Neutraliojo anolito (ANK) į taka kalakut ų produktyvumo rodikliams

LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA

GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS

MAISTO SAUGOS IR GYVŪNŲ HIGIENOS KATEDRA

Asta Ramanauskaitė

VI kursas 2 grupė

Neutraliojo anolito (ANK) įtaka kalakutų produktyvumo rodikliams

Gyvulininkystės technologijos magistrantūros

studijų baigiamasis darbas

Baigiamasis darbas atliktas 2006 – 2007 metais. Lietuvos veterinarijos akademijos maisto saugos ir gyvūnų higienos katedroje

Baigiamojo darbo vadovas: prof. dr. B. Bakutis – Maisto saugos ir gyvūnų higienos katedra

Baigiamojo darbo konsultantas

TURINYS

ĮVADAS

1. LITERATŪROS APŽVALGA ...6

1.1. Elektrochemiškai aktyvuotas neutralus anolitas ANK ...6

1.2. Mikroorganizmai, paplitimas, jų reikšmė...6

1.3. Paukščių sanitarija ...8

1.4. Zoohigieniniai reikalavimai kalakutų laikymui...9

1.4.1. Vanduo ...9

1.4.2. Temperatūra ...9

1.4.3. Santykinė oro drėgmė...10

1.4.4. Talpinimo tankis ...11

1.4.5. Rekomenduojamas patalpos apšvietimas...11

1.4.6. Lesinimas ir girdymas...11

1.5. Dezinfekcija...11

1.6. Aktyvus vanduo anolitas (ANK) ...13

1.7. Aktyvuoto vandens istorija...16

1.8. Aktyvuoto vandens savybės...18

1.9. Aktyvuoto vandens panaudojimas...19

1.9.1. Patalpų dezinfekcija ...19

1.9.1.1. Aerozolio generatoriai ...24

1.9.1.2. Patalpos, įrengimų paviršiaus, oro aplinkos paruošimas ...25

1.9.2. Maisto pramonė ...26

1.9.3. Nutekamųjų vandenų valymas ...27

1.9.4. Žalio pašaro/siloso konservavimas ...27

1.9.5. Aušinimo bokštai ir oro kondicionieriai ...28

1.9.6. Amarų ir kitų smulkių kenkėjų naikinimas ...28

1.9.7. Taros dezinfekavimas ...29

1.9.8.Kitas anolito ir katolito panaudojamas...30

2. TYRIMO SĄLYGOS

3. TYRIMO METODAI

4. TYRIMŲ REZULTATAI

5. IŠVADOS

ĮVADAS

Anolitas ANK – tai universalios paskirties ekologiškai švarus elektrochemiškai aktyvuotas tirpalas. Jis naudojamas dezinfekcijos, sterilizacijos ir gydymo tikslais. Skirtingai nuo tradicinių dezinfekuojančių ir sterilizuojančių tirpalų, tokių kaip formaldehidas, chloraminas, natrio hipochloritas, įvairios rūgštys, ketvirtiniai amonio junginiai, sunkiųjų metalų ir kitų sintetinių biocidinių medžiagų junginiai, veiklieji anolito ANK komponentai nėra medžiagos- ksenobiotikai ir nekenkia žmogaus ir šiltakraujų gyvūnų organizmui. Antimikrobinės medžiagos anolite – tai žemos koncentracijos biokataliziškai aktyvus mišinys: aktyvus chloras ir neorganiniai metastabilūs peroksidiniai junginiai, kurie paprastai sintezuojasi žmogaus ir šiltakraujų gyvūnų organizme specializuotais elektrochemiškai aktyvių ląstelių fermentais ir dalyvauja organizme esančių kenksmingų medžiagų bei svetimkūnių neutralizacijoje. (Deviatovas, 1998, Petrovas 1998).

Metastabilus oksidantų mišinys anolite ANK yra aktyviausias iš visų žinomų mikroorganizmų naikinimo priemonių, kadangi turi daug galimybių negrįžtamai suardyti gyvybiškai svarbias mikroorganizmų funkcijas elektronų perdavimo reakcijose. Pagal biocidinio veikimo mechanizmą elektrochemiškai aktyvuotas tirpalas anolitas panašus į dujinę plazmą, o degradacijos produktai yra pradinės medžiagos, t.y. silpnos mineralizacijos vanduo.

Pagal toksiškumo skrandžiui ir odai parametrus anolitas priskiriamas ketvirtai mažai pavojingų medžiagų klasei.

Anolito tirpalas naikina infekcijų sukėlėjus ir savo efektyvumu pranoksta tokius cheminius dezinfekatorius kaip chloraminas ir natrio hipochloritas. Be to, vieno litro anolito kaina yra mažesnė nei 3 proc. chloramino tirpalo ir hipochlorito. Per vieną pamainą galima lengvai pagaminti 2 - 3 tonas anolito. Išpilant į kanalizaciją nereikia neutralizuoti. Nereikia papildomai pirkti plovimo, sterilizacijos, dezinfekuojančių priemonių . nereikia papildomų išlaidų jų pristatymui ir saugojimui. Daugumai įmonių STEL įrengimai, gaminantys nepaprastai pigų ir efektyvų anolito tirpalą, atsiperka per keletą savaičių.

Paukštininkystė yra viena iš rentabiliausių gyvulininkystės šakų, tačiau norint išauginti sveikus paukščius, reikia griežtai laikytis daugybės reikalavimų. Svarbu laiku tinkamai paukštides ir įrenginius valyti, kokybiškai ir reguliariai juos dezinfekuoti bei paruošti naujam paukščių auginimo ciklui.(Aniulienė E.B, 2004).

Darbo tikslas

Darbo uždaviniai, tyrimo etapai:

Pirmas etapas:

1. ištirti kalakutidžių Nr.1 , Nr.2, Nr.3, Nr.4 mikroklimatus;

2. paimti iš kalakutidžių Nr.1 , Nr.2, Nr.3, Nr.4 oro mėginius mikrobiologiniam tyrimui (bendras bakteriologinio ir mikologinio užterštumo tyrimas);

3. paimti kraiką mikologinio užterštumo tyrimui; Antras etapas:

1. po dezinfekcijos anolitu ANK paimti tvartų Nr. 1 ir Nr.3 (kuriuose auginamos bandomosios paukščių grupės) oro mėginius mikrobiologiniam tyrimui;

2. išdifenerencijuoti mikromicetus pagal gentis; Trečias etapas:

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Elektrochemiškai aktyvuotas neutralus anolitas ANK

Nekenksmingas, elektrochemiškai aktyvuotas ANK tipo anolitas yra aktyvus visą laiką, kuris yra reikalingas dezinfekavimo procedūros atlikimui. Po panaudojimo jis savaime suyra, nesudarydamas toksinių junginių – ksenobiotikų ir, prieš išpilant į kanalizaciją, nereikia jo neutralizuoti. Sintezuotas STEL įrenginiuose neutralus anolitas ANK yra ne tik ekologiškai nekenksminga ir labai efektyvi dezinfekcijos, valymo prieš sterilizaciją ir medicininės paskirties prietaisų sterilizacijos priemonė , bet ir antiseptikas, kuriuo galima yra tepti pakenktą ir nepakenktą odą, gleivinę, ertmes ir žaizdas, siekiant išvengti vietinės infekcijos vystymosi ir sepsio. (Bachiras, 1997).

Elektrochemiškai aktyvuotas neutralus anolitas ANK yra universalaus veikimo spektro, t.y. veikia visas mikroorganizmų grupes (bakterijas, nikromicetus, virusus), nepažeisdamas žmogaus ir kitų organizmų audinių ląstelių, t.y. somatinių gyvūnų ląstelių, esančių daugialąstės sistemos sudėtyje.

Neutralusis anolitas (ANK) - naujo tipo tirpalas, pasižymintis unikaliu biocidiniu veikimu. Jis tuo pat metu ir plauna, ir dezinfekuoja, ir sterilizuoja. Aktyvuotas anolitas ANK, gaminamas STEL įrenginiuose, sunaikina tiek bakterijas ir virusus, tiek ir grybelinės kilmės ligų sukėlėjus: auksinį stafilokoką, žarnyno lazdeles, hepatito-B virusus, poliomelitą, adenovirusus, tuberkuliozės sukėlėjus, salmoneliozę, dermatomikozę ir kt. Efektyvumu anolitas ANK yra žymiai pranašesnis už tokias žinomas dezinfekcijos priemones, kaip chloraminas, natrio hipochloritas ir t.t. (Artomonovas, 2000).

Teigiami rezultatai gauti naikinant anolito ANK tirpalu maro ir juodligės sukėlėjus. Eksperimentais patvirtintas tirpalo, sintezuojamo STEL įrenginiuose, efektyvumas, šalinant nuodingas medžiagas nuo karinės technikos ir įrangos, kartu atliekant ir degazaciją. (Deviatovas, 1998).

1.2. Mikroorganizmai, paplitimas, jų reikšmė

Mikroorganizmai – (iš graikų kalbos „micros“ - mažas, gr. organon - įrankis, padargas) - smulkiausi auglinės ir gyvūninės kilmės organizmai, matomi tik pro mikroskopą. (http://www.pathogencombat.com/).

Gausiausi gyvosios gamtos atstovai Žemėje yra labai maži, tik pro mikroskopą matomi mikroorganizmai. Dėl mikroskopinio dydžio, gebėjimo prisitaikyti prie įvairių gyvenimo sąlygų ir didelio biologinio aktyvumo mikroorganizmai išplitę gamtoje, žmonių, gyvūnų organizmuose ir augaluose. Daug jų vandenyje, dirvoje, ore, maiste. Mikroorganizmų randama net dykumų smėlyje.

Dauguma mikrobų yra nežalingi, mintantys negyvosiomis organinėmis ir neorganinėmis medžiagomis. Kai kurie iš jų labai svarbūs gamtos medžiagų apykaitai, nes aktyviai dalyvauja skaidant (mineralizuojant) gyvūnų ir augalų liekanas. Dauguma mikroorganizmų atlieka svarbų vaidmenį: palaiko gyvųjų organizmų ir cheminių junginių pusiausvyrą pasaulyje. Jie ardo organinius nešvarumus, sugeba panaudoti atmosferos azotą, užima svarbią vietą fotosintezės ir oksidacijos procesuose.

Užkrečiamųjų ligų sukėlėjai gali būti aptinkami įvairiuose maisto produktuose, vandenyje. Salmonelioze, kampilobakterioze, listerioze, jersinioze serga ir žmonės, ir gyvuliai, ir paukščiai, todėl mėsos, pieno produktai, kiaušiniai yra potencialus užkrato šaltinis. Dizenterija serga tik žmogus, o užsikrėsti galima, jei užteršiamos rankos, maistas, vanduo, apyvokos daiktai.

Žmogaus ir gyvūnų organizmuose yra įvairių mikroorganizmų. Dauguma jų (saprofitai) sudaro normalią mikroflorą, kuri nedaro žalos šeimininkui ir net teikia naudą. Tačiau yra mikroorganizmų, kurie patekę į makroorganizmą sukelia ligą. Mikroorganizmai, sukeliantys žmonių, gyvulių ar augalų ligas, vadinami patogenais. (Šiugždaitė, 2003).

Mikromicetai yra labai įvairi, gyvybinga, aktyvi, įvairiomis veiklos galiomis pasižyminti mikroorganizmų grupė, gebanti aktyviai sintetinti ir išskirti į aplinką įvairios cheminės prigimties toksiškus metabolitus. Maisto žaliavoje ir produktuose aptinkami labai įvairių rūšių mikromicetai. Kontrastingomis Lietuvos meteorologinėmis sąlygomis javų grūdai dar kietosios brandos periodu yra gausiai užkrėsti Fusarium, Pencillium, Aspergillus, Cladosporium, Alternaria ir kitų genčių įvairių rūšių grybais. Didelė dalis išvardintų mikromicetų genčių geba sintetinti dioksinivalenolį, zearalenoną, T-2 toksiną, aflatoksinus, citochalaziną ochrotoksinus, patuliną, peritremą, sterigmocistiną ir kitas toksiškas medžiagas, kurios gerokai pablogina maisto kokybę ir kelia pavojų žmonių sveikatai. Mikromicetų sintetinamų ir išskiriamų toksiškų medžiagų yra daugiau negu šiuo metu gebama kontroliuoti, mažai ištirti mikromicetų sintetinamų toksiškų medžiagų kompleksai ir jų poveikis gyvūnams ir augalams, o tuo pačiu žmonėms. (Lugauskas, 2002, Paškevičius, 2002, Repečkienė, 2002).

1.3. Paukščių sanitarija

Viena iš paukščių sveikatingumo sąlygų yra tinkama aplinka. Remiantis ūkinės paskirties gyvūnų gerovės reikalavimais, paukštidžių statybai naudojamos medžiagos, ypač aptvarų įrengimui naudojamos medžiagos ir įranga, prie kurių paukščiai gali prisiliesti, neturi buti kenksmingi ir turi būti pritaikytos taip, kad būtų galima valyti ir dezinfekuoti. Ventiliatoriai, lesinimo mechanizmai bei kiti įrengimai turi buti taip sukonstruoti, išdėstyti, naudojami ir remontuojami, kad keltų kuo mažiau triukšmo. Paukštyno teritorija turi būti aptverta. Takų ir kelių danga turi būti kieta. Prie įvažiavimo į teritoriją bei įėjimo į paukštides turi būti įrengtas sanitarinis skyrius. (Aleksejūnienė, 2005).

Iki paukščių patalpinimo turi būti tinkamai paruošiamos patalpos. Yra žinoma, kad naujose paukštidėse pirmųjų paukščių pulkų produktyvumas ir sveikatingumas esti aukštesnis, nei paskutiniųjų. Dulkės, mikroorganizmai, cheminiai junginių likučiai bei kiti kenksmingi faktoriai stabdo paukščių vystymąsi, mažina produktyvumą bei organizmo rezistentiškumą. Periodiškai atliekama paukštidžių sanacija užkerta kelią infekcinių ligų sukėlėjų, plitimui bei sunaikina sąlyginai patogeninę mikroflorą. Prieš paukštidžių valymą išjungiami ventiliacijos įrengimai, o prieš plovimą ir dezinfekavimą tirpalais išjungiama elektros srovė. Pirmiausia patalpos, įrenginių paviršiai, aparatūra, kanalizacijos ir ventiliacijos kanalai mechaniškai išvalomi bei nuplaunami vandeniu. Tuomet atliekama patalpų bei įrengimų profilaktinė dezinfekcija. Tam gali būti naudojami šie dezinfektoriai: 5-10 proc. kalcinuotos sodos tirpalas, 3-5 proc. kreolino emulsija, 2-3 proc. natrio šarmo tirpalas, 3 proc. formalino tirpalas. Taip pat gali būti naudojami ir šie preparatai: „Virkon S" (milteliai), „Clinafarm™ Spray" (emulsijos koncentratas), „Septabic" (milteliai), „Desinkap" (tirpalas), „Agroclair" (tirpalas), „Agrigerm" (skystis), „Ewabo Aldekol Des®03" (skystis), „Virofree" (milteliai), „Longlife 250S" (tirpalas), „Hyperox" (tirpalas) ir kiti. Dezinfektoriai purškiami žemo spaudimo srove. Įrenginiai ir konstrukcijos iš aliuminio negali būti dezinfekuojami tirpalais, kurių sudėtyje yra šarmų .

Kietos dangos aikštelės ir keliai apie paukštidę bei teritorija taip valomi ir dezinfekuojami. Atliekantys dezinfekciją žmonės turi dėvėti spec. aprangą ir griežtai laikytis asmens higienos reikalavimų.

Besiveisiantys paukštidėse graužikai turi būti naikinami pastoviai, kadangi jie platina tiek žmogui, tiek gyvūnui pavojingas infekcines bei invazines ligas. Tam gali būti naudojamos tiek mechaninės, tiek cheminės priemonės. Svarbu sudaryti tokias sąlygas, kad graužikai negalėtų prieiti prie pašaru, taip pat naikinti jų dauginimosi vietas.

Atlikus dezinfekciją, būtina 5-7 dienų sanitarinė pertrauka. Tuomet paukštidė išvėdinama, grindys pabarstomos kalkėmis (0,5-1,0 kg/m2 grindų ploto), pakreikiama sausu ir švariu kraiku

(pjuvenomis, durpėmis, šiaudais), sumontuojami šildymo, lesinimo bei girdymo įrengimai taip, kad būtų kiek galima sumažinta pašaro ir vandens užteršimo bei kenksmingos paukščių tarpusavio konkurencijos galimybė.

Atlikus visus darbus reikia patikrinti nukenksminimo darbų atlikimo kokybę. Tam yra imami mėginiai ir vežami į veterinarinės tarnybos laboratorijas. Tik gavus atsakymą, kad dezinfekcija atlikta kokybiškai yra keliami paukščiai.

Paukščius turi prižiūrėti pakankamas darbuotojų skaičius, kurie turi tam tinkamų sugebėjimų, žinių ir profesinių įgūdžių. Dirbant paukštidėse būtina dėvėti spec. rūbus, avalynę, galvos apdangalus. (http://www.zum.lt/europa/aktualijos/InfPr/VETERINARIJA.doc).

1.4. Zoohigieniniai reikalavimai kalakutų laikymui 1.4.1. Vanduo

Nuolatos turi būti tiekiams švarus geriamas vanduo. Vandens poreikis priklauso nuo kalakutų amžiaus, lesinimo būdo, patalpų drėgnumo, aplinkos temperatūros. Visos maisto medžiagos į organizmą patenka su vandeniu , todėl jis yra pati svarbiausioji medžiagų apykaitos dalis.

Kalakučiukų išgerto vandens santykis su lesalais yra: 0 - 4 savaičių- 1,2:1; 5-8 savaičių – 1,6 : 1; vyresnio amžiaus – 1,7 – 1,8.

Pirmomis dienomis kalakučiukus girdome vandeniu, kurio temperatūra 25 - 30 °C. Vėliau kalakučiukams girdomo vandens temperatūra turi būti 18 - 24 °C, o suaugusiems 10-15 °C. Iki 8 dienų amžiaus 1 kalakučiukui skiriama 1,3 cm gėralinės ir 2,5 cm lesalinės, nuo 9 dienos iki 8 sav. 1,1 cm ir 2,3, o nuo 9 sav. iki auginimo pabaigos - 1,4 cm ir 2,0 cm atitinkamai. Lesalinės turi būti nugaros aukštyje, gėralinės – snapo aukštyje. Norint išvengti susirgimų, gėralinės pastoviai plaunamos, mažiems kalakučiukams net du kartus per dieną, vėliau kartą į savaitę.

1.4.2. Temperatūra

Ar gerai parinkta temperatūra pastebėsime iš kalakučiukų elgesio po augintuve. Kai kalakučiukai judrūs ir pasklidę vienodai, o nakčiai sugula po augintuve nesusispiesdami – temperatūra optimali.

1.4.3. Santykinė oro drėgmė

Santykinė oro drėgmė kalakutidėje – 65-75 proc. Jei santykinė oro drėgmė mažesnė negu 60 proc. suerzinama kvėpavimo takų gleivinė, kalakutai geria daugiau vandens, sumažėja lesalų

įsisavinamumas. Esant didesnei negu 70 proc. santykinei oro drėgmei, padidėja vandens išskyrimas į virškinamąjį traktą, kalakutai gali pradėti viduriuoti.

Kalakučiukai jautrūs deguonies trūkumui. CO2 koncentarcija neturi viršyti 0,4 %, neturi jaustis

amoniako kvapo (norma iki 20 ppm.)

1.4.4. Talpinimo tankis

Talpinimo tankis. Kalakučiukai iki 8 savaičių amžiaus kai auginami atskirai, talpinami 8 patinėliai ir 10 patelių į 1 m². Nuo 8 savaičių amžiaus talpinimo tankis skaičiuojamas atsižvelgiant į kalakutų svorį – 38 kg į 1 m².

Kad ir kokia laikymo sistema yra naudojama, kalakutai privalo turėti galimybę laisvai judėti, normaliai stovėti, judėti ratu, išskleisti savo sparnus. Ir pakankamai laisvės sutūpti, nekliudydami vienas kito. Rekomenduojamas kalakutų talpinimo tankis priklauso nuo amžiaus, lyties, veislės ir mikroklimato. Tinkamas talpinimo tankis pirmomis savaitėmis, auginant paukščius po augintuve būtų 515cm2 vienam kilogramui, o auginant kalakutus broilerius iki produktyvumo pabaigos – 260cm2 vienam kilogramui, diendaržyje - 410 cm2 vienam kilogramui.

1.4.5. Rekomenduojamas patalpos apšvietimas

Dienos 1-3 4 5 6 7 8 Nuo 12 Nuo 98

Šviesos laikas, h 24 23 20 18 16 14 12 16-18 Intensyvumas, lx 100 100 100 100 100-80 30-40 6-10 6-10

Apšvietimas kalakučiukams yra svarbus rodiklis ir įvairiame amžiuje skiriasi pagal apšvietimo ilgumą ir intensyvumą. Kai kalakutidėje nenaudojamas natūralus apšvietimas, kalakutai privalo gauti nors minimalų 8 valandų apšvietimą. Optimaliausias dirbtinio apšvietimo laikas būtų 14 valandų šviesos ir 10 valandų tamsos.

Kad apsaugoti nuo plunksnų pešiojimo ir kanibalizmo tinka naudoti minimalų 6-10 lx apšvietimą arba spalvotą šviesą: auginant mėsai kalakučiukus - mėlyną, laikant reprodukcinį pulką – raudoną.

1.4.6. Lesinimas ir girdymas

Lesinimo ir girdymo įranga turėtų būti suprojektuota ir patalpinta taip, kad būtų sumažintas iki minimumo lesalo ir vandens užterštumas ir vandens išlaistymas ant kraiko, nes tai blogina kraiko kokybę.

Lesalinių ir gėralinių turi būti pakankamai, kad kalakutai galėtų kada nori be konkurencijos prieiti atsigerti ir palesti. Lesalinės ir gėralinės turi nežaloti kalakutų ir veikti prie bet kokių aplinkos sąlygų. Būtina registruoti sunaudojamą vandens kiekį, ir rekomenduojama registruoti suvartojamą lesalų kiekį.

Pašarų sudėties kontrolė būtina sąlyga nepageidautinų ar draudžiamų cheminių, biologinių, genetiškai modifikuotų organizmų, uždraustų pašarinių priedų panaudojimo ūkyje prevencijai. Vanduo kalakutams turi būti tiekiamas visą laiką, švarus ir šviežias. Pasenęs lesalas ar vanduo turi būti pakeičiamas, o ne paliekamas lesalinėse ar išpilamas ant kraiko.

Negalima kalakutų palikti be lesalo ir vandens ilgiau nei 24 valandas. 1.5. Dezinfekcija

Dezinfekcija - ( iš lotynų kalbos „dis“ - neigimo priešdėlis + „infectio“ – užkrėtimas)

Dezinfekcijos tikslas - sunaikinti aplinkoje esančius infekcijos šaltinius, susirgimų sukėlėjus – patogeninius mikroorganizmus (bakterijas, grybelius, virusus ir kitus). Dezinfekcija yra profilaktinė ir židininė (infekcinio susirgimo židinyje). Periodiškai atliekama profilaktinė paukštidžių dezinfekcija užkerta kelią infekcinių ligų sukėlėjams plisti ir sunaikina iš dalies patogeninę mikroflorą.

Profilaktinė dezinfekcija atliekama iki infekcinių ligų išaiškinimo. Profilaktinė dezinfekcija daroma nuolat (net ir nesant susirgimų infekcinėmis ligomis) žmonių susitelkimo vietose (prekybos, visuomeninio maitinimo, mokymo, gydymo įstaigose, pirtyse, stotyse ir pan.), gyvulininkystės fermose, gyvulinės kilmės žaliavų perdirbimo įmonėse. Profilaktinei dezinfekcijai priskiriama pieno pasterizavimas ir vandens chloravimas (www.ddd.lt/dezinfekcija.htm).

Židininė dezinfekcija daroma infekcinės ligos židinyje. Ji susideda iš nuolatinės ir baigiamosios. Nuolatinė dezinfekcija daroma sergančiojo aplinkoje per visą jo buvimo laiką. Baigiamąją dezinfekciją atlieka teritorinės visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos arba kiti šiai veiklai licenzijuoti juridiniai asmenys (www.mokslocentras.lt).

Auginant paukščius savo reikmėms, pakanka mechaniškai išvalyti patalpas, labai kruopščiai išbaltinti lubas ir sienas geros kokybės šviežiai gesintų kalkių 20 proc. skiediniu, o betonuotoms grindims baltinti reikia papildomai įdėti chlorkalkių (Povilaitis, 2004).

Dezinfekavimo būdai:

Pagal dezinfekavimo priemones skiriami 3 pagrindiniai dezinfekavimo būdai – mechaninis, fizinis ir biologinis (www.ddd.lt/dezinfekcija.htm).

Mechaninis dezinfekavimo būdas - tai infekcinių ligų sukėlėjų pašalinimas nuo objektų valant drėgnu skuduru, dulkių siurbliu, šepečiu, plaunant tekančio vandens srove, vėdinant patalpas ir kt. Šiuo būdu nepavyksta pilnai pašalinti sukėlėjus, juo tik žymiai sumažinama jų koncentracija. Nuo senų laikų vandens ir oro mechaniniam valymui naudojamas filtravimas.

Fizinis dezinfekavimo būdas - tai patogeninių mikroorganizmų sunaikinimas fizinių agentų ir procesų pagalba: džiovinimu, deginimu, kaitinimu, švitinimu (saulės, ultravioletiniais, radioaktyviais spinduliais), vandens garinimu, virinimu, pasterizacija, ultragarsine vibracija, cheminėmis dezinfekavimo priemonėmis.

Šiuo metu yra daugybė cheminių mežiagų, kuriais atliekama dezinfekcija.

Biologinis dezinfekavimo būdas - dezinfekavimas, kai veikiantis agentas - gyvas organizmas. Šiuo būdu atliekama profilaktinė vandens dezinfekcija vandentiekių stotyse (vandens filtracija per lėtus filtrus, susidarant biologinei plėvelei filtrų paviršiuje), nutekamųjų vandenų nukenksminimas (biologinės vandens valymo stotys) ir kitų organinių atliekų nukenksminimas jas kompostuojant krūvose arba bioterminėse kamerose (www.ddd.lt/dezinfekcija.htm).

1.6. Aktyvusis vanduo anolitas (ANK)

Gyvulininkystėje šiuo metu naudojamų antiseptinių ir dezinfekuojančių medžiagų pasirinkimas yra didelis. Plačiai paplitusios dezinfekcinės medžiagos, savo sudėtyje turinčios aktyvaus chloro. Pagrindinė veiklioji medžiaga – nestabilūs aktyvaus chloro turintys cheminiai junginiai: vandenilio monooksochloratas (HClO), monooksochloratas (ClO-). Šios dezinfekcinės medžiagos pasižymi oksidacinėmis savybėmis, kadangi veikiant deguonies atomo vyksta grandininė reakcija, kurios metu visas aktyvus chloras sąveikoje su vandeniu cheminių reakcijų metu redukuojamas iki druskos rūgšties. Cheminių reakcijų metu susidaro atominis deguonis. Reakcijos metu chloras ir deguonis denatūruoja mikroorganizmų citoplazmos baltymus. Tokiam dezinfekciniam poveikiui jautrūs virusai, grybeliai, bakterijos, bakterijų sporos.

Gyvulininkystėje ir veterinarijoje patalpų dezinfekcijai naudojamos 2-5 proc. aktyvaus chloro turinčios dezinfekcinės medžiagos. Antiseptinėse priemonėse, kurios sąveikauja su gyvūnų oda, aktyvaus chloro koncentracija dažniausiai neviršija 0,015 proc.

Be plačiai žinomų komercinių dezinfekcinių aktyvaus chloro pagrindu pagamintų cheminių priemonių, kurių sudėtyje yra natrio ar kalio monooksochloratų, natrio dichloroizocianūrato ir anijoninių paviršiaus aktyviųjų medžiagų, ūkio sąlygomis galima natrio chlorido tirpalo elektrolitinio skilimo būdu pagaminti dezinfekcines medžiagas. Šiam tikslui buvo ar yra naudojami elektrolizės įrenginiai EDR, EXA, AQUACHLOR, STEL, EMERALD, FME, KGA, EUROSTEL.

Anodo kameroje vandeninis natrio chlorido tirpalas elektrolizės metu disocijuoja, ir susidaro nestabilūs ar pusiau stabilūs junginiai ir laisvieji radikalai HClO, ClO·, ClO-, Cl·, H2O·, HO·, H,

H2O2, O3, O2·, O.

Envirolyte firmos prietaisai gamina skirtingas elektrochemiškai aktyvuotų tirpalų rūšis (anolitas ir katolitas) priklausomai nuo darbinės srovės stiprumo, elektrochemiškai apdorojamo vandens srovės greičio ir jo pasiskirstymo anodo ir katodo kamerose.

Envirolyte prietaisu gaminami du tirpalai yra kiekvienas savaip unikalūs. Anolitas, kurio pH yra tarp 2.0-8.5 ir ORP +700mV - +1200mV, turi didelį biocidinį potencialą.

Katolitas yra puikus plovimo skystis ir svarbi priemonė pH pakėlimui (Vaičionis, 2003).

Rūgštinis anolitas gali būti naudojamas tada, kai reikia dezinfekuoti ar sterilizuoti ir, kai nėra

svarbus pH bei nekyla korozijos pavojus. Anolitas yra labai efektyvi dezinfekavimo priemonė prieš visas bakterijas, virusus ir dumblius net jei jis skiedžiamas vandeniu ar purškiamas ore.

Režimas Aktyvus chloras mg/l pH ORP mV (redukcinis oksidacinis potencialas) Envirolyte generatoriaus tipas Rūgštinis anolitas ~500-700 2.0-3.5 ~1000-1200 EE-30, E-60, 120, EE-250, EE-500

1 lentelė Rūgštinio anolito charakteristika

Rūgštinis anolitas yra bespalvis skaidrus biocidinis skystis turintis stiprų chloro kvapą. Jio pagrindinę dalį sudaro chloras (Cl2) su žemu pH ir aukštu ORP kas užtikrina puikų sporicidinį ir

biocidinį veikimą (www.burbuliukas.lt/index.php?id=1200).

Aktyviosios medžiagos Procentai, % Formulė

Natrio chloridas 0.26 NaCl

Hipochloridinė rūgštis + Hipochlorito jonas 0.05 HClO + OCl Vanduo 99.69 H20

Anolitas ANK yra skaidrus bespalvis biocidinis skystis turintis nežymų chloro kvapą. Jo pagrindinę dalį sudaro hipochloritinė rūgtis (HCIO) ir hipochlorito jonas (OCI-) užtikrinantys kokybiškesnį sporicidinį ir biocidinį veikimą.

Neutralusis anolitas (šarminis anolitas) labai efektyvus prieš bakterijas ir virusus ir

daugiausia naudojamas baseinų, geriamo vandens ir kitų vandens šaltinių dezinfekavimui. Be to, neutralus anolitas plačiai naudojamas dezinfekuoti/sterilizuoti objektus (grindis, sienas, įrankius, maisto produktus ir kt.).

Aktyviosios medžiagos Procentai, % Formulė

Natrio chloridas 0.26 NaCl

Chloras 0.05 Cl2

Vanduo 99.69 H20

3 lentelė. Neutraliojo anolito sudėtis

Režimas Aktyvus

chloras mg/l pH (redukcinis-ORP mV oksidacinis potencialas) Envirolyte generatoriaus tipas Neutralus Anolitas ~500-700 ~7.5-8.5 ~700-900 EE-40, EE-90, 160, EE-300, EE-600

4 lentelė. Neutraliojo anolito charakteristika

Katolito pH yra tarp 11–13 ir jis gali būti naudojamas flokuliacijai (pvz. sunkiųjų metalų),

koaguliacijai, plovimui, ekstrakcijai. Dar daugiau, šis tirpalas gali būti naudojamas plauti žaizdoms (vietoj jodo) ir ten kur reikia padidinti valomo vandens pH lygį.

1 paveikslėlis. Envyrolyte prietaisas

Kitaip nei gerai žinomose elektrocheminėse reakcijose, elektrocheminės aktyvacijos procesuose pradinės medžiagos yra skiedžiamos vandens - druskos (sūrymu) tirpalu ir vandentiekio vandeniu. Galutiniai elektrocheminės aktyvacijos produktai nėra koncentruotos cheminės

medžiagos, bet aktyvuoti (anolitas ir katolitas) tirpalai: žemos mineralizacijos ir metastabilios būsenos skysčiai, turintys padidintą cheminį aktyvumą. Elektrochemiškai aktyvuotų tirpalų sintezė galima tik kai vienpolė elektrocheminė ekspozicija derinama su kiek įmanoma daugiau skysčio mikro tūrių apdorojimu dvibugo elektros sluoksnio, esančio šalia elektrodo paviršiaus aukštos įtampos elektros lauke (www.burbuliukas.lt/index.php?id=1200).

2 paveikslėlis. Veikimo schema

Envirolyte pagaminti elektrochemiškai aktyvuoti tirpalai (anolitas ir katolitas) yra nukreipiami per kanalus bei kameras ir atskiriami membranomis. Šis unikalus patentuotas procesas leidžia pasiekti dar lygesnį elektrolito (sūraus tirpalo) pasiskirstymą kamerų talpose ir sumažina užsistovėjusių zonų susiformavimo riziką esant dideliam elektrolito srovės greičiui. Diafragminių reaktorių konstrukcija taip pat užtikrina labai efektyvų elektrocheminės ir cheminės reakcijų produktų pašalinimą iš kamerų (www.burbuliukas.lt/index.php?id=1200).

1.7. Aktyvuoto vandens istorija

Aktyvuotą vandenį išrado Taškento Dujų mokslinio tyrimo institutas, kuriam vadovavo mokslų daktaras profesorius S.Aliochinas (dabar jis akademikas). Mokslininkai ieškojo naujos sudėties emulsijos. Atliekant tyrimus, laboratorijoje, kuriai tuo metu vadovavo inžinierius V. Bachiras (dabar jis taip pat akademikas), buvo išbandyta vandens elektrolizė inde, perskirtame į dvi dalis specialios medžiagos pertvara - membrana, kuri praleisdavo jonus, bet neduodavo susimaišyti vandeniui. Ir iš tikrųjų, elektrolizės metu vanduo tokiame inde palaipsniui įgavo naujas savybes: teigiamojo elektrodo (anodo) pusėje jis tapo rūgštiniu ir pasikrovė teigiamu elektros krūviu, o neigiamojo (katodo) pusėje - šarminiu ir pasikrovė neigiamu krūviu. Taip pagamintą vandenį išpylė į atskirus indus ir pamatė, kad šias savybes vanduo išlaiko pakankamai ilgai.

Bandymai tęsėsi. Netrukus buvo pastebėtos ir gydomosios aktyvuoto vandens savybės, juo buvo sterilizuoti medicinos įrankiai ir gydomos pooperacinės žaizdos. Rezultatai gavosi teigiami. Vėliau aktyvuotu vandeniu buvo laistoma medvilnė ir pastebėta, kad šarminis vanduo skatina jos augimą, o rūgštinis – puikiai dezinfekuoja gruntą ir t.t

Greitas žaizdų gijimas, eksperimentai su medvilne ir kt. priminė pasakų apie gyvąjį ir negyvąjį vandenį motyvus ir netrukus šarminis vanduo buvo pradėtas vadinti gyvuoju, o rūgštinis - negyvuoju vandeniu. Naujos vandens savybės buvo tiek įdomios ir nelauktos, kad mokslininkai pateikė virš 100 išradimų. Netrukus aktyvuotą vandenį plačiai pradėjo naudoti Japonija, negailėdama šiam efektyviam preparatui lėšų. Palaipsniui plėtėsi vandens naudojimo receptūra, atsirado patarimų, kaip jį naudoti įvairiems ūkiniams-buitiniams tikslams.

Dabar aktyvuotą vandenį naudoja: Japonija, Indija, Izraelis, Vokietija, Austrija, Lenkija, Bulgarija, Rusija, Uzbekistanas, Baltarusija, Ukraina, Lietuva, Latvija ir kt. Nustatyta, kad jis ne toksiškas ir tinkamas tiek išoriniam, tiek vidiniam naudojimui. Japonijoje ir Uzbekistane aktyvuotas vanduo oficialiai įteisintas, kaip gydymo priemonė.

Daug bandymų su aktyvuotu vandeniu atlikta įvairiuose Rusijos regionuose gyvulininkystėje, paukštininkystėje, sodininkystėje, daržininkystėje. Rezultatai gavosi visur teigiami. Panašių bandymų buvo ir Latvijoje.

Lietuvos įmonė “Burbuliukas” gamina buitinius vandens elektrolizerius PTV. Šie prietaisai išleidžiami trijų modifikacijų. Tai įgalina pasigaminti arba tik aktyvuotą, arba sidabringą vandenį, arba ir aktyvuotą ir sidabringą vandenį. Šiais prietaisais labai nesudėtinga naudotis, jie kompaktiški, ekonomiški. Priklausomai nuo to kokia prietaiso modifikacija galima per 20-30 min. pasigaminti 1,4 ltr. aktyvuoto vandens arba per 2-3 sekundes 1,5 ltr. sidabringo vandens.

Ši įmonė gamina ir vandens aktyvatorius A-1, skirtus sodininkams, daržininkams, fermeriams, šiltnamių savininkams ir kt. Jieper 1-1,5valandos pagamina 15 litrų aktyvuoto vandens, kurio jau

užtenka ir daržovėms laistyti ir paukščiams bei naminiams gyvuliams girdyti (www.burbuliukas.lt/lt/ecopaskirtis).

1.8. Aktyvuoto vandens savybės

Neutralus anolitas ANK gaunamas elektrochemiškai veikiant valgomosios druskos tirpalą. Tam naudojamas įrenginys STEL-60-03-ANK ir S1H.-10H-120-01. Gautas tirpalas bespalvis, skaidrus, turintis chloro kvapą. Tirpalo ph yra 7,2-8,2. Į anolitą įeina įvairūs chloro ir deguonies junginiai, todėl tirpalas veikia mikrobus, o taip pat kaip oksidantas dezodorantas. Anolito veikliosios medžiagos denatūruoja ir koaguliuoja mikrobų ląstelės baltymus. Anolitas veikia Gr+ ir Gr- mikrobus, virusus, mokromicetus. Anolitas pradeda veikti mikroorganizmus greitai (po 3 -10 sekundžių), o dezinfekuoja po 15 -10 minučių. Laikant preparatą, chloro junginiai garuoja, skyla, todėl jo antimikrobinis poveikis silpnėja. Po 5 parų tirpalo antimikroblnls poveikis labai susilpnėja. Anolitas neutralizuoja amoniaką ir sieros vandenilį.

Organiniai teršalai (kraujas ir kiti biologiniai skysčiai) mažina anolito aktyvumą. 0,05% ir daugiau aktyvaus chloro tirpalai dirgina kvėpavimo takus ir akis.

Paskirtis. Anolitas skirtas įvairių paviršių (grindų, sienų, baldų) dezinfekcijai, įvairių stiklo, plastmasės, gumos, sintetinio kaučiuko gaminių, instrumentų (titano lydinių) dezinfekcijai.

Vartojimas ir dozės: vartojamas neskiestas, turintis 0,01-0,05 proc. aktyvaus chloro anolito tirpalas. Paviršių dezinfekcijai anolitas vartojamas vieną kartą arba du kirtus (antrą kartą dezinfekuojama po 15 minučių). Dezinfekuojant vieną kartą suvartojama 200 ml/m2, dezinfekuojant du kartus - 300-400 ml/m2 anolito. Įvairūs stiklo, plastmasės, gumos, sintetinio kaučiuko gaminiai, instrumentai (titano lydinių) merkiami į anolito tirpalą. Nukenksminimo laikas priklauso nuo užteršimo laipsnio, mikrobų rūšies, sterilizuojamos medžiagos Ir svyruoja nuo 30 minučių iki 4 valandų. Ištraukus instrumentas bei kitus gaminius iš amollto tirpalo, jie 1 minutę plaunami steriliu vandeniu vonelėje.

Anolito kokybės tyrimai: nustatoma anolito pH ir aktyvaus chloro koncentracija (proc., %). Anolito pH nustatoma jonometru (1-120.1 arba pH-150, arba kitos markės prietaisu). Aktyvaus chloro koncentracija (proc., %), kaip ir kitų chloro junginių (chloraminas, chlorkalkės), nustatoma titravimo metodu.

Darbų saugos taisyklės: Saugoti nuo vaikų. Dėvėti apsaugines pirštines. Dirbant su 0,05 proc. aktyvaus chloro anolitu, dėvėti universalius respiratorius ir akių apsaugos priemones. Laikytis asmens higienos taisyklių. Patekus ant odos nedelsiant nuplauti vandeniu ir patepti minkštinančiu

kremu. Patekus į akis, nedelsiant gerai praplaulį vandeniu. Jautriems chlorui asmenims nerekomenduojama dirbti su Anolitu.

Laikymas: Kambario temperatūroje sandariuose stikliniuose, plastmasiniuose ir emaliuotuose induose. Saugoti nuo saulės spindulių.

Aktyvuoto vandens savybės priklauso ir nuo vandenilio jonų koncentracijos jame. Vandenilio jonų koncentracija matuojama sutartiniais vienetais pH, kurio reikšmės gali būti nuo 0 iki 14. Gamtoje esančio vandens (neutralus vanduo) pH =7. Jei šis rodiklis didėja nuo 7 iki 14, tai vanduo tampa šarminiu. Profilaktikai ir gydymui naudojamo šarminio vandens pH =8,0-10,5. Jeigu pH mažėja nuo 7 iki 1, tai vanduo tampa rūgštiniu. Profilaktikai ir gydymui naudojamo rūgštinio vandens pH =5,5-2,5. Koncentracijos skirtumas per 0,5 pH didelės reikšmės neturi.

Rūgštinis vanduo, (jį dar vadina anolitu, negyvuoju vandeniu) - bespalvis skaidrus skystis su rūgšties kvapu, rūgštelėjęs. Šis vanduo - puikus baktericidas, dezinfektorius. Labai efektyviai gydo slogą, sustabdo žmonių, paukščių bei gyvulių viduriavimą. Be rūgštingumo šis vanduo dar pakrautas teigiamais elektriniais krūviais apie 0,9-1,0 V, kas dar sustiprina jo poveikį. Laikant sandariai uždarytuose induose, savo savybes išsaugo keletą savaičių (www.burbuliukas.lt/lt/ecopaskirtis).

Šarminis vanduo (katolitas, gyvasis vanduo) - drumzlinas, pilkas skystis, tačiau po reakcijos jis greitai nusiskaidrina: jame iškrinta nuosėdos - įvairios vandens druskos. Kuo daugiau vandenyje priemaišų, tuo daugiau iškrinta ir nuosėdų. Taip pasireiškia vandens valymo efektas. Yra labai minkštas, be skonio, primena lietaus vandenį. Tai puikus stimuliatorius, tonizatorius. Jis paspartina organizmo bioprocesus, švelniai padidina kraujospūdį, skatina medžiagų įsisavinimą, gerina apetitą, pagreitina maisto praeinamumą, suteikia energijos, žvalumo. Jis greitai ir efektyviai gydo įvairias žaizdas, pradedant nuo įdūrimų, įpjovimų, baigiant skrandžio opomis, pragulomis, trofinėmis žaizdomis.

Šis vanduo – gera plovimo, skalbimo priemonė. Be šarmingumo gyvasis vanduo pakrautas neigiamais elektros krūviais apie 0,7 - 0,9 V. Savo savybes jis praranda greičiau negu rūgštinis vanduo, tačiau laikant sandariai uždarytame inde (be kontakto su oru) jis jas išsaugo savaitę.

Tokiu būdu, anolitas ir katolitas turi visiškai skirtingas savybes, kurios sėkmingai naudojamos kasdieninėje praktikoje.

Kadangi aktyvuotas vanduo efektyviausiai veikia, kol jis šviežias, tai nėra prasmės ruošti jo didelius kiekius atsargai. Geriausia,pasigaminti reikiamą kiekį šviežio vandens ir jį sunaudoti. Likučius galima panaudoti gėlių laistymui, prausimuisi t.t.

Norint pagaminti toną anolito, reikalinga elektros srovė ir 5 kg valgomosios druskos. Pagrindinis šių tirpalų privalumas, lyginant su tradiciškai naudojamomis cheminėmis priemonėmis yra visiškas jų biologinis suderinamumas ir nekenksmingumas. Be to jie neturi svetimų žmogaus ir gyvūnų organizmui cheminių elementų ir junginių

Juos gamina ląstelių fermentai ir jie dalyvauja fagocitozėje ir kenksmingu medžiagų neutralizuvimo procese organizme. Šis metastabilus peroksidų mišinys, kuris pasigamina vykstant bioelektrocheminėms reakcijoms, organizme yra pats efektyviausias mikroorganizmų naikinimo būdas, nes neišsivysto atsparumas toliau metastnbilioms cheminėms sistemoms. Pagal biocidinio (antimikrobinio) veiklumo būdą, anolitas artimas dujinei plazmai, o suirimo produktai yra silpnai mineralizuotas vanduo. Aplinkai nepavojingas elektrochemiškai aktyvuotas anolitas yra aktyvus tam tikrą laiką, kurio užtenka nukenksminimo procedūrai atlikti. Panaudoti tirpalai patys suyra į junginius, kurių nereikia papildomai neutralizuoti, kaip kitas chemines dezinfekavimo ir plovimo medžiagas (www.burbuliukas.lt/lt/ecopaskirtis).

Anolitas - naujo tipo biocidas, pasižymintis kombinuotu veikimu - plaunančiomis ir dezinfekuojančiomis savybėmis, o anolite esantys chloro junginiai yra mžai kenksmingi žmogui ir aplinkai, ir minimaliai agresyvūs apdorojamoms medžiagoms. 200mg/l aktyvaus chloro anolite atitinka 1000 mg/l aktyvaus chloro natrio hipochloride.

Anolitas veiklus gram+ ir gram- bakterijoms (tame tarpe ir virusams (a/leno; polio; hepatito; ŽIV), grybelinės - pelėsinės kilmės sukėlėjams, sporoms (maro ir juodligės). Pagal veiklumą jis pralenkia chloramino, natrio hipochlorido ir kitus chloro junginius, bei kitus cheminius dezinfektantus. Mikroorganizmu prisitaikymo prie anolito galimybė labai maža, nes tirpalas turi polivalentini besikeičianti laike veikimu. Labai svarbu ir tai, kad anolitas yra stabilesnis. lyginant su kitais chloro junginiais. pvz: hipochloridais.

Atlikti bandymai rodo, kad laikant anolitą tamsaus stiklo inde su pritrintu kamščiu, ir šviesiame inde, jo koncentracija kontakte su aplinka per 14 dienų sumažėja atitinkamai: (aukštesnės koncentracijos anolito - 4,2 proc., lyginant su pradine, o chloramino - 15,4 proc., o žemesnės koncentracijos anolito — atitinkamai - 10 ir 16,7 proc. Šviesiame inde chloro koncentracija mažėjo greičiau - per 9 dienas ir sudarė 23,9 proc., lyginant su pradine, o chloranino — atitinkamai 36,8 proc.) Tai rodo, kad anolitas yra stabilesnis. Taip pat atlikti tyrimai dėl įjautrinimo parodė, kad anolitai, patekę žmogui ant odos ar gleivinės peroraliniu būdu, organizme nesukėlė sensibilizacijos ir alerginių reakcijų, neveikia embriotoksiškai, nepasižymi mutageniniu ir teratogeniniu poveikiu.

1.9. Aktyvuoto vandens panaudojimas

Geriamas vanduo aktyvuotu tampa vykstant elektrolizei: viename prietaiso inde vanduo virsta gyvuoju (šarminiu), o kitame - negyvuoju (rūgštiniu) ir pasikrauna silpnais elektros krūviais. Aktyvuoto vandens savybės panašios į organizmo skysčiams (kraujui, limfai) būdingas savybes, todėl jis dalyvauja gyvybinės veiklos procese. Aktyvuotas vanduo atkuria organizmo

energetiką, apsaugo jį nuo ligų, stiprina imunitetą ir t.t. Tai gamtos produktas, aktyvinantis organizmo gydomąsias galias.

1.9.1. Patalpų dezinfekcija

Auginant didesnius paukščių pulkus, būtina sudėtingesnė dezinfekcija. Prie įvažiavimo į ūkio teritoriją turi būti įrengtas dezinfekcijos barjeras. Pašaliniams asmenims į paukštidžių teritoriją įeiti draudžiama. Prie kiekvieno įėjimo ir išėjimo turi būti įrengti dezinfekcijos kilimėliai. Jiems gali būti naudojami šie dezinfekciniai tirpalai: Agrigerm 2000, Fam 30, Hyperox, Longlife 250S ir kiti.

Iškėlus paukščius iš pastatų, patalpas reikia tuoj pat valyti ir dezinfekuoti. Tuščia paukštidė gali stovėti tik gerai išvalyta ir išdezinfekuota. Pradedant paukštides valyti, pirmiausia išjungiami ventiliacijos įrengimai, o prieš plovimą ir dezinfekavimą tirpalais išjungiama elektros srovė. Pirmiausia patalpos, įrenginių paviršiai, aparatūra, kanalizacijos ir ventiliacijos kanalai mechaniškai išvalomi bei nuplaunami vandeniu, nes purvo dalelės, riebalų bei baltymų likučiai sumažina dezinfekcijos priemonių efektyvumą. Tuomet atliekama patalpų bei įrengimų profilaktinė dezinfekcija. Tam gali būti naudojamos šios medžiagos: 5 - 10 proc. kalcinuotos sodos tirpalas, 3–5 proc. kreolino emulsija, 2–3 proc. natrio šarmo tirpalas, 3 proc. formalino tirpalas. Paukštidės gali būti dezinfekuojamos Agrigerm 2000 (dezinfekcinis skystis), Agroclair (tirpalas), Clinafarm Spray (emulsijos koncentratas), Clinafarm smoke (dūminė), Desinkap (tirpalas), Ewabo Aldekol Des 03 (skystis), Hyperox (tirpalas), OO cide (milteliai), Longlife 250S (tirpalas), Septabic (milteliai), Virofree (milteliai), Virkon S (milteliai) ir kitais preparatais. Tirpalai gaminami gerai vėdinamoje patalpoje arba gryname ore, naudojant individualias apsaugos priemones (gumines pirštines, respiratorius). Prieš dezinfekuojant aerozoliais, patalpą reikia hermetizuoti. Dezinfekuojantys tirpalai purškiami žemo spaudimo srove. Įrenginiai ir konstrukcijos iš aliuminio negali būti dezinfekuojami tirpalais, kurių sudėtyje yra šarmų. Kietos dangos aikštelės, keliai apie paukštidę ir teritorija taip pat turi būti valoma ir dezinfekuojama (Lietuvos gyvulininkystes institutas. Paukščiai ūkininko sodyboje“, Patarimai paukščių augintojams Baisiogala, 2003, p. 63-64).

Geriamojo vandens užterštumui mažinti ir girdymo sistemoms dezinfekuoti gali būti naudojami CID 2000, Yodorkap tirpalai, preparatas Bromosept 50 ir kitos medžiagos.

Atliekant patalpų dezinfekciją, būtina atlikti ir dezinsekciją, t. y. sunaikinti muses, blusas ir kitus vabzdžius ir atlikti deratizacija (naikinti graužikus). Tam gali būti naudojami preparatai Agita 10 WG (tirpios vandenyje granulės), Alfacron 10 Plus (milteliai), Neporex 2 SG (granulės) ir kiti.

Atliekantys dezinfekciją žmonės turi dėvėti specialią aprangą: akinius, guminius batus, chemikalams atsparius drabužius, gumines pirštines, respiratorius ir griežtai laikytis asmens higienos reikalavimų.

Paminėtina, kad viena drėgna dezinfekcija neužtikrina patikimo patalpų nukenksminimo. Tam dar turi būti atlikta aerozolinė dezinfekcija. Prieš dezinfekuojant aerozoliais, patalpą reikia hermetizuoti ir mechaniškai išvalyti. Vienas iš perspektyvių, pigiausių, ekologiškiausių dezinfektantų yra anolitas.

Oras yra natūralus aerozolis. Didžioji dalis mikroorganizmų yra dulkėtoje aplinkoje ir turi tendenciją joje kauptis, koncentruodamiesi sunkiai pasiekiamose vietose. Mikroorganizmai juda oro srovėmis , sudarydami potencialius infekcijos židinius.

Per didelė mikroorganizmų koncentracija ore silpnina žmogaus, gyvūnų ir paukščių organizmo apsauginius mechanizmus. Dulkėse yra 95 proc. visų mikroorganizmų. Kadangi dalis infekcinių susirgimų sukėlėjų yra atsparūs, išorinėje aplinkoje vyksta masiškas infekavimas per dulkes. Todėl svarbu naudoti tokį dezinfekavimo būdą, kuris garantuotų visų vietų, kur gali pakliūti vienos ar kitos infekcijos sukėlėjai, nukenksminimą.

Tokiems būdams pirmiausiai reikėtų priskirti aerozolinį, kuriame dezinfekuojanti priemonė paverčiama į smulkiadispersinę būseną, ir periodiškai įpurškiama į patalpos, transporto priemonės, talpos ir t.t. oro erdvę.

Aerozolis užpildo visą tūrį, nusėda mažiausiais lašeliais ant objekto paviršių (sienų grindų, įrengimų, inventoriaus).

Dalinai aerozolio lašeliai išgaruoja ir tokiu pavidalu patenka į visus plyšius, griovelius, įskilimus.

Aerozolinės dezinfekcijos vykdymas yra būtinas, kad galima būtų užkirsti kelią tiek žmonių tiek gyvūnų susirgimams.

Dezinfekuojant aerozoliniu būdu, ženkliai sumažėja nukenksminančių medžiagų išeiga ir padidėja darbo našumas.Be to aerozolinis būdas leidžia dezinfekuoti uždarų patalpų paviršius ir orą ir visus jose esančius daiktus.

Baktericidinis aerozolių veikimas pagrįstas dviem procesais:

• Aerozolio dalelių išgaravimu ir jo garų kondensacija bakteriniame substrate.

• Neišgaravusių dalelių nukritimas ant paviršių ir baktericidinės plėvelės susidarymas.

Baktericidiniai aerozoliai aktyviai veikia nedideliais kiekiais ore esančius mikroorganizmus, sudarytus iš atskirų ląstelių arba kelių ląstelių junginių, esančių ant gyvybingų ir išdžiūvusių dalelių, apsaugotų plona koloidine plėvele, lašeliuose. Šiuo atveju baktericidinis aerozolio veikimas yra ne tiek dėl jo dalelių susidūrimo su mikroflora, kiek dėl dezinfekuojančio tirpalo garų difuzijos su bakterinėmis dalelėmis.

Dezinfekuojančio tirpalo garai kondensuojasi ant bakterijos ląstelės, kuri tampa kondensacijos branduoliu, ir pradeda su ja sąveikauti. .Būtent dėl to efektyvus aerozolio veikimas pasireiškia ore, esant minimalioms nukenksminančios priemonės koncentracijoms.

Dezinfekuojant aerozoliniu būdu, turi būti sudarytos tokios sąlygos, kuriose patekę į orą ir jo transportuojami mikroorganizmai veikiami taip greitai, kad nutraukiama epidemiologinė grandinė ir užkertamas kelias aerozoliniam užteršimui.

Tačiau tokios koncentracijos ir kiekio aerozolio nepakanka efektyviam paviršių apdirbimui. Ant paviršių organizmai yra susimaišę su organiniu substratu, kurio kiekis, lyginant su mikroorganizmo mase, yra daug didesnis. Tokiu būdu, juos patikimai apsaugo šis organinis substratas.

Kadangi mikroorganizmų pasipriešinimas didėja, esant organiniai apkrovai, tai yra visiškai tikslinga, apdirbant aukšto baltyminės apkrovos lygio objektus, padidinti oksidatorių koncentraciją ir ekspozicijos laiką, tam, kad visi organiniai substratai, taip pat ir juose esančios mikroorganizmų ląstelės, pakankamai prisigertų dezinfekuojančiu tirpalu.

Baktericidinės aerozolio savybės sparčiai didėja, kylant temperatūrai, bet tada išauga ir dezinfekcinio tirpalo išeiga.

Oras, užterštas mikroorganizmais, gali sukelti gyvūnams ir paukščiams stresą, dėl to sumažėja jų produktyvumas ir paaštrėja respiratoriniai susirgimai, padidėja reikalingas pašaro kiekis.

Dulkės - mechaninis dirgiklis, pavojingas kaip aerozolinis infekcijos šaltinis, todėl vienas iš esminių uždavinių – sumažinti mikroorganizmų fono tankumą gamybinėse patalpose.

Jei profilaktinė dezinfekcija vykdoma patalpose esant gyvūnams (paukščiams), nukenksminančiai priemonei yra keliami papildomi reikalavimai; ji neturi būti toksiška, turi nedirginti gleivinės, be nemalonaus kvapo, nereaguoti su metalais (nesukelti korozijos), turi būti nedegi. Ir tuo pat metu ji turi būti pigi, turėti aukštą biocidinį poveikį bet kokiems mikroorganizmams. Šiuos reikalavimus pilnai atitinka tik elektrochemiškai aktyvuoti tirpalai.

Tirpalai, gaunami STEL įrenginiuose, pasižymi maža pradinių ir sintezuojamų medžiagų koncentracija, dėlto jie yra panašūs į paprastą vandenį ir yra visiškai nepavojingi žmonėms, gyvūnams ir supančiai aplinkai.

Aerozolinė dezinfekcija pastatuose, kur paukščiai laikomi narveliuose, atliekama po šlapios dezinfekcijos, o pastatuose su kraiku - atvežus kraiką ir visiškai paruošus patalpą paukščių priėmimui. Aerozolinė dezinfekcija atliekama vieną dieną prieš atvežant paukščius. Atliekant aerozolinę dezinfekciją temperatūra patalpoje turi būti tokia, kokia bus laikant paukščius, o santykinis drėgnumas – 60 - 80 proc. Esant žemesniam drėgnumui, prieš aerozolinę dezinfekciją tikslinga išpurkšti 10-15 ml vandens lm3 patalpų oro. Aerozolinei dezinfekcijai naudojami įvairūs aerozoliniai generatoriai ir

dezinfekantai, priklausomai nuo tikslo - sunaikinti atsparius mikrobus, ir grybus ar atlikti eilinę dezinfekciją.

Dezinfekcijai vartojamų medžiagų aerozoliai sunaikina mikrobus ten, kur jie lieka po dezinfekcijos sroviniu būdu. (Arnauskienė, 1998).

Aerozolinė dezinfekcija puikiai tinka patalpos orui ir horizontaliems paviršiams, tačiau retai naudojama vertikaliems ir sunkiai pasiekiamiems paviršiams. Žinoma, kad elektroaerozolio dalelės, turinčios elektros krūvį, gausiau ir vienodžiau nusėda ant įvairiausių paviršių, geriau ant jų pasiskirsto. Tokios dalelės sienas, lubas, sunkiai pasiekiamus įvairiausios įrangos bei prietaisų, sudėtų į krūvas padėklų, vamzdžių ir radiatorių paviršius padengia 2–4 kartus geriau už neįelektrintas aerozolių daleles. Didžiausią reikšmę dengiant paviršius įelektrintomis aerozolio dalelėmis turi jų koncentracija dezinfekuojamoje patalpoje. Labai svarbu yra ir aerozolio dalelių dydis. Itin smulkios (0,5–5 μm) dalelės ilgai laikosi ore ir dažniausiai išgaruoja anksčiau, negu spėja nusėsti ant paviršiaus. Stambios (150–400 μm) dalelės greitai nusėda ant horizontalių, nespėdamos padengti vertikalių ir sunkiai pasiekiamų paviršių. Naudojant dezinfekuojamuosius aerozolius nustatyta, kad efektyviausia, kai patalpa išpurškiama 10–150 μm dydžio dalelėmis. Jos nusėda ant paviršių ir ant jų esančias bakterijas padengia dezinfekuojamųjų medžiagų plėvele, pro mikroorganizmo apvalkalėlį skverbiasi į ląstelės vidų.

Taikant alternatyvų apsaugos nuo nepageidaujamų mikroorganizmų ir kenkėjų būdą uždarose patalpose - dezinfekciją pagal tūrį, naudojamų medžiagų kiekis sumažėja iki 20 kartų, o veikimo efektas geresnis negu įprastai (Aleksėjūnienė, 2003).

Bet kuris, net lygiausias paviršius yra grublėtas. Plika akimi mes įžiūrime tik 1 proc. nelygumų, o nematomos duobutės (kriptos) sudaro 99 proc. visų paviršiaus nelygumų. Mikroorganizmai kaip tik ir slepiasi šiuose nelygumuose.

Siūloma aerozolinė technologija sukuria 2 – 100 mikronų dydžio lašus, kurie patenka į kriptas ir pasiekia ten esančius mikroorganizmus. Aerozolis- tai rūkas iš suslėgtų prisotintų garų. Slėgis rūku tolygiai užpildo visą patalpą ir patenka į visas sunkiai pasiekiamas vietas (plyšius, kišenes, kriptas). Ir vertikalus, ir horizontalus paviršius padengiamas absoliučiai tolygiu sluoksniu (mikroplėvele). Toks pats efektas pastebimas žiemą, kai ant automobilio langų kondensuojasi šiltas iškvepiamų garų aerozolis.

Dėl šių savybių mikroorganizmai negali pasislėpti nuo aerozolinio rūko. Be to, paviršiaus dengimo kondensatu koeficientas siekia 100. Eksperimentai parodė, kad naudojant paprastus purkštuvus, nesukuriančius aerozolio, lašų dydis yra didesnis negu 200 mikronų. Toks lašas kybo ore tik 1 sekundę ir ant 1 cm² ploto iškrenta 5 lašai. O 10 mikronų dydžio lašų į 1 cm² iškrenta 19 tūkst. ir ore jie kybo keletą valandų.

Neteisinga manyti, kad mikroorganizmų galima atsikratyti, skandinant juos nuodinguose chemikaluose. Pakanka kelių mikronų tirpalo, kad cheminė medžiaga sureaguotų su

mikroorganizmais ir kenkėjais. Be to, skysčio perteklius nuo paviršiaus vis tiek nulaša ant grindų. Dėl to padidėja patalpų drėgmė, susidaro idealios sąlygos mikroorganizmams daugintis (Povilaitis, 2004).

1.9.1.1. Aerozolio generatoriai

Purškimas pulverizatorium – paprasčiausias būdas išgauti aerozolį, veikiantis dėl skysčio ar oro slėgio. Trūkumai: didžiulė kompresorių ir žarnų sistema dažnai užsikemša, netaupi, triukšminga. Joje suskyla nestabilūs cheminiai tirpalai ir gyvos biologinės substancijos (vakcinos, biologiniai insekticidai).

Diskinis purkštuvas – paprasta naudoti, purškia įvairius skysčius, nebrangi eksploatacija. Deja, greitai genda nuo mechaninių pažeidimų ir smūgių, reikalauja didelio atsargumo.

Reaktyvinis–impulsinis karšto rūko generatorius. Šie generatoriai, varomi benzinu, buvo sukurti apsaugoti nuo maliarijos tropikų šalyse. Jie pranašesni, mobilūs, bet gana pavojingi ir labai triukšmingi. Gana dažnai sukelia gaisrus. Dėl aukštos temperatūros išeinamojo vamzdžio gale, daugelio cheminių medžiagų naudoti negalima, nes jos genda. Šiltas aerozolis mūsų šaltame klimate akimirksniu išgaruoja, nespėjęs sureaguoti su mikroorganizmais.

Turbocikloniniu būdu aerozolis sukuriamas tokiu principu: galinga oro srovė praeina pro nejudančių turbinų kaskadą, susisuka į sūkurį. Jo viduje susidarantis vakuumas sudaro įvairių krypčių jėgas, skaidančias skystį į smulkiausius lašus. Dėl to nepakinta net patys nestabiliausi tirpalai, gyvi lieka biologiniai preparatai.

Aerozolio generatorių aerodinaminė sistema aerozolio lašams suteikia kinetinę energiją, todėl jie ilgiau laikosi ore. Taip sustiprėja aerozolio teigiamos savybės. (Povilaitis, 2004).

Tokiems prietaisams sukurti reikia brangių technologijų, todėl pasaulyje yra tik kelios juos gaminančios firmos. JAV – įmonė „Dyna-Fog“, modelis Nightstar, Vokietijoje – „PulsFog“, modelis Turbomatik, Švedijoje – „WanJet“, modelis WanJet 20, Lietuvoje – serijos LOMA modeliai.

Lietuvoje gaminami turbociklinių aerozolių modeliai LOMA Ciklon-1 ir LOMA Ciklon-2. Lietuviškas modelis sukuria smulkesnį aerozolį - nuo 2 mikronų dydžio (pasaulio analogai sukuria aerozolį nuo 7 mikronų). LOMA išpurškia iki 30 l/val., kai tuo tarpu užsienio analogai iki 18 l/val. LOMA yra atsparesnis agresyviems tirpalams ir stipriai vandens mineralizacijai (9).

5 paveikslėlis. Aerozolio generatorius - Loma 6 paveikslėlis.Aerozolio generatorius – Nightstar

5 lentelė. Aerozolio dispersija ir nusėdimo trukmė

Dispersinės

sistemos Nusėdimo greitis cm/s aukščio patalpoje Nusėdimo laikas 3m Smulkios

dispersijos

nuo 0,00075 iki 0,075

nuo 111,1 val. iki 1,1 val.

Vidutinės dispersijos

nuo 0,075 iki 1,9 nuo 66 min. iki 2,5 min.

Stambios dispersijos nuo 1,9 iki 27 nuo 156s. iki 11,1s. Smulkūs lašai nuo 27 iki 95 nuo 11,1s. iki 3,2s. Stambūs lašai Nuo 95 iki 162 nuo 3,2s. iki 1,9s.

1.9.1.2. Patalpos, įrengimų paviršiaus, oro aplinkos paruošimas 1. Išjungiama ventiliacija, sandariai uždaromi langai ir durys.

2. Patalpos temperatūra turi būti ne žemesnė nei 12˚C, o santykinis oro drėgnumas ne mažiau kaip 60 proc.

3. Priklausomai nuo patalpos dydžio ir generatoriaus našumo numatomas aerozolio purškimo taškų skaičius.

4. Jei patalpa ne didesnė kaip 200m³, tai aerozolinė įranga (pvz, “Tuman”) pastatoma jos centre tam, kad visi paviršiai (sienos, grindys, lubos, įrengimai, daiktai, esantys patalpoje) būtų dezinfekuojami tolygiai. Jei patalpa yra ištempto stačiakampio formos ir tūris yra 200-700 m³, tikslinga ją padalinti pusiau ir dezinfekuoti abi puses, įrenginį darbo metu pastatant toje pusėje, kurioje dezinfekcija nevykdoma. Tirpalo kiekis, reikalingas dezinfekcijai lieka toks pat. Jei patalpos tūris didesnis nei 700m³, racionalu būtų dezinfekciją vykdyti dviem įrenginiais iš abiejų pusių.

Anolito kiekis, reikalingas objekto dezinfekcijai, apskaičiuojamas pagal formulę K=T×I, kur

K- anolito kiekis, litrais T – tūris, m³,

I – anolito išeiga vienam m³, apskaičiuota bandymais ir lygi 0,05l \ m³.

Efektyvios objekto dezinfekcijos laikas skaičiuojamas pagal formulę: T = K : N, kur

T – objekto dezinfekcijos laikas

K – Anolito, reikalingo dezinfekcijai kiekis, N – generatoriaus našumas.

Rekomenduojama aerozolinę dezinfekciją vykdyti, naudojant įprastas individualios apsaugos priemones: respiratorių, pirštines, chalatą.

Užbaigus aerozolinę dezinfekciją, patalpoje, kurioje buvo dirbama, įjungti ventiliaciją, ją išvėdinti, atidarant langus ir duris.

Rekomenduojamas tirpalas • anolitas pH 5-8

• aktyvus chloras - 0,03-0,06 proc.

Pakartotinas ir reguliarus patalpų apdirbimas garantuoja aukštą dezinfekavimo kokybę.

Prieš atliekant patalpų dezinfekciją reikia uždengti elektros skydus, elektroninę įrangą ir prietaisus.

1.9.2. Maisto pramonė

Patalpos, gamybiniai įrengimai ir darbiniai paviršiai gali būti prižiūrimi labai steriliai, kas padidintų našumą. Envirolyte tirpalai taip pat padidina vaisių ir daržovių laikymo laiką.

1.9.3. Nutekamųjų vandenų valymas

Sunkiųjų metalų pramonė susiduria su problema, kad reikia valyti savo smarkiai užterštas nuotekas, patenkančias į vandenį. Envirolyte tirpalų didžiulės oksidacinės, neutralizuojančios ir flokuliacinės savybės leidžia pramonei veiksmingai valyti šias sunkiai valomas nuotekas ir sumažinti ištirpusių žalingų medžiagų lygį iki minimumo, kas nesulyginama su jokia egzistuojančia alternatyva.

Įrenginiuose Envyrolyte, vykstant elektrocheminei aktyvacijai, gaunami tirpalai pasižymi ypatingu ardomuoju poveikiu prieš patogenines, puvimo bakterijas, virusus, pelėsinius grybus, kai

kuriuos pirmuonis, stabdo puvimo, įrimo procesus. Dėl šių savybių anolitas ANK (ph-1-7,3-7,5) ir rūgštus anolitas (Ph-3-4), kuriame aktyvaus chloro koncentracija a c.c.-500mg/lt, sėkmingai pritaikytas tvartų, maisto pramonės perdirbimo įmonių nuotekų ir kanalizacinių vandenų nukenksminimui. Vienam kubiniam metrui nuotekų nukenksminti ir dezinfekuoti priklausomai nuo užterštumo rekomenduojama 15-20 Itr 0,05proc. koncentracijos anolito tirpalo. Anolitas visai nekenksmingas aplinkai ir gamtai, augalams. Todėl įterpiant anolilą į nutekamus vandenis, jie ne tik nukenksminami, bet ir nepažeidžiamas biologinis fonas.Tai labai ekologiškas nuotekų

nukenksminimas. Anolitu apdorotomis nuotekomis galima laistyti ganyklas,įterpti jas į dirvą. Elektrocheminės aktyvacijos metu anolito tirpale išsiskyręs ozonas praturtina nutekamus

vandenis deguonimi, kitais aktyviais elementais, kurie stabdo puvimo procesą. Tai žymiai sumažina kenksmingų dujų (sieros vandenilio, metano ir kt.) išsiskirimą. Dėl šių priežasčių labai sumažėja ir skleidžiamas nuotekų kvapas.

Tokiu metodu nukenksminant srutas, nuotekas iš kanalizacijų, sutaupomos lėšos, tausojama gamta (www.burbuliukas.lt/lt/ecopaskirtis).

. 1.9.4. Žalio pašaro/siloso konservavimas

Anolitas, pagamintas Envirolyte prietaisais, rekomenduojamas kaip konservantas ruošiant žalius pašarus/silosą saugojimui. Anolito naudojimas iš esmės nepakeičia tradicinės žalio pašaro/siloso konservavimo procedūros. Šiame pritaikyme anolitas tarnauja kaip konservantas, nesukeliantis šalutinio poveikio žalio pašaro/siloso kokybei, kaip kad nutinka naudojant cheminius konservantus. Tuo pat metu anolitas veikia kaip normalus konservantas, pridedantis žaliam pašarui/silosui rūgštumo ir jį dezinfekuojantis. Be to anolitas aktyviai slopina augalų “kvėpavimą”, ko pasėkoje išsaugoma daugelis svarbių vitaminų, kurie paprastai prarandami kai temperatūra pakyla aukščiau nei 50C°. Svarbus anolito taikymo privalumas yra tas, kad aukštos kokybės žalias pašaras/silosas gali būti konservuojamas tolesniam naudojimui nežiūrint į žaliosios masės drėgnumą, sudėtį ir oro sąlygas. Siloso konservavimas anolitu duoda geresnę produkcijos kokybę ir jos konservavimą. Galiausiai geresnis žalio pašaro/siloso suvartojimas veda prie išaugusios pieno gamybos (19 proc.) ir didesnio jauniklių svorio prieaugio (vidutinis dienos svorio prieaugio padidėjimas 42 proc.). Anolitas, pagamintas Envirolyte prietaisais, rekomenduojamas kaip konservantas ruošiant žalius pašarus/silosą saugojimui. Anolito naudojimas iš esmės nepakeičia tradicinės žalio pašaro/siloso konservavimo procedūros.

Kiti anolito taikymo žalio pašaro/siloso konservavimui pliusai 95-100% žalio pašaro/siloso yra patikimai saugomi tolesniam suvartojimui;

Anolitas yra ekologiškai saugus konservantas priešingai nei tradiciniai chemikalai, kurie daugeliu atveju yra nuodingi, palieka cheminių nuosėdų pašare, dėl ko negalima jo naudoti anksčiau nei po 2-3 mėnesių po jo apdorojimo;

Su anolitu išvengiame kitų pavojų, kurie dažnai susiję su pavojingų chemikalų tvarkymu.

Envirolyte tirpalai užkerta kelią dumblių ir anaerobinių bakterijų, tokių kaip legionelė, sukeliančių vamzdynų ir įrengimų koroziją, mikromicetų augimui, nemaloniam kvapui ir kalkių problemoms.

1.9.6 Amarų ir kitų smulkių kenkėjų naikinimas

Amarų ir kitų smulkių kenkėjų susibūrimo vietas apipurkšti negyvuoju vandeniu. Jeigu reikia, apipilti juo ir gruntą.Naikinant kandes, apipurkšti kilimus bei vilnonius audinius, kitas galimas kandžių susibūrimo vietas negyvuoju vandeniu Kenkėjai žūsta arba palieka savo pamėgtas vietas. Žūsta ir jų kiaušinėliai.

Augalų augimo stimuliavimas šiltnamiuose, daržuose. Sėklų paruošimas sodinimui. Bendros rekomendacijos tokios: 1. Paruošti sėklas sodinimui, apdorojant jas aktyvuotu vandeniu: - pamerkti sėklas į negyvąjį vandenį (pH=2,5-3,5), po kelių minučių surinkti ir išmesti paviršiuje plaukiojančias sėklas, po to likusias išlaikyti dar 2-4 valandas; - nupilti negyvąjį vandenį, praplauti sėklas paprastu vandeniu ir įmerkti jas į gyvąjį vandenį; jame išlaikyti 5-15 valandų (tikslus laikas nustatomas bandymais savose konkrečiose sąlygose);- nupilti gyvąjį vandenį ir 2-3 val. padžiovinti sėklas;-pasodinti sėklas. 2. Laistymas:- vieną kartą laistyti gyvuoju vandeniu (pH=7,5-8,5), po to 2-3 kartus paprastu vandeniu, po to vėl gyvuoju ir t.t.Per savaitę gyvuoju vandeniu reikia laistyti ne dažniau, kaip 1-2kartus.

Reikalui esant, apdorojimą pakartoti. Sėklos gerai apsi-valo, jos sudygsta 3 - 4 dienom greičiau ir gausiau. Laistant gyvuoju vandeniu 20-30 proc. sparčiau auga. Padidėja atsparumas ligoms. Derlius subręsta 10-14 dienų anks-čiau ir būna apie 20-40 proc. didesnis.

1.9.5. Aušinimo bokštai ir oro kondicionieriai

Envirolyte tirpalas yra veiksmingas priešnuodis pagrindinėms aušinimo bokštų,

kondicionierių ir drėkintuvų problemų priežastims. Bakterinio užterštumo, akmenų susidarymo vamzdžiuose ir vamzdžių korozijos galima išvengti taikant šiuos gaminius.

1.9.7. Taros dezinfekavimas

Tarą (dėžes, kraites, maišus ir pan.) gerai praplauti stipresniu negyvuoju vandeniu ir išdžiovinti (geriau - saulėje). Efektas bus dar geresnis, jeigu tarą iš pradžių pamirkyti gyvajame vandenyje, o paskui apdoroti negyvuoju vandeniu.

Vandens valymui naudojami įvairūs filtrai. Tačiau jų visų pagrindinis trūkumas yra tai, kad kenksmingi mikroorganizmai nesunaikinami. Be to, laiku nepakeitus filtravimo elementu, filtras pats tampa taršos šaltiniu. Šias problemas sėkmingai išsprendžia naujos kartos, neturintys pasaulyje analogų, vandens valymo įrenginiai ECO, kurių veikimas pagrįstas elektrocheminės aktyvacijos reiškiniu.

Vykstant elektrocheminei aktyvacijai, pasikeičia vandens rūgštinės-šarminės ir oksidacinės-redukcinės savybės ir vanduo be jokių filtravimo elementų, chemikalų išvalomas nuo kenksmingų priemaišų.

Įrenginiai ECO naudojami geriamo vandens išvalymui nuo visų rūšių, virusų, organinių priemaišų, nitritų ir sunkiųjų metalų jonų neutralizavimui Labai svarbu, kad vandenyje išsaugomi visi organizmui reikalingi mikroelementai, kalcio, magnio, kalio druskos, floras.

Anolito tirpalas, pagamintas Envyrolyte įrenginyje, puikiai tinka naudoti valgyklose — indu plovimui ir dezinfekcija. buitinėms patalpoms, paviršiams dezinfekuoti, ligoniniu slaugos daiktams, palatoms, rilbams, žaislams, chirurginėms patalpoms, operacinėse, kitose sveikatos nriežjiiros ištaigose, bakteriniu, grvbcliiiiti. užlcrečiamu lieir žvdiniunsr. kirpyklose, pirtyse, poilsio ištaisose, sanatorijose ir kitur.

Atlikti tyrimai rodo, kad tai efektyvi, ekologiška ir ekonomiška plovimo-dezinfekavimo priemonė, atitinkanti naujausius sanitarijos ir ekologinius reikalavimus. Sąryšyje su vis augančiomis išlaidomis antibiotikams ir imuniteto striprinimo preparatams, šis aktyvuotas vanduo įgauna vis didesne įtakų veterinarijos ir medicinos srityje. Pasaulyje vis labiau populerėja toks geriamo vandens dezinfekavimo metodas. Anolitas be jokio šalutinio poveikio sunaikina antibiotikams atsparias bakterijas (www.burbuliukas.lt/lt/ecopaskirtis).

1.9.8. Kitos anolito ir katolito panaudojamoo sritys 1. Bendros dezinfekcijos atlikimas tvartuose sandeliuose buitinėse patalpose, 2. Geriamo vandens dezinfekcija,

3. Pašarų nukenksminimas ir dezinfekavimas,

4. Respiratorinių ir virškinamo trakto ligų profdaktika ir gydymas, 5. Jaunų paukščių girdymas katolitu,

6. Nuotekų nukensminimas,

7. Tvartų oro dezinfekcija, mikroklimato pagerinimas

2. TYRIMO SĄLYGOS

Tyrimai buvo atlikti kalakutų fermose Nr.1, Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4 bei Maisto saugos ir gyvūnų higienos laboratorijoje.

Tyrimai buvo atlikti X kalakutų ūkyje, tyrime dalyvavo ir anolitą gaminanti ir šia įranga prekiaujanti UAB „Burbuliukas“.

Bandymas pradėtas 2006 rugsėjo mėn, baigtas 2007 kovo mėn.

Mažųjų kalakutų auginimo ūkiuose auginami kalakučiukai nuo 1 dienos iki 6 sav. amžiaus. Sulaukę 6 sav. amžiaus kalakutai yra perkeliami į atitinkamo komplekso vieną iš penėjimo ūkių. Kiekvieno komplekso trys ūkiai tarpusavyje yra susieti vienadienių kalakučiukų pirkimo grafiku bei 6 savaičių amžiaus kalakutų pervežimo iš mažų kalakučiukų fermų į penimų kalakutų fermas grafiku. Aukščiau pateiktoje technologinio proceso schemoje pavaizduota esanti sistema. Kiekvienas mažųjų kalakutų ūkis sudarytas iš dviejų paukštidžių ir technologinių pagalbinių patalpų. Viena mažų kalakučiukų paukštidė vienu kartu užkraunama 14 450 vienadienių kalakučiukų. Kalakučiukai perkami kas 4 - 5 savaites. Mažų kalakučiukų ūkyje kalakutai auginami iki 6 savaičių amžiaus. Šie kalakutai parduodami į kalakutų penėjimo ūkius.

Išvežus kalakutus į penėjimo fermas mažų kalakučiukų paukštidė kruopščiai išvaloma ir dezinfekuojama. Tyrimo metu buvo panaudotas anolitas ANK. Vienas mažų kalakučiukų ciklas, įskaitant ir dezinfekcijos laikotarpį trunka 9 savaites.

Kiekvienas penimų kalakutų ūkis susidarytas iš keturių paukštidžių - fermų (Nr1, Nr2, Nr3, Nr4), bei kitų technologinių - pagalbinių pastatų. Šiuose ūkiuose kalakutai auginami nuo 6 savaičių iki skerdžiamo amžiaus. Kalakutų patelės skerdžiamos 15 savaičių amžiaus, patinai – 21 savaitės. Į penimų kalakutų ūkį vienu metu pristatoma apie 13 580 kalakutų (6 sav. amžiaus) ir jie patalpinami dviejose paukštidėse po 6 790 kiekvienoje.

Po 9 savaičių nuo kalakutų atvežimo į penėjimo paukštidę – kalakutų patelėms sulaukus 14-15 savaičių amžiaus, jos išvežamos į skerdyklą. Nuo 14-15 sav., išvežus pateles, patinams lieka visas paukštidės plotas, kuriame jie auginami iki skerdimo.

Po 14-15 savaičių nuo kalakutų atvežimo į penėjimo paukštidę – kalakutų patinams sulaukus 19-20 savaičių amžiaus, kalakutai išvežami į skerdyklą. Išvežus visus kalakutų patinus, penėjimo paukštidės kruopščiai išvalomos ir dezinfekuojamos. Pasiruošimo naujam auginimui laikotarpis trunka apie 3 savaites.

Išvalius, išplovus ir atlikus dezinfekciją į penimų kalakutų fermas vėl pristatoma 6 savaičių amžiaus kalakutai. Vienas penimų kalakutų auginimo ciklas, įskaitant dezinfekcijos laikotarpį, trunka 18-21 savaičių. Dezinfekcija buvo papildyta dar viena iki tol nenaudota dezinfekcijos priemone - anolitu ANK. Ji buvo atliekama neperkeliant paukščių į kitas patalpas.

Kaip viena iš keletos dezinfekcinių priemonių buvo panaudotas anolitas ANK, kuris buvo gaunamas STEL tipo elektrolizės įrenginije. Aerozolio forma buvo paskleistas 270 ml/m3. Aerozolis buvo sudaromas aerozoliniu generatoriumi MGLA-E turbo kurio aerozolio dalelių skersmuo apie 40 µm. išpurškiama iki 60 l/val.

Prieš atliekant tyrimus X kalakutų ūkyje vykusiame posėdyje dėl būsimų bandymų su anolitu, buvo nuspręsta, jog dezinfekavimas tik anolitu yra pakankamai rizikingas dėl to, kad nėra pakankamai aiškus jo efektyvumas. Todėl juo bus dezinfekuojama atlikus dezinfekciją stipriais patikrintais cheminiais dezinfektantais. Ir bus tiriamas galimas papildomas jo efektyvumas.

Taip pat buvo nuspręsta, jog keturias kalakutų fermas suskirtysim į dvejas bandomasias (Nr. 1, Nr.3) ir dvejas kontrolines (Nr.2, Nr.4). Tai reiškia, jog bandomosioms paukščių grupėms per automatinę girdymo sistemą bus tiekiamas anolitas ANK. Pirmajį mėnesį pasirinktas 1 proc. Anolito ANK koncentracija, sekantį mėnesį, jei nepasireikš šalutinis poveikis, anolito ANK koncentraciją padidinti iki 1,5 proc.

Tyrimo metu taip pat buvo paimti pašarų mėginiai mikologiniam tyrimui.

Prieš pradedant bandymus su anolitu ANK, buvo matuojami fermos oro mikroklimato rodikliai (išvardinta žemiau) ir bendrą bakterinį užterštumą. Bendram bakteriniam užterštumui nustatyti, buvo imami oro mėginiai ir sėjama į Agaro terpę, mikologiniam užterštumui nustatyti – į Čapeko terpę.

Tyrimo metu buvo ištirti šie tvartų mikroklimato rodikliai: 1. Fizinės oro savybės:

1.1. temperatūra;

1.2. santykinė oro drėgmė; 1.3. oro judėjimo greitis. 2. Cheminė oro sudėtis: 2.1 anglies dioksido kiekis;

2.2. anglies monoksido kiekis; 2.2 amoniako kiekis.

3. Mikrobiologinė tvartų oro sudėtis 3.1. bendras bakterijų skaičius; 3.2. mikromicetų skaičius.

Mikroklimato rodikliai buvo ištirti panaudojus TSJ, Drager, Almemo aparatūrą.

Kaip profilaktinė, sveikatingumą bei produktyvumą gerinanti priemonė buvo panaudotas anolitas ANK, kuris buvo gaunamas STEL tipo elektrolizės įrenginyje ir buvo tiekiamas kalakutams tiesiogiai per automatinę girdymo sistemą. Iš pradžių pasirinkta anolito ANK koncentracija geriamajame vandenyje buvo 1 proc. Vėliau, po mėnesio, anolito ANK koncentracija buvo padidinta iki 1,5 proc.

Bandymai su anolitu ANK per girdymo sistemas buvo atlikti kalakutų fermose Nr.1 ir Nr.3.

3. TYRIMO METODAI

1. Plačiausiai buvo taikomas lyginamasis metodas. Kad išryškėtų skirtumas tarp kalakutų produktyvumo rodiklių, buvo nuspręsta suskirstyti paukščius į bandomasias ir kontrolines grupes. Bandomosios grupės: fermos Nr.1 ir Nr.3 kalakutai. Kontrolinės grupės: fermos Nr. 2 ir Nr.4.

Taip pat buvo lyginama neutraliojo anolito (ANK) koncentracijos skirtumų įtaka bandomųjų paukščių grupių produktyvumo rodikliams, sveikatingumui.

2. Atsitiktinės atrankos metodas (taikomas paukščių grupės vidutinei masei nustatyti). 3. Mokslinės literatūros analizė.

4. Sporų kiekis nustatytas, sėjant kiekvieną mėginio ekstraktą (praskeidimas 1 : 103) į Petri lėkšteles su Čapeko (Czapec Dox agar) terpe. Lėkštelės su užkrėsta terpe inkubuotos termostate 26 ± 2 0 C temperatūroje 10 parų. Augančios kolonijos buvo vertinamos 5, 7, 10 vystymosi parą.

Išaugę mikromicetai identifikuoti pagal būdingus jų kultūroms ir morfologinius požymius. 5. Mikromicetų rūšys identifikuotos pagal Lugausko ir kitų (2002), Ellis ir kt. (1971), Domsch ir kt (1980), Nelson ir kt (1983), Samson ir kt. (1988) apibūdintojus.

Vyraujančių genčių mikromicetų gentims išaiškinti naudojome aptinkamumo rodiklį A, kuris buvo apskaičiuotas pagal formulę:

A= B / C *100 %

6. Bendras bakterijų skaičius nustatytas pagal LST ISO 4833: 1999 nuorodas, sėjant kiekvieną mėginio ekstraktą (praskiedimas 1:105) į Petri lėkšteles su maitinamuoju agaru (Standart palte count agar) užpylimo būdu. Lėkštelės su užkratu inkubuotos termostate 370C ir 430C temperatūroje. Augančios kolonijos skaičiuotos po 24 val ir 48 val.

7. Statistinis duomenų patikimumas įvertintas Excel 97 ir daugianarės regresijos Start 1 programa. Tyrimų rezultatai statistiškai patikimi, kai p< 0,001, p< 0,01, p< 0,05, rezultatai nepatikimi, kai p > 0,05.

3. TYRIMŲ REZULTATAI

1. Buvo matuojami kalakutidžių Nr.1, Nr.2, Nr.3, Nr.4 mikroklimatų parametrai. Temperatūra 19,5 20 20,5 21 21,5 22

Tvartas Nr.1 Tvartas Nr.2 Tvartas Nr.3 Tvartas Nr.4

la ip sn ia i, C Temperatūra

7 paveiklėlis. Temperatūros rodikliai kalakutidėse.

Santykinė oro drėgmė 48 50 52 54 56 58 60 62 64

Tvartas Nr.1 Tvartas Nr.2 Tvartas Nr.3 Tvartas Nr.4

pr oc en ta i, % Santykinė oro drėgmė