Į VAIRI Ų SPORTO ŠAK Ų SPORTININK Ų PSICHOMOTORIN Ė S REAKCIJOS IR PUSIAUSVYROS YPATUMAI KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS

(1)

KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS REABILITACIJOS KLINIKA

AGNĖ STANISLOVAITYTĖ

ĮVAIRIŲ SPORTO ŠAKŲ SPORTININKŲ PSICHOMOTORINĖS REAKCIJOS

IR PUSIAUSVYROS YPATUMAI

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas

Dokt. G. Tankevičius

(2)

KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS REABILITACIJOS KLINIKA

TVIRTINU:

ĮVAIRIŲ SPORTO ŠAKŲ SPORTININKŲ PSICHOMOTORINĖS REAKCIJOS

IR PUSIAUSVYROS YPATUMAI

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas

Dokt. Gediminas Tankevičius 2010 05 13 Recenzentas ... 2010 05 Darbą atliko Magistrantė Agnė Stanislovaitytė 2010 05 13 KAUNAS, 2010

(3)

TURINYS

1 ĮVADAS ...6

2 DARBO TIKSLAS IR DARBO UŽDAVINIAI ...8

3 LITERATŪROS APŽVALGA...9

3.1 Greitumo samprata...9

3.1.1 Greitai ir tiksliai atliekamų judesių psichobiologiniai pagrindai ...10

3.1.2 Centriniai nerviniai raumens susitraukimo maksimalųjį greitį lemiantys faktoriai...12

3.1.3 Greitumo lavinimo fiziologiniai ypatumai...13

3.2 Reakcijos laikas ...13

3.2.1 Reakcijos greitį lemiantys psichofiziologiniai mechanizmai ...14

3.2.2 Psichomotorinės reakcijos greitis ir jo matavimas...16

3.3 Judesių dažnis ir jo matavimas ...20

3.3.1 Judesių dažnumo psichofiziologiniai mechanizmai...22

3.4 Pusiausvyra ...22 4 TYRIMO METODIKA ...26 4.1 Kontingentas ...26 4.2 Tyrimo metodika...26 4.3 Tyrimo organizavimas ...30 5 REZULTATAI...32 5.1 Antropometriniai palyginimai...37

5.2 Psichomotorinės reakcijos greičio rezultatai ...39

5.3 Pusiausvyros testų rezultatai ...51

6 REZULTATŲ APTARIMAS...58

7 IŠVADOS ...60

8 PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ...61

9 LITERATŪROS SĄRAŠAS ...63

(4)

SANTRAUKA

Agnė Stanislovaitytė. Įvairių sporto šakų sportininkų psichomotorinių reakcijų ir pusiausvyros ypatumai, magistro baigiamasis darbas/ mokslinis vadovas dokt. G. Tankevičius; Kauno medicinos universiteto, Slaugos fakulteto, Reabilitacijos klinika. – Kaunas, 2010, - 68 p.

Tyrimo tikslas – įvertinti įvairių sporto šakų sportininkų psichomotorinių reakcijų ir

pusiausvyros ypatumus.

Tyrimo uždaviniai: Įvertinti sportuojančiųjų įvairias sporto šakas (shotokan karatė, krepšinis,

kultūrizmas) asmenų psichomotorines reakcijas; įvertinti sportuojančiųjų įvairias sporto šakas (shotokan karatė, krepšinis, kultūrizmas) asmenų pusiausvyrą; įvertinti nesportuojančiųjų asmenų psichomotorines reakcijas; įvertinti nesportuojančiųjų asmenų pusiausvyrą.

Darbo metodai: Buvo matuojamas tiriamųjų psichomotorinės reakcijos greitis į skirtingos

šviesos dirgiklius (dešine, kaire ranka ir abiem rankom kartu, atsirenkant dirgiklio spalvą) bei garso dirgiklį. Centrinės nervų sistemos paslankumas nustatytas Tepingo testu. Šie tyrimai atlikti naudojant kompiuterinę įrangą ir reakciometrą. Pusiausvyra testuota naudojant Flamingo pusiausvyros testą bei stovėjimo ant vienos kojos užsimerkus testą. Duomenų analizei naudotas loginės analizės metodas.

Išvados: Shotokan karatė sportininkai ir krepšininkai turi geresnį psichomotorinės reakcijos

greitį nei kultūristai, tačiau duomenys nėra statistiškai patikimi (p > 0,05). Shotokan karatė sportininkai ir krepšininkai parodė geresnius pusiausvyros rezultatus nei kultūristai, tačiau duomenys nėra statistiškai patikimi (p > 0,05). Nesportuojantieji asmenys turi blogesnį psichomotorinės reakcijos greitį nei sportuojantieji, tačiau duomenys nėra statistiškai patikimi (p >0,05). Nesportuojantieji asmenys turi statistiškai patikimai (p < 0,05) blogesnę pusiausvyrą nei sportuojantieji asmenys. Psichomotorinės reakcijos greitis ir pusiausvyra statistiškai patikimai (p < 0,05) priklauso nuo asmens ūgio. Kūno masės indeksas neturi įtakos asmens psichomotorinės reakcijos greičiui ir pusiausvyrai. Psichomotorinės reakcijos į garsą greitis statistiškai patikimai (p < 0,05) priklauso nuo asmens amžiaus. Atliekant psichomotorinės reakcijos greičio matavimą abejomis rankomis kartu ir stengiantis nepadaryti klaidų statistiškai patikimai (p < 0,05) ilgėja psichomotorinės reakcijos greitis.

(5)

SUMMARY

Agnė Stanislovaitytė. The singularities of the psychomotor reactions and balance of various athletes, master thesis/ supervisor PhD G. Tankevičius; Kaunas University of Medicine, Nursing faculty, Rehabilitation Clinic. – Kaunas, 2010, - s. 68.

Objective of the work – to investigate the singularities of various athletes psychomotor

reactions and balance.

Tasks of the work – to investigate the psychomotor reactions of various athletes (shotokan

karate, basketball and body-building); to assess the balance of various athletes (shotokan karate, basketball and body-building); to investigate the psychomotor reactions of non-athletes; to asses the balance of non-athletes.

Methods: The speed psychomotor reactions to different light (for left, right and both hands

together) and sound stimulus were measured. The mobility of Central Nerve System was assessed by Teping test. These measurements were made by using a computer and a reactiometer. The balance was tested by Flaming balance test and „Standing on one leg with closed eyes“ test. The data were analyzed using logical analysis. Logical analysis was used for data evaluation.

Conclusions: Men practicing shotokan karate and basketball have higher psychomotor reaction

speed than body-builders, but results are not statistically reliable (p > 0.05). Their results in balance tests were also better than the body-builders ones, but they are also not statistically significant (p > 0.05). Non-athletes have lower psychomotor reaction speed than men doing sports, but this data is not statistically significant (p > 0.05). Data, that is statistically reliable (p < 0.05), shows that non-athletes have worse balance than sportsmen. Psychomotor reaction speed and balance has a statistically significant correlation (p < 0.05) with persons height. Body Mass Index has no affection persons psychomotor reaction speed and balance. Psychomotor reaction speed to sound stimulus depends on persons age, this data is statistically significant (p < 0.05). It is statistically proved (p < 0.05) that the speed of psychomotor reactions is lower when different light stimulus are chosen without mistakes.

(6)

1 ĮVADAS

Žmogaus motorinė veikla įvairiapusiškai ir plačiai tyrinėjama. Tai tarpdisciplininė problema, kurios įvairius aspektus analizuoja biomedikai, psichofiziologai, pedagogai, sporto mokslininkai (Georgopoulos et al., 1993; Latash, 1998; Kelso, 1999; Enoka, 2002; Wolpert te al., 2003; Stergiou, 2004).

Valingi judesiai tyrinėjami analizuojant psichomotorikos, judesių bei judėjimo įgūdžių ypatumus. Mokslininkus pastaraisiais metais ypač domina individualūs tipiniai motorikos ypatumai, motorinės elgsenos dėsningumai, judesių lavinimo ir mokymo valdymo modeliai (Rose, 1996; Schmidt,

Lee, 1999; Hodges, Franks, 2002), kuriuos lemia žmogaus nervų sistemos veikla. Sporto moksle nuolat

ieškoma naujų ir objektyvių motorikos bei nervų sistemos tyrimo metodų, norint gauti kuo išsamesnės informacijos apie sportuojančiųjų būklę. Tyrimams šioje srityje dažniausiai naudojama paprastosios ir sudėtingosios reakcijos matavimas ir judesių dažnio matavimas.

Psichomotorinės reakcijos tyrimai yra aktualūs ir sportininkams ir žmonėms, kurių psichomotorinė funkcija yra sutrikusi.

Kai iš anksto nežinoma, kur ir kada pasirodys signalas ir taip pat nežinoma, koks turi būti atliekamas judesys – tokia reakcija vadinama psichomotorine. Šiuo atveju žmogus turi įvertinti situaciją, parinkti judesį ir jį atlikti.

Psichomotorinę reakciją galima suskirstyti į paprastą, kai tiksliai žinoma, į kokį dirgiklį reikia reaguoti, ir sudėtingą, kai esant daug dirgiklių tenka reaguoti tik į vieną.

Psichomotorinę reakciją sudaro receptoriaus padirginimas, impulsų perdavimas įcentriniais nervais į centrinės nervų sistemos sensorinę zoną, iš čia į motorinę zoną, o iš šios – išcentriniais nervais į raumenis bei raumenyse vykstantis impulsų priėmimas, o taip pat biocheminės reakcijos raumenyje jo susitraukimo pradžioje. Daugiausia laiko sugaištama pereinant sujaudinimui iš juntamųjų centrų į motorinius. Psichomotorinės reakcijos trumpėjimas yra susijęs su nervinių ląstelių dirglumu ir funkcinio paslankumo padidėjimu.

Psichomotorinė reakcijos laikas gali būti nustatomas į šviesos, garso ir prisilietimo dirgiklius. Tam naudojamas reakciometras, kurį sudaro 0,01 – 0,001 sek. tikslumo elektrinis chronometras, nuosekliai sujungtas su elektros lempute. Eksperimentuotojui paspaudus jungiklį, iš karto užsidega elektros lemputė ir paleidžiamas chronometras. Tiriamajam paspaudus antrą jungiklį, chronometras sustoja. Antro jungiklio nuspaudimo amplitudė turi būti minimali. Tiriamasis iš anksto ranką laiko ant

(7)

jungiklio. Prieš uždegant lemputę, tiriamasis įspėjamas. Po 1,5 – 2 sek. uždegama lemputė ir paleidžiamas chronometras.

Judesių dažnis labai reikšmingas daugelio sporto šakų veikloje. Taip pat jis svarbus kai kurioje profesinėje veikloje ir buityje.

Judesių dažnio kitimas yra pagrindinis nervų ir raumenų labilumo rodiklis. Svarbiausias fiziologinis veiksnys, sąlygojantis judesių dažnį, yra nervinių procesų paslankumas. Nervinių ląstelių sugebėjimas greitai iš sujaudinimo pereiti į slopinimą, ir atvirkščiai, leidžia greitai keistis raumenų susitraukimui ir atsipalaidavimui.

Taigi matuodami judesių dažnį, tiriame daugelį žmogaus funkcinių gebėjimų, o pirmiausia – centrinės nervų sistemos paslankumą.

Maksimaliam judesių dažniui nustatyti taikomas plačiai paplitęs vadinamasis Tepingo testo metodas. Tai yra tiriamųjų raumenų ar jų grupių minimalių susitraukimų ir atsipalaidavimų per tam tikrą laiką nustatymas.

Pusiausvyra – tai gebėjimas išlaikyti santykiškai pastovią kūno padėtį įvairiomis pozomis, atliekant įvairius judesius ar veiksmus, veikiant išorės jėgoms.

Pusiausvyra yra viena iš sveikatai svarbių fizinių ypatybių.

Darbo tikslas – įvertinti įvairių sporto šakų sportininkų psichomotorinių reakcijų ir pusiausvyros ypatumus.

(8)

2 DARBO TIKSLAS IR DARBO UŽDAVINIAI

Psichomotorinės reakcijos greitis yra svarbus įvairiose sporto šakose, o ypač žaidybinėse sporto šakose, kuriose reikalinga greita reakcija, greitas sprendimų priėmimas. Psichomotorinės reakcijos greitis yra svarbus ne tik sporte, bet ir įvairioje žmonių kasdienėje veikloje.

Pusiausvyra yra viena iš sveikatai svarbių fizinių ypatybių, todėl yra svarbi ne tik sportininkams, bet ir nesportuojantiems žmonėms jų kasdienėje veikloje.

Tyrimo tikslas – įvertinti įvairių sporto šakų sportininkų psichomotorinių reakcijų ir pusiausvyros ypatumus.

Tyrimo uždaviniai :

1. Įvertinti sportuojančiųjų įvairias sporto šakas (shotokan karatė, krepšinis, kultūrizmas) asmenų psichomotorines reakcijas.

2. Įvertinti sportuojančiųjų įvairias sporto šakas (shotokan karatė, krepšinis, kultūrizmas) asmenų pusiausvyrą.

3. Įvertinti nesportuojančiųjų asmenų psichomotorines reakcijas. 4. Įvertinti nesportuojančiųjų asmenų pusiausvyrą.

Tyrime dalyvavusiems tiriamiesiems buvo testuojamas psichomotorinės reakcijos greitis į skirtingos šviesos dirgiklius (dešine ranka, kairia ranka ir abiem rankom kartu, atsirenkant dirgiklio spalvą) ir psichomotorinės reakcijos greitis į garso dirgiklį. Centrinės nervų sistemos paslankumas buvo matuojamas Tepingo testu. Šie tyrimai buvo atliekami panaudojant kompiuterinę įrangą ir reakciometrą. Pusiausvyra buvo testuojama naudojant Flamingo pusiausvyros testą, bei stovėjimo ant vienos kojos užsimerkus testą.

(9)

3 LITERATŪROS APŽVALGA

3.1 Greitumo samprata

Greitumas – žmogaus fizinė ypatybė, gebėjimas greitai pradėti ir greitai atlikti judesius bei atlikti kuo daugiau judesių (Poderys J., 2004).

Greitumas – tai žmogaus ypatybė atlikti judesius, veiksmus tam tikromis sąlygomis per trumpiausią laiką. Kiek plačiau greitumą galima apibrėžti kaip žmogaus fizinę ypatybę, sugebėjimą greitai atlikti atskirų kūno dalių (po tam tikro signalo arba savo valios pastangomis) judesį arba jų kompleksą, greitai pernešti visą kūno masę iš vienos vietos į kitą, išvystyti didelį kūno masės judėjimo greitį per trumpą laiką.

Greitumo fizinė ypatybė yra kompleksinė, gali pasireikšti trimis formomis atskirai arba dviem, trim kartu viename ar keliuose veiksmuose (1 pav.). Šios formos – tai :

• Psichomotorinės reakcijos laikas;

• Raumens, jų grupės susitraukimo greitis arba atskiro judesio greitis; • Judesių dažnis. (Skernevičius J. Ir kt., 2004)

Šios greitumo pasireiškimo formos to paties asmens gali būti labai įvairaus lygio. Tarp šių formų nėra glaudaus koreliacinio ryšio.( Skernevičius J., 1997) Žmogus gali pasižymėti labai greita reakcija, bet lėtais judesiais. Todėl visi trys greitumo komponentai yra priklausomi vienas nuo kito.

Praktikoje dažniausiai susiduriama su visais greitumo komponentais. Pavyzdžiui, sprinte svarbu ir reakcijos laikas starto metu, ir atskirų judesių greitis bei žingsnių dažnis.

Kad žmogaus kūnas ar jo dalys įgytų greitį, turi veikti jėga. Raumens susitraukimo greitis, kaip žinome, priklauso nuo raumenų skaidulų tipo santykio, nuo pasipriešinimo jėgos dydžio bei nuo žmogaus jėgos. (Muckus K., 2001)

(10)

1 pav. Greitumas, jo pasireiškimo formos ir sąlygojantys veiksniai (Skernevičius J., 2004)

3.1.1 Greitai ir tiksliai atliekamų judesių psichobiologiniai pagrindai

Sporte judesiai turi būti atliekami ne tik labai greitai, bet ir tiksliai. Tačiau labai sunku suderinti greitumą it tikslumu, nes kuo greičiau atliekame judesį, tuo mažesnis jo tikslumas. Tai yra todėl, kad

Greitumas Psichomotorinės reakcijos laikas Raumenų susitraukimo greitis Judesių dažnis 1. Raumenų kompozicija, t. y. greitai susitraukiančių skaidulų kiekis 2. ATP ir KP kiekis raumenyse 3. Anaerobinių alaktatinių reakcijų fermentų kiekis ir aktyvumas 4. Nervinių impulsų, siunčiamų į raumenis, stiprumas ir dažnis 5. Tarpraumeninė koordinacija 6. Vidinė raumens koordinacija 7. Raumens tamprumo savybės 8. Tempimo reflekso panaudojimas 1. Centrinės nervų sistemos paslankumas 2. Nervinių impulsų tekėjimo greitis 3. Raumenų kompozicija 4. Tarpraumeninė koordinacija 5. Vidinė raumenų koordinacija 6. Raumenų sugebėjimas priimti nervinius padirginimus 7. Mechaninės energijos gamybos raumenyje greitis 1. Receptoriaus padirginimas 2. Nervinių impulsų tekėjimo nuo receptoriaus iki smegenų sensorinės zonos greitis 3. Impulsų priėmimas ir perdavimas į motorinę zoną 4. Impulsų kelias iš

sensorinės zonos į motorinę 5. Impulsų priėmimas motorinėje zonoje ir jų siuntimas į raumenis 6. Impulsų kelias motoriniais nervais iki raumenų 7. Impulsų priėmimas raumenyse 8. Mechaninės energijos gamyba raumenyje ir raumenų susitraukimo pradžia

(11)

greitai atliekant judesį sumažėja jo atlikimo trukmė taigi ir koregavimo galimybė. Labai greitų judesių, kurie tunka apie 100 msek., tikslumu priklauso nuo judėjimo programos tikslumo, nes dėl trumpo laiko nespėjama koreguoti judesio. Pavyzdžiui, geriausių pasaulio boksininkų smūgio trukmė neviršija 50 – 60 msek. Šis laiko tarpas per mažas, kad būtų galima sąmoningai koreguoti judesį. Todėl judesio tikslumas labiau priklauso nuo jo atlikimo trukmės, nei nuo greičio, nes nedidelės amplitudės judesys gali būti atliekamas mažu greičiu, bet trumpai. Sportininkai daug kartų atlikdami judesį išmoksta sudaryti labai tikslią judėjimo programą, leidžiančią atlikti judesį ir labai greitai, ir tiksliai. Norint labai tiksliai atlikti judesį, būtina prieš jį atliekant galvos smegenyse sudaryti būsimo judesio vaizdą, kuris vadinamas „eferentine“ kopija. Nuo jos aiškumo priklauso judesio, atliekamo maksimaliu greičiu, tikslumas. Įdomu, kad gerai suformuota „eferentinė kopija“ labai sunkiai pažeidžiama dėl nuovargio. Net atvirkščiai, kuo labiau pavargstama, tuo didesnis judesio valdymo efektyvumo vaidmuo tenka „eferentinei kopijai“.

Atliekamo judesio tikslumas priklauso nuo priešingų raumenų (agonistų ir antagonistų) koaktyvacijos. Visų tikslių ir greitų judesių atlikimo metu būtinai žadinamas raumuo antagonistas, kuris patikslina judesį. Jo žadinimo laikas priklauso atliekamo judesio trukmės, kuo ilgiau trunka judesys, tuo vėliau žadinamas raumuo antagonistas. Taigi, jeigu atliekami tikslumo reikalaujantys judesiai, tai raumenų veikla būna trifazė: pirmiausia sužadinamas agonistas, o kai judesys pasiekia didžiausią pagreitį, į darbą įsitraukia antagonistas ir tada prisilpsta agonisto veikla, kuri vėliau, darbo pabaigoje, vėl pasireiškia nustojus dirbti antagonistui. Antagonisto žadinimas sumažina atliekamo judesio greitį, tačiau pagerėja jo tikslumas. Jei judesys atliekamas tiksliai, bet lėtai, tai tada nebūtinai žadinamas raumuo – antagonistas.

Greitai ir tiksliai atliekamus judesius galima suskirstyti pagal atlikimo trukmę į šias kategorijas: 1. Judesiai, atliekami greičiau kaip per 100 msek. Šie judesiai dažnai sutinkami dvikovės sporto

šakose, sportiniuose žaidimuose ir kt. Jų efektyvumas priklauso nuo judėjimo programos realizavimo efektyvumo (nuo judėjimo vienetų sinchronizavimo ir momentinio impulsavimo dažnio, o visiškai neatsižvelgia į atliekamo judesio trukmę).

1. Judesiai, kurių trukmė nuo 100 iki 300 msek. Nors tokios trukmės judesiai sąmoningai nekoreguojami atlikimo metu, remiantis iš raumenų ateinančiais signalais, tačiau centrinė nervų sistema, remdamasi „eferentine kopija“, gali atlikti kai kurias pataisas. Kai tokio tipo judesiai nuolat lavinami, jie gali pereiti į pirmos kategorijos judesius.

2. Ilgiau nei 300 msek., bet trumpiau nei 1 sek. Trunkantys judesiai. Jie gali būti sąmoningai koreguojami, remiantis judesio metu pastebėtais nesklandumais.

(12)

3. Nuo 1 iki 1,5 sek. trunkantys judesiai. Jų atlikimo metu raumuo antagonistas gali būti žadinamas. Tie judesiai dar gali būti priskiriami prie greitųjų, viena judėjimo programa valdomų, judesių.

Kiekvienam žmogui norint tiksliai atlikti tam tikrą judesį yra duotas tam tikras trumpiausias laikas, kuris nekinta ar judesį atliksime didesne amplitude, ar mažesne. Jei didinsime amplitudę, tai tada greitis padidės, jei mažesne – sumažės.

3.1.2 Centriniai nerviniai raumens susitraukimo maksimalųjį greitį lemiantys

faktoriai

Maksimalusis raumens susitraukimo greitis priklauso nuo šių pagrindinių centrinių nervų mechanizmų:

1. Judėjimo programos sudarymo tikslumo, t. y. sportininkas privalo aiškiai žinoti, ką ir kaip reikia daryti. Tam būtina išskirti ne visus, bet pagrindinius judesio atlikimo tikslus. Tada pagerėja raumenų koordinavimas ir koaktyvavimas. Jei sportininkui prieš atliekant judesį suteikiama per daug informacijos, jis nesugeba suformuoti aiškios atliekamo judesio programos ir todėl sulėtėja atliekamo judesio greitis.

2. Judėjimo programos realizavimo pastiprinimo, t. y. nuo sportininko veikimo pagrindo motyvo, interesų. Norint kiek galima didesniu greičiu atlikti judesį, negalima per daug įsitempti. Nustatyta, kad per didelės įtampos net per 2 – 3 sek. Nuvargsta nervinė ląstelės, kurios tada nebegali skatinti raumeninių skaidulų.

3. Judėjimo programos perdavimo stuburo smegenimis greičio, t. y. sportininkas privalo kiek galima greičiau siųsti iš galvos į stuburo smegenis nervinį signalą, jei nori, kad raumuo labai greitai susitrauktų. Būtent tokiu būdu siunčiamas nervinis impulsas priverčia motoneuronus impulsuoti nuo pat judesio atlikimo pradžios labai dideliais dažniais bei sinchroniškai. Nustatyta, kad net ir lėta raumeninė skaidula žymiai greičiau susitraukia, jei ji nuo pat pradžių sužadinama labai dideliu dažniu (užtenka net 2 – 3 impulsų). Labai greitai atliekant judesį būtina, kad raumuo būtų žadinamas labai dideliais dažniais (apie 100 Hz) per trumpą laiko tarpą, t. y. apie 25 – 50 msek., o maksimaliajai raumens susitraukimo jėgai generuoti svarbu, kad 30 – 60 Hz impulsavimo dažnis būtų palaikomas ilgesnį laiko tarpą. Galima pažymėti labai didele

(13)

jėga atliekant judesį lėtai, tačiau, kai judesiui atlikti laikas yra ribotas, tada tik patys greičiausi žmonės geba sutelkti dideles raumenų pastangas. Todėl nenuostabu, kad aukštos klasės sunkiaatlečiai nenusileidžia sprinteriams šoklumu ir greitumu, pvz., bėgant į kalną, bet jie gerokai pralaimi, kai reikia pasiekti maksimalų bėgimo greitį, pvz., bėgant nuokalne.

3.1.3 Greitumo lavinimo fiziologiniai ypatumai

Manome, kad norint efektyviai lavinti raumens susitraukimo maksimalų greitį, reakcijos greitį ir atliekamų judesių dažnumą, būtina efektyviai panaudoti tris pagrindinius etapus:

1. pasirengimo lavinti, 2. lavinimo proceso,

3. lavinimo efektyvumo vertinimo etapus.

Kiekvienas iš tų etapų yra labai svarbus ir pasižymi savitais bruožais. Pirmojo, t. y. pasirengimo lavinti greitumą, etapo principai tinka ir maksimalaus raumens susitraukimui, ir reakcijos greičiui, ir judesių dažnumui lavinti. Kur slypi didžiausi greitumo lavinimo rezervai? Šį klausimą dažnai kelia ne tik treneriai, bet ir mokslininkai. Manome, kad jie slypi centriniuose nervų mechanizmuose ir būtent tikslios judesio programos sudaryme bei jos pastiprinime, sužadinant sportininkų emocijas bei norą efektyviai atlikti judesį.( Skurvydas A., 1998)

3.2 Reakcijos laikas

Skiriama paprastoji ir psichomotorinė reakcija. Paprastoji reakcija – tai atsakas į žinomą iš anksto signalą iš anksto žinomu judesiu. Paprastoji reakcija dažniausiai nustatoma miorefleksometru, kai iš anksto nustatytoje vietoje paduodamas šviesos ar garso signalas, o tiriamasis kuo greičiau po signalo turi paspausti mygtuką. Laikas nuo signalo iki jo nutraukimo ir yra paprastosios reakcijos greitis. Paprastosios reakcijos laikas yra apie 150 ÷ 200 ms.

Kai iš anksto nežinoma, kur ir kada pasirodys signalas ir taip pat nežinoma, koks turi būti atliekamas judesys – tokia reakcija vadinama psichomotorine. Šiuo atveju žmogus turi įvertinti situaciją, parinkti judesį ir jį atlikti. Biomechaniškai tiriant psichomotorinę reakciją, skiriamos tokios jos fazės:

(14)

1. latentinis psichomotorinės reakcijos laikas – tai laikas nuo signalo padavimo iki judesio pradžios,

2. judesio laikas – tai laikas nuo judesio pradžios iki jo pabaigos.

Latentinis psichomotorinės reakcijos laikas yra didesnis už paprastosios reakcijos laiką, kadangi reikia laiko situacijai įvertinti. Latentinis psichomotorinės reakcijos laikas yra apie 300 ÷ 400 mls. Jis priklauso nuo užduoties sudėtingumo ir nuo žmogaus fizinės bei psichinės būklės, taip pat nuo žmogaus įgimtų savybių. (Muckus K., 2001)

Laiko ašyje psichomotorinės reakcijos komponentus (fazes) galima pavaizduoti taip:

2 pav. (Muckus K., 2001)

3.2.1 Reakcijos greitį lemiantys psichofiziologiniai mechanizmai

Sporte svarbu gebėti ne tik greitai atlikti judesį, bet ir greitai jį pradėti, t.y. turėti greitą reakciją. Reagavimo greitis priklauso nuo:

1. nervinio signalo siuntimo į centrinę nervų sistemą, 2. jo identifikavimo CNS,

3. sprendimo priėmimo,

4. motorinės programos sudarymo, 5. siuntimo į raumenis greičio.

Nervinio signalo siuntimo greitis į centrinę nervų sistemą priklauso nuo receptorių jautrumo bei signalo stiprumo, o jo sklidimo į raumenis greitis nuo judėjimo programos aiškumo ir jos pastiprinimo. Nustatyta, kad raumenyse esančių receptorių (raumeninių verpsčių), kurie signalizuoja apie raumens susitraukimo ar ištempimo greitį ir amplitudę, jautrumas priklauso nuo žmogaus psichinės būsenos. Sudėtingiausi ir labiausiai reakcijos greitį apsprendžiantys bei priklausantys nuo psichinės būsenos

Paprastosios reakcijos laikas Situacijos įvertinimo laikas Judesio pradžia Judesio pabaiga

PMR latentinis laikas PMR judesio laikas

PSICHOMOTORINĖ REAKCIJA

(15)

mechanizmai slypi galvos smegenyse, kur gaunama iš receptorių informacija turi būti suprantama, sutvarkoma ir jos pagrindu turi būti priimamas sprendimas, ką ir kaip į tai atsakyti. Todėl nenuostabu, kad išskiriami šie savarankiški žmogaus reagavimo greičiai:

1. Reagavimo į paprastą impulsą, kuris iš anksto žinomas ir laukiamas. 2. Reagavimo į paprastą, bet nelaukiamą impulsą.

3. Reagavimo i vieną iš kelių impulsų, kurie iš anksto žinomi, greitis.

4. Reagavimo į kelis iš anksto nežinomus impulsus greitis. Jis dar priklauso nuo orientavimosi bei sprendimo priėmimo greičio.

Reakcijos greičio priklausomybė nuo stimulo sudėtingumo aprašoma Hicko dėsniu: RT = a + b (Log2N),

kur RT – reakcijos laikas, N – informacijos kiekis stimule, a ir b – nekintantys dydžiai – konstantos.

Kuo daugiau informacijos perduodama impulsu, tuo ilgesnis reakcijos laikas. Informacijos kiekis priklauso nuo to, kiek tikėtinas bei laukiamas yra impulsas. Reakcijos greitis žymiai pailgėja, jei dirgiklis užklumpa sportininką netikėtai ir jie jis yra nežinomas. Reakcijos į netikėtą ir naują dirgiklį laikas yra ilgesnis, nei į netikėtą, bet pažįstamą, t. y. anksčiau sutiktą, nes antru atveju yra žymiai didesnis orientavimosi ir sprendimo priėmimo greitis. Todėl, kuo daugiau turi praktikos sportininkas, tuo greičiau jis susiorientuoja ir priima sprendimą sudėtingose situacijose. Pavyzdžiui, nustatyta, kad naujai judesio programai sudaryti, t. y. susiorientuoti ir sprendimui priimti, sugaištama apie 200 msek., o jei judesys žinomas, tai tik 50 mlsek. Todėl norint greitai sureaguoti būtina prognozuoti būsimo dirgiklio pobūdį, laiką ir vietą.

Įdomu, kad reaguojant į vieną iš kelių dirgiklių, reakcijos greitis tuo didesnis, kuo didesnis alternatyvių dirgiklių kiekis. Tačiau didinant jų kiekį daugiau kaip 4 – 6, reakcijos greitis toliau nedidėja. Tai labai įdomus faktas, rodantis, kad sportininkų reakcijos greitis ypač sulėtėja, kai jiems reikia reaguoti ne į vieną, bet į 2 – 4 stimulus.

Sportinėje praktikoje sportininkams reikia reaguoti į kelis vienas po kito slenkančius dirgiklius. Pavyzdžiui, paprastai pirmas dirgiklis būna apgaulingas, o antras tikras, į kurį reiktų reaguoti, jei norime laimėti prieš varžovą. Stebimas labai įdomus reagavimo į antrą dirgiklį ypatumas: jei sportininkas po pirmojo pasirodžiusio dirgiklio iš karto pradeda reaguoti į antrąjį, tai tada sumažėja jo reakcijos į antrą dirgiklį greitis, lyginant su tuo reakcijos greičiu, kuris būtų reaguojant tik į antrą dirgiklį. Taigi po reagavimo į pirmą dirgiklį yra toks laiko tarpas, kada reagavimo greitis į antrą dirgiklį yra sumažėjęs. Šis laiko tarpas yra vadinamas psichologiniu refraktoriniu reagavimo periodu. Jei sportininkas „užkibo“ ant apgaulingo stimulo, tada jo reakcijos į reikiamą dirgiklį greitis bus sulėtėjęs.

(16)

Užtenka tik pradėti reaguoti į apgaulingą dirgiklį, ir tada sulėtėja reakcijos greitis į antrą dirgiklį, tačiau, jei antras dirgiklis eina vėliau, kaip po 300 mlsek. nuo pirmo stimulo pradžios, tada išnyksta psichologinis refraktorinis periodas.

Reakcijos greitis priklauso nuo dėmesio sutelktumo, t. y. nuo pasirengimo reaguoti į vieną ar kitą dirgiklį. Nustatyta, kad dėmesio sutelkimas ypač nulemia greitį, turi įtakos sprendimui priimti ir judesio programai sudaryti. Be to, dėmesio sutelkimas turi tuo didesnę reikšmę, kuo didesnis dirgiklis.

Užfiksuotas labai įdomus dėsnis, vadinamas „vyno taurelės“ dėsniu. Jo esmė – nešant vyno taurelę žmogus taip susitelkia, kad jis geba žymiai greičiau sureaguoti, kai taurelė jam pradeda slysti iš rankų, nei paprastomis sąlygomis. Tada reakcijos laikas apie 80 – 100 msek., o paprastomis sąlygomis – 120 – 140 mlsek. Šis dėsnis rodo, kad žmogaus reakcijos greitis gali žymiai pagerėti, jei žmogus geba sutelkti savo dėmesį.

3.2.2 Psichomotorinės reakcijos greitis ir jo matavimas

Psichomotorinę reakciją sudaro receptoriaus padirginimas, impulsų perdavimas įcentriniais nervais į centrinės nervų sistemos sensorinę zoną, iš čia į motorinę zoną, o iš šios – išcentriniais nervais į raumenis bei raumenyse vykstantis impulsų priėmimas, o taip pat biocheminės reakcijos raumenyje jo susitraukimo pradžioje. Daugiausia laiko sugaištama pereinant sujaudinimui iš juntamųjų centrų į motorinius. Psichomotorinės reakcijos trumpėjimas yra susijęs su nervinių ląstelių dirglumu ir funkcinio paslankumo padidėjimu.

Gali būti padirginami įvairūs receptoriai, todėl gali skirtis psichomotorinės reakcijos laikas. Sportinėje praktikoje dažniausiai veikiama po regos, klausos receptorių padirginimo.Į klausos dirgiklius reaguojama greičiau negu į šviesos. Fiziniais pratimais galima pagerinti sportininkų psichomotorinės reakcijos greitį, tačiau progresas nebūna labai didelis. Tai daug lemia genotipinės adaptacijos raida. Psichomotorinės reakcijos priklauso ir nuo nuovargio. Gerai pailsėjus ji būna greitesnė, o pavargus – lėtesnė. Turi nemažai reikšmės ir emocinė būklė. Rankų ir kojų psichomotorinės reakcijos laikas skirtingas.

Psichomotorinę reakciją galima suskirstyti į paprastą, kai tiksliai žinoma, į kokį dirgiklį reikia reaguoti, ir sudėtingą, kai esant daug dirgiklių tenka reaguoti tik į vieną.

Mes daug metų tyrėme įvairių sporto šakų didelio sportinio meistriškumo sportininkus, taip pat nesportuojančius jaunus žmones ir nepastebėjome, kad sportininkų šis greitis būtų patikimai didesnis,

(17)

nors kiti autoriai teigia, kad fiziniai pratimai ir sporto treniruotės turi įtakos psichomotorinės reakcijos trukmei. Didžiausią įtaką turi tos sporto šakos, kur reikia greitai sureaguoti į išorinius dirgiklius. Tai trumpų nuotolių bėgimas, fechtavimas, boksas, imtynės, žaidimai ir kt.

Psichomotorinė reakcija yra sudėtingas sąlyginis motorinis refleksas, kuriam turi įtakos didžiųjų pusrutulių funkcinės būklės pakitimas. Todėl iš psichomotorinės reakcijos laiko galima šiek tiek spręsti apie centrinės nervų sistemos funkcinę būklę. Sistemingai atliekant fizinius pratimus plečiami ir tobulinami sąlyginiai refleksiniai ryšiai. Yra duomenų, kad futbolininkų psichomotorinės reakcijos laikas į šviesos dirgiklį per dvejus treniruočių metus sumažėjo vidutiniškai nuo 174,8 iki 118,6 mls., rankininkų – nuo 170,66 iki 134,60 mls., krepšininkų – nuo 180,0 iki 128,00 mls.

Treniruojantis sporto rungtyse, kur nebūtinas didelis psichomotorinės reakcijos greitis, bet reikalingos kitos greitumo pasireiškimo formos, jis gali būti labai didelis.

Yra nustatyta, kad kuo intensyvesnės treniruotės, tuo psichomotorinės reakcijos greitis didėja sparčiau ir mažėja jo skirtumas tarp viršutinių ir apatinių galūnių. Blogėjant sportinei formai, silpnėja ir psichomotorinė reakcija.

Po sunkių treniruočių arba varžybų psichomotorinės reakcijos greitis sumažėja ir sunormalėja tik gerai pailsėjus. Psichomotorinės reakcijos greičio sumažėjimas rodo centrinės nervų sistemos nuovargį. Pasireiškus kitiems persitreniravimo simptomams, pastebimas ir psichomotorinės reakcijos pablogėjimas. Dažnai šis pablogėjimas rodo persitreniravimo pradžią, dar kitiems požymiams nepasireiškus, todėl gali padėti išvengti didesnio persitreniravimo.( Skernevičius J., 1997)

Vieni autoriai teigia, kad psichomotorinė reakcija pradeda lėtėti nuo 30 m. amžiaus, o kiti teigia, kad nuo 40 – ties. Nesportuojant ir nedirbant intensyvaus darbo psichomotorinė reakcija pradeda blogėti greičiau.

Tiriant psichomotorinę reakciją (PMR), paprastai apsiribojama laiko rodiklių registravimu, nekreipiant dėmesio į kinematines ir dinamines judesio charakteristikas (Tsorbatzoudis et al., 1998). Tačiau analizuojant atskirus psichomotorinės reakcijos komponentus svarbu žinoti ir judesio struktūrą.

Matuodami psichomotorinės reakcijos laiką (PRL) išmatuojame: nervinio impulso sklidimo iš receptoriaus iki smegenų sensorinės (jutimo) zonos laiką, impulso priėmimo ir perdavimo į motorinę zoną laiką, impulso sklidimo iš motorinės zonos iki raumenų ir raumenų pradinį susitraukimo laiką. Daugiausia laiko sugaištama smegenyse, todėl šios funkcijos labiausiai treniruojamos ir dėl jų kaitos iš dalies kinta ir psichomotorinės reakcijos laikas. Psichomotorinės reakcijos trukmė skiriasi, jei dirginami kiti receptoriai ar reaguoja skirtingi raumenys.

Nors reakcijos į atskirus dirgiklius laikas yra skirtingas, bet tarp šių rodiklių yra glaudus ryšys. Todėl nebūtina nustatinėti visų galūnių ir kūno dalių psichomotorinės reakcijos į visokius dirgiklius

(18)

laiką. Dažniausiai nustatomas rankų ir kartais kojų psichomotorinės reakcijos į regos dirgiklius laikas. (Skernevičius J. ir kt., 2004)

Psichomotorinė reakcijos laikas gali būti nustatomas į šviesos, garso ir prisilietimo dirgiklius. Tam naudojamas reakciometras, kurį sudaro 0,01 – 0,001 sek. tikslumo elektrinis chronometras, nuosekliai sujungtas su elektros lempute. Eksperimentuotojui paspaudus jungiklį, iš karto užsidega elektros lemputė ir paleidžiamas chronometras. Tiriamajam paspaudus antrą jungiklį, chronometras sustoja. Antro jungiklio nuspaudimo amplitudė turi būti minimali. Tiriamasis iš anksto ranką laiko ant jungiklio. Prieš uždegant lemputę, tiriamasis įspėjamas. Po 1,5 – 2 sek. uždegama lemputė ir paleidžiamas chronometras. Po 2 – 3 bandymų 5 kartus nustatoma psichomotorinė sportininko reakcija: išvedamas rezultatų vidurkis.

Trenerio praktiniame darbe, masiniuose tyrimuose, mokyklose psichomotorinės reakcijos laiką galima nustatyti daug paprasčiau. Nelsonas (1965) psichomotorinės reakcijos greičiui nustatyti aprobavo krintančios 30 – 50 cm medinės (arba metalinės) liniuotės metodą.

Tiriamasis sėdasi ir padeda ranką dilbiu ant stalo taip, kad riešas būtų ant krašto, o tarpas tarp nykščio ir kitų pirštų būtų ne didesnis kaip 1 cm. Tiriantysis jam tarp pirštų įstato liniuotę – liniuotės nulinė žyma turi sutapti su pirštų viršutine dalimi, bet neturi liesti pirštų – duoda komandą „Pasiruošt“ ir po 1 – 3 s ją paleidžia. Tiriamasis stengiasi kuo greičiau, nepakeldamas ir nenuleisdamas pirštų, liniuotę suspausti. Kiek liniuotė nukrito žemyn, tai yra koks skaičius matomas prie pirštų viršutinio krašto, fiksuojamas tyrimo protokole. Pradžioje, gerai paaiškinus tyrimo eigą, daromi trys bandomieji tyrimai. Įsitikinus, kad tiriamasis gerai suprato, daromi penki įskaitiniai tyrimai, kurių rezultatai fiksuojami protokole. Geriausias ir blogiausias rodikliai, kaip atsitiktiniai, išbraukiami, iš kitų skaičiuojamas aritmetinis vidurkis. Pagal 3 pav. galima nustatyti psichomotorinės reakcijos laiką milisekundėmis.

(19)

Cm - Mls Cm - Mls 5 – 101 26 – 230 6 – 111 27 – 235 7 – 119 28 – 239 8 – 128 29 – 243 9 – 136 30 – 247 10 – 143 31 – 256 11 – 150 32 – 256 12 – 156 33 – 260 13 – 163 34 – 263 14 – 169 35 – 267 15 – 175 36 – 271 16 – 180 37 – 275 17 – 186 38 – 278 18 – 192 39 – 282 19 – 197 40 – 286 20 – 202 41 – 290 22 – 212 42 – 293 23 – 217 43 – 296 24 – 221 44 - 296 25 – 226 45 – 305 ir daugiau

3 pav. Psichomotorinės reakcijos laiko nustatymas (cm ir mls) su krintančia lazdele arba liniuote (Skernevičius J. ir kt., 2004)

Nelsonas (1967) rankų judesių greičiui išmatuoti pasiūlė testą panaudojant liniuotę.

Tiriamasis patogiai atsisėdo prieš stalą, plaštakas deda ant stalo, viena nuo kitos 30 cm atstumu. Viduryje tarp rankų prie stalo priglaudžiama už viršutinio galo laikoma liniuotė taip, kad nulinė atžyma būtų prie stalo viršutinio krašto. Po komandos „Pasiruošt“, praėjus 1-3 s liniuotė paleidžiama. Tiriamasis stengiasi kuo greičiau liniuotę suspausti abiem rankom. Fiksuojant, kiek liniuotė nukrito žemyn.

Gerai tiriamajam paaiškinus tyrimo eigą, duodama du tris kartus pabandyti nefiksuojant rezultatų. Toliau atliekami penki bandymai, duomenys užrašomi, geriausias ir blogiausias rodikliai išbraukiami kaip atsitiktiniai, iš likusių trijų skaičiuojamas aritmetinis vidurkis. Atėmę iš šio skaičiaus psichomotorinės reakcijos greičio rodiklį, gauname laiką per kurį rankos nueina po 15 cm kelią, tai rodo abiejų rankų judesių greitį.

Norint nustatyt vienos rankos didesnės amplitudės judesio greitį (kuris rodo raumenų susitraukimo greitį), galima taikyti testą su krintančia lazdele arba liniuote.

(20)

Tiriamasis sėdi prie stalo, tiriamos rankos riešą laiko ant stalo krašto, o 30 cm atstumu prie stalo krašto laikoma liniuotė, jos nulinė žyma sutampa su viršutine stalo plokštuma. Duodama komanda „Pasiruošt“ ir po 1 – 3 s liniuotė paleidžiama. Tiriamasis stengiasi kuo greičiau, braukdamas ranka per stalą, sučiupti liniuotę. Skaičius prie plaštakos apatinio krašto rodo, kiek liniuotė nusileido žemyn. Šie skaičiai fiksuojami.

Testas atliekamas ta pačia metodika kaip ir gaudant liniuotę abiem rankomis. Iš gauto vidurkio atimamas psichomotorinės reakcijos greičio rodiklis ir gaunamas laikas, per kurį ranka nuslinko 30 cm kelią.

Atliekant tyrimus su ilga liniuote arba lazdele galima matuoti rankos didesnės amplitudės judesio greitį.

4 paveiksle pateiktas 30 cm judesio abiem ir viena ranka greičio vertinimą.

Su elektrinine aparatūra galima tirti įvairių kūno dalių judesio greitį programuojant įvairias sportines situacijas, raumenų gebėjimą greitai įsitempti ir atsipalaiduoti.

Vertinimas Abiejų rankų greitis (mls) Vienos rankos greitis (mls)

Labai gerai 30 ir mažiau 85 ir mažiau

Gerai 31 – 35 86 – 95

Vidutiniškai 36 – 45 96 – 115

Blogiau nei vidutiniškai 46 – 50 116 – 125

Blogai 51 ir daugiau 126 ir daugiau

4 pav. 30 cm judesio abiem rankom ir viena ranka greičio (mls) vertinimas (Skernevičius J. ir kt., 2004)

3.3 Judesių dažnis ir jo matavimas

Judesių dažnį sąlygoja centrinės nervų sistemos funkcija, jos paslankumas, nervinių impulsų tekėjimo greitis, raumenų sugebėjimas priimti padirginimus, raumenų kompozicija, greita energijos gamyba juose, tarpraumeninė koordinacija, vidinė raumens koordinacija.

Taigi judesių dažnio kitimas yra pagrindinis nervų ir raumenų labilumo rodiklis. Svarbiausias fiziologinis veiksnys, sąlygojantis judesių dažnį, yra nervinių procesų paslankumas. Nervinių ląstelių sugebėjimas greitai iš sujaudinimo pereiti į slopinimą, ir atvirkščiai, leidžia greitai keistis raumenų susitraukimui ir atsipalaidavimui.

Nustatyta, kad judesių dažnis gerėja netolygiai, labiausiai 7 – 9-ais ir 11 – 13-ais gyvenimo metais. 14 – 16 metų vaikai per tą patį laiką gali atlikti beveik tiek pat judesių kaip ir suaugusieji. Jeigu

(21)

judesių dažnis didelis vienos raumenų grupės, tai paprastai jis būna didelis ir kitų raumenų grupių. Pastebėtas geras ryšys tarp judesių per įvairius sąnarius dažnio.

Pagal judesių dažnį iš dalies galima spręsti apie centrinės nervų sistemos funkcinę būklę. Nuo sujaudinimo ir slopinimo keitimosi bei centrinės nervų sistemos pusiausvyros priklauso judesių atlikimo tempas, ritmas bei sugebėjimas greitai išmokti sudėtingus, didelio dažnio judesius.

Nustatyta, kad sportininkų judesių dažnis yra didesnis už nesportuojančių žmonių, ypač jis didelis žaidėjų, trumpų nuotolių bėgikų, šuolininkų į tolį. Didėjant greitumą lavinančių sporto šakų sportininkų treniruotumui, didėja ir jų judesių dažnis. Pagal maksimalaus judesių dažnio dinamiką per ilgesnį laiką galima vertinti centrinės nervų sistemos sugebėjimą ilgą laiką efektyviai valdyti judesius.

Fiziniai pratimai daro vienodą poveikį rankų ir kojų judesių dažniui. Dešinės rankos maksimalus judesių dažnis šiek tiek didesnis už kairės rankos. Tarp rankų ir kojų judesių dažnio skirtumas daug didesnis. Ilgo darbo ištvermės treniruotės judesių dažnio dinamikai didesnės įtakos už bendrojo lavinimo pratimus neturi. Fiziniam darbingumui blogėjant, maksimalus judesių dažnis mažėja. (Skernevičius J., 1997)

Atliekant didesnės amplitudės judesius, padidėja raumenų susitraukimo greičio vaidmuo, kurį sąlygoja ankščiau išvardyti veiksniai. Atliekant dažnus sudėtingesnės koordinacijos veiksmus, svarbesnis tampa centrinės nervų sistemos funkcijos vaidmuo (dėmesio koncentracija, loginis mąstymas, sprendimų priėmimas ir kt.).

Judesių dažnis labai reikšmingas daugelio sporto šakų veikloje. Taip pat jis svarbus kai kurioje profesinėje veikloje ir buityje.

Taigi matuodami judesių dažnį, mes tiriame daugelį žmogaus funkcinių gebėjimų, o pirmiausia – centrinės nervų sistemos paslankumą.

Maksimaliam judesių dažniui nustatyti taikomas plačiai paplitęs vadinamasis Tepingo testo metodas. Tai yra tiriamųjų raumenų ar jų grupių minimalių susitraukimų ir atsipalaidavimų per tam tikrą laiką nustatymas.

Laboratorijos sąlygomis tai atliekama su specialiai pritaikytais skaitikliais, kontaktinėmis lentelėmis, kurie registruoja minimalius judesius. Treneris ar mokytojas tą gali atlikti primityvesnėmis priemonėmis.( Skernevičius J. ir kt., 2004)

Tiriamasis sėdi prie stalo, tiriamojoje rankoje virš popieriaus lapo laiko tušinuką. Tyrėjas duoda komandą „Pasiruošt“ ir po 1 – 2 sekundžių komandą „Op“. Po šio signalo tiriamasis pradeda tušinuku kuo dažniau eilutėmis dėti taškelius ant popieriaus lapo stengdamasis nepataikyti į tą pačią vietą. Taip intensyviai dirba 10 s, kol tyrėjas duoda komandą „Stop“. Kiek pailsėjęs tiriamasis ar tiriamieji,

(22)

suskaičiuoja kiek buvo padėta taškelių, ir popieriaus lapo viršuje užrašo vardą, pavardę ir suskaičiuotų taškelių skaičių.

Labai didelis 81 ir daugiau

Didelis 71 – 80

Vidutinis 61 – 70

Mažas 51 – 60

Labai mažas 50 ir mažiau

5 pav. Dešinės rankos judesių dažnio per 10 s vertinimas (Skernevičius J. ir kt., 2004)

3.3.1 Judesių dažnumo psichofiziologiniai mechanizmai

Judesių dažnumas priklauso nuo atliekamo judesio greičio, o šis, nuo išorinio pasipriešinimo dydžio. Maksimalus judesių dažnumas yra pasiekiamas, kai išorinis pasipriešinimas yra minimalus. Tada judesių dažnumą limituoja agonistų ir antagonistų susitraukimo trukmė bei jų koordinacija, kuri priklauso nuo nervinių procesų paslankumo bei raumenų susitraukimo ir atsipalaidavimo greičio. Nustatyta, kad ritmiškų judesių tempą reguliuoja stuburo smegenyse esantis centrinis impulsų generatorius. Pastarasis nustato maksimalias judesių dažnumo ribas. Įdomu, maksimalus atliekamų judesių dažnis priklauso nuo dirbančio raumens specifikos. Kitaip tariant, jei sportininko rankų judesių dažnumas yra geras, tai dar nereiškia, kad jis turi būti toks pats ir kojų.

3.4 Pusiausvyra

Pusiausvyra – tai gebėjimas išlaikyti santykiškai pastovią kūno padėtį įvairiomis pozomis, atliekant įvairius judesius ar veiksmus, veikiant išorės jėgoms (Sporto terminų žodynas, 2002).

Yra dinaminė ir statinė pusiausvyra:

• dinaminė pusiausvyra – tai gebėjimas išlaikyti ir atgauti pusiausvyrą darant judesius, veiksmus ir jų derinius, taip pat veikiant išorės jėgoms;

• statinė pusiausvyra yra gebėjimas nejudant išlaikyti pastovią kūno padėtį reikiamomis pozomis.

Statinė ir dinaminė pusiausvyros neturi glaudaus ryšio. Žmogus sugebantis labai gerai išlaikyti statinę pusiausvyrą, gali labai prastai atrodyti, kai kūnas juda keisdamas greitį ir dar yra atliekami kai

(23)

kurių kūno dalių judesiai. Specifinė dinaminė pusiausvyra būna atliekant standartinius tiksliai užprogramuotus judesius, taip pat kūnui judant besikeičiančiomis sąlygomis, į kurias atsižvelgiant reikia atlikti tikslingus judesius, išlaikyti reikiamą kūno padėtį.

Pusiausvyrą lemia daugelis veiksnių (6 pav.), visų pirma vestibulinio aparato funkcijos. Be to didelę reikšmę turi išorinių dirgiklių: regos, klausos, lyties, Žemės traukos jėgos, informacija. Labai reikšminga vidinių receptorių informacija – tai informacija apie raumenų įsitempimą, sąnarių būklę, kūno dalių, organų padėtį ir slėgį. Centrinė nervų sistema, gavusi šią informaciją, apibendrina ir siunčia reikiamus impulsus į raumenis. Sutrikus bent vienai grandžiai, pusiausvyra blogėja arba visiškai prarandama.

6 pav. Pusiausvyros klasifikacija ir ją lemiantys veiksniai (Skernevičius J., 1997)

Fiziologiškai pozos pastovumą lemia toniniai refleksai ir pozos reguliavimas, pastarąjį garantuoja judesių koordinacija dalyvaujant analizatoriams.

Pusiausvyros lavinimas – sudėtingas procesas, jis turi būti labai kryptingas ir atitikti sportinės veiklos specifiką. Pusiausvyra turi didelę įtaką daugelio sporto šakų sportiniam rezultatui, jos specifiškumas labai platus (slidinėjimo lenktynės, kalnų slidinėjimas, šuoliai nuo tramplino, čiuožimas greitojo čiuožimo pačiūžomis, irklavimas, buriavimas, įvairi gimnastika, stovėsenos, šuoliai, laisvieji pratimai, pratimai ant buomelio ir t.t.).

Pusiausvyrą lavina ne įprasti, lengvai atliekami, o sudėtingesni pratimai. Dažnai sudaromos įvairios kliūtys – išdėliojami kamuoliai, kuokelės, tam tikrame aukštyje ištiesiamos šokdynės, laikomas

PUSIAUSVYRA Statinė Dinaminė Atliekant standartinius judesius Kintamomis sąlygomis

Veiksniai, lemiantys pusiausvyrą

Vestibulinis aparatas Įšorinių receptorių infirmacija Vidinių receptorių informacija Koordinacinė CNS funkcija

(24)

lankas. Pro kliūtis reikia pralįsti, jas peržengti. Todėl mokant pusiausvyros pratimų praverčia didaktinis principas – nuo paprastesnio prie sudėtingesnio. (Ivaškienė V., 2003)

Gebėjimas išlaikyti pusiausvyrą lavinamas mokantis judesių ir tobulinant koordinaciją. Pusiausvyros pratimų ypatumas yra tas, kad būtina parinkti pozos pastovumą veikiančių veiksnių derinį, kuriam esant pusiausvyrą išlaikyti būtų sunku (Zutkis A., 1985; Vilkas A., 1995; Kuklys V., Blauzdys V., 2000).

Pusiausvyros pratimai – tai įvairiopas judėjimas siaurame atramos plotelyje arba tam tikrame aikštyje. Jie lavina žmogaus vestibulinį aparatą, orientaciją erdvėje, taisyklingą kūno laikyseną, skiepija drąsą, ugdo dėmesį, pratina tiksliai ir greitai reaguoti į įvairius pusiausvyros pokyčius.

Pusiausvyros pratimai pagal atlikimo pobūdį skirstomi į dinaminius, statinius ir mišriuosius. Prie dinaminių pratimų skiriamas žingsniavimas, bėgimas, šuoliukai ribojant atramos plotį ir aukštį. Statiniai pusiausvyros pratimai daromi išlaikant nejudamą padėtį stovint ant abiejų ar ant vienos kojos, klūpint, tupint ir pan. Mišrieji pratimai – tai statinių ir dinaminių pusiausvyros pratimų derinys, pvz., einant suktis apie savo ašį, po signalo užimti statinę padėtį.

Gera pusiausvyra leidžia efektyviai atlikti pratimus, ekonomiškai naudoti energiją. (Ivaškienė V., 2003)

Statinė pusiausvyra vertinama stovėjimo ant vienos kojos pėdos priekiu testu. Tiriamasis stengiasi kuo ilgiau išstovėti pasistiebęs ant vienos kojos priekinės pėdos dalies ir pirštų, antrosios kojos, pakeltos, keliu į priekį ir į šalį, pėdą priglaudęs prie pirmosios kelio. Laikas matuojamas chronometru. Tiriamasis stovėti gali atsimerkęs ar užsimerkęs.

Chronometras stabdomas, kai tiriamasis atitraukia sulenktos kojos pėdą nuo kitos kojos kelio arba vieną ar abi rankas nuo klubų (atliekami trys bandymai, geriausias fiksuojamas).

Pusiausvyros vertinimas Vyrai Moterys

Labai gera 51 ir daugiau 28 ir daugiau

Gera 37 – 50 23 – 27

Vidutinė 15 – 36 8 – 22

Blogesnė už vidutinę 5 – 14 3 – 7

Bloga 4 ir mažiau 2 ir mažiau

7 pav. Statinės pusiausvyros vertinimas pagal stovėjimo ant vienos kojos testo rezultatus (s) (Skernevičius J. ir kt., 2004)

Bassas (1989) ištyrė ir aprobavo stovėjimo vienos pėdos viena dalimi ir pirštais ant medinės lentelės, kurios plotis – 2,5 cm, aukštis – 3,0 cm, testą.

(25)

Tiriamasis parankesnės kojos priekine pėdos dalimi atsistoja ant skersai prieš jį padėtos lentelės, rankas pakelia į šalis, vieną daugiau į priekį, kitą atgal, visą kūno masę perkelia ant lentelės, o kitą koją pakelia nuo grindų. Įjungiamas laiko matuoklis. Tiriamasis stengiasi kuo ilgiau taip išstovėti, rankų, laisvos kojos ir liemens judesiais padėdamas sau išlaikyti pusiausvyrą. Laiko matuoklis stabdomas, kai tiriamasis praranda pusiausvyrą ir laisva koja atsiremia į grindis. Šis testas labiau rodo pusiausvyros išlaikymą į priekį ir atgal.

Nustatant pusiausvyros į šalis išlaikymą, tiriamasis atlieka tą patį testą, tik stovi ant išilgai padėtos lentelės. Taip stovint daugiau galimybių prarasti pusiausvyrą į šalis.

Pėda skersai lentelės Pėda išilgai lentelės Pusiausvyros vertinimas

Vyrai Moterys Vyrai Moterys

Labai gera 225 180 364 336

Gera 165-224 140-179 306-345 301-335

Vidutinė 65-164 60-139 221-305 206-300

Blogesnė už vidutinę 15-64 15-59 181-220 166-205

Bloga 0-14 0-14 0-180 0-165

8 pav. Pusiausvyros vertinimas pagal stovėjimo ant lentelės rezultatus (s) (Skernevičius J. ir kt., 2004)

(26)

4 TYRIMO METODIKA

4.1 Kontingentas

Tyrime dalyvavo 42 vyrai, sportuojantys skirtingas sporto šakas (shotokan karatė, krepšinis, kultūrizmas) ne mažiau nei 5 metus, Kauno miesto sporto klubuose ir 16 nesportuojančių vyrų. Tiriamųjų amžius – 16 – 47 metai (vidurkis – 22.7 ± 7.1 metai).

Visi sportuojantieji savo pasirinktą sporto šaką (shotokan karatė, krepšinis ir kultūrizmas) sportuoja ne mažiau nei 5 metus ir neužsiima jokiomis kitomis sporto šakomis.

Shotokan karatė sportininkai treniruotes lanko tris kartus per savaitę, treniruotė trunka apie 2 valandas, viso – 6 treniruočių valandos per savaitę. Dalyvauja rajoninėse, regioninėse ir tarptautinėse varžybose.

LKKA krepšinio rinktinės nariai treniruotes lanko kiekvieną dieną, vienos treniruotės trukmė – 1,5 valandos, per savaitę – 10,5 valandos treniruočių. Komanda dalyvauja įvairiose varžybose.

Kultūristai sporto salėje treniruojasi kasdien (išskyrus savaitgalius) apie 1,5 valandos per dieną, viso – 7,5 valandos per savaitę. Dalyvauja įvairiose kultūrizmo varžybose.

Nesportuojantieji – tai jauni, dirbantys sėdimą darbą žmonės, laisvalaikiu nesportuojantys, nesimankštinantys, nevykdantys aktyvios fizinės veiklos ir gyvenantys pasyvų gyvenimo būdą.

4.2 Tyrimo metodika

Psichomotorinės reakcijos greičiui nustatyti buvo naudojamas reakciometras RA – 1.

Reakciometras – RA – 1 (9 paveikslas) skirtas žmogaus reakcijos į raudonos (pavojaus) ir žalios šviesos ar garsinį signalą trukmės matavimui, ir žmogaus centrinės nervų sistemos (CNS) psichomotorinės reakcijos greičio charakteristikų nustatymui.

Taikymo sritis:

• Sportininkų testavimas;

• Darbuotojų atranka profesijoms reikalaujančioms CNS būklės įvertinimo; • Medicininė potrauminė reabilitacija.

(27)

Prietaisas naudojamas kartu su standartiniu personaliniu ar nešiojamu kompiuteriu su įdiegta programa.

RA – 1 tai personalinio kompiuterio išorinis įrenginys ir be kompiuterio bei jame įdiegtos specialios programos jis neveikia.

• Prietaisas sumontuotas specialiame metaliniame korpuse.

• Prietaisas jungiamas prie kompiuterio COM sąsajos, maitinasi taip pat iš šios sąsajos (tuo atveju kai kompiuteris turi tik USB sąsają - gali būti komplektuojamas papildomas standartinis COM/USB adapteris).

• Prietaiso korpuse yra įmontuotas šviesos ir garsinis signalizatorius.

• Prietaiso platformėlė pagaminta iš nerūdijančio plieno plokštelės 100 x 100 mm. Pieštukas ištekintas iš aliuminio strypelio.

• Paruošiant darbui - kompiuteryje instaliuojama (įkeliama) įrenginio programa (jei reikia - papildomai instaliuojamas COM/USB adapteris).

• Papildomai galima prijungti jungiklius kojų reakcijos tyrimui.

9 pav. Reakciometras RA – 1

Reakcijos matavimas – Tiriamasis atsisėda prie prietaiso ir pamatęs užsidegusią lemputę

nuspaudžia mygtuką. Matuojamas laiko intervalas tarp lemputės užsidegimo momento ir atitinkamo mygtuko paspaudimo. Daromi 3 bandymai po 10 pakartojimų, kaip rezultatas tyrimo protokole fiksuojamas 3 bandymų vidurkis.

(28)

Reakcijos laikas K (kairė ranka) – šis testas matuoja kairės rankos reakcijos laiką. Testuojamasis turi paspausti kairį prietaiso mygtuką kai tik prietaiso lempute užsidega raudona spalva. Pauzė tarp bandymų – 1 – 3 sekundės.

Reakcijos laikas D (dešinė ranka) – šis testas matuoja dešinės rankos reakcijos laiką. Testuojamasis turi paspausti dešinį prietaiso mygtuką kai tik prietaiso lempute užsidega žalia spalva. Pauzė tarp bandymų – 1 – 3 sekundės.

Reakcijos laikas KD (kairė ir dešinė rankos) – šis testas matuoja kairės ir dešinės rankos reakcijos laiką. Testuojamasis turi paspausti kairį prietaiso mygtuką kai tik prietaiso lempute užsidega raudona spalva arba dešinį prietaiso mygtuką kai tik prietaiso lempute užsidega žalia spalva. Lemputės spalva uždegama atsitiktinai. Pauzė tarp bandymų – 1 – 3 sekundės. Jei testuojamasis paspaudžia ne tą mygtuką, programa tai užfiksuoja ir nurodo klaidą.

Pirmiausia buvo daromi 3 bandymai po 10 kartų akcentuojant reakcijos greitį. Po to buvo daromi dar 3 bandymai po 10 kartų su sąlyga nepadaryti klaidų.

Reakcijos laikas G (garsas) – šis testas matuoja reakcijos laiką į garsą. Testuojamasis turi paspausti bet kurį prietaiso mygtuką kai tik prietaisas įjungia garsinį signalą. Pauzė tarp bandymų – 1 – 3 sekundės.

Tepingo testas – atliekamas Tepingo testas. Testuojamasis atsisėda prie stalo ir paima

“pagaliuką”. Su juo atliekamas 5 sekundžių, padalintų į 5 intervalus, judesio dažnio dešine ranka testas, po to atliekamas 5 sekundžių, padalintų į 5 intervalus, judesio dažnio kaire ranka testas. Išrenkama greitesnė ranka ir su ja atliekamas 40 sekundžių, padalintų į 8 intervalus, judesio dažnio ranka testas. Pasibaigus testui paskaičiuojamas paslankumas, ir bendras rezultatas.

Flamingo testas naudojamas pusiausvyrai vertinti.

Technikos priemonės. Metalinis 50 cm ilgio, 4 cm aukščio ir 3 cm pločio buomelis, aptrauktas medžiaga(jos maksimalus storis 5 mm). Dvi 15 cm ilgio ir 2 cm pločio atramėlės buomelio stabilumui išlaikyti ir laikmatis.

Testo aprašymas ir atlikimo sąlygos: stovėdamas ant buomelio (pagal jo išilginę ašį) parankesne koja, stengtis kuo ilgiau išlaikyti pusiausvyrą jos nekeičiant (10paveikslas). Kitą, per kelią sulenktą, koją laikyti vienvarde ranka už kelties. Testas atliekamas be avalynės (basomis arba su kojinėmis). Prieš testą atliekamas vienas trumpas bandymas. Balansuojant galima atlikti judesius laisva ranka ir taip pat ranka laikančia koją. Atraminės kojos pėda negali pajudėti iš vietos.

(29)

10 pav. Flamingo testas (www.vsv.lt)

Rezultatas. Skaičiuojamas mėginimų išlaikyti pusiausvyrą per 1 minutę skaičius. Palietus grindis laisvos kojos pėda, laikmatis išjungiamas, o rezultatas padidėja 1 punktu. Testo Atlikėjas vėl užima pradinę padėtį, įjungiamas laikmatis. Ir t.t. Mažiausiai kartų palietęs grindis parodo geriausią rezultatą.

Flamingo testo vertinimas (k/min) > 14 – Nepakankamas

9 – 14 – Pakankamas 3 – 8 – Gerai

< 3 – labai gerai (Muliarčikas A. ir kt. 2007).

Stovėjimo ant vienos kojos užsimerkus testas (11 paveikslas) naudojamas tiriamųjų

pusiausvyrai vertinti.

Tiriamasis atsistoja ant parankesnės kojos, rankos už galvos ir užsimerkia. Kai tiriamasis užsimerkia įjungiamas chronometras ir pradedamas skaičiuoti laikas, tiriamasis bando išstovėti tiek ilgai kiek gali. Kai tiriamasis praranda pusiausvyrą ar atsiranda indikacijų nutraukti mėginį laikas stabdomas, fiksuojamas kaip testo rezultatas ir įtraukiamas į tyrimo protokolą.

Jei tiriamajam testo atlikimo metu pradėjo skaudėti blauzdos ar pėdos skliauto raumenis, tai galima teigti, kad testas nutraukiamas dėl raumenų netreniruotumo. Jei tiriamasis prarado pusiausvyrą, nuleido pakeltą koją, pradėjo svyruoti ir tt., tai galima teigti, kad testas nutraukiamas dėl pusiausvyros praradimo.

(30)

11 pav. Stovėjimo ant vienos kojos testo variacijos (http://www.topendsports.com).

Statistinė duomenų analizė

Statistinė tyrimo duomenų analizė atlikta SPSS 17.0 programa, grafiniam tyrimo rezultatų vaizdavimui naudota Excel 2007 programa. Nagrinėjamų požymių pasiskirstymui pasirinktoje imtyje įvertinti taikyta aprašomoji duomenų statistika. Kiekybiniai duomenys pateikiami kaip aritmetiniai vidurkiai su standartiniais nuokrypiais, minimalios ir maksimalios reikšmės. Vieno nepriklausomo kintamojo (faktoriaus) įtaka vienam priklausomam kintamajam tirta vienmatės dispersinės analizės metodu. Požymių ryšio stiprumui vertinti skaičiuotas Pearson koreliacijos koeficientas. Jei 0<|r|≤0,3, dydžiai silpnai priklausomi, jei 0,3<|r|≤0,8, vidutiniškai priklausomi, jei 0,8<|r|≤1, stipriai priklausomi. Koreliacijos koeficientas bus teigiamas, kai vienam dydžiui didėjant, didės ir kitas, neigiamas – kai vienam dydžiui didėjant, kitas mažės. Kai reikšmingumo lygmuo p ≤ 0,05, požymių skirtumas tiriamųjų grupėse laikytas statistiškai reikšmingu.

4.3 Tyrimo organizavimas

Tyrimas buvo atliekamas skirtinguose Kauno miesto sporto klubuose. Sportuojantieji shotokan karatė buvo testuojami Kauno karatė klube “Samurajus”. Sportuojantieji kultūrizmą buvo testuojami kultūrizmo klube “Antika”, o krepšininkai – Lietuvos Kūno Kultūros Akademijoje. Nesportuojantys asmenys buvo testuojami Jono Pauliaus II piligrimų centre. Tyrimas pradėtas 2010 01 27, tyrimas baigtas 2010 03 23.

(31)

(32)

5 REZULTATAI

Tyrime dalyvavo 42 vyrai, Kauno miesto klubuose sportuojantys skirtingas sporto šakas (shotokan karatė, krepšinis, kultūrizmas) ne mažiau nei 5 metus bei 16 nesportuojančių vyrų. Shotokan karatė sporto klube „Samurajus“ buvo ištestuota 14 vyrų, sportuojančių karatė. Sporto klube „Antika“ - 14 kultūristų, o Lietuvos Kūno Kultūros Akademijoje – 14 krepšininkų. Nesportuojantieji buvo testuojami „Jono Pauliaus II piligrimų centre“. Bendras tiriamųjų skaičius – 58.

Antropometriniai visų tiriamųjų duomenys pateikti 1 lentelėje. Amžius matuojamas metais, kūno masė – kilogramais, o ūgis – centimetrais.

Mažiausias Didžiausias Vidurkis Standartinis nuokrypis

Amžius 16 47 22,71 7,1

Ūgis (cm) 162 195 181,71 8,0

Kūno masė (kg) 56 117 79,84 12,4

1 lentelė. Visų tiriamųjų antropometriniai duomenys

Psichomotorinės reakcijos į šviesos dirgiklį greitis buvo matuojamas tiriamajam atliekat testą kaire ir dešine rankomis, o vėliau - abiem rankomis kartu, fiksuojant ir klaidų skaičių. Taip pat matuotas ir reakcijos į garso dirgiklį greitis. Visų tiriamųjų psichomotorinės reakcijos greičio duomenys pateikti 2 lentelėje. Psichomotorinės reakcijos greitis matuojamas milisekundėmis, o klaidų skaičius – vienetais.

Mažiausias Didžiausias Vidurkis Standartinis nuokrypis Kairė ranka 147 238 184,78 20,1 Dešinė ranka 147 267 185,16 21,6 Abi rankos 230 461 317,05 48,9 Abi rankos (klaidų sk.) 0 3 1,16 0,9 Reakcija į garsą 128 224 184,01 31,3

2 lentelė. Visų tiriamųjų psichomotorinės reakcijos greitis

Visų tiriamųjų centrinės nervų sistemos paslankumo Tepingo testo rezultatai pateikti 3 lentelėje. Bendras rezultatas matuojamas vienetais (per 40 sekundžių), o paslankumas – procentais.

(33)

Bendras rezultatas 212 326 270,09 27,5

Paslankumas 58 91 71,21 8,1

3 lentelė. Visų tiriamųjų Tepingo testas

Visos tiriamųjų grupės pusiausvyros rezultatų vidurkiai pateikti 4 lentelėje. Pusiausvyrai testuoti buvo naudojamas Flamingo testas, kuris vertinamas bandymų išsilaikyti ant buomelio skaičiumi per 1 minutę. Taip pat naudotas ir stovėjimo ant vienos kojos užsimerkus testas, kuris vertinamas išstovėtu laiku sekundėmis (kuo ilgiau – tuo geriau).

Flamingo testas 1 13 7,14 3,6

Stovėjimo ant 1 kojos testas (užsimerkus)

4 186 45,83 42,4

4 lentelė. Visų tiriamųjų pusiausvyra

Viena grupė tiriamųjų buvo 14 shotokan karatė sportininkų, kurių antropometriniai duomenys pateikti 5 lentelėje. Amžius – metais, ūgis – centimetrais, o kūno masė – kilogramais.

Amžius 16 40 24,64 9,3

Ūgis (cm) 170 195 180,50 7,1

Kūno masė (kg) 70 117 83,93 13,0

5 lentelė. Karatė sportininkų antropometriniai duomenys

Karatė sportininkų psichomotorinės reakcijos greičio parametrai pateikti 6 lentelėje. Psichomotorinės reakcijos greitis matuojamas milisekundėmis, o klaidų skaičius – vienetais.

(34)

Shotokan karatė sportininkų Tepingo testo rezultatai – 7 lentelėje. Bendras rezultatas matuojamas vienetais (per 40 sekundžių), o paslankumas – procentais.

Paslankumas 58 91 70,86 11,6

7 lentelė. Karatė sportininkų Tepingo testas

Karatė sportininkų pusiausvyros testų rezultatai – 8 lentelėje.

15 103 55,71 29,9

8 lentelė. Karatė sportininkų pusiausvyra

Tyrime kaip atskira grupė buvo ištirta 14 LKKA krepšinio rinktinės narių, kurių antropometriniai duomenys pateikti 9 lentelėje. Amžius – metais, ūgis – centimetrais, o kūno masė – kilogramais.

Amžius 18 24 20,57 1,8

Ūgis (cm) 164 195 183,14 9,5

Kūno masė (kg) 59 92 76,57 11,3

9 lentelė. Krepšininkų antropometriniai duomenys

Krepšininkams buvo testuojamas ir psichomotorinės reakcijos greitis, kurio parametrai pateikti 10 lentelėje. Psichomotorinės reakcijos greitis matuojamas milisekundėmis, o klaidų skaičius – vienetais.

(35)

Krepšininkų Tepingo testo rezultatai – 11 lentelėje. Bendras rezultatas matuojamas vienetais (per 40 sekundžių), o paslankumas – procentais.

11 lentelė. Krepšininkų Tepingo testas

Krepšininkų pusiausvyros testų rezultatai matomi 12 lentelėje.

8 52 23,29 13,4

12 lentelė. Krepšininkų pusiausvyra

Trečioji tirta sportininkų grupė - 14 sporto klubo „Antika“ kultūristų, kurių antropometriniai duomenys – 13 lentelėje. Amžius – metais, ūgis – centimetrais, o kūno masė – kilogramais.

Mažiausias Didžiausias vidurkis Standartinis nuokrypis

Amžius 18 47 24,71 9,8

Ūgis (cm) 174 192 183,71 5,9

Kūno masė (kg) 72 100 86,29 10,5

13 lentelė. Kultūristų antropometriniai duomenys

Kultūristams taip pat buvo atliekamas testavimas nustatyti psichomotorinės reakcijos greičiui, kurio parametrai pateikti 14 lentelėje. Psichomotorinės reakcijos greitis matuojamas milisekundėmis, o klaidų skaičius – vienetais.

(36)

Kultūristų Tepingo testo rezultatai pateikti 15 lentelėje. Bendras rezultatas matuojamas vienetais (per 40 sekundžių), o paslankumas – procentais.

15 lentelė. Kultūristų Tepingo testas

Tirta ir kultūristų pusiausvyra. Kultūrizmo sportininkų pusiausvyros testų rezultatai pateikti 16 lentelėje.

4 69 34,00 25,7

16 lentelė. Kultūristų pusiausvyra

Paskutinioji tyrimo grupė - 16 nesportuojančių asmenų, kurių antropometriniai duomenys pateikti 17 lentelėje. Amžius – metais, ūgis – centimetrais, kūno masė – kilogramais.

Amžius 18 30 21,13 4,1

Ūgis (cm) 162 194 179,75 9,0

Kūno masė (kg) 57 90 73,50 11,2

17 lentelė. Nesportuojančiųjų antropometriniai duomenys

Nesportuojantiesiems taip pat buvo atliekamas testavimas nustatyti psichomotorinės reakcijos greičiui, kurio rezultatai – 18 lentelėje. Psichomotorinės reakcijos greitis – milisekundėmis, o klaidų skaičius – vienetais.

(37)

Nesportuojančiųjų Tepingo testo rezultatai pateikti 19 lentelėje. Bendras rezultatas matuojamas vienetais (per 40 sekundžių), o paslankumas – procentais.

19 lentelė. Nesportuojančiųjų Tepingo testas

Nesportuojantiems asmenims taip pat buvo atliekami pusiausvyros testai, o jų rezultatai – 20 lentelėje.

9 186 67,25 64,4

20 lentelė. Nesportuojančių asmenų pusiausvyra

5.1 Antropometriniai palyginimai

Tarp skirtingų tiriamųjų grupių buvo pastebėtas skirtingas amžiaus vidurkis (12 paveikslas). Shotokan karatė sportininkų vidutinis amžiaus vidurkis – 24,64 metai, krepšininkų – 20,57 metų, kultūristų – 24,71 metai, o nesportuojančiųjų – 21,13 metai. Tačiau tarp tiriamųjų vidutinio amžiaus skirtumo nebuvo rastas statistiškai patikimas ryšys (p > 0,05).