KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS SLAUGOS FAKULTETAS
REABILITACIJOS KATEDRA
Linas Baltušis
PAŽINTINIŲ FUNKCIJŲ SUTRIKIMŲ ĮTAKA SERGANČIŲJŲ
GALVOS SMEGENŲ INSULTU SAVARANKIŠKUMUI
Darbo vadov÷
dr. D. Petruševičien÷
Turinys
SANTRAUKA SUMMARY
SANTRUMPOS 5
ĮVADAS 6
TYRIMO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI 7
1. LITERATŪROS APŽVALGA 8
1.1. GSI epidemiologija 8
1.2. Sergančiųjų GSI Ergoterapija 10
1.3. Ergoterapijos modeliai 15
1.4. Funkcin÷s būkl÷s bei efektyvumo vertinimas ergoterapijoje 18 1.5. Veiksniai, įtakojantys ergoterapijos efektyvumą 23
2. TYRIMO KONTINGENTAS IR METODAI 27
2.1. Kontingentas 27
2.2. Darbo metodika 28
3. TYRIMŲ REZULTATAI 30
3.1. Tiriamojo kontingento charakteristika 30
3.2. Sergančiųjų GSI funkcin÷s būkl÷s vertinimas reabilitacijos eigoje 37
4. REZULTATŲ APTARIMAS 43
IŠVADOS 47
PRAKTINöS REKOMENDACIJOS 48
LITERATŪRA 49
PAŽINTINIŲ FUNKCIJŲ SUTRIKIMŲ ĮTAKA
SERGANČIŲJŲ GALVOS SMEGENŲ INSULTU
SAVARANKIŠKUMUI
SANTRAUKA
Galvos smegenų insultas (GSI) yra viena pagrindinių sergamumo, mirtingumo ir neįgalumo priežasčių ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje (1,2,3). Be to, insultas yra pagrindin÷ staiga išsivysčiusio neįgalumo priežastis, taip pat demencijos ir viena dažniausių depresijos priežasčių(4).
Tyrimo uždaviniai: įvertinti ligonių segančiųjų GSI savarankiškumą bei pažintines funkcijas; nustatyti amžiaus, lyties, GSI rūšies įtaką savarankiškumo bei pažintinių funkcijų atstatymui; nustatyti ergoterapijos įtaką sergančiųjų GSI atstatyme reabilitacijos eigoje
Tyrimas buvo atliekamas Kauno Medicinos Universiteto Neuroreabilitacijos poskyryje ir Kauno Panemun÷s senelių namuose. Tiriamąją grupę sudar÷ 20 pacientų, kurie buvo gydyti Neuroreabilitacijos poskyryje ir kuriems buvo taikyta ir ergoterapija, o 20 pacientų buvo kontrolin÷ grup÷, iš Kauno Panemun÷s senelių namų.
Reabilitacijos pradžioje ir pabaigoje ligonių funkcinę būklę vertinome: trumpuoju protin÷s būkl÷s vertinimo testu ir funkcinio nepriklausomumo testu.
Apibendrinus tyrimo rezultatus buvo padarytos šios išvados:
1. Sergančiųjų GSI savarankiškumas, pažintin÷s funkcijos reabilitacijos pradžioje yra žymiai sutrikę.
2. Reabilitacijos eigoje tiriamosios grup÷s pacientams po taikytos ergoterapijos tiek protin÷ tiek funkcin÷ būkl÷ statistiškai reikšmingai pager÷jo(p<0,0001), o kontrolin÷s grup÷s ligoniams statistiškai reikšmingo pokyčio (p>0,05) nenustat÷me.
3. Statistiškai patikimai geresnių rezultatų pasiek÷ moterys (p<0,05) lyginant su vyrais, ligonių amžius, insulto pobūdis reikšmingos įtakos savarankiškumui bei pažintinių funkcijų atsistatymui netur÷jo(p>0,05).
4. Tiriamosios grup÷s ligoniai, kuriems buvo taikyta ergoterapija pasiek÷ statistiškai reikšmingai(p<0,0001) geresnių rezultatų, nei kontrolin÷s grup÷s ligoniai, kuriems ergoterapija nebuvo taikyta.
INFLUENCE OF COGNITIVE FUNCTIONS DISORDERS
TO THE INDEPENDENCE OF STROKE PATIENTS
SUMMURY
Stroke is one of the main reasons of morbidity, disability and death in the world and in Lithuania too(1,2,3). Besides stroke is the main reason of sudden disability and often is the reason of dementia(4).
The goals of the research was: to evaluate independence of stroke patients and cognitive functions; to estimate what influence do age, gender and stroke type for independence and cognitive functions recovery; to identify the influence of occupational therapy in rehabilitation for stroke patients.
The research was performed in department of Neurorehabilitation of Kaunas Medicine University and in Kaunas Panemun÷s old people house. The impact group were twenty patients from the department of Neurorehabilitation. The control group were from Kaunas Panemun÷s old people house . For impact group occupational therapy was included.
The state of patients were estimated with MMSE and FIM, at the start of rehabilitation and in the end of rehabilitation.
Several conclusions were made in summary of results of his study:
1. The independency of stroke patients and cognitive functions was widly disordered, at the start of rehabilitation.
2. After rehabilitation mental status were statistically significant better (p<0,0001) .for impact group and for control group there were no statistically significant change (p>0,05).
3. Statistically significant better results achieved women(p<0,05) than men, age, stroke type didn’t had significant influence for patients independence .
4. Patients of impact group, which had occupational therapy, achieved statistically significant (p<0,0001) better results than control group patients which didn’t had occupational therapy.
SANTRUMPOS
BI- Barthel indeksas
CNS- centrin÷ nervų sistema
FNT- funkcinio nepriklausomumo testas GSI- galvos smegenų insultas
IŠL- išemin÷ širdies liga
KKT- krūtin÷s kontroliavimo testas MBI- modifikuotas Barthel indeksas SD- standartinis nuokrypis
ĮVADAS
Galvos smegenų insultas (GSI) yra viena pagrindinių sergamumo, mirtingumo ir neįgalumo priežasčių ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje (1,2,3). Be to, insultas yra pagrindin÷ staiga išsivysčiusio neįgalumo priežastis, taip pat demencijos ir viena dažniausių depresijos priežasčių(4).
PSO GSI apibr÷žia kaip staigų, kraujagyslin÷s kilm÷s, neurologinį sutrikimą, kurio simptomai priklauso nuo to kokios galvos smegenų vietos yra pažeistos (5).
GSI yra būkl÷, kuri padidina mirtingumo lygį, o žmon÷s, kurie išgyvena lieka su žymiais fiziniais, pažintiniais ir psichologiniais sutrikimais. Did÷jantis pagyvenusiųjų suaugusiųjų skaičius ir nauji gydymo būdai įtakoja ir tai, kad daug÷ja žmonių su negalia(6).
Didel÷ dalis ligonių, persirgusių GSI, lieka neįgalūs ir pasitraukia iš visuomeninio gyvenimo. Siekiant pritaikyti gydymo, slaugos priemones ir gyvenimo aplinką ligonio reikm÷ms, reikia stiprinti socialinę pagalbą, integraciją, reabilitaciją. Vertinant taikyto gydymo, slaugos, reabilitacijos, bei socialin÷s pagalbos efektyvumą didelę reikšmę turi pačių ligonių ir jų artimųjų požiūris į ligą ir reabilitaciją(4).
Nustatyta, kad po insulto Lietuvoje tik 20% žmonių grįžta į darbą. Ligos pasekm÷s dažnai sąlygoja negalią, tampančia biosocialinių funkcijų sutrikimo priežastimi. Siekiant sugrąžinti sergančiųjų GSI ne tik fizines, bet ir biosocialines funkcijas, būtina tiksliai įvertinti ligonio apsitarnavimo galimybes, slaugančiųjų ir padedančių slaugyti geb÷jimus, tinkamai parinkti ir anksti pritaikyti slaugos priemones ir reabilitaciją(1). Ypač svarbu taikyti ergoterapiją, nes ergoterapijos procedūrų metu ergoterapeutas moko pacientą kasdienin÷s veiklos įgūdžių, technikų kaip lengviau atlikti vieną ar kitą veiksmą, moko saugiai jud÷ti aplinkoje, padeda pritaikyti aplinką, bei moko ir šeimos narius (7).
Ergoterapeutas vaidina svarbų vaidmenį, siekiant fizinių, pažintinių ir psichosocialinių funkcijų atstatymo bei individualaus funkcinio aktyvumo.
Mūsų duomenimis, darbų apie pažintinių funkcijų sutrikimų įtaką sergančiųjų GSI atstatymui Lietuvoje n÷ra daug, tod÷l savo darbe nor÷jome pabr÷žti pažintinių funkcijų sutrikimų įtaką bei ergoterapijos reikšmę ligonių atsistatymui.
Darbo tikslas: Įvertinti pažintinių funkcijų sutrikimų įtaką sergančiųjų galvos
smegenų insultu savarankiškumui ir poveikį ergoterapijai.
Darbo uždaviniai:
1. Įvertinti ligonių segančiųjų GSI savarankiškumą bei pažintines funkcijas reabilitacijos eigoje
2. Nustatyti amžiaus, lyties, GSI rūšies įtaką savarankiškumo bei pažintinių funkcijų atstatymui
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. GSI epidemiologija
Pagal PSO duomenis pasaulyje nuo insulto kasmet miršta 5,5 milijono žmonių, o tai sudaro 9,6% visų mirčių pasaulyje. Du trečdaliai šių mirčių tenka besivystančiom šalim. Pastebima, kad net 40% žmonių patyrusių insultą yra jaunesni nei 70 metų(8,9,10). Prognozuojama, kad ilg÷jant gyvenimo trukmei visuomen÷je daug÷s vyresnių žmonių, o kadangi insultas– vyresnio amžiaus žmonių liga, šis susirgimas gali dažn÷ti(11).
Nepaisant to, kad mirtingumas nuo insulto maž÷ja, bet insultas išlieka trečias pagal mirties priežastis JAV po širdies ligų ir v÷žio. O daug žmonių, kurie išgyvena insultą lieka neįgalūs (12,13,14,15). Pagal Pollack ir Disler Australijoje GSI taip pat yra trečias pagal mirtingumą ir viena iš pagrindinių neįgalumo priežasčių(16). Pagal Harris ir kt. paskaičiuotus duomenis, JAV 2005 metais, insultą patyr÷ 700 000 gyventojų, o 160 000 iš jų mir÷ ir nuo 15% iki 30% išgyvenusių insultą žmonių liko visam laikui neįgalūs(17,15).
Sarti C. ir kt. duomenimis pagal PSO didžiausias mirtingumas yra rytų Europoje ir buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse(nuo 309 iki 156/100 000 per metus vyrų ir nuo 222 iki 109/100 000 per metus moterų). Mauricijuje(268/100 000 vyrų ir 138/100 000 moterų), Trinidade ir Tobage(185/100 000 vyrų ir 134/100 000 moterų). Per paskutinius penkerius metus mirtingumas Rytų Europoje dar labiau išaugo (1).
Pagal Brainin M. ir Berstein didžiausias mirtingumas nuo GSI taip pat yra Rytų Europoje(virš 20%), kai tuo tarpu Vakarų Europoje(mažiau 20%)(3).
Kiti autoriai taip pat mano, kad didžiausias mirtingumas nuo insulto iš Europos šalių yra Rytų Europoje. Aukštas rizikos faktorių lygis ir skirtumai tarp sveikatos sistemų gali būti tarp veiksnių įtakojančių didelį mirtingumą ir sergamumą šiame regione(19).
Birgitta Stegmayr bei Tatyana Vinogradova nurodo, kad Novosibirske insultu suserga nuo 430 iki 660/100 000 vyrų ir nuo 298 iki 500/100 000 moterų, kai tuo tarpu Švedijoje nuo 244 iki 303/100 000 vyrų ir nuo 117 iki 157/100 000 moterų, o miršta Novosibirske 5 kartus dažniau nei šiaurin÷je Švedijos dalyje(20).
113/100 000 moterų(21).
Italijoje insultas užima antrą vietą pagal mirtingumą(10).
2004 metais Lietuvoje, galvos smegenų kraujotakos sutrikimai l÷m÷ beveik 13% visų mirčių, 23% visų mirčių. palyginti su Europos sąjungos šalimis, mirtingumas nuo galvos smegenų kraujotakos sutrikimų Lietuvoje 2004 metais buvo beveik du kartus didesnis (118/100 000 gyventojų) nei Europos sąjungos šalių vidurkis (64/100 000 gyventojų). Darbingo amžiaus žmonių grup÷je (iki 65 metų) šis skirtumas dar didesnis ir siekia 2,4 karto (atitinkamai 24 ir 10/100 000 gyventojų)(22).
Galvos smegenų insultas yra viena pagrindinių ligonių hospitalizacijos ir ilgalaik÷s negalios priežasčių daugelyje pasaulio šalių, tarp jų ir Lietuvoje(22). Pirminio invalidumo struktūroje kraujotakos sistemos ligos yra pirmoje vietoje ir su daro daugiau kaip 22% visų invalidumo atvejų. Populiacijai senstant, cerebrovaskulinių ligų reikšm÷ visuomenei ateityje did÷s. Trys ketvirtadaliai visų insultų įvyksta 65 metų ir vyresniems asmenims. Galvos smegenų insultas yra pasikartojanti liga, moksliniai tyrimai rodo, kad per 5 metus vieną iš 6 persirgusiųjų galvos smegenų insultu ištinka pakartotinis galvos smegenų insultas(23,24).
Pasekm÷s patyrusiems GSI yra labai žymios, net apie 30 procentų patyrusių GSI gali numirti per pirmąjį m÷nesį,o išlikę gyvi asmenys, kurie patyr÷ insultą susiduria su įvairiais sunkumais: nuo 19% iki 69,2% emocin÷mis problemomis; nuo 18% iki 46% su socialin÷mis problemomis; nuo 18% iki 88% susiduria su bendravimo problemomis(25).
Dažniausiai literatūroje minimi šie GSI rizikos veiksniai: biologin÷s charakteristikos tai amžius, lytis, genetin÷ predispozicija, fiziologin÷s charakteristikos tai hipertenzija, hipercholesterolemija, kreš÷jimo veiksniai, viršsvoris, širdies ligos. Elgesio rizikos veiksniai: rūkymas, alkoholio vartojimas, mityba, oraliniai kontraceptikai. Socialin÷s charakteristikos: socialin÷ klas÷, etnin÷ grup÷(26,25).Mokslininkų duomenimis Didžiojoje Britanijoje gyvenančių vyrų kilusių iš Bangladešo mirtingumas nuo insulto yra 2-3 kartus didesnis nei visos Didžiosios Britanijos piliečių populiacijos, o tam įtakos turi daugiausiai socioekonomin÷s priežastys(26).Supanti aplinka: fiziniai veiksniai(pvz. Klimatas, oro užterštumas)(26,25,27). Kor÷jos mokslininkų atlikto tyrimo duomenimis padid÷jus oro užterštumui padid÷ja ir mirčių atvejų skaičius nuo insulto(27).
Panašius rizikos veiksnius išskiria ir Warren bei kiti autoriai savo straipsnyje jie pažymi ,kad tai amžius, padid÷jęs cholesterolio kiekis, rūkymas, padid÷jęs kraujo spaudimas ir diabetas (25,28,9,29). PSO taip pat išskiria tokį rizikos faktorių, kuris 50% padidina riziką susirgti insultu tai fizinis neaktyvumas. Atlikę tyrimus mokslininkai apskaičiavo, kad naudojimas per mažai vaisių ir daržovių susirgti insultu riziką padidina net 11%(9). Anton E. Kunst ir kt. atlikto tyrimo duomenimis socioekonominių sąlygų skirtumas turi įtakos mirtingumui nuo insulto. Visose šalyse, kuriose buvo atliktas tyrimas, buvo nustatyta, kad fizinį darbą dirbančių žmonių mirtingumas nuo insulto yra didesnis nei tų, kurie nedirba sunkaus fizinio darbo. Šis skirtumas santykinai didelis buvo Anglijoje, Airijoje, Velse ir Suomijoje, santykinai mažas skirtumas buvo Švedijoje, Danijoje, Norvegijoje ir Ispanijoje, o JAV, Prancūzijoje ir Šveicarijoje vidutiniškai tarp mažo ir didelio skirtumo(30).
1.2. Sergančiųjų GSI Ergoterapija
Pasaulin÷ Ergoterapeutų Federacija ergoterapiją apibr÷žia kaip profesiją, kuri susijusi su sveikatos gerinimu ir gerove per užimtumą. Ergoterapijos pagrindinis tikslas yra pad÷ti žmonems dalyvauti kasdienin÷je veikloje(31).
Amerikos Ergoterapijos Asociacija teigia, kad ergoterapija tai terapija, kuri pagrįsta prasminga kasdienine veikla (savarankiškumo, mokymasis, darbas ar socialinis bendravimas), padidinti galimybes dalyvauti veiklose nepaisant įvairių fizinių ar protinių susirgimų, kurie trukdo ir riboja galimybes. Ergoterapija yra skirta skirtingo amžiaus asmenims, siekiant pagerinti jų sugeb÷jimus, kad gal÷tų atlikti kasdienin÷s veiklos užduotis darbe, namuose, mokykloje ar žaidimuose(32).
Kanados ergoterapeutai teigia, kad ergoterapija kuomet Ergoterapeutas suteikia paslaugas ir sudaro galimybes asmenims pasiekti nepriklausomumą jų namuose, bendruomen÷je, darbo vietoje nepaisant pakenkimų,ir ribotų galimybių dalyvauti. Ergoterapeutas yra susikoncentravęs ir nukreipęs visas savo pastangas pad÷ti pacientui tose gyvenimo situacijose, kurias pacientas laiko pačiomis svarbiausiomis(33).
Ergoterapija yra viena iš dažniausiai siūlomų sveikatos apsaugos sistemos paslaugų ligonin÷se, reabilitacijos centruose, ilgalaikiuose priežiūros namuose, ambulatoriniams pacientams, prevencijos bendruomen÷s programose. Ergoterapeutas gali
užtikrinti, kad pacientas atliks uždavinius tiksliai susijusius su jo kasdienine veikla, atlikdamas modifikuotus iš išd÷stytus tam tikra tvarka uždavinius, ergoterapeutas taip pat pritaiko technines priemones reikalingas atlikti užduotį. Nor÷damas įgyvendinti užsibr÷žtus tikslus ergoterapeutas dirba kartu su kitais reabilitacijos komandos nariais. Ergoterapijos tikslas yra padidinti funkcionalumą paciento pasirinktoje aplinkoje. Ergoterapeuto profesionalumas priklauso nuo jo žinių apie užimtumą ir nuo atpažinimo kokios veiklos tam tikru atveju esamoje aplinkoje reikia tam, kad pagerinti paciento veiklą, paveikiant jo ligą ir negalią(34).
Po insulto gali prireikti pagalbos, atstatant išlikusius sugeb÷jimus, išmokstant naujų įgūdžių ir kovojant su išlikusia negalia. Šis procesas yra žinomas kaip reabilitacija, ir ergoterapija yra viena iš jos dalių. Per pastaruosius dešimtmečius ergoterapija pasiek÷, kad būtų svarbi neįgalių asmenų, reabilitacijos dalis. Landi, Cesari ir kt. tyr÷ ergoterapijos efektyvumą pacientams po GSI. Buvo dvi grup÷s, tiriamoji ir kontrolin÷. Prieš pradedant reabilitaciją kasdienin÷s veiklos rezultatai beveik nesiskyr÷, po 8 savaičių intervencin÷ grup÷, kuriai buvo taikyta ergoterapija, pasiek÷ žymiai aukštesnius rezultatus nei kontrolin÷ grup÷. Statistiškai patikimai geresnių rezultatų intervencin÷ grup÷ pasiek÷ vertinant ligonių persik÷limą, apsirengimą ir savęs priežiūrą. Taigi per 8 savaites pacientai, kuriems buvo taikoma ergoterapija pasiek÷ žymiai geresnių rezultatų kasdienin÷je veikoje nei tie, kuriems ji nebuvo taikoma(35).
Ergoterapija gali pad÷ti rasti praktinius sprendimus kaip įveikti kai kurias problemas, kurias sąlygojo insultas. Į tai įeina pagalba randant naujus būdus kaip atlikti kasdienines užduotis, kurios yra svarbios žmogaus nepriklausomybei ir gyvenimo kokybei, tokius kaip maudymasis, rengimasis, lipimas laiptais ar maisto ruošimas(36).
Siekiant pakeisti paciento aplinką, ergoterapeutas pirmiausiai turi ją nuodugniai įvertinti. Ergoterapeutas numatys ar rekomenduos tinkamas priemones ligonio namuose, kad palengvintų jo kasdieninę veiklą. Pavyzdžiui, ligoniui gali reik÷ti tur÷klų, kurių pagalba jis užkoptų laiptais, įrankių, su gerai sugriebiama rankena ar specialios k÷d÷s, įgalinančios pacientą persikelti iš ir į vonią(37).
Ergoterapeutas taip pat gali pad÷ti įgyvendinti užsi÷mimus lauke, tokius kaip apsipirkin÷jimas, vairavimas ar naudojimasis viešuoju transportu. Be to, ergoterapeutas
gali pad÷ti srityse, kurių reik÷s jei pacientas tikisi grįžti į darbą, nesvarbu ar ankstesnį ar pagal naujai įgytą specialybę(38).
Ergoterapeutas gali pad÷ti surasti naujus būdus m÷gautis ankstesniais laisvalaikio užsi÷mimais, arba supažindinti su naujais. Tai gali būti ypač svarbu keliant paciento savigarbą ir savivertę, kaip ir supažindinimas paciento su žmon÷mis , turinčiais tokia pačią patirtį kaip ir jis. Dalyvavimas laisvalaikio užsi÷mimuose taip pat gali įrodyti pacientui jo fizines galimybes(38).
Ergoterapeutas visada pirmiausiai aptars paciento situaciją su juo pačiu, išsiaiškins kokie yra paciento poreikiai ir ką jis nor÷tų pasiekti. Kartu su pacientu bus sudaroma programa, kurios tikslas bus pad÷ti atkurti kuo didesnį ligonio savarankiškumą. Ergoterapeutas taip pat pad÷s pacientui rasti būdus, kaip susitaikyti ir prisitaikyti prie ilgalaik÷s negalios, taip, kad gal÷tų gyventi kuo pilnavertiškesnį ir nepriklausomesnį gyvenimą(39).
Ergoterapija yra viską apimanti reabilitacijos programos dalis, sukurta žmon÷ms ,kurie persirgę insultu, kurios tikslas pad÷ti jiems atgauti ar pagerinti jutiminius ir erdvinius geb÷jimus, pagerinti atmintį, pagerinti judesius ir koordinaciją viršutin÷se galūn÷se ir begalę kasdienin÷s veiklos užsi÷mimų(39).
Ergoterapeutas taip pat moko kasdienin÷s veiklos atlikimo tokiose srityse kaip apsirengimas, higiena, maitinimasis ir t.t.(26).
Europos Šalių Ergoterapeutų Taryba nurodo, kad ergoterapijos tikslas yra pad÷ti žmon÷m gerinti sveikatą ir gerą būvį padedant tai atlikti reikšmingu užsi÷mimu. Ergoterapeutai mano, kad sveikata gali būti įtakota prasmingu užsi÷mimu. Ergoterapija galima gydyti žmones, kurie serga fizin÷m ar protin÷m ligom taip pat esant įvairiai negaliai atliekant specifinius parinktus užsi÷mimus, siekiant įgalinti individus pasiekti jų maksimalų funkcinį nepriklausomumą visuose gyvenimo aspektuose. Padedant ligoniui, ergoterapeutas įvertina, fizines, protines ir socialines funkcijas, nustato sutrikimus ir įtraukia pacientą į struktūrizuotą veiklą. Ergoterapijos pagrindinis tikslas yra pad÷ti kiekvienam pacientui pasiekti patį didžiausią nepriklausomumą ir gyvenimo kokybę. Užduotys, kurios parenkamos yra susijusios su ligonio problemomis jo asmeniniais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais poreikiais(40).
Booth ir kt. 2000 metais paskelb÷ straipsnį, kuriame palygino kuo skiriasi ergoterapeuto ir slaugytojų darbas su insultą patyrusiais pacientais, rytin÷je ruošoje. Atlikus duomenų analizę nustatyta, kad ergoterapeutai statiškai patikimai dažniau skatina ir instruktuoja savo pacientus nei slaugytojai. Slaugytojai žymiai dažniau padeda pacientui, tokioje pat veikloje, kaip kad rengimasis ir prausimasis, nei ergoterapeutai(41).
Ballinger, Ashburn, Low ir kt. atliko tyrimą. Jame dalyvavo 6 ergoerapeutai ir 7 kineziterapeutai. Jie taik÷ gydymą 89 pacientam, kurie buvo patyrę GSI. Jie nustat÷, kad ergoterapijos ir kineziterapijos procedūros skiriasi. Kineziterapeutai daugiau d÷mesio skyr÷ ÷jimui, koordinacijai stovint, viršutinių galūnių judesių lavinimui, o ergoterapeutai daugiau d÷mesio skyr÷ savęs apsitarnavimui, namų ruošai laisvalaikio praleidimui ir fiziniai funkcijai bei jutimų pažinimo ir suvokimo lavinimui. Autoriai rekomenduoja, reabilitacijoje naudoti abi terapijos rūšis(42).
Crabtree savo straipsnyje teigia, kad ergoterapijos tikslas yra pad÷ti žmon÷ms, kurie turi sunkumų atlikdami darbus bet kokioje veikloje(43).
Ergoterapijoje naudojami reikšmingi ir turintys aiškų tikslą užsi÷mimai, kurie padeda pacientui efektyviai veikti aplinkoje visą gyvenimą(44).
Kwakkel, Peppen, Wagenaar ir k t. Atliko, tyrimų apžvalgą, nuo 1966 iki 2003 metų. Paieška atlikta MEDLINE, CINAHL, PEDro, DARE ir PiCarta duomenų baz÷se ir nustat÷, kad reabilitacija turi teigiamą poveikį žmon÷ms, kurie patyr÷ insultą. Reabilitacija, kineziterapija, ergoterapija, fizioterapija ir kt., tur÷jo teigiamą poveikį žmonių kasdienin÷s veiklos atstatymui bei vaikščiojimui(45,46).
Bode, Allen ir kt. atlikę tyrimą nustat÷, kad ligoniai patyrę GSI, kurie gavo daugiau kineziterapijos, ergoterapijos ir logopedo procedūrų pasiek÷ žymiai geresnių rezultatų apsitarnaujant save, pagerino motorikos ir pažintines funkcijas nei tie pacientai, kurie mažiau laiko praleido su reabilitacijos specialistais(47).
Walker, Gladman ir kt. atliko tyrimą, kuriame dalyvavo 185 pacientai patyrę GSI. 94 pacientam buvo taikoma ergoterapija, 91 pacientui nebuvo taikoma. Po šešių m÷nesių, atlikus vertinimą, nustatyta, kad pacientai, kurie buvo gavę ergoterapijos procedūras, surinko vidutiniškai aukštesnius rezultatus išpl÷stos kasdienin÷s veiklos skal÷je (16 ir12 p<0,01), Barthel indekso (20 ir 18, p<0,01) ir Londono negalumo skal÷se
(76 ir 65 p<0,05). Taigi gauti rezultatai parod÷, kad ergoterapija reikšmingai sumažino negalią(48).
Gert Kwakkel ir Robert C Wagenaar atliko tyrimą, kuriame dalyvavo 2 grup÷s, 1-ai buvo taikoma ir kasdienin÷s veiklos mokymas, o, 2-ai, kontrolinei grupei nebuvo. Po dvidešimties savaičių atlikti testai parod÷, kad pacientams, kuriems buvo taikomas papildomas mokymas pasiek÷ reikšmingai geresnių rezultatų kasdienin÷je veikloje ir jų vikrumas buvo didesnis nei tų, kuriems ergoterapija nebuvo taikoma(49).
Steultjens ir kt atliktų tyrimų apžvalga teigia, kad ergoterapija pagerina funkcinius ligonių geb÷jimus ir dalyvavimą veikloje t.y. ergoterapija žymiai pagerina ligonių patyrūsių insultą, kasdienin÷s veiklos rezultatus ir savarankiškumą ir socialinį aktyvumą. Autoriai teigia, kad ergoterapija turi įtakos treniruojant įgūdžius, sensomotorines bei pažintines funkcijas(50).
Parker, Gladman ir kt. Didžiojoje Britanijoje įvertino keturis šimtus keturiasdešimt pacientų, kuriems buvo atliktos ergoterapijos procedūros. Vertinant kasdieninę veiklą, Notinghamo išpl÷sta kasdienin÷s veiklos ir Notinghamo laisvalaikio skal÷mis buvo nustatyta, kad ergoterapija padidino neprilausomumą kasdienin÷je veikloje, laisvalaikio praleidime bei teigiamai paveik÷ ligonių nuotaiką(51).
Logan ir kt. atliko tyrimą nor÷dami nustatyti ar ergoterapija yra turi teigiamą poveikį pacientam persirgusiems GSI. Tyrime dalyvavo 111 pacientų. 53 pacientam buvo taikoma ir ergoterapija ir kitos procedūros, o likusiems ergoterapija nebuvo taikoma. Tiriamieji buvo vertinami Nottingham‘o išpl÷sta kasdienin÷s veiklos skale, Barthel indeksu ir pagrindiniu sveikatos klausimynu. Pacientai, kurie gavo ir ergoterapijos procedūras, po trijų m÷nesių pasiek÷ žymiai geresnių rezultatų nei tie kuriem nebuvo taikoma. Taigi ergoterapija yra svarbi reabilitacijos dalis pacientams persirgusiems insultą(52).
Logan ir kitų atlikto tyrimo duomenimis ergoterapija įtakoja žmonių paveiktų insulto mobilumą lauke. Tyrime dalyvavo 168 pacientai 86 iš jų buvo taikyta ergoterapija, o likusieji 82 buvo kontrolin÷ grup÷. Tiriamieji buvo vertinami kiek kartų buvo iš÷ję iš namų ten kur jie nor÷jo taip pat išpl÷sta kasdienin÷s veiklos Nottingaham‘o skale, Nottingham‘o laisvalaikio klausimynu ir pagrindiniu sveikatos klausimynu. Tos grup÷s, kurios pacientai tur÷jo ergoterapijos užsi÷mimus išeidavo į lauką žymiai dažniau,
o taip pat Nottingham‘o skal÷s rezultatai buvo patikimai didesni už kontrolin÷s grup÷s pacientų rezultatus(53).
Trombly atliko 15 tyrimų apžvalgą. Šiuose tyrimuose dalyvavo 895 pacientai persirgę GSI, kurių amžiaus vidurkis 70,3 metai. Apžvalgos rezultatai parod÷ jog pacientai, kurie tur÷jo ergoterapijos procedūras padar÷ žymiai didesnę pažangą instrumentin÷je ir kasdienin÷je veikloje, nei tie kuriems nebuvo taikyta ergoterapija. Taigi jis padar÷ išvadą, kad ergoterapija žymiai pagerina geb÷jimą dalyvauti ir padidina aktyvumą(54).
Legg, Drumond ir Langhorne atliko didelę duomenų analizę ir atrinko 64 tyrimus, kuriuose dalyvavo 1348 pacientai patyrę GSI. Jų surinktais duomenimis ergoterapija padidino asmeninį nepriklausomumą. Autoriai padar÷ išvadą jog ergoterapija sul÷tina sveikatos blog÷jimą ir padidina geb÷jimą apsitarnauti(55).
Tesio, Granger ir kt. palygino JAV ir Italijos žmonių patyrusių GSI tyrimų duomenis. Jie nustat÷ jog pacientai Italijoje yra išrašomi iš ligonin÷s 2-4 dienom v÷liau nei JAV ligonin÷se, o taip pat pacientai Italijoje turi daugiau sunkumų apsirengiant, maudantis, tarpviet÷s higiena bei pers÷dant ant dušo suoliuko, bet pacientai lengviau vaikščioja lyginant su JAV pacientais. Autoriai padar÷ išvada jog taip yra d÷l to, kad Italijoje mažiau d÷mesio skiriama ergoterapijai, o daugiau kineziterapijai(56).
Fong ir kt. atlikę tyrimą nustat÷ jog ger÷jant pažintin÷m funkcijom kartu ger÷ja ir motorin÷s funkcijos, o ryšys tarp šių funkcijų atsigavimo stipriai koreliuoja t.y. ger÷jant vienai funkcijai ger÷ja ir kita(57).
.
1.3. Ergoterapijos modeliai
Pirmasis veiklos modelis buvo sukurtas ir patvirtintas Amerikos Ergoterapeutų Asociacijos dar 1970 metais. Jame buvo išskirti šie veiklos elementai: veiklos sritys, veiklos komponentai ir veiklos kontekstai. Veikla susideda iš trijų sričių, trijų komponentų ir dviejų kontekstų. Nurodomos šios veiklos sritys:
1. Kasdienin÷ veikla, kuri apima: asmenins higieną, apsirengimą, prausimąsi, valgymą, mobilumą, bendravimą bei seksualinę sferą.
mokymąsi ir profesinę veiklą.
3. Žaidimai arba laisvalaikis - apima žaidimus arba laisvalaikio praleidimą,
rekreaciją, priklausomai nuo paciento amžiaus ir lyties. Veikloje išskiriami šie komponentai:
1. Sensomotorinis - jungia tris asmens funkcijas: jutimų, motorikos bei nervų – raumenų –kaulų funkcijas . Jutimai skirstomi pagal tai, kur išsid÷stę receptoriai. Nervų-raumenų-skeleto funkcija apibūdina jud÷jimo galimybę, raumenų tonusą, j÷gą, ištvermę, pusiausvyrą. Motorikos funkcija apima judesių koordinaciją, vikrumą.
2. Pažintinis - tai sugeb÷jimas panaudoti protines žmogaus galimybes. Šis komponentas apima: sujaudinimą, orientaciją, atpažinimą, d÷mesio koncentravimo trukmę, veiklos iniciatyvą,
veiklos užbaigimą, atmintį ir k.t.
3. Psichosocialinis (psichologinis)- apima vertybes, interesus, savęs suvokimą, socialinį elgesį, bendravimą, saviraišką ir savikontrolę.
Veiklos komponentai užtikrina žmogaus sugeb÷jimą atlikti veiklos užduotis tam tikrose gyvenimo srityse.
Šiame Amerikietiškame ergoterapijos modelyje veiklos kontekstai yra šie:
1) Laiko (susiję su laiku) - apima paciento amžių, paciento negalumo būklę (ūmi, l÷tin÷). 2) Aplinkos kontekstas. Jis gali būti:
a) fizinis (fizin÷ aplinka) - apima namus, baldus, įrankius ir kitus objektus; b) socialinis (socialin÷ aplinka) - apima svarbias socialines grupes;
c) kultūrinis kontekstas (kultūrin÷ aplinka) - apima tradicijas, elgesio normas,
politinius veiksnius, mokymąsi, įsidarbinimą bei ekonomin÷s paramos galimybes(58). Į klientą orientuota praktika, kaip ergoterapijos pagrindas, pirmą kartą buvo pamin÷ta 1983 Kanadoje. Šis požiūris pripažįsta individų autonomiją ir poreikį kliento pasirinkimui, atliekant sprendimus užimtumui(59). Šis kanadietiškas veiklos modelis apima tokias veiklos sritis, kaip apsitarnavimas, produktyvumas ir laisvalaikis. Pagal šį modelį veikla aprašoma kaip asmens ir aplinkos sąveika. Asmens veiklos komponentai susideda iš pažintinio, fizinio ir emocinio elementų, tačiau visų šių elementų centre yra dvasinis elementas. Dvasingumas, kaip centrin÷ gyvenimo šerdis yra išskirtin÷ Kanadietiško veiklos modelio savyb÷(33).
Žmogaus užimtumo modelis (ŽUM) taip pat paplitęs tarp ergoterapeutų. Šis modelis buvo paskelbtas pirmą kartą 1980m. ŽUM- tai žinių apie žmogaus veiklą visuma, kuri padeda nusakyti kas gimdo motyvaciją veiklai, apibr÷žia veiklos schemą, apibūdina rutiniškos veiklos atlikimo ypatumus. Be to šis modelis padeda atskleisti aplinko įtaką žmogaus veiklai. Taip pat jis padeda įvertinti ergoterapinio poveikio taikymo reikalingumą. Šiuo modeliu stengiamasi paaiškinti kasdienin÷s elgsenos motyvaciją, organizavimą ir atlikimą(33,32).
Pagal Keilhofner žmogaus užimtumo modelis gali būti naudojamas kartu su biomedicininiu modeliu. Šis modelis pabr÷žia kinetinius ir mechaninius žmogaus jud÷jimo principus. Ergoterapeutas dirbdamas šiuo metodu naudojasi j÷gos, svertų ir sukimosi momentų principus, matuoja raumenų j÷gą, išmatuoja judesių amplitudes, atlieka kinetinio aktyvumo įvertinimą, taiko gydomuosius pratimus bei pritaiko ortezus. Taip pat šis modelis tinka pacientams su motoriniais ar ortopediniais sutrikimais kai nepažeista CNS ir pacientai gali kontroliuoti atskirus judesius, bet jiems yra raumenų silpnumas, sumaž÷jusi ištverm÷ arba sumaž÷jusi judesių amplitud÷. Dažniausiai tai pacientai, kurie serga reumatoidiniu artritu, osteoartritu, pacientai po kaulų lūžių, amputacijų, plaštakos traumų, nudegimų, motorinio aparato sutrikimų, po periferinių nervų pažeidimų, Guillain-Bare sindromą turintiems bei nugaros smegenų pažeidimų ir raumenų distrofija sergantiems(33).
Dar vienas dažnai naudojamas modelis tai grupin÷s veiklos modelis. Kai dirbama su suaugusiais negaliais žmon÷mis į šį darbą tenka įtraukti ir šeimos narius. Grupin÷s terapijos pagrindas- tai kryptingos ir prasmingos veiklos naudojimas siekiant įtakoti asmenį, didinti jo gerovę. Kiekvienas grup÷s narys atsineša savo asmeninius tikslus, interesus, savo stipriąsias ir silpnąsias puses. Terapin÷je grup÷je sąveikaudamas su kitais grup÷s nariais, atlikdamas kasdienin÷s veiklos elementus, pacientas mokosi veikti už grup÷s ribų. Ergoterapeutas, pacientų persirgusių insultu, grup÷je, taikymas sportinių žaidimų elementus, gali lavinti grup÷s narių s÷d÷jimo bei pusiausvyros įgūdžius. Skatinama į grup÷s darbą įtraukti žmones su didesne negalios patirtimi, kurie savo patarimais gali būti naudingi grup÷s darbui. Pastebima, dažna grup÷s nariai skatindami vienas kitą stengiasi prapl÷sti savo veiklos apimtis, bando atlikti naujas veiklos rūšis. Dirbant grup÷je kiekvienam grup÷s nariui yra iškeliamas tam tikros veiklos uždavinys.
Tikima, kad grup÷ įtakoja ir keičia asmenį jį motyvuodama ir įtraukdama į prasmingą veiklą, bei suteikdama pacientui praktinę veiklos atlikimo patirtį(33).
Rečiau naudojamas pažinimo-suvokimo modelis. Šis modelis remiasi neurologijos ir neuropsichologijos mokymo teorijų žiniomis. Jis taikytinas asmenims patyrusiems CNS pakenkimą. Jis remiasi samprata apie informacijos apdorojimo smegenyse ir šio proceso sutrikimus patyrus galvos smegenų pažeidimą. Suvokimas ir pažinimas yra sutrikdomi pažeidus galvos smegenis. Pažeidimas gali pakenkti visus informacijos perdirbimo lygmenis. Pažinimo sutrikimas pasireiškia gaunamos informacijos atrankos, įvertinimo galimybių sumaž÷jimu. Remiantis šiuo modeliu siekiama atstatyti asmens suvokimo-pažinimo geb÷jimus. Išlikusiais pažinimo-suvokimo geb÷jimais kompensuoti atsiradusį deficitą arba pakeisti aplinką pagal asmens geb÷jimus(33).
Taip pat rečiau naudojamas modelis yra judesių kontrol÷s modelis, Jis remiasi keturiais terapiniais požiūriais, kurie turi vienodas ištakas, panašias poveikio technikas ir yra naudojami asmenims esant galvos smegenų pažeidimui, kurie turi judesių valdymo sutrikimo požymių. Vienas iš terapinių požiūrių, Brunnstrom judesio terapija, taikytina pacientams, patyrusiems smegenų kraujotakos sutrikimų gydymui(33).
Taip pat naudojami ir kiti modeliai tai pažintin÷s negalio modelis, pažintin÷s negalio modelis, jutimų integravimo modelis, prisitaikymo erdv÷je ir laike modelis(33).
1.4. Funkcin÷s būkl÷s bei efektyvumo vertinimas ergoterapijoje
Australijos mokslininkai, GSI patyrusius žmones, primygtinai rekomenduoja įvertinti per 24-48 valandas(16).
Insultą patyrusiems pacientams ištirti naudojama daugelis skalių tai Bartelio(48) indeksas, Katzo indeksas, Kenny savęs priežiūros bei funkcinio nepriklausomumo matavimas (arba FNT) ir kt.(60). L.A.Hale ir kt. savo straipsnyje apraš÷, kad taip pat naudojama Skandinavijos insulto skal÷ ir Toronto insulto skal÷. Suvokimui vertinti naudojami Rey‘jaus figūrų kopijavimas ir prisiminimas, elgesio neatidumo tetas, atminties ir informacijos testų rinkinys; funkcin÷ms galimyb÷ms vertinti naudojami
devynių kaištukų testas, dešimties metrų ÷jimo testas. Kasdieniai veiklai vertinti naudojami Nottingham‘o išpl÷sta kasdienin÷s veiklos skal÷, Rivermead‘o kasdienin÷s veiklos skal÷, modifikuota Rankin skal÷, Adelaid÷s veiklos profilis(61) bei Londono negalumo skal÷(61,48,)
Bartelio indeksas yra plačiausiai naudojamas vertinimas, funkcinei būklei įvertinti, kuris apima dešimt kasdienin÷s veiklos komponentų, atsižvelgiant kokios pagalbos reikia juos atlikti(62,63,64). Yra bent penkios Bartelio indekso modifikacijos, kurios naudojamos ir aprašomos literatūroje. Jos skiriasi skirtingu lygių modifikacijom, balų skaičiavimu ir jautrumu(62).
Kuveite buvo atliktas tyrimas, kuriame buvo tirti pacientai persirgę insultu. Funkciniam vertinimui buvo naudojamas modifikuotas Bartelio indeksas (MBI). Šis indeksas buvo nustatomas atliekant tokias veiklas kaip, kad g÷rimas iš puodelio, valgymas iš l÷kščių, apsirengimas viršutin÷s ir apatin÷s kūno dalies, įtvarų ar ortezų užsid÷jimas, nusiprausimas ar maudymasis, tuštinimosi ir šlapinimosi kontrolę, tualete apsirengimas-nusirengimas, persik÷limas nuo k÷d÷s, nuo tualeto iš dušo ar vonios ir atgal, ÷jimas 50 jardų ar daugiau, lipimas laiptais per vieną aukštą aukštyn ir žemyn ar daugiau, ir važiavimas vežim÷liu 50 jardų ir daugiau jei nevaikšto. Tyr÷jai nustat÷, MBI yra paprastas ir lengvas naudoti, patikimas, efektyvus ir duoda tikslią informaciją apie paciento kasdieninę veiklą ir tinkamas naudoti stacionare gydomiems pacientams(65).
Stenman ir kt., atlikdami tyrimą, insultą patyrusiems ligoniams esantiems stacionare, naudojo funkcinio nepriklausomumo testą. Juo vertinama ne tik paciento sugeb÷jimas apsitarnauti, bet ir supratimas, išraiška, socialiniai santykiai, problemų sprendimas, atmintis. Kiekviena veikla vertinta balais nuo 1 iki 7 (1 – visiška pagalba (apsitarnavimas 0%), 2– maksimali pagalba (apsitarnavimas 25%), 3 – vidutin÷ pagalba (apsitarnavimas 50%), 4 –minimali pagalba (apsitarnavimas 75%), 5 – priežiūra, 6 – modifikuota nepriklausomyb÷ (įrankis), 7 – visiškai nepriklausomas. Vertinta 18-126 balų skale(66,5).
Franchignoni ir kt. atliko tyrimą, nor÷dami nustatyti ar krūtin÷s kontroliavimo testas (arba KKT) yra patikimas. Tyrime dalyvavo 49 pacientai patyrę insultą. Šiuo testu matavo keturis judesius: gulint ant nugaros verstis ant silpnosios pus÷s, tas pat ant stipriosios pus÷s, atsis÷dimas iš gulimos pozos į s÷dimą ir lygsvaros išlaikymas s÷dint.
Rezultatai buvo lyginami su FNT rezultatais. Šis tyrimas parod÷, didelę koreliaciją tarp FNT ir KKT rezultatų. Tod÷l šiuo testu patikimai galima vertinti pacientų atsigavimą po insulto(67).
Taip pat naudojamas MAL testas arba motorinio aktyvumo registravimas. Šis testas svarbiausias matuojant savęs-suvokimo negaliai, atliekant veiksmus viršutin÷mis galūn÷mis. Jis vertina kiek dažnai ir kaip dažnai pacientas naudojasi paveikta ranka, kasdienin÷je veiklioje, tam tikrą laiko tarpą, namuose. Trisdešimt specifinių kasdienin÷s veiklos uždavinių yra vertinami dviem skal÷m po 6 taškus. Viena skal÷ yra judesių kiekiui vertinti, o kita judesių kokybei. Uždaviniuose yra tokios užduotys kaip sagų užsisegimas, dantų valymas ir naudojimasis raktu(68,69).
Katz ir kt. Izraelyje atliko tyrimą, kurio tikslas buvo nustatyti patikimumą ir pagrįstumą Loewenstein‘o ergoterapijos pažintinių funkcijų vertinimo rinkinio (angl.LOTCA). Šis vertinimo rinkinys gali būti naudojamas, kaip pirminis tyrimas pradedant ergoterapiją, kaip apžvalgos testas tolimesniems vertinimams. Loewenstein‘o rinkinys susideda iš 20 subtestų, padalintų į 4 grupes: orientacijos, vizualinio ir erdvinio suvokimo, vizualinio-motorinio organizavimo bei mąstymo operacijų. Rinkinį atlikti užtrunka apie 30-45 min. Atlikus skaičiavimus, Wilcoxon‘o dviejų pavyzdžių testas parod÷, kad visi subtestai pasiskirst÷ 0,0001 patikimumu tarp pacientų grup÷s ir kontrolin÷s grup÷s. Tai patvirtina Loewenstein‘o rinkinio patikimumą(70).
Zwecker ir kt. savo tyrime lygino 3 testus, kurie naudojami GSI patyrusiems ligoniams vertinti atvykus į ligoninę. Jie nor÷jo įvertinti šių testų efektyvumą, nusp÷jant pacientų funkcinį paj÷gumą po reabilitacijos. Tyrime dalyvavo 66 pacientai patyrę pirmą GSI. Jie buvo vertinami Loewenstein‘o ergoterapijos pažintinių funkcijų vertinimo rinkiniu, mini-protin÷s būkl÷s vertinimo testu ir funkcinio nepriklausomumo vertinimo pažintinių funkcijų subskale. Po reabilitacijos pažintinių funkcijų bendrą pager÷jimą užfiksavo visi testai. Mokslininkai nustat÷, kad nusp÷jant funkcinį pacientų paj÷gumą po reabilitacijos, Loewenstein‘o testas šiek tiek geresnis nei mini-protin÷s būkl÷s vertinimo testas ir funkcinio nepriklausomumo testas, bet jis reikalauja daug laiko ir varginančių instrumentų naudojimo. Tod÷l mokslininkai rekomenduoja, GSI susirgusius ligonius, pirminiam vertinimui naudoti mini-protin÷s būkl÷s vertinimo testą, nes jis yra lengviau
suprantamas ir lengviau užrašomas nei Loewenstein‘o ar funkcinio nepriklausomumo testai(71).
Glandstone ir kt teigia, kad Fugel-Meyer vertinimo skal÷ labai gerai tinka vertinti GSI susirgusius ligonius, nes yra sukurta vertinti sensomotorikai ir pagrįsta Twichell ir Brunstrom koncepcijom t.y. nuosekliu motorinių funkcijų atgavimu, GSI sergantiems ligoniams su hemiplegija. Šis testas yra patikimas ir veiksmingas ir tai yra įrodyta daugeliu tyrimų(72).
Gowland, Stratford ir kt. Kanadoje prad÷jo naudoti naują insulto vertinimo testą Chedoke-Mcmaster. Jo patikimumą įvertino palygindami su FNT rezultatais. Šis testas vertina žmogaus fizinio pakenkimo ir negalumo įtaką jo gyvenimui.Matavimas turi 3 tikslus: 1) sudaryti motorinio atsistatymo klasifikavimą individui pagal klinikines ir laiko charakteristikas; 2) nusp÷ti reabilitacijos eigą ir 3) išmatuoti kliniškai svarbius pokyčius fizin÷m funkcijom. Rezultatai glaudžiai koreliavo su Fugel-Meyer ir FNT rezultatais, tod÷l Chedoke-Mcmaster insulto vertinimo testas laikomas patikimu ir juo galima remtis vertinant insultą patyrusius pacientus vertinant reabilitacijos efektyvumą(73).
Pedretti savo knygoje taip pat išskiria dar keletą vertinimo skalių. NIH insulto skalę, kuri vertina 15 sričių sąmoningumą,vaizduotę, akių judesius, veido kontroliavimą, galūnių j÷gą, ataksiją, jutimus ir kalbą. Kanados neurologinę skalę, kuri vertina 8 sritis tai sąmoningumą, kalbą, motorines funkcijas ir veido silpnumą. Kohlman‘o gyvenimo vertinimo skal÷. Ši skal÷ vertina gyvenimo įgūdžius atliekant 17 užduočių pvz.: saugumo laikymosi, pinigų valdymo, telefonų knygos naudojimo ir sąskaitų tvarkymo. Prancūzijos veiklos indeksas, kuris vertina kasdieninę veiklą pvz.: namų tvarkymą, laisvalaikį, darbą ir veiklą ne namuose. Motorikos ir vykdymo įgūdžių vertinimo skalę, kuri vertina 16 įgūdžių pvz.: siekimo, manipuliavimo, kalibravimo, koordinacijos, laikysenos ir mobilumo ir 20 vykdymo įgūdžių pvz. dalyvavimo, organizavimo, ieškojimo, inicijavimo ir nuoseklumo. Vertinama paciento pasirinktų kasdienin÷s veiklos įgūdžių fone. Pacientas pasirenka jam artimas užduotis iš 50 standartizuotų veiklos rūšių ir įvairaus sunkumo. Kita skal÷ tai Arnadottir ergoterapijos neurobihevioristinis vertinimas vertina tikslingus judesius, neigimo sindromus, kūno schemos sutrikimus, organizavimo ir eiliškumo sutrikimus, erdv÷s suvokimą, mobilumą, tiesiogiai koreliuojant su sutrikimo ir neįgalumo laipsniu. Dar viena skal÷ tai neurobihevioristin÷ pažintinių funkcijų egzaminavimo. Šis
testas vertina orientaciją, supratimą, įvardijimą daiktų, konstrukciją, atmintį, skaičiavimą, panašumų suvokimą, vertinimą ir pakartojimą. Taip pat išskiria funkcinį testą viršutin÷s galūn÷s hemiparez÷s vertinimui. Šis testas vertina ranką ir jos funkciją atliekant 17 užduočių, pagrįstų Brunnstrom motoriniu atsigavimu.Užduotyse yra tokios užduotys kaip lapo susukimas, lempos įsukimas, stiklainio stabilizavimas, ir užtrauktuko užsegimas. Rankos motorinio geb÷jimo testu vertinama rankos funkcinis geb÷jimas ir judesių kokyb÷. Testą sudaro 28 užduotys tokios kaip kad valgymas su šaukštu, stiklainio atidarymas, batraiščių užrišimas ar naudojimasis telefonu. TEMPA testu vertinama viršutinių galūnių veikla 9 standartizuotom užduotim. Vertinama trim kriterijais atlikimo laiku, funkciniu vertinimu ir užduoties analizavimu (atliekamos užduotys tai monetų tvarkymas, paimti ąsoti ir pilti vandenį, rašyti ir priklijuoti markutę ant voko, užrakint ir atrakinti spyną. Dar vienas testas, kurį išskiria Pedretti tai Jebsen rankos funkcijos testas. Juo matuojama rankos funkcija ir jį sudaro 7 veiklos. Teste yra šios užduotys: reikia parašyti trumpą sakinį, apversti korteles, imituoti valgymą, surinkti smulkius daiktus, pakelti tuščias skardines ir su svoriu, ir sud÷ti šaškes vieną ant kitos per tam tikrą laiką. Kita skal÷ tai motorikos vertinimo skal÷, kuri vertina motorinę funkciją. Į šią skalę įtraukta ir negalios bei sutrikimo vertinimas. Vertinama plaštakos ir visos rankos judesiai, tonas ir mobilumas. Berg balanso skale vertinamas balansas atliekant 14 užduočių, kurios vertinamos nuo 0 iki 4 balų. Blansas taip pat dar vertinamas Tinetti testu, o taip pat šiuo testu vertinama ir ÷jimas. Funkciniu siekimo testu vertinamas balansas kuomet žmogus, stov÷damas, siekia ko nors, lenkdamasis į priekį. Bostono diagnostinis kalbos vertinimo testas vertina kalbą, jos laisvumą, įvardijimą, žodžių parinkimą, kartojimą, klausantis supratimą, skaitymą ir rašymą. Kitas panašus testas, kuris vertina kalbą yra vakarų kalbos sutrikimų klausimynas. Jis taip vertina tokius pačius kalbos parametrus kaip ir Bostono testas, o taip pat vertina dar ir spontaninę kalbą. Taip pat išskiria ir testus, kurie vertina paciento depresiją Beck depresijos aprašas ir geriatrin÷ depresijos skal÷. Beck aprašas vertina 21ą sritį,o geriatrin÷ skal÷ 30. Išskirta ir šeimos vertinimo skal÷ ja vertinama kaip šeima sprendžia problemas, roles, emocinę atsakomybę, emocinį įtraukimą, elgesio kontrolę ir pagrindinį funkcionavimą. Bendrą sveikatos būklę ir gyvenimo kokybę vertina trumpa sveikatos apžvalga, kuri vertina fizinį funkcionavimą, fizines ir emocines problemas, socialines funkcijas, skausmą, protinę sveikatą ir savo sveikatos suvokimą.
Gyvenimo kokyb÷ vertinama Ligos įtakos testu. Matuojama 136-iom užduotim suskirstytomis į 12 dalių tai mobilumas, kūno priežiūra, emocijos, bendravimas, susijaudinimas, miegas, valgymas, namų tvarkymas, poilsis, bendravimas ir darbas(5).
1.5. Veiksniai, įtakojantys ergoterapijos efektyvumą
Yra daug veiksnių, kurie įtakoja ergoterapijos efektyvumą ir pacientų galimybes. Šie veiksniai stipriai sumažina pacientų patyrusių GSI sveikimą.
Galski ir kt. teigia, kad per pastaruosius metus tyrimai parod÷, kad reabilitacijai daugiausiai įtakos turi tokie veiksniai kaip: demografinis nepastovumas, regos ir jutiminiai sutrikimai bei psichologiniai ir pažintiniai faktoriai. Atliktu tyrimu jie įrod÷, kad šie faktoriai prailgina reabilitacijos trukmę. Ypač reabilitacijos trukmę prailgino ir apsunkino ergoterapijos procedūras, pažintinių funkcijų sutrikimai tokie kaip supratimo, vertinimo, trumpalaik÷s verbalin÷s atminties ir abstraktaus mąstymo sutrikimai(74). Feigenson, McArthy ir Greenberg taip pat nustat÷, kad pažinimo disfunkcija ir suvokimo defektai apsunkina sveikimą(72).
Sinyor ir kt. atliko tyrimą, kuriuo ištyr÷, depresijos įtaką ligonių po GSI reabilitacijai. Tyrime dalyvavusiems pacientam buvo taikoma kineziterapija ir ergoterapija, o prieš tyrimą atlikti matavimai. Buvo aptikta, kad labai didelis skaičius (47%) pacientų yra kamuojami depresijos. Pacientai, sergantys depresija, buvo su didesniais sutrikimais ir priimant į ligoninę ir išrašant iš jos. Per reabilitacijos laikotarpį abi grup÷s pasiek÷ tokių pačių rezultatų, bet išleidus iš ligonin÷s, ir po 6 savaičių matuojant depresija sirgusių pacientų funkcinį lygį buvo nustatyta, kad rezultatai blog÷ja. Šie tyrimai parodo, kad depresija dažnai pasireiškia žmon÷ms susirgusiems insultu. Depresija susijusi su sveikatos blog÷jimu ir gali neigiamai įtakoti reabilitaciją ir sveikimą(75). Herrmann ir kt. taip pat atliko panašų tyrimą ir gavo tokius pat rezultatus, kad depresijos paveikti žmon÷s po insulto atsigauna prasčiau(76). Angeleri ir kt. taip pat nustat÷, kad depresija neigiamai įtakoja reabilitaciją ir ergoterapijos efektyvumą pacientams po insulto, o taip pat neigiamos įtakos turi ir stresas kylantis šeimoje. Ir tokie žmon÷s sunkiau susiranda darbą, nes jiems trukdo apatija, jiem sunkiau susikaupti, ir jie yra irzlesni už kitus(77). Kelly-Hayes ir Paige teigia, kad reabilitacijai turi įtakos tokie
veiksniai, kaip depresija, dažna nuotaikos kaita, socialin÷s sąlygos, socialinio palaikymo lygis, pasitenkinimas gyvenimu turi didelę įtaką pacientams ir jų siekiamiems rezultatams(78). Ingrid van de Port, Kawakkel ir kt. žurnale Stroke paskelb÷ savo tyrimą. Šiuo tyrimu nustat÷, kad net penktadaliui pacientų, kurie buvo patyrę insultą, pra÷jus metam ir daugiau buvo pasteb÷tas mobilumo sumaž÷jimas jeigu jiems pasireikšdavo depresija ir nuovargio pojūtis(71). Kauhanen ir kt. ištyr÷ 106 pacientus, patyrusius GSI, pacientų amžiaus vidurkis buvo 65,8. Tyr÷jai nustat÷ jog disfazija padidina depresijos tikimybę, o pacientai kurie serga depresija yra labiau priklausomi kasdienin÷je veikloje ir yra labiau neįgalūs nei tie, kurie neserga depresija(47).
Pasikartojantis insultas, epileptiniai priepuoliai, šlapimo takų uždegimai, pragulos, skausmas, dažniausiai peties, depresija nerimo pojūtis, kritimai, perd÷tas emocionalumas, sumišimas yra komplikacijos, kurias nustat÷ Langhorne ir kt. apsunkina reabilitaciją, prailgina jos trukmę(79). tokias pat priežastis išskyr÷ ir Devanport su kitais autoriais, kurie taip pat išskyr÷ ir krūtin÷s infekcijas kaip komplikaciją(80).
Kalra L. savo tyrime nustat÷, kad amžius turi didelę reikšmę reabilitacijai. Buvo dvi pacientų grup÷s. Viena ligonių grup÷ po GSI, vyresni nei 75 metų, o kitoje grup÷je jaunesni nei 75 metai. Tyrimas parod÷, kad jaunesni pacientai pasiek÷ geresnių rezultatų reabilitacijoje nei vyresni(81).
Kiti tyr÷jai, Granger, Hamilton ir Fiedler, ištyrę 7900 pacientų duomenis ir palyginę testų rezultatus taip pat nustat÷, kad vyresnis amžius neigiamai įtakoja ergoterapijos efektyvumą, o taip pat neigiamai įtakoja ir vienos pus÷s parez÷. Šie žmon÷s surinko mažiau balų kasdienin÷s veiklos teste(82).
S. Paolucci ir A. Matano savo tyrimu nustat÷, kad kalbos sutrikimas yra stiprus neigiamas faktorius reabilitacijai, o tuo pačiu ir ergoterapijai. Jų tyrimų duomenimis, pacientai, turintys kalbos sutrikimų, dar÷ žymiai mažesnę pažangą kasdienin÷je veikloje ir mobilume(83).
Sue-Min Lai, Pamela W. Duncan tyrime dalyvavo 459 pacientai patyrę GSI. Tyr÷jai nustat÷, kad moterys pasiek÷ prastesnių rezultatų nei vyrai, lyginant išpl÷stos kasdienin÷s veiklos testo rezultatus(84). Taivanio universitetin÷je ligonin÷je Juh Jang ir atliko tyrimą, ir padar÷ išvadas jog ergoterapijos efektyvumas priklauso nuo lyties ir vedybinio statuso. Vedusios moterys pasiek÷ geresnių rezultatų nei kiti pacientai(85).
Tilling ir kt. tarp veiksnių įtakojančių ergoterapiją taip pat mini šlapimo nelaikymą, lytį, neįgalumą buvusį prieš insultą, amžių, kalbos sutrikimus ir galūnių paveikimo lygį(86). Ween ir kt. taip pat išskiria šlapimo nelaikymą kaip stiprų faktorių kuris neigiamai įtakoja reabilitacijos eigą(87).
Nyberg ir Gustafson pažym÷jo, kad 39% jų tirtų pacientų patyr÷ kritimus. Dauguma kritimų pasitaik÷ persikeliant nuo k÷d÷s ar lovos ant vežim÷lio ar ant kitų baldų. Kadangi kritimai yra tokie dažni ir krintant susižalojama, tod÷l jie sudaro didelę problemą reabilitacijai po insulto, o tuo pačiu ir ergoterapijai, tod÷l ergoterapeutas tur÷tų į tai atkreipti d÷mesį(88).
Freeman teigia,kad vienos pus÷s kūno neigimas- dažnai pasitaikanti komplikacijų sergantiem galvos smegenų insultu. Tai turi daug reikšm÷s ergoterapijai nes tai susiję su problemomis kasdienin÷je veikloje, mobilumu ir skaitymu(89).
Walker ir kt. apklaus÷ ergoterapeutus, kurie rūpinasi žmon÷mis po insulto. Tyrimui buvo išsiųsta 137 klausimynai, į 76 buvo atsakyta. Tyrimu buvo norima nustatyti kokios problemos trukdo pacientams apsirengti. Didžiausia dalis respondentų, 76% pažym÷jo, kad apsirengti trukdo apraksija ir rūbų pritaikymas ant jam skirtos kūno vietos , 71% pažym÷jo, kad pažeistos pus÷s neigimas ir 63% pažym÷jo atminties problemas. Kitos problemos trukdančios apsirengti tai eiliškumo nepaisymas, kurį pažym÷jo 56% apklaustųjų ir nesugeb÷jimas aprengti paveiktosios pus÷s, 34%. Dauguma terapeutų pažym÷jo, kad pažintinių funkcijų sutrikimas yra pagrindin÷ apsirengimo problema(90).
Pažeistos pus÷s rankos miklumo judesių atlikime ir jų įtaką reabilitacijai tyrin÷jo Sunderland ir Bowers ir kt. Jie nustat÷, kad judesiai yra l÷ti, grubūs ir netikslūs d÷l to suprast÷ja judesių kontroliavimas po insulto (91).
Auklende, Naujoje Zelandijoje, tyr÷jai ištyr÷, vienerių metų, visų pacientų patyrusių insultą, duomenis. Buvo ištirta 680 pacientų duomenys. Po insulto buvo beveik vienodas skaičius turinčių lengvų, vidutinių ar sunkių motorinių sutrikimų. Bet po pusmečio, didžioji dauguma(2). išgyvenusiųjų tur÷jo tik lengvą motorikos sutrikimą. Tyr÷jai nustat÷, kad motorikos atsistatymas yra susisijęs su motorikos pažeidimo laipsniu. Pacientai su lengvu pažeidimu 10 kartų geriau atsistato nei su sunkiu pažeidimu(92).
Teasell ir kt. nustat÷, kad pacientų jaunesnių nei 50 metų reabilitacijai po patirto GSI labai didelę įtaką turi socialinių problemų įvairumas tai skyrybos su sutuoktiniu,
vaiko globos atsakomyb÷, grįžimas į ankstesnę darbovietę, kuris ypač svarbus šios amžiaus grup÷s žmon÷ms(93).
Dažnai insultas paveikia ir regą. Tai pasireiškia kaip dvejinimasis, neryškus vaizdas arba dalinis aklumas. Kartais žmon÷s negali matyti kas jų kair÷je arba dešin÷je pus÷je, kas gali pabloginti balansą, koordinaciją ar daiktų ir žmonių pažinimą. Visa tai pasunkina reabilitacijos eigą(94).
Atliekant literatūros apžvalgą radome bent kelis užsienio autorių darbus(48,50,51), kuriuose teigiama jog ergoterapija pagerina, ligonių patyrusių GSI, motorinių funkcijų atsistatymą. Šiuose užsienio autorių darbuose aprašomi atlikti tyrimai, kurių metu buvo nustatyta jog ligoniams patyrusiems galvos smegenų insultą taikoma ergoterapija pad÷jo pasiekti žymiai geresnių rezultatų motorinių funkcijų atstatyme nei tiems, kuriems ergoterapija nebuvo taikoma. Taip pat radome pora mokslinių darbų ( 42,94), kuriuose mokslininkai tyr÷, ligonių patyrusių GSI, pažintinių funkcijų atsistatymą ir jų įtaką motorinių funkcijų atsistatymui. Autoriai nustat÷ jog pažintin÷m funkcijom ger÷jant ger÷ja ir motorinių funkcijų atsistatymas, tod÷l ergoterapija yra taikytina ligoniams patyrusiems galvos smegenų insultą.
2. KONTINGENTAS IR DARBO METODIKA
Tyrimui atlikti gautas leidimas iš Kauno Medicinos Universiteto Bioetikos centro, kuris išduotas 2007 balandžio 5 d. (Nr. BC-SLF(M)-157). Kauno Medicinos Universiteto, Reabilitacijos klinikos vadovas raštu patvirtino, jog tyrimui atlikti KMUK, reabilitacijos poskyryje neprieštarauja taip pat gautas leidimas atlikti tyrimą ir iš Kauno Panemun÷s senelių namų direktor÷s. Tyrimas buvo atliekamas nuo 2005 kovo 01 d. iki 2007 balandžio 20 d.
2.1. Kontingentas
Tyrime dalyvavo Kauno Medicinos Universiteto Neuroreabilitacijos poskyrio pacientai ir Kauno Panemun÷s senelių namų gyventojai. Tyrimo kontingentą sudar÷ 40 ligonių patyrusių galvos smegenų insultą. Tiriamąją grupę sudar÷ 20 pacientų, kurie buvo gydyti Neuroreabilitacijos poskyryje ir kuriems buvo taikyta ergoterapija, o 20 pacientų buvo kontrolin÷ grup÷, iš Kauno Panemun÷s senelių namų. Tiriamojoje grup÷je buvo 12 moterų ir 8 vyrai, kontrolin÷je grup÷je- 11 moterų ir 9 vyrai. Pagal parengtą tyrimo protokolą buvo vertinama:
1. Ligonių amžius (tiriamosios ir kontrolin÷s grup÷s amžiaus vidurkis); 2. Pacientų lytis (vyras, moteris);
3. Insulto pobūdis (ishemija, hemoragija);
4. Insulto lokalizacija (kairys pusrutulis, dešinis pusrutulis); 5. Pažeidimo laipsnis (hemiparez÷, hemiplegija);
6. Ligonių funkcinei būklei ir protinei būklei bei veiklų sutrikimams vertinti taik÷me:
Trumpą protin÷s būkl÷s testą(TPBT); Funkcinio nepriklausomumo testą(FNT)
2.2. Darbo metodika
Reabilitacijos pradžioje ir pabaigoje ligonių funkcinę būklę vertinome: 1. Trumpuoju protin÷s būkl÷s vertinimo testu (TPBT).
2. Funkcinio nepriklausomumo testu (FNT).
Trumpas protin÷s būkl÷s testas.Tiek reabilitacijos pradžioje tiek pabaigoje
TPBT testu vertinome pacientų protinę būklę , kuris atspindi jų orientaciją laike, erdv÷je, žodžių įsiminimą, d÷mesį, skaičiavimą, atmintį, kalbą ir vaizdinius atkūrimus. Kiekviena veikla vertinama atskirai balais, o bendrai sud÷ta balų suma atspindi esamą protinę būklę ir pažintinių funkcijų sutrikimus. Jei pacientas surenka:
nuo 0-10- sunkus pažintinių funkcijų defektas; nuo11iki 20- vidutinis;
nuo 21iki 24- lengvas;
>25- pažintinių funkcijų sutrikimo n÷ra.
Pacientai TPBT buvo vertinami prieš reabilitaciją ir po jos
Funkcinio nepriklausomumo testas. Vertintas ne tik paciento sugeb÷jimas
apsitarnauti, bet ir supratimas, išraiška, socialiniai santykiai, problemų sprendimas, atmintis. Kiekviena veikla vertinta balais nuo 1 iki 7 (1 – visiška pagalba (apsitarnavimas 0%), 2– maksimali pagalba (apsitarnavimas 25%), 3 – vidutin÷ pagalba (apsitarnavimas 50%), 4 –minimali pagalba (apsitarnavimas 75%), 5 – priežiūra, 6 – modifikuota nepriklausomyb÷ (įrankis), 7 – visiškai nepriklausomas. Bendra balų suma sudaro nuo 18 iki 126 balų.
Ergoterapijos priemon÷s ir jų taikymas. Visą reabilitacijos laikotarpį
(vidutiniškai 46±2d., du kartus dienoje po 20 min.), tiriamųjų grupei taikoma ergoterapija, kuri ap÷m÷: suvokimo lavinimą, koordinuotų ir taisyklingų judesių mokymą, motyvacijos pagerinimą, asmens ir jo šeimos narių įtraukimą į ergoterapijos programą bei jų mokymą.
Pacientam sergantiem galvos smegenų insultu buvo taikoma individualios ergoterapijos priemonių kompleksas. Šį kompleksą sudaro tokie uždaviniai kaip savarankiško valgymo mokymas, kurio metu pacientui parenkama stabili pad÷tis , parenkami reikalingi įtvarai ir pritaikomi, ergoterapeutas stebi valgymo procesą ir jį
koreguoja bei lavina rankos judesius. Prausimosi duše ar vonioje mokymas. Šios užduoties metu ergoterapeutas parenka taisyklingą pad÷tį ir pagalbinius įtvarus, moko naudotis higienos priemon÷mis bei stebi ir koreguoja paciento veiksmus. Trečias uždavinys tai viršutin÷s ir apatin÷s kūno dalies apsirengimo mokymas, kai ergoterapeutas kaip ir pirmuose dvejuose uždaviniuose parenka pad÷tį ir reikalingas pagalbines priemones, moko rengimosi technikos stebi ir koreguoja jeigu reikia. Sekantis uždavinys tai ligonių persik÷limų į vežim÷lį ir iš jo, persik÷limo tualete bei duše mokymas.Ergoterapeutas procedūros metu moko atsis÷dimo bei s÷d÷jimo, parenka pagalbines priemones, moko persik÷limo technikos bei stebi ir koreguoja atliekamus judesius. Taip pat vienas iš uždavinių- važiavimo vežim÷liu mokymas. Čia ergoterapeutas parenka ir pritaiko vežim÷lį taip pat parenka pagalbines priemones, moko vežim÷liu važiavimo ir manevravimo technikos, stebi bei koreguoja. Taip pat pacientam buvo taikoma ir darbas ergoterapijos kabinete. Čia jiems pagal poreikį buvo lavinama smulkioji motorika pirštuose, gerinamas suvokimas, taikoma ergoterapija esant rankos funkcijai, kai n÷ra plaštakos funkcijos ir ergoterapija esant lenkimo funkcijai plaštakoje, kai n÷ra rankos funkcijos.
Statistinių duomenų analiz÷. Statistin÷ duomenų analiz÷ atlikta standartiniais
programin÷s įrangos paketais: “SPSS”, “Excel 2003”. Tolydiesiems dydžiams vertinti buvo taikytos šios statistin÷s charakteristikos: vidurkis (x ), standartinis nuokrypis (SD).
Mažų imčių (n<20), neparametrinių dydžių ar esant nenormaliajam duomenų pasiskirstymui, vidurkių skirtumai buvo lyginti naudojant Mann-Whitney U testą. Priklausomų imčių vidurkiams lyginti naudotas Stjudento (t) porinis kriterijus, o esant neparametriniams dydžiams – Wilcoxon’o priklausomų imčių kriterijus. Proporcijų skirtumo hipotez÷, esant mažoms imtims įrodyta, naudojant tikslųjį Fišerio kriterijų.
3. TYRIMŲ REZULTATAI
3.1. Tiriamojo kontingento charakteristika
Tiriamųjų kontingentą sudar÷ 40 pacientų po galvos smegenų insulto (1 pav.). 20 pacientų sudar÷ tiriamąją grupę ir 20 pacientų kontrolinę. Viso tyrime dalyvavo 23 moterys ir 17 vyrų. (1 pav.)
55% 45% 40% 60% 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% Moterys Vyrai Procentai Kontrolin÷ grup÷ Tiriamoji grup÷
1pav. Sergančiųjų GSI pasiskirstymas grup÷se pagal lytį
Tiriamosios grup÷s pacientų amžiaus vidurkis buvo 70,1±9,27, o kontrolin÷s grup÷s amžiaus vidurkis buvo 75,8±8,79metai
Tiriamųjų ir kontrolin÷s grup÷s ligoniai pagal amžiaus vidurkį buvo suskirstytos į 2 gr.: jaunesnius ir vyresnius. Vyresniųjų grupei buvo priskirti pacientai, kurių amžius yra didesnis arba lygus abiejų grupių ligonių amžiaus vidurkiui, o jaunesniųjų grupei priskirti pacientai, kurių amžius mažesnis už grup÷s amžiaus vidurkį. Išanalizavus duomenis paaišk÷jo, kad tiriamosios ir kontrolin÷s grupių ligonių amžius statistiškai reikšmingai nesiskiria (p>0,05)(1 lentel÷).
1 lentel÷. Grupių pasiskirstymas pagal amžių (abs. skč., proc.)
Amžiaus grup÷s Tiriamoji grup÷ Kontrolin÷ grup÷ Iš viso
Jaunesni 9 (45,0) 8(40,0) 17(45,5)
Vyresni 11(55,0) 12(60,0) 23(54,5)
Iš viso 20(100,0) 20(100,0) 40(100,0)
2
χ =0,102; lls=1; p=0.749
Analizuojant rezultatus tiksliuoju Fisher kriterijumi nustat÷me, kad tiek tiriamųjų, tiek kontrolin÷je grup÷se tarp vyrų ir moterų amžiaus n÷ra statistiškai reikšmingo skirtumo (p>0,05)
Analizuojant sergančiųjų GSI duomenis pagal insulto pobūdį nustat÷me, kad tiriamojoje grup÷je ishemija sirgo 60,0 proc., o hemoragija insultu 40,0 proc. mūsų tirtų ligonių, kontrolin÷je grup÷je 90,0 proc. sirgo ishemija, o 10,0 proc. hemoragija i. (2 pav.)
40% 60% 90% 10% 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% Ishemija Hemoragija Procentai Tiriamoji grup÷ Kontrolin÷ grup÷
2 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas grup÷se priklausomai nuo insulto pobūdžio Analizuojant moterų pacienčių duomenis ( 2 lentel÷) pagal insulto pobūdį, matosi jog tiriamojoje grup÷je 41,7 proc. nustatyta ishemija, o 58,3 proc.- hemoragija, kontrolin÷je 90,9 proc.- ishemija, o 9,1 proc. hemoragija. Statistiškai patikimai didesnei daliai tiriamosios grup÷s moterų, nustatyta galvos smegenų hemoragija nei kontrolin÷je grup÷je.(p<0,05)
2 lentel÷.Moterų pasiskirstymas grup÷se priklausomai nuo insulto pobūdžio (abs.skč.,proc.) Grup÷ Insulto pobūdis Tiriamoji Kontrolin÷ Iš viso Ishemija 5(41,7) 10(90,9) 15(65,2) Hemoragija 7(58,3) 1(9,1) 8(34,8) Iš viso 12(100,0) 11(100,0) 23(100,0)
Fisher tiksliojo kriterijaus p=0,027
Analizuojant abiejų grupių vyrų pacientų duomenis (3 lentel÷) priklausomai nuo insulto pobūdžio, tiriamųjų grup÷se 37,5 proc. ligonių nustatyta ishemija, 62,5 proc.- hemoragija. Kontrolin÷je grup÷je 88,9 proc. vyrų nustatyta ishemija, o galvos smegenų hemoragija tik 11,1 proc.. Hemoragija nustatyta statistiškai patikimai didesnei tiriamosios grup÷s vyrų daliai nei lyginant su kontroline grupe.(p<0,05)
3 lentel÷. Vyrų pasiskirstymas grup÷se priklausomai nuo insulto pobūdžio (abs. skč., proc.) Grup÷ Insulto pobūdis Tiriamoji Kontrolin÷ Iš viso Ishemija 3(37,5) 8(88,9) 11(64,7) Hemoragija 5(62,5) 1(11,1) 6(35,3) Iš viso 8(100,0) 9(100,0) 17(100,0)
Fisher tiksliojo kriterijaus p=0,05
Tiriant sergančiųjų GSI duomenis pagal galvos smegenų pažeidimo lokalizaciją nustat÷me jog 55,0 proc. tiriamosios grup÷s ligonių buvo pažeistas kairys galvos smegenų pusrutulis, 45,0 proc. dešinys, o kontrolin÷je grup÷je ligonių pasiskirstymas pagal galvos smegenų lokalizaciją buvo identiškas (3 pav.).
45% 55% 45% 55% 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60%
Kairys pusrutulis Dešinys pusrutulis Procentai
Tiriamoji grup÷ Kontrolin÷ grup÷
3 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas grup÷se priklausomai nuo galvos smegenų pažeidimo lokalizacijos
Analizuojant moterų pasiskirstymą grup÷se priklausomai nuo galvos smegenų pažeidimo lokalizacijos, nustat÷me, jog 50,0 proc. tiriamosios grup÷s moterų patyr÷ kair÷s ir 50,0 proc. dešin÷s pus÷s galvos smegenų pusrutulio pažeidimų. Kontrolin÷je grup÷je 54,5 proc. moterų nustatytas kairio galvos smegenų pusrutulio pažeidimas ir 45,5 proc.- dešinio. Lyginant moteris grup÷se priklausomai nuo galvos smegenų pažeidimo lokalizacijos statistiškai patikimo skirtumo nenustat÷me (p>0,05). (4 lentel÷)
4 lentel÷. Moterų pasiskirstymas grup÷se pagal galvos smegenų pažeidimo lokalizaciją (abs. skč., proc.)
Grup÷ Pažeistas galvos
smegenų pusrutulis Tiriamoji Kontrolin÷
Iš viso Kairys 6(50,0) 6(54,5) 12(52,2) Dešinys 6(50,0) 5(45,5) 11(47,8) Iš viso 12(100,0) 11(100,0) 23(100,0) 2 χ =0,048; lls=1; p=1,00
Analogiškai analizuojant vyrų pasiskirstymą grup÷se pagal galvos smegenų pažeidimo lokalizaciją, nustat÷me jog 62,5 proc tiriamosios grup÷s vyrų buvo pažeistas kairys galvos smegenų pusrutulis ir 37,5 proc. dešinys, o kontrolin÷s grup÷s vyrams atitinkamai 55,6 proc. ir 44,4 proc.. Statistiškai patikimo skirtumo tarp grupių nenustat÷me (p>0,05) ( 5 lentel÷).
5 lentel÷. Vyrų grupių pasiskirstymas grup÷se pagal galvos smegenų pažeidimo lokalizaciją (abs. skč., proc.)
Grup÷ Pažeistas galvos
smegenų pusrutulis Tiriamoji Kontrolin÷
Iš viso
Kairys 5(62,5) 5(55,6) 10(58,8)
Dešinys 3(37,5) 4(44,4) 7(41,2)
Iš viso 8(100,0) 9(100,0) 17(100,0)
Fisher tiksliojo kriterijaus p=1,00
Išanalizavus ligonių duomenis priklausomai nuo pažeidimo laipsnio nustat÷me, kad 60,0 proc. tiriamosios grup÷s pacientų buvo nustatyta hemiparez÷ ir 40,0 proc. hemiplegija, o kontrolin÷je grup÷je 55,0 proc. ligonių hemipareze ir 45,0 proc.- hemiplegija (4pav.). 60% 40% 55% 45% 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% Hemiparez÷ Hemiplegija Procentai Tiriamoji grup÷ Kontrolin÷ grup÷
4 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas grup÷se priklausomai nuo pažeidimo laipsnio
Analizuojant pacientes moteris pagal pažeidimo laipsnį (6 lentel÷), 58,3 proc. tiriamosios grup÷s moterų nustatyta hemiparez÷, 41,7 proc.- hemiplegija, o kontrolin÷je grup÷je atitinkamai 45,5 proc.- hemiparaz÷ ir 54,5 proc.- hemiplegija, tačiau statistiškai patikimo skirtumo grup÷se lyginant moteris priklausomai nuo pažeidimo laipsnio nenustat÷me (p>0,05)
6 lentel÷. Moterų pasiskirstymas grup÷se pagal pažeidimo laipsnį (abs. skč., proc.) Grup÷ Pažeidimo laipsnis Tiriamoji Kontrolin÷ Iš viso Hemiparez÷ 7(58,3) 5(45,5) 12(52,2) Hemiplegija 5(41,7) 6(54,5) 11(47,8) Iš viso 12(100,0) 11(100,0) 23(100,0) 2 χ =0,381; lls=1; p=0,684
Lyginant abiejų grupių pacientus vyrus pagal pažeidimo laipsnį (7 lentel÷), 62,5 proc. tiriamosios grup÷s vyrų nustatyta hemiparez÷, 37,5 proc.- hemiplegija, o kontrolin÷je- 66,7 proc.- hemiparez÷ ir 54,5 proc. hemiplegija. Statistiškai patikimo skirtumo tarp tiriamosios ir kontrolin÷s grup÷s vyrų priklausomai nuo pažeidimo laipsnio nenustat÷me (p>0,05)
7 lentel÷. Vyrų pasiskirstymas grup÷se pagal pažeidimo laipsnį (abs. skč., proc.) Grup÷ Pažeidimo laipsnis Tiriamoji Kontrolin÷ Iš viso Hemiparez÷ 5(62,5) 6(66,7) 11(64,7) Hemiplegija 3(37,5) 3(33,3) 6(35,3) Iš viso 8(100,0) 9(100,0) 17(100,0)
Fisher tiksliojo kriterijaus p=1,00
Lyginant ligonius grup÷se priklausomai nuo išsilavinimo yra ryškus patikimas skirtumas tarp tiriamoios ir kontrolin÷s grupių (p<0,05).(5 pav.). Tiriamosios grup÷s dauguma(60%) pacientų turi vidurinį išsilavinimą, kai tuo tarpu dauguma(75%) kontrolin÷s grup÷s pacientų turi tik pradinį išsilavinimą 75,0 proc.(5pav.).
60% 20% 5% 5% 15% * 10%* 10%* 75% 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% Pradinis Vidurinis Aukštesnysis Aukštasis Išsilavinimas Procentai Kontrolin÷ grup÷ Tiriamoji grup÷
5 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas grup÷se priklausomai nuo išsilavinimo (*p<0,05 lyginant tiriamųjų ir kontrolines grupes)
Analizuojant moteris grup÷se pagal išsilavinimą, nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas(p<0,05) (8 lentel÷). Tiriamojoje grup÷je dominavo vidurinį (50,0 proc.) ir aukštesnįjį (25,0 proc.) išsilavinimą turinčios moterys, o kontrolin÷je grup÷je turinčios pradinį išsilavinimą(72,7 proc.).
8 lentel÷. Moterų pasiskirstymas grup÷se pagal išsilavinimą (abs. skč., proc.) Grup÷ Išsilavinimas Tiriamoji Kontrolin÷ Iš viso Pradinis 2(16,7) 8(72,7) 10(43,5) Vidurinis 6(50,0) 1(9,1) 7(30,4) Aukštesnysis 3(25,0) 1(9,1) 4(17,4) Aukštasis 1(8,3) 1(9,1) 2(8,7) Iš viso 12(100,0) 11(100,0) 23(100,0)
Fisher tiksliojo kriterijaus p=0,025
Palyginus tiriamosios ir kontrolin÷s grupių vyrus pagal išsilavinimą taip pat nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp grupių (p<0,05) (9 lentel÷). Tiriamojoje grup÷je dominavo vidurinį (75,0 proc.) išsilavinimą turintys pacientai, o kontrolin÷je grup÷je- pradinį (77,8 proc.).
