MEDICINOS AKADEMIJA
VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS Sveikatos vadybos katedra
INDRĖ ŠAKĖNAITĖ
PACIENTŲ KETINIMŲ
MOKĖTI UŽ SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGŲ
TEIKIAMAS PASLAUGAS VERTINIMAS
Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinio darbo vadovas Doc. dr. G. Vanagas
2013-05-15
Šakėnaitė I. Pacientų ketinimų mokėti už sveikatos priežiūros įstaigų teikiamas paslaugas vertinimas: Visuomenės sveikatos vadybos baigiamasis darbas/ mokslinis vadovas doc. dr. G. Vanagas; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Profilaktinės medicinos katedra. – Kaunas, 2013. – 65 p.
SANTRAUKA
Darbo tikslas – įvertinti pacientų ketinimus mokėti už sveikatos priežiūros įstaigų teikiamas paslaugas.
Metodika. Tyrime dalyvavo pacientai, tyrimo vykdymo laikotarpiu apsilankę sveikatos priežiūros
įstaigose. Respondentams buvo pateikta anoniminė anketa, kurią sudarė 37 klausimai. Pagrindinės klausimų grupės buvo: pacientų charakteristikos; naudojimosi paslaugomis dažnis ir papildomas mokėjimas; pacientų ketinimas mokėti už sveikatos priežiūros įstaigų teikiamas paslaugas, priklausomai nuo naudojimosi paslaugomis dažnio ir savo sveikatos būklės vertinimo; veiksniai, įtakojantys pacientų ketinimus mokėti. Iš visų tyrime dalyvavusių pacientų anketas užpildė 604 (atsako dažnis 86,3 proc.). Statistinė analizė atlikta naudojant SPSS statistinį paketą (17.0 versija). Hipotezėms, kad požymiai tarpusavyje susiję, tikrinti skaičiuotas chi kvadrato (χ2) kriterijus bei Spearmano koreliacijos koeficientas (r). Proporcijų skirtumų statistiniam reikšmingumui nustatyti buvo skaičiuojamas z - kriterijus.
Rezultatai. Per paskutinius 6 mėn. į gydymo įstaigą kreipėsi 80,3 proc. apklaustųjų. 32,1 proc. pacientų teigė, kad niekada nėra papildomai mokėję už sveikatos priežiūros įstaigų teikiamas paslaugas. Dažniausiai papildomai už suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas yra tekę mokėti mieste gyvenantiems pacientams bei turintiems aukštąjį neuniversitetinį (17,1 proc.) ir profesinį (12,4 proc.) išsilavinimą. Vidutiniškai kas 9 apklaustasis teigė, kad už daugumą sveikatos priežiūros paslaugų neturėtų būti imami papildomi mokėjimai. Tyrimas parodė, kad didėjant apklaustųjų šeimos narių skaičiui, mažėja ketinimai mokėti už paslaugas.
Išvados. 67,9 proc. apklaustų pacientų teko kartais ar dažnai papildomai mokėti už suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas. Dauguma respondentų, ir dažniau moterys nei vyrai, mano, kad šiuo metu galiojantys priemokų dydžiai yra per dideli. Daugiausiai apklaustųjų mano, kad priemokos turėtų būti imamos už brangius tyrimus (26,7 proc.), o mažiausiai – sveikatos/nedarbingumo pažymų išrašymą (2,2 proc.). Pacientai daugiausiai papildomai sutiktų mokėti už brangius tyrimus (vidutiniškai 91,40 Lt), mažiausiai už recepto išrašymą (vidutiniškai 7,78 Lt). Didėjant amžiui, didėja ir ketinimai mokėti už suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas (r=0,262, p=0,000).
Šakėnaitė I. Assessment of patients willingness to pay for health care services: Public health management second cycle studies graduation work/ the supervisor of work lect. dr. G. Vanagas; Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Public Health, Department of Preventive Medicine. – Kaunas, 2013. – 65 p.
SUMMARY
Aim of the study - assess patients willingness to pay for health care services.
Methods. The study included pacients, who at the duration of the study visited health care facilities. The respondents were given an anonymous questionnaire consisting of 37 questions. The main groups of questions were: characteristics of patients;access to services frequency and additional payments;patients willingness to pay for health care services depending on the frequency of use of these services and their health status; factors influencing the patient's intentions. Of all the participating pacients filled out questionnaires to 604 (response rate 86.3 percent). Statistical analysis was performed using the SPSS statistical package (version 17.0). Hypothesis that the features are related, check the calculated chi-square (χ2) criteria and Spearman's correlation coefficient. Statistical significance of differences between proportions were calculated to determine z - criteria.
Results. Over the last 6 months 80.3 percent interviewees wented to the hospital. Respondents most commonly applied to medical institutions for chronic diseases or acute illnesses or appropriate tests. 32.1 percent patients said that they have never paid for additional health care services. The most common extra for the costs of health care have had to pay the city for patients and those with higher education (17.1 percent) and professional education (12.4 percent). On average every 9 interviewee said that the majority of health care services should not be subject to additional charges. The study showed that increasing the number of family members surveyed reduced intentions to pay for services.
Conclusions. 67.9 percent surveyed patients had occasionally or often pay extra for the provision of health care services. Most of the respondents and more often women than men believe that the current premium rates are too high. Most respondents believe that the premium should be charged for expensive tests (26.7 percent), while the lowest - health / sick notes prescribing (2.2 percent). Patients most willing to pay for additional expensive tests (approximately 91.40 Lt), at least for the prescription (approximately 7.78 Lt). As age increases, and the intention to pay for the costs of health care (r = 0.262, p = 0.000).
TURINYS
SANTRUMPOS ... 5
PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS ... 6
LENTELIŲ SĄRAŠAS ... 7
1. ĮVADAS ... 8
2. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 10
3. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11
3.1 Sveikatos priežiūros įstaigų teikiamos paslaugos ... 11
3.1.1 Sveikatos priežiūros įstaigų teikiamų paslaugų klasifikacija ... 11
3.1.2 Sveikatos priežiūros įstaigų teikiamų paslaugų prieinamumas ir kokybė ... 12
3.2 Sveikatos priežiūros įstaigų teikiamų paslaugų teisinis reglamentavimas Lietuvoje ir Europoje .... 15
3.3 Apmokėjimo už sveikatos priežiūros paslaugas sistema ir papildomas mokėjimas ... 19
3.4 Ketinimų mokėti už sveikatos priežiūros paslaugas vertinimo metodai ... 23
4. TYRIMO METODIKA IR KONTINGENTAS ... 24
5. REZULTATAI ... 27
5.1 Respondentų charakteristikos ... 27
5.2 Naudojimosi sveikatos priežiūros įstaigų teikiamomis paslaugomis dažnis ir papildomas mokėjimas už paslaugas ... 28
5.3 Pacientų ketinimų mokėti už sveikatos priežiūros įstaigų teikiamas paslaugas vertinimas ... 33
5.3.1 Pacientų ketinimų mokėti už sveikatos priežiūros įstaigų teikiamas paslaugas vertinimas priklausomai nuo pacientų naudojimosi paslaugomis dažnio ... 41
5.3.2 Pacientų ketinimų mokėti už sveikatos priežiūros įstaigų teikiamas paslaugas vertinimas priklausomai nuo savo sveikatos būklės vertinimo ... 42
5.4 Veiksniai, įtakojantys pacientų ketinimus mokėti už paslaugas ... 44
6. REZULTATŲ APTARIMAS ... 46
IŠVADOS ... 48
REKOMENDACIJOS ... 49
LITERATŪRA ... 50
PRIEDAI ... 57
1 priedas. LSMU MA Bioetikos centro leidimo atlikti tyrimą kopija...58
SANTRUMPOS
ASPĮ - Asmens sveikatos priežiūros įstaiga
CVM - Kontingento vertinimo metodas (angl. contingent valuation method)
DG SANCO - Europos Komisijos Sveikatos ir vartotojų teisių apsaugos direktoratas EEE - Europos ekonominė erdvė
ES - Europos Sąjunga
LNSS - Lietuvos nacionalinė sveikatos sistema LR - Lietuvos Respublika
LSMU - Lietuvos sveikatos mokslų universitetas PASP - Privačios pirminės sveikatos priežiūros įstaigos PSO - Pasaulio sveikatos organizacija
PSP - Pirminė sveikatos priežiūra TDO - Tarptautinė darbo organizacija TLK - Teritorinė ligonių kasa
PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS
1 pav. Principinė duomenų rinkimo schema ... 25 2 pav. Pacientų skirstinys atsižvelgiant į kreipimosi į gydymo įstaigą per paskutinius 6 mėnesius priežastis (proc.) ... 28 3 pav. Pacientų skirstinys atsižvelgiant į papildomą mokėjimą už sveikatos priežiūros paslaugas... 30 4 pav. Pacientų skirstinys atsižvelgiant į papildomą mokėjimą už sveikatos priežiūros paslaugas
priklausomai nuo gyvenamosios vietos (proc.) ... 30 5 pav. Pacientų skirstinys atsižvelgiant į papildomą mokėjimą už sveikatos priežiūros paslaugas
priklausomai nuo išsilavinimo (proc.) ... 31 6 pav. Pacientų skirstinys atsižvelgiant į būdus, kuriais jie gauna informaciją apie mokestį už paslaugas (proc.) ... 33 7 pav. Respondentų nuomonė apie šiuo metu galiojančius priemokų dydžius priklausomai nuo lyties (proc.) ... 34 8 pav. Respondentų nuomonė apie šiuo metu galiojančius priemokų dydžius priklausomai nuo
LENTELIŲ SĄRAŠAS
1 lentelė. Privalomuoju sveikatos draudimu apdraustų pacientų papildomas mokestis ... 19 2 lentelė. Pacientų ketinimų vertinimo anketos klausimų grupės.. ... 24 3 lentelė. Pagrindinės respondentų sociodemografinės charakteristikos ... 27 4 lentelė. Pacientų naudojimasis paslaugomis per paskutinius 6 mėnesius priklausomai nuo lyties (proc.) ... 29 5 lentelė. Respondentų nuomonė apie sveikatos priežiūros paslaugų pokyčius įteisinus papildomus mokėjimus (proc.) ... 32 6 lentelė. Respondentų nuomonė apie šiuo metu galiojančius priemokų dydžius priklausomai nuo išsilavinimo (proc.) ... 35 7 lentelė. Pacientų nuomonė apie paslaugas, kurioms turėtų būti taikomi papildomi mokėjimai (proc.) ... 37 8 lentelė. Pacientai, sutinkantys mokėti priemokas už sveikatos priežiūros įstaigų teikiamas paslaigas atsižvelgiant į lytį ir gyvenamąją vietą (proc.) ... 38 9 lentelė. Pacientai, sutinkantys mokėti priemokas už sveikatos priežiūros įstaigų teikiamas paslaugas atsižvelgiant į išsilavinimą (proc). ... 39 10 lentelė. Pacientų nurodytos maksimalios priemokos, kurias sutiktų mokėti už suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas. ... 40 11 lentelė. Pacientai, sutinkantys mokėti priemokas už sveikatos priežiūros įstaigų teikiamas paslaugas priklausomai nuo naudojimosi paslaugomis dažnio (proc.) ... 42 12 lentelė. Pacientai, sutinkantys mokėti priemokas už sveikatos priežiūros įstaigų teikiamas paslaugas atsižvelgiant į savo sveikatos būklės vertinimą (proc.) ... 43 13 lentelė. Pacientų ketinimų mokėti ir tai įtakojančių veiksnių tarpusavio ryšys (Spearmano koreliacijos koeficientas ... 45
1. ĮVADAS
Tyrimo problema. Gydymo įstaigos itin kruopščiai pradėjo skaičiuoti savo patiriamas išlaidas, todėl pacientai jose palieka vis daugiau lėšų. Sveikatos draudimo įstatyme ir 1999 metų tuomečio sveikatos apsaugos ministro įsakyme yra numatyta, kad už kai kurias gydymo paslaugas reikia mokėti arba galima primokėti. Valstybinė ligonių kasa informuoja, kokiais atvejais paslaugos yra mokamos. Tačiau patekus į gydymo įstaigas, tai išsiaiškinti darosi gana sudėtinga.
Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (VLK) užsakymu atliktas tyrimas „Lietuvos gyventojų nuomonė apie privalomojo sveikatos draudimo sistemą, ligonių kasų ir sveikatos priežiūros įstaigų veiklą“ parodė, kad priemokų, neteisėto mokėjimo gydymo įstaigose problema išlieka itin opi. Tyrimo metu į daugiau kaip 50 klausimų atsakė 1068 nuolatiniai Lietuvos gyventojai. Paklausti, ar didžioji dalis sveikatos priežiūros Lietuvoje yra nemokama, teigiamai atsakė vos 7,1 proc. gyventojų. Tuo tarpu 33,4 proc. teigė, kad už paslaugas tenka mokėti – legaliai arba nelegaliai. Net kas antras apklausos dalyvis teigė, kad jiems per pastaruosius 12 mėn. yra tekę atsilyginti už sveikatos priežiūros paslaugas. Beje, gyventojų apklausa parodė, kad auga žmonių, susidūrusių su priemokomis už tyrimus, skaičius [1].
Tikriausiai daugumai žmonių sveikata yra vienas iš jų gyvenimo prioritetų, daugelyje šalių atsiliekantis tik nuo ekonominių problemų, pavyzdžiui, nedarbo, mažų atlyginimų ir didelių gyvenimo išlaidų [2, 3]. Sveikata dažnai tampa politine problema, nes valdžios institucijos bando patenkinti žmonių lūkesčius [4].
Kai kuriose šalyse net iki 11 proc. gyventojų kenčia finansinius sunkumus, susijusius su sveikatos priežiūra. Visame pasaulyje apie 150 milijonų žmonių kenčia nuo finansinių sunkumų kasmet, o 100 mln. yra žemiau skurdo ribos [4].Tai skatina dar didesnę atskirtį tarp sveikatos priežiūros paslaugų poreikio ir svarbiausia sveikatos priežiūros įstaigų teikiamų paslaugų prieinamumo.
Pagal Tarptautinę darbo organizaciją (TDO) tik vienas iš penkių žmonių pasaulyje turi plataus masto socialinę apsaugą, kuri apsaugo nuo prarasto darbo užmokesčio ligos atveju, ir daugiau nei pusė pasaulio gyventojų neturi jokios formalios socialinės apsaugos. Afrikoje ir Pietų Azijoje tik 5-10 proc. žmonių yra socialiai saugūs, o vidutines pajamas gaunančių šalių naudojimosi socialine apsauga rodikliai svyruoja nuo 20 iki 60 proc. Sveikatos apsaugos finansavimas yra svarbi didesnių pastangų dalis užtikrinti socialinę sveikatos apsaugą. Kaip viena iš tokių agentūrų yra Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), kuri kartu su TDO Jungtinių Tautų iniciatyva siekia padėti šalims plėtoti socialinės apsaugos sistemas šalyse. Tai apima finansinės rizikos apsaugos valdymą, platesnius aspektus pajamų keitime ir
socialinę paramą ligos atveju [5]. Šalys turi sukaupti pakankamai lėšų, pagerinti sveikatos sistemos veiksmingumą ir teisingumą. Net ir dideles pajamas gaunančios šalys dabar supranta, kad jos turi nuolat vertinti, kaip jie juda į priekį didėjant išlaidoms ir žmonių lūkesčiams [4]. Kaip pavyzdys galėtų būti Vokietija, kuri pripažino gyventojų senėjimo problemą šalyje, ko pasekoje sumažėja lėšų šalies biudžete, gaunamų nuo darbo užmokesčio mokesčių gyventojų, todėl sunkiau finansuoti sveikatos draudimo sistemą iš tradicinių šaltinių, tokių kaip darbo užmokestis ir draudimo įmokos.
Darbo naujumas, aktualumas ir praktinė reikšmė. Lietuvoje vis dar per mažai nagrinėjama ši tema, iki šiol atlikta nedaug tyrimų, analizuojančių pacientų ketinimus mokėti už sveikatos priežiūros įstaigų suteiktas paslaugas. Taip pat per mažai išanalizuota pacientų nuomonė apie šiuo metu galiojančią apmokėjimo už sveikatos priežiūros paslaugas tvarka. Neseniai pradėtos kalbos apie pokyčius šalies sveikatos sistemoje ir paslaugų apmokėjimo tvarkoje, lemia tokių tyrimų būtinumą. Šis mūsų atliktas tyrimas būtent ir nagrinėja pacientų, besilankančių Kauno miesto sveikatos priežiūros įstaigose, nuomonę, patirtį ir ketinimus papildomai mokėti už jiems suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas. Tyrimo rezultatai gali būti panaudoti priimant sprendimus siekiant tobulinti sveikatos sistemą ir mokėjimo už suteiktas paslaugas struktūrą.
Sveikata visada bus prioritetine sritimi tiek kasdieniniame gyvenime, tiek valstybės valdymo lygmenyje. Norint pasiekti pasitenkinimą sveikatos priežiūros sistema šalyje, reikia gerinti šios sistemos valdymo kokybę bei įteisinti aiškią mokėjimo sistemą, nemažinančią atskirties ar prieinamumo. Priemokų už gydymo paslaugas įteisinimas valstybinėse įstaigose yra konstitucinė problema. To padaryti neįmanoma nepakeitus Konstitucijos, kurioje yra nustatytas nemokamas gydymas. Todėl prieš imantis priemonių, ar ieškant pažeidimų, visų pirma turėtų būti atsižvelgiama ir keičiamas pagrindinis įstatymas – Konstitucija.
2. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Tikslas
Įvertinti pacientų ketinimus mokėti už sveikatos priežiūros įstaigų teikiamas paslaugas.
Uždaviniai:
1. Įvertinti pacientų naudojimosi sveikatos priežiūros įstaigų teikiamomis paslaugomis dažnį ir papildomą mokėjimą, atsižvelgiant į sociodemografines charakteristikas.
2. Palyginti pacientų ketinimus mokėti už sveikatos priežiūros įstaigų teikiamas paslaugas, priklausomai nuo naudojimosi paslaugomis dažnio ir savo sveikatos būklės vertinimo.
3. Nustatyti veiksnius, įtakojančius pacientų ketinimus mokėti už sveikatos priežiūros įstaigų teikiamas paslaugas.
3. LITERATŪROS APŽVALGA
3.1. Sveikatos priežiūros įstaigų teikiamos paslaugos
3.1.1 Sveikatos priežiūros įstaigų teikiamų paslaugų klasifikacija
Sveikatos priežiūros paslauga – įstaigos ir paslaugų užsakovų susitarimu grindžiamas įstaigos veiklos rezultatas. Paslaugų užsakovais gali būti Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatyme (Žin., 1994, Nr. 63-1231; 1998, Nr. 112-3099) nustatyti Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos veiklos užsakovai, kiti juridiniai ir fiziniai asmenys [6].
Vienas iš pagrindinių sveikatos apsaugą padedančių realizuoti ir užtikrinti mechanizmų yra kiekvienos valstybės sveikatos priežiūros sistema. Pagal 1984 metų Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) priimtą pasaulio sveikatos apsaugos politinį dokumentą „Sveikata visiems 2000”, visos valstybės turi suformuoti tokią sveikatos politiką, kuri užtikrintų visiems gyventojams aukšto lygio medicinos pagalbą, pagrįstą pirmine sveikatos priežiūra (PSP) ir palaikomą antrinio ir tretinio lygio sistemomis [7].
Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos (LNSS) įstaigos teikia asmens sveikatos priežiūros bei visuomenės sveikatos priežiūros paslaugas, vykdo farmacinę veiklą. Jos yra viešosios, biudžetinės ir privačios. LNSS veiklos organizavimo lygiai:
- savivaldybių; - valstybės.
Sveikatos priežiūros paslaugų lygiai:
Pirminis lygis
Pirminės sveikatos priežiūros paslaugos prieinamos visiems Lietuvos gyventojams ir yra orientuotos į pacientų pagrindinių sveikatos problemų sprendimą. Pirminę asmens ir visuomenės sveikatos priežiūrą organizuoja savivaldos vykdomosios institucijos.
Pacientas pirmiausia kreipiasi į šeimos gydytoją, kuris sprendžia, kokios pagalbos jam reikia. Šeimos gydytojas privalo žinoti jo kompetencijai priskirtų ligų ir būklių pagrindinius požymius, profilaktikos priemones. Jis turi išmanyti dažniausiai vartojamų vaistų skyrimo indikacijas, taip pat galimą vaistų šalutinį poveikį. Šeimos gydytojas sprendžia, kada jam reikia konsultuotis su specialistu. Už šeimos gydytojo paslaugas moka ligonių kasos. Daugiau mokama už kaimo gyventojų sveikatos priežiūrą. Galiojantys teisės aktai nustato, kad kiekvienas asmuo gali laisvai pasirinkti arčiausiai jo
gyvenamosios vietos esančią arba jam patogiau pasiekiamą pirminės sveikatos priežiūros įstaigą bei šeimos gydytoją.
Pastaraisiais metais sparčiai daugėja privačių pirminės sveikatos priežiūros įstaigų (PASP), kuriose dirba vienas ar keli šeimos gydytojai. Privačios PASP įstaigos sudaro sutartis su ligonių kasomis, todėl už šeimos gydytojo paslaugas mokėti nereikia.
Antrinis bei tretinis lygis
Antrines ir tretines asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurios yra skirstomos į ambulatorines ir stacionarines, teikia savivaldybių, Sveikatos apsaugos ministerijai pavaldžios sveikatos priežiūros įstaigos [8].
3.1.2 Sveikatos priežiūros įstaigų teikiamų paslaugų prieinamumasir kokybė
Daugelyje pasaulio šalių, taip pat ir Lietuvoje, per daug sureikšminama stacionarinė sveikatos priežiūra, o PSP finansuojama nepakankamai, todėl pirminė ir antrinė sveikatos priežiūros grandys panaudojamos neefektyviai. Pasak J. Kairio, sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sistema kol kas susiduria su dviem pagrindinėmis problemomis: sveikatos priežiūrai skirtų išteklių stygiumi ir sveikatos priežiūros paslaugų orientacija į ligoninių ir specializuotą grandį [9].
Remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos įsakymu „Dėl teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir tinkamumo kontrolės“, asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros prieinamumas – tai visuma priemonių, kurių dėka juridiniai bei fiziniai asmenys gali laiku ir tinkamai pasinaudoti asmens bei visuomenės sveikatos priežiūros paslaugomis [10].
LR Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo 2005-2010 m. programoje yra apibrėžtos šios pagrindinės sveikatos priežiūros kokybės dimensijos:
1. orientacija į pacientą (aktyvų paslaugų vartotoją) – sveikatos priežiūros paslaugų vartotojo ir visuomenės įtraukimas į sveikatos priežiūros paslaugų planavimą, teikimą ir vertinimą, užtikrinant paciento teisę gauti informaciją, pateikiamą jam suprantama forma ir reikalingą priimti sprendimams dėl savo sveikatos priežiūros bei galimybę suteikti grįžtamąjį ryšį apie gautas sveikatos priežiūros paslaugas; 2. priimtinumas – valstybės nustatyta tvarka pripažįstamos sveikatos priežiūros sąlygos, užtikrinančios sveikatos priežiūros paslaugų ir medicinos mokslo principų bei medicinos etikos reikalavimų atitiktį;
3. prieinamumas – valstybės nustatyta tvarka pripažįstamos sveikatos priežiūros sąlygos, užtikrinančios sveikatos priežiūros paslaugų ekonominį, komunikacinį ir organizacinį priimtinumą asmeniui ir visuomenei;
4. tinkamumas – valstybės nustatyta tvarka pripažįstamos sveikatos priežiūros sąlygos, užtikrinančios sveikatos priežiūros paslaugų bei patarnavimo kokybę ir efektyvumą;
5. teisumas – lygių visiško sveikatos potencialo siekimo galimybių kiekvienam asmeniui sudarymas, paskirstant sveikatos priežiūros išteklius bei panaikinant kliūtis bei skirtumus, kuriuos lemia neteisingais traktuojami veiksniai;
6. tęstinumas – laipsnis kuriuo paciento priežiūra yra koordinuojama tarp sveikatos priežiūros specialistų ir įstaigų;
7. veiksmingumas – sveikatos priežiūros intervencijų galimybės pasiekti užsibrėžtus sveikatinimo veiklos tikslus ir rezultatus įprastoje aplinkoje;
8. ekonomiškai pagrįstas efektyvumas – aukščiausios kokybės sveikatos priežiūros bei sveikatos priežiūros paslaugų derinio, duodančio geriausius sveikatos rezultatus, užtikrinimas mažiausiais kaštais; 9. saugumas – užtikrinant saugią sveikatos priežiūrą ir jos aplinką pacientams bei sveikatos priežiūros sektoriuje dirbantiems darbuotojams, įdiegiant vieningą nepageidaujamų įvykių registravimo, stebėsenos ir prevencijos sistemą, formuojant naujovišką specialistų požiūrį į nepageidaujamus įvykius, jų valdymą [11].
Teisę gauti valstybės laiduojamą asmens sveikatos priežiūrą, garantuojamą įstatymų, turi Lietuvos Respublikos bei kitų valstybių piliečiai nuolat gyvenantys Lietuvoje. Sveikatos sistemos įstatymų nubrėžtos gairės lėmė, kad buvo pradėti kurti sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo standartų projektai, nes vienas iš pagrindinių sveikatos priežiūros organizavimo principų yra sveikatos paslaugų prieinamumas. Šis principas užtikrinamas tada, kai sveikatos priežiūros paslaugos prieinamos daugumai. Paslaugos turi būti pakankamai arti gyventojo, o paslaugų kaina priimtina ir neturtingiems visuomenės nariams [12, 13].
Valstybiniai auditoriai, atlikę sveikatos priežiūros sistemos vertinimą, padarė išvadą, jog nustatant sveikatos priežiūros kokybės tikslus nėra nuoseklaus bendradarbiavimo ir grįžtamojo ryšio tarp paslaugų organizatorių, teikėjų ir vartotojų. Paslaugų vartotojai (bendruomenės, pacientų organizacijos) tinkamai neįtraukti į kokybės sistemos formavimą ir vystymą. Kadangi nėra nustatyti kokybės rodikliai, paslaugų vartotojai negali objektyviai vertinti ir pasirinkti asmens sveikatos priežiūros paslaugų, labiausiai tenkinančių jų poreikius ir geriau rūpintis savo sveikata [14]. Lietuvoje kaip ir dabartinėse pasaulio sveikatos apsaugos sistemose vyrauja tendencija gerinti teikiamų paslaugų kokybę nedidinant išlaidų
[15]. Vienas pagrindinių sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų tikslų yra optimalus pacientų poreikių tenkinimas [16]. Taip pat yra siekiama, kad gyventojai gautų kokybiškas paslaugas mažiausiomis sąnaudomis atsisakant neveiksmingų ir nereikalingų paslaugų [17].
Vertinant pirminės sveikatos priežiūros teikiamų paslaugų kokybę, didelis dėmesys skiriamas paciento nuomonei apie suteiktų paslaugų kokybę [18]. Tačiau daugelis mokslininkų teigia, kad pacientų pasitenkinimas teikiamomis paslaugomis yra labai subjektyvus ir priklauso nuo paciento amžiaus, lyties, išsimokslinimo, ligos stadijos ir pobūdžio, jo lūkesčių ir asmeninės patirties [16].
3.2. Sveikatos priežiūros įstaigų teikiamų paslaugų teisinis reglamentavimas Lietuvoje ir Europoje
Remiantis LR sveikatos priežiūros įstatymo 13 straipsniu LNSS įstaigų teikiamų paslaugų kainas nustato Sveikatos apsaugos ministerija. LNSS nepriklausančių įstaigų teikiamų paslaugų kainas nustato jų valdymo organai ar savininkai šių įstaigų įstatuose nustatyta tvarka. LNSS įstaigos privalo teikti fiziniams ir juridiniams asmenims rašytinę informaciją, įskaitant ir konfidencialią, apie pacientą ir jam suteiktas paslaugas Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka ir pagrindais [19].
Būtinosios medicinos paslaugos yra teikiamos pagal valstybės, kurioje pacientui teikiama sveikatos priežiūra, sveikatos apsaugos sistemą reglamentuojančius įstatymus ir kitas normas. Pavyzdžiui, Lietuvoje pirminė pagalba reglamentuojama Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu [20].
Medicinos paslaugų kaina ir apmokėjimas taip pat yra nustatoma vadovaujantis toje šalyje galiojančiais medicinos paslaugų tarifais. Suteiktų būtinosios pagalbos paslaugų išlaidas apmoka valstybės narės, kurioje asmuo yra apdraustas sveikatos draudimu, draudimo įstaigos [21].
Būtinoji medicinos pagalba paprastai teikiama dėl ūmios ligos. Būtinosios pagalbos mastą nustato gydantysis gydytojas. Vadovaujantis Europos Sąjungos teisės aktais, būtinoji medicinos pagalba turi būti suteikta tokio masto pagalba, kad nereikėtų dėl medicininių priežasčių anksčiau laiko grįžti į šalį, kurioje asmuo apdraustas sveikatos draudimu. Dėl neatidėliotinos pagalbos galima tiesiai kreiptis į šeimos (bendrosios praktikos) gydytoją poliklinikoje arba į ligoninės priėmimo skyrių. Kreipiantis į gydymo įstaigą, kartu su asmens tapatybę patvirtinančiu dokumentu reikai pateikti apdraudusios valstybės – Europos Sąjungos, Europos ekonominės erdvės šalies ar Šveicarijos Konfederacijos (ES šalys) – kompetentingos sveikatos draudimo įstaigos išduotą dokumentą, patvirtinantį Jūsų apdraustumą toje šalyje: Europos sveikatos draudimo kortelę (angl. European Health Insurance Card) arba laikinai ją pakeičiantį sertifikatą (angl. The Certificate Provisionally Replacing European Health Insurance Card) [22].
Europos Sąjungos šalių sveikatos politikos ir sveikatos priežiūros sistemų tarpusavio sąsajos stiprėja dėl įvairių veiksnių:
- pacientai vyksta gydytis į kitas ES šalis;
- sveikatos priežiūros specialistai išvyksta dirbti į kitas ES šalis; - didėja sveikatos priežiūros paslaugų lūkesčiai;
- plėtojamos sveikatos priežiūros technologijos.
Norint užtikrinti tam sąlygas keliami įvairūs uždaviniai. Primiausia reikia nustatyti aiškias taisykles ir teikti pacientams patikimą informaciją apie galimybes gauti sveikatos priežiūros paslaugas kitoje ES šalyje ir išlaidų joms kompensaciją. Tuo užsiims naujieji nacionaliniai kontaktiniai centrai.
Tenkinti pacientų lūkesčius gauti aukščiausios kokybės sveikatos priežiūros paslaugas. Šie lūkesčiai būna dar didesni, kai vykstama gydytis į užsienį. Nacionalinių kontaktinių centrų suteikta informacija apie sveikatos priežiūros kokybę ir pacientų saugą padės jiems objektyviai pasirinkti, prieš vykstant gydytis į užsienį. Užtikrinti glaudesnį ES šalių bendradarbiavimą pacientų labui. Pašalinti ilgalaikį teisinį netikrumą. Naujosiomis taisyklėmis tinkamai subalansuojamas sveikatos priežiūros sistemų tvarumas ir pacientų teisių gydytis užsienyje garantijos [23].
2008 m. Europos Komisija parengė komunikatą, kuriame keliama iniciatyva įvesti aiškią ir skaidrią sveikatos priežiūros paslaugų teikimo kitose valstybėse narėse sistemą remiantis Sutarties nuostatomis ir Europos Teisingumo Teismo jurisprudencija. Komisijos komunikate pripažįstama, jog reikia aiškiau reglamentuoti Europos Teisingumo Teismo praktikoje suformuluotų principų taikymą, todėl reikalingos Bendrijos taisyklės [24].
Atsižvelgdama į komunikate iškeltus tikslus, 2008 m. Komisija parengė direktyvos projektą dėl pacientų teisių į sveikatos priežiūros paslaugas kitose valstybėse narėse įgyvendinimo ir kartu su direktyva pateikė aiškinamąjį memorandumą dėl siūlomos priimti direktyvos nuostatų. 2009 m. sausio mėnesį direktyvą svarstė Europos Parlamento Vidaus rinkos ir vartotojų teisių komitetas. Siūloma direktyva siekiama nustatyti aiškią ir skaidrią sveikatos priežiūros paslaugų teikimo kitose valstybėse narėse sistemą [25].
2007 m. Europos Komisijos Sveikatos ir vartotojų teisių apsaugos direktorato (DG SANCO) iniciatyva visose 27 valstybėse narėse buvo atliktas, kurio tikslas buvo nustatyti ES paliečių patirtį ir lūkesčius, susijusius su laisvu pacientų judėjimu ES. Tyrimo rezultatai parodė, kad didelis ES piliečių skaičius nežino apie savo teisę gauti sveikatos priežiūros paslaugas kitose valstybėse narėse. Pavyzdžiui, 11 proc. apklaustų lietuvių ir 31 proc. apklaustų latvių yra įsitikinę, kad jie neturi teisės kitose valstybėse narėse gauti sveikatos priežiūros paslaugas, kurios būtų apmokamos iš jų valstybės narės sveikatos draudimo lėšų [26].
Kitas tarptautinės organizacijos „Health Consumer Powerhouse“ Prancūzijoje, Lenkijoje, Jungtinėje Karalystėje, Ispanijoje ir Vokietijoje atliktas tyrimas rodo, kad 25 proc. piliečių mano, jog jie neturi teisės gauti gydymo paslaugų užsienyje, o 30 proc. – to tiksliai nežino. „Eurobarometro“ tyrimas parodė, kad 30 proc. ES piliečių nežino apie galimybę gauti sveikatos priežiūros paslaugas ne savo šalyje [27].
Vadovaujantis Europos Tarybos Reglamentais Nr. 1408/71 ir 574/72 bei Europos Bendrijų darbuotojų migrantų socialinės apsaugos administracinės komisijos sprendimais Lietuvoje yra visiškai įgyvendinta ir veikianti Europos sveikatos draudimo kortelės sistema, kurią administruoja Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Sveikatos kortelės draudimo sistema užtikrina teisę Lietuvoje privalomuoju sveikatos draudimu apdraustiems asmenims gauti iš Privalomojo sveikatos fondo biudžeto apmokamas būtinosios medicinos pagalbos paslaugas laikinai viešint kitose ES valstybėse narėse, Europos ekonominės erdvės (EEE) šalyse narėse ir Šveicarijoje. Lietuvoje veikianti Europos sveikatos draudimo kortelės sistema numato galimybę gauti užsienyje būtinosios medicinos pagalbos paslaugas natūra arba užsienyje patirtų būtinosios medicinos pagalbos išlaidų kompensaciją [28].
Dar prieš Lietuvai įstojant į ES, nacionalinė teisė numatė pacientams galimybę užsienyje gauti planines sveikatos priežiūros paslaugas, finansuojamas iš Privalomojo veikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Galimybę gauti planines sveikatos priežiūros paslaugas užsienyje numatė ir įgyvendinimo tvarką nustatė 1999 m. liepos 27 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas Nr. 349 „Dėl ligonių nukreipimo gydyti ir konsultuoti į užsienį“ [29] bei su pakeitimais [30] ir 2001 rugsėjo 6 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymas Nr. 478 „Dėl pacientų nukreipimo konsultuotis (išsitirti) ir/ar gydytis užsienyje ir išlaidų apmokėjimo tvarkos patvirtinimo“. Jis su pakeitimais galioja iki šiol [31].
Lietuvai tapus ES nare, paciento teisės gauti sveikatos priežiūros paslaugas kitose ES valstybėse narėse įgyvendinimo teisinis reglamentavimas nebuvo iš esmės pakeistas. Lietuvoje iki šiol galioja 2001 m. sveikatos apsaugos ministro įsakymas su pakeitimais, nustatantis paciento teisės gauti sveikatos priežiūros paslaugas kitose ES valstybėse narėse įgyvendinimo tvarką [32].
Naudojimosi sveikatos priežiūros paslaugomis kitoje valstybėje narėje ir jų išlaidų kompensavimo taisyklės šiuo metu ne visada aiškios ir suprantamos. Todėl Komisija pasiūlė ES direktyvą dėl pacientų teisių į tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas įgyvendinimo. 2011 m. Europos Parlamentas ir Taryba šią direktyvą oficialiai priėmė. Joje aiškiau apibrėžta, kokiais atvejais ES piliečiai turi teisę į sveikatos priežiūros paslaugas kitose valstybėse narėse. Taip pat joje nurodyta, kas yra atsakingas už kitoje valstybėje narėje teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų saugumą ir kokybę. Be to, šia direktyva skatinamas įvairių sričių bendradarbiavimas, pavyzdžiui, specializuotos priežiūros centrų tinklų plėtojimas [33].
Ši naujoji direktyva suteikia aiškumo apie pacientus, kurie siekia sveikatos priežiūros teisių kitose valstybėse narėse ir papildo teises, kurias pacientai jau turi ES lygiu per teisės aktus dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo. Direktyva atitinka Tarybos norą visapusiškai gerbti Europos
Teisingumo Teismo precedentų teisę dėl pacientų teisių į tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas, kartu išsaugant valstybių narių teises organizuoti savo sveikatos priežiūros sistemas [34].
Kai šią direktyvą priims Taryba ir Europos Parlamentas, bus sukurta aiški bendra sveikatos priežiūros paslaugų teikimo kitose valstybėse narėse sistema. Pagrindinės jos nuostatos:
- Pacientai turi teisę naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis užsienyje, o išlaidos jiems turėtų būti atlyginamos taip, kaip būtų atlygintos namuose suteiktų paslaugų išlaidos. Valstybės narės atsako už jų teritorijoje teikiamas sveikatos priežiūros paslaugas. Pacientai turėtų tiksliai žinoti, kad kitose valstybėse narėse teikiamo gydymo kokybė ir saugos standartai yra reguliariai stebimi ir grindžiami gerąja medicinine patirtimi.
- Ši direktyva palengvins Europos masto bendradarbiavimą dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo kitose valstybėse narėse. Bus sukurtas pagrindas, kuriuo remiantis bus plečiami Europos pavyzdinių centrų tinklai, kuriuose savanoriškai susivienys įvairių valstybių narių specializuotieji centrai. Taip bendradarbiaujant atsiras daug pacientams naudingų galimybių – jie galės lengviau gauti labai specializuotos priežiūros paslaugų. Tai galės būti naudinga ir sveikatos sistemoms, nes pagerės sąlygos veiksmingai naudoti išteklius, pvz., bus sujungiami ištekliai gydant retas ligas.
- Sveikatos srities technologijų vertinimas – tai kita sritis, kuri akivaizdžiai teiks papildomos naudos visai Europai. Ši iniciatyva padės sumažinti paslaugų sutapimą ir dubliavimą šioje srityje, taigi bus skatinama veiksmingai naudoti išteklius.
- Bus aktyviau veikiama ir e. sveikatos srityje. Informacinės ir ryšių technologijos leidžia labai pagerinti sveikatos priežiūros paslaugų kokybę, saugą ir veiksmingumą. Komisija jau remia esamus e. sveikatos projektus, susijusius, pvz., su didelių ligoninių specialistų nuotoliniu būdu teikiama pagalba mažesnėms vietos įstaigoms. Tačiau dar trūksta bendrų formų ir standartų, kuriuos būtų galima naudoti įvairiose skirtingų šalių sistemose. Ši direktyva padės įdiegti reikiamus elementus [35].
Šis pasiūlymas padės pacientams gauti reikalingą sveikatos priežiūrą. Valstybės narės, savo ruožtu, galės geriau užtikrinti sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą, kokybę, sveikatos priežiūros sistemų finansinį tvarumą ir piliečių gerovę. Taip pat aiškiai nurodyta, kas yra atsakingas už kitoje valstybėje narėje teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų kokybę ir saugumą. Galiausiai dėl šio pasiūlymo sustiprės, pavyzdžiui, specializuotos priežiūros centrų tinklų bendradarbiavimas [36].
3.3. Apmokėjimo už sveikatos priežiūros paslaugas sistema ir papildomas mokėjimas
Asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos apmokamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis, jei šios paslaugos teikiamos apdraustiems privalomuoju sveikatos draudimu asmenims, turintiems gydytojo siuntimą, ir jei šias paslaugas teikiančios asmens sveikatos priežiūros įstaigos yra sudariusios sutartis su teritorine ligonių kasa dėl šių paslaugų teikimo. Iš privalomuoju sveikatos draudimu apdraustų pacientų papildomas mokestis gali būti imamas tik konkrečiais atvejais, nurodytais pateikiamoje lentelėje (1 lentelė) [37].
1 lentelė. Privalomuoju sveikatos draudimu apdraustų pacientų papildomas mokestis. Kokiu atveju reikia mokėti? Kokiame teisės akte tai numatyta? Jei pacientas savo iniciatyva pasirenka
brangiau kainuojančias paslaugas, medžiagas, procedūras, jis sumoka jų faktinių ir bazinių kainų skirtumą
Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 49 straipsnio 5 dalis, Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalis
Jei pacientas, turintis teisę į nemokamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, savo iniciatyva pasirenka papildomas paslaugas ar procedūras, jis sumoka šių paslaugų ar procedūrų kainą
Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 49 straipsnio 5 dalis, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. liepos 30 d. įsakymo Nr. 357 „Dėl Mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašo, kainų nustatymo ir jų indeksavimo tvarkos bei šių paslaugų teikimo ir apmokėjimo tvarkos“ 3 priedo „Mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo tvarka“ 6 dalies 3 punktas
Jei pacientas, neturėdamas šeimos gydytojo siuntimo, pageidauja gauti gydytojo specialisto konsultaciją
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. liepos 30 d. įsakymo Nr. 357 „Dėl Mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašo, kainų nustatymo ir jų indeksavimo tvarkos bei šių paslaugų teikimo ir apmokėjimo tvarkos“ 3 priedo „Mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo tvarka“ 6 dalies 2 punktas Jei pacientą konsultuotis pas gydytoją
specialistą siunčia gydytojas, dirbantis asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, nesudariusioje sutarties su teritorine ligonių kasa
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. liepos 30 d. įsakymo Nr. 357 „Dėl Mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašo, kainų nustatymo ir jų indeksavimo tvarkos bei šių paslaugų teikimo ir apmokėjimo tvarkos“ 3 priedo „Mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo tvarka“ 6 dalies 4 punktas
Kokiu atveju reikia mokėti? Kokiame teisės akte tai numatyta? Jei pacientas nenori registruotis į
bendrąją eilę ir pageidauja gauti planines sveikatos priežiūros paslaugas skubos tvarka
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. liepos 30 d. įsakymo Nr. 357 „Dėl Mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašo, kainų nustatymo ir jų indeksavimo tvarkos bei šių paslaugų teikimo ir apmokėjimo tvarkos“ 3 priedo „Mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo tvarka“ 6 punktas
Jei teikiamos mokamos paslaugos, įrašytos į sveikatos apsaugos ministro patvirtintą mokamų paslaugų sąrašą
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. liepos 30 d. įsakymas Nr. 357 „Dėl Mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašo, kainų nustatymo ir jų indeksavimo tvarkos bei šių paslaugų teikimo ir apmokėjimo tvarkos“
Kreipiantis dėl būtinosios medicinos pagalbos į šeimos (bendrosios praktikos) gydytoją ar ligoninės priėmimo skyrių, mokėti nereikia. Kreipiantis į gydytoją specialistą (išskyrus gydytoją dermatovenerologą), reikia turėti šeimos (bendrosios praktikos) gydytojo siuntimą. Jeigu kreipiamasi pas gydytoją specialistą be siuntimo, už konsultaciją reikia mokėti ir šios išlaidos nėra kompensuojamos.
Būtinoji odontologinė pagalba pirminės sveikatos priežiūros centruose teikiama nemokamai, tačiau už medicinos priemones ir medžiagas, kurių prireikia teikiant šią pagalbą, reikia mokėti, nepaisant turimos Europos sveikatos draudimo kortelės arba laikinai ją pakeičiančio sertifikato. Atkreiptinas dėmesys, kad dauguma odontologų dirba privačiai, todėl jų suteiktų paslaugų išlaidos nekompensuojamos.
Už privačia praktika besiverčiančių gydytojų ir gydymo įstaigų, nesudariusių sutarties su TLK, suteiktas būtinosios medicinos pagalbos paslaugas reikia mokėti [22].
Apdraustieji privalomuoju sveikatos draudimu – draudžiamieji šiuo draudimu, kurie Sveikatos draudimo įstatymo nustatyta tvarka moka arba už kuriuos yra mokamos atitinkamo dydžio įmokos. Privalomasis sveikatos draudimas garantuoja draudžiamiesiems asmenims sveikatos priežiūros paslaugas, už kurių teikimą apmokama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, kurį sudaro fizinių asmenų pajamų mokestis, socialinio draudimo įmokos, valstybės įmokos už jos draudžiamus asmenis, savarankiškai mokančiųjų lėšos ir kt.
Apsidraudęs žmogus įgyja daug didesnį pranašumą prieš nepasidraudusįjį, nes gauna ne tik būtinąją medicinos pagalbą, o visas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, numatytas įstatymo. Jei žmogus nemoka asmens fizinių pajamų mokesčio ir nėra savarankiškai apsidraudęs privalomuoju sveikatos draudimu, už medicinos paslaugas (išskyrus būtinąją pagalbą) turi mokėti pats pagal nustatytus bazinius paslaugų įkainius.
Privalomuoju sveikatos draudimu yra draudžiami LR piliečiai ir užsieniečiai, nuolat gyvenantys Lietuvoje, taip pat laikinai LR gyvenantys užsieniečiai, jeigu jie teisėtai dirba mūsų šalyje, bei nepilnamečiai jų šeimos nariai, taip pat nelydimi nepilnamečiai bei papildomą ir laikiną apsaugą LR gavę užsieniečiai.
Pagal tarptautinių sutarčių nustatytą tvarką privalomuoju sveikatos draudimu yra draudžiami LR piliečiai, nuolat ar laikinai gyvenantys šalyse, su kuriomis Lietuva yra sudariusi tarptautines sutartis dėl privalomojo sveikatos draudimo, taip pat šių šalių (su kuriomis LR yra sudariusi tarptautinės sutartis dėl privalomojo sveikatos draudimo) piliečiai, nuolat ar laikinai gyvenantys Lietuvoje [38].
Įgyvendinant sveikatos draudimą, tolesnį išteklių pasiskirstymo strategiją lemia du principai:
1) tolygus gyventojų finansavimas. Tokiu būdu galėtų būti sprendžiamos problemos, susijusios su gyventojų sveikatos būklės gerėjimo užtikrinimu. Būtina didesnę lėšų dalį nukreipti į gyventojus kaip į potencialius pacientus. Visuomenės sveikatos priežiūros, PSP plėtra (ypač prevencijos bei prieinamumo aspektais) kartu su sveikatos priežiūros integravimu į socialinių paslaugų plėtros programą - tai prielaida, kad potencialūs pacientai netaps realiais pacientais. Toks problemos sprendimas užtikrina santykinį išlaidų minimizavimą, mažėjant pacientų, gydomų stacionaruose, srautui;
2) sveikatos priežiūros paslaugų finansavimas atsižvelgiant į naudingumą. Prioritetiškai turi būti finansuojamos sveikatos priežiūros paslaugos ir atitinkamos medicinos technologijos, kurios užtikrina kuo didesnę naudą pacientams. Priimant sprendimus dėl prioritetų, vertėtų analizuoti, kiek papildomų paciento kokybiško gyvenimo metų užtikrina alternatyvios sveikatos priežiūros technologijos.
Tolygus gyventojų finansavimas turi būti užtikrintas privalomojo sveikatos draudimo lėšas skirstant teritorinėms ligonių kasoms pagal jų aptarnaujamą gyventojų skaičių. Privalomasis sveikatos draudimas turi užtikrinti 70-80 proc. sveikatos priežiūros finansavimo, likusioji dalis (visuomenės sveikatos priežiūra, investicijos, valstybinės ir savivaldybių programos) turi būti finansuojama iš valstybės ir savivaldybių biudžetų. Sveikatos draudimo įstatymas numato privalomojo draudimo lėšas naudoti ne tik valstybinių, bet ir privačių sveikatos priežiūros įstaigų paslaugoms apmokėti (sudaryti prielaidas plėtoti privačią praktiką) [39].
Dauguma nacionalinių reformų nepavyksta dėl didžiulės politinės įtakos, ypač kai sveikatos priežiūros įstaigos veikia kaip valstybinė monopolija. Todėl svarbu yra padidinti ekonomiškumą teikiant paslaugas, modernizuojant sistemas yra galimybė kontroliuoti išlaidas ir procesus [40]. Taip pat keičiant į mokėjimus pagal numatomus paciento priežiūros poreikius ir pridedant atskirą mokėjimo komponentą, ar teikti papildomą kompensaciją pacientams, kuriems reikia ypatingai brangios priežiūros [41].
Reformomis turėtų būti siekiama sumažinti kliūtis prieigai prie viešųjų ir formalių sveikatos priežiūros paslaugų, o taip pat nustatyti apribojimus, kurie apsunkina teisingą paskirstymą ir galimybę naudotis viešosiomis sveikatos priežiūros paslaugomis visiems gyventojams, ypač neturtingiems ir kaimo gyventojams [42]. Vienas iš sprendimų, kuriais siekiama gerinti sveikatos priežiūros sistemos Lenkijoje veikimą yra įdiegti pacientų bendrą mokėjimą už visuomenės sveikatos priežiūros paslaugas. Visose šalyse, kur sveikatos priežiūros sistema yra aukšto lygio ten jau egzistuoja bendro mokėjimo sistema ir ji yra laikoma kaip būtina ir nepakeičiama sąlyga tinkamam šios sistemos palaikymui. [43].
Neoficialūs mokėjimai už sveikatos priežiūros paslaugas, yra paplitę daugelyje pereinamojo laikotarpio šalių, įskaitant ir Rusiją. Nors Rusijos valdžia skelbia kaip vieną iš pagrindinių savo politikos tikslų gerinti galimybes gauti kokybišką, laisvą nuo apmokestinimo sveikatos priežiūros paslaugą, ji patvirtino taisykles, kurios suteikia vietos valdžios institucijoms teisę teikti paslaugas už užmokestį. Tyrimai rodo, kad Rusijos prieinamumas ir kokybė viešosiomis lėšomis finansuojamų sveikatos priežiūros paslaugų gali būti rimtoje grėsmėje dėl dabartinės neaiškios, neskaidrios finansinėmis taisyklėmis paremtos sveikatos politikos. Neoficialių mokėjimų praktika egzistuoja kartu su oficialiais mokamomis paslaugomis, o tai gali trukdyti vyriausybės pastangoms stiprinti lygybę tarp sveikatos paslaugų vartotojų įvedimo [44].
3.4. Ketinimų mokėti už sveikatos priežiūros paslaugas vertinimo metodai
Kontingento vertinimo metodas yra pagrįstas tyrimu, hipotetinis ir tiesioginis metodas naudojamas norint nustatyti piniginius vertinimus susijusius su poveikiu sveikatai. Tai dažnai konceptualūs klausimai, kurie apibrėžia pasiryžimą mokėti ir kaip priemonė palyginti su kitomis priemonėmis, naudojamoms medicininiams technologijų vertinimams [45].
Vienas iš būdų atsakyti į klausimus dėl naujų priemonių, kurios sistemoje neegzistuoja yra naudoti kontingento vertinimo metodą (CVM). CVM yra tyrimas, kuris hipotetiškai išaiškina, kiek asmenys sutiktų mokėti už tam tikras nagrinėjamas priemones. CVM pirmiausia buvo naudojamas aplinkosaugos įstatymų pakeitimų bei naujų miestų transporto sistemų pokyčių įvertinimui [46].
Šiuo metu ekspertai ragina geriau pasinaudoti šiais metodais, siekiant palengvinti sąnaudų ir naudos analizės nauda sveikatos priežiūros ssistemoje [47, 48, 49]. Teigiama, kad sveikatos ekonomika atsilieka nuo kitų sričių ekonomikos, kuriose galėtų būti panaudotas šis metodas, ypač aplinkos ekonomika. Tačiau kasmet vis daugėja nurodytų tyrimų atlikimas sveikatos srityje [50, 51].
Yra du pagrindiniai metodai, su kuriais buvo dirbama iki šiol: kontingento vertinimo metodas (CVM) ir "pasirinkimo eksperimentas" – metodas, anksčiau žinomas kaip bendroji analizė. Šie metodai iš esmės buvo naudojami norint nustatyti piniginę vertę, naudą dėl sveikatos ir/arba ne naudą sveikatai dėl konkrečios aplinkybės intervencijos. Tačiau ekonominis vertinimas sveikatos priežiūros srityje vis dar dominuoja prieš bendrąją analizę [52, 53]. Dauguma sveikatos ekonomistų šiuo metu nori patikslinti šiuos metodus ir juos plačiai naudoti atlieknat tyrimus, o ne kurti naujas priemones [54, 55].
4. TYRIMO METODIKA IR KONTINGENTAS
Tyrimas buvo atliktas 2012 metų rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais Kauno miesto ambulatorinėse ir stacionarinėse sveikatos priežiūros įstaigose. Šio tyrimo atlikimui buvo reikalingas LSMU bioetikos leidimas. Leidimas atlikti tyrimą buvo gautas (1 priedas). Žvalgomasis tyrimas atliktas 2012 m. liepos mėnesį. Šio tyrimo metu buvo apklausiami pacientai, tyrimo vykdymo laikotarpiu apsilankę Kauno miesto ambulatorinėse ir stacionarinėse sveikatos priežiūros įstaigose. 20-čiai pacientų buvo išdalinta bandomoji anketa. Respondentai nurodė, jog klausimai aiškūs. Po šios apklausos pastebėta, kad pacientai renkasi po kelis atsakymo variantus, todėl galutiniame anketos variante buvo nurodyta, kur galima rinktis kelis atsakymo variantus, taip pat instrukcijose nurodyta, kad į visus klausimus galima atsakyti pasirinkus tik vieną variantą, jei nepažymėta kitaip. Taip pat kai kurie klausimai papildyti galimais atsakymų variantais.
Tyrimo metodai. Tyrimo metu respondentams pateiktą anoniminę anketą sudarė 37 klausimai (2
priedas). Mokslo tiriamojo darbo anketą sudarė klausimai, kurie buvo uždaro tipo, su galimais atsakymo
variantais arba su galimybe įrašyti kitą atsakymo variantą. Anketos klausimai buvo sugrupuoti ir suskirstyti į tris grupes. Pagrindinės klausimų grupės pateikiamos 2 lentelėje. 13 klausimas parengtas remiantis sveikatos sukeliamų sutrikimų standartiniu klausimynu [56, 57]. 14-17 klausimai – remiantis sveikatos priežiūros panaudojimo klausimynu [58]. 12 klausimas parengtas remiantis savo sveikatos vertinimo standartiniu klausimynu [59, 60, 61, 62, 63].
2 lentelė. Pacientų ketinimų vertinimo anketos klausimų grupės.
Klausimų grupė Klausimai Klausimų tematika
I 1-19
Pacientų charakteristikos ir naudojimasis sveikatos priežiūros įstaigų teikiamomis paslaugomis
II 20-29
Pacientų ketinimas mokėti už sveikatos priežiūros įstaigų teikiamas paslaugas
III 1-6, 8-9, 12-13, 20-21, 37
Veiksniai, įtakojantys pacientų ketinimus mokėti ir šių veiksnių sąsajos su pacientų sveikata
Pirmojoje tyrimo dalyje norėjome išsiaiškinti pagrindines pacientų charakteristikas bei išanalizuoti sveikatos priežiūros paslaugų poreikį. Šioje klausimyno dalyje buvo pateikti klausimai apie pacientų lytį, amžių, išsilavinimą, šeiminę padėtį, gyvenamąją vietą – pagrindinės pacientų charakteristikos, bei sveikatos būklę, finansinį apsirūpinimą, sveikatos būklę ir sveikatos priežiūros paslaugų poreikį.
Antroji anketos klausimų dalis yra skirta išsiaiškinti pacientų ketinimus mokėti už sveikatos priežiūros įstaigų teikiamas paslaugas. Norint įvertinti pacientų ketinimus, anketoje pateikėme klausimus, kuriuose išvardijome paslaugas ir prašėme nurodyti, už kurias iš jų pacientai sutiktų mokėti papildomai, ir jei sutiktų – kokio dydžio priemokas. Taip pat domėjomės, ar šios priemokos pakeistų dabartinę situaciją sveikatos paslaugų teikimo sistemos valdyme, ir jei taip, tai kokių pokyčių respondentai tikėtųsi.
Trečioji klausimų grupė skirta įvertinti veiksnius, kurie galimai turi įtakos pacientų ketinimams mokėti už sveikatos priežiūros įstaigų teikiamas paslaugas. Vertinome tokius veiksnius kaip mėnesio pajamos, savo sveikatos būklės vertinimas, informuotumas, sveikatos priežiūros paslaugų poreikis ir kt.
Tirtųjų kontingentas. Apklausoje dalyvavo pacientai, tyrimo vykdymo laikotarpiu apsilankę Kauno miesto ambulatorinėse ir stacionarinėse sveikatos priežiūros įstaigose. Iš visų tyrime dalyvavusių pacientų į anketas atsakė 604 (atsako dažnis 86,3 proc.) (1 pav.). Siekiant užtikrinti anonimiškumą, anketoje nebuvo prašoma respondentų nurodyti vardą bei pavardę, ar sveikatos priežiūros įstaigą, kurioje lankosi, todėl darbe pateikiamas respondentų pasiskirstymas pagal lytį bei amžių. Apklausa buvo vykdoma sveikatos priežiūros įstaigose, dažniausiai pacientų laukiamajame. Užpildytos anketos buvo surenkamos iš karto. Apklausiant pacientus, pirmiausia jiems buvo pristatoma anketos tema bei tikslas.
1 pav. Principinė duomenų rinkimo schema.
Išdalintų anketų skaičius tyrimo pradžioje – 700.
Tyrimo metu negrąžintų anketų skaičius – 22.
Tyrimo metu netinkamai užpildytų anketų skaičius – 74.
Duomenų analizė. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant SPSS programos paketą (versija SPSS 17.0). Hipotezėms, kad požymiai tarpusavyje susiję, tikrinti skaičiuotas chi kvadrato (χ2) kriterijus bei Spearmano koreliacijos koeficientas (r). Spearmano ranginis koreliacijos koeficientas yra naudojamas tiriant ryšį, kuris gali egzistuoti tarp dviejų didėjimo ar mažėjimo tvarka išrikiuotų kintamųjų. Atliekant koreliacijos analizę buvo susumuoti pacientų sutikimai mokėti už išvardintas paslaugas. Pagal gautas sumas pacientai išskirti į 2 kategorijas - 0-10 – nelinkę mokėti, 10-15 – linkę mokėti. Tuomet lyginta su ranginiais kriterijais (jaunesi, vyresni, mažiau išsilavinę, labiau išsilavinę, blogiau vertina sveikatą, geriau ir t.t. ) ir vertinta, ar yra tarpusavio ryšys bei šio ryšio stiprumas. Ryšys buvo laikomas silpnu, kai r<0,3, vidutinio stiprumo, kai 0,3≤r<0,7 ir stipriu, kai r≥0,7. Taip pat hipotezės apie dviejų požymių neprikausomumą buvo tikrinamos naudojant z kriterijų. Norint įvertinti reikšmių išsibarstymą apie vidurkį, buvo skaičiuojamas vidutinis kvadratinis (standartinis) nuokrypis (SN). Skirtumo tarp šių dydžių patikimumo įvertinimui buvo naudojamas Stjudento (t) kriterijus. Minimalus reikšmingumo lygmuo – 0,05.
5. REZULTATAI
5.1. Respondentų charakteristikos
Tyrime iš viso dalyvavo 604 pacientai, iš kurių 383 moterys (63,4 proc.) ir 221 vyras (36,6 proc.). Respondentų amžius svyravo nuo 15 iki 90 metų, apklaustųjų amžiaus vidurkis – 46,6 metai (standartinė paklaida – 0,69). Pagal amžių respondentus suskirstėme į tris grupes: 1 grupė – 39 m. ir jaunesni (sudarė 35,7 proc.), 2 grupė – 40-59 m. amžiaus (sudarė 38,1 proc.) bei 3 grupė – 60 m. amžiaus ir vyresni pacientai (sudarė 26,2 proc.). Didžioji dalis pacientų yra vedę/ištekėję (51,2 proc.), dirbantys (58,4 proc.) bei gyvenantys mieste (73,3 proc.). Kaip turimą išsilavinimą respondentai dažniausiai žymėjo aukštąjį universitetinį (30,5 proc.), o mažiausiai pacientų, turinčių nebaigtą vidurinį išsilavinimą (6,1 proc.) (3
lentelė).
3 lentelė. Pagrindinės respondentų sociodemografinės charakteristikos.
Sociodemografinis veiksnys Paplitimas
proc. n Lytis Moterys Vyrai Amžius Iki 39 m. 40-59 m. Vyresni nei 60 m. Šeiminė padėtis Vedęs/ištekėjusi Nevedęs/netekėjusi Išsiskyręs (-usi) Našlys (-ė) Nesantuokinė pora Gyvenamoji vieta Miestas Kaimas (rajonas) Išsilavinimas Nebaigtas vidurinis Vidurinis Profesinis
Nebaigtas aukštasis universitetinis Aukštasis neuniversitetinis Aukštasis universitetinis 63,4 36,6 35,7 38,1 26,2 51,2 19,4 14,9 8,4 6,1 73,3 26,7 6,1 14,4 21,4 9,3 18,4 30,5 383 221 216 230 158 309 117 90 51 37 443 161 37 87 129 56 111 184
Respondentų šeimos (asmenų, gyvenančių kartu) narių skaičiaus vidurkis – 2,47 (standartinė paklaida – 0,048). Pacientų šeimos (asmenų, gyvenančių kartu) vidutinės mėnesio pajamos – 2223, 45 Lt. (standartinė paklaida – 58,829). Apklaustieji vidutiniškai per vieną mėnesį savo sveikatos priežiūrai (t.y. vaistams, vitaminams, tyrimams, dovanoms ir t.t.) skiria 113,38 Lt (standartinė paklaida – 4,915). Net 47,7 proc. pacientų šeimos finansinė padėtis apsunkina apsirūpinimą maistu ir kitomis būtiniausiomis priemonėmis.
5.2. Naudojimosi sveikatos priežiūros įstaigų teikiamomis paslaugomis dažnis ir papildomas mokėjimas už paslaugas
Respondentai per paskutinius 6 mėnesius į gydymo įstaigą dažniau kreipėsi dėl lėtinės ligos (22,8 proc.), dėl ūmaus susirgimo (20,4 proc.) ir dėl tyrimų atlikimo (18,0 proc.). Rečiau nurodyta priežastis – dėl sveikatos pažymos, kurią pasirinko mažiau nei dešimtadalis apklaustųjų (7,9 proc.). 19,7 proc. apklaustų pacientų per pastaruosius 6 mėnesius į gydymo įstaigą nesikreipė (2 pav.).
22,8 20,4 19,7 18,0 17,2 16,7 8,1 7,9 3,1 0 5 10 15 20 25 Dėl lėtinės ligos Dėl ūmaus susirgimo Nesikreipiau Dėl tyrimų atlikimo Dėl profilaktinio patikrinimo Dėl siuntimo pas specialistą Dėl sužalojimo ar traumos Dėl sveikatos pažymos Kita Kreipimosi priežastis P ro c.
2 pav. Pacientų skirstinys atsižvelgiant į kreipimosi į gydymo įstaigą per paskutinius 6 mėnesius priežastis (proc.).
Statistiškai reikšmingai vyrai dažniau nei moterys pažymėjo, kad per paskutinius 6 mėnesius naudojosi greitosios medicinos pagalbos (iškvietimo) (atitinkamai 27,6 ir 18,7 proc.), suaugusiųjų imunoprofilaktikos (atitinkamai 5,2 ir 1,9 proc.) ir maitinimosi gydymo įstaigoje (atitinkamai 13,8 ir 7,7 proc.) paslaugomis. Moterys statistiškai reikšmingai dažniau nei vyrai nurodė, kad naudojosi siuntimų specialisto konsultacijai išrašymo paslauga (atitinkamai 39,7 ir 49,5 proc.).
Taip pat vyrai dažniau nei moterys naudojosi bendruomenės slaugytojos vizito į namus, greitosios medicinos pagalbos (transportavimo), vaikų imunoprofilaktikos, sveikatos/nedarbingumo pažymų išrašymo bei lovadienių ligoninėje paslaugomis. Moterys dažniau nei vyrai per paskutinius 6 mėnesius naudojosi pirminės gydytojo specialisto, šeimos gydytojo konsultacijos, šeimos gydytojo vizito į namus, recepto išrašymo ir brangių tyrimų paslaugomis (4 lentelė).
4 lentelė. Pacientų naudojimasis paslaugomis per paskutinius 6 mėnesius priklausomai nuo lyties (proc.).
Sveikatos priežiūros paslauga Paplitimas (proc.)
Moterys Vyrai
Pirminė gydytojo specialisto konsultacija 55,3 52,9
Šeimos gydytojo konsultacija 83,9 82,2
Šeimos gydytojo vizitas į namus 10,6 9,8
Bendruomenės slaugytojo vizitas į namus 6,1 6,9
Greitoji medicinos pagalba (iškvietimas) 18,7 27,6*
Greitoji medicinos pagalba (transportavimas) 11,9 16,7
Vaikų imunoprofilaktika 3,2 5,2*
Suaugusiųjų imunoprofilaktika 1,9 5,2
Siuntimų specialisto konsultacijai išrašymas 49,5 39,7*
Sveikatos/nedarbingumo pažymų išrašymas 18,6 19,0
Recepto išrašymas 60,8 56,9
Brangūs tyrimai 18,3 17,2
Maitinimas gydymo įstaigoje 7,7 13,8*
Stacionarizavimas (lovadieniai ligoninėje) 9,3 14,4
Tyrimo duomenų analizė parodė, kad 1 iš 3 apklaustųjų (32,1 proc.) niekada nėra papildomai mokėjęs už sveikatos priežiūros įstaigų teikiamas paslaugas. 11,9 proc. pacientų teigė, jog jiems dažnai tenka primokėti už sveikatos priežiūros paslaugas (3 pav.).
11,9 56,0 32,1 Taip, dažnai Taip, kartais Ne, niekada
3 pav. Pacientų skirstinys atsižvelgiant į papildomą mokėjimą už sveikatos priežiūros paslaugas (proc.).
Tyrimo duomenų analizė parodė, kad pacientų papildomas mokėjimas už sveikatos priežiūros įstaigų suteiktas paslaugas priklauso nuo jų gyvenamosios vietos. Respondentai, gyvenantys mieste dažniau nei gyvenantys kaime (rajone), pažymėjo, kad jiems teko dažnai arba kartais papildomai mokėti už sveikatos priežiūros paslaugas (atitinkamai 14,0 ir 6,2 proc. ir atitinkamai 57,8 ir 50,9 proc.) (4 pav.).
14,0 6,2 57,8 50,9 28,2 42,9 0,0 10,0 20,0 30,0 40,0 50,0 60,0 70,0
Miestas Kaimas (rajonas)
Gyvenamoji vie ta P r o c . Taip, dažnai Taip, kartais Ne, niekada χ2=14,875, p=0,001, lls=2,
*p<0,05, lyginant su gyvenančiais mieste
4 pav. Pacientų skirstinys atsižvelgiant į papildomą mokėjimą už sveikatos priežiūros paslaugas priklausomai nuo gyvenamosios vietos(proc.).
Pacientai, su aukštuoju universitetiniu išsilavinimu, statistiškai reikšmingai dažniau, nei turintys nebaigtą vidurinį išsilavinimą, pažymėjo, jog yra dažnai papildomai mokėję už sveikatos priežiūros paslaugas (atitinkamai 17,1 ir 5,4 proc.). Kartais papildomai už sveikatos priežiūros paslaugas mokantys pacientai dažniausiai yra įgiję aukštąjį universitetinį (66,8 proc.) ir aukštąjį neuniversitetinį (62,2 proc.) išsilavinimą (5 pav.). 5,4 8,0 12,4 10,7 12,0 40,5 57,5 47,3 35,7 62,2 66,8 34,5 40,3 53,6 20,7 21,2 17,1* 54,1 0 10 20 30 40 50 60 70 80 Nebaigtas vidurinis
Vidurinis Profesinis Nebaigtas aukštasis universitetinis Aukštasis neuniversitetinis Aukštasis universitetinis Išsilavinimas P r o c . Taip, dažnai Taip, kartais Ne, niekada χ2=44,863, p=0,000, lls=10,
*p<0,05, lyginant su įgijusiais nebaigtą vidurinį išsilavinimą
5 pav. Pacientų skirstinys atsižvelgiant į papildomą mokėjimą už sveikatos priežiūros paslaugas prilausomai nuo išsilavinimo(proc.).
Norint įvertinti pacientų, besilankančių sveikatos priežiūros įstaigose, nuomonę apie sveikatos priežiūros paslaugų pokyčius įteisinus papildomus pacientų mokėjimus už sveikatos priežiūros paslaugas, pacientų klausėme, ar jų nuomone pagerėtų paslaugų prieinamumas, kokybė, sveikatos rodikliai visuomenėje, taip pat ar sumažėtų neoficialių mokėjimų gydytojams bei apsilankymų sveikatos priežiūros įstaigose.
Įvedus papildomus mokėjimus už paslaugas, pacientai nesitiki, kad pasikeis esama sveikatos sistemos situacija. Pacientų nuomone, didžiausi pokyčiai, įteisinus papildomus mokėjimus už sveikatos priežiūros paslaugas, būtų tai, kad sumažėtų apsilankymų sveikatos priežiūros įstaigose (35,4 proc.) ir sumažėtų neoficialių mokėjimų gydytojams (28,5 proc.). Kad pagerėtų žmonių sveikatos rodikliai visuomenėje mano tik 1 iš 10 apklaustųjų (9,8 proc.) (5 lentelė).
5 lentelė. Respondentų nuomonė apie sveikatos priežiūros paslaugų pokyčius įteisinus papildomus mokėjimus(proc.).
Sveikatos priežiūros paslaugų pokytis
Respondentų nuomonė
proc./n
Taip Ne Neturiu nuomonės
Pagerėtų paslaugų prieinamumas 18,7 (113) 62,9 (380) 18,4 (111) Pagerėtų paslaugų kokybė 18,9 (114) 62,6 (378) 18,5 (112) Pagerėtų žmonių sveikatos rodikliai visuomenėje 9,8 (59) 66,4 (401) 23,8 (144) Sumažėtų neoficialių mokėjimų gydytojams 28,5 (172) 54,6 (330) 16,9 (102) Sumažėtų apsilankymų sveikatos priežiūros įstaigose 35,4 (214) 46,4 (280) 18,2 (110)
Siekiant išsiaiškinti, kokiu būdu pacientai, besilankantys sveikatos priežiūros įstaigose, gauna informaciją apie papildomą mokestį už sveikatos priežiūros paslaugas, respondentų buvo prašoma pasirinkti iš šių variantų: iš skelbimų lentos, registratūroje, iš gydytojo/seselės, iš kitų pacientų, internetinėje svetainėje ir kita. Daugiausia pacientų informaciją apie papildomus mokėjimus gauna iš gydytojo/seselės – šį būdą pasirinko 63,9 proc. apklaustųjų. Rečiausiai pacientai informaciją apie papildomus mokėjimus gauna iš kitų pacientų ir skelbimų lentos (atitinkamai 18,9 ir 17,4 proc.) (6 pav.).
17,4 49,2 63,9 18,9 26,5 4,6 82,6 50,8 36,1 81,1 73,5 95,4 0 20 40 60 80 100
Iš skelbimų lentos Registratūroje Iš gydytojo/seselės Iš pacientų Internetinėje svetainėje Kita In fo rm a ci jo s g a v im o b ū d a s Proc. Taip Ne
6 pav. Pacientų skirstinys atsižvelgiant į būdus, kuriais jie gauna informaciją apie mokestį už paslaugas (proc.).
5.3. Pacientų ketinimų mokėti už sveikatos priežiūros įstaigų teikiamas paslaugas vertinimas Moterys dažniau nei vyrai nurodė, kad šiuo metu galiojantys priemokų dydžiai yra per dideli (atitinkamai 47,3 ir 34,8 proc.). Tik maždaug 1 iš 10 apklaustųjų teigė, kad priemokų dydžiai yra tinkami (atitinkamai vyrai 12,7 proc. ir moterys 12,0 proc.), tačiau statistiškai reikšmingo skirtumo tarp atsakiusiųjų dažnio nebuvo. 2,4 proc. apklaustų moterų ir 0,9 proc. vyrų teigė, jog šiuo metu galiojantys priemokų dydžiai yra per maži (7 pav.).
47,3 2,1 12 38,6 34,8 0,9 12,7 51,6* 0 10 20 30 40 50 60
Per dideli Per maži Tinkami Neturiu nuomonės
Priemokų dydis P ro c. Moterys Vyrai χ2=11,705, p=0,008, lls=3, *p<0,05, lyginant su moterimis
7 pav. Respondentų nuomonė apie šiuo metu galiojančius priemokų dydžius priklausomai nuo lyties (proc.).
Nustatėme, jog šiuo metu galiojančių priemokų dydžių vertinimas priklausė nuo išsilavinimo. Vidurinį išsilavinimą turintys respondentai dažniau nei kitą išsilavinimą turintys pacientai, žymėjo, kad priemokų dydžiai yra per dideli. Taip teigė daugiau nei pusė šių pacientų (55,9 proc.). Priemokų dydžius tinkamais laiko daugiausia pacientai, turintys aukštąjį universitetinį išsilavinimą (18,5 proc.) ir profesinį išsilavinimą turintys asmenys (10,9 proc.). 2,2 proc. atsakiusių, turinčių aukštąjį universitetinį išsilavinimą, teigė, jog priemokų dydis yra per mažas (6 lentelė.).
6 lentelė. Respondentų nuomonė apie šiuo metu galiojančius priemokų dydžius priklausomai nuo išsilavinimo (proc.).
Išsilavinimas
Respondentų nuomonė
proc./n
Per dideli Per maži Tinkami Neturiu nuomonės
Nebaigtas vidurinis 40,5 (15) 0,0 (0) 8,1 (3) 51,4 (19)
Vidurinis 42,5 (37) 1,1 (1) 10,3 (9) 46,0 (40)
Profesinis 34,9 (45) 1,6 (2) 10,9 (14) 52,7 (68)
Nebaigtas aukštasis universitetinis 25,0 (14) 1,8 (1) 7,1 (4) 66,1* (37)
Aukštasis neuniversitetinis 55,9 (62) 1,8 (2) 9,0 (10) 33,3 (37)
Aukštasis universitetinis 46,2 (85) 2,2 (4) 18,5 (34) 33,2 (61)
χ2=37,978, p=0,001, lls=15,
*p<0,05, lyginant su įgijusiais aukštąjį universitetinį išsilavinimą
Respondentai, gyvenantys mieste dažniau nei asmenys, gyvenantys kaime (rajone), nurodė, kad šiuo metu galiojantys priemokų dydžiai yra per dideli (atitinkamai 47,0 ir 31,1 proc.). Vidutiniškai 1 iš 10 pacientų teigė, kad priemokų dydžiai yra tinkami (atitinkamai gyvenantys mieste 13,5 proc. gyvenantys kaime (rajone) 8,7 proc.), tačiau statistiškai reikšmingo skirtumo tarp atsakiusiųjų dažnio tarp gyvenančių mieste ir kaime (rajone) nebuvo. 1,8 proc. respondentų, gyvenančių mieste ir 1,2 gyvenančių kaime (rajone) teigė, kad šiuo metu galiojantys priemokų dydžiai sveikatos priežiūros paslaugoms yra per maži
47,0 1,8 13,5 37,7 31,1 1,2 8,7 59* 0,0 10,0 20,0 30,0 40,0 50,0 60,0 70,0
Per dideli Per maži Tinkami Neturiu nuomonės
Priemokų dydis P ro c. Miestas Kaimas (rajonas) χ2=21,839, p=0,000, lls=3,
*p<0,05, lyginant su gyvenančiais mieste
8 pav. Respondentų nuomonė apie šiuo metu galiojančius priemokų dydžius priklausomai nuo gyvenamosios vietos (proc.).
Siekiant įvertinti pacientų, besilankančių sveikatos priežiūros įstaigose, nuomonę apie tai, kurioms sveikatos priežiūros paslaugoms turėtų būti taikomos priemokos ir kurioms neturėtų, respondentų prašėme iš pateikto paslaugų sąrašo išsirinkti tas, už kurias sutiktų sumokėti papildomai. Vidutiniškai 90 proc. pacientų mano, kad už daugumą sveikatos priežiūros paslaugų neturėtų būti imami papildomi mokėjimai. Daugiausia pacientų sutiktų papildomai mokėti už brangius tyrimus (26,7 proc.), šeimos gydytojo vizitą į namus (15,9 proc.), bendruomenės slaugytojo vizitą į namus (14,2 proc.) vienkartinių priemonių rinkinį chirurginiams ligoniams (10,8 proc.) ir pirminę gydytojo specialisto konsultaciją (10,3 proc.). Už lovadienius ligoninėje ir suaugusiųjų imunoprofilaktiką dauguma apklaustųjų nesutiktų papildomai mokėti (atitinkamai 94,4 proc. ir 93,0 proc.) (7 lentelė).
