Valstyb÷s žinios“, 1997 11 28, Nr. 108) bei poįstatyminių aktų – LR valstybin÷s veterinarin÷s tarnybos įsakymų „D÷l laboratorinių gyvūnų veisimo, dauginimo, priežiūros ir transportavimo veterinarinių reikalavimų“ (1998 12 31, Nr. 4–361) ir „D÷l laboratorinių gyvūnų naudojimo moksliniams bandymams“ (1999 01 18, Nr. 4–16 ).
Tyrimai atlikti 2008 metų rugs÷jo – gruodžio m÷nesiais, UAB „Dainavos“ kiaulių veislyne. Tyrimui buvo sudaryta 12 Norvegijos landrasų veisl÷s pagrindinių paršavedžių grup÷. Pagrindinis atrankos į grupę kriterijus buvo paršavedžių amžius. Visos paršaved÷s tiriamuoju laikotarpiu buvo šešių apsiparšiavimų.
Tiriamosios paršaved÷s visą jų panaudojimo laiką buvo laikytos taikant vienodas laikymo technologijas, bei šertos sausais kombinuotaisiais pašarais. Paršaved÷s girdytos iš automatinių čiulptukinių girdyklų.
Paršingos paršaved÷s laikytos nedidel÷mis grup÷mis, po 6 gyvulius garde. Žindančios paršaved÷s buvo laikomos individualiuose, specializuotose apsiparšiavimų garduose ir buvo fiksuojamos boksuose.
Veislyne taikytas ankstyvas paršelių nujunkymas, t.y. 30 – 31 dienos.
Siekiant nustatyti amžiaus įtaką paršavedžių reprodukcin÷ms savyb÷ms, buvo apskaičiuoti kiekvieno apsiparšiavimo vidutiniai rodikliai ir atliktas jų palyginamasis įvertinimas priklausomai nuo did÷jančio apsiparšiavimų skaičiaus.
Tyrimo metu įvertinti šie reprodukcinių savybių rodikliai: – paršavedžių vislumas, vnt;
– paršavedžių pieningumas, kg;
– vidutinis paršelio svoris 21 amžiaus dieną, kg; – vidutinis nujunkomo paršelio svoris; kg – vidutinis nujunkomo lizdo svoris, kg; – paršelių išsaugojimo procentas, %; – reprodukcinių savybių indeksas (R).
Statistin÷ duomenų analiz÷ atlikta SPSS (Statistical Package for Social Science) statistiniu paketu. Apskaičiuotas aritmetinis vidurkis (X); aritmetinio vidurkio paklaida (±mx),
3. TYRIMŲ REZULTATAI
Tiriamosios grup÷s paršaved÷s reprodukcijai prad÷tos naudoti nevienodo amžiaus. Tuo tikslu įvertinome amžiaus įtaką pirmojo kergimo metu pirmojo apsiparšiavimo rezultatams (1 lentel÷).
1 lentel÷. Kiaulaičių amžiaus, pirmojo kergimo metu, įtaka pirmo apsiparšiavimo rezultatams K ia u la ič ių a m ži u s p ir m o k er g im o m et u m ÷n . V id u ti n is a tv es tų p ar še li ų s k ., v n t V id u ti n is g y v ų p ar še li ų s k ., v n t P ar še li ų s k ai či u s 2 1 d . V id u ti n is v ad o s sv o ri s 2 1 d ., k g V id u ti n is p ar še li o sv o ri s 2 1 d ., k g A tj u n k y tų p ar še li ų sk ., v n t V id u ti n is at ju n k y to p ar še li o sv o ri s, k g B en d ra s at ju n k y tų p ar še li ų s v o ri s, k g X 7,3 m÷n. ±m 11,0 ±0,71 10,8 ±0,65 10,6 ±0,67 58,8 ±4,55 5,58 ±0,35 10,4 ±0,76 7,84 ±0,79 80,77 ±8,71 X 8 m÷n. ±m 14 ±0,53 12,86 ±0,86 10,43 ±1,08 61,14 ±6,07 6,0 ±0,44 10,14 ±1,04 8,07 ±0,73 78,29 ±9,12 Pastabos. Rodiklių skirtumų patikimumas:
p<0,05*, p<0,01**
Kiaulaičių, kergtų vidutiniškai 8 m÷n. amžiaus, vislumas – 2,06 vnt. (16 proc.) (p<0,01), pieningumas – 2,34 kg (3,82 proc.) (p>0,05), vidutinis paršelio svoris 21 d. – 0,42 kg (7 proc.) (p>0,05) ir vidutinis paršelio svoris atjunkymo metu – 0,23 kg (2,85 proc.) (p>0,05) buvo didesni už kiaulaičių, kergtų 7,3 m÷nesių amžiaus. Paršelių skaičius 21 d., atjunkytų paršelių skaičius ir bendras atjunkytų paršelių svoris buvo atitinkamai 0,17 vnt., 0,26 vnt. ir 2,48 kg (p>0,05) didesni kiaulaičių, pirmą kartą kergtų 7,3 m÷nesių amžiaus,negu vyresnių, t.y. 8 m÷nesių.
Vertinant reprodukcinių savybių kitimą priklausomai nuo paršavedžių amžiaus, atlikome paršelių skaičiaus kitimo, žindymo laikotarpiu, analizę nuo pirmo iki šešto apsiparšiavimo (2 lentel÷).
Iš antroje lentel÷je pateiktų duomenų matyti, kad kiekvieno apsiparšiavimo metu, tiriamosios grup÷s paršavedžių vadose buvo atvestų negyvų paršelių. Didžiausias jų skaičius buvo trečio apsiparšiavimo paršavedžių tarpe – 1,66 paršelio, o mažiausiai – pirmaparšių ir ketvirto apsiparšiavimo paršavedžių vadose – atitinkamai po 0,75 paršelio.
Tiriamųjų paršavedžių vislumas iki 4 apsiparšiavimo did÷jo: antro apsiparšiavimo paršavedžių jis buvo 0,08, trečio – 1,42, o ketvirto – 1,58 paršelio didesnis (p>0,05) negu pirmo apsiparšiavimo. Mažiausiu vislumu pasižym÷jo penkto apsiparšiavimo paršaved÷s – 11,92 paršelio, arba 0,08 paršelio mažiau nei pirmaparšių ir 1,66 paršelio mažiau (p>0,05) už didžiausiu vislumu pasižym÷jusių ketvirto apsiparšiavimo paršavedžių. Šešto apsiparšiavimo paršavedžių vislumas v÷l padid÷jo ir 0,25 paršelio buvo didesnis nei penkto apsiparšiavimo (p>0,05).
2 lentel÷. Paršelių skaičiaus dinamika nuo atvedimo iki nujunkymo
Apsiparšiavimai Vidutinis gimusių paršelių sk. vnt. Vislumas vnt. Paršelių skaičius 21 d. vnt. Paršelių skaičius nujunkant vnt. X I ±m 12,75 ± 0,60 12,00 ±0,62 10,50 ±0,64 10,25 ±0,63 X II ±m 13,42 ±0,62 12,08 ±0,52 10,50 ±0,72 10,00 ±0,74 X III ±m 15,08 ±0,49 13,42 ±0,57 12,67 ±0,59 12,33 ±0,55 X IV ±m 14,33 ±0,66 13,58 ±0,62 11,00 ±0,55 10,83 ±0,50 X V ±m 12,92 ±1,09 11,92 ±1,01 11,00 ±0,72 10,83 ±0,75 X VI ±m 13,50 0,86 12,17 ±0,61 10,42 ±0,69 10,33 ±0,66
Pastabos. Rodiklių skirtumų patikimumas: p<0,05*, p<0,01**
Paršelių skaičius 21 dieną pirmo ir antro apsiparšiavimo metu buvo toks pats, t.y. 10,50 paršelio, trečio apsiparšiavimo rezultatas buvo geriausias – 12,67 paršelio, arba 2,17 paršelio daugiau (p<0,05) nei pirmaparšių ir antro apsiparšiavimo paršavedžių, o taip pat 1,67 paršelio daugiau nei ketvirto ir penkto apsiparšiavimo (p>0,05) bei 2,25 paršelio daugiau (p<0,05) nei šešto apsiparšiavimo paršavedžių vadose.
Daugiausiai nujunkytų paršelių buvo gauta iš trečio apsiparšiavimo paršavedžių – 2,08 paršelio daugiau (p<0,05) negu iš pirmaparšių ir 2,33 paršelio daugiau (p<0,05) negu iš antro apsiparšiavimo paršavedžių, iš kurių nujunkytų paršelių buvo mažiausiai.
Paršelių mas÷s kitimo dinamika žindymo laikotarpiu nuo pirmo iki šešto apsiparšiavimo pateikta 3 lentel÷je.
Ryškios vidutinio paršelio svorio 21 d. did÷jimo tendencijos priklausomai nuo apsiparšiavimų skaičiaus nenustatyta. Didžiausias vidutinis paršelio svoris 21 dieną buvo penkto apsiparšiavimo paršavedžių – 6,33 kg (0,50 paršelio daugiau nei pirmaparšių (p>0,05)), o mažiausias trečio – 5,48 kg (0,35 paršelio mažiau nei pirmaparšių (p>0,05)).
3 lentel÷. Paršelių svorio dinamika žindymo laikotarpiu
Apsiparšiavimai Vidutinis paršelio svoris 21 d., kg Vidutinis lizdo svoris 21 d., kg Vidutinis paršelio svoris nujunkant, kg Vidutinis lizdo svoris nujunkant, kg X I ±m 5,83 ±0,28 60,17 ±3,72 7,98 ±0,49 80,08 ±5,59 X II ±m 6,01 ±0,29 62,42 ±4,34 8,63 ±0,51 86,00 ±7,92 X III ±m 5,48 ±0,28 68,33 ±2,89 7,66 ±0,48 92,50 ±3,22 X IV ±m 5,98 ±0,21 65,08 ±2,73 7,97 ±0,52 84,75 ±4,83 X V ±m 6,33 ±0,46 66,92 ±2,70 8,14 ±0,54 85,25 ±3,54 X VI ±m 5,77 ±0,31 61,58 ±5,62 8,03 ±0,36 84,00 ±7,31
Pastabos. Rodiklių skirtumų patikimumas: p<0,05*, p<0,01**
Vidutinis lizdo svoris 21 dieną iki trečio apsiparšiavimo did÷jo, o toliau prad÷jo maž÷ti. Trečio apsiparšiavimo paršavedžių lizdo svoris 21 d. 8,16 kg buvo didesnis (p>0,05) už pirmaparšių.
Didžiausias vidutinis nujunkomo paršelio svoris buvo antro apsiparšiavimo paršavedžių –8,63 kg arba 0,65 kg didesnis nei pirmaparšių (p>0,05). Mažiausias nujunkomo paršelio svoris buvo trečio apsiparšiavimo paršavedžių – 7,66 kg arba 0,32 kg mažiau nei
pirmaparšių (p>0,05). Vidutinio nujunkomo paršelio svorio maž÷jimo tendencijos priklausomai nuo apsiparšiavimų skaičiaus nenustatyta, kadangi penkto ir šešto apsiparšiavimo paršavedžių šis rodiklis atitinkamai buvo 8,14 ir 8,03 kg, t.y. panašus į geriausią rezultatą tur÷jusių antro apsiparšiavimo paršavedžių.
Didžiausias nujunkomo lizdo svoris užfiksuotas trečio apsiparšiavimo paršavedžių – 92,50 kg arba 12,42 kg daugiau nei pirmaparšių (p>0,05). Mažiausias nujunkomo lizdo svoris buvo nustatytas pirmaparšių – 80,08 kg.
Charakterizuojant paršavedžių motinines savybes buvo paskaičiuotas paršelių išsaugojimo procentas (1 grafikas).
0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 I II III IV V VI Iš sa ug o ji m o p roc . Apsiparšiavimai
1 grafikas. Paršelių išsaugojimo procentas
Iš grafike pateiktų duomenų matyti, kad geriausiomis motinin÷mis savyb÷mis pasižym÷jo trečio apsiparšiavimo paršaved÷s. Jų paršelių išsaugojimas sudar÷ 91,88 proc. arba 6,46 proc. daugiau negu pirmaparšių. Tolygios išsaugojimo procento did÷jimo arba maž÷jimo dinamikos did÷jant apsiparšiavimų skaičiui nenustatyta.
Apibendrinant reprodukcinių savybių rodiklius, buvo paskaičiuotas reprodukcijos indeksas (2 grafikas). 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 50 R ep ro d u k ci jo s in d ek sa s I II III IV V VI Apsiparšiavimai
2 grafikas. Paršavedžių reprodukcinių savybių indeksas
Iki trečio apsiparšiavimo reprodukcijos indeksas did÷jo, o toliau prad÷jo tolygiai maž÷ti. Trečio apsiparšiavimo paršavedžių reprodukcijos indeksas buvo didžiausias – 48,34 vnt. arba 6,9 vnt. didesnis už pirmaparšių ir 6,46 vnt. didesnis už šešto apsiparšiavimo paršavedžių.
Remiantis tyrimų duomenimis, paskaičiuoti koreliaciniai ryšiai tarp kai kurių reprodukcinių savybių rodiklių (4 lentel÷).
Stiprus teigiamas ryšys nustatytas tarp antro apsiparšiavimo paršavedžių vislumo ir nujunkomų paršelių skaičiaus bei tarp šešto apsiparšiavimo paršavedžių vidutinio paršelio svorio nujunkant ir vidutinio lizdo svorio nujunkymo metu (p< 0,01).
4 lentel÷. Reprodukcinių savybių rodiklių koreliacija Apsiparšia vimai Vislumas vnt. – Nujunkomų paršelių sk. vnt. Vislumas vnt. – Pieningumas kg Vidutinis paršelio svoris nujunkant kg –
Vidutinis lizdo svoris nujunkant kg Paršelių skaičius 21 d. vnt. – Pieningumas kg I 0,637* 0,490 0,330 0,786** II 0,837** 0,590* 0,642* 0,766** III 0,591 0,178 0,627* 0,435 IV 0,353 0,128 0,728** 0,710** V 0,711** 0,082 0,478 0,218 VI 0,523 0,429 0,802** 0,931** p<0,05*, p<0,01**
Labai stiprus teigiamas ryšys gautas tarp šešto apsiparšiavimo paršavedžių paršelių skaičiaus 21 d. ir pieningumo (p< 0,01 ).
Vidutinis teigiamas ryšys buvo tarp antro apsiparšiavimo paršavedžių vislumo ir pieningumo.
4. IŠVADOS IR PASIŪLYMAI
Tyrimų rezultatai parod÷, kad paršavedžių amžius tur÷jo įtakos reprodukcinių savybių rodikliams:
1. Kiaulaičių, kergtų vidutiniškai 8 m÷n. amžiaus, vislumas – 2,06 vnt. (p<0,01), pieningumas – 2,34 kg (p>0,05), vidutinis paršelio svoris 21 d. – 0,42 kg (p>0,05) ir vidutinis paršelio svoris atjunkymo metu – 0,23 kg (p>0,05) buvo didesni už kiaulaičių, kergtų 7,3 m÷nesių amžiaus.
2. Paršavedžių vislumas tolygiai did÷jo iki ketvirto apsiparšiavimo ir tuo metu buvo 1,58 paršelio didesnis (p>0,05) negu pirmaparšių.
3. Trečio apsiparšiavimo paršavedžių: paršelių skaičius 21 d. – 2,17 paršelio (p<0,05), paršelių skaičius nujunkymo metu – 2,08 paršelio (p<0,05), lizdo svoris 21 d. – 8,16 kg (p>0,05) bei vidutinis lizdo svoris nujunkant – 12,42 kg (p>0,05) buvo didesni už pirmaparšių.
4. Geriausiomis motinin÷mis savyb÷mis pasižym÷jo trečio apsiparšiavimo
paršaved÷s, kurių paršelių išsaugojimo procentas buvo 91,88 proc. arba 6,46 proc. didesnis nei pirmaparšių.
5. Reprodukcijos indeksas trečio apsiparšiavimo paršavedžių buvo didžiausias – 48,34 vnt. arba 6,9 vnt. didesnis už pirmaparšių ir 6,46 vnt. didesnis už šešto apsiparšiavimo paršavedžių.
6. Labai stiprus teigiamas koreliacinis ryšys nustatytas tarp šešto apsiparšiavimo paršavedžių paršelių skaičiaus 21 d. ir pieningumo (p< 0,01), stiprus teigiamas koreliacinis ryšys – tarp antro apsiparšiavimo paršavedžių vislumo ir nujunkomų paršelių skaičiaus, bei tarp šešto apsiparšiavimo paršavedžių vidutinio paršelio svorio nujunkant ir vidutinio lizdo svorio nujunkymo metu (p< 0,01).
Pasiūlymai:
6.1. Organizuojant kiaulių bandos reprodukciją, priklausomai nuo kiaulių laikymo sąlygų bei paršavedžių panaudojimo intensyvumo, paršavedes reprodukcijai patartina naudoti iki penkių apsiparšiavimų, kadangi šiuo metu dar nestebima ryškaus reprodukcinio produktyvumo pablog÷jimo.
6.2. Ypač produktyvios paršaved÷s, pasižyminčios geromis motinin÷mis savyb÷mis, stebint jų sveikatos būklę bei produktyvumą, bandoje gali būti paliekamos ir ilgesniam laikui.
5. SUMMARY
Sonata Šidlauskien÷, faculty of Animal husbandry Technology Supervisor dr. N. Kvietkut÷
Efficiency and competition of pork production mainly depends on pig quality. The principal demand for contemporary swine-breeding is a great pig productivity, good fattening, meat and reproductive characteristics.
There are some factors that have influence on porcinen reproductive productivity: development of reproductive system of sows, ovulation level, ovaries hypofunction, genetical factors, saesons, climate and light conditions, adaptation, work organization in farms, unbalanced feeding of pigs, stress as well as infectious diseases. The sperm quality has a significance of pig impregnation.
The aim of the study was to evaluate the influence of age on pig reproductive quality and
the object of the study were estimate the influence of pigs age on farrowing results during the first insemination; estimate changes of reproductive characteristics during age increasing of sows and calculate indexes of sows reproductive characteristics.
The study was made in JSC „Dainava“ during the time period starting at 2008 September until 2008 December. There was made an experimental group of 12 Norway Landrace pigs. The age of pigs during selection of animals in experimental groups was the main criterion. All the sows during the experimen were after 6 farrowings.
During the experiment were evaluated these parameters of reproductive quality: – Reproductiveness of sows;
– Lactation of sows, kg;
– Average of piglets weight at 21 day after birth, kg; – Average of piglets weight during the weaning period, kg; – Average weight of all weaning piglets, kg;
– Percent of piglets preservation, %; – Index of reproductive characteristics (R).
Estimating the influence of pigs age on the first farrowing results during the first insemination, the reproductiveness of pigs, lactation, average of piglets weight at 21 day after birth and average of piglets weight during the weaning period inseminated at 8 month of age were higher than pigs, inseminated at 7.3 month of age. The reproductiveness of examined
sows increased until the fourth farrowing. The sows of the third farrowing had a great maternal properties. Maximum number of death piglets was among sows after the third farrowing – 1.66 of all piglets and the least among sows after the first and the fourth farrowing and it amounted 0.75 of all piglets respectively. The reproductive index increased until the third farrowing of sows, then it was decreased evenly.
Our results showed that age of sows had a great influence of reproductive quality: 1. The reproductiveness of pigs, inseminated at 8 month of age was 2.06 (p<0.01) higher than pigs, inseminated at 7.3 month of age. All the other parameters were also higher as follows: lactation 2.34 kg (p>0.05), average of weight of piglet at 21 day after birth – 0.42 kg (p>0.05), average of weight of piglets at weaning period – 0.23 kg (p>0.05).
2. The reproductiveness of sows increased until the fourth farrowing and was 1.58 higher than in sows after the first farrowing.
3. The reproductive characteristics of sows after the third farrowing were also higher than sows after the first farrowing and were as follows: number of piglets at the 21 day after birth – 2.17 (p<0.05), number of piglets during the weaning period – 2.08 (p<0.05), weight of all piglets at the 21 day after birth – 8.16 kg (p>0.05) and average weight of piglets at the weaning period – 12.42 kg (p>0.05).
4. The sows of the third farrowing had a great maternal properties, because percent of piglets preservation was 91.88 % or 6.46 % higher than sows of the first farrowing.
5. Reproductive index of sows after the third farrowing was the highest – 48.34 or 6.9 % higher than sows after the first farrowing and 6.46 higher than sows after the sith farrowing.
6. Strong positive correlation was between the number of piglets at 21 day after birth of sows after the sixth farrowing and lactation (p<0.01), strong positive correlation was between reproductiveness of sows after the second farrowing and number of weaning piglets as well as average of weight of piglets during the weaning period and average of weight of all piglets during the weaning period (p<0.01).
Recommendations.
1. According to breeding conditions and using intensity of sows it is recommend to use sows for reproduction until the fifth farrowing, as until this period there are not evaluated reproductive failure.
2. Particularly high productive sows having good maternal characteristics according to their health status and productiveness, could be left in herd for the longer period.
6. LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Almond G. W. Seasonal infertility in female pigs. North Carolina State University
1992. Prieiga per internetą:
http://mark.asci.ncsu.edu/HealthyHogs/book1992/almond1.htm.
2. Banys A., Riškevičien÷ V., Šernien÷ L., Žilinskas H. Grynaveislių ir mišrūnių kiaulaičių brendimo bei reprodukcinių organų išsivystymo ypatumai. Veterinarija ir zootechnika. T. 18(40), 2002. P. 17–21.
3. Bates R. O., Day B. N., Britt J. H., Clark L. K., Brauer M. A. reproductive performance of sows treated with a combination of pregnant mares serum gonadotropin and human chorionic gonadotropin at weaning in the summer. Journal of Animal Science. 1991. N. 69. P. 894–898.
4. Bendikas P., Gaidžiūnien÷ N., Jeninas E., Kersnauskas A., Leikus R., Tarvydas V., Zapasnikien÷ B. Gyvulininkyst÷s pagrindai. 1998. P. 156–158.
5. Bishop D. K. Reproductive management: A scientist in production clothing. Advances in Pork Production, 2003. Vol. 14. P. 263–268.
6. Bouma A. Transmissible virus diseases in porchine reproduction. Reproduction domestical Animal. 2000. N. 35. P. 243–246.
7. Brenig B., Brem G. Molecular cloning and analysis of the porcine „halothane“ gene. 1992. Arch. Thierz. 35. P. 129−135.
8. Castagna C. D., Peixoto C. H., Bortolozzo F. P., Wentz I., Neto G. B., Ruschel F. Ovarian cysts and their consequences on the reproductive performance of swine herds. Animal. Reproduction Science. 2004. No. 81 (1–2). P. 115–123.
9. Chung W. B., Cheng W. F., Wu L. S., Yang P. C. The use of plasma progesterone profiles to predict the reproductive status of anestrous gilts and sows. Theriogenology, 2002. Vol. 1. No. 58(6). P. 1165–1174.
10. Coffey R. D., Parker G. R., Laurent K. M. Assessing sow body condition. 1999. Prieiga per internetą: http://www.uky.edu/Ag/AnimalSciences/pubs/asc158.pdf.
11. Černauskien÷ J. Kiaulių š÷rimas pagal reprodukcijos tarpsnius. Mano ūkis, 2008/3. P. 58–60.
12. Dalin A.–M., Gidlund K., Eliasson–Selling L. Post–mortem examination of genital organs from sows with reproductive disturbances in a sow-pool. Acta vet. Scand., 1997. No. 38. P. 253–262.
13. Diehl G. N., Costi G., Vargas A. J., Richter J. B., Lecznieski L. F., Bortolozzo F. P., Bernardi M. L., Wentz I. Ovarian monitorement at slaughter of gilts culled by anoestrus or atypic oestrus. Archives of Veterinary Science, 2003. Vol. 8. No. 1. P. 121–125.
14. Diekman M. A., Coffey M. T., Hill R., Purkhiser E. D., Reeves E. D., Young L. G.
Mycotoxins and swine performance. 1992. Prieiga per internetą
http://www.animalgenome.org/edu/PIH/129.html.
15. Drickamer L. C. , Arthur R. D., Rosenthal T. L. Conception failure in swine: Importance of the sex ratio of a females birth litter and test of other factors. Journal of Animal Science. 1997. N. 75. P. 2192–2196.
16. Drickamer L. C. , Arthur R. D., Rosenthal T. L. Conception failure in swine: Importance of the sex ratio of a females birth litter and test of other factors. Journal of Animal Science. 1997. N. 75. P. 2192–2196.
17. Drochner W., Mikulionien÷ S., Kulpys J. Kiaulių š÷rimas. Kaunas, 2000. P. 5–9. 18. Earter R. A. Maximizing sow longuorty // Challenges and innovations. 1989. P. 47–
54.
19. Evans A. Talking AI management. Pig Progress. 2002. Vol. 16 N. 9. P. 60
20. Fiedler I., Ender K., Wicke M., Maak S., Lengenken G., Meyer W. Structural and functional characteristic of muscle fibers in pigs with different malignant hypertermia susceptibility (MHS) and different meat quality. 1999. Meat Sci. 53. P. 9–15.
21. Firkins L. Seasonal infertility in swine. 1999. Prieiga per internetą: http://www.cvm.uiuc.edu/ope/enotes/ showarticle.cfm?id=43.
22. Foxcroft G. R. Managing the lactating and weaned sow. 1999. Prieiga per internetą: http://www.afns.ualberta.ca/Hosted/SRTC/biblio_articles/Arge ntina99sow.grf.rtf. 23. Gahne B., Juneja R. K. Animal Blood Groups and Biochemical Genetics. Department
of Animal Breeding and Genetics. Swedish University of Agricultural Science. 1985. Vol. 1b. P. 265–83.
24. Gerulis G., Bagdonas J. Chlamidioz÷s paplitimas Lietuvos kiaulininkyst÷s ūkiuose. Žem÷s ūkio mokslai. 2001, Nr. 3. P.64.
25. Heinonen M., Leppavouri A., Pyorala S. Evaluation of reproductive failure of female pigs based on slaughterhouse material and herd record survey. Animal Reproduction Science., 1998. Vol. 11. No. 52 (3). P. 235–244.
26. Heinonen M., Leppavouri A., Pyorala S. Evaluation of reproductive failure of female pigs based on slaughterhouse material and herd record survey. Animal Reproduction Science. 1998. Vol. 11. No. 52 (3). P. 235–244.
27. Holm B., Bakken M., Vangen O., Rekaya R., Genetic analysis o fage and firs service, return rate, litter size, and weaning–to–firs service interval of gilts and sows. Journal of Animal Science. 2005. N. 83. P. 41–48.
28. Hoste S. Genotype environment interactions. Perspectives in Pig Science. Nottingham Univ. Press, 2003. P. 25–39.
29. http://jas.fass.org/cgi/.
30. http://www.vspn.org/library/wwwdirectory/reproduction_genetics.htm.
31. Yu L. T., Ju C.C., Lin J., Wu H.L., Yen H.T. Effects of probiotics and selenium combination on the immune and blood cholesterol concentration of pigs. Journal of Animal and Feed Science. 2004. Vol. 13. N. 4. P. 625–634.
32. Jankevičiūt÷ N., Žilinskas H. Kai kurių veiksnių įtaka įvairių veislių kuilių spermos kokybei. Veterinarija ir zootechnika. 2002. T. 19 (41) P.15–19.
33. Janut÷nait÷ J., Ščerbavičius R., Blaževičius E. Current status of porcine reproductive and respiratory syndrome in Lithuania, sero–epidemiological study by ELISA. Proceedings of the 5th Internacional Concress of Veterinary Virology. 2000. P. 244– 245.
34. Jindal R., Cosgrove J. R., Aherne F. X., Foxcroft G. R. Effect of nutrition on embryonal mortality in gilts: association with progesterone 1,2. Journal of Animal Science. 1996. N. 74. P. 620–624.
35. Jokubka R., Miceikien÷ I. Streso geno paplitimas tarp Lietuvos veislininkyst÷s įmon÷se veisiamų kuilių. Veterinarija ir zootechnika. 2001. T. 14 (36). P.67–72. 36. Jukna Č., Kvietkut÷ N., Girskien÷ B. Genotipo įtaka m÷sos kokybei technologinio
apdorojimo metu. Veterinarija ir zootechnika. 2003. Nr. 24. P.78–84.
37. Kaplan m., Rozycki M. Wplyw sezonee ne niektore cechy uzutkowosci rozplodowej doch // Roznicki Naukowe zootechniki. 1989. N 26. S. 237–249.
38. Kerzien÷ S., Juozaitien÷ V. Paveldimųjų kiaulių savybių priklausomyb÷ nuo ūkinių sąlygų statistiniai tyrimai. Veterinarija ir Zootechnika. 2004. T. 28 (50). P. 61–64. 39. Kirkwood R. Techniques ti fine-tune reproduction. 2003. Prieiga per nternetą:
http://www.londonswineconference.ca/proceedings/2003.pdf.
40. Klimas R. Metodai ir priemon÷s Lietuvoje veisiamų kiaulių ūkin÷ms – biologin÷ms savyb÷ms gerinti. Habilitacinio darbo santrauka, 2002. P. 23–25.
