Ė ŠTUMO METU IR PO GIMDYMO KINEZITERAPIJOS IR KORSETO Į TAKA LIEMENS STABILUMUI N

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

MEDICINOS AKADEMIJA

SLAUGOS FAKULTETAS

KINEZIOLOGIJOS IR SPORTO MEDICINOS KATEDRA

JŪRATĖ BANIONYTĖ

KINEZITERAPIJOS IR KORSETO ĮTAKA LIEMENS STABILUMUI

NĖŠTUMO METU IR PO GIMDYMO

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas

Kineziologijos ir sporto medicinos katedros lektorė Dr. Alma Kajėnienė

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

MEDICINOS AKADEMIJA

SLAUGOS FAKULTETAS

KINEZIOLOGIJOS IR SPORTO MEDICINOS KATEDRA

TVIRTINU

Slaugos fakulteto dekanė prof. dr. Jūratė Macijauskienė 2011 m. mėn. d.

KINEZITERAPIJOS IR KORSETO ĮTAKA LIEMENS STABILUMUI

NĖŠTUMO METU IR PO GIMDYMO

Magistro baigiamasis darbas

Darbo konsultantas Darbo vadovas

Brigita Zachovajevienė Dr. Alma Kajėnienė

2011 m. mėn. d. 2011m. mėn. d.

Recenzentas Darbą atliko

____________________ Magistrantė

____________________ Jūratė Banionytė

2011m. mėn. d. 2011 m. mėn. d.

TURINYS

SANTRAUKA... 4

SUMMARY... 5

SANTRUMPOS... 6

ĮVADAS ... 7

1. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 9

2. LITERATŪROS APŽVALGA... 10

2.1. Liemens stabilumo pokyčiai nėštumo metu ir po gimdymo... 10

2.1.1. Liemens stabilumą įtakojantys biomechaniniai ir hormoniniai veiksniai ... 10

2.1.2. Liemenį supančių raumenų kitimai... 11

2.2. Funkcinė liemens stabilizuojamoji sistema ir jos komponentai ... 15

2.3 Liemens stabilumą užtikrinantys raumenys... 19

3. TYRYMO METODAI IR DARBO ORGANIZAVIMAS ... 24

3.1. Tyrimo organizavimas ... 24

3.2. Tyrimo objektas ... 24

3.3. Tyriamųjų kontingentas ... 24

3.4. Tyrimo metodai: ... 26

3.4.1. Mokslinės literatūros analizė ... 26

3.4.2. Anketavimas ... 27

3.4.3. Tiesiųjų pilvo raumenų asiskyrimo įvertinimas... 27

3.4.4. Nugaros skausmo intensyvumo vertinimas ... 28

3.4.5. Liemens stabilumo vertinimas ... 29

3.4.6. Matematinė statistika ... 33

4. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 34

4.1. Nugaros skausmo intensyvumo suvokimo vertinimas (VSAS)... 34

4.2. Liemens stabilumo vertinimas („STABILAIZERIU“)... 36

4.3. Rezultatų aptarimas... 46

IŠVADOS ... 50

REKOMENDACIJOS ... 51

SANTRAUKA

J. Banionytė. Kineziterapijos ir korseto įtaka liemens stabilumui nėštumo metu ir po gimdymo, magistro baigiamasis darbas/ mokslinė vadovė dr. A. Kajėnienė, konsultantė B. Zachovajevienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Kineziologijos ir sporto medicinos katedra. – Kaunas, 2011.

Nėštumo metu skersinis pilvo raumuo būna labai pertemptas ir jo gebėjimas stabilizuoti juosmeninę stuburo dalį bei dubenį mažėja. Pakitęs stabilizavimo mechanizmas gali lemti lėtinį nugaros skausmą. Todėl yra labai svarbu suteikti tinkamą pagalbą, taikant efektyvias nugaros skausmus mažinančias priemones. Darbo tikslas: Įvertinti kineziterapijos ir korseto įtaką liemens stabilumui nėštumo metu ir po gimdymo. Uždaviniai: 1. Įvertinti ir palyginti nugaros skausmo intensyvumo suvokimą nėštumo metu ir po gimdymo lankančių kineziterapijos užsiėmimus ir nelankančių, su korsetu ir be korseto nėščiųjų. 2. Įvertinti ir palyginti liemens stabilumo pokyčius nėštumo metu ir po gimdymo lankančių kineziterapijos užsiėmimus ir nelankančių, su korsetu ir be korseto nėščiųjų. 3. Įvertinti ir palyginti kineziterapijos ir korseto poveikį liemens stabilumui lankančių kineziterapijos užsiėmimus ir nelankančių nėščiųjų. Tyrimo metodika: Visoms tyrimo dalyvėms 28-35 savaičių nėštume ir 8-9 savaitės po gimdymo buvo įvertintas nugaros skausmo intensyvumo suvokimas (VSAS), liemens stabilumo ir skersinio pilvo raumens aktyvumo vertinimas „Stabilaizeriu ir atliktas tiesiųjų pilvo raumenų diastazės įvertinimo testas. Išvados: 1. Nugaros skausmo intensyvumo suvokimas po gimdymo buvo mažesnis korsetą dėvinčioms moterims, tiek lankančių kineziterapijos užsiėmimus, tiek nelankančių nėščiųjų grupėse (p<0,05). Tačiau kineziterapija nugaros skausmo suvokimo kontrolei yra efektyvesnė nei korseto dėvėjimas, nėštumo metu ir po gimdymo (p<0,05). 2. Lankančių kineziterapijos užsiėmimus nėščiųjų liemens stabilumo rezultatai po gimdymo pagerėjo korsetą dėvinčių ir nedėvinčių nėščiųjų grupėse (p<0,05), tačiau tiriamųjų, dėvinčių korsetą, rezultatai buvo geresni (p<0,05). Nelankančių kineziterapijos užsiėmimų nėščiųjų liemens stabilumo rezultatai po gimdymo pagerėjo tik korsetą nešiojusių tiriamųjų grupėje (p<0,05). 3.Liemens stabilumas nėštumo metu ir po gimdymo buvo didesnis lankančių kineziterapiją be korseto nėščiųjų, nei nelankančių kineziterapijos su korsetu tiriamųjų (p<0,05). 4. Kineziterapija bei liemens korseto dėvėjimas įtakoja liemens stabilumą nėštumo metu ir turi teigiamą poveikį skersinio pilvo raumens aktyvumuipo gimdymo.

SUMMARY

J. Banionytė. The influence of physiotherapy exercises and maternity support garment on spinal stability during pregnancy and after delivery, master thesis / supervisor ph.d. A. Kajėnienė, B. Zachovajevienė; Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy; Faculty of Nursing, Department of Kinesiology and Sports medicine. – Kaunas, 2011.

Trasversus abdominis muscle experiences extraordinarily overstretching during gestation period and the ability of this muscle to stabilize the spine decreases. These changes can cause chronic low back pain during pregnancy and postpartum period. On purpose to solve this problem, it is very essential to apply proper and effective treatmet methods. Aim of research: To evaluate the influence of physiotherapy and maternity support garment on spinal stability during pregnancy and after delivery.

Goals of research:1.To Evaluate and compare the intensity of low back pain in physiotherapy and

control groups with support garment and without, during pregnancy and after delivery. 2. To Evaluate and compare the changes of spinal stability in physiotherapy and control groups with support garment and without, during pregnancy and after delivery. 3. To Evaluate and compare the influence of physiotherapy excercises and maternity support garment on spinal stability between physiotherapy and control groups during pregnancy and after delivery. Methods of research: assessments were made two times: on 28-35 gestation weeks, and 8-9 weeks after delivery. The low back pain was evaluated using VSAS, spinal stability and transversus abdominis muscle activation was objectively tested using special device “Stabilizer” and the occurrence of diastasis of the rectus abdominis muscles was tested as well. The data of the study was analyzed, using SPSS 16.0 for Windows. Conclusions: 1. The intensity of low back pain decreased after delivery in physiotherapy and control groups for those women, who wore support garment (p<0,05). But physiotherapy is more effective than support garment (p<0.05). 2. The spinal stability increased in physiotherapy groups for all women (p<0,05), but it increased more in physiotherapy group with support garment (p<0,05). Between participants of control groups the spinal stability increased only in the group of women, who wore support garment (p<0,05). 3. The results of spinal stabily during pregnancy and after delivery were better in physiotherapy group without support garment than in control group with support garment (p<0,05). 4. Physiotherapy and maternity support garment have positive effect on the spinal stability during pregnancy and on the activity of transversus abdomins muscle after delivery.

SANTRUMPOS

SPR - skersinis pilvo raumuo. CNS – centrinė nervų sistema. KT – kineziterapija.

Į

VADAS

Liemes stabilumo sąvoka yra apibūdinama optimaliu juosmeninės stuburo srities išlaikymu statinėje padėtyje ir dinaminių judesių metu (Demoulina et al., 2007). Efektyvų apatinės nugaros dalies stabilumą lemia suderinta liemens raumenų sinergistų ir antagonistų veikla bei pakankamas jų pajėgumas (Borghuis et al., 2008). Liemens stabilumą užtikrinantys raumenys veikia kaip aktyvūs juosmeninės stuburo srities stabilizatoriai, atliekantys visiškai atskirą funkciją nuo kitų nugaros ir pilvo raumenų.

Liemens stabilumo pokyčiai nėštumo metu yra įtakojami tiek mechaninio, tiek hormoninio pobūdžio veiksnių. Augant ir plečiantis gimdai, kurioje vystosi vaisius, pamažu tempiasi pilvo siena ir nėštumo pabaigoje pilvo raumenys būna ištempiami iki jų elastingumo ribos. Raumenys nespėja adaptuotis “naujomis sąlygomis” ir dėl nepakankamo fizinio aktyvumo mažėja raumenų jėga, ištvermė ir pablogėja koordinacija. Todėl sutrinka raumenų, sąnarių ir stuburo stabilizavimo funkcija (Zachovajevienė, 2006).

Literatūroje dažnai akcentuojamas skersinis pilvo raumuo, kuris, per krūtinės – juosmens fascijos įtempimą, kontroliuoja intraabdominalinį spaudimą ir kartu su dauginiais raumenimis, kvėpavimo diafragmos ir dubens dugno raumenimis, užtikrina liemens – dubens, kaip funkcinio vieneto, stabilumą (Lee et al., 2008). Po nėštumo liemuo išlieka nestabilus tol, kol negrižta į pradinį lygį atraminio vieneto funkcija.

Nėštumo metu skersinis pilvo raumuo būna labai pertemptas ir jo gebėjimas stabilizuoti juosmeninę stuburo dalį bei dubenį mažėja. Pakitęs stabilizavimo mechanizmas gali lemti nestabilią eiseną (sunku eiti ilguosius nuotolius), šlapimo nelaikymą, gimdos pasmukimą ir lėtinį nugaros skausmą (Zachovajevienė, 2006).

Įvairių autorių duomenimis, skirtingose populiacijose nuo 24 iki 90 proc. nėščių moterų vargina nugaros skausmas (Sneag & Bendo 2007; Kalus et al., 2008). Skaičiai rodo, kad tai yra gana paplitęs reiškinys. Todėl daugelis, taip pat medicinos personalo, mano, kad tai normalu ir laikui bėgant praeis (Žuromskis, 2002). Tačiau didžiąją dalį moterų vargina toks intestyvus skausmas, kuris trikdo ne tik darbingumą, bet ir gyvenimo kokybę nėštumo metu bei po gimdymo (Gustafsson & Nilsson-Wikmar, 2007).

Temos aktualumas. Lietuvoje daug dėmesio skiriama nėščiųjų sveikatingumui, tačiau

nepakankamai, ypač toms moterims, kurias vargina skausmai ar mobilumo sumažėjimas nėštumo metu. Todėl labai svarbu ne tik nustatyti skausmo priežastį, bet ir suteikti tinkamą pagalbą, taikant efektyvias nugaros skausmus mažinančias priemones.

Darbo naujumas. Atlikta daug Lietuvos ir užsienio autorių tyrimų, įrodančių teigiamą

kineziterapijos pratimų poveikį nėščiosios organizmui, ypač kontroliuojant nugaros skausmus (Zachovajevienė ir kt., 2010; Siv Mørkved et al.,2007; Gustafsson & Nilsson-Wikmar, 2007; Garshasbi & Zadeh, 2005; Shima et al., 2005). Taip pat galima rasti nemažai užsienio mokslininkų studijų, kur buvo vertinamas liemens korseto efektyvumas nugaros ir dubens skausmų mažinime nėštumo metu (Kalus et al., 2008; Catherine, 2006). Tačiau dauguma tyrėjų kineziterapijos pratimų, arba liemens korseto dėvėjimo efektyvumą vertino atskirai. Todėl būtų įdomu paanalizuoti, kokį poveikį nėščiųjų nugaros skausmo jutimui bei liemens stabilumui, turi šių intervencijų taikymas vienu metu. Be to, didžioji dalis vertinimų buvo atlikta tik nėštumo laikotarpyje, ir nėra aikšku, kokie rezultatai buvo po gimdymo.

Šiame darbe yra siekiama įvertinti kineziterapijos ir liemens korseto poveikį liemens stabilumui bei nugaros skausmo jutimui nėštumo metu ir po gimdymo. Liemens stabilumas vertinamas prietaisu „Stabilaizeriu“, nugaros skausmas VSAS, tiesiųjų pilvo raumenų atsiskyrimas – specialiu testu.

1.

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas: Įvertinti kineziterapijos ir korseto įtaką liemens stabilumui nėštumo metu ir po gimdymo.

Tyrimo uždaviniai:

1. Įvertinti ir palyginti nugaros skausmo intensyvumo suvokimą nėštumo metu ir po gimdymo lankančių kineziterapijos užsiėmimus ir nelankančių, su korsetu ir be korseto nėščiųjų. 2. Įvertinti ir palyginti liemens stabilumo pokyčius nėštumo metu ir po gimdymo lankančių

kineziterapijos užsiėmimus ir nelankančių, su korsetu ir be korseto nėščiųjų.

3. Įvertinti ir palyginti kineziterapijos ir korseto poveikį liemens stabilumui lankančių kineziterapijos užsiėmimus ir nelankančių nėščiųjų.

2.

LITERATŪROS APŽVALGA

2.1. Liemens stabilumo pokyčiai nėštumo metu ir po gimdymo

Nėščiosios organizme vyksta fiziologiniai pokyčiai, kurie sudaro sąlygas vaisiui normaliai formuotis, parengia organizmą gimdyti ir žindyti kūdikį. Fiziologiniai pokyčiai prasideda jau pirmą nėštumo trimestrą, o anatominiai – antrą ir trečią, kai padidėjusi gimda spaudžia šalia esančias anatomines struktūras (Marchertienė ir Petraitienė, 2005). Gestacijos laikotarpiu ypač didelis poveikis tenka liemens stabilumą užtikrinantiems raumenims. Esant susilpnėjusiam ar pertemptam skersiniam pilvo raumeniui (SPR), gali atsirasti liemens nestabilumas, tiesiogiai sukeliantis nugaros skausmus (Zachovajevienė, 2006).

2.1.1. Liemens stabilumą įtakojantys biomechaniniai ir hormoniniai veiksniai

Nėštumo metu stuburas gauna dideles apkrovas, kurias sukelia tiek mechaninio, tiek hormoninio pobūdžio veiksniai, ir tai gali įtakoti liemens stabilumo sutrikimus.

Biomechaniniai veiksniai. Priešais stuburą esantis vaisius ir gemalinis vanduo, didėjanti

gimdos apimtis, padidėjusi bei išsitempusi pilvo siena ir diafragmos dangalai, didėjančios krūtys ir besikaupiantys riebalai padidina motinos kūno masę iki 10 – 20 kg. Dėl to nėščioji, norėdama išlaikyti pusiausvyrą, priversta šiek tiek atsilošti. Pakinta nėščiosios kūno masės centras ir laikysena. Paplatėja krūtinės ląsta, kyla šonkaulių kaulai, tolsta nuo stuburo apatinis krūtinkaulio galas, o liemuo, pečiai ir galva atsilošia atgal. Dėl to didėja juosmes lordozė ir dubuo pasisuka pirmyn (Zachovajevienė, 2006).

Po gimdymo pečių juosta ir viršutinė nugaros dalis suapvalėja, atsiranda menčių viršutinio krašto vidinė rotacija, dėl krūtinės padidėjimo ir pogimdyminės padėties rūpinantis kūdikiu, keičiasi rankų padėtis. Didėja kaklo slankstelių lordozė, galvos į priekį pasislinkimas pasireiškia kaip pečių išlyginimo kompensacija. Laikysenos pokyčiai po kūdikio gimimo ne visada atsistato savaime, todėl nėščios moters laikysena gali likti ir po gimdymo. Kūdikio laikymas ant rankų taip pat gali formuoti netaisyklingą laikyseną (Ritchie, 2003).

Kūno masės centras, anksčiau lokalizavęsis vidurinėje linijoje 2 cm žemiau I-ojo kryžmens slankstelio, pasisuka į priekį (Zachovajevienė, 2006). Toks poslinkis padidina kompresines jėgas apatinės nugaros dalies struktūroms.

Stuburo pakenkimo laipsnis priklauso nuo liemens stabilumą užtikrinančios sistemos gebėjimo efektyviai valdyti atsiradusią apkrovą. Kūno masės centras yra labiausiai įtakojantis viso kūno pusiausvyrą veiksnys (McGill et al., 2003).

Pastebėta, kad dėl pasikeitusios svorio centro linijos, atsiranda per didelis kelių išsitiesimas. Didžioji svorio dalis tenka kulnams, kad svorio centras būtų nugarinėje pusėje. Kūno masės centro persiskirstymas, didėjant nėščiosios svoriui, yra būtinas išlaikyti kūno pusiausvyrą. Kai kuri veikla - vaikščiojimas, pasilenkimai, lipimas laiptais, ko nors kėlimas, siekimas paimti ką nors - tampa sudėtinga (Janušonienė ir Bacevičienė, 2007).

Hormoniniai veiksniai. Nėštumo metu būsimos motinos organizme vyksta hormoniniai

pakitimai, tuo pačiu stebimas kai kurių sąnarių ir griaučių raiščių suminkštėjimas. Hormonų įtaka raiščiams labai didelė, nes sukelia sistemingą raiščių tamprumo jėgos mažėjimą ir struktūrų, kurios palaiko sąnarių mobilumą, didėjimą. Nėštumo metu hormonas relaksinas susilpnina minkštuosius jungiamuosius audinius, tai padeda moters organizmui pariruošti gimdymui. Tam, kad gimdant dubens kaulai išsiplėstų ir nekliudomai praleistų vaisių, suminkštėja dubens kaulų jungtys ir raiščiai (Marnach et al., 2003).

Tačiau tai nėra būdinga vien dubeniui, gali būti paliestos ir kitos jungtys. Stuburo juosmens – kryžmens srities sąnarių raiščiai taip pat yra veikiami hormonų. Relaksinas padidina raiščių laisvumą, suminkština kremzles ir sukelia sinovijos proliferaciją. Tačiau relaksuoti raiščiai ir kapsulės mažina stuburo ir sąnarių stabilumą (Žuromskis, 2002). Relaksinas išnyksta vėlyvoje nėštumo stadijose. Kiti pagrindiniai hormonai, įskaitant estrogenus, progesteroną, gandotropiną, taip pat veikia moters organizmą per visą nėštumo ir žindimo laikotarpį. Dėl raiščių silpnumo, atsiradęs sąnarių nestabilumas gali būti sąnarių ir raiščių, ypač juosmeninės nugaros dalies sužeidimo priežastis, nes pertempti ir silpni pilvo raumenys nesugeba užtikrinti pakankamo liemens stabilumo (Marchertienė ir Petraitienė, 2005).

2.1.2. Liemenį supančių raumenų kitimai

Tiesiųjų pilvo raumenų atsiskyrimas (diastazė)

Ir nėštumo metu, ir po gimdymo yra svarbūs pilvo raumenys. Augant ir plečiantis gimdai, kurioje vystosi vaisius, pamažu tempiasi pilvo siena, atsiranda nėštumo drūžių (strijų).

Didėjant gimdai, pilvo raumenys patiria didelių sunkumų ir nėštumo pabaigoje būna ištempiami iki jų elastingumo ribos. Daug gimdžiusioms, nešiojančioms du ar daugiau vaisių, turinčioms daug vandenų, moterims, taip pat toms, kurių silpnas pilvo presas, gali prasiskirti tiesieji pilvo raumenys (1 pav.) (Zachovajevienė, 2006).

1 pav. Tiesiųjų pilvo raumenų atsiskyrimas ties batąja pilvo linija (pagal Lee D.G. et al., 2008)

Tiesiojo pilvo raumens diastazė gali sukelti skeleto – raumenų sistemos sutrikimus, t.y. apatinės nugaros dalies skausmą, kuris atsiranda dėl sumažėjusio pilvo raumenų sugebėjimo kontroliuoti dubenį ir juosmeninę dalį. Tiesiųjų pilvo raumenų atsiskyrimas gali pasireikšti nėštumo metu kaip hormonų poveikio rezultatas jungiamajam audiniui ir kaip biomechaniniai pakitimai, vykstantys nėščios moters organizme. Ši patologija nedažnai atsitinka pirmajame trimestre, bet pakitimai didėja su progresuojančiu nėštumu, o trečiame trimestre pasiekia viršūnę. Tai ne visada savaime išsisprendžia po gimdymo ir gali trukti 6 savaites po jo (Janušonienė ir Bacevičienė, 2007).

Daugeliui atvejų, pilvo raumenys sugeba optimaliai prisiderinti prie nėštumo eigoje sukelto ištempimo, tačiau kartais gali pasireikšti ir ryškus pilvo sienos vientisumo suardymas. Vis didėjantis pilvo tempimas labiausiai slopina ir išplečia baltąją pilvo liniją ir tokiu būdu atsiskiria tiesieji pilvo raumenys. Tai yra pasyvus procesas, kurio metu išsitempia jungiamasis audinys. Pakitusi šių raumenų fiziologinė padėtis lemia gaktinės sąvaržos biomechaninius pokyčius ir skausmus šioje srityje (Lee et al., 2008).

Tiesieji pilvo raumenys gali taip atsiskirti, jog gimda bus tik dalinai padengta pilvaplėvės, poodinių riebalų, fascijos ir odos. Pilvo palaikymo trūkumas suteikia mažesnę apsaugą vaisiui. Kliniškai ši situacija gali sukelti gimdymo sunkumų, susilpninti tokias funkcijas kaip kosėjimą, šlapinimąsi, kvėpavimą ir įtakoti liemens stabilumą (Zachovajevienė, 2006).

Literatūroje dažnai akcentuojamas skersinis pilvo raumuo, kuris, per krūtinės – juosmens fascijos įtempimą, kontroliuoja intraabdominalinį spaudimą ir kartu su dauginiais raumenimis, kvėpavimo diafragmos ir dubens dugno raumenimis, užtikrina liemens – dubens stabilumą.

Tiesiųjų pilvo raumenų persiskyrimas baltosios linijos viduryje, gali suardyti ši mechanizmą (Lee et al., 2008). Dėl šio poveikio liemens stabilumui, augančio vaisiaus palaikymui ir gimdymui būtina deramai įvertinti kiekvieną situaciją ir skirti rekomenduojamus pratimus vandenyje (In-Ho, 2010).

Skersinio pilvo raumens pertempimas

Nėštumo metu ypač yra veikiami liemens stabilumą užtikrinantys raumenys. Tie raumenys vadinami laikysenos raumenimis, jie yra trumpi, giluminiai, neatliekantys judesių, tačiau stabilizuojantys sąnarius. Šią funkciją atlieka toniniai raumenys, užtikrinantys gerą dinaminį liemens stabilumą. Esant susilpnėjusiam ar pertemptam SPR, gali atsirasti liemens nestabilumas, tiesiogiai sukeliantis nugaros skausmus (Zachovajevienė, 2006). Toninai raumenys tvirtinasis prie stuburo slankstelių ir dėl to turi įtakos tarpsegmentinei kontrolei. Faziniai raumenys tvirtinasi prie krūtinės ir dubens kaulų, ir yra atsakingi už stuburo orienciją, veikiant išorinėms jėgoms (Demoulina et al., 2007).

Nėštumo metu SPR būna labai pertemptas (2 pav.) ir jo gebėjimas stabilizuoti juosmeninę stuburo dalį bei dubenį mažėja. Pakitęs stabilizavimo mechanizmas gali lemti nestabilią eiseną (sunku eiti ilguosius nuotolius), šlapimo nelaikymą, gimdos pasmukimą ir lėtinį nugaros skausmą. Atsiradęs skausmas slopina SPR raumens susitraukimą atliekant įvairius judesius galūnėmis ir taip prarandamas apsauginis juosmens stabilizavimo efektas. Pamažu toninis SPR tampa faziniu, t.y. padeda atlikti liemens judesius ir neužtikrina liemens stabilumo einant, bėgant ar tiesiog atliekant judesius rankomis. (Zachovajevienė, 2006).

Skandinavijos autorių atliktuose tyrimuose (vertinant nėščiųjų atsisėdimą iš gulimos padėties) statistiškai reikšmingai pasireiškė pilvo raumenų silpnumas dėl jų pertempimo, atitinkamai augant gimdos dydžiui (Sneag & Bendo , 2007). Tempiami raumenys nespėja adaptuotis “naujomis sąlygomis”. Dėl nepakankamo fizinio aktyvumo mažėja raumenų jėga, ištvermė ir pablogėja koordinacija. Todėl sutrinka raumenų, sąnarių ir stuburo stabilizavimo funkcija. Krūvis tenka ne tarpslanksteliniams diskams, o užpakaliniams tarpslanksteliniams (art. zygapophysiales) ir kryžmens-klubų sąnariams (art.

sacroiiliacae). Užimant tokią padėtį, nugaros ir pilvo raumenims tenkantis krūvis neigiamai veikia

slankstelius, tarpslankstelinius diskus ir kryžmens-klubo sąnarius (Žuromskis, 2002; Sneag & Bendo, 2007).

Dubens dugno raumenų silpnumas

Liemens – dubens funkcinio vieneto stabilumas ir optimalus krūvio paskirtymas nėštumo metu, priklauso net tik nuo liemens raumenyno būklės, bet ir dubens dugno raumenų funkcijos (Lee et al., 2008;Pool-Goudzwaard et al., 2005). Dubens dugnas ir su juo susijusios fascijos formuoja liemens raumenų „korseto“ pagrindą, ir atlieka svarbų vaidmenį ne tik šalinimo ir reprodukcinės veikos funkcijose, bet taip pat ir liemens stabilumo išlaikyme bei kvėpavime (Richardson et al., 2002; Lee et al., 2008).

Dubens pagrindas yra daugiasluoksnis raumenų pluoštas, kuris yra išsitempęs tarp gaktikaulio ir stuburgalio, ir formuoja apatinę pilvo – dubens ertmės dalį (Janušonienė ir Bacevičienė, 2007). Šiuo metu yra visuotinai pripažintas De Lancey (2001) pasiūlytas dubens organų palaikomosios sistemos paaiškinimas. Yra išskiriami: sausgyslinis ir raumeninis komponentai, kurie pritvirtina dubens dugno organus prie mažojo dubens sienų ir sudaro jiems atramą (Kačerauskienė ir Railaitė, 2010).

Dubens raumenynas apima tarpvietę, taip pat ir kitus raumenis, kurie prasideda dubenyje ir įsijungia į apatines galūnes.

Dubens diafragma arba dubens perdanga susideda iš viršutinės ir apatinės dalies, kurią sudaro raumenys, raiščiai ir fascija. Viršutinė ir apatinė diafragmos yra susipynusios, kad sutvirtintų viena kitą. Per jų centrą eina trys angos: šlaplė, makštis ir tiesioji žarna, kurios sustiprina raumenų veikimą, panašų į sutraukiamojo raumens. Dubens diafragmų funkcija yra palaikyti dubens organus ir jų turinį, kontroliuoti vidinio pilvo spaudimo didėjimą ir užtikrinti žiedinio raumens (sfinkterio) kontrolę (Lee et al., 2008).

Užsienio autorių buvo atliktas tyrimas, kuriame ieškota sąsajos tarp dubens dugno raumenų funkcijos sutrikimo ir nugaros skausmo jutimo nėštumo metu. Gauti rezultatai parodė, kad dubens dugno raumenų disfunkcija nėščiosioms, besiskundžiančioms nugaros skausmu, pasireikškė 52 proc. statistiškai reikšmingai dažniau, nei kontrolinės grupės tiriamosioms, be nugaros skausmo. Pastebėta, kad moterų amžius įtakojo dažnesnį dubens dugno raumenų funkcijos sutrikimą ir nugaros skausmo pasireiškimą (Pool-Goudzwaard et al., 2005).

Vystantis nėštumui dubens diafragmai keliami didesni reikalavimai. Dubens dugno raumenys papildomai turi išlaikyti vis didėjantį gimdos svorį, dėl to dubuo gali nusileisti iki 2,5 cm. Jei diafragma nėra pakankamai tvirta, pasikeičia normalus dubens organų išsidėstymas dėl didėjančio spaudimo dubens raumenynui, tada gali išsivystyti organų prolapsas (iškritimas), bei pasmukimas (Janušonienė ir Bacevičienė, 2007; Kačerauskienė ir Railaitė, 2010). Tai sukelia tokias problemas kaip skausmą, sunkumą, šlapimo nelaikymą ir gali įtakoti liemens stabilumą. Dubens dugno komplekso miofascijinės struktūros gali būti pertempiamos lėtai, nėštumo eigoje, augant vaisiaus svoriui, arba įplyšti ir sukelti traumas - antros gimdymo stadijos metu - stumiant vaisių per gimdymo takus (Lee et al., 2008).

2.2. Funkcinė liemens stabilizuojamoji sistema ir jos komponentai

Liemes stabilumas tai yra optimalus juosmeninės stuburo srities išlaikymas statinėje padėtyje ir dinaminių judesių metu (Panjabi, 2003). Stabilumas dar gali būti apibrėžiamas kaip gebėjimas išlaikyti nepakitusią būklę, net ir veikiant jėgoms, kurios parastai keistų ją, ir grįžimas į pradinę padėtį po trikdžių (Demoulina et al., 2007). Efektyvų apatinės nugaros dalies stabilumą lemia suderinta liemens raumenų sinergistų ir antagonistų veikla bei pakankamas jų pajėgumas (Borghuis et al., 2008).

Panjabi (1992) stuburo nestabilumą apibūdino kaip padidėjusį stuburo judamojo segmento (slankstelio) neutralios padėties laisvumą.

Ši padėtis yra vadinama neutralia sritimi, kuri padidėja įvykus tarpsegmentiniam pažeidimui ir tarpslankstelinio disko degeneracijai, o sumažėja dėl skersai judėjimo segmento esančių raumenų jėgos padidėjimo. Atsižvelgiant į neutralios srities dydį, vertinamas stuburo nestabilumas (Yue et al., 2007).

Šių dienų autorių dažniausiai vartojamas liemens nestabilumo apibrėžimas yra: žymus liemens stabilizuojamosios sistemos funkcijos pablogėjimas, kai ji nesugeba išlaikyti optimalios judesių amplitudės tarp sąveikaujančių segmentų fiziologinėse neutralios srities ribose. Šie procecai sąlygoja nugaros traumų ir skausmo atsiradimą bei judėjimo funkcijos sutrikimą. Tokie apibrėžimai reikalauja detalesnio papaiškinimo, kas yra liemens stabilizuojamoji sistema ir tarpsegmentinė neutrali sritis (Demoulina et al., 2007).

1992 metais Yale universiteto (USA) mokslininkas M.M. Panjabi apibūdino liemens stabilizuojamąją sistemą (3 pav.) ir ją sudarančius tris posistemius: pasyvųjį, aktyvųjį ir kontroliuojamąjį (Demoulina et al., 2007). Ši sistema riboja segmento judėjimo amplitudę ir palaiko reikiamą santykį judant iš neutralios srites į tamprią. Visi trys stuburo stabilizuojamosios sistemos posistemiai yra funkciškai tarpusavyje glaudžiai susiję ir sutrikus bent vienam iš jų, likę stengsis kompensuoti jo darbą (Panjabi, 2003).

3 pav. Liemens stabilizuojamosi sistema (pagal Panjabi M.M., 1992)

„Pasyvusis posistemis” - tai yra kaulų ir raiščių sistema, kurią sudaro stuburo slanksteliai, tarpslanksteliniai diskai, sąnarinės kapsulės, tarpslanksteliniai sąnariai (facetiniai) bei stuburo raiščiai (priekinis išilginis, užpakalinis išilginis, geltonasis, tarpskersinis, tarpketerinis ir antketerinis).

Šio posistemio elementai suteikia stabilumo stuburui, raiščių ir sąnarinių paviršių pagalba apribojant judesius, judesio amplitudės pabaigoje. Tačiau, kai stuburas yra neutralioje padėtyje, pasyviosios struktūros negali užtikrinti pakankamo juosmeninės stuburo dalies stabilumo. Tagi, pasyvusis posistemis labiausiai įtakoja liemens stabilumą, tik kai judesys jau yra atliktas - judesio amplitudės pabaigoje (Panjabi, 2003; Demoulina et al., 2007).

“Aktyvusis posistemis” - jam priskiriami nugaros raumenys ir sausgyslės. Šio posistemio

komponentai atlieka ypatingai svarbų vaidmenį, stuburui esant neutralioje padėtyje, nes, būtent šiuo momentu, pasyviosios struktūros gali suteikti tik minimalią atramą (Demoulina et al., 2007). Atlikti tyrimai, kai, pašalinus raumenyno įtaką, nustatomas didelis juosmeninės stuburo dalies nestabilumas veikiant minimaliomis apkrovomis, patvirtina raumenų darbo įtaką segmentiniam stabilumui (Panjabi, 2003). Liemens stabilumą užtikrinantys raumenys veikia kaip aktyvūs juosmeninės stuburo srities stabilizatoriai, atliekantys visiškai atskirą funkciją nuo kitų nugaros ir pilvo raumenų (Critchley & Coutts, 2002). Liemens stabilumą užtikrina trys pagrindiniai toniniai raumenys – skersinis pilvo, dauginiai ir vidiniai įstrižiniai pilvo raumenys. O juosmens-dubens kaip vienetio stabilumą lemia keturios pagrindinės raumenų grupės – pilvo, nugaros, dubens dugno ir kvėpavimo diafragma (Zachovajevienė, 2006). Aktyvinant giliuosius pilvo raumenis pirmiausia garantuojamas sukamasis (rotacinis) ir šoninis (lateralinis) stuburo stabilumas, veikiant per krūtinės – juosmens fasciją, kol palaikomas vidinis pilvo spaudimas. Vidinį pilvo spaudimo mechanizmą pirmiausia kontroliuoja diafragma, skersinis pilvo raumuo ir dubens dugno diafragma, ir suteikia juosmeninei stuburo daliai stabilumo (Vainoras ir kt., 2008).

“Kontroliuojamasis posistemis“ - sudėtingiausias liemens stabilizuojamosios sistemos

komponentas, kuriuo, pastaruoju metu, yra vis labiau domimasi ir daugėja mokslinių studijų. Ši posistemį sudaro centrinė nervų sistema (smegenų pusrutuliai, tarpinės smegenys, smegenėlės, smegenų kamienas, nugaros smegenys) ir periferiniai nervai (Demoulina et al., 2007). Nervus kontroliuojančiojo posistemio pagrindinė funkcija, stabilizuojant stuburą, yra nujausti jam tenkantį krūvį ir kontroliuojant aktyviasias struktūras, garantuoti dinaminę segmentinę stabilizaciją (Borghuis et al., 2008).

Aferentiniai impulsai, sklindantys iš pasyviųjų ir aktyviųjų struktūrų mechanoreceptorių, suteikia informaciją apie sąnarių padėtį, stuburo apkrovimą ir tuo momentu reikalaujamą stabilumo

poreikį. Eferentiniai impulsai, sklindantys iš premotorinės galvos smegenų žievės, aktyvina ir suderina liemens raumenis, kurie ir užtikrina liemens stabilumą (Demoulina et al., 2007).

Ši sistema turi tiksliai (tinkamu momentu ir reikiama jėga) aktyvuoti specialius raumenis, kad apsaugoti stuburą nuo sužalojimų ir leisti atlikti norimą judesį (Hodges & Moseley, 2003).

Tokia sudėtinga nervinė raumenų kontrolė garantuoja suderintą veiklą tarp liemens stabilumo, raumenų jėgos ir mobilumo, atitinkamai pagal kiekvieno elemento poreikius (McGill, 2001). Šio posistemio funkcijos sutrikimas didina stuburo struktūrų pažeidimo riziką. Jei, koreguojant pažeidimą, nebus atkurta pakankama nervų kontroliuojamojo posistemio funkcija, tai didės kartotinio pažeidimo rizika. Aktyvusis ir nervų kontroliuojamasis posistemiai atsakingi už segmentinį stabilumą neutralioje srityje, kur pasyvus pasipriešinimas judesiui yra minimalus (Borghuis et al., 2008; Panjabi, 2003).

Apibendrinant, nestabilumą gali įtakoti bet kurio stuburą stabilizuojančių komponentų funkcijos sutrikimas (tarpslankstelinio disko ar stuburo raiščio sužalojimas, raumenų silpnumas ar nuovargis, silpna raumenų kontrolė). Liemens nestabilumą dažniausiai lemia visos trys priežastys. Visi trys liemens stabilizuojamosios sistemos posistemiai yra funkciškai tarpusavyje glaudžiai susiję ir sutrikus bent vienam iš jų, likę stengsis kompensuoti jo darbą (Demoulina et al., 2007; Panjabi, 2003).

M.M. Panjabi (1992) visą stuburo judesių amplitudę padalino į neutralią ir elastinę sritis. Neutrali sritis (4 pav.) – charakterizuojama kaip lanksčiausia stuburo judesių amplitudės dalis, kurios ribose stuburo segmentai tarpusavyje juda su minimaliu pasyvių stuktūrų pasipriešinimu (Smit et al., 2011; Yue et al., 2007). Elastinė sritis – tai tamprioji stuburo judesių amplitudės dalis, kurioje veikia žymus pasyvių struktūrų pasipriešinimas tarpsegmentiam judesiui, judesio amplitudės pabaigoje (Demoulina et al., 2007).

4 pav. Neutralios srities grafinis vaizdavimas (pagal Smit T.H., 2011)

Stabilizuojamoji sistema riboja stuburo slankstelių judėjimo amplitudę ir palaiko reikiamą santykį judant iš neutralios srites į tamprią (elastinę). Liemens nestabilumas pasireiškia, kai padidėja stuburo judamojo segmento neutralios padėties laisvumas. Atsižvelgiant į neutralios srities dydį, vertinamas stuburo nestabilumas (Yue et al., 2007). Neutrali sritis gali padidėti dėl suburo pažeidimų ar degeneracinių procesų tarslanksteliniuose diskuose (Smit et al., 2011), ir sumažėti – dėvint liemens korsetą, ar efektyviai lavinant liemens stabilumą užtikrinančius raumenis (Panjabi, 2003).

Kitas svarbus aspektas, nagrinėjant liemens stabilumo sąvoka, yra hipermobilumas. Svarbu pabrėžti, kad liemens hipermobilumas nėra lygus nestabilumui, net jeigu ir, bendrai stebint, hipermobilus sąnarys gali pasirodyti nestabilus (Celestini et al., 2005). Hipermobilumas yra įvardijamas, kai liemens judesiai yra atliekami didesne amplitude - viršijant fiziologines ribas. Tai gali pasireikšti be kokių skausmingų simptomų ir yra vertinama kiekybiniu aspektu (Demoulina et al., 2007).

Kompleksiškai sudaryta stuburo fiziologija sukuria sąlygas atsirasti optimaliai pusiausvyrai tarp liemens mobilumo ir stabilumo. Tarpsegmentiniam judėjimui neutralioje srityje užtenka minimalių energijos sąnaudų, nes stiprus pasyvių struktūrų pasipriešinimas judesių amplitudės pabaigoje, neleidžia viršyti fiziologinės ribos (Demoulina et al., 2007; Yue et al., 2007).

2.3 Liemens stabilumą užtikrinantys raumenys

Nėštumo metu ypač yra veikiami liemens stabilumą užtikrinantys raumenys. Tie raumenys vadinami laikysenos raumenimis, jie yra trumpi, giluminiai, neatliekantys judesių, tačiau stabilizuotys sąnarius. Šią funkciją atlieka toniniai raumenys, užtikrinantys gerą dinaminį liemens stabilumą. Liemens stabilumą užtikrina trys pagrindiniai toniniai raumenys – skersinis pilvo (mm. transverses abdominis), dauginiai (m. multifidus) ir vidiniai įstrižiniai pilvo (m. internus obliquus) raumenys. O juosmens-dubens kaip vienetio stabilumą lemia keturios pagrindinės raumenų grupės – pilvo, nugaros, juosmens-dubens dugno ir kvėpavimo diafragma (5 pav.). Po nėštumo liemuo išlieka nestabilus tol, kol į pradinį lygį negrižta atraminio vieneto funkcija (Zachovajevienė, 2006). SPR suteikia pilvui formą, tarsi formuodamas liemens raumenų „cilindro“ sienas, o dubens dugno raumenys ir diafragma – pagrindą ir viršų (Hodges, 1999).

Šių raumenų sistemos sinchronizuotas aktyvinimas, t.y. susitraukimas vienu metu tarp SPR ir dauginių, dubens dugno ir diafragmos, užtikrina juosmeninės stuburo dalies judamojo segmento stabilumą, ypač neutralioje srityje. Todėl, esant stabiliam pagrindui, galimas saugus globaliųjų raumenų aktyvumas (Vainoras it kt., 2008). Darnus toks liemens raumenų „cilindro“ bendradarbiavimas garantuoja optimalų judėjimą, kvėpavimą, dubens organų palaikymą bei jų funkciją (Lee et al., 2008). Priešingu atveju, pavyzdžiui, esant dubens dugno raumenų funkcijos sutrikimui, yra didelė tikimybė apatinės nugaros dalies skausmo pasireiškimui nėštumo metu dėl sutrikusio liemens stabilizavimo mechanizmo (Pool-Goudzwaard et al., 2005). Kiti tyrinėtojai Liebenson (2004), Richardson (2002) ir Hodges (2003) teigia, kad labai dažnai apatinės nugaros dalies skausmą jaučiantys žmonės, turi giliųjų, liemenį stabilizuojančių, raumenų funkcinių sutrikimų.

5 pav. Juosmens-dubens stabilumą užtikrinančios 4 raumenų grupės: skersinio pilvo, dauginių, dubens dugno ir diafragmos raumenų

Buvo atliktas tyrimas, kuriame ieškota sąsajos tarp dubens dugno raumenų funkcijos sutrikimo ir nugaros skausmo jutimo nėštumo metu. Gauti rezultatai parodė, kad dubens dugno raumenų disfunkcija nėščiosioms, besiskundžiančioms nugaros skausmu, pasireikškė 52 proc. statistiškai reikšmingai dažniau, nei kontrolinės grupės tiriamosioms, be nugaros skausmo. Pastebėta, kad moterų amžius įtakojo dažnesnį dubens dugno raumenų funkcijos sutrikimą ir nugaros skausmo pasireiškimą (Pool-Goudzwaard et al., 2005).

Liemens stabilumą užtikrinantys raumenys veikia kaip aktyvūs juosmeninės stuburo srities stabilizatoriai, atliekantys visiškai atskirą funkciją nuo kitų nugaros ir pilvo raumenų. Kitų kūno segmentų sąnarius gaubiantys gilieji raumenys taip pat atlieka stabilizavimo funkciją, pavyzdžiui,

rotatorių manžetė peties sąnaryje. Dažnai esant jų funkcijos sutrikimui, pasireiškia skausmo sindromas (Critchley, 2002). SPR atlieka ypatingai svarbų vaidmenį juosmens stabilumo užtikrinimui.

Užsienio autorius Hodges P.W. (1999) ieškodamas sąsajos tarp nugaros skausmo ir liemens stabilumo atliko įvairių bandymų, kur buvo vertinama SPR funkcija. Vienas iš jų parodė, kad SPR pavėluotai susitraukdavo, kai tiriamasis, jaučiantis nugaros skausmą, atlikdavo greitą judesį galūne visomis kryptimis (Richardson et al., 2002).

Skersinis pilvo raumuo

SPR yra plokščiasis, pats giliausias iš pilvo raumenų, gulintis po vidiniais įstrižiniais pilvo raumenimis. Jo vaidmuo liemens stabilume yra paaiškinamas keliais aspektais. Pirmiausia dėl SPR anatominių savybių. SPR skaidulos eina horizontaliai aplink pilvą prisitvirtindamos prie skersinių stuburo slankstelių ataugų per krūtinės – juosmens fasciją ir tęsiasi nuo šešių apatinių šonkaulių apatinio paviršiaus, klubakaulio skiauterės bei kirkšnies raiščio pilvo centro link. Storiausia šio raumens dalis yra liemens šonuose, tarp klubakaulių skiauterių ir šonkaulių (Critchley & Coutts, 2002). Medialiai skaidulos pereina į aponeurozę, iš apačios gaubiančią tiesųjį pilvo raumenį ir įsipina į baltąją pilvo liniją (6 pav.). Dėl horizontaliai išsidėsčiųsių skaidulų, SPR lyg elastingas korsetas, palaiko pilvo formą ir pilvo ertmės vidinį spaudimą. Taip pat dalyvauja kvėpavimo funkcijose, riboja stuburo sukimąsi ir padeda grįžti į pradinę padėtį (Demoulina et al., 2007; Lee et al., 2008). SPR susitraukimas sukelia pilvo apimties sumažėjimą, tuo pačiu padidina spaudimą pilvo ertmėje ir krūtinės - juosmens fascijos įtempimą. Dėl mechaninio SPR susitraukimo poveikio yra kontroliuojama pilvo forma ir kvėpuojant didinamas iškvepiamo oro tūris (Hodges, 1999).

Antra, kaip CNS reguliuoja SPR funkciją, atliekant specifines užduotis. SPR, Diafragma ir dubens dugno raumenys yra kartu aktyvinami CNS, kad suformuotų uždarą pilvo ertmę ir taip užtikrintų stuburo stabilumą. Diafragmos ir dubens dugno raumenų aktyvumas padeda SPR išvystiti pakankamą jėgą ir kontroliuoti pilvo ertmės turinio formą, keičiant intraabdominalinį spaudimą (Hodges, 1999; Demoulina et al., 2007). CNS nuolat gauna informaciją iš periferinių mechanoreceptorių per aferentines nervų skaidulas ir iš kitų jutimo organų apie liemens stabilumą ir judesius. Taip pat planuoja kaip įveikti nuspėjamas užduotis ir greitai bei tiksliai reaguoti į netikėtas situacijas (Borghuis, 2008). Taip, kad būtų sukuriamas koordinuotas liemens raumenų aktyvumas, tiksliu laiku, reikiama amplitude ir t.t. (Hodges & Moseley, 2003).

Dauginiai raumenys

Dauginiai raumenys yra lokalizuoti arčiausiai stuburo ir pasižymi unikaliu išsidėstymu bei prisitvirtinimu nuo slankstelio iki slankstelio. Tai didžiausi raumenys, kurie apima juosmens-kryžmens regioną. Dauginiai raumenys dengia juosmeninius tarpslankstelinius sąnarius, išskyrus priekinį jų paviršių (Demoulina et al., 2007). Šiuos raumenis sudaro trumpos skaidulos, prasidedančios nuo stuburo slankstelių keterinių ataugų, ir pasibaigiančios ant skersinių ataugų trimis - keturiais slanksteliais žemiau. Raumenys susitraukdami bilateraliai dalyvauja liemens tiesime, o esant tik vienos pusės susitraukimui, liemuo yra sukamas į priešingą pusę (Macdonald et al., 2006).

Dauginiai raumenys yra sudaryti iš giliųjų ir paviršinių skaidulų. Kai kurios giliausios skaidulos tvirtinasi prie tarpslankstelinių sąnarių kapsulės ir laiko ją įtemptą, kas apsaugo kapsulę nuo sugnybimo tarp sąnarinių paviršių (Demoulina et al., 2007). Tyrimuose su sveikais žmonėmis, neturinčiais apatinės nugaros dalies skausmo, buvo atskleista, jog giliosios dauginio raumens skaidulos kartu su SPR pirmieji aktyvuojasi, kai žmogaus nervų sistemoje yra sukuriamas vizualinis judesio modelis. Šios pirminės aktyvacijos tikslas yra stabilizuoti tarpslankstelinius segmentus judesio metu (Moseley et al., 2002).

H.J. Wilke et al. (1995; cit. iš Demoulina et al., 2007) teigia, kad net du trečdalius aktyvaus segmentų (L4-L5) stabilumo užtikrina dauginiai raumenys. Šių raumenų pagrindinė funkcija yra kontroliuoti juosmeninės stuburo dalies rotaciją ir laikyseną, t.y. stabilizuoti stuburą stovint, einant, tiesiai sėdint, keliant tiesią nugarą iš sulenktos padėties, ir dalyvaujant priešingos pusės stuburo rotacijoje (Macdonald et al., 2006).

Užsienio autoriai atliko tyrimą, siekdami įvertinti giliųjų liemens raumenų lavinimo programos efektyvumą, moterims, kurios ir po gimdymo jautė nugaros skausmus, Ypatingas dėmesys buvo skiriamas SPR ir dauginiams raumenims. Po intervencijos gauti rezultatai atskleidė, kad nugaros skausmo intensyvumas sumažėjo visoms programos dalyvėms ir pagerėjo jų judėjjimo aktyvumas. SPR kartu su dauginiu raumeniu susitraukdami atlieka sinergistų vaidmenis ir stabilizuoja stuburą (Gustafsson & Nilsson-Wikmar, 2007).

Paviršinių pilvo raumenų (tiesiojo pilvo, vidinių ir išorinių įstrižinių pilvo raumenų) dalyvavimas liemens stabilume vyksta atliekant liemens lenkimą, šoninį lenkimą ir rotaciją. Jie yra susiję su liemens laikysenos bei orientacijos kontrole (Mori, 2004) ). Liemens lenkėjų ir tiesėjų susitraukimas padidina liemens stabilumą (Arokoski et al., 2001).

Vidinių įstrižinių pilvo raumenų funkcija yra panaši į SPR, kur jų skaidulos eina horizontaliai ir sutampa su SPR skaidulų kryptimi. Taip šie raumenys padeda stabilizuoti apatinę nugaros dalį, tačiau jų vaidmuo stabilizavimo sistemoje yra daug mažesnis negu SPR (Urquhart et al., 2005; Critchley & Coutts, 2002). SPR aktyvumas negali sukelti kryptingų liemens judesių. Paviršiniai liemens raumenys kontroliuoja bendrą liemens orientaciją ir sukelia judesius. O SPR prisijungia prie slankstelių per krūtinės - juosmens fasciją ir sutvirtina stuburą, sustiprindamas intraabdominalinį spaudimą, padidinant pilvo ertmės spaudimą ir krūtininės juosmens fascijos įtempimą (Hodges, 1999).

Kai kurie užsienio autoriai teigia, kad, iš visų liemenį supančių raumenų, negalėtų išskirti vieno ypatingo raumens, kuris labiausiai įtakotų liemens stabilumą. Visi raumenys yra svarbūs, ir tik judesių metu kinta jų santykinis įsijungimas į stuburo stabilizavimo procesą (Cholewicki & Vliet, 2002; Kavcic et al., 2004). Tačiau yra nemažai ir prieštaraujančių studijų, kai atliktų tyrimų metu, pastebėta, kad SPR aktyvuojasi anksčiausiai, suteikdamas stabilumo stuburui, prieš betkurį judesį (Demoulina et al., 2007). Užsienio literatūroje yra didelis susidomėjimas apie SPR funkciją ir treniravimą, siekiant gydančio poveikio. Nugaros skausmo gydymui labai dažnai yra atliekami ir gausiai taikomi SPR ir dauginių raumenų stiprinimo pratimai (Richardson et al., 2002; May & Johnson, 2008). Remiantis prielaida, kad stiprūs pilvo raumenys sutvirtina juosmeninę stuburo dalį, taip, užtikrindami juosmens stabilumą “užkerta kelią” apatinės nugaros dalies skausmo atsiradimui(Arokoski et al., 2004).

3. TYRYMO METODAI IR DARBO ORGANIZAVIMAS

3.1. Tyrimo organizavimas

Tyrimas buvo vykdomas nuo 2010 m. liepos mėn. iki 2011 m. balandžio mėn. Tyrimui pasirinktos nėščios moterys, lankančios KT užsiėmimus vandenyje Kauno P. Mažylio gimdymo namų Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriuje bei Kauno Šilainių poliklinikoje, į ginekologo konsultacijas atvykusios nesportuojančios nėščiosios.

Pirmojo testavimo metu (28-35 savaičių nėštume) buvo vertinamas nugaros skausmo intensyvumo jutimas, naudojant VSAS, ir liemens stabilumas testuojamas „Stabilaizeriu“, gulint ant nugaros ir šono. Kiekviena tiriamoji antrą karta buvo vertinama po gimdymo praėjus 8 - 9 savaitėms. Antro vertinimo metu, buvo pakartoti aukščiau paminėti testavimai, ir papildomai dar buvo vertinamas skersinio pilvo raumens aktyvumas, gulint ant pilvo, bei visoms tiriamosios atliktas tiesiųjų pilvo raumenų diastazės įvertinimo testas.

3.2. Tyrimo objektas

Liemens stabilumas nėštumo metu ir po gimdymo lankančių kineziterapijos užsiėmimus ir nelankančių nėščiųjų.

3.3. Tyriamųjų kontingentas

Apie tyrimo tikslą ir metodus buvo informuojamos visos nuo 28-35 nėštumo savaitės besilaukiančios moterys žodžiu, aptartas savanoriškas dalyvavimas tyrime, anketos konfidencialumas ir atskirų duomenų detalių viešinimas. Anketos buvo pateiktos nėščiosioms, kurios laukėsi tik pirmą kartą. Kaip atrankos metodas, prieš I-ąjį vertinimą, buvo atliktas tiesiojo pilvo raumens diastazės įvertinimo testas, kad tyrime dalyvautų tik tos nėščiosios, kurios neturėtų tiesiųjų pilvo raumenų atsiskyrimo.

Taip pat, į tyrimą buvo įtrauktos besilaukiančios moterys, kurių kūno masės indeksas (KMI) prieš nėštumą buvo 18,5 – 24,9. Gimdžiusios cezario pjūvio operacijos būdu, antrame tyrimo vertinime nedalyvavo.

Tyrimo pradžioje dalyvavo 47 darbingo amžiaus nėščios moterys, neturinčios jokių nėštumo ir judamojo aparato patologijų. Tarp jų buvo 24 nėščiosios, lankančios KT užsiėmimus vandenyje, ir 23 nesportuojančios besilaukiančios moterys. Tačiau po gimdymo, 3 moterys sportuojančiųjų grupėje ir 4 – nesportuojančių grupėje, negalėjo dalyvauti antrame vertinime dėl cezario pjūvio operacijos gimdymo metu.

Antrajame tyrimo vertinime toliau dalyvavo likusios 40 pagimdžiusių moterų, iš kurių 21 priklausė lanaknčių KT grupei ir 19 nelankančių. Šios dvi grupės dar pasidalijo pusiau, nes dauguma nėščiųjų dėvėjo liemens korsetą. Todėl viso gavosi net keturios skirtingo poveikio tiriamosios grupės: lankančios KT užsiėmimus ir dėvinčios liemens korsetą (9), lankančios KT be korseto (12), nelankančios KT su korsetu (10) ir nelankančios KT nenešiojančios korseto (9). Tiriamųjų amžiaus ir nėštumo savaitės vidutinės reikšmės yra parodytos 1 lentelėje. Tyrimo dalyvių proc. pasiskirstymas į grupes yra pateiktas 6 paveikslėlyje.

Kineziterapijos metu buvo atliekami pratimai, lavinantys liemens raumenis, kartu derinant su bendro pobūdžio raumenų stiprinimo, tempimo bei atsipalaidavimo pratimais.

1 lentelė. Tyrimo dalyvių pasiskirstymas grupėsę pagal amžių ir nėštumo savaitę

Tiriamųjų grupės Tiriamųjų skaičius Amžiaus vidurkis SEM Nėštumo savaitė SEM Lanko KT dėvi korsetą 9 27,0 ±2,1 31,1 ±2,9

Lanko KT nedėvi korseto 12 27,6 ±3,3 31,2 ±3,1

Nelanko KT ir dėvi korsetą 10 26,9 ±2,7 30,1 ±2,2

Nelanko KT, nedėvi korseto 9 27,2 ±3,9 32,2 ±2,7

6 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas procentais į keturias grupes

3.4. Tyrimo metodai:

3.4.1. Mokslinės literatūros analizė

Literatūros apžvalga buvo atliekama analizuojami prieinamus šaltinius iš LSMU, Medicinos akademijos, bibliotekos katalogo ir duomenų bazės apie Lietuvoje atliktus tyrimus, bei iš Medscape, Sciencedirect, Pubmed, Google scholar mokslinių straipsnių duomenų bazių. Atliekant paiešką, naudoti šie raktažodžiai: nėštumas (pregnancy), po gimdymo (postpartum), kineziterapija (physiotherapy), korsetas (support garment), pratimai (excercises), problemos (problems), tiesiųjų pilvo raumenų atsiskyrimas (rectus diastasis), hormonai (hormones), apatinės nugaros daliess skausmas (low-back

pain), juosmens skausmas (lumbar pain), griaučių raumenų sistemos skausmas (musculoskeletal pain),

raumenų funkcija (muscle function), pilvo raumenys (abdominal muscles), skersinis pilvo raumuo (transversus abdominis), gilieji stabilizavimo raumenys (deep stabilizer muscles), ryšys nėštumo metu (relation during pregnancy), stuburo stabilumas (spine stability), stabilizuojamoji sistema (stabilization

system), motorinė kontrolė (motor control), prevencija (prevention). Taip pat apžvelgti su tyrimo

3.4.2. Anketavimas

Norint išsamiai apdoroti tyrimo duomenis, tiriamosios buvo apklausiamos pateikiant anketą prieš pradedant juosmens stabilumo vertinimą „ Stabilaizeriu“. Anketoje buvo pateikti tokie klausimai: 1) amžius; 2) kelinta nėštumo savaitė; 3) ar nešiojate liemens korsetą? 4) ar turite kokių stuburo patologijų? 5) ar turite nėštumo patologijų? 6) ar šio nėštumo metu jaučiate nugaros skausmą? 7) Jei taip (jaučiate), Įvertinkite savo skausmo stiprumą taip, kaip jums atrodo, nurodant VSAS skalėje atitinkamą skaičių. (Žiūrėti priede nr 1.)

Tiriamosios anketą pildė vieną kartą, o VSAS kartu su juosmens stabilumo vertinimu buvo atlikti du kartus, kad būtų galima įvertinti KT ir liemens korseto dėvėjimo poveikį.

3.4.3. Tiesiųjų pilvo raumenų asiskyrimo įvertinimas

Kaip atrankos metodas, prieš I-ąjį vertinimą, buvo atliktas tiesiojo pilvo raumens diastazės įvertinimo testas, kad tyrime dalyvautų tik tos nėščiosios, kurios būtų be tiesiųjų pilvo raumenų atsiskyrimo. Antrą kartą šis testavimas buvo atliekamas po gimdymo visoms tiriamosioms.

Testo atlikimas: tiriamoji turi atsigulti ant nugaros sulenktomis kojomis, tuomet lėtai kelti

galvą ir pečius nuo grindų, tarytum siektų rankomis kelius, kol mentės dyglys nesiliečia į grindis. Terapeutas vienos rankos pirštais liečia moters pilvą horizontaliai, įstrižai, ties pilvo vidurio linija iki bambos (7 pav.).

7 pav. Tiesiojo pilvo raumens diastazės nustatymas (Pagal Janušonienė L., 2006)

Jei atsiskyrimas egzistuoja, tai pirštai nugrims į plyšį. Tiesiojo pilvo raumens diastazė yra išmatuojama pirštų kiekiu, kurie nugrimzta į tiesiojo pilvo raumens plyšį. Ji taip pat gali būti kaip išilginis išsikišimas, einantis išilgai baltosios linijos. Priklausomai nuo to, kur tiesiojo pilvo raumens diastazė yra – virš, žemiau ar bambos srityje, ją galima testuoti 3 srityse (Janušonienė ir Bacevičienė, 2006). Testas vertinamas teigiamu, jei du ir daugiau pirštų nugrimzta į plyšį.

3.4.4. Nugaros skausmo intensyvumo vertinimas

Prieš tyrimą ir po jo buvo atliktas kiekybinis - vizualinis nugaros skausmo vertinimas, naudojant VSAS (13 pav.). Skausmas buvo vertinamas balais nuo 0 iki 10:

0 balų – skausmo nėra arba jis nejaučiamas 12 metu, 1 – 3 balai - jaučiamas silpnas

skausmas, kuris pranyksta pakeitus pozą, 4 – 5 balai - jaučiamas nestiprus skausmas, 6 – 7 balai - jaučiamas pakenčiamas, nuolatinis skausmas, kuris stiprėja judant, tačiau pacientas gali atlikti daugelį judesių iki galo, 8 – 9 balai - jaučiamas stiprus skausmas, dėl kurio pacientas negali susikoncentruoti ir atlikti paprastų judesių, 10 balų - jaučiamas pats didžiausias, nepakeliamas skausmas.

Tiriamųjų buvo paprašoma nupasakoti ir parodyti labiausiai skaudamą vietą nugaroje ir vertinti tos vietos skausmą nuo 0 iki 10. Tyrimo dalyvės „ skausmo vietą“ VSAS skalės tiesėje pažymėjo pačios. Po gimdymo pakartotinai buvo įvertinti ir palyginti nugaros skausmo intensyvumo kitimo rodikliai tarp tiriamųjų grupių ir grupių viduje.

3.4.5. Liemens stabilumo vertinimas

Liemens stabilumas ir objektyvus SPR aktyvumas buvo vertinami „Stabilaizeriu” . Tai paprasto veikimo prietaisas, sukurtas „Chattanooga group” kompanijos kineziterapeutų. “Stabilaizerio” pagalba yra stebima apatinės nugaros srities padėtis atliekant pratimus, kai pilvo raumenys nepakankamai gerai apsaugo stuburą. Grįžtamojo ryšio dėka nustatoma, ar pratimai atliekami gerai ir tiksliai, tokiu būdu užtikrinama reikiama ir saugi fizinė apkrova stuburui. Prietaisas yra taikomas tiek testavimui, tiek pratimams atlikti. Prietaiso vertinimo tikslumas yra ± 3 mmHg, svoris 600 g. „Stabilaizerio“ sudedamosios dalys yra pavaizduotos 9 paveikslėlyje.

9 pav. Liemens stabilumo vertinimo prietaiso “ Stabilizer” sudedamosios dalys („Chattanooga group“ USA)

Testavimas. Tiriamųjų buvo prašoma atlikti lėtus kojų kėlimo judesius, prieš tai suaktyvinus

SPR ir stabilizavus liemenį. Tiriamosios gulėjo ant plokščio lygaus paviršiaus (tam buvo nauojama kušetė).

SPR funkcijos ir liemens stabilumo vertinimui nėštumo metu buvo taikomos dvi padėtys.

Viena - gulint ant nugaros, kojos sulenktos per kelius, pėdos remiasi į pagrindą ant kurio guli. Prietaiso

pagalvėlė padėta po juosmenine stuburo dalimi. Su iškvėpimu tiriamoji turėjo įtempti SPR ir stengtis išlaikyti kuo stabilesnę juosmeninę stuburo dalį, atliekant lėtus judesus viena koja. Per 5 sek. atlikti šlaunies lenkimą, sulenkta koja per kelio sąnarį ir per 5 sek. nuleisti į pradinę padėtį. Tą patį pakartoti kita koja (10 ir 11 pav.).

10 pav. Liemens stabilumo vertinimo gulint ant nugaros pradinė padėtis

11 pav. Liemens stabilumo vertinimo gulint ant nugaros padėtis testavimo pabaigoje

Antra – gulint ant šono, koja ant kurios remiamasi, sulenkta per kelio sąnarį, o kita tiesi.

Prietaiso pagalvėlė dedama ties juosmens šonu, tarp klubakaulio skiauterės ir šonkalių. SPR sutraukimu stabilizavus liemenį, lėtai ir tolygiai per 5 sek. atlikti šlaunies atitraukimą iki pečių pločio ir per 5 sek. grįžti atgal. Judesį stengtis atlikti iš klubo sąnario, vengti juosmens šoninio lenkimo (12 ir 13 pav.).

12 pav. Liemens stabilumo vertinimo gulint ant šono pradinė padėtis

13 pav. Liemens stabilumo vertinimo gulint ant šono padėtis testavimo pabaigoje

Prieš pradedant judesį, slėgis “Stabilaizerio” mažetėje nustatomas iki 40 (mmHg) dydžio. Ir judesio metu stebimi manžetės ekrane besikeičiantys skalės duomenys. Spaudimo sumažėjimo ar padidėjimo skirtumas yra fiksuojamas ir užregistruojamas dviejų testavimo vertinimų vidurkis.

Liemens stabilumui ir SPR aktyvumui vertinti po gimgymo buvo taikomos trys padėtys. Pirma ir antra padėtys yra aprašytos aukščiau, o trečioji padėtis buvo gulint ant pilvo, atliekant pilvo sienos įtraukimo manevrą (K. von Garnier ir kt., 2009). Tiriamųjų buvo prašoma atsigulti ant pilvo, kaklas, galva atpalaiduoti ir vidurio linijoje (14 pav.). Prietaiso pagalvėlė padedama po apatine pilvo dalimi taip, kad distalinis pagalvėlės kraštas sutaptų su priekinių viršutinių klubakaulio dyglių linija, ir slėgis ”Stabilaizerio” manžetėje nustatomas iki 70 mmHg. Paprašoma lėtai įtraukti apatinę pilvo dalį be stuburo, klubų, pečių ir dubens judesių ir išlaikyti 10 sek., nesulaikant kvėpavimo.

14 pav. Liemens stabilumo vertinimo padėtis gulint ant pilvo

Slėgiui mažėjant ”Stabilaizerio” manžetėje, buvo gaunamas neigiamas skaičius, ir tai rodė gerą skersinio pilvo raumens aktyvumą. Tyrimo rezultatas vertinamas teigiamu, jei prietaiso skalėje spaudimas nusileidžia -1 mmHg, idealiu atveju -10 mmHg. Jei slėgis padidėjo, buvo registruojamas teigiamas skaičius, tai rodė netaisyklingą skersinio pilvo raumens susitraukimą ir testo atlikimas vertinamas neigiamu (K. von Garnier ir kt., 2009). Buvo registruojamas dviejų skersinio pilvo raumens įtraukimų jėgos (mmHg) vertinimų vidurkis.

Liemens stabilumo vertinimo duomenys, gulint ant nugaros ir šono, turėjo teigiamų ir neigiamų reikšmių, kurių dydis kito priklausomai nuo spaudimo stiprumo į prietaiso pagalvėlę. Jei spaudimas padidėdavo į ją, tai preitaiso manžetėje rodyklė pakildavo į viršų, ir buvo gautos teigiamos reikšmės, o jei sumažėdavo - neigiamos. Taigi, stebint ”Stabilaizerio” manžetės rodyklės pokyčius, galima sužinoti ar juosmeninė stuburo dalis yra stabili judesių metu (rodyklė išlieka vietoje arba juda minimalai) ir ar padidėja, ar sumažėja juosmens lordozė. Kada, gulint ant nugaros, ir ,atliekant liemens stabilumo vertinimą, padidėja juosmens lordozė, tai spaudimas sumažėja į prietaiso pagalvėlę, manžetės rodyklė leidžiasi žemyn ir gaunama neigiama reikšmė. Arba, priešingai, sumažėjus juosmens lordozei, dubuo pasisuka atgal, padidėja spaudimas į „Stabilaizerio“ pagalvėlę, ir gaunama teigiama reikšmė. SPR funkciją stabilizuoti juosmeninę stuburo dalį, atspindi manžetės rodyklės pokyčio dydis. Jei tas skirtumas yra mažas, tai rodo gerą SPR aktyvumą, o jei pokytis yra ryškus, tai leidžia įtarti SPR silpnumą ir sutrikusią liemens stabilizavimo funkciją.

Kadangi SPR vertinimo duomenys turėjo ir teigiamų, ir neigiamų reikšmių, tai jos buvo suranguotos į 5 intervalus, kurių kievienas turėjo po vieną reikšmę (žiūrėti 2 lentelę). Nepritaikius rezultatų rangavimo ir skaičiuojant gautų įvertinimų vidurkius, teigiamų ir neigiamų reikšmių suma būtų lygi 0 ir tai iškreiptų realius tyrimo rezultatus.

2 lentelė. Suranguotos liemens stabilumo vertinimo reikšmės

mmHg Rangas mmHg [-2;0]mmHg 0 [0;2]mmHg [-6;-3]mmHg 1 [3;6]mmHg [-13;-7]mmHg 2 [7;13]mmHg [-20;-14]mmHg 3 [14;20]mmHg [-28;-21]mmHg 4 [21;28]mmHg

3.4.6. Matematinė statistika

Duomenys buvo analizuoti naudojantis statistinės analizės programa SPSS 16.0. Kiekybiniai rezultatai pateikiami kaip aritmetinis vidurkis ± standartinė vidurkio įverčio paklaida (SEM). Nepriklausomoms imtims palyginti taikytas neparametrinis Manio – Vitnio - Vilkoksono testas, priklausomoms imtims - neparametrinis Vilkoksono testas. Kokybiniai rezultatai pateikiami procentais. Imčių homogeniškumui nustatyti taikytas Chi kvadrato kriterijus, o požymio paskiskirstymui įvertinti - proporcijų lygybės testas. Klaidos tikimybė p=0,05.

4. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

4.1. Nugaros skausmo intensyvumo suvokimo vertinimas (VSAS)

Išanalizavus lankančių KT užsiėmimus nėščiųjų, kurios nenešiojo liemens korseto, tyrimo duomenis (15 pav.), prieš gimdymą, paaiškėjo, kad nugaros skausmo intensyvumo suvokimo vidutinė vertinimo reikšmė buvo 4,58±0,29 balai. Didžiausias nugaros skausmo suvokimo įvertinimo balas buvo 6, (tik vienai tiriamajai), o mažiausias balas buvo 2 ir jį nurodė taip pat tik viena tiriamoji (iš 12 tiriamųjų). Po gimdymo, atlikus II-ąjį nugaros skausmo intensyvumo suvokimo vertinimą, šioje grupėje, gauta tokia vidutinė nugaros skausmo intensyvumo įvertinimo reikšmė: 2,42±0,15 balai. Didžiausias nugaros skausmo intensyvumo suvokimo įvertinimo balas buvo 3, kurį nurodė penkios tiriamosios, o mažiausias įvertinimo balas buvo 2, (7 tyrimo dalyvėms).

15 pav. Nugaros skausmo pojūčio skirtumai tarp lankančių kineziterapijos užsiėmimus ir nelankančių nėščiųjų

Palyginus lankančių KT užsiėmimus nėščiųjų, kurios nenešiojo liemens korseto, gautus rezultatus nėštumo metu ir po gimdymo (žiūrėti 15 pav.) galima teigti, kad vidutinė nugaros skausmo intensyvumo suvokimo įvertinimo reikšmė apytiksliai sumažėjo 2,16 balo. Šis pokytis buvo statistiškai reikšmingas (p<0,05). Lygiai tokia pati nugaros skausmo intensyvumo vertinimo rezultatų tendencija bei statistiškai reikšmingas pokytis buvo ir korsetą dėvėjusių, sportuojančių nėščiųjų grupėje.

Aptariant, nelankančių KT užsiėmimų nėščiųjų, kurios dėvėjo korsetą, tyrimo duomenis (15 pav.), po I-ojo testavimo, paaiškėjo, kad nugaros skausmo intensyvumo suvokimo vertinimo vidutinė reikšmė buvo 5,0±0,33 balai. Didžiausias nugaros skausmo intensyvumo suvokimo įvertinimo balas buvo 6 (jį nurodė 4 tyrimo dalyvės), o mažiausias balas buvo 3 balas (1 nėščioji iš 10 tiriamųjų). Po gimdymo, atlikus II-ąjį nugaros skausmo intensyvumo suvokimo vertinimą, šioje grupėje, gauta vidutinė įvertinimo reikšmė buvo 4,20±0,25 balai. Didžiausias nugaros skausmo intensyvumo suvokimo įvertinimo balas buvo 5, kurį nurodė 4 nėščiosios, o mažiausias įvertinimo balas buvo 3 (2 tyrimo dalyvės).

Palyginus nelankančių KT užsiėmimų nėščiųjų, kurios dėvėjo korsetą, gautus rezultatus nėštumo metu ir po gimdymo (žiūrėti 15 pav.) galima teigti, kad vidutinė nugaros skausmo intensyvumo suvokimo įvertinimo reikšmė apytiksliai sumažėjo 0,80 balo, tačiau šis pokytis nebuvo statistiškai reikšmingas. Lygiai tokia pati nugaros skausmo intensyvumo vertinimo rezultatų tendencija buvo ir korseto nenešiojusių, nelanakančių KT užsiėmimų nėščiųjų grupėje.

Apibendrinant lankančių KT užsiėmimus nėščiųjų be korseto ir nelankančių KT užsiėmimų nėščiųjų, dėvinčių korsetą, nugaros skausmo intensyvumo vertinimo rezultatus (15 pav.), paaiškėjo, kad jau nėštumo metu, lankančių KT užsiėmimus, bet nenešiojančių korseto nėščiųjų, vidutinė skausmo intensyvumo suvokimo vertinimo reikšmė apytiksliai 8,4 proc. buvo mažesnė lyginant su nelankančiomis KT užsiėmimų, bet korsetą dėvinčiomis nėščiosiomis. Po gimdymo, atlikus II-ąjį vertinimą, kineziterapijos užsiėmimus lankiusių moterų grupėje be korseto dėvėjimo, nugaros skausmo intensyvumo vidutinė įvertinimo reikšmė net 42,4 proc. buvo mažesnė nei korsetą dėvinčių, nesportuojančių moterų (p<0,05).

4.2. Liemens stabilumo vertinimas („STABILAIZERIU“)

Lankančių kineziterapijos užsiėmimus ir dėvinčių korsetą nėščiųjų liemens stabilumo vertinimo rezultatų analizė nėštumo metu ir po gimdymo

Rezultatų palyginimas buvo atliekamas rangais (žiūrėti 2 lentelę). Išanalizavus lankančių KT užsiėmimus nėščiųjų ir dėvinčių korsetą tyrimo duomenis (16 pav.), I-ojo liemens stabilumo vertinimo metu, gulint ant nugaros, paaiškėjo, kad keliant dešinę koją, vidutinė suranguotų rezultatų reikšmė buvo 1,89±0,26ir 2,0±0,29 – kairę koją. Po gimdymo, pakartotinai atlikus tokį patį testavimą, nustatyta, kad šios grupės tiriamųjų liemens stabilumo vertinimo rezultatų suranguotos vidutinės reikšmės, keliant dešinę ir kairę kojas, atitinkamai buvo 0,89±0,2, ir 0,78±0,15.

Lyginant lankančių KT užsiėmimus ir dėvinčių korsetą nėščiųjų liemens stabilumo vertinimo rezultatus, gulint ant nugaros, nėštumo metu ir po gimdymo, 16 paveikslėlyje matoma, kad vidutinė suranguotų rezultatų reikšmė, keliant dešinę koją, sumažėjo 1 rangu, t.y. ∆6mmHg (p<0,05) ir keliant kairę koją - sumažėjo 1,22 rango, t.y. ∆7,32 mmHg (p<0,05).Kuo mažesnis rangas, tuo didesnis liemens stabilumas.

16 pav. Dėvinčių korsetą lankančių kineziterapijos užsiėmimus nėščiųjų liemens stabilumno vertinimo rezultatai; * -skirtumas statistiškai patikimas, p<0,05

Aptariant lankančių KT užsiėmimus ir dėvinčių korsetą nėščiųjų liemens stabilumo vertinimo rezultatus gulint ant šono (16 pav.), po I-ojo testavimo paaiškėjo, kad atitraukiant dešinę ir kairę kojas, vidutinės suranguotų rezultatų reikšmės atitinkamai buvo 1,22±0,15 ir0.89±0,2. Po gimdymo, atlikus II-ąjį liemens stabilumo vertinimą, gautos tokios vidutinės suranguotų rezultatų reikšmės: 0,33±0,17 atitraukiant dešinę koją ir 0,22±0,15 - kairę koją.

Lyginant šios grupės tiriamųjų liemens stabilumo vertinimo rezultatus, gulint ant šono, nėštumo metu ir po gimdymo 16 paveikslėlyje matoma, kad vidutinė suranguotų rezultatų vertinimo reikšmė atitraukiant dešinę koją sumažėjo 0,89 rango, t.y. ∆5,34 mmHg (p<0,05) ir atitraukiant kairę koją - sumažėjo 0,67 rango, t.y. ∆4.02 mmHg (p<0,05). Rangui mažėjant, liemens stabilumas didėja.

Lankančių kineziterapijos užsiėmimus, bet nedėvinčių korseto nėščiųjų liemens stabilumo vertinimo rezultatų analizė nėštumo metu ir po gimdymo

Išanalizavus lankančių KT užsiėmimus nėščiųjų, kurios nenešiojo liemens korseto, tyrimo duomenis (17 pav.), I-ojo liemens stabilumo vertinimo metu, gulint ant nugaros, paaiškėjo, kad keliant dešinę koją, vidutinė suranguotų rezultatų reikšmė buvo 2,5±0,26 ir 2,42±0,23 - kairę koją. Po gimdymo, pakartotinai atlikus tokį patį testavimą, nustatyta, kad šios grupės tiriamųjų liemens stabilumo vertinimo rezultatų suranguotos vidutinės reikšmės, keliant dešinę ir kairę kojas, atitinkamai buvo 1,33±0,14 ir 1,42±0,15.

Lyginant lankančių KT užsiėmimus nėščiųjų, kurios nenešiojo liemens korseto, liemens stabilumo vertinimo rezultatus, gulint ant nugaros nėštumo metu ir po gimdymo, 17 paveikslėlyje matoma, kad vidutinė suranguotų rezultatų reikšmė, keliant dešinę koją, sumažėjo 1,47 rango, t.y. ∆8,82mmHg (p<0,05) ir keliant kairę koją - sumažėjo 1 rangu, t.y. ∆6 mmHg (p<0,05). Kuo mažesnis rangas, tuo didesnis liemens stabilumas.

Aptariant lankančių KT užsiėmimus nėščiųjų, kurios nedėvėjo liemens korseto, liemens stabilumo vertinimo rezultatus gulint ant šono (17 pav.), po I-ojo testavimo paaiškėjo, kad atitraukiant dešinę ir kairę kojas, vidutinės suranguotų rezultatų reikšmės atitinkamai buvo 1,5±0,15 ir1,42±0,15. Po gimdymo, atlikus II-ąjį liemens stabilumo vertinimą, gautos tokios vidutinės suranguotų rezultatų reikšmės: 0,67±0,14 atitraukiant dešinę koją ir 0,75±0,13 - kairę koją.

17 pav. Nedėvinčių korseto lankančių kineziterapijos užsiėmimus nėščiųjų liemens stabilumo vertinimo rezultatai; * -skirtumas statistiškai patikimas, p<0,05

Lyginant šios grupės tiriamųjų liemens stabilumo vertinimo rezultatus, gulint ant šono, nėštumo metu ir po gimdymo 17 paveikslėlyje matoma, kad vidutinė suranguotų rezultatų vertinimo reikšmė atitraukiant dešinę koją sumažėjo 0,83 rango, t.y. ∆4,98 mmHg (p<0,05) ir atitraukiant kairę koją - sumažėjo 0,67 rango, t.y. ∆4.02 mmHg (p<0,05). Rangui mažėjant, liemens stabilumas didėja.

Palyginus lankančių KT užsiėmimus nėščiųjų liemens stabilumo vertinimo rezultatus tarp dėvinčių ir nedėvinčių liemens korsetą grupių, tyrimo duomenis, paaiškėjo, kad jau nėštumo metu, korsetą dėvėjusių nėščiųjų, liemens stabilumo vertimo rezultatai, gulint ant nugaros, apytiksliai 0,6 rango (15,25 proc.) keliant dešinę koją ir 0,42 rango (10,5 proc.) keliant kairę koją, buvo mažesnės nei tiriamųjų, kurios nenešiojo korseto. Po gimdymo, atlikus II-ąjį vertinimą, nustatyta, kad korsetą dėvinčių moterų grupėje, liemens stabilumo vertinimo rezultatai, apytiksliai 0,44 rango (11 proc.) keliant dešinę koją ir 0,64 rango (16 proc.) - kairę koją (p<0,05) buvo mažesnės nei moterų, nedėvėjusių liemens korseto (žiūrėti 18 pav.). Kuo mažesnis rangas, tuo didesnis liemens stabilumas.