LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS
GYVULININKYSTĖS KATEDRA
Vytautas Patinskas
Kvapniųjų augalų įtaka Varroa destructor erkėms ir bičių
produktyvumui
Magistro darbas
Darbo vadovas: e. doc. p. dr. Almantas Šimkus
Magistranto darbas atliktas 2006 – 2008 metais. Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės katedroje, Vytauto Patinsko bityne.
Magistro darbą paruošė: Vytautas Patinskas
parašas
Magistro darbo vadovas: e. doc. p. dr. Almantas Šimkus
(LVA Gyvulininkystės katedra) parašas
Recenzentas
(Vardas pavardė) parašas
Turinys
Įvadas 4
1. Literatūros apžvalga 6
1.1. Bičių varozė 6
1.1.1. Erkių Varroa destructor biologiniai ir fiziologiniai ypatumai 6
1.1.2. Erkių Varroa destructor plitimas bičių šeimose 12
1.1.3. Varozės gydymo būdai 13
1.2. Augalai 16
2. Darbo atlikimo vieta ir metodika 24
3. Tyrimų rezultatai 29
Išvados ir pasiūlymai 33
Santrauka 33
Summary 34
Įvadas
Bitininkyste Lietuvoje užsiimama nuo senų laikų. Pirmosios žinios apie bites, medų ir vašką randamos XIII a. kronikose ir metraščiuose (Autorių kolektyvas, 1970; Piškinaitė-Kazlauskienė Vilnius, 1995).
Medunešiu bičių lizdų faunoje yra priskaičiuojama iki 150 rūšių įvairių erkių. Evoliucijos eigoje tarp bičių ir erkių susiklostė įvairiapusiai santykiai. Erkės gali parazituoti pačias bites, gadinti jų maisto atsargas, yra daug erkių rūšių, indiferentiškų bitėms. Bičių aviliuose gyvenančios erkės gali padaryti žalos ne tik bitininkystei, bet esant tam tikroms sąlygoms, gali kenkti augalininkystei ir žmogaus sveikatai (Lietuvos žemdirbystės instituto mokslo darbai. 1995; Ceileris. 1997).
Didelis bičių šeimų tankumas, intensyvus jų vežiojimas į medingųjų augalų plotus, paketinė bitininkystė, veislinės medžiagos platinimas reikalauja pažinti bičių aviliuose gyvenančias erkes. Aktyvus bičių skraidymas dideliais atstumais, užsikrėtusių erkėmis bičių šeimų kontaktai su sveikomis bitėmis prisideda prie greitesnio ir platesnio erkių išplitimo atskirose teritorijose. Labai svarbus momentas yra savalaikis ligų sukėlėjų atpažinimas, tinkamas gydymo priemonių panaudojimas.
Bitininkų uždavinys - ne tik gauti iš bičių šeimų daug produkcijos, bet gauti ją kuo mažesnėmis sąnaudomis. Tai galima pasiekti laikomuose ir kuriamuose naujuose bitynuose apsaugant bites nuo ligų ir kenkėjų. Tik sveikos ir stiprios bičių šeimos gali būti produktyvios, o sveikos ir stiprios šeimos bus tik tuomet, kai jos bus gerai prižiūrimos ir tinkamai užlaikomos. Tenkinant bičių šeimų prigimties poreikius, kurie kinta kartu su jų vystymusi, pavyksta priauginti daug bičių, sustiprinti jų atsparumą ligoms ir prailginti jų gyvenimo laiką.
Todėl kiekvienas bitininkas turi laikytis zoohigieninių bei sanitarinių taisyklių bitynuose, aprūpinti bites pilnaverčiu ir geros kokybės maistu, apsaugoti jas nuo ligų. Kad bitės nesusirgtų, reikia žinoti bičių laikymo higienos pagrindus ir tas priežastis, kurios gali sukelti bičių šeimų susirgimus. Mokėti atpažinti ligas ir jas likviduoti.
Magistrinio darbo tikslas tirti kvapniųjų žolių įtaką bičių nuerkinimui ir jų produktyvumui.
Siekiant šio tikslo buvo iškelti sekantys uždaviniai:
1. Nustatyti tabako, paprastojo kiečio, krienų lapų, petražolių lapų, juodųjų serbentų lapų, paprastosios bitkrėslės, pelyno, paprastosios garšvos poveikį Varroa
2. Tirti tabako, paprastojo kiečio, krienų lapų, petražolių lapų, juodųjų serbentų lapų, paprastosios bitkrėslės, pelyno, paprastosios garšvos poveikį Varroa destruktor erkių nimfoms.
1. Literatūros apžvalga
1.1. Bičių varozė
Praėjusio tūkstantmečio aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvos bitininkystė labai nukentėjo nuo tada dar nežinomų, bet greitai išplitusių visuose bitynuose Varroa destructor erkių. Per 2-3 metus nuo šių parazitų žuvo ne viena dešimtis bičių šeimų, sumažėjo bičių gyvybingumas, produktyvumas. Kad būtų išlaikytos stiprios, produktyvios bičių šeimos, bitininkams teko nelengva užduotis - išmokti kovoti su parazituojančiom erkėm. Dirbta daug ir sunkiai. Taikyti įvairūs kovos prieš erkes būdai, naudoti daugiau ar mažiau efektyvūs natūralūs bei sintetiniai preparatai joms naikinti (Straigis, 1994; Straigis, 2002).
1.1.1. Erkių Varroa destructor biologiniai ir fiziologiniai ypatumai
Varozė - invazinė bičių liga, kurią sukelia erkės Varroa destructor Anderson ir Trueman (anksčiau vadintos Varroa jacobson Oudemans). Šios erkės parazituoja ant bičių, tranų ir motinų, taip pat traniniuose, bičių darbininkių ir motininiuose peruose. Varozė yra išplitusi visame pasaulyje ir labai pavojinga bitėms Apis mellifera (Ramašauskienė ir Šolys, 2002).
Yra manoma, kad ligos sukėlėja erkė Varroa destructor, parazituojanti Rytų bites Apis
cerana, nedaro joms žalos. Šios bitės sugeba atsikratyti erkių, išvaryti jas iš avilio. O parazitai
yra prisitaikę taip, kad reprodukcijos ciklas vyksta tik dengtuose traniniuose peruose. Tokiu būdu erkės visiškai nekenkia bičių perams, kurie nulemia šeimų stiprumą ir produktyvumą (Tamašauskienė, 1997;Anderson, 1990).
Žmogaus veiklos dėka erkės pateko į naują aplinką, stengėsi prisitaikyti prie naujo šeimininko - bičių Apis mellifera. Šios bitės nesugeba atsikratyti erkių, pastarosios savo ruožtu įgavo savybę daugintis ne tik traniniuose, bet ir bičių bei motininiuose peruose. Šis pasikeitimas ir tapo didžiausia varozės išplitimo priežastimi pasaulinėje bitininkystėje (Karosas, 2005).
Varozė labai skiriasi nuo kitų žinomų infekcinių ir invazinių bičių ligų, kurių sukėlėjai pažeidžia bičių perus arba tik suaugusias bites tam tikru bičių šeimos vystymosi ir gyvenimo laikotarpiu Varroa destructor erkės daro žalą bičių šeimai visose jos vystymosi fazėse ištisus metus (Tamašauskienė ir Šolys, 2002; Africanized honey bees and bee mites, 1988.).
Pagrindinį vaidmenį varozės epizootologijoje atlieka erkių Varroa destructor patelės, kurios egzistuoja ne tik perų akutėse, bet ir išorinėje aplinkoje, persikelia iš vienos vietos į kitą avilio viduje, žiemoja ant bičių. Lytiškai subrendusios erkės laikosi tiktai dengtuose
motininiu, bitinių ir traninių perų akutėse. Ten jos dauginasi ir vystosi (Anderson, 1990). Erkių Varroa destructor morfologija yra detaliai ištyrinėta daugelio mokslininkų. Erkių patelės yra rudos arba tamsiai rudos spalvos, lengvai matosi plika akimi ant bičių kūno ir ypač gerai matosi baltame bitinių ir traninių lervučių fone. Kūnas stipriai sklerotizuotas, suplotas dorzoventraline kryptimi, skersai ovalios formos, iš nugaros pusės lengvai išgaubtas, yra 1,0 x 1,77 x 1,5 - 1,99 mm dydžio. Erkių patinėliai yra pilkai baltos arba gelsvos spalvos. 0,8 – 0,97 x 0,7 - 0,93 mm dydžio. Kiaušinėliai yra balti arba pieno spalvos, ovalūs, 0,6 - 0,67 x 0,41 - 0,5 mm dydžio (Čermak 1995).
1 pav. Suaugusi Varroa destructor erkių patelė: a) iš nugarėlės pusės, b) iš pilvelio pusės (Tamašauskienė ir Šolys, 2002)
Erkių Varroa destructor patelės turi keturias poras nariuotų (6 nareliai) galūnių, kurios baigiasi stipriais čiulptuvėliais, - jais erkės įsitvirtina ant bičių kūno ir kitų paviršių.. Galūnėmis erkės labai greitai juda per visą bičių lizdą. Dažniausiai jos juda trimis užpakalinėmis poromis kojų, į priekį ištiesusios priekinių kojų porą. Tik išsiritusios iš savo kokonų, erkių patelės juda visomis keturiomis poromis kojų. Jaunos, dar nevisiškai sklerotizuotos patelės juda pakrikai (Anderson, 1990).
Varroa destructor patelės turi sudėtingą jutimo organų sistema, jautrią cheminiams,
mechaniniams ir hidroterminiams dirgikliams. Pagrindinis orientacijos organas - priekinės patelės kojos. Jų letenėlėse yra specialūs jutimo organai, kuriuose - nervinės ląstelės, ataugomis susisiejusios su centrine nervų sistema (Tamašauskienė ir Šolys, 2002).
Erkių patelės turi gerai išvystytus kvėpavimo vamzdelius - trachėjas, kurios atsiveria kūno šonuose pora stigmų. Vamzdeliai sujungti su apdangalu, likusi laisva dalis yra judri. Šis ypatumas susijęs su erkės gyvenimu esant skirtingam dujų režimui: kai uždengtoje perų akutėje trūksta deguonies ir esant didelei aeracijai, kai erkė skrenda su bite (Tamašauskienė ir Šolys, 2002).
Erkių Varroa destructor patelių lytinė sistema susideda iš poriniu kiaušidžių, kiaušintakių, lytinės angos. Šių erkių vystymosi ciklas susideda iš keleto etapų ir yra glaudžiai susijęs su bičių šeimos biologija (žr. spalvotą įkliją, l paveikslas). Šis ryšys sąlygojamas morfologinių ir fiziologinių besivystančių bičių perų ypatumų. Pasiekusios tam tikrą biologinį išsivystymo laipsnį, erkės susikaupia ir dauginasi bitiniuose ir traniniuose peruose.
Literatūroje pateikiami labai įvairūs duomenys apie erkių dauginimąsi. Vieni autoriai teigia, kad erkių patelės deda kiaušinėlius prieš perų akučių uždengimą patelė padeda iki 5 kiaušinėlių į vieną korio akutę. Jeigu vienoje perų akutėje yra kelios subrendusios erkių patelės, kiekviena iš jų kiaušinėlių padeda mažiau. Per vieną parą patelė padeda tik vieną kiaušinėlį.
Prieš pradėdamos dėti kiaušinėlius, jaunos ar peržiemojusios erkių patelės papildomai maitinasi nedengtų perų lervučių arba suaugusių bičių darbininkių kūno hemolimfa 4-12 parų. Po to jos sulenda į bičių darbininkių perų akutes prieš vieną dieną, o į traninių perų akutes - prieš 1-3 dienas iki akučių uždengimo. Ten jos laikosi nejudėdamos bičių lervučių maiste, esančiame akutės dugne. Bitėms uždengus perų akutes ir bičių lervutėms pradėjus sukti kokonus, erkės suaktyvėja, nuo akutės dugno jos persikelia ant lervutės kūno ir pradeda juo maitintis. Tuo metu ant lervutės odelės atsiranda rudos spalvos dėmelių - tai taškeliai, kur maitinosi erkių patelės. Po 1-1,5 paros staigiai padidėja patelės apimtis ir ji turi naujų kiaušinėlių, kuriuos yra pasiruošusi padėti. Praėjus 2 paroms po akučių uždengimo, t.y. bičių lervutei baigus sukti kokoną ir perėjus į priešlėliukinę stadiją, erkių patelė padeda kiaušinėlį vidiniame kokono paviršiuje. Padėjusi pirmąjį kiaušinėlį, patelė intensyviai ruošiasi dėti antrąjį ir t.t. Visi kiaušinėliai yra dedami skirtingose akutės vietose. Vieną kiaušinėlį erkių patelė deda apie 15 minučių. Mokslininkų atliktų tyrimų duomenimis, 80 % atvejų pirmasis erkių patelės padėtas kiaušinėlis yra mažesnis, jis neapvaisintas - turi vieną chromosomų porą (7 chromosomos), kiti patelių padėti kiaušinėliai yra didesni, jie yra apvaisinti - turi dvi chromosomų poras (14 chromosomų). Iš neapvaisintų kiaušinėlių išsivysto erkių patinėliai, o iš apvaisintų – patelės. Erkių patinėliai nesimaitina, apvaisina jaunas, tik ką lytiškai subrendusias erkių pateles. Vienas patinėlis gali apvaisinti kelias pateles. Manoma, kad dėl
tam tikrų pakitimų erkių patinėlių lytinėje sistemoje jie negali apvaisinti tos pačios erkių patelės antrą kartą arba patinėlis - sūnus negali apvaisinti patelės – motinos (Tamašauskienė ir Šolys, 2002).
Erkių vystymosi ciklas (nuo kiaušinėlio padėjimo iki suaugėlio) trunka apie 7 paras. Vieno reprodukcinio ciklo metu erkių patelė bitiniuose peruose gali padėti vieną neapvaisintą kiaušinėlį ir 3 apvaisintus. Ne visos erkių patelės, sulindusios į bitinius ar traninius perus, gali dėti kiaušinėlius. Graikų mokslininkas M.D. Ifantidis nustatė, kad tokių erkių patelių daugiausia būna anksti pavasari. Vasaros metu jų bitiniuose peruose būna iki 19,0 %, o traninuose peruose - iki 3,0 % (Anderson, 1990).
Ne visi patelių padėti kiaušinėliai vystosi iki suaugėlio formų. 18-ta bitinių perų vystymosi parą galima vizualiai nustatyti žuvusias erkių patelių protonimfas ir kiaušinėlius, 19-ą parą žūsta erkių patinėlių deltonimfos, protonimfos ir kiaušinėliai (Krieger, 1995; Tamašauskienė ir Šolys, 2002).
2 pav. Varroa destructor erkės ant bičių lervų (Tamašauskienė ir Šolys, 2002)
Erkės, kaip visi nariuotakojai, jautrios drėgmės ir temperatūros svyravimams. Esant +200C ir 100 % santykinei drėgmei, erkių kiaušinėlių žūsta atitinkamai 50 % ir 72 %. Nukritus temperatūrai iki +32°C, drėgmės įtaka mažėja, kiaušinėliu žuvimas išlieka didelis - 60 %. Optimalios sąlygos, reikalingos erkėms vystytis: temperatūra +34-36°C ir oro.
Yra trys erkių vystymosi stadijos. Kiekvienos vystymosi metu erkės maitinasi bičių ar lėliukių hemolimfa tranų drėgnumas 60-80 %.
3 pav. Varroa destruktor erkių vystymasis idealiai prisitaikęs prie bičių perų vystymosi (Tamašauskienė ir Šolys, 2002)
Po perų atidengimo erkių patinėliai ir patelės palieka jas, įsikabinę į bičių kūną. Susiporavę patinėliai tuojau žūsta. Po keturių dienų patelė vėl įlenda į perų akutes naujiems kiaušinėliams dėti. Per visą savo gyvenimą (2,5-4,0 mėn.) pavasarį – rudenį patelė padeda vidutiniškai 25 kiaušinėlius į 4 – 6 perų akutes. Gegužės – liepos mėnesiais patelių žiemos generacija keičiasi nauja. Erkių vystymosi tempai priklauso nuo daugelio faktorių, visų pirma nuo temperatūros ir drėgmės. Taip pat didelės įtakos turi klimatinės ir gamtinės sąlygos, bičių rasė, šeimų stiprumas, bitinių ir traninių perų savybės viso sezono metu.
Erkių Varroa destructor patelės žiemoja ant bičių giliai įsiskverbusios tarp pilvelio segmentų ir minta hemolimfa. Jų maitinimasis vyksta ritmiškai, nuolat. Bado atveju erkės gyvybingumą išlaiko 5-7 paras.
Parazituojančios erkės sugriauna bičių apsaugos mechanizmą ir pažeidžia hemolimfos imuninių baltymų aktyvumą. Yra manoma, kad erkės, kaip hematofagas, įleidžia su savo seilėmis tam tikrų medžiagų, analogiškų proteazėms. Šios medžiagos ir sukelia bičių imuninės sistemos pasikeitimą (Karosas, 2005).
Erkėms maitinantis bičių kūno hemolimfa, bičių organizmas praranda daug baltymų. Dėl to labai sutrumpėja bičių gyvenimo trukmė. Laiku nesuteikus reikiamos pagalbos, bitės
susilpnėja, rudenį gali palikti savo lizdus arba žūti žiemos metu (Karosas, 2005).
Bulgarijos mokslininkai ištyrė, kad erkės, besimaitindamos bičių kūno hemolimfa, palieka atviras žaizdeles, kurios neužsitraukia dėl jau minėtų tam tikrų medžiagų. Per tas žaizdeles bitės užsikrečia infekcinėmis ligomis. Tyrimais nustatyta, kad pačios erkės perneša bitėms patogeninius virusus ir bakterijas. Neretas atvejis, kai stipriai erkėtos bičių šeimos serga perų ligomis.
Aktyvaus periodo metu daugiausiai erkių yra susikaupę dengtuose bitiniuose ir traniniuose peruose (70-90 %), mažiau - ant bičių. Traniniai perai yra 7-15 kartų daugiau pažeisti erkių, negu bitiniai perai.
4 pav. Varroa destructor erkės ant bičių lėliukių
Nustatyta, kad erkės Varroa destructor orientuojasi į traninius perus dėl atraktantų - metilo ir etilo eterių riebiųjų rūgščių, ypač metilpalmitato (Tamašauskienė ir Šolys, 2002; Otten, 1996; Lietuvos bitininkų forumas www.medus.up-your.com/bieio-ligosparazitaivaistai-f6/ Prieiga per internetą sausio 25 d.).
Pagal tyrimų duomenis, bičių šeimai užsikrėtus Varroa destructor erkėmis, pirmus dvejus metus ji vystosi gana normaliai, būna produktyvi. Po 3-4 metų, negydant bičių, erkių tokioje šeimoje labai padaugėja - iki 20 % (20 erkių 100-tui bičių) ir daugiau. Bičių šeima silpnėja, žūsta bitės ir perai.
5 pav. Varroa destructor erkių pažeistos bitės (Tamašauskienė ir Šolys, 2002)
1.1.2. Erkių Varroa destructor plitimas bičių šeimose
Bitės, išaugintos rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais, lieka žiemoti. Nuo jų sveikatingumo, turimos energijos priklauso šeimų vystymasis, stiprėjimo tempai kitų metų pavasarį ir visą likusį aktyvųjį bičių gyvenimo laiką. Tos pačios bitės per žiemą turi sukaupti maisto atsargų, t.y. perdirbti cukraus sirupą į joms tinkamą maistą. Šis procesas labai nualina bites. Perdirbdamos cukraus sirupą, bitės išeikvoja naudingąsias baltymines medžiagas, sumažėja jų riebalinis kūnas. Tokius pat nuostolius bitės patiria ir nuo jų lizduose parazituojančių erkių. Kuo daugiau erkių esti bičių lizduose, tuo labiau yra žalojamos bitės. Atlikus tyrimus nustatyta, kokiu mastu erkės gali išplisti bičių šeimose, jų negydant bent porą metų.
14 bičių šeimų buvo suskirstyta į dvi tyrimų grupes: 1 grupė – bičių šeimose negydoma varozė,
2 grupė – bičių šeimose gydoma varozė rudenį, ruošiant bites žiemojimui.
Rudenį, po paruošimo žiemojimui, gydytų nuo varozės bičių šeimų grupėje vidutinis erkėtumas buvo 1,8 %, negydytų šeimų - 9,4 %. Kitų metų pavasarį negydytos bičių šeimos turėjo 7,2 % erkių, o gydytos - 0,9 % erkių. Yra žinoma, kad dalis žiemojančių erkių žūsta natūraliai. Erkėtumo nustatymo metu lizduose buvo nedidelis kiekis bitinių perų į kuriuos dalis erkių sulenda tolesniam dauginimuisi. Negydytų šeimų grupėje rudenį, išsiritus perams, 27,5 % bičių šeimų erkėmis buvo užsikrėtusios nuo 15,1 % iki 20,0 %, apie 13,0 % bičių šeimų turėjo 30,0 % erkėtumą, o 5,0 % bičių šeimų erkėtumas siekė iki 65.0 %. Minimalų erkių kiekį (nuo 5,1 % iki 10 %) negydytų šeimų grupėje turėjo tik 5,0 % bičių šeimų. Du metus iš eilės negydytos bičių šeimos rudeni buvo silpnos, ilgai ėmė cukraus sirupą, mažai priaugino bičių žiemojimui. Iš paskutinių perų ritosi gana daug besparnių, neišsivysčiusių
bičių. Dalis tokių šeimų žuvo žiemojimo metu. Daugelio šalių mokslininkai teigia, o ir LŽI gauti duomenys rodo, kad stipriai erkėtos bitės labai prastai žiemoja, pavasarį lėtai vystosi.
Pagal tyrimų duomenis, nuo balandžio mėnesio iki rugsėjo bičių erkėtumas padidėja 10,7 karto (nuo 1,5 % iki 16,1 %). Prieš pagrindini medunešį, kada lizduose būna didžiausias kiekis perų ir bičių, erkėtumas padidėja 3,5 karto. Nuo liepos mėnesio pabaigos iki rugpjūčio mėnesio vidurio erkių padaugėja dar beveik 3 kartus, o perų užsikrėtimas erkėmis – 6 – 7 kartus. Mūsų tyrimų atveju, po gydymo bičių erkėtumas liko 1,2 %. Bitės buvo gydomos mitako vandeniniu 0,01 % tirpalu rugsėjo mėnesį 3 kartus kas 7 dienos. Varozės gydymas, atliktas lizduose išsiritus visiems perams, buvo efektyvus (Milan, 2000; Tamašauskienė ir Šolys, 2002).
1.1.3. Varozės gydymo būdai
Žala, kurią varozė padaro bitininkystei, yra didžiulė. Sumažėja bičių šeimų produktyvumas, kasmet prarandama dalis bičių šeimų, materialinės ir darbo išlaidos varozei gydyti - didelės. Ši liga viena iš aktualiausių problemų pasaulinėje bitininkystėje.
Daugiau kaip trisdešimties metų kovos su varozė patirtis rodo, kad visiškas šios ligos parazitų sunaikinimas kol kas yra neįmanomas (Tamašauskienė ir Šolys, 2002).
Bitėms nuo varozės gydyti yra naudojami biologinis, cheminis ir fizinis būdai. Bičių gydymas biologiniu būdu - tai traninių perų pašalinimas. Kaip jau buvo minėtą erkės daugiausia kaupiasi traniniuose peruose, todėl siūloma nuolat šalinti iš bičių lizdų dengtus traninius perus. Ta darbą palengvinti galima į avilio lizdą įstačius traninius korius ir kai perai būna uždengti - reikia juos išimti ir sunaikinti. Tai švarus ir sveikas kovos būdas. Jį taikant sunaikinama tik maža dalis Varroa destructor erkių. Ne visose bičių šeimose yra vienodas traninių perų kiekis, kai kuriose šeimose jų būna mažai, tokiu atveju pagrindinė erkių masė susikaupia bičių peruose. Todėl pagrindinis dėmesys, kovojant su varoze, skiriamas bičių, perams ir bitėms.
Vienas iš biologinių kovos būdų yra bitinių perų atėmimas iš bičių šeimų. Jie gali būti inkubuoti termostatuose arba bičių šeimose - inkubatoriuose. Likusios be perų bičių šeimos yra gydomos pasirinktu cheminiu preparatu ar termiškai. Kai termostatuose ar šeimose - inkubatoriuose iš perų išsirita bitės, jos taip pat gydomos turimomis priemonėmis ir grąžinamos atgal į bičių šeimas. Taip bičių šeimos gali būti išgydomos iki minimalaus erkėtumo. Šitoks perų atėmimo variantas reikalauja daug darbo ir gamyboje mažai taikomas
Kitas variantas, kai iš bičių šeimos atėmus perus sudaroma nauja šeimelė su neapsivaisinusia bičių motina. Ši šeimelė, išsiritus perams, gydoma pasirinktu preparatu ir tokiu būdu gaunama nauja sveika bičių šeima. Šis erkių šalinimo variantas naudotinas gegužės - birželio mėnesiais, kad sudaryta nauja šeimelė iki bitininkavimo sezono pabaigos visiškai sustiprėtų ir būtų pasiruošusi visapusiškam žiemojimui.
Prie fizinių varozės gydymo būdų priskiriamas šildymas naudojant įvairias termokameras. Jose bites galima gydyti anksti pavasarį, vasarą ir vėlyvą rudenį, kai nėra perų bičių šeimose. Gaminamos specialios termokameros su šildymo elementais, termoreguliatoriais ir kasetėmis. Darbas su jomis reikalauja daug laiko ir didelių darbo išlaidų.
Cheminis varozės gydymo būdas yra taikomas plačiausiai. Pastaruoju metu žinoma ir naudojama daugiau kaip 150 natūralių ir pramonės pagamintų sintetinių preparatų. Didžiausią efektyvumą turi šiuo metu skysti arba lakūs preparatai. Visų šių gydymo priemonių trūkumas yra tas, kad aktyvioji medžiaga yra efektyvi tik tam tikrą bičių šeimos gyvenimo periodą, kad ji neveikia erkių, esančių dengtuose peruose (išskyrus skruzdžių rūgštį) (Karosas, 2005; Hansen www.bitininkas.tripod.com/Tekstai/Biciu-ligos1.htm - 20k Prieiga per Internetą 2008 sausio 31 d.).
Varozės gydymui dažniausiai yra parenkami pigūs, lengvai pritaikomi akaricidiniai preparatai.
Kovos su varoze praktika parodė, kad nė vienas preparatas neužtikrina 100 % efektyvumo. Kovos principas veda į maksimalų erkių sumažinimą ir neatkreipiamas dėmesys į tai, kaip tie preparatai veikia bites, bičių motinas, tranus, perus, medų, taip pat ir asmenis, dirbančius su bitėmis, naudojančius bičių produktus.
Netinkamai atliekamas cheminis gydymas gali sutrumpinti bičių amžių iki 50 %, motinos gali likti sterilios arba žūti. Svarbu mokėti naudoti akaricidus, tinkamai parinkti jų dozes, žinoti, kaip dažnai ir kokiu sezono laiku geriausiai bites gydyti (Tamašauskienė ir Šolys, 2002; Ritter, 1994).
Yra svarbu stebėti bičių šeimas, sekti jų užsikrėtimo Varoa erkėmis laipsnį. Bičių erkėtumą galima nustatyti su eteriu. Į stiklinį indeli nuo 2-3 korių (iš lizdo vidurio ir nuo šoninių korių) paimama 50-150 bičių ir įmetamas tamponėlis (paralono, vatos ir t.t.), suvilgytas eteriu. Indelis uždengiamas dangteliu 2-3 minutėms, retkarčiais pakratomas. Po to bitės iš indo išpilamos ant šviesaus paviršiaus, suskaičiuojamos, taip pat suskaičiuojamos nuo bičių nukritusios erkės, apskaičiuojamas bičių erkėtumas procentais. Būtina patikrinti ir perų erkėtumą: iš uždengtu perų išpešama 100-150 beveik suaugusių bičių ir suskaičiuojamos
erkės, esančios ant bičių ir perų akutėse. Šis erkėtumo nustatymo metodas nėra tikslus, todėl patikrinimą galima kartoti keletą kartų. Pastebėta, kad erkės peruose kaupiasi tam tikrais židiniais, daugiau jų būna korio viduryje ir viršutinėje dalyje. Bičių erkėtumą reikėtų tikrinti anksti pavasarį, kad reikalui esant, dar iki medunešio pradžios būtų galima atlikti erkių pašalinimo darbus, o rudenį, ruošiant bites žiemai, būtina bičių erkėtumą patikrinti po varozės gydymo darbų. Labai svarbu įsitikinti, ar erkių šalinimo darbai buvo sėkmingi (Tamašauskienė ir Šolys, 2002; Vesely, 1995).
Yra labai svarbus, bet sunkiai įgyvendinamas mūsų šalyje dalykas - bičių šeimų gydymas vienu metu ne tik tam pačiam bityne, bet tam tikrame areale. Bitės, tranai klaidžioja, užskrenda į kitus avilius, ypač tai pasireiškia stipraus medunešio metu, rudeniop. Čekų mokslininkų nustatyta, kad klaidžioja iki 65 % tranų. Tuo būdu jie ir bitės perneša erkes i kitas bičių šeimas. Visų bitininkų bičių šeimos turi būti gydomos vienu laiku, ypač besibaigiant bitininkavimo sezonui. Negalima palikti visiškai negydytų bičių. Jas gana per trumpą laiką pražudys erkės, taip pat negydytos bitės niekais pavers gydančių bites žmonių triūsą. Jei neįstengiame patys atlikti erkių šalinimo darbų, būtina konsultuotis su specialistais, pašyti jų pagalbos.
Kitas svarbus momentas - nesuvėluotas bičių šeimų gydymas. Kiekvienas bitininkas žino, kad rugsėjo - spalio mėnesį iš perų išsiritusios bitės eina žiemoti. Jau buvo minėta, kad paskutiniai bičių perai būna labai erkėti, daug erkių būna ir ant skraidančių bičių. Stipriai erkių sužalotos bitės prastai žiemoja arba žūsta žiemą. Kad ir efektyvus, bet pavėluotas gydymas gali nebeišgelbėti bičių nuo pražūties - kad ir neerkėtos. bet erkių sužalotos bitės blogai žiemoja, pavasarį šeimos lėtai stiprėja. Svarbu bičių gydymą atlikti laiku, anksti rudenį, tuoj po paskutinio medaus išsukimo, nes rugsėjo pabaigoje, spalio mėnesį iš sveikų, neerkėtų perų išsiritusios bitės bus sveikos, gyvybingos ir pilnavertės (Tamašauskienė D., Šolys Ž. 2002; Webster and Delaplane, 2001; Bloznelis. www.bitininkas.tinklapis.lt/ligos/varoze.hmt. Prieiga per internetą 2008 m. sausio 25 d.).
Tik laiku atlikta varozės kontrolė ir gydymas, tinkamas kiekvienos situacijos įvertinimas leis sėkmingai ir produktyviai bitininkauti (Straigis J. 1994).
1.2. Augalai
6 pav. Paprastoji garšva Aegopodium podagraria (Vilkonis, 2001)
Salierinių Apiaceae šeimos daugiametis, 50 - 120 cm aukščio žolinis augalas. Šakniastiebiai balti. Stiebu tuščiaviduris, šakotas, prie pagrindo apaugęs šeriškais plaukeliais. Apatinis lapas trilapis, kiti plunksniškai suskaidyti. Žiedynas - iš 15 - 20 stipinų skėtis; šoniniai skėčiai mažesni ir nevaisingi Vainiklapiai balti arba rausvi. Vaisius 3 mm ilgio ir 2 mm pločio. Žydi gegužes - rugsėjo mėn. Vaisiai subręsta rugpjūčio - spalio mėn. Dauginasi šakniastiebiais ir sėklomis. Auga miškuose, krūmuose, patvoriuose, soduose. Dažna visoje respublikoje. Paplitusi Europoje.
Garšvos lapuose yra: 0,02 - 0,06% eterinio aliejaus, sudaryto iš limoneno, felandreno, terpenų. Daugiausia jo būna žieduose (0,14%); tai geltonas, malonaus kvapo ir pikantiško skonio skystis. Be to, žaliuose lapuose yra iki 28 mg% askorbino rūgšties, iki 12 mg% karotino, skaičiuojant sausai medžiagai, taip pat 10% baltymų, iki 3% aliejaus, 28%
ląstelienos, 10,1% mineralinių medžiagų: kalcio, kalio, mangano (Jaksonis, 1989).
7 pav. Valgomasis krienas Armoracia rusticana (Vilkonis, 2001)
Bastutinių (Kryžmažiedžių) Brassicaceae šeimos daugiametis 60 – 120 cm aukščio augalas. Šakniastiebis storas, mėsingas, šakotas, l,2 – 5 cm skersmens, viduje baltas. Lapai pailgi arba pailgai kiaušiniški, plunksniškai iškarpyti , dideli, iki 30-60 cm ilgio.
Žydi gegužę – liepą. Vaisiai - pailgai elipsiškos, išsipūtusios, 4 – 6 mm ilgio ankštaros. Viename lizde paprastai būna 4 lygiais paviršiais sėklos, kurios subręsta labai retai.
Veikliosios medžiagos. Lapuose yra eterinio aliejaus (0,4 - 1,0 %), kurio sudėtinės dalys - glikozidas gliukonasturiminas ir tioglikozidas sinigrinas, hidrolizės metu skylantis į kalio sulfidą, alilo garstyčių aliejų (alilizotiocionatą), gliukozę, askorbo rūgšties iki 350,0 mg%, vitaminų B1, B2, asparagino, dervų, krakmolo, sacharidų, mineralinių medžiagų
8 pav. Kultūrinis tabakas Nikotina tabacum (Vilkonis, 2001)
Bulvinių Solanacea šeimos vienmetis augalas. Šaknų sistema stipri. Stiebas iki 2,5m aukščio apvalus, pūkuotas; viršūnė išsišakojusi. Lapai bekočiai arba kotuoti, elipsiški arba ovalūs. Žiedai raudoni, rausvi arba balti, dvilyčiai, taisyklingi, susitelkę pagrindinio stiebo ir šoninių šakelių viršūnėse. Žydi liepa – rugpjūtį. Žiedas 15 – 20 mm ilgio. Vaisius – dėžutė. Sėklos rudos, ovalios, smuolkios (1000 sėklų masė 60 – 80mg), turi 30 - 35% aliejaus
Lapuose yra 1 – 4% nikotino, 5 - 17% angliavandenių, 2 – 4% azoto, 0,1 – 1,4% eterinių aliejų, 17 – 19% mineralinių medžiagų, 4 – 7% dervų (Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1983).
9 pav. Kartusis kietis (Pelynas) Artemisia absintbium (Vilkonis, 2001)
Morfologinis aprašymas. Daugiametis 60 – 110 cm aukščio aitriai kvepiantis žolinis augalas, apaugęs trumpais, tankiais, sidabrinio atspalvio baltais plaukeliais. Šakniastiebis trumpas; šaknis liemeninė ir šakota. Stiebas status, šakotas, briaunotas, plaukuotas. Lapai pražanginiai, apšepę baltais pūkeliais, pamatiniai 6 – 9 cm ilgio ir 3 – 7 cm pločio, 2 – 3 kartus plunksniškai suskaldyti, į viršūne lapkočiai trumpesni, lapai smulkesni ir mažiau suskaldyti, o viršūniniai sveiki ir smulkūs. Graižai rutuliški, 2,5 – 4 mm skersmens, trumpakočiai, susitelkę į vienašales kekes, kurios sudaro šluotele. Žiedai vamzdiški, smulkūs, ryškiai geltoni.
Žydi liepą – rugsėjį, sėklos subręsta rugsėjį. Vaisiai – apie l mm ilgio, rusvi, pailgi, išilgai raukšlėti, smailūs lukštavaisiai. Dauginasi sėklomis. Vaisiai labai lengvi, todėl vėjas juos nesunkiai išnešioja ir be skristukų. Vienas augalas užaugina iki 100000 sėklų.
Kartusis kietis geriau auga nerūgščiose priesmėlio dirvose, turinčiose pakankamai azoto, kalio ir fosforo. Dauginama sėklomis, jos prieš sėją sumaišomos su smėliu ar pjuvenomis. Sėjama rudenį į 2-3 cm gylio griovelius, 40-50 cm tarpueiliais. 10 m2 užsėti
reikia 4 - 5 g sėklų. Anksti pavasarį purenami tarpueiliai (kas 2-3 sav. per visą vegetaciją). Vienoje vietoje tinka auginti 3 metus.
Veikliosios medžiagos. Svarbiausios veikliosios medžiagos - eterinis aliejus: felandrenas, (0,2-2,0 %) ir karčiosios medžiagos (0,15-0,4 %). Tai seskviterpeniniai laktonai,
tarp jų - absintinas (0,20-0,28 %), anabsintinas, artabsinas, matricinas, pelenolidai. Eterinio aliejaus sudėtyje yra terpenų: tujano, tujilo alkoholio, linalolio, cineolio, alfa-bisabololio. Polifenolių grupėje pažymėtini kavos ir kitų fenolkarboninių rūgščių dariniai, askorbo rūgštis (140,0-220,0 mg%), karotinoidai (iki 52,0 mg%), raugai (4,0-8,0 %), mineralinės medžiagos (Dagytė, 1994).
10 pav. Paprastoji bitkrėslė Tanacetum vulgare (Vilkonis, 2001)
Astrinių (Graižažiedžių) – Asteracea. Daugiametis 30-150 cm aukščio aštraus kvapo žolinis augalas. Šakniastiebis šliaužiantis, storas, šakotas. Stiebas stačias, šiek tiek briaunotas, viršūnėje šakotas. Lapai dideli, iki 20 cm ilgio ir 7 – 10 cm pločio, pražanginiai, 1-2 kartus plunksniškai suskaldyti, pliki arba apaugę retais plaukeliais, viršutinė pusė taškuota; apatiniai lapai kotuoti, viršutiniai bekočiai. Žiedynas – tanki skydiška šluotelė, kurioje susitelkę iki 80 pusrutuliškų, nedidelių graižų. Žiedai vamzdiški, geltoni. Žydi liepą – rugsėjį, sėklos sunoksta rugpjūtį – spalį. Vaisius - 1,5-1,8 mm pailgas lukštavaisis (sėkla). Dauginasi sėklomis, jų vienas augalas išaugina iki 20000.
Bitkrėslės mėgsta lengvesnes dirvas, bet auga ir priemolyje, saulėtoje vietoje. Dauginamos sėklomis, prieš sėją sumaišant jas su smėliu ar drėgnomis pjuvenomis. Ruošiantis sėti bitkrėsles, patartina per vasarą palaikyti juodą pūdymą, kuris pavasarį tręšiamas mėšlu (20 – 25 kg/10 m2). Naikinamos piktžolės. Rugsėjį surenkamos sėklos, o spalio pabaigoje – lapkričio pradžioje sėjama į 2 – 3 cm gylio vageles, tarp kurių paliekami 30 – 70 cm tarpai. Kitų metų rudenį augalai retinami kas 30 cm. Pasėlis prižiūrimas, kaip ir
visų kultūrų: ravimos piktžolės, purenami tarpueiliai.
Veikliosios medžiagos. Bitkrėslės kaupia eterinį aliejų (žolėje - 0,2 – 0,6 %, žiedynuose – iki l,5 %), kurio svarbiausios sudedamosios dalys – bicikliniai terpeniniai, ketonai, alfa- ir beta-tujonai (iki 70 %), tujolis, borneolis, pinenas, l-kamparas. Visuose augalo organuose yra karčiosios medžiagos – seskviterpeninio laktono tanacetino, flavonoidų (apigenino, liuteolino, akacetino, kvercetino darinių: flavonolinių glikozidų – iki 0,47 %), kavos, galo, chlorogeno, tanaceto rūgščių, raugų (iki 15,0 %), dervų, oksikumarinų, karotinoidų, askorbo rūgšties (Radažinskienė ir kt., 2005).
11 pav. Juodasis serbentas Ribes nigrum (Vilkonis, 2001)
Apie l – l,5 m aukščio krūmas stačiomis šakomis. Plinta sėklomis ir atlankomis. Auga sparčiai. Gyvuoja 40 – 50 metų. Ūgliai apvalūs, gelsvai pilki arba gelsvai rudi, išilgai išvagoti arba suskeldėję, ties viršūne liaukingai plaukuoti, aštraus specifinio kvapo. Pumpurai kiaušiniški, buki arba neaštriai nusmailėję, su trumpu koteliu, kiek atsiknoję, 4 – 8 mm ilgio, iki 4 mm skersmens, plaukuoti ir liaukingi, kartais kiek lipnūs, šviesiai žali, pamatiniai žvyneliai rudi. Lapai triskiaučiai arba penkiaskiaučiai, 5 – 10 cm ilgio ir tokio paties pločio, aštriai stambiai dantyti, ryškiai žalia plika viršutine ir šviesesne, pagysliais plaukuota, ištisai liaukutėmis nusėta apatine puse, aštraus kvapo. Vidurinė skiautė paprastai ilgesnė ir platesnė už šonines. Lapkotis lakšto ilgio, plaukuotas. Žiedų kekės svyrančios, iki 8 cm ilgio, dažniausiai iš 5 – 10 žiedu. Žiedynkotis plikas arba plaukuotas, liaukingas. Žiedai varpelio formos, 7 – 9 mm ilgio, rausvai žalios spalvos. Vainiklapiai buki, taurėlapiai
nusmailėję, atsilenkę. Žydi vėliau nei ilgakekis serbentas. Uogos juodos, rutuliškos, iki 8 (10) mm skersmens, storoka odele, nusėtos liaukutėmis. Prinoksta liepa – rugpjūti. Plinta sėklomis ir atlankomis. Mėgsta drėgnus derlingus priesmėlio ir priemolio dirvožemius, tamsius durpžemius. Pakenčia unksmę. Ištvermingas šalčiui, pavasariniams potvyniams.
Lapuose būna iki 0,6% eterinio aliejau, kurio sudėtyje yra d-pinenas, sabinenas, kariofilenas, alkoholiai, fenoliai, apie 250 mg% askorbo rūgšties, fitoncidų, vitaminu, cukrų, mineralinių medžiagų. Žiedai medingi (Sasnauskas, 2006).
12 pav. Sėjamoji petražolė Petroselinum sativum (Vilkonis, 2001)
Salierinių Apiaceae šeimos dvimetis, iki l m aukščio žolinis augalas. Šaknis liemeninė, nelabai šakota, gelsvai balta. Lapai pliki, blizgančia apatine puse, apatiniai tris kartus plunksniškai suskaldyti, viršutiniai su 3 lapeliais. Žiedai žalsvai gelsvi, dvilyčiai, smulkūs, susitelkę į sudėtinius skėčius šakų galuose. Vaisius iš šonų truputį suspausta žalsvai ruda sėkla. Žydi birželio – liepos mėn. Kaip prieskoninė daržovė auginama daržuose visoje Lietuvoje. Petražolės tėvynė – Viduržemio jūros pakrančių šalys. Ji plačiai buvo kultivuojama senovės Graikijos soduose.
Lapuose yra iki 0,08% eterinio aliejaus, iki 10mg% karotino, 300 mg % vitamino C, liuteolino ir apigenino (Jaksonis J. 1989).
13 pav. Paprastasis kietis Artemisia vulgaris (Vilkonis, 2001)
Astrinių šeimos Asteraceae. Tai gana stambus iki 150 cm augalas. Viršutinė stiebo dalis ir lapai yra plaukuoti, plunksniškai suskaldyti. Žiedų graižai nedideli. Vainikėliai geltoni. Kietis žydi liepos – rugpjūčio mėnesį ir subrandina iki 150 000 sėklų, o labai gerai išsivystė, pavieniai kiečiai gali subrandinti net iki 2 mln. sėklų. Iš sudygusios sėklos rudenį išsivysto skrotelė, o šaknis skverbiasi gilyn į žemę. Kitais metais išauga žiedinės atžalos. Be to, iš supjaustytu šakniastiebiu atkarpų taip pat gali išaugti nauji augalai.
Lapuose eterinis aliejus (0,03 – 0,3%) sudarytas iš daugybės skirtingų terpenų ir terpenų darinių, 1,8 cineolio, kamparo, linalolio, tiujono, 4-terpineolio, borneolio, a -kardinolio bei mono- ir seskviterpenų (Radažinskienė ir kt., 2005).
2. Darbo atlikimo vieta ir metodika
Tyrimas buvo atlikti pietryčių Lietuvoje Alytaus raj., Butrimonių sen., Plasapninkų km. Buvo parinktos 6 vienodo stiprumo ir Bakfasto rasės bičių šeimos. Jos iš rudens buvo apdorotos cheminiu preparatu „Apistan". Šeimos buvo suskirstytos į dvi grupes po 3 bičių šeimas, bandomąją grupę ir kontrolinę grupę.
Šis darbas buvo atliekamas pavasarį ir rudenį po rudeninio medaus išėmimo, prieš maitinimą žiemai. Prieš gydymą nustatomas erkėtumas šeimose, ant bičių, bitinių ir traninių perų. Tyrimas buvo atliktas daugiaaukščiuose aviliuose. Šiose aviliuo nėra dugno ir bitės avilį ventiliuoja per dugną. Vietoje avilio dugno įdėtas metalinis tinklas kurio akys 2x2 mm. Šiuose aviliuose galima uždėti virš lizdo dvigubą metalinį tinklą kvapniesiems augalams. Pro avilio dugną lengva kontroliuoti iškritusias erkes ant erkėgaudžių netrikdant bičių šeimų darbo.
Bitės buvo nušluojamos nuo iš bičių lizdo paimto vidurinio korio į 250g stiklainį apie 100 bičių, kurios vėliau užpilamos verdančiu vandeniu.
Kad bitės neišskristų iš stiklainio, stiklainio viršus buvo uždengiamas marle ir užrišamas.
15 pav. Užrišamas stiklainis su bitėmis
Perų erkėtumui nustatyti taip pat iš vidurio lizdo buvo imamas korys iš kurio išpjaunama apie 100 dengtų traninių ir bitinių perų.
16 pav. Imamas mėginys bičių perų erkėtumui nustatyti
Bičių lizdo viršuje buvo uždedamas dvigubas vielos tinklas 2x2 mm, kad bitės negalėtų pasiekti susmulkintų augalo lapų.
17 pav. Dedamas vielos tinklas
Po lizdu buvo dedamos erkėgaudės kritusioms erkėms ir jų nimfoms surinkti.
18 pav. Įstatomos erkėgaudės
350g susmulkintų augalų lapai tolygiai paskleidžiamos ant tinklo avilio viršuje trijų dienų laikotarpiui, po trijų dienų žolės pakeičiamos kitomis, tą pačią dieną suskaičiuojamos erkės ant erkėgaudžių kurios nukrito nuo prieš tai panaudotų augalų. Taip augalai keičiami ir
erkės skaičiuojamos visą bičių ir tranų vystymosi tarpsnį, nuo kiaušinėlio padėjimo iki bitės išsiritimo. Kiekvieną kartą dedami vis kitokių augalų smulkinti lapai, taip nustatoma nuo kurio augalo rūšies labiausiai nukrenta erkės ir kad erkės nepriprastų prie to paties kvapo.
19 pav. Dedami smulkinti augalų lapai ant tinklo virš bičių lizdo
Papildomai buvo uždedamas tuščias aukštas, kad butų galima sandariai uždengti avilyje susmulkinti lapai.
Po gydymo augalais taip pat nustatomas bičių šeimos erkėtumas tais pačiais metodais kaip gydymo pradžioje.
3. Tyrimų rezultatai
Tyrimas pradėtas 2007m. gegužes 25 dieną. Prieš pradedant tyrimą nustatytas bičių šeimų erkėtumas (1 lentelė).
1 lentelė. Šeimų bendras erkėtumas prieš pavasarinį gydymą
Grupės Tirtų bičių, vnt. Rastų erkių vnt. Tirtų bitinių perų, vnt. Rastų erkių, vnt. Tirtų traninių perų, vnt. Rastų erkių, vnt. Bendras erkėtumas, % Bandoma 350 ±0,67 7,0 280 ±1,03 10,0 300 ±1,33 14,0 3,42 ±0,21 Kontrolinė 350 ±0,33 6,0 280 ±0,97 11,0 300 ±1,00 16,0 3,33 ±0,22 Prieš pavasarinį gydymą bandomos grupės bičių šeimų erkėtumas buvo ant bičių 2,0%, bitinių perų erkėtumas 3,57 %, traninių perų erkėtumas 4,66 %. Bendras šeimos erkėtumas buvo 3,42 %. Kontrolinėje bičių šeimos erkėtumas buvo ant bičių 1,71 %, bitinių perų erkėtumas 3,67%, traninių perų erkėtumas 5,13%. Bendras šeimos erkėtumas buvo 3,33 %.
Pavasarinio bičių šeimų gydymo rezultatai kvapniaisiais augalais pateikti 2 lentelėje. 2 lentelė. Nukritusių nuo bičių erkių skaičius erkėgaudėse pavasarinio gydymo metu
Bandoma grupė Kontrolė Grupės
Augalai Erkės, vnt. Nimfos, vnt. Erkės, vnt. Nimfos, vnt.
Kultūrinis tabakas 6,0 ±1,48* 4,0 ±0,22* 3,0 ±0,23 0 Paprastasis kietis 6,0 ±1,52* 2,0 ±0,18* 2,0 ±0,26 0 Valgomasis krienas 9,0 ±1,88* 3,0 ±0,45* 3,0 ±0,15 0 Sėjamoji petražolė 18,0 ±2,16* 9,0 ±0,81* 4,0 ±0,36 0 Juodasi serbentas 12,0 ±1,12* 3,0 ±0,21* 1,0 ±0,05 0 Paprastoji bitkrėslė 5,0 ±0,27* 3,0±0,18* 3,0 ±0,24 0 Pelynas 24,0 ±2,64* 9,0 ±0,72* 2,0 ±0,18 0 Paprastoji garšva 24,0 ±3,03* 15,0±2,10* 0 0 * p<0,05
Iš pateiktų rezultatų matyti, kad didžiausią įtaką erkėms turėjo pelynas ir garšva. Po bičių šeimų apdorojimo (2 lentelė) šiais kvapniaisiais augalais erkių ir nimfų į erkėgaudes nukrito atitinkamai 24 ir 9 bei 24 ir 15. Pakankamai neblogai erkes veikė petražolių ir juodųjų serbentų lapai. Kaip matyti iš pateiktų duomenų, kontrolinėje grupėje į erkėgaudes nenukrito nei viena erkių nimfa. Todėl galima teigti, kad kvapnieji augalai veikia ne tik suaugusias erkes, bet ir jų nimfas.
Po pavasarinio bičių šeimų apdorojimo kvapniaisiais augalais, kaip ir prieš pradedant bandymą, nustatytas bičių šeimų bendras erkėtumas (3 lentelė).
3 lentelė. Šeimų bendras erkėtumas po gydymo pavasarį Grupės Tirtų bičių, vnt. Rastų erkių, vnt. Tirtų bitinių perų, vnt. Rastų erkių, vnt. Tirtų traninių perų, vnt. Rastų erkių, vnt. Bendras erkėtumas, % Bandoma 360 9 ±2,25 306 12 ±1,89 300 15 ±2,25 3,81 ±0,19* Kontrolinė 360 15 ±3,42 306 12 ±2,25 300 18 ±1,89 4,69 ±0,21 * p<0,05
Po pavasarinio gydymo bandomos grupės bičių šeimų erkėtumas buvo (3 lentelė) ant bičių 2,5 %, bitinių perų erkėtumas 3,92 %, traninių perų erkėtumas 5,0 %. Bendras šeimų erkėtumas buvo 3,81 %. Kontrolinėje bičių šeimų erkėtumas buvo: ant bičių 4,17 %, bitinių perų erkėtumas 3,92%, traninių perų erkėtumas 6,0 %. Bendras šeimų erkėtumas buvo 4,69 % arba 0, 59 % didesnis, negu bandomosios grupės bičių šeimų.
Rudeninis bičių šeimų apdorojimas kvapniaisiais augalais pradėtas rugpjūčio 20 dieną. Tuo metu traninių perų bičių šeimose jau nebebuvo, todėl bandymas buvo atliekamas 21 dieną, nes tiek laiko vystosi bitiniai perai. Prieš rudeninį bičių šeimų apdorojimą kvapniaisiais augalais buvo nustatytas jų bendras erkėtumas (4 lentelė).
4 lentelė. Šeimų bendras erkėtumas prieš rudeninį gydymą
Grupės Tirtų bičių, vnt. Rastų erkių, vnt. Tirtų bitinių perų, vnt. Rastų erkių, vnt. Bendras erkėtumas, % Bandoma 360 72,0 ±14,50 320 81,0 ±9,23 22,66 ±2,11 Kontrolinė 360 87,0 ±15,60 320 84,0 ±10,50 25,21 ±1,85
Prieš rudeninį gydymą bandomos grupės bičių šeimų erkėtumas pateiktas 4 lentelėje: ant bičių 20,0 %, bitinių perų erkėtumas 25,31 %. Bendras bandomosios grupės šeimų erkėtumas buvo 22,66 %. Kontrolinėje bičių šeimų erkėtumas buvo 24,17 %, bitinių perų erkėtumas 26,25 %. Bendras kontrolinės bičių šeimų erkėtumas buvo 25,21 %.
Rudeninio gydymo rezultatai kvapniaisiais augalais pateikti 5 lentelėje. 5 lentelė. Nukritusių nuo bičių erkių skaičius erkėgaudėse po rudeninio gydymo
Bandoma grupė Kontrolė Grupės
Augalai Erkės, vnt. Nimfos, vnt. Erkės, vnt. Nimfos, vnt.
Kultūrinis tabakas 255,0 ±22,55* 105,0 ±9,56* 57,0 ±5,50 0 Paprastasis kietis 132,0 ±18,43* 47,0 ±5,25* 60,0±4,85 0 Valgomasis krienas 219,0 ±20,41* 63,0 ±6,45* 75,0 ±6,98 0 Sėjamoji petražolė 195,0 ±16,42* 108,0 ±9,21* 54,0 ±4,54 0 Juodasis erbentas 228,0 ±14,52* 135,0 ±8,23* 108,0 ±9,65 0 Pelynas 270,0 ±24,10* 195,0 ±15,56* 75,0 ±9,52 0 Paprastoji garšva 360,0 ±30,33* 184,0 ±14,89* 57,0 ±6,58 0 * p<0,05
Iš pateiktų 5 lentelės rezultatų matyti, kad rudenį didžiausią įtaką bičių erkėtumui turėjo garšva ir pelynas. Visi tyrime naudoti kvapnieji augalai veikė nimfas.
6 lentelė. Šeimų bendras erkėtumas po rudeninio gydymo
Grupės Tirtų bičių,
vnt. Rastų erkių, vnt. Tirtų bitinių perų, vnt. Rastų erkių, vnt. Bendras erkėtumas, % Bandoma 250 16 ±1,45 350 19 ±3,25 5,92* ±0,38 Kontrolinė 250 71 ±10,55 350 81 ±12,52 25,77 ±1,80 * p<0,001
Po rudeninio gydymo bandomos grupės bičių šeimų erkėtumas buvo (2 lentelė): ant bičių 6,4 %, bitinių perų erkėtumas 5,43 %. Bendras šeimų erkėtumas buvo 5,92 %. Kontrolinėje bičių šeimų erkėtumas buvo ant bičių 28,4 %, bitinių perų erkėtumas 23,14 %. Bendras šeimų erkėtumas buvo 25,77 % arba 19,85 % * (r<0,001) didesnis negu bandomosios grupės.
Prieš rudeninį gydymą šeimų erkėtumas buvo 22,66 %, po gydymo kvapniaisiais augalais erkėtumas bičių šeimose buvo 5,92 %.
7 lentelė. Bičių šeimos prekinio medaus produkcija per sezoną
Grupė Išsukta medaus, kg
Bandoma 43,2 ± 3,6
Kontrolinė 42,8 ±3,85
Iš 7 lentelės duomenų matyti, kad gydymas kvapniaisiais augalais neturi įtakos bičių medaus produkcijai, ir tai parodo kad toks gydymas netrikdo bičių šeimų darbo.
Išvados ir pasiūlymai
Remiantis atlikto tyrimo duomenimis, buvo padarytos sekančios išvados:
1. Visi tyrime panaudoti kvapnieji augalai (kultūrinis tabakas, paprastasis kietis, valgomasis krienas, sėjamoji petražolė, juodasis serbentas, paprastoji bitkrėslė, pelynas, paprastoji garšva) veikia Varroa destruktor erkes.
2. Kvapnieji augalai veikia Varroa destruktor erkių nimfas.
3. Efektyviausiu veikimu prieš erkes pasižymėjo paprastoji garšva ir pelynas, nes šie augalai savo eterinio aliejaus sudėtyje turi felandreno, mažiausiu efektyvumu – bitkrėslė.
4. Po pavasarinio bičių apdorojimo kvapniaisiais augalais bičių erkėtumas sumažėjo 0,88 % (p<0,05), po rudeninio – 19,85 % (p<0,001).
5. Kvapnieji augalai neturėjo įtakos bičių medaus produkcijai.
Bičių gydymui prieš Varroa destruktor erkes rekomenduojame naudoti kvapniuosius augalus, nes jie yra ekologiški, lengvai prieinami bičių laikytojams ir suteikia galimybę labiau plėtoti ekologinę bitininkystę ne tik Lietuvoje bet ir pasaulyje.
Santrauka
Vytautas Patinskas
Temos pavadinimas: Kvapniųjų augalų įtaka Varroa destructor erkėms ir bičių produktyvumui.
Magistrinis darbas
Darbo vadovas: e. doc. p. dr. Almantas Šimkus Lietuvos veterinarijos akademija
Darbo apimtis: 36 puslapiai, 7 lentelės, 20 paveikslų
Magistrinio darbo tikslas tirti kvapniųjų žolių įtaką bičių nuerkinimui ir produktyvumui. Darbas atliktas Alytaus raj., Butrimonių sen., Plasapninkų km., su bakfasto rasės bitėmis, daugiaaukščiuose bedugniuose aviliuose. Tyrime buvo panaudoti augalai (paprastoji garšva
(Aegopodium podagraria), valgomasis krienas (Armoracia rusticana), kultūrinis tabakas (Nikotina tabacum), kartusis kietis (pelynas) (Artemisia absintbium), paprastoji bitkrėslė (Tanacetum vulgare), juodasis serbentas (Ribes nigrum), sėjamoji petražolė (Petroselinum sativum), paprastasis kietis (Artemisia vulgaris). Tyrimo rezultatai parodė, kad visi tyrime
panaudoti kvapnieji augalai veikė Varroa destruktor erkes ir jų nimfas. Efektyviausiu veikimu prieš erkes pasižymėjo paprastoji garšva ir pelynas, nes šie augalai savo eterinio aliejaus sudėtyje turi felandreno. Mažiausiai erkėgaudėse, nuo bičių nukritusių erkių rasta panaudojus paprastąją bitkrėslę. Kvapnieji augalai veikia Varroa destruktor erkių nimfas, ir neturėjo jokios įtakos bičių medaus produkcijai.
Summary
Vytautas Patinskas
Title of the thesis: Influence of aromatic plants hold of Varroa destructor mites and apian produktivity.
Master thesis
Supervisor of the thesis: doc. dr. Almantas Šimkus Lithuanian Veterinary Academy
Size of the thesis: 36 pages, 7 tables, 20 pictures
Goal of the thesis is to analyze influence of aromatic plants to productivity and taking out of mites. The thesis was written, after having performed the study, in Alytaus region, Butrimonių municipality, Plasapninkų village with bees of Buckfast race, in multi-storey bottomless hives. In the study there were used the following plants: Ground-elder (Aegopodium
podagraria), Horseradish (Armoracia rusticana), Tobacco plant (Nikotina tabacum), Absinth
wormwood (Artemisia absintbium), Common tansy (Tanacetum vulgare), Blackcurrant (Ribes
nigrum), Parsley (Petroselinum sativum), Common wormwood (Artemisia vulgaris). The results
of the study showed that all aromatic plants which were used in the study influenced Varroa
destructor mites and its nymphs. The mites were the most influenced by the Ground-elder and
the Absinth wormwood, because these plants in the composition of its essential oil had phelandren. In the catcher of mites there were found the smallest number of mites, mites which fell out of the bees, after having used the Common tansy.
Literatūros sąrašas
1. Autorių kolektyvas. Augalai ir kosmetika. Vilnius 1987. P.76 2. Autorių kolektyvas. Bitininkystė. Vilnius. 1970. P.447
3. Autorių kolektyvas. Lietuvos dendroflora. Vilnius. 2001. P. 294 4. Baleliūnas P. Kenksmingos piktžolės Kaunas. 1999. P.12-13
5. Balžekas J. A. Preparatai varozei gydyti. Vilnius, 1995. P. 204 – 222 6. Balžekas J. A. Bitininko žinynas. Vilnius, 1987. P. 41 – 44
7. Dagytė S. Retosios daržovės, prieskoniai ir medingi augalai. Vilnius., 1994. P. 200 8. Ceileris K. 300 patarimų bitininkui mėgėjui. Vilnius, 1997 P. 25 – 31
9. Jaksonis J. Aromatiniai augalai. Vilnius, 1989. P. 41-42 10. Karosas P. Bitininkavimo mokykla. Kaunas. 2005. P.73-76 11. Karosas P. Bitininkystė kiekvienam. Kaunas. 2000. 75 p.
12. Lietuvos žemdirbystės instituto mokslo darbai. Bitininkystė. Vilnius, 1995. P. 61 – 66 13. Piškinaitė-Kazlauskienė L. Bitininkystė Lietuvoje. Vilnius, 1995 P. 99 – 111
14. Radažinskienė O., Rimkienė S., Sasnauskas V. Vaistinių augalų enciklopedija. Kaunas, 2005. P. 71-73, 171-176, 186-1189, 315-318, 398-401
15. Sasnauskas V. Miško vaistiniai augalai. Vilnius. 2006. P. 10-16 16. Straigis J. Bitininkystė. Vilnius. 1994. P.159
17. Straigis J. Mėgėjiškoji bitininkystė. Vilnius, 2002 P. 69 – 73
18. Tamašauskienė D., Perų nutraukimo rudenį įtaka varozės plitimui ir bičių šeimų produktyvumui //Ataskaita. Dotnuva, 1997. P. 45 – 47
19. Tamašauskienė D., Šolys Ž. Bičių ligos ir jų profilaktika. Kaunas, 2002. 59 p.
20. Vilkonis K. K. Lietuvos žaliasis rūbas. Kaunas. 2001. P. 118-119, 210-211, 294-297 21. Vyriausioji enciklopedijų redakcija. Lietuvos tarybinė enciklopedija. Vilnius. 1983. P. 50
–51
22. Africanized honey bees and bee mites. Entomology and Acarology. 1988. P. 349 – 360 23. Anderson D. Trueman J. W. H.. Varroa jacobsini is more then one specines. Exp. Appl.
Acord. 2000. P.165 – 189
24. Anderson D. L. Pests and pathonges of the honeybee (Apis mellifera L.) in Fiji. Journal Apiculyural Reswarch. 1990. P. 53-59
25. Cermak K. Higienic test as parametro f honey bee resistance to infective brood diseases. Croatia, 1995. P.62 – 67
26. Krieger F. J. Untersuchungenzur chemothesoquetischen Bekampfung der parasifaren. Honigbienees mille varroa jacobsoni. 1995. P. 4 -7
27. Otten C. American Foulbrood and New Research of Epidemiology and Control of Infection // Infection in bees and brod in central and eastern European countries. Bratislava. 1996. P.24
28. Milan N. The of parasite and potogens of the honeybee against treatments. Molecular mechanisms of disease tolerance in honeybees. Prague, 2000 P. 23 – 34
29. Ritter W. Bienen krankheiten Ulmer. 1994. 128 p.
30. Vesely V., Tifera D. Cely rok proti varrooze. Bratislava, 1995. P. 25 – 27
31. Webster T. C., Delaplane K.S. Mites of the honey bee. – Publication., - 2001. – p. 135-136
32. Bloznelis T. Prieiga per internetą: www.bitininkas.tinklapis.lt/ligos/varoze.hmt
33. Hansen H. Prieiga per internetą: www.bitininkas.tripod.com/Tekstai/Biciuligos1.htm -20k
34. Lietuvos bitininkų forumas. Prieiga per internetą: www.medus.up-your.com/bieio-ligosparazitaivaistai-f6/
